Nauja knyga apie tautodailininką

Nauja knyga apie tautodailininką

Petras Šmitas

Rašytojas Algis Kuklys ką tik išleido ir praėjusią savaitę klaipėdiečiams pristatė meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį.

A.Kuklio meninės publicistikos knyga „Dievdirbio rankos“ išleista nedideliu 300 egzempliorių tiražu.

Tai trečioji prozininko, novelisto ir publicisto A.Kuklio knyga iš jo leidžiamos serijos „Mūsų kraštiečiai“. 2002-aisiais pasirodė pirmoji – „Susitikimai“, sudaryta iš apybraižų, publikuotų spaudoje, 2003-iaisiais išėjo straipsnių rinkinys „Likimai“.

Žemaitijos krašto, o ir Klaipėdos miesto šviesuomenei gerai pažįstama rašytojo A.Kuklio pavardė iš jo knygų ir publikacijų.

Malonu paimti į rankas jo ką tik išleistą, dar, kaip sakoma, spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie puikų tautodailininką žemaitį Adolfą Viluckį (Algis Kuklys. Dievdirbio rankos. Mūsų kraštiečiai. Leido ir spausdino spaustuvė „Druka“, Klaipėda, 2006, 160 psl. Su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis).

Rašyti biografinę knygą, regis, autoriui nebuvo sunku. Gal aš ir klystu, bet skaitydamas knygą puikiai jauti, kad jis rado nuoširdžią kalbą su nedaug kalbančiu tikru žemaičiu, tačiau nuoširdžiu žmogumi ir menininku.

A.Viluckio kūrinius vertinti rašytojui padėjo įvairūs straipsniai spaudoje, o jų būta ne taip jau mažai, ir tai atsispindi išnašose bei literatūros sąraše. Reikėtų nepamiršti, kad A.Kuklys yra baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, kur apie dailę ir jos suvokimą gavo geras žinias, todėl jis puikiai orientuojasi tautodailės vertinime. Tiesa, knygoje tiesioginio kūrinių vertinimo autoriaus lūpomis lyg ir nepastebėjau – jis tai palieka menotyrininkams, ir tai padaroma labai subtiliai, profesionaliai.

Kaip pradėdamas knygą pastebi jos autorius, A.Viluckis yra Kretingos miesto garbės pilietis – ypatinga, nepaprastai kukli, asmenybė, jo skulptūras visada atskirsi nuo kitų autorių bet kurioje tautodailininkų parodoje. O tautodailininko kūrybinis bagažas – stulbinantis, daugiau nei 5500 darbų.

Daug metų pažįstu A.Viluckį, tad gerai suvokiu, kaip nelengva buvo rašytojui jį kalbinti, rinkti biografines žinias… O jų autorius surinko tikrai nemažai ir įvairius pasisakymus, laiškus, kitų skulptorių tautodailininkų mintis puikiai išdėstė knygoje, sukomponuodamas lengvai skaitomą ir savo turiniu dėmesio vertą meninį kūrinį, ir turintį istorinę vertę darbą.

Knygos kompozicija sudaryta gana originaliai, gal kiek neįprastai. A.Kuklys nebūtų rašytojas, jei jis viską būtų daręs įprastai, kaip būdinga biografinei knygai: menininko tėvai, gimimas, pirmieji žingsniai, mokslas, kūrybos pradžia ir pan. Knygos pradžią jis įvardijo „Pirmosios parodos“. Šiame skyriuje sutilpo ir Adolfo gimimas, ir tėvai, mokslas ir mokytojai, pirmieji bandymai drožti ir pirmoji asmeninė skulptūrų paroda gimtojoje Grūšlaukėje (1969 m.), vėliau lankiusis Kretingoje ir Klaipėdoje, taip pat pirmieji tautodailininko darbų vertinimai. Antrąją personalinę skulptūrų parodą A.Viluckis surengė 50-mečio proga (1990 m.). Ją lankė Klaipėdos parodų rūmuose ir uostamiesčio žiūrovai.

Kitus knygos skyrius A.Kuklys įvardija reikšmingais tautodailininkų sukurtais memorialiniais ansambliais „Ablingos vardas pasklido toli“, „M.K.Čiurlionio keliais“, kur A.Viluckis kartu su kitais žinomais liaudies menininkais sukūrė savo monumentalias skulptūras iš ąžuolo „Vincas Rimkus“– Ablingai (1972 m.) ir „Rex“– Čiurlioniui (1975 m.). Šiuose skyriuose rašytojas puikiai įkomponavo ir politinę krašto padėtį, įvairius kultūros veikėjus, menininkus ir medžio drožėjus, jų veiklą. Ir parašyta išradingai, gyvai.

Skyriuose „Mintis ateina staiga…“, „Pokalbiai prie degančios žvakės“ autorius daugiau dėmesio skiria bendravimui su pačiu menininku, pokalbiams apie kūrybą ir meną ir tais autentiškais skulptoriaus pasakojimais puikiai atspindi menininko pasaulėjautą, jo požiūrį į kūrybą, sakralinę liaudiškąją skulptūrą.

A.Kuklys savo knygą baigia dviem skyriais: „Kretingos miesto garbės pilietis“ ir „Meno paslaptis“. Pirmame rašo, už ką A.Viluckis buvo „…išrinktas Kretingos miesto garbės piliečiu“ ir apie menininko 60-mečio minėjimą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Pateikia ir pluoštą laiškų iš JAV, kuriuos A.Viluckiui parašė Lisa ir Vytautas Barkai. Skyrių rašytojas baigia pasakojimu apie grupės Žemaitijos tautodailininkų skulptorių kūrybinę išvyką į Daniją, Bornholmo salą, ir ten atliktus jų darbus (1997 m.).

Pastarajame skyriuje rašytojas tarsi vainikuoja visą A.Viluckio kūrybą, jos svarbą, lygindamas ją su XIX a. tautodailės ir žemiečio skulptoriaus Antano Mončio kūrybiniu palikimu. A.Kuklys akcentuoja tautodailininko sakralinio turinio kūrybą kaip ypatingą reiškinį, kuriam A.Viluckis skiria didelę pagarbą, maksimalius kūrybinius sugebėjimus ir pastebi, kad „didelis menas turi būti gilus ir jaudinantis“ (psl. 134).

Prie rašytojo pastebėjimo, kad „Adolfo Viluckio kūryba paliks (jau paliko) ryškų pėdsaką tautodailėje. (…) Jis sukūrė savitų plastikos kūrinių, todėl atsistoja šalia tokių (…) tautodailininkų, kaip Anicetas Puškorius, Antanas Drungilas…“ (psl. 142) pridėčiau – Vincas Svirskis, Stasys Riauba, Lionginas Šepka, Juozas Liaudanskas, Juozas Lukauskas…

Knyga baigiama personalinių bei bendrų svarbesnių parodų sąrašais, apdovanojimų išvardijimu ir gausiu literatūros sąrašu. Taip jai suteikiamas ir tam tikras mokslinis vertingumas.

Nudžiugino knygos lietuviška, sklandi, graži ir santūri kalba. Čia nėra filosofinių ar sofistinių išvedžiojimų, painių sakinio struktūrų. Tai puikus tautodailininko A.Viluckio kūrybos įvertinimas ir įamžinimas. Išduosiu nedidelę paslaptį – rašytojas A.Kuklys, regis, jau baigia rašyti knygą apie kitą tautodailininką skulptorių Juozą Lukauską. Tai bus ketvirtoji jo knyga iš serijos „Mūsų kraštiečiai“.

Stiprybės ir kūrybinės ištvermės, mielas rašytojau, bičiuli, įamžinant Žemaitijos krašto kūrėjus!

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Gitana Gugevičiūtė

Regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos dėmesys; sveikinimai, linkėjimai ir padėkos žodžiai atsiliepimų knygoje; edukacinės programos, kuriose apsilankė apie tūkstantį įvairaus amžiaus ir interesų žmonių; neplanuota lėlių kelionė į Telšius – tokia neoficiali meninio edukacinio projekto „Lėlės kaip žmonės“, Klaipėdoje vykusio spalio 5-28 dienomis, statistika.

Atvežė 60 eksponatų

Klaipėdiečiai galėjo iš arti pamatyti lėles iš pamėgtų spektaklių „Zuikių mokykla“, „Eglė žalčių karalienė“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Deimantinė rasa“ ir kitų.

Vis dar atrodo, kad užsukus į Kultūrų komunikacijų centrą, kur ir vyko paroda, pasitiks „miela lėlių fėja“ Salomėja (taip į projekto kuratorę kreipėsi Grūšlaukės pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai) ir papasakos kokią nors nepaprastą lėlišką istoriją. Tačiau projektas baigėsi. Liko fotografijos, dailūs bukletukai (vizualiniu parodos apipavidalinimu rūpinosi Viktorija Dambrauskaitė), įgytos žinios ir patys gražiausi prisiminimai.

Meninį edukacinį projektą, skirtą profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizavo Klaipėdos lėlių teatro žmonės. Projekto kuratorė teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardo muziejaus fondų, kuriuose sukaupta per 800 eksponatų, Klaipėdos ekspozicijai atrinko 60 lėlių. Daugiau vargu ar būtų sutalpinusi nedidelė salė. Bet ir tos atrinktosios vykusiai iliustravo lėlių teatro raidos aspektus, estetinius principus, meninius lėlininkų ieškojimus. Buvo galima pamatyti ir pirmųjų spektaklių lazdelines lėles, „menančias“ grynojo realizmo estetiką (dail. I. Mdivani „Stebuklingasis Aladino žibintas“), ir tikrą perversmą lėlių teatre sukėlusias V.Mazūro lėles iš spektaklio „Eglė žalčių karalienė“.

Sugrįžo iš Kauno

„Miela lėlių fėja“ Salomėja pasakojo ne tik vaikams… Literatūros seminare „Lėlės kaip (ir) žmonės“ dalyvavo literatūrologas doc. dr. M.Šidlauskas.

Teatralizuotame parodos atidaryme (jį organizavo Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir universiteto dėstytojas Linas Zubė su savo studentėmis) tokios gausybės žmonių seniai neteko matyti. Sveikinimo žodį tarė Nijolė Narijauskaitė ir Bronius Gražys – aktoriai, vaidinę pirmuosiuose lėlių teatro spektakliuose. Parodą savo apsilankymu pagerbė viešnia iš Vilniaus Lietuvos nacionalinės lėlininkų asociacijos UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir svečiai iš Kauno lėlių teatro muziejaus – aktorė Elena Žekienė ir teatro direktorius Sigitas Klibavičius. Unikalia paroda džiaugėsi doc. dr. Petras Bielskis, atstovavęs Lietuvos teatro sąjungai bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai. „Iš įrašo“ kalbėjo pats S.Ratkevičius, priminęs UNIMA devizą „kalbėti per vaikų širdis į tautų širdis“ ir palinkėjęs Klaipėdos lėlių teatrui galų gale rasti savo namus.

Simboliška, kad Kauno lėlės apsilankė uostamiestyje. S.Burneikaitė priminė, kad dar šeštąjį XX a. dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre aktoriais dirbę Valerija Gruodytė ir Stasys Ratkevičius savo bute (Žaliojoje gatvėje) buvo pradėję meistrauti lėles (beje, šie aktoriai vaidino 1946-asiais Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Taip nutiko, kad profesionalaus lėlių teatro ano meto Klaipėdoje nepavyko įkurti – 1958 metais jis rado vietą Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje), o 1960-aisiais buvo perkeltas į Kauną…

Paroda įkvėpė

Ši princesė mažajai Margaritai – gražiausia.

Lankydami užsiėmimus žmonės turėjo progą susipažinti su Lietuvos lėlių teatro istorija, pamatyti filmuotoje medžiagoje užfiksuotas lėlių teatro spektaklių ištraukas, įvertinti lėlininkų praktikų veiklą ir pasiekimus, susipažinti su įvairia lėlių valdymo technika.

Ne vieną ši paroda įkvėpė. „Kauno lėlių portretų“ parodai jau aktyviai ruošiasi Adomo Brako dailės mokykla (mokyt. Rima Baukaitė), Eduardo Balsio menų gimnazija (mokyt. Jūratė Kavaliauskienė), Jaunimo centro dailės studija „Varsa“ (vad. Loreta Laurinavičienė), „Ąžuolyno“ gimnazijos filosofų svetainės nariai (mokyt. Adelė Povilaitienė).

„Ačiū. Aš irgi darysiu lėles“, – užrašė atsiliepimų knygoje viena mergaitė. „Dėkui už šiltus įspūdžius, kurie pakeitė mano požiūrį į lėles ir, iš dalies, į žmones“, – savo mintį įamžino suaugęs žmogus. Įspūdžius užfiksavo darželinukai, moksleiviai, dailininkai, tėveliai… Tarp gausybės įrašų galima aptikti ir lėlių teatro „Tri lika“ („Trys veidai“) atsiliepimą. Tai teatras iš Maskvos.

Pirmą kartą

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus šeimininkė aktorė E.Žekienė susitiko su mažaisiais klaipėdiečiais. Klaipėdos miesto „Ąžuolyno” gimnazijos filosofų svetainė su mokytoja A.Povilaitiene irgi pabuvojo lėlių parodoje. Gitanos Gugevičiūtės nuotraukos

Daug kas vyko pirmą kartą. Pirmą kartą į gastroles išjudėjo Kauno lėlių teatro muziejaus eksponatai. Pirmą kartą vyko literatūros seminaras tarpdisciplininėje erdvėje „Lėlės kaip (ir) žmonės“, kuriame dalyvavo literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas su savo studentais. Pirmą kartą daugelis Klaipėdos vaikučių iš arti matė teatrines lėles ir su jomis žaidė, fotografavosi, jas piešė. Nemažai tėvelių pirmą kartą išgirdo, kad Klaipėdoje yra lėlių teatras ir kad ne „šiaip sau yra“, o kitais metais švęs 15-metį. Kai kas tik parodoje sužinojo, kad skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę, ir net išgirdo ją plakant…

Benas Šarka išskrido į Turiną

Algimantas RAMANAUSKAS. Indigo amber 05 06. 2006 m. Akrilas, drobė, 120×450 cm.

Benas Šarka išskrido į Turiną

Kultinis lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas išvyko į Turiną (Italija) statyti V.A.Mocarto „Užburtąją fleitą“, kurioje vaidins ir klaipėdietis aktorius Benas Šarka.

B.Šarka vaidins operoje italų teatre. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

O.Koršunovas pakeitė savo planus, atidėjo Klaipėdos dramos teatre statomą A.Strindbergo „Kelią į Damaską“ kitų metų pradžiai ir pirmadienį su komanda išskrido į Italiją. Jis pakviestas Turino „Teatro Regio“ pastatyti spektaklį Mocarto metams – V.A.Mocarto operą „Užburtoji fleita“. O.Koršunovas dirbs kartu su ne mažiau žymiu italų rašytoju Alesandru Bariku, teatro užsakymu perrašančiu šios operos rečitatyvus, kurių joje itin daug. Jie „Užburtoje fleitoje“ suskambės naujai ir itališkai, visa kita bus atliekama originalo – vokiečių – kalba.

Kaip „Klaipėdai“ sakė OKT / Vilniaus miesto teatro vadybininkė ryšiams su užsieniu Audra Žukaitytė, būtent A.Barikas inicijavo, kad O.Koršunovas statytų šį kūrinį Turino „Teatro Regio“. Tai garsus italų operos teatras, minimas iškart po Milano „La Skala“ operos. A.Barikas yra matęs O.Koršunovo spektaklius festivalyje Italijoje, kitų buvo specialiai atskridęs pažiūrėti į Vilnių.

Kartu su O.Koršunovu į Italiją išvyko ir jo komanda, su kuria režisierius dirba nebe pirmąsyk. Dailininkė Jūratė Paulėkaitė italų „Užburtajai fleitai“ kurs scenografiją, rūbų dizainerė Agnė Kuzmickaitė modeliuos spektaklio kostiumus. Turine statomoje V.A.Mocarto operoje vaidins ir trys lietuviai. O.Koršunovas pasikvietė vilniečius šokėją Rūtą Butkutę, aktorių Egidijų Baką ir klaipėdietį Gliukų teatro įkūrėją, režisierių ir aktorių Beną Šarką – tai naujas veidas OKT padangėje. „Jie operoje ne dainuos, o vaidins miestelėnus“, – patikslino A.Žukaitytė.

Jau žinoma ir premjeros data. V.A.Mocarto „Užburtoji fleita“ Turino operos teatre rampų šviesą išvys gruodžio 12-ąją ir bus rodoma kasvakar iki pat Kalėdų.

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Klaipėdos dramos teatras spalį gastroliavo Vilniuje, lapkritį viešėjo Liepojoje (Latvija) ir ruošiasi pasirodymams Kaune.

Sostinėje buvo suvaidinti du spektakliai. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spalio 25-ąją klaipėdiečiai jau nebe pirmąsyk su pasisekimu parodė M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė), o 26-ąją pristatė R.Kūnio situacijų komediją „Viešbučio kambarys Nr.13” (rež. A.Vizgirda), susilaukusią prieštaringų vilniečių įvertinimų.

Abu šiuos spektaklius lapkričio 17 ir 18 dienomis ketinama nuvežti ir į Kauną. Ten jie publikai bus parodyti „Girstučio” kultūros centre.

Iki tol, lapkričio 4-ąją, Klaipėdos dramos teatras pabuvojo kaimyninėje Latvijoje.

Liepojos dramos teatre klaipėdiečiai vaidino Ž.B.Moljero „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą” („Ožys”), režisuotą A.Giniočio. Lapkričio 17-ąją latvių teatras viešės Klaipėdos dramos teatre su A.Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti…“ – opera be uvertiūros, pastatyta Liepojos dramos teatro meno vadovo režisieriaus R.Atkočiūno.

Klaipėdos ir Liepojos teatrai šiemet pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatytas ir apsikeitimas spektakliais. Abu teatrai siekia atnaujinti kūrybinius ryšius, nutrūkusius kone prieš du dešimtmečius.

Klaipėdos dramos teatras su savo populiariausiais spektakliais šį rudenį dar vyks į Telšius, Šilalę, Marijampolę ir Birštoną.

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Lenkijoje išleista klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio kūrybos rinktinė.

J.Šikšnelio kūrybos rinktinėje lenkų kalba – 12 kūrinių.

J.Šikšnelio knyga „Samotnosc“ („Vienatvė”) ką tik išleista Poznanėje.

Knyga sudaryta iš novelių, apysakos „Štilis“ bei romano „Kryžiau žalio medžio“ fragmentų.

Iš viso knygoje – 12 kūrinių. Juos į lenkų kalbą išvertė Varšuvos universiteto baltistikos studentės Ana Šimanska, Dominika Vojtasevič, Matylda Kustra, Eva Stolovska, Ana Jlenska, Elžbieta Ciechanovska-Vaina, Ana Nezabitovska, Ivona Zalevska, Gražyna Nieviadomska, Eva Ščerba ir Jolanta Visniach, vadovaujamos dėstytojos ir knygos redaktorės Mirijanos Kozak.

Knygos leidimą finansavo Adomo Mickevičiaus fondas Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui remti.

Klaipėdiečio rašytojo knyga bus pristatyta lapkričio 16-ąją Varšuvoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, – kaip vienas Lietuvos dienų Lenkijoje akcentų.