Kūrybos diapazonas – nuo cento iki monumento

Kristina Jokubavičienė

Kas spėjo pamatyti skulptoriaus Antano Žukausko kūrybos parodą, iki vasario 25 -osios veikusią uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, tas pritars, kad paroda, surengta Klaipėdoje prieš didįjį pasirodymą Briuselyje, Europos parlamento rūmuose, ir prieš tolesnes keliones į Londoną, Romą, buvo tikrai ypatinga ir verta pasižiūrėti.

Skulptorius Antanas Žukauskas savo koliažuose ir erdvinėse kompozicijose, per analogijas ir ženklines sistemas išplėsdamas minties ribas, atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams suteikia naujas pajautas. Roberto Gabrio nuotraukos

Gaila, kad jau baigėsi. Ji surengta parodų ciklo „Lietuvos kultūra Europoje per formą“, remiamo Europos Parlamento nario Šarūno Biručio ir Lietuvos kultūros ministerijos, ir jau eksponuota Varšuvoje. Vienas iš šio parodų ciklo tikslų – pristatyti užsienio šalių žiūrovams Lietuvą ir jos kultūrą. Šiuo aspektu A.Žukausko paroda yra labai informatyvi, suteikianti ne tik kultūrinių, bet ir istorinių žinių apie mūsų valstybę. O kai tos žinios pateikiamos paveikia forma, per piniginius vienetus, jos daug geriau suprantamos, ir šalis atrodo artimesnė.

Sukūrė litus ir eurus

Pastaruoju metu A.Žukauskas daugiausiai kūrė apyvartines lito monetas (nuo 1 iki 5 litų nominalų), taip pat specialias ir jubiliejines monetas („Pasaulio vaikai“, „Baltijos kelias“, monetų seriją „Lietuvos valdovai“, Lietuvos nacionalinio muziejaus 150-čiui ir kt.). Jo sukurtos visų nominalų euro monetų lietuviškosios pusės (reversai), kuriose greta užrašo „Lietuva“ pavaizduotas Vytis, laimėjo pirmąją vietą 2004-aisiais mūsų šalyje surengtame konkurse. Euro monetos su lietuviška simbolika bus išleistos į apyvartą Lietuvai įsivedus eurą. Tikrai reto dailininko kūriniai būna tokiame artimame kontakte su vartotojais.

Kurdamas monetas ar medalius, skulptorius visada sugeba rasti taiklų ir taupų motyvą, įgyjantį plataus simbolio prasmę. Visiems gerai žinomas išraiškingas susikryžiavusių rankų motyvas ant monetų, skirtų „Baltijos kelio“ dešimtmečiui. Moderniai interpretuota XIX a. lietuvių liaudies skulptūros klasika – trimituojančio angelo figūrėlė – puošia Nacionalinio muziejaus jubiliejui išleistas monetas, ilgam įsimena didingas ir monumentalus LDK kunigaikščių Vytauto, Gedimino įvaizdis monetų serijoje „Lietuvos valdovai“.

Pastatė skulptūrų

A.Žukauskas yra sukūręs ne tik mažosios plastikos, bet ir monumentaliosios skulptūros kūrinių: 1996-aisiais Vilkaviškio centrinėje aikštėje atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui, po dvejų metų, 1998-aisiais tam pačiam miestui skulptorius sukūrė paminklą, įamžinantį Lietuvos himno kūrėjo Vinco Kudirkos atminimą. Dekoratyvinė A.Žukausko skulptūra „Džiugesys“ nukeliavo į JAV, Las Vegasą, o „Juodojo paukščio giedojimas“ – į Varšuvą. Lietuvos ir užsienio viešosiose erdvėse skaičiuojama per pusšimtį skulptoriaus kūrinių. 1985-aisiais menininkas dalyvavo skulptorių simpoziume Smiltynėje. Klaipėdos skulptūrų parke yra jo dekoratyvinė kompozija „Anūkas“. Ne veltui apie A.Žukauską dažnai sakoma, kad jo kūrybos diapazonas yra nuo cento iki monumento.

Daugelio konkursų nugalėtojas, premijų laureatas, dailininkas, kurio darbų rasime ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Suomijos, Vatikano, Vokietijos, kitų šalių muziejuose, privačiose galerijose, 2004-aisiais buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Stebina koliažais

Klaipėdoje buvo eksponuoti A.Žukausko proginių monetų eskizai, taip pat per pastaruosius trejus metus sukurti koliažai ir erdvinės kompozicijos. Žiūrovai, matydami parodoje monetų eskizus, galėjo juos akivaizdžiai palyginti su koliažais.

Jau kelinti metai skulptorius stebina meno kritikus ir kūrybos gerbėjus netikėtu posūkiu į, atrodo, visai skirtingą kūrybos sritį – koliažus. Ir mažąsias monetas, ir koliažus sieja preciziška forma bei puikiai apgalvota kompozicija. Minkštai aptakių, medžio šiluma alsuojančių ar aštrių, metalizuotų formų dermės bei kontrastai kuria daugiaprasmius vaizdus. Nors daugelio kūrinių idėjos, sublimuotos XXI a. realijų, iššūkių ir žmogaus būties trapumo jų akivaizdoje, jau ne kartą postmodernistinės dailės eksploatuotos, autorius randa originalius kompozicinius ir plastinius sprendimus. Per analogijas ir ženklines sistemas praplėsdamas minties ribas, momentiniu naratyvu atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams autorius suteikia naujas pajautas.

A.Žukausko koliažuose patraukia idėjos „išgryninimas“ ir jam adekvatūs švieži vizualiniai sprendimai, pasiekti elementariomis meninės raiškos priemonėmis. Viskas yra apgalvota iki menkiausios detalės: skirtingų medžiagų faktūrų bei tekstūrų dermės ir kontrastai, stabilios simetrijos ar dinamiškų įstrižainių vyravimas, tuštumos, kiaurymės įvedimas plokštumoje, pozityvo ir negatyvo principas. Solidi spalvinė koliažų gama taip pat apribota keliais vyraujančiais sprendimais. A.Žukausko koliažai, kaip ir mažos monetos, atskleidžia neribotas kūrėjo galimybes temos, plastikos ir medžiagos srityse.

Bandymas būti…

Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams, atliepianti postmodernaus meno tendencijas Agnės Jonkutės kūryba koncentruojasi į savirefleksiją, žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimo analizę. Roberto Gabrio nuotrauka A.Jonkutė. Iš serijos „Matinė šviesa“ (skaidrių rėmeliai, parafinas, 2001-2006).

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro galerijoje iki kovo 7-osios veikiančioje parodoje „Rytą“ menininkė Agnė Jonkutė pristato tapybos darbus iš ciklo „Facts of inexistence“ ir skaidrių projekciją iš serijos „Matinė šviesa“.

Apie pojūčius

„Agnė moka gražiai tapyti”, – galbūt pasakytų kažkas atėjęs į parodą.

„Na, ir kur čia tapyba, – pasakytų kitas, – paveikslai atrodo kaip fotografijos, be to, argi skaidres, projekciją galima pavadinti tapyba?”

Tapybos savoka gali būti plečiama, ją būtina plėsti. Mums įprasta tapyba pavargo save matyti nutapytą. Atsipalaiduokite, jau viskas nutapyta. Socialinė aplinka. Tėviškės kelmas. Saukos išnaros. Visokie grožiai ir banalybės. Abstrakčios drobės, optiniai virpesiai, pastozinė ekspresija. Onutės sapnas ir Mikelandželo orgazmas. Senamiesčio labirintai ir natiurmortas su stinta…

Dabartinė tapyba panašėja į būseną, į pokalbį apie pojūčius. Apie tuos, kuriuos galima išgauti teptuko brūkšenimu – taip pat.

Gali paliesti

Autorės įsitikinimu, norint išreikšti būseną nėra svarbu – tapyti, kurti instaliaciją ar performansą. Agnė juokiasi prisimindama, kad dar akademijoje gaudavo barti už tai, kad atsisako tapybai suteikti prioritetą, nekalbant apie tai, jog tapybai nebūtini dažai, nekalbant apie aliejinių dažų pakaitalus, kitaip tariant, už bandymą įvertinti tai, kas yra, buvo (yra?) nekvestionuojama…

Tapybą menininkė pasirinko dėl lytos savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis ir judesiu keisti nuotaiką, tarsi laidu perleisti susikaupusią įtampą… Čia, regis, ir slypi kartų ir iš kartos į kartą perduodama „situacija”. Vyresnės mokyklos atstovams tapyba tai visų pirma ekspresija, siautulys, mažų mažiausiai aktyvi išraiška. Be titrų, montavimo, foninės muzikos ir dublių. Kitaip tariant, „nepakartojamas kūrybinis aktas”. Argi?

Manau, kad tradicija turi likti kaip pajauta, kurią galėtume keisti ir jaustume keičiantis… Tapytojui, kaip ir kiekvienos sferos menininkui, svarbu judinti ne tik ranką, bet ir smegenis. Ši paroda – viena iš galimybių prisiliesti prie meno smegenų… Galimybė paklaidžioti kraujagyslėmis…

Įkvepia atmosferą

A.Jonkutė kūrybos ir kūrinių teritorija plečiasi ir traukiasi užimant ir išlaisvinant formą, kūrybos priemones, medžiagas… Kartais menininkė tai užkloja savimi, performansuose apsibrėžia kūno teritoriją. Tapyboje priemonės švelnesnės. Nes kas gi gali būti švelnesnis už teptuko plauką, ypač prieš tradiciją braukomą. Potėpiai drobėje ir projekcineje erdvėje. Potėpiai sau, naujo meno fanams, būsimų kolekcijų akcininkams…

Kuriama atmosfera parodoje pačiai Agnei turėtų padėti išgirsti, kaip atrandami motyvai, būsenų aliuzijos.

Esponuojamos parafininės skaidrės – tarsi skluoksnis, užpiltas laiko dulkių, permatomas, nepermatomas… Sluoksnis – parafrazė. Šluojanti dulkes nuo mums įkyriai meilių būties paminklų. O gal čia baisiausias monumentas yra toji Jonkutės pagalvė, užkamšanti mūsų regėjimų spragas ir ausis, ir burną, ir visa kita, kuo jausmus reiškiame. T.y., kaip šiuolaikinį meną suprantame. Regos čia nepakanka.

Projekcija parodoje – dinamikai ir aiškesniam matymui…

Pirmam pojučiui užtenka būti mistikui, antram jau nepakanka, tenka tapti tyrinėtoju…

Apie pagalvę

Kalbėti apie vienintelį objektą, pavaizduotą autorės kūriniuose – pagalvę? Ir pasakyti kad ji surenka mūsų raudas, svajones, sapnus… Dar seiles ir pleiskanas… Galbūt tam tikra prasme lydi nuo… iki…

Kas be ko, pagalvė yra pastovus, intymus, savas bet ne pagrindinis buities daiktas. Jis gali būti ir naudingas – juo galima pritvoti sugulovą, užsikimšti ausis, jei kaimynai ekspresionistiškai laiką leidžia. Be to, yra tapybiška – turi raukšlių, klosčių, šešėlių, įdubų ir iškilumų. Ji konfigūruojasi pagal jūsų norą ir galvos ypatybes. Dar pagalvė gali asocijuotis su orgijomis – skraido sau plunksnos…

Dar ją galime siuvinėti, o tai jau menų sintezė, patinka jums tai ar ne. Vadinasi, menininkė, iš prigimties būdama sintetikė, renkasi tokį pat objektą, kuris turi daugiau reikšmių, negu iš pažiūros regime ir negu čia išvardijau.

Apie skiepus

Lietuviška tapyba gripuoja, o Agnė Jonkutė jos skiepas… Ši paroda, jos koncepcija, mano straipsnis – visa tai galėtų būti skiepų komponentai.

Kita vertus, galite ir nesiskiepyti, turite teisę neišgyventi naujos tapybos egzistavimo fakto, jos skleisties, jos apžavų ir aksominių faktūrų. Nes sunku tai pajausti. Išlieka tik asociatyvus pojūtis, tarsi liežuvis glamonėja plikus jūsų sąmonės sąnarius, iki skausmo nugramdo, iki visų visų pažinimo linkių…

Galima sekti A.Jonkutės evoliuciją ir ieškojimus nuo pirmųjų pasaulio hiperrealistų. Galima galvoti apie tai, kodėl tokia tapyba Lietuvoje neprigijo. Tai ir neprigis Agnės tapyba, bet prigis Agnės menas. Bet ar išmokys toks menas pažinti kitokį meną? Gali būti. Verta pabūti valandą Agnės parodoje ir patikėti, kad tai nusėdo būtent šioje eskpozicijoje. Ir patikėti, kad nesitrauks, nes „priaugo prie kaulų”. Kaip Sauka, Marcinkevičius, „LT United”…

Dvasinė krosnelė

Ignas Kazakevičius

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki kovo 8-osios veikianti Eugeno Sterpu tapybos retrospektyva – dailininko iš Estijos debiutas ne tik Klaipėdoje, tai pirmoji jo autorinė paroda Lietuvoje.

Eugeno Sterpu paveikslai „Nukryžiavimas 2“, „Pasienio stulpas“, „Statinys“.

Estai yra labiausiai kitokie iš mūsų baltaveidžių brolių vis dar aktualioje posovietinėje grandyje. Gal kas ir pasakytų, kad verta liautis lyginti tris respublikas ir jų meno kūrėjus. Tačiau ekonomikoje visuomet lyginamės su artimiausiais (iš serijos, kuris čia „Baltijos Tigras“?). Politiniuose pasiekimuose – taip pat (kuris pirmas sugriovė TSRS?). Fiksuojame sporto naujienas… O menas? Ir čia, tolumoje gaudžiant vario dūdoms, pasigirsta choras – „o mes lygiuojamės į Europos ir likusio pasaulio standartus“ (suprask, Londonas ir pan.). Tai kur šuo pakastas? Kažkaip galai nesusiveda. Mūsų meno rinka juk tokia pat. Šlovės ratas neapsisuka. Taip greitai. Tai lieka pasąmonėje kažkoks sunkis su lūkesčiais ir problemomis, neįgalumu ir nostalgija sovietinei praeičiai, su dabartine „einamo meno“ sąvoka ir „meno darymu“, ir viso niekinimu, kas rinką padaro rinka.

Dar apie LietLatEst’o įvertinimus. Viena vertus – laiko pakankamai daug praėjo. Kita vertus – jauniausia kūrėjų karta žaidžia pagal kitokias taisykles. Ir visdėl to minėtą poziciją pasilikčiau. Ir ne vien todėl, kad, norim mes ar nenorim, pradedam pažinti nuo artimo ,savo, nuo jau patirto ir išbandyto, patikimo…

Dar gerai yra tai, kad minėtoji savybė leidžia įvardinti, atsekti, kas, kaip ir kodėl, nepaisant, kiek metų kūrėjui, su sąlyga, kad jis subrendo, „įsikvėpė“ ir kūrė gimtojoje žemėje. Juk paroda vyksta mūsų pusiasalyje. Tai jau reikia ją kažkaip „pasverti“…

Eugenas Sterpu yra moldavų kilmės estas, todėl ateinant į jo parodą reikėtų tikėtis dekoratyvaus ir literatūrinio siužeto sprendimo, ir, be abejo, paties siužeto pakankamai konkretaus vaizdavimo objekto forma (daugumoje paveikslų pasirodo beesąs pakankamai abstraktus – tas nežinia kas – kubas, oktaedras, geometriškai stilizuotas griuvėsių ir drėbtinių molio pirkių motyvas). Jį mes ir matome. Ir apie ką tai byloja?

E.Sterpu menas, be abejo, yra labiau estiškas nei latviškas ar juolab lietuviškas, jei atkreiptume dėmesį į jo atlikimą.

O kaip lietuviai įvertintų šioje parodoje eksponuojamą meną? Jeigu profesionalai – kaip tobulą saloninį (nors padarytą tikrai profesionaliai), jeigu galerijos meno gerbėjai – turbūt jiems patiktų (vieno klausiau – sakė „kaip paslaptinga“).

Jeigu svarbiausias kriterijus – atlikimo kokybė, tai gerai, kad gerai padaryta. Atrodo, turėsime pasitenkinti mistiškais vaizdiniais.

Tikram lietuviui, išsilavinusiam meno gerbėjui paroda turėtų sukelti „jokį“ įspūdį. Anaiptol nenoriu nuvertinti tų, kurie kūriniuose regi nušvitimo spindulį arba kokią dvasinę krosnelę, arba mistinę karuselę. Tiesiog nėra parodoje „kabliukų“, ilgėliau mintis pričiumpančių.

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Birutė ANDRIEKUTĖ. Vėjuotą dieną pajūryje. 2007 m. Pastelės, anglis, popierius, 73×93 cm.

Nuo vasario 1-osios nežinia kuriam laikui rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir pirmąją šių metų premjerą ruošiasi išleisti ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne juokais susirūpinęs, kad vis dar nėra kur repetuoti naujus ir užbaigti statyti jau pradėtus spektaklius.

Kultūros ministerijos ir miesto valdžios bei kultūros įstaigų pažadėta parama kol kas tik žodinė – niekas nenori keisti savo planų ir pasispausti dėl Dramos teatro.

Todėl premjerą – A.Strinbergo dviejų veiksmų trilogijos inscenizaciją „Kelias į Damaską” (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatras išleis sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre kovo 6 ir 7 dienomis.

Tik po to – kovo 9 ir 10 dienomis premjera bus parodyta gimtojoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Dramos teatras pratinasi gyventi „ant ratų”. Vasario 7-ąją E.E.Šmito komediją „Paleistuvis” (rež. P.Gaidys) klaipėdiečiai vaidino Rokiškio kultūros centre. Vasario 10-ąją K.Gudonytės spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas” (rež. K.Gudobytė) jie parodė Gargždų kultūros centre.

Ten pat kovo vidury ketina išleisti dar vieną premjerą – režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį vaikams pagal V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Vilniuje: Nacionalinio dramos teatro scenoje vėl vaidino Ž.B.Moljero „Ožį” (rež. A.Giniotis), pristatė premjerinį E.E.Šmito „Paleistuvį” ir dar kartą parodė M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė). „Spektakliai buvo anšlaginiai”, – džiaugėsi teatro vadovas G.Pranckūnas.

Bet jis nerimauja dėl naujų pastatymų. Kęstutis Macijauskas netrukus galėtų pristatyti publikai K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisierius Gytis Padegimas jau turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus” („Mey”), Kostas Smoriginas – M.Gavrano „Viskas apie vyrus”. Iki sezono pabaigos režisierius Rolandas Atkočiūnas yra pasižadėjęs pastatyti dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing”.

Kol kas teatro vadovas nežino, kur nauji spektakliai bus repetuojami ir kada premjeros išvys rampų šviesą. Gali būti, kad ne Klaipėdoje, jei čionykštės salės norės iš to uždirbti kaip iš komercinių renginių.

Klaipėdiečiai – Baltijos „Fotomanijoje”

Vasario 15-ąją Kaliningrado gintaro muziejuje ir Paveikslų galerijoje atidaryta Baltijos fotografijos bienalė „Fotomanija”, kurioje dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai.

Į šią kultūros akciją įsijungė keli šimtai profesionalų ir mėgėjų fotografų iš Rusijos ir daugelio Europos šalių.

500 autorių pateikė net penkis tūkstančius darbų.

Iš jų tarptautinė žiuri, kurią sudarė pripažinti fotografijos meistrai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos, atrinko 400 fotografijų.

Jas pristato 173 menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Turkmėnijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Kaliningradiečiai šiemet pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrių pateikti savo kolekciją. Iš jos buvo atrinkti penkių autorių darbai.

Baltijos fotografijos bienalėje dalyvauja klaipėdiečiai Vytas Karaciejus, Algimantas Rutkauskas, Lilija Kuliešienė, tauragiškiai LFS Klaipėdos skyriaus nariai Romualdas Vaitkus ir Vaidotas Bartkus. „Fotomanijoje” eksponuojama po vieną jų fotografiją.

Prie bienalės prisijungė jos žiuri narių nekonkursinės personalinės parodos.

Lietuvai žiuri atstovavęs LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys savo fotografijų parodą atidarė Kaliningrado gintaro muziejuje. Ten ji veiks iki kovo vidurio.

Joje R.Treigys pristato 28 fotografijų kolekciją, surinktą iš pastarųjų penkerių metų darbų – peizažų, daiktų ir fotominiatiūrų ciklų. Tai pirmoji autorinė R.Treigio paroda kaimyniniame Kaliningrade.

Prieš dvejus metus vykusioje Baltijos fotografijos bienalėje buvo pristatyta Palangos fotoklubo narių darbų paroda.

Baltijos fotografijos bienalės laurus šiemet nuskynė rusų fotografai. „Rusija – plati, jų kolekcija tikrai buvo labai stipri”, – sakė „Klaipėdai” R.Treigys.

„Erozijos” fotoparaštės Šiauliuose

Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) vasario 8-ąją atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta paroda „Fotoparaštės”.

Parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko jos sudarytos 2006-aisiais Klaipėdoje įgyvendinto tarptautinio fotografijos projekto „Erozija” parodų „Restart” ir „Pinhole gentis” pagrindu.

Parodoje „Fotoparaštės” pristatomi Stigo Rostrupo Christianseno, Peterio Kristenseno (Danija), Slavomyro Decyko (Lenkija), Stivo Irvino, Driu Gilberto (Kanada), Bardo Kjersemo (Norvegija), Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko (JAV), Aistės Nesterovaitės (Lietuva) darbai.

„Fotoparaštėse” taip pat eksponuojami klaipėdiečių Vyto Karaciejaus ir Dariaus Vaičekausko kūriniai.

Amžinojo keleivio sugrįžimas

KriStina Jokubavičienė

Vasario 14-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Amžinieji keleiviai“, kurioje pristatomi iki šiol Lietuvoje nematyti lietuvių tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio paveikslai. Tai naujausia Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai.

Keli iš P.Domšaičio paveikslų, neseniai sugrįžusių į dailininko tėvynę Lietuvą: P.Domšaičio autoportretas (maždaug 1930-ieji), „Nukryžiavimas“ (1962), „Figūra peizažo fone“ (1918) ir „Kaimo peizažas“ (1927, siuvinėjimas).

Dar 135 darbai

Be jau 1989-2001 metais perduotų 530 dailininko kūrinių, šiandien eksponuojamų Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2006-aisiais Lietuvių fondas nusprendė perduoti Lietuvos dailės muziejui dar 135 dailininko darbus, jo kūrybos „aukso fondą“.

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P.Domšaitis sukūrė per 900 kūrinių: dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Didžiausia kolekcija saugoma LDM, eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Neįkainojamas dailininko kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

Po platųjį pasaulį

P.Domšaitis gimė (1880) ir augo Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.), ūkininkų šeimoje. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, o po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto dirbtuvėje, 1914-1918 metais lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje, keliavo po garsiausius Europos muziejus. Pripažinimo Vokietijoje P.Domšaitis sulaukė 1919-aisiais surengęs individualias parodas Berlyne ir Breslau. P.Domšaitis dalyvavo parodose kartu su garsiausiais to meto dailininkais modernistais. Trečiojo reicho metais, naciams pradėjus kampaniją prieš modernųjį meną, jo kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „išsigimusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ pa-rodoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais kartu su žmona dainininke Adelheide Armhold persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką. Jis apsigyveno Keiptaune, daug tapė, rengė savo parodas, keliavo po šalį. Jo kūriniai greitai sulaukė pripažinimo PAR, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai.

Dailininkas mirė Keiptaune 1965-aisiais. Jo našlė persikėlė iš PAR į Havajus. 1978 metais Honolulu universiteto galerijoje ji surengė pirmąją JAV apžvalginę P.Domšaičio kūrinių parodą, sulaukusią didelio pasisekimo. JAV meno kritikai teigė, kad „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.

Išsaugojo Lietuvai

Dailininko kūrybos palikimo išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvių fondas (LF), įsteigtas JAV 1961 metais išeivijos kultūros, švietimo, mokslo ir meno programoms remti. Tuo tikslu fondas įkūrė Meno puoselėjimo komisiją, kurios nariais buvo Kazys Ambrozaitis, Gediminas Balukas, Antanas Razma ir kiti. Su dailininko našle tarėsi LF atstovai – advokatas Povilas Žumbakis, poetas, „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas, dailininkai Adolfas Valeška ir Romas Viesulas. Pagal A.Valeškos ir R.Viesulo rekomendacijas Lietuvių fondas 1980-1981 metais nupirko didžiąją P.Domšaičio kūrybos palikimo dalį.

Visi šio įvykio liudininkai pripažino ypatingą Lietuvių fondo sėkmę, įsigyjant tokio lygio kolekciją. Dar 1981-aisiais Lietuvių fondo Meno puoselėjimo komisija skelbė: „Turėdami tokią meno darbų kolekciją, galėtume naudoti lietuviškai dailei reprezentuoti JAV, Kanados, ir kitų Vakarų kraštų galerijose, o sąlygoms pasikeitus, perkelti į nepriklausomos Lietuvos muziejus“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip ir buvo padaryta. Jau 1989-1990 metais mūsų šalį pasiekė pirmieji P.Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvių fondas perdavė Lietuvai 530 dailininko kūrinių.

Jau penkeri metai P.Domšaičio kūrinių kolekcija eksponuojama Klaipėdoje, jo vardo galerijoje. Atminimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės.

Nauja, ypač vertinga 135 dailininko kūrinių siunta ženkliai papildys Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją.

Išsiskiria grafika

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai matė P.Domšaičio kūryboje „šiuolaikinio religinio meno viltį“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. Vokiečių XX a. pirmos pusės meno kritikas Karlas Šefleris P.Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, portretų ir figūrų eskizai, Kropynų vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos. Ypač brandūs ir vertingi antrajame, trečiajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių istorijų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų. Tarp ankstyvųjų darbų dėmesį patraukia ir keturi nedidelio formato paveikslėliai, išsiuvinėti paties dailininko.

Iš „aukso fondo”

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių po Europą metu, fiksuodamas įvairių kraštų miestelių ir kaimų gyvenimo scenas. Tarp pastelių matome ir vieną iš geriausių dailininko autoportretų, sukurtą maždaug 1930 metais.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Afrikos periodo aliejinės tapybos kūrinių, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingos tuo metu sukurtos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą, – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.

Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį, ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią.

Parkeliaus į Klaipėdą

„Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. P.Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai.

JAV meno kritikas Haroldas Haydonas yra pasakęs apie P.Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P.Domšaitį, nes jis, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P.Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nepaisant, kur jie beatsidurtų…“

Naujai gautų P.Domšaičio kūrinių paroda Vilniuje, Paveikslų galerijoje, veiks iki kovo 19-osios. Po to ji bus perkelta į Mykolo Žilinsko galeriją Kaune. Po parodinio turo P.Domšaičio 135 kūriniai bus visam laikui atvežti į Klaipėdą. Miesto visuomenė galės susipažinti su dar nematytais dailininko darbais specialioje parodoje, vėliau jie papildys nuolatinę dailininko kūrinių ekspoziciją.

Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai

Danguolė Vilidaitė

„LT projekto“ „Muzikuojame drauge“ sumanymas pristatyti žymiuosius Lietuvos atlikėjus ir jų vaikus, taip pat pasirinkusius muziko kelią, vasario 22-ąją pakvietė į vieną įdomiausių šio ciklo koncertų, kuriame muzikavo tėvas ir sūnus – pianistai Petras ir Lukas Geniušai.

Klaipėdos koncertų salės scenoje charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas pirmąkart koncertavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Luku. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Ambicingi užmojai

Lietuvos spaudoje apie Luką Geniušą, nors jis dar nėra pakankamai žinomas mūsų klausytojams, jau buvo parašyta nemažai gražių žodžių. Esmė – tai jaunas ir perspektyvus, jau turintis individualų braižą pianistas, tarptautinių festivalių laureatas, Maskvos F.Šopeno muzikos kolegijos studentas. Bet didžiausią įspūdį daro kūriniai, kuriuos jis atlieka, šiuo metu beveik kas mėnesį atvažiuodamas koncertuoti: gruodžio pradžioje rečitalis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – F.Listo sonata ir P.Hindemito „Ludus tonalis“, dabar – sudėtingiausias duetas, o kovo pabaigoje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žadama atlikti P.Čaikovskio pirmąjį koncertą b-moll. Tai geras būdas užkariauti publikos simpatijas, taip pat ir ne mažiau geras „apšilimas“, ruošiantis dalyvauti tarptautiniame P.Čaikovskio pianistų konkurse.

Vakare išgirdome tris Edvardo Grygo „Norvegų šokius“, Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui su orkestru Nr.2 c-moll (autoriaus versija dviem fortepijonams), Moriso Ravelio fortepijoninį ciklą „Mano motulė žąsis“ ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją dviem fortepijonams – sudėtinga ir gana ambicinga programa (prisimenant, kad vienam iš atlikėjų – tik šešiolika metų).

Įdomu buvo stebėti šių dviejų muzikų – patyrusio ir dar labai jauno, besiformuojančios ir veržlios asmenybės – derėjimą tarpusavyje, ieškoti skirtumų ir panašumų. Vienuose kūriniuose svarbesnis buvo tėvo „žodis“, kituose „vadovavo“ sūnus.

Nors trūko sutarimo…

Dėl įsimintino melodijų grožio, atviros žmogaus jausmų išraiškos, užburiančio muzikos didingumo ir jėgos S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui c-moll – vienas populiariausių koncertinėje praktikoje.

Petro Geniušo meistriškumas čia galėjo pasireikšti įvairiausiomis spalvomis: preciziškai buvo pagroti virtuoziški fragmentai, itin išraiškinga ir subtili temų frazuotė, atskleisti net mažiausi tempo ir dinamikos pasikeitimai, taip svarbūs šiame kūrinyje. Žavėjo lyrinė antroji dalis, jos garso „ištirpimai“, nustebino pasirinktas nepaprastai, tiesiog neįmanomai greitas trečiosios dalies tempas.

Nors pianistų duete trūko nepriekaištingo sutarimo, o antrasis fortepijonas (Lukas Geniušas) tiesiog fiziškai negalėjo atstoti viso orkestro (versija su orkestru vis dėlto daug gražesnė ir spalvingesnė) – įspūdis, manyčiau, buvo geras.

„Pasekė“ pasaką

Kiek nuobodžiau suskambo M.Ravelio fortepijoninis ciklas, parašytas populiarių Šarlio Pero pasakų motyvais.

Įdomu, kad pavadinimas „Mano motulė žąsis“ („Ma Mère l‘Oye“) kilo iš XVII amžiaus Prancūzijos ir reiškė liaudies pasaką, nes jos pasakotoja kaime dažniausiai būdavo senyva žąsis gananti moteriškė. Ciklą sudaro penkios dalys: „Pavana miegančiai gražuolei“, „Berniukas nykščiukas“, „Kvailutė, pagodų imperatorienė“, „Gražuolės ir pabaisos pokalbis“, „Stebuklingas sodas“.

Šias pjeses-paveikslėlius kompozitorius siekė pateikti paprastai, vaikams suprantama kalba, todėl neapkrovė ypatingu virtuoziškumu ir puošmenomis. Ciklo akcentas – žaismingi vaizdai, harmoninės kalbos poezija ir melodinių linijų iškėlimas, pastarųjų šiek tiek pritrūko.

Grodamas net atsistojo

Vitališka ir net grubi motorinė energija nuo pat pirmųjų akordų pratrūko I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“ (kompozitorius dar jį vadino „pagoniškosios Rusijos paveikslais“). Šis kūrinys dėl naujoviškos muzikos ir šokio kalbos (choreografija Vaclavo Nižinskio) anuomet sukėlė skandalą.

Daug sudėtingų techninių uždavinių, pavyzdžiui, nuolat kintančius ritmo akcentus, poliritmiją, atlikėjai išsprendė sėkmingai.

Ir tai, kad P.Geniušas vienu metu grodamas net atsistojo, neturėjo publikos labai nustebinti – toks šios muzikos charakteris. „Šventojo pavasario“ interpretacija, manyčiau, buvo sėkmingiausia šio koncerto dalis.

Ukrainiečių „ManSound” lūkesčių nepateisino

Laima Sugintienė

Išmintinga ta mūsų liaudis.Turiu omenyje posakį „Prie gero priprantama“. Jį prisiminiau po ukrainiečių be pritarimo dainuojančio vokalinio ansamblio „ManSound” (gyvuoja nuo 1994-ųjų, Lietuvoje koncertavo trečią, Klaipėdoje – pirmą kartą), koncerto, kuris įvyko miesto Koncertų salėje vasario 13-ąją ir buvo organizuotas kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija.

„ManSound” originaliausia koncerto Klaipėdoje dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Intrigavo atsiliepimai

Daug žadantys anonsai viliojo patirti neeilinių įspūdžių. Intrigavo plati seksteto gastrolių geografija (jų klausėsi JAV, Rusijos, Ukrainos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Kroatijos, Moldovos ir kitų šalių klausytojai), itin palankūs kritikos atsiliepimai: „ManSound” – tai džiazo įvykis” arba „Vertinimo skalėje nuo vieno iki dešimties grupei „ManSound“ skiriu dvylika balų“. O garsiosios britų grupės „The Swingle Singers“ įkūrėjas V.Svinglas teigė, esą „jų repertuaras – toks įvairus ir įspūdingas, kad grupė privalo turėti puikią ateitį” .

O ir šiaip smalsu buvo išgirsti stiprių vokalinių tradicijų šalies atstovus, juolab kad Ukrainos atlikėjai Klaipėdoje pastaraisiais metais – tiesiog retenybė.

Po britų ir švedų

Antra vertus, dar neišblėsę buvo dviejų išties puikių a cappella dainuojančių grupių pasirodymai pernai rudenį. Tai net ir po daugiau nei 40 gyvavimo metų sausakimšas sales surenkanti britų „The Swingle Singers“ – rugsėjo 17-ąją festivalyje „Permainų muzika“ ir dešimt metų už „ManSound“ vyresnės švedų „The Real Group“ koncertas, lapkričio 8-ąją surengtas koncertinės agentūros „Klasikos projektai“.

Britai – tikra šio žanro legenda, etalonas (tiesa, jų įrašai buvo padarę geresnį įspūdį nei koncertas; nuvylė Moriso Ravelio „Bolero“), o penki švedų grupės atlikėjai savo nuoširdumu ir artistiškumu pavergė vos pasirodę scenoje. Kiekvienas kūrinys – tarsi mažas spektaklis, pristatytas vis kito atlikėjo (begalinis dainininkų universalumas!). Aukščiausio lygio profesionalumas, pasireiškęs ne tik stulbinančiu balsų valdymu, sugebėjimu imituoti pačių įvairiausių muzikos instrumentų tembrus, bet ir puikiu įvairių muzikos stilių pojūčiu, prasminga koncerto programos dramaturgija, subtiliais režisūros elementais. Dvidešimt dvejus metus drauge dainuojantys atlikėjai gerą skonį liudijo ir scenine laikysena bei kostiumais.

Kita mokykla, bet…

Taigi po tokių „apšildančių“ grupių ukrainiečiams net geriausiu atveju negalėjo būti lengva. Juo labiau kad, regis, ir atvejis nebuvo geriausias…

Skirtingai nei anksčiau minėtos grupės, „ManSound“ apsiėjo be moterų balsų – ansamblyje keturi tenorai, po baritoną ir bosą: Vladimiras Suchinas, Rubenas Tolmačiovas, Vladimiras Trač, Jurijus Komenskis, Viačeslavas Rubelas, Sergejus Charčenka.

Suklusau jau po pačių pirmųjų akordų: tapo akivaizdu, kad klausysimės visai kitos vokalinės mokyklos atstovų: grupės skambesys „sunkesnis“, kiek šaižokas, aštrokas bei dinamiškai mažiau paslankus. Balsai atrodė pavargę. Atlikėjai dalį programos dainavo iš natų, o tai tokio žanro atlikėjams – nemažas minusas.

Gal nevertėjo?

„ManSound” vakaro repertuarą sudarė trys „blokai“.

Džiazo standartuose, ypač Georgo Bensono kūrinių aranžuotėse pasigedau … džiazo. Kompozicijos kietai „sukaltos“, stigo stiliaus pojūčio, improvizacinės dvasios, subtilumo, faktūros reljefo išryškinimo, balanso tarp balsų: tarpais tik žiūrėdamas į atlikėjus galėjai suprasti , kas soliuoja…

Šie priekaištai skirti ir garso režisieriui, kurio pavardę tokio žanro koncertuose derėtų skelbti, nes nuo jo profesionalumo didžia dalimi priklauso koncerto (ne)sėkmė.

Iš popklasikos klausėmės „suispaninto“ „The Beatles” šedevro „Yesterday“, išsiskyrusio įspūdingu unisonu bei efektinga greitakalbe, bei gana primirštų Adriano Čelentano dainų. Gal ir nevertėjo jų traukti iš užmaršties…

Ukrainietiškai – stipriausi

Manyčiau, kad labiausiai pavykusi, originaliausia koncerto dalis buvo ukrainiečių liaudies dainų interpretacijos.

Įdomios, savitos, dažnai „sudžiazintos“, liaudies dainų pagrindu sukurtos kompozicijos šįsyk derėjo prie masyvoko grupės vokalo.

Ypač tai pasakytina apie lėtąją, efektingos harmonijos tęstinę dainą „O, polė“.

Akivaizdu, kad akordinės, choralinės faktūros epizodai – stiprioji kolektyvo pusė. Sudėtinga, kontrasto principu grįsta kompozicija „Chlopcy rybolovcy“ tai dar kartą paliudijo.

Atlikėjai stengėsi nuoširdžiai bendrauti su publika, išjudino salę pritariamajam vokalui.

Tačiau po valandą trukusio koncerto į salę bisui nesugrįžo…

Vilniaus knygų mugėje – Klaipėdos ženklai

Dalia Bielskytė

Specialiai „Klaipėdai“ iš Vilniaus

Sekmadienio pavakarę Vilniaus“Litexpo“ parodų centro salėse nutilo 8-osios Vilniaus knygų mugės šurmulys. Nuo vasario 22 iki 25 dienos, nepaisydami negailestingai spaudusio šalčio, vilniečiai ir Vilniaus svečiai stovėjo tūkstantinėse eilėse, trokšdami patekti į vieną garsiausių Europoje ir didžiausią Baltijos šalyse knygų mugę. Šių metų Vilniaus knygų mugė buvo skirta vaikams, vaikų literatūrai. Tad žmonės į mugę traukė šeimomis, vedini, nešini visai mažomis ar jau prakutusiomis atžalomis.

„Litexpo“ sales užtvindė knygų mėgėjų minios. Visos Klaipėdos leidyklos buvo įsikūrusios naujoje 3-iojoje parodų rūmų salėje. Algimantas Čekuolis ir Daiva Molytė-Lukauskienė susitiko prie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kur ji dalino autografus naujos poezijos knygos skaitytojams.

Svečiavosi Jonas Mekas

2000-aisiais startavusi mugė kasmet plečiasi, įvairėja jos programa, didėja kviestinių svečių ir lankytojų skaičius. Šiais metais renginys vyko trijose „Litexpo“ parodų salėse – 270 kompanijų iš Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, Švedijos, Latvijos, Slovakijos, Rusijos) pristatė savojo skaitytojo ieškančius leidinius, nuo kurių gausos raibo akys, svaigo galva ir tuštėjo knygų virusu užsikrėtusių mugės lankytojų piniginės.

Vilniaus knygų mugė žavi lankytojus ne vien tuo, kad po vienu stogu galima rasti gausybę skirtingų leidinių, bet ir tuo, kad čia skaitytojų laukia ypatingi susitikimai su knygų autoriais, leidėjais, įspūdingi knygų pristatymai, koncertai, apdovanojimų ceremonijos, parodos.

Šiemetinės mugės organizatoriai prasiplėtusiose mugės erdvėse surengė beveik 250 įvairių renginių. Kanadietis rašytojas Robertas Bringhurstas, norvegas Torgrimas Egenas, detektyvų meistrė iš Rusijos Aleksandra Marinina (beje, stebuklingai panaši į astrologę Palmyrą), mergaičių pamėgtų knygelių paaugliams autorė vokietė Hortense Ulrich ir kiti – iš viso 22 užsienio rašytojai bendravo su skaitytojais ir dalino autografus.

Konferencijų ir koncertų salėse, leidyklų stenduose galima buvo sutikti M.Martinaitį, S.Gedą, A.Bumblauską, A.Šlepiką, S.Pa-rulskį, G.Dauguvietytę, gausybę kitų Lietuvos rašytojų ir menininkų, o sekmadienį į knygos „Mano naktys“ pristatymą skaitytojus pakvietė žmogus-legenda Jonas Mekas.

Susibūrė iš uostamiesčio

Juozas Šikšnelis pristatė savo naują romaną „ Įvykių horizontas“, į Vilniaus knygų mugę atkeliavusį tiesiai iš spaustuvės.Leidyklos „Eglė“ stende su skaitytojais bendravo I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas Arvydas Juozaitis. Mindaugas Valiukas buvovaliūkiškai nusiteikęs.Rašytojas Sigitas Poškus vaikams prisistatydavo paprastai – dėdė Sigitas. „Mes – klaipėdiečiai“, – sakė Vilniuje gyvenantys Leonidas ir Jolanta Donskiai.R. Černiausko „Slieko pasakos“ pristatymo metu vaikai spalvino ilgų ilgiausią slieką. Dalios BIELSKYTĖS nuotraukos

Bendrame Vilniaus knygų mugės kontekste sau vietos rado Klaipėdos leidyklos ir autoriai. Trečiosios „Litexpo“ parodų rūmų salės erdvėje draugiškai triūsė trys uostamiesčio leidėjai: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėdos universiteto ir „Eglės“ leidyklos.

Klaipėdos universiteto leidykla, pasak jos vadovės Lolitos Zemlienės, į mugę atvežė 90-ies pavadinimų leidinius. „Ypač malonu pristatyti pačias naujausias, – sakė L.Zemlienė – Tai Klaipėdos krašto dainų, įdainuotų Onos Mažeivienės (1894-1988), rinktinė „Eit mergelė pajūriais“ ir docentės daktarės Ilonos Jonutytės monografija „Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje“. Taip pat didžiuojamės atsivežę į mugę pirmąjį „Kaligrafijos sąsiuvinio“, kurį ruošiamės leisti kasmet, numerį“.

Džiugu, kad Klaipėdos universiteto leidykla labai domėjosi mugės lankytojai. „Jaučiama net savotiška apgultis, – juokėsi L.Zemlienė. – Taip tikriausiai yra todėl, kad leidžiame labai įvairią literatūrą“. Margas Klaipėdos universitetas – margas ir universiteto leidyklos asortimentas. Yra kuo nudžiuginti ir besidominčius literatūra, ir istorija, ir pedagogika, ir menais.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė, atstovaujama redaktorės Birutės Šeškauskienės, atsiliepdama į šiųmetinę Vilniaus knygų mugės temą, skaitytojams pristatė naujas, tik vasario 21-ąją pasaulį išvydusias klaipėdiečio rašytojo Sigito Poškaus knygeles „Su varna Barbora“ ir „Neramios dienos“. Knygelės labai pamariškos, labai klaipėdietiškos, skirtos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Anot B.Šeškauskienės, šiais metais S.Jokužio leidykla-spaustuvė į knygų mugę atvyko žvalgybiniais tikslais: „Pasižiūrėsime ir pasimokysime, kaip kolegos leidėjai orientuoja savo produkciją į vaikų auditoriją. Kitais metais mūsų stendas bus ir didesnis, ir solidesnis, ir įspūdingesnis“.

Klaipėdos leidyklos „Eglė“ stende puikavosi klaipėdiečių A.Daškaus, N.Kepenienės, kitų autorių knygos, A.Stanevičiaus fotografijų albumai, verstinė literatūra. Tačiau neabejotinai didžiausio lankytojų susidomėjimo sulaukė 2007 metų literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureato Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių“ ir jos autorius, kelias dienas bendravęs su skaitytojais leidyklos stende.

Pristatė naujas knygas

Po kitų Lietuvos leidyklų vėliavomis naujas knygas pristatė ne vienas Klaipėdos rašytojas.

Antrąją savo poezijos knygą „Baltas kvadratas juodame fone“ Lietuvos rašytojų sąjungos stende pristatė Daiva Molytė-Lukauskienė.

„Apostrofos“ leidyklos stende, kaip skelbė informaciniai leidiniai, „su dambreliu ir „Dambreliu““ svečiavosi valiūkiškasis Mindaugas Valiukas.

„Jotemos“ leidyklos autografų kampe naują romaną „Įvykių horizontas“, kaip knygą, padėsiančią skaitytojui įveikti „visus politinio bei lytinio gyvenimo kataklizmus“, vaišindamas vynu bei saldainiais ir lydimas ištikimos Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos komandos, pristatė rašytojas Juozas Šikšnelis.

„Versus aureus“ leidyklos išleistos knygos „Taip, bet…“ autorius filosofas Leonidas Donskis, leidyklos skaitytojų klube sutiktas su žmona Jolanta, paprašė: „Jei mane minėsite, minėkite kaip klaipėdietį“. Ir pasiguodė mugėje dar nematęs rašytojo Gintaro Grajausko: „Pamačius mugėje Gintarą man pakvimpa Klaipėda“, – juokėsi filosofijos profesorius.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas rašytojas Rimantas Černiauskas, mugėje pasirodęs paskutinę dieną, Vaikų scenoje surengė tikrą šou – mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams pristatė naujausią savo knygą vaikams „Slieko pasaka“. Būriais į pristatymą susirinkę mažyliai, sukritę ant grindų spalvino ilgų ilgiausią slieką, o jų tėveliai susižavėję klausėsi klaipėdiečio bardo Jono Baltoko koncerto. Nuotaikingos dainelės pagal R.Černiausko tekstus vertė šypsotis, uždegančios melodijos – krypsėti, trepsėti ir kinkuoti galvomis.

„Manyčiau, kad tai geriausiai ir kokybiškiausiai išleista mano knyga vaikams, – sakė R.Černiauskas. – Pats projektas labai įdomus – knyga labai studentiška: ją iliustravo jauna autorė, – klaipėdietė Goda Jackutė, o redagavo – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto leidybos studentai. Mums pavyko sukurti labai linksmą knygutę“.

Anot R.Černiausko, Vilniaus knygų mugė – ypatingas reiškinys. Lietuvių spaudai ir literatūrai – tai vartai į platųjį pasaulį. „Džiaugiuosi mugėje matydamas daug klaipėdiečių autorių, leidyklų. Klaipėda turtinga gabiais rašytojais. Smagu, kad juos gali pamatyt Lietuva ir pasaulis“, – dalinosi įspūdžiais Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Gyvenimas – per valandą

Gitana Gugevičiūtė

OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.

Scenoje aktorių trijulė – Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis – meistriškai demonstruoja „balsų grimą“, kurį įvaizdina ekrane išnyrantys jų personažų portretai.

Imituoja „muilo operą”?

Nuo 2004 metų spalio, kai muzikos festivalyje „Gaida“ buvo pirmąkart pristatytas „Grimo operos“ eskizas, nutekėjo nemažai vandens: spektaklis parodytas tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos”, pristatytas tarptautinėje mugėje Londone, laimėjo specialų žiuri prizą tarptautiniame festivalyje „MESS 2006“ Sarajeve, susilaukė gražių teatro specialistų įvertinimų. Bet didžioji dalis teatro gerbėjų klaipėdiečių tik dabar pamatė šį skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatą.

Muzikinę pjesę kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, režisierė ir aktorė Birutė Mar, scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis, aktoriai Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, grimo meistrės Laura Kreivytė ir Dalia Jovaišienė, fotografas Dmitrijus Matvejevas ir dar keli nepaminėti, bet pagarbos nusipelnę menininkai, kurių dėka gimė vizuali, tikro garso „Grimo opera“.

Garsinė operos partitūra ir vokalinis jos atlikimas paliko gerą įspūdį, tačiau, vertinant libretą, greičiausiai, nepavyktų apsieiti be sąvokų „schematiškumas“, „banalumas“, „fragmentiškumas“, „ištęstumas“. Tai – bet kurios „muilo operos“ buožai (tokio tipo produkciją, ko gero, ir imituoja „Grimo opera“).

Tačiau bet kurioje „muilo operoje“ vargu ar rasime bent seklią egzistencijos balutę, o šis spektaklis, atvirkščiai, – pastatytas ant „beveik egzistencinės žmogiškosios būties sekos“. Pjesės/spektaklio struktūrą padiktavo grimo vadovėlio turinys: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas.

Įmeta į „grimo kambarį“

Įmestas į gyvenimą („grimo kambarį“) kiekvienas mūsų kuria savotiškus personažus, o sykiu ir įvaizdį…

Spektaklio idėja galbūt ir nėra labai originali, tačiau jo forma ir atlikėjų profesionalumas kompensuoja turinio nuspėjamumą bei originalumo stoką.

Ar tai, ką mato žiūrovas, vadintina spektakliu, ar performansu, greičiausiai, priklauso nuo erdvės, kurioje rodomas spektaklis, ir žiūros kampo, kurį pasirenka pats žiūrovas.

Bet reginys tikrai originalus ir muzikalus.

Nors didžiąją spektaklio dalį po keletą personažų, sąlygiškai pavadintų Aktore (B.Mar), Balerina (R.Samuolytė) ir Dainininku (D.Gavenonis), kuriantys aktoriai it lektoriai ar laborantai tiesiog stovi prieš auditoriją čia aiškindami grimo paslaptis, čia panirdami į savo punktyriškus monologus, žiūrovo akys turi pakankamai darbo – ekrane nuolat mainosi aktorių įgarsinamų (ir ne) vaidmenų vizualiniai įvaizdžiai, prieš akis mirgėdamas skrieja grimo reikmenų „miestas“, įsiterpia „reklama“.

Per valandą nugyvenamas visas gyvenimas su visais jo absurdiškais „papildais“ ir neišsipildymais. Panaudotos grimo priemonės išmetamos, tuščios kaukolės akys pasižiūri mirčiai į akis…