OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA”
Geriausi Oskaro Koršunovo teatro spektakliai bus rodomi Klaipėdoje
„Ten būti čia” buvo pirmojo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio, pelniusio jam tarptautinę šlovę, pavadinimas. Šiandien jo vardo teatras žymiausiuose tarptautiniuose festivaliuose priklauso geidžiamiausių penketukui. Bet Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras ryžtingai nusiteikęs būti ne tik ten, bet ir čia. Vasario ir kovo mėnesiais net septynis geriausius repertuaro spektaklius jis pristatys uostamiesčio publikai. Tarp jų – ir gastrolių išvakarėse išleista premjera.
Nuo naujausių iki seniausių
Festivalio „Ten būti čia“ pradžioje OKT pristatys naujausius savo spektaklius: vasario 7 d. Klaipėdos koncertų salėje klaipėdiečiams pirmą kartą parodys B.Mar ir A.Kučinsko kamerinę „Grimo operą“, o vasario 8 d. Žvejų rūmų mažojoje salėje uostamiesčio publika kviečiama į premjerą – spektaklį „Kartu” pagal D.Čepauskaitės pjesę.
Didieji OKT spektakliai: vasario 18 d. į sapnų pasaulį vilios „Vasarvidžio nakties sapnas“, o 21 d. – kitas nemirtingas V. Šekspyro šedevras – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Vasario 23 d. scenoje šėls velniška „Meistro ir Margaritos“ šutvė. Visi jie bus rodomi Žvejų kultūros rūmuose.
Skandalinguosius teatro spektaklius „Shopping and fucking“ bei „Ugnies veidas“ Klaipėdoje planuojama parodyti kovo 26 ir 27 dienomis Muzikiniame teatre.
„Kartu” – premjera
Klaipėdiečiai vieni iš pirmųjų turės progą pamatyti premjerą – „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.
Tai kelių menininkų eksperimentinio darbo proceso rezultatas; publikai atveriama tam tikra to proceso dalis.
Pasak kūrėjų, tai tas atvejis, kai spektaklis nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą. „Mano darbas, iki paskutinio varžtelio!“ – taip pristato spektaklio personažas savo kūrinį. Panaši ambicija veda ir spektaklio autorius – sumeistrauti viską nuo pradžios iki galo savo rankomis, būti atsakingiems ne už detalę, o už visumą, noras artikuliuoti ne žodį, bet mintį. „Hand made“ tampa pagrindiniu darbo principu ir sąmoningu apsiribojimu bei atsisakymu daugybės įprastų komponentų ir priemonių, darančių teatro reginį patrauklų.
Kūrybos procese plėtėsi spektaklio temų laukas. Siekiant šiuolaikiniame žmoguje atrasti archetipą, pjesę papildė lietuvių liaudies pasaka, bibliniai siužetai.
Spektaklio problematikos centre – nacionalinio vyro ir moters (diedo ir bobos) charakterių stereotipai ir jų komunikacijos absurdas. Šimtamečiai diedas ir boba, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos. Distancija tarp personažų ir aktorių amžiaus provokuoja ieškoti naujų teatrinės raiškos būdų. Spektaklio autoriai – Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis.
Žiaurus „Ugnies veidas”
Po ilgesnės nei dvejų metų pertraukos bus parodytas spektaklis „Ugnies veidas”.
Kaip tikras siaubo meistras O.Koršunovas, atvirai demonstruodamas populiariausio šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariaus fon Majenburgo pjesėje „užkoduotą’” žiaurumą, sukūrė siautulingą košmarą, skleidžiantį degančių kūnų kvapą.
Tai griuvėsių laukas, kur gyvenimas susitraukia iki siauros sofos erdvės, kurioje šalia tylinčių tėvų savo pusiau vaikiškus kūnus įspraudžia ir Olga su Kurtu – vienas nuo kito negalintys atsiskirti Siamo dvyniai. Pragariška porelė, skelbianti geismą mirties instinktui ir gyvenimo griovimui.
Čia nėra jokio atsiribojimo: spektaklis leidžia pamatyti viską, kas slypi už vienos iš daugelio šeimų „fasado”. Režisierius panaikina scenos aikštelę – pirmame plane be jokių gudravimų meistriškai „žaidžia” aktoriai: šiame spektaklyje debiutavęs Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Remigijus Vilkaitis, Dalia Brenciūtė ir Dainius Gavenonis.
Netradicinė „Grimo opera”
Pirmą kartą Klaipėdoje bus parodyta netradicinė „Grimo opera”.
Originalų poetės ir aktorės Birutės Marcinkevičiūtės bei kompozitoriaus Antano Kučinsko sumanymą įgyvendinti padėjo skirtingų sričių menininkai. Pirmu smuiku groja dirigentas Aleksandras Šimelis. Jis prakalbina „Grimo operos“ trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Jie meistriškai demonstruoja „balsų grimą“ – intonacijas, juoką, atodūsius, šauksmus, šnabždesius, kuriais mėginame išreikšti savą emocijų amplitudę.
Personažų veidai lyg kine keičiasi dideliame ekrane. Fotografo Dmitrijaus Matvejevo fotografijos – graudžiai juokinga skirtingų amžių ir charakterių paletė. Jos spalvinę gamą kruopščiai kūrė net trys grimo meistrės.
„Grimo operos” personažai – galimi kiekvieno mūsų „įvaizdžiai“ praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi. Tai kone egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas tarsi savotiškos grimo pamokos, kurių išmokstame bėgant laikui, tačiau galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik… tuščias grimo kambarys.
Skandalingasis „Shopping and fucking”
Atspėkite, kas paženklino Oskaro Koršunovo teatro įkūrimą, režisieriui pelnė skandalisto etiketę ir sumušė visus rekordus, tapęs lankomiausiu spektakliu. Žinoma, tai – „Shopping and fucking”, sukėlęs Lietuvoje kultūrinį šoką ir tapęs naujosios dramaturgijos „šaukliu”. Pjesės autorius britų dramaturgas Markas Ravenhilas, šią vasarą lankęsis Lietuvoje, prisimena šį spektaklį kaip vieną sėkmingiausių savo pjesės pastatymų
Pasiryžęs priartinti beforme abstrakcija virtusį teatrą prie gyvenimo, režisierius O.Koršunovas pirmasis nuplėšė nuo scenos šventumo ir nekaltybės uždangą ir privertė žiūrovus stebėti atpažįstamas seksualines ir dvasines perversijas.
Spektaklis labiausiai šokiruoja negailestinga dabartinės visuomenės analize – žmogus neturi pasirinkimo – tik pirkti arba parduoti. Ne tik prekes, bet ir savo jaunystę, jausmus, ateitį, nes kitaip jis neturi galimybės išlikti.
Spektaklyje susitinka paprasti, tikri žmonės, kurie „dramą” ne atsineša, bet išgyvena „čia ir dabar”. Todėl į pirmą planą iškyla žmogus, jo sąmonė ir jausmai.
Populiarioji trijulė apie… meilę
Antroje vasario pusėje tris didžiausius ir populiariausius OKT/ Vilniaus miesto teatro spektaklius pagal klasikinės literatūros šedevrus teatro gerbėjai uostamiestyje galės pamatyti Žvejų rūmų didžiojoje salėje.
Beje, visi trys gali tapti geriausia Jūsų dovana mylimiesiems Šv. Valentino dienos proga, nes visi trys yra apie… meilę.
Pirmoji scenoje siautės fantasmagoriška, bene išmoningiausio teatro spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ įsimylėjėlių kompanija.
Dažnai be saiko puošniai interpretuojamą Šekspyro pjesę O. Koršunovas „pastatė ant lentos”. Tiesiogine žodžio prasme. Vietoje įprasto scenovaizdžio ir kostiumų pasirinkęs medinę plokštę, režisierius mankština žiūrovų vaizduotę. Lentos imituoja teatro uždangą, vaidybos pakylą, miesto sieną ir rūmų mūrą, medžių tankmę ir miško paklotą. „Nuoga” ar dekoruota plokštė atstoja kostiumą, absorbuoja ar išryškina veikėjų ypatybes.
„Čia ne tik herojai klajoja savo jausmų, bet ir mes klaidžiojame sapno vaizdų labirintais, kaip vaikai tikrindami savo vaizduotę: iš Vakarų – į Rytus, iš antikos – į modernų pasaulį, iš asketiškų viduramžių – į juslingąjį Renesansą, iš pirmykščių ritualų – į civilizacijos glėbį”, – apie spektaklį rašė teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė.
Visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, žiūrovų akyse virsta neįtikima ir stebuklinga. Ypač keri neblėstanti aktorių energija, su kuria jie vaidina spektaklį nuo studentavimo laikų. Dabar, jau tapę žymiais arba atvirkščiai – su teatru maža ką bendra turintys, jie su entuziazmu demonstruoja žiūrovams akrobatinius triukus ir skaldo iš koto verčiančius pokštus.
Siaus miltų pūga
Žvejų rūmų scenoje siaus baltų miltų pūga, ženklinanti šeimų tradicijų ir barnių paisyti laiko neturinčią aistringą Romeo ir Džuljetos meilę. Tarpusavyje kariaujančias Montekių ir Kapulečių šeimas režisierius pavertė konkuruojančiomis kepyklomis. “Mane domina meilė, kuri gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, karo atmosferoje”, – sakė O. Koršunovas, šaltakraujiškai pavertęs peilius kalavijais, padėklus – neštuvais, šaukštus – laidotuvių puokštėmis, suporavęs juos mirties šokiui.
Vaikų istorija rutuliojasi taip greitai, kad Romeo ir Džuljeta neturi laiko laukti dviejų šeimų susitaikymo. Vaikų nekantrumas tik pagreitina katastrofą, kurią užprogramavo neapykantos tradicija. Bet miršta jie ne vieni – visas pasaulis, abu klanai miršta su jais. „Šiame spektaklyje man svarbiausia yra meilė. Galbūt šią istoriją reikėtų permąstyti iš naujo ir suprasti, kaip ji gali mus išgelbėti”, – yra sakęs režisierius.
Akistata su „Meistru ir Margarita“
Klaipėdos žiūrovų laukia akistata su dar viena dramatiškiausių istorijų. Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ pagal Michailo Bulgakovo šedevrą klasika nustoja buvusi muziejine vertybe. Režisierius sukūrė užburiantį vaidinimo ritmą, kuris pulsuoja tarp žemės ir dangaus, tarp ketvirtojo dešimtmečio Maskvos ir šiandieninio Vilniaus.
„Meistras ir Margarita” – spektaklis apie kūrėją. Apie nepasotinamą kūrybos alkį – kaip išsigelbėjimą nuo vienatvės, benamystės ir neišvengiamai žmogų pasiglemžiančios nebūties.
Čia nėra meilės istorijos: meistras (Rytis Saladžius) – baugšti ir nervinga beprotnamio žmogysta, kuriai viskas praeityje, Margarita (Aldona Bendoriūtė) – moteris, įsimylėjusi romaną. Istorijos centras akivaizdžiai perkeliamas į jaukią Šėtono kompaniją. Joje – pats Volandas (Dainius Kazlauskas) – negailestingos elegancijos velnias smailia barzdike ir languotašvarkis Korovjovas (Audrius Nakas), rūpestingasis kipšas Azazelas (Julius Žalakevičius) ir pagaliau ne mažiau svarbus katinas Begemotas (Arūnas Sakalauskas), kuris preciziškai derindamas mimiką ir humorą, yra tikras spektaklio perlas.
Vaidinimo ritmą palaikančio pianisto Petro Geniušo rankose klavišais tampa ir aktoriais – jų kalba perauga į rečitatyvą, garsai jungiasi į polifoniją… Ir gimsta spektaklis, kuriame nepastebimai keičiasi skirtingi stiliai bei nuotaikos, nepaliaujamai stebinantys žiūrovą.
Nenumatytos paklaidos
Klaipėdoje taip pat buvo planuojama parodyti dar du didelius spektaklius – Sofoklio „Oidipą karalių“ ir brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Pirmojo nepavyks atvežti dėl aktorių užimtumo, o antrasis sutapo su savivaldybių rinkimų data, o, kaip žinia, Žvejų rūmuose yra rinkimų komisija.
Visus kamerinius spektaklius norėta rodyti Klaipėdos dramos teatre, tačiau, gavę žinią apie teatro uždarymą, vilniečiai buvo priversti juos „išmėtyti“ po skirtingas uostamiesčio sales ir pakeisti rodymo datas. Tikėkimės, čia nuodytos – jau galutinės, ir publikai daugiau painiavos nebus. Bilietai į OKT mini festivalio Klaipėdoje spektaklius parduodami jų rodymo salių kasose.
Besidomintiems O.Koršunovo ir jo teatro darbais šis mini festivalis – savotiška mankšta prieš vasario pabaigoje ar kovo pradžioje laukiamą šio režisieriaus premjerą – A.Strindbergo „Kelias į Damaską”, kurį jis baigia pastatyti Klaipėdos dramos teatre.
