Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų

Rita Bočiulytė

Išrinktos populiariausia ir gražiausia per metus išleistos knygos, paskelbti ir prizais apdovanoti per visą 754 metų miesto istoriją pirmąsyk uostamiestyje vykusio konkurso „Klaipėdos knyga – 2006“ nugalėtojai. Bet neblėsta įspūdis, kad konkurso rezultatai vieniems buvo laukti, kitiems – netikėti.

Gražiausios 2006 metų Klaipėdos knygos leidėjai – Klaipėdos universiteto leidyklos direktorei Lolitai Zemlienei apdovanojimą įteikė konkurso organizatorė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė (centre) ir mecenatas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Anot Broniaus Leonavičiaus, leidyklai autorius atneša rankraštį, knygą sukuria dailininkas. Roberto Gabrio nuotraukos

Graži – profesionali

Niekas labai nenustebo, kai balsuodama plačioji visuomenė populiariausia pripažino grupės istorikų parengtą knygą „Klaipėdos dvarai“, kurią pernai išleido leidykla „Libra Memelensis“. Jos direktoriaus Kęstučio Demerecko teigimu, šia knyga ypač domisi klaipėdiečiai, žmonės eina jos pėdsakais, ieško tų dvarų ir jų buvimo vietų…

Bet gražiausia knyga, kurią išrinko specialiai suburta specialistų komisija, apstulbino net konkurso rengėjus. Staigmena leidėjams ir daugeliui skaitytojų tapo vertinimo komisijos verdiktas: gražiausios knygos titulas suteiktas iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiam moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“, kurį apipavidalino dailininkas Algis Kliševičius, o išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Petro Ofsetas“.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva surengto konkurso gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo vilnietis dailininkas, daugelio Lietuvos knygos meno konkursų vertinimo komisijos pirmininkas Bronius Leonavičius.

Jo teigimu, graži knyga turi būti profesionaliai padaryta, „Archaeologia Baltica’ 6“ atitinka svarbiausius meninės ir poligrafinės išvaizdos kriterijus: tvarkinga maketo struktūra, tinkamas vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykis, gerai parinktas popierius, gera spaudos ir įrišimo kokybė.

Atsiimdama apdovanojimą „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2006“ – diplomą ir konkurso prizą – klaipėdiečio skulptoriaus Svajūno Jurkaus iš bronzos sukurtą statulėlę, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė sakė esanti labai maloniai nustebinta tokiu įvertinimu, nes mokslinės knygos, kurias dažniausiai leidžia ši leidykla, nėra tokios išraiškingos kaip kitos. „Stengiamės, kad visos mūsų knygos būtų gražios, bet tikrai negalvojom, kad ši gražiausia, – stebėjosi ji. – Dabar žinosime, specialiai ruošimės, kad turėtume ką pateikti konkursui kitąmet“.

Paskatinamaisiais diplomais įvertinti Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės išleistas Rimaldo Vikšraičio fotoalbumas „Vienkiemio godos“ – už tipografinį apipavidalinimą ir leidyklos „Libra Memelensis“ knyga-albumas „Kretingos rajono kultūros paveldas“ – už maketo struktūrą.

Neskirstė į grupes

Iš 15 knygų buvo išrinktos trys gražiausios.

Klaipėdos metų knygos konkurse dalyvavo penkios uostamiesčio leidyklos, pristatę po tris 2006-aisiais išleistas knygas.

Gražiausią knygą komisija rinko vadovaudamasi Lietuvos knygos meno konkurso kriterijais. Konkursui pateiktos knygos buvo vertinamos pagal grafinį apipavidalinimą ir iliustravimą ir tipografinį apipavidalinimą – maketo struktūrą, vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykį, rinkinio kokybę, popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą, spaudos ir įrišimo kokybę.

Komisijos pirmininkas B.Leonavičius stebėjosi, kad konkursui pateikta tiek nedaug knygų, nėra kaip jas suskirstyti į atskiras grupes ir jose vertinti. Lietuvos knygos meno konkursui leidyklos pateikia savo leidinius pagal šias grupes: bendroji (visuomeninė) literatūra, mokslinės knygos (monografijos), dalykinės knygos – mokslinės populiariosios, meno ir fotografijos leidiniai, knygos vaikams ir jaunimui, mokyklinės knygos, vadovėliai, bibliofiliniai leidiniai, mažo formato leidiniai, mažatiražinės eksperimentinės knygos.

Lietuvoje esant daugiau nei 600 leidyklų toks suskirstymas galimas. Kadangi Klaipėdoje aktyviau reiškiasi tik penkios leidyklos, pačios produkcijos nėra tiek daug, kad būtų galima ją klasifikuoti. Todėl komisija vertino neskirstydama jų į kategorijas, bet pagal tuos pačius kriterijus.

„Knygą formuoja dailininkas. Šūsnis rankraščių – dar ne knyga. Knygos išvaizda – labai sudėtingas, imlus ir atsakingas darbas. Siekiant idealo, reikia ieškoti ir rasti vis geresnių būdų. Iš tikrųjų tai yra meninio apipavidalinimo, iliustravimo ir grafinio dizaino reikalai. Jei žiūrim profesionaliai, turim žiūrėti reikliai“, – sakė B.Leonavičius. Jo žodžiais, pagrindinis dalykas – proporcijų santykiai, kriterijai – pasauliniai kanonai, kuriais knygų leidyba turėtų vadovautis. Kad dailininkai ir leidėjai būtų laisvi nuo savivalės. Deja, lietuvių kalba beveik nėra teorinės literatūros. Kita vertus, ir kanonų įsikibus nebūtina laikytis. Svarbiausia, kad knyga būtų tvarkinga poligrafiškai.

Pakišo koją…

Tokios – poligrafiškai parengtos geriausiai – ir ieškojo Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisija.

„Vartant knygas, pirmiausia krenta į akis noras labai daug pa-rodyti. Dauguma permargintos, šriftų primaišyta“, – pastebėjo B.Leonavičius.

Dėl margumo, per didelio optinio aktyvumo (sunku skaityti) buvo į šalį atidėtos N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“, išleistos „Libra Memelensis“ leidyklos. Perkrautas, per margas komisijai atrodė ir „Eglės“ leidyklos fotoalbumas „Klaipėdos ligoninė: nuolatinis siekis būti geriausiems“.

Ne vienoje konkursinėje knygoje buvo pernelyg sureikšminti rėmėjai – per dideli firmų ženklai, į pirmą planą iškeltos padėkos.

Tarp konkursui pateiktų knygų dominavo vizualiniai dalykai su nedaug teksto. Neblogai buvo įvertintas R.Vikšraičio fotografijų albumas „Vienkiemio godos“. „Viena iš geresnių knygų maketo požiūriu, geras fotografijų ir teksto išdėstymas, originalus įrišimas, viršelio šrifto įkirtimas, – gana organiška knyga“, – pagyrė komisijos pirmininkas. Bet, jo teigimu, ir čia padauginta dekoro. Jo kiek per daug ir Klaipėdos universiteto leidyklos informaciniame leidinyje „Klaipėdos universitetas – 15“ – „per stiprūs“ fonai, be to, neteisingai sulenktas viršelio popierius.

Siekiant idealo

Su paveikslų reprodukcijomis konkuruojantys fonai, perkrautas maketas, padrikas dizainas neleido prie geresnių leidybos darbų priskirti spaustuvės „Druka“ išleisto E.Žvaigždino tapybos albumo. Ten pat išleistame albume „Šiauliai – Saulės miestas“: maketas tvarkingas, bet kam tas „auksas“, tų saulių-puošmenų kiekviename puslapyje – ar reikia?.. Albumas „Mes čia gyvename. Gargždai. Klaipėdos rajonas“ – prie geresnių, bet nelogiškas vaizdų reikšmingumo prasme – per smulkus teksto šriftas, o parašai po nuotraukomis – per stambūs.

S.Jokužio leidyklos-spaustuvės išleista D.Bielskytės eilėraščių knyga „Raudona“ komisijai patiko, bet šiai knygai „koją pakišo“ skirtingi teksto ir pavadinimo šriftai ir per storas popierius – ją sunku vartyti.

Klaipėdos universiteto leidyklos pristatyta R.Balsio knyga „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ galėjo būti premijuota. Jai labai gerai parinktas popierius, ji dailininko A.Kliševičiaus skoningai apipavidalinta, bet blogai įrišta.

Pastebėta, kad daugelio knygų trūkumas – šriftų painiava. Pavadinimų ir knygų teksto šriftai kažkodėl parinkti skirtingi, o reikėtų vienos garnitūros, bet skirtingo dydžio („Libra Memelensis“ pristatyti „Klaipėdos dvarai“, „Eglės“ leidyklos išleista M.Venslauskaitės-Boyle „Laisvės beieškant: žmogus iš „Raudonojo spalio“, S.Jokužio leidyklos-spaustuvės Z.Stankaus „Miražas“). Be to, A.Juozaičio „Karalių miesto be karalių“ („Eglės“ leidykla) popierius nors ir geras, bet per plonas, o Z.Stankaus „Miražo“ švediška stilistika neįtikina, dizainas blankus.

Siekiant idealo, ir apdovanotosios „Archaeologia Baltica’ 6“ žemėlapiai, brėžiniai galėtų būti vienos stilistikos…

Konkursą Klaipėdoje rengiant kasmet, reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti, paskatinti ne tik leidyklas, bet ir knygų dailininkus, dizainerius, be kurių talento ir pastangų nebūtų gražių, meniškos išvaizdos knygų. Pasižiūrėkime, kaip tai daroma sostinėje.

„Vilnius-2006“

Knygos meno konkursai, pradėti rengti Vilniuje XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėl rengiami nuo 1993 metų, atspindi Lietuvos knygos meno raidą.

Šiemet vasario 22-25 dienomis vykusioje 8-ojoje Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius-2006“ laureatai. Geriausius knygų iliustratorius, spaustuvininkus, leidyklas apdovanojo kultūros ministras Jonas Jučas, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Konkurse dalyvavo 22 leidyklos, vertinimui pateikusios 192 knygas, buvo išdalinta 15 meno premijų. Tris pagrindines Kultūros ministerijos įsteigtas premijas šiemet pasidalino dailininkai Eugenijus Karpavičius, Elona Marija Ložytė ir Alfonsas Žvilys. Eugenijus Karpavičius premija įvertintas už knygos „Petras Repšys“ (leidykla „Kultūros barai“, spaustuvė „Sapnų sala“) apipavidalinimą, E. M. Ložytė – už knygą „Religinis kolokviumas Vilniuje“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Sapnų sala“) ir Alfonsas Žvilys – už knygų serijos „Gabriel Garcia Marquez“ (leidykla „Alma littera“, spaustuvė „Spindulys“) iliustravimą.

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2)

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptariame, toliau versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

(Tęsinys. Pradžia „Durys“, 2007 01 31)

Kur maištininkai?

Žvelgiant į netolimą Lietuvos fotografijos praeitį, vis dar netrūksta poleminio įkarščio. Jaunimui kartais atrodo, kad „socialistinio realizmo“ kepurė buvo visus suvienodinusi ir tik su postmodernizmu atėjo tikra kūrybos laisvė. O kaip iš tikrųjų?

Ogi sena susipina su nauja, tradicijos su novacijomis, Rytai su Vakarais. Apskritai po dešimtmečio karštligės vėl ramiai žiūrime atgal ir į priekį. „Seniai“ atlaikė visokių (ideologinių, cenzūrinių, kolegiškų ir nelabai kolegiškų) kaltinimų krušą, diskusija, žinoma, nesiliauja, bet ji daugiau teorinio, analitinio pobūdžio.

Jaunimui dabar visi keliai – atviresni. Kas mokosi Prancūzijoje, kas – Vokietijoje ar Čekijoje, kas ir namie – Vilniaus dailės akademijoje ar Vytauto Didžiojo universitete (čia parašyta įdomių menotyrinių fotografijos darbų).

Bet nematyti tokio pobūdžio jaunimo revoliucijų, kokios vyko nuo 1980-ųjų, kai prieš reportažą sukilo A.Šeškaus, A.Budvyčio, V.Balčyčio, R.Pačėsos „nuobodulio estetikos“ karta, netrukus pasipildžiusi S.Paukščiu, A.Lukiu, G.Trimaku ir R.Treigiu.

Anuos „maištininkais“ išvadino vis dar populiarus rusų kritikas L.Aninskis. Bet ir jis manė, kad maištininkai yra to paties Lietuvos fotografijos medžio šakos. Taip lyg ir atsitiko.

1999-aisiais surengtoje parodoje „Po dešimties metų” prisipažįstama, kad būrys pakriko, kiekvienas stumiasi toliau savo keliu: kas dirba reklamai, kas – fotoateljė, kas kitiems dėsto fotografiją. Susiformavo gyvasis tradicininkų ir postmodernistų tiltas – vaikai nenuklydo pernelyg toli nuo tėvų, o svarbiausia – išlaikyti visų stilių ir žanrų kokybės kriterijai.

Bet gal panašiai atsitiko ir su mūsų senąja fotografijos mokykla?..

Ribos – sąlyginės

Aleksandras Dapkevičius (1929-2007). Iš serijos „Aktas”, 1975.

Fotografijos magnetizmui turėjo reikšmės ne tik septintojo dešimtmečio kartos ilgas kūrybingumas ir sugebėjimas išlaikyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos prestižą per visus laiko pokyčius ir ekonomines negandas, bet ir fotografijos iškilimas tarp menų tarptautiniu mastu.

Keista, daug ką vertę iš kojų postmodernizmo vėjai buvo palankūs fotografijai. Jos statusas net iškilo. Kaip rašo Borisas Groisas (Vokietija), „meninių intencijų fotografija nebeturi kuo nors aiškiai skirtis nuo paprastos fotografijos, kad būtų pripažinta menine. Skirtumus šiandien nustato muziejai, ir jų atrankos pakanka, kad fotografija būtų priskirta meno sferai“.

Tiesa, Lietuvoje kai kas vis dar mėgina nubrėžti ribą (gal tai daugiau aukštųjų mokyklų, kur dėstoma fotografija, profilio įtaka?) ir lyg vėl prikelti septintojo dešimtmečio diskusijas, kada gi ta fotografija tampa meniška. Bet tai greičiau atosūkis į fotografijos vakardieną negu posūkis į rytdieną.

Gana sąlyginės pasirodė esančios ir kitos ribos, pvz., tarp reklamos ir meninės fotografijos.

Kai kurie fotografai ilgokai ragino išsaugoti fotografijos meninį grynumą, dvasingumą, žiūrėjo, kad tik ji netaptų „parsidavėle“.

Šiandien jau normaliai žiūrime į Helmuto Niutono ar Žanlupo Siefo šokinėjančią nuo meno į madą ir atgal fotografiją. Pastarasis prisipažįsta, kad šuoliai nuo dokumentikos į meną, nuo reportažo į madą, nuo akto į peizažą yra kasdienė praktika. Visur kriterijus – grožis! Gal ir nereikėtų būgštauti, kad dalis jaunųjų yra veikiami reklamos arba joje jau dirba?

Avangardo ženklai

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos”, 1975.

Avangardinis sluoksnis, palyginti su kaimynais rusais, lenkais ar čekais, sovietmečio Lietuvoje buvo plonytis. Tiesą sakant, istoriškai jis vis dar neišanalizuotas. Tik postmodernizmas jau įrašytas į Europos kontekstą.

Šimtmečio avangardo parodoje „Europa Europa” (Vidurio ir Rytų Europa), įvykusioje 1994-aisiais Vokietijoje, keturių tomų kataloge buvo pristatytos V.Balčyčio, A.Budvyčio, G.Trimako fotografijos. Lenkų menotyrininkė U.Čartoryska kataloge palaikė maskviškio L.Aninskio nuomonę: „maištininkai“ Lietuvoje protestavo ne prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmentuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo proceso reikšmę.

Tai ir buvo naujoji, nebe tikrovės atspindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į fotografijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.

Tačiau senąją mūsų fotografiją sunkiau įrašyti į Europos kontekstą negu postmodernistinę. Dėl kelių priežasčių.

U.Čartoryska V.Luckų ir S.Paukštį deda greta lenko V.Pražmovskio. Ne tiek svarbu, kuris pirmesnis, kiek bendra postmodernistinė platforma – fotovaizde kuriami keli laiko ženklų klodai, nė vienam nesuteikiant vyraujančios prasmės. Viskas priklauso nuo žiūrovo-skaitytojo, jo emocinių klodų. Lyginimų kontekstas gimsta natūraliai, nes toks dabar meno gyvenimas.

Į Europos kultūrą

O kaip dėl klausimo – mes Europoje ir Europa – pas mus?

Ypač buvome atjaunėję Europoje tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Vien su vokiečiais surengta keliolika didelių parodų, išleisti puikūs katalogai, kuriuos derėtų vadinti fotoantologijomis. Čia lietuviai pristatomi pavieniui, grupėmis ir Baltijos šalių kontekste. Ypač vertingi pastarieji atvejai: „Vaizdų atmintis” (1983), „Pabaltijo fotografija, Ars Baltica. Trienalė” (1996) – Baltijos šalių fenomenas, nes jie padeda suvokti laiko ir kultūrų ryšius.

Minėtinas ir Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro jau ne vienerius metus rengiamas ir vis didesnį pagreitį įgaunantis projektas „Erozija” – žvilgsnis už tradicinio fotografijos formato.

Kitas aspektas – fotografijos palikimo „įvesdinimas“ į Europos kultūrą. Įdomus pavyzdys – fotoalbumas „Lietuva”, kur greta žinomų fotografų darbų dedama ir bevardė fotografija, šalia meninės – dokumentinė. Taip tik paryškinama šimtametė mūsų fotografijos tradicija: ėjimas nuo žemės, iš kaimo, iš šeimos rato ir lauko darbų. Todėl net jaunosios kartos miestelėnų postmodernistų fotografijose fantazija neatitrūksta nuo daikto ir kūno, nėra dar intelektualiai išmankštinta ir išgrakštinta.

Šimtametė ir mūsų buvimo Europoje tradicija, tik esame ją pamiršę ir kitiems neprimename. Jau XIX a. nebuvome atitrūkę nuo europinių parodų, o XX a. į Europą ėjome ir per spaudą. O kaip senąjį Vilnių išgarsino J.Čechavičius ir J.Bulhakas! Prieškary patys susidėjome savo darbus į tarptautinį „Galerijos” numerį, dalyvavome tarptautinėse parodose.

Žiūrima iš aukšto

Silpniausiais šiuo požiūriu reikėtų laikyti šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Tada fotografija fiksavo tautos kančias, bet pasirodyti viešai galėjo tik amžiaus pabaigoje.

Išeiviai Vokietijoje pakartojo fotoalbumą „Vilnius” su J.Bulhako fotografijomis ir porą kartų JAV išleido V.Augustino fotografijų rinktinę. Populiarindamas Lietuvą vaizdais ir tekstais, Brazilijoje daug nuveikė P.Babickas. Okupuotoje Lietuvoje Vilniui skirti fotoalbumai išėjo be J.Bulhako pavardės. Septintajame dešimtmetyje knygas apie Vilnių, Lietuvą sukūrė A.Kunčius, A.Sutkus, R.Rakauskas. Jos pasiekdavo ir užsienį. Porą metų po Fotografijos meno draugijos įkūrimo Prahoje išėjo V.Jiru paruošta „Pabaltijo fotografija”.

Atgimimo laikais atrodė, kad per daug apie mus prirašė maskviečiai A.Vartanovas, L.Aninskis, V.Diominas, V.Stignejevas, o per mažai – Vakarai. Bet gana greit paaiškėjo, kad esminė bėda – ne čia…

Mus nusižiūrėjęs prancūzas A.Lemagny priglobė lietuvių fotografiją Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, rengė parodas, į fotoalbumą, skirtą fotografijos 150-mečiui, įtraukė ir lietuvių darbų. Londone pasirodė A.Macijausko fotografijų rinktinė. O jeigu dar žvilgteltume į fotoalmanachus ir fotožurnalus?.. Žinoma, nuosvyra buvo į Maskvos pusę, „Glavlitas“ kai kurias fotografijas sutikdavo rūsčia mina, tekdavo rengti „perkūnsargines“ politinių jubiliejų parodas.

Bet buvo ir bendra Rytų Europos nelaimė: pagausėjusiuose vakarietiškuose fotografijos istorijos darbuose fotografijos dabarčiai ir jos istorijai skirta nepakankamai dėmesio. Dar ir dabar į Rytų Europos fotografiją kartais žiūrima kaip į „antrinę“, sekusią Vakarų techniniais ir meniniais atradimais, arba ji iš viso nutylima.

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

Danguolė Ruškienė

„Nuoga diena“ pavadinta spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto ir Rolando Parafinavičiaus fotografijų paroda, iki kovo 5-osios viešinti Klaipėdos fotografijos galerijoje.

Fotoparodą „Nuoga diena“ klaipėdiečiams pristatė du iš trijų jos autorių – Ramūnas Danisevičius ir Valdas Kopūstas, drauge fotografavę tą patį toje pačioje aplinkoje ir tuo pačiu metu. Roberto Gabrio nuotrauka

Fotografavo tą patį

Nors jau seniai paneigta nuomonė, kad fotografija yra tik tiksli, mechaniška vizualinė realybės pateikimo forma, pastaruoju metu vis dažniau kuriami projektai ir organizuojamos kūrybinės stovyklos, kuriose gilinamasi ne tik į naujas fotografijos galimybes, bet ir „pertikrinama“ jos prigimtis.

Ne pirmus metus Čekijoje „Inter camp“ organizacijos organizuojamos fotografų stovyklos išsiskiria tuo, kad, be galimybės netrukdomiems dirbti kelias dienas akto žanro srityje, fotografų kūrybiniam procesui taikomi ir tam tikri apribojimai. Ši stovykla labai savitai organizuoja kūrėjo ir jo įkvėpimo šaltinio-mūzos santykius. Dalyvių kūrybinė erdvė griežtai apribojama – jie dirba pagal sudarytą sąrašą, kuris nurodo jų darbo laiką ir vietą su konkrečiu modeliu. Toks griežtas erdvės ir laiko apribojimas, iš dalies net fotografuojamų objektų padiktavimas paremtas pagrindiniu organizatorių ir dalyvių tikslu – išsiaiškinti, ar įmanoma visiems fotografuojant tą patį (tuos pačius modelius tose pačiose erdvėse) sukurti kažką savito ir vertingo. Vertingo, jeigu ne menine, tai estetine prasme.

Ieškojo kažko savito

Praėjusią vasarą vienoje Čekijos kryžiuočių ordino pilyje stovyklavę lietuvių fotografai – naujienų agentūros ELTA fotografas Valdas Kopūstas, dienraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondentas Ramūnas Danisevičius ir „Vakaro žinių“ žurnalistas Rolandas Parafinavičius teigė, kad toks laiko ir vietos apribojimas netrukdė jų meninėms paieškoms. Profesionalūs fotoreporteriai, įpratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, nesunkiai prisitaikė ir prie šių. Anot V.Kopūsto, labiausiai jam pagelbėjo „akies greitis“ – sugebėjimas greitai atskirti esmę ir ją užfiksuoti, nepraleisti lemtingo kadro. Darbui labiausiai kliudė masinė psichozė. Buvo sunku nebėgti kitiems iš paskos, nepasiduoti bendrai nuotaikai, o ieškoti ir surasti kažką savito. Tai buvo labiau panašu į žaidimą su gana stipriu azartu. Kam pavyks, o kam – ne.

Prieš gerą dešimtmetį panašų eksperimentą atliko fotomenininkai (taip pat trijulė) R.Rakauskas, R.Požerskis ir A.Macijauskas. Pavadinę projektą „3+1“, autoriai kurį laiką fotografavo tą pačią moterį. Skirtumas tik tas, kad jų nevaržė nei laikas, nei erdvė. Jau tada buvo įsitikinta, kad fotografas fotoaparatu fiksuoja ne tai, ką mato, o tai, ką nori matyti. Paneigdami modernistines nuostatas, teigiančias fotografijos kaip objektyvaus realybės vaizdavimo galimybę, kiekvienas fotomenininkas kūrė savo moterį, ignoruodamas jos individualumą ir socialumą.

Sureikšmino siužetą

Moters-simbolio kūno traktavimas persikelia ir į parodos „Nuoga diena“, šiuo metu veikiančios Klaipėdos fotografijos galerijoje, nuotraukas. Ir tada, ir dabar buvo siekiama nuasmeninti žmogaus kūną, panaudojant jį kaip medžiagą autoriaus saviraiškai.

Tačiau toks vienpusiškas fotografijos traktavimas būtų klaidinantis. Bet kuriuo atveju fotografija išsaugo ir nuorodas į realybę. Todėl parodoje eksponuojami darbai neišvengia supanašėjimo siužeto, o kartu ir turinio atžvilgiu.

Polinkiui į siužeto sureikšminimą greičiausiai įtakos turėjo spaudos fotografų profesija. Sąmoningas ar nesąmoningas bandymas fotografijose simuliuoti reportažinį metodą apsunkina kūrinio suvokimą. Neįtikina, ir, deja, palieka abejingą.

Atrodo, kad autoriai bando pasinaudoti vis garsiau fotografijos pasaulyje deklaruojama nuomone, kad nėra nei spaudos, nei meninės, nei kitokios fotografijos. Yra tik Fotografija. Jie varijuoja šios Fotografijos rėmuose, pasilikdami prie to paties žanro, bet nesilaikydami stiliaus ar metodo vienovės. Drąsiai eksperimentuoja ir ieško taiklesnių būdų savo intencijoms išreikšti.

Parodos kūrinius būtų sunku priskirti kuriai nors vienai estetikai. Akivaizdu, kad juos veikė ir klasikinio akto estetika, ir romantiški „Lietuvos meninės fotografijos mokyklos“ (R.Dichavičiaus, R.Rakausko, R.Požerskio) aktai, ir postmoderni A.Čepulinskaitės, V.Šontos estetika.

Schema – nauja, idėjos – senos

Parodoje eksponuojamose nuotraukose jaunystė deklaruojama kaip savaiminė grožio ir estetikos turėtoja, kuriai dažnu atveju antrina kitas savo prigimtimi labai panašus objektas – gamta. Moteris vaizduojama kaip pasyvi gamtos dalis, kaip ir pastaroji apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Pasirodo, sena moters ir gamtos dermės tema dar nėra išsemta. Juolab kai tarp jų įsiterpia vyriškos lyties atstovas.

Novatoriškumu dvelkiantis vyriškų ir moteriškų kūnų kartu fiksavimas, jų vaizdavimo ir tarpusavio santykių schema papildo kūrinius naujomis prasmėmis. Tačiau, susitapatindamas su vyriškos lyties atstovo kūno pozicija, fotografas dar kartą paliudija labai senas ir, atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gajas patriarchalines nuostatas.

Fotografijose stebimas (o kartais tik nujaučiamas) vyras – heteroseksualus, besikėsinantis išplėšti iš aplinkos (konteksto) ir nusavinanti moters kūną („Nepasitikėjimas“). Iš šios moters atimama bet kokia empirinio pažinimo galimybė, ji estetiškai patrauklaus kūno nešiotoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Todėl, nors vaizdavimo schema gana nauja, tačiau ji panaudojama senoms idėjoms išreikšti.

Užsitikrino dėmesį

Netikėtai taikliai autoriai panaudoja metoniminiu mąstymu pagrįstą kūnų fragmentavimą. Cituodami moters lyties ženklus, kuria naujas prasmes, pabrėžia somatinių ženklų svarbą fotografijoje („Driežui geriau“).

Akivaizdu, kad fotografus mažai domina moterų asmenybės. Dažnai pagrindinė žmogaus identifikacijos dalis – veidas paliekama už kadro, kaip trukdis, skatinantis nepageidaujamiems psichologiniams ar socialiniams (at)pažinimams. Kontaktas tarp fotografuojančiojo ir fotografuojamojo taip ir neužsimezga.

Tačiau fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas ir fiksuotojas. Tokiu būdu apvalęs savo kūrinį nuo pašalinių reikšmių, akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be identifikacijos ženklų jam priskirtoje erdvėje ir laike kuria naujas reikšmes, nurodančias interpretacijų kryptį. Taip užsitikrindamas suvokėjo dėmesį.

Nors autoriai teigia, kad juos labiau domino kūno ir sielos jungtys nei kūniškumas ar jo erotiškumas, ne kiekviename kūrinyje tokią jungtį įmanoma užčiuopti. Galbūt ją prislopina didesniu ar mažesniu mastu pasireiškianti erotizacija. Galbūt išblaško subtili ironijos linija. Ko gero, labai vietoje ir laiku panaudota. Ji tarytum perspėja, kad rimtų ketinimų meninio akto atžvilgiu tarsi ir nebuvo.

„Nuoga diena“ – žaidimas. Kaip ir kiti turintis savas taisykles. Autoriai su jomis susipažino dar būdami Čekijoje, o žiūrovas privalės susikurti savąsias. Vien tam, kad žaidimo finale nesijaustų nuogas.

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“

Šiemet tarptautinės Teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos miesto teatralams bus įteiktos „Padėkos kaukės“.

„Padėkos kaukė“ – apdovanojimas miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui.

Šį apdovanojimą, kurio idėjos autorius – Klaipėdos Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, prieš metus įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius ir teikia miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį (spektaklį, vaidmenį, režisūrą, scenografiją, choreografją ir t.t.) ir/ar nuopelnus teatro menui. Apdovanojimą liudija regalijos: viеnetinis juvelyrikos meno kūrinys – stilizuota „Padėkos kaukė“ bei jos suteikimą patvirtinantis dokumentas.

„Padėkos kaukėmis“ 2006-aisiais jau apdovanoti aktoriai Valentina Leonavičiūtė, Vytautas Paukštė ir režisierius Ramūnas Kaubrys.

Kaip pranešė Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius, 2007-ųjų „Padėkos kaukės“ laureatai bus renkami pagal šias nominacijas: metų režisierius, metų aktorius ir aktorė, metų vaidmuo, metų scenografas, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Iš šio nominacijų sąrašo kovo 26-ąją specialios ceremonijos metu bus įteiktos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Šis apdovanojimas skiriamas komisijos nutarimu. Komisiją sudaro 7 nariai: Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, teatrologė Gitana Gugevičiūtė, Klaipėdos universiteto doc. Petras Bielskis, Režisūros katedros vedėja doc. Danutė Vaigauskaitė, Lietuvos teatro sąjungos (LTS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas, aktorius Valentinas Klimas, Klaipėdos dramos teatro aktorės Valentina Leonavičiūtė ir Nijolė Sabulytė.

Pagal apdovanojimo nuostatus pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijoms gali siūlyti uostamiesčio kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys.

Siūlant pretendentą reikia pateikti: motyvacinį pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie anksčiau gautus apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą; pretendento fotonuotrauką (siųsti el. paštu: teatras@europe.com). Elektroniniu keliu atsiųsta medžiaga nebus priimama, išskyrus siūlomo pretendento nuotrauką.

Pasiūlymai „Padėkos kaukės” apdovanojimui priimami ir registruojami iki kovo 20 d.12 val. adresu: Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, „Padėkos kaukė”, Dramos teatras, Teatro g. 2, Klaipėda LT-91247.

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) 6-ajame „Komentarų“ ciklo renginyje rytoj, kovo 1 d. 18 val. kelionės įspūdžiais iš Izraelio, asmeniniais ir kūrybiniais atradimais dalinsis klaipėdiečiai dailininkai Angelina Banytė, Juozas Vosylius ir Algis Kliševičius.

Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus, gyvenančio ir kuriančio Izraelyje, kvietimu ten parodą surengė jo bendramoksliai klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Angelina Banytė ir Juozas Vosylius.

Klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė Izraelyje viešėjo šiemet sausio 24 – vasario 7 dienomis bendramokslio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus kvietimu. Izraelyje gyvenantis jų buvęs bendramokslis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje D.Zundelovičius ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją. Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę eksponuoti Lietuvos kaligrafų parodoje 2005-ųjų pavasarį.

„Basiss“ skulptūros mokyklos galerija, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifos miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuvežė savo kūrinių parodą. Joje A.Kliševičius pristato kaligrafijos ir grafikos darbus, A.Banytė ir J.Vosylius – tapybą ir piešinius. Paroda veiks iki kovo 17-osios. Ją autoriai pavadino „Tu klausei, kaip aš laikausi“. „Nes ji ir yra atsakymas į klasioko klausimą po daugel metų“, – paaiškino A.Kliševičius.

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

Salomėja Burneikaitė

Atpažįstate šią emblemą? Klaipėdos lėlių teatras balandžio 27-29 dienomis vėl rengia tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis”, kuris uostamiestyje vyks jau ketvirtąjį kartą.

Vaidina profesionalai

Šiemet Klaipėdos lėlių teatras į uostamiestį vėl sukvies geriausius Lietuvos lėlių teatrus ir svečių kolektyvus iš užsienio. Tai – vienintelis profesionalaus lėlių teatro festivalis Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, labiausiai orientuotas į mažuosius žiūrovus.

Klaipėdos universiteto lėlininkų sumanytas pirmasis profesionalių lėlių teatrų festivalis įvyko 1997-aisiais. Po šešerių metų jaunieji lėlininkai atgaivino jį ir 2003-iaisiais surengė antrąjį, o 2005 m. – trečiąjį. Klaipėdos lėlių teatrui sustiprėjus ir prisijungus jaunoms jėgoms, „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio.

Festivalio tikslas – populiarinti lėlių teatro meną, parodyti vaikams ir jaunimui šio meno išraiškos galimybes, padėti šeimoms ir vyresniesiems bendrauti su vaikais, randant naujų temų pokalbiams.

Iš Lietuvos ir užsienio

Ketvirtajame „Karakumų asilėlyje“ laukiame kamerinių lėlių teatro spektaklių, kuriuos atveš Lietuvos kolektyvai. Festivalyje dalyvaus Vilniaus teatras „Lėlė“ su lėlių vaidinimu „Kiškių sukilimas“ (rež. ir dail. Rimas Driežis), „Stalo teatras“ iš sostinės su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ pagal liaudies pasaką (rež. ir dail. Saulė Degutytė).

Dalyvaus festivalyje ir Kauno valstybinis lėlių teatras su spektakliu „Aukso kiaušinis“ (rež. ir dail. Jūratė Januškevičiūtė) bei labai vaikų mylimas Jūratės ir Dariaus Armanavičių „Nykštuko“ teatras iš Kauno, kuris žada parodyti spektaklį „Kiaulė taupyklė“.

Į festivalį atvyks ir unikalusis Panevėžio lėlių Vežimo teatras, kuris lėlių spektaklius vežioja po Lietuvą vežimu.

Nekantriai laukiame ir „Karakumų asilėlio“ svečių – mažyčio ir jaukaus lėlių teatro skambiu pavadinimu „Credo” iš tolimosios Bulgarijos. Jis rengiasi atvykti su spektakliu „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką. O teatras iš Norvegijos atveš lėlių spektaklį „Smėlis tarp kojų pirštų“.

Klaipėdiečiams, laukiantiems „Karakumų asilėlio – 2007“, primename, kad Klaipėdos lėlių teatras jau dabar organizuoja piešinių konkursą „Karakumų asilėlis Klaipėdoje“. Jo nuostatus rasite Klaipėdos lėlių teatro internetinėje svetainėje www.leliuteatras.ku.lt .

Teikia peno vaizduotei

Asilėlis Lietuvoje atrodo keistas ir egzotiškas gyvūnas, atėjęs iš vaikiškos dainelės, – jaukus ir mažas, poetiškas ir tylus, kurį norisi globoti, juo rūpintis. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot Antuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš stebuklingos šalies. Ji liko labai labai toli, už devynių jūrų, devynių kalnų ir dar toliau… Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Ją tenka įveikti, kad išgyventum, mokantis kantrybės.

Tokie yra maži lėlių teatrai, panašūs į Klaipėdos lėlių teatrą, kurie savo veikla nuolat primena: būkime dėmesingi vaikystei. Juk 2007-uosius Lietuvos Seimas paskelbė vaikų kultūros metais. Jei kam į galvą šautų keista mintis finansiškai paremti festivalį – būtų fantastiška.

Dovanų kuponas į teatrą

Dovanų būna pačių įvairiausių – nuo šiltos šypsenos ar oro bučinuko iki gyvo žirgo ar išsvajotos pilies. Nelygu, kokie norai ir galimybės.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo lankytojams suteikia galimybę, kokios iki šiol nebuvo – dovanų kuponai bilietams į visus teatro spektaklius iki birželio. Asmuo, gavęs dovanų kuponą, gali pats pasirinkti spektaklį, kurį norėtų pamatyti.

Bilietų į Klaipėdos muzikinį teatrą kainos -10, 20, 25, 30, 40 Lt, į vaikiškus spektaklius – 15, 20 Lt.

Informacija apie sezono metu galiojančius dovanų kuponus bilietams į spektaklius įsigyti – tel. 397 404 (bilietų kasa) ir 397 400 (vyr. administratorė).

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Birutė ANDRIEKUTĖ. Vėjuotą dieną pajūryje. 2007 m. Pastelės, anglis, popierius, 73×93 cm.

Nuo vasario 1-osios nežinia kuriam laikui rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir pirmąją šių metų premjerą ruošiasi išleisti ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne juokais susirūpinęs, kad vis dar nėra kur repetuoti naujus ir užbaigti statyti jau pradėtus spektaklius.

Kultūros ministerijos ir miesto valdžios bei kultūros įstaigų pažadėta parama kol kas tik žodinė – niekas nenori keisti savo planų ir pasispausti dėl Dramos teatro.

Todėl premjerą – A.Strinbergo dviejų veiksmų trilogijos inscenizaciją „Kelias į Damaską” (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatras išleis sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre kovo 6 ir 7 dienomis.

Tik po to – kovo 9 ir 10 dienomis premjera bus parodyta gimtojoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Dramos teatras pratinasi gyventi „ant ratų”. Vasario 7-ąją E.E.Šmito komediją „Paleistuvis” (rež. P.Gaidys) klaipėdiečiai vaidino Rokiškio kultūros centre. Vasario 10-ąją K.Gudonytės spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas” (rež. K.Gudobytė) jie parodė Gargždų kultūros centre.

Ten pat kovo vidury ketina išleisti dar vieną premjerą – režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį vaikams pagal V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Vilniuje: Nacionalinio dramos teatro scenoje vėl vaidino Ž.B.Moljero „Ožį” (rež. A.Giniotis), pristatė premjerinį E.E.Šmito „Paleistuvį” ir dar kartą parodė M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė). „Spektakliai buvo anšlaginiai”, – džiaugėsi teatro vadovas G.Pranckūnas.

Bet jis nerimauja dėl naujų pastatymų. Kęstutis Macijauskas netrukus galėtų pristatyti publikai K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisierius Gytis Padegimas jau turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus” („Mey”), Kostas Smoriginas – M.Gavrano „Viskas apie vyrus”. Iki sezono pabaigos režisierius Rolandas Atkočiūnas yra pasižadėjęs pastatyti dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing”.

Kol kas teatro vadovas nežino, kur nauji spektakliai bus repetuojami ir kada premjeros išvys rampų šviesą. Gali būti, kad ne Klaipėdoje, jei čionykštės salės norės iš to uždirbti kaip iš komercinių renginių.

Klaipėdiečiai – Baltijos „Fotomanijoje”

Vasario 15-ąją Kaliningrado gintaro muziejuje ir Paveikslų galerijoje atidaryta Baltijos fotografijos bienalė „Fotomanija”, kurioje dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai.

Į šią kultūros akciją įsijungė keli šimtai profesionalų ir mėgėjų fotografų iš Rusijos ir daugelio Europos šalių.

500 autorių pateikė net penkis tūkstančius darbų.

Iš jų tarptautinė žiuri, kurią sudarė pripažinti fotografijos meistrai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos, atrinko 400 fotografijų.

Jas pristato 173 menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Turkmėnijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Kaliningradiečiai šiemet pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrių pateikti savo kolekciją. Iš jos buvo atrinkti penkių autorių darbai.

Baltijos fotografijos bienalėje dalyvauja klaipėdiečiai Vytas Karaciejus, Algimantas Rutkauskas, Lilija Kuliešienė, tauragiškiai LFS Klaipėdos skyriaus nariai Romualdas Vaitkus ir Vaidotas Bartkus. „Fotomanijoje” eksponuojama po vieną jų fotografiją.

Prie bienalės prisijungė jos žiuri narių nekonkursinės personalinės parodos.

Lietuvai žiuri atstovavęs LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys savo fotografijų parodą atidarė Kaliningrado gintaro muziejuje. Ten ji veiks iki kovo vidurio.

Joje R.Treigys pristato 28 fotografijų kolekciją, surinktą iš pastarųjų penkerių metų darbų – peizažų, daiktų ir fotominiatiūrų ciklų. Tai pirmoji autorinė R.Treigio paroda kaimyniniame Kaliningrade.

Prieš dvejus metus vykusioje Baltijos fotografijos bienalėje buvo pristatyta Palangos fotoklubo narių darbų paroda.

Baltijos fotografijos bienalės laurus šiemet nuskynė rusų fotografai. „Rusija – plati, jų kolekcija tikrai buvo labai stipri”, – sakė „Klaipėdai” R.Treigys.

„Erozijos” fotoparaštės Šiauliuose

Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) vasario 8-ąją atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta paroda „Fotoparaštės”.

Parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko jos sudarytos 2006-aisiais Klaipėdoje įgyvendinto tarptautinio fotografijos projekto „Erozija” parodų „Restart” ir „Pinhole gentis” pagrindu.

Parodoje „Fotoparaštės” pristatomi Stigo Rostrupo Christianseno, Peterio Kristenseno (Danija), Slavomyro Decyko (Lenkija), Stivo Irvino, Driu Gilberto (Kanada), Bardo Kjersemo (Norvegija), Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko (JAV), Aistės Nesterovaitės (Lietuva) darbai.

„Fotoparaštėse” taip pat eksponuojami klaipėdiečių Vyto Karaciejaus ir Dariaus Vaičekausko kūriniai.

Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai

Danguolė Vilidaitė

„LT projekto“ „Muzikuojame drauge“ sumanymas pristatyti žymiuosius Lietuvos atlikėjus ir jų vaikus, taip pat pasirinkusius muziko kelią, vasario 22-ąją pakvietė į vieną įdomiausių šio ciklo koncertų, kuriame muzikavo tėvas ir sūnus – pianistai Petras ir Lukas Geniušai.

Klaipėdos koncertų salės scenoje charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas pirmąkart koncertavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Luku. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Ambicingi užmojai

Lietuvos spaudoje apie Luką Geniušą, nors jis dar nėra pakankamai žinomas mūsų klausytojams, jau buvo parašyta nemažai gražių žodžių. Esmė – tai jaunas ir perspektyvus, jau turintis individualų braižą pianistas, tarptautinių festivalių laureatas, Maskvos F.Šopeno muzikos kolegijos studentas. Bet didžiausią įspūdį daro kūriniai, kuriuos jis atlieka, šiuo metu beveik kas mėnesį atvažiuodamas koncertuoti: gruodžio pradžioje rečitalis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – F.Listo sonata ir P.Hindemito „Ludus tonalis“, dabar – sudėtingiausias duetas, o kovo pabaigoje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žadama atlikti P.Čaikovskio pirmąjį koncertą b-moll. Tai geras būdas užkariauti publikos simpatijas, taip pat ir ne mažiau geras „apšilimas“, ruošiantis dalyvauti tarptautiniame P.Čaikovskio pianistų konkurse.

Vakare išgirdome tris Edvardo Grygo „Norvegų šokius“, Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui su orkestru Nr.2 c-moll (autoriaus versija dviem fortepijonams), Moriso Ravelio fortepijoninį ciklą „Mano motulė žąsis“ ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją dviem fortepijonams – sudėtinga ir gana ambicinga programa (prisimenant, kad vienam iš atlikėjų – tik šešiolika metų).

Įdomu buvo stebėti šių dviejų muzikų – patyrusio ir dar labai jauno, besiformuojančios ir veržlios asmenybės – derėjimą tarpusavyje, ieškoti skirtumų ir panašumų. Vienuose kūriniuose svarbesnis buvo tėvo „žodis“, kituose „vadovavo“ sūnus.

Nors trūko sutarimo…

Dėl įsimintino melodijų grožio, atviros žmogaus jausmų išraiškos, užburiančio muzikos didingumo ir jėgos S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui c-moll – vienas populiariausių koncertinėje praktikoje.

Petro Geniušo meistriškumas čia galėjo pasireikšti įvairiausiomis spalvomis: preciziškai buvo pagroti virtuoziški fragmentai, itin išraiškinga ir subtili temų frazuotė, atskleisti net mažiausi tempo ir dinamikos pasikeitimai, taip svarbūs šiame kūrinyje. Žavėjo lyrinė antroji dalis, jos garso „ištirpimai“, nustebino pasirinktas nepaprastai, tiesiog neįmanomai greitas trečiosios dalies tempas.

Nors pianistų duete trūko nepriekaištingo sutarimo, o antrasis fortepijonas (Lukas Geniušas) tiesiog fiziškai negalėjo atstoti viso orkestro (versija su orkestru vis dėlto daug gražesnė ir spalvingesnė) – įspūdis, manyčiau, buvo geras.

„Pasekė“ pasaką

Kiek nuobodžiau suskambo M.Ravelio fortepijoninis ciklas, parašytas populiarių Šarlio Pero pasakų motyvais.

Įdomu, kad pavadinimas „Mano motulė žąsis“ („Ma Mère l‘Oye“) kilo iš XVII amžiaus Prancūzijos ir reiškė liaudies pasaką, nes jos pasakotoja kaime dažniausiai būdavo senyva žąsis gananti moteriškė. Ciklą sudaro penkios dalys: „Pavana miegančiai gražuolei“, „Berniukas nykščiukas“, „Kvailutė, pagodų imperatorienė“, „Gražuolės ir pabaisos pokalbis“, „Stebuklingas sodas“.

Šias pjeses-paveikslėlius kompozitorius siekė pateikti paprastai, vaikams suprantama kalba, todėl neapkrovė ypatingu virtuoziškumu ir puošmenomis. Ciklo akcentas – žaismingi vaizdai, harmoninės kalbos poezija ir melodinių linijų iškėlimas, pastarųjų šiek tiek pritrūko.

Grodamas net atsistojo

Vitališka ir net grubi motorinė energija nuo pat pirmųjų akordų pratrūko I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“ (kompozitorius dar jį vadino „pagoniškosios Rusijos paveikslais“). Šis kūrinys dėl naujoviškos muzikos ir šokio kalbos (choreografija Vaclavo Nižinskio) anuomet sukėlė skandalą.

Daug sudėtingų techninių uždavinių, pavyzdžiui, nuolat kintančius ritmo akcentus, poliritmiją, atlikėjai išsprendė sėkmingai.

Ir tai, kad P.Geniušas vienu metu grodamas net atsistojo, neturėjo publikos labai nustebinti – toks šios muzikos charakteris. „Šventojo pavasario“ interpretacija, manyčiau, buvo sėkmingiausia šio koncerto dalis.

Ukrainiečių „ManSound” lūkesčių nepateisino

Laima Sugintienė

Išmintinga ta mūsų liaudis.Turiu omenyje posakį „Prie gero priprantama“. Jį prisiminiau po ukrainiečių be pritarimo dainuojančio vokalinio ansamblio „ManSound” (gyvuoja nuo 1994-ųjų, Lietuvoje koncertavo trečią, Klaipėdoje – pirmą kartą), koncerto, kuris įvyko miesto Koncertų salėje vasario 13-ąją ir buvo organizuotas kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija.

„ManSound” originaliausia koncerto Klaipėdoje dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Intrigavo atsiliepimai

Daug žadantys anonsai viliojo patirti neeilinių įspūdžių. Intrigavo plati seksteto gastrolių geografija (jų klausėsi JAV, Rusijos, Ukrainos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Kroatijos, Moldovos ir kitų šalių klausytojai), itin palankūs kritikos atsiliepimai: „ManSound” – tai džiazo įvykis” arba „Vertinimo skalėje nuo vieno iki dešimties grupei „ManSound“ skiriu dvylika balų“. O garsiosios britų grupės „The Swingle Singers“ įkūrėjas V.Svinglas teigė, esą „jų repertuaras – toks įvairus ir įspūdingas, kad grupė privalo turėti puikią ateitį” .

O ir šiaip smalsu buvo išgirsti stiprių vokalinių tradicijų šalies atstovus, juolab kad Ukrainos atlikėjai Klaipėdoje pastaraisiais metais – tiesiog retenybė.

Po britų ir švedų

Antra vertus, dar neišblėsę buvo dviejų išties puikių a cappella dainuojančių grupių pasirodymai pernai rudenį. Tai net ir po daugiau nei 40 gyvavimo metų sausakimšas sales surenkanti britų „The Swingle Singers“ – rugsėjo 17-ąją festivalyje „Permainų muzika“ ir dešimt metų už „ManSound“ vyresnės švedų „The Real Group“ koncertas, lapkričio 8-ąją surengtas koncertinės agentūros „Klasikos projektai“.

Britai – tikra šio žanro legenda, etalonas (tiesa, jų įrašai buvo padarę geresnį įspūdį nei koncertas; nuvylė Moriso Ravelio „Bolero“), o penki švedų grupės atlikėjai savo nuoširdumu ir artistiškumu pavergė vos pasirodę scenoje. Kiekvienas kūrinys – tarsi mažas spektaklis, pristatytas vis kito atlikėjo (begalinis dainininkų universalumas!). Aukščiausio lygio profesionalumas, pasireiškęs ne tik stulbinančiu balsų valdymu, sugebėjimu imituoti pačių įvairiausių muzikos instrumentų tembrus, bet ir puikiu įvairių muzikos stilių pojūčiu, prasminga koncerto programos dramaturgija, subtiliais režisūros elementais. Dvidešimt dvejus metus drauge dainuojantys atlikėjai gerą skonį liudijo ir scenine laikysena bei kostiumais.

Kita mokykla, bet…

Taigi po tokių „apšildančių“ grupių ukrainiečiams net geriausiu atveju negalėjo būti lengva. Juo labiau kad, regis, ir atvejis nebuvo geriausias…

Skirtingai nei anksčiau minėtos grupės, „ManSound“ apsiėjo be moterų balsų – ansamblyje keturi tenorai, po baritoną ir bosą: Vladimiras Suchinas, Rubenas Tolmačiovas, Vladimiras Trač, Jurijus Komenskis, Viačeslavas Rubelas, Sergejus Charčenka.

Suklusau jau po pačių pirmųjų akordų: tapo akivaizdu, kad klausysimės visai kitos vokalinės mokyklos atstovų: grupės skambesys „sunkesnis“, kiek šaižokas, aštrokas bei dinamiškai mažiau paslankus. Balsai atrodė pavargę. Atlikėjai dalį programos dainavo iš natų, o tai tokio žanro atlikėjams – nemažas minusas.

Gal nevertėjo?

„ManSound” vakaro repertuarą sudarė trys „blokai“.

Džiazo standartuose, ypač Georgo Bensono kūrinių aranžuotėse pasigedau … džiazo. Kompozicijos kietai „sukaltos“, stigo stiliaus pojūčio, improvizacinės dvasios, subtilumo, faktūros reljefo išryškinimo, balanso tarp balsų: tarpais tik žiūrėdamas į atlikėjus galėjai suprasti , kas soliuoja…

Šie priekaištai skirti ir garso režisieriui, kurio pavardę tokio žanro koncertuose derėtų skelbti, nes nuo jo profesionalumo didžia dalimi priklauso koncerto (ne)sėkmė.

Iš popklasikos klausėmės „suispaninto“ „The Beatles” šedevro „Yesterday“, išsiskyrusio įspūdingu unisonu bei efektinga greitakalbe, bei gana primirštų Adriano Čelentano dainų. Gal ir nevertėjo jų traukti iš užmaršties…

Ukrainietiškai – stipriausi

Manyčiau, kad labiausiai pavykusi, originaliausia koncerto dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos.

Įdomios, savitos, dažnai „sudžiazintos“, liaudies dainų pagrindu sukurtos kompozicijos šįsyk derėjo prie masyvoko grupės vokalo.

Ypač tai pasakytina apie lėtąją, efektingos harmonijos tęstinę dainą „O, polė“.

Akivaizdu, kad akordinės, choralinės faktūros epizodai – stiprioji kolektyvo pusė. Sudėtinga, kontrasto principu grįsta kompozicija „Chlopcy rybolovcy“ tai dar kartą paliudijo.

Atlikėjai stengėsi nuoširdžiai bendrauti su publika, išjudino salę pritariamajam vokalui.

Tačiau po valandą trukusio koncerto į salę bisui nesugrįžo…