Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą

Daiva Kšanienė

Uostamiesčio pianistai nedažnai džiugina klausytojus klasikinės fortepijoninės muzikos koncertais. Todėl lapkričio 8-ąją įvykęs Klaipėdos universiteto docentės Tatjanos Romaškinos rečitalis sukėlė didelį susidomėjimą.

Klaipėdos pianistė T.Romaškina koncertuoja jau tris dešimtmečius. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybinės veiklos 30-mečiui

Klaipėdos universiteto koncertų salė buvo pilnutėlė. Tą vakarą viena ryškiausių Klaipėdos pianisčių T.Romaškina pažymėjo savo kūrybinės koncertinės veiklos 30-metį.

Renginys išsiskyrė sumanymo originalumu; jame atsispindėjo įvairialypė pianistės veikla.

Koncertą sudarė tarsi keturios dalys, kurių pirmojoje T.Romaškina pasirodė kaip solistė, antrojoje – kaip pedagogė (skambino jos dabartiniai ir buvę mokiniai bei studentai), trečiojoje – koncertmeisterė, ketvirtojoje – ansamblio dalyvė.

Įspūdingas solo

Solinėje dalyje T.Romaškina skambino kompozitorių romantikų kūrinius. Įspūdingai skambėjo A.Skriabino trys etiudai op. 8, F.Šuberto-F.Listo Barkarolė, F.Šopeno Polonezas As-dur op. 53.

Juos atliekant atsiskleidė atlikėjos pianistinės technikos galia, meninio mąstymo branda bei įtikinama dramaturginė plėtotė,

t. y. bruožai, padėję patraukliai perteikti šių kompozicijų esmę, vidinę prasmę. Turtinga A.Skriabino ir F.Šuberto-F.Listo kompozicijų dinaminės gradacijos amplitudė, raiškūs niuansai, atlikimo disciplinuotumas suteikė jų interpretacijai laisvumo, net spontaniškumo.

Subtilesnių M. K.Čiurlionio bei F.Šopeno kūrinių (preliudų, valso) skambesyje norėjosi kiek švelnesnio garso.

Gali didžiuotis mokiniais

Ilgametis T.Romaškinos pedagoginis darbas paženklintas didelėmis sėkmėmis. Jos dabartiniai ir buvę studentai bei mokiniai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai ar diplomantai Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje.

Pagirtinai koncerte pasirodė J.Arutiunova, paskambinusi S.Rachmaninovo Preliudą g-moll op. 23, J.Brun, atlikusi F.Šopeno Noktiurną b-moll op. 9, nr. 1 bei dar tik moksleivės D.Stankevičiūtė ir A.Šileikaitė, dviem fortepijonais paskambinusios fragmentą iš D.Šostakovičiaus muzikos V.Šekspyro dramai “Hamletas”.

Koncerte dalyvavusi solistė G.Zeicaitė (sopranas) turtingo tembro balsu, gražia kantilena padainavo Dž.Rosinio vokalinį ciklą “Venecijos regata”. Fortepijono partiją sėkmingai atliko T.Romaškinos absolventė O.Petrova-Zelenskaja.

Įdomi ansamblistė

T.Romaškina koncerte pasirodė ir kaip įdomi ansamblistė. Ji jautriai ir raiškiai akompanavo solistės V.Vadoklienės dainuojamoms keturioms vokalinėms kompozicijoms – A.Kačanausko “Rudenio arimuos” (žodžiai S.Nėries), J.Gruodžio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai “Aš anyta”, S.Rachmaninovo “Kaip man skaudu” (žodžiai G.Galinos) ir “Netikėk manimi, drauge” (žodžiai A.Tolstojaus).

Šį muzikos mėgėjams įsimintiną vakarą efektingai, akcentuodamas svarbiausius dramaturginius momentus, užbaigė J.Domarko “Capriccio” dviem fortepijonams, kurį atliko T.Romaškina ir I.Maknavičienė.

Po koncerto daug šiltų sveikinimo ir padėkos žodžių pasakė kolegos, bičiuliai, artimieji, visuomeninės organizacijos “Muzikos svetainė” atstovai, Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje, linkėdami pianistei, pedagogei, ansamblių dalyvei T.Romaškinai tolimesnio sėkmingo ir prasmingo meninio gyvenimo.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą. Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus…

Pagerbė premjera

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera. Nerijaus Jankausko nuotrauka Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos – violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir. Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė. Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biografijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto. Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Įspūdinga pabaiga

„Alternatyvoje – 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas. Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita… Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė).

Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva – 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

S.Sugintas trombonu groja daugiau nei tris dešimtmečius.

Po net ketverius metus užtrukusio derinimo šiemet rudenį Klaipėdos universiteto docentui trombonininkui Steponui Sugintui pagaliau pavyko pagal Erasmus dėstytojų mainų programą pabuvoti Olandijoje – šalyje, turinčioje senas atlikimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas.

Šios šalies trombonininkų mokykla šiuo metu, S.Suginto nuomone, yra pati pažangiausia Europoje. Apie tai liudija ir daug studentų jos aukštosiose mokyklose iš viso pasaulio, nors ne ES nariams mokslas yra gana brangus. „Jau prieš išvykdamas suderinau galimybes apsilankyti ne tik Tilburgo Fontys aukštojoje mokykloje, su kuria Klaipėdos universitetas užmezgė ryšius, bet ir garsiojoje trombonininkų Mekoje – Roterdamo konservatorijos (aukštoji mokykla) trombonų klasėje bei dalyvauti klasikinio ir džiazo studijų paskaitose, ansamblių repeticijose“, – džiaugėsi S.Sugintas.

Fontys (Fontys College of Visual and Performing Arts) įsikūrusi Tilburgo senamiestyje. Be tradicinių specialybių – dirigavimo, šokio meno, dailės, architektūros ir kitų, Fontys aukštojoje mokykloje įkurtas Rokakademijos fakultetas. Jis ypatingas net Vakarų Europos aukštųjų mokyklų kontekste. Jame studijuojama pagal retai kitur siūlomas, profesionaliai parengtas studijų programas. „Nenuostabu, kad šiame fakultete mokosi ypač daug studentų iš užsienio. Lietuvoje, o ir Baltijos šalyse, tokios krypties studijų apskritai nėra. Rockademijoje išsamiai analizuojama šio muzikos stiliaus atlikimo istorija, veikia daugybė įvairių sudėčių ansamblių, puikių šiuolaikinių įrašų studijų“, – pasakojo muzikantas.

„Seniai žinome apie aukštą Olandijos aukštųjų mokyklų džiazo muzikos studentų ir pedagogų pasirengimo lygį. Tuo dar kartą teko pačiam įsitikinti muzikuojant studentų bigbende, kurio repeticija vyko miesto džiazo klube “Paradoksas“. Įdomu, kad mokydamiesi naują kūrinį studentai iš pradžių dainuoja to kūrinio ritmą, o tik po to groja instrumentu“, – dalinosi įspūdžiais S.Sugintas.

Pirmam prisistatymui svečioje šalyje – ArtEZ Conservatorium salėje jis paruošė reprezentacinę lietuvių kompozitorių kūrinių trombonui solo bei su fortepijonu programą. Joje – T.Adomavičiaus „Monologas“, B.Dvariono „Tema ir variacijos“, M.K.Čiurlionio „Preliudas“ir kiti kūriniai.

„Šį rečitalį teko groti su pianistu Rolandu Albersu, susitikus su juo tik 50 minučių prieš koncertą!“, – prisiminė klaipėdietis trombonininkas. Po, pasak klausytojų, sėkmingo pasirodymo jis vedė meistriškumo kursus, o pranešime supažindino su Klaipėdos universiteto Pučiamųjų katedros mokymo programomis bei jų taikymu. Renginyje dalyvavo ne tik trombono, bet ir trimito studentai ir pedagogai.

Docento S.Suginto teigimu, Olandijoje užmegzti ryšiai Klaipėdos universiteto studentams atveria puikias galimybes išvykti trumpalaikėms studijoms.

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė

Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.

E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje. Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą. Rytas Forarlberge. P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė.

Aplinkybių blaškomas

Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.

Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero. Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.

Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą. 1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.

Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949-aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.

Aptiko pėdsakus

Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.

Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją. Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis.

Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.

Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.

„Tolerancijos Eldorade“

Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“. Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.

Antrojo pasaulinio karo metais Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.

Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.

Apgyvendintas tankiai

Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.

Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.

Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda. Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.

Puoselėja tradicijas

Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.

Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.

Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.

Stebino nuoširdumas

Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.

Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti…

Mainais už maistą

Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.

Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.

Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą. Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.

Prisiminimai – fragmentiški

Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.

Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.

Susidomėjo ir austrai

Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.

Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.

Atvėrė archyvai

Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).

Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.

Svajoja apie parodą

Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.

Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.

L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą.

…O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Danguolė Vilidaitė

Lapkričio 3-14 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje nuskambėjo 5-ojo muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta” koncertai.

A.Miolerio grupė žavėjo virtuozišku įvairių instrumentų valdymu. Rytietiškas M.Stelas šokis papuošė grupės pasirodymą. Grupės vadovas švedas A.Mioleris grojo ne tik mandola, akordeonu, bet ir skalmėja, fleita, ragu. M.Sene dainavo senąsias Senegalo dainas.

Sudėliojus visus praėjusio renginio įspūdžius ir mintis, dabar jau galime svarstyti, koks gi jis buvo – deklaruojantis meilę gamtai, nekomercinis ir nediktuojantis madų (taip mano jo organizatoriai), paprastas, nepretenzingas ar gal kaip tik ieškantis ypatingo pripažinimo – juk turi vieną iš labiausiai angažuotų pavadinimų. O gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus?..

Virė „tautų katilas“

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume savo gamybos krištoliniais „instrumentais“ muzikavo M.Deneuve iš Prancūzijos, jam pritardami šoko ir krykštavo delfinai. Prieš koncertą publiką „apšildė” gitaristas ir vokalistas J.B.Vailitas iš JAV.

Festivalio pradžioje koncertavo Ale Miolerio grupė iš Švedijos – nedidelė „tautų katilo“ visuomenė, atstovaujanti skirtingoms kultūrinėms tradicijoms: Ale Mioleris – Švedijai, Marija Stelas – Graikijai ir Švedijai, Mamadu Sene – Senegalui, Andersas Nygardsas – Švedijai ir Norvegijai, Sebastianas Dubė – Kanadai, Rafaelis Sidas Huizaras – Meksikai.

Stebino ne tik plati šių atlikėjų geografija, bet ir muzikavime jungiamų stilių įvairovė. Autentiškas dainavimas buvo įpinamas į rokui, kantri, džiazui ir popsui būdingas išraiškas, jam pritariama kitų tautų instrumentais, jų virtuoziškais pragrojimais – toks tipiškas world music modernizuotas folklorinis projektas.

Patiko senųjų Graikijos ir Senegalo dainų atlikimas. (Juk prisilietimas prie autentiškų dalykų dažniausiai užgauna giliai.) Šiltas ir melancholiškas M.Stelas balsas, atrodė, kvietė prisiminti Graikijos senovę, begalę salynų ir jų kalnus, pievas…

Iš natų neišmokstama

Šiek tiek juokinga buvo girdėti, kaip grupės vadovas (taip pat ir kiti ansamblio dalyviai) bando pritarti graikiškam ar afrikietiškam tradiciniam vokalui jam būdinga maniera. Profesionalu? Gal, bet netikra. Nenoriu būti kategoriška, bet manau, kad tautos tūkstantmečių patirtis iš natų neišmokstama, tai greičiausiai yra įrašyta mūsų genetinėje atmintyje ir perteikiama subtiliausiais balso tembro, melodijos, teksto ir panašiais niuansais.

Nors koncerte skambėjo ne mano skonio muzika, likti abejinga negalėjau, žavėjausi šiuo šventišku ir efektingu šou, virtuozišku įvairių instrumentų valdymu (mandola, akordeonas, fleita, skalmėja, ragas, kaimiškas smuikas, kontrabosas, mušamieji), nuoširdžiu muzikų bendravimu su publika. Ypač įsiminė ir pralinksmino kontrabosininko Sebastiano Dubė (didelio ir stambaus vyro) netikėtas judesio prasiveržimas. Ši improvizacinė miniatiūra, sakyčiau, buvo labiau intriguojanti nei M.Stelas rytietiškas šokis.

Poetinis free jazz

Vakare “Poezija, dainos, mintys” poetas R.Rastauskas ir filosofas L.Donskis audė lengvą it pūkas tinklą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų. Pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos P.Halouisas ir R.O.Stefenas.Nerijaus Jankausko nuotraukos

Free džiazo maniera buvo plėtojamas antrasis „Alternatyvos“ renginys „Poezija, dainos, mintys”.

Jo dalyviai – išskirtinės Lietuvos asmenybės – poetas Rolandas Rastauskas ir filosofas Leonidas Donskis.

Tik žavėtis buvo galima stebint, kaip šie du grandai kelias valandas audė lengvą it pūkas tinklą, supintą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų: Švedijos sala Gotlandas (vos ne mistiška šios salos reikšmė Lietuvai), režisieriai A.Tarkovskis, I.Bergmanas ir keistas jų gyvenimo ryšys su konkrečia gamtos vieta (vėl mistiškas) ir pan.

Užburiančiai grakščiai, viskas ir kartu beveik nieko, visata trupinėlyje – toks šio vakaro įspūdis.

Minčių pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos Plazis Halouisas ir Raimondas O.Stefenas – nesudėtingas muzikavimas. Taip pat buvo pristatyta jaunų kūrėjų darbų paroda, eksponuojama koncertų salės fojė pirmame ir antrame aukštuose.

Pritarė delfinai

Netipiška Jūrų muziejaus delfinariumo erdvė tarsi padiktavo netradicinį kito koncerto sprendimą. Andriaus Seliutos filmo „Dievuje” fone savo gamybos instrumentu kristalistu (vargonėliai iš kristalų) muzikavo Prancūzijos atlikėjas Mišelis Deneuve. Jo grojimui džiaugsmingai krykštaudami pritarė delfinai – jų gyva gaida neleido pernelyg paskęsti dangiškų garsų spalvose ir mintyse.

Stipriu kontrastu, disonansu šiai kosminei harmonijai tapo gitaristo iš Amerikos, šiuo metu uždarbiaujančio Vilniaus gatvėse, Dži Bei Vailito įžanginis pasirodymas. Muzikanto gaila, bet juk buvo galima sugalvoti ir kitokių, ne tokių drastiškų pagalbos jam formų. Dabar gi tai tapo šio festivalio alternatyva ne gerąja šio žodžio prasme.

Be žodžių…

Anksčiau minėti renginiai sulaukė tikrai didelio klaipėdiečių dėmesio. Todėl labai nustebau profesionalaus džiazo kvinteto iš Prancūzijos (S.Teksjė – klarnetas, saksofonas-altas, M.Kodja – gitara, H.Teksjė – kontrabosas, K.Margetis – mušamieji, festivalio viešnia iš Armenijos A.Simonian – fortepijonas) koncerte pamačiusi pustuštę Žvejų rūmų salę. Džiazo meilė, nedidelės bilietų kainos, legendinio kontrabosininko Henrio Teksjė asmenybė, atrodė, turėjo klausytojus traukte pritraukti.

Kur plaukia gražiausi debesys

Rita Bočiulytė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio vidurio veikia garsaus fotografo, žinomo portretisto Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS fotografijų paroda mįslingu pavadinimu – „Debiusi“.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius prisipažįsta esąs egoistas ir fanatikas, bet skandalisto etiketės kratosi. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Su autoriumi kalbėjomės apie gyvenimo ir kūrybos posūkius, naujas patirtis ir… debesis, kurie nelauktai netikėtai išniro jo fotografijose.

– Kodė „Debiusi“?..

– Ne taip seniai pradėjau fotografuoti gamtą – savotiškas relaksas darant žmonių portretus. Pastebėjau, kad vienoje kitoje fotografijoje atsirado debesų. Tada kompiuteryje jiems susikūriau „folderį“ ir juokais pavadinau Debiusi. Skamba panašiai kaip debesys. Paskui gerai įsiklausiau, – juk anglų žodis „cloud“ lietuviškai reiškia debesį. Kartu tai yra žymaus kompozitoriaus vardas. Tuomet įlindau į internetą ir sužinojau, kad Klodas Debiusi savo „Noktiurnų“ orkestrui pirmąją dalį yra pavadinęs „Debesys“. Taip man ir sukibo visas ciklas. Taigi šioje parodoje – vien debesys.

– Gal pasižiūrėkim kartu į juos – kur tai fotografuota?..

– Čia – trys fotografijos iš Amsterdamo, anas parsivežiau iš Islandijos. Toje matote lėktuvą? Tai Jurgis Kairys virš Reikjaviko suka akrobatines kilpas. O ten – žiemos trasa prie Vilniaus ir daiktas, kurio negalėjau atpažinti. Dar du portretai (kaipgi be jų?! (juokiasi)) – Marčėnas su Geda tarp debesų, Vilnius – Gedimino prospektas ir Šiuolaikinio meno centras, Gedimino pilis, paminklas jam ir gyvas miestas su virš jo plaukiančiais debesimis… Tie iš Šiaulių – į Kryžių kalną eina procesija… Su tinklais – iš Ventės rago. O čia debesis nufotografavau Anykščių rajone, anuos – Vabalninke, o tuos – prie Panevėžio. Šitie virš Pirmojo pasaulinio karo gynybinių užtvarų liekanų – iš Latvijos pajūrio, Liepojos – šiek tiek dramatiški, ar ne?..

– To dramatizmo gal, sakau, suteikia ir tai, kad fotografijos – nespalvotos?

– Į naujas technologijas nespjaunu. Tai skaitmeninė, bet nespalvota fotografija. Esu konservatyvus tuo klausimu. Manau, kad nespalvota fotografija geriau galima parodyti esmę. Nors darau ir spalvotus dalykus, vis dėlto dominuoja nespalvoti. Kaip matote, radau kompromisą.

Tarp kitko, čia – absoliučiai jokių montažų. Viskas tikra. Ir dangus arčiau žemės (juokiasi). Beveik visos fotografijos, išskyrus kelis darbus, darytos šią vasarą. Turiu tų „debesų“ apie 40, bet Klaipėdoje rodau 26-is. Daugiau tiesiog netilpo.

– Daug keliaujate, kad tiek debesų įvairiausiose vietose „pagavote“ per tokį trumpą laiką?

– Reikjavike buvau visai neseniai. Mane pakvietė kaip tarptautinės parodos „Lietuva: 24 valandos“ sudarytoją – turėjau atrinkti darbus, parengti ekspoziciją ir ten senamiesčio centre esančioje prestižinėje galerijoje juos pakabinti.

Dabar važinėju į Ukrainą. Fotografuoju žymiausius tos šalies žmones. Tai lietuvių ir ukrainiečių forumo „Istorinė atmintis“ užsakymas. Pavasarį turėčiau užbaigti, netrukus pasirodys ir fotoalbumas.

Kelerius metus dirbau fotografu vienoje Vilniaus fotoagentūroje. Teko po pasaulį pavažinėti, daug kur fotografuoti – Gruzijoje, Islandijoje, Monake, Rusijoje.

Naujausias užsakymas, kurį buvau gavęs, – nufotografuoti CSK trenerį Mesiną, jo šeimą. Komanda norėjo padaryti jam dovaną ir pasamdė mane.

– Kaip sužino apie Jus kitur?

Algimantas Aleksandravičius. Daiktas, kurio nesugebėjau įvardinti. Iš ciklo „Debiusi“.

– Rusijoje esu surengęs nemažai parodų, daug žurnalų mane yra pristatę kartu su mano padarytais lietuvių intelektualų portretais.

O kai 2003 metais „Fujifilm Euro Press“ konkurse gavau pagrindinį prizą portreto kategorijoje ir buvau pripažintas geriausiu portretistu iš 18 konkurse dalyvavusių šalių, mane pamatė ir Europa. Nenoriu pasakyti, kad aš geresnis, o kiti prastesni. Čia ne sportas. Mane ten pasiuntė mano šalis, ir man tiesiog nusišypsojo laimė. Bet tas pasiekimas buvo labai dėsningas ėjimas į tai. Aš gi nieko daugiau nedarau, tuo gyvenu ir kliedžiu. Ačiū Dievui – leido, kad mane pamatytų.

– Lietuvoje esate išleidęs visą seriją savo kūrybos albumų. Gal rengiate naują?

– Kitų metų pradžioje išeis knyga „Pamatai“ – tai įtakingiausių XX amžiaus žmonių Lietuvoje portretų serijos su biografijomis.

Ruošiu albumą „Švytėjimas“, kurioje bus visko – peizažų, portretų, reportažinių darbų. Apie 400 fotografijų mano kūrybos rinktinė. Ji turėtų pasirodyti pavasarį.

Šiomis dienomis turi išeiti mudviejų su poete Dovile Zelčiūte knyga „Stotys“: jos 12 dalių poema ir 12 mano fotografijų.

– Ar „Debiusi“ ciklą tęsite?

– Norėčiau. Dar Ukrainoje nufotografuosiu vieną kitą debesį, pasidairysiu jų kitur Europoje. Ir Lietuvoje dar ne visur juos mačiau. Svajoju pafotografuoti Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje… Niekur taško nededu.

Tai pirmoji mano peizažų pa-roda. Niekur jos dar nerodžiau, niekas šių darbų kitur dar nematė. Mano gimtoji Klaipėda – pirmoji.

Buvo taip, kad pavargau nuo žmonių. Labai stipri jų energetika. O kiek tų portretų prifotografuota!.. Be to, pas kiekvieną žmogų einant reikia šiek tiek pasiruošti, kad turėtume apie ką kalbėtis. Turiu jį provokuoti, kad fotografija nebūtų pastatyminė. Kad neatrodytų, jog žmogus pozuoja. Kad būčiau kaip vagis, kadrą pagavęs tarsi netyčia. Visa tai atima jėgų. O peizažai – atgaivai, pasikrovimui. Kai būna sunku, sakau: „Dieve, tu mano pagalbininkas, aš tave kviečiuosi, kad tau tarnaučiau.“

– Jūs tikintis?

– Labai tikintis, tik ne religingas. Matyt, dar nepriaugau arba dar daug puikybės turiu.

– Ar dar fotografuojate madų žurnalams?

– Oi, ne, nebefotografuoju. Truputį esu talkinęs „Cosmopolitan“ žurnalui, daugiau – „Ievai“, dar šiek tiek – „Laimai“.

– Savo karjerą pradėjote nuo akto fotografijos. Be to, esate fotografavęs laiptinėse, kalėjimuose, psichoneurologijos dispanseriuose… Matyt, ne be reikalo Jus vadina skandalistu?..

– Baikit, koks aš skandalistas?! Ten buvo labai sunku. Ypač kalėjimą fotografuoti. Labai didelė negatyvi energetika. Bet tai įdomu. Manęs gi niekas nevarė. Aš norėjau užfiksuoti, parodyti tų žmonių kasdienybę – ne smerkti ir ne išaukštinti juos. Aš gi ne teisėjas. Vieni puolusieji atsikelia ir eina, kiti nebeatsikelia. O kur ta riba?..

O aktai – neužpildyta spraga mano fotografijoje. Gal ne tik mano. Norėčiau sugrįžti prie jų ir padaryti visai kitaip. Ką kiti daro, man yra labai neįdomu. Lietuvoje akto fotografija išvis yra niekinė. Gal ir aš padarysiu niekus, bet jau turiu koncepciją, kaip padaryti kitaip. Pažiūrėsim, ar tai bus įdomu.

– Jūsų biografija – labai spalvinga ir pilna netikėtumų. Ar tai, ką veikėte, kol tapote žinomu fotografu, buvo įdomi, kažkuo vertinga patirtis?

– Kartais pagaunu save, kad man truputį gėda, – šokau liaudies ir sportinius šokius, užsiiminėjau lengvąja atletika ir kažkokiu kultūrizmu, net bandžiau tapti verslininku… Bet paskui sakau sau, kad visa tai yra tramplinas, kad suaugtum. Bet kokia patirtis yra naudinga.

Dar kai dirbau kultūrizmo treneriu ir treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, rengdavau varžybas ir pradėjau galvoti apie šviesą – kaip apšviesti, parodyti sceną… O juk šviesa fotografijai labai svarbi.

Viskas pravertė. Vienuolika metų šokau liaudies šokius, dalyvavau dainų šventėse. Pas Romą ir Skaistę Idzelevičius šokdamas jokių aukštumų nepasiekiau, o ir šokau trumpai. Kadangi esu egoistas ir savanaudis, tai ten, kur matau, kad nieko daugiau nepasieksiu, ir nebeinu. Pasitraukiu. Suprantu, kad galbūt trūksta talento ar gabumų, gal tingėjimas ima viršų…

– Esate savikritiškas?

– Per humoro prizmę – taip. Bet pirmiausia egoistas ir savanaudis. Kaip menininkui, tai būdinga. Manau, kad tai pozityvu. Nes kitaip nieko negalėtum sukurti. Mene egoistu būt tu privalai. Kitaip yra nulis. Kitaip vėjavaikiškumo daug mene. Visi bijo to žodžio, bet tai tiesa.

– Ar fotografijoje jaučiatės jau suaugęs?

– Turbūt augti niekada ne vėlu. Suprantu, kad tam tikra prasme esu ligonis. Vis dėlto 18 valandų per parą tik apie fotografiją ir galvoju, ta linkme auginu pasąmonę, kad ji įsibėgėtų. Kad ir ilsiuosi ar tinginiauju, vis tiek tą savo pasąmonę auginu.

– Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad esate kūrybinių kančių kamuojamas menininkas – tipiškas verslininkas. Ar ta gyslelė dar pulsuoja?

– Jūs man pataikaujate. Turbūt norėjote pasakyti, kad esu panašesnis į gangsterį? Ar kad mano veidas nesužalotas intelekto? (juokiasi)

O jeigu rimtai, tai Algimanto galerijos Panevėžyje jau šešeri metai kaip nebėra. Ji gyvavo penkmetį, per tą laiką surengėme apie 60 žymių Lietuvos menininkų parodų, dar tiek pat muzikos ir poezijos vakarų. Taip nutiko. Tuo metu reikėjo man to ir aš tuo užsiėmiau. Be galerijos, dar turėjau tris restoranus. O paskui supratau, kad arba turiu galvoti tik apie tai, arba pradėti galvoti kitaip. Iš prigimties esu maksimalistas. Todėl pasirinkau tai, ko labiausiai noriu.

– Tas 18 valandų per parą?

– Čia nėra taip, kad noriu. Tiesiog taip yra. Taip nutiko.

Ir vėl – visa galva. Kaip yra pasakęs žymūs fotografas Bulgakas, – norint būti geru fotografu, reikia vienu metu būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Taip galima pasakyti apie kiekvieną kuriantį žmogų. Tai reiškia, kad labai gerai turi išmanyti tai, ką darai, aukotis ir aukoti. Nes kitaip nieko nepadarysi. Ar rašytum, ar fotografuotum, ar tapytum, ar akmenis skaldytum. Tu daug ką turi prarasti. Nes nebūna taip, kad dar daug kuo domėtumeisi ir būtum ir verslininku, ir menininku. Visur suspėt neįmanoma. Turi domėtis ir save deginti tame, kam atsidavei. Ne nori ar nenori. Taip išeina. Taip turi būti. Turi per gerklę lįsti gilyn į save, kad dar kažką išverstum aukštyn kojom į viršų. Nes savęs neįmanoma pažint, – kiek tai skaudu ir kiek turi dalykų, kurie leisti tau.

– O ar laikrodį dar galėtumėt sutaisyti?

– Kaip toje Suraučiaus dainoje: „Be laikrodžio – kaip Dievas, be laikrodžio – kaip vargšas“. Po to, kai baigiau (beje, su pagyrimu (juokiasi)) laikrodininkų mokyklą, neturėjau jokio laikrodžio. Ir dabar neturiu. Paklausi, tai ko į tą laikrodininkų mokyklą ėjau? Į teisę neįstojau, reikėjo kažką daryti, kad į armiją nepaimtų.

Bet manau, kad tai irgi nebuvo atsitiktinumas. Ten mane išmokė kruopštumo, kuris vėliau pravertė retušuojant fotografijas, dar kažką veikti.

Manau, kad niekas nepraeina pro šalį. O laikas, kaip tu bebėgtum, kaip beskubėtum, vis tiek tave paveja. Neskubėdamas, atsipūsdamas eina, praeina, ir tavęs nebėra. Tik tiek, kad tu esi erdvėje, kuri laiku matuojama. Nieko daugiau.

– Kaip jaučiatės sugrįžęs į miestą, kuriame gimėte?

– Klaipėdoje gimiau ir gyvenau 24 metus. Dar šiek tiek mažiau – 22-ejus čia nebegyvenu. Kažkoks apskuręs tas miestas atrodo, bet oras – visai kitas, toks savas… Klaipėda visada buvo laisvas, kitoks, ypatingas miestas. Tik Vilnius ir Klaipėda man visados buvo demokratiški, savi. Bet po Rusijos, po darbo dideliuose miestuose pradėjau labai vertinti mažus miestelius – tylu, ramu… Tik klaipėdietiško vėjo trūksta.

– Kur dabar gyvenate? Kur Jūsų šeima?

– Gyvenu ten pat, Panevėžyje, ten man labai patinka. Bet nuomoju butą Vilniuje. Sostinėje dažniausiai būnu penkias dienas per savaitę. Esu kelių fotografijos firmų konsultantas. Bet savaitgaliais su džiaugsmu grįžtu į Panevėžį pas žmoną. Ji prižiūri mūsų namus, dabar niekur nedirba, o anksčiau, kai turėjau savo verslą, tvarkė jo reikalus. Kad aš galėčiau užsiiminėti menais. Mūsų dukra gyvena Vilniuje, ištekėjusi, dabar laukiasi vaikučio. Greit būsiu senelis (juokiasi).

– Ar įmanoma iš fotografijos pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar rengti tokias parodas?

– Įmanoma, bet sunku. Nes fotografija – labai brangus menas. Profesionali juosta – 20 litų. O iš pradžių, kad padaryčiau vieną portretą, man reikėdavo 6-8 juostų. Dabar – jau mažiau. Kaip yra sakęs Bresonas, pirmosios dešimt tūkstančių fotografijų yra niekas. Nes tik po to pradedi mąstyti apie tai. Tada atsiranda jau visai kiti dalykai. Bet į tai eini. Ir tai yra labai brangu. O dar reikia darbą išspausdinti…

Gyvenu grynai iš fotografijos. Kartais vieną kitą darbą parduodu. Kartais gaunu įdomių užsakymų. Tuomet viską metu ir skrendu į kitą pasaulio kraštą.

– Tai kur debesys gražiausi?

– …Sieloje. Galėčiau kitaip šią parodą pavadinti: „O dangus vis arčiau ir arčiau…“.

Per Ameriką – į Lietuvą

Kristina Jokubavičienė

Nors antrosios šiais metais Klaipėdoje savo tapybos paro-dos Ernestas Žvaigždinas tiesiogiai nepavadino jubiliejine, vis dėlto niekur nedingsi – pasiekta pusės amžiaus riba, ir tai, ką iki gruodžio 3-iosios galime pamatyti LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), yra ribos ženklas.

E.Žvaigždino paveikslai “Kompozicija (2006), “Regata” (2005), “Seni burlaiviai” (2004), “Džiunglės” (2002).

Pasklido po pasaulį

Parodoje eksponuojami pastaraisiais metais JAV sukurti ir po truputį į Lietuvą pargabenami paveikslai.

Jie buvo rodyti labai svarbiuose lietuvių išeivijos kultūros centruose: Lietuvių kultūros Balzeko muziejuje ir M.K.Čiurlionio galerijoje Čikagoje bei Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Visos trys parodos sulaukė ne tik lankytojų dėmesio, bet ir atgarsio išeivijos spaudoje.

Pastarąjį dešimtmetį E.Žvaigždino paveikslai plačiai pasklido po pasaulį, jų yra įsigiję Australijos, JAV, Europos ir Lietuvos kolekcininkai.

Veržiasi fejerverku

Parodoje eksponuojami peizažai, vienas kitas aktas ir natiurmortas.

Peizažas yra svarbiausias E.Žvaigždino tapybos žanras. Per ilgą 25 metų kūrybos laikotarpį peizažo motyvai kito, kol galų gale išsikristalizavo keli pagrindiniai – miesto ir gamtos vaizdas.

Parodoje pristatomi darbai varijuoja nuo beveik skaidraus, vyraujančio tono lengvų dermių drobių iki tamsių, reljefiškomis plokštumomis sodriai nutapytų kompozicijų.

Sprendžiant iš parodos paveikslų, nusistovėjo ir esminiai kompoziciniai sprendimai. Daugumoje kūrinių vyrauja centrinė kompozicija, o pagrindinis motyvas kuriamas arba kaip suskaidyta nedidelėmis plokštumomis visuma, arba kaip centre įkomponuotas objektas, kuris lyg fejerverkas veržiasi iš paveikslo gilumos į paviršių.

Pirmyn – „kalneliais”

Tačiau tokie, atrodo, formalūs komponavimo principai yra tik pirmasis tapybos etapas.

Spalva, potėpis ir jo kuriamos faktūros tampa svarbiausiomis raiškos priemonėmis šioje dinamiškoje, į abstrakciją artėjančioje tapyboje.

Be kelių kompozicijų, kuriose spalvinės dermės yra ryškiai kontrastingos, E.Žvaigždino paveiksluose vyrauja ne tiek kontrastingos, kiek viena kitą papildančios spalvos.

Šviežumo, gyvumo įspūdį ir ekspresiją sustiprina ne tik spalviniai sprendimai, bet ir pats dažų dėjimo būdas – ilgi, stiprūs grynos spalvos potėpiai, lyg spalvos fontanai lipdantys formas.

Šių spalvinių pliūpsnių apimtį, reljefiškumą dar labiau sustiprina lygiai, plonai, beveik be teptuko judėjimo žymės nutapytos kitos tos pačios kompozicijos dalys. Tai kiek primena efemerišką žaidimą, smagų judėjimą kalneliais. Tapytojas kuria erdvės įspūdį ir ardo drobės plokštumą tapybinėmis priemonėmis.

Ištikimas sau

Visi E.Žvaigždino parodos paveikslai nutapyti būnant JAV, tačiau dailininkas, nesistengdamas taikytis prie galbūt paklausesnių kitoje aplinkoje temų, liko ištikimas saviems motyvams.

Kitą aplinką nužymi paskiros detalės – apibendrintos džiunglių, palmių apybraižos keliuose peizažuose ar fragmentiška JAV vėliava kompozicijoje „Seni burlaiviai“.

JAV miestų vizijos labiau mena ankstesnio laikotarpio tapybos Rytprūsių miestų siluetus, tik pastarojo meto tapytojo kūriniuose akivaizdžiai pasiektas laisvo tapymo meistriškumas ir aiškumas.

Kartais reikia atitolti nuo to, kas atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, kad suvoktum, kokia yra tikroji ieškojimų prasmė ir tikslas. Tai savybės, žyminčios meninę brandą ir pasirengimą kitiems kūryboms etapams.

Liepojoje – „Klaipėda: buvimo ženklai“

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Angelas. 2006 m. Aliejus, drobė, 71×71 cm.

Liepojos ir Klaipėdos bibliotekos mezga nutrūkusius kultūrinius ryšius.

Sena bičiulystė sieja Klaipėdos ir kaimyninės Latvijos Liepojos miesto rašytojus, teatralus, dailininkus. Liepojos centrinės bibliotekos direktorė Ilga Erba ir Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė sumanė atgaivinti ir jų vadovaujamų bibliotekų bendradarbiavimą.

Iki lapkričio 20-osios Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Meno skyriuje veikė paroda „Liepoja – miestas, kuriame gimė vėjas“. Joje buvo eksponuojami liepojiečių dailininkių Andros Pelnos koliažai, Andželikos Vilsonės grafika, Liepojos miesto ekonominį, socialinį, kultūrinį veidą atspindintys spaudiniai.

Lapkričio 21-ąją Liepojoje pristatytas Klaipėdos miestas. Liepojos miesto viešojoje mokslinėje bibliotekoje atidaryta paroda „Klaipėda: buvimo ženklai“. Joje eksponuojamos fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Darongausko, K.Demerecko, A.Stanevičiaus fotografijos bendru pavadinimu „Miestas, jūra, žmonės”, taip pat naujausi šalies ir Klaipėdos leidyklų – S.Jokužio leidyklos-spaustuvės, leidyklų „Libra Memelensis“ ir „Eglė“ – leidiniai apie Klaipėdos uostamiestį. Jį pa-rodoje simbolizuoja ir skulptoriaus Svajūno Jurkaus skulptūrėlė – svajingo veido berniukas, grakščiai atsirėmęs į miesto herbą.

Kaip gražus buvimo ženklas atidaryme skambėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Vorusnėlė”(vad. D.Kiseliūnaitė) kuršiškos giesmės ir dainos. Ansamblio vadovė per vernisažą buvo ir nepamainoma vertėja.

Klaipėdos leidėjai Liepojos bibliotekai padovanojo daug naujų knygų, nes Liepojoje, kaip paaiškėjo, gyvena apie 5000 lietuvių. Nemažas jų būrys susirinko ir į klaipėdiečių parodos pristatymą. Ji Liepojoje veiks iki gruodžio.

Naujo kultūros vadybos diskurso link

Klaipėdoje renkasi Vakarų Europos kultūros vadybos profesionalai. Dvi dienas Olandijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos kultūros vadybos teoretikai bei praktikai Klaipėdoje skaitys pranešimus ir diskutuos apie šiuolaikinės kultūros vadybos problemas.

Lapkričio 30 ir gruodžio 1 dienomis uostamiestyje vyks tarptautinė konferencija „Neužšąlanti kultūra – 2006: naujo kultūros vadybos diskurso link“.

Renginį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Konferencijos konsultantas – Roterdamo (Olandija) Erasmus universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Anot jų, rytoj prasidedančios konferencijos tikslas – pristatyti šiuolaikinio vakarietiško kultūros valdymo ir vadybos patirtį Europoje ir paanalizuoti esamą ir galimą jos pritaikymą Lietuvoje.

Konferencija siekiama apibrėžti Lietuvos kultūros sektoriaus aktualijas ir ieškoti dialogo su vakarietiškais kultūros valdymo modeliais.

Tai – vienas pirmųjų tokio pobūdžio viešų renginių ne tik Vakarų Lietuvos regione, bet ir visoje šalyje.

Konferencija aktuali ir savo geografine aplinka. Jos dalyviai – kultūros administratoriai, nevyriausybinių organizacijų, įvairių kultūros sričių atstovai, politikai, verslininkai – rinksis ne Vilniuje, o Klaipėdoje.

Ši savo kultūrine aplinka unikali Lietuvos dalis stokoja ir kultūros vadybos specialistų, ir viešos polemikos kultūros valdymo klausimais.

O daugelis strateginių kultūros politikos klausimų dažniausiai sprendžiami sostinėje.

Pasak Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos ir vienos iš šios konferencijos rengėjų Godos Giedraitytės, „šiandien išryškėjantys probleminiai kultūros politikos ir vadybos simptomai – strateginių prioritetų Lietuvos kultūros politikoje trūkumas, kultūros vertės ir vaidmens valstybės politikoje neapibrėžtumas, nenoras keisti seną institucinę sistemą, atotrūkis tarp senų ir naujų idėjų – rodo, kad mūsų šalyje pritrūko diskusijų, kurios apibrėžtų esamą situaciją ir nustatytų, ką svarbu pakeisti, kokių tikslų siekti vienoje ar kitoje srityje“.

Pirmoji konferencijos diena bus skirta pranešimams. Juos skaitys tarptautinį pripažinimą pelnę teoretikai, profesoriai, ekspertai: Roterdamo Erazmus ir Mastricho universitetų (Olandija) profesorius Dirkas Nordmanas, Amsterdamo universiteto (Olandija) profesorius Dosas Elshoutas, De Montforto universiteto (Didžioji Britanija) profesorius Krisas Maughanas, Liuneburgo (Vokietija) universiteto menų magistras Saša Kaganas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė ir kiti.

Pranešimų problematika – nuo kultūros produkto apibrėžimo, kultūros institucijos kaip verslo bendrovės, naujų kultūros finansavimo principų iki kūrybinio miesto teorijų klausimų.

Antroji konferencijos diena bus skirta apvaliojo stalo diskusijoms. Jų tikslas – paanalizuoti Lietuvos kultūros sektoriaus situaciją, paieškoti diskurso tarp Rytų ir Vakarų, padiskutuoti kultūros, valstybės ir rinkos santykių klausimais.