Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Rolanda Lukoševičienė

Lietuvos kultūra – ne vargšė bežadė našlaitė, vaikščiojanti po turtingus namus ir kaulijanti varganų grašių. Greičiau puikiai retorikos meną įvaldžiusi Pelenė, šiuo metu bandanti atskirti pelus nuo grūdų, ir jau pasirengusi tapti savo vertę suvokusia princese. Kad ši alegorija taptų realia, o ne pasaka su pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“, Pelenei reikia ne burtų lazdelės, o gero vadybininko…

Konferencijos konsultantas – Erazmus (Olandija) universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Tokią, gal kiek paradoksalią išvadą teko padaryti, reziumuojant lapkričio 30-ąją ir gruodžio 1-ąją Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos „Neužšąlanti kultūra: naujo kultūros vadybos diskurso link“ įspūdžius. Olandijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos kultūros vadybos teoretikai ir praktikai uostamiestyje susirinkusiems kultūros administratoriams, vadybininkams iš visos Lietuvos atvertė keletą Vakarų Europos kultūros vadybos istorijos puslapių. Jų įkvėpti lietuviai į paviršių kėlė Lietuvos kultūros skaudulius ir išsijuosę diskutavo. Apie identiteto paieškas, blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų, kultūros sampratos daugialypiškumą, „aukštąją“ ir masinę kultūrą bei kitas ne tik klaipėdiečiams aktualias problemas.

Būtina pajusti pulsą

Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė tikisi, kad Europos šalių patirtis bus naudinga ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos kultūros darbuotojų bendruomenei. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė, viena konferencijos organizatorių Milda Laužikaitė, Vilniaus miesto kultūros ir meno skyriaus vedėjas Vytautas Toleikis ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys tikisi pritaikyti Vakarų kultūros vadybos patirtį.

Užbėgdama už akių platesniems komentarams iš konferencijos, pacituosiu vieno jos dalyvio, Vilniaus miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėjo Vytauto Toleikio įspūdžius.

„Dvi dienos seminaro kultūros institucijos vadovui – didžiulė prabanga, tačiau likau patenkintas. Manau, kad tokie susibūrimai, diskusijos visiems aktualiais klausimais yra reikalingi. Kad formuotume viešąją nuomonę. Ir šiek tiek sustiprintume vieni kitus.

Labai gerai, kad iniciatyvos diskutuoti aktualiais kultūros klausimais imasi ne Vilnius, o kitas miestas. Nors iš Vakarų ekspertų nieko naujo neišgirdau, tačiau dar kartą save pasitikrinau. Ši konferencija turėtų padaryti gerą įtaką mažesnių regionų ir miestų kultūros skyriams bei jų darbuotojams. Mums reikia pajusti pulsą, kuria kryptimi eina visa Europa. Kalbame apie kultūrines industrijas, sąlyčio taškus su kultūriniu turizmu – šie dalykai labai svarbūs. Mes tikimės, kad klaipėdiečiai sujudins kultūros darbuotojų širdis, protus, sustiprins mažesnius regionus. O apskritai Lietuvos kultūros situacija nėra tragiška, tačiau kiek fragmentuota. Mes nematome visumos. Tikra tiesa, kad Lietuva šiuo metu nežino, ką su savimi daryti, – visose srityse. Kad neturi savo identiteto. To nežino ir politikai. Kas mes – Rytai ar Vakarai, Vidurio Europa? Nebegalime gyventi 1990 metų atradimais. Reformos kultūros srityje reikalingos. Tai reikia daryti, remiantis kultūros vadyba. Būtent jai ir buvo skirta konferencija Klaipėdoje“.

Judame panašia kryptimi

Kristoferis Moganas iš Leičesterio universiteto (Didžioji Britanija) pasakojo, kad Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Vilnietės dailėtyrininkės Elonos Lubytės žodžiais, tokios konferencijos reikalingos, kad įvairios kultūros sritys rastų daugiau sąlyčio taškų. Marta Voinicka pristatė Lenkijos visuomeninių organizacijų veiklą. Dosas Elshoutas iš Amsterdamo universiteto (Olandija) dalinosi mintimis apie pokyčius jo šalies muziejuose.

Išsvajotų receptų, kaip neskausmingai ir prasmingai išgyventi rinkos ekonomikos suregztą kultūros dramą, – tarsi negavome. „Esame šiek tiek apriboti ir neturime teisės jums nurodinėti, ką turite daryti. Situacija šiuo metu pas jus panaši, ką išgyvenome ir mes. Tačiau, pasiklausius jūsų diskusijų, mums nelabai aiški jūsų kultūros samprata ir struktūra. Olandijoje tai labai aiškiai suklasifikuota“, – sakė konferencijos konsultantas Dirkas B.J. Nordmanas, Roterdamo (Olandija) Erazmus universiteto profesorius.

„Tie patys dalykai vyko ir Anglijoje, tik kiek anksčiau. Mes irgi aštriai diskutavome apie kultūros finansavimo ir vadybos modelius“, – paguodė Kristoferis Moganas iš Leičesterio (Didžioji Britanija) universiteto.

Geriausia, ką iš svetur atvykę kultūros sektoriaus analitikai galėjo duoti ir, manau, davė, tai jų šalių išgyventa ir susisteminta patirtis. O ji tik patvirtino lietuviškas nuojautas. Mes judame ta pačia kryptimi, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys. Tiesa, šis judėjimas primena gana lėtą garvežio pūškavimą, o panašų procesą išgyvenę užsieniečiai į jį jau gali pažvelgti iš kelių dešimčių metų atstumo.

Naujos finansavimo formos

Liūneburgo (Vokietija) universiteto dėstytojo Sašos Kagano nuomonė: „Daugelyje šalių visai natūralu, kad menininkas ne tik kuria, bet ir dirba kitą darbą. Tai vadinama savifinansavimu. Gal tik Prancūzijoje yra specifinė situacija. Jei esi menininkas ir tuo metu nieko nedirbi, gauni valstybės pašalpą“.

S.Kaganas apibendrino 25 šalių kultūros sektoriaus finansavimo patirtį – kiekviena šalis atrado savo modelį. Tačiau, pastebėjo pranešėjas, Europoje vyrauja tam tikros bendros tendencijos. Tai – didėjanti kultūros rėmimo decentralizacija. Daugelyje šalių vyrauja vadinamasis „artimos rankos“ arba „rankos atstumo“ principas, kai finansavimo ir kitus su kultūra susijusius klausimus sprendžia ne ministras, o tarybos. Palyginti naujas finansavimo būdas – loterijos. Iš jų gautos lėšos skiriamos kultūros objektų infrastruktūrai gerinti, technikai įsigyti, atskiriems projektams remti. Nuolat auga kultūrą remiančių fondų skaičius. Pavyzdžiui, Vokietijoje privatūs fondai ir jų lėšos sudaro 6-7 proc. bendro kultūros finansavimo. Įdomu ir tai, jog didėja asmeninė žmonių pagalba kultūrai, ryškėja privataus ir valstybinio rėmimo partnerystė.

Kultūrai Europos Sąjungos šalyse skiriama 0,3-1,2 proc. šalies biudžeto. Kai kuriose ES šalyse PVM kultūros produktams – 6-7 proc. Lietuvoje ir Bulgarijoje – 18 ir 20 proc. S.Kagano patarimas lietuviams: tiek kultūros, tiek kituose sektoriuose labiau orientuotis į pilietinės visuomenės stiprinimą. Ir skatinti privatų kultūros dotavimą.

Magiškas žodis – „entrepreneris“

Teatrologas Vaidotas Jauniškis, muziejininkė Olga Žalienė, popdainininkas Juozas Liesis, chorvedys Alfonsas Vildžiūnas ir visuomeninės organizacijos „Meno avilys“ atstovas Lukas Brašiškis diskutavo apie Lietuvos kultūros politiką.

Ypač daug diskusijų sukėlė kultūros vadybininko (dar kitaip – operatoriaus arba „entreprenerio“) vaidmuo kultūros produkto kūrimo ir pardavimo procese. Kai kuriems menininkams kultūros operatorius dar atrodo tarsi koks vagis, nugvelbiantis riebų kąsnelį nieko neveikdamas iš devintą prakaitą liejančio kūrėjo panosės. Tačiau kolegos iš kitų šalių į tokius pagiežos akmenėlius, svaidomus į kultūros operatorių daržą, žiūrėjo su atlaidžia šypsena.

Kultūra rinkos sąlygomis tampa tokiu pat verslu. Ir, jeigu norima išgyventi, tenka lanksčiai taikytis prie kintančių aplinkybių. Menininkas, kūrėjas nėra tas žmogus, kuris galėtų ir kurti produktą, ir jį parduoti. Tai – kultūros vadybininkų, kuriančių pridėtinę vertę, misija. Jie ne tik pateikia kūrybos produktą rinkai, bet ir žino būdus, kaip jį parduoti.

Kas gi yra tas „entrepreneris“ ir kokiomis magiškomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

S.Kagano teigimu, tai žmogus, kuris dirba kultūros rinkoje, tačiau supranta įvairių socialinių, kūrybinių grupių kalbą ir geba lengvai tarp jų laviruoti. Tai – naujojo amžiaus kapitalizmo veikėjas. Savotiškas „tinklų brokeris“, migruojantis tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Pasak D.B.J. Nordmano, Olandijoje, dažniausiai baigę mokslus, būsimieji „entrepreneriai“ kurį laiką dirba viešųjų ryšių srityje, – kad suvoktų šio kultūros rinkai labai svarbaus segmento veiklos principus. Nemažai žmonių, tapusių profesionaliais kultūros operatoriais, ateina iš verslo. D.B.J. Nordmanas pabrėžė, kad labai svarbi sąlyga – „entrepreneriai“ turi mėgti meną, „būti jam atvėrę širdis“. Būdamas tik vadybininku, negali tapti kultūros vadybininku, – tai kur kas aukštesnė pakopa.

Patraukli verslui

Taigi kultūros operatorius Vakarų Europos šalyse jau užėmė stabilią poziciją tarp verslo ir kultūros, į šią iki tol efemerišką sritį įnešdamas ne tik pragmatiško požiūrio, bet ir daugiau pinigų. Tačiau, pasirodo, vyksta ir atvirkštinis procesas. Kultūra tampa patraukli ir verslui. Ši, regis, tik pinigų žvangesio muziką suprantanti sritis ima pretenduoti į pagrindinį kultūros sektoriaus „darbo įrankį“ – kūrybiškumą ir siekia juo pasinaudoti kaip gelbėjimosi ratu, kad sustiprintų savo pozicijas. Verslininkai ne tik suprato, kad kultūra gali būti patraukli ekonomine prasme, tapti masalu turistams, kurie pasiryžę išleisti daug pinigų ne tik kūrybinėmis industrijomis tapusiuose meno, paveldo objektuose, bet ir naudotis visa aplink juos esančia infrastruktūra.

Dar daugiau. Kūrybiškumas tapo ta savybe, kuri tampa privaloma bet kokios srities darbuotojui. Taigi šiuolaikinis menininkas tapo naujojo darbininko modeliu: nebijantis keistis ir nuolat tobulėjantis, lankstus, galintis atlikti daug įvairių užduočių, visuomet gebantis rasti neordinarinį sprendimą.

Siekiant išlaikyti į savo veiklą sutelktą dėmesį ir stiprėjant konkurencijai dėl finansavimo, Didžiosios Britanijos valdžia privertė menų organizacijas tapti labiau versliomis. Vadovaudamiesi trimis menų vadybos bruožais – valdymu, lyderiavimu ir tinklo kūrimu, – Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Įsikūrę kokio nors miesto gatvėje, jie mažoje geografinėje zonoje sutelkia visas tam tikrai kūrybinei industrijai būtinas veiklos sritis (pavyzdžiui, dainininkai, įrašų kompanijos, prodiuseriai, autorinių teisių gynėjai).

Kūrybinės klasės fenomenas

Tokią kultūros sampratos transformaciją savotiškai apibendrino D.B.J. Nordmanas, prabildamas apie kūrybinę klasę ir Olandijoje bestseleriu tapusią 2002-aisiais amerikiečio Ričardo Floridos išleistą knygą „Kūrybinės klasės iškilimas“. Joje bandoma ištirti, kokiais būdais tiek verslo įmonės, tiek miestai gali pritraukti jaunus, talentingus ir kūrybingus žmones, kurie žymiai padidintų miesto ir jo ekonomikos produktyvumą.

R.Florida teigia, jog ekonomikos klestėjimas priklauso jau nebe nuo natūralių išteklių, o nuo protingų ir kūrybingų žmonių. R.Florida kūrybiškumą laiko ekonomikos varomąja jėga. „Kūrybiniame amžiuje“ jis mato žinias kaip įrankį, naujoves kaip produktą, o paslaugų ekonomiką kaip pagalbinę infrastruktūrą. Kūrybinę klasę jis vaizduoja kaip natūralią ir vienintelę galimą XXI amžiaus lyderių bendruomenę. Ji skirstoma į dvi grupes – Superkūrybingas Branduolys ir Kūrybiniai Profesionalai. Pirmajai grupei priklauso mokslininkai, architektai, universitetų profesoriai, rašytojai, dizaineriai, pramogų verslo atstovai ir pan. Antroji grupė – tai žmonės, kurie dirba su žiniomis: moderniomis technologijomis, teise, sveikatos priežiūra, verslo vadyba, finansų paslaugomis. Tai – problemų sprendėjai, standartinius požiūrius derinantys su nestandartiniais metodais.

Kritiškai vertindamas JAV autoriaus R.Floridos teoriją, D.B.T. Nordmamas retoriškai klausė, ar ji tinkama Europai?

Vietoj pabaigos

Panašu, jog Lietuvai dar toli iki tokių globalinių problemų sprendimo. Kol kas mes dar kapstomės savo problemų darže, klausinėdami, kas tokie esame, atsidūrę kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir kokie norime tapti ateityje. Kol kas nauja kultūringos bendruomenės samprata bręsta daugiau konfrontacijos, fragmentiškų apibendrinimų, o ne kompromisų, dialogo, skirtingų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo kontekste.

Kaip pastebėjo viena diskusijos dalyvė, lietuviams dar trūksta holistinio požiūrio į kultūrą. Tačiau optimizmo įkvepia toji bendruomenės dalis, kuri siekia ne tik maištauti, kaltinti, bet ir ieškoti sprendimų – kaip permainų. Kad revoliucingų idėjų iš svetur įkvėpti ar inertiško mąstymo užmigdyti, nepridarytume skaudžių ekologinių klaidų. Ir turėtume ne tik naujiems vėjams atvirą neužšąlantį uostą, bet ir neužšąlančią Lietuvos kultūrą.

Pabaigai – keletas minčių apie žiniasklaidos vaidmenį kultūros propagandos srityje.

Dirkas Nordmanas: „Reklama, viešieji ryšiai ir žiniasklaida yra kultūros rinkodaros dalis. Ji suteikia galimybę nemokami viešinti kultūros renginius. Olandijoje apie 30 proc. žiniasklaidos yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Tokia valstybės politika. Todėl žiniasklaidoje tam tikra dalis informacijos privalo būti apie kultūrą.“

Dosas Elshoutas: „Pateiksiu pavyzdį. Mastrichte kasmet vyksta šokio festivalis. Tą renginį nacionalinis kanalas rodo pusę dienos. Tai – televizijos kanalo ir valstybės pozicija. Tačiau nemažiau svarbu renginio organizatoriams siekti, kad apie renginį, kaip didelį ir svarbų, sužinotų žiniasklaida. Dirbti su žiniasklaida – kultūros vadybininko darbas.

…Kaip kultūrą skirstome į aukštąją ir populiariąją, taip yra ir su žiniasklaida. Egzistuoja tradicinė viešinimo kanalų samprata – radijas, televizija, laikraščiai. Tačiau šiandien ne mažiau svarbios ir šiuolaikinės medija formos, kurios yra kur kas demokratiškesnės, mažiau suvaržytos įvairių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, internetas. Taigi svarbu išsiugdyti ne tik kultūros, bet ir žiniasklaidos politiką. Ji privalo turėti savo prioritetus. O kultūra turėtų būti vienas iš jų“.

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Kęstutis Meškys

Socialinių mokslų daktarą, SEB Vilniaus banko prezidento patarėją, finansų analitiką Gitaną NAUSĖDĄ esame įpratę matyti televizijos naujienų laidose, kai jis lyg aiškiaregis guru dėsto savo finansines prognozes, kalba apie palūkanų normas ir būsto kainas. Tad kiek netikėta buvo jį sutikti viename iš muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta“ renginių ir ne sostinėje, o Klaipėdoje.

Finansų analitikas Gitanas Nausėda niekada nepamiršta, kad gimė ir užaugo Klaipėdoje.

Kokią vietą šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje ir tokioje racionalioje kaip finansininko ekonomisto profesijoje užima kultūra, menas, intuicija? Kokia mūsų ateitis ir kultūros perspektyvos? Apie tai kalbėjomės su autoritetingu analitiku, į kurio nuomonę ir prognozes įsiklauso ir paprastas Lietuvos žmogus, ir solidus verslininkas, ir valstybės ar politikos veikėjas.

– Gana netikėta sostinės gyventoją ir tokios nemeniškos profesijos žmogų sutikti kultūriniame renginyje čia, Lietuvos kultūriniame paribyje. Kas Jus atvedė į Klaipėdą?

– Turiu prisipažinti, kad gimiau Klaipėdoje ir iki 1981-ųjų, kai baigiau mokyklą, buvau klaipėdietis. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir, matyt, jau turėčiau save vadinti eksklaipėdiečiu. Bet į Klaipėdą visada grįžtu kaip į artimą mylimą miestą. Be abejo, ir noras aplankyti tėvus skatina čia atvykti dažniau. Šį kartą, prisipažinsiu, į uostamiestį atvedė ir noras apsilankyti klasikinės muzikos festivalyje „Alternatyva-2006. Gamta“. Mane sieja pažintis su šio festivalio organizatoriumi Martynu Švėgžda von Bekeriu, kurio koncertuose ir organizuojamuose renginiuose pagal galimybes apsilankau. Ir šį kartą tai padaręs neapsirikau – labai malonu, kad tai buvo ne komercinis, ne koks nors šou renginys, o kamerinis pagal savo prasmę ir bendravimą intelektualių žmonių susitikimas. Nustebino susirinkusiųjų gausa. Tai rodo, kad žmonės gyvai domisi tokiais renginiais, kad tai mūsų kultūros šoumenizacijai yra rimta atsvara.

Manau, kad būtų neteisinga Klaipėdą vadinti kultūriniu paribiu ar provincija – provincijos statusą lemia ne geografinė padėtis, o žmonių domėjimasis kultūra.

– Esate gana pragmatiškos, šalto ir racionalaus proto reikalaujančios profesijos atstovas. O kaip susidomėjote kultūra, menais? Ar kas nors iš artimųjų dirba šioje srityje, ar tai Jūsų grynai vidinis poreikis?

– Be abejo, tai vidinis poreikis. Manau, jei žmogus yra ekonomistas ir po darbo jis galvoja vien apie ekonomiką, verslo reikalus, tai kažkas su juo yra negerai.

Prisipažinsiu, kad ne visada buvau toks aktyvus kultūros renginių lankytojas. Buvo laikas, kai buvau įnikęs vien į profesijos reikalus, domėjausi vien savo veiklos literatūra. Tačiau, matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau įvyksta lūžis, kai imi suprasti, kad gyvenimas yra daug įdomesnis, nei vien tavo profesija.

Negaliu pasakyti, kad visi kultūrinio gyvenimo reiškiniai yra man įdomūs. Aš tiesiog atsirenku, kas man aktualu, galiu nepatingėti nuvažiuoti ir į kitą miestą, apsilankyti panašiame renginyje, kaip šį kartą Klaipėdoje.

Kitas mano prisilietimas prie kultūros – tai senų lituanistinių knygų kolekcionavimas. Iš pradžių tai buvo epizodinis užsiėmimas. Tačiau vis daugiau skaičiau istorijos, architektūros ir dailės leidinių, kurie mane vis labiau įtraukė, padėjo „užlopyti“ išsilavinimo spragas. Tų spragų dar ir dabar yra labai daug – tai ir nenuostabu, nes tarybiniais laikais mokykloje mokėmės komunistų partijos istorijos, o ne architektūros stilių raidos.

– Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikinėje civilizacijoje vis didesnį vaidmenį atlieka tarpdisciplininiai dalykai, humanitariniai požiūriai susilieja su technokratiniais, grynai pragmatiniais ir racionaliais?

-Ne paslaptis, kad mūsų švietimo sistema duoda vienpusiškas žinias – jei tu ekonomistas ar inžinierius, tai esi „prifarširuojamas” tik tų žinių. Mėginimas įvesti tokį žmogų už rankos į kitą pasaulį šiandien tampa nepaprastai svarbus. Atsiranda daug gilesnis, sisteminis požiūris į vieną ar kitą reiškinį. Mokslo humanizavimas žymiai praplečia ir pagilina pasaulio suvokimą.

– Einšteinas yra pasakęs, kad geros meninės literatūros puslapis neretai jam duodavo daugiau informacijos, negu ištisos mokslinės knygos perskaitymas. Ar su panašiu reiškiniu tenka susidurti ir Jums?

– Nežinau, kaip tai atsitinka kiekvienu atveju. Bet man kultūra, menas padeda netapti profesiniu idiotu. Daugelio žmonių tyko toks pavojus – būdami tobuli savo profesijoje specialistai, jie vis dėlto iki galo nesuvokia šio nuostabaus pasaulio, nes žiūri į jį itin siauru kampu. Mus supanti aplinka yra per daug įdomi, kad įniktum tik į savo profesiją. Todėl kultūra man ir yra geriausias būdas atsikvėpti, sustoti, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Ji daug duoda ir profesine prasme – manau, kad ekonomines problemas pradėjau gvildenti ne tik remdamasis sausais skaičiukais, bet ir intuicija.

Kita vertus, visuomenė į ekonomiką, finansus žiūri kaip į nuobodų mokslą, kuris, be kita ko, yra pernelyg matematizuotas. Tačiau taip nėra – ekonomika tikrai turi daug ko viliojančio ir jokiu būdu nėra tik svertas pinigams uždirbti. Tiems, kas netiki, siūlyčiau paskaityti A.Smito, Dž.-M.Keyneso arba V.Jurgučio veikalus. Apskritai šiandieniniame beprotiškai skubančiame pasaulyje mes mažokai domimės klasika, tarp kitko, – ir ekonomikos mokslu.

– Ne paslaptis, kad finansinio pasaulio atstovai dažniausiai tampa įvairių meno galerijų steigėjais ir savininkais, yra didžiausi meno kūrinių kolekcionieriai. Jūsų nuomone, tai profesinio įvaizdžio dalis ar noras pabėgti nuo nuobodžių skaičių į grožio pasaulį? O gal nuogas pragmatizmas – saugi investicija?

– Tai iš dalies susiję su tuo, kad finansinės rinkos dalyvių investicinės galimybės yra platesnės nei kitų ūkio šakų. Čia kalbama ne tik apie atskirus žmones, bet ir apie institucijas – bankus, pensijų ir investicinius fondus ir pan. Vis labiau suvokiama, kad banką galima papuošti ne tik marmuru ar auksu, bet ir vertingais meno kūriniais.

Kita vertus, nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad materialiąja kultūros produkcija labiausiai domisi finansininkai. Dalis žmonių žiūri į meno kūrinį siauriau, kaip Jūs sakote, – kaip į gerą investavimo objektą, kuris ateityje gali padėti uždirbti gražaus pinigėlio. Juk matome, kokių kainų rekordų pasiekia senųjų klasikų meno kūriniai tarptautiniuose aukcionuose. Beje, tos kainos auga ir auga.

Manau, ir šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbai ilgainiui įgis vis didesnę vertę. Todėl dalis žmonių investuoja į meną grynai pragmatiniais tikslais, kiti nori iš tų investicijų ir peno širdžiai. Kai kurie žmonės pradeda savo žygį į meno pasaulį kaip verslininkai, o pakeliui suvokia, kad jam reikia be išlygų atsiduoti, net aukojant tiesioginiam darbui skirtą laiką. Net žvelgiant į šį reikalą iš finansininko pozicijų, juk neįmanoma protingai investuoti į tą dalyką, kurio visiškai nesupranti ir negali įvertinti. Tai ir skatina domėtis meno pasauliu, jį giliau pažinti.

– Kitąsyk tam verslininkui, kuris neabejingas kultūrai, menui ir dažnai nepagaili pinigų kokiam reikšmingam renginiui, žymiai geriau sekasi ir versle. Ar Jūs neįžvelgiate čia tam tikro dėsningumo?

– Jeigu Jūs tai pastebite, matyt, tas ryšys iš tikrųjų egzistuoja. Tokie žmonės yra įvairiapusiškesni kaip asmenybės, jie įžvalgesni, kūrybiškesni. Tai – savybės, kurios ir padeda sėkmingai plėtoti verslą.

Tačiau nereti ir atvejai, kai toks susidomėjimas yra mados paskatintas ir paviršutiniškas. Įvairūs tarpininkai įperša tokiems snobizmo vedamiems verslininkams ir abejotinos vertės meno kūrinių. Apskritai man susiklostė įspūdis, kad kai kurie žmonės lankosi tik tuose kultūros renginiuose, koncertuose, kur bilietų kainos siekia keletą šimtų litų, o kituose ne mažiau dėmesio vertuose renginiuose jų nepamatysi. Atrodo, „pasikultūrinimas“ tampa savotiškos mados reikalu. Bet, ko gero, tai irgi yra geriau negu nieko – tiesiog kiekvienas žmogus savaip ieško asmeninio tako į kultūrą.

– Grįžkime prie to, ką Jūs pasakėte: verslo žmonės, neabejingi kultūrai, giliau suvokia problemas, yra kūrybiškesni. Gyvename pokyčių epochoje. Ir šiandien verslo sėkmę lemia inovacijos, kūrybiškumas, kuriuos ugdo kultūra, meninis mąstymas. Vis dažniau kalbame apie kūrybines industrijas. Ar kultūra iš deklaruojamo netampa svarbiausiu realiu ekonominiu faktoriumi?

– Iš tikrųjų tokių verslo rūšių, kuriose gali snūduriuodamas dešimtimis metų išlikti konkurencingas, beveik nebeliko. Norint versle būti „virš vandens“, reikia nuolat atnaujinti tiek technologijas, tiek darbo organizavimą, tiek rinkodarą. Tai tarsi aksioma – tas žmogus, kuris turi sąlyčio taškų su kultūra, yra kūrybiškesnis ir turi daugiau galimybių nugalėti konkurencinėje kovoje. Ir nors yra išimčių, jos tik patvirtina taisyklę.

Kartais nelengva pasakyti, kas ką lemia – galbūt verslininkas pasinėrė į kultūrą todėl, kad jo genuose jau buvo „užkoduotas“ toks poreikis. Nors genų įtaka šioje srityje aš, tiesą sakant, nelabai tikiu.

– Žymus antropologas, semiotikas K. Levis Strausas sakė, kad ateityje civilizacijos laukia visuotinė humanizacija arba ji visai išnyks. Kiek ši nuomonė, Jūsų požiūriu, turi pagrindo? Ar tikrai ateityje mes visi tapsime kūrėjais ir menininkais?

– Tai, kad procesai rutuliojasi šia kryptimi, – neabejotina. Tai, kad išsitrina ribos tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų yra taip pat akivaizdu. Tik manau, kad esminiams pokyčiams reikia daug laiko.

Jei pažvelgtume į ekonominę ir finansinę sritį, per pastaruosius 30-40 metų ji vis daugiau sėmėsi žinių iš kitų mokslų – sociologijos, psichologijos, socialinės antropologijos. Toks mokslų virsmas bus labai laipsniškas, ir mūsų kartai jau „negresia“ tapti kūrėjų ir menininkų visuomene. Tai, be kita ko, didžiulis iššūkis ir švietimo sistemai, kuri bus priversta adaptuotis prie naujų sąlygų ir rengti kūrybingas ir savarankiškai mąstančias asmenybes, išmanančias ne tik apie ekonomiką, inžineriją, bet ir kultūrą, menus, architektūrą…

Ir dabar mokyklose diegiama ankstyva specializacija, mano manymu, yra neteisinga – žmogus gali būti per anksti įstatytas į tam tikrus rėmus, kurie gali neleisti atsiskleisti tikriesiems jo gabumams. Tai tampa neretai asmenine drama – žmogus priverstas visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir blaškytis, o visuomenė praranda kūrybingą asmenybę.

Šiandieninio žmogaus gyvenimas yra nuolatinis galimybių siaurėjimas: kai tau dešimt, tu dar gali tapti bet kuo; kai tau dvidešimt – tu jau nebetapsi disko metimo ar dailiojo čiuožimo pasaulio čempionu, nebebūsi ir smuikininku virtuozu, o kai tau penkiasdešimt – tavo kūrybinio judėjimo rėmai tampa jau griežtai apibrėžti.

Kol kas švietimo reformą aš tapatinu su nežmoniškai sunkėjančiomis savo dukrų kuprinėmis, per jas aš nelabai pajėgiu įžvelgti, ar iš tikrųjų mokykloje tobulėja jų asmenybės, ar jos dėl geresnio švietimo nueis toliau už mus, savo tėvus.

– Tačiau šiandieninę Jūsų veiklą – esate finansų analitikas ir prognozuotojas – drąsiai galima priskirti prie kūrybinių profesijų. Į Jūsų finansines prognozes įsiklauso bene pusė Lietuvos aktyviosios visuomenės, jau nekalbant apie valstybės veikėjus, politikus. Tai didžiulė atsakomybė. Kaip gimsta Jūsų prognozės?

– Į ekonominės analizės sritį aš atėjau visiškai natūraliai. Iš pradžių pasišvenčiau mokslinei pedagoginei veiklai, vėliau buvo mokslinės studijos Vokietijoje, darbas valstybinėse finansinėse institucijose. Po to susiformavo poreikis tapti nebe valdininku ir viršininku, kuris per dieną pasirašinėja šūsnis popierių, o žmogumi, kuris analizuoja, vertina ūkinius ir finansinius procesus. Todėl sąmoningai atsisakiau sėkmingos valdininko karjeros, atsistatydinau iš Lietuvos banko valdybos narių (nors šalies Prezidento dekretu buvau paskirtas net devyneriems metams) ir pasirinkau šį kelią, kuriam iš tikrųjų visą laiką ir rengiausi.

Tačiau pamažu vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad net prognozavimas, mėginimas pažvelgti į ateitį, numatyti reiškinius yra glaudžiai susijęs su intuicija. Intuicija savo ruožtu yra toks nenusakomas dalykas, kuriam, be abejonės, turi įtakos ir intelektas, žinios, ir nuojauta ar patyrimas, galiausiai net tai, apie ką mes šiandien šnekame, – domėjimasis kultūra. Ne kartą ekonominėje prognozėje tai, ką tu pajautei, daugeliu atvejų yra tiksliau, negu tai, ką tu išprotavai logiškai, pagrįsdamas statistika. Tai yra itin įdomu, nors skeptikas iš karto pasakys: tai kuo tie ekonomistai skiriasi nuo astrologų?..

Aišku viena – prognozių poreikis auga ir, jei prieš keletą metų, dirbdami SEB Vilniaus banke buvome vos ne vieninteliai šios profesijos atstovai, tai šiandien jau turime nemažai kolegų ir konkurentų. Tai yra gerai.

– Negaliu nepaklausti Jūsų, kaip analitiko, kokios mūsų kultūros perspektyvos. Kaip keisis kultūros žmonių gyvenimas?

– Sutikime, kad šis procesas turi sąsajų su ekonomika – kuo ūkis yra geresnės būklės, tuo žmonės turi daugiau galimybių naudotis aukštąja kultūra, ne tik ta visiems prieinama, kuri yra kasdien peršama komercinių televizijų. Net elitinė mūsų visuomenės dalis – šviesuomenė, kuri šiandien negali pasigirti didžiausiomis pajamomis, situacijai pagerėjus galėtų lengviau atsipūsti ir nebegalvoti vien tik apie kasdienių poreikių patenkinimą, o pajėgtų įsigyti gerą knygą, geidžiamą paveikslą. Tik nenuskurdinta inteligentija gali atlikti savo priedermę – spinduliuoti teigiamą energiją likusiai bendruomenei, įtraukti ją į kultūros pasaulio piliečių ratą.

Mane džiugina, kad rimtuose renginiuose šiandien galima pamatyti kur kas daugiau žmonių, nei prieš 5-6 metus. Pažiūrėkime, kas darosi Vilniuje, – net toli gražu ne į populiariausius spektaklius sunku gauti bilietų. O dar prieš dešimtmetį net į pasaulio muzikos garsenybės koncertą susirinkdavo nepilna salė klausytojų.

Tad aš žvelgiu į kultūros ateitį optimistiškai. Masinė kultūra gali nugalėti Kultūrą tik tvyrant skurdui, kitomis sąlygomis ji neturi jokių galimybių.

– Jūsų, kaip ekonomikos ir finansų eksperto, negaliu nepaklausti, kodėl Lietuva taip ženkliai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių užsienio investicijų požiūriu, ir ekonominiai mūsų laimėjimai neretai kuklesni nei kaimynų?

– Manau, kad mūsų ekonominė situacija, verslo aplinka nėra blogesnė nei kaimyninėse šalyse. Tai, kad užsienio kapitalas nenoriai ateina į Lietuvos ekonomiką, aiškintina mūsų nemokėjimu pristatyti savo pasiekimus, savo išskirtinumą pasauliui. Todėl ne paslaptis, kad mus laiko šalimi be veido. Kartais geriau turėti kokį nors neigiamą bruožą (antai pažiūrėkite, kaip Boratas išreklamavo pasauliui Kazachstaną), defektą, kuris atkreipia kitų dėmesį, nei būti visiškai neidentifikuojamu ir nerandamu pasaulio žemėlapyje.

– Manoma, kad egzistuoja vadinamosios ekstravertinės ir intravertinės kultūros. Lietuvių mentalitetas, jų kultūra, suformuota katalikybės, priskiriami intravertinei, nukreiptai į vidų kultūrai. Gal ir čia glūdi Jūsų minėtos problemos, nes šiuolaikinė civilizacija yra akivaizdžiai nukreipta į išorę, į įvaizdį, yra ekstravertinė?

– Religinė tradicija, be abejo, turi didžiulę įtaką kultūrai, o per ją – ir ekonomikai. Jūsų pastebėjimai turi pagrindo. Faktas ir tai, kad mūsų kaimynai estai, atstovaujantys protestantų religijai, net ir savo silpnybes sugeba pateikti sau palankiu kampu. Jie iš tikrųjų gyvena principu: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Ir, žiūrėk, išeina…

– Be kultūros, meno, kokius dar turite pomėgius, kaip leidžiate laisvą laiką? Gal tartumėte keletą žodžių apie Jūsų kolekcionavimą…

– Mėgstu paskaityti gerą knygą, nors grožinei literatūrai lieka vis mažiau laiko. Tai dažniausiai būna bibliofiliniai dalykai, knygotyros knygos ir straipsniai, istoriniai veikalai, architektūros meno knygos…

Dažnai naršau po internetą, ieškodamas knygų savo kolekcijai. Esu sukaupęs nemažą 1,5-2 tūkst. retų, senų knygų rinkinį, tarp kurių bene brangiausias man – 1595-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Kasparo Hennenbergerio „Prūsijos didžiojo žemėlapio aprašymas”.

Skaitau tai, kas tikrai miela dvasiai, einu ten, kur maloniai ir prasmingai galiu praleisti laiką, padiskutuoti… Tiesa, pastaruoju metu noriu dažniau lankytis teatre, pamatyti daugiau naujų spektaklių.

Gyvenimo rutina įtraukia į savo verpetą ir staiga pagalvoji, kad labai seniai nebuvai koncerte ar parodų salėje. Kartais paimu į rankas ir gitarą, kuria groti mokiausi dar muzikos mokykloje.

Reikia skirti laiko ir šeimai, kurioje vyrauja moteriška pusė, – turiu dvi dukras. Be to, – katę ir labradoro retriverio veislės kalaitę.

Mėgstu pasidarbuoti pjaudamas žolę sodyboje arba namuose Vilniuje, tačiau kai tai reikia daryti kelias valandas iš eilės – malonumas kartais virsta kančia…

– Dėkui už pokalbį ir prognozes, gana palankias kultūrai.

Be pavadinimo

Be pavadinimo

Kristina Jokubavičienė

Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Kuria intrigą

Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…

L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.

Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.

Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.

Kupini paslapties

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.

Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.

Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.

Priverčia pajusti

Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…

Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.

Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.

Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.

Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

Ramunė Pletkauskaitė

Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografijos – projektas „Savos raidės“, vykęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir jos galerijoje „Akademija“, susilaukė įvairiataučio dalyvių būrio ir sostinės publikos, ypač akademinės, dėmesio.

Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūriniai – specialiai „Savų raidžių“ parodai.

Projektą sudarė du segmentai: paroda ir kūrybinės dirbtuvės.

„Savų raidžių“ parodoje dalyvavo devyni Lietuvos dailininkai (tarp jų – ir klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, telšiškė Zita Inčirauskienė) ir penkiolika rašto menininkų iš užsienio – Izraelio, Japonijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Jų paroda „Akademijos“ galerijoje veikė lapkričio 13-25 dienomis.

Algis Kliševičius „Savų raidžių“ parodai irgi sukūrė naujus darbus.

Užsiėmimus „Savų raidžių“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurios buvo įkurtos VDA Dizaino katedroje, vedė profesoriai Algis Kliševičius ir Albertas Gurskas, taip pat svečias iš Moldavijos Grigorijus Bosenka.

„Projekto rengėjai sukvietė žmones, kurie dirba akademinį darbą, – pasakojo „Klaipėdai“ A.Kliševičius. – Mokydami kitus, parodėme, ką mokame ir galime patys. Viešose pamokose buvo ir dėstytojų, ir studentų. Mūsų kaligrafijos ir spaudos grafikos paroda irgi nestokojo besidominčiųjų“.

Paroda „Savos raidės“ 2007-ųjų kovą atkeliaus į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją. Joje bus pristatytas ir projekto katalogas, kuris per vernisažą Vilniuje dar nebuvo pasirodęs.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Ramunė Pletkauskaitė

Visagino bibliotekos parodų salėje gruodžio 15-ąją atidaryta Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų kūrinių paroda ir pristatyta jų knyga.

Visagino dailininkų grupės „Kvadratas“ vadovas Andrejus Denisenka, klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė ir grafikas Algis Kliševičius per parodos ir knygos „Grafika iš Lietuvos pajūrio“ pristatymą visaginiečiams.
Paroda „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ Visagine veiks iki 2007-ųjų sausio vidurio. Joje po kelis rašto meno darbus eksponuoja klaipėdiečiai A.Kliševičius, M.Petrulis, A.Klemencovas, R.Bočkutė, Z.Mazaliauskaitė, V.Černiauskaitė-Augaitienė, telšiškė Z.Inčirauskienė, kretingiškė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tie patys autoriai, kurie pristatomi pernai Klaipėdoje pasirodžiusioje knygoje „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“.

Ji jau pasisvečiavo Vilniaus ir Geteborgo knygų mugėse, pasveikinta Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, o dabar nukeliavo ir į Visaginą. Tenykštei kultūros bendruomenei knygą pristatė ją išleidusios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Pajūrio grafikams vernisaže atstovavo A.Kliševičius ir M.Petrulis. Pastarasis kitądien visaginiečiams surengė viešą kaligrafijos pamoką, kuri truko net keturias valandas.

„Truputį pamokė kitaip rašyti, – juokėsi A.Kliševičius. – Parodė, kaip raštas gali virsti menu, paskui drauge aptarėme, kaip kam sekėsi. Surengėme savotišką kaligrafijos šou.“

Lengva, lyriška, tekstiliška

Lengva, lyriška, tekstiliška

Ignas Kazakevičius

Dalios Kirkutienės tapybos paroda, iki gruodžio pabaigos veikianti Klaipėdos koncertų salėje, inspiravo mintis apie debiutą – kur jis prasideda ir baigiasi ir kas po to…

Dalios Kirkutienės paveikslai „Kilimas“, „Lotosai“, „Restauracija“.

Pirmoji – proveržis

Lankydamasis debiutinėse menininkų parodose pastebiu įdomius skirtumus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia.

Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis.

Pirmosiose dažniausiai dominuoja jausmai ir emocijos. Tai srovė, proveržis, tikėjimas, sumišęs su naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Esu jau, dabar, šiandien… Pirmoji paroda – tai gimtadienis, kai visi spėlioja, į ką tasai kūdikis panašus…

Pirmojoje parodoje kūrinys veja kūrinį – nemaža jų yra hiperbolizuotos pirmųjų pavykusių kūrinių dvasinės įseserės ir įbroliai. Tačiau visuma lengva, laisva ir nepretenzinga.

Dailininkas dar klausosi kitų patarimų, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tučtuojau suruošti antrąją.

Neapsigaukite, jūsų laukia sunkus kelias. Ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Nieko nėra įdomiau.

Gaila, kad tai nepelningas užsiėmimas… Tačiau menu galite pramušti abejingumo šarvus žmonėse. Vien dėl to verta surengti antrąją parodą.

Antroji paroda dažniausiai esti fragmentiška, susiskaidžiusi į pastebėjimus, stabtelėjimus, paknaisiojimus čia ir ten – kitame darže, ir pirmosios parodos aruoduose. Ir jei antroji bus tokia, kaip ir pirmoji, tai vargas stojusiam meno arimuosna. Jis taip ir ars tarsi jautis ir niekuomet nepažvelgs į dangų pažadėtą.

Todėl antroji paroda turi būti kitokia, ji tiesiog privalo parodyti menininko abejones, blaškymąsi, pasirinkimo variantus ir atskleisti jo galimybes.

Antrasis debiutas

Antrojoje D.Kirkutienės parodoje pastebimos apčiuopiamesnių turinio ir formos sąsajų paieškos. Peizažas, suplokštinti interjero daiktai, abstrakcijos.

Žanro užuomazgos paklūsta optinei paveikslų struktūrai, kuri čia „išlenda į pirmąjį planą“ ir už jos formuojasi daiktų pasaulis arba objektai suformuojami prieš ją, joje, su ja.

Vizualinis atstumas tarp pirmo ir antro planų labai nedidelis. Toks, kokiame pakanka vietos dailininkės fantazijai. Be abejo, eksperimentuojant su forma, kitoje parodoje tą atstumą teks plėsti.

Formą paminėjau todėl, kad keliuose darbuose pastebėjau tekstilinio inkliuzo imitaciją (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus – aut. past.), labai ryškias optines idėjas tiek komponuojant, tiek pasirenkant tapybos „kampą“ .

D.Kirkutienė renkasi plokštumą, kaip ir sąlyginėje tekstilėje (gobelenas, faktūra, ornamentų pynė – visa prasideda nuo audimo), kuri dabar ženkliai keičia orientyrus erdvinio meno ir kitų medžiagų imitacijos link.

Ar D.Kirkutienė sąmoningai imituoja erdvines struktūras, audinio raštus, lengvumą ir visa tai, kas būdinga tekstilei? Iš šios dailės šakos autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui. O gal tiesiog rado būdą kalbėti spalvos ploteliais, akimirkomis, užuominomis į panoramą.

Akivaizdu, jog menininkė mąsto, kankinasi, nerimsta. Akivaizdu ir tai, kad sulauksime ir trečiosios parodos.

Bent jau jai menininkė surado stilių. Įdomu, prie kokio objekto, žanro, temos ji prisiriš? Ar prisiriš?

Būsenų impresijos

Būsenų impresijos

Kristina Jokubavičienė

Lietingą ir apsiniaukusią, tokią tipišką neišauštančią šiųmečio gruodžio dieną reikėtų eiti į Onos Paliukienės tapybos parodą „Moteris ir jūra“. Nedidelėje, bet jaukioje ir šviesioje „Parko galerijoje“ tapytojos paveikslai pasitiks jus skaidriomis spalvomis, grakščiais motyvais, giedrai nostalgiška nuotaika, kuri taip tinka šventei.

Tarsi asmeniško albumo puslapiai

Onos Paliukienės paveikslai „Aguonos“ ir „Gėlėta atmintis“. „Banga“ ir „Perlo ieškojimas“.

Tačiau jei tikitės pa-rodoje pasidžiaugti jūros vaizdais, galite nusivilti. Parodos pavadinimą tiesiogiai patvirtinanti tik viena nedidelė programinė kompozicija „Moteris ir jūra“ jau atidarymo dieną buvo nupirkta.

Parodą galima būtų įvardyti kaip menininkės, gyvenančios prie jūros, išgyvenimus ir būsenas, perteiktus įvairiais motyvais ir plačia spalvine palete.

Jie – tarsi labai asmeniško albumo puslapiai, kurių kiekviename randame savarankišką tapybinį pasakojimą.

Istorijos skirtingos, tad ir kiekvienos kompozicijos stilistika taip pat skirtinga.

Kadangi kiekviena pasakojimų linija turi savą stilistiką, tad bendra pa-rodos amplitudė gana plati: nuo naiviojo meno formas primenančios stilizacijos iki realistinės raiškos.

Žinoma, yra žmonių, kurie nemėgsta albumų, tačiau jei turite daugiau laiko, šio albumo sklaidymas suteiks jums nemažai malonių akimirkų ir neleis nuobodžiauti.

Gėlių kilimai ir senos sodybos

Gėlės tapytojos darbuose labai įvairios: kuklus tradicinis natiurmortas su astrų puokštele vazelėje; gėlės, puošiančios paslaptingos moters skrybėlaitę; puikus tulpių ir barokiškai stilizuoto ornamento „Žydėjimo mete“ kilimas. Pastarasis ir greta kabanti „Gėlėta atmintis“ demonstruoja autorės sugebėjimą vienoje kompozicijoje nuosekliai laikytis pasirinktos stilistikos. „Gėlėtoje atmintyje“ sąlygiškai pavaizduotų tulpių ir neįmantraus ornamento dermė sukuria dekoratyvią ir patrauklią primityviojo meno parafrazę.

Nors tiesioginių jūros vaizdų parodoje nedaug, jos dvasia slypi subtiliu spalviniu sprendimu patraukliose kompozicijose „Perlo ieškojimas“ ar „Laimės akmenėliai“.

Gamta, jos įvairovė yra svarbiausias parodos motyvas.

Amžinoji gamtos kaita, būsenos, išreiškiančios žmogaus jausmus, vaizdai, atitinkantys jo nuotaikų kaitą, tapytojos darbuose atskleidžiami per kraštovaizdžio fragmentus, atskiras smulkias detales.

Čia viskas įgauna prasmę – perlas, slypintis tarp nugludintų pajūrio akmenų, sena sodyba, pavaizduota iš tolo, kaip per prisiminimų rūką, obuoliai, nuriedėję į sodrią sodo žolę, Skirvytėlės pakrantės, nužymėtos greitu, lengvu potėpiu…

Spalvinė paletė – labai plati

Ne vienoje kompozicijoje dailininkė palieka baltus gruntuotos drobės plotus, tarsi įtaigiai pabrėždama nuotaikos, momento, vaizdo laikinumą ir nuolatinį, neišvengiamą kitimą.

Tapymo maniera padeda atskleisti esmines kūrinių idėjas.

Kompozicijoje „Čia sutinka, čia palydi“ nostalgišką nuotaiką kuria ne tik motyvas, bet ir trumpi potėpiai, lyg lietaus lašai padengiantys visą vaizdą.

Šiuolaikiško modernumo paveikslams suteikia lygiai nutapytų plokštumų ir plačių, grynų spalvų potėpių deriniai, kartu suteikiantys ekspresijos ir kuriantys intrigą („Įrėmini save tu dėl kitų“, „Mergaitė ir gėlės“).

Tačiau svarbiausia dailininkės kūriniuose yra spalvos.

Jos paveikslų spalvinė paletė labai plati – nuo lengvų, pastelinių atspalvių iki gilių, sodrių tonų.

Pagauli, romantiškos dvasios kupina, nuolat besimainanti O. Paliukienės kūryba visada sulaukia dėmesio ir turi daug gerbėjų.

Didro, stringai ir…

Didro, stringai ir…

Gitana Gugevičiūtė

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo pristatytas premjerinis režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis pagal Eriko Emanuelio Šmito laisvamanišką pjesę „Paleistuvis“.

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – E.E.Šmito laisvamaniškos komedijos „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys). Madmuazelė Golbach (Monika Vaičiulytė), Didro duktė Аnželika (Toma Gailiutė) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Deni Didro (Vytautas Anužis) su žmona Antuaneta (Regina Arbačiauskaitė). Аna Dorotėja Terbiuš (Nelė Savičenko) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Įžymybė – apie įžymybę

Pjesės autorius E.E.Šmitas yra įžymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir dramaturgas, daugelio literatūrinių, teatrinių premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiuose pasaulio teatruose, o pjesių herojais tampa skirtingų epochų mokslo ir meno įžymybės. „Didro specialistas“ E.E.Šmitas (studijavo ir dėstė filosofiją, apgynė daktaro disertaciją tema „Didro, arba Gundymo filosofija“) pjesę „Paleistuvis“ savotiškai dedikavo garsiam švietimo epochos prancūzų filosofui Deni Didro.

Dinamiškame, prancūziško humoro kupiname spektaklyje atskleidžiama viena Didro diena: XVIII amžiaus dvare sukasi ekscentriški personažai; rengiama enciklopedija, kuriai filosofas, „padedamas“ dailininkės iš Prūsijos, bando parašyti apibrėžimą žodžiui „moralė“.

Aktualu ir populiaru

Recenzijos pavadinime perfrazavau anglų rašytojos L.Renison šiuolaikinio paaugliško bestselerio apie keturiolikmetę mergaitę Džordžiją Nikolson ir jos draugus „Meilutis, stringai ir laižiakas“ pavadinimą.

Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad spaudoje išsakyta režisieriaus mintis, ar nereikėtų ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ ženklą, pakelia nuotaiką.

Žinoma, galime dejuoti: „Vaje, vaje, prie ko nusirito pasaulis po Didro“, bet atviras, šmaikštus (net kandus ar gašlus), kiek eretiškas (ir erotiškas), švelniai intelektualizuotas (arba atvirkščiai, – primityviai tiesmukiškas) tekstas dabar labai populiarus.

Aktuali ir prigimtinių teisių retorika; oponavimas bet kokioms dogmoms; simpatizavimas paviršutiniškoms, pikantiškoms komedijinėms situacijoms. Kaip su premjera susiję stringai? Pasižiūrėkite ir netrukę išsiaiškinsite.

Ryški teksto privilegija

„Paleistuvis“ – situacijų komedija, kurioje netrūksta komiškų nutikimų, bet režisūriniai sprendimai/triukai (o jiems atsirasti erdvės pakanka), deja, tiesmukiški, minimalūs, neišradingi. Premjeriniame spektaklyje ryški teksto privilegija, nors… Aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas Didro vaidmuo jau dabar pakankamai spalvingas. Jo pagrindinė scenos partnerė aktorė Nelė Savičenko, vaidinanti ponią Аną Dorotėją Terbiuš (tapytojos ir apgaulių meistrę), – visada „vertinga medžiaga“ scenai.

Tiesa, N.Savičenko sukurtame vaidmenyje naujų aktorinio meistriškumo dominančių tarsi ir nepastebime, tačiau vaidmuo – aistringas ir mįslingas, kai kada provokuojantis nesutikti su aktorės sprendimais (pvz., rezignaciškai, pagiežingai sakomas monologas žiūrovą orientuoja į kitokio žanro spektaklį, sutrikdo veiksmo dinamiką). Ponia Terbiuš yra tas herojus, kurio veiksmų scenarijus ir režisūra įstumia Didro į kvailinančią situaciją ir pakoreguoja filosofo filosofiją.

Tarsi iš „blondinių“ šou

Laimėjusių ar pralaimėjusių šioje komedijoje nėra – susipainiojęs didysis laisvamanis Didro išsisuka: enciklopedijoje paslepia mažytę apgaulę – žodžio „moralė“ reikšmės siūlo ieškoti prie „etikos“, o „etikos“ – prie „moralės“.

Apgaudinėjama filosofo žmona ponia Antuaneta Didro (aktorė Regina Arbačiauskaitė) verčiau renkasi neištikimybę nei nuobodį…

Premjeroje debiutavo būsimosios teatro aktorės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docento P.Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentės Toma Gailiutė ir Monika Vaičiulytė. Pirmoji atliko Аnželikos, Didro dukters, antroji – jaunos merginos, madmuazelės Golbach vaidmenį. Abi aprengtos tarsi dvynės (minimalūs spalviniai niuansai), o ir vaidmenims kol kas stinga individualumo, todėl, reikalui esant, galėtų sėkmingai viena kitą dubliuoti. Toji „blondinių“ vaidybos mokykla, apkrėtusi pusę Lietuvos, įgrisusi iki gyvo kaulo ir labiau tinkama televizinių šou atstovams, nei profesionalioms aktorėms, kurioms nestinga potencialo paieškoti originalesnių sprendimų. Simpatiško „epizodo“ vaidmenį žaidžia Edvardas Brazys (Didro sekretorius Baronė).

Scenografija – nesusipratimas

Didžiausias spektaklio nesusipratimas – Sergejaus Bocullo scenografija: statiška, daug sykių matyta, primityvi. Net jos sąlygiškumas – sąlygiškas. Toks naujakurių stilius: „Ką tik atsikraustėme, todėl dar nežinome, kaip gyvensime“. Kostiumai – „epochiniai/neepochiniai“ – neišbaigti. Ir dėl šios priežasties spektaklis neturi stiliaus, charakterio.

Tikiu, kad gerai apšilę, spektaklį, kaip sakoma liaudyje, „išveš“ aktoriai.

Kasdienybės stebuklai „Po Betliejaus žvaigžde“

Kasdienybės stebuklai „Po Betliejaus žvaigžde“

Jūratė Grigaitienė

Šv. Kalėdų išvakarėse Klaipėdos lėlių teatras žiūrovus pakvietė į premjerą „Po Betliejaus žvaigžde“, kurios personažai – ne lėlės, o tikri virtuvės indai.

Sekdami G.Gugevičiūtės pasaką „Po Betliejaus žvaigžde“, M.Valiukas ir A.Vitauskaitė virtuoziškai žongliruoja indų ir rakandų karalijoje. Rūtos Bunikytės nuotrauka

Vietoj lėlių – indai

Spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas bibliniais motyvais sukūrė proginį vaidinimą (pjesės autorė dramaturgė Gitana Gugevičiūtė), pasakojantį Kristaus gimimo istoriją.

Švento rašto siužetas gerai žinomas visiems nuo vaikystės, bet meninės raiškos forma spektaklyje labai netikėta ir originali.

Režisierė nebijo eksperimentuoti ir tai drąsiai demonstruoja naujausiu savo pastatymu.

Tradicines lėles spektaklyje keičia tikri virtuvės indai ir rakandai: didelis metalinis puodas ir maži elegantiški arbatos puodeliai, įvairių formų lėkštės ir lėkštelės, šaukštai, šakutės ir peiliai, įmantrios vazos ir ąsočiai ar grakščios stiklinės taurės.

Būtų gal per daug drastiška ir vulgaru šventą istoriją taip buitiškai artikuliuoti viešai, bet režisierė randa įdomų sprendimą.

Stebuklais apgaubtą Kūčių vakarą vyras ir moteris ruošia šventinę vakarienę, kai netikėtai kažkur dingęs mažas šaukštelis pažadina veikėjų kūrybinę vaizduotę ir jie pradeda žaisti lėlių-daiktų teatrą, pasinerdami į buitinės poezijos verpetą.

Jei šv. Kūčių naktį prabyla naminiai gyvuliai, tai kodėl negalėtų šnekėti virtuvės indai bei rakandai?.. Metalinis šaukštelis, virtęs reikliu teatro teatre režisieriumi, ieško tinkamų aktorių ir bando įvairius siužetus, kol galiausiai įsitraukia į biblinę Kristaus gimimo istoriją.

Užburia originali raiška

Pradžioje Marija pasirodo kaip grakšti, ilgakaklė metalinė vaza. Tačiau po Šventosios dvasios apsireiškimo, ji virsta baltu, trapiu, švelniai skimbčiojančiu porcelianiniu arbatos puodeliu, o jos vyras Juozapas – arbatinuku. Tarsi Angelo šviesos paliesti Marija ir Juozapas tampa nebe grubios, medžiagiškos materijos, o subtilių, trapių ir greitai dūžtančių formų būtybėmis, klusniai atliekančiomis savo dievišką misiją.

Šventoji Dvasia – tai perregimas, skaidrus vandens ąsotis, su plevenančiais už ąselės sparneliais – tikromis žmogaus rankomis (prasmingai ir vietoje panaudotas „gyvo ir negyvo“ duetas). „Sklandantis“ ore stiklinis ąsotis – šventoji Dvasia su tikru vandeniu „pripildo ramybės ir tikėjimo“ nuovargio ir abejonių išvargintus Marijos ir Juozapo kūno indus jų sunkioje kelionėje į Nazareto miestą. Įsiminė keli etiudai: Marijos ir Juozapo nakvynės paieškos puotaujančios šeimos – prabangaus servizo namuose, didžiulio metalinio puodo – Erodo ir jo peilių bei šakučių kariaunos pastangos surasti ir nužudyti gimusį naująjį karalių ir kt.

Tačiau estetinio vaizdo kulminacija – Trijų Karalių pasirodymas, danguje sužibus Betliejaus žvaigždei. Trijų Karalių atvykimas padvelkia rytų paslaptimi ir svaiginančiais smilkalų kvapais. Kadangi Karaliai priskiriami Dievo pateptųjų armijai, jie taip pat „įvilkti“ į tų trapiųjų, perregimai skaidrių taurių kolekciją, sklidiną atneštųjų dovanų turinio.

Reikia tik įsiklausyti

Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas virtuoziškai rankomis žongliruoja indų ir rakandų karalijoje, akimirksniu keičia balsus, sukurdami ištisą galeriją skirtingų personažų.

Indų ir įrankių skimbčiojimas, virpėjimas, tratėjimas, dundenimas sukuria keistą virtuvinių garsų ir garselių kakofoniją.

Vienintelis minusas, jei jau atvirai artikuliuojama buities poezija, tai norėjosi ir lygiaverčio scenografinio sprendimo. Dabar gi juodos lentynėlės su minkštomis paraloninėmis spintelių durelėmis konfrontuoja su realiais virtuvės atributais ir diktuoja ne daiktų, o grynojo lėlių teatro žaidimo taisykles. Taip griaunama vieninga spektaklio stilistika.

Pritrūko ryškesnio akcento ir pabaigoje. Tvarkingai sudėliota arbatos servizo „prakartėlė“ nublanksta prieš Trijų Karalių magiją ir todėl pakimba ore.

Netradicinio spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde“ kūrėjai neįkyriai šnibžda žiūrovams, kad stebuklai yra greta mūsų kiekvieną gyvenimo akimirką, tik reikia atidžiai įsiklausyti į kasdienybės simfoniją.

P.S. Spektaklis dar bus rodomas gruodžio 30-ąją 12 val. Klaipėdos lėlių teatro repeticijų salėje Žvejų rūmuose.

A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas

A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas

Violeta Milvydienė

Betylant diskusijoms apie teatralizuotą Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” koncertą ,,Lietuviškos giesmės” bei tradiciškai skandalingą Sankt Peterburgo ,,Vyrų baleto” pasirodymą, choreografijos gerbėjai Klaipėdoje sulaukė naujausio Anželikos Cholinos (A/CH) šokio teatro darbo – spektaklio ,,Otelas”. Gausiai susirinkusiai publikai šis grandiozinis pastatymas buvo parodytas gruodžio 4-ąją kol kas didžiausioje uostamiestyje – Žvejų rūmų – scenoje.

Statytas daug kartų

Stiprų vizualinį įspūdį palieka eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Jagas (Aurimas Sibirskas) ir Otelas (Nerijus Tauskus). Otelo (Nerijus Tauskus) ir Dezdemonos (Margarita Makejeva) duetas.

Viljamo Šekspyro tragedija ,,Otelas” – sudėtingas draminis veikalas, kurio medžiaga, anot choreografės A.Cholinos, ,,nėra palanki šokio interpretacijoms”. Tiesa, pirmą kartą pasirodęs Milano ,,La Scala” teatre 1818-aisiais, iki šiol įvairiose pasaulio scenose baletas statytas keliolika kartų (vien baleto enciklopedijoje, išleistoje 1981 m., jų užfiksuota 11). Jei dar pridėtume vėlyvesnius šiuolaikinio šokio pastatymus bei baleto spektaklius kitais pavadinimais (pvz., ,,Venecijos mauras”, ,,Dezdemona” ir pan.), gautume gana įspūdingą šio garsaus kūrinio choreografinių sprendimų eilę.

Tačiau esmė – ne skaičiai.

Prasmingiau, kad ir XXI amžiuje gvildenamos tos pačios, senos šekspyriškos tiesos – moters ir vyro santykiai, kova tarp gėrio ir blogio, amžinai gyvos – meilės, pavydo, aistros, keršto, mirties – temos…

Dažnai jos traktuojamos šiuolaikiškai, su tam tikra nihilizmo doze, kaip, pavyzdžiui, pernai ,,Sirenų” festivalyje parodytame to paties pavadinimo L.Percevalio režisuotame Europos menininkų darbe ar neseniai per TV demonstruotoje JAV filmo juostoje.

Giliai teatromanų atmintyje įstrigęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis, kuriame Dezdemoną suvaidino primabalerina Eglė Špokaitė.

Tačiau grįžkime prie A/CH šokio teatro įgyvendintos versijos.

Neišsiskiria iš kitų

Spektaklyje gerai pasirodė didžiulis būrys ne tik šokėjų profesionalų, bet ir šios specialybės studentų, diplomantų. „Otele“ labiausiai imponuoja masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių”- scenos. Michailo Raškovskio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Vertinant spektaklio visumą, galima konstatuoti: šis 100 minučių trukmės choreografijos kūrinys pagal skirtingų kompozitorių muziką – įspūdingiausias ir brandžiausias iš matytų minėtos choreografės darbų. Antra vertus, neišsiskiriantis iš kitų nei ypatingu kūrybos braižu, nei savita šokio stilistika ar vaidyba.

,,Otelo” masyvumą pirmiausia lemia gausesnis nei įprasta atlikėjų skaičius – be A/CH teatro dalyvių, čia šoka Nacionalinio operos ir baleto teatro artistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentai bei diplomantai, kelios M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventės.

Antruoju svariu argumentu būtų stiprų vizualinį įspūdį sudarantys spektaklio komponentai: eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Nenuostabu, visa tai kūrė profesionalų komanda: rūbų dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Tadas Valeika. Atskiro pagyrimo nusipelnė ir šokio teatro repetitorė Jolanta Vymerytė, ne kartą įrodžiusi savo ,,juodo”, preciziškai atlikto darbo rezultatus.

Imponuoja masinės scenos

Siužetinė ,,Otelo” linija nėra tobulai vientisa, išspręsta gana tiesmukai, įvykiai vaizduojami nuosekliai ir atitinka dramos kūrinio eigą.

Labiausiai imponuoja į tradicinius pagrindinių veikėjų susitikimus, tarp jų vykstančias konfliktines situacijas įterptos ir kontrastą joms sudarančios masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių” – scenos. Pastarosiose dominuoja elementari, laisva kūno plastika, jos raišką itin vykusiai papildo avangardine dvasia sukurtas rūbas.

Duetuose, kaip jau įprasta matyti, vyrauja modernaus baleto leksika, grupiniai šokiai grindžiami klasikinio ir demi-charakterinio šokio elementais (beje, tai žymu visuose A/CH teatro spektakliuose, išskyrus gryna šiuolaikine choreografija pastatytus ,,Bernardos Albos namus”). Dezdemona – Margarita Makejeva – labai jauna, jautri būtybė, kurios trapumas išreiškiamas ir virpančiais rankų judesiais, ir smulkiais žingsniais, ypač gausiais ,,pa de burė siuivi” (baleto terminas – aut. past.) ir dvasinga, švelnia šypsena. Balta, lengvos plonytės medžiagos suknutė dar labiau išryškina veikėjos tyrumą, o tokios pat spalvos šalis, plazdenantis vėjyje, suteikia jos šokiui savotiškos žaismės. Tik Dezdemonos monologas atrodė kiek užtęstas, kartu nuobodokas, su pasikartojančiais judesiais ,,par ter” (iš pranc. k. – ant žemės).

Ryškiausias – Jagas

Pagrindinis – Otelo (Nerijus Tauskus) vaidmuo taip pat nėra pats stipriausias, mat Venecijos maurą įsivaizduoju temperamentingesnį, jausmingą, kenčiantį. Tuo tarpu šis tipažas – bespalvis, jo vidinis emocijų bei kančių pasaulis liko neatskleistas, drįsčiau teigti, nepasiekė ir salės, nesukėlė joje deramos įtampos.

Dezdemonos ir Otelo duetuose choreografei berods pritrūko išradingumo, originalesnės šokio kalbos, naujesnių niuansų. Tarkim, iki paskutinio, to beprasmiško ir gana buitiškai sukurto nekaltos mylimosios nužudymo epizodo galima pamanyti stebint Romeo ir Džiuljetos meilės scenų fragmentus. O mundurais vilkinčios kariaunos pasirodymai asocijavosi su Chosė draugų kareivių šokiu iš spektaklio ,,Carmen”.

Pats ryškiausias tiek vaidybiniu aspektu, tiek choreografijos atžvilgiu neabejotinai – Jagas. Aktoriaus-šokėjo Aurimo Sibirsko įkūnytas personažas – dvilypis, tačiau ir kerštingas piktadarys, ir gerasis apsimetėlis, kaip ir šešėlis su juoda veidą dengiančia kauke, – intriguojantis, nepaprastai įtaigus. Ne veltui šis atlikėjas pelnė daugiausia žiūrovų aplodismentų.

Belieka apgailestauti, jog neteko stebėti ,,Otelo” premjeros gegužės 30-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kai pagrindinius vaidmenis atliko kviestiniai artistai – Ciuricho baleto teatro solistai kubietis Amilkaras Moretas Gonzalezas ir šveicarė Kuscha Aleksi.

Anaiptol nesu įsitikinusi, jog tuomet vertinimas būtų pozityvesnis, žinoma, turint omenyje vien choreografinius sprendimus.