Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2)

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2)

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptariame, toliau versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

(Tęsinys. Pradžia „Durys“, 2007 01 31)

Kur maištininkai?

Žvelgiant į netolimą Lietuvos fotografijos praeitį, vis dar netrūksta poleminio įkarščio. Jaunimui kartais atrodo, kad „socialistinio realizmo“ kepurė buvo visus suvienodinusi ir tik su postmodernizmu atėjo tikra kūrybos laisvė. O kaip iš tikrųjų?

Ogi sena susipina su nauja, tradicijos su novacijomis, Rytai su Vakarais. Apskritai po dešimtmečio karštligės vėl ramiai žiūrime atgal ir į priekį. „Seniai“ atlaikė visokių (ideologinių, cenzūrinių, kolegiškų ir nelabai kolegiškų) kaltinimų krušą, diskusija, žinoma, nesiliauja, bet ji daugiau teorinio, analitinio pobūdžio.

Jaunimui dabar visi keliai – atviresni. Kas mokosi Prancūzijoje, kas – Vokietijoje ar Čekijoje, kas ir namie – Vilniaus dailės akademijoje ar Vytauto Didžiojo universitete (čia parašyta įdomių menotyrinių fotografijos darbų).

Bet nematyti tokio pobūdžio jaunimo revoliucijų, kokios vyko nuo 1980-ųjų, kai prieš reportažą sukilo A.Šeškaus, A.Budvyčio, V.Balčyčio, R.Pačėsos „nuobodulio estetikos“ karta, netrukus pasipildžiusi S.Paukščiu, A.Lukiu, G.Trimaku ir R.Treigiu.

Anuos „maištininkais“ išvadino vis dar populiarus rusų kritikas L.Aninskis. Bet ir jis manė, kad maištininkai yra to paties Lietuvos fotografijos medžio šakos. Taip lyg ir atsitiko.

1999-aisiais surengtoje parodoje „Po dešimties metų” prisipažįstama, kad būrys pakriko, kiekvienas stumiasi toliau savo keliu: kas dirba reklamai, kas – fotoateljė, kas kitiems dėsto fotografiją. Susiformavo gyvasis tradicininkų ir postmodernistų tiltas – vaikai nenuklydo pernelyg toli nuo tėvų, o svarbiausia – išlaikyti visų stilių ir žanrų kokybės kriterijai.

Bet gal panašiai atsitiko ir su mūsų senąja fotografijos mokykla?..

Ribos – sąlyginės

Aleksandras Dapkevičius (1929-2007). Iš serijos „Aktas”, 1975.

Fotografijos magnetizmui turėjo reikšmės ne tik septintojo dešimtmečio kartos ilgas kūrybingumas ir sugebėjimas išlaikyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos prestižą per visus laiko pokyčius ir ekonomines negandas, bet ir fotografijos iškilimas tarp menų tarptautiniu mastu.

Keista, daug ką vertę iš kojų postmodernizmo vėjai buvo palankūs fotografijai. Jos statusas net iškilo. Kaip rašo Borisas Groisas (Vokietija), „meninių intencijų fotografija nebeturi kuo nors aiškiai skirtis nuo paprastos fotografijos, kad būtų pripažinta menine. Skirtumus šiandien nustato muziejai, ir jų atrankos pakanka, kad fotografija būtų priskirta meno sferai“.

Tiesa, Lietuvoje kai kas vis dar mėgina nubrėžti ribą (gal tai daugiau aukštųjų mokyklų, kur dėstoma fotografija, profilio įtaka?) ir lyg vėl prikelti septintojo dešimtmečio diskusijas, kada gi ta fotografija tampa meniška. Bet tai greičiau atosūkis į fotografijos vakardieną negu posūkis į rytdieną.

Gana sąlyginės pasirodė esančios ir kitos ribos, pvz., tarp reklamos ir meninės fotografijos.

Kai kurie fotografai ilgokai ragino išsaugoti fotografijos meninį grynumą, dvasingumą, žiūrėjo, kad tik ji netaptų „parsidavėle“.

Šiandien jau normaliai žiūrime į Helmuto Niutono ar Žanlupo Siefo šokinėjančią nuo meno į madą ir atgal fotografiją. Pastarasis prisipažįsta, kad šuoliai nuo dokumentikos į meną, nuo reportažo į madą, nuo akto į peizažą yra kasdienė praktika. Visur kriterijus – grožis! Gal ir nereikėtų būgštauti, kad dalis jaunųjų yra veikiami reklamos arba joje jau dirba?

Avangardo ženklai

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos”, 1975.

Avangardinis sluoksnis, palyginti su kaimynais rusais, lenkais ar čekais, sovietmečio Lietuvoje buvo plonytis. Tiesą sakant, istoriškai jis vis dar neišanalizuotas. Tik postmodernizmas jau įrašytas į Europos kontekstą.

Šimtmečio avangardo parodoje „Europa Europa” (Vidurio ir Rytų Europa), įvykusioje 1994-aisiais Vokietijoje, keturių tomų kataloge buvo pristatytos V.Balčyčio, A.Budvyčio, G.Trimako fotografijos. Lenkų menotyrininkė U.Čartoryska kataloge palaikė maskviškio L.Aninskio nuomonę: „maištininkai“ Lietuvoje protestavo ne prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmentuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo proceso reikšmę.

Tai ir buvo naujoji, nebe tikrovės atspindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į fotografijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.

Tačiau senąją mūsų fotografiją sunkiau įrašyti į Europos kontekstą negu postmodernistinę. Dėl kelių priežasčių.

U.Čartoryska V.Luckų ir S.Paukštį deda greta lenko V.Pražmovskio. Ne tiek svarbu, kuris pirmesnis, kiek bendra postmodernistinė platforma – fotovaizde kuriami keli laiko ženklų klodai, nė vienam nesuteikiant vyraujančios prasmės. Viskas priklauso nuo žiūrovo-skaitytojo, jo emocinių klodų. Lyginimų kontekstas gimsta natūraliai, nes toks dabar meno gyvenimas.

Į Europos kultūrą

O kaip dėl klausimo – mes Europoje ir Europa – pas mus?

Ypač buvome atjaunėję Europoje tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Vien su vokiečiais surengta keliolika didelių parodų, išleisti puikūs katalogai, kuriuos derėtų vadinti fotoantologijomis. Čia lietuviai pristatomi pavieniui, grupėmis ir Baltijos šalių kontekste. Ypač vertingi pastarieji atvejai: „Vaizdų atmintis” (1983), „Pabaltijo fotografija, Ars Baltica. Trienalė” (1996) – Baltijos šalių fenomenas, nes jie padeda suvokti laiko ir kultūrų ryšius.

Minėtinas ir Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro jau ne vienerius metus rengiamas ir vis didesnį pagreitį įgaunantis projektas „Erozija” – žvilgsnis už tradicinio fotografijos formato.

Kitas aspektas – fotografijos palikimo „įvesdinimas“ į Europos kultūrą. Įdomus pavyzdys – fotoalbumas „Lietuva”, kur greta žinomų fotografų darbų dedama ir bevardė fotografija, šalia meninės – dokumentinė. Taip tik paryškinama šimtametė mūsų fotografijos tradicija: ėjimas nuo žemės, iš kaimo, iš šeimos rato ir lauko darbų. Todėl net jaunosios kartos miestelėnų postmodernistų fotografijose fantazija neatitrūksta nuo daikto ir kūno, nėra dar intelektualiai išmankštinta ir išgrakštinta.

Šimtametė ir mūsų buvimo Europoje tradicija, tik esame ją pamiršę ir kitiems neprimename. Jau XIX a. nebuvome atitrūkę nuo europinių parodų, o XX a. į Europą ėjome ir per spaudą. O kaip senąjį Vilnių išgarsino J.Čechavičius ir J.Bulhakas! Prieškary patys susidėjome savo darbus į tarptautinį „Galerijos” numerį, dalyvavome tarptautinėse parodose.

Žiūrima iš aukšto

Silpniausiais šiuo požiūriu reikėtų laikyti šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Tada fotografija fiksavo tautos kančias, bet pasirodyti viešai galėjo tik amžiaus pabaigoje.

Išeiviai Vokietijoje pakartojo fotoalbumą „Vilnius” su J.Bulhako fotografijomis ir porą kartų JAV išleido V.Augustino fotografijų rinktinę. Populiarindamas Lietuvą vaizdais ir tekstais, Brazilijoje daug nuveikė P.Babickas. Okupuotoje Lietuvoje Vilniui skirti fotoalbumai išėjo be J.Bulhako pavardės. Septintajame dešimtmetyje knygas apie Vilnių, Lietuvą sukūrė A.Kunčius, A.Sutkus, R.Rakauskas. Jos pasiekdavo ir užsienį. Porą metų po Fotografijos meno draugijos įkūrimo Prahoje išėjo V.Jiru paruošta „Pabaltijo fotografija”.

Atgimimo laikais atrodė, kad per daug apie mus prirašė maskviečiai A.Vartanovas, L.Aninskis, V.Diominas, V.Stignejevas, o per mažai – Vakarai. Bet gana greit paaiškėjo, kad esminė bėda – ne čia…

Mus nusižiūrėjęs prancūzas A.Lemagny priglobė lietuvių fotografiją Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, rengė parodas, į fotoalbumą, skirtą fotografijos 150-mečiui, įtraukė ir lietuvių darbų. Londone pasirodė A.Macijausko fotografijų rinktinė. O jeigu dar žvilgteltume į fotoalmanachus ir fotožurnalus?.. Žinoma, nuosvyra buvo į Maskvos pusę, „Glavlitas“ kai kurias fotografijas sutikdavo rūsčia mina, tekdavo rengti „perkūnsargines“ politinių jubiliejų parodas.

Bet buvo ir bendra Rytų Europos nelaimė: pagausėjusiuose vakarietiškuose fotografijos istorijos darbuose fotografijos dabarčiai ir jos istorijai skirta nepakankamai dėmesio. Dar ir dabar į Rytų Europos fotografiją kartais žiūrima kaip į „antrinę“, sekusią Vakarų techniniais ir meniniais atradimais, arba ji iš viso nutylima.

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

Danguolė Ruškienė

„Nuoga diena“ pavadinta spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto ir Rolando Parafinavičiaus fotografijų paroda, iki kovo 5-osios viešinti Klaipėdos fotografijos galerijoje.

Fotoparodą „Nuoga diena“ klaipėdiečiams pristatė du iš trijų jos autorių – Ramūnas Danisevičius ir Valdas Kopūstas, drauge fotografavę tą patį toje pačioje aplinkoje ir tuo pačiu metu. Roberto Gabrio nuotrauka

Fotografavo tą patį

Nors jau seniai paneigta nuomonė, kad fotografija yra tik tiksli, mechaniška vizualinė realybės pateikimo forma, pastaruoju metu vis dažniau kuriami projektai ir organizuojamos kūrybinės stovyklos, kuriose gilinamasi ne tik į naujas fotografijos galimybes, bet ir „pertikrinama“ jos prigimtis.

Ne pirmus metus Čekijoje „Inter camp“ organizacijos organizuojamos fotografų stovyklos išsiskiria tuo, kad, be galimybės netrukdomiems dirbti kelias dienas akto žanro srityje, fotografų kūrybiniam procesui taikomi ir tam tikri apribojimai. Ši stovykla labai savitai organizuoja kūrėjo ir jo įkvėpimo šaltinio-mūzos santykius. Dalyvių kūrybinė erdvė griežtai apribojama – jie dirba pagal sudarytą sąrašą, kuris nurodo jų darbo laiką ir vietą su konkrečiu modeliu. Toks griežtas erdvės ir laiko apribojimas, iš dalies net fotografuojamų objektų padiktavimas paremtas pagrindiniu organizatorių ir dalyvių tikslu – išsiaiškinti, ar įmanoma visiems fotografuojant tą patį (tuos pačius modelius tose pačiose erdvėse) sukurti kažką savito ir vertingo. Vertingo, jeigu ne menine, tai estetine prasme.

Ieškojo kažko savito

Praėjusią vasarą vienoje Čekijos kryžiuočių ordino pilyje stovyklavę lietuvių fotografai – naujienų agentūros ELTA fotografas Valdas Kopūstas, dienraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondentas Ramūnas Danisevičius ir „Vakaro žinių“ žurnalistas Rolandas Parafinavičius teigė, kad toks laiko ir vietos apribojimas netrukdė jų meninėms paieškoms. Profesionalūs fotoreporteriai, įpratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, nesunkiai prisitaikė ir prie šių. Anot V.Kopūsto, labiausiai jam pagelbėjo „akies greitis“ – sugebėjimas greitai atskirti esmę ir ją užfiksuoti, nepraleisti lemtingo kadro. Darbui labiausiai kliudė masinė psichozė. Buvo sunku nebėgti kitiems iš paskos, nepasiduoti bendrai nuotaikai, o ieškoti ir surasti kažką savito. Tai buvo labiau panašu į žaidimą su gana stipriu azartu. Kam pavyks, o kam – ne.

Prieš gerą dešimtmetį panašų eksperimentą atliko fotomenininkai (taip pat trijulė) R.Rakauskas, R.Požerskis ir A.Macijauskas. Pavadinę projektą „3+1“, autoriai kurį laiką fotografavo tą pačią moterį. Skirtumas tik tas, kad jų nevaržė nei laikas, nei erdvė. Jau tada buvo įsitikinta, kad fotografas fotoaparatu fiksuoja ne tai, ką mato, o tai, ką nori matyti. Paneigdami modernistines nuostatas, teigiančias fotografijos kaip objektyvaus realybės vaizdavimo galimybę, kiekvienas fotomenininkas kūrė savo moterį, ignoruodamas jos individualumą ir socialumą.

Sureikšmino siužetą

Moters-simbolio kūno traktavimas persikelia ir į parodos „Nuoga diena“, šiuo metu veikiančios Klaipėdos fotografijos galerijoje, nuotraukas. Ir tada, ir dabar buvo siekiama nuasmeninti žmogaus kūną, panaudojant jį kaip medžiagą autoriaus saviraiškai.

Tačiau toks vienpusiškas fotografijos traktavimas būtų klaidinantis. Bet kuriuo atveju fotografija išsaugo ir nuorodas į realybę. Todėl parodoje eksponuojami darbai neišvengia supanašėjimo siužeto, o kartu ir turinio atžvilgiu.

Polinkiui į siužeto sureikšminimą greičiausiai įtakos turėjo spaudos fotografų profesija. Sąmoningas ar nesąmoningas bandymas fotografijose simuliuoti reportažinį metodą apsunkina kūrinio suvokimą. Neįtikina, ir, deja, palieka abejingą.

Atrodo, kad autoriai bando pasinaudoti vis garsiau fotografijos pasaulyje deklaruojama nuomone, kad nėra nei spaudos, nei meninės, nei kitokios fotografijos. Yra tik Fotografija. Jie varijuoja šios Fotografijos rėmuose, pasilikdami prie to paties žanro, bet nesilaikydami stiliaus ar metodo vienovės. Drąsiai eksperimentuoja ir ieško taiklesnių būdų savo intencijoms išreikšti.

Parodos kūrinius būtų sunku priskirti kuriai nors vienai estetikai. Akivaizdu, kad juos veikė ir klasikinio akto estetika, ir romantiški „Lietuvos meninės fotografijos mokyklos“ (R.Dichavičiaus, R.Rakausko, R.Požerskio) aktai, ir postmoderni A.Čepulinskaitės, V.Šontos estetika.

Schema – nauja, idėjos – senos

Parodoje eksponuojamose nuotraukose jaunystė deklaruojama kaip savaiminė grožio ir estetikos turėtoja, kuriai dažnu atveju antrina kitas savo prigimtimi labai panašus objektas – gamta. Moteris vaizduojama kaip pasyvi gamtos dalis, kaip ir pastaroji apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Pasirodo, sena moters ir gamtos dermės tema dar nėra išsemta. Juolab kai tarp jų įsiterpia vyriškos lyties atstovas.

Novatoriškumu dvelkiantis vyriškų ir moteriškų kūnų kartu fiksavimas, jų vaizdavimo ir tarpusavio santykių schema papildo kūrinius naujomis prasmėmis. Tačiau, susitapatindamas su vyriškos lyties atstovo kūno pozicija, fotografas dar kartą paliudija labai senas ir, atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gajas patriarchalines nuostatas.

Fotografijose stebimas (o kartais tik nujaučiamas) vyras – heteroseksualus, besikėsinantis išplėšti iš aplinkos (konteksto) ir nusavinanti moters kūną („Nepasitikėjimas“). Iš šios moters atimama bet kokia empirinio pažinimo galimybė, ji estetiškai patrauklaus kūno nešiotoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Todėl, nors vaizdavimo schema gana nauja, tačiau ji panaudojama senoms idėjoms išreikšti.

Užsitikrino dėmesį

Netikėtai taikliai autoriai panaudoja metoniminiu mąstymu pagrįstą kūnų fragmentavimą. Cituodami moters lyties ženklus, kuria naujas prasmes, pabrėžia somatinių ženklų svarbą fotografijoje („Driežui geriau“).

Akivaizdu, kad fotografus mažai domina moterų asmenybės. Dažnai pagrindinė žmogaus identifikacijos dalis – veidas paliekama už kadro, kaip trukdis, skatinantis nepageidaujamiems psichologiniams ar socialiniams (at)pažinimams. Kontaktas tarp fotografuojančiojo ir fotografuojamojo taip ir neužsimezga.

Tačiau fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas ir fiksuotojas. Tokiu būdu apvalęs savo kūrinį nuo pašalinių reikšmių, akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be identifikacijos ženklų jam priskirtoje erdvėje ir laike kuria naujas reikšmes, nurodančias interpretacijų kryptį. Taip užsitikrindamas suvokėjo dėmesį.

Nors autoriai teigia, kad juos labiau domino kūno ir sielos jungtys nei kūniškumas ar jo erotiškumas, ne kiekviename kūrinyje tokią jungtį įmanoma užčiuopti. Galbūt ją prislopina didesniu ar mažesniu mastu pasireiškianti erotizacija. Galbūt išblaško subtili ironijos linija. Ko gero, labai vietoje ir laiku panaudota. Ji tarytum perspėja, kad rimtų ketinimų meninio akto atžvilgiu tarsi ir nebuvo.

„Nuoga diena“ – žaidimas. Kaip ir kiti turintis savas taisykles. Autoriai su jomis susipažino dar būdami Čekijoje, o žiūrovas privalės susikurti savąsias. Vien tam, kad žaidimo finale nesijaustų nuogas.

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“

Šiemet tarptautinės Teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos miesto teatralams bus įteiktos „Padėkos kaukės“.

„Padėkos kaukė“ – apdovanojimas miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui.

Šį apdovanojimą, kurio idėjos autorius – Klaipėdos Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, prieš metus įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius ir teikia miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį (spektaklį, vaidmenį, režisūrą, scenografiją, choreografją ir t.t.) ir/ar nuopelnus teatro menui. Apdovanojimą liudija regalijos: viеnetinis juvelyrikos meno kūrinys – stilizuota „Padėkos kaukė“ bei jos suteikimą patvirtinantis dokumentas.

„Padėkos kaukėmis“ 2006-aisiais jau apdovanoti aktoriai Valentina Leonavičiūtė, Vytautas Paukštė ir režisierius Ramūnas Kaubrys.

Kaip pranešė Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius, 2007-ųjų „Padėkos kaukės“ laureatai bus renkami pagal šias nominacijas: metų režisierius, metų aktorius ir aktorė, metų vaidmuo, metų scenografas, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Iš šio nominacijų sąrašo kovo 26-ąją specialios ceremonijos metu bus įteiktos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Šis apdovanojimas skiriamas komisijos nutarimu. Komisiją sudaro 7 nariai: Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, teatrologė Gitana Gugevičiūtė, Klaipėdos universiteto doc. Petras Bielskis, Režisūros katedros vedėja doc. Danutė Vaigauskaitė, Lietuvos teatro sąjungos (LTS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas, aktorius Valentinas Klimas, Klaipėdos dramos teatro aktorės Valentina Leonavičiūtė ir Nijolė Sabulytė.

Pagal apdovanojimo nuostatus pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijoms gali siūlyti uostamiesčio kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys.

Siūlant pretendentą reikia pateikti: motyvacinį pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie anksčiau gautus apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą; pretendento fotonuotrauką (siųsti el. paštu: teatras@europe.com). Elektroniniu keliu atsiųsta medžiaga nebus priimama, išskyrus siūlomo pretendento nuotrauką.

Pasiūlymai „Padėkos kaukės” apdovanojimui priimami ir registruojami iki kovo 20 d.12 val. adresu: Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, „Padėkos kaukė”, Dramos teatras, Teatro g. 2, Klaipėda LT-91247.

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) 6-ajame „Komentarų“ ciklo renginyje rytoj, kovo 1 d. 18 val. kelionės įspūdžiais iš Izraelio, asmeniniais ir kūrybiniais atradimais dalinsis klaipėdiečiai dailininkai Angelina Banytė, Juozas Vosylius ir Algis Kliševičius.

Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus, gyvenančio ir kuriančio Izraelyje, kvietimu ten parodą surengė jo bendramoksliai klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Angelina Banytė ir Juozas Vosylius.

Klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė Izraelyje viešėjo šiemet sausio 24 – vasario 7 dienomis bendramokslio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus kvietimu. Izraelyje gyvenantis jų buvęs bendramokslis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje D.Zundelovičius ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją. Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę eksponuoti Lietuvos kaligrafų parodoje 2005-ųjų pavasarį.

„Basiss“ skulptūros mokyklos galerija, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifos miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuvežė savo kūrinių parodą. Joje A.Kliševičius pristato kaligrafijos ir grafikos darbus, A.Banytė ir J.Vosylius – tapybą ir piešinius. Paroda veiks iki kovo 17-osios. Ją autoriai pavadino „Tu klausei, kaip aš laikausi“. „Nes ji ir yra atsakymas į klasioko klausimą po daugel metų“, – paaiškino A.Kliševičius.

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

Salomėja Burneikaitė

Atpažįstate šią emblemą? Klaipėdos lėlių teatras balandžio 27-29 dienomis vėl rengia tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis”, kuris uostamiestyje vyks jau ketvirtąjį kartą.

Vaidina profesionalai

Šiemet Klaipėdos lėlių teatras į uostamiestį vėl sukvies geriausius Lietuvos lėlių teatrus ir svečių kolektyvus iš užsienio. Tai – vienintelis profesionalaus lėlių teatro festivalis Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, labiausiai orientuotas į mažuosius žiūrovus.

Klaipėdos universiteto lėlininkų sumanytas pirmasis profesionalių lėlių teatrų festivalis įvyko 1997-aisiais. Po šešerių metų jaunieji lėlininkai atgaivino jį ir 2003-iaisiais surengė antrąjį, o 2005 m. – trečiąjį. Klaipėdos lėlių teatrui sustiprėjus ir prisijungus jaunoms jėgoms, „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio.

Festivalio tikslas – populiarinti lėlių teatro meną, parodyti vaikams ir jaunimui šio meno išraiškos galimybes, padėti šeimoms ir vyresniesiems bendrauti su vaikais, randant naujų temų pokalbiams.

Iš Lietuvos ir užsienio

Ketvirtajame „Karakumų asilėlyje“ laukiame kamerinių lėlių teatro spektaklių, kuriuos atveš Lietuvos kolektyvai. Festivalyje dalyvaus Vilniaus teatras „Lėlė“ su lėlių vaidinimu „Kiškių sukilimas“ (rež. ir dail. Rimas Driežis), „Stalo teatras“ iš sostinės su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ pagal liaudies pasaką (rež. ir dail. Saulė Degutytė).

Dalyvaus festivalyje ir Kauno valstybinis lėlių teatras su spektakliu „Aukso kiaušinis“ (rež. ir dail. Jūratė Januškevičiūtė) bei labai vaikų mylimas Jūratės ir Dariaus Armanavičių „Nykštuko“ teatras iš Kauno, kuris žada parodyti spektaklį „Kiaulė taupyklė“.

Į festivalį atvyks ir unikalusis Panevėžio lėlių Vežimo teatras, kuris lėlių spektaklius vežioja po Lietuvą vežimu.

Nekantriai laukiame ir „Karakumų asilėlio“ svečių – mažyčio ir jaukaus lėlių teatro skambiu pavadinimu „Credo” iš tolimosios Bulgarijos. Jis rengiasi atvykti su spektakliu „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką. O teatras iš Norvegijos atveš lėlių spektaklį „Smėlis tarp kojų pirštų“.

Klaipėdiečiams, laukiantiems „Karakumų asilėlio – 2007“, primename, kad Klaipėdos lėlių teatras jau dabar organizuoja piešinių konkursą „Karakumų asilėlis Klaipėdoje“. Jo nuostatus rasite Klaipėdos lėlių teatro internetinėje svetainėje www.leliuteatras.ku.lt .

Teikia peno vaizduotei

Asilėlis Lietuvoje atrodo keistas ir egzotiškas gyvūnas, atėjęs iš vaikiškos dainelės, – jaukus ir mažas, poetiškas ir tylus, kurį norisi globoti, juo rūpintis. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot Antuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš stebuklingos šalies. Ji liko labai labai toli, už devynių jūrų, devynių kalnų ir dar toliau… Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Ją tenka įveikti, kad išgyventum, mokantis kantrybės.

Tokie yra maži lėlių teatrai, panašūs į Klaipėdos lėlių teatrą, kurie savo veikla nuolat primena: būkime dėmesingi vaikystei. Juk 2007-uosius Lietuvos Seimas paskelbė vaikų kultūros metais. Jei kam į galvą šautų keista mintis finansiškai paremti festivalį – būtų fantastiška.

Dovanų kuponas į teatrą

Dovanų kuponas į teatrą

Dovanų būna pačių įvairiausių – nuo šiltos šypsenos ar oro bučinuko iki gyvo žirgo ar išsvajotos pilies. Nelygu, kokie norai ir galimybės.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo lankytojams suteikia galimybę, kokios iki šiol nebuvo – dovanų kuponai bilietams į visus teatro spektaklius iki birželio. Asmuo, gavęs dovanų kuponą, gali pats pasirinkti spektaklį, kurį norėtų pamatyti.

Bilietų į Klaipėdos muzikinį teatrą kainos -10, 20, 25, 30, 40 Lt, į vaikiškus spektaklius – 15, 20 Lt.

Informacija apie sezono metu galiojančius dovanų kuponus bilietams į spektaklius įsigyti – tel. 397 404 (bilietų kasa) ir 397 400 (vyr. administratorė).

Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų

Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų

Rita Bočiulytė

Išrinktos populiariausia ir gražiausia per metus išleistos knygos, paskelbti ir prizais apdovanoti per visą 754 metų miesto istoriją pirmąsyk uostamiestyje vykusio konkurso „Klaipėdos knyga – 2006“ nugalėtojai. Bet neblėsta įspūdis, kad konkurso rezultatai vieniems buvo laukti, kitiems – netikėti.

Gražiausios 2006 metų Klaipėdos knygos leidėjai – Klaipėdos universiteto leidyklos direktorei Lolitai Zemlienei apdovanojimą įteikė konkurso organizatorė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė (centre) ir mecenatas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Anot Broniaus Leonavičiaus, leidyklai autorius atneša rankraštį, knygą sukuria dailininkas. Roberto Gabrio nuotraukos

Graži – profesionali

Niekas labai nenustebo, kai balsuodama plačioji visuomenė populiariausia pripažino grupės istorikų parengtą knygą „Klaipėdos dvarai“, kurią pernai išleido leidykla „Libra Memelensis“. Jos direktoriaus Kęstučio Demerecko teigimu, šia knyga ypač domisi klaipėdiečiai, žmonės eina jos pėdsakais, ieško tų dvarų ir jų buvimo vietų…

Bet gražiausia knyga, kurią išrinko specialiai suburta specialistų komisija, apstulbino net konkurso rengėjus. Staigmena leidėjams ir daugeliui skaitytojų tapo vertinimo komisijos verdiktas: gražiausios knygos titulas suteiktas iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiam moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“, kurį apipavidalino dailininkas Algis Kliševičius, o išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Petro Ofsetas“.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva surengto konkurso gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo vilnietis dailininkas, daugelio Lietuvos knygos meno konkursų vertinimo komisijos pirmininkas Bronius Leonavičius.

Jo teigimu, graži knyga turi būti profesionaliai padaryta, „Archaeologia Baltica’ 6“ atitinka svarbiausius meninės ir poligrafinės išvaizdos kriterijus: tvarkinga maketo struktūra, tinkamas vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykis, gerai parinktas popierius, gera spaudos ir įrišimo kokybė.

Atsiimdama apdovanojimą „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2006“ – diplomą ir konkurso prizą – klaipėdiečio skulptoriaus Svajūno Jurkaus iš bronzos sukurtą statulėlę, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė sakė esanti labai maloniai nustebinta tokiu įvertinimu, nes mokslinės knygos, kurias dažniausiai leidžia ši leidykla, nėra tokios išraiškingos kaip kitos. „Stengiamės, kad visos mūsų knygos būtų gražios, bet tikrai negalvojom, kad ši gražiausia, – stebėjosi ji. – Dabar žinosime, specialiai ruošimės, kad turėtume ką pateikti konkursui kitąmet“.

Paskatinamaisiais diplomais įvertinti Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės išleistas Rimaldo Vikšraičio fotoalbumas „Vienkiemio godos“ – už tipografinį apipavidalinimą ir leidyklos „Libra Memelensis“ knyga-albumas „Kretingos rajono kultūros paveldas“ – už maketo struktūrą.

Neskirstė į grupes

Iš 15 knygų buvo išrinktos trys gražiausios.

Klaipėdos metų knygos konkurse dalyvavo penkios uostamiesčio leidyklos, pristatę po tris 2006-aisiais išleistas knygas.

Gražiausią knygą komisija rinko vadovaudamasi Lietuvos knygos meno konkurso kriterijais. Konkursui pateiktos knygos buvo vertinamos pagal grafinį apipavidalinimą ir iliustravimą ir tipografinį apipavidalinimą – maketo struktūrą, vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykį, rinkinio kokybę, popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą, spaudos ir įrišimo kokybę.

Komisijos pirmininkas B.Leonavičius stebėjosi, kad konkursui pateikta tiek nedaug knygų, nėra kaip jas suskirstyti į atskiras grupes ir jose vertinti. Lietuvos knygos meno konkursui leidyklos pateikia savo leidinius pagal šias grupes: bendroji (visuomeninė) literatūra, mokslinės knygos (monografijos), dalykinės knygos – mokslinės populiariosios, meno ir fotografijos leidiniai, knygos vaikams ir jaunimui, mokyklinės knygos, vadovėliai, bibliofiliniai leidiniai, mažo formato leidiniai, mažatiražinės eksperimentinės knygos.

Lietuvoje esant daugiau nei 600 leidyklų toks suskirstymas galimas. Kadangi Klaipėdoje aktyviau reiškiasi tik penkios leidyklos, pačios produkcijos nėra tiek daug, kad būtų galima ją klasifikuoti. Todėl komisija vertino neskirstydama jų į kategorijas, bet pagal tuos pačius kriterijus.

„Knygą formuoja dailininkas. Šūsnis rankraščių – dar ne knyga. Knygos išvaizda – labai sudėtingas, imlus ir atsakingas darbas. Siekiant idealo, reikia ieškoti ir rasti vis geresnių būdų. Iš tikrųjų tai yra meninio apipavidalinimo, iliustravimo ir grafinio dizaino reikalai. Jei žiūrim profesionaliai, turim žiūrėti reikliai“, – sakė B.Leonavičius. Jo žodžiais, pagrindinis dalykas – proporcijų santykiai, kriterijai – pasauliniai kanonai, kuriais knygų leidyba turėtų vadovautis. Kad dailininkai ir leidėjai būtų laisvi nuo savivalės. Deja, lietuvių kalba beveik nėra teorinės literatūros. Kita vertus, ir kanonų įsikibus nebūtina laikytis. Svarbiausia, kad knyga būtų tvarkinga poligrafiškai.

Pakišo koją…

Tokios – poligrafiškai parengtos geriausiai – ir ieškojo Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisija.

„Vartant knygas, pirmiausia krenta į akis noras labai daug pa-rodyti. Dauguma permargintos, šriftų primaišyta“, – pastebėjo B.Leonavičius.

Dėl margumo, per didelio optinio aktyvumo (sunku skaityti) buvo į šalį atidėtos N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“, išleistos „Libra Memelensis“ leidyklos. Perkrautas, per margas komisijai atrodė ir „Eglės“ leidyklos fotoalbumas „Klaipėdos ligoninė: nuolatinis siekis būti geriausiems“.

Ne vienoje konkursinėje knygoje buvo pernelyg sureikšminti rėmėjai – per dideli firmų ženklai, į pirmą planą iškeltos padėkos.

Tarp konkursui pateiktų knygų dominavo vizualiniai dalykai su nedaug teksto. Neblogai buvo įvertintas R.Vikšraičio fotografijų albumas „Vienkiemio godos“. „Viena iš geresnių knygų maketo požiūriu, geras fotografijų ir teksto išdėstymas, originalus įrišimas, viršelio šrifto įkirtimas, – gana organiška knyga“, – pagyrė komisijos pirmininkas. Bet, jo teigimu, ir čia padauginta dekoro. Jo kiek per daug ir Klaipėdos universiteto leidyklos informaciniame leidinyje „Klaipėdos universitetas – 15“ – „per stiprūs“ fonai, be to, neteisingai sulenktas viršelio popierius.

Siekiant idealo

Su paveikslų reprodukcijomis konkuruojantys fonai, perkrautas maketas, padrikas dizainas neleido prie geresnių leidybos darbų priskirti spaustuvės „Druka“ išleisto E.Žvaigždino tapybos albumo. Ten pat išleistame albume „Šiauliai – Saulės miestas“: maketas tvarkingas, bet kam tas „auksas“, tų saulių-puošmenų kiekviename puslapyje – ar reikia?.. Albumas „Mes čia gyvename. Gargždai. Klaipėdos rajonas“ – prie geresnių, bet nelogiškas vaizdų reikšmingumo prasme – per smulkus teksto šriftas, o parašai po nuotraukomis – per stambūs.

S.Jokužio leidyklos-spaustuvės išleista D.Bielskytės eilėraščių knyga „Raudona“ komisijai patiko, bet šiai knygai „koją pakišo“ skirtingi teksto ir pavadinimo šriftai ir per storas popierius – ją sunku vartyti.

Klaipėdos universiteto leidyklos pristatyta R.Balsio knyga „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ galėjo būti premijuota. Jai labai gerai parinktas popierius, ji dailininko A.Kliševičiaus skoningai apipavidalinta, bet blogai įrišta.

Pastebėta, kad daugelio knygų trūkumas – šriftų painiava. Pavadinimų ir knygų teksto šriftai kažkodėl parinkti skirtingi, o reikėtų vienos garnitūros, bet skirtingo dydžio („Libra Memelensis“ pristatyti „Klaipėdos dvarai“, „Eglės“ leidyklos išleista M.Venslauskaitės-Boyle „Laisvės beieškant: žmogus iš „Raudonojo spalio“, S.Jokužio leidyklos-spaustuvės Z.Stankaus „Miražas“). Be to, A.Juozaičio „Karalių miesto be karalių“ („Eglės“ leidykla) popierius nors ir geras, bet per plonas, o Z.Stankaus „Miražo“ švediška stilistika neįtikina, dizainas blankus.

Siekiant idealo, ir apdovanotosios „Archaeologia Baltica’ 6“ žemėlapiai, brėžiniai galėtų būti vienos stilistikos…

Konkursą Klaipėdoje rengiant kasmet, reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti, paskatinti ne tik leidyklas, bet ir knygų dailininkus, dizainerius, be kurių talento ir pastangų nebūtų gražių, meniškos išvaizdos knygų. Pasižiūrėkime, kaip tai daroma sostinėje.

„Vilnius-2006“

Knygos meno konkursai, pradėti rengti Vilniuje XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėl rengiami nuo 1993 metų, atspindi Lietuvos knygos meno raidą.

Šiemet vasario 22-25 dienomis vykusioje 8-ojoje Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius-2006“ laureatai. Geriausius knygų iliustratorius, spaustuvininkus, leidyklas apdovanojo kultūros ministras Jonas Jučas, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Konkurse dalyvavo 22 leidyklos, vertinimui pateikusios 192 knygas, buvo išdalinta 15 meno premijų. Tris pagrindines Kultūros ministerijos įsteigtas premijas šiemet pasidalino dailininkai Eugenijus Karpavičius, Elona Marija Ložytė ir Alfonsas Žvilys. Eugenijus Karpavičius premija įvertintas už knygos „Petras Repšys“ (leidykla „Kultūros barai“, spaustuvė „Sapnų sala“) apipavidalinimą, E. M. Ložytė – už knygą „Religinis kolokviumas Vilniuje“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Sapnų sala“) ir Alfonsas Žvilys – už knygų serijos „Gabriel Garcia Marquez“ (leidykla „Alma littera“, spaustuvė „Spindulys“) iliustravimą.

Ukrainiečių „ManSound” lūkesčių nepateisino

Ukrainiečių „ManSound” lūkesčių nepateisino

Laima Sugintienė

Išmintinga ta mūsų liaudis.Turiu omenyje posakį „Prie gero priprantama“. Jį prisiminiau po ukrainiečių be pritarimo dainuojančio vokalinio ansamblio „ManSound” (gyvuoja nuo 1994-ųjų, Lietuvoje koncertavo trečią, Klaipėdoje – pirmą kartą), koncerto, kuris įvyko miesto Koncertų salėje vasario 13-ąją ir buvo organizuotas kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija.

„ManSound” originaliausia koncerto Klaipėdoje dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Intrigavo atsiliepimai

Daug žadantys anonsai viliojo patirti neeilinių įspūdžių. Intrigavo plati seksteto gastrolių geografija (jų klausėsi JAV, Rusijos, Ukrainos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Kroatijos, Moldovos ir kitų šalių klausytojai), itin palankūs kritikos atsiliepimai: „ManSound” – tai džiazo įvykis” arba „Vertinimo skalėje nuo vieno iki dešimties grupei „ManSound“ skiriu dvylika balų“. O garsiosios britų grupės „The Swingle Singers“ įkūrėjas V.Svinglas teigė, esą „jų repertuaras – toks įvairus ir įspūdingas, kad grupė privalo turėti puikią ateitį” .

O ir šiaip smalsu buvo išgirsti stiprių vokalinių tradicijų šalies atstovus, juolab kad Ukrainos atlikėjai Klaipėdoje pastaraisiais metais – tiesiog retenybė.

Po britų ir švedų

Antra vertus, dar neišblėsę buvo dviejų išties puikių a cappella dainuojančių grupių pasirodymai pernai rudenį. Tai net ir po daugiau nei 40 gyvavimo metų sausakimšas sales surenkanti britų „The Swingle Singers“ – rugsėjo 17-ąją festivalyje „Permainų muzika“ ir dešimt metų už „ManSound“ vyresnės švedų „The Real Group“ koncertas, lapkričio 8-ąją surengtas koncertinės agentūros „Klasikos projektai“.

Britai – tikra šio žanro legenda, etalonas (tiesa, jų įrašai buvo padarę geresnį įspūdį nei koncertas; nuvylė Moriso Ravelio „Bolero“), o penki švedų grupės atlikėjai savo nuoširdumu ir artistiškumu pavergė vos pasirodę scenoje. Kiekvienas kūrinys – tarsi mažas spektaklis, pristatytas vis kito atlikėjo (begalinis dainininkų universalumas!). Aukščiausio lygio profesionalumas, pasireiškęs ne tik stulbinančiu balsų valdymu, sugebėjimu imituoti pačių įvairiausių muzikos instrumentų tembrus, bet ir puikiu įvairių muzikos stilių pojūčiu, prasminga koncerto programos dramaturgija, subtiliais režisūros elementais. Dvidešimt dvejus metus drauge dainuojantys atlikėjai gerą skonį liudijo ir scenine laikysena bei kostiumais.

Kita mokykla, bet…

Taigi po tokių „apšildančių“ grupių ukrainiečiams net geriausiu atveju negalėjo būti lengva. Juo labiau kad, regis, ir atvejis nebuvo geriausias…

Skirtingai nei anksčiau minėtos grupės, „ManSound“ apsiėjo be moterų balsų – ansamblyje keturi tenorai, po baritoną ir bosą: Vladimiras Suchinas, Rubenas Tolmačiovas, Vladimiras Trač, Jurijus Komenskis, Viačeslavas Rubelas, Sergejus Charčenka.

Suklusau jau po pačių pirmųjų akordų: tapo akivaizdu, kad klausysimės visai kitos vokalinės mokyklos atstovų: grupės skambesys „sunkesnis“, kiek šaižokas, aštrokas bei dinamiškai mažiau paslankus. Balsai atrodė pavargę. Atlikėjai dalį programos dainavo iš natų, o tai tokio žanro atlikėjams – nemažas minusas.

Gal nevertėjo?

„ManSound” vakaro repertuarą sudarė trys „blokai“.

Džiazo standartuose, ypač Georgo Bensono kūrinių aranžuotėse pasigedau … džiazo. Kompozicijos kietai „sukaltos“, stigo stiliaus pojūčio, improvizacinės dvasios, subtilumo, faktūros reljefo išryškinimo, balanso tarp balsų: tarpais tik žiūrėdamas į atlikėjus galėjai suprasti , kas soliuoja…

Šie priekaištai skirti ir garso režisieriui, kurio pavardę tokio žanro koncertuose derėtų skelbti, nes nuo jo profesionalumo didžia dalimi priklauso koncerto (ne)sėkmė.

Iš popklasikos klausėmės „suispaninto“ „The Beatles” šedevro „Yesterday“, išsiskyrusio įspūdingu unisonu bei efektinga greitakalbe, bei gana primirštų Adriano Čelentano dainų. Gal ir nevertėjo jų traukti iš užmaršties…

Ukrainietiškai – stipriausi

Manyčiau, kad labiausiai pavykusi, originaliausia koncerto dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos.

Įdomios, savitos, dažnai „sudžiazintos“, liaudies dainų pagrindu sukurtos kompozicijos šįsyk derėjo prie masyvoko grupės vokalo.

Ypač tai pasakytina apie lėtąją, efektingos harmonijos tęstinę dainą „O, polė“.

Akivaizdu, kad akordinės, choralinės faktūros epizodai – stiprioji kolektyvo pusė. Sudėtinga, kontrasto principu grįsta kompozicija „Chlopcy rybolovcy“ tai dar kartą paliudijo.

Atlikėjai stengėsi nuoširdžiai bendrauti su publika, išjudino salę pritariamajam vokalui.

Tačiau po valandą trukusio koncerto į salę bisui nesugrįžo…

Vilniaus knygų mugėje – Klaipėdos ženklai

Vilniaus knygų mugėje – Klaipėdos ženklai

Dalia Bielskytė

Specialiai „Klaipėdai“ iš Vilniaus

Sekmadienio pavakarę Vilniaus“Litexpo“ parodų centro salėse nutilo 8-osios Vilniaus knygų mugės šurmulys. Nuo vasario 22 iki 25 dienos, nepaisydami negailestingai spaudusio šalčio, vilniečiai ir Vilniaus svečiai stovėjo tūkstantinėse eilėse, trokšdami patekti į vieną garsiausių Europoje ir didžiausią Baltijos šalyse knygų mugę. Šių metų Vilniaus knygų mugė buvo skirta vaikams, vaikų literatūrai. Tad žmonės į mugę traukė šeimomis, vedini, nešini visai mažomis ar jau prakutusiomis atžalomis.

„Litexpo“ sales užtvindė knygų mėgėjų minios. Visos Klaipėdos leidyklos buvo įsikūrusios naujoje 3-iojoje parodų rūmų salėje. Algimantas Čekuolis ir Daiva Molytė-Lukauskienė susitiko prie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kur ji dalino autografus naujos poezijos knygos skaitytojams.

Svečiavosi Jonas Mekas

2000-aisiais startavusi mugė kasmet plečiasi, įvairėja jos programa, didėja kviestinių svečių ir lankytojų skaičius. Šiais metais renginys vyko trijose „Litexpo“ parodų salėse – 270 kompanijų iš Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, Švedijos, Latvijos, Slovakijos, Rusijos) pristatė savojo skaitytojo ieškančius leidinius, nuo kurių gausos raibo akys, svaigo galva ir tuštėjo knygų virusu užsikrėtusių mugės lankytojų piniginės.

Vilniaus knygų mugė žavi lankytojus ne vien tuo, kad po vienu stogu galima rasti gausybę skirtingų leidinių, bet ir tuo, kad čia skaitytojų laukia ypatingi susitikimai su knygų autoriais, leidėjais, įspūdingi knygų pristatymai, koncertai, apdovanojimų ceremonijos, parodos.

Šiemetinės mugės organizatoriai prasiplėtusiose mugės erdvėse surengė beveik 250 įvairių renginių. Kanadietis rašytojas Robertas Bringhurstas, norvegas Torgrimas Egenas, detektyvų meistrė iš Rusijos Aleksandra Marinina (beje, stebuklingai panaši į astrologę Palmyrą), mergaičių pamėgtų knygelių paaugliams autorė vokietė Hortense Ulrich ir kiti – iš viso 22 užsienio rašytojai bendravo su skaitytojais ir dalino autografus.

Konferencijų ir koncertų salėse, leidyklų stenduose galima buvo sutikti M.Martinaitį, S.Gedą, A.Bumblauską, A.Šlepiką, S.Pa-rulskį, G.Dauguvietytę, gausybę kitų Lietuvos rašytojų ir menininkų, o sekmadienį į knygos „Mano naktys“ pristatymą skaitytojus pakvietė žmogus-legenda Jonas Mekas.

Susibūrė iš uostamiesčio

Juozas Šikšnelis pristatė savo naują romaną „ Įvykių horizontas“, į Vilniaus knygų mugę atkeliavusį tiesiai iš spaustuvės.Leidyklos „Eglė“ stende su skaitytojais bendravo I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas Arvydas Juozaitis. Mindaugas Valiukas buvovaliūkiškai nusiteikęs.Rašytojas Sigitas Poškus vaikams prisistatydavo paprastai – dėdė Sigitas. „Mes – klaipėdiečiai“, – sakė Vilniuje gyvenantys Leonidas ir Jolanta Donskiai.R. Černiausko „Slieko pasakos“ pristatymo metu vaikai spalvino ilgų ilgiausią slieką. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

Bendrame Vilniaus knygų mugės kontekste sau vietos rado Klaipėdos leidyklos ir autoriai. Trečiosios „Litexpo“ parodų rūmų salės erdvėje draugiškai triūsė trys uostamiesčio leidėjai: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėdos universiteto ir „Eglės“ leidyklos.

Klaipėdos universiteto leidykla, pasak jos vadovės Lolitos Zemlienės, į mugę atvežė 90-ies pavadinimų leidinius. „Ypač malonu pristatyti pačias naujausias, – sakė L.Zemlienė – Tai Klaipėdos krašto dainų, įdainuotų Onos Mažeivienės (1894-1988), rinktinė „Eit mergelė pajūriais“ ir docentės daktarės Ilonos Jonutytės monografija „Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje“. Taip pat didžiuojamės atsivežę į mugę pirmąjį „Kaligrafijos sąsiuvinio“, kurį ruošiamės leisti kasmet, numerį“.

Džiugu, kad Klaipėdos universiteto leidykla labai domėjosi mugės lankytojai. „Jaučiama net savotiška apgultis, – juokėsi L.Zemlienė. – Taip tikriausiai yra todėl, kad leidžiame labai įvairią literatūrą“. Margas Klaipėdos universitetas – margas ir universiteto leidyklos asortimentas. Yra kuo nudžiuginti ir besidominčius literatūra, ir istorija, ir pedagogika, ir menais.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė, atstovaujama redaktorės Birutės Šeškauskienės, atsiliepdama į šiųmetinę Vilniaus knygų mugės temą, skaitytojams pristatė naujas, tik vasario 21-ąją pasaulį išvydusias klaipėdiečio rašytojo Sigito Poškaus knygeles „Su varna Barbora“ ir „Neramios dienos“. Knygelės labai pamariškos, labai klaipėdietiškos, skirtos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Anot B.Šeškauskienės, šiais metais S.Jokužio leidykla-spaustuvė į knygų mugę atvyko žvalgybiniais tikslais: „Pasižiūrėsime ir pasimokysime, kaip kolegos leidėjai orientuoja savo produkciją į vaikų auditoriją. Kitais metais mūsų stendas bus ir didesnis, ir solidesnis, ir įspūdingesnis“.

Klaipėdos leidyklos „Eglė“ stende puikavosi klaipėdiečių A.Daškaus, N.Kepenienės, kitų autorių knygos, A.Stanevičiaus fotografijų albumai, verstinė literatūra. Tačiau neabejotinai didžiausio lankytojų susidomėjimo sulaukė 2007 metų literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureato Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių“ ir jos autorius, kelias dienas bendravęs su skaitytojais leidyklos stende.

Pristatė naujas knygas

Po kitų Lietuvos leidyklų vėliavomis naujas knygas pristatė ne vienas Klaipėdos rašytojas.

Antrąją savo poezijos knygą „Baltas kvadratas juodame fone“ Lietuvos rašytojų sąjungos stende pristatė Daiva Molytė-Lukauskienė.

„Apostrofos“ leidyklos stende, kaip skelbė informaciniai leidiniai, „su dambreliu ir „Dambreliu““ svečiavosi valiūkiškasis Mindaugas Valiukas.

„Jotemos“ leidyklos autografų kampe naują romaną „Įvykių horizontas“, kaip knygą, padėsiančią skaitytojui įveikti „visus politinio bei lytinio gyvenimo kataklizmus“, vaišindamas vynu bei saldainiais ir lydimas ištikimos Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos komandos, pristatė rašytojas Juozas Šikšnelis.

„Versus aureus“ leidyklos išleistos knygos „Taip, bet…“ autorius filosofas Leonidas Donskis, leidyklos skaitytojų klube sutiktas su žmona Jolanta, paprašė: „Jei mane minėsite, minėkite kaip klaipėdietį“. Ir pasiguodė mugėje dar nematęs rašytojo Gintaro Grajausko: „Pamačius mugėje Gintarą man pakvimpa Klaipėda“, – juokėsi filosofijos profesorius.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas rašytojas Rimantas Černiauskas, mugėje pasirodęs paskutinę dieną, Vaikų scenoje surengė tikrą šou – mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams pristatė naujausią savo knygą vaikams „Slieko pasaka“. Būriais į pristatymą susirinkę mažyliai, sukritę ant grindų spalvino ilgų ilgiausią slieką, o jų tėveliai susižavėję klausėsi klaipėdiečio bardo Jono Baltoko koncerto. Nuotaikingos dainelės pagal R.Černiausko tekstus vertė šypsotis, uždegančios melodijos – krypsėti, trepsėti ir kinkuoti galvomis.

„Manyčiau, kad tai geriausiai ir kokybiškiausiai išleista mano knyga vaikams, – sakė R.Černiauskas. – Pats projektas labai įdomus – knyga labai studentiška: ją iliustravo jauna autorė, – klaipėdietė Goda Jackutė, o redagavo – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto leidybos studentai. Mums pavyko sukurti labai linksmą knygutę“.

Anot R.Černiausko, Vilniaus knygų mugė – ypatingas reiškinys. Lietuvių spaudai ir literatūrai – tai vartai į platųjį pasaulį. „Džiaugiuosi mugėje matydamas daug klaipėdiečių autorių, leidyklų. Klaipėda turtinga gabiais rašytojais. Smagu, kad juos gali pamatyt Lietuva ir pasaulis“, – dalinosi įspūdžiais Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Gyvenimas – per valandą

Gyvenimas – per valandą

Gitana Gugevičiūtė

OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.

Scenoje aktorių trijulė – Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis – meistriškai demonstruoja „balsų grimą“, kurį įvaizdina ekrane išnyrantys jų personažų portretai.

Imituoja „muilo operą”?

Nuo 2004 metų spalio, kai muzikos festivalyje „Gaida“ buvo pirmąkart pristatytas „Grimo operos“ eskizas, nutekėjo nemažai vandens: spektaklis parodytas tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos”, pristatytas tarptautinėje mugėje Londone, laimėjo specialų žiuri prizą tarptautiniame festivalyje „MESS 2006“ Sarajeve, susilaukė gražių teatro specialistų įvertinimų. Bet didžioji dalis teatro gerbėjų klaipėdiečių tik dabar pamatė šį skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatą.

Muzikinę pjesę kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, režisierė ir aktorė Birutė Mar, scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis, aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, grimo meistrės Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė, fotografas Dmitrijus Matvejevas ir dar keli nepaminėti, bet pagarbos nusipelnę menininkai, kurių dėka gimė vizuali, tikro garso „Grimo opera“.

Garsinė operos partitūra ir vokalinis jos atlikimas paliko gerą įspūdį, tačiau, vertinant libretą, greičiausiai, nepavyktų apsieiti be sąvokų „schematiškumas“, „banalumas“, „fragmentiškumas“, „ištęstumas“. Tai – bet kurios „muilo operos“ buožai (tokio tipo produkciją, ko gero, ir imituoja „Grimo opera“).

Tačiau bet kurioje „muilo operoje“ vargu ar rasime bent seklią egzistencijos balutę, o šis spektaklis, atvirkščiai, – pastatytas ant „beveik egzistencinės žmogiškosios būties sekos“. Pjesės/spektaklio struktūrą padiktavo grimo vadovėlio turinys: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas.

Įmeta į „grimo kambarį“

Įmestas į gyvenimą („grimo kambarį“) kiekvienas mūsų kuria savotiškus personažus, o sykiu ir įvaizdį…

Spektaklio idėja galbūt ir nėra labai originali, tačiau jo forma ir atlikėjų profesionalumas kompensuoja turinio nuspėjamumą bei originalumo stoką.

Ar tai, ką mato žiūrovas, vadintina spektakliu, ar performansu, greičiausiai, priklauso nuo erdvės, kurioje rodomas spektaklis, ir žiūros kampo, kurį pasirenka pats žiūrovas.

Bet reginys tikrai originalus ir muzikalus.

Nors didžiąją spektaklio dalį po keletą personažų, sąlygiškai pavadintų Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis), kuriantys aktoriai it lektoriai ar laborantai tiesiog stovi prieš auditoriją čia aiškindami grimo paslaptis, čia panirdami į savo punktyriškus monologus, žiūrovo akys turi pakankamai darbo – ekrane nuolat mainosi aktorių įgarsinamų (ir ne) vaidmenų vizualiniai įvaizdžiai, prieš akis mirgėdamas skrieja grimo reikmenų „miestas“, įsiterpia „reklama“.

Per valandą nugyvenamas visas gyvenimas su visais jo absurdiškais „papildais“ ir neišsipildymais. Panaudotos grimo priemonės išmetamos, tuščios kaukolės akys pasižiūri mirčiai į akis…