Be pavadinimo

Be pavadinimo

Kristina Jokubavičienė

Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Kuria intrigą

Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…

L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.

Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.

Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.

Kupini paslapties

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.

Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.

Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.

Priverčia pajusti

Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…

Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.

Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.

Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.

Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

Ramunė Pletkauskaitė

Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografijos – projektas „Savos raidės“, vykęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir jos galerijoje „Akademija“, susilaukė įvairiataučio dalyvių būrio ir sostinės publikos, ypač akademinės, dėmesio.

Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūriniai – specialiai „Savų raidžių“ parodai.

Projektą sudarė du segmentai: paroda ir kūrybinės dirbtuvės.

„Savų raidžių“ parodoje dalyvavo devyni Lietuvos dailininkai (tarp jų – ir klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, telšiškė Zita Inčirauskienė) ir penkiolika rašto menininkų iš užsienio – Izraelio, Japonijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Jų paroda „Akademijos“ galerijoje veikė lapkričio 13-25 dienomis.

Algis Kliševičius „Savų raidžių“ parodai irgi sukūrė naujus darbus.

Užsiėmimus „Savų raidžių“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurios buvo įkurtos VDA Dizaino katedroje, vedė profesoriai Algis Kliševičius ir Albertas Gurskas, taip pat svečias iš Moldavijos Grigorijus Bosenka.

„Projekto rengėjai sukvietė žmones, kurie dirba akademinį darbą, – pasakojo „Klaipėdai“ A.Kliševičius. – Mokydami kitus, parodėme, ką mokame ir galime patys. Viešose pamokose buvo ir dėstytojų, ir studentų. Mūsų kaligrafijos ir spaudos grafikos paroda irgi nestokojo besidominčiųjų“.

Paroda „Savos raidės“ 2007-ųjų kovą atkeliaus į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją. Joje bus pristatytas ir projekto katalogas, kuris per vernisažą Vilniuje dar nebuvo pasirodęs.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Ramunė Pletkauskaitė

Visagino bibliotekos parodų salėje gruodžio 15-ąją atidaryta Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų kūrinių paroda ir pristatyta jų knyga.

Visagino dailininkų grupės „Kvadratas“ vadovas Andrejus Denisenka, klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė ir grafikas Algis Kliševičius per parodos ir knygos „Grafika iš Lietuvos pajūrio“ pristatymą visaginiečiams.
Paroda „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ Visagine veiks iki 2007-ųjų sausio vidurio. Joje po kelis rašto meno darbus eksponuoja klaipėdiečiai A.Kliševičius, M.Petrulis, A.Klemencovas, R.Bočkutė, Z.Mazaliauskaitė, V.Černiauskaitė-Augaitienė, telšiškė Z.Inčirauskienė, kretingiškė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tie patys autoriai, kurie pristatomi pernai Klaipėdoje pasirodžiusioje knygoje „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“.

Ji jau pasisvečiavo Vilniaus ir Geteborgo knygų mugėse, pasveikinta Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, o dabar nukeliavo ir į Visaginą. Tenykštei kultūros bendruomenei knygą pristatė ją išleidusios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Pajūrio grafikams vernisaže atstovavo A.Kliševičius ir M.Petrulis. Pastarasis kitądien visaginiečiams surengė viešą kaligrafijos pamoką, kuri truko net keturias valandas.

„Truputį pamokė kitaip rašyti, – juokėsi A.Kliševičius. – Parodė, kaip raštas gali virsti menu, paskui drauge aptarėme, kaip kam sekėsi. Surengėme savotišką kaligrafijos šou.“

Lengva, lyriška, tekstiliška

Lengva, lyriška, tekstiliška

Ignas Kazakevičius

Dalios Kirkutienės tapybos paroda, iki gruodžio pabaigos veikianti Klaipėdos koncertų salėje, inspiravo mintis apie debiutą – kur jis prasideda ir baigiasi ir kas po to…

Dalios Kirkutienės paveikslai „Kilimas“, „Lotosai“, „Restauracija“.

Pirmoji – proveržis

Lankydamasis debiutinėse menininkų parodose pastebiu įdomius skirtumus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia.

Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis.

Pirmosiose dažniausiai dominuoja jausmai ir emocijos. Tai srovė, proveržis, tikėjimas, sumišęs su naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Esu jau, dabar, šiandien… Pirmoji paroda – tai gimtadienis, kai visi spėlioja, į ką tasai kūdikis panašus…

Pirmojoje parodoje kūrinys veja kūrinį – nemaža jų yra hiperbolizuotos pirmųjų pavykusių kūrinių dvasinės įseserės ir įbroliai. Tačiau visuma lengva, laisva ir nepretenzinga.

Dailininkas dar klausosi kitų patarimų, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tučtuojau suruošti antrąją.

Neapsigaukite, jūsų laukia sunkus kelias. Ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Nieko nėra įdomiau.

Gaila, kad tai nepelningas užsiėmimas… Tačiau menu galite pramušti abejingumo šarvus žmonėse. Vien dėl to verta surengti antrąją parodą.

Antroji paroda dažniausiai esti fragmentiška, susiskaidžiusi į pastebėjimus, stabtelėjimus, paknaisiojimus čia ir ten – kitame darže, ir pirmosios parodos aruoduose. Ir jei antroji bus tokia, kaip ir pirmoji, tai vargas stojusiam meno arimuosna. Jis taip ir ars tarsi jautis ir niekuomet nepažvelgs į dangų pažadėtą.

Todėl antroji paroda turi būti kitokia, ji tiesiog privalo parodyti menininko abejones, blaškymąsi, pasirinkimo variantus ir atskleisti jo galimybes.

Antrasis debiutas

Antrojoje D.Kirkutienės parodoje pastebimos apčiuopiamesnių turinio ir formos sąsajų paieškos. Peizažas, suplokštinti interjero daiktai, abstrakcijos.

Žanro užuomazgos paklūsta optinei paveikslų struktūrai, kuri čia „išlenda į pirmąjį planą“ ir už jos formuojasi daiktų pasaulis arba objektai suformuojami prieš ją, joje, su ja.

Vizualinis atstumas tarp pirmo ir antro planų labai nedidelis. Toks, kokiame pakanka vietos dailininkės fantazijai. Be abejo, eksperimentuojant su forma, kitoje parodoje tą atstumą teks plėsti.

Formą paminėjau todėl, kad keliuose darbuose pastebėjau tekstilinio inkliuzo imitaciją (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus – aut. past.), labai ryškias optines idėjas tiek komponuojant, tiek pasirenkant tapybos „kampą“ .

D.Kirkutienė renkasi plokštumą, kaip ir sąlyginėje tekstilėje (gobelenas, faktūra, ornamentų pynė – visa prasideda nuo audimo), kuri dabar ženkliai keičia orientyrus erdvinio meno ir kitų medžiagų imitacijos link.

Ar D.Kirkutienė sąmoningai imituoja erdvines struktūras, audinio raštus, lengvumą ir visa tai, kas būdinga tekstilei? Iš šios dailės šakos autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui. O gal tiesiog rado būdą kalbėti spalvos ploteliais, akimirkomis, užuominomis į panoramą.

Akivaizdu, jog menininkė mąsto, kankinasi, nerimsta. Akivaizdu ir tai, kad sulauksime ir trečiosios parodos.

Bent jau jai menininkė surado stilių. Įdomu, prie kokio objekto, žanro, temos ji prisiriš? Ar prisiriš?

Būsenų impresijos

Būsenų impresijos

Kristina Jokubavičienė

Lietingą ir apsiniaukusią, tokią tipišką neišauštančią šiųmečio gruodžio dieną reikėtų eiti į Onos Paliukienės tapybos parodą „Moteris ir jūra“. Nedidelėje, bet jaukioje ir šviesioje „Parko galerijoje“ tapytojos paveikslai pasitiks jus skaidriomis spalvomis, grakščiais motyvais, giedrai nostalgiška nuotaika, kuri taip tinka šventei.

Tarsi asmeniško albumo puslapiai

Onos Paliukienės paveikslai „Aguonos“ ir „Gėlėta atmintis“. „Banga“ ir „Perlo ieškojimas“.

Tačiau jei tikitės pa-rodoje pasidžiaugti jūros vaizdais, galite nusivilti. Parodos pavadinimą tiesiogiai patvirtinanti tik viena nedidelė programinė kompozicija „Moteris ir jūra“ jau atidarymo dieną buvo nupirkta.

Parodą galima būtų įvardyti kaip menininkės, gyvenančios prie jūros, išgyvenimus ir būsenas, perteiktus įvairiais motyvais ir plačia spalvine palete.

Jie – tarsi labai asmeniško albumo puslapiai, kurių kiekviename randame savarankišką tapybinį pasakojimą.

Istorijos skirtingos, tad ir kiekvienos kompozicijos stilistika taip pat skirtinga.

Kadangi kiekviena pasakojimų linija turi savą stilistiką, tad bendra pa-rodos amplitudė gana plati: nuo naiviojo meno formas primenančios stilizacijos iki realistinės raiškos.

Žinoma, yra žmonių, kurie nemėgsta albumų, tačiau jei turite daugiau laiko, šio albumo sklaidymas suteiks jums nemažai malonių akimirkų ir neleis nuobodžiauti.

Gėlių kilimai ir senos sodybos

Gėlės tapytojos darbuose labai įvairios: kuklus tradicinis natiurmortas su astrų puokštele vazelėje; gėlės, puošiančios paslaptingos moters skrybėlaitę; puikus tulpių ir barokiškai stilizuoto ornamento „Žydėjimo mete“ kilimas. Pastarasis ir greta kabanti „Gėlėta atmintis“ demonstruoja autorės sugebėjimą vienoje kompozicijoje nuosekliai laikytis pasirinktos stilistikos. „Gėlėtoje atmintyje“ sąlygiškai pavaizduotų tulpių ir neįmantraus ornamento dermė sukuria dekoratyvią ir patrauklią primityviojo meno parafrazę.

Nors tiesioginių jūros vaizdų parodoje nedaug, jos dvasia slypi subtiliu spalviniu sprendimu patraukliose kompozicijose „Perlo ieškojimas“ ar „Laimės akmenėliai“.

Gamta, jos įvairovė yra svarbiausias parodos motyvas.

Amžinoji gamtos kaita, būsenos, išreiškiančios žmogaus jausmus, vaizdai, atitinkantys jo nuotaikų kaitą, tapytojos darbuose atskleidžiami per kraštovaizdžio fragmentus, atskiras smulkias detales.

Čia viskas įgauna prasmę – perlas, slypintis tarp nugludintų pajūrio akmenų, sena sodyba, pavaizduota iš tolo, kaip per prisiminimų rūką, obuoliai, nuriedėję į sodrią sodo žolę, Skirvytėlės pakrantės, nužymėtos greitu, lengvu potėpiu…

Spalvinė paletė – labai plati

Ne vienoje kompozicijoje dailininkė palieka baltus gruntuotos drobės plotus, tarsi įtaigiai pabrėždama nuotaikos, momento, vaizdo laikinumą ir nuolatinį, neišvengiamą kitimą.

Tapymo maniera padeda atskleisti esmines kūrinių idėjas.

Kompozicijoje „Čia sutinka, čia palydi“ nostalgišką nuotaiką kuria ne tik motyvas, bet ir trumpi potėpiai, lyg lietaus lašai padengiantys visą vaizdą.

Šiuolaikiško modernumo paveikslams suteikia lygiai nutapytų plokštumų ir plačių, grynų spalvų potėpių deriniai, kartu suteikiantys ekspresijos ir kuriantys intrigą („Įrėmini save tu dėl kitų“, „Mergaitė ir gėlės“).

Tačiau svarbiausia dailininkės kūriniuose yra spalvos.

Jos paveikslų spalvinė paletė labai plati – nuo lengvų, pastelinių atspalvių iki gilių, sodrių tonų.

Pagauli, romantiškos dvasios kupina, nuolat besimainanti O. Paliukienės kūryba visada sulaukia dėmesio ir turi daug gerbėjų.

Didro, stringai ir…

Didro, stringai ir…

Gitana Gugevičiūtė

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo pristatytas premjerinis režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis pagal Eriko Emanuelio Šmito laisvamanišką pjesę „Paleistuvis“.

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – E.E.Šmito laisvamaniškos komedijos „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys). Madmuazelė Golbach (Monika Vaičiulytė), Didro duktė Аnželika (Toma Gailiutė) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Deni Didro (Vytautas Anužis) su žmona Antuaneta (Regina Arbačiauskaitė). Аna Dorotėja Terbiuš (Nelė Savičenko) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Įžymybė – apie įžymybę

Pjesės autorius E.E.Šmitas yra įžymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir dramaturgas, daugelio literatūrinių, teatrinių premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiuose pasaulio teatruose, o pjesių herojais tampa skirtingų epochų mokslo ir meno įžymybės. „Didro specialistas“ E.E.Šmitas (studijavo ir dėstė filosofiją, apgynė daktaro disertaciją tema „Didro, arba Gundymo filosofija“) pjesę „Paleistuvis“ savotiškai dedikavo garsiam švietimo epochos prancūzų filosofui Deni Didro.

Dinamiškame, prancūziško humoro kupiname spektaklyje atskleidžiama viena Didro diena: XVIII amžiaus dvare sukasi ekscentriški personažai; rengiama enciklopedija, kuriai filosofas, „padedamas“ dailininkės iš Prūsijos, bando parašyti apibrėžimą žodžiui „moralė“.

Aktualu ir populiaru

Recenzijos pavadinime perfrazavau anglų rašytojos L.Renison šiuolaikinio paaugliško bestselerio apie keturiolikmetę mergaitę Džordžiją Nikolson ir jos draugus „Meilutis, stringai ir laižiakas“ pavadinimą.

Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad spaudoje išsakyta režisieriaus mintis, ar nereikėtų ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ ženklą, pakelia nuotaiką.

Žinoma, galime dejuoti: „Vaje, vaje, prie ko nusirito pasaulis po Didro“, bet atviras, šmaikštus (net kandus ar gašlus), kiek eretiškas (ir erotiškas), švelniai intelektualizuotas (arba atvirkščiai, – primityviai tiesmukiškas) tekstas dabar labai populiarus.

Aktuali ir prigimtinių teisių retorika; oponavimas bet kokioms dogmoms; simpatizavimas paviršutiniškoms, pikantiškoms komedijinėms situacijoms. Kaip su premjera susiję stringai? Pasižiūrėkite ir netrukę išsiaiškinsite.

Ryški teksto privilegija

„Paleistuvis“ – situacijų komedija, kurioje netrūksta komiškų nutikimų, bet režisūriniai sprendimai/triukai (o jiems atsirasti erdvės pakanka), deja, tiesmukiški, minimalūs, neišradingi. Premjeriniame spektaklyje ryški teksto privilegija, nors… Aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas Didro vaidmuo jau dabar pakankamai spalvingas. Jo pagrindinė scenos partnerė aktorė Nelė Savičenko, vaidinanti ponią Аną Dorotėją Terbiuš (tapytojos ir apgaulių meistrę), – visada „vertinga medžiaga“ scenai.

Tiesa, N.Savičenko sukurtame vaidmenyje naujų aktorinio meistriškumo dominančių tarsi ir nepastebime, tačiau vaidmuo – aistringas ir mįslingas, kai kada provokuojantis nesutikti su aktorės sprendimais (pvz., rezignaciškai, pagiežingai sakomas monologas žiūrovą orientuoja į kitokio žanro spektaklį, sutrikdo veiksmo dinamiką). Ponia Terbiuš yra tas herojus, kurio veiksmų scenarijus ir režisūra įstumia Didro į kvailinančią situaciją ir pakoreguoja filosofo filosofiją.

Tarsi iš „blondinių“ šou

Laimėjusių ar pralaimėjusių šioje komedijoje nėra – susipainiojęs didysis laisvamanis Didro išsisuka: enciklopedijoje paslepia mažytę apgaulę – žodžio „moralė“ reikšmės siūlo ieškoti prie „etikos“, o „etikos“ – prie „moralės“.

Apgaudinėjama filosofo žmona ponia Antuaneta Didro (aktorė Regina Arbačiauskaitė) verčiau renkasi neištikimybę nei nuobodį…

Premjeroje debiutavo būsimosios teatro aktorės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docento P.Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentės Toma Gailiutė ir Monika Vaičiulytė. Pirmoji atliko Аnželikos, Didro dukters, antroji – jaunos merginos, madmuazelės Golbach vaidmenį. Abi aprengtos tarsi dvynės (minimalūs spalviniai niuansai), o ir vaidmenims kol kas stinga individualumo, todėl, reikalui esant, galėtų sėkmingai viena kitą dubliuoti. Toji „blondinių“ vaidybos mokykla, apkrėtusi pusę Lietuvos, įgrisusi iki gyvo kaulo ir labiau tinkama televizinių šou atstovams, nei profesionalioms aktorėms, kurioms nestinga potencialo paieškoti originalesnių sprendimų. Simpatiško „epizodo“ vaidmenį žaidžia Edvardas Brazys (Didro sekretorius Baronė).

Scenografija – nesusipratimas

Didžiausias spektaklio nesusipratimas – Sergejaus Bocullo scenografija: statiška, daug sykių matyta, primityvi. Net jos sąlygiškumas – sąlygiškas. Toks naujakurių stilius: „Ką tik atsikraustėme, todėl dar nežinome, kaip gyvensime“. Kostiumai – „epochiniai/neepochiniai“ – neišbaigti. Ir dėl šios priežasties spektaklis neturi stiliaus, charakterio.

Tikiu, kad gerai apšilę, spektaklį, kaip sakoma liaudyje, „išveš“ aktoriai.

Su paroda – į Liepojos muziejų

Su paroda – į Liepojos muziejų

Dalia KIRKUTIENĖ. Liepos. 2006 m. Akrilas, drobė, 90×120 cm.

Latvijoje, Liepojos miesto muziejuje, gruodžio 20-ąją atidaryta Klaipėdos dailininkų paroda.

Ją surengė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas atgaivinti anksčiau buvusius gerus kontaktus tarp dviejų miestų dailininkų ir jų organizacijų.

Parodoje dalyvauja 22 Klaipėdos dailininkai: tapytojai K.Balčikonis, V.Bogatyriovas, L.J.Jankus, R.Jurgelis, P.Lukošius, E.Malinauskas, L.Natalevičius, V.Pinkevičius, V.Pumputis, A.Ramanauskas, V.Sušilovas, A.Taurinskas, A.Vadoklis, V.Viningas, J.Vosylius grafikai A.V.Burba, L.Gedvilaitė-Sakalauskienė, G.Oškinytė, E.Poškutė-Pumputienė, L.Vėgelienė, D.Žalnieriūtė.

Parodoje, kuri veiks iki 2007-ųjų sausio 17-osios, eksponuojama per 60 kūrinių – daugiausia 2006-ųjų ir pastarųjų trejų metų darbai.

Atidarymo metu muziejuje vyko susitikimas su Liepojos dailininkais ir visuomene, jo metu aptarta dviejų kaimyninių šalių miestų – Klaipėdos ir Liepojos – šiuolaikinės dailės situacija.

Kitąmet planuojama surengti Liepojos dailininkų parodą Klaipėdoje.

Įteikta trečioji „Jūrų žvaigždė“

Vakar Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius savo metų apdovanojimą – „Jūrų žvaigždę“ – įteikė dailininkei keramikei Daivai Ložytei.

„Daiva – ne tik geras ir šiltas žmogus, puiki dailininkė, bet ir aktyvi parodų organizatorė, – pabrėžė „Klaipėdai“ LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas. – Ji kas antrus metus Klaipėdoje organizuoja „Molio, medžio, metalo, odos ir siūlų meno“ parodas ir tai daro su dideliu entuziazmu. Ji yra aktyvi mūsų skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė, pati nuolat dalyvauja parodose. Todėl ir nusprendėme, kad laikas tai viešai įvertinti.“

Prieš trejus metus „Jūrų žvaigždės“ apdovanojimą įsteigęs LDS Klaipėdos skyrius jį jau yra įteikęs menotyrininkei Kristinai Jokubavičienei ir grafikui Algiui Kliševičiui. Keramikė Daiva Ložytė – trečioji „Jūrų žvaigždės“ laureatė.

„Jūrų žvaigždės“ apdovanojimas – vienetinis, originalus meno kūrinys. Pirmas dvi „Jūrų žvaigždes“ sukūrė dailininkas juvelyras Vidas Bizauskas, trečiąją – Saulius Bertulis.

Jos visos – skirtingos, iš sidabro, inkrustuotos brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. Anot A.Sakalausko, akmenys kiekvienąkart parenkami pagal žmogaus charakterį, jo Zodiako ženklą – tokie, kokie jam tinka.

Kasmet – po mažą žvaigždutę, segamą į atlapą, ir diplomą, pagerbiant dailininką už kūrybą ir visuomeninę veiklą, – šią tradiciją LDS Klaipėdos skyrius brangina ir puoselėja.

Medalis – už ekslibrisus

Iki gruodžio 3-iosios Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje veikė 19-oji Lietuvos ekslibriso paroda, tradiciškai išdalinti medaliai ir diplomai. Tarp apdovanotųjų – ir dvi Klaipėdos dailininkės.

Lapkričio 15-ąją – gruodžio 3 dienomis surengta 19-oji Lietuvos ekslibriso paroda buvo skirta iškilių kultūros ir visuomenės veikėjų brolių Petro, Antano ir Jono Vileišių veiklos atminimui įamžinti. Todėl šiemet ją organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos knygos draugija ir Vileišių kolegija.

Sukurtus knygos ženklus parodoje demonstravo daugiau kaip dvi dešimtys lietuvių autorių iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Klaipėdos. Iš uostamiesčio grafikų joje dalyvavo Algis Kliševičius, Ona Šimaitytė-Račkauskienė ir Danutė Žalnieriūtė.

Abi klaipėdietės buvo įvertintos už Vileišiui sukurtus ekslibrisus. Jos gavo Vileišio kolegijos dovanas – knygas, o O.Šimaitytė-Račkauskienė – dar ir Lietuvos advokatų tarybos medalį.

19-oji Lietuvos ekslibriso paroda kitąmet keliaus po Lietuvą, užsuks ir į Klaipėdą.

Ruošiasi kelionei į Izrealį

Kitąmet sausį klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė ruošiasi keliauti su paroda į Izraelį.

Trys kolegos – tapytojai Juozas Volylius, Angelina Banutė ir grafikas Algis Kliševičius jau nusipirko bilietus ir sausio 24-ąją dviem savaitėms ketina skristi į Izraelį.

„Pas bendraklasį, – patikslino A.Kliševičius, prisimindamas senus gerus M.K.Čiurlionio menų gimnazijos laikus. – Izraelyje gyvena mūsų bendramokslis skulptorius Dovydas Zundelovičius. Jis ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją.“

Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę Lietuvos kaligrafų parodoje, surengtoje 2005-ųjų pavasarį.

„Basiss“ skulptūros mokyklos galerija – meno oazė, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, yra Hadassa Neurimo vietovėje, tarp tel Avivo ir Haifa miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuveš savo tapybos, grafikos ir piešinių parodą.

Muzikinis teatras gastroliuos Vilniuje

Po kone dvejų metų pertraukos Klaipėdos muzikinis teatras gastroliuos Vilniuje Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Sausio 26-ąją klaipėdiečiai sostinės publikai parodys vieną sėkmingiausių savo naujų spektaklių – J.Štrauso trijų veiksmų operetę „Šikšnosparnis“, šiemet pastatytą dirigento Stasio Domarko, režisieriaus Ramūno Kaubrio, scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, choreografo Aurelijaus Liškausko ir chormeisterio Vladimiro Konstantinovo. Kaip pranešė teatras, operetės solo partijas Vilniuje dainuos Dalia Kužmarskytė, Mindaugas Gylys, Deividas Norvilas, Rita Petrauskaitė, Aurelija Dovydaitienė, Virgis Pupšys.

Sausio 27-ąją vilniečiai pamatys dar premjerinį klaipėdietiškąjį V.A.Mocarto „Don Žuaną“. Šią dviejų veiksmų operą lietuvių kalba režisavo Raimundas Banionis, scenografiją ir kostiumus jai sukūrė Sergejus Bocullo, choreografiją – Vesta Grabštaitė, chormeisteris – V.Konstantinovas, diriguos Ilmaras Lapinis. Solo partijas, kaip tikimasi, atliks pirmoji operos sudėtis: kviestiniai solistai Laimonas Pautienius, Asmik Grigorian ir Žoržas Siksna, taip pat Klaipėdos muzikinio teatro artistai Artūras Kozlovskis, D.Kužmarskytė, R.Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas ir Kęstutis Nevulis.

Sausio 28-ąją klaipėdiečiai gastroles užbaigs Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedra“, pernai triumfavusia festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Trijų veiksmų operą-melodramą uostamiestyje pastatė dirigentas I.Lapinis, režisierius R.Kaubrys, scenografas A.Šimonis, kostiumų dailininkė J.Rimkutė, choreografas A.Liškauskas ir chormeisteris V.Konstantinovas.

LNOBT scenoje „Paryžiaus katedros“ solo partijas dainuos D.Norvilas, R.Petrauskaitė, M.Gylys, A.Kozlovskis, D.Kužmarskytė ir Valerija Balsytė.

Kasdienybės stebuklai „Po Betliejaus žvaigžde“

Kasdienybės stebuklai „Po Betliejaus žvaigžde“

Jūratė Grigaitienė

Šv. Kalėdų išvakarėse Klaipėdos lėlių teatras žiūrovus pakvietė į premjerą „Po Betliejaus žvaigžde“, kurios personažai – ne lėlės, o tikri virtuvės indai.

Sekdami G.Gugevičiūtės pasaką „Po Betliejaus žvaigžde“, M.Valiukas ir A.Vitauskaitė virtuoziškai žongliruoja indų ir rakandų karalijoje. Rūtos Bunikytės nuotrauka

Vietoj lėlių – indai

Spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas bibliniais motyvais sukūrė proginį vaidinimą (pjesės autorė dramaturgė Gitana Gugevičiūtė), pasakojantį Kristaus gimimo istoriją.

Švento rašto siužetas gerai žinomas visiems nuo vaikystės, bet meninės raiškos forma spektaklyje labai netikėta ir originali.

Režisierė nebijo eksperimentuoti ir tai drąsiai demonstruoja naujausiu savo pastatymu.

Tradicines lėles spektaklyje keičia tikri virtuvės indai ir rakandai: didelis metalinis puodas ir maži elegantiški arbatos puodeliai, įvairių formų lėkštės ir lėkštelės, šaukštai, šakutės ir peiliai, įmantrios vazos ir ąsočiai ar grakščios stiklinės taurės.

Būtų gal per daug drastiška ir vulgaru šventą istoriją taip buitiškai artikuliuoti viešai, bet režisierė randa įdomų sprendimą.

Stebuklais apgaubtą Kūčių vakarą vyras ir moteris ruošia šventinę vakarienę, kai netikėtai kažkur dingęs mažas šaukštelis pažadina veikėjų kūrybinę vaizduotę ir jie pradeda žaisti lėlių-daiktų teatrą, pasinerdami į buitinės poezijos verpetą.

Jei šv. Kūčių naktį prabyla naminiai gyvuliai, tai kodėl negalėtų šnekėti virtuvės indai bei rakandai?.. Metalinis šaukštelis, virtęs reikliu teatro teatre režisieriumi, ieško tinkamų aktorių ir bando įvairius siužetus, kol galiausiai įsitraukia į biblinę Kristaus gimimo istoriją.

Užburia originali raiška

Pradžioje Marija pasirodo kaip grakšti, ilgakaklė metalinė vaza. Tačiau po Šventosios dvasios apsireiškimo, ji virsta baltu, trapiu, švelniai skimbčiojančiu porcelianiniu arbatos puodeliu, o jos vyras Juozapas – arbatinuku. Tarsi Angelo šviesos paliesti Marija ir Juozapas tampa nebe grubios, medžiagiškos materijos, o subtilių, trapių ir greitai dūžtančių formų būtybėmis, klusniai atliekančiomis savo dievišką misiją.

Šventoji Dvasia – tai perregimas, skaidrus vandens ąsotis, su plevenančiais už ąselės sparneliais – tikromis žmogaus rankomis (prasmingai ir vietoje panaudotas „gyvo ir negyvo“ duetas). „Sklandantis“ ore stiklinis ąsotis – šventoji Dvasia su tikru vandeniu „pripildo ramybės ir tikėjimo“ nuovargio ir abejonių išvargintus Marijos ir Juozapo kūno indus jų sunkioje kelionėje į Nazareto miestą. Įsiminė keli etiudai: Marijos ir Juozapo nakvynės paieškos puotaujančios šeimos – prabangaus servizo namuose, didžiulio metalinio puodo – Erodo ir jo peilių bei šakučių kariaunos pastangos surasti ir nužudyti gimusį naująjį karalių ir kt.

Tačiau estetinio vaizdo kulminacija – Trijų Karalių pasirodymas, danguje sužibus Betliejaus žvaigždei. Trijų Karalių atvykimas padvelkia rytų paslaptimi ir svaiginančiais smilkalų kvapais. Kadangi Karaliai priskiriami Dievo pateptųjų armijai, jie taip pat „įvilkti“ į tų trapiųjų, perregimai skaidrių taurių kolekciją, sklidiną atneštųjų dovanų turinio.

Reikia tik įsiklausyti

Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas virtuoziškai rankomis žongliruoja indų ir rakandų karalijoje, akimirksniu keičia balsus, sukurdami ištisą galeriją skirtingų personažų.

Indų ir įrankių skimbčiojimas, virpėjimas, tratėjimas, dundenimas sukuria keistą virtuvinių garsų ir garselių kakofoniją.

Vienintelis minusas, jei jau atvirai artikuliuojama buities poezija, tai norėjosi ir lygiaverčio scenografinio sprendimo. Dabar gi juodos lentynėlės su minkštomis paraloninėmis spintelių durelėmis konfrontuoja su realiais virtuvės atributais ir diktuoja ne daiktų, o grynojo lėlių teatro žaidimo taisykles. Taip griaunama vieninga spektaklio stilistika.

Pritrūko ryškesnio akcento ir pabaigoje. Tvarkingai sudėliota arbatos servizo „prakartėlė“ nublanksta prieš Trijų Karalių magiją ir todėl pakimba ore.

Netradicinio spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde“ kūrėjai neįkyriai šnibžda žiūrovams, kad stebuklai yra greta mūsų kiekvieną gyvenimo akimirką, tik reikia atidžiai įsiklausyti į kasdienybės simfoniją.

P.S. Spektaklis dar bus rodomas gruodžio 30-ąją 12 val. Klaipėdos lėlių teatro repeticijų salėje Žvejų rūmuose.

Muzikiniai pasveikinimai palydint 2006-uosius

Muzikiniai pasveikinimai palydint 2006-uosius

Danguolė Vilidaitė

Gruodžio 14-31 dienomis Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambės aštuoni „Salve musica“ festivalio renginiai, dovanojantys mums aštuonias ypatingas šventines nuotaikas palydint senuosius 2006-uosius.

„Terem kvartetas“ iš Rusijos publiką įsuko į spalvingą įvairiausių muzikinių nuotaikų verpetą. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žymūs atlikėjai, įdomios programos ir intriguojantys koncertų pavadinimai („Chuliganų išpažintis”, „Mėnesienos sonata”, „Po angelo sparnu…”, „Palinkėkime ramybės…”, ”Kalėdų dieną – varpų naujiena!”, „Improvizijos”, „Smuiko virtuozų susitikimai”, „Muzikinės išdaigos, arba Naujametis remiksas”), norisi manyti, ir šį kartą sudomins ne vieną žingeidų klausytoją.

Nuotaikų šėlsmas

Aleksandro Palėjaus rečitalis buvo lauktas ir kartu netikėtas.

Pirmasis siurprizas – „Chuliganų išpažintis“ – tai vakaras su „Terem kvartetu“ iš Rusijos (Andrejus Konstantinovas – sopraninė domra, Aleksėjus Barchtčevas – altinė domra, Andrejus Smirnovas – bajanas ir akordeonas, Michailas Dziudzė – kontrabosinė balalaika).

Kaip teisingai pastebėjo koncerto vedėja muzikologė Rūta Vildžiūnienė, šių atlikėjų kūrybos stilius nusakomas sunkiai. Čia nepaprastai virtuoziškai ir žaismingai apjungiama klasikinė ir improvizacinė džiazo manieros, išraiškos, būdingos rusų liaudies muzikai. Ypatingą prieskonį kompozicijoms suteikė ir tai, kad jos buvo atliktos autentiškais instrumentais – specifinis balalaikos ir domrų tremolo.

Melodingai ir lengvai koncerto pradžioje suskambo italų kompozitoriaus Nina Rotos muzika, parašyta Federiko Felinio kino filmams („8 ½“, „Amarkord“ ir kt.). Rusiškų multiplikacinių filmų dvasia, atrodo, sugrįžo kartu su trimis paveikslėliais pagal Piotro Čaikovskio kūrybą („Piotras Iljičius – och ir didinga“, „Piotras Iljičius valtelėje“, „Piotras Iljičius svečiuojasi šiaurės tautose“). Šį spalvingą vaizdų ir garsų vyksmą sustabdė Astoro Piacolos ir Manuelio Rodrigeso aistringi ir melancholiški tango garsai.

Tik trumpam, nes ir vėl, įgaudamas didelį pagreitį, pradėjo suktis įvairiausių nuotaikų verpetas. Skambėjo nepaprastai gerai padarytos ir laisvu improvizaciniu stiliumi atliktos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Džordžo Geršvino, Frederiko Šopeno, Sergejaus Rachmaninovo, liaudiškų častuškų, „Šuniukų valso“, „Ech, kartą ir dar kartą“, „Eglutė skarota“ ir t.t. kūrinių aranžuotės – pastebėsiu, atliktos nepriekaištingai. Keturi „Terem kvarteto“ „chuliganai“ nenustygo vietoje, bandydami visaip užkariauti publiką. Ir tai jiems sekėsi, sakyčiau, netgi labai gerai.

Lauktas ir netikėtas

Dainininkė Asta Krikščiūnaitė su šaunia muzikantų komanda leido pajusti nepaprastą Kalėdų dvasią. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Dar šį pavasarį Aleksandras Palėjus ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (dirigentas Gintaras Rinkevičius) Klaipėdoje atliko du Liudviko van Bethoveno koncertus fortepijonui Nr.4 G-dur, op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, op.73 – ugninga ir užkrečianti interpretacija. Ir tikrai nuostabu, kad muzikas, kuris turi galimybę groti su geriausiais Amerikos simfoniniais orkestrais, kuriam atvertos svarbiausios JAV koncertų salės, į mūsų miestą atvyko dar kartą, tik jau su soline programa.

Rečitalio kūriniai sudėtingi: Ferenco Listo sonata-fantazija „Perskaičius Dantę“ (mintyse vis lyginau su M.Rubackytės atlikimu praėjusių metų gruodžio mėnesį), Roberto Šumano ciklas fortepijonui „Karnavalas“ ir Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos“ sonata Nr.14 cis-moll. Šiam virtuozui, atrodo, nebuvo neįmanomų dalykų: subtiliausi melodijų piano ir veržlios akordų kaskados, sunkiausi ir įmantriausi pasažai, polifonizuota faktūra, kaprizingiausio ritmo schemos, vaizdingi tematiniai kontrastai – visa tai išryškinta taikliai ir vienodai sėkmingai.

Įdomiai ir netikėtai perteiktos kai kurios „Karnavalo“ dalys – karštas ir aistringas revoliucionierius Florestanas (vienas iš kompozitoriaus pseudonimų rašant straipsnius) nuspalvintas lyriškesnėm nei įprasta spalvom, tradicinis komedijų del arte personažas graudžiai juokingas Pjero čia tapo poetišku įsimylėjėliu. A.Palėjui „Šokančiose raidėse“, „Vokiškame valse“ ir „Davidsbiundlerių marše prieš filistinus“ labiau pabrėžus stipriąsias takto dalis, muzika įgavo stipresnės energijos ir vaizdingumo.

Tik „Mėnesienos“ sonatos interpretacija man buvo nepriimtina. Nepatiko dirbtinis tempo pristabdymas, siekiant išryškinti smulkias faktūrinio judėjimo detales (ypač pirmoje dalyje). Bet ir tokiame šio kūrinio „perskaityme“ buvo galima išgirsti daug gražių atradimų.

„Po angelo sparnu…”

Trečiasis festivalio „Salve musica“ koncertas – ramybės ir šviesių jausmų salelė. Jis klausytojus kvietė pamiršti paskutiniųjų šių metų dienų sumaištį, „amžinas“ problemas, nurimti ir įsiklausyti į Kalėdų paslaptį.

Dalyviai: solistė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), „Čiurlionio kvartetas“ (Jonas Tankevičius – smuikas, Darius Dikšaitis – smuikas, Gediminas Dačinskas – altas, Saulius Lipčius – violončelė), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Kazimieras Stonkus (akordeonas) ir aktorė Regina Šaltenytė.

Pirmoje dalyje buvo atlikti tikri vokalinės muzikos perliukai, tokie kaip Franco Šuberto „Serenada“ ir „Tu mano ramybė“, Pjetro Maskanjo „Ave Marija“, Almiros arija „Leisk man liūdėti“ iš Georgo Fridricho Hendelio operos „Rodrigas“. Antroje skambėjo tradicinės Kalėdinės giesmės. Gerai koncerte derėjo instrumentiniai intarpai – kelios K.Stonkaus kompozicijos akordeonui ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Mažoji nakties muzika“. Tik pastebėjau, kad parinkti Kęstučio Trimako ir Antano Jasmanto kūrybos fragmentai (aktorės sudėstyti į ciklą „Ieškančiojo pėdsakai“) buvo kiek per dramatiški, neatitiko bendros nuotaikos.

Subtilus ir nuostabiai paprastas muzikavimas, graži A.Krikščiūnaitės balso kantilena tą vakarą mums, atrodo, leido prisiliesti prie kažko tikresnio, amžino, leido pajusti Kalėdų dvasią.

A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas

A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas

Violeta Milvydienė

Betylant diskusijoms apie teatralizuotą Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” koncertą ,,Lietuviškos giesmės” bei tradiciškai skandalingą Sankt Peterburgo ,,Vyrų baleto” pasirodymą, choreografijos gerbėjai Klaipėdoje sulaukė naujausio Anželikos Cholinos (A/CH) šokio teatro darbo – spektaklio ,,Otelas”. Gausiai susirinkusiai publikai šis grandiozinis pastatymas buvo parodytas gruodžio 4-ąją kol kas didžiausioje uostamiestyje – Žvejų rūmų – scenoje.

Statytas daug kartų

Stiprų vizualinį įspūdį palieka eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Jagas (Aurimas Sibirskas) ir Otelas (Nerijus Tauskus). Otelo (Nerijus Tauskus) ir Dezdemonos (Margarita Makejeva) duetas.

Viljamo Šekspyro tragedija ,,Otelas” – sudėtingas draminis veikalas, kurio medžiaga, anot choreografės A.Cholinos, ,,nėra palanki šokio interpretacijoms”. Tiesa, pirmą kartą pasirodęs Milano ,,La Scala” teatre 1818-aisiais, iki šiol įvairiose pasaulio scenose baletas statytas keliolika kartų (vien baleto enciklopedijoje, išleistoje 1981 m., jų užfiksuota 11). Jei dar pridėtume vėlyvesnius šiuolaikinio šokio pastatymus bei baleto spektaklius kitais pavadinimais (pvz., ,,Venecijos mauras”, ,,Dezdemona” ir pan.), gautume gana įspūdingą šio garsaus kūrinio choreografinių sprendimų eilę.

Tačiau esmė – ne skaičiai.

Prasmingiau, kad ir XXI amžiuje gvildenamos tos pačios, senos šekspyriškos tiesos – moters ir vyro santykiai, kova tarp gėrio ir blogio, amžinai gyvos – meilės, pavydo, aistros, keršto, mirties – temos…

Dažnai jos traktuojamos šiuolaikiškai, su tam tikra nihilizmo doze, kaip, pavyzdžiui, pernai ,,Sirenų” festivalyje parodytame to paties pavadinimo L.Percevalio režisuotame Europos menininkų darbe ar neseniai per TV demonstruotoje JAV filmo juostoje.

Giliai teatromanų atmintyje įstrigęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis, kuriame Dezdemoną suvaidino primabalerina Eglė Špokaitė.

Tačiau grįžkime prie A/CH šokio teatro įgyvendintos versijos.

Neišsiskiria iš kitų

Spektaklyje gerai pasirodė didžiulis būrys ne tik šokėjų profesionalų, bet ir šios specialybės studentų, diplomantų. „Otele“ labiausiai imponuoja masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių”- scenos. Michailo Raškovskio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Vertinant spektaklio visumą, galima konstatuoti: šis 100 minučių trukmės choreografijos kūrinys pagal skirtingų kompozitorių muziką – įspūdingiausias ir brandžiausias iš matytų minėtos choreografės darbų. Antra vertus, neišsiskiriantis iš kitų nei ypatingu kūrybos braižu, nei savita šokio stilistika ar vaidyba.

,,Otelo” masyvumą pirmiausia lemia gausesnis nei įprasta atlikėjų skaičius – be A/CH teatro dalyvių, čia šoka Nacionalinio operos ir baleto teatro artistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentai bei diplomantai, kelios M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventės.

Antruoju svariu argumentu būtų stiprų vizualinį įspūdį sudarantys spektaklio komponentai: eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Nenuostabu, visa tai kūrė profesionalų komanda: rūbų dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Tadas Valeika. Atskiro pagyrimo nusipelnė ir šokio teatro repetitorė Jolanta Vymerytė, ne kartą įrodžiusi savo ,,juodo”, preciziškai atlikto darbo rezultatus.

Imponuoja masinės scenos

Siužetinė ,,Otelo” linija nėra tobulai vientisa, išspręsta gana tiesmukai, įvykiai vaizduojami nuosekliai ir atitinka dramos kūrinio eigą.

Labiausiai imponuoja į tradicinius pagrindinių veikėjų susitikimus, tarp jų vykstančias konfliktines situacijas įterptos ir kontrastą joms sudarančios masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių” – scenos. Pastarosiose dominuoja elementari, laisva kūno plastika, jos raišką itin vykusiai papildo avangardine dvasia sukurtas rūbas.

Duetuose, kaip jau įprasta matyti, vyrauja modernaus baleto leksika, grupiniai šokiai grindžiami klasikinio ir demi-charakterinio šokio elementais (beje, tai žymu visuose A/CH teatro spektakliuose, išskyrus gryna šiuolaikine choreografija pastatytus ,,Bernardos Albos namus”). Dezdemona – Margarita Makejeva – labai jauna, jautri būtybė, kurios trapumas išreiškiamas ir virpančiais rankų judesiais, ir smulkiais žingsniais, ypač gausiais ,,pa de burė siuivi” (baleto terminas – aut. past.) ir dvasinga, švelnia šypsena. Balta, lengvos plonytės medžiagos suknutė dar labiau išryškina veikėjos tyrumą, o tokios pat spalvos šalis, plazdenantis vėjyje, suteikia jos šokiui savotiškos žaismės. Tik Dezdemonos monologas atrodė kiek užtęstas, kartu nuobodokas, su pasikartojančiais judesiais ,,par ter” (iš pranc. k. – ant žemės).

Ryškiausias – Jagas

Pagrindinis – Otelo (Nerijus Tauskus) vaidmuo taip pat nėra pats stipriausias, mat Venecijos maurą įsivaizduoju temperamentingesnį, jausmingą, kenčiantį. Tuo tarpu šis tipažas – bespalvis, jo vidinis emocijų bei kančių pasaulis liko neatskleistas, drįsčiau teigti, nepasiekė ir salės, nesukėlė joje deramos įtampos.

Dezdemonos ir Otelo duetuose choreografei berods pritrūko išradingumo, originalesnės šokio kalbos, naujesnių niuansų. Tarkim, iki paskutinio, to beprasmiško ir gana buitiškai sukurto nekaltos mylimosios nužudymo epizodo galima pamanyti stebint Romeo ir Džiuljetos meilės scenų fragmentus. O mundurais vilkinčios kariaunos pasirodymai asocijavosi su Chosė draugų kareivių šokiu iš spektaklio ,,Carmen”.

Pats ryškiausias tiek vaidybiniu aspektu, tiek choreografijos atžvilgiu neabejotinai – Jagas. Aktoriaus-šokėjo Aurimo Sibirsko įkūnytas personažas – dvilypis, tačiau ir kerštingas piktadarys, ir gerasis apsimetėlis, kaip ir šešėlis su juoda veidą dengiančia kauke, – intriguojantis, nepaprastai įtaigus. Ne veltui šis atlikėjas pelnė daugiausia žiūrovų aplodismentų.

Belieka apgailestauti, jog neteko stebėti ,,Otelo” premjeros gegužės 30-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kai pagrindinius vaidmenis atliko kviestiniai artistai – Ciuricho baleto teatro solistai kubietis Amilkaras Moretas Gonzalezas ir šveicarė Kuscha Aleksi.

Anaiptol nesu įsitikinusi, jog tuomet vertinimas būtų pozityvesnis, žinoma, turint omenyje vien choreografinius sprendimus.