Kartą gyveno du seniai…

Kartą gyveno du seniai…

Gitana Gugevičiūtė

Vasario 8-ąją Klaipėdos Žvejų rūmų mažojoje salėje buvo pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Spektaklyje „Kartu” jo veikėjai – vyras ir moteris, diedas ir boba, Alfonsas ir Brigita, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos. Vaidina aktoriai Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius. Dmitrijaus Matvejevo ir Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Mokomės iš naujo

Spektaklį inicijavo ir jį meistravo scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius.

Klaipėdiečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti premjerą kiek neįprasto spektaklio, kuris, anot jo kūrėjų, „nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą“.

Senų, sudribusių, raukšlėtų kūnų „geografinis žemėlapis“– spektaklio plakatas – akį patraukė vos prasidėjus jo reklaminei kampanijai.

Kilęs plakato skandalas, argumentas, jog seno kūno demonstravimas, greičiausiai, skaudžiai žeis vyresnio amžiaus žmones, liudija, kad meno senti ir mirti reikia mokytis iš naujo.

Ir vis dar reikia mokytis bent jau sugyventi su menu.

Užčiuopė ir pagilino

Tai, kad spektaklio dėmesio centre atsidūrė ne kokia nors XXI amžiaus Pompadur ar įtakingas mūsų dienų karaliukas, o sukriošę seniai, kiekvienu sudilusios kremzlės trakštelėjimu liudijantys „memento mori“, iš dalies nulemia spektaklio inovatyvumą ir etinį, moralinį jo paveikumą.

D.Čepauskaitės pjesėje gyvai atskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įsprausti į tam tikrą ribinę situaciją (užstrigę savadarbiame lifte) diedas ir senė tiesiog priversti vienaip ar kitaip bendrauti.

Taiklūs ir šmaikštūs dialogai, lyrinės intonacijos, atmieštos gera komizmo, ironijos doze, liudija, kad dramaturgė yra apdovanota ypatinga kalbine klausa.

Kritika netruko „užčiuopti“ D.Čepauskaitės gebėjimą grakščiame kalbos sraute palikti vietos tam tikram egzistenciniam nerimui, rūpesčiui.

Spektaklio kūrėjai savo ruožtu tą egzistencinį nerimą ne tik užčiuopė, bet ir pagilino jį, praplėtė, suteikė tūrį.

Pakylėjo iki dangaus

Panaudodami visą senatvės psichofizinį arsenalą I.Kvietkutė ir D.Gavenonis kuria vitališkus ir spontaniškus, energingus ir ekstravagantiškus veikėjus – Brigitą ir Alfonsą. Šie personažai vienas kitam – ir virvė ant kaklo, ir viso gyvenimo meilė.

Nekenčiamas priešininkas gyvenimo ringe ir geidžiamas partneris, kurį norisi „pakibinti“ netyčia einant pro šalį.

Sąlygiškai pigiame – be scenografijos stebuklų ir techninių triukų – spektaklyje slypi pakankamai stipri emocinė įtampa, nes dviejų senų žmonių asmeninių santykių horizontalė (buitinė psichologija) perauga į ontinį lygmenį: priekaištus dėl nevykusio gyvenimo, pavydo scenas, jaukias bendrumo jausmo akimirkas pertraukia išradingai į spektaklį įpintas lietuvių liaudies pasakos „Seniai ir pupa“ siužetas („plastinius komentarus“, anot Julijaus Lozoraičio, šiai pasakai apie diedą, bobą, pupą ir Dievą originaliai atlieka E.Stundytė ir T.Gurevičius).

Jo dėka įprasta kasdienybė „pakylėjama iki dangaus“, išsiplečia iki mitinės, archetipinės, konkretaus laiko ir vietos neįrėmintos erdvės.

Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Tai – grįžimas į pradžią, kai kiekvienas kelias galėjo vesti į ir laisvę, ir į nelaisvę. Kuriuo keliu – į kasdienybės Pragarą ar Rojaus sodus – pasuko iš lifto ištrūkę seniai, nesiimu spręsti. Atrodo, kad „švaraus”, subtiliai mizanscenuoto spektaklio kūrėjai paliko atvirą erdvę įvairiems atsakymams.

„Adata“ suvėrė vaizdus ir muziką

„Adata“ suvėrė vaizdus ir muziką

Rita Bočiulytė

Latvijos nacionaliniame teatre vasario pradžioje triumfavusi premjera – nauja šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinė drama „Adata” – įdomi ir nepaprasta keliais aspektais.

Pastatė lietuviai

Rygoje, Latvijos nacionaliniame teatre, spektaklį pastatė lietuviai: klaipėdiečiai režisierius Ramūnas Kaubrys ir choreografas Aurelijus Liškauskas, vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Pažįstama komanda, Klaipėdoje į sceną išleidusi ne vieną spektaklį, taip pat ir Zigmaro Liepinio operą melodramą „Paryžiaus katedra“ (pagal V.Hugo romaną) 2005-aisiais.

Tuomet latvių kompozitorius ir jo žmona prodiuserė Mirdza Ziverė ir susipažino su šia komanda.

„Dar Klaipėdoje pajutome jos neordinarinį mąstymą – simbolinį, keistą, intriguojančiai, jaudinančiai keistą… Todėl ir pakvietėme ją pastatyti naują mano kūrinį Rygoje, pasitikėjome šiais jaunais, talentingais žmonėmis, – sakė Z.Liepinis „Klaipėdos“ dienraščiui po „Adatos“ premjeros. – Ir nenusivylėme. Aš labai patenkintas. Trupė – irgi. Teatro vadovybė ir kritikai žeria komplimentus…“

Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis parašė narkomanijos tema. Tai rekviem svajonėms, arba jaunos, naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija. Anot kompozitoriaus ir libreto autorės Andros Manfeldės (libretas parašytas pagal jos autobiografinę knygą), kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. Spektaklio statytojai bando publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų.

„Šiandien sunku kuo nors nustebinti žmones. Mes ir nesistengėme. Mums buvo svarbu parodyti emocijas, charakterius – rasti jiems nestandartinius išraiškos būdus“, – sakė Z.Liepinis, kuris yra ir spektaklio garso režisierius, sėdėjo prie pulto su grupe „Dzirnas“ įrašant jo muziką.

„Adata“ – muzikinė drama. Ją kurdamas kompozitorius panaudojo pačius įvairiausius muzikos stilius. Partitūroje susipynė visos jų spalvos – roko, rokenrolo, disko ir simfoninės muzikos motyvai, dramatiškas fortepijono solo…

Spektaklyje skamba muzikos įrašas (žavėjo puikus erdvinis garsas), artistai dainuoja gyvai, be vargo naudojasi radijo mikrofonais.

Turėjo prodiuserę

Scenos iš Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (rež. R.Kaubrys) Latvijos nacionaliniame teatre. Olego Zernovo nuotraukos

„Adatos“ prodiuserė M.Ziverė pasirūpino viskuo, kad repeticijos vyktų sklandžiai, nei spektaklio statytojams, nei artistams nieko netrūktų. „Šis spektaklis man – likimo dovana, – džiaugėsi režisierius. – Tai buvo tikras darbas, be jokių trukdžių, mums buvo sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera buvo puiki.“

R.Kaubrys po premjeros juokavo, kad nebeįsivaizduoja, kaip dabar jam reikės dirbti be prodiuserio.

„Rygoje aš atradau savo meilę – meilę savo profesijai“, – prisipažino R.Kaubrys po dešimties kūrybos metų teatre.

Scenografas A.Šimonis džiaugėsi, kad galėjo paeksperimentuoti su besisukančia scena ir šviesomis. Nuostabaus grožio ir labai jaukus Latvijos nacionalinis teatras prieš trejus metus restauruotas (teatras pastatytas 1901-aisiais), jame sumontuota moderniausia garso ir apšvietimo aparatūra, kuria patys latviai dar nelabai žino, kaip naudotis. A.Šimonis juokėsi, kad dabar sužinojo ir labai nustebo, kokios didelės, tarkim, apšvietimo galimybės. Scenografas turėjo galimybę ir dekoracijas kurti iš pačių moderniausių, nepigiai kainuojančių medžiagų („veidrodinio“ ir peršviečiamo, dramblio kaulą primenančio plastiko ir kt.), kad tik išgautų trokštamą vaizdo efektą.

Dailininkė J.Rimkutė neslėpė, kad nemažai drabužių spektakliui važiavo pirkti į Vilniaus madingų rūbų parduotuves ir net Gariūnų turgų – Lietuvoje pigiau nei Latvijoje. Kiti, pavyzdžiui, adatų-gliukų (mėlynos beveidės žmogystos, įkūnijusios haliucinacijas), kostiumai pasiūti specialiai, dailininkei drąsiai eksperimentuojant su trikotažu, lanksčiu plastiku.

Rekviem svajonėms

Minimalistinis „Adatos“ scenovaizdis ir šviesos efektai kuria efemerišką nuotaiką. Spektaklis tarsi ištirpsta, atrodo, beribėje ir belaikėje scenos erdvėje. Režisūra ir personažų kostiumai su retro atspalviu (merginos su guminiais botais, raudoni gvazdikai, mitingas prie paminklo) šiek tiek apeliuoja į netolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko nuorodų nėra. Čia svarbiausias žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skaudus jo susidūrimas su realybe.

R.Kaubrio estetiniai kodai „Adatoje” atpažįstami, tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”. Režisierius žiūrovui neleidžia nė minutei atsikvėpti, prikausto jo dėmesį prie scenos. Dinamiškas spektaklis vėlgi prisodrintas simbolių, asociacijų, įspūdingų ir prasmingų vaizdų, kurie, pakylėti virš kasdienybės, plastiškai susilieja su muzika. Ji gali patikti ar nepatikti, jei tavo skonis kitoks, bet norom nenorom jaudina, įsimena, apžavi ir išsklaido visas abejones.

Pasirodo, ir socialinė tema, net tokia nepatraukli kaip narkomanija, teatre gali būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, jautriai ir iki širdies gelmių jaudinančiai.

Šokiruojančios žiaurumo ir prievartos scenos „Adatoje“ grakščiai persipina su romantika ir lyrika, negailestinga realybė – su svajonėmis apie meilę ir išsilaisvinimą. Prieš akis prabėga visas jaunos merginos gyvenimas – vaikystės prisiminimai, pirmoji nelaiminga meilė, pabėgimas iš tėvo girtuoklio namų, pirmoji dozė, nauji draugai, dienos ir naktys su narkomanais, kitokio gyvenimo troškimas, pastangos ištrūkti iš narkomanijos liūno ir vis gilesnis grimzdimas gilyn, kalėjimas… Dramatiškas finalas visus grąžina į tikrovę – pagaliau išsilaisvinusi mergina patiki, kad dar kartelį susileista paguodos dozė – nieko tokio, bet ji jai atneša mirtį; visi spektaklio veikėjai sugrįžta į sceną – kaip į kapines – su žvakutėmis ir uždega jas nuo narkotikų mirusiems žmonėms… Siužetas – paprastas, pažįstamas, nuspėjamas, bet ne tai, kaip jau minėjau, šiame spektaklyje svarbiausia…

Verti anšlago

„Adata“ – įspūdingų vaizdų ir muzikos fiesta. Vaidina ir dainuoja dauguma Latvijos nacionalinio teatro aktorių, bet yra ir kviestinių atlikėjų, kuriems tai – debiutas teatre. Pagrindinį – Kristos – vaidmenį sukūrė dvi jaunos, anot kompozitoriaus, ne profesionalės, iki šiol mažai kam žinomos populiariosios muzikos dainininkės Zanė Dombrovska ir Ieva Kerevica. Nesunku atspėti, kad po šio spektaklio abi taps žvaigždėmis. Teko matyti premjerą su Z.Dombrovska – ji labai natūrali, spinduliuoja vidine energija ir emocijomis, scenoje jaučiasi kaip profesionalė ir dainuoja tiesiog nuostabiai.

Narkotikų dilerio Vladžio vaidmenį atliko charizmatiškasis Andris Berzinis, nuo kurio personažo net šiurpas krečia. Kitus personažus puikiai įkūnijo Egilas Melbardis (Artūras), Dita Lūrina (Sandra), Marija Berzina (Žana, buvusi Vladžio meilužė), Rudolfas Plepis (Kristos tėvas), Martinas Eglienas ir Aigaras Apinis (šakalai) ir kiti. Visi artistai vaidina su įkvėpimu, azartu ir „visa koja“ nuo pat pirmo žingsnio į sceną. Ypač buvo malonu matyti daug jaunų, talentingų dainuojančių aktorių, kurie spektaklyje organiškai dera su vyresnės kartos profesionalais.

„Adatos“ premjera Latvijos nacionaliniame teatre įvyko vasario 2-ąją. Publikos susidomėjimas – didžiulis. Per mėnesį parodyti šeši anšlaginiai spektakliai. Bilietai kainuoja nuo 15 iki 125 litų, ir jų nebėra iki gegužės pabaigos. Spektaklis jo prodiuseriams kainavo maždaug 150 tūkstančių eurų. Bet jau dabar aišku, kad atsipirks su kaupu.

Einančiųjų mitas

Einančiųjų mitas

Kristina Jokubavičienė

Kaip ir kiekvienas Birutės Andriekutės kūrybos pristatymas, taip ir prieš kelias dienas „Klaipėdos galerijoje” atidaryta ir iki kovo 8-osios veiksianti piešinių paroda intriguoja. Pavadinta „Einančios pro šalį“, ji pažymi dailininkės, savo kūryboje nuosekliai plėtojančios moters temą, jubiliejų.

Birutės Andriekutės piešiniai „Piemenė su jurginu” (pastelė, 2005), „Bučiuok mane” (pastelė, 2006), „Vakaras su Omaru Chajamu” (sanginas, 2007).

Gaivališkos vizijos

Taigi moteris – apie moterį: nekasdienišką, ne buities ar karjeros įsuktą, o šiek tiek raganą, truputį kerėtoją, pašėlusią ir pažeidžiamą kartu. Apie tokias moteris svajojama, tokia ne viena norėtume tapti bent trumpam, pavyzdžiui, per mėnulio pilnatį.

Ši skirtingais B.Andriekutės kūrybos laikotarpiais suformuotų moters įvaizdžių įvairovė natūraliai klostosi į du priešingus polius.

Gaivališkosios moters vizijai atstovauja kiek ankstesnės B.Andriekutės pastelės, pasižyminčios sodriomis spalvomis ir tokia pat sodria formos traktuote bei grubokais „fablio“ tipo siužetais. „Deivės šokis mėnesienoje“ ir „Taigi, pastoralė“ yra pati tikriausia odė maištingai moteriškei, stamantriai amazonei, kuriai vieni niekai nuogu šokiu priversti siūbuoti mėnulį arba valdyti kuilių bandą. Net negrabi ir žiopla piemenė, rankoje įsitvėrusi jurginą („Piemenė su jurginu”), apsupta būrelio budriai ją stebinčių kvailų vištų, spinduliuoja nenugalimo moteriškumo aura. Pastaroji tokia stipri, kad eilinis kaimo ožys pradeda mirksėti tikro satyro akutėmis.

Pastelėms būdinga iki grotesko suvestos formos ir pozos, ekspresyvi kompozicija. Tai smagiai šiuolaikiška senojo mito parodija.

Efemeriškos pinklės

Birutės Andriekutės piešiniai paprastu pieštuku „Naktimis būna šalta” ir „Sode vakarėjant”.

Piešiniai – pati įdomiausia parodos dalis. Jokia reprodukavimo technika negali perteikti tų subtilių, nykstančių popieriaus paviršiuje pieštuko prisilietimų. Juos reikia žiūrėti tik parodoje, tyrinėti, įvertinti retą šiais laikais kruopštumą, pasiduoti lakštų, ištisai padengtų smulkiais karakuliais, pinklėms.

Iš pirmo žvilgsnio piešiniuose apsigyvenusios moterys yra visai kitokios: jos tokios efemeriškos, kad atrodo nuskries nuo stipresnio atodūsio; jos nušvitusios keista šviesa, kaip ne šio pasaulio būtybės. Tik pamažu pastebi pastelėse jau matytas detales – putlūs pirštukai, prinokusios krūtys, geidulingi šypsniai ir kreivi žvilgsniai iš po primerktų vokų. Tampa aišku – šios romios deivės, ne mažiau pavojingos nei atlapaširdės pasiutėlės, yra tos pačios pirmapradės, instinktyvios moteriškosios esybės atmaina.

Elizijumas, mitinis rojus yra aplinka, kurioje matriarchatiškoji nuostata skleidžiasi visa pilnatve. Senos ir jaunos, pačioje moteriškumo brandoje, pasimėgaudamos maudosi žiedadulkių miglose ir nuo jų pradeda švytėti, snaudžia ir buria mėnulio šviesoje, lėtai plaukia pro šalį augmenijos jūromis, o gėlių raštai klojasi jų mantijų-drobulių klostėse. Jos išmintingos, žino, kas buvo ir kas bus, todėl žvelgia iš aukšto, yra gudrios, o jei reikia, klastūniškos. Ir nepriklausomos.

Dailininkė nesikartoja ir nesiekia formalaus atsinaujinimo. Pastelėse ir piešiniuose vyrauja tie patys veikėjai: moterys, žirgai, paukščiai, briedžiai, karaliai, juokdariai, mėnulis. Veiksmo vieta ir laikas nedetalizuojami, tik užuominomis nusakomi – laukai, pajūris, diena, naktis… Išlikdama tos pačios temos rėmuose, B.Andriekutė sugeba suteikti kiekvienam naujam kūriniui subtiliai niuansuotą, vis kitą minties atspalvį, rasdama adekvačią formos raišką. Todėl natūralu, kad paslaptingi kūriniai kaskart provokuoja žiūrovų smalsumą.

Kūrybos diapazonas – nuo cento iki monumento

Kūrybos diapazonas – nuo cento iki monumento

Kristina Jokubavičienė

Kas spėjo pamatyti skulptoriaus Antano Žukausko kūrybos parodą, iki vasario 25 -osios veikusią uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, tas pritars, kad paroda, surengta Klaipėdoje prieš didįjį pasirodymą Briuselyje, Europos parlamento rūmuose, ir prieš tolesnes keliones į Londoną, Romą, buvo tikrai ypatinga ir verta pasižiūrėti.

Skulptorius Antanas Žukauskas savo koliažuose ir erdvinėse kompozicijose, per analogijas ir ženklines sistemas išplėsdamas minties ribas, atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams suteikia naujas pajautas. Roberto Gabrio nuotraukos

Gaila, kad jau baigėsi. Ji surengta parodų ciklo „Lietuvos kultūra Europoje per formą“, remiamo Europos Parlamento nario Šarūno Biručio ir Lietuvos kultūros ministerijos, ir jau eksponuota Varšuvoje. Vienas iš šio parodų ciklo tikslų – pristatyti užsienio šalių žiūrovams Lietuvą ir jos kultūrą. Šiuo aspektu A.Žukausko paroda yra labai informatyvi, suteikianti ne tik kultūrinių, bet ir istorinių žinių apie mūsų valstybę. O kai tos žinios pateikiamos paveikia forma, per piniginius vienetus, jos daug geriau suprantamos, ir šalis atrodo artimesnė.

Sukūrė litus ir eurus

Pastaruoju metu A.Žukauskas daugiausiai kūrė apyvartines lito monetas (nuo 1 iki 5 litų nominalų), taip pat specialias ir jubiliejines monetas („Pasaulio vaikai“, „Baltijos kelias“, monetų seriją „Lietuvos valdovai“, Lietuvos nacionalinio muziejaus 150-čiui ir kt.). Jo sukurtos visų nominalų euro monetų lietuviškosios pusės (reversai), kuriose greta užrašo „Lietuva“ pavaizduotas Vytis, laimėjo pirmąją vietą 2004-aisiais mūsų šalyje surengtame konkurse. Euro monetos su lietuviška simbolika bus išleistos į apyvartą Lietuvai įsivedus eurą. Tikrai reto dailininko kūriniai būna tokiame artimame kontakte su vartotojais.

Kurdamas monetas ar medalius, skulptorius visada sugeba rasti taiklų ir taupų motyvą, įgyjantį plataus simbolio prasmę. Visiems gerai žinomas išraiškingas susikryžiavusių rankų motyvas ant monetų, skirtų „Baltijos kelio“ dešimtmečiui. Moderniai interpretuota XIX a. lietuvių liaudies skulptūros klasika – trimituojančio angelo figūrėlė – puošia Nacionalinio muziejaus jubiliejui išleistas monetas, ilgam įsimena didingas ir monumentalus LDK kunigaikščių Vytauto, Gedimino įvaizdis monetų serijoje „Lietuvos valdovai“.

Pastatė skulptūrų

A.Žukauskas yra sukūręs ne tik mažosios plastikos, bet ir monumentaliosios skulptūros kūrinių: 1996-aisiais Vilkaviškio centrinėje aikštėje atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui, po dvejų metų, 1998-aisiais tam pačiam miestui skulptorius sukūrė paminklą, įamžinantį Lietuvos himno kūrėjo Vinco Kudirkos atminimą. Dekoratyvinė A.Žukausko skulptūra „Džiugesys“ nukeliavo į JAV, Las Vegasą, o „Juodojo paukščio giedojimas“ – į Varšuvą. Lietuvos ir užsienio viešosiose erdvėse skaičiuojama per pusšimtį skulptoriaus kūrinių. 1985-aisiais menininkas dalyvavo skulptorių simpoziume Smiltynėje. Klaipėdos skulptūrų parke yra jo dekoratyvinė kompozija „Anūkas“. Ne veltui apie A.Žukauską dažnai sakoma, kad jo kūrybos diapazonas yra nuo cento iki monumento.

Daugelio konkursų nugalėtojas, premijų laureatas, dailininkas, kurio darbų rasime ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Suomijos, Vatikano, Vokietijos, kitų šalių muziejuose, privačiose galerijose, 2004-aisiais buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Stebina koliažais

Klaipėdoje buvo eksponuoti A.Žukausko proginių monetų eskizai, taip pat per pastaruosius trejus metus sukurti koliažai ir erdvinės kompozicijos. Žiūrovai, matydami parodoje monetų eskizus, galėjo juos akivaizdžiai palyginti su koliažais.

Jau kelinti metai skulptorius stebina meno kritikus ir kūrybos gerbėjus netikėtu posūkiu į, atrodo, visai skirtingą kūrybos sritį – koliažus. Ir mažąsias monetas, ir koliažus sieja preciziška forma bei puikiai apgalvota kompozicija. Minkštai aptakių, medžio šiluma alsuojančių ar aštrių, metalizuotų formų dermės bei kontrastai kuria daugiaprasmius vaizdus. Nors daugelio kūrinių idėjos, sublimuotos XXI a. realijų, iššūkių ir žmogaus būties trapumo jų akivaizdoje, jau ne kartą postmodernistinės dailės eksploatuotos, autorius randa originalius kompozicinius ir plastinius sprendimus. Per analogijas ir ženklines sistemas praplėsdamas minties ribas, momentiniu naratyvu atverdamas netikėtas prasmines sąsajas, atpažįstamiems reiškiniams autorius suteikia naujas pajautas.

A.Žukausko koliažuose patraukia idėjos „išgryninimas“ ir jam adekvatūs švieži vizualiniai sprendimai, pasiekti elementariomis meninės raiškos priemonėmis. Viskas yra apgalvota iki menkiausios detalės: skirtingų medžiagų faktūrų bei tekstūrų dermės ir kontrastai, stabilios simetrijos ar dinamiškų įstrižainių vyravimas, tuštumos, kiaurymės įvedimas plokštumoje, pozityvo ir negatyvo principas. Solidi spalvinė koliažų gama taip pat apribota keliais vyraujančiais sprendimais. A.Žukausko koliažai, kaip ir mažos monetos, atskleidžia neribotas kūrėjo galimybes temos, plastikos ir medžiagos srityse.

Bandymas būti…

Bandymas būti…

Drąsi ir nepaklūstanti klasikiniams dailės kanonams, atliepianti postmodernaus meno tendencijas Agnės Jonkutės kūryba koncentruojasi į savirefleksiją, žmogaus bei kasdienių daiktų gyvenimo analizę. Roberto Gabrio nuotrauka A.Jonkutė. Iš serijos „Matinė šviesa“ (skaidrių rėmeliai, parafinas, 2001-2006).

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro galerijoje iki kovo 7-osios veikiančioje parodoje „Rytą“ menininkė Agnė Jonkutė pristato tapybos darbus iš ciklo „Facts of inexistence“ ir skaidrių projekciją iš serijos „Matinė šviesa“.

Apie pojūčius

„Agnė moka gražiai tapyti”, – galbūt pasakytų kažkas atėjęs į parodą.

„Na, ir kur čia tapyba, – pasakytų kitas, – paveikslai atrodo kaip fotografijos, be to, argi skaidres, projekciją galima pavadinti tapyba?”

Tapybos savoka gali būti plečiama, ją būtina plėsti. Mums įprasta tapyba pavargo save matyti nutapytą. Atsipalaiduokite, jau viskas nutapyta. Socialinė aplinka. Tėviškės kelmas. Saukos išnaros. Visokie grožiai ir banalybės. Abstrakčios drobės, optiniai virpesiai, pastozinė ekspresija. Onutės sapnas ir Mikelandželo orgazmas. Senamiesčio labirintai ir natiurmortas su stinta…

Dabartinė tapyba panašėja į būseną, į pokalbį apie pojūčius. Apie tuos, kuriuos galima išgauti teptuko brūkšenimu – taip pat.

Gali paliesti

Autorės įsitikinimu, norint išreikšti būseną nėra svarbu – tapyti, kurti instaliaciją ar performansą. Agnė juokiasi prisimindama, kad dar akademijoje gaudavo barti už tai, kad atsisako tapybai suteikti prioritetą, nekalbant apie tai, jog tapybai nebūtini dažai, nekalbant apie aliejinių dažų pakaitalus, kitaip tariant, už bandymą įvertinti tai, kas yra, buvo (yra?) nekvestionuojama…

Tapybą menininkė pasirinko dėl lytos savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis ir judesiu keisti nuotaiką, tarsi laidu perleisti susikaupusią įtampą… Čia, regis, ir slypi kartų ir iš kartos į kartą perduodama „situacija”. Vyresnės mokyklos atstovams tapyba tai visų pirma ekspresija, siautulys, mažų mažiausiai aktyvi išraiška. Be titrų, montavimo, foninės muzikos ir dublių. Kitaip tariant, „nepakartojamas kūrybinis aktas”. Argi?

Manau, kad tradicija turi likti kaip pajauta, kurią galėtume keisti ir jaustume keičiantis… Tapytojui, kaip ir kiekvienos sferos menininkui, svarbu judinti ne tik ranką, bet ir smegenis. Ši paroda – viena iš galimybių prisiliesti prie meno smegenų… Galimybė paklaidžioti kraujagyslėmis…

Įkvepia atmosferą

A.Jonkutė kūrybos ir kūrinių teritorija plečiasi ir traukiasi užimant ir išlaisvinant formą, kūrybos priemones, medžiagas… Kartais menininkė tai užkloja savimi, performansuose apsibrėžia kūno teritoriją. Tapyboje priemonės švelnesnės. Nes kas gi gali būti švelnesnis už teptuko plauką, ypač prieš tradiciją braukomą. Potėpiai drobėje ir projekcineje erdvėje. Potėpiai sau, naujo meno fanams, būsimų kolekcijų akcininkams…

Kuriama atmosfera parodoje pačiai Agnei turėtų padėti išgirsti, kaip atrandami motyvai, būsenų aliuzijos.

Esponuojamos parafininės skaidrės – tarsi skluoksnis, užpiltas laiko dulkių, permatomas, nepermatomas… Sluoksnis – parafrazė. Šluojanti dulkes nuo mums įkyriai meilių būties paminklų. O gal čia baisiausias monumentas yra toji Jonkutės pagalvė, užkamšanti mūsų regėjimų spragas ir ausis, ir burną, ir visa kita, kuo jausmus reiškiame. T.y., kaip šiuolaikinį meną suprantame. Regos čia nepakanka.

Projekcija parodoje – dinamikai ir aiškesniam matymui…

Pirmam pojučiui užtenka būti mistikui, antram jau nepakanka, tenka tapti tyrinėtoju…

Apie pagalvę

Kalbėti apie vienintelį objektą, pavaizduotą autorės kūriniuose – pagalvę? Ir pasakyti kad ji surenka mūsų raudas, svajones, sapnus… Dar seiles ir pleiskanas… Galbūt tam tikra prasme lydi nuo… iki…

Kas be ko, pagalvė yra pastovus, intymus, savas bet ne pagrindinis buities daiktas. Jis gali būti ir naudingas – juo galima pritvoti sugulovą, užsikimšti ausis, jei kaimynai ekspresionistiškai laiką leidžia. Be to, yra tapybiška – turi raukšlių, klosčių, šešėlių, įdubų ir iškilumų. Ji konfigūruojasi pagal jūsų norą ir galvos ypatybes. Dar pagalvė gali asocijuotis su orgijomis – skraido sau plunksnos…

Dar ją galime siuvinėti, o tai jau menų sintezė, patinka jums tai ar ne. Vadinasi, menininkė, iš prigimties būdama sintetikė, renkasi tokį pat objektą, kuris turi daugiau reikšmių, negu iš pažiūros regime ir negu čia išvardijau.

Apie skiepus

Lietuviška tapyba gripuoja, o Agnė Jonkutė jos skiepas… Ši paroda, jos koncepcija, mano straipsnis – visa tai galėtų būti skiepų komponentai.

Kita vertus, galite ir nesiskiepyti, turite teisę neišgyventi naujos tapybos egzistavimo fakto, jos skleisties, jos apžavų ir aksominių faktūrų. Nes sunku tai pajausti. Išlieka tik asociatyvus pojūtis, tarsi liežuvis glamonėja plikus jūsų sąmonės sąnarius, iki skausmo nugramdo, iki visų visų pažinimo linkių…

Galima sekti A.Jonkutės evoliuciją ir ieškojimus nuo pirmųjų pasaulio hiperrealistų. Galima galvoti apie tai, kodėl tokia tapyba Lietuvoje neprigijo. Tai ir neprigis Agnės tapyba, bet prigis Agnės menas. Bet ar išmokys toks menas pažinti kitokį meną? Gali būti. Verta pabūti valandą Agnės parodoje ir patikėti, kad tai nusėdo būtent šioje eskpozicijoje. Ir patikėti, kad nesitrauks, nes „priaugo prie kaulų”. Kaip Sauka, Marcinkevičius, „LT United”…

Dvasinė krosnelė

Dvasinė krosnelė

Ignas Kazakevičius

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki kovo 8-osios veikianti Eugeno Sterpu tapybos retrospektyva – dailininko iš Estijos debiutas ne tik Klaipėdoje, tai pirmoji jo autorinė paroda Lietuvoje.

Eugeno Sterpu paveikslai „Nukryžiavimas 2“, „Pasienio stulpas“, „Statinys“.

Estai yra labiausiai kitokie iš mūsų baltaveidžių brolių vis dar aktualioje posovietinėje grandyje. Gal kas ir pasakytų, kad verta liautis lyginti tris respublikas ir jų meno kūrėjus. Tačiau ekonomikoje visuomet lyginamės su artimiausiais (iš serijos, kuris čia „Baltijos Tigras“?). Politiniuose pasiekimuose – taip pat (kuris pirmas sugriovė TSRS?). Fiksuojame sporto naujienas… O menas? Ir čia, tolumoje gaudžiant vario dūdoms, pasigirsta choras – „o mes lygiuojamės į Europos ir likusio pasaulio standartus“ (suprask, Londonas ir pan.). Tai kur šuo pakastas? Kažkaip galai nesusiveda. Mūsų meno rinka juk tokia pat. Šlovės ratas neapsisuka. Taip greitai. Tai lieka pasąmonėje kažkoks sunkis su lūkesčiais ir problemomis, neįgalumu ir nostalgija sovietinei praeičiai, su dabartine „einamo meno“ sąvoka ir „meno darymu“, ir viso niekinimu, kas rinką padaro rinka.

Dar apie LietLatEst’o įvertinimus. Viena vertus – laiko pakankamai daug praėjo. Kita vertus – jauniausia kūrėjų karta žaidžia pagal kitokias taisykles. Ir visdėl to minėtą poziciją pasilikčiau. Ir ne vien todėl, kad, norim mes ar nenorim, pradedam pažinti nuo artimo ,savo, nuo jau patirto ir išbandyto, patikimo…

Dar gerai yra tai, kad minėtoji savybė leidžia įvardinti, atsekti, kas, kaip ir kodėl, nepaisant, kiek metų kūrėjui, su sąlyga, kad jis subrendo, „įsikvėpė“ ir kūrė gimtojoje žemėje. Juk paroda vyksta mūsų pusiasalyje. Tai jau reikia ją kažkaip „pasverti“…

Eugenas Sterpu yra moldavų kilmės estas, todėl ateinant į jo parodą reikėtų tikėtis dekoratyvaus ir literatūrinio siužeto sprendimo, ir, be abejo, paties siužeto pakankamai konkretaus vaizdavimo objekto forma (daugumoje paveikslų pasirodo beesąs pakankamai abstraktus – tas nežinia kas – kubas, oktaedras, geometriškai stilizuotas griuvėsių ir drėbtinių molio pirkių motyvas). Jį mes ir matome. Ir apie ką tai byloja?

E.Sterpu menas, be abejo, yra labiau estiškas nei latviškas ar juolab lietuviškas, jei atkreiptume dėmesį į jo atlikimą.

O kaip lietuviai įvertintų šioje parodoje eksponuojamą meną? Jeigu profesionalai – kaip tobulą saloninį (nors padarytą tikrai profesionaliai), jeigu galerijos meno gerbėjai – turbūt jiems patiktų (vieno klausiau – sakė „kaip paslaptinga“).

Jeigu svarbiausias kriterijus – atlikimo kokybė, tai gerai, kad gerai padaryta. Atrodo, turėsime pasitenkinti mistiškais vaizdiniais.

Tikram lietuviui, išsilavinusiam meno gerbėjui paroda turėtų sukelti „jokį“ įspūdį. Anaiptol nenoriu nuvertinti tų, kurie kūriniuose regi nušvitimo spindulį arba kokią dvasinę krosnelę, arba mistinę karuselę. Tiesiog nėra parodoje „kabliukų“, ilgėliau mintis pričiumpančių.

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Birutė ANDRIEKUTĖ. Vėjuotą dieną pajūryje. 2007 m. Pastelės, anglis, popierius, 73×93 cm.

Nuo vasario 1-osios nežinia kuriam laikui rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir pirmąją šių metų premjerą ruošiasi išleisti ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne juokais susirūpinęs, kad vis dar nėra kur repetuoti naujus ir užbaigti statyti jau pradėtus spektaklius.

Kultūros ministerijos ir miesto valdžios bei kultūros įstaigų pažadėta parama kol kas tik žodinė – niekas nenori keisti savo planų ir pasispausti dėl Dramos teatro.

Todėl premjerą – A.Strinbergo dviejų veiksmų trilogijos inscenizaciją „Kelias į Damaską” (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatras išleis sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre kovo 6 ir 7 dienomis.

Tik po to – kovo 9 ir 10 dienomis premjera bus parodyta gimtojoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Dramos teatras pratinasi gyventi „ant ratų”. Vasario 7-ąją E.E.Šmito komediją „Paleistuvis” (rež. P.Gaidys) klaipėdiečiai vaidino Rokiškio kultūros centre. Vasario 10-ąją K.Gudonytės spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas” (rež. K.Gudobytė) jie parodė Gargždų kultūros centre.

Ten pat kovo vidury ketina išleisti dar vieną premjerą – režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį vaikams pagal V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Vilniuje: Nacionalinio dramos teatro scenoje vėl vaidino Ž.B.Moljero „Ožį” (rež. A.Giniotis), pristatė premjerinį E.E.Šmito „Paleistuvį” ir dar kartą parodė M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė). „Spektakliai buvo anšlaginiai”, – džiaugėsi teatro vadovas G.Pranckūnas.

Bet jis nerimauja dėl naujų pastatymų. Kęstutis Macijauskas netrukus galėtų pristatyti publikai K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisierius Gytis Padegimas jau turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus” („Mey”), Kostas Smoriginas – M.Gavrano „Viskas apie vyrus”. Iki sezono pabaigos režisierius Rolandas Atkočiūnas yra pasižadėjęs pastatyti dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing”.

Kol kas teatro vadovas nežino, kur nauji spektakliai bus repetuojami ir kada premjeros išvys rampų šviesą. Gali būti, kad ne Klaipėdoje, jei čionykštės salės norės iš to uždirbti kaip iš komercinių renginių.

Klaipėdiečiai – Baltijos „Fotomanijoje”

Vasario 15-ąją Kaliningrado gintaro muziejuje ir Paveikslų galerijoje atidaryta Baltijos fotografijos bienalė „Fotomanija”, kurioje dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai.

Į šią kultūros akciją įsijungė keli šimtai profesionalų ir mėgėjų fotografų iš Rusijos ir daugelio Europos šalių.

500 autorių pateikė net penkis tūkstančius darbų.

Iš jų tarptautinė žiuri, kurią sudarė pripažinti fotografijos meistrai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos, atrinko 400 fotografijų.

Jas pristato 173 menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Turkmėnijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Kaliningradiečiai šiemet pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrių pateikti savo kolekciją. Iš jos buvo atrinkti penkių autorių darbai.

Baltijos fotografijos bienalėje dalyvauja klaipėdiečiai Vytas Karaciejus, Algimantas Rutkauskas, Lilija Kuliešienė, tauragiškiai LFS Klaipėdos skyriaus nariai Romualdas Vaitkus ir Vaidotas Bartkus. „Fotomanijoje” eksponuojama po vieną jų fotografiją.

Prie bienalės prisijungė jos žiuri narių nekonkursinės personalinės parodos.

Lietuvai žiuri atstovavęs LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys savo fotografijų parodą atidarė Kaliningrado gintaro muziejuje. Ten ji veiks iki kovo vidurio.

Joje R.Treigys pristato 28 fotografijų kolekciją, surinktą iš pastarųjų penkerių metų darbų – peizažų, daiktų ir fotominiatiūrų ciklų. Tai pirmoji autorinė R.Treigio paroda kaimyniniame Kaliningrade.

Prieš dvejus metus vykusioje Baltijos fotografijos bienalėje buvo pristatyta Palangos fotoklubo narių darbų paroda.

Baltijos fotografijos bienalės laurus šiemet nuskynė rusų fotografai. „Rusija – plati, jų kolekcija tikrai buvo labai stipri”, – sakė „Klaipėdai” R.Treigys.

„Erozijos” fotoparaštės Šiauliuose

Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) vasario 8-ąją atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta paroda „Fotoparaštės”.

Parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko jos sudarytos 2006-aisiais Klaipėdoje įgyvendinto tarptautinio fotografijos projekto „Erozija” parodų „Restart” ir „Pinhole gentis” pagrindu.

Parodoje „Fotoparaštės” pristatomi Stigo Rostrupo Christianseno, Peterio Kristenseno (Danija), Slavomyro Decyko (Lenkija), Stivo Irvino, Driu Gilberto (Kanada), Bardo Kjersemo (Norvegija), Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko (JAV), Aistės Nesterovaitės (Lietuva) darbai.

„Fotoparaštėse” taip pat eksponuojami klaipėdiečių Vyto Karaciejaus ir Dariaus Vaičekausko kūriniai.

Amžinojo keleivio sugrįžimas

Amžinojo keleivio sugrįžimas

KriStina Jokubavičienė

Vasario 14-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Amžinieji keleiviai“, kurioje pristatomi iki šiol Lietuvoje nematyti lietuvių tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio paveikslai. Tai naujausia Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai.

Keli iš P.Domšaičio paveikslų, neseniai sugrįžusių į dailininko tėvynę Lietuvą: P.Domšaičio autoportretas (maždaug 1930-ieji), „Nukryžiavimas“ (1962), „Figūra peizažo fone“ (1918) ir „Kaimo peizažas“ (1927, siuvinėjimas).

Dar 135 darbai

Be jau 1989-2001 metais perduotų 530 dailininko kūrinių, šiandien eksponuojamų Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2006-aisiais Lietuvių fondas nusprendė perduoti Lietuvos dailės muziejui dar 135 dailininko darbus, jo kūrybos „aukso fondą“.

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P.Domšaitis sukūrė per 900 kūrinių: dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Didžiausia kolekcija saugoma LDM, eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Neįkainojamas dailininko kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

Po platųjį pasaulį

P.Domšaitis gimė (1880) ir augo Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.), ūkininkų šeimoje. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, o po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto dirbtuvėje, 1914-1918 metais lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje, keliavo po garsiausius Europos muziejus. Pripažinimo Vokietijoje P.Domšaitis sulaukė 1919-aisiais surengęs individualias parodas Berlyne ir Breslau. P.Domšaitis dalyvavo parodose kartu su garsiausiais to meto dailininkais modernistais. Trečiojo reicho metais, naciams pradėjus kampaniją prieš modernųjį meną, jo kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „išsigimusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ pa-rodoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais kartu su žmona dainininke Adelheide Armhold persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką. Jis apsigyveno Keiptaune, daug tapė, rengė savo parodas, keliavo po šalį. Jo kūriniai greitai sulaukė pripažinimo PAR, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai.

Dailininkas mirė Keiptaune 1965-aisiais. Jo našlė persikėlė iš PAR į Havajus. 1978 metais Honolulu universiteto galerijoje ji surengė pirmąją JAV apžvalginę P.Domšaičio kūrinių parodą, sulaukusią didelio pasisekimo. JAV meno kritikai teigė, kad „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.

Išsaugojo Lietuvai

Dailininko kūrybos palikimo išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvių fondas (LF), įsteigtas JAV 1961 metais išeivijos kultūros, švietimo, mokslo ir meno programoms remti. Tuo tikslu fondas įkūrė Meno puoselėjimo komisiją, kurios nariais buvo Kazys Ambrozaitis, Gediminas Balukas, Antanas Razma ir kiti. Su dailininko našle tarėsi LF atstovai – advokatas Povilas Žumbakis, poetas, „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas, dailininkai Adolfas Valeška ir Romas Viesulas. Pagal A.Valeškos ir R.Viesulo rekomendacijas Lietuvių fondas 1980-1981 metais nupirko didžiąją P.Domšaičio kūrybos palikimo dalį.

Visi šio įvykio liudininkai pripažino ypatingą Lietuvių fondo sėkmę, įsigyjant tokio lygio kolekciją. Dar 1981-aisiais Lietuvių fondo Meno puoselėjimo komisija skelbė: „Turėdami tokią meno darbų kolekciją, galėtume naudoti lietuviškai dailei reprezentuoti JAV, Kanados, ir kitų Vakarų kraštų galerijose, o sąlygoms pasikeitus, perkelti į nepriklausomos Lietuvos muziejus“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip ir buvo padaryta. Jau 1989-1990 metais mūsų šalį pasiekė pirmieji P.Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvių fondas perdavė Lietuvai 530 dailininko kūrinių.

Jau penkeri metai P.Domšaičio kūrinių kolekcija eksponuojama Klaipėdoje, jo vardo galerijoje. Atminimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės.

Nauja, ypač vertinga 135 dailininko kūrinių siunta ženkliai papildys Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją.

Išsiskiria grafika

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai matė P.Domšaičio kūryboje „šiuolaikinio religinio meno viltį“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. Vokiečių XX a. pirmos pusės meno kritikas Karlas Šefleris P.Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, portretų ir figūrų eskizai, Kropynų vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos. Ypač brandūs ir vertingi antrajame, trečiajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių istorijų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų. Tarp ankstyvųjų darbų dėmesį patraukia ir keturi nedidelio formato paveikslėliai, išsiuvinėti paties dailininko.

Iš „aukso fondo”

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių po Europą metu, fiksuodamas įvairių kraštų miestelių ir kaimų gyvenimo scenas. Tarp pastelių matome ir vieną iš geriausių dailininko autoportretų, sukurtą maždaug 1930 metais.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Afrikos periodo aliejinės tapybos kūrinių, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingos tuo metu sukurtos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą, – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.

Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį, ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią.

Parkeliaus į Klaipėdą

„Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. P.Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai.

JAV meno kritikas Haroldas Haydonas yra pasakęs apie P.Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P.Domšaitį, nes jis, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P.Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nepaisant, kur jie beatsidurtų…“

Naujai gautų P.Domšaičio kūrinių paroda Vilniuje, Paveikslų galerijoje, veiks iki kovo 19-osios. Po to ji bus perkelta į Mykolo Žilinsko galeriją Kaune. Po parodinio turo P.Domšaičio 135 kūriniai bus visam laikui atvežti į Klaipėdą. Miesto visuomenė galės susipažinti su dar nematytais dailininko darbais specialioje parodoje, vėliau jie papildys nuolatinę dailininko kūrinių ekspoziciją.

Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai

Ieškokite panašumų ir skirtumų – Geniušai

Danguolė Vilidaitė

„LT projekto“ „Muzikuojame drauge“ sumanymas pristatyti žymiuosius Lietuvos atlikėjus ir jų vaikus, taip pat pasirinkusius muziko kelią, vasario 22-ąją pakvietė į vieną įdomiausių šio ciklo koncertų, kuriame muzikavo tėvas ir sūnus – pianistai Petras ir Lukas Geniušai.

Klaipėdos koncertų salės scenoje charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas pirmąkart koncertavo kartu su šešiolikmečiu sūnumi Luku. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Ambicingi užmojai

Lietuvos spaudoje apie Luką Geniušą, nors jis dar nėra pakankamai žinomas mūsų klausytojams, jau buvo parašyta nemažai gražių žodžių. Esmė – tai jaunas ir perspektyvus, jau turintis individualų braižą pianistas, tarptautinių festivalių laureatas, Maskvos F.Šopeno muzikos kolegijos studentas. Bet didžiausią įspūdį daro kūriniai, kuriuos jis atlieka, šiuo metu beveik kas mėnesį atvažiuodamas koncertuoti: gruodžio pradžioje rečitalis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – F.Listo sonata ir P.Hindemito „Ludus tonalis“, dabar – sudėtingiausias duetas, o kovo pabaigoje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žadama atlikti P.Čaikovskio pirmąjį koncertą b-moll. Tai geras būdas užkariauti publikos simpatijas, taip pat ir ne mažiau geras „apšilimas“, ruošiantis dalyvauti tarptautiniame P.Čaikovskio pianistų konkurse.

Vakare išgirdome tris Edvardo Grygo „Norvegų šokius“, Sergejaus Rachmaninovo koncertą fortepijonui su orkestru Nr.2 c-moll (autoriaus versija dviem fortepijonams), Moriso Ravelio fortepijoninį ciklą „Mano motulė žąsis“ ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją dviem fortepijonams – sudėtinga ir gana ambicinga programa (prisimenant, kad vienam iš atlikėjų – tik šešiolika metų).

Įdomu buvo stebėti šių dviejų muzikų – patyrusio ir dar labai jauno, besiformuojančios ir veržlios asmenybės – derėjimą tarpusavyje, ieškoti skirtumų ir panašumų. Vienuose kūriniuose svarbesnis buvo tėvo „žodis“, kituose „vadovavo“ sūnus.

Nors trūko sutarimo…

Dėl įsimintino melodijų grožio, atviros žmogaus jausmų išraiškos, užburiančio muzikos didingumo ir jėgos S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui c-moll – vienas populiariausių koncertinėje praktikoje.

Petro Geniušo meistriškumas čia galėjo pasireikšti įvairiausiomis spalvomis: preciziškai buvo pagroti virtuoziški fragmentai, itin išraiškinga ir subtili temų frazuotė, atskleisti net mažiausi tempo ir dinamikos pasikeitimai, taip svarbūs šiame kūrinyje. Žavėjo lyrinė antroji dalis, jos garso „ištirpimai“, nustebino pasirinktas nepaprastai, tiesiog neįmanomai greitas trečiosios dalies tempas.

Nors pianistų duete trūko nepriekaištingo sutarimo, o antrasis fortepijonas (Lukas Geniušas) tiesiog fiziškai negalėjo atstoti viso orkestro (versija su orkestru vis dėlto daug gražesnė ir spalvingesnė) – įspūdis, manyčiau, buvo geras.

„Pasekė“ pasaką

Kiek nuobodžiau suskambo M.Ravelio fortepijoninis ciklas, parašytas populiarių Šarlio Pero pasakų motyvais.

Įdomu, kad pavadinimas „Mano motulė žąsis“ („Ma Mère l‘Oye“) kilo iš XVII amžiaus Prancūzijos ir reiškė liaudies pasaką, nes jos pasakotoja kaime dažniausiai būdavo senyva žąsis gananti moteriškė. Ciklą sudaro penkios dalys: „Pavana miegančiai gražuolei“, „Berniukas nykščiukas“, „Kvailutė, pagodų imperatorienė“, „Gražuolės ir pabaisos pokalbis“, „Stebuklingas sodas“.

Šias pjeses-paveikslėlius kompozitorius siekė pateikti paprastai, vaikams suprantama kalba, todėl neapkrovė ypatingu virtuoziškumu ir puošmenomis. Ciklo akcentas – žaismingi vaizdai, harmoninės kalbos poezija ir melodinių linijų iškėlimas, pastarųjų šiek tiek pritrūko.

Grodamas net atsistojo

Vitališka ir net grubi motorinė energija nuo pat pirmųjų akordų pratrūko I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“ (kompozitorius dar jį vadino „pagoniškosios Rusijos paveikslais“). Šis kūrinys dėl naujoviškos muzikos ir šokio kalbos (choreografija Vaclavo Nižinskio) anuomet sukėlė skandalą.

Daug sudėtingų techninių uždavinių, pavyzdžiui, nuolat kintančius ritmo akcentus, poliritmiją, atlikėjai išsprendė sėkmingai.

Ir tai, kad P.Geniušas vienu metu grodamas net atsistojo, neturėjo publikos labai nustebinti – toks šios muzikos charakteris. „Šventojo pavasario“ interpretacija, manyčiau, buvo sėkmingiausia šio koncerto dalis.