Suomiškas fenomenas

Gytis Skudžinskas

Projekte „Erozija” pristatomi trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos.

Samis Pertila. „Espoo 2004-04-20“. Vilma Hurskainen. Iš ciklo „Augimas“, 2003-2005.

„Helsinkio mokykla”

Fotografija yra viena sėkmingiausių Suomijos kultūros eksporto prekių. O tai didelis Helsinkio meno ir dizaino universiteto (TaiK) nuopelnas, – jis kasmet išleidžia į meno rinką naujus autorius. Universitetas fotografijos mėgėjų sąmonėje net suformavo terminą „Helsinkio mokykla”. Stilistiškai beveik neįmanoma apibrėžti šio termino, nes mokyklą baigiančių autorių darbai aprėpia visą šiuolaikinės fotografijos amplitudę. „Helsinkio mokykla” greičiau sietina su vieta, kurioje studijuoja autoriai, bei po universteto baigimo vykdoma veikla. TaiK jau 30 metų rūpinasi savo absolventų grupinių ir personalinių parodų rengimu visame pasaulyje, knygų leidyba, o bendradarbiaudamas su Berlyne įkurta organizacija „Photography-now” steigia savo galerijas ne tik Šiaurės Europoje.

Iš 1000 ežerų šalies kilę ir su „Helsinkio mokyklos” vardu siejami tokie visame pasaulyje garsūs konceptualiosios fotografijos šalininkai kaip Jorma Puranen ir Perti Kekrainen, didelių formatų meistras, studijuojantis viešąsias erdves ir kolektyvinę atmintį, Vilis Lenkeris ar intymius ir asmeniškus pranešimus konstruojanti, jungianti fotografiją su kitomis medijomis Ula Jokisalo, o Nikas Luoma savo darbuose skleidžiasi kaip postfotografijos kūrėjas.

Vilma Hurskainen, Samis Pertila ir Tuomas Rainis – trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos. Projekte „Erozija” pristatomi jų darbai, autorių plėtojamos skirtingos atvaizdo reprodukavimo strategijos – geras būdas susipažinti su daugiaplanėmis fotografinio pasakojimo galimybėmis.

Užšaldyta praeitis

Pastaruoju metu vis garsiau skamba jaunos Suomijos fotografės Vilmos Hurskainen vardas. Autorė divgubuose atspauduose nagrinėja fotografijos galimybę sustabdyti akimirką ir po daugelio metų rekonstruoti praeities įvykius.

Vilmai svarbus atminties ir fotografijos santykis ir kaip reprodukuotas atvaizdas gali veikti mūsų asmeninę istoriją. „Atmintis niekad nėra statiška, ilgalaikė, bet keičiasi kartu su mumis”, – sako fotografė. Bet autorė siekia pažaboti laiką ir užmarštin nugrimztančias detales, pateikdama žiūrovui kartu tiek praeities, tiek dabarties fragmentą. „Sugretinimuose laikas įgauna keistą formą – atrodo, įvyksta dialogas tarp praeities ir dabarties momento, kaip ir mūsų mintyse”, – kūrybinius tikslus atskleidžia Vilma.

Modernaus gyvenimo griuvėsiai

Kitas fotografas – Samis Pertila – permąsto kolektyvinę patirtį, postindustrinės visuomenės realijas.

Autoriaus taikinyje – nebereikalingi ir savo funkciją atlikę automobiliai. Modernioje visuomenėje automobilis yra tapęs ne tik susisiekimo priemone, bet ir socialinio statuso ženklu, todėl jį reikia kaskart atnaujinti ar keisti į naujesnį modelį. Samis bando užčiuopti išmestuose daiktuose likusią jų savininkų dvasią ir savo vaikystės prisiminimus.

Fotopaveikslais atkuriamos scenos ir erdvės, kurios neegzistuotų be autoriaus įsikišimo, kartu yra ir asmeninės, ir visuomenės patirties, ir praeities simboliai. Anot autoriaus: „Fotografuoju industrinės visuomenės ribas ir modernaus gyvenimo griuvėsius. Gamta apkabina paaukotus metalinius elementus švelniu glėbiu ir liūliuoja, kol jie užmiega. Greitis sumažėja, bet mašina vis dar keliaujanti”.

Kontroliuojami pėdsakai

Videoprojekcijas pateikiantis autorius Tuomas Rainis analizuoja judėjimo miesto erdvėje trajektorijas. Anot jo paties, tai „darbas apie socialinę struktūrą viešosiose erdvėse. Miesto erdvėje pastebimas kitų bei savo paties kontroliuojamas kiekvieno asmens elgesys. Kiekvienas turi galimybę išeiti iš normų ir skirtis iš minios”, – taip kūrinio idėją apibrėžia menininkas.

Tuomo videodarbuose specialia programa vaizdas atskiriamas nuo judesio. Tai leidžia stebėti individo judėjimą architektūrinėje aplinkoje. Kūrinio pagrindas – reiškinys, kurį galima pavadinti neprievartine kontrole. Žmogus, judėdamas urbanistinėje erdvėje, priverstas pasirinkti suprojektuotą trajektoriją, o autorius savo darbuose juda paties susikurtomis geometrinėmis formomis, deja, neretai figūros išnyksta minios sraute.

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Technologijos, (ne)leidžiančios mums būti savimi

Gytis Skudžinskas

Fotografijos vystymasis visuomet buvo akivaizdžiai susietas su technologijos vystymusi. Techninė evoliucija keitė ne tik vizualinius kokybės parametrus, bet ir fotopasakojimo būdus, asmenybės tapatumo problematiką. Du autoriai – Michaelis Takeo Magruderis (Didžioji Britanija) ir Tedas Hiebertas (Kanada), pasitelkę šiuolaikines technikas, analizuoja dabartinės vizualiosios kultūros situaciją ir AŠ konstrukciją joje.

Michaelio Takeo Magruderio „Užkoduota būtis“, 2005. Tedo Hieberto „Atsitiktinis autoportretas Nr.2“ (fragmentas), 2005.

Amerikietis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, Michaelis Takeo Magruderis eksploatuoja mobiliojo telefono teikiamas galimybes bei permąsto technikos poveikį tiek jos vartotojui, tiek meninės raiškos pokyčiams. „Mobilusis telefonas pakeitė evoliucijos progresą nuo riboto ir paprasto komunikacijos instrumento iki daugiafunkcinio mechanizmo, pripildyto kompiuterinių ir fotografinių charakteristikų”, – teigia autorius.

Michaelis siekia ištirti ir konceptualiai apibrėžti šią technologinę sąsają, neperžengdamas klasikinio portreto žanro.

Anksčiau tik intymiai komunikacijai naudotas prietaisas šiandien yra išplitęs tarp įvairiausių socialinių sluoksnių ir sukuria laikinas bei efemeriškas bendruomenes. Šis procesas keičia ne tik vizualių pranešimų estetiką, bet ir „individo” charakteristiką. Viena vertus, naujosios technologijos pakeitė tokius fundamentalius kūrybos aspektus kaip kūrybinio proceso panaudojimas ir kūrinių išplitimas. Kita vertus, nežinia, ar tai skatina didesnę ir įvairesnę tikrovės reprezentaciją.

Tedo Hieberto iš Kanados darbai sukoncentruoti į personalinės tapatybės ir kūno išsiskaidymą šiandienos pasaulyje. Kai fotografija ir naujosios technologijos tampa kūno tęsiniais, bekovodamas dėl savos teritorijos atvaizde kūnas subyra į dalis nebeteikdamas visumos pojūčio, o menininko autoportretas tampa vidiniu nežinomybės fenomenu.

Darbuose aiškūs rituališkumo, kuris yra daug pirmapradiškesnis už bet kokį socialumą, pėdsakai.

Ir būtent daugialypiškumas ir dirbtinumo grožis prikausto dėmesį ir verčia svarstyti apie AŠ konstrukciją.

Fotomarginalai

Gytis Skudžinskas

Visada šalia didžiųjų ir visuomenėje nebekvestionuojamų reiškinių egzistuoja paraštinės veiklos formos, alternatyvūs gyvenimai. Galime tai įvardinti marginaline veikla, kuri paprastai nesusilaukia tokio bendruomenės dėmesio, tokie reiškiniai nešmėkščioja TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Kita vertus, stabilios ir brandžios visuomenės be galo didžiuojasi savo marginalais.

Arūnas Kulikauskas. „Laivas”. 2005, medis, akrilo dažai, polaroido emulsija.

„Už borto”

„Už borto” vykstantys reškiniai ne tik suteika pilnatvės statusą viso sociumo bendrabūviui, bet neretai yra ir iniciatyvų ar sustabarėjusių dogmų kritikos šaltinis. Kultūros veiklos lauke paraštiniai reiškiniai dažniausia įvardijami subkultūros terminu. Paraščių menininkai, nors ir apšaukiami negebėjimu adaptuotis, kuria toliau, nepaliaujamai maitina oficialiuosius kūrėjus idėjomis. Marginalų kūryba pripildyta kritiškumo ir autoironijos, susimąstymo ir žaismingumo, bet, ko gero, tokios kūrybos situaciją puikiai nusakytų kompozitoriaus La Monte Jungo frazė: „Kai tu ką nors darai, o žmonės galvoja, kad tu apsimetinėji, daryk tai ir toliau. Ir kai tu tai darysi 20 metų, žmonės ims galvoti, kad tu labai rimtas apsimetėlis”.

O kas šiuolaikinėje fotografijoje gali būti laikoma marginaline veikla, netelpančia į oficialiosios fotokultūros rėmus? Projekte „Erozija” pristatomos trys skirtingos veiklos rūšys, kurias galime laikyti neinstitucionizuota menine praktika.

Asketiški scenovaizdžiai

Arūnas Kulikauskas. „Grindinys”.  2002, akmuo, akrilo dažai, polaroido emulsija, varinė viela, vaškas.

Modernėjanti visuomenė į paraščių zonas išstumia jai nebepriimtinas ir jau per primityvias technologines ir kultūrines raiškas.

Kanadietis Driu Gilbertas parodoje pristato pinhole fotografiją. Archaiška technika sukurti darbai nepritampa prie šiuolaikinės skaitmenizuotos vizualinės produkcijos. Fotografas asketiškai atsiriboja nuo skubos ir vartojimo perpildyto pasaulio, tyliai ir mąsliai stebi pro šalį skriejančią kasdienybę. Minkšta šviesa nuspalvinti, tapybiški Gilberto fotopaveikslai gali būti laikomi tiesiog savitos estetikos paieškomis, bet kartu tai ir gyvenimo, prisodrinto informacijos, kritika. Autoriaus pasirinkti scenovaizdžiai – peizažai ir urbanistinės erdvės, sustingstantys tyliuose panoraminiuose atspauduose. Ir visai nebesvarbu, ar šiandien dar suspėsi užfiksuoti naujo prekybos centro atidarymą.

Dienoraščiai iš Niujorko

Aistė Nesterovaitė. Lomografija.

Kasdienybės kalba nuspalvinti ir Niujorke kuriančio lietuvių menininko Arūno Kulikausko darbai. Jų autorius prieš 16 metų emigravo ir ilgai dirbo legendiniame „Antology film” archyve, įsteigtame bei vadovaujamame žymiojo Jono Meko.

Arūno darbai – tai megapolio kasdienybė be wall street’o, be soho, be terorizmo. Kitaip tariant, be „aktualijų”. Galbūt vyresniojo kolegos įkvėptas menininkas linkęs pasakoti apie pasaulio būklę pasiremdamas mažais ir asmeniškais dalykais.

Nestebina autorius šiandien itin populiariais didžiuliais formatais, o pasirinkęs polaroido emulsiją savo kasdienybės fragmentus reprodukuoja ant čia pat rastų buitinių kartono atraižų, nebereikalingų medinių detalių ar gatvėje rasto akmens.

Specifine estetika pulsuojantys darbai kartu yra ir institucionalizuoto vartotojiškumo kritika. Asmeniškumas darbuose išsiskleidžia visa savo jėga ir parodo, kad gali būti daug svarbesnis nei hierachizuotas prisitaikymas. O jei dar akimis perbėgi Arūno patekiamą CV, kuriame su tokia pat aistra pristatomos tiek parodos Niujorke ar Tokijuje, tiek Obeliuose ar Druskininkuose, matančiam ir mąstančiam tai daug pasako.

Nepanikuok – fotografuok

Driu Gilbertas. „Canaan upė”, 2004.

Šiuolaikinio korumpuoto meno pasaulio visagalybę su pašaipa demistifikuoja ir LOMO entuziastai. 1993-iaisiais užregistruotas ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vitališką vizualinį šėlsmą. Ir nors manifesto autoriai parašė 10 lomografijos taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk taisyklių”.

Projektas „Erozija” pristato vienos aktyviausių Lietuvos lomografių Aistės Nesterovaitės mini lomografijos sieną. Darbas, poilsis, kelionės ar nuobodulio akimirkos išsiskleidžia kaip spalvomis žaižaruojantis monumentalus pano.

Nors lomo entuziastai ir akcentuoja savo žaidybinį charakterį, dinamiką ir nereikšmingumą, manau, kad būtent jų darbai yra įdomiausi šiuolaikinės visuomenės antropologinėms studijoms. Jau girdžiu, kaip būrys lomo aistruolių atkerta savo mėgiamą šūkį: nepanikuok – fotografuok!

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre gruodžio 1-ąją pristatoma trijų autorių – Jurgitos Remeikytės, Gintaro Didžiapetrio, Agnės Kasilovskos – paroda „Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje“.

Jurgita, Gintaras ir Agnė su fotoaparatais braidė po išdegusią Kuršių neriją. Marijos Linčiūtės nuotrauka

Parodoje aktualizuojamas vietos ir asmeninio žvilgsnio santykis. „Kartais žmonės tuo pačiu metu būdami skirtingose vietose galvoja apie tuos pačius dalykus. Bet kaip paprastai, taip ir šį kartą, būdami toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku matėme ir mąstėme skirtingai. Ši paroda – tai mūsų buvimo kartu išdegusioje Kuršių nerijoje vizualizavimas, perkeliamas į kitą laiką, bet tuo pačiu metu, į kitą vietą, bet toje pačioje erdvėje“, – pasakojo autoriai.

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas

Vytautas Michelkevičius

Fotografija yra mūsų laikų medija, užimanti visą sąmonę ir pasąmonę. Fotografijos kaip realybės atvaizdo technologijos paplitimas niekad nebuvo toks stiprus kaip šiandien, nes kone kiekvienas pradedant darželinukais ir baigiant seneliais turi fotoaparatą savo kišenėje, t.y. mobiliajame telefone. Tai leidžia mums komunikuojant atsisakyti pagrindinio instrumento – kalbos ir pereiti prie komunikacijos vaizdais.

Paula Muhr. Iš ciklo „Nebūtis“, 2004-2005. Tuomo Rainio „Kryžminis”, 2006.

Realiu laiku

Užuot papasakojęs mylimajai, kaip jaučiuosi, siunčiu momentinės savo veido išraiškos fotografiją, o išvykęs į parodą Paryžiuje nebeturiu pirkti nespalvotai romantiškų miesto atvirukų, tiesiog klikteliu savo visagaliu 3,2 Mpix telefonu, konvertuoju spalvotą fotografiją į nespalvotą ir po minutės mano atvirukas su karščiausiais linkėjimais jau esti geriausių draugų kišenėse ir geriausių draugių rankinėse.

Nors linkėjimai karšti, bet oras šaltas, ši mintis nutraukia mano svarstymus, kaip įsijungti į pajūrį mėgstančių Lietuvos fotografijos klasikų gretas. Tiesa, dabar ruduo, tačiau vasarą būtinai padarysiu seniai planuotą fotosesiją. Nuvyksiu į Nidą, kalbinsiu vasarotojas eiti su manimi į kopas ir fotografuotis. Taip, žinoma, jos išsities visu ūgiu ant švelnaus smėlio, o aš lakstysiu aplink jas keldamas smėlio dulkes ir ieškodamas geriausio kampo. Šiek tiek nedrąsu, kai jos užduos klausimą, kodėl mano fotoaparatas toks mažas, bet aš tikiuosi išsisukti kalbomis apie naujausias technologijas ir jų įtaką fotoaparatų mažėjimui bei žmonių komunikacijai. Tikiuosi, pavyks surengti sėkmingas ir vaizdingas fotosesijas, jei tik nesutrukdys Palangos fotoklubo desantas su savo ilgais fotoaparatais ir didelėmis blykstėmis. O jei ir nugins mane nuo skaisčiažandžių ir apvalainų kopų, nieko baisaus, nes aktų fotografijos jau seniai puikuosis mano internetiniame dienoraštyje. Juk šiandien viskas vyksta realiu laiku.

Kitas mąstymo būdas

Fotografija yra ne tik viena iš pagrindinių mūsų laikų komunikacijos priemonių. Ji taip pat yra ir mūsų mąstymo būdas. Dažnai, mąstydami apie mėlyną dangų Ispanijoje ar gondolas Venecijos meno bienalėje, turime vaizduotėje ne šiuos nuogus žodžius, o jų atvaizdus, o dar tiksliau – jų fotografijas savo fotoalbume, kompiuterio atmintyje ar kažkur matytame žurnale.

Filosofai ir meno kritikai jau ne vieną dešimtį metų kalba apie mąstymo slinktį nuo kalbos prie vaizdų. Šiandieninė visuomenė mąsto vaizdais. Tai aiškiai rodo ir įkyrios naujausių skaitmeninių fotoaparatų reklamos, siūlančios tiesiog fotografuoti ir negalvoti. Ypatingos fotoaparatų savybės leidžia suvokti pasaulį ne savo akimis, o jų tęsinio objektyvo užfiksuotais vaizdais. Dar vienas pavyzdys – tai fotografijų albumai, kurie archyvuoja mūsų kasdienybės akimirkas. Jas tuo pačiu ir įkalina, ir susiaurina, nes mes iš tikrųjų neprisimename, kokio ilgio plaukais ir rūbais buvome prieš 5 ar 15 metų, mes tai pamatome tik savo fotografijomis. O jei tais metais nė karto nesifotografavome, tai tokia informacija lieka tiesiog neišsaugota ir pamiršta.

Taigi matome, kad fotografija keičiasi ne tik technologiškai, bet ir konceptualiai. Keičiasi ne tik fotografavimas, bet ir mąstymas. Iškyla klausimas, ar šie pokyčiai yra teigiami, ar neigiami fotografijai meno kontekste.

Dvi stovyklos

Jau daugiau kaip dešimtmetį kritikai ir menininkai sunerimę ir pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni skelbia fotografijos pabaigą, mirtį, nunykimą ir susinaikinimą, o kiti džiaugiasi jos atgimimu kitose medijose, jos susijungimu su videomenu, kompiuterine grafika, internetu ir t.t.

Sunku pasakyti, kuri stovykla laimi, bet raudos fotografijai ir jos laidojimas tikrai užima nemažą vietą meno pasaulyje.

Raudoti yra tikrai dėl ko, nes fotomenininkams tragiškai baisu, kad fotomeno kaip ir niekas neberodo šiuolaikinio meno galerijose ir centruose, apie jį nustojo rašyti kritikai. Fotomenas demonstruojamas tik siauruose gerbėjų rateliuose ir komercinėse galerijose, kur jį galima parduoti kaip gražų atvaizdą kabinimui ant sienos.

Fotomenininkai negali susitaikyti su mintimi, kad kinta fotografijos forma ir turinys. O šie faktai labai džiugina antrąją stovyklos pusę, kuri su pakylėjimu kalba apie fotografijos santuoką su kitomis medijomis bei šiuolaikiniu menu.

Nesustabdomas procesas

Projektą „Erozija“ būčiau linkęs priskirti prie fotografijos mirties skelbėjų arba mažų mažiausiai prie pesimistų būrio. Taip padaryčiau dėl negatyvios žodžio „erozija“ reikšmės. Erozija reiškia griuvimą, ardymą ir pokyčius gamtos peizažuose, ir dažnai tai nesustabdomas procesas. Tačiau iš kitos pusės projekto tikslas – permąstyti fotografiją ir jos aktualumą visuomenėje surengiant keletą parodų – yra vertas dėmesio.

Pamenu, beveik prieš dvejus metus lankiausi Klaipėdoje, kur dalyvavau pirmosios projekto „Erozija“ parodos atidaryme. Nedidelė citata iš tąkart į „Literatūrą ir meną“ (2004-12-24) rašytos esė, kuri padeda prisiminti tą nuotaiką: „Keturios valandos pirmyn ir keturios valandos atgal. Maždaug tiek Klaipėdos regionas nutolęs nuo Vilniaus. Tiek laiko ir dar daugiau erdvės skiria renginius, vykstančius sostinėje ir kažkur kitur. Arba išvis nevykstančius, kaip mano kai kurie žiūrovai, nes ko nėra Vilniuje, to nėra iš viso. Apskritai Klaipėdos dailės parodų rūmai – tai maža kopija Vilniaus parodų rūmų (dabartinio ŠMC). Klaipėdos rūmai, kaip ir Vilniaus, inkrustuoti senamiesčio šerdyje, o betoniškai pilkas fasadas vilioja žiūrovą į dvasiškai spalvotą vidų…”

Tuomet tai buvo pirmasis mano vizitas į Klaipėdos dailės parodų rūmus, kurie dabar man atrodo visai smagus ir puikiai tinkantis šiuolaikinio meno parodoms baltojo kubo variantas uostamiestyje.

Antroji citata apie pirmąją parodą puikiai tinka ir dabartinei parodai apibūdinti: „Šiuolaikinė medijų industrija kopijuoja save pačią, o vizualinėje kultūroje dinamiškas vaizdas išstumia statišką fotografiją. Fotografija praranda savo senąsias vertybes ir požymius, o naujieji dar nesusiformavę. Parodoje tyrinėjamos fotografijos kaip mediumo galimybės, ribos, tikslai ir paskirtys. Fotografija vaizduoja, fiksuoja, imituoja ar įsivaizduoja?..”

Postfotografija ir kontekstas

Citatomis apie pirmąją parodą susieju savo esė paskutiniosios „Erozijos“ proga. Beveik po dvejų metų fotografijos irimo rezultatus galime pamatyti finalinėje projekto parodoje, kuri yra tarptautinė.

Nors joje rodomi meno kūriniai yra iš skirtingų kontekstų, tačiau parodo platų fotografijos transformacijų mene spektrą: vienos transformacijos gali atrodyti kuriančios, kitos griaunančios fotografijos sampratą. Gal todėl šios parodos kontekste labiau verta būtų kalbėti apie postfotografiją ir jos kontekstą. Šioje parodoje dauguma dalyvaujančių menininkų argumentuotai ją tyrinėja – tai rodo ir nemažos jų darbų koncepcijos, papildančios vizualų mąstymą.

Postfotografijos kontekste įdomus Michaelio Takeo Magruderio videodarbas „Užkoduota būtis“, kur jis tyrinėja mobiliojo telefono galimybes atvaizduoti privačios ir viešos erdvės komunikaciją. Jo klausimas apie prastos kokybės vaizdo formavimąsi iškart suteikia ir atsakymą apie naujus fotografijų vertinimo kriterijus: postfotografija gali būti prastos kokybės ir mažos rezoliucijos, ir tai yra jos estetinė savybė.

Laiko klausimas

Paula Muhr savo ciklą įvardija priešingai nei Magruderis – „Nebūtis“, taigi tokia mąstymo kryptis aiškiai nurodo laiko svarbą fotografijoje. Menininkė dirba su savo šeimos fotoalbumu, bandydama iš naujo perkonstruoti ir sukurti savo šeimos istoriją. Archyvo perkūrimas yra aktuali postfotografijos strategija, kuri čia praplečiama ir fotografijos galia konstruoti laiką: fotografijose esanti menininkės mama pozuoja tose pačiose erdvėse tokiomis pat pozomis, tačiau fotografijas skiria kelios dešimtys metų.

Fotografijos ribinius momentus ir jos galimybes tyrinėja Tedas Hiebertas, bandydamas ieškoti atsakymo į klausimą, ar fotografija gali reprezentuoti jo tapatybę. Tą pačią mintį pratęsia ir Vilma Hurskainen fotografijose „Augimas“, kur ji bando dabartyje rekonstruoti savo vaikystės fotografijas.

Klausimas, ar fotografija pajėgi manipuliuoti laiku, virsta į atsakymą, kad laikas ir technologijos pradeda manipuliuoti pačia fotografija.

Galiausiai laiko klausimas tampa visiškai išsemtas fotografijos erozijos kontekste, kai ramiai žiūrėdami Tuomo Rainio videodarbą „Miestas“ sekame laiko paliktais pėdsakais, kurie ir padeda išspręsti problemą, kas yra pagrindinis fotografijos erozijos veiksnys. Mažų mažiausiai – tai laikas ir jo kintanti sąvoka, žinoma, paveikta ir technologijų. Laikas sukelia fotografijos kultūros irimą tiek technologine, tiek konceptualiąja, tiek istorine prasme kaip vanduo sukelia gamtos peizažo irimą.

Menas gyventi pagal „Tris seseris“

Gitana Gugevičiūtė

Visai neseniai Rimo Tumino režisuotas „Tris seseris“ Klaipėdoje pristatė Vilniaus Mažasis teatras. Pavirpino jautriąsias sielos stygas, paerzino naujų teatrinių tendencijų besi-tikinčią publikos dalį ir pasikaišęs padurkus išdūmė atgal į sostinę. Įspūdis liko sunkiai nusakomas, nors nosinaitės prireikė.

Vilniaus Mažojo teatro A.Čechovo „Trijų seserų” (rež. R.Tuminas) pastatyme efektinga žiemos scena įstringa į atmintį ilgam. Dimitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

„Genetiškai artima”

Kiek sykių A.Čechovo Olga, Maša ir Irina lipo į sceną ir tikino norinčios ištrūkti į Maskvą – nesuskaičiuosim. Įvairiuose teatruose, miestuose, šalyse režisieriai bando atrasti A.Čechovą „savaip“.

Lietuvoje spektakliai pagal A.Čechovo pjeses irgi nesitraukia iš repertuarų – teatrologas Vaidas Jauniškis šiam reiškiniui pritaikė „genetinio artimumo“ terminą.

Tikriausiai taip ir yra. Laimė, esame pajėgūs perskaityti Čechovą. Ir dažniausiai net suprantame, ką perskaitėme…

„Belaikis” spektaklis

Itin taikliai naujausią R.Tumino spektaklį “Trys seserys” apibūdino viena teatrologė – „belaikis“. Taip pastatytas jis galėjo būti prieš penkerius metus. Taip jis dar galėtų būti statomas po penkmečio.

„Trys seserys“ gražiai įsipaišo į R.Tumino kūrybinį kontekstą ir dailiai pratęsia tai, kas vadinama „režisieriaus stiliumi“: tai prasmių mirgėjimas, gyvas humoras, inteligencija, lengvas patosas, efektai.

Šis spektaklis režisūrą studijuojantiems studentams gali būti visai tinkamas pavyzdys, kaip įdėmiai reikia kurti visumą ir kokios svarbios gali būti (yra) smulkmenos, detalės.

Skauda sielą

Aktoriai kuria daugiasluoksnius, lengvai šaržuotus vaidmenis, kuriuose susikerta totalus egzistencinis nykulys, pastanga gyventi ir pasyvumas, švelni autoironija, infantiliškumas ir isterija, kylanti iš nebegalėjimo taip gyventi.

Atrodo, kad ir menkiausiam personažui spektaklyje bent sekundę skauda sielą, bent sekundę liūdna – juk tiek išsiskyrimų, nesutapimų, neišsipildymų vienoje vietoje!

Bet Čechovo istoriją Tuminas traktuoja gana optimistiškai, nors virš galvų medinis kryžius (scenogarfijos detalė, pastebėta ne visų žiūrovų) lieka kaboti. Pasaulis keičiasi ir nesvarbu, kad ne pagal planuojamą scenarijų.

Vaidina geriausieji

Olga (akt. Vaida Būtytė), Maša (akt. Vaida Bičkutė), Irina (akt. Elžbieta Latėnaitė) – sėkmingas trio. Gal įtaigumo kiek pristigo V.Būtytės vaidmeniui, tačiau itin moterišką vaidmenį sukūrė V.Bičkutė ir, be abejo, scenoje dar tik debiutuojanti (dar studentė) – E.Latėnaitė.

Apskritai aktoriai spektaklyje vaidina tik geri ir geriausi: Gediminas Girdvainis (Čebutykinas), Arūnas Sakalauskas (Veršininas), Mantas Vaitiekūnas (Solionas), Audrius Bružas (Andrejus Prozorovas) ir kiti.

Namai – ant pakylos

Spektaklio scenografija paprasta ir funkcionali.

Pakyla, į kurią kreipiamas žiūrovo dėmesys, – tai Prozorovų namai. Šviesos oazė neišsilavinusios provincijos prietemose. Aikštelė, kurioje greitai paaiškėja, kokio lizdo paukštis čia apsilankė.

Užtat Ilonos Kvietkutės vaidinama Nataša mieliau sukasi aplink pakylą, nors prisidengusi rūpestingos mamytės ir namų šeimininkės kauke, vis tiek tampa vienvalde namų ponia.

„Atpažįstame“ save

Spektaklių mizanscenos ir ištisos scenos pamažu išsitrina iš atminties, bet įspūdingesni vaizdai, ryškesni vaidmenys paprastai išlieka ilgam.

Tikriausiai mažai suklysiu teigdama, kad žiemos scena su pagalvių pusnimis ir besmegeniu ant rogučių išliks ne vieno atmintyje. Kaip ir baltai pasidabinusi Irina su cilindru ant galvos ir kareiviškais auliniais; kaip liūdnai zvimbiantis stebuklingas žaisliukas-vilkelis ar Andrejaus Prozorovo sumeistrauti „daikčiukai“.

Spektaklis kažkaip „solidarizuojasi“ su visais, kuriuos kamuoja nepakeliama būties lengvybė. Ir tas savęs „atpažinimo“ momentas yra nepaprastai svarbus. Sakyčiau, net esminis.

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Kristina Jokubavičienė

Šį rudenį Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumas.

Albumas išleistas 1000 egz. tiražu. „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane…” – rašė A.Jusionis savo dienoraštyje. Jo paveikslą „Mingės kaime”(2003) knygoje lydi tapytojo žodžiai: “Labai noriu į laukus su drobe ant peties. Nesvarbu, kas išeis. Svarbu gyventi tapant.” Nuotraukos iš albumo „Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu”.

Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščio paimta frazė, kaip niekas kitas taikliai nusakanti menininko gyvenimo ir kūrybos prasmę: „Kai tapau – aš gyvenu“. Ji ypač simboliškai ir skaudžiai skamba šiandien, kai A.Jusionio jau treji meti nebėra tarp mūsų. Ir knygos pristatymo vakaras, ir jo metu surengta tapytojo darbų paroda buvo pažymėti skaidria liūdesio ir vilties aura.

Knyga apie A.Jusionį (Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu. Sudarytojai Kristina Jokubavičienė, Violeta Jusionienė, Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006, 148 psl. su spalvotomis paveikslų reprodukcijomis) papildo kol kas neilgą leidinių, skirtų šiuolaikinei Klaipėdos dailei ir dailininkams, sąrašą.

Turime nedaug

Neminint grupinėms ir jubiliejinėms, individualioms parodoms leidžiamų lankstinių, bukletų ar nedidelės apimties katalogų, reprezentacinių, išsamesnių leidinių apie Klaipėdos dailę turime nedaug. Atskaitos tašku galėtų būti 1990-aisiais išleistas katalogas „Pajūrio krašto dailininkai“, kuriame tilpo trumpos beveik visų tuo metu Vakarų Lietuvos regione gyvenusių ir kūrusių dailininkų (ir ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narių) biogramos bei kelių kūrinių nespalvotos reprodukcijos. Nespalvotas, išspausdintas ant prastoko popieriaus jis buvo svarbus kaip pirmas Nepriklausomybės metų dailės leidinys Klaipėdoje.

1997-aisiais LDS Klaipėdos skyrius pradėjo leisti dailės albumų seriją „Klaipėdos dailė“. Serijos iniciatorius buvo tapytojas Algimantas Jusionis, tuo metu vadovavęs LDS Klaipėdos skyriui. Suprantama, kad pirmasis leidinys buvo skirtas tapybai – „Tapyba“. Po metų buvo išleista „Grafika“ (1998), 2000-aisiais pasirodė „Taikomoji dailė“. Šiuo metu baigiama rengti ketvirtoji, paskutinė serijos knyga, skirta skulptūrai, ją numatoma išleisti 2007-ųjų pradžioje.

Tai spalvoti, su kokybiškomis kūrinių reprodukcijomis leidiniai, informaciniu ir vaizdiniu aspektu pakankamai išsamiai reziumuojantys dailės situaciją regione XX a. pab. – XXI pr. Jie vertintini kaip ypač svarbi ir reikšminga LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva. Šią leidinių seriją savotiškai papildo ir pratęsia retrospektyvinės, ilgalaikės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, veikiančios LDM Prano Domšaičio galerijoje, katalogas (2004).

Svarbūs dokumentai

Dailės leidinių, skirtų vieno dailininko kūrybai, pradžia buvo grafikės Aldonos Kliševičienės (1946–2004) piešinių reprodukcijų aplankas (2003), atrodo, jau tapęs retenybe. Jame publikuoti subtilūs, klasikinės dvasios dailininkės piešiniai grafitu.

Plataus rezonanso ir aptarimų miesto dailės sluoksniuose sulaukė leidinys „Angelina Banytė“, pasirodęs 2004-aisiais. Tai pirmas taip gausiai iliustruotas, artėjantis link monografinio, vienam dailininkui skirtas leidinys. Ažvelgiantis visas universalios kūrėjos kūrybos sritis, jis tapo savotišku pavyzdžiu, vienu iš galimų leidinio apie dailininko kūrybą variantų. A.Banytės albume turėjo prasmę atskirų jos tapybos darbų fragmentavimas, išdidintų paveikslo detalių pakartojimas, savotiškas multiplikavimas. Tai vizualiniu ir informaciniu aspektu vertinga knyga, daugiau ar mažiau išsamiai dokumentuojanti parodas, bibliografiją ir svarbesnius monumentaliosios tapybos kūrinius. Žinant, koks nenuspėjamas likimas pastaraisiais dešimtmečiais gali laukti monumentaliosios dailės kūrinių viešosiose erdvėse, toks dokumentavimas tampa dar reikšmingesnis.

Labai brangūs

Kalbėdami apie dailės leidinius, neturime pamiršti, kad kalbame ne tik apie leidinio parengimo kokybę: tai tiesiogine prasme labai brangūs leidiniai.

Jie reikalauja geros poligrafinės kokybės ir gerų medžiagų. Tai ne madingas žurnalas ar kultinė grožio knyga, kurie visada ras pirkėją.

Kuo aukštesnė meno leidinio kokybė, tuo jo kaina didesnė. Todėl, leidžiant meno leidinius, visada iškyla rėmėjo ir pirkėjo problema.

Dažnas, norintis turėti savo lentynoje knygas apie Klaipėdos menininkus, kažin ar gali sau tai leisti.

Antra vertus, džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kurie suvokia meno ir leidinių apie meną svarbą. Be privačių asmenų, institucijų ar firmų paramos neturėtume nė vieno svaresnio leidinio.

A.Jusionio albumas išsiskiria

Iš visų iki šiol mūsuose pasirodžiusių dailės leidinių, A.Jusionio kūrybos albumas išsiskiria apimtimi, poligrafijos kokybe.

Dailininko paveikslų reprodukcijas papildo fragmentai iš jo dienoraščių. Tapytojo A.Jusionio dienoraščiai, manau, yra verti atskiros knygos. Autentiški užrašai, bylojantys apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo „duobes“ ir pakilimus, pateikti nuosekliai, diena po dienos, atsiskleistų ne tik literatūriniu aspektu.

Leidžiant šį albumą, atliktas tikrai didžiulis darbas. Pradėtas rengti praėjus vos keliems mėnesiams po netikėtos tapytojo mirties (2003), jis pareikalavo dvejų metų ilgo ir kruopštaus darbo, taip pat lėšų paieškų.

Tačiau visos pastangos buvo to vertos, o leidinio rėmėjai, išvardyti jo tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje, gali pelnytai didžiuotis.

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

Danguolė Rimšienė

Į gražią ir prasmingą muzikos šventę didelį savo draugų ir gerbėjų būrį lapkričio 7-ąją Klaipėdos koncertų salėje pakvietė vienintelis Lietuvoje šventęs 20-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį Klaipėdos brass kvintetas.

Klaipėdos brass kvinteto jubiliejiniame koncerte kartu žaviai pasirodė operos solistė D.Kužmarskytė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Per 20 metų

Per du dešimtmečius penkių artistų grojama vario muzika tapo ryškiu akcentu miesto renginiuose, suteikdama jiems šventiškumo, iškilmingumo, pakeldama nuotaiką miestelėnams.

Brass kvintete kartu muzikuoja V.Bružas (trimitas, jis ir vadovas), A.Maknavičius (trimitas), A.Ulteravičius (valtorna), S.Sugintas (trombonas), J.Dargis (tūba).

Ansamblis – ne tik aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis, jis daug koncertuoja ir šalyje. Tai koncertų ciklai krašto muzikos mokyklose, pasirodymai įvairiuose festivaliuose. Jo daugsyk klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Kvintetas ne kartą tapo prestižinių tarptautinių konkursų laureatu bei diplomantu. Sukauptas solidus repertuaras: pagrota arti 400 kūrinių nuo Renesanso iki XX a. autorių, džiazo kompozicijų.

Kiekvienas ansamblio dalyvis yra tikras savo instrumento profesionalas, o kartu jie žavi artistišku muzikavimu, lengva technika, garso kultūra, tembrų įvairove, ryškiais dinaminiais niuansais, lanksčia frazuote, ypatingu susiklausymu.

Programoje – įvairovė

Jubiliejinio koncerto programoje buvo atlikti skirtingo laikotarpio ir stiliaus kūriniai.

Raiškia interpretacija išsiskyrė trys kontrastingi T.Susato “Renesanso šokiai”. Žaismingai nuskambėjo J.S.Bacho ,,The Badinerie” (aranžuota V.Nemaniūno). Malonu buvo klausytis laisvo, švelnaus ir šviesaus muzikavimo.

Ne vieną programą kolektyvo nariai yra parengę su įvairiais solistais.

Ir šventiniame koncerte kartu su ansambliu dainavo D.Kužmarskytė. Dž.Rosinio ,,Rozinos kavatinoje” iš operos ,,Sevilijos kirpėjas“ grakštūs ir skaidrūs vokalistės pasažai puikiai derėjo su subtiliu ir lengvu varinių pritarimu, suteikusiu šiam kūriniui naujų spalvų.

Laisvai besiliejančiu skambesiu žavėjo dainininkės ir kvinteto atlikta V.Chiaros ,,La spagnola“

(aranžuota R.Giedraičio).

Solisto prof. V.Tetensko (birbynė) su ansambliu pagrota Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos ,,Melodija” išsiskyrė jautria kantilena, subtilia frazuote.

Ne vieną kūrinį kvintetui dedikavo uostamiesčio kompozitoriai. Jubiliejinio koncerto metu išgirdome R.Šileikos kūrinį ,,Vario graviūra“, pasižymintį ritmikos ir nuotaikų kaita, pabrėžtiniu artikuliacijos aštrumu.

Stilingai, įtaigiai ir sarkastiškai nuskambėjo D.Šostakovičiaus ,,Satyrinis šokis“.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome T.Monko ir K.Viljamso bliuzą ,,Round Midnight“ir J.Horovitso trijų dalių “Musik-hall” siuitą, kuri buvo atlikta pabrėžiant dinamikos kaitą, aštrų ritmą, griežtą ir karingą trimitų partiją.

Žėri profesionalumu

Antrojoje koncerto dalyje klaipėdiečiai muzikavo kartu su savo senais bičiuliais iš Vilniaus – sostinės Vario kvintetu. Koncertą vainikavo pakiliai ir efektingai kartu jų atlikti kūriniai – nedažnai scenoje gali išvysti tokį būrį talentingų, žėrinčių profesionalumu artistų.

Viso koncerto metu vyravo pakili, šventiška ir jauki nuotaika. Ją kūrė ne tik muzikantai, bet ir šilti, įtaigūs koncerto vedėjos muzikologės L.Sugintienės komentarai, pagyvinti nuotraukomis iš kvinteto gyvenimo.

Ir Klaipėdos vicemerė A.Daujotienė, ir gausus būrys sveikintojų jubiliatams išsakė daug gražių žodžių, linkėdami neprarasti kūrybinės ugnelės, kad miestas galėtų didžiuotis turįs į trečią dešimtį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą.

Iš visų sveikinimų išsiskyrė seniausios Lietuvoje Rietavo vaikų muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, vadovaujamo A.Jankausko, jubiliatams smagiai pagrotas maršas. Galbūt šie vaikai ateityje taps tokių pat aukštumų pasiekusiais muzikantais. Stiebtis tikrai yra į ką.

„Auksinio disko” laurai

Iškart po jubiliejinio koncerto Klaipėdos brass kvintetas dalyvavo “Didžiajame muzikų žygyje per Lietuvą”. Lapkričio 11-ąją jis šauniai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykusiame koncerte-maratone, o lapkričio 19-ąją – jubiliejinėje 10-ojoje Lietuvos muzikų šventėje “Didysis muzikų paradas – 2006” Vilniuje.

“Didžiajame muzikų parade” uostamiesčio Brass kvintetas grojo jau trečią kartą. Prieš 10 metų jis parade sostinėje grojo primąsyk, pernai buvo pakviestas antrąkart, šiemet trečiasis pasirodymas buvo lemtingas – jis tapo “Auksinio disko” laureatu.

Šiemet 70-metį švenčianti Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB “Baltic Optical Disc” dar 2001-aisiais įsteigė “Auksinio disko” prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų laureatų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Šiemet jais paskelbti Algirdas Budrys (klarnetas), Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Kauno bigbendas ir Klaipėdos brass kvintetas. Tai vienintelis iki šiol uostamiesčio kolektyvas, gavęs šį apdovanojimą.

Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą

Daiva Kšanienė

Uostamiesčio pianistai nedažnai džiugina klausytojus klasikinės fortepijoninės muzikos koncertais. Todėl lapkričio 8-ąją įvykęs Klaipėdos universiteto docentės Tatjanos Romaškinos rečitalis sukėlė didelį susidomėjimą.

Klaipėdos pianistė T.Romaškina koncertuoja jau tris dešimtmečius. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybinės veiklos 30-mečiui

Klaipėdos universiteto koncertų salė buvo pilnutėlė. Tą vakarą viena ryškiausių Klaipėdos pianisčių T.Romaškina pažymėjo savo kūrybinės koncertinės veiklos 30-metį.

Renginys išsiskyrė sumanymo originalumu; jame atsispindėjo įvairialypė pianistės veikla.

Koncertą sudarė tarsi keturios dalys, kurių pirmojoje T.Romaškina pasirodė kaip solistė, antrojoje – kaip pedagogė (skambino jos dabartiniai ir buvę mokiniai bei studentai), trečiojoje – koncertmeisterė, ketvirtojoje – ansamblio dalyvė.

Įspūdingas solo

Solinėje dalyje T.Romaškina skambino kompozitorių romantikų kūrinius. Įspūdingai skambėjo A.Skriabino trys etiudai op. 8, F.Šuberto-F.Listo Barkarolė, F.Šopeno Polonezas As-dur op. 53.

Juos atliekant atsiskleidė atlikėjos pianistinės technikos galia, meninio mąstymo branda bei įtikinama dramaturginė plėtotė,

t. y. bruožai, padėję patraukliai perteikti šių kompozicijų esmę, vidinę prasmę. Turtinga A.Skriabino ir F.Šuberto-F.Listo kompozicijų dinaminės gradacijos amplitudė, raiškūs niuansai, atlikimo disciplinuotumas suteikė jų interpretacijai laisvumo, net spontaniškumo.

Subtilesnių M. K.Čiurlionio bei F.Šopeno kūrinių (preliudų, valso) skambesyje norėjosi kiek švelnesnio garso.

Gali didžiuotis mokiniais

Ilgametis T.Romaškinos pedagoginis darbas paženklintas didelėmis sėkmėmis. Jos dabartiniai ir buvę studentai bei mokiniai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai ar diplomantai Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje.

Pagirtinai koncerte pasirodė J.Arutiunova, paskambinusi S.Rachmaninovo Preliudą g-moll op. 23, J.Brun, atlikusi F.Šopeno Noktiurną b-moll op. 9, nr. 1 bei dar tik moksleivės D.Stankevičiūtė ir A.Šileikaitė, dviem fortepijonais paskambinusios fragmentą iš D.Šostakovičiaus muzikos V.Šekspyro dramai “Hamletas”.

Koncerte dalyvavusi solistė G.Zeicaitė (sopranas) turtingo tembro balsu, gražia kantilena padainavo Dž.Rosinio vokalinį ciklą “Venecijos regata”. Fortepijono partiją sėkmingai atliko T.Romaškinos absolventė O.Petrova-Zelenskaja.

Įdomi ansamblistė

T.Romaškina koncerte pasirodė ir kaip įdomi ansamblistė. Ji jautriai ir raiškiai akompanavo solistės V.Vadoklienės dainuojamoms keturioms vokalinėms kompozicijoms – A.Kačanausko “Rudenio arimuos” (žodžiai S.Nėries), J.Gruodžio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai “Aš anyta”, S.Rachmaninovo “Kaip man skaudu” (žodžiai G.Galinos) ir “Netikėk manimi, drauge” (žodžiai A.Tolstojaus).

Šį muzikos mėgėjams įsimintiną vakarą efektingai, akcentuodamas svarbiausius dramaturginius momentus, užbaigė J.Domarko “Capriccio” dviem fortepijonams, kurį atliko T.Romaškina ir I.Maknavičienė.

Po koncerto daug šiltų sveikinimo ir padėkos žodžių pasakė kolegos, bičiuliai, artimieji, visuomeninės organizacijos “Muzikos svetainė” atstovai, Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje, linkėdami pianistei, pedagogei, ansamblių dalyvei T.Romaškinai tolimesnio sėkmingo ir prasmingo meninio gyvenimo.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą. Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus…

Pagerbė premjera

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera. Nerijaus Jankausko nuotrauka Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos – violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir. Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė. Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biografijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto. Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Įspūdinga pabaiga

„Alternatyvoje – 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas. Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita… Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė).

Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva – 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.