Teatro apdovanojimų lietus

Rita Bočiulytė

Du Lietuvos „Auksiniai scenos kryžiai“, trys Klaipėdos „Padėkos kaukės“ ir viena Kauno „Fortūna“ – taip gausiai šiemet įvertinti uostamiesčio teatralų nuopelnai teatro menui.

Klaipėdos „Padėkos kaukėmis“ įvertinti aktorių Lino Zubės, Marijos Černiauskaitės-Barauskienės ir Nelės Savičenko nuopelnai scenai. Klaipėdietis režisierius Alvydas Vizgirda iš Kauno parsivežė „Fortūną“. Per iškilmingą teatralizuotą apdovanojimų ceremoniją Klaipėdos koncertų salėje „Padėkos kaukes“ išdidžiai demonstravo Pilies teatro „sirenos“. Klaipėdos miesto merui Rimantui Taraškevičiui atplėšiant vokus su laureatų vardais, Mimas Aleksas Mažonas įkūnijo publikos nekantrumą – kas gi tie trys laimingieji, kuriems tuoj tuoj bus įteiktos „Padėkos kaukės“?.. Istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“ padėjo sukurti šventinę Teatro dienos renginio nuotaiką. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tarp geriausiųjų šalyje

Minint Tarptautinę teatro dieną, vakar Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre paskelbtos ir 17-ai geriausių Lietuvos profesionalaus teatro menininkų įteiktos Kultūros ministerijos premijos (7150 Lt) ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“.

Tarp 2006-2007 metų šalies teatrinio sezono geriausiųjų darbų – ir sukurti Klaipėdoje.

Vilnietė scenografė Jūratė Pau-lėkaitė „Auksinį scenos kryžių“ ir geriausio metų scenografo titulą pelnė už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Kelias į Damaską“ pagal A.Strindbergo trilogiją (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausia šalies dramos aktore pripažinta Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko. „Auksinis scenos kryžius“ jai įteiktas už Ponios Terbiuš vaidmenį E.E.Šmito komedijoje „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys), Motinos, taip pat Abatės vaidmenis „Kelyje į Damaską“.

Apdovanojo Klaipėda

Už šiuos vaidmenis N.Savičenko apdovanota ir viena iš trijų šiemetinių Klaipėdos „Padėkos kaukių“. „Dėkoju komisijai ir kolegoms, be kurių scenoje aš nieko nereiškiu“, – susijaudinusi sakė aktorė, atsiimdama apdovanojimą.

Iškilmingoje teatro apdovanojimų ceremonijoje, pirmadienį surengtoje Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pernai įsteigtą apdovanojimą – stilizuotą „Padėkos kaukę“ – už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui įteikė Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius. Iš dešimties šiemet nominuotų miesto teatralų ekspertų komisija išrinko tris laureatus.

„Padėkos kauke“ įvertinti ir Klaipėdos dramos teatro aktorės Marijos Černiauskaitės-Barauskienės nuopelnai teatro meno kultūrai. Paskelbus apie apdovanojimą, aktorei salė plojo atsistojusi.

„Esu labai sujaudinta ir labai laiminga, – kalbėjo susigraudinusi teatro veteranė. – Ačiū režisieriui Alvydui Vizgirdai už šio apdovanojimo idėją. Turi Vilnius, turi Kaunas, pagaliau turime ir mes. Man labai gaila, kad šalia manęs jau nebėra mano vyro – aktoriaus Balio Barausko. Suskaičiavau, sudėjus – 104 metai mudviejų bendro darbo teatre. Laimingų metų… Estafetę perduodu dukrai Eglei Barauskaitei ir jos vyrui Dariui Meškauskui. Kartu sudėjus, jiedu 34 metus irgi atidavė teatrui. Mes – jau nueinantys… Mylėkite ateinančius, jaunus aktorius, kurie džiugins Klaipėdos žiūrovus“.

Klaipėdos lėlių teatro aktorius Linas Zubė „Padėkos kauke“ apdovanotas už vaidmenis ir nuopelnus lėlių teatro scenai.

„Garbės žodis, nesitikėjau, pralošiau lažybas“, – juokėsi laimingas aktorius. Jis dėkojo Klaipėdos lėlių teatrui, „turėjusiam įžūlumo“ apdovanojimui teikti jo kandidatūrą, ir savo šeimai, trims vaikams, neleidžiantiems tėčiui nulipti nuo scenos.

Atėjo neabejingi

Šiemet Teatro dienos šventę ir „Padėkos kaukės“ laureatų apdovanojimus praturtino Klaipėdos universiteto istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“, Klaipėdos brass kvintetas, mimas Aleksas Mažonas ir Pilies teatro „sirenos“, renginį žaismingai vedė Linas Zubė ir Toma Gailiutė.

Publikos susirinko negausiai, nors renginys buvo nemokamas. Net pačių teatralų jame buvo vos keliasdešimt. Bet atėjo tikrai neabejingi teatro menui ir jo kūrėjų talentui. Po renginio gurkšnodami šampaną visi šiltai sveikino laureatus ir vieni kitus su Teatro diena.

Į uostamiesčio teatralų šventę ką tik iš Kauno grįžęs režisierius Alvydas Vizgirda atsinešė bičiuliams parodyti savo „Fortūną“. Šis Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus apdovanojimas jam įteiktas už geriausią mažosios formos spektaklį Kaune – D.Bernhardo dramą „Pietūs su Liudviku“, praėjusį rudenį režisuotą Kauno dramos teatre. „Sunki, bronzinė ir prasminga skulptūrėlė“, – šypsojosi režisierius.

Įrėmintos kaip paveikslai „Padėkos kaukės“ – irgi įspūdingos, nors miniatiūrinės. Klaipėdietis juvelyras Audrius Paserpskis jas sukūrė iš sidabro, papuošė auksu ir smaragdais. Anot apdovanojimų organizatoriaus Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Valentino Klimo, jos ir kainavo nemažai: kiekviena – per tūkstantį litų.

Antri metai teikiamos jos – vienišos, be įprastų apdovanojimo palydovių – premijų. Klaipėdos miesto savivaldybė vis neranda lėšų „pastiprinti“ prizą pinigais. Gal jau kitąmet?..

Koncertavo už Atlanto

Rita Bočiulytė

Klaipėdiečių atliekama muzika skambėjo JAV – per oficialius priėmimus ir bažnyčiose.

Vargonininkė Elena Paradies ir birbynininkas Vytautas Tetenskas įsiamžino Norvalko (JAV) bažnyčioje, kurioje koncertavo. Nuotrauka iš prof. V.Tetensko asmeninio archyvo

Su Prezidentu

Vasario 6-14 dienomis trys Klaipėdos muzikantai su Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vytautas Tetenskas (birbynė), Regimantas Šilinskas (skrabalai) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas) – nestandartinis trio, – toks, kokio, anot Klaipėdos universiteto prof. V.Tetensko, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Jis susibūrė praeitą rudenį prieš Lietuvos muzikų paradą. Nuo tol trijulė jau koncertavo Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Šilutėje, Šilalėje ir kitur. „Kas tik mus išgirsta, stebisi, žavisi ir kviečia pagroti dar”, – sakė džiaugdamasis trio sėkme V.Tetenskas. Vis dėlto pakvietimas su Lietuvos Prezidento delegacija vykti į JAV klaipėdiečiams buvo netikėtas.

San Franciske ir Vašingtone klaipėdiečiai muzikavo per Jo Ekscelencijos susitikimus su JAV prezidento Dž.Bušo aplinka, šių miestų merais, verslininkais. Surengė koncertą San Franciske ir dar tris – Vašingtone. „Turėjome atlikti 30-40 minučių programas, – pasakojo „Klaipėdai” V.Tetenskas. – Grojome labai įvairią muziką – lietuvišką, džiazą ir pasaulinę klasiką. Pavyzdžiui, B.Dvariono „Medinį žirgelį”, Č.Parkerio „Mano mažuosius batelius”, Ž.Bizė „Karmen” uvertiūrą, J.Štrauso polką „Trik trak”. Taip pat mudu su S.Šiaučiuliu pagrojome R.Žigaičio „Ryto melodiją”. Manau, deramai atstovavome Lietuvos muzikinei kultūrai.”

JAV bažnyčiose

Vos spėjus klaipėdiečiams sugrįžti namo, V.Tetensko jau laukė kita koncertinė kelionė už Atlanto. Į JAV jis sugrįžo vasario 23-iąją su uostamiesčio vargonininke Elena Paradies. Ši kelionė, trukusi iki kovo 4-osios, jau seniai buvo numatyta, ją organizavo JAV vargonininkų gildija. Koncertai buvo suplanuoti Broktone, Norvalke ir Niujorke.

Šįkart grojo visai kitą programą – lietuvių autorių muziką ir klasiką: A.Stankevičiaus „Raudotinę”, J.Juozapaičio „Nendres”, specialiai parašytas birbynei ir vargonams. Solo V.Tetenskas pagrojo J.Švedo „Raliavimą”, E.Paradies – V.Bartulio kūrinį vargonams. Kartu dar jiedu atliko H.Perselio, J.S.Bacho, M.A.Šarpantjė, S.Klarko, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, T.Albinonio muziką.

Tai buvo vienos dalies rečitaliai, trukę šiek tiek ilgiau nei po valandą.

Koncertai vyko bažnyčiose, kuriose į juos publika renkasi specialiai, praėjus valandai po mišių.

„Šiek tiek nustebome, kad klausytojų buvo tikrai daug. Broktone susirinko gal penki šimtai žmonių, didžiulėje bažnyčioje neliko tuščių vietų. Koncerte sutikome daug mūsų tautiečių. Keista, bet daugelis tokio lietuviško muzikos instrumento kaip birbynė nebuvo girdėję. Matyt, jie senokai išvažiavę iš Lietuvos. Kai baigėsi koncertas, jie man nedavė ramybės – išgraibstė visas kompaktines plokšteles, kurias buvau atsivežęs, ir prašė, kad, kai atvažiuosiu kitąsyk, atvežčiau daugiau”, – dalijosi įspūdžiais V.Tetenskas.

Muzikantas džiaugėsi, kad ir kiti amerikiečiai labai šiltai priėmė jo su E.Paradies koncertus, po jų plojo atsistoję, visuose teko groti bisui.

Pakvietė sugrįžti

Kitąmet jiedu pakviesti į Bostone (JAV) vykstantį Baltijos šalių koncertų ciklą. „Iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos jie kasmet pasikviečia po atlikėją ar grupę. Taigi 2008-aisiais mūsų duetas turėtų atstovauti Lietuvai. Jei tik nebus finansinių trukdžių, nes tokia kelionė – tolima ir brangi. Bet amerikiečiai žadėjo tuo pasirūpinti”, – sakė V.Tetenskas.

Amerikoje jis, kaip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, bandė užmegzti kontaktus su tenykščiais universitetais, ruošiančiais muzikos atlikėjus. „Kaip išsiaiškinome, Harvarde ruošiami tik muzikologai, o su Heilio universiteto Muzikos fakultetu šiokius tokius ryšius pavyko užmegzti, žiūrėsim, gal kas nors iš to ir išeis”, – šypsojosi profesorius.

Balandį jo, R.Šilinsko ir S.Šiaučiulio trio koncertuos Lietuvos pajūrio miestuose ir miesteliuose – Kretingoje, Salantuose, Skuode, Ylakiuose, Plateliuose. „Žmonėms labai patinka mūsų muzika. Nepaleidžia nuo scenos. Grotume pusę dienos, turbūt dar prašytų ir klausytųsi”, – juokėsi V.Tetenskas, kalbėdamas apie netikėtą, unikalų muzikantų trio.

Gali būti, kad jau šį rudenį jie ir vėl gros JAV.

L.Narvilaitės muzikos pavasaris

Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinių premjeros skamba Lietuvos ir pasaulio scenose.

Kovo 1-ąją Vilniaus Rotušėje, o 3-iąją – Ukmergės kultūros centre VI būgnų ir perkusijos festivalio „Ukmergė – 2007“ atidarymo koncertuose buvo pristatyta L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ fleitai, mušamiesiems ir styginių orkestrui premjera. Ją atliko Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Maestro Donato Katkaus, bei solistai Vytenis Giknius (fleita) ir Saulius Auglys (mušamieji).

Kovo 23-iąją Monse ir 24-ąją Briuselyje (Belgija) Monso Karališkosios konservatorijos studentų džiazo orkestras, solistai ir dirigentas Danielas Gasonas atliko L.Narvilaitės kompoziciją „Naktis kai nulyja žiedlapius“. Koncertas Briuselyje buvo įtrauktas į didelio tarptautinio renginio „Briuselis – Europos sostinė“ programą. Į jį buvo nuvykusi ir kūrinio autorė.

Koncertuose Belgijoje skambėjo ir kitų lietuvių autorių – Eduardo Balsio, Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės bei Žibuoklės Martinaitytės kūriniai.

L.Narvilaitė šiame renginyje atstovavo Klaipėdos koncertų salei ir lietuvių kompozitoriams visuomeninės organizacijos „Liberalios reformos“ paramos dėka.

Balandžio 15 dieną Kijeve, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sezono premjeros” („Season Premieres”) skambės L.Narvilaitės kūrinys obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, kurį atliks Robertas Beinaris. Puikus obojininkas klausytojams pateiks visą lietuvių autorių kūrinių programą, kurioje dar bus ir klaipėdiečių kompozitorių Remigijaus Šileikos bei Antano A.Budriūno kūrinių premjeros.

R.Beinaris gros minėtą L.Narvilaitės kūrinį ir Eseno filharmonijoje (Vokietija), kur gegužės 24-ąją numatomas „lietuviškos muzikos ambasadoriumi“ vadinamo „Gaidos“ ansamblio koncertas.

Gegužės 30-ąją Klaipėdos koncertų salėje šiuo metu Londono „Covent Garden” operos teatre dainuojanti Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliks L.Narvilaitės kūrinio „There is Someone Who Wishes You Well“ (tekstas Gustavo Larsono) pasaulinę premjerą. Diriguos Vytautas Lukočius.

„Klaipėdos“ inf.

Dovana Stasio Šimkaus gimtadieniui

Laima Sugintienė

Vasaris S.Šimkaus konservatorijoje buvo išskirtinis jubiliejinėmis datomis: sukako 40 metų, kai šiai ugdymo įstaigai buvo suteiktas S.Šimkaus vardas ir minėjome 120-ąsias paties konservatorijos įkūrėjo gimimo metines. Tai buvo įsimintinos šventės. Ypač prasminga, kad tą mėnesį į sceną žengė mokytojai.

S.Šimkaus konservatorijos mokytojai – žinomi uostamiesčio muzikai S.Čilinskaitė, B.Vaišienė, V.Ruzgienė, V.Balsytė, V.Kliukinskas ir A.Milerius surengė įspūdingus koncertus Klaipėdoje ir Rygoje.

Jie tarsi priminė S.Šimkaus laikus, kai pedagogai, pasirašydami darbo sutartį, įsipareigodavo ir koncertuoti. Tad smuikininkės Skaistės Čilinskaitės, dainininkų Vytauto Kliukinsko ir Valerijos Balsytės, klarnetininko Antano Mileriaus bei pianisčių – koncertmeisterių Virginijos Ruzgienės ir Birutos Vaišienės įspūdingas pasirodymas savojoje Alma Mater – tarsi simboliška dovana konservatorijos patronui.

Meistriškas pasirodymas

Solidi, meistriškai, profesionaliai atlikta koncerto programa nepadarytų gėdos ir prestižinėms koncertų salėms.

Dominavo rusų kompozitorių S.Rachmaninovo, P.Čaikovskio, B.Šeremetjevo, B.Trošino, N.Zubovo romansai, pjesės, etiudai. Jiems atsvarą sudarė Rytų ir Vakarų Europos kompozitorių H.Vieniavskio, J.Masnė, A.Bara opusai.

Koncertas kulminaciją pasiekė V.Kliukinskui (bosas) santūriai, stilingai dainuojant Dž.Verdžio Fiesko romansą iš op. „Simon Bakkanegra“, V.Belinio Rodolfo kavatiną iš op. „Somnambula“, o V.Balsytei (sopranas) įkvėptai, artistiškai ir nuoširdžiai interpretuojant Dž.Pučinio Lauretos ariją iš operos „Džiani Skiki“, Čio Čio San ariją iš operos „Madam Baterflai“ ir Toskos ariją iš operos „Toska“.

Ir kaipgi be konservatorijos patriarcho S.Šimkaus muzikos: klausėmės jo dainų „Mergužėle brangi“ ir „ Oi, kas“. Žavėjomės garžiu A.Milerio klarneto tembru, emocionaliu S.Čilinskaitės muzikavimu, puikiu abiejų koncermeisterių ansambliavimu.

Žinant, kad sunkiausia koncertuoti saviems, atlikėjai įveikė ir šį psichologinį barjerą.

Puikus vakaras, bravo, kolegos!

Klaipėdiečių sėkmė Rygoje

Šis koncertas – tik nedidelė dalis programos, kurią klaipėdiečių desantas vasario 2- 4 dienomis atliko Rygoje. Latvijos sostinėje jau šeštą kartą vyko Baltijos valstybių muzikos mokytojų festivalis, kurį organizuoja Latvijos kultūros ministerija ir Valstybinis kultūros švietimo centras. Klaipėdiečiai, jau ketvirtą kartą dalyvavę šiame renginyje (tik V.Balsytė jame dalyvavo pirmąkart), vieninteliai atstovavo Lietuvai. Tris dienas trukęs renginys pasižymėjo gausiu dalyvių skaičiumi. Šiemet festivalyje koncertavo apie 50 muzikos mokytojų iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos.

Kasmet festivalis skiriamas vienai ar kitai temai. Šiemet pirmąją renginio dieną Juodųjų pirklių gildijos salėje skambėjo rusų autorių muzika. Iš viso buvo parengtos keturios skirtingos programos. Pernykštis klaipėdiečių pasirodymas gerokai kilstelėjo renginio kartelę, tad šiemet organizatoriai darė kruopštesnę atranką. Tad ir renginio kokybė buvo gerokai aukštesnė. Atlikėjai džiaugėsi puikios akustikos sale su labai geru fortepijonu „Stainway”. Anot V.Ruzgienės, instrumentas tarsi pats skamba, atlikėjui lyg ir ir nieko daryti nebereikia…

Antrą dieną Ogrėje buvo surengti du koncertai: pirmasis – liuteronų bažnyčioje, kur su atlikėjais iš Latvijos ir Estijos pasirodė S.Čilinskaitė, dainininkai V.Kliukinskas ir V.Balsytė, jiems pritarė latvių vargonininkas. Antrasis vyko puikiai įrengtoje muzikos mokykloje. Jame su kitų šalių atstovais muzikavo jau visi „šimkiečiai“.

Trečiąją dieną koncertas skambėjo Rygos Dizaino mokykloje, – kolegos atliko dar vieną programą. Kaskart skambėdavo ir lietuviška muzika.

Konservatorijos mokytojų pasirodymas sulaukė labai palankaus vertinimo, bisų, apie ką, matyt, byloja ir kvietimas dalyvauti septintajame festivalyje.

„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino

Violeta Milvydienė

Plačiai spaudoje išreklamuotas, dar 2005-ųjų pabaigoje per TV3 demonstruotas Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „zmones:)” Žvejų rūmų rampų šviesas Klaipėdoje išvydo tik šiemet kovo 5-ąją.

Akimirkos iš Anželikos Cholinos šokio projekto „zmones:)”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Intriguojančiame pavadinime – ne gramatinės klaidos, – tai žodis „Žmonės”, parašytas trumpąja žinute ir iš mažosios raidės (beje, tuo įžeidęs net diskutuojančius internautus).

Sukėlė daug klausimų

Šiam išoriškai įspūdingam, spalvingam reginiui pilna žiūrovų salė pabaigoje plojo atsistojusi. Nenuostabu, pas mus madingos „piarinės” istorijos, populiarūs įvairūs šou, tebevyrauja kičinių renginių, neskoningų koncertinių programų sindromas. Ryški specialisto akiai tendencija – meno, kultūros reiškinių „supopsėjimą” bandoma teisinti aktualizavimu ar moderninimu. Ir matytą spektaklį būtų galima atitinkamai įvertinti – prilyginti šou, vadinti parodija, jeigu…

…Jeigu šio projekto, užsakyto ir įgyvendinto bendrovės „Bitė Lietuva” 10-mečiui, autoriai nedeklaruotų lietuvių liaudies šokio „atgaivinimo” idėjos. Tokia deklaracija, kaip ir kitas A.Cholinos teiginys, jog „tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas”, glumina, sukelia prieštaringas diskusijas, provokuoja ypatingai reakcijai – ilgiau pasamprotauti šia opia tema, tuo pačiu giliau paanalizuoti pristatytą kūrinį.

Svarbu informuoti visuomenę

Kad minėti teiginiai neklaidintų visuomenės, svarbu pateikti keletą argumentų ir faktų.

Štai jau 40 veiklos metų skaičiuoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra, kur viena svarbiausių programos disciplinų – būtent lietuvių tautinis šokis. Be kitų dėstomų dalykų, čia taip pat studijuojami liaudies papročiai, folkloras, o šokio kompozicijos kuriamos ir tradiciniais, ir moderniais principais. Vis dažniau tautinio šokio ir šiuolaikinio stiliaus sintezė jaučiama studentų diplomų gynimo koncertuose, nauji kūrybiniai darbai įtraukiami į ansamblių programas, šokių švenčių repertuarą.

Nemaža dalis katedros absolventų sėkmingai dirba įvairiuose švietimo ir kultūros baruose, propaguodami lietuvišką šokį, jų vadovaujami kolektyvai reprezentuoja šalį užsienyje, pelnydami laurus bei tenykštės publikos pripažinimą.

Kelios dešimtys mėgėjiškų šalies tautinių šokių grupių ir ansamblių dalyvauja Dainų ir šokių šventėse, kurių tradicija pagaliau (po 80 metų gyvavimo) pripažinta žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Keliolika pajėgiausių kolektyvų pristato bendras aikštės kompozicijas jau 50 metų paminėjusiame Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus”.

Vilniuje ir Klaipėdoje tradiciškai vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai: „Aguonėlė”, „Klumpakojis”, „Iš aplinkui”, „Kadagys” ir kiti, kuriuose dalyvių skaičius neretai siekia 500-600. Tiesa, panašūs ar mažesnės apimties renginiai, ypač organizuojami rajonų centruose bei miesteliuose, dažnai gyvuoja pavienių entuziastų dėka. Kita bėda – dėl lėšų stokos trūksta reklamos spaudoje ir televizijoje, todėl didžioji visuomenės dalis negauna svarbios minėtos informacijos.

Taigi lietuvių sceninis šokis „užmirštas” tik LR Vyriausybės atstovų, Kultūros ministerijos, retai globojamas miestų vadovų, neremiamas įvairių mecenatų.

Ypač apmaudu, jog apskritai tinkamai nevertinamas choreografų (vadovų, kūrėjų ar pedagogų) triūsas, nesulaukia reikiamo dėmesio edukacinis, prevencinis, kiti svarbūs visapusiškam asmenybės ugdymui bei žmogaus saviraiškai šokio meno aspektai.

Belieka tikėtis, jog kultūros politikos degradacija ilgai netruks, dar neužges viltis pasišventusiųjų šiai nepelningai veiklai širdyse, ir kilnus tikslas išsaugoti tikrąsias tautinio meno vertybes bus realizuotas.

Pozityvios spektaklio ypatybės

Spektakliu „zmones:)“ įvardijau sąlyginai, nes manau stebėjusi šou programą, sukomponuotą iš atskirų numerių, fragmentų, epizodų. Šis A.Cholinos kūrinys – išskirtinis, kadangi nevaizduoja moters pasaulio, negvildena meilės santykių. Jame nėra konkretaus siužeto – tiesiog imituojami kai kurių darbų proceso momentai, vėliau – įvairios linksmybės (berods, pastarųjų daugiau).

Neginčytinas atlikėjų meistriškumas, nugludintas sinchronizmas ir muzikalumas sudaro efektingą vizualinį įspūdį. Išorinio efekto sukūrimui dar pasitarnauja įspūdinga scenografija (Marijaus Jacovskio), šviesų žaismas (Tadas Valeika), netradiciniai, stilingi, nors tinkantys ne vienos tautos tipažui, kostiumai (Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus).

Akivaizdu, vėl nepriekaištingai atliktas repetitorės Jolantos Vymerytės darbas. Pavydėtinas A.Cholinos potencialas vienoje scenoje savo trupės narius suvienyti su baleto teatro artistais, ansamblio „Lietuva” šokėjais ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus mokiniais. Taip pat imponuoja choreografės išmonė 30 atlikėjų (16 merginų ir 14 vaikinų) pateikti taip, kad sudarytose grupėse, įvairiuose „piešiniuose” matytume maksimalų pavienių šokėjų arba lyginį porų skaičių.

Įstabūs kai kurie režisūriniai sprendimai: „grojimas” lūpinėmis armonikėlėmis (nors lietuviui labiau derėtų skudučiai), neįprastas dalgių „galandymas”, įdomus rago vaizdavimas.

Tuo komplimentai ir baigtųsi.

„Moderni interpretacija”?

Viename interviu („Respublika”/ „Laisvalaikis”, 2007 02 15) pačios choreografės išsakyta skeptiška nuomonė į istorijos mokslą leidžia įtarti, jog itin nesivarginta susipažinti nei su lietuviško šokio lobynu, nei tautiškumo „šaknimis”. Berods, ribotas išmanymas ar spontaniškas požiūris dangstomas „įsivaizdavimu, savita lietuviškų šokių traktuote, stilizacija, modernia interpretacija”. Kas užkoduota po šiuo skambiu apibūdinimu ir kur indikatorius, nubrėžiantis ribą tarp seno ir naujo?

Štai scenelėje su klumpėmis, kurią atlieka „Lietuvos” ansamblio šokėjų grupė, įterpti genialių, vertinga klasika tapusių lietuviško šokio patriarcho Juozo Lingio autorinių darbų – „Kūlimo šokio”, „Pakeltkojo” – momentai, kiek vėliau panaudoti ir kiti žinomų šokių motyvai. Vaizduotės trūkumas ar „nauja” plagijavimo forma?

Šokiravo „stilizacija”

Labiausiai šokiruoja iškreipta ,,Klumpakojo” autentiškumo idėja. Prisiminkime – tautinio šokio Maestro prof. Juozo Gudavičiaus sukurtoje, jau 55 metus gyvuojančioje sceninėje kompozicijoje mergelių grasymu iliustruojamas dainos tekstas: „oi, berneli, negerai <…>, kam tu klumpes sumainei <…>? Tuo tarpu A.Cholinos „versijoje” šokėjai, susėdę dviem eilėmis viena prieš kitą ant grindų, demonstratyviai ritmingai „kilnoja taurelę”, „banguodami” gulinėja, šėliodami vartosi poromis. Paskui merginos grūmoja vyrams už tai, jog šie toliau lėbauja. Manyčiau, tokia „interpretacija” choreografė grubiai nusižengia etikai, rodydama nepagarbą šio populiaraus šokio kūrėjui (gal net pažeidžiamos autorinės teisės?).

Įvairiose variacijose, skambant aranžuotoms dainoms ar modernizuoto folkloro kompozicijoms, choreografija prisodrinta modernaus baleto stiliaus bruožų. Toliau akivaizdžiai išryškėja kitų tautų (ukrainiečių, vengrų, bulgarų, lenkų, airių) šokio žingsnių samplaika. Viename kiek užsitęsusiame fragmente pompastiškai atliekami pagrindiniai prancūziškojo kankano elementai (?!). Grupiniuose bei soliniuose vyrų pasirodymuose vyrauja klasikinio šokio sukiniai (pirouettes, tours), šuoliai (pas assemblé, grand jeté en tournant, sissones, cabrioles etc.), įterpiami keli virtuoziški triukai, primenantys garsaus Rusijos grando Igorio Moisejevo ansamblio „perliukus”. Atskiruose porų išėjimuose demonstruojami modernūs duetinio šokio pakėlimai, apvedimai, permetimai. Masiškai sukamos „karuselės” atrodo įspūdingai, tačiau dalis jų labiau būdingos slavų tautų choreografijai. O plačiai paplitusio „Suktinio” metu „pilkosios bitutės” pavirto grėsmingomis elektroninėmis „Bitė GSM”.

Sunku atpažinti lietuviškus bruožus

Šioje eklektikoje galima įžvelgti ir lietuvių sceninio šokio žingsnių (kubilo, šoninį, polkos, dvigubąjį sukantis, abikojį sukutį, dvigubąją virvutę), tik kai kuriuos sunku atpažinti – beveik idealus kojų verstumas, pernelyg ryžtingi rankų ir galvos judesiai, dar palydimi energingais šūkaliojimais, suteikia jiems rusų arba moldavų šokio charakterį.

Tuo tarpu priskaičiuojama per 100 lietuvių sceninio šokio elementų, suklasifikuotų į grupes ir aprašytų dar aname šimtmetyje, keliasdešimt įvairių susikabinimų porose bei grupėse, aibė margiausių šokio raštų.

Kitas negatyvus dalykas – arogantiškos manieros, perdėto jausmingumo, pompastikos ir ekstravagancijos demonstravimas. Nejau lietuvio charakteristikoje neišliko tokių įprastų savybių, kaip santūrumas, dvasingumas, natūralus linksmumas? (Beje, šie bruožai ryškiai atsispindi šiuolaikinėje Laimutės Kisielienės, Vidmanto Mačiulskio, Dovilės Binkauskaitės ir kitų choreografų kūryboje.)

Spektaklio finalui pasirinkta prasminga liaudies daina bei ją iliustruojanti videoprojekcija (spalvingi Lietuvos gamtovaizdžio kadrai) bylojo apie tvyrančią scenoje lietuvišką dvasią. Vos viena minutė, skirta patriotiško žmogaus jausmo – pasididžiavimo savo tautybe – atgimimui?

Drįstu abejoti meniškąja, juolab reprezentacine ar išliekamąja šio kūrinio verte. Kita vertus, juk SMS žinute pasiųstas tekstas ir yra trumpalaikis – jis akimirksniu gali būti ištrintas iš telefono atminties, stipriai ir nepalietęs širdies…

Grafikos pamokos

Kristina Jokubavičienė

Dailininko Stasio Krasausko (1929-1977) grafikos ir piešinių paroda po ilgų kelionių Europoje ir Lietuvoje pasiekė Klaipėdą ir, deja, ką tik jau baigėsi. Parodoje, greta kūrinių, pristatančių beveik visus svarbiausius S.Krasausko grafikos ciklus, buvo eksponuoti retesni, mažiau žinomi darbai, atskleidę labai plačią dailininko kūrybos amplitudę.

Stasio Krasausko grafikos darbai „Motinystė” (1961), „Kaktusas” (1962), iš ciklo „Giesmių giesmė” (1965), „Šeima” (1967), „Bėgantys” (1967).

Be laiko limito

Paroda buvo pavadinta „Praeitis, pasivijusi dabartį“. Kažin, ar tikra kūryba turi laiko limitą, kažkieno nustatytą, po kurio ji tampa praeitimi ir kažką vejasi. Tačiau palikime praeities ir dabarties vingrybes ir parodų pavadinimų madą. Turėjome retą progą: vieni – prisiminti talentingo kūrėjo darbus, kiti – juos pamatyti pirmą kartą.

S.Krasauskas primirštas ne todėl, kad jo kūryba – jau praeitis, ar anuomet gavo Lenino valstybinę premiją, – tam turėjo įtakos ir jo ankstyva mirtis 1977‑aisiais.

Dailininko duktė, taip pat grafikė Aistė Krasauskaitė, pagerbdama tėvo atminimą, pastarąjį dešimtmetį daro didelį darbą. Daugelis skaitė jos parengtą knygą „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“ („Tyto alba”, 2004); dabar A.Krasauskaitė ruošia naują leidinį, skirtą tėvo kūrybai. Duktė atrinko tėvo darbus (šeimos kolekcijoje jų yra per 300), visapusiškai atspindinčius jo kūrybą ir, sukomplektavusi parodą, nuo 2001-ųjų jau pristatė ją Taline, Budapešte, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Seinuose, Punske, Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje, Pakruojyje. 2005-aisiais Kaliningrade S.Krasausko kūrybos paroda buvo surengta didžiausioje srities meno galerijoje, Paryžiuje – „Le Pont Neuf“ (Naujojo tilto) galerijoje.

Ir mažame Lietuvos miestelyje, ir meno išlepintame Paryžiuje parodos sulaukė didelio pasisekimo. Kai 2006-aisiais Lietuvos ambasada pasiūlė parodai „Le Pont Neuf“ galerijoje keleto dailininkų kūrybą, prancūzai iš jų visų pasirinko būtent S.Krasauską.

Universali asmenybė

„Trys moterys” (1963). „Mergaitės profilis” (1971).

S.Krasauskas dažnai vadinamas legendine ar renesansinio tipo universalia asmenybe. Jis buvo profesionalus plaukikas, net 36 kartus pagerinęs Lietuvos plaukimo rekordus, taip pat vandensvydžio rinktinės narys, filmavosi keliuose kino filmuose, net dainavo operoje. Prisiminimų knygose amžininkai jį apibūdina kaip demokratišką, draugišką, „plačios širdies“, bet ir ambicingą, pirmauti mėgusią turtingos prigimties asmenybę. Niekad nesirgęs, fiziškai stiprus ir gražus žmogus, mirė vos 48 metų sulaukęs.

Kalbant apie S.Krasausko kūrybą, dažniausiai vartojami žodžiai – klasikas ir novatorius. Dailininkas yra pasakęs: „Mene turi būti išmintis, protas. Ir grafika turi būti mąsli“.

Prasmingumo paieškos S.Krasausko kūryboje atsiskleidžia per liniją ir jos kuriamą raišką. Nuo pirmųjų piešinių, sukurtų dar besimokant Kauno kūno kultūros institute, svarbiausiu jo kūrybos objektu tapo žmogus, kurio tobulas, lankstus, išraiškingas kūnas bylojo apie dvasinį tobulumą ir grožį, harmonijos įkūnijimą, antikos pasaulio ilgesį. Būdamas Valstybinio dailės instituto antro kurso studentas, S.Krasauskas gavo užsakymą iliustruoti M.Sluckio „Gerus namus“. Visa tolesnė jo kūryba didžiąja dalimi buvo susijusi su knygų iliustravimu. Vyravo poezijos leidiniai, kuriuose ryškėjo poetinis lyrizmas, filosofinis bendražmogiškųjų problemų apmąstymas.

Modernus ir mąslus

Dailininko nepaveikė šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių grafikos posūkis liaudies meno – tradicinės skulptūros ir grafikos – formų link.

Jis nekūrė kaimo gyvenimo, folkloro, tautosakos motyvais, nenaudojo tuo metu madingo dekoratyvaus ir grubaus štricho ar apibendrinto vaizdo.

Jo nedomino tikroviški peizažo motyvai, o kurdamas aplinką savosioms figūroms, jis naudojo modernios poezijos įkvėptų formų įvairovę.

S.Krasauskas iliustravo R.Roždestvenskio „Rekviem“, E.Mieželaičio „Žmogų“, J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“, V.Šekspyro „Sonetus“, A.Baltakio eilėraščių rinktinę „Pėsčias paukštis“, sukūrė ciklus „Langas“, „Giesmių giesmė“, „Moters gimimas“, „Amžinai gyvi“ ir kt.

Jis buvo vienas iš pirmųjų septintojo dešimtmečio dailininkų, plėtojusių klasikinės dailės stilistiką.

Talentingo piešėjo darbai atrodė labai naujai, novatoriškai: ar tai būtų tarybiniams kariams skirta poema „Amžinai gyvi“, per eilinio kario įvaizdį atskleidžianti žmogaus tragedijos temą; ar grakštaus erotizmo kupina „Giesmių giesmė“.

Savosios vertės jie nepraranda ir šiandien, kai vis dažniau mene pasiilgstama atlikimo meistriškumo ir meninės idėjos raiškos prasmingumo.

Dailininkas – žvaigždė

Lietuvos dailės legendos Stasio Krasausko kūrybos paroda „Praeitis, pasivijusi dabartį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose sukėlė nemenką šurmulį.

Knygas apie S.Krasauską per vernisažą buvo galima įsigyti iš dailininko dukros Aistės-Jurgos Krasauskaitės rankų. Lėšos už jas skiriamos Nijolės ir Stasio Krasauskų labdaros ir paramos fondui. Roberto Gabrio nuotrauka

Vieni piktinosi, kad klasiko kūrybai rodoma per mažai pagarbos (santūriame vernisaže kalbų nerėžė miesto kultūros vadovai, ir publikos buvo prikviesta ne per daugiausiai).

Kiti netvėrė iš džiaugsmo, galėdami pamatyti iš arti, „gyvai” labai anksti, prieš tris dešimtmečius mirusio bene žymiausio lietuvių grafiko darbus. Ypač nepublikuotus knygose, nematytus – piešinius flomasteriu, pasteles. Juk jis, anot tėvo parodą atvežusios grafikės Aistės-Jurgos Krasauskaitės, „buvo virtuoziškas piešėjas, įvaldęs amatą ir laisvas jame”.

Klaipėdos menininkai entuziastingai dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais apie S.Krasausko kūrybą.

Yra ko pasimokyti

Tapytojas Edvardas Malinauskas: „S.Krasauskas baigė dailės institutą tais metais, kai aš stojau. Jis jau tada buvo didis žmogus – žymus sportininkas, artistas, operos solistas, vaidino kine, su savo grafika jau buvo išėjęs į sąjunginę areną, iliustravęs daug knygų. Kaip grafikas labai daug dirbo. Ir tiek fantazijos, emocijų jo darbuose!.. Koks metaforiškas, poetiškas žvilgsnis į žmogų!..

Degė, sudegė, net 50-ties nesulaukė… Bet liko jo mokinių. Iš jo galima mokytis – ne bjaurumo, grubumo, o estetikos, grožio – ieškoti to mene ir skleisti kitiems.“

Trys komponentai

Grafikė Danutė Žalnieriūtė: „S.Krasauskas buvo žvaigždė. Ar žinot šiais laikais dailininką – žvaigždę?!. O jis buvo toks. Labai impozantiška, charizmatiška asmenybė. Ypatingas žmogus.

Kai kas, ką matome parodoje, gal ir paseno, bet kai kas labai naujai skamba. Pavyzdžiui, kai kurie jo ciklai – „Giesmių giesmė“, V.Šekspyro „Sonetai“ – jo „gulbės giesmė“. Gaila, kad per mažai piešinių rodoma. Norėtųsi pamatyti daugiau.

Tematiškai jis buvo suvaržytas. Įsivaizduoju, kaip dabar būtų kūręs erotikos tema!.. Bet ta įstabi plastika ir mintis vis tiek yra. Jo kūryboje daug romantikos, labai stiprus teigiantis pradas ir akivaizdu nuostabi meistrystė. Puikus profesionalas, gili mintis ir nepaprasta asmenybė – trys komponentai tilpo viename žmoguje. Be to, jis buvo ne tik „parapijos“ menininkas, Tarybų Sąjungoje labai žymus. Dar labiau nei Lietuvoje. Jam daug kas pavydėjo, truputį „per dantį traukdavo“, nes draugavo su žymiais sovietmečio rašytojais, atvažiuodavo jie pas jį, S.Krasauskas iliustruodavo jų knygas… Taip, jis buvo tikra žvaigždė. Tebešviečia, nors per laiko atstumą gal ir nebe taip ryškiai.

Man jis nedėstė, bet buvo tokia istorija, kai studijavau… Man teko nutrinti vieną jo litografiją. Būdavo, duoda mums po litografinį akmenį, ir turėdavom jį korundu nutrinti. „Reikia tokio formato? Štai, imk Krasauską“, – padavė man dėstytojas. Vos ne verkdama tryniau. Tokį šedevrą – nutrinti!..“

Įrodė piešinio vertę

Grafikė Emilija Poškutė-Pumputienė: „Penktame kurse jis man dėstė piešimą. Buvo labai inteligentiškas, labai gražus, aukštas vyras. Niekada jokiu žodžiu neužgaudavo. Išeidavo – mes patingėdavom. Sugrįždavo – vėl paaiškindavo, piešdavom. Kaip dėstytojas buvo labai simpatiškas. Mes jį labai vertinome ir gerbėme. Pirmuosiuose kursuose mus institute mokydavo konstruktyviai piešti. O jis buvo pirmas, kuris pasodino mums gražią pozuotoją ir įrodė, kad piešinys gali būti ne tik akademinis, bet ir meno kūrinys. Kad ir eskizas – kuo ne meno kūrinys?..“

Nepaprastas paprastumas

Grafikė Birutė Andriekutė: „Žiūriu parodą ir matau labai gilius jausmus, labai gražiai išreikštus. Iš tikrųjų jausmai labai gilūs ir labai tikri. Toks ypatingas momentas, kai gražiai padaryta ir yra tikra, ne „saldu“, o iš tikrųjų gražu. Jokios pozos, jokių televizinių gražėsių, prie kurių dabar visi įpratę. O čia jausmas tiesiog skamba – kaip žiedas skleidžiasi. Žmogaus jausmų sodas… Štai cikle „Amžinai gyvi“ – karys ir moteris – neišsipildžiusi, parklupusi, tos rankos, siekiančios netekto žmogaus… Arba tie „Bėgikai“ – kaip jie bėga!.. Tiesiog turi jausti, atrodo, kaip tos rankos atkrenta, kaip vėjas plaukus kedena, kaip vyriškis globėjiškai pasisukęs į moterį, laukia… Tai tiesiog jausmas, taip jautriai ir sodriai išreikštas. Jis yra tame lakšte, veikia. Tai pasiekti menininkui nėra taip paprasta. O čia padaryta paprastai, bet nepaprastai. Nepaprastas paprastumas. Kur bežiūrėtum – visur tas jausmas, labai stipriai išreikštas. Netušti lakštai. Jie prisodrinti. Tai yra reta. Tai tikra. Jaudina.

Atspindi laikmetį

Dizaineris ir fotomenininkas Gytis Skudžinskas: „Man ši paroda labai įdomi dar ir tuo aspektu, kad galime ją palyginti su neseniai Klaipėdoje rodyta brito Deivido Hoknio paroda.

Tiek S.Krasauskas, tiek D.Hoknis čia eksponuotus darbus kūrė labai panašiu laiku. Abu virtuoziškai valdo liniją, dėmę, puikiai jaučia grafikos specifiką. Tik vienas kūrė kapitalistiniame bloke, kitas – sovietiniame. O tai puikiai matoma ir šių abiejų menininkų darbuose, ypač kai analizuoji problematiką, kas rūpi autoriams.

S.Krasauskas darbus prisodrina metaforų ir kalba ezopiškomis užuominomis, o D.Hoknis „tėškia” pranešimą atvirai. S.Krasausko pasakojimai – apie žmones, besiveržiančius iš uždaro indo – kūno ar besiilginčius bendražmogiškų vertybių. D.Hoknis taip pat byloja apie žmogų, bet jo grafikos kalba daug kritiškesnė, socialesnė, problematika ne tokia visuotinė, o labiau išreikšta per asmeninę patirtį.

Būtų buvę nuostabu, jei Klaipėdos dailės parodų rūmai būtų galėję abu autorius paro-dyti vienu metu.

Bet kokiu atveju – tai meistrai, puikiai atspindintys ir atitinkantys savo laikmetį ir erdvę, ko neretai pasigendame šiandien kuriančių autorių darbuose.“

Užrašė Rita Bočiulytė

Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Goda Giedraitytė

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai“.

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Gimimas“. „Rentgenas”. „Geltonose draperijose”. „Vienišos”.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams. Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Spengia tyloje

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę. Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje. Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą.

„Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?..

Kaligrafijos pavasaris

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio 25-osios veikia tarptautinio rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – projekto „Savos raidės“ paroda.

M.Petrulio „Be pavadinimo”. A.Kliševičiaus „Savos raidės II”.

Rašto meno, kaligrafijos ir tipografikos projektą 2006 m. organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, kuratorė – jos dėstytoja doc. Aušra Lisauskienė. Projekto paroda buvo pristatyta pernai lapkritį VDA galerijoje ,,Akademija“.

Parodą papildė jos atidarymo dieną VDA Dizaino katedroje surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalinosi kaligrafai iš Lietuvos ir užsienio. Sulaukusi pasisekimo Vilniuje, paroda „Savos raidės“ dabar perkelta į Klaipėdą.

Dėsninga naujiena

Parodos atidarymo uostamiestyje metu buvo pristatytas skaitmeninis katalogo variantas.

Po savaitės klaipėdiečiai kaligrafijos gerbėjai vėl gausiai rinkosi į parodos ekspozicinėje salėje surengtą dvigubą pristatymą.

Pirmiausia buvo pristatytas pirmasis tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ (Nr.1/2006, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka”) numeris. Leidinį galima įvardyti unikalia iniciatyva Lietuvos kaligrafijos istorijoje.

Pasak leidinio sumanytojo, grafiko ir kaligrafo Algio Kliševičiaus, „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – tai naujiena mūsų krašto literatūroje apie šriftą ir kaligrafiją.

Dėsninga, kad jie leidžiami Klaipėdoje.

Per pastaruosius penkiolika metų Klaipėdoje susibūrė grupė kaligrafija besidominčių menininkų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Palankūs atsiliepimai apie 2005-aisiais Klaipėdoje išleistą leidinį „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kuriame apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, paskatino ryžtis leisti tęstinius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Kasmet – po du

J.Larcherio „& kaip ženklas”. „Kaligrafijos sąsiuviniai” Nr.1/2006 – lietuvių ir anglų kalbomis.

Tikimasi, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją, atskleisdamas jos paslaptis visiems besidomintiems.

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pateikiamas kūrybinis dailininkės kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės portretas, Mindaugas Petrulis rašo apie kaligrafijos ir edukacijos sąsajas bei kaligrafijoje naudojamus įrankius, šių eilučių autorė apžvelgia kaligrafijos raidos ir suvokimo ypatumus.

Leidinys gausiai iliustruotas Klaipėdos dailininkų kaligrafų ir VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų darbų reprodukcijomis.

Kasmet numatoma išleisti po du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerius.

Patvirtina teiginį

H.Šumano „Otingeriui”. A.Gursko „Apie karą…”.

Parodą „Savos raidės“ aktualizavo dar vienas pristatymas – vakaro svečiai galėjo pavartyti ką tik iš spaustuvės gautą parodos katalogą, kurį aptarė jo sudarytoja ir parodos kuratorė A.Lisauskienė.

Kūrybine patirtimi pasidalijo ir apie grafinio dizaino studijų struktūrą ir pobūdį Helsinkio menų ir dizaino universitete pasakojo dailininkė Tarja Nieminen, iliustravusi pasakojimą įvairių kursų studentų kūrybinių projektų pavyzdžiais.

Susitikime dalyvavo ir Ritva Leinonen (Lahti universiteto Dizaino institutas, Suomija), kurios keturi kaligrafijos kūriniai eksponuojami parodoje.

Ir parodos atidaryme, ir pristatymuose nuolat skambėjo vienas teiginys, laki frazė, prieš kelis metus paleista į pasaulį kaligrafo Rimvydo Kepežinsko: Klaipėda yra tikra kaligrafijos sostinė.

Parodos, leidiniai, kūrybinės dirbtuvės, kurios sukviečia būrius žmonių, norinčių išbandyti savo sugebėjimus šioje patrauklioje meno srityje, puikūs ir visoje šalyje pripažinti kaligrafijos meistrai, ne tik kuriantys uostamiestyje, bet ir skatinantys savo studentus domėtis kaligrafija, teiginį patvirtina.

Naujo meno priešakyje

Projekto ir parodos „Savos raidės“ tikslas buvo paskatinti dailininkus ieškoti naujų kaligrafijos ir tipografikos sąsajų. Kaligrafija – rašytos raidės ir žodžiai, tipografika – spausdintos.

Nors technologiniai procesai skiriasi, galutinis šių sričių rezultatas yra bendras. Jos abi skleidžia informaciją, žinią, remiasi tais pačiais estetiniais principais, daro emocinį poveikį žiūrovui.

Pasak projekto ir parodos rengėjų, „buvo siekta ištaisyti klaidingą įsitikinimą, jog kaligrafija tėra šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros paraštė.

Regis, meistriška kaligrafija ir šriftas liko tik parodų salėse, tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindiniai kaligrafijos ir eksperimentinės tipografikos kūrėjai visuomet buvo naujo meno priešakyje“.

Parodoje „Savos raidės“ dalyvauja Vilniaus, Telšių, Kauno, Klaipėdos kaligrafai, aukštųjų dailės mokyklų dėstytojai Albertas Gurskas, Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Zita Inčirauskienė, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Audrius Klimas, Robertas Jucaitis, Marius Kasperavičius, Greta Grendaitė. Į parodą pakviesti pasaulyje žinomi kaligrafijos ir šrifto meistrai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Izraelio, Suomijos, Olandijos.

Įdomu palyginti

Eksponuojama tradicinė kaligrafija, atlikta ranka, ir kūriniai, kuriuose jungiama kaligrafija ir tipografika.

Įdomu su emocionalia lietuviška kaligrafija palyginti tradicinius vokiečių Hainco Šneiderio, Brigitos Šrader, Torsteno Koleso kūrinius – aiškios struktūros, pedantiškai ir preciziškai atliktus. Raiškos juose pasiekiama įvairios stilistikos ir dydžio šriftų dermėmis. Katarinos Pyper darbuose drąsiai įvedama spalva. Ekspresyvūs dailininkų iš Izraelio, Bulgarijos darbai, o kaligrafijos ir tipografikos sąsajų galimybes demonstruoja A.Lisauskienės kūriniai.

Plati parodos dalyvių geografija leidžia pajusti ir palyginti šiuolaikinės kaligrafijos situaciją įvairiose šalyse.

Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija

Ramunė Pletkauskaitė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 2-osios veikia Irmos Leščinskaitės autorinė paveikslų paroda „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”, inspiruojanti mintis apie šiuolaikinės tapybos aktualumą, jos reikšmių versmes ir prasmės šaltinius.

Tapytoja Irma Leščinskaitė įkvėpimo semiasi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir meno lobyno. Irma Leščinskaitė. Iš ciklo „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” Irmos Leščinskaitės abstrakti tapyba mezga amžių dialogą. Roberto Gabrio nuotraukos .

Parodoje eksponuojami du I.Leščinskaitės tapybos ciklai – „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” ir „Autodafė”.

Iš kultūros šaltinio

Gimusi Dzūkijos sostinėje, VDA baigusi tapybos studijas, stažavusis Vokietijoje bei Austrijoje, nuo 2001-ųjų įsijungusi į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas, dalyvaudama bendrose bei rengdama autorines parodas, I.Leščinskaitė visuomet atstovaudavo abstrakčiosios tapybos krypčiai.

Tačiau pati dailininkė pripažįsta, kad šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą persekioja idėjinės ir meninės tuštumos šmėklos. Todėl, anot jos, „kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms”.

Kiekvienas tapytojas atranda savus kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinius. „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos”, – mano I.Leščinskaitė.

Jai šis „kažkas“ yra kultūra. Tapydama ir norėdama suteikti savo paveikslams reikšmes, ji vartoja šios kultūros lobyne esančius dvasinės ir moralinės patirties ženklus.

Sužavėta baroko

Dailininkės įsitikinimu, kultūros gyvastingumą ir tęstinumą laiduoja tradicija: „Šiuolaikinė moderniosios kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi, tai yra ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu. Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene”.

Atstovaujanti abstrakčiosios tapybos krypčiai tapytoja vienu iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių visada laikė baroko dailę: „Ir ne vien todėl, kad, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas buvo vienas iš tarpsnių to raidos kelio, kuris vedė moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Barokas buvo ir ypatingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros ir meno raidos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė”.

Sukurti parodoje eksponuojamus darbus I.Leščinskaitę paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.

Remdamasi senuoju paveldu, abstrakčiosios tapybos priemonėmis I.Leščinskaitė aktualizuoja ir gaivina regioninės senosios dailės principus, naujai įprasmindama barokinės LDK tapybos paveldą. Kaip matome, tai šiuolaikiški, tačiau šiuo paveldu besiremiantys paveikslai.

Su grafiniais punktyrais

Naujieji darbai – tarsi jungtis, siejanti dabartinį I.Leščinskaitės kūrybos tarpsnį su tuo laikotarpiu, kai jos darbuose atsispindėjo baroko tapybos sąsajos su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Tai perėjimas nuo barokiškai puošnios spalvos ekspresijos prie dviplanių tapybinių drobės plokštumų su grafikos piešiniu.

Vienodai žavėdamasi atvira spalva ir niuansuota koloristine tapyba, I.Leščinskaitė šiuokart pabrėžia koloristinius sprendimus, atskleidžančius psichologinę ir juslinę-meditacinę spalvos funkciją.

„Tokia tapyba siekiu išreikšti vidinę patirtį”, – teigė autorė. Savo abstrakcijas ji sieja su tam tikra „komunikacija” – realybės (gamtos) ir metafizinio pasaulio. Paveikslai nutapyti dialektiniu priešybių principu. Vienintelės realaus pasaulio užuominos – markeriu pažymėti augalų, žmonių punktyrai, suteikiantys didelėms drobėms grafiškumo, įsiliejantys į koloristinės tapybos spalvų plokštumas ir grafikos elementų dermę.