Judėti…

Judėti…

Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto Gabrio nuotrauka Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą. Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais.

Gytis Skudžinskas

Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką. Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda

“…iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti…

Keliauja nuolat

Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.

Eksponuoja patirtis

Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”, – sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.

Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.

Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.

Maršrutai – aplinkui

Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos. Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą. Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.

Atradimo troškulys

O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?

Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, – drauge teigė Arūnas ir Oksana.

Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.

Tylūs A.Našlėno horizontai

Tylūs A.Našlėno horizontai

Augustino Našlėno fotografijos iš ciklų „Laukų ramybė“ ir „Trys peizažai”.

Danguolė Ruškienė

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros ketvirtakursis Augustinas Našlėnas Klaipėdos fotografijos galerijoje pristato žmogaus ir gamtos dermės temą gvildenančią autorinę parodą „Tolimųjų horizontų pilkuma“, veiksiančią iki balandžio 12-osios.

Kvietimas grįžti

Anot autoriaus, pats pa-rodos pavadinimas nusako jos esmę. „Tolimųjų horizontų pilkuma“ –kvietimas grįžti prie pirmapradės gamtos, kaip tikrumo ir grynumo vienio, be pakaitalų, sintetinių svetimkūnių, kurių apstu šiandienos miestiečio egzistencijoje.

Lyriškos fotografijos perša savitą komunikavimo su suvokėju formą – tylą. Tokiu būdu jos sukuria tarp savęs ir suvokėjo tam tikrą distanciją, kurią galima įveikti tik gilių apmąstymų keliu.

Parodoje eksponuojami darbai nepasiduoda skubotam ir paviršutiniškam vertinimui. Kiekviena fotografija iš žiūrovo išsireikalauja atitinkamą laiko ir dėmesio atkarpą. Tik tada fotografijos sluoksnis po sluoksnio atidengia autoriaus minčių klodą.

Priešpastato gamtą

A.Našlėnas labai jautriai ir subtiliai šiuolaikiniam žmogui priešpastato trapią, nepretenzingą, nesudėvėtą, nors kartais ir nusavintą, todėl beprarandančią pirmapradiškumą gamtą.

Gamtos vaizdų ne(su)banalinimas susijęs su juose vos pastebimai nužymėtais civilizacijos pėdsakais: laukinių medžių viršūnių ornamentiką trikdančiomis kaimo trobesių horizontalėmis, vidury pievos stūksančiu epochų kaitą liudijančiu senoviniu šuliniu su svirtimi ar grubiais štrichais piešinį dangaus skliaute formuojančiomis šiaudų kupetų kartimis.

Visur, jeigu ne regimas, tai numanomas peizažo socializacijos momentas. Tačiau A.Našlėno fotografijoje – jokių prašalaičio pėdsakų. Cituojamos erdvės įsileidžia tik savo prigimtimi giminingą sielą.

Fiksuoja jauseną

Autoriaus darbuose siužetas nėra svarbiausia. Reali materija – tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Siekiama užfiksuoti ne realybę, o jauseną, užgimstančią autoriaus santykyje su ja.

Fotografijos kupinos ne tik mąslumo ir dvasingumo, bet ir mistikos. Siekdamas paskirų objektų niveliacijos, jaunasis kūrėjas visą fotografijos plokštumą užkloja tiršta ūkų pilkuma. Kartais susintetindamas ją iki (ne) kokybinio grūdėtumo.

Pasirinkdamas nespalvoto kadro estetiką, autorius išvengia pašalinių reikšmių, susikoncentruoja prie šviesos, kaip pagrindinės išraiškos priemonės. Atsisakydamas raiškaus apšvietimo, dažnai šviesos šaltinį užklodamas neperregimu debesų sluoksniu, padaro jį tik nuspėjamą. Tokia šviesa pamažu dematerializuoja objektus, tirpdo jų kontūrus, suteikdama jiems neribotas transformavimosi galimybes. Vaizdiniai persilieja vienas į kitą, skęsdami kadro gilumoje blunka, kol galiausiai visiškai ištirpsta. Jokių skambių kontūrų, jokių šaižių blyksnių, trikdančių rimtį.

Norint išgirsti…

Taupų raiškos priemonių arsenalą papildo dinamiška kompozicija. Žvilgsnis koncentruojamas tai kadro centre, tai nejučiomis išsiskaido po visą fotografijos plokštumą ar susitelkia palei vieną iš kadro ribų vertikalių. Kadro kompozicija išbarstyta, centrinis motyvas tai eliminuojamas iš kadro, tai vėl į jį sugrąžinamas.

Tačiau pasirenkamas vaizdinys neatrodo atsitiktinis. Vaizdinių autentiškumą pabrėžia ir „žiūra akių lygyje“. A.Našlėnas neieško įmantrių rakursų, nesistengia perkurti vaizdinių prasmių ar suteikti kūriniams svorio papildomomis interpretacijomis. Viskas čia aišku ir atpažįstama.

Anot paties autoriaus, jo kūrybą veikia ir lietuvių fotografijos mokyklos klasikai, aštuntajame dešimtmetyje populiarinę lyrinį peizažą, – R.Rakauskas, A.Kunčius, ir socialinio peizažo atstovo R.Treigio darbai. Tačiau bene daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti su fotomenininko S.Žvirgždo kūryba.

A.Našlėno horizontuose yra tik vienas laikas – praeitis, komunikuojanti su dabartimi. Ir tik vienas herojus – gamta. Jo gamta kalba pašnibždomis. Norint ją išgirsti, reikia išmokti patylėti. Labai tyliai patylėti.

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

„Nuodėmės užkalbėjimas“ – netikrumo išvarymas iš lietuviško kino

Aivaras Dočkus

Kai filmas turi sielą, jis turi ir kūną. Kai aktoriai natūraliai taria sudėtingą tekstą, jie sublizga ir atvirose erotinėse scenose. Kai filmavimą gaubia mistika, ji persiduoda į ekraną…

Kadrai iš naujojo A.Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Todėl iš esmės „Nuodėmės užkalbėjimas“ Algimantui Puipai pavyko.

Pirmosios scenos – nedrąsios

Filmas be griausmingų atradimų, be pretenzijų į šedevrą ir kartu be „perspaudimo“ į tariamo meno pusę. To nepavyko išvengti nevykusiame „Dievų miške“, kur aktorių – daug ir visi – nevaldomi.

„Nuodėmės užkalbėjime“ aktorių nedaug, bet kiekvieno misija – šventai didelė. Atsakomybė – taip pat.

Tuo psichologinė drama ir sunki. Jei tik vienas pradeda meluoti, sugriūna visas filmas. Netiki vienu, nebetiki visais. Kiekvienas judesys ar ištartas sakinys tampa įtartinas.

Nežinia, ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo filmuojamas chronologiškai, t. y. išsaugant scenarijaus įvykių seką, tačiau pirmosios scenos aktoriams kažkokios nedrąsios, neįtikinamos. Kunigas labai dirbtinis. Ir Vika bekvapė. Tarsi bandytų save užčiuopti. Tai pavyksta padaryti kiek vėliau.

Įtikinamai, skaudžiai

Filmo tikrumas atsiranda su Nelės Savičenko pasirodymu ekrane. Jos psichologė padiktuoja tempą, kurį vėliau pagauna ir kiti. Tikrumo tempas. Tuomet įvyksta Vikos išsiskyrimo su Pauliumi scena ir supranti, kad lietuviai gali kurti kiną ir gali teisingai vaidinti.

Rasa Samuolytė pakeičia tris taktikas. Verkia, juokiasi, būna nuoširdi ir ironizuoja. Mato save iš šalies ir nebemato nieko, užsirakina skausme. Natūraliai dramatiškas epizodas. Po jo vis bandau spėlioti, į kokią Holivudo aktorę Rasa panašesnė – Driu Berimor ar Keitę Hadson. Ugninis grožis.

Po šios sudėtingos scenos jau paprasčiau priimti tai, kas vyksta ekrane, už gryną pinigą. Nors daugelis dialogų truputėlį per sunkūs, kvepia teatrališkumu. Tačiau N.Savičenko sunkumą nusimeta vienu žvilgsniu. Kaip drabužius meilės scenose.

Erotika „Nuodėmės užkalbėjime“ neišvengiama. Apie kai kuriuos momentus prirašyta spaudoje dar prieš premjerą krūva nesąmonių. Atseit, šokiruoja. Neva, lietuvių kine to nebuvo… Šiaip tai čia jokios sensacijos. Tiesiog aktoriams tai pavyko padaryti tikroviškai. Įtikinamai. Skaudžiai.

Neleido nuslysti

Tie visi košmariški sapnai ir vizijos atrodo gana nešviežiai. Bet mašina sudaužoma kaip veiksmo filme. Kraujas laša kaip siaubo filme. Todėl bendro įspūdžio nesugadina, o svarbiausia, kad nesuardo istorijos.

Siužetas labai aiškus, ir tai lietuviškam kinui jau savaime pliusas. Yra viena stebinančiai stipri scena, kuri šiaip su filmu neturi nieko bendra. Darbininkai remontuoja bažnyčią, senas kunigas uždainuoja, visi nuščiūva. Gražu.

Gaila, kad A.Puipa neišdrįso šį epzodą sumontuoti su kokia kita scena, kad ir su Vikos ėjimu į apleistą namą atsiduoti brutaliam seksui. Būtų dar vienas drąsus lietuviško kino žingsnis.

Nebuvo. Ir dar darbininkai sugalvojo paploti. Čia žiauriai banalu. Tarsi pasiteisinimas už svetimkūnį filme.

Iš visų charakterių mažiausiai įdomus Go. Kažkoks perdaug Smoriginas. Ir nelabai išprotėjęs, nors pagal scenarijų turėtų būti. Gal šiam vaidmeniui kokį nežinomą, nenuspėjamą aktorių vertėjo išbandyti?

Nepaisant pastabų, „Nuodėmės užkalbėjimas“ – neprastas kinas, kurį reikia moraliai ir finansiškai palaikyti, pamatyti. Turbūt prie jo prisilietė Jurgos Ivanauskaitės aura ir neleido nuslysti į nuobodumo ir dirbtinumo bedugnę.

Pabaigoje dar kartą – nuoširdi simpatija Nelei ir Rasai. Duetui, kuris užkalbėjo didžiausią lietuviško kino nuodėmę – vaidybos netikrumą…

„Prikolo“ kultūros reiškinys

„Prikolo“ kultūros reiškinys

Klaipėdos dailės parodų rūmų žurnalas išeis kas ketvirtį.

Rita Bočiulytė

Nenorėdami atsilikti nuo pasaulio ar nusižiūrėję Vilniaus ŠMC, turintį „Pravdą”, Klaipėdos dailės parodų rūmai išleido pirmąjį leidinio „MiGazine“ numerį.

Savo formatu, struktūra, išvaizda ir nuostata pasirodyti kas ketvirtį „MiGazine“ pretenduoja į periodinio leidinio – galbūt alternatyvaus meno žurnalo statusą. Gerai būtų, jei nemokamo. (Nes už „Pravdą” tenka pakloti litą.) Bent jau per pristatymą pirmasis „MiGazine“ numeris kartu su alumi džiaugsmingam studentijos būriui buvo dalinamas už dyką. Tūkstantis egzempliorių – ne milijonas, bet pradžiai – per akis.

Pirmajame leidinio numeryje – kultūrinių įvykių bei meninių procesų apžvalgos, literatūriniai bei analitiniai tekstai, recenzijos, interviu su menininkais, meno projektų kuratoriais. Publikuojamas Dariaus Vaičekausko pokalbis su dailininku, projekto „Nostalžy” kuratoriumi Kęstučiu Šapoka, Vale Kale „Pradedančio kontrabandininko dienoraštis”, Karolio Sienkievičiaus įžvalgos apie „Smurtą ir absurdą Jono Zagorsko kūryboje”, Rolando Rastausko esė „Fotodangus virš Berlyno”, Raimundo Malašausko „Bienalė arba didysis apžvalgos šou”, Akvilės Eglinskaitės “D.I.E.T.A.”, Eglės Deltuvaitės pasvarstymai „Ar menininkui reikalingas kuratorius”, anonsuojama vokiečių fotografės Doris Frohnapfel paroda „Pasienio horizontai”, skelbiamos vasario-gegužės Klaipėdos dailės parodų rūmų parodos, o atvarte į skaitytoją įdėmiai žvelgia ant klozeto kone Rodeno mąstytojo poza įsitaisęs „ketvirčio menininku” tituluotas Adomas Stančikas. Turi humoro jausmą redaktoriai ir autoriai – nepaneigsi. Bet jų „prikolai“ patiks ne visiems. Turėtų būti andergraundas, o iš esmės – popsas.

Kaip visai rimtai teigė „MiGazine“ redaktoriai Darius Vaičekauskas ir Akvilė Eglinskaitė, „tai tęstinis kultūrinės tematikos, iš dalies metraštinio pobūdžio leidinys, siekiantis fiksuoti, analizuoti, pristatyti, puoselėti išskirtinius meno pasaulio aspektus, neabejotinai turinčius įtakos uostamiesčio (ir ne tik) kultūriniam vyksmui. Taip pat juo bus skatinama skirtingų meno sričių ir disciplinų komunikacija, integracija į bendrystę, skirtingų pažiūrų ar kartų autorių partnerystė bei tolerancija“. Galima įtarti, jog pateikta citata – iš oficialios paraiškos projektui…

Nujaučiant skaitytojų troškimą iššifruoti „MiGazine“ reikšmę bei kilmę, leidinio pratarmėje pateikiamos galimos pavadinimo koduotės: „…Meninių Iniciatyvų Grupė. Menas Irgi Gerai… Madingai Iškvėpintas Glamūras… Motyvų Išvietės Grimas…“. Betgi semantinės D.Vaičekausko interpretacijos atskleidžia svarbiausią leidinio koncepciją – nepriklausomi menininkai kviečiami publikuoti savo kūrybą, mintis, idėjas, demonstruoti lakią vaizduotę, erudiciją bei iniciatyvą. Taigi temų bei stiliaus laisvė (ir kalbos kultūra, beje) visiškai atiduota autorių kompetencijai.

Kaip vystysis šios idėjos, parodys ateitis, bet sraigtas jau užsuktas ir, anot šio leidinio redaktoriaus, „glitus įsiurbtos minties manifestas išsiliejo gramatiško gargaliavimo išraiška…“

Pirmąjį „MiGazine“ popartiškai apipavidalino dizaineris Edmundas Lukminas, spausdino Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Jis dedikuotas tragiškai žuvusio menininko Manto Gimžausko atminimui.

Teatro apdovanojimų lietus

Teatro apdovanojimų lietus

Rita Bočiulytė

Du Lietuvos „Auksiniai scenos kryžiai“, trys Klaipėdos „Padėkos kaukės“ ir viena Kauno „Fortūna“ – taip gausiai šiemet įvertinti uostamiesčio teatralų nuopelnai teatro menui.

Klaipėdos „Padėkos kaukėmis“ įvertinti aktorių Lino Zubės, Marijos Černiauskaitės-Barauskienės ir Nelės Savičenko nuopelnai scenai. Klaipėdietis režisierius Alvydas Vizgirda iš Kauno parsivežė „Fortūną“. Per iškilmingą teatralizuotą apdovanojimų ceremoniją Klaipėdos koncertų salėje „Padėkos kaukes“ išdidžiai demonstravo Pilies teatro „sirenos“. Klaipėdos miesto merui Rimantui Taraškevičiui atplėšiant vokus su laureatų vardais, Mimas Aleksas Mažonas įkūnijo publikos nekantrumą – kas gi tie trys laimingieji, kuriems tuoj tuoj bus įteiktos „Padėkos kaukės“?.. Istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“ padėjo sukurti šventinę Teatro dienos renginio nuotaiką. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tarp geriausiųjų šalyje

Minint Tarptautinę teatro dieną, vakar Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre paskelbtos ir 17-ai geriausių Lietuvos profesionalaus teatro menininkų įteiktos Kultūros ministerijos premijos (7150 Lt) ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“.

Tarp 2006-2007 metų šalies teatrinio sezono geriausiųjų darbų – ir sukurti Klaipėdoje.

Vilnietė scenografė Jūratė Pau-lėkaitė „Auksinį scenos kryžių“ ir geriausio metų scenografo titulą pelnė už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Kelias į Damaską“ pagal A.Strindbergo trilogiją (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausia šalies dramos aktore pripažinta Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko. „Auksinis scenos kryžius“ jai įteiktas už Ponios Terbiuš vaidmenį E.E.Šmito komedijoje „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys), Motinos, taip pat Abatės vaidmenis „Kelyje į Damaską“.

Apdovanojo Klaipėda

Už šiuos vaidmenis N.Savičenko apdovanota ir viena iš trijų šiemetinių Klaipėdos „Padėkos kaukių“. „Dėkoju komisijai ir kolegoms, be kurių scenoje aš nieko nereiškiu“, – susijaudinusi sakė aktorė, atsiimdama apdovanojimą.

Iškilmingoje teatro apdovanojimų ceremonijoje, pirmadienį surengtoje Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pernai įsteigtą apdovanojimą – stilizuotą „Padėkos kaukę“ – už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui įteikė Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius. Iš dešimties šiemet nominuotų miesto teatralų ekspertų komisija išrinko tris laureatus.

„Padėkos kauke“ įvertinti ir Klaipėdos dramos teatro aktorės Marijos Černiauskaitės-Barauskienės nuopelnai teatro meno kultūrai. Paskelbus apie apdovanojimą, aktorei salė plojo atsistojusi.

„Esu labai sujaudinta ir labai laiminga, – kalbėjo susigraudinusi teatro veteranė. – Ačiū režisieriui Alvydui Vizgirdai už šio apdovanojimo idėją. Turi Vilnius, turi Kaunas, pagaliau turime ir mes. Man labai gaila, kad šalia manęs jau nebėra mano vyro – aktoriaus Balio Barausko. Suskaičiavau, sudėjus – 104 metai mudviejų bendro darbo teatre. Laimingų metų… Estafetę perduodu dukrai Eglei Barauskaitei ir jos vyrui Dariui Meškauskui. Kartu sudėjus, jiedu 34 metus irgi atidavė teatrui. Mes – jau nueinantys… Mylėkite ateinančius, jaunus aktorius, kurie džiugins Klaipėdos žiūrovus“.

Klaipėdos lėlių teatro aktorius Linas Zubė „Padėkos kauke“ apdovanotas už vaidmenis ir nuopelnus lėlių teatro scenai.

„Garbės žodis, nesitikėjau, pralošiau lažybas“, – juokėsi laimingas aktorius. Jis dėkojo Klaipėdos lėlių teatrui, „turėjusiam įžūlumo“ apdovanojimui teikti jo kandidatūrą, ir savo šeimai, trims vaikams, neleidžiantiems tėčiui nulipti nuo scenos.

Atėjo neabejingi

Šiemet Teatro dienos šventę ir „Padėkos kaukės“ laureatų apdovanojimus praturtino Klaipėdos universiteto istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“, Klaipėdos brass kvintetas, mimas Aleksas Mažonas ir Pilies teatro „sirenos“, renginį žaismingai vedė Linas Zubė ir Toma Gailiutė.

Publikos susirinko negausiai, nors renginys buvo nemokamas. Net pačių teatralų jame buvo vos keliasdešimt. Bet atėjo tikrai neabejingi teatro menui ir jo kūrėjų talentui. Po renginio gurkšnodami šampaną visi šiltai sveikino laureatus ir vieni kitus su Teatro diena.

Į uostamiesčio teatralų šventę ką tik iš Kauno grįžęs režisierius Alvydas Vizgirda atsinešė bičiuliams parodyti savo „Fortūną“. Šis Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus apdovanojimas jam įteiktas už geriausią mažosios formos spektaklį Kaune – D.Bernhardo dramą „Pietūs su Liudviku“, praėjusį rudenį režisuotą Kauno dramos teatre. „Sunki, bronzinė ir prasminga skulptūrėlė“, – šypsojosi režisierius.

Įrėmintos kaip paveikslai „Padėkos kaukės“ – irgi įspūdingos, nors miniatiūrinės. Klaipėdietis juvelyras Audrius Paserpskis jas sukūrė iš sidabro, papuošė auksu ir smaragdais. Anot apdovanojimų organizatoriaus Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Valentino Klimo, jos ir kainavo nemažai: kiekviena – per tūkstantį litų.

Antri metai teikiamos jos – vienišos, be įprastų apdovanojimo palydovių – premijų. Klaipėdos miesto savivaldybė vis neranda lėšų „pastiprinti“ prizą pinigais. Gal jau kitąmet?..

Koncertavo už Atlanto

Koncertavo už Atlanto

Rita Bočiulytė

Klaipėdiečių atliekama muzika skambėjo JAV – per oficialius priėmimus ir bažnyčiose.

Vargonininkė Elena Paradies ir birbynininkas Vytautas Tetenskas įsiamžino Norvalko (JAV) bažnyčioje, kurioje koncertavo. Nuotrauka iš prof. V.Tetensko asmeninio archyvo

Su Prezidentu

Vasario 6-14 dienomis trys Klaipėdos muzikantai su Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vytautas Tetenskas (birbynė), Regimantas Šilinskas (skrabalai) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas) – nestandartinis trio, – toks, kokio, anot Klaipėdos universiteto prof. V.Tetensko, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Jis susibūrė praeitą rudenį prieš Lietuvos muzikų paradą. Nuo tol trijulė jau koncertavo Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Šilutėje, Šilalėje ir kitur. „Kas tik mus išgirsta, stebisi, žavisi ir kviečia pagroti dar”, – sakė džiaugdamasis trio sėkme V.Tetenskas. Vis dėlto pakvietimas su Lietuvos Prezidento delegacija vykti į JAV klaipėdiečiams buvo netikėtas.

San Franciske ir Vašingtone klaipėdiečiai muzikavo per Jo Ekscelencijos susitikimus su JAV prezidento Dž.Bušo aplinka, šių miestų merais, verslininkais. Surengė koncertą San Franciske ir dar tris – Vašingtone. „Turėjome atlikti 30-40 minučių programas, – pasakojo „Klaipėdai” V.Tetenskas. – Grojome labai įvairią muziką – lietuvišką, džiazą ir pasaulinę klasiką. Pavyzdžiui, B.Dvariono „Medinį žirgelį”, Č.Parkerio „Mano mažuosius batelius”, Ž.Bizė „Karmen” uvertiūrą, J.Štrauso polką „Trik trak”. Taip pat mudu su S.Šiaučiuliu pagrojome R.Žigaičio „Ryto melodiją”. Manau, deramai atstovavome Lietuvos muzikinei kultūrai.”

JAV bažnyčiose

Vos spėjus klaipėdiečiams sugrįžti namo, V.Tetensko jau laukė kita koncertinė kelionė už Atlanto. Į JAV jis sugrįžo vasario 23-iąją su uostamiesčio vargonininke Elena Paradies. Ši kelionė, trukusi iki kovo 4-osios, jau seniai buvo numatyta, ją organizavo JAV vargonininkų gildija. Koncertai buvo suplanuoti Broktone, Norvalke ir Niujorke.

Šįkart grojo visai kitą programą – lietuvių autorių muziką ir klasiką: A.Stankevičiaus „Raudotinę”, J.Juozapaičio „Nendres”, specialiai parašytas birbynei ir vargonams. Solo V.Tetenskas pagrojo J.Švedo „Raliavimą”, E.Paradies – V.Bartulio kūrinį vargonams. Kartu dar jiedu atliko H.Perselio, J.S.Bacho, M.A.Šarpantjė, S.Klarko, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, T.Albinonio muziką.

Tai buvo vienos dalies rečitaliai, trukę šiek tiek ilgiau nei po valandą.

Koncertai vyko bažnyčiose, kuriose į juos publika renkasi specialiai, praėjus valandai po mišių.

„Šiek tiek nustebome, kad klausytojų buvo tikrai daug. Broktone susirinko gal penki šimtai žmonių, didžiulėje bažnyčioje neliko tuščių vietų. Koncerte sutikome daug mūsų tautiečių. Keista, bet daugelis tokio lietuviško muzikos instrumento kaip birbynė nebuvo girdėję. Matyt, jie senokai išvažiavę iš Lietuvos. Kai baigėsi koncertas, jie man nedavė ramybės – išgraibstė visas kompaktines plokšteles, kurias buvau atsivežęs, ir prašė, kad, kai atvažiuosiu kitąsyk, atvežčiau daugiau”, – dalijosi įspūdžiais V.Tetenskas.

Muzikantas džiaugėsi, kad ir kiti amerikiečiai labai šiltai priėmė jo su E.Paradies koncertus, po jų plojo atsistoję, visuose teko groti bisui.

Pakvietė sugrįžti

Kitąmet jiedu pakviesti į Bostone (JAV) vykstantį Baltijos šalių koncertų ciklą. „Iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos jie kasmet pasikviečia po atlikėją ar grupę. Taigi 2008-aisiais mūsų duetas turėtų atstovauti Lietuvai. Jei tik nebus finansinių trukdžių, nes tokia kelionė – tolima ir brangi. Bet amerikiečiai žadėjo tuo pasirūpinti”, – sakė V.Tetenskas.

Amerikoje jis, kaip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, bandė užmegzti kontaktus su tenykščiais universitetais, ruošiančiais muzikos atlikėjus. „Kaip išsiaiškinome, Harvarde ruošiami tik muzikologai, o su Heilio universiteto Muzikos fakultetu šiokius tokius ryšius pavyko užmegzti, žiūrėsim, gal kas nors iš to ir išeis”, – šypsojosi profesorius.

Balandį jo, R.Šilinsko ir S.Šiaučiulio trio koncertuos Lietuvos pajūrio miestuose ir miesteliuose – Kretingoje, Salantuose, Skuode, Ylakiuose, Plateliuose. „Žmonėms labai patinka mūsų muzika. Nepaleidžia nuo scenos. Grotume pusę dienos, turbūt dar prašytų ir klausytųsi”, – juokėsi V.Tetenskas, kalbėdamas apie netikėtą, unikalų muzikantų trio.

Gali būti, kad jau šį rudenį jie ir vėl gros JAV.

Su premjera – į festivalius

Liudmila Vėgelienė. Nepaklusnioji. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 74×95 cm.

 

Su premjera – į festivalius

Uždarytas rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatras vaidina spektaklius kitose scenose, gastroliuoja po Lietuvą, balandį pasirodys festivaliuose Kaune ir Rumunijoje.

Vieną iš populiariausių spektaklių – M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė) Klaipėdos dramos teatro aktorės V.Leonavičiūtė, N.Savičenko ir R.Šaltenytė kovo 22-ąją paro-dė Šilutėje, o balandžio 18-22 dienomis vaidins Marijampolės, Vilkaviškio, Kėdainių, Mažeikių publikai.

Kovo 31 ir balandžio 1 dienomis klaipėdiečiai gastroliuos Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Ten parodys du spektaklius – V.Krėvės „Raganių” (rež. K.Macijauskas) ir E.E.Šmito „Paleistuvį” (rež. P.Gaidys). Į Panevėžį Klaipėdos dramos teatras dar sugrįš balandžio 25-ąją – su Šeiniaus „Kupreliu” (rež. K.Macijauskas).

Klaipėdos dramos teatre režisieriaus O.Koršunovo ką tik pastatytas „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją balandžio 11-ąją pradės 29-ąjį „Lietuvos teatrų pavasarį” Kaune, o balandžio 24-ąją bus pristatytas tarptautiniame teatrų festivalyje Rumunijoje.

Atidarė galeriją Kopenhagoje

Atidarė galeriją Kopenhagoje

Klaipėdietė dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago kovo 5-ąją atidarė savo galeriją Danijos sostinėje Kopenhagoje.

„Yurga” pavadinta galerija įsikūrusi Kopenhagos senamiesčio centre. „Nedidukė, bet labai graži”, – džiaugėsi dailininkė, pasirašiusi „frančizės” sutartį. Anot jos, labai nenoriai danai įsileidžia į savo meno rinką kitų šalių menininkus, ypač kuriančius dizaino srityje. „Labai ilgai mąsto ir renkasi. Juk Danija – dizaino kraštas. Jiems įtikti nėra lengva. Turėjau labai stengtis”, – prisipažino juvelyrė.

Galerijoje Kopenhagoje ji išeksponavo septynias naujas savo juvelyrikos kolekcijas. „Paparčio žiedas” – su baltų simbolika – 12 papuošalų. „Ženklai” – 15 kūrinių su įvairiausiais ženklais – pagoniškais ir krikščioniškais, o „Skaičiai” – su įvairiausiais skaitmenimis, arabiškais rašmenimis.

10-ies sagių kolekcija „Sparnai” vaizduoja Jurgos juvelyrikoje pamėgtus paukščius. Papuošalų vaikams kolekcijoje „Obuolio sėkliukė” – šeši krikštynų pakabukai mažyliams. „H2O” kolekcijos 15 papuošalų – žiedai, pakabukai ir sagės su stilizuotais vabzdžiais, lipte aplipusiais aplink skirtingus akmenukus – topazus, gintarą, turmalinus – kaip apie vandens lašus. Be to, Jurga sukūrė vestuvinių žiedų kolekciją „Mes” – aštuonis „duetus” iš balto ir geltono aukso. Kaip ji sako, labiau parodai, nei pardavimui. „Dar yra viena tekstilės kolekcija – visokie siuvinėti aksesuarai iš natūralaus šilko, krepo – daugiau mados negu meno”, – pasakojo juvelyrė.

Per pastarąjį pusmetį J.Karčiauskaitė taip pat dalyvavo tradicinėje parodoje Madride, kur kasmet pristatomos Ispanijos juvelyrikos tendencijos, juvelyrikos parodose Paryžiuje (Prancūzija), Kaliningrade (Rusija), Vašingtone (JAV).

Kadangi juvelyrės vyras ispanas tapytojas Lino Lago ruošiasi gyventi „viena koja” Madride, o kita – Niujorke, Jurga savo artimiausios ateities planus taip pat sieja su tais dviem miestais. „Jei išvažiuosiu ilgesniam laikui į užsienį, tai būtinai studijuosiu gemologiją – mokslą apie akmenis, – sakė juvelyrė. – Jei tik pavyks susitarti su kokia nors rimta mokykla, kad ji mane priimtų ir pagreitintų kursą, nes per metus norėčiau jį baigti.”

Stato Kauno Mažajame teatre

Stato Kauno Mažajame teatre

Pralenkdamas Klaipėdos teatrus, Kauno Mažasis teatras susidomėjo jaunųjų uostamiesčio dramaturgų pjesėmis ir klaipėdiečius kviečiasi režisuoti spektaklius.

Balandžio vidury režisierius Vytautas Balsys į Kauno Mažojo teatro sceną ruošiasi išleisti spektaklį-pokštą „Mokėk – duosiu” pagal klaipėdietės Gitanos Gugevičiūtės pjesę „Labas gyvenimas”.

„Ją „atradau” šiąvasar Palangoje vykusiose dramaturgijos ir teatro kūrybinėse dirbtuvėse”, – sakė „Klaipėdai” Kauno Mažojo teatro meno vadovas V.Balsys. Jį G.Gugevičiūtės pjesėje patraukė dviejų žmonių – vyro ir moters – santykių dramatizmas, jų nuolatinė kova. „Spektaklis bus apie tai, kad už viską gyvenime, žmogau, reikia mokėti… Scenografė ir kostiumų dailininkė – Inga Kažemekienė, vaidins aktoriai Ramūnas Šimukauskas, Asta Steponavičiūtė ir Saulius Bagaliūnas. Seniai dirbu be kompozitorių, muziką parenku pats. Man ji yra toks pat dramaturginis slenkstis, kurį turiu peržengti pats”, – tvirtino režisierius.

Klaipėdos dramos teatre ką tik pastatęs V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”, Darius Rabašauskas praėjusį sekmadienį išvyko į Kauną. Ten Mažajame teatre jis pakviestas pastatyti M.Ivaškevičiaus pjesę „8-230, tai aš”. „Norėtume premjerą išleisti dar šį sezoną, jei aktoriai nebus labai užsiėmę”, – prasitarė jis. Šią pjesę jis statys antrąsyk. 2003-iaisiais D.Rabašauskas ją režisavo Klaipėdos Pilies teatre, gindamas magistro diplomą.

Rudenį Klaipėdos „Aušros” teatro režisisierė Edita Prakuliauskaitė vėlgi Kaune turėtų statyti kito klaipėdiečio – Mindaugo Valiuko pjesę „Septyniolika”. Režisierė dešimtmetį dirba uostamiesčio vaikų ir jaunimo teatre, nori išmėginti jėgas kurdama spektaklį su suaugusiais ir suaugusiems. Tokį šansą jai suteiks Kauno Mažasis teatras.

Antrą dešimtmetį Kauno senamiestyje gyvuojantis Mažasis teatras remiamas miesto savivaldybės. Jis neturi savo trupės. Jo spektakliuose pagal sutartis vaidina įvairių profesinių teatrų aktoriai. Repertuare dominuoja šiuolaikinių autorių kūriniai, teatrą garsina drąsūs kūrybiniai eksperimentai.

„Šermukšnis” pražys 14-ąjį kartą

„Šermukšnis” pražys 14-ąjį kartą

Birželio 6-10 dienomis Klaipėdos senamiestyje išsiskleis XIV tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ žiedai.

Atsiskyręs nuo Jūros šventės, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režsisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje.

Į „Šermukšnį” žada atvažiuoti teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Rusijos ir Lenkijos. Festivalį atidaryti pakviestas Romano Viktiuko teatras iš Maskvos, ketinantis atvežti O.Vaildo „Salomėją“ (rež. R.Viktiukas).

Miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks: Klaipėdos Pilies teatro ir pantomimos teatro „A“ hepeningas, bus rodomas pantomimos teatro „A“ gatvės vaidinimas „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas), į teatrališką karnavalinį siautulį įsuks „Sirenos” – Klaipėdos Pilies teatro artistų, „Vėjūnės“ ir „Aitros“ šokėjų demonstruojama kaukių kolekcija, bus atidengtas paminklas raudančiai teatro mūzai… Visa tai skambės kaip kvietimas į piliavietę – festivalio širdį.

Joje Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodys L.Hal „Šaukštaveidę Stainberg“ (rež. M.Misiūnaitė), Kauno Mažasis teatras – E.Ensler „Katytę P“ (rež. V.Balsys), Kauno dramos teatras – „Kelionę į kambario vidų” (rež. A.Jankevičius) ir T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda). Spektaklį „Chick-stick“ vaidins lenkų teatras AKT, Tilzit teatras (Rusija) – A.Strinbergo „Freken Juliją“ (rež. J.Marčelis).

O klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir chorvedys Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“, mišrus choras „Cantare“ – ypatingą koncertą. Piliavietėje „vaidensis” ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai”.

„Šermukšnio” uždaryme laukiamas pasirodant lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Karnavalo kova@su Gavėnia“ (aut. E.Vycickovska).

Festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio jo teritorijoje piliavietėje veiks teatrabaris „Božegraika”.

Ruoškitės – „Šermukšnis” jau krauna pumpurus.