Su paroda – į Liepojos muziejų

Dalia KIRKUTIENĖ. Liepos. 2006 m. Akrilas, drobė, 90×120 cm.

Latvijoje, Liepojos miesto muziejuje, gruodžio 20-ąją atidaryta Klaipėdos dailininkų paroda.

Ją surengė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas atgaivinti anksčiau buvusius gerus kontaktus tarp dviejų miestų dailininkų ir jų organizacijų.

Parodoje dalyvauja 22 Klaipėdos dailininkai: tapytojai K.Balčikonis, V.Bogatyriovas, L.J.Jankus, R.Jurgelis, P.Lukošius, E.Malinauskas, L.Natalevičius, V.Pinkevičius, V.Pumputis, A.Ramanauskas, V.Sušilovas, A.Taurinskas, A.Vadoklis, V.Viningas, J.Vosylius grafikai A.V.Burba, L.Gedvilaitė-Sakalauskienė, G.Oškinytė, E.Poškutė-Pumputienė, L.Vėgelienė, D.Žalnieriūtė.

Parodoje, kuri veiks iki 2007-ųjų sausio 17-osios, eksponuojama per 60 kūrinių – daugiausia 2006-ųjų ir pastarųjų trejų metų darbai.

Atidarymo metu muziejuje vyko susitikimas su Liepojos dailininkais ir visuomene, jo metu aptarta dviejų kaimyninių šalių miestų – Klaipėdos ir Liepojos – šiuolaikinės dailės situacija.

Kitąmet planuojama surengti Liepojos dailininkų parodą Klaipėdoje.

Įteikta trečioji „Jūrų žvaigždė“

Vakar Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius savo metų apdovanojimą – „Jūrų žvaigždę“ – įteikė dailininkei keramikei Daivai Ložytei.

„Daiva – ne tik geras ir šiltas žmogus, puiki dailininkė, bet ir aktyvi parodų organizatorė, – pabrėžė „Klaipėdai“ LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas. – Ji kas antrus metus Klaipėdoje organizuoja „Molio, medžio, metalo, odos ir siūlų meno“ parodas ir tai daro su dideliu entuziazmu. Ji yra aktyvi mūsų skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė, pati nuolat dalyvauja parodose. Todėl ir nusprendėme, kad laikas tai viešai įvertinti.“

Prieš trejus metus „Jūrų žvaigždės“ apdovanojimą įsteigęs LDS Klaipėdos skyrius jį jau yra įteikęs menotyrininkei Kristinai Jokubavičienei ir grafikui Algiui Kliševičiui. Keramikė Daiva Ložytė – trečioji „Jūrų žvaigždės“ laureatė.

„Jūrų žvaigždės“ apdovanojimas – vienetinis, originalus meno kūrinys. Pirmas dvi „Jūrų žvaigždes“ sukūrė dailininkas juvelyras Vidas Bizauskas, trečiąją – Saulius Bertulis.

Jos visos – skirtingos, iš sidabro, inkrustuotos brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. Anot A.Sakalausko, akmenys kiekvienąkart parenkami pagal žmogaus charakterį, jo Zodiako ženklą – tokie, kokie jam tinka.

Kasmet – po mažą žvaigždutę, segamą į atlapą, ir diplomą, pagerbiant dailininką už kūrybą ir visuomeninę veiklą, – šią tradiciją LDS Klaipėdos skyrius brangina ir puoselėja.

Medalis – už ekslibrisus

Iki gruodžio 3-iosios Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje veikė 19-oji Lietuvos ekslibriso paroda, tradiciškai išdalinti medaliai ir diplomai. Tarp apdovanotųjų – ir dvi Klaipėdos dailininkės.

Lapkričio 15-ąją – gruodžio 3 dienomis surengta 19-oji Lietuvos ekslibriso paroda buvo skirta iškilių kultūros ir visuomenės veikėjų brolių Petro, Antano ir Jono Vileišių veiklos atminimui įamžinti. Todėl šiemet ją organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos knygos draugija ir Vileišių kolegija.

Sukurtus knygos ženklus parodoje demonstravo daugiau kaip dvi dešimtys lietuvių autorių iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Klaipėdos. Iš uostamiesčio grafikų joje dalyvavo Algis Kliševičius, Ona Šimaitytė-Račkauskienė ir Danutė Žalnieriūtė.

Abi klaipėdietės buvo įvertintos už Vileišiui sukurtus ekslibrisus. Jos gavo Vileišio kolegijos dovanas – knygas, o O.Šimaitytė-Račkauskienė – dar ir Lietuvos advokatų tarybos medalį.

19-oji Lietuvos ekslibriso paroda kitąmet keliaus po Lietuvą, užsuks ir į Klaipėdą.

Ruošiasi kelionei į Izrealį

Kitąmet sausį klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė ruošiasi keliauti su paroda į Izraelį.

Trys kolegos – tapytojai Juozas Volylius, Angelina Banutė ir grafikas Algis Kliševičius jau nusipirko bilietus ir sausio 24-ąją dviem savaitėms ketina skristi į Izraelį.

„Pas bendraklasį, – patikslino A.Kliševičius, prisimindamas senus gerus M.K.Čiurlionio menų gimnazijos laikus. – Izraelyje gyvena mūsų bendramokslis skulptorius Dovydas Zundelovičius. Jis ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją.“

Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę Lietuvos kaligrafų parodoje, surengtoje 2005-ųjų pavasarį.

„Basiss“ skulptūros mokyklos galerija – meno oazė, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, yra Hadassa Neurimo vietovėje, tarp tel Avivo ir Haifa miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuveš savo tapybos, grafikos ir piešinių parodą.

Muzikinis teatras gastroliuos Vilniuje

Po kone dvejų metų pertraukos Klaipėdos muzikinis teatras gastroliuos Vilniuje Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Sausio 26-ąją klaipėdiečiai sostinės publikai parodys vieną sėkmingiausių savo naujų spektaklių – J.Štrauso trijų veiksmų operetę „Šikšnosparnis“, šiemet pastatytą dirigento Stasio Domarko, režisieriaus Ramūno Kaubrio, scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, choreografo Aurelijaus Liškausko ir chormeisterio Vladimiro Konstantinovo. Kaip pranešė teatras, operetės solo partijas Vilniuje dainuos Dalia Kužmarskytė, Mindaugas Gylys, Deividas Norvilas, Rita Petrauskaitė, Aurelija Dovydaitienė, Virgis Pupšys.

Sausio 27-ąją vilniečiai pamatys dar premjerinį klaipėdietiškąjį V.A.Mocarto „Don Žuaną“. Šią dviejų veiksmų operą lietuvių kalba režisavo Raimundas Banionis, scenografiją ir kostiumus jai sukūrė Sergejus Bocullo, choreografiją – Vesta Grabštaitė, chormeisteris – V.Konstantinovas, diriguos Ilmaras Lapinis. Solo partijas, kaip tikimasi, atliks pirmoji operos sudėtis: kviestiniai solistai Laimonas Pautienius, Asmik Grigorian ir Žoržas Siksna, taip pat Klaipėdos muzikinio teatro artistai Artūras Kozlovskis, D.Kužmarskytė, R.Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas ir Kęstutis Nevulis.

Sausio 28-ąją klaipėdiečiai gastroles užbaigs Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedra“, pernai triumfavusia festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Trijų veiksmų operą-melodramą uostamiestyje pastatė dirigentas I.Lapinis, režisierius R.Kaubrys, scenografas A.Šimonis, kostiumų dailininkė J.Rimkutė, choreografas A.Liškauskas ir chormeisteris V.Konstantinovas.

LNOBT scenoje „Paryžiaus katedros“ solo partijas dainuos D.Norvilas, R.Petrauskaitė, M.Gylys, A.Kozlovskis, D.Kužmarskytė ir Valerija Balsytė.

Kasdienybės stebuklai „Po Betliejaus žvaigžde“

Jūratė Grigaitienė

Šv. Kalėdų išvakarėse Klaipėdos lėlių teatras žiūrovus pakvietė į premjerą „Po Betliejaus žvaigžde“, kurios personažai – ne lėlės, o tikri virtuvės indai.

Sekdami G.Gugevičiūtės pasaką „Po Betliejaus žvaigžde“, M.Valiukas ir A.Vitauskaitė virtuoziškai žongliruoja indų ir rakandų karalijoje. Rūtos Bunikytės nuotrauka

Vietoj lėlių – indai

Spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas bibliniais motyvais sukūrė proginį vaidinimą (pjesės autorė dramaturgė Gitana Gugevičiūtė), pasakojantį Kristaus gimimo istoriją.

Švento rašto siužetas gerai žinomas visiems nuo vaikystės, bet meninės raiškos forma spektaklyje labai netikėta ir originali.

Režisierė nebijo eksperimentuoti ir tai drąsiai demonstruoja naujausiu savo pastatymu.

Tradicines lėles spektaklyje keičia tikri virtuvės indai ir rakandai: didelis metalinis puodas ir maži elegantiški arbatos puodeliai, įvairių formų lėkštės ir lėkštelės, šaukštai, šakutės ir peiliai, įmantrios vazos ir ąsočiai ar grakščios stiklinės taurės.

Būtų gal per daug drastiška ir vulgaru šventą istoriją taip buitiškai artikuliuoti viešai, bet režisierė randa įdomų sprendimą.

Stebuklais apgaubtą Kūčių vakarą vyras ir moteris ruošia šventinę vakarienę, kai netikėtai kažkur dingęs mažas šaukštelis pažadina veikėjų kūrybinę vaizduotę ir jie pradeda žaisti lėlių-daiktų teatrą, pasinerdami į buitinės poezijos verpetą.

Jei šv. Kūčių naktį prabyla naminiai gyvuliai, tai kodėl negalėtų šnekėti virtuvės indai bei rakandai?.. Metalinis šaukštelis, virtęs reikliu teatro teatre režisieriumi, ieško tinkamų aktorių ir bando įvairius siužetus, kol galiausiai įsitraukia į biblinę Kristaus gimimo istoriją.

Užburia originali raiška

Pradžioje Marija pasirodo kaip grakšti, ilgakaklė metalinė vaza. Tačiau po Šventosios dvasios apsireiškimo, ji virsta baltu, trapiu, švelniai skimbčiojančiu porcelianiniu arbatos puodeliu, o jos vyras Juozapas – arbatinuku. Tarsi Angelo šviesos paliesti Marija ir Juozapas tampa nebe grubios, medžiagiškos materijos, o subtilių, trapių ir greitai dūžtančių formų būtybėmis, klusniai atliekančiomis savo dievišką misiją.

Šventoji Dvasia – tai perregimas, skaidrus vandens ąsotis, su plevenančiais už ąselės sparneliais – tikromis žmogaus rankomis (prasmingai ir vietoje panaudotas „gyvo ir negyvo“ duetas). „Sklandantis“ ore stiklinis ąsotis – šventoji Dvasia su tikru vandeniu „pripildo ramybės ir tikėjimo“ nuovargio ir abejonių išvargintus Marijos ir Juozapo kūno indus jų sunkioje kelionėje į Nazareto miestą. Įsiminė keli etiudai: Marijos ir Juozapo nakvynės paieškos puotaujančios šeimos – prabangaus servizo namuose, didžiulio metalinio puodo – Erodo ir jo peilių bei šakučių kariaunos pastangos surasti ir nužudyti gimusį naująjį karalių ir kt.

Tačiau estetinio vaizdo kulminacija – Trijų Karalių pasirodymas, danguje sužibus Betliejaus žvaigždei. Trijų Karalių atvykimas padvelkia rytų paslaptimi ir svaiginančiais smilkalų kvapais. Kadangi Karaliai priskiriami Dievo pateptųjų armijai, jie taip pat „įvilkti“ į tų trapiųjų, perregimai skaidrių taurių kolekciją, sklidiną atneštųjų dovanų turinio.

Reikia tik įsiklausyti

Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas virtuoziškai rankomis žongliruoja indų ir rakandų karalijoje, akimirksniu keičia balsus, sukurdami ištisą galeriją skirtingų personažų.

Indų ir įrankių skimbčiojimas, virpėjimas, tratėjimas, dundenimas sukuria keistą virtuvinių garsų ir garselių kakofoniją.

Vienintelis minusas, jei jau atvirai artikuliuojama buities poezija, tai norėjosi ir lygiaverčio scenografinio sprendimo. Dabar gi juodos lentynėlės su minkštomis paraloninėmis spintelių durelėmis konfrontuoja su realiais virtuvės atributais ir diktuoja ne daiktų, o grynojo lėlių teatro žaidimo taisykles. Taip griaunama vieninga spektaklio stilistika.

Pritrūko ryškesnio akcento ir pabaigoje. Tvarkingai sudėliota arbatos servizo „prakartėlė“ nublanksta prieš Trijų Karalių magiją ir todėl pakimba ore.

Netradicinio spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde“ kūrėjai neįkyriai šnibžda žiūrovams, kad stebuklai yra greta mūsų kiekvieną gyvenimo akimirką, tik reikia atidžiai įsiklausyti į kasdienybės simfoniją.

P.S. Spektaklis dar bus rodomas gruodžio 30-ąją 12 val. Klaipėdos lėlių teatro repeticijų salėje Žvejų rūmuose.

Muzikiniai pasveikinimai palydint 2006-uosius

Danguolė Vilidaitė

Gruodžio 14-31 dienomis Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambės aštuoni „Salve musica“ festivalio renginiai, dovanojantys mums aštuonias ypatingas šventines nuotaikas palydint senuosius 2006-uosius.

„Terem kvartetas“ iš Rusijos publiką įsuko į spalvingą įvairiausių muzikinių nuotaikų verpetą. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žymūs atlikėjai, įdomios programos ir intriguojantys koncertų pavadinimai („Chuliganų išpažintis”, „Mėnesienos sonata”, „Po angelo sparnu…”, „Palinkėkime ramybės…”, ”Kalėdų dieną – varpų naujiena!”, „Improvizijos”, „Smuiko virtuozų susitikimai”, „Muzikinės išdaigos, arba Naujametis remiksas”), norisi manyti, ir šį kartą sudomins ne vieną žingeidų klausytoją.

Nuotaikų šėlsmas

Aleksandro Palėjaus rečitalis buvo lauktas ir kartu netikėtas.

Pirmasis siurprizas – „Chuliganų išpažintis“ – tai vakaras su „Terem kvartetu“ iš Rusijos (Andrejus Konstantinovas – sopraninė domra, Aleksėjus Barchtčevas – altinė domra, Andrejus Smirnovas – bajanas ir akordeonas, Michailas Dziudzė – kontrabosinė balalaika).

Kaip teisingai pastebėjo koncerto vedėja muzikologė Rūta Vildžiūnienė, šių atlikėjų kūrybos stilius nusakomas sunkiai. Čia nepaprastai virtuoziškai ir žaismingai apjungiama klasikinė ir improvizacinė džiazo manieros, išraiškos, būdingos rusų liaudies muzikai. Ypatingą prieskonį kompozicijoms suteikė ir tai, kad jos buvo atliktos autentiškais instrumentais – specifinis balalaikos ir domrų tremolo.

Melodingai ir lengvai koncerto pradžioje suskambo italų kompozitoriaus Nina Rotos muzika, parašyta Federiko Felinio kino filmams („8 ½“, „Amarkord“ ir kt.). Rusiškų multiplikacinių filmų dvasia, atrodo, sugrįžo kartu su trimis paveikslėliais pagal Piotro Čaikovskio kūrybą („Piotras Iljičius – och ir didinga“, „Piotras Iljičius valtelėje“, „Piotras Iljičius svečiuojasi šiaurės tautose“). Šį spalvingą vaizdų ir garsų vyksmą sustabdė Astoro Piacolos ir Manuelio Rodrigeso aistringi ir melancholiški tango garsai.

Tik trumpam, nes ir vėl, įgaudamas didelį pagreitį, pradėjo suktis įvairiausių nuotaikų verpetas. Skambėjo nepaprastai gerai padarytos ir laisvu improvizaciniu stiliumi atliktos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Džordžo Geršvino, Frederiko Šopeno, Sergejaus Rachmaninovo, liaudiškų častuškų, „Šuniukų valso“, „Ech, kartą ir dar kartą“, „Eglutė skarota“ ir t.t. kūrinių aranžuotės – pastebėsiu, atliktos nepriekaištingai. Keturi „Terem kvarteto“ „chuliganai“ nenustygo vietoje, bandydami visaip užkariauti publiką. Ir tai jiems sekėsi, sakyčiau, netgi labai gerai.

Lauktas ir netikėtas

Dainininkė Asta Krikščiūnaitė su šaunia muzikantų komanda leido pajusti nepaprastą Kalėdų dvasią. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Dar šį pavasarį Aleksandras Palėjus ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (dirigentas Gintaras Rinkevičius) Klaipėdoje atliko du Liudviko van Bethoveno koncertus fortepijonui Nr.4 G-dur, op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, op.73 – ugninga ir užkrečianti interpretacija. Ir tikrai nuostabu, kad muzikas, kuris turi galimybę groti su geriausiais Amerikos simfoniniais orkestrais, kuriam atvertos svarbiausios JAV koncertų salės, į mūsų miestą atvyko dar kartą, tik jau su soline programa.

Rečitalio kūriniai sudėtingi: Ferenco Listo sonata-fantazija „Perskaičius Dantę“ (mintyse vis lyginau su M.Rubackytės atlikimu praėjusių metų gruodžio mėnesį), Roberto Šumano ciklas fortepijonui „Karnavalas“ ir Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos“ sonata Nr.14 cis-moll. Šiam virtuozui, atrodo, nebuvo neįmanomų dalykų: subtiliausi melodijų piano ir veržlios akordų kaskados, sunkiausi ir įmantriausi pasažai, polifonizuota faktūra, kaprizingiausio ritmo schemos, vaizdingi tematiniai kontrastai – visa tai išryškinta taikliai ir vienodai sėkmingai.

Įdomiai ir netikėtai perteiktos kai kurios „Karnavalo“ dalys – karštas ir aistringas revoliucionierius Florestanas (vienas iš kompozitoriaus pseudonimų rašant straipsnius) nuspalvintas lyriškesnėm nei įprasta spalvom, tradicinis komedijų del arte personažas graudžiai juokingas Pjero čia tapo poetišku įsimylėjėliu. A.Palėjui „Šokančiose raidėse“, „Vokiškame valse“ ir „Davidsbiundlerių marše prieš filistinus“ labiau pabrėžus stipriąsias takto dalis, muzika įgavo stipresnės energijos ir vaizdingumo.

Tik „Mėnesienos“ sonatos interpretacija man buvo nepriimtina. Nepatiko dirbtinis tempo pristabdymas, siekiant išryškinti smulkias faktūrinio judėjimo detales (ypač pirmoje dalyje). Bet ir tokiame šio kūrinio „perskaityme“ buvo galima išgirsti daug gražių atradimų.

„Po angelo sparnu…”

Trečiasis festivalio „Salve musica“ koncertas – ramybės ir šviesių jausmų salelė. Jis klausytojus kvietė pamiršti paskutiniųjų šių metų dienų sumaištį, „amžinas“ problemas, nurimti ir įsiklausyti į Kalėdų paslaptį.

Dalyviai: solistė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), „Čiurlionio kvartetas“ (Jonas Tankevičius – smuikas, Darius Dikšaitis – smuikas, Gediminas Dačinskas – altas, Saulius Lipčius – violončelė), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Kazimieras Stonkus (akordeonas) ir aktorė Regina Šaltenytė.

Pirmoje dalyje buvo atlikti tikri vokalinės muzikos perliukai, tokie kaip Franco Šuberto „Serenada“ ir „Tu mano ramybė“, Pjetro Maskanjo „Ave Marija“, Almiros arija „Leisk man liūdėti“ iš Georgo Fridricho Hendelio operos „Rodrigas“. Antroje skambėjo tradicinės Kalėdinės giesmės. Gerai koncerte derėjo instrumentiniai intarpai – kelios K.Stonkaus kompozicijos akordeonui ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Mažoji nakties muzika“. Tik pastebėjau, kad parinkti Kęstučio Trimako ir Antano Jasmanto kūrybos fragmentai (aktorės sudėstyti į ciklą „Ieškančiojo pėdsakai“) buvo kiek per dramatiški, neatitiko bendros nuotaikos.

Subtilus ir nuostabiai paprastas muzikavimas, graži A.Krikščiūnaitės balso kantilena tą vakarą mums, atrodo, leido prisiliesti prie kažko tikresnio, amžino, leido pajusti Kalėdų dvasią.

A/CH ,,Otelas” – įspūdingas, brandus, bet ne ypatingas

Violeta Milvydienė

Betylant diskusijoms apie teatralizuotą Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva” koncertą ,,Lietuviškos giesmės” bei tradiciškai skandalingą Sankt Peterburgo ,,Vyrų baleto” pasirodymą, choreografijos gerbėjai Klaipėdoje sulaukė naujausio Anželikos Cholinos (A/CH) šokio teatro darbo – spektaklio ,,Otelas”. Gausiai susirinkusiai publikai šis grandiozinis pastatymas buvo parodytas gruodžio 4-ąją kol kas didžiausioje uostamiestyje – Žvejų rūmų – scenoje.

Statytas daug kartų

Stiprų vizualinį įspūdį palieka eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Jagas (Aurimas Sibirskas) ir Otelas (Nerijus Tauskus). Otelo (Nerijus Tauskus) ir Dezdemonos (Margarita Makejeva) duetas.

Viljamo Šekspyro tragedija ,,Otelas” – sudėtingas draminis veikalas, kurio medžiaga, anot choreografės A.Cholinos, ,,nėra palanki šokio interpretacijoms”. Tiesa, pirmą kartą pasirodęs Milano ,,La Scala” teatre 1818-aisiais, iki šiol įvairiose pasaulio scenose baletas statytas keliolika kartų (vien baleto enciklopedijoje, išleistoje 1981 m., jų užfiksuota 11). Jei dar pridėtume vėlyvesnius šiuolaikinio šokio pastatymus bei baleto spektaklius kitais pavadinimais (pvz., ,,Venecijos mauras”, ,,Dezdemona” ir pan.), gautume gana įspūdingą šio garsaus kūrinio choreografinių sprendimų eilę.

Tačiau esmė – ne skaičiai.

Prasmingiau, kad ir XXI amžiuje gvildenamos tos pačios, senos šekspyriškos tiesos – moters ir vyro santykiai, kova tarp gėrio ir blogio, amžinai gyvos – meilės, pavydo, aistros, keršto, mirties – temos…

Dažnai jos traktuojamos šiuolaikiškai, su tam tikra nihilizmo doze, kaip, pavyzdžiui, pernai ,,Sirenų” festivalyje parodytame to paties pavadinimo L.Percevalio režisuotame Europos menininkų darbe ar neseniai per TV demonstruotoje JAV filmo juostoje.

Giliai teatromanų atmintyje įstrigęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis, kuriame Dezdemoną suvaidino primabalerina Eglė Špokaitė.

Tačiau grįžkime prie A/CH šokio teatro įgyvendintos versijos.

Neišsiskiria iš kitų

Spektaklyje gerai pasirodė didžiulis būrys ne tik šokėjų profesionalų, bet ir šios specialybės studentų, diplomantų. „Otele“ labiausiai imponuoja masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių”- scenos. Michailo Raškovskio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Vertinant spektaklio visumą, galima konstatuoti: šis 100 minučių trukmės choreografijos kūrinys pagal skirtingų kompozitorių muziką – įspūdingiausias ir brandžiausias iš matytų minėtos choreografės darbų. Antra vertus, neišsiskiriantis iš kitų nei ypatingu kūrybos braižu, nei savita šokio stilistika ar vaidyba.

,,Otelo” masyvumą pirmiausia lemia gausesnis nei įprasta atlikėjų skaičius – be A/CH teatro dalyvių, čia šoka Nacionalinio operos ir baleto teatro artistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentai bei diplomantai, kelios M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventės.

Antruoju svariu argumentu būtų stiprų vizualinį įspūdį sudarantys spektaklio komponentai: eklektiškas kostiumų derinys, efektingas scenovaizdis, įvairiaspalvis šviesų žaismas. Nenuostabu, visa tai kūrė profesionalų komanda: rūbų dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Tadas Valeika. Atskiro pagyrimo nusipelnė ir šokio teatro repetitorė Jolanta Vymerytė, ne kartą įrodžiusi savo ,,juodo”, preciziškai atlikto darbo rezultatus.

Imponuoja masinės scenos

Siužetinė ,,Otelo” linija nėra tobulai vientisa, išspręsta gana tiesmukai, įvykiai vaizduojami nuosekliai ir atitinka dramos kūrinio eigą.

Labiausiai imponuoja į tradicinius pagrindinių veikėjų susitikimus, tarp jų vykstančias konfliktines situacijas įterptos ir kontrastą joms sudarančios masinės – jūros bangų, turkų karių, ,,pilkųjų minčių” – scenos. Pastarosiose dominuoja elementari, laisva kūno plastika, jos raišką itin vykusiai papildo avangardine dvasia sukurtas rūbas.

Duetuose, kaip jau įprasta matyti, vyrauja modernaus baleto leksika, grupiniai šokiai grindžiami klasikinio ir demi-charakterinio šokio elementais (beje, tai žymu visuose A/CH teatro spektakliuose, išskyrus gryna šiuolaikine choreografija pastatytus ,,Bernardos Albos namus”). Dezdemona – Margarita Makejeva – labai jauna, jautri būtybė, kurios trapumas išreiškiamas ir virpančiais rankų judesiais, ir smulkiais žingsniais, ypač gausiais ,,pa de burė siuivi” (baleto terminas – aut. past.) ir dvasinga, švelnia šypsena. Balta, lengvos plonytės medžiagos suknutė dar labiau išryškina veikėjos tyrumą, o tokios pat spalvos šalis, plazdenantis vėjyje, suteikia jos šokiui savotiškos žaismės. Tik Dezdemonos monologas atrodė kiek užtęstas, kartu nuobodokas, su pasikartojančiais judesiais ,,par ter” (iš pranc. k. – ant žemės).

Ryškiausias – Jagas

Pagrindinis – Otelo (Nerijus Tauskus) vaidmuo taip pat nėra pats stipriausias, mat Venecijos maurą įsivaizduoju temperamentingesnį, jausmingą, kenčiantį. Tuo tarpu šis tipažas – bespalvis, jo vidinis emocijų bei kančių pasaulis liko neatskleistas, drįsčiau teigti, nepasiekė ir salės, nesukėlė joje deramos įtampos.

Dezdemonos ir Otelo duetuose choreografei berods pritrūko išradingumo, originalesnės šokio kalbos, naujesnių niuansų. Tarkim, iki paskutinio, to beprasmiško ir gana buitiškai sukurto nekaltos mylimosios nužudymo epizodo galima pamanyti stebint Romeo ir Džiuljetos meilės scenų fragmentus. O mundurais vilkinčios kariaunos pasirodymai asocijavosi su Chosė draugų kareivių šokiu iš spektaklio ,,Carmen”.

Pats ryškiausias tiek vaidybiniu aspektu, tiek choreografijos atžvilgiu neabejotinai – Jagas. Aktoriaus-šokėjo Aurimo Sibirsko įkūnytas personažas – dvilypis, tačiau ir kerštingas piktadarys, ir gerasis apsimetėlis, kaip ir šešėlis su juoda veidą dengiančia kauke, – intriguojantis, nepaprastai įtaigus. Ne veltui šis atlikėjas pelnė daugiausia žiūrovų aplodismentų.

Belieka apgailestauti, jog neteko stebėti ,,Otelo” premjeros gegužės 30-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kai pagrindinius vaidmenis atliko kviestiniai artistai – Ciuricho baleto teatro solistai kubietis Amilkaras Moretas Gonzalezas ir šveicarė Kuscha Aleksi.

Anaiptol nesu įsitikinusi, jog tuomet vertinimas būtų pozityvesnis, žinoma, turint omenyje vien choreografinius sprendimus.

„Don Žuanas“ lietuviškai: ak, ir nesiseka gi Mocartui!..

Rita Bočiulytė

Sugrįžti prie premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro „Don Žuano“, gruodžio 9-ąją, vos po mėnesio repeticijų pasirodžiusio scenoje, oi, kaip nesinorėjo.

Scenos iš premjerinės Klaipėdos muzikinio teatro V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“. Don Žuanas (L.Pautienius), Dona Ana (Asmik Grigorian), Don Otavijas (Žoržas Siksna).

Greitas darbas gražių vaisių nesubrandino, džiaugtis lyg ir nėra kuo. Nei statytojams, nei publikai. Bet kai atsigirdo atsiliepimai apie „Užburtosios fleitos“ premjerinį fiasko Italijoje, antrame pagal dydį ir reikšmingumą po Milano „La Scala“ Turino „Regio“ teatre, kur irgi „rankas pridėjo“ lietuviai (režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė ir keli lietuvių aktoriai, tarp kurių buvo ir klaipėdietis Benas Šarka), pamaniau, kad galėtume padiskutuoti. Apie tai, kaip rizikinga nupūsti dulkes nuo klasikos šedevrų, o modernizuoti, juolab „preparuoti“ Mocartą tiesiog nedovanotina. Konservatyvūs operos žinovai statytojams to neatleis, be išlygų „nuteis“.

Mūsų publika teatre nešvilpia

Betgi Klaipėda – ne Turinas ir juolab ne Milanas. Pas mus savo nepasitenkinimą publika išreiškia nebent vangiais plojimais, o klakeriai pasamdyti ne švilpti, o pastatyti žiūrovus ant kojų, taip neva išreiškiant susižavėjimą spektakliu. Atsistoja vienas, kitas, trečias, ir greta sėdintiesiems tarsi nepatogu – tenka atsistoti ir dar truputį paploti specialiai surepetuotiems artistų nusilenkimams. Kas taip apsigauna – teatras ar publika? Kas nori apsigauti?

Pas mus teatre gali išgirsti tik „Bravo!“, „būūū“ čia niekas savo nepasitenkinimo, apmaudo, įniršio ar protesto nereiškia. Juos užgniaužia tyliai, nes tai būtų labai nekultūringa. O operą dievinantys italai nebijo išsišokti.

Bet mes ne italai. Ir gerai, nes V.A.Mocarto „Don Žuaną“, ko gero, būtume palydėję ne nusivylimo ato-dūsiais, ne dusliu baubimu, o čaižiu švilpimu. Arba ne, jei salė ir vėl būtų pilna iš apskrities suvažiavusių žmonių, kuriems vien pakliūti į teatrą – šventė. Tikrų operos gerbėjų ir žinovų per premjeras bepamatysi vieną kitą, dirbtinis ažiotažas Klaipėdos muzikiniame teatre kuriamas be ženklesnės klaipėdiečių pagalbos. Betgi svarbu, kad salė ir kasa – pilna, kad į premjerą tiesiog neįmanoma pakliūti. Beveik kaip Vilniuje.

Panašu į teatralizuotą koncertą

„Piktąsias jėgas“ simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Don Žuanas (L.Pautienius), Cerlina (Rita Petrauskaitė). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tačiau grįžkime prie Mocarto ir jo „Don Žuano“, kuris vis dėlto nepateisino operos gerbėjų lūkesčių, nors ir skambėjo lietuviškai. Teatras labai didžiuojasi, kad operas atlieka ne originalo kalba, o mūsų gimtąja.

Galėtų didžiuotis ir publika, jei suprastų, ką artistai dainuoja. Artikuliacijos problemos šįkart pakišo koją visiems kviestiniams solistams – Laimonui Pautieniui (Don Žuanas), Asmik Grigorian (Dona Ana), Žoržui Siksnai (Don Otavijas). Klaipėdiečiai Dalia Kužmarskytė (Dona Elvyra), Rita Petrauskaitė (Cerlina), Artūras Kozlovskis (Leporelas), Valdas Kazlauskas (Komandoras) ir Kęstutis Nevulis (Mazetas) dainavo kur kas raiškiau ir scenoje neatrodė tokie susikaustę, kaip svečiai. Vaidyba jie tikrai pranoko kviestines žvaigždes. Nors tos vaidybos šioje operoje išvis buvo ne per daugiausiai. O choreografijos (choreografė Vesta Grabštaitė), choro pasirodymų (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) – išvis minimaliai. Režisūros visai nematyti.

Toks šiek tiek teatralizuotas koncertinis variantas. Su puošniais epochiniais kostiumais, keistai disonuojančiais su neva modernia scenografija. Tai kad to modernumo – tik rampa, ant kurios gulinėja, kaip ant ledo slidinėja artistai, ir keli nešiojami stulpai, tik kuorais apeliuojantys į renesansines kolonas.

Pasistūmėjo į komiškąją pusę

„Don Žuaną“ režisavęs Raimundas Banionis prieš premjerą tvirtino padaręs viską, kad spektaklis nebūtų beprotiškai ilgas ir publikai būtų priimtinas. Kad stato trumpesnį šios operos „Prahos variantą“, bet „nelaužo“ Mocarto. Tik stengiasi labai įdėmiai „perskaityti“ jį iš naujo, nuvalyti štampus nuo šio kūrinio ir interpretacijų. Dar perspėjo, kad gal bus šiek tiek publikai netikėta, nes veikalas pasistūmėjo į komiškąją pusę.

Kur tau pasistūmėjo! Ne juokais nuslydo. Apie Don Žuaną nesužinojome nieko daugiau, nei žinom visi – pleibojus, mergišius, vilioja visas, bet nė vienos nemyli, jį įsimyli visos, ir nėra net ko galvoti už ką.

O kur operos dramatizmas? Kur spektaklio dailininko Sergejaus Bocullo žadėtasis Don Žuano – kaip maištininko – santykis su katalikybe? Juk jis išlieka katalikas. Tai plakate tarsi pabrėžia rožančius prie pleibojiško kiškučio. Bet spektaklyje jei ir bandyta užkabinti laisvamaniškumo temą ir kainą, kurią už jį tenka sumokėti, tai padaryta kažkaip negrabiai, fragmentiškai, lyg tarp kitko. Klausimas, ar siekiant laisvės galima pažeisti kitų interesus, pakimba ore. Jį turbūt nusineša „piktosios jėgos“, kurias simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Komandoras tarp jų – tik keršto angelas, kurį, pasirodo, galima nudurti peiliu. Finale nebeaišku, kas ką nužudo – Don Žuaną Komandoras ar Komandorą Don Žuanas. Betgi kam Komandorą žudyt, jeigu jis tėra šmėkla?..

Bendras spektaklio vaizdas – ištęsta, statiška, nuobodu, fragmentiška, greitai „tiap liap“ padaryta. Tai tiek tos premjerinės šventės ir mistikos.

Šiek tiek paguodė Mocarto muzika ir neprastas jos atlikimas. Jei ne artikuliacijos bėdos, kurios niekais pavertė ir taip jau ne ypač gerą teksto vertimą į lietuvių kalbą.

Papiktino tikrus operos gerbėjus

Po premjeros viena klaipėdietė operos gerbėja piktinosi, kad Mocarto opera taip baisiai iškopiūruota. Anot jos, trumpesnis operos variantas galbūt pasirinktas ne todėl, kad trumpesnis ir publikai priimtinesnis. Tikroji motyvacija galėjusi būti kitokia – sakykim, ne visi solistai pajėgūs išdainuoti visą savo partiją. Bet oficialią režisieriaus poziciją melomanė įvertino kaip spjūvį žiūrovui į veidą.

„Dažnai klausausi operų, transliuojamų per TV kanalą „Mezzo“ iš garsiausių pasaulio salių, bet niekada nesusidūriau su jokiu kūrinio trumpinimu. Gal tai ir yra, kaip pasakė R.Banionis, kažkoks „Prahos variantas“, bet jei jis toks nevykęs – nebūtina jį tiražuoti“, – įsitikinusi melomanė.

„Dėl artistų dainavimo – ką gi, žinome, jog mūsų teatras – ne „La Scalla“, ir kažko ypatingo nesitikime. Bet režisūra, o konkrečiai operos sutrumpinimas, tiesiog pritrenkė. Tokio sutrumpinimo rezultatas – neliko kai kurių puikių partitūros dalių, be kurių šios operos tiesiog negalėjau įsivaizduoti, beveik išsitrynė viena iš pagrindinių libreto linijų – Don Žuano ir Donos Anos, o be jos nemotyvuota ir neaiški tapo finalinė scena. Pirmą kartą besiklausančiam šios operos apskritai libretas turėjo būti neaiškus, o žiūrovui, ypač jaunesniam, manau, reikalinga, kad jis suprastų, kas vyksta scenoje.

Ta proga norėčiau režisieriui priminti jo tėvo garbaus artisto Donato Banionio neseniai viename interviu pasakytus žodžius apie tai, kad novatoriški režisieriai tegul patys savarankiškai sukuria pjesę ir tegul stato ją kaip nori, užuot perdirbinėję klasikų veikalus.

Visiškai nevykusi operos scenografija. Galiu suprasti, kad dėl lėšų stygiaus dekoracijos nekeičiamos per visą spektaklį, betgi šios dekoracijos (kas tai buvo – antkapiai, angos į kažką, namo dalys?..) nederėjo su artistų kostiumais, užgriozdino didžiąją dalį ir taip ankštos scenos, trukdydamos artistams judėti, o tuomet, kai jie išdrįsdavo ant dekoracijų užlipti, matėme, kaip suvaržytai jie juda, bijodami nuslysti nuo pernelyg nuožulnios plokštumos“, – stebėjosi ir piktinosi tokiu operos pastatymu klaipėdietė.

Na, ir nesiseka gi Mocartui!.. Nei Italijoje, nei Lietuvoje. Kas ką nori, tai ir daro su jo kūriniais – vieni „karpo“, kiti perrašinėja. Ir dar kaip tyčia – jubiliejiniais metais, minint garsiojo kompozitoriaus 250-ąsias gimimo metines.

Nebe už kalnų Lietuvos dainų šventė „Būties ratu“

Irena Armonienė

Klaipėdoje vyko miesto folkloro kolektyvų apžiūra, siekiant atrinkti geriausius Klaipėdos folkloro ansamblius, kurie galėtų atstovauti regionui 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje, bei įvertinti bendrą folkloro ansamblių situaciją šalyje.

Šauniai pasirodė „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“. Jai nenusileido Prano Mašioto mokyklos vaikų folkloro kapela „Vos girdis“. Klaipėdos etnokultūros centrui garbingai atstovavo vaikų folkloro ansamblis „Alkiukai“.

Kitąmet liepos 3-8 dienomis Vilniuje bus surengta Lietuvos dainų šventė „Būties ratu”, kurios viena iš pagrindinių programų yra Folkloro diena, vyksianti liepos 6-ąją. Joje dalyvaus Lietuvos etnografinių regionų folkloro ansambliai, dainininkai, muzikantai, pasakotojai, liaudies meistrai, tradicinės virtuvės žinovai, kitų etninės kultūros sričių puoselėtojai. Lietuvos dainų šventes organizuoja ir pasirengimui vadovauja Lietuvos liaudies kultūros centras.

„Saulutė rateliu tekėjo“ – Folkloro dienos tema

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos bendrabučio salėje vyko miesto folkloro kolektyvų apžiūra. Ja siekta atrinkti geriausius folkloro ansamblius, galinčius atstovauti savo regionui 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje.

Folkloro dienai, kurios tema – „Saulutė rateliu tekėjo“, folkloro kolektyvai parengė 20 min. trukmės programas apie žmogaus darbus ir rūpesčius nuo saulės tekėjimo iki laidos bei nakties meto. Lauko darbai, šeimos apeigos ir šventės, kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos, vaikų, piemenų, jaunimo užsiėmimai, gamtos reiškiniai – apžiūroje dalyvavusių kolektyvų pasirinktos temos.

Klaipėdos folkloro ansamblių parengtas programas vertino Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė, Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. specialistas Arūnas Lunys, Klaipėdos apskrities folkloro ansamblių konsultantės Zita Baniulaitytė ir Elena Matulionienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Apžiūroje dalyvavo aktyviausieji

Apžiūroje dalyvavo ir tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“. Folkloro kolektyvus apžiūroje vertino etnokultūros specialistų komisija – Nijolė Sliužinskienė, Elena Matulionienė, Arūnas Lunys, Jūratė Šemetaitė, Zita Baniulaitytė. Irenos ARMONIENĖS nuotraukos

Klaipėdos mieste, Etnokultūros centro duomenimis, yra 18 vaikų ir suaugusių folkloro ansamblių, klubų. Iš jų apžiūroje dalyvavo 12: Etnokultūros centro folkloro ansambliai „Kuršių ainiai“ (vad. Jolita Vozgirdienė ir Alvydas Vozgirdas), „Alka“ (vad. Rita Šukienė ), tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ (vad. Elena Šalkauskienė ir Jonas Petrauskas), vaikų folkloro ansamblis „Alkiukai“ (vad. Elena Šalkauskienė), vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kuršiukai“ (vad. Margarita Macijauskienė ir Vaidotas Macijauskas), Etnokultūros centro ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Vorusnėlė“ (vad. Dalia Kiseliūnaitė), Klaipėdos miesto „Versmės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Versmelė“ (vad. Ingrida Jankienė), „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“ (vad. Raimonda Milašienė), Prano Mašioto mokyklos vaikų folkloro kapela „Vos girdis“ (vad. Alvydas Vozgirdas), „Ąžuolyno“ gimnazijos vaikų folkloro ansamblis „Gervelė“ (vad. Asta Strumilienė), Žemaičių kultūros draugijos Klaipėdos miesto skyriaus folkloro klubas „Žemaičių alkierius“ (vad. Vida Čepulienė ir Janina Zvonkuvienė), Klaipėdos miesto folkloro klubas „Šeimyna“ (vad. Danutė Krakauskienė).

Tai aktyviausi Klaipėdos folkloro kolektyvai, klubai.

Problemos entuziazmo nemuša

Lietuvos liaudies kultūros centro specialistai, jau dalyvavę kitų miestų, rajonų folkloro kolektyvų apžiūrose, džiaugėsi, kad šalyje jaučiamas folkloro atgimimas. Buriasi nauji folkloro kolektyvai, klubai, vis didesnis dėmesys kreipiamas į regiono tradicijų propagavimą. Šalyje situacija gerėja, o Klaipėdos miestą, specialistų manymu, galima laikyti pavyzdiniu. Ansamblių meno vadovai čia dirba teisinga linkme.

Pirmą pusdienį pasirodę vaikų folkloro kolektyvai stebino gabumais ir natūralumu muzikuojant, šiurpias istorijas porinant, trankius šokius šokant, dainas dainuojant. Antrąjį pusdienį akį džiugino suaugusiųjų parengtos programos. Galima pasidžiaugti, kad folkloro kolektyvams vadovauja išties geri etninės kultūros žinovai, mokantys sudominti jaunąją kartą, puoselėjantys krašto tradicijas.

Meno vadovams patarta šiek tiek atsargiau rinktis liaudiškų šokių repertuarą. Šiandien yra išleista daugybė leidinių, kuriuose pateikti stilizuoti liaudies šokių variantai ir folkloristams nederėtų jais remtis.

Vaikų folkloro kolektyvų vadovai viena iš silpniausių ansamblių vietų įvardino instrumentarijų. Ansambliams trūksta muzikos instrumentų, instrumentinės grupės vadovų. Kyla minčių „skolintis“ muzikantus iš kitų folkloro kolektyvų. Kai kurie Klaipėdos vaikų folkloro ansambliai patiria itin didelę narių kaitą, ir tik vadovų entuziazmo ir didelio atsidavimo dėka šių ansamblių meninis lygis išlaikomas.

Rimtas išbandymas šiemet teko „Ąžuolyno“ gimnazijos folkloro ansambliui „Gervelė“, pavasarį išskraidinusiam užaugusius „gerviukus“, o rudenį subūrusiam naujus narius.

Kai kuriose mokyklose itin aktyvus vaikų dalyvavimas folklorinėje veikloje. Gausus „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“ nebeįstengia priimti visų norinčiųjų jį lankyti.

Ne visi kolektyvai pajėgūs atnaujinti tautinius rūbus. Dažniausiai jų nariams tenka patiems rūpintis savo apranga. Ypač tautinių kostiumų trūksta Klaipėdos mokyklų folkloro ansambliams.

Paveldo šedevras

Klaipėdos vaikų ir suaugusiųjų folkloro kolektyvų pasirodymai įvertinti palankiai. „Bendras vaizdas puikus, – teigė J.Šemetaitė. – Visi ansambliai tokie skirtingi, saviti – puikiai gali vieni iš kitų mokytis“.

Folklorinėje veikloje dalyvaujantys vyresnio amžiaus žmonės gražiai šoka tradicinius šokius ir galėtų pamokyti jaunesniuosius. Turintys stiprias ir gausias instrumentines grupes galėtų talkinti folkloro kolektyvams, kurių silpnesnis instrumentarijus.

Ansambliams pažerta daugybė patarimų, belieka jais pasinaudoti. Šiuo metu laukiama oficialaus rašto-kvietimo Klaipėdos folkloro ansambliams dalyvauti 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“. Tikimasi, kad visi apžiūroje pasirodę miesto folkloro kolektyvai bus pakviesti.

Dainų švenčių tradicija – tai unikalus nacionalinės kultūros reiškinys. Jo vertę pasaulio mastu patvirtino Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką pripažinusi (2003 m. lapkričio 7 d.) žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Rolanda Lukoševičienė

Lietuvos kultūra – ne vargšė bežadė našlaitė, vaikščiojanti po turtingus namus ir kaulijanti varganų grašių. Greičiau puikiai retorikos meną įvaldžiusi Pelenė, šiuo metu bandanti atskirti pelus nuo grūdų, ir jau pasirengusi tapti savo vertę suvokusia princese. Kad ši alegorija taptų realia, o ne pasaka su pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“, Pelenei reikia ne burtų lazdelės, o gero vadybininko…

Konferencijos konsultantas – Erazmus (Olandija) universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Tokią, gal kiek paradoksalią išvadą teko padaryti, reziumuojant lapkričio 30-ąją ir gruodžio 1-ąją Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos „Neužšąlanti kultūra: naujo kultūros vadybos diskurso link“ įspūdžius. Olandijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos kultūros vadybos teoretikai ir praktikai uostamiestyje susirinkusiems kultūros administratoriams, vadybininkams iš visos Lietuvos atvertė keletą Vakarų Europos kultūros vadybos istorijos puslapių. Jų įkvėpti lietuviai į paviršių kėlė Lietuvos kultūros skaudulius ir išsijuosę diskutavo. Apie identiteto paieškas, blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų, kultūros sampratos daugialypiškumą, „aukštąją“ ir masinę kultūrą bei kitas ne tik klaipėdiečiams aktualias problemas.

Būtina pajusti pulsą

Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė tikisi, kad Europos šalių patirtis bus naudinga ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos kultūros darbuotojų bendruomenei. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė, viena konferencijos organizatorių Milda Laužikaitė, Vilniaus miesto kultūros ir meno skyriaus vedėjas Vytautas Toleikis ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys tikisi pritaikyti Vakarų kultūros vadybos patirtį.

Užbėgdama už akių platesniems komentarams iš konferencijos, pacituosiu vieno jos dalyvio, Vilniaus miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėjo Vytauto Toleikio įspūdžius.

„Dvi dienos seminaro kultūros institucijos vadovui – didžiulė prabanga, tačiau likau patenkintas. Manau, kad tokie susibūrimai, diskusijos visiems aktualiais klausimais yra reikalingi. Kad formuotume viešąją nuomonę. Ir šiek tiek sustiprintume vieni kitus.

Labai gerai, kad iniciatyvos diskutuoti aktualiais kultūros klausimais imasi ne Vilnius, o kitas miestas. Nors iš Vakarų ekspertų nieko naujo neišgirdau, tačiau dar kartą save pasitikrinau. Ši konferencija turėtų padaryti gerą įtaką mažesnių regionų ir miestų kultūros skyriams bei jų darbuotojams. Mums reikia pajusti pulsą, kuria kryptimi eina visa Europa. Kalbame apie kultūrines industrijas, sąlyčio taškus su kultūriniu turizmu – šie dalykai labai svarbūs. Mes tikimės, kad klaipėdiečiai sujudins kultūros darbuotojų širdis, protus, sustiprins mažesnius regionus. O apskritai Lietuvos kultūros situacija nėra tragiška, tačiau kiek fragmentuota. Mes nematome visumos. Tikra tiesa, kad Lietuva šiuo metu nežino, ką su savimi daryti, – visose srityse. Kad neturi savo identiteto. To nežino ir politikai. Kas mes – Rytai ar Vakarai, Vidurio Europa? Nebegalime gyventi 1990 metų atradimais. Reformos kultūros srityje reikalingos. Tai reikia daryti, remiantis kultūros vadyba. Būtent jai ir buvo skirta konferencija Klaipėdoje“.

Judame panašia kryptimi

Kristoferis Moganas iš Leičesterio universiteto (Didžioji Britanija) pasakojo, kad Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Vilnietės dailėtyrininkės Elonos Lubytės žodžiais, tokios konferencijos reikalingos, kad įvairios kultūros sritys rastų daugiau sąlyčio taškų. Marta Voinicka pristatė Lenkijos visuomeninių organizacijų veiklą. Dosas Elshoutas iš Amsterdamo universiteto (Olandija) dalinosi mintimis apie pokyčius jo šalies muziejuose.

Išsvajotų receptų, kaip neskausmingai ir prasmingai išgyventi rinkos ekonomikos suregztą kultūros dramą, – tarsi negavome. „Esame šiek tiek apriboti ir neturime teisės jums nurodinėti, ką turite daryti. Situacija šiuo metu pas jus panaši, ką išgyvenome ir mes. Tačiau, pasiklausius jūsų diskusijų, mums nelabai aiški jūsų kultūros samprata ir struktūra. Olandijoje tai labai aiškiai suklasifikuota“, – sakė konferencijos konsultantas Dirkas B.J. Nordmanas, Roterdamo (Olandija) Erazmus universiteto profesorius.

„Tie patys dalykai vyko ir Anglijoje, tik kiek anksčiau. Mes irgi aštriai diskutavome apie kultūros finansavimo ir vadybos modelius“, – paguodė Kristoferis Moganas iš Leičesterio (Didžioji Britanija) universiteto.

Geriausia, ką iš svetur atvykę kultūros sektoriaus analitikai galėjo duoti ir, manau, davė, tai jų šalių išgyventa ir susisteminta patirtis. O ji tik patvirtino lietuviškas nuojautas. Mes judame ta pačia kryptimi, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys. Tiesa, šis judėjimas primena gana lėtą garvežio pūškavimą, o panašų procesą išgyvenę užsieniečiai į jį jau gali pažvelgti iš kelių dešimčių metų atstumo.

Naujos finansavimo formos

Liūneburgo (Vokietija) universiteto dėstytojo Sašos Kagano nuomonė: „Daugelyje šalių visai natūralu, kad menininkas ne tik kuria, bet ir dirba kitą darbą. Tai vadinama savifinansavimu. Gal tik Prancūzijoje yra specifinė situacija. Jei esi menininkas ir tuo metu nieko nedirbi, gauni valstybės pašalpą“.

S.Kaganas apibendrino 25 šalių kultūros sektoriaus finansavimo patirtį – kiekviena šalis atrado savo modelį. Tačiau, pastebėjo pranešėjas, Europoje vyrauja tam tikros bendros tendencijos. Tai – didėjanti kultūros rėmimo decentralizacija. Daugelyje šalių vyrauja vadinamasis „artimos rankos“ arba „rankos atstumo“ principas, kai finansavimo ir kitus su kultūra susijusius klausimus sprendžia ne ministras, o tarybos. Palyginti naujas finansavimo būdas – loterijos. Iš jų gautos lėšos skiriamos kultūros objektų infrastruktūrai gerinti, technikai įsigyti, atskiriems projektams remti. Nuolat auga kultūrą remiančių fondų skaičius. Pavyzdžiui, Vokietijoje privatūs fondai ir jų lėšos sudaro 6-7 proc. bendro kultūros finansavimo. Įdomu ir tai, jog didėja asmeninė žmonių pagalba kultūrai, ryškėja privataus ir valstybinio rėmimo partnerystė.

Kultūrai Europos Sąjungos šalyse skiriama 0,3-1,2 proc. šalies biudžeto. Kai kuriose ES šalyse PVM kultūros produktams – 6-7 proc. Lietuvoje ir Bulgarijoje – 18 ir 20 proc. S.Kagano patarimas lietuviams: tiek kultūros, tiek kituose sektoriuose labiau orientuotis į pilietinės visuomenės stiprinimą. Ir skatinti privatų kultūros dotavimą.

Magiškas žodis – „entrepreneris“

Teatrologas Vaidotas Jauniškis, muziejininkė Olga Žalienė, popdainininkas Juozas Liesis, chorvedys Alfonsas Vildžiūnas ir visuomeninės organizacijos „Meno avilys“ atstovas Lukas Brašiškis diskutavo apie Lietuvos kultūros politiką.

Ypač daug diskusijų sukėlė kultūros vadybininko (dar kitaip – operatoriaus arba „entreprenerio“) vaidmuo kultūros produkto kūrimo ir pardavimo procese. Kai kuriems menininkams kultūros operatorius dar atrodo tarsi koks vagis, nugvelbiantis riebų kąsnelį nieko neveikdamas iš devintą prakaitą liejančio kūrėjo panosės. Tačiau kolegos iš kitų šalių į tokius pagiežos akmenėlius, svaidomus į kultūros operatorių daržą, žiūrėjo su atlaidžia šypsena.

Kultūra rinkos sąlygomis tampa tokiu pat verslu. Ir, jeigu norima išgyventi, tenka lanksčiai taikytis prie kintančių aplinkybių. Menininkas, kūrėjas nėra tas žmogus, kuris galėtų ir kurti produktą, ir jį parduoti. Tai – kultūros vadybininkų, kuriančių pridėtinę vertę, misija. Jie ne tik pateikia kūrybos produktą rinkai, bet ir žino būdus, kaip jį parduoti.

Kas gi yra tas „entrepreneris“ ir kokiomis magiškomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

S.Kagano teigimu, tai žmogus, kuris dirba kultūros rinkoje, tačiau supranta įvairių socialinių, kūrybinių grupių kalbą ir geba lengvai tarp jų laviruoti. Tai – naujojo amžiaus kapitalizmo veikėjas. Savotiškas „tinklų brokeris“, migruojantis tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Pasak D.B.J. Nordmano, Olandijoje, dažniausiai baigę mokslus, būsimieji „entrepreneriai“ kurį laiką dirba viešųjų ryšių srityje, – kad suvoktų šio kultūros rinkai labai svarbaus segmento veiklos principus. Nemažai žmonių, tapusių profesionaliais kultūros operatoriais, ateina iš verslo. D.B.J. Nordmanas pabrėžė, kad labai svarbi sąlyga – „entrepreneriai“ turi mėgti meną, „būti jam atvėrę širdis“. Būdamas tik vadybininku, negali tapti kultūros vadybininku, – tai kur kas aukštesnė pakopa.

Patraukli verslui

Taigi kultūros operatorius Vakarų Europos šalyse jau užėmė stabilią poziciją tarp verslo ir kultūros, į šią iki tol efemerišką sritį įnešdamas ne tik pragmatiško požiūrio, bet ir daugiau pinigų. Tačiau, pasirodo, vyksta ir atvirkštinis procesas. Kultūra tampa patraukli ir verslui. Ši, regis, tik pinigų žvangesio muziką suprantanti sritis ima pretenduoti į pagrindinį kultūros sektoriaus „darbo įrankį“ – kūrybiškumą ir siekia juo pasinaudoti kaip gelbėjimosi ratu, kad sustiprintų savo pozicijas. Verslininkai ne tik suprato, kad kultūra gali būti patraukli ekonomine prasme, tapti masalu turistams, kurie pasiryžę išleisti daug pinigų ne tik kūrybinėmis industrijomis tapusiuose meno, paveldo objektuose, bet ir naudotis visa aplink juos esančia infrastruktūra.

Dar daugiau. Kūrybiškumas tapo ta savybe, kuri tampa privaloma bet kokios srities darbuotojui. Taigi šiuolaikinis menininkas tapo naujojo darbininko modeliu: nebijantis keistis ir nuolat tobulėjantis, lankstus, galintis atlikti daug įvairių užduočių, visuomet gebantis rasti neordinarinį sprendimą.

Siekiant išlaikyti į savo veiklą sutelktą dėmesį ir stiprėjant konkurencijai dėl finansavimo, Didžiosios Britanijos valdžia privertė menų organizacijas tapti labiau versliomis. Vadovaudamiesi trimis menų vadybos bruožais – valdymu, lyderiavimu ir tinklo kūrimu, – Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Įsikūrę kokio nors miesto gatvėje, jie mažoje geografinėje zonoje sutelkia visas tam tikrai kūrybinei industrijai būtinas veiklos sritis (pavyzdžiui, dainininkai, įrašų kompanijos, prodiuseriai, autorinių teisių gynėjai).

Kūrybinės klasės fenomenas

Tokią kultūros sampratos transformaciją savotiškai apibendrino D.B.J. Nordmanas, prabildamas apie kūrybinę klasę ir Olandijoje bestseleriu tapusią 2002-aisiais amerikiečio Ričardo Floridos išleistą knygą „Kūrybinės klasės iškilimas“. Joje bandoma ištirti, kokiais būdais tiek verslo įmonės, tiek miestai gali pritraukti jaunus, talentingus ir kūrybingus žmones, kurie žymiai padidintų miesto ir jo ekonomikos produktyvumą.

R.Florida teigia, jog ekonomikos klestėjimas priklauso jau nebe nuo natūralių išteklių, o nuo protingų ir kūrybingų žmonių. R.Florida kūrybiškumą laiko ekonomikos varomąja jėga. „Kūrybiniame amžiuje“ jis mato žinias kaip įrankį, naujoves kaip produktą, o paslaugų ekonomiką kaip pagalbinę infrastruktūrą. Kūrybinę klasę jis vaizduoja kaip natūralią ir vienintelę galimą XXI amžiaus lyderių bendruomenę. Ji skirstoma į dvi grupes – Superkūrybingas Branduolys ir Kūrybiniai Profesionalai. Pirmajai grupei priklauso mokslininkai, architektai, universitetų profesoriai, rašytojai, dizaineriai, pramogų verslo atstovai ir pan. Antroji grupė – tai žmonės, kurie dirba su žiniomis: moderniomis technologijomis, teise, sveikatos priežiūra, verslo vadyba, finansų paslaugomis. Tai – problemų sprendėjai, standartinius požiūrius derinantys su nestandartiniais metodais.

Kritiškai vertindamas JAV autoriaus R.Floridos teoriją, D.B.T. Nordmamas retoriškai klausė, ar ji tinkama Europai?

Vietoj pabaigos

Panašu, jog Lietuvai dar toli iki tokių globalinių problemų sprendimo. Kol kas mes dar kapstomės savo problemų darže, klausinėdami, kas tokie esame, atsidūrę kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir kokie norime tapti ateityje. Kol kas nauja kultūringos bendruomenės samprata bręsta daugiau konfrontacijos, fragmentiškų apibendrinimų, o ne kompromisų, dialogo, skirtingų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo kontekste.

Kaip pastebėjo viena diskusijos dalyvė, lietuviams dar trūksta holistinio požiūrio į kultūrą. Tačiau optimizmo įkvepia toji bendruomenės dalis, kuri siekia ne tik maištauti, kaltinti, bet ir ieškoti sprendimų – kaip permainų. Kad revoliucingų idėjų iš svetur įkvėpti ar inertiško mąstymo užmigdyti, nepridarytume skaudžių ekologinių klaidų. Ir turėtume ne tik naujiems vėjams atvirą neužšąlantį uostą, bet ir neužšąlančią Lietuvos kultūrą.

Pabaigai – keletas minčių apie žiniasklaidos vaidmenį kultūros propagandos srityje.

Dirkas Nordmanas: „Reklama, viešieji ryšiai ir žiniasklaida yra kultūros rinkodaros dalis. Ji suteikia galimybę nemokami viešinti kultūros renginius. Olandijoje apie 30 proc. žiniasklaidos yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Tokia valstybės politika. Todėl žiniasklaidoje tam tikra dalis informacijos privalo būti apie kultūrą.“

Dosas Elshoutas: „Pateiksiu pavyzdį. Mastrichte kasmet vyksta šokio festivalis. Tą renginį nacionalinis kanalas rodo pusę dienos. Tai – televizijos kanalo ir valstybės pozicija. Tačiau nemažiau svarbu renginio organizatoriams siekti, kad apie renginį, kaip didelį ir svarbų, sužinotų žiniasklaida. Dirbti su žiniasklaida – kultūros vadybininko darbas.

…Kaip kultūrą skirstome į aukštąją ir populiariąją, taip yra ir su žiniasklaida. Egzistuoja tradicinė viešinimo kanalų samprata – radijas, televizija, laikraščiai. Tačiau šiandien ne mažiau svarbios ir šiuolaikinės medija formos, kurios yra kur kas demokratiškesnės, mažiau suvaržytos įvairių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, internetas. Taigi svarbu išsiugdyti ne tik kultūros, bet ir žiniasklaidos politiką. Ji privalo turėti savo prioritetus. O kultūra turėtų būti vienas iš jų“.

Klaipėdos lėlininkai triumfavo Norvegijoje

Salomėja Burneikaitė

Klaipėdos lėlių teatras neseniai viešėjo Norvegijoje, Bergeno mieste vykusiame tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui festivalyje „MiniMidiMaxi’06“.

Paaugliams ir jaunimui

Klaipėdos lėlininkės Renata Kutaitė ir Viktorija Dambrauskaitė prieškalėdiniame Bergene. Salomėjos Burneikaitės nuotraukos Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ kūrybinė grupė Bergene prieš savo pasirodymą.

Tarptautinės kelionės šiais laikais jau nieko nestebina, tačiau teatrui būti pakviestam dalyvauti festivalyje ir atstovauti savo šaliai bei miestui neabejotinai yra profesinis pripažinimas.

Teatrų vaikams ir jaunimui festivalis „MiniMidiMaxi’06“, kuriame klaipėdiečiai svečiavosi lapkričio 29-ąją – gruodžio 2 dienomis, buvo organizuojamas tik antrą kartą ir, kaip tvirtino Vestlandske teatro centro meno vadovas ir festivalio direktorius Steinaras Torsenas, yra vienintelis tokio tipo festivalis Norvegijoje. Jo publika – vaikai arba jaunimas nuo 13 metų.

Norvegijoje yra festivalių vien suaugusiems arba vien vaikams, bet šis išskirtinis tuo, kad spektakliai yra adresuoti paaugliams ir jaunimui.

Susitiko kurso draugės

„Cukrinio namelio“ režisierė teatro FORMA vadovė Viktorija Rudytė po savo spektaklio. Aktorė Rūta Bunikytė prieš spektaklį „Vienintelė“ Bergene. Scena iš Viktorijos Rudytės spektaklio „Cukrinis namelis“ Vestlandske teatro centre.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ (rež. ir dail. Gintarė Radvilavičiūtė), skirto būtent jaunimui, įtraukimas į šio festivalio programą buvo natūralus, tačiau ypatingas tuo, kad priminė lėlių teatro režisieriaus profesijos, įgytos Klaipėdos universitete, tarptautinį pripažinimą.

Tarp jaunųjų režisierių, lėlininkų diplomus gavusių Klaipėdos universitete 2004-ųjų pavasarį (kurso vadovė doc. Jūratė Januškevičiūtė), buvo ne tik prie Klaipėdos lėlių teatro vairo stojusios Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, bet ir Viktorija Rudytė.

Ji jau porą metų darbuojasi Norvegijoje, išmokusi kalbą tęsia studijas Bergeno universitete ir garsina Lietuvą, Klaipėdą ir save naujais teatro FORMA spektakliais. Tai nepriklausomas ir nekomercinis postmodernus lėlių, objektų ir vaizdų teatras.

Du lietuvių spektakliai

Nacionalinis teatras Bergene, pasipuošęs festivalio „MiniMidiMaxi‘06“ atributika.

Aplinkybės lėmė, kad Bergeno festivalyje „MiniMidiMaxi’06“ buvo parodytas ne tik naujas Viktorijos spektaklis „Cukrinis namelis“ liaudies pasakos „Jonukas ir Grytutė“ motyvais, bet ir klaipėdiečių spektaklis „Vienintelė“, kuriame daug muzikos, judesio, plastinių judančių formų, kaukių, didžiulių lėlių, bet nėra teksto.

V.Rudytės teatro FORMA spektaklis „Cukrinis namelis“ programoje įrašytas kaip atstovaujantis Lietuvai, nors vyko norvegų kalba. Tai spektaklis apie priklausomybių saldybę ir narkomanijos problemas.

Mūsų teatro misija – populiarinti tradicinį ir netradicinį lėlių teatro meną Klaipėdoje, Lietuvoje ir užsienyje, supažindinti vaikus ir jaunimą su lėlių teatro meno išraiškos galimybėmis, ugdyti jaunojo žiūrovo meninį skonį – puikiai papildė festivalio „MiniMidiMaxi“ nuostatas kalbėtis su jaunimu apie jų problemas patrauklia menine kalba.

„Esate puikūs!“

Yra tekę dalyvauti daugelyje tarptautinių renginių, kuriuose pasirūpinama, kad dalyviai galėtų bendrauti, matyti vieni kitų darbus ir suprastų vieni kitus. Šis festivalis buvo išskirtinis tuo, kad nors, be kelių Norvegijos teatrų, jame dalyvavo svečių trupės su spektakliais iš Anglijos, Danijos, Švedijos ir Lietuvos, šio festivalio programos, bukletai, plakatai buvo išleisti tik norvegų kalba. Vyko seminarai, kūrybinės dirbtuvės, tačiau festivalis, orientuotas į jaunimą, geriausiai suprantamas buvo vietinei publikai. Nors tarp visų 16 spektaklių programoje buvo tik keletas naudojusių lėlių teatro meninę kalbą, tačiau tos kalbos universalumas teikė privalumų, padedant giliau pajausti tai, kas išreiškiama per vyksmą, daiktą, naudojant vizualines plastines formas, muziką, lėlių, kaukių bei objektų teatro estetiką.

Klaipėdiečių „Vienintelė“ buvo kaip tik tokia. Spektaklį festivalio organizatorių prašymu teko rodyti net du kartus, o apie jo poveikį žiūrovams galėjome spręsti iš neįprastos tylos spektaklių metu, padėkų ir ne kartą išgirstų – „esate puikūs!“.

Mūsų naudai

Tai yra labai daug, nes FORMOS teatro vadovės V.Rudytės, treti metai gyvenančios ir studijuojančios Bergene, liudijimas, kad Norvegijoje požiūris į teatrą nėra toks rimtas kaip Lietuvoje, byloja mūsų naudai. Norvegijos publikai teatro spektaklis paprastai yra pramoga, tokia kaip kino filmas, kurio metu galima užkandžiauti, kramsnoti, atsinešti gaiviųjų gėrimų ir po kėde palikti plastikinius butelius.

Norisi tikėti, kad netradiciniai lėlių teatro spektakliai „Cukrinis namelis“ ir „Vienintelė“, šalia kurių programoje buvo įrašytos ne tik kūrėjų pavardės, bet ir mūsų šalies vardas, primins, kad Europoje turime apie ką kalbėtis rimtai, raštingai, universalia ir įdomia jaunimui TEATRO KALBA.

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Kęstutis Meškys

Socialinių mokslų daktarą, SEB Vilniaus banko prezidento patarėją, finansų analitiką Gitaną NAUSĖDĄ esame įpratę matyti televizijos naujienų laidose, kai jis lyg aiškiaregis guru dėsto savo finansines prognozes, kalba apie palūkanų normas ir būsto kainas. Tad kiek netikėta buvo jį sutikti viename iš muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta“ renginių ir ne sostinėje, o Klaipėdoje.

Finansų analitikas Gitanas Nausėda niekada nepamiršta, kad gimė ir užaugo Klaipėdoje.

Kokią vietą šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje ir tokioje racionalioje kaip finansininko ekonomisto profesijoje užima kultūra, menas, intuicija? Kokia mūsų ateitis ir kultūros perspektyvos? Apie tai kalbėjomės su autoritetingu analitiku, į kurio nuomonę ir prognozes įsiklauso ir paprastas Lietuvos žmogus, ir solidus verslininkas, ir valstybės ar politikos veikėjas.

– Gana netikėta sostinės gyventoją ir tokios nemeniškos profesijos žmogų sutikti kultūriniame renginyje čia, Lietuvos kultūriniame paribyje. Kas Jus atvedė į Klaipėdą?

– Turiu prisipažinti, kad gimiau Klaipėdoje ir iki 1981-ųjų, kai baigiau mokyklą, buvau klaipėdietis. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir, matyt, jau turėčiau save vadinti eksklaipėdiečiu. Bet į Klaipėdą visada grįžtu kaip į artimą mylimą miestą. Be abejo, ir noras aplankyti tėvus skatina čia atvykti dažniau. Šį kartą, prisipažinsiu, į uostamiestį atvedė ir noras apsilankyti klasikinės muzikos festivalyje „Alternatyva-2006. Gamta“. Mane sieja pažintis su šio festivalio organizatoriumi Martynu Švėgžda von Bekeriu, kurio koncertuose ir organizuojamuose renginiuose pagal galimybes apsilankau. Ir šį kartą tai padaręs neapsirikau – labai malonu, kad tai buvo ne komercinis, ne koks nors šou renginys, o kamerinis pagal savo prasmę ir bendravimą intelektualių žmonių susitikimas. Nustebino susirinkusiųjų gausa. Tai rodo, kad žmonės gyvai domisi tokiais renginiais, kad tai mūsų kultūros šoumenizacijai yra rimta atsvara.

Manau, kad būtų neteisinga Klaipėdą vadinti kultūriniu paribiu ar provincija – provincijos statusą lemia ne geografinė padėtis, o žmonių domėjimasis kultūra.

– Esate gana pragmatiškos, šalto ir racionalaus proto reikalaujančios profesijos atstovas. O kaip susidomėjote kultūra, menais? Ar kas nors iš artimųjų dirba šioje srityje, ar tai Jūsų grynai vidinis poreikis?

– Be abejo, tai vidinis poreikis. Manau, jei žmogus yra ekonomistas ir po darbo jis galvoja vien apie ekonomiką, verslo reikalus, tai kažkas su juo yra negerai.

Prisipažinsiu, kad ne visada buvau toks aktyvus kultūros renginių lankytojas. Buvo laikas, kai buvau įnikęs vien į profesijos reikalus, domėjausi vien savo veiklos literatūra. Tačiau, matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau įvyksta lūžis, kai imi suprasti, kad gyvenimas yra daug įdomesnis, nei vien tavo profesija.

Negaliu pasakyti, kad visi kultūrinio gyvenimo reiškiniai yra man įdomūs. Aš tiesiog atsirenku, kas man aktualu, galiu nepatingėti nuvažiuoti ir į kitą miestą, apsilankyti panašiame renginyje, kaip šį kartą Klaipėdoje.

Kitas mano prisilietimas prie kultūros – tai senų lituanistinių knygų kolekcionavimas. Iš pradžių tai buvo epizodinis užsiėmimas. Tačiau vis daugiau skaičiau istorijos, architektūros ir dailės leidinių, kurie mane vis labiau įtraukė, padėjo „užlopyti“ išsilavinimo spragas. Tų spragų dar ir dabar yra labai daug – tai ir nenuostabu, nes tarybiniais laikais mokykloje mokėmės komunistų partijos istorijos, o ne architektūros stilių raidos.

– Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikinėje civilizacijoje vis didesnį vaidmenį atlieka tarpdisciplininiai dalykai, humanitariniai požiūriai susilieja su technokratiniais, grynai pragmatiniais ir racionaliais?

-Ne paslaptis, kad mūsų švietimo sistema duoda vienpusiškas žinias – jei tu ekonomistas ar inžinierius, tai esi „prifarširuojamas” tik tų žinių. Mėginimas įvesti tokį žmogų už rankos į kitą pasaulį šiandien tampa nepaprastai svarbus. Atsiranda daug gilesnis, sisteminis požiūris į vieną ar kitą reiškinį. Mokslo humanizavimas žymiai praplečia ir pagilina pasaulio suvokimą.

– Einšteinas yra pasakęs, kad geros meninės literatūros puslapis neretai jam duodavo daugiau informacijos, negu ištisos mokslinės knygos perskaitymas. Ar su panašiu reiškiniu tenka susidurti ir Jums?

– Nežinau, kaip tai atsitinka kiekvienu atveju. Bet man kultūra, menas padeda netapti profesiniu idiotu. Daugelio žmonių tyko toks pavojus – būdami tobuli savo profesijoje specialistai, jie vis dėlto iki galo nesuvokia šio nuostabaus pasaulio, nes žiūri į jį itin siauru kampu. Mus supanti aplinka yra per daug įdomi, kad įniktum tik į savo profesiją. Todėl kultūra man ir yra geriausias būdas atsikvėpti, sustoti, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Ji daug duoda ir profesine prasme – manau, kad ekonomines problemas pradėjau gvildenti ne tik remdamasis sausais skaičiukais, bet ir intuicija.

Kita vertus, visuomenė į ekonomiką, finansus žiūri kaip į nuobodų mokslą, kuris, be kita ko, yra pernelyg matematizuotas. Tačiau taip nėra – ekonomika tikrai turi daug ko viliojančio ir jokiu būdu nėra tik svertas pinigams uždirbti. Tiems, kas netiki, siūlyčiau paskaityti A.Smito, Dž.-M.Keyneso arba V.Jurgučio veikalus. Apskritai šiandieniniame beprotiškai skubančiame pasaulyje mes mažokai domimės klasika, tarp kitko, – ir ekonomikos mokslu.

– Ne paslaptis, kad finansinio pasaulio atstovai dažniausiai tampa įvairių meno galerijų steigėjais ir savininkais, yra didžiausi meno kūrinių kolekcionieriai. Jūsų nuomone, tai profesinio įvaizdžio dalis ar noras pabėgti nuo nuobodžių skaičių į grožio pasaulį? O gal nuogas pragmatizmas – saugi investicija?

– Tai iš dalies susiję su tuo, kad finansinės rinkos dalyvių investicinės galimybės yra platesnės nei kitų ūkio šakų. Čia kalbama ne tik apie atskirus žmones, bet ir apie institucijas – bankus, pensijų ir investicinius fondus ir pan. Vis labiau suvokiama, kad banką galima papuošti ne tik marmuru ar auksu, bet ir vertingais meno kūriniais.

Kita vertus, nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad materialiąja kultūros produkcija labiausiai domisi finansininkai. Dalis žmonių žiūri į meno kūrinį siauriau, kaip Jūs sakote, – kaip į gerą investavimo objektą, kuris ateityje gali padėti uždirbti gražaus pinigėlio. Juk matome, kokių kainų rekordų pasiekia senųjų klasikų meno kūriniai tarptautiniuose aukcionuose. Beje, tos kainos auga ir auga.

Manau, ir šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbai ilgainiui įgis vis didesnę vertę. Todėl dalis žmonių investuoja į meną grynai pragmatiniais tikslais, kiti nori iš tų investicijų ir peno širdžiai. Kai kurie žmonės pradeda savo žygį į meno pasaulį kaip verslininkai, o pakeliui suvokia, kad jam reikia be išlygų atsiduoti, net aukojant tiesioginiam darbui skirtą laiką. Net žvelgiant į šį reikalą iš finansininko pozicijų, juk neįmanoma protingai investuoti į tą dalyką, kurio visiškai nesupranti ir negali įvertinti. Tai ir skatina domėtis meno pasauliu, jį giliau pažinti.

– Kitąsyk tam verslininkui, kuris neabejingas kultūrai, menui ir dažnai nepagaili pinigų kokiam reikšmingam renginiui, žymiai geriau sekasi ir versle. Ar Jūs neįžvelgiate čia tam tikro dėsningumo?

– Jeigu Jūs tai pastebite, matyt, tas ryšys iš tikrųjų egzistuoja. Tokie žmonės yra įvairiapusiškesni kaip asmenybės, jie įžvalgesni, kūrybiškesni. Tai – savybės, kurios ir padeda sėkmingai plėtoti verslą.

Tačiau nereti ir atvejai, kai toks susidomėjimas yra mados paskatintas ir paviršutiniškas. Įvairūs tarpininkai įperša tokiems snobizmo vedamiems verslininkams ir abejotinos vertės meno kūrinių. Apskritai man susiklostė įspūdis, kad kai kurie žmonės lankosi tik tuose kultūros renginiuose, koncertuose, kur bilietų kainos siekia keletą šimtų litų, o kituose ne mažiau dėmesio vertuose renginiuose jų nepamatysi. Atrodo, „pasikultūrinimas“ tampa savotiškos mados reikalu. Bet, ko gero, tai irgi yra geriau negu nieko – tiesiog kiekvienas žmogus savaip ieško asmeninio tako į kultūrą.

– Grįžkime prie to, ką Jūs pasakėte: verslo žmonės, neabejingi kultūrai, giliau suvokia problemas, yra kūrybiškesni. Gyvename pokyčių epochoje. Ir šiandien verslo sėkmę lemia inovacijos, kūrybiškumas, kuriuos ugdo kultūra, meninis mąstymas. Vis dažniau kalbame apie kūrybines industrijas. Ar kultūra iš deklaruojamo netampa svarbiausiu realiu ekonominiu faktoriumi?

– Iš tikrųjų tokių verslo rūšių, kuriose gali snūduriuodamas dešimtimis metų išlikti konkurencingas, beveik nebeliko. Norint versle būti „virš vandens“, reikia nuolat atnaujinti tiek technologijas, tiek darbo organizavimą, tiek rinkodarą. Tai tarsi aksioma – tas žmogus, kuris turi sąlyčio taškų su kultūra, yra kūrybiškesnis ir turi daugiau galimybių nugalėti konkurencinėje kovoje. Ir nors yra išimčių, jos tik patvirtina taisyklę.

Kartais nelengva pasakyti, kas ką lemia – galbūt verslininkas pasinėrė į kultūrą todėl, kad jo genuose jau buvo „užkoduotas“ toks poreikis. Nors genų įtaka šioje srityje aš, tiesą sakant, nelabai tikiu.

– Žymus antropologas, semiotikas K. Levis Strausas sakė, kad ateityje civilizacijos laukia visuotinė humanizacija arba ji visai išnyks. Kiek ši nuomonė, Jūsų požiūriu, turi pagrindo? Ar tikrai ateityje mes visi tapsime kūrėjais ir menininkais?

– Tai, kad procesai rutuliojasi šia kryptimi, – neabejotina. Tai, kad išsitrina ribos tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų yra taip pat akivaizdu. Tik manau, kad esminiams pokyčiams reikia daug laiko.

Jei pažvelgtume į ekonominę ir finansinę sritį, per pastaruosius 30-40 metų ji vis daugiau sėmėsi žinių iš kitų mokslų – sociologijos, psichologijos, socialinės antropologijos. Toks mokslų virsmas bus labai laipsniškas, ir mūsų kartai jau „negresia“ tapti kūrėjų ir menininkų visuomene. Tai, be kita ko, didžiulis iššūkis ir švietimo sistemai, kuri bus priversta adaptuotis prie naujų sąlygų ir rengti kūrybingas ir savarankiškai mąstančias asmenybes, išmanančias ne tik apie ekonomiką, inžineriją, bet ir kultūrą, menus, architektūrą…

Ir dabar mokyklose diegiama ankstyva specializacija, mano manymu, yra neteisinga – žmogus gali būti per anksti įstatytas į tam tikrus rėmus, kurie gali neleisti atsiskleisti tikriesiems jo gabumams. Tai tampa neretai asmenine drama – žmogus priverstas visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir blaškytis, o visuomenė praranda kūrybingą asmenybę.

Šiandieninio žmogaus gyvenimas yra nuolatinis galimybių siaurėjimas: kai tau dešimt, tu dar gali tapti bet kuo; kai tau dvidešimt – tu jau nebetapsi disko metimo ar dailiojo čiuožimo pasaulio čempionu, nebebūsi ir smuikininku virtuozu, o kai tau penkiasdešimt – tavo kūrybinio judėjimo rėmai tampa jau griežtai apibrėžti.

Kol kas švietimo reformą aš tapatinu su nežmoniškai sunkėjančiomis savo dukrų kuprinėmis, per jas aš nelabai pajėgiu įžvelgti, ar iš tikrųjų mokykloje tobulėja jų asmenybės, ar jos dėl geresnio švietimo nueis toliau už mus, savo tėvus.

– Tačiau šiandieninę Jūsų veiklą – esate finansų analitikas ir prognozuotojas – drąsiai galima priskirti prie kūrybinių profesijų. Į Jūsų finansines prognozes įsiklauso bene pusė Lietuvos aktyviosios visuomenės, jau nekalbant apie valstybės veikėjus, politikus. Tai didžiulė atsakomybė. Kaip gimsta Jūsų prognozės?

– Į ekonominės analizės sritį aš atėjau visiškai natūraliai. Iš pradžių pasišvenčiau mokslinei pedagoginei veiklai, vėliau buvo mokslinės studijos Vokietijoje, darbas valstybinėse finansinėse institucijose. Po to susiformavo poreikis tapti nebe valdininku ir viršininku, kuris per dieną pasirašinėja šūsnis popierių, o žmogumi, kuris analizuoja, vertina ūkinius ir finansinius procesus. Todėl sąmoningai atsisakiau sėkmingos valdininko karjeros, atsistatydinau iš Lietuvos banko valdybos narių (nors šalies Prezidento dekretu buvau paskirtas net devyneriems metams) ir pasirinkau šį kelią, kuriam iš tikrųjų visą laiką ir rengiausi.

Tačiau pamažu vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad net prognozavimas, mėginimas pažvelgti į ateitį, numatyti reiškinius yra glaudžiai susijęs su intuicija. Intuicija savo ruožtu yra toks nenusakomas dalykas, kuriam, be abejonės, turi įtakos ir intelektas, žinios, ir nuojauta ar patyrimas, galiausiai net tai, apie ką mes šiandien šnekame, – domėjimasis kultūra. Ne kartą ekonominėje prognozėje tai, ką tu pajautei, daugeliu atvejų yra tiksliau, negu tai, ką tu išprotavai logiškai, pagrįsdamas statistika. Tai yra itin įdomu, nors skeptikas iš karto pasakys: tai kuo tie ekonomistai skiriasi nuo astrologų?..

Aišku viena – prognozių poreikis auga ir, jei prieš keletą metų, dirbdami SEB Vilniaus banke buvome vos ne vieninteliai šios profesijos atstovai, tai šiandien jau turime nemažai kolegų ir konkurentų. Tai yra gerai.

– Negaliu nepaklausti Jūsų, kaip analitiko, kokios mūsų kultūros perspektyvos. Kaip keisis kultūros žmonių gyvenimas?

– Sutikime, kad šis procesas turi sąsajų su ekonomika – kuo ūkis yra geresnės būklės, tuo žmonės turi daugiau galimybių naudotis aukštąja kultūra, ne tik ta visiems prieinama, kuri yra kasdien peršama komercinių televizijų. Net elitinė mūsų visuomenės dalis – šviesuomenė, kuri šiandien negali pasigirti didžiausiomis pajamomis, situacijai pagerėjus galėtų lengviau atsipūsti ir nebegalvoti vien tik apie kasdienių poreikių patenkinimą, o pajėgtų įsigyti gerą knygą, geidžiamą paveikslą. Tik nenuskurdinta inteligentija gali atlikti savo priedermę – spinduliuoti teigiamą energiją likusiai bendruomenei, įtraukti ją į kultūros pasaulio piliečių ratą.

Mane džiugina, kad rimtuose renginiuose šiandien galima pamatyti kur kas daugiau žmonių, nei prieš 5-6 metus. Pažiūrėkime, kas darosi Vilniuje, – net toli gražu ne į populiariausius spektaklius sunku gauti bilietų. O dar prieš dešimtmetį net į pasaulio muzikos garsenybės koncertą susirinkdavo nepilna salė klausytojų.

Tad aš žvelgiu į kultūros ateitį optimistiškai. Masinė kultūra gali nugalėti Kultūrą tik tvyrant skurdui, kitomis sąlygomis ji neturi jokių galimybių.

– Jūsų, kaip ekonomikos ir finansų eksperto, negaliu nepaklausti, kodėl Lietuva taip ženkliai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių užsienio investicijų požiūriu, ir ekonominiai mūsų laimėjimai neretai kuklesni nei kaimynų?

– Manau, kad mūsų ekonominė situacija, verslo aplinka nėra blogesnė nei kaimyninėse šalyse. Tai, kad užsienio kapitalas nenoriai ateina į Lietuvos ekonomiką, aiškintina mūsų nemokėjimu pristatyti savo pasiekimus, savo išskirtinumą pasauliui. Todėl ne paslaptis, kad mus laiko šalimi be veido. Kartais geriau turėti kokį nors neigiamą bruožą (antai pažiūrėkite, kaip Boratas išreklamavo pasauliui Kazachstaną), defektą, kuris atkreipia kitų dėmesį, nei būti visiškai neidentifikuojamu ir nerandamu pasaulio žemėlapyje.

– Manoma, kad egzistuoja vadinamosios ekstravertinės ir intravertinės kultūros. Lietuvių mentalitetas, jų kultūra, suformuota katalikybės, priskiriami intravertinei, nukreiptai į vidų kultūrai. Gal ir čia glūdi Jūsų minėtos problemos, nes šiuolaikinė civilizacija yra akivaizdžiai nukreipta į išorę, į įvaizdį, yra ekstravertinė?

– Religinė tradicija, be abejo, turi didžiulę įtaką kultūrai, o per ją – ir ekonomikai. Jūsų pastebėjimai turi pagrindo. Faktas ir tai, kad mūsų kaimynai estai, atstovaujantys protestantų religijai, net ir savo silpnybes sugeba pateikti sau palankiu kampu. Jie iš tikrųjų gyvena principu: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Ir, žiūrėk, išeina…

– Be kultūros, meno, kokius dar turite pomėgius, kaip leidžiate laisvą laiką? Gal tartumėte keletą žodžių apie Jūsų kolekcionavimą…

– Mėgstu paskaityti gerą knygą, nors grožinei literatūrai lieka vis mažiau laiko. Tai dažniausiai būna bibliofiliniai dalykai, knygotyros knygos ir straipsniai, istoriniai veikalai, architektūros meno knygos…

Dažnai naršau po internetą, ieškodamas knygų savo kolekcijai. Esu sukaupęs nemažą 1,5-2 tūkst. retų, senų knygų rinkinį, tarp kurių bene brangiausias man – 1595-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Kasparo Hennenbergerio „Prūsijos didžiojo žemėlapio aprašymas”.

Skaitau tai, kas tikrai miela dvasiai, einu ten, kur maloniai ir prasmingai galiu praleisti laiką, padiskutuoti… Tiesa, pastaruoju metu noriu dažniau lankytis teatre, pamatyti daugiau naujų spektaklių.

Gyvenimo rutina įtraukia į savo verpetą ir staiga pagalvoji, kad labai seniai nebuvai koncerte ar parodų salėje. Kartais paimu į rankas ir gitarą, kuria groti mokiausi dar muzikos mokykloje.

Reikia skirti laiko ir šeimai, kurioje vyrauja moteriška pusė, – turiu dvi dukras. Be to, – katę ir labradoro retriverio veislės kalaitę.

Mėgstu pasidarbuoti pjaudamas žolę sodyboje arba namuose Vilniuje, tačiau kai tai reikia daryti kelias valandas iš eilės – malonumas kartais virsta kančia…

– Dėkui už pokalbį ir prognozes, gana palankias kultūrai.

Be pavadinimo

Kristina Jokubavičienė

Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Kuria intrigą

Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…

L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.

Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.

Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.

Kupini paslapties

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.

Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.

Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.

Priverčia pajusti

Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…

Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.

Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.

Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.

Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?