Klaipėdos lėlininkai triumfavo Norvegijoje

Klaipėdos lėlininkai triumfavo Norvegijoje

Salomėja Burneikaitė

Klaipėdos lėlių teatras neseniai viešėjo Norvegijoje, Bergeno mieste vykusiame tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui festivalyje „MiniMidiMaxi’06“.

Paaugliams ir jaunimui

Klaipėdos lėlininkės Renata Kutaitė ir Viktorija Dambrauskaitė prieškalėdiniame Bergene. Salomėjos Burneikaitės nuotraukos Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ kūrybinė grupė Bergene prieš savo pasirodymą.

Tarptautinės kelionės šiais laikais jau nieko nestebina, tačiau teatrui būti pakviestam dalyvauti festivalyje ir atstovauti savo šaliai bei miestui neabejotinai yra profesinis pripažinimas.

Teatrų vaikams ir jaunimui festivalis „MiniMidiMaxi’06“, kuriame klaipėdiečiai svečiavosi lapkričio 29-ąją – gruodžio 2 dienomis, buvo organizuojamas tik antrą kartą ir, kaip tvirtino Vestlandske teatro centro meno vadovas ir festivalio direktorius Steinaras Torsenas, yra vienintelis tokio tipo festivalis Norvegijoje. Jo publika – vaikai arba jaunimas nuo 13 metų.

Norvegijoje yra festivalių vien suaugusiems arba vien vaikams, bet šis išskirtinis tuo, kad spektakliai yra adresuoti paaugliams ir jaunimui.

Susitiko kurso draugės

„Cukrinio namelio“ režisierė teatro FORMA vadovė Viktorija Rudytė po savo spektaklio. Aktorė Rūta Bunikytė prieš spektaklį „Vienintelė“ Bergene. Scena iš Viktorijos Rudytės spektaklio „Cukrinis namelis“ Vestlandske teatro centre.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ (rež. ir dail. Gintarė Radvilavičiūtė), skirto būtent jaunimui, įtraukimas į šio festivalio programą buvo natūralus, tačiau ypatingas tuo, kad priminė lėlių teatro režisieriaus profesijos, įgytos Klaipėdos universitete, tarptautinį pripažinimą.

Tarp jaunųjų režisierių, lėlininkų diplomus gavusių Klaipėdos universitete 2004-ųjų pavasarį (kurso vadovė doc. Jūratė Januškevičiūtė), buvo ne tik prie Klaipėdos lėlių teatro vairo stojusios Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, bet ir Viktorija Rudytė.

Ji jau porą metų darbuojasi Norvegijoje, išmokusi kalbą tęsia studijas Bergeno universitete ir garsina Lietuvą, Klaipėdą ir save naujais teatro FORMA spektakliais. Tai nepriklausomas ir nekomercinis postmodernus lėlių, objektų ir vaizdų teatras.

Du lietuvių spektakliai

Nacionalinis teatras Bergene, pasipuošęs festivalio „MiniMidiMaxi‘06“ atributika.

Aplinkybės lėmė, kad Bergeno festivalyje „MiniMidiMaxi’06“ buvo parodytas ne tik naujas Viktorijos spektaklis „Cukrinis namelis“ liaudies pasakos „Jonukas ir Grytutė“ motyvais, bet ir klaipėdiečių spektaklis „Vienintelė“, kuriame daug muzikos, judesio, plastinių judančių formų, kaukių, didžiulių lėlių, bet nėra teksto.

V.Rudytės teatro FORMA spektaklis „Cukrinis namelis“ programoje įrašytas kaip atstovaujantis Lietuvai, nors vyko norvegų kalba. Tai spektaklis apie priklausomybių saldybę ir narkomanijos problemas.

Mūsų teatro misija – populiarinti tradicinį ir netradicinį lėlių teatro meną Klaipėdoje, Lietuvoje ir užsienyje, supažindinti vaikus ir jaunimą su lėlių teatro meno išraiškos galimybėmis, ugdyti jaunojo žiūrovo meninį skonį – puikiai papildė festivalio „MiniMidiMaxi“ nuostatas kalbėtis su jaunimu apie jų problemas patrauklia menine kalba.

„Esate puikūs!“

Yra tekę dalyvauti daugelyje tarptautinių renginių, kuriuose pasirūpinama, kad dalyviai galėtų bendrauti, matyti vieni kitų darbus ir suprastų vieni kitus. Šis festivalis buvo išskirtinis tuo, kad nors, be kelių Norvegijos teatrų, jame dalyvavo svečių trupės su spektakliais iš Anglijos, Danijos, Švedijos ir Lietuvos, šio festivalio programos, bukletai, plakatai buvo išleisti tik norvegų kalba. Vyko seminarai, kūrybinės dirbtuvės, tačiau festivalis, orientuotas į jaunimą, geriausiai suprantamas buvo vietinei publikai. Nors tarp visų 16 spektaklių programoje buvo tik keletas naudojusių lėlių teatro meninę kalbą, tačiau tos kalbos universalumas teikė privalumų, padedant giliau pajausti tai, kas išreiškiama per vyksmą, daiktą, naudojant vizualines plastines formas, muziką, lėlių, kaukių bei objektų teatro estetiką.

Klaipėdiečių „Vienintelė“ buvo kaip tik tokia. Spektaklį festivalio organizatorių prašymu teko rodyti net du kartus, o apie jo poveikį žiūrovams galėjome spręsti iš neįprastos tylos spektaklių metu, padėkų ir ne kartą išgirstų – „esate puikūs!“.

Mūsų naudai

Tai yra labai daug, nes FORMOS teatro vadovės V.Rudytės, treti metai gyvenančios ir studijuojančios Bergene, liudijimas, kad Norvegijoje požiūris į teatrą nėra toks rimtas kaip Lietuvoje, byloja mūsų naudai. Norvegijos publikai teatro spektaklis paprastai yra pramoga, tokia kaip kino filmas, kurio metu galima užkandžiauti, kramsnoti, atsinešti gaiviųjų gėrimų ir po kėde palikti plastikinius butelius.

Norisi tikėti, kad netradiciniai lėlių teatro spektakliai „Cukrinis namelis“ ir „Vienintelė“, šalia kurių programoje buvo įrašytos ne tik kūrėjų pavardės, bet ir mūsų šalies vardas, primins, kad Europoje turime apie ką kalbėtis rimtai, raštingai, universalia ir įdomia jaunimui TEATRO KALBA.

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Kęstutis Meškys

Socialinių mokslų daktarą, SEB Vilniaus banko prezidento patarėją, finansų analitiką Gitaną NAUSĖDĄ esame įpratę matyti televizijos naujienų laidose, kai jis lyg aiškiaregis guru dėsto savo finansines prognozes, kalba apie palūkanų normas ir būsto kainas. Tad kiek netikėta buvo jį sutikti viename iš muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta“ renginių ir ne sostinėje, o Klaipėdoje.

Finansų analitikas Gitanas Nausėda niekada nepamiršta, kad gimė ir užaugo Klaipėdoje.

Kokią vietą šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje ir tokioje racionalioje kaip finansininko ekonomisto profesijoje užima kultūra, menas, intuicija? Kokia mūsų ateitis ir kultūros perspektyvos? Apie tai kalbėjomės su autoritetingu analitiku, į kurio nuomonę ir prognozes įsiklauso ir paprastas Lietuvos žmogus, ir solidus verslininkas, ir valstybės ar politikos veikėjas.

– Gana netikėta sostinės gyventoją ir tokios nemeniškos profesijos žmogų sutikti kultūriniame renginyje čia, Lietuvos kultūriniame paribyje. Kas Jus atvedė į Klaipėdą?

– Turiu prisipažinti, kad gimiau Klaipėdoje ir iki 1981-ųjų, kai baigiau mokyklą, buvau klaipėdietis. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir, matyt, jau turėčiau save vadinti eksklaipėdiečiu. Bet į Klaipėdą visada grįžtu kaip į artimą mylimą miestą. Be abejo, ir noras aplankyti tėvus skatina čia atvykti dažniau. Šį kartą, prisipažinsiu, į uostamiestį atvedė ir noras apsilankyti klasikinės muzikos festivalyje „Alternatyva-2006. Gamta“. Mane sieja pažintis su šio festivalio organizatoriumi Martynu Švėgžda von Bekeriu, kurio koncertuose ir organizuojamuose renginiuose pagal galimybes apsilankau. Ir šį kartą tai padaręs neapsirikau – labai malonu, kad tai buvo ne komercinis, ne koks nors šou renginys, o kamerinis pagal savo prasmę ir bendravimą intelektualių žmonių susitikimas. Nustebino susirinkusiųjų gausa. Tai rodo, kad žmonės gyvai domisi tokiais renginiais, kad tai mūsų kultūros šoumenizacijai yra rimta atsvara.

Manau, kad būtų neteisinga Klaipėdą vadinti kultūriniu paribiu ar provincija – provincijos statusą lemia ne geografinė padėtis, o žmonių domėjimasis kultūra.

– Esate gana pragmatiškos, šalto ir racionalaus proto reikalaujančios profesijos atstovas. O kaip susidomėjote kultūra, menais? Ar kas nors iš artimųjų dirba šioje srityje, ar tai Jūsų grynai vidinis poreikis?

– Be abejo, tai vidinis poreikis. Manau, jei žmogus yra ekonomistas ir po darbo jis galvoja vien apie ekonomiką, verslo reikalus, tai kažkas su juo yra negerai.

Prisipažinsiu, kad ne visada buvau toks aktyvus kultūros renginių lankytojas. Buvo laikas, kai buvau įnikęs vien į profesijos reikalus, domėjausi vien savo veiklos literatūra. Tačiau, matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau įvyksta lūžis, kai imi suprasti, kad gyvenimas yra daug įdomesnis, nei vien tavo profesija.

Negaliu pasakyti, kad visi kultūrinio gyvenimo reiškiniai yra man įdomūs. Aš tiesiog atsirenku, kas man aktualu, galiu nepatingėti nuvažiuoti ir į kitą miestą, apsilankyti panašiame renginyje, kaip šį kartą Klaipėdoje.

Kitas mano prisilietimas prie kultūros – tai senų lituanistinių knygų kolekcionavimas. Iš pradžių tai buvo epizodinis užsiėmimas. Tačiau vis daugiau skaičiau istorijos, architektūros ir dailės leidinių, kurie mane vis labiau įtraukė, padėjo „užlopyti“ išsilavinimo spragas. Tų spragų dar ir dabar yra labai daug – tai ir nenuostabu, nes tarybiniais laikais mokykloje mokėmės komunistų partijos istorijos, o ne architektūros stilių raidos.

– Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikinėje civilizacijoje vis didesnį vaidmenį atlieka tarpdisciplininiai dalykai, humanitariniai požiūriai susilieja su technokratiniais, grynai pragmatiniais ir racionaliais?

-Ne paslaptis, kad mūsų švietimo sistema duoda vienpusiškas žinias – jei tu ekonomistas ar inžinierius, tai esi „prifarširuojamas” tik tų žinių. Mėginimas įvesti tokį žmogų už rankos į kitą pasaulį šiandien tampa nepaprastai svarbus. Atsiranda daug gilesnis, sisteminis požiūris į vieną ar kitą reiškinį. Mokslo humanizavimas žymiai praplečia ir pagilina pasaulio suvokimą.

– Einšteinas yra pasakęs, kad geros meninės literatūros puslapis neretai jam duodavo daugiau informacijos, negu ištisos mokslinės knygos perskaitymas. Ar su panašiu reiškiniu tenka susidurti ir Jums?

– Nežinau, kaip tai atsitinka kiekvienu atveju. Bet man kultūra, menas padeda netapti profesiniu idiotu. Daugelio žmonių tyko toks pavojus – būdami tobuli savo profesijoje specialistai, jie vis dėlto iki galo nesuvokia šio nuostabaus pasaulio, nes žiūri į jį itin siauru kampu. Mus supanti aplinka yra per daug įdomi, kad įniktum tik į savo profesiją. Todėl kultūra man ir yra geriausias būdas atsikvėpti, sustoti, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Ji daug duoda ir profesine prasme – manau, kad ekonomines problemas pradėjau gvildenti ne tik remdamasis sausais skaičiukais, bet ir intuicija.

Kita vertus, visuomenė į ekonomiką, finansus žiūri kaip į nuobodų mokslą, kuris, be kita ko, yra pernelyg matematizuotas. Tačiau taip nėra – ekonomika tikrai turi daug ko viliojančio ir jokiu būdu nėra tik svertas pinigams uždirbti. Tiems, kas netiki, siūlyčiau paskaityti A.Smito, Dž.-M.Keyneso arba V.Jurgučio veikalus. Apskritai šiandieniniame beprotiškai skubančiame pasaulyje mes mažokai domimės klasika, tarp kitko, – ir ekonomikos mokslu.

– Ne paslaptis, kad finansinio pasaulio atstovai dažniausiai tampa įvairių meno galerijų steigėjais ir savininkais, yra didžiausi meno kūrinių kolekcionieriai. Jūsų nuomone, tai profesinio įvaizdžio dalis ar noras pabėgti nuo nuobodžių skaičių į grožio pasaulį? O gal nuogas pragmatizmas – saugi investicija?

– Tai iš dalies susiję su tuo, kad finansinės rinkos dalyvių investicinės galimybės yra platesnės nei kitų ūkio šakų. Čia kalbama ne tik apie atskirus žmones, bet ir apie institucijas – bankus, pensijų ir investicinius fondus ir pan. Vis labiau suvokiama, kad banką galima papuošti ne tik marmuru ar auksu, bet ir vertingais meno kūriniais.

Kita vertus, nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad materialiąja kultūros produkcija labiausiai domisi finansininkai. Dalis žmonių žiūri į meno kūrinį siauriau, kaip Jūs sakote, – kaip į gerą investavimo objektą, kuris ateityje gali padėti uždirbti gražaus pinigėlio. Juk matome, kokių kainų rekordų pasiekia senųjų klasikų meno kūriniai tarptautiniuose aukcionuose. Beje, tos kainos auga ir auga.

Manau, ir šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbai ilgainiui įgis vis didesnę vertę. Todėl dalis žmonių investuoja į meną grynai pragmatiniais tikslais, kiti nori iš tų investicijų ir peno širdžiai. Kai kurie žmonės pradeda savo žygį į meno pasaulį kaip verslininkai, o pakeliui suvokia, kad jam reikia be išlygų atsiduoti, net aukojant tiesioginiam darbui skirtą laiką. Net žvelgiant į šį reikalą iš finansininko pozicijų, juk neįmanoma protingai investuoti į tą dalyką, kurio visiškai nesupranti ir negali įvertinti. Tai ir skatina domėtis meno pasauliu, jį giliau pažinti.

– Kitąsyk tam verslininkui, kuris neabejingas kultūrai, menui ir dažnai nepagaili pinigų kokiam reikšmingam renginiui, žymiai geriau sekasi ir versle. Ar Jūs neįžvelgiate čia tam tikro dėsningumo?

– Jeigu Jūs tai pastebite, matyt, tas ryšys iš tikrųjų egzistuoja. Tokie žmonės yra įvairiapusiškesni kaip asmenybės, jie įžvalgesni, kūrybiškesni. Tai – savybės, kurios ir padeda sėkmingai plėtoti verslą.

Tačiau nereti ir atvejai, kai toks susidomėjimas yra mados paskatintas ir paviršutiniškas. Įvairūs tarpininkai įperša tokiems snobizmo vedamiems verslininkams ir abejotinos vertės meno kūrinių. Apskritai man susiklostė įspūdis, kad kai kurie žmonės lankosi tik tuose kultūros renginiuose, koncertuose, kur bilietų kainos siekia keletą šimtų litų, o kituose ne mažiau dėmesio vertuose renginiuose jų nepamatysi. Atrodo, „pasikultūrinimas“ tampa savotiškos mados reikalu. Bet, ko gero, tai irgi yra geriau negu nieko – tiesiog kiekvienas žmogus savaip ieško asmeninio tako į kultūrą.

– Grįžkime prie to, ką Jūs pasakėte: verslo žmonės, neabejingi kultūrai, giliau suvokia problemas, yra kūrybiškesni. Gyvename pokyčių epochoje. Ir šiandien verslo sėkmę lemia inovacijos, kūrybiškumas, kuriuos ugdo kultūra, meninis mąstymas. Vis dažniau kalbame apie kūrybines industrijas. Ar kultūra iš deklaruojamo netampa svarbiausiu realiu ekonominiu faktoriumi?

– Iš tikrųjų tokių verslo rūšių, kuriose gali snūduriuodamas dešimtimis metų išlikti konkurencingas, beveik nebeliko. Norint versle būti „virš vandens“, reikia nuolat atnaujinti tiek technologijas, tiek darbo organizavimą, tiek rinkodarą. Tai tarsi aksioma – tas žmogus, kuris turi sąlyčio taškų su kultūra, yra kūrybiškesnis ir turi daugiau galimybių nugalėti konkurencinėje kovoje. Ir nors yra išimčių, jos tik patvirtina taisyklę.

Kartais nelengva pasakyti, kas ką lemia – galbūt verslininkas pasinėrė į kultūrą todėl, kad jo genuose jau buvo „užkoduotas“ toks poreikis. Nors genų įtaka šioje srityje aš, tiesą sakant, nelabai tikiu.

– Žymus antropologas, semiotikas K. Levis Strausas sakė, kad ateityje civilizacijos laukia visuotinė humanizacija arba ji visai išnyks. Kiek ši nuomonė, Jūsų požiūriu, turi pagrindo? Ar tikrai ateityje mes visi tapsime kūrėjais ir menininkais?

– Tai, kad procesai rutuliojasi šia kryptimi, – neabejotina. Tai, kad išsitrina ribos tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų yra taip pat akivaizdu. Tik manau, kad esminiams pokyčiams reikia daug laiko.

Jei pažvelgtume į ekonominę ir finansinę sritį, per pastaruosius 30-40 metų ji vis daugiau sėmėsi žinių iš kitų mokslų – sociologijos, psichologijos, socialinės antropologijos. Toks mokslų virsmas bus labai laipsniškas, ir mūsų kartai jau „negresia“ tapti kūrėjų ir menininkų visuomene. Tai, be kita ko, didžiulis iššūkis ir švietimo sistemai, kuri bus priversta adaptuotis prie naujų sąlygų ir rengti kūrybingas ir savarankiškai mąstančias asmenybes, išmanančias ne tik apie ekonomiką, inžineriją, bet ir kultūrą, menus, architektūrą…

Ir dabar mokyklose diegiama ankstyva specializacija, mano manymu, yra neteisinga – žmogus gali būti per anksti įstatytas į tam tikrus rėmus, kurie gali neleisti atsiskleisti tikriesiems jo gabumams. Tai tampa neretai asmenine drama – žmogus priverstas visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir blaškytis, o visuomenė praranda kūrybingą asmenybę.

Šiandieninio žmogaus gyvenimas yra nuolatinis galimybių siaurėjimas: kai tau dešimt, tu dar gali tapti bet kuo; kai tau dvidešimt – tu jau nebetapsi disko metimo ar dailiojo čiuožimo pasaulio čempionu, nebebūsi ir smuikininku virtuozu, o kai tau penkiasdešimt – tavo kūrybinio judėjimo rėmai tampa jau griežtai apibrėžti.

Kol kas švietimo reformą aš tapatinu su nežmoniškai sunkėjančiomis savo dukrų kuprinėmis, per jas aš nelabai pajėgiu įžvelgti, ar iš tikrųjų mokykloje tobulėja jų asmenybės, ar jos dėl geresnio švietimo nueis toliau už mus, savo tėvus.

– Tačiau šiandieninę Jūsų veiklą – esate finansų analitikas ir prognozuotojas – drąsiai galima priskirti prie kūrybinių profesijų. Į Jūsų finansines prognozes įsiklauso bene pusė Lietuvos aktyviosios visuomenės, jau nekalbant apie valstybės veikėjus, politikus. Tai didžiulė atsakomybė. Kaip gimsta Jūsų prognozės?

– Į ekonominės analizės sritį aš atėjau visiškai natūraliai. Iš pradžių pasišvenčiau mokslinei pedagoginei veiklai, vėliau buvo mokslinės studijos Vokietijoje, darbas valstybinėse finansinėse institucijose. Po to susiformavo poreikis tapti nebe valdininku ir viršininku, kuris per dieną pasirašinėja šūsnis popierių, o žmogumi, kuris analizuoja, vertina ūkinius ir finansinius procesus. Todėl sąmoningai atsisakiau sėkmingos valdininko karjeros, atsistatydinau iš Lietuvos banko valdybos narių (nors šalies Prezidento dekretu buvau paskirtas net devyneriems metams) ir pasirinkau šį kelią, kuriam iš tikrųjų visą laiką ir rengiausi.

Tačiau pamažu vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad net prognozavimas, mėginimas pažvelgti į ateitį, numatyti reiškinius yra glaudžiai susijęs su intuicija. Intuicija savo ruožtu yra toks nenusakomas dalykas, kuriam, be abejonės, turi įtakos ir intelektas, žinios, ir nuojauta ar patyrimas, galiausiai net tai, apie ką mes šiandien šnekame, – domėjimasis kultūra. Ne kartą ekonominėje prognozėje tai, ką tu pajautei, daugeliu atvejų yra tiksliau, negu tai, ką tu išprotavai logiškai, pagrįsdamas statistika. Tai yra itin įdomu, nors skeptikas iš karto pasakys: tai kuo tie ekonomistai skiriasi nuo astrologų?..

Aišku viena – prognozių poreikis auga ir, jei prieš keletą metų, dirbdami SEB Vilniaus banke buvome vos ne vieninteliai šios profesijos atstovai, tai šiandien jau turime nemažai kolegų ir konkurentų. Tai yra gerai.

– Negaliu nepaklausti Jūsų, kaip analitiko, kokios mūsų kultūros perspektyvos. Kaip keisis kultūros žmonių gyvenimas?

– Sutikime, kad šis procesas turi sąsajų su ekonomika – kuo ūkis yra geresnės būklės, tuo žmonės turi daugiau galimybių naudotis aukštąja kultūra, ne tik ta visiems prieinama, kuri yra kasdien peršama komercinių televizijų. Net elitinė mūsų visuomenės dalis – šviesuomenė, kuri šiandien negali pasigirti didžiausiomis pajamomis, situacijai pagerėjus galėtų lengviau atsipūsti ir nebegalvoti vien tik apie kasdienių poreikių patenkinimą, o pajėgtų įsigyti gerą knygą, geidžiamą paveikslą. Tik nenuskurdinta inteligentija gali atlikti savo priedermę – spinduliuoti teigiamą energiją likusiai bendruomenei, įtraukti ją į kultūros pasaulio piliečių ratą.

Mane džiugina, kad rimtuose renginiuose šiandien galima pamatyti kur kas daugiau žmonių, nei prieš 5-6 metus. Pažiūrėkime, kas darosi Vilniuje, – net toli gražu ne į populiariausius spektaklius sunku gauti bilietų. O dar prieš dešimtmetį net į pasaulio muzikos garsenybės koncertą susirinkdavo nepilna salė klausytojų.

Tad aš žvelgiu į kultūros ateitį optimistiškai. Masinė kultūra gali nugalėti Kultūrą tik tvyrant skurdui, kitomis sąlygomis ji neturi jokių galimybių.

– Jūsų, kaip ekonomikos ir finansų eksperto, negaliu nepaklausti, kodėl Lietuva taip ženkliai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių užsienio investicijų požiūriu, ir ekonominiai mūsų laimėjimai neretai kuklesni nei kaimynų?

– Manau, kad mūsų ekonominė situacija, verslo aplinka nėra blogesnė nei kaimyninėse šalyse. Tai, kad užsienio kapitalas nenoriai ateina į Lietuvos ekonomiką, aiškintina mūsų nemokėjimu pristatyti savo pasiekimus, savo išskirtinumą pasauliui. Todėl ne paslaptis, kad mus laiko šalimi be veido. Kartais geriau turėti kokį nors neigiamą bruožą (antai pažiūrėkite, kaip Boratas išreklamavo pasauliui Kazachstaną), defektą, kuris atkreipia kitų dėmesį, nei būti visiškai neidentifikuojamu ir nerandamu pasaulio žemėlapyje.

– Manoma, kad egzistuoja vadinamosios ekstravertinės ir intravertinės kultūros. Lietuvių mentalitetas, jų kultūra, suformuota katalikybės, priskiriami intravertinei, nukreiptai į vidų kultūrai. Gal ir čia glūdi Jūsų minėtos problemos, nes šiuolaikinė civilizacija yra akivaizdžiai nukreipta į išorę, į įvaizdį, yra ekstravertinė?

– Religinė tradicija, be abejo, turi didžiulę įtaką kultūrai, o per ją – ir ekonomikai. Jūsų pastebėjimai turi pagrindo. Faktas ir tai, kad mūsų kaimynai estai, atstovaujantys protestantų religijai, net ir savo silpnybes sugeba pateikti sau palankiu kampu. Jie iš tikrųjų gyvena principu: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Ir, žiūrėk, išeina…

– Be kultūros, meno, kokius dar turite pomėgius, kaip leidžiate laisvą laiką? Gal tartumėte keletą žodžių apie Jūsų kolekcionavimą…

– Mėgstu paskaityti gerą knygą, nors grožinei literatūrai lieka vis mažiau laiko. Tai dažniausiai būna bibliofiliniai dalykai, knygotyros knygos ir straipsniai, istoriniai veikalai, architektūros meno knygos…

Dažnai naršau po internetą, ieškodamas knygų savo kolekcijai. Esu sukaupęs nemažą 1,5-2 tūkst. retų, senų knygų rinkinį, tarp kurių bene brangiausias man – 1595-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Kasparo Hennenbergerio „Prūsijos didžiojo žemėlapio aprašymas”.

Skaitau tai, kas tikrai miela dvasiai, einu ten, kur maloniai ir prasmingai galiu praleisti laiką, padiskutuoti… Tiesa, pastaruoju metu noriu dažniau lankytis teatre, pamatyti daugiau naujų spektaklių.

Gyvenimo rutina įtraukia į savo verpetą ir staiga pagalvoji, kad labai seniai nebuvai koncerte ar parodų salėje. Kartais paimu į rankas ir gitarą, kuria groti mokiausi dar muzikos mokykloje.

Reikia skirti laiko ir šeimai, kurioje vyrauja moteriška pusė, – turiu dvi dukras. Be to, – katę ir labradoro retriverio veislės kalaitę.

Mėgstu pasidarbuoti pjaudamas žolę sodyboje arba namuose Vilniuje, tačiau kai tai reikia daryti kelias valandas iš eilės – malonumas kartais virsta kančia…

– Dėkui už pokalbį ir prognozes, gana palankias kultūrai.

Be pavadinimo

Be pavadinimo

Kristina Jokubavičienė

Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Kuria intrigą

Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…

L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.

Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.

Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.

Kupini paslapties

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.

Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.

Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.

Priverčia pajusti

Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…

Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.

Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.

Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.

Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

Ramunė Pletkauskaitė

Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografijos – projektas „Savos raidės“, vykęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir jos galerijoje „Akademija“, susilaukė įvairiataučio dalyvių būrio ir sostinės publikos, ypač akademinės, dėmesio.

Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūriniai – specialiai „Savų raidžių“ parodai.

Projektą sudarė du segmentai: paroda ir kūrybinės dirbtuvės.

„Savų raidžių“ parodoje dalyvavo devyni Lietuvos dailininkai (tarp jų – ir klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, telšiškė Zita Inčirauskienė) ir penkiolika rašto menininkų iš užsienio – Izraelio, Japonijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Jų paroda „Akademijos“ galerijoje veikė lapkričio 13-25 dienomis.

Algis Kliševičius „Savų raidžių“ parodai irgi sukūrė naujus darbus.

Užsiėmimus „Savų raidžių“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurios buvo įkurtos VDA Dizaino katedroje, vedė profesoriai Algis Kliševičius ir Albertas Gurskas, taip pat svečias iš Moldavijos Grigorijus Bosenka.

„Projekto rengėjai sukvietė žmones, kurie dirba akademinį darbą, – pasakojo „Klaipėdai“ A.Kliševičius. – Mokydami kitus, parodėme, ką mokame ir galime patys. Viešose pamokose buvo ir dėstytojų, ir studentų. Mūsų kaligrafijos ir spaudos grafikos paroda irgi nestokojo besidominčiųjų“.

Paroda „Savos raidės“ 2007-ųjų kovą atkeliaus į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją. Joje bus pristatytas ir projekto katalogas, kuris per vernisažą Vilniuje dar nebuvo pasirodęs.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Ramunė Pletkauskaitė

Visagino bibliotekos parodų salėje gruodžio 15-ąją atidaryta Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų kūrinių paroda ir pristatyta jų knyga.

Visagino dailininkų grupės „Kvadratas“ vadovas Andrejus Denisenka, klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė ir grafikas Algis Kliševičius per parodos ir knygos „Grafika iš Lietuvos pajūrio“ pristatymą visaginiečiams.
Paroda „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ Visagine veiks iki 2007-ųjų sausio vidurio. Joje po kelis rašto meno darbus eksponuoja klaipėdiečiai A.Kliševičius, M.Petrulis, A.Klemencovas, R.Bočkutė, Z.Mazaliauskaitė, V.Černiauskaitė-Augaitienė, telšiškė Z.Inčirauskienė, kretingiškė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tie patys autoriai, kurie pristatomi pernai Klaipėdoje pasirodžiusioje knygoje „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“.

Ji jau pasisvečiavo Vilniaus ir Geteborgo knygų mugėse, pasveikinta Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, o dabar nukeliavo ir į Visaginą. Tenykštei kultūros bendruomenei knygą pristatė ją išleidusios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Pajūrio grafikams vernisaže atstovavo A.Kliševičius ir M.Petrulis. Pastarasis kitądien visaginiečiams surengė viešą kaligrafijos pamoką, kuri truko net keturias valandas.

„Truputį pamokė kitaip rašyti, – juokėsi A.Kliševičius. – Parodė, kaip raštas gali virsti menu, paskui drauge aptarėme, kaip kam sekėsi. Surengėme savotišką kaligrafijos šou.“