Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

Verčiame Lietuvos fotografijos puslapius, aptardami jos praeitį ir dabartį, XXI amžiuje ryškėjančias problemas, dabartinę fotografijos situaciją šalies regionuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas

(Pabaiga. Pradžia „Durys“, Nr.140, 141)

Buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų

Lietuva, dar pati to nesuprasdama, buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Nors pas mus teko įrodinėti kitonišką fotografijos meniškumą negu „raudonoji“ fotopublicistika. A.Vartanovo išvada, kad Lietuvos (ir tuometinio Pabaltijo) fotografijoje pirmiausia „išryškėjo naujos fotografijos kalbos bruožai“, pasitvirtino. Ne veltui ir Sibire leidžiamas fotografijos žurnalas „Sibirskij uspech” su pagarba tebemini Lietuvos fotomenininkų viešnagę Novosibirske 1972-aisiais. Gal mes jiems tikrai atrodėme vakariečiai? Bet ir L.Aninskio simpatijas mūsų „maištininkams“ po 1980 metų knygoje „ Myr fotografiji” galėtume vertinti kaip „antrosios revoliucijos“ pripažinimą Rytuose. Juolab, kad knygoje greta lietuvių sudėta ir postmodernistėjanti rusų fotografija.

Tada buvome priekyje. O kaip dabar? Apie virte verdantį Rusijos fotografijos gyvenimą sužinome tik iš retų išvykų į jų šventes, vienos kitos parodos, vieno kito leidinio, Palangos fotoklubo rengiamų rusų fotomenininkų parodų ar rusų autorių apsilankymų tarptautiniuose fotografų seminaruose Nidoje.

Nuolat žengė pirmyn

Vytas Karaciejus. Iš ciklo „Klaipėda: buvimo ženklai”, 2002.

Ne visi perversmai, pervertinimai namie ir užsienyje šiandien atrodo pakankamai motyvuoti. Kuo remdamiesi Baltijos šalims skirto katalogo „Borderlands” (Škotija) leidėjai tvirtina, kad šiapus Baltijos fotografijoje nebuvo socialinės kritikos, kad talentingiems fotografams reikėjo rinktis kitas kūrybos sritis?

Bent jau Lietuvos fotografija ėjo koja kojon su tuo pačiu metu iškilusiu mūsų kinu. Tai įrodo iš „senių“ archyvų vis ištraukiamos gyvenimo druska prisodrintos, laikmetį atspindinčios socialinės fotografijos.

Dabar retsykiais pasigirsta balsai ar pasvarstymai solidžiuose žurnaluose, kad, girdi, lietuviškosios fotografijos mokyklos apskritai nebuvo. Pasiklausius tokių samprotavimų, galima pamanyti, kad lietuviškosios fotografijos mokykla žvelgė vien tik į praeitį. Tiesą sakant, per visus tuos metus ji nuolat vystėsi ir, įsisavindama naujus gyvenimo bei estetikos klodus, žengė pirmyn.

Lietuvos fotografijoje jau pasikeitė, regis, penkios ar šešios fotografų kartos. Naujų autorių kūryba beveik nepanaši į mokyklos įkūrėjų darbus. Jaunieji tradicinę juodai-baltą gamą pakeitė spalva. Siužetinė pasakojimo faktūra užleido vietą fragmentiškam požiūriui į pasaulį. Tačiau ir tarp tų realybės likučių įdėmus žiūrovas aptiks tą tautinį, gyvenimišką pagrindą, kuris nuolat sugrąžina mus į kasdieninę lietuvių tautos būtį.

Kur atidus žmogaus stebėjimas?

Atrodo, mūsų jaunoji kritika bus nusižiūrėjusi į estą P.Linapą, kuris vokiškame kataloge „Vaizdų atmintis” pabrėžia, kad Lietuvos fotografija buvo apnuodyta tikėjimo, jog menas – tai virškasdienybė, kas tolima socialinėms problemoms.

Be to, ten teigiama, kad lietuvių fotografija sovietmečiu tebuvusi ideologijos tarnaitė, o tikroji meninė fotografija prasidėjo tik ėmus ją dėstyti aukštosiose meno mokyklose.

Sunku sutikti su šiuo teiginiu žinant, kokį pozityvų vaidmenį lietuviškoji fotografijos mokykla suvaidino ir kokią įtaką turėjo ar tebeturi posovietinių kraštų fotografijai.

Kaip tik postmodernizmo laikais jaučiame eskapizmą – bėgimą ne tik nuo tikrovės, bet net nuo žmogaus portreto.

Į solidžius fotografijos meno leidinius žvilgterti jau nebėra progos. Visa kasdienybė – kriminalas ir politika. O kur atidus žmogaus stebėjimas? Kur gyvenimo druska? Vadinamoji „ubagų fotoparoda“ ar R.Vikšraičio prasigėręs kaimas buvo sutikti vos ne su pasidygėjimu. Norim tik tos, amžinai žaliuojančios Lietuvos.

Tas pats – televizijos publicistikoje ar dokumentiniame lietuvių kine – meninių eksperimentų laukas labai susiaurėjo. Televizijoje įsiviešpatavo šou ir vis gerklingesni konkursai, kine – skrajojimai mėlynoje erdvėje. Atsitraukimas į „grynąją erdvę“ buvo dešimtmečio ženklas, su prizais sutiktas užsienio kino festivaliuose. Bet lauksime ir įvairesnių naujojo šimtmečio ženklų. Menas, kaip ir istorija, nebūna be vingių.

Regionai stiprėja

Kokios problemos Lietuvos fotografijoje ryškėja XXI amžiuje?

Lietuvos fotografija išsaugodama centrą Vilniuje, sėkmingai decentralizuojasi.

Ilgokai leisgyviavęs atgijo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jo vadovas R.Treigys ėmėsi žygių, kad fotografija greit augančiame mieste vėl turėtų tokį vardą ir svorį, kaip V.Strauko, B.Aleknavičiaus, A.Dapkevičiaus ir kitų brandos laikais. Pasirodė specialus žurnalo „Fotografija” numeris, skirtas Klaipėdos regionui. Ruošiama knyga R.Urbono atminimui. Daug ir įvairių knygų išleido fotodokumentininkas ir poetas A.Stanevičius. Su labai solidžiu savo leidiniu pasirodė V.Karaciejus.

Šiauliai irgi stiprėja per foto-knygų leidybą (A.Ostašenkovas), fotografijos įsitvirtinimą Šiaulių universitete, fotografijos parodas Šiaulių fotografijos muziejuje, Dailės galerijoje, V.Kinčinaičio, V.Mažeikio rengiamas diskusijas, kuriose fotografija visada svarstoma platesniame meno ir kultūros kontekste.

Panevėžys jau kelinti metai vis dar plečia savo veiklą. Fotografijos galerijai sėkmingai vadovauja M.Šileikaitė-Čičirkienė. Fotoportretistas A.Aleksandravičius iškilo į žanro korifėjus. S.Saladūnas ne vien rengia parodas ir leidžia knygas, bet yra nuolatinių kritiškų diskusijų spiritus movens. Lengviau išvardyti panevėžiečius, kurie nėra dar išleidę savo fotoknygų, negu tuos, kuriems gera knyga – nebe pirmiena. O yra dar panevėžiečių fotoalmanachai, katalogai, įvairios plačiai nuskambėjusios fotoakcijos.

Kaunas moka tradiciją supinti su nuolatiniu atjaunėjimu. Anksčiau labai pravertė triukšmingos „Išprotėjusios fotografijos” parodos, dabar labai aktualu M.Kavaliausko kuruojamas tarptautinis fotografijos festivalis „Kauno fotografijos dienos”. VDU davė būrelį fotografija besidominčių menotyrininkų. Daugiausia kol kas pasiekė A.Narušytė, apgynusi disertaciją iš fotografijos ir šiuo metu dėstanti Edinburgo universitete (Anglija).

Kiek atokiau kurį laiką jautėsi Marijampolė ir Alytus. Marijampolėje pamėginta atgaivinti humoristinės fotografijos parodą, jungiant ją su kino festivaliu. Alytuje surengta mokslinė konferencija „Kartos” – apie meninės fotografijos raidos ypatybes Lietuvoje. V.Stanionis sėkmingai tęsia šiuolaikinių Lietuvos miestelių kaitos fiksaciją. Išleistas fotopublicistinis albumas „Alytus”, o prieš kelerius metus – fotoalbumas iš senųjų Alytaus fotografijų.

Laukiame naujų talentų

Labai suaktyvėjo istorinės fotografijos leidyba Vilniuje (Nacionalinis muziejus, Dailės muziejus), Panevėžyje, kur leidžiamos knygos, skirtos atskiriems regiono fotografams, na, ir Joniškyje, kur išleista net keletas istorinės fotografijos knygų – tiek bendrų, tiek suskaidytų atskiromis temomis.

Susidomėjimą regionų fotografijos istorija lyg ir vainikuoja S.Žvirgždo knyga „Mūsų miestelių fotografai”. Šio straipsnio autoriams pavyko išleisti porą „Fotografijos slėpinių” tomų, skirtų fotografijos istorijai ir dabarties fotomenininkams.

Labai sparčiai ir produktyviai dirba fotografijos istorikė M.Matulytė, paruošusi keletą parodų su katalogais, dėstanti fotografijos istoriją VU Istorijos fakultete. Vertingų studijų iš fotografijos istorijos yra paskelbęs D.Junevičius.

Taigi fotografijos teorijos ir istorijos studijos sparčiai plečiasi: VDU, VDA, ŠU (vėl dėstoma fotožurnalistika Žurnalistikos institute), Vilniaus dizaino kolegija. Sėkmingai prigyja fotografija Dizaino mokymo centre. Ateityje privačių mokyklų ar vadinamųjų meistrų klasių turėtų pagausėti, nes sunku visus kūrybos klausymus išnagrinėti Nidos seminare ir per atsitiktinius vizitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

Nauja kryptis kūrybinėje fotomenininkų veikloje – bendri projektai su Europos sąjunga (A.Valiauga, J.Deltuvaitė, V.Antanavičiūtė ir kiti). Pradedame natūraliai jaustis Europos fotografinėje erdvėje. Kiti irgi pas mus vis dažniau atvyksta, žinodami, ko nori ir ko galima tikėtis. Tačiau daugiausia vis vien laukiame naujų talentų ir meninių atradimų.

Koncertavo už Atlanto

Koncertavo už Atlanto

Rita Bočiulytė

Klaipėdiečių atliekama muzika skambėjo JAV – per oficialius priėmimus ir bažnyčiose.

Vargonininkė Elena Paradies ir birbynininkas Vytautas Tetenskas įsiamžino Norvalko (JAV) bažnyčioje, kurioje koncertavo. Nuotrauka iš prof. V.Tetensko asmeninio archyvo

Su Prezidentu

Vasario 6-14 dienomis trys Klaipėdos muzikantai su Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vytautas Tetenskas (birbynė), Regimantas Šilinskas (skrabalai) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas) – nestandartinis trio, – toks, kokio, anot Klaipėdos universiteto prof. V.Tetensko, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Jis susibūrė praeitą rudenį prieš Lietuvos muzikų paradą. Nuo tol trijulė jau koncertavo Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Šilutėje, Šilalėje ir kitur. „Kas tik mus išgirsta, stebisi, žavisi ir kviečia pagroti dar”, – sakė džiaugdamasis trio sėkme V.Tetenskas. Vis dėlto pakvietimas su Lietuvos Prezidento delegacija vykti į JAV klaipėdiečiams buvo netikėtas.

San Franciske ir Vašingtone klaipėdiečiai muzikavo per Jo Ekscelencijos susitikimus su JAV prezidento Dž.Bušo aplinka, šių miestų merais, verslininkais. Surengė koncertą San Franciske ir dar tris – Vašingtone. „Turėjome atlikti 30-40 minučių programas, – pasakojo „Klaipėdai” V.Tetenskas. – Grojome labai įvairią muziką – lietuvišką, džiazą ir pasaulinę klasiką. Pavyzdžiui, B.Dvariono „Medinį žirgelį”, Č.Parkerio „Mano mažuosius batelius”, Ž.Bizė „Karmen” uvertiūrą, J.Štrauso polką „Trik trak”. Taip pat mudu su S.Šiaučiuliu pagrojome R.Žigaičio „Ryto melodiją”. Manau, deramai atstovavome Lietuvos muzikinei kultūrai.”

JAV bažnyčiose

Vos spėjus klaipėdiečiams sugrįžti namo, V.Tetensko jau laukė kita koncertinė kelionė už Atlanto. Į JAV jis sugrįžo vasario 23-iąją su uostamiesčio vargonininke Elena Paradies. Ši kelionė, trukusi iki kovo 4-osios, jau seniai buvo numatyta, ją organizavo JAV vargonininkų gildija. Koncertai buvo suplanuoti Broktone, Norvalke ir Niujorke.

Šįkart grojo visai kitą programą – lietuvių autorių muziką ir klasiką: A.Stankevičiaus „Raudotinę”, J.Juozapaičio „Nendres”, specialiai parašytas birbynei ir vargonams. Solo V.Tetenskas pagrojo J.Švedo „Raliavimą”, E.Paradies – V.Bartulio kūrinį vargonams. Kartu dar jiedu atliko H.Perselio, J.S.Bacho, M.A.Šarpantjė, S.Klarko, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, T.Albinonio muziką.

Tai buvo vienos dalies rečitaliai, trukę šiek tiek ilgiau nei po valandą.

Koncertai vyko bažnyčiose, kuriose į juos publika renkasi specialiai, praėjus valandai po mišių.

„Šiek tiek nustebome, kad klausytojų buvo tikrai daug. Broktone susirinko gal penki šimtai žmonių, didžiulėje bažnyčioje neliko tuščių vietų. Koncerte sutikome daug mūsų tautiečių. Keista, bet daugelis tokio lietuviško muzikos instrumento kaip birbynė nebuvo girdėję. Matyt, jie senokai išvažiavę iš Lietuvos. Kai baigėsi koncertas, jie man nedavė ramybės – išgraibstė visas kompaktines plokšteles, kurias buvau atsivežęs, ir prašė, kad, kai atvažiuosiu kitąsyk, atvežčiau daugiau”, – dalijosi įspūdžiais V.Tetenskas.

Muzikantas džiaugėsi, kad ir kiti amerikiečiai labai šiltai priėmė jo su E.Paradies koncertus, po jų plojo atsistoję, visuose teko groti bisui.

Pakvietė sugrįžti

Kitąmet jiedu pakviesti į Bostone (JAV) vykstantį Baltijos šalių koncertų ciklą. „Iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos jie kasmet pasikviečia po atlikėją ar grupę. Taigi 2008-aisiais mūsų duetas turėtų atstovauti Lietuvai. Jei tik nebus finansinių trukdžių, nes tokia kelionė – tolima ir brangi. Bet amerikiečiai žadėjo tuo pasirūpinti”, – sakė V.Tetenskas.

Amerikoje jis, kaip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, bandė užmegzti kontaktus su tenykščiais universitetais, ruošiančiais muzikos atlikėjus. „Kaip išsiaiškinome, Harvarde ruošiami tik muzikologai, o su Heilio universiteto Muzikos fakultetu šiokius tokius ryšius pavyko užmegzti, žiūrėsim, gal kas nors iš to ir išeis”, – šypsojosi profesorius.

Balandį jo, R.Šilinsko ir S.Šiaučiulio trio koncertuos Lietuvos pajūrio miestuose ir miesteliuose – Kretingoje, Salantuose, Skuode, Ylakiuose, Plateliuose. „Žmonėms labai patinka mūsų muzika. Nepaleidžia nuo scenos. Grotume pusę dienos, turbūt dar prašytų ir klausytųsi”, – juokėsi V.Tetenskas, kalbėdamas apie netikėtą, unikalų muzikantų trio.

Gali būti, kad jau šį rudenį jie ir vėl gros JAV.

Judėti…

Judėti…

Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto Gabrio nuotrauka Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą. Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais.

Gytis Skudžinskas

Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką. Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda

“…iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti…

Keliauja nuolat

Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.

Eksponuoja patirtis

Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”, – sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.

Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.

Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.

Maršrutai – aplinkui

Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos. Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą. Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.

Atradimo troškulys

O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?

Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, – drauge teigė Arūnas ir Oksana.

Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.

L.Narvilaitės muzikos pavasaris

L.Narvilaitės muzikos pavasaris

Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinių premjeros skamba Lietuvos ir pasaulio scenose.

Kovo 1-ąją Vilniaus Rotušėje, o 3-iąją – Ukmergės kultūros centre VI būgnų ir perkusijos festivalio „Ukmergė – 2007“ atidarymo koncertuose buvo pristatyta L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ fleitai, mušamiesiems ir styginių orkestrui premjera. Ją atliko Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Maestro Donato Katkaus, bei solistai Vytenis Giknius (fleita) ir Saulius Auglys (mušamieji).

Kovo 23-iąją Monse ir 24-ąją Briuselyje (Belgija) Monso Karališkosios konservatorijos studentų džiazo orkestras, solistai ir dirigentas Danielas Gasonas atliko L.Narvilaitės kompoziciją „Naktis kai nulyja žiedlapius“. Koncertas Briuselyje buvo įtrauktas į didelio tarptautinio renginio „Briuselis – Europos sostinė“ programą. Į jį buvo nuvykusi ir kūrinio autorė.

Koncertuose Belgijoje skambėjo ir kitų lietuvių autorių – Eduardo Balsio, Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės bei Žibuoklės Martinaitytės kūriniai.

L.Narvilaitė šiame renginyje atstovavo Klaipėdos koncertų salei ir lietuvių kompozitoriams visuomeninės organizacijos „Liberalios reformos“ paramos dėka.

Balandžio 15 dieną Kijeve, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sezono premjeros” („Season Premieres”) skambės L.Narvilaitės kūrinys obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, kurį atliks Robertas Beinaris. Puikus obojininkas klausytojams pateiks visą lietuvių autorių kūrinių programą, kurioje dar bus ir klaipėdiečių kompozitorių Remigijaus Šileikos bei Antano A.Budriūno kūrinių premjeros.

R.Beinaris gros minėtą L.Narvilaitės kūrinį ir Eseno filharmonijoje (Vokietija), kur gegužės 24-ąją numatomas „lietuviškos muzikos ambasadoriumi“ vadinamo „Gaidos“ ansamblio koncertas.

Gegužės 30-ąją Klaipėdos koncertų salėje šiuo metu Londono „Covent Garden” operos teatre dainuojanti Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliks L.Narvilaitės kūrinio „There is Someone Who Wishes You Well“ (tekstas Gustavo Larsono) pasaulinę premjerą. Diriguos Vytautas Lukočius.

„Klaipėdos“ inf.

Tylūs A.Našlėno horizontai

Tylūs A.Našlėno horizontai

Augustino Našlėno fotografijos iš ciklų „Laukų ramybė“ ir „Trys peizažai”.

Danguolė Ruškienė

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros ketvirtakursis Augustinas Našlėnas Klaipėdos fotografijos galerijoje pristato žmogaus ir gamtos dermės temą gvildenančią autorinę parodą „Tolimųjų horizontų pilkuma“, veiksiančią iki balandžio 12-osios.

Kvietimas grįžti

Anot autoriaus, pats pa-rodos pavadinimas nusako jos esmę. „Tolimųjų horizontų pilkuma“ –kvietimas grįžti prie pirmapradės gamtos, kaip tikrumo ir grynumo vienio, be pakaitalų, sintetinių svetimkūnių, kurių apstu šiandienos miestiečio egzistencijoje.

Lyriškos fotografijos perša savitą komunikavimo su suvokėju formą – tylą. Tokiu būdu jos sukuria tarp savęs ir suvokėjo tam tikrą distanciją, kurią galima įveikti tik gilių apmąstymų keliu.

Parodoje eksponuojami darbai nepasiduoda skubotam ir paviršutiniškam vertinimui. Kiekviena fotografija iš žiūrovo išsireikalauja atitinkamą laiko ir dėmesio atkarpą. Tik tada fotografijos sluoksnis po sluoksnio atidengia autoriaus minčių klodą.

Priešpastato gamtą

A.Našlėnas labai jautriai ir subtiliai šiuolaikiniam žmogui priešpastato trapią, nepretenzingą, nesudėvėtą, nors kartais ir nusavintą, todėl beprarandančią pirmapradiškumą gamtą.

Gamtos vaizdų ne(su)banalinimas susijęs su juose vos pastebimai nužymėtais civilizacijos pėdsakais: laukinių medžių viršūnių ornamentiką trikdančiomis kaimo trobesių horizontalėmis, vidury pievos stūksančiu epochų kaitą liudijančiu senoviniu šuliniu su svirtimi ar grubiais štrichais piešinį dangaus skliaute formuojančiomis šiaudų kupetų kartimis.

Visur, jeigu ne regimas, tai numanomas peizažo socializacijos momentas. Tačiau A.Našlėno fotografijoje – jokių prašalaičio pėdsakų. Cituojamos erdvės įsileidžia tik savo prigimtimi giminingą sielą.

Fiksuoja jauseną

Autoriaus darbuose siužetas nėra svarbiausia. Reali materija – tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Siekiama užfiksuoti ne realybę, o jauseną, užgimstančią autoriaus santykyje su ja.

Fotografijos kupinos ne tik mąslumo ir dvasingumo, bet ir mistikos. Siekdamas paskirų objektų niveliacijos, jaunasis kūrėjas visą fotografijos plokštumą užkloja tiršta ūkų pilkuma. Kartais susintetindamas ją iki (ne) kokybinio grūdėtumo.

Pasirinkdamas nespalvoto kadro estetiką, autorius išvengia pašalinių reikšmių, susikoncentruoja prie šviesos, kaip pagrindinės išraiškos priemonės. Atsisakydamas raiškaus apšvietimo, dažnai šviesos šaltinį užklodamas neperregimu debesų sluoksniu, padaro jį tik nuspėjamą. Tokia šviesa pamažu dematerializuoja objektus, tirpdo jų kontūrus, suteikdama jiems neribotas transformavimosi galimybes. Vaizdiniai persilieja vienas į kitą, skęsdami kadro gilumoje blunka, kol galiausiai visiškai ištirpsta. Jokių skambių kontūrų, jokių šaižių blyksnių, trikdančių rimtį.

Norint išgirsti…

Taupų raiškos priemonių arsenalą papildo dinamiška kompozicija. Žvilgsnis koncentruojamas tai kadro centre, tai nejučiomis išsiskaido po visą fotografijos plokštumą ar susitelkia palei vieną iš kadro ribų vertikalių. Kadro kompozicija išbarstyta, centrinis motyvas tai eliminuojamas iš kadro, tai vėl į jį sugrąžinamas.

Tačiau pasirenkamas vaizdinys neatrodo atsitiktinis. Vaizdinių autentiškumą pabrėžia ir „žiūra akių lygyje“. A.Našlėnas neieško įmantrių rakursų, nesistengia perkurti vaizdinių prasmių ar suteikti kūriniams svorio papildomomis interpretacijomis. Viskas čia aišku ir atpažįstama.

Anot paties autoriaus, jo kūrybą veikia ir lietuvių fotografijos mokyklos klasikai, aštuntajame dešimtmetyje populiarinę lyrinį peizažą, – R.Rakauskas, A.Kunčius, ir socialinio peizažo atstovo R.Treigio darbai. Tačiau bene daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti su fotomenininko S.Žvirgždo kūryba.

A.Našlėno horizontuose yra tik vienas laikas – praeitis, komunikuojanti su dabartimi. Ir tik vienas herojus – gamta. Jo gamta kalba pašnibždomis. Norint ją išgirsti, reikia išmokti patylėti. Labai tyliai patylėti.

Dovana Stasio Šimkaus gimtadieniui

Dovana Stasio Šimkaus gimtadieniui

Laima Sugintienė

Vasaris S.Šimkaus konservatorijoje buvo išskirtinis jubiliejinėmis datomis: sukako 40 metų, kai šiai ugdymo įstaigai buvo suteiktas S.Šimkaus vardas ir minėjome 120-ąsias paties konservatorijos įkūrėjo gimimo metines. Tai buvo įsimintinos šventės. Ypač prasminga, kad tą mėnesį į sceną žengė mokytojai.

S.Šimkaus konservatorijos mokytojai – žinomi uostamiesčio muzikai S.Čilinskaitė, B.Vaišienė, V.Ruzgienė, V.Balsytė, V.Kliukinskas ir A.Milerius surengė įspūdingus koncertus Klaipėdoje ir Rygoje.

Jie tarsi priminė S.Šimkaus laikus, kai pedagogai, pasirašydami darbo sutartį, įsipareigodavo ir koncertuoti. Tad smuikininkės Skaistės Čilinskaitės, dainininkų Vytauto Kliukinsko ir Valerijos Balsytės, klarnetininko Antano Mileriaus bei pianisčių – koncertmeisterių Virginijos Ruzgienės ir Birutos Vaišienės įspūdingas pasirodymas savojoje Alma Mater – tarsi simboliška dovana konservatorijos patronui.

Meistriškas pasirodymas

Solidi, meistriškai, profesionaliai atlikta koncerto programa nepadarytų gėdos ir prestižinėms koncertų salėms.

Dominavo rusų kompozitorių S.Rachmaninovo, P.Čaikovskio, B.Šeremetjevo, B.Trošino, N.Zubovo romansai, pjesės, etiudai. Jiems atsvarą sudarė Rytų ir Vakarų Europos kompozitorių H.Vieniavskio, J.Masnė, A.Bara opusai.

Koncertas kulminaciją pasiekė V.Kliukinskui (bosas) santūriai, stilingai dainuojant Dž.Verdžio Fiesko romansą iš op. „Simon Bakkanegra“, V.Belinio Rodolfo kavatiną iš op. „Somnambula“, o V.Balsytei (sopranas) įkvėptai, artistiškai ir nuoširdžiai interpretuojant Dž.Pučinio Lauretos ariją iš operos „Džiani Skiki“, Čio Čio San ariją iš operos „Madam Baterflai“ ir Toskos ariją iš operos „Toska“.

Ir kaipgi be konservatorijos patriarcho S.Šimkaus muzikos: klausėmės jo dainų „Mergužėle brangi“ ir „ Oi, kas“. Žavėjomės garžiu A.Milerio klarneto tembru, emocionaliu S.Čilinskaitės muzikavimu, puikiu abiejų koncermeisterių ansambliavimu.

Žinant, kad sunkiausia koncertuoti saviems, atlikėjai įveikė ir šį psichologinį barjerą.

Puikus vakaras, bravo, kolegos!

Klaipėdiečių sėkmė Rygoje

Šis koncertas – tik nedidelė dalis programos, kurią klaipėdiečių desantas vasario 2- 4 dienomis atliko Rygoje. Latvijos sostinėje jau šeštą kartą vyko Baltijos valstybių muzikos mokytojų festivalis, kurį organizuoja Latvijos kultūros ministerija ir Valstybinis kultūros švietimo centras. Klaipėdiečiai, jau ketvirtą kartą dalyvavę šiame renginyje (tik V.Balsytė jame dalyvavo pirmąkart), vieninteliai atstovavo Lietuvai. Tris dienas trukęs renginys pasižymėjo gausiu dalyvių skaičiumi. Šiemet festivalyje koncertavo apie 50 muzikos mokytojų iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos.

Kasmet festivalis skiriamas vienai ar kitai temai. Šiemet pirmąją renginio dieną Juodųjų pirklių gildijos salėje skambėjo rusų autorių muzika. Iš viso buvo parengtos keturios skirtingos programos. Pernykštis klaipėdiečių pasirodymas gerokai kilstelėjo renginio kartelę, tad šiemet organizatoriai darė kruopštesnę atranką. Tad ir renginio kokybė buvo gerokai aukštesnė. Atlikėjai džiaugėsi puikios akustikos sale su labai geru fortepijonu „Stainway”. Anot V.Ruzgienės, instrumentas tarsi pats skamba, atlikėjui lyg ir ir nieko daryti nebereikia…

Antrą dieną Ogrėje buvo surengti du koncertai: pirmasis – liuteronų bažnyčioje, kur su atlikėjais iš Latvijos ir Estijos pasirodė S.Čilinskaitė, dainininkai V.Kliukinskas ir V.Balsytė, jiems pritarė latvių vargonininkas. Antrasis vyko puikiai įrengtoje muzikos mokykloje. Jame su kitų šalių atstovais muzikavo jau visi „šimkiečiai“.

Trečiąją dieną koncertas skambėjo Rygos Dizaino mokykloje, – kolegos atliko dar vieną programą. Kaskart skambėdavo ir lietuviška muzika.

Konservatorijos mokytojų pasirodymas sulaukė labai palankaus vertinimo, bisų, apie ką, matyt, byloja ir kvietimas dalyvauti septintajame festivalyje.

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

Aivaras Dočkus

Kai filmas turi sielą, jis turi ir kūną. Kai aktoriai natūraliai taria sudėtingą tekstą, jie sublizga ir atvirose erotinėse scenose. Kai filmavimą gaubia mistika, ji persiduoda į ekraną…

Kadrai iš naujojo A.Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Todėl iš esmės „Nuodėmės užkalbėjimas“ Algimantui Puipai pavyko.

Pirmosios scenos – nedrąsios

Filmas be griausmingų atradimų, be pretenzijų į šedevrą ir kartu be „perspaudimo“ į tariamo meno pusę. To nepavyko išvengti nevykusiame „Dievų miške“, kur aktorių – daug ir visi – nevaldomi.

„Nuodėmės užkalbėjime“ aktorių nedaug, bet kiekvieno misija – šventai didelė. Atsakomybė – taip pat.

Tuo psichologinė drama ir sunki. Jei tik vienas pradeda meluoti, sugriūna visas filmas. Netiki vienu, nebetiki visais. Kiekvienas judesys ar ištartas sakinys tampa įtartinas.

Nežinia, ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo filmuojamas chronologiškai, t. y. išsaugant scenarijaus įvykių seką, tačiau pirmosios scenos aktoriams kažkokios nedrąsios, neįtikinamos. Kunigas labai dirbtinis. Ir Vika bekvapė. Tarsi bandytų save užčiuopti. Tai pavyksta padaryti kiek vėliau.

Įtikinamai, skaudžiai

Filmo tikrumas atsiranda su Nelės Savičenko pasirodymu ekrane. Jos psichologė padiktuoja tempą, kurį vėliau pagauna ir kiti. Tikrumo tempas. Tuomet įvyksta Vikos išsiskyrimo su Pauliumi scena ir supranti, kad lietuviai gali kurti kiną ir gali teisingai vaidinti.

Rasa Samuolytė pakeičia tris taktikas. Verkia, juokiasi, būna nuoširdi ir ironizuoja. Mato save iš šalies ir nebemato nieko, užsirakina skausme. Natūraliai dramatiškas epizodas. Po jo vis bandau spėlioti, į kokią Holivudo aktorę Rasa panašesnė – Driu Berimor ar Keitę Hadson. Ugninis grožis.

Po šios sudėtingos scenos jau paprasčiau priimti tai, kas vyksta ekrane, už gryną pinigą. Nors daugelis dialogų truputėlį per sunkūs, kvepia teatrališkumu. Tačiau N.Savičenko sunkumą nusimeta vienu žvilgsniu. Kaip drabužius meilės scenose.

Erotika „Nuodėmės užkalbėjime“ neišvengiama. Apie kai kuriuos momentus prirašyta spaudoje dar prieš premjerą krūva nesąmonių. Atseit, šokiruoja. Neva, lietuvių kine to nebuvo… Šiaip tai čia jokios sensacijos. Tiesiog aktoriams tai pavyko padaryti tikroviškai. Įtikinamai. Skaudžiai.

Neleido nuslysti

Tie visi košmariški sapnai ir vizijos atrodo gana nešviežiai. Bet mašina sudaužoma kaip veiksmo filme. Kraujas laša kaip siaubo filme. Todėl bendro įspūdžio nesugadina, o svarbiausia, kad nesuardo istorijos.

Siužetas labai aiškus, ir tai lietuviškam kinui jau savaime pliusas. Yra viena stebinančiai stipri scena, kuri šiaip su filmu neturi nieko bendra. Darbininkai remontuoja bažnyčią, senas kunigas uždainuoja, visi nuščiūva. Gražu.

Gaila, kad A.Puipa neišdrįso šį epzodą sumontuoti su kokia kita scena, kad ir su Vikos ėjimu į apleistą namą atsiduoti brutaliam seksui. Būtų dar vienas drąsus lietuviško kino žingsnis.

Nebuvo. Ir dar darbininkai sugalvojo paploti. Čia žiauriai banalu. Tarsi pasiteisinimas už svetimkūnį filme.

Iš visų charakterių mažiausiai įdomus Go. Kažkoks perdaug Smoriginas. Ir nelabai išprotėjęs, nors pagal scenarijų turėtų būti. Gal šiam vaidmeniui kokį nežinomą, nenuspėjamą aktorių vertėjo išbandyti?

Nepaisant pastabų, „Nuodėmės užkalbėjimas“ – neprastas kinas, kurį reikia moraliai ir finansiškai palaikyti, pamatyti. Turbūt prie jo prisilietė Jurgos Ivanauskaitės aura ir neleido nuslysti į nuobodumo ir dirbtinumo bedugnę.

Pabaigoje dar kartą – nuoširdi simpatija Nelei ir Rasai. Duetui, kuris užkalbėjo didžiausią lietuviško kino nuodėmę – vaidybos netikrumą…

„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino

„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino

Violeta Milvydienė

Plačiai spaudoje išreklamuotas, dar 2005-ųjų pabaigoje per TV3 demonstruotas Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „zmones:)” Žvejų rūmų rampų šviesas Klaipėdoje išvydo tik šiemet kovo 5-ąją.

Akimirkos iš Anželikos Cholinos šokio projekto „zmones:)”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Intriguojančiame pavadinime – ne gramatinės klaidos, – tai žodis „Žmonės”, parašytas trumpąja žinute ir iš mažosios raidės (beje, tuo įžeidęs net diskutuojančius internautus).

Sukėlė daug klausimų

Šiam išoriškai įspūdingam, spalvingam reginiui pilna žiūrovų salė pabaigoje plojo atsistojusi. Nenuostabu, pas mus madingos „piarinės” istorijos, populiarūs įvairūs šou, tebevyrauja kičinių renginių, neskoningų koncertinių programų sindromas. Ryški specialisto akiai tendencija – meno, kultūros reiškinių „supopsėjimą” bandoma teisinti aktualizavimu ar moderninimu. Ir matytą spektaklį būtų galima atitinkamai įvertinti – prilyginti šou, vadinti parodija, jeigu…

…Jeigu šio projekto, užsakyto ir įgyvendinto bendrovės „Bitė Lietuva” 10-mečiui, autoriai nedeklaruotų lietuvių liaudies šokio „atgaivinimo” idėjos. Tokia deklaracija, kaip ir kitas A.Cholinos teiginys, jog „tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas”, glumina, sukelia prieštaringas diskusijas, provokuoja ypatingai reakcijai – ilgiau pasamprotauti šia opia tema, tuo pačiu giliau paanalizuoti pristatytą kūrinį.

Svarbu informuoti visuomenę

Kad minėti teiginiai neklaidintų visuomenės, svarbu pateikti keletą argumentų ir faktų.

Štai jau 40 veiklos metų skaičiuoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra, kur viena svarbiausių programos disciplinų – būtent lietuvių tautinis šokis. Be kitų dėstomų dalykų, čia taip pat studijuojami liaudies papročiai, folkloras, o šokio kompozicijos kuriamos ir tradiciniais, ir moderniais principais. Vis dažniau tautinio šokio ir šiuolaikinio stiliaus sintezė jaučiama studentų diplomų gynimo koncertuose, nauji kūrybiniai darbai įtraukiami į ansamblių programas, šokių švenčių repertuarą.

Nemaža dalis katedros absolventų sėkmingai dirba įvairiuose švietimo ir kultūros baruose, propaguodami lietuvišką šokį, jų vadovaujami kolektyvai reprezentuoja šalį užsienyje, pelnydami laurus bei tenykštės publikos pripažinimą.

Kelios dešimtys mėgėjiškų šalies tautinių šokių grupių ir ansamblių dalyvauja Dainų ir šokių šventėse, kurių tradicija pagaliau (po 80 metų gyvavimo) pripažinta žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Keliolika pajėgiausių kolektyvų pristato bendras aikštės kompozicijas jau 50 metų paminėjusiame Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus”.

Vilniuje ir Klaipėdoje tradiciškai vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai: „Aguonėlė”, „Klumpakojis”, „Iš aplinkui”, „Kadagys” ir kiti, kuriuose dalyvių skaičius neretai siekia 500-600. Tiesa, panašūs ar mažesnės apimties renginiai, ypač organizuojami rajonų centruose bei miesteliuose, dažnai gyvuoja pavienių entuziastų dėka. Kita bėda – dėl lėšų stokos trūksta reklamos spaudoje ir televizijoje, todėl didžioji visuomenės dalis negauna svarbios minėtos informacijos.

Taigi lietuvių sceninis šokis „užmirštas” tik LR Vyriausybės atstovų, Kultūros ministerijos, retai globojamas miestų vadovų, neremiamas įvairių mecenatų.

Ypač apmaudu, jog apskritai tinkamai nevertinamas choreografų (vadovų, kūrėjų ar pedagogų) triūsas, nesulaukia reikiamo dėmesio edukacinis, prevencinis, kiti svarbūs visapusiškam asmenybės ugdymui bei žmogaus saviraiškai šokio meno aspektai.

Belieka tikėtis, jog kultūros politikos degradacija ilgai netruks, dar neužges viltis pasišventusiųjų šiai nepelningai veiklai širdyse, ir kilnus tikslas išsaugoti tikrąsias tautinio meno vertybes bus realizuotas.

Pozityvios spektaklio ypatybės

Spektakliu „zmones:)“ įvardijau sąlyginai, nes manau stebėjusi šou programą, sukomponuotą iš atskirų numerių, fragmentų, epizodų. Šis A.Cholinos kūrinys – išskirtinis, kadangi nevaizduoja moters pasaulio, negvildena meilės santykių. Jame nėra konkretaus siužeto – tiesiog imituojami kai kurių darbų proceso momentai, vėliau – įvairios linksmybės (berods, pastarųjų daugiau).

Neginčytinas atlikėjų meistriškumas, nugludintas sinchronizmas ir muzikalumas sudaro efektingą vizualinį įspūdį. Išorinio efekto sukūrimui dar pasitarnauja įspūdinga scenografija (Marijaus Jacovskio), šviesų žaismas (Tadas Valeika), netradiciniai, stilingi, nors tinkantys ne vienos tautos tipažui, kostiumai (Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus).

Akivaizdu, vėl nepriekaištingai atliktas repetitorės Jolantos Vymerytės darbas. Pavydėtinas A.Cholinos potencialas vienoje scenoje savo trupės narius suvienyti su baleto teatro artistais, ansamblio „Lietuva” šokėjais ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus mokiniais. Taip pat imponuoja choreografės išmonė 30 atlikėjų (16 merginų ir 14 vaikinų) pateikti taip, kad sudarytose grupėse, įvairiuose „piešiniuose” matytume maksimalų pavienių šokėjų arba lyginį porų skaičių.

Įstabūs kai kurie režisūriniai sprendimai: „grojimas” lūpinėmis armonikėlėmis (nors lietuviui labiau derėtų skudučiai), neįprastas dalgių „galandymas”, įdomus rago vaizdavimas.

Tuo komplimentai ir baigtųsi.

„Moderni interpretacija”?

Viename interviu („Respublika”/ „Laisvalaikis”, 2007 02 15) pačios choreografės išsakyta skeptiška nuomonė į istorijos mokslą leidžia įtarti, jog itin nesivarginta susipažinti nei su lietuviško šokio lobynu, nei tautiškumo „šaknimis”. Berods, ribotas išmanymas ar spontaniškas požiūris dangstomas „įsivaizdavimu, savita lietuviškų šokių traktuote, stilizacija, modernia interpretacija”. Kas užkoduota po šiuo skambiu apibūdinimu ir kur indikatorius, nubrėžiantis ribą tarp seno ir naujo?

Štai scenelėje su klumpėmis, kurią atlieka „Lietuvos” ansamblio šokėjų grupė, įterpti genialių, vertinga klasika tapusių lietuviško šokio patriarcho Juozo Lingio autorinių darbų – „Kūlimo šokio”, „Pakeltkojo” – momentai, kiek vėliau panaudoti ir kiti žinomų šokių motyvai. Vaizduotės trūkumas ar „nauja” plagijavimo forma?

Šokiravo „stilizacija”

Labiausiai šokiruoja iškreipta ,,Klumpakojo” autentiškumo idėja. Prisiminkime – tautinio šokio Maestro prof. Juozo Gudavičiaus sukurtoje, jau 55 metus gyvuojančioje sceninėje kompozicijoje mergelių grasymu iliustruojamas dainos tekstas: „oi, berneli, negerai <…>, kam tu klumpes sumainei <…>? Tuo tarpu A.Cholinos „versijoje” šokėjai, susėdę dviem eilėmis viena prieš kitą ant grindų, demonstratyviai ritmingai „kilnoja taurelę”, „banguodami” gulinėja, šėliodami vartosi poromis. Paskui merginos grūmoja vyrams už tai, jog šie toliau lėbauja. Manyčiau, tokia „interpretacija” choreografė grubiai nusižengia etikai, rodydama nepagarbą šio populiaraus šokio kūrėjui (gal net pažeidžiamos autorinės teisės?).

Įvairiose variacijose, skambant aranžuotoms dainoms ar modernizuoto folkloro kompozicijoms, choreografija prisodrinta modernaus baleto stiliaus bruožų. Toliau akivaizdžiai išryškėja kitų tautų (ukrainiečių, vengrų, bulgarų, lenkų, airių) šokio žingsnių samplaika. Viename kiek užsitęsusiame fragmente pompastiškai atliekami pagrindiniai prancūziškojo kankano elementai (?!). Grupiniuose bei soliniuose vyrų pasirodymuose vyrauja klasikinio šokio sukiniai (pirouettes, tours), šuoliai (pas assemblé, grand jeté en tournant, sissones, cabrioles etc.), įterpiami keli virtuoziški triukai, primenantys garsaus Rusijos grando Igorio Moisejevo ansamblio „perliukus”. Atskiruose porų išėjimuose demonstruojami modernūs duetinio šokio pakėlimai, apvedimai, permetimai. Masiškai sukamos „karuselės” atrodo įspūdingai, tačiau dalis jų labiau būdingos slavų tautų choreografijai. O plačiai paplitusio „Suktinio” metu „pilkosios bitutės” pavirto grėsmingomis elektroninėmis „Bitė GSM”.

Sunku atpažinti lietuviškus bruožus

Šioje eklektikoje galima įžvelgti ir lietuvių sceninio šokio žingsnių (kubilo, šoninį, polkos, dvigubąjį sukantis, abikojį sukutį, dvigubąją virvutę), tik kai kuriuos sunku atpažinti – beveik idealus kojų verstumas, pernelyg ryžtingi rankų ir galvos judesiai, dar palydimi energingais šūkaliojimais, suteikia jiems rusų arba moldavų šokio charakterį.

Tuo tarpu priskaičiuojama per 100 lietuvių sceninio šokio elementų, suklasifikuotų į grupes ir aprašytų dar aname šimtmetyje, keliasdešimt įvairių susikabinimų porose bei grupėse, aibė margiausių šokio raštų.

Kitas negatyvus dalykas – arogantiškos manieros, perdėto jausmingumo, pompastikos ir ekstravagancijos demonstravimas. Nejau lietuvio charakteristikoje neišliko tokių įprastų savybių, kaip santūrumas, dvasingumas, natūralus linksmumas? (Beje, šie bruožai ryškiai atsispindi šiuolaikinėje Laimutės Kisielienės, Vidmanto Mačiulskio, Dovilės Binkauskaitės ir kitų choreografų kūryboje.)

Spektaklio finalui pasirinkta prasminga liaudies daina bei ją iliustruojanti videoprojekcija (spalvingi Lietuvos gamtovaizdžio kadrai) bylojo apie tvyrančią scenoje lietuvišką dvasią. Vos viena minutė, skirta patriotiško žmogaus jausmo – pasididžiavimo savo tautybe – atgimimui?

Drįstu abejoti meniškąja, juolab reprezentacine ar išliekamąja šio kūrinio verte. Kita vertus, juk SMS žinute pasiųstas tekstas ir yra trumpalaikis – jis akimirksniu gali būti ištrintas iš telefono atminties, stipriai ir nepalietęs širdies…

„Prikolo“ kultūros reiškinys

„Prikolo“ kultūros reiškinys

Klaipėdos dailės parodų rūmų žurnalas išeis kas ketvirtį.

Rita Bočiulytė

Nenorėdami atsilikti nuo pasaulio ar nusižiūrėję Vilniaus ŠMC, turintį „Pravdą”, Klaipėdos dailės parodų rūmai išleido pirmąjį leidinio „MiGazine“ numerį.

Savo formatu, struktūra, išvaizda ir nuostata pasirodyti kas ketvirtį „MiGazine“ pretenduoja į periodinio leidinio – galbūt alternatyvaus meno žurnalo statusą. Gerai būtų, jei nemokamo. (Nes už „Pravdą” tenka pakloti litą.) Bent jau per pristatymą pirmasis „MiGazine“ numeris kartu su alumi džiaugsmingam studentijos būriui buvo dalinamas už dyką. Tūkstantis egzempliorių – ne milijonas, bet pradžiai – per akis.

Pirmajame leidinio numeryje – kultūrinių įvykių bei meninių procesų apžvalgos, literatūriniai bei analitiniai tekstai, recenzijos, interviu su menininkais, meno projektų kuratoriais. Publikuojamas Dariaus Vaičekausko pokalbis su dailininku, projekto „Nostalžy” kuratoriumi Kęstučiu Šapoka, Vale Kale „Pradedančio kontrabandininko dienoraštis”, Karolio Sienkievičiaus įžvalgos apie „Smurtą ir absurdą Jono Zagorsko kūryboje”, Rolando Rastausko esė „Fotodangus virš Berlyno”, Raimundo Malašausko „Bienalė arba didysis apžvalgos šou”, Akvilės Eglinskaitės “D.I.E.T.A.”, Eglės Deltuvaitės pasvarstymai „Ar menininkui reikalingas kuratorius”, anonsuojama vokiečių fotografės Doris Frohnapfel paroda „Pasienio horizontai”, skelbiamos vasario-gegužės Klaipėdos dailės parodų rūmų parodos, o atvarte į skaitytoją įdėmiai žvelgia ant klozeto kone Rodeno mąstytojo poza įsitaisęs „ketvirčio menininku” tituluotas Adomas Stančikas. Turi humoro jausmą redaktoriai ir autoriai – nepaneigsi. Bet jų „prikolai“ patiks ne visiems. Turėtų būti andergraundas, o iš esmės – popsas.

Kaip visai rimtai teigė „MiGazine“ redaktoriai Darius Vaičekauskas ir Akvilė Eglinskaitė, „tai tęstinis kultūrinės tematikos, iš dalies metraštinio pobūdžio leidinys, siekiantis fiksuoti, analizuoti, pristatyti, puoselėti išskirtinius meno pasaulio aspektus, neabejotinai turinčius įtakos uostamiesčio (ir ne tik) kultūriniam vyksmui. Taip pat juo bus skatinama skirtingų meno sričių ir disciplinų komunikacija, integracija į bendrystę, skirtingų pažiūrų ar kartų autorių partnerystė bei tolerancija“. Galima įtarti, jog pateikta citata – iš oficialios paraiškos projektui…

Nujaučiant skaitytojų troškimą iššifruoti „MiGazine“ reikšmę bei kilmę, leidinio pratarmėje pateikiamos galimos pavadinimo koduotės: „…Meninių Iniciatyvų Grupė. Menas Irgi Gerai… Madingai Iškvėpintas Glamūras… Motyvų Išvietės Grimas…“. Betgi semantinės D.Vaičekausko interpretacijos atskleidžia svarbiausią leidinio koncepciją – nepriklausomi menininkai kviečiami publikuoti savo kūrybą, mintis, idėjas, demonstruoti lakią vaizduotę, erudiciją bei iniciatyvą. Taigi temų bei stiliaus laisvė (ir kalbos kultūra, beje) visiškai atiduota autorių kompetencijai.

Kaip vystysis šios idėjos, parodys ateitis, bet sraigtas jau užsuktas ir, anot šio leidinio redaktoriaus, „glitus įsiurbtos minties manifestas išsiliejo gramatiško gargaliavimo išraiška…“

Pirmąjį „MiGazine“ popartiškai apipavidalino dizaineris Edmundas Lukminas, spausdino Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Jis dedikuotas tragiškai žuvusio menininko Manto Gimžausko atminimui.

Grafikos pamokos

Grafikos pamokos

Kristina Jokubavičienė

Dailininko Stasio Krasausko (1929-1977) grafikos ir piešinių paroda po ilgų kelionių Europoje ir Lietuvoje pasiekė Klaipėdą ir, deja, ką tik jau baigėsi. Parodoje, greta kūrinių, pristatančių beveik visus svarbiausius S.Krasausko grafikos ciklus, buvo eksponuoti retesni, mažiau žinomi darbai, atskleidę labai plačią dailininko kūrybos amplitudę.

Stasio Krasausko grafikos darbai „Motinystė” (1961), „Kaktusas” (1962), iš ciklo „Giesmių giesmė” (1965), „Šeima” (1967), „Bėgantys” (1967).

Be laiko limito

Paroda buvo pavadinta „Praeitis, pasivijusi dabartį“. Kažin, ar tikra kūryba turi laiko limitą, kažkieno nustatytą, po kurio ji tampa praeitimi ir kažką vejasi. Tačiau palikime praeities ir dabarties vingrybes ir parodų pavadinimų madą. Turėjome retą progą: vieni – prisiminti talentingo kūrėjo darbus, kiti – juos pamatyti pirmą kartą.

S.Krasauskas primirštas ne todėl, kad jo kūryba – jau praeitis, ar anuomet gavo Lenino valstybinę premiją, – tam turėjo įtakos ir jo ankstyva mirtis 1977‑aisiais.

Dailininko duktė, taip pat grafikė Aistė Krasauskaitė, pagerbdama tėvo atminimą, pastarąjį dešimtmetį daro didelį darbą. Daugelis skaitė jos parengtą knygą „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“ („Tyto alba”, 2004); dabar A.Krasauskaitė ruošia naują leidinį, skirtą tėvo kūrybai. Duktė atrinko tėvo darbus (šeimos kolekcijoje jų yra per 300), visapusiškai atspindinčius jo kūrybą ir, sukomplektavusi parodą, nuo 2001-ųjų jau pristatė ją Taline, Budapešte, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Seinuose, Punske, Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje, Pakruojyje. 2005-aisiais Kaliningrade S.Krasausko kūrybos paroda buvo surengta didžiausioje srities meno galerijoje, Paryžiuje – „Le Pont Neuf“ (Naujojo tilto) galerijoje.

Ir mažame Lietuvos miestelyje, ir meno išlepintame Paryžiuje parodos sulaukė didelio pasisekimo. Kai 2006-aisiais Lietuvos ambasada pasiūlė parodai „Le Pont Neuf“ galerijoje keleto dailininkų kūrybą, prancūzai iš jų visų pasirinko būtent S.Krasauską.

Universali asmenybė

„Trys moterys” (1963). „Mergaitės profilis” (1971).

S.Krasauskas dažnai vadinamas legendine ar renesansinio tipo universalia asmenybe. Jis buvo profesionalus plaukikas, net 36 kartus pagerinęs Lietuvos plaukimo rekordus, taip pat vandensvydžio rinktinės narys, filmavosi keliuose kino filmuose, net dainavo operoje. Prisiminimų knygose amžininkai jį apibūdina kaip demokratišką, draugišką, „plačios širdies“, bet ir ambicingą, pirmauti mėgusią turtingos prigimties asmenybę. Niekad nesirgęs, fiziškai stiprus ir gražus žmogus, mirė vos 48 metų sulaukęs.

Kalbant apie S.Krasausko kūrybą, dažniausiai vartojami žodžiai – klasikas ir novatorius. Dailininkas yra pasakęs: „Mene turi būti išmintis, protas. Ir grafika turi būti mąsli“.

Prasmingumo paieškos S.Krasausko kūryboje atsiskleidžia per liniją ir jos kuriamą raišką. Nuo pirmųjų piešinių, sukurtų dar besimokant Kauno kūno kultūros institute, svarbiausiu jo kūrybos objektu tapo žmogus, kurio tobulas, lankstus, išraiškingas kūnas bylojo apie dvasinį tobulumą ir grožį, harmonijos įkūnijimą, antikos pasaulio ilgesį. Būdamas Valstybinio dailės instituto antro kurso studentas, S.Krasauskas gavo užsakymą iliustruoti M.Sluckio „Gerus namus“. Visa tolesnė jo kūryba didžiąja dalimi buvo susijusi su knygų iliustravimu. Vyravo poezijos leidiniai, kuriuose ryškėjo poetinis lyrizmas, filosofinis bendražmogiškųjų problemų apmąstymas.

Modernus ir mąslus

Dailininko nepaveikė šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių grafikos posūkis liaudies meno – tradicinės skulptūros ir grafikos – formų link.

Jis nekūrė kaimo gyvenimo, folkloro, tautosakos motyvais, nenaudojo tuo metu madingo dekoratyvaus ir grubaus štricho ar apibendrinto vaizdo.

Jo nedomino tikroviški peizažo motyvai, o kurdamas aplinką savosioms figūroms, jis naudojo modernios poezijos įkvėptų formų įvairovę.

S.Krasauskas iliustravo R.Roždestvenskio „Rekviem“, E.Mieželaičio „Žmogų“, J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“, V.Šekspyro „Sonetus“, A.Baltakio eilėraščių rinktinę „Pėsčias paukštis“, sukūrė ciklus „Langas“, „Giesmių giesmė“, „Moters gimimas“, „Amžinai gyvi“ ir kt.

Jis buvo vienas iš pirmųjų septintojo dešimtmečio dailininkų, plėtojusių klasikinės dailės stilistiką.

Talentingo piešėjo darbai atrodė labai naujai, novatoriškai: ar tai būtų tarybiniams kariams skirta poema „Amžinai gyvi“, per eilinio kario įvaizdį atskleidžianti žmogaus tragedijos temą; ar grakštaus erotizmo kupina „Giesmių giesmė“.

Savosios vertės jie nepraranda ir šiandien, kai vis dažniau mene pasiilgstama atlikimo meistriškumo ir meninės idėjos raiškos prasmingumo.