„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

Ramunė Pletkauskaitė

Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografijos – projektas „Savos raidės“, vykęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir jos galerijoje „Akademija“, susilaukė įvairiataučio dalyvių būrio ir sostinės publikos, ypač akademinės, dėmesio.

Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūriniai – specialiai „Savų raidžių“ parodai.

Projektą sudarė du segmentai: paroda ir kūrybinės dirbtuvės.

„Savų raidžių“ parodoje dalyvavo devyni Lietuvos dailininkai (tarp jų – ir klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, telšiškė Zita Inčirauskienė) ir penkiolika rašto menininkų iš užsienio – Izraelio, Japonijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Jų paroda „Akademijos“ galerijoje veikė lapkričio 13-25 dienomis.

Algis Kliševičius „Savų raidžių“ parodai irgi sukūrė naujus darbus.

Užsiėmimus „Savų raidžių“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurios buvo įkurtos VDA Dizaino katedroje, vedė profesoriai Algis Kliševičius ir Albertas Gurskas, taip pat svečias iš Moldavijos Grigorijus Bosenka.

„Projekto rengėjai sukvietė žmones, kurie dirba akademinį darbą, – pasakojo „Klaipėdai“ A.Kliševičius. – Mokydami kitus, parodėme, ką mokame ir galime patys. Viešose pamokose buvo ir dėstytojų, ir studentų. Mūsų kaligrafijos ir spaudos grafikos paroda irgi nestokojo besidominčiųjų“.

Paroda „Savos raidės“ 2007-ųjų kovą atkeliaus į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją. Joje bus pristatytas ir projekto katalogas, kuris per vernisažą Vilniuje dar nebuvo pasirodęs.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Ramunė Pletkauskaitė

Visagino bibliotekos parodų salėje gruodžio 15-ąją atidaryta Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų kūrinių paroda ir pristatyta jų knyga.

Visagino dailininkų grupės „Kvadratas“ vadovas Andrejus Denisenka, klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė ir grafikas Algis Kliševičius per parodos ir knygos „Grafika iš Lietuvos pajūrio“ pristatymą visaginiečiams.
Paroda „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ Visagine veiks iki 2007-ųjų sausio vidurio. Joje po kelis rašto meno darbus eksponuoja klaipėdiečiai A.Kliševičius, M.Petrulis, A.Klemencovas, R.Bočkutė, Z.Mazaliauskaitė, V.Černiauskaitė-Augaitienė, telšiškė Z.Inčirauskienė, kretingiškė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tie patys autoriai, kurie pristatomi pernai Klaipėdoje pasirodžiusioje knygoje „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“.

Ji jau pasisvečiavo Vilniaus ir Geteborgo knygų mugėse, pasveikinta Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, o dabar nukeliavo ir į Visaginą. Tenykštei kultūros bendruomenei knygą pristatė ją išleidusios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Pajūrio grafikams vernisaže atstovavo A.Kliševičius ir M.Petrulis. Pastarasis kitądien visaginiečiams surengė viešą kaligrafijos pamoką, kuri truko net keturias valandas.

„Truputį pamokė kitaip rašyti, – juokėsi A.Kliševičius. – Parodė, kaip raštas gali virsti menu, paskui drauge aptarėme, kaip kam sekėsi. Surengėme savotišką kaligrafijos šou.“

Lengva, lyriška, tekstiliška

Lengva, lyriška, tekstiliška

Ignas Kazakevičius

Dalios Kirkutienės tapybos paroda, iki gruodžio pabaigos veikianti Klaipėdos koncertų salėje, inspiravo mintis apie debiutą – kur jis prasideda ir baigiasi ir kas po to…

Dalios Kirkutienės paveikslai „Kilimas“, „Lotosai“, „Restauracija“.

Pirmoji – proveržis

Lankydamasis debiutinėse menininkų parodose pastebiu įdomius skirtumus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia.

Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis.

Pirmosiose dažniausiai dominuoja jausmai ir emocijos. Tai srovė, proveržis, tikėjimas, sumišęs su naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Esu jau, dabar, šiandien… Pirmoji paroda – tai gimtadienis, kai visi spėlioja, į ką tasai kūdikis panašus…

Pirmojoje parodoje kūrinys veja kūrinį – nemaža jų yra hiperbolizuotos pirmųjų pavykusių kūrinių dvasinės įseserės ir įbroliai. Tačiau visuma lengva, laisva ir nepretenzinga.

Dailininkas dar klausosi kitų patarimų, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tučtuojau suruošti antrąją.

Neapsigaukite, jūsų laukia sunkus kelias. Ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Nieko nėra įdomiau.

Gaila, kad tai nepelningas užsiėmimas… Tačiau menu galite pramušti abejingumo šarvus žmonėse. Vien dėl to verta surengti antrąją parodą.

Antroji paroda dažniausiai esti fragmentiška, susiskaidžiusi į pastebėjimus, stabtelėjimus, paknaisiojimus čia ir ten – kitame darže, ir pirmosios parodos aruoduose. Ir jei antroji bus tokia, kaip ir pirmoji, tai vargas stojusiam meno arimuosna. Jis taip ir ars tarsi jautis ir niekuomet nepažvelgs į dangų pažadėtą.

Todėl antroji paroda turi būti kitokia, ji tiesiog privalo parodyti menininko abejones, blaškymąsi, pasirinkimo variantus ir atskleisti jo galimybes.

Antrasis debiutas

Antrojoje D.Kirkutienės parodoje pastebimos apčiuopiamesnių turinio ir formos sąsajų paieškos. Peizažas, suplokštinti interjero daiktai, abstrakcijos.

Žanro užuomazgos paklūsta optinei paveikslų struktūrai, kuri čia „išlenda į pirmąjį planą“ ir už jos formuojasi daiktų pasaulis arba objektai suformuojami prieš ją, joje, su ja.

Vizualinis atstumas tarp pirmo ir antro planų labai nedidelis. Toks, kokiame pakanka vietos dailininkės fantazijai. Be abejo, eksperimentuojant su forma, kitoje parodoje tą atstumą teks plėsti.

Formą paminėjau todėl, kad keliuose darbuose pastebėjau tekstilinio inkliuzo imitaciją (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus – aut. past.), labai ryškias optines idėjas tiek komponuojant, tiek pasirenkant tapybos „kampą“ .

D.Kirkutienė renkasi plokštumą, kaip ir sąlyginėje tekstilėje (gobelenas, faktūra, ornamentų pynė – visa prasideda nuo audimo), kuri dabar ženkliai keičia orientyrus erdvinio meno ir kitų medžiagų imitacijos link.

Ar D.Kirkutienė sąmoningai imituoja erdvines struktūras, audinio raštus, lengvumą ir visa tai, kas būdinga tekstilei? Iš šios dailės šakos autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui. O gal tiesiog rado būdą kalbėti spalvos ploteliais, akimirkomis, užuominomis į panoramą.

Akivaizdu, jog menininkė mąsto, kankinasi, nerimsta. Akivaizdu ir tai, kad sulauksime ir trečiosios parodos.

Bent jau jai menininkė surado stilių. Įdomu, prie kokio objekto, žanro, temos ji prisiriš? Ar prisiriš?

Būsenų impresijos

Būsenų impresijos

Kristina Jokubavičienė

Lietingą ir apsiniaukusią, tokią tipišką neišauštančią šiųmečio gruodžio dieną reikėtų eiti į Onos Paliukienės tapybos parodą „Moteris ir jūra“. Nedidelėje, bet jaukioje ir šviesioje „Parko galerijoje“ tapytojos paveikslai pasitiks jus skaidriomis spalvomis, grakščiais motyvais, giedrai nostalgiška nuotaika, kuri taip tinka šventei.

Tarsi asmeniško albumo puslapiai

Onos Paliukienės paveikslai „Aguonos“ ir „Gėlėta atmintis“. „Banga“ ir „Perlo ieškojimas“.

Tačiau jei tikitės pa-rodoje pasidžiaugti jūros vaizdais, galite nusivilti. Parodos pavadinimą tiesiogiai patvirtinanti tik viena nedidelė programinė kompozicija „Moteris ir jūra“ jau atidarymo dieną buvo nupirkta.

Parodą galima būtų įvardyti kaip menininkės, gyvenančios prie jūros, išgyvenimus ir būsenas, perteiktus įvairiais motyvais ir plačia spalvine palete.

Jie – tarsi labai asmeniško albumo puslapiai, kurių kiekviename randame savarankišką tapybinį pasakojimą.

Istorijos skirtingos, tad ir kiekvienos kompozicijos stilistika taip pat skirtinga.

Kadangi kiekviena pasakojimų linija turi savą stilistiką, tad bendra pa-rodos amplitudė gana plati: nuo naiviojo meno formas primenančios stilizacijos iki realistinės raiškos.

Žinoma, yra žmonių, kurie nemėgsta albumų, tačiau jei turite daugiau laiko, šio albumo sklaidymas suteiks jums nemažai malonių akimirkų ir neleis nuobodžiauti.

Gėlių kilimai ir senos sodybos

Gėlės tapytojos darbuose labai įvairios: kuklus tradicinis natiurmortas su astrų puokštele vazelėje; gėlės, puošiančios paslaptingos moters skrybėlaitę; puikus tulpių ir barokiškai stilizuoto ornamento „Žydėjimo mete“ kilimas. Pastarasis ir greta kabanti „Gėlėta atmintis“ demonstruoja autorės sugebėjimą vienoje kompozicijoje nuosekliai laikytis pasirinktos stilistikos. „Gėlėtoje atmintyje“ sąlygiškai pavaizduotų tulpių ir neįmantraus ornamento dermė sukuria dekoratyvią ir patrauklią primityviojo meno parafrazę.

Nors tiesioginių jūros vaizdų parodoje nedaug, jos dvasia slypi subtiliu spalviniu sprendimu patraukliose kompozicijose „Perlo ieškojimas“ ar „Laimės akmenėliai“.

Gamta, jos įvairovė yra svarbiausias parodos motyvas.

Amžinoji gamtos kaita, būsenos, išreiškiančios žmogaus jausmus, vaizdai, atitinkantys jo nuotaikų kaitą, tapytojos darbuose atskleidžiami per kraštovaizdžio fragmentus, atskiras smulkias detales.

Čia viskas įgauna prasmę – perlas, slypintis tarp nugludintų pajūrio akmenų, sena sodyba, pavaizduota iš tolo, kaip per prisiminimų rūką, obuoliai, nuriedėję į sodrią sodo žolę, Skirvytėlės pakrantės, nužymėtos greitu, lengvu potėpiu…

Spalvinė paletė – labai plati

Ne vienoje kompozicijoje dailininkė palieka baltus gruntuotos drobės plotus, tarsi įtaigiai pabrėždama nuotaikos, momento, vaizdo laikinumą ir nuolatinį, neišvengiamą kitimą.

Tapymo maniera padeda atskleisti esmines kūrinių idėjas.

Kompozicijoje „Čia sutinka, čia palydi“ nostalgišką nuotaiką kuria ne tik motyvas, bet ir trumpi potėpiai, lyg lietaus lašai padengiantys visą vaizdą.

Šiuolaikiško modernumo paveikslams suteikia lygiai nutapytų plokštumų ir plačių, grynų spalvų potėpių deriniai, kartu suteikiantys ekspresijos ir kuriantys intrigą („Įrėmini save tu dėl kitų“, „Mergaitė ir gėlės“).

Tačiau svarbiausia dailininkės kūriniuose yra spalvos.

Jos paveikslų spalvinė paletė labai plati – nuo lengvų, pastelinių atspalvių iki gilių, sodrių tonų.

Pagauli, romantiškos dvasios kupina, nuolat besimainanti O. Paliukienės kūryba visada sulaukia dėmesio ir turi daug gerbėjų.

Didro, stringai ir…

Didro, stringai ir…

Gitana Gugevičiūtė

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo pristatytas premjerinis režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis pagal Eriko Emanuelio Šmito laisvamanišką pjesę „Paleistuvis“.

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – E.E.Šmito laisvamaniškos komedijos „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys). Madmuazelė Golbach (Monika Vaičiulytė), Didro duktė Аnželika (Toma Gailiutė) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Deni Didro (Vytautas Anužis) su žmona Antuaneta (Regina Arbačiauskaitė). Аna Dorotėja Terbiuš (Nelė Savičenko) ir Deni Didro (Vytautas Anužis). Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Įžymybė – apie įžymybę

Pjesės autorius E.E.Šmitas yra įžymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir dramaturgas, daugelio literatūrinių, teatrinių premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiuose pasaulio teatruose, o pjesių herojais tampa skirtingų epochų mokslo ir meno įžymybės. „Didro specialistas“ E.E.Šmitas (studijavo ir dėstė filosofiją, apgynė daktaro disertaciją tema „Didro, arba Gundymo filosofija“) pjesę „Paleistuvis“ savotiškai dedikavo garsiam švietimo epochos prancūzų filosofui Deni Didro.

Dinamiškame, prancūziško humoro kupiname spektaklyje atskleidžiama viena Didro diena: XVIII amžiaus dvare sukasi ekscentriški personažai; rengiama enciklopedija, kuriai filosofas, „padedamas“ dailininkės iš Prūsijos, bando parašyti apibrėžimą žodžiui „moralė“.

Aktualu ir populiaru

Recenzijos pavadinime perfrazavau anglų rašytojos L.Renison šiuolaikinio paaugliško bestselerio apie keturiolikmetę mergaitę Džordžiją Nikolson ir jos draugus „Meilutis, stringai ir laižiakas“ pavadinimą.

Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad spaudoje išsakyta režisieriaus mintis, ar nereikėtų ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ ženklą, pakelia nuotaiką.

Žinoma, galime dejuoti: „Vaje, vaje, prie ko nusirito pasaulis po Didro“, bet atviras, šmaikštus (net kandus ar gašlus), kiek eretiškas (ir erotiškas), švelniai intelektualizuotas (arba atvirkščiai, – primityviai tiesmukiškas) tekstas dabar labai populiarus.

Aktuali ir prigimtinių teisių retorika; oponavimas bet kokioms dogmoms; simpatizavimas paviršutiniškoms, pikantiškoms komedijinėms situacijoms. Kaip su premjera susiję stringai? Pasižiūrėkite ir netrukę išsiaiškinsite.

Ryški teksto privilegija

„Paleistuvis“ – situacijų komedija, kurioje netrūksta komiškų nutikimų, bet režisūriniai sprendimai/triukai (o jiems atsirasti erdvės pakanka), deja, tiesmukiški, minimalūs, neišradingi. Premjeriniame spektaklyje ryški teksto privilegija, nors… Aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas Didro vaidmuo jau dabar pakankamai spalvingas. Jo pagrindinė scenos partnerė aktorė Nelė Savičenko, vaidinanti ponią Аną Dorotėją Terbiuš (tapytojos ir apgaulių meistrę), – visada „vertinga medžiaga“ scenai.

Tiesa, N.Savičenko sukurtame vaidmenyje naujų aktorinio meistriškumo dominančių tarsi ir nepastebime, tačiau vaidmuo – aistringas ir mįslingas, kai kada provokuojantis nesutikti su aktorės sprendimais (pvz., rezignaciškai, pagiežingai sakomas monologas žiūrovą orientuoja į kitokio žanro spektaklį, sutrikdo veiksmo dinamiką). Ponia Terbiuš yra tas herojus, kurio veiksmų scenarijus ir režisūra įstumia Didro į kvailinančią situaciją ir pakoreguoja filosofo filosofiją.

Tarsi iš „blondinių“ šou

Laimėjusių ar pralaimėjusių šioje komedijoje nėra – susipainiojęs didysis laisvamanis Didro išsisuka: enciklopedijoje paslepia mažytę apgaulę – žodžio „moralė“ reikšmės siūlo ieškoti prie „etikos“, o „etikos“ – prie „moralės“.

Apgaudinėjama filosofo žmona ponia Antuaneta Didro (aktorė Regina Arbačiauskaitė) verčiau renkasi neištikimybę nei nuobodį…

Premjeroje debiutavo būsimosios teatro aktorės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docento P.Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentės Toma Gailiutė ir Monika Vaičiulytė. Pirmoji atliko Аnželikos, Didro dukters, antroji – jaunos merginos, madmuazelės Golbach vaidmenį. Abi aprengtos tarsi dvynės (minimalūs spalviniai niuansai), o ir vaidmenims kol kas stinga individualumo, todėl, reikalui esant, galėtų sėkmingai viena kitą dubliuoti. Toji „blondinių“ vaidybos mokykla, apkrėtusi pusę Lietuvos, įgrisusi iki gyvo kaulo ir labiau tinkama televizinių šou atstovams, nei profesionalioms aktorėms, kurioms nestinga potencialo paieškoti originalesnių sprendimų. Simpatiško „epizodo“ vaidmenį žaidžia Edvardas Brazys (Didro sekretorius Baronė).

Scenografija – nesusipratimas

Didžiausias spektaklio nesusipratimas – Sergejaus Bocullo scenografija: statiška, daug sykių matyta, primityvi. Net jos sąlygiškumas – sąlygiškas. Toks naujakurių stilius: „Ką tik atsikraustėme, todėl dar nežinome, kaip gyvensime“. Kostiumai – „epochiniai/neepochiniai“ – neišbaigti. Ir dėl šios priežasties spektaklis neturi stiliaus, charakterio.

Tikiu, kad gerai apšilę, spektaklį, kaip sakoma liaudyje, „išveš“ aktoriai.