„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino

Violeta Milvydienė

Plačiai spaudoje išreklamuotas, dar 2005-ųjų pabaigoje per TV3 demonstruotas Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „zmones:)” Žvejų rūmų rampų šviesas Klaipėdoje išvydo tik šiemet kovo 5-ąją.

Akimirkos iš Anželikos Cholinos šokio projekto „zmones:)”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Intriguojančiame pavadinime – ne gramatinės klaidos, – tai žodis „Žmonės”, parašytas trumpąja žinute ir iš mažosios raidės (beje, tuo įžeidęs net diskutuojančius internautus).

Sukėlė daug klausimų

Šiam išoriškai įspūdingam, spalvingam reginiui pilna žiūrovų salė pabaigoje plojo atsistojusi. Nenuostabu, pas mus madingos „piarinės” istorijos, populiarūs įvairūs šou, tebevyrauja kičinių renginių, neskoningų koncertinių programų sindromas. Ryški specialisto akiai tendencija – meno, kultūros reiškinių „supopsėjimą” bandoma teisinti aktualizavimu ar moderninimu. Ir matytą spektaklį būtų galima atitinkamai įvertinti – prilyginti šou, vadinti parodija, jeigu…

…Jeigu šio projekto, užsakyto ir įgyvendinto bendrovės „Bitė Lietuva” 10-mečiui, autoriai nedeklaruotų lietuvių liaudies šokio „atgaivinimo” idėjos. Tokia deklaracija, kaip ir kitas A.Cholinos teiginys, jog „tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas”, glumina, sukelia prieštaringas diskusijas, provokuoja ypatingai reakcijai – ilgiau pasamprotauti šia opia tema, tuo pačiu giliau paanalizuoti pristatytą kūrinį.

Svarbu informuoti visuomenę

Kad minėti teiginiai neklaidintų visuomenės, svarbu pateikti keletą argumentų ir faktų.

Štai jau 40 veiklos metų skaičiuoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra, kur viena svarbiausių programos disciplinų – būtent lietuvių tautinis šokis. Be kitų dėstomų dalykų, čia taip pat studijuojami liaudies papročiai, folkloras, o šokio kompozicijos kuriamos ir tradiciniais, ir moderniais principais. Vis dažniau tautinio šokio ir šiuolaikinio stiliaus sintezė jaučiama studentų diplomų gynimo koncertuose, nauji kūrybiniai darbai įtraukiami į ansamblių programas, šokių švenčių repertuarą.

Nemaža dalis katedros absolventų sėkmingai dirba įvairiuose švietimo ir kultūros baruose, propaguodami lietuvišką šokį, jų vadovaujami kolektyvai reprezentuoja šalį užsienyje, pelnydami laurus bei tenykštės publikos pripažinimą.

Kelios dešimtys mėgėjiškų šalies tautinių šokių grupių ir ansamblių dalyvauja Dainų ir šokių šventėse, kurių tradicija pagaliau (po 80 metų gyvavimo) pripažinta žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Keliolika pajėgiausių kolektyvų pristato bendras aikštės kompozicijas jau 50 metų paminėjusiame Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus”.

Vilniuje ir Klaipėdoje tradiciškai vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai: „Aguonėlė”, „Klumpakojis”, „Iš aplinkui”, „Kadagys” ir kiti, kuriuose dalyvių skaičius neretai siekia 500-600. Tiesa, panašūs ar mažesnės apimties renginiai, ypač organizuojami rajonų centruose bei miesteliuose, dažnai gyvuoja pavienių entuziastų dėka. Kita bėda – dėl lėšų stokos trūksta reklamos spaudoje ir televizijoje, todėl didžioji visuomenės dalis negauna svarbios minėtos informacijos.

Taigi lietuvių sceninis šokis „užmirštas” tik LR Vyriausybės atstovų, Kultūros ministerijos, retai globojamas miestų vadovų, neremiamas įvairių mecenatų.

Ypač apmaudu, jog apskritai tinkamai nevertinamas choreografų (vadovų, kūrėjų ar pedagogų) triūsas, nesulaukia reikiamo dėmesio edukacinis, prevencinis, kiti svarbūs visapusiškam asmenybės ugdymui bei žmogaus saviraiškai šokio meno aspektai.

Belieka tikėtis, jog kultūros politikos degradacija ilgai netruks, dar neužges viltis pasišventusiųjų šiai nepelningai veiklai širdyse, ir kilnus tikslas išsaugoti tikrąsias tautinio meno vertybes bus realizuotas.

Pozityvios spektaklio ypatybės

Spektakliu „zmones:)“ įvardijau sąlyginai, nes manau stebėjusi šou programą, sukomponuotą iš atskirų numerių, fragmentų, epizodų. Šis A.Cholinos kūrinys – išskirtinis, kadangi nevaizduoja moters pasaulio, negvildena meilės santykių. Jame nėra konkretaus siužeto – tiesiog imituojami kai kurių darbų proceso momentai, vėliau – įvairios linksmybės (berods, pastarųjų daugiau).

Neginčytinas atlikėjų meistriškumas, nugludintas sinchronizmas ir muzikalumas sudaro efektingą vizualinį įspūdį. Išorinio efekto sukūrimui dar pasitarnauja įspūdinga scenografija (Marijaus Jacovskio), šviesų žaismas (Tadas Valeika), netradiciniai, stilingi, nors tinkantys ne vienos tautos tipažui, kostiumai (Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus).

Akivaizdu, vėl nepriekaištingai atliktas repetitorės Jolantos Vymerytės darbas. Pavydėtinas A.Cholinos potencialas vienoje scenoje savo trupės narius suvienyti su baleto teatro artistais, ansamblio „Lietuva” šokėjais ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus mokiniais. Taip pat imponuoja choreografės išmonė 30 atlikėjų (16 merginų ir 14 vaikinų) pateikti taip, kad sudarytose grupėse, įvairiuose „piešiniuose” matytume maksimalų pavienių šokėjų arba lyginį porų skaičių.

Įstabūs kai kurie režisūriniai sprendimai: „grojimas” lūpinėmis armonikėlėmis (nors lietuviui labiau derėtų skudučiai), neįprastas dalgių „galandymas”, įdomus rago vaizdavimas.

Tuo komplimentai ir baigtųsi.

„Moderni interpretacija”?

Viename interviu („Respublika”/ „Laisvalaikis”, 2007 02 15) pačios choreografės išsakyta skeptiška nuomonė į istorijos mokslą leidžia įtarti, jog itin nesivarginta susipažinti nei su lietuviško šokio lobynu, nei tautiškumo „šaknimis”. Berods, ribotas išmanymas ar spontaniškas požiūris dangstomas „įsivaizdavimu, savita lietuviškų šokių traktuote, stilizacija, modernia interpretacija”. Kas užkoduota po šiuo skambiu apibūdinimu ir kur indikatorius, nubrėžiantis ribą tarp seno ir naujo?

Štai scenelėje su klumpėmis, kurią atlieka „Lietuvos” ansamblio šokėjų grupė, įterpti genialių, vertinga klasika tapusių lietuviško šokio patriarcho Juozo Lingio autorinių darbų – „Kūlimo šokio”, „Pakeltkojo” – momentai, kiek vėliau panaudoti ir kiti žinomų šokių motyvai. Vaizduotės trūkumas ar „nauja” plagijavimo forma?

Šokiravo „stilizacija”

Labiausiai šokiruoja iškreipta ,,Klumpakojo” autentiškumo idėja. Prisiminkime – tautinio šokio Maestro prof. Juozo Gudavičiaus sukurtoje, jau 55 metus gyvuojančioje sceninėje kompozicijoje mergelių grasymu iliustruojamas dainos tekstas: „oi, berneli, negerai <…>, kam tu klumpes sumainei <…>? Tuo tarpu A.Cholinos „versijoje” šokėjai, susėdę dviem eilėmis viena prieš kitą ant grindų, demonstratyviai ritmingai „kilnoja taurelę”, „banguodami” gulinėja, šėliodami vartosi poromis. Paskui merginos grūmoja vyrams už tai, jog šie toliau lėbauja. Manyčiau, tokia „interpretacija” choreografė grubiai nusižengia etikai, rodydama nepagarbą šio populiaraus šokio kūrėjui (gal net pažeidžiamos autorinės teisės?).

Įvairiose variacijose, skambant aranžuotoms dainoms ar modernizuoto folkloro kompozicijoms, choreografija prisodrinta modernaus baleto stiliaus bruožų. Toliau akivaizdžiai išryškėja kitų tautų (ukrainiečių, vengrų, bulgarų, lenkų, airių) šokio žingsnių samplaika. Viename kiek užsitęsusiame fragmente pompastiškai atliekami pagrindiniai prancūziškojo kankano elementai (?!). Grupiniuose bei soliniuose vyrų pasirodymuose vyrauja klasikinio šokio sukiniai (pirouettes, tours), šuoliai (pas assemblé, grand jeté en tournant, sissones, cabrioles etc.), įterpiami keli virtuoziški triukai, primenantys garsaus Rusijos grando Igorio Moisejevo ansamblio „perliukus”. Atskiruose porų išėjimuose demonstruojami modernūs duetinio šokio pakėlimai, apvedimai, permetimai. Masiškai sukamos „karuselės” atrodo įspūdingai, tačiau dalis jų labiau būdingos slavų tautų choreografijai. O plačiai paplitusio „Suktinio” metu „pilkosios bitutės” pavirto grėsmingomis elektroninėmis „Bitė GSM”.

Sunku atpažinti lietuviškus bruožus

Šioje eklektikoje galima įžvelgti ir lietuvių sceninio šokio žingsnių (kubilo, šoninį, polkos, dvigubąjį sukantis, abikojį sukutį, dvigubąją virvutę), tik kai kuriuos sunku atpažinti – beveik idealus kojų verstumas, pernelyg ryžtingi rankų ir galvos judesiai, dar palydimi energingais šūkaliojimais, suteikia jiems rusų arba moldavų šokio charakterį.

Tuo tarpu priskaičiuojama per 100 lietuvių sceninio šokio elementų, suklasifikuotų į grupes ir aprašytų dar aname šimtmetyje, keliasdešimt įvairių susikabinimų porose bei grupėse, aibė margiausių šokio raštų.

Kitas negatyvus dalykas – arogantiškos manieros, perdėto jausmingumo, pompastikos ir ekstravagancijos demonstravimas. Nejau lietuvio charakteristikoje neišliko tokių įprastų savybių, kaip santūrumas, dvasingumas, natūralus linksmumas? (Beje, šie bruožai ryškiai atsispindi šiuolaikinėje Laimutės Kisielienės, Vidmanto Mačiulskio, Dovilės Binkauskaitės ir kitų choreografų kūryboje.)

Spektaklio finalui pasirinkta prasminga liaudies daina bei ją iliustruojanti videoprojekcija (spalvingi Lietuvos gamtovaizdžio kadrai) bylojo apie tvyrančią scenoje lietuvišką dvasią. Vos viena minutė, skirta patriotiško žmogaus jausmo – pasididžiavimo savo tautybe – atgimimui?

Drįstu abejoti meniškąja, juolab reprezentacine ar išliekamąja šio kūrinio verte. Kita vertus, juk SMS žinute pasiųstas tekstas ir yra trumpalaikis – jis akimirksniu gali būti ištrintas iš telefono atminties, stipriai ir nepalietęs širdies…

„Prikolo“ kultūros reiškinys

Klaipėdos dailės parodų rūmų žurnalas išeis kas ketvirtį.

Rita Bočiulytė

Nenorėdami atsilikti nuo pasaulio ar nusižiūrėję Vilniaus ŠMC, turintį „Pravdą”, Klaipėdos dailės parodų rūmai išleido pirmąjį leidinio „MiGazine“ numerį.

Savo formatu, struktūra, išvaizda ir nuostata pasirodyti kas ketvirtį „MiGazine“ pretenduoja į periodinio leidinio – galbūt alternatyvaus meno žurnalo statusą. Gerai būtų, jei nemokamo. (Nes už „Pravdą” tenka pakloti litą.) Bent jau per pristatymą pirmasis „MiGazine“ numeris kartu su alumi džiaugsmingam studentijos būriui buvo dalinamas už dyką. Tūkstantis egzempliorių – ne milijonas, bet pradžiai – per akis.

Pirmajame leidinio numeryje – kultūrinių įvykių bei meninių procesų apžvalgos, literatūriniai bei analitiniai tekstai, recenzijos, interviu su menininkais, meno projektų kuratoriais. Publikuojamas Dariaus Vaičekausko pokalbis su dailininku, projekto „Nostalžy” kuratoriumi Kęstučiu Šapoka, Vale Kale „Pradedančio kontrabandininko dienoraštis”, Karolio Sienkievičiaus įžvalgos apie „Smurtą ir absurdą Jono Zagorsko kūryboje”, Rolando Rastausko esė „Fotodangus virš Berlyno”, Raimundo Malašausko „Bienalė arba didysis apžvalgos šou”, Akvilės Eglinskaitės “D.I.E.T.A.”, Eglės Deltuvaitės pasvarstymai „Ar menininkui reikalingas kuratorius”, anonsuojama vokiečių fotografės Doris Frohnapfel paroda „Pasienio horizontai”, skelbiamos vasario-gegužės Klaipėdos dailės parodų rūmų parodos, o atvarte į skaitytoją įdėmiai žvelgia ant klozeto kone Rodeno mąstytojo poza įsitaisęs „ketvirčio menininku” tituluotas Adomas Stančikas. Turi humoro jausmą redaktoriai ir autoriai – nepaneigsi. Bet jų „prikolai“ patiks ne visiems. Turėtų būti andergraundas, o iš esmės – popsas.

Kaip visai rimtai teigė „MiGazine“ redaktoriai Darius Vaičekauskas ir Akvilė Eglinskaitė, „tai tęstinis kultūrinės tematikos, iš dalies metraštinio pobūdžio leidinys, siekiantis fiksuoti, analizuoti, pristatyti, puoselėti išskirtinius meno pasaulio aspektus, neabejotinai turinčius įtakos uostamiesčio (ir ne tik) kultūriniam vyksmui. Taip pat juo bus skatinama skirtingų meno sričių ir disciplinų komunikacija, integracija į bendrystę, skirtingų pažiūrų ar kartų autorių partnerystė bei tolerancija“. Galima įtarti, jog pateikta citata – iš oficialios paraiškos projektui…

Nujaučiant skaitytojų troškimą iššifruoti „MiGazine“ reikšmę bei kilmę, leidinio pratarmėje pateikiamos galimos pavadinimo koduotės: „…Meninių Iniciatyvų Grupė. Menas Irgi Gerai… Madingai Iškvėpintas Glamūras… Motyvų Išvietės Grimas…“. Betgi semantinės D.Vaičekausko interpretacijos atskleidžia svarbiausią leidinio koncepciją – nepriklausomi menininkai kviečiami publikuoti savo kūrybą, mintis, idėjas, demonstruoti lakią vaizduotę, erudiciją bei iniciatyvą. Taigi temų bei stiliaus laisvė (ir kalbos kultūra, beje) visiškai atiduota autorių kompetencijai.

Kaip vystysis šios idėjos, parodys ateitis, bet sraigtas jau užsuktas ir, anot šio leidinio redaktoriaus, „glitus įsiurbtos minties manifestas išsiliejo gramatiško gargaliavimo išraiška…“

Pirmąjį „MiGazine“ popartiškai apipavidalino dizaineris Edmundas Lukminas, spausdino Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Jis dedikuotas tragiškai žuvusio menininko Manto Gimžausko atminimui.

Grafikos pamokos

Kristina Jokubavičienė

Dailininko Stasio Krasausko (1929-1977) grafikos ir piešinių paroda po ilgų kelionių Europoje ir Lietuvoje pasiekė Klaipėdą ir, deja, ką tik jau baigėsi. Parodoje, greta kūrinių, pristatančių beveik visus svarbiausius S.Krasausko grafikos ciklus, buvo eksponuoti retesni, mažiau žinomi darbai, atskleidę labai plačią dailininko kūrybos amplitudę.

Stasio Krasausko grafikos darbai „Motinystė” (1961), „Kaktusas” (1962), iš ciklo „Giesmių giesmė” (1965), „Šeima” (1967), „Bėgantys” (1967).

Be laiko limito

Paroda buvo pavadinta „Praeitis, pasivijusi dabartį“. Kažin, ar tikra kūryba turi laiko limitą, kažkieno nustatytą, po kurio ji tampa praeitimi ir kažką vejasi. Tačiau palikime praeities ir dabarties vingrybes ir parodų pavadinimų madą. Turėjome retą progą: vieni – prisiminti talentingo kūrėjo darbus, kiti – juos pamatyti pirmą kartą.

S.Krasauskas primirštas ne todėl, kad jo kūryba – jau praeitis, ar anuomet gavo Lenino valstybinę premiją, – tam turėjo įtakos ir jo ankstyva mirtis 1977‑aisiais.

Dailininko duktė, taip pat grafikė Aistė Krasauskaitė, pagerbdama tėvo atminimą, pastarąjį dešimtmetį daro didelį darbą. Daugelis skaitė jos parengtą knygą „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“ („Tyto alba”, 2004); dabar A.Krasauskaitė ruošia naują leidinį, skirtą tėvo kūrybai. Duktė atrinko tėvo darbus (šeimos kolekcijoje jų yra per 300), visapusiškai atspindinčius jo kūrybą ir, sukomplektavusi parodą, nuo 2001-ųjų jau pristatė ją Taline, Budapešte, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Seinuose, Punske, Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Kelmėje, Pakruojyje. 2005-aisiais Kaliningrade S.Krasausko kūrybos paroda buvo surengta didžiausioje srities meno galerijoje, Paryžiuje – „Le Pont Neuf“ (Naujojo tilto) galerijoje.

Ir mažame Lietuvos miestelyje, ir meno išlepintame Paryžiuje parodos sulaukė didelio pasisekimo. Kai 2006-aisiais Lietuvos ambasada pasiūlė parodai „Le Pont Neuf“ galerijoje keleto dailininkų kūrybą, prancūzai iš jų visų pasirinko būtent S.Krasauską.

Universali asmenybė

„Trys moterys” (1963). „Mergaitės profilis” (1971).

S.Krasauskas dažnai vadinamas legendine ar renesansinio tipo universalia asmenybe. Jis buvo profesionalus plaukikas, net 36 kartus pagerinęs Lietuvos plaukimo rekordus, taip pat vandensvydžio rinktinės narys, filmavosi keliuose kino filmuose, net dainavo operoje. Prisiminimų knygose amžininkai jį apibūdina kaip demokratišką, draugišką, „plačios širdies“, bet ir ambicingą, pirmauti mėgusią turtingos prigimties asmenybę. Niekad nesirgęs, fiziškai stiprus ir gražus žmogus, mirė vos 48 metų sulaukęs.

Kalbant apie S.Krasausko kūrybą, dažniausiai vartojami žodžiai – klasikas ir novatorius. Dailininkas yra pasakęs: „Mene turi būti išmintis, protas. Ir grafika turi būti mąsli“.

Prasmingumo paieškos S.Krasausko kūryboje atsiskleidžia per liniją ir jos kuriamą raišką. Nuo pirmųjų piešinių, sukurtų dar besimokant Kauno kūno kultūros institute, svarbiausiu jo kūrybos objektu tapo žmogus, kurio tobulas, lankstus, išraiškingas kūnas bylojo apie dvasinį tobulumą ir grožį, harmonijos įkūnijimą, antikos pasaulio ilgesį. Būdamas Valstybinio dailės instituto antro kurso studentas, S.Krasauskas gavo užsakymą iliustruoti M.Sluckio „Gerus namus“. Visa tolesnė jo kūryba didžiąja dalimi buvo susijusi su knygų iliustravimu. Vyravo poezijos leidiniai, kuriuose ryškėjo poetinis lyrizmas, filosofinis bendražmogiškųjų problemų apmąstymas.

Modernus ir mąslus

Dailininko nepaveikė šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių grafikos posūkis liaudies meno – tradicinės skulptūros ir grafikos – formų link.

Jis nekūrė kaimo gyvenimo, folkloro, tautosakos motyvais, nenaudojo tuo metu madingo dekoratyvaus ir grubaus štricho ar apibendrinto vaizdo.

Jo nedomino tikroviški peizažo motyvai, o kurdamas aplinką savosioms figūroms, jis naudojo modernios poezijos įkvėptų formų įvairovę.

S.Krasauskas iliustravo R.Roždestvenskio „Rekviem“, E.Mieželaičio „Žmogų“, J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“, V.Šekspyro „Sonetus“, A.Baltakio eilėraščių rinktinę „Pėsčias paukštis“, sukūrė ciklus „Langas“, „Giesmių giesmė“, „Moters gimimas“, „Amžinai gyvi“ ir kt.

Jis buvo vienas iš pirmųjų septintojo dešimtmečio dailininkų, plėtojusių klasikinės dailės stilistiką.

Talentingo piešėjo darbai atrodė labai naujai, novatoriškai: ar tai būtų tarybiniams kariams skirta poema „Amžinai gyvi“, per eilinio kario įvaizdį atskleidžianti žmogaus tragedijos temą; ar grakštaus erotizmo kupina „Giesmių giesmė“.

Savosios vertės jie nepraranda ir šiandien, kai vis dažniau mene pasiilgstama atlikimo meistriškumo ir meninės idėjos raiškos prasmingumo.

Dailininkas – žvaigždė

Lietuvos dailės legendos Stasio Krasausko kūrybos paroda „Praeitis, pasivijusi dabartį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose sukėlė nemenką šurmulį.

Knygas apie S.Krasauską per vernisažą buvo galima įsigyti iš dailininko dukros Aistės-Jurgos Krasauskaitės rankų. Lėšos už jas skiriamos Nijolės ir Stasio Krasauskų labdaros ir paramos fondui. Roberto Gabrio nuotrauka

Vieni piktinosi, kad klasiko kūrybai rodoma per mažai pagarbos (santūriame vernisaže kalbų nerėžė miesto kultūros vadovai, ir publikos buvo prikviesta ne per daugiausiai).

Kiti netvėrė iš džiaugsmo, galėdami pamatyti iš arti, „gyvai” labai anksti, prieš tris dešimtmečius mirusio bene žymiausio lietuvių grafiko darbus. Ypač nepublikuotus knygose, nematytus – piešinius flomasteriu, pasteles. Juk jis, anot tėvo parodą atvežusios grafikės Aistės-Jurgos Krasauskaitės, „buvo virtuoziškas piešėjas, įvaldęs amatą ir laisvas jame”.

Klaipėdos menininkai entuziastingai dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais apie S.Krasausko kūrybą.

Yra ko pasimokyti

Tapytojas Edvardas Malinauskas: „S.Krasauskas baigė dailės institutą tais metais, kai aš stojau. Jis jau tada buvo didis žmogus – žymus sportininkas, artistas, operos solistas, vaidino kine, su savo grafika jau buvo išėjęs į sąjunginę areną, iliustravęs daug knygų. Kaip grafikas labai daug dirbo. Ir tiek fantazijos, emocijų jo darbuose!.. Koks metaforiškas, poetiškas žvilgsnis į žmogų!..

Degė, sudegė, net 50-ties nesulaukė… Bet liko jo mokinių. Iš jo galima mokytis – ne bjaurumo, grubumo, o estetikos, grožio – ieškoti to mene ir skleisti kitiems.“

Trys komponentai

Grafikė Danutė Žalnieriūtė: „S.Krasauskas buvo žvaigždė. Ar žinot šiais laikais dailininką – žvaigždę?!. O jis buvo toks. Labai impozantiška, charizmatiška asmenybė. Ypatingas žmogus.

Kai kas, ką matome parodoje, gal ir paseno, bet kai kas labai naujai skamba. Pavyzdžiui, kai kurie jo ciklai – „Giesmių giesmė“, V.Šekspyro „Sonetai“ – jo „gulbės giesmė“. Gaila, kad per mažai piešinių rodoma. Norėtųsi pamatyti daugiau.

Tematiškai jis buvo suvaržytas. Įsivaizduoju, kaip dabar būtų kūręs erotikos tema!.. Bet ta įstabi plastika ir mintis vis tiek yra. Jo kūryboje daug romantikos, labai stiprus teigiantis pradas ir akivaizdu nuostabi meistrystė. Puikus profesionalas, gili mintis ir nepaprasta asmenybė – trys komponentai tilpo viename žmoguje. Be to, jis buvo ne tik „parapijos“ menininkas, Tarybų Sąjungoje labai žymus. Dar labiau nei Lietuvoje. Jam daug kas pavydėjo, truputį „per dantį traukdavo“, nes draugavo su žymiais sovietmečio rašytojais, atvažiuodavo jie pas jį, S.Krasauskas iliustruodavo jų knygas… Taip, jis buvo tikra žvaigždė. Tebešviečia, nors per laiko atstumą gal ir nebe taip ryškiai.

Man jis nedėstė, bet buvo tokia istorija, kai studijavau… Man teko nutrinti vieną jo litografiją. Būdavo, duoda mums po litografinį akmenį, ir turėdavom jį korundu nutrinti. „Reikia tokio formato? Štai, imk Krasauską“, – padavė man dėstytojas. Vos ne verkdama tryniau. Tokį šedevrą – nutrinti!..“

Įrodė piešinio vertę

Grafikė Emilija Poškutė-Pumputienė: „Penktame kurse jis man dėstė piešimą. Buvo labai inteligentiškas, labai gražus, aukštas vyras. Niekada jokiu žodžiu neužgaudavo. Išeidavo – mes patingėdavom. Sugrįždavo – vėl paaiškindavo, piešdavom. Kaip dėstytojas buvo labai simpatiškas. Mes jį labai vertinome ir gerbėme. Pirmuosiuose kursuose mus institute mokydavo konstruktyviai piešti. O jis buvo pirmas, kuris pasodino mums gražią pozuotoją ir įrodė, kad piešinys gali būti ne tik akademinis, bet ir meno kūrinys. Kad ir eskizas – kuo ne meno kūrinys?..“

Nepaprastas paprastumas

Grafikė Birutė Andriekutė: „Žiūriu parodą ir matau labai gilius jausmus, labai gražiai išreikštus. Iš tikrųjų jausmai labai gilūs ir labai tikri. Toks ypatingas momentas, kai gražiai padaryta ir yra tikra, ne „saldu“, o iš tikrųjų gražu. Jokios pozos, jokių televizinių gražėsių, prie kurių dabar visi įpratę. O čia jausmas tiesiog skamba – kaip žiedas skleidžiasi. Žmogaus jausmų sodas… Štai cikle „Amžinai gyvi“ – karys ir moteris – neišsipildžiusi, parklupusi, tos rankos, siekiančios netekto žmogaus… Arba tie „Bėgikai“ – kaip jie bėga!.. Tiesiog turi jausti, atrodo, kaip tos rankos atkrenta, kaip vėjas plaukus kedena, kaip vyriškis globėjiškai pasisukęs į moterį, laukia… Tai tiesiog jausmas, taip jautriai ir sodriai išreikštas. Jis yra tame lakšte, veikia. Tai pasiekti menininkui nėra taip paprasta. O čia padaryta paprastai, bet nepaprastai. Nepaprastas paprastumas. Kur bežiūrėtum – visur tas jausmas, labai stipriai išreikštas. Netušti lakštai. Jie prisodrinti. Tai yra reta. Tai tikra. Jaudina.

Atspindi laikmetį

Dizaineris ir fotomenininkas Gytis Skudžinskas: „Man ši paroda labai įdomi dar ir tuo aspektu, kad galime ją palyginti su neseniai Klaipėdoje rodyta brito Deivido Hoknio paroda.

Tiek S.Krasauskas, tiek D.Hoknis čia eksponuotus darbus kūrė labai panašiu laiku. Abu virtuoziškai valdo liniją, dėmę, puikiai jaučia grafikos specifiką. Tik vienas kūrė kapitalistiniame bloke, kitas – sovietiniame. O tai puikiai matoma ir šių abiejų menininkų darbuose, ypač kai analizuoji problematiką, kas rūpi autoriams.

S.Krasauskas darbus prisodrina metaforų ir kalba ezopiškomis užuominomis, o D.Hoknis „tėškia” pranešimą atvirai. S.Krasausko pasakojimai – apie žmones, besiveržiančius iš uždaro indo – kūno ar besiilginčius bendražmogiškų vertybių. D.Hoknis taip pat byloja apie žmogų, bet jo grafikos kalba daug kritiškesnė, socialesnė, problematika ne tokia visuotinė, o labiau išreikšta per asmeninę patirtį.

Būtų buvę nuostabu, jei Klaipėdos dailės parodų rūmai būtų galėję abu autorius paro-dyti vienu metu.

Bet kokiu atveju – tai meistrai, puikiai atspindintys ir atitinkantys savo laikmetį ir erdvę, ko neretai pasigendame šiandien kuriančių autorių darbuose.“

Užrašė Rita Bočiulytė

Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Goda Giedraitytė

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai“.

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Gimimas“. „Rentgenas”. „Geltonose draperijose”. „Vienišos”.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams. Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Spengia tyloje

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę. Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje. Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą.

„Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?..

Kaligrafijos pavasaris

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio 25-osios veikia tarptautinio rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – projekto „Savos raidės“ paroda.

M.Petrulio „Be pavadinimo”. A.Kliševičiaus „Savos raidės II”.

Rašto meno, kaligrafijos ir tipografikos projektą 2006 m. organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, kuratorė – jos dėstytoja doc. Aušra Lisauskienė. Projekto paroda buvo pristatyta pernai lapkritį VDA galerijoje ,,Akademija“.

Parodą papildė jos atidarymo dieną VDA Dizaino katedroje surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalinosi kaligrafai iš Lietuvos ir užsienio. Sulaukusi pasisekimo Vilniuje, paroda „Savos raidės“ dabar perkelta į Klaipėdą.

Dėsninga naujiena

Parodos atidarymo uostamiestyje metu buvo pristatytas skaitmeninis katalogo variantas.

Po savaitės klaipėdiečiai kaligrafijos gerbėjai vėl gausiai rinkosi į parodos ekspozicinėje salėje surengtą dvigubą pristatymą.

Pirmiausia buvo pristatytas pirmasis tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ (Nr.1/2006, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka”) numeris. Leidinį galima įvardyti unikalia iniciatyva Lietuvos kaligrafijos istorijoje.

Pasak leidinio sumanytojo, grafiko ir kaligrafo Algio Kliševičiaus, „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – tai naujiena mūsų krašto literatūroje apie šriftą ir kaligrafiją.

Dėsninga, kad jie leidžiami Klaipėdoje.

Per pastaruosius penkiolika metų Klaipėdoje susibūrė grupė kaligrafija besidominčių menininkų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Palankūs atsiliepimai apie 2005-aisiais Klaipėdoje išleistą leidinį „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kuriame apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, paskatino ryžtis leisti tęstinius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Kasmet – po du

J.Larcherio „& kaip ženklas”. „Kaligrafijos sąsiuviniai” Nr.1/2006 – lietuvių ir anglų kalbomis.

Tikimasi, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją, atskleisdamas jos paslaptis visiems besidomintiems.

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pateikiamas kūrybinis dailininkės kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės portretas, Mindaugas Petrulis rašo apie kaligrafijos ir edukacijos sąsajas bei kaligrafijoje naudojamus įrankius, šių eilučių autorė apžvelgia kaligrafijos raidos ir suvokimo ypatumus.

Leidinys gausiai iliustruotas Klaipėdos dailininkų kaligrafų ir VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų darbų reprodukcijomis.

Kasmet numatoma išleisti po du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerius.

Patvirtina teiginį

H.Šumano „Otingeriui”. A.Gursko „Apie karą…”.

Parodą „Savos raidės“ aktualizavo dar vienas pristatymas – vakaro svečiai galėjo pavartyti ką tik iš spaustuvės gautą parodos katalogą, kurį aptarė jo sudarytoja ir parodos kuratorė A.Lisauskienė.

Kūrybine patirtimi pasidalijo ir apie grafinio dizaino studijų struktūrą ir pobūdį Helsinkio menų ir dizaino universitete pasakojo dailininkė Tarja Nieminen, iliustravusi pasakojimą įvairių kursų studentų kūrybinių projektų pavyzdžiais.

Susitikime dalyvavo ir Ritva Leinonen (Lahti universiteto Dizaino institutas, Suomija), kurios keturi kaligrafijos kūriniai eksponuojami parodoje.

Ir parodos atidaryme, ir pristatymuose nuolat skambėjo vienas teiginys, laki frazė, prieš kelis metus paleista į pasaulį kaligrafo Rimvydo Kepežinsko: Klaipėda yra tikra kaligrafijos sostinė.

Parodos, leidiniai, kūrybinės dirbtuvės, kurios sukviečia būrius žmonių, norinčių išbandyti savo sugebėjimus šioje patrauklioje meno srityje, puikūs ir visoje šalyje pripažinti kaligrafijos meistrai, ne tik kuriantys uostamiestyje, bet ir skatinantys savo studentus domėtis kaligrafija, teiginį patvirtina.

Naujo meno priešakyje

Projekto ir parodos „Savos raidės“ tikslas buvo paskatinti dailininkus ieškoti naujų kaligrafijos ir tipografikos sąsajų. Kaligrafija – rašytos raidės ir žodžiai, tipografika – spausdintos.

Nors technologiniai procesai skiriasi, galutinis šių sričių rezultatas yra bendras. Jos abi skleidžia informaciją, žinią, remiasi tais pačiais estetiniais principais, daro emocinį poveikį žiūrovui.

Pasak projekto ir parodos rengėjų, „buvo siekta ištaisyti klaidingą įsitikinimą, jog kaligrafija tėra šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros paraštė.

Regis, meistriška kaligrafija ir šriftas liko tik parodų salėse, tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindiniai kaligrafijos ir eksperimentinės tipografikos kūrėjai visuomet buvo naujo meno priešakyje“.

Parodoje „Savos raidės“ dalyvauja Vilniaus, Telšių, Kauno, Klaipėdos kaligrafai, aukštųjų dailės mokyklų dėstytojai Albertas Gurskas, Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Zita Inčirauskienė, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Audrius Klimas, Robertas Jucaitis, Marius Kasperavičius, Greta Grendaitė. Į parodą pakviesti pasaulyje žinomi kaligrafijos ir šrifto meistrai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Izraelio, Suomijos, Olandijos.

Įdomu palyginti

Eksponuojama tradicinė kaligrafija, atlikta ranka, ir kūriniai, kuriuose jungiama kaligrafija ir tipografika.

Įdomu su emocionalia lietuviška kaligrafija palyginti tradicinius vokiečių Hainco Šneiderio, Brigitos Šrader, Torsteno Koleso kūrinius – aiškios struktūros, pedantiškai ir preciziškai atliktus. Raiškos juose pasiekiama įvairios stilistikos ir dydžio šriftų dermėmis. Katarinos Pyper darbuose drąsiai įvedama spalva. Ekspresyvūs dailininkų iš Izraelio, Bulgarijos darbai, o kaligrafijos ir tipografikos sąsajų galimybes demonstruoja A.Lisauskienės kūriniai.

Plati parodos dalyvių geografija leidžia pajusti ir palyginti šiuolaikinės kaligrafijos situaciją įvairiose šalyse.

Aklojo kelionė į praregėjimą

Gitana Gugevičiūtė

Apgaubtas Oslo šlovės, Augusto Strindbergo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo auros, darbui subūręs talentingą Klaipėdos dramos teatro aktorių komandą, publikai galų gale pasirodė spektaklis „Kelias į Damaską“.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas). Motina (akt. Nelė Savičenko), Nepažįstamasis (akt. Vytautas Anužis) ir Moteris (akt. Eglė Barauskaitė). Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos… Roberto Gabrio nuotraukos Cezaris (akt. Darius Meškauskas).

Nekoketuojantis. Nepozityvinantis ir žiūrovų specialiai neaktyvinantis. Scenoje nutūpė tarsi didžiulė, judanti, personažų lūpomis visą būties nepakeliamumą bandanti išrėkti pjesės iliustracija.

Prioritetas – žodžiui

1898-1904 metais rašytoje trilogijoje „Į Damaską“ permąstomas vidutinio amžiaus vyro gyvenimas, plėtojamos dievoieškos, tikėjimo ir netikėjimo, kūrybos ir meilės, vyro ir moters amžino nesuderinamumo problemos.

Šiame spektaklyje žodžio prioritetas neginčytinas. Tekstas klampus, prisodrintas egzistencinės retorikos, tačiau įtarti jame esant gyvos emocijos, lengvo humoro galima, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas, lyg pjūklas pjaunantis klausos nervą.

Nepažįstamojo vaidmenį atliekantis aktorius Vytautas Anužis visomis balso ir kūno išgalėmis siekia išlaikyti tą įtampą, su kuria įžengia („įklumpa“) į sceną, nes spektaklio pradžia – sykiu ir jo kulminacija.

Prasidedanti prieglaudoje istorija pasakojama retrospektyviai: Nepažįstamojo meilė ištekėjusiai moteriai, judviejų pabėgimas ir santuoka, gyvenimas jos tėvų namuose, išsiskyrimas, klajonės atgailos ir susitaikymo link.

Užpildo scenovaizdis

Vykusį foną literatūrinės prigimties spektakliui sukuria Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos, septynios nuodėmių stotelės, septyni kambariai ar gyvenimo atkarpos, kuriose Nepažįstamasis susitinka su savo teisėjais ir aukomis.

Tai septynios stiklinės metaforos, prigrūstos, atrodo, atsitiktinių (bet kadaise labai svarbių) daiktų ir gražiai užpildančios tas spektaklio vietas, kuriose pristinga originalesnio režisūrinio sprendimo ir išbaigtumo, kur jungtys tarp dvasinio apsivalymo kelionės atkarpų atrodo perdėm nuspėjamos, o ženklų panaudos sistema – banaloka (kad ir kryžius ant klumpančio Nepažįstamojo nugaros).

Scenografija, apšvietimas, kostiumai ir, žinoma, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika – iškilmingos Mišios, trūkčiojanti fortepijono melodija – susilieja į ekspresyvią ir depresyvią žiaurumo estetikos, patetiško jausmingumo ir haliucinacinę visumą, košmarą.

It praeities vaiduokliai

Kokia tai kelionė, į kurią žiūrovas leidžiasi drauge su Nepažįstamuoju?

Pomirtinė kelionė, akistata su sąžine skaistykloje ar rašytojo susitikimas su savo personažais?

Dvasinis apsivalymas mirties akivaizdoje, kai į savo gyvenimą žiūrima kiek iš šalies, bet išgyvenama taip pat skausmingai?

Tas lokacinis neapibrėžtumas padiktuoja ir spektaklio stilistiką, ir raišką. Veikėjai – Cezaris (akt. Darius Meškauskas), Elgeta (akt. Vytautas Paukštė), Motina (akt. Nelė Savičienko), Senis (akt. Rytis Gustaitis), Gydytojas (akt. Igoris Reklaitis), Sesuo (akt. Regina Šaltenytė), Duktė (akt. E. Jackaitė) – prisistato it išblyškę praeities vaiduokliai.

Kiek nerealūs, bet kartais gyvesni už pavojingai statišką V.Anužio personažą.

Suteikia spalvų

Šie išblyškę „komentatoriai“ suteikia Nepažįstamajam spalvų, akcentuoja jo konfliktą su pasauliu ir atskleidžia jo pagrindinę nuodėmę – puikybę.

Dėl puikybės nuolat „priekaištauja“ iš paskos sekiojantis Nepažįstamojo savotiškas alter ego Cezaris (nepaprastai simpatiškas, organiškas, plastiškas vaidmuo!).

Ją paminti ir suklupti prieš Viešpatį ragina Motina (santūri, tiksli N.Savičenko vaidyba).

Jo egocentrizmas ypač ryškus Moters (akt. Eglė Barauskaitė) bendrystėje. Paprastas, natūralus aktorės buvimas scenoje – tarsi net ne vaidmuo, o pro likimo siūlų plyšį scenoje įspindusi tikrovė. Tai įtaigus dviejų vaidmenų kontrastas, dviejų žmonių opozicija, kankinanti poreikio būti drauge prievolė.

Palieka įspūdį R.Šaltenytės ir I.Reklačio vaidyba. Pastarasis, atrodo, turi progą į savo vaidmenų sąrašą įtraukti dar vieną nedidelį, bet turtingą emocijomis vaidmenį. Nes būtent gyvõs emocijos (ne vizualinių išgyvenimų) spektaklyje stinga.

Pakeliui į save

Iš trilogijos į vieną spektaklį susigrūdusi pjesės medžiaga galėtų būti kupiūruojama arba padalinama keliems spektakliams, nes nuolatinė perkrova, primygtinis baksnojimas į kančią bukina – tarsi abejojama žiūrovo (kad ir aukščiausios prabos snobo) klausa, jo emociniu pagavumu.

Betgi spektaklis „Kelias į Damaską“ dar pakeliui į save.

Scenoje vykstanti natūralizmo drama – toli gražu ne praeities atgyvena, o vaizdingas žmogaus gyvenimo vaidinimas, pabrėžiantis kraštutinę, paradoksalią būties situaciją: skausmas ir kančia stumia tiesiai į šviesą, kurią mes neigiame ir slopiname.

E.Nekrošiaus „Faustas“ – uostamiesčio publikai

Kovo 30-ąją 18 val. Žvejų rūmuose Klaipėdoje svečiuosis premjerinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis – J.V.Gėtės „Faustas“.

Faustas (akt. Vladas Bagdonas) ir Margarita (akt. Elžbieta Latėnaitė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Naująjį spektaklį pagal XIX a. J.V.Gėtės sukurtą poemą „Faustas“ režisieriui Eimuntui Nekrošiui padėjo kurti Nadežda Gultiajeva (kostiumai), Marius Nekrošius (scenografija), Faustas Latėnas (muzika), Džiugas Vakrinas (šviesos), Arvydas Dūkšta (garsas), Tauras Čižas (režisieriaus asistentas).

„Fauste“ vaidina aktoriai Vladas Bagdonas (Faustas), Salvijus Trepulis (Mefistofelis), Elžbieta Latėnaitė (Margarita), Povilas Budrys (Viešpats, Vagneris), Vaidas Vilius (Dvasia, Šuo), Kęstutis Jakštas (Gretchen brolis Valentinas), Margarita Žiemelytė, Gabrielia Kuodytė, Viktorija Streiča, Diana Gancevskaitė, Viačeslavas Lukjanovas, Vladimiras Dorondovas (Dvasios).

„Fausto“ premjera įvyko pernai rudenį Italijoje, Modenos mieste. Jis jau rodytas Rusijoje – Maskvoje, Sankt Peterburge ir triskart – Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Ties mirtina bedugne

„Eimuntas Nekrošius pasiekė teatro įvaldymo aukštumas: iš pradžių jis pavertė teatrine materija „Giesmių giesmės” biblinę poeziją, dabar – didžiąją Gėtės knygą apie Faustą. Tą pačią knygą, kurioje garsusis daktaras, pažinęs visų mokslų paslaptis, sustoja ties pačios svarbiausios būties mįslės riba ir, nerasdamas atsakymo, liūdesyje pakimba virš bedugnės.

Ir nors tam, kad išnarpliotų Gėtės tragedijos raizgalynę, Nekrošiui prireikė keturių valandų sceninio veiksmo, atrodo, jog sudėtingiausia filosofinė materija pasidavė jam su neįtikėtinu lengvumu. Viskas paprasta jo sceninėje knygoje. Atrodo, lyg Nekrošius statytų ne Gėtės poemą, o patį jos orą, jos mirtinas bedugnes“ (Aliona Karasj, „Pradžia pagal Nekrošių”, „Rossiskaja Gazeta”, 2006 10 03).

„Vladas Bagdonas čia tarsi groja savo kūnu, lengvai įveikdamas įmantrią plastinę Fausto vaidmens partitūrą, intonacijomis išdėliodamas kuo tiksliausius savo ilgų monologų akcentus, bet svarbiausia – kiekviena jo reakcija tokia gyva ir reali, kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, jausmo lopinėlis tokie tikri ir gimę taip spontaniškai, kad į spektaklio gelmę nori leistis kaip Faustas ir paskui Faustą“ (Rasa Vasinaukaitė, „Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“, „7 Meno dienos“, 2006 12 08).

Nenuolaidžiauja žiūrovui

„Šiandieninio mąstančio žmogaus kelias pagal Nekrošių – nepakeliamas draskymasis, plėšantis labiau nei bausmės laukimas, stipresnis už bet kokias fizines kančias. Tačiau, nepaisant šios išvados, spektaklis atrodo išskirtinai humaniškas: praradęs tikėjimą ir meilę, žmogus neatsisakė tiesos ieškojimo, ir šios kančios yra tai, kas prilygina šiandieninį žmogų vienišių dievams, jeigu ne iškelia aukščiau jų“ (Žana Zareckaja, „Žmogaus formulė pagal Nekrošių“, „Večernij Peterburg“, 2006 10 06).

„Gėtės „Faustas“ – didžiulis filosofinis kūrinys, eiliuota tragedija, skirta ne scenai, o skaitymui. Nekrošius atliko žygdarbį – jis išvertė šią uolą iš literatūrinės ir filosofinės kalbos į teatrinę kalbą. Tame, kaip jis tai padarė, labiausiai žavi kerintis paprastumas (…).

Nepaisant įprastų Nekrošiui visa ko totalinės metaforizacijos (kitam jo trijų atradimų užtektų visai karjerai) bei ypatingo sceninio teksto intensyvumo, spektaklio oras gana šaltas ir be įtampos. Šis keturių valandų, neskubus „Faustas“ nenuolaidžiauja žiūrovui – jis reikalauja tuo pat metu ir dėmesio, ir meditacijos. Taip ir reikia, tegu publika padirbėja, stebėdama, kaip didis menininkas išdrįso užduoti sau faustiškus klausimus ir viešai ieškoti atsakymų į juos. Juk ne visi jai teatre turi padus kutenti“ (Dmitrijus Cilikinas, „Liūdesys ilgas ir platus“, „Vedomosti“, 2006 10 02).

E.Nekrošiaus „Fausto“ gastroles Klaipėdoje organizuoja koncertinė agentūra „Kokybiški laisvalaikio projektai“. Bilietai parduodami Žvejų rūmų kasose, kaina – 25-40 Lt.

Parengė Rita Bočiulytė

Liudmila Vėgelienė. Nepaklusnioji. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 74×95 cm.

Su premjera – į festivalius

Uždarytas rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatras vaidina spektaklius kitose scenose, gastroliuoja po Lietuvą, balandį pasirodys festivaliuose Kaune ir Rumunijoje.

Vieną iš populiariausių spektaklių – M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė) Klaipėdos dramos teatro aktorės V.Leonavičiūtė, N.Savičenko ir R.Šaltenytė kovo 22-ąją paro-dė Šilutėje, o balandžio 18-22 dienomis vaidins Marijampolės, Vilkaviškio, Kėdainių, Mažeikių publikai.

Kovo 31 ir balandžio 1 dienomis klaipėdiečiai gastroliuos Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Ten parodys du spektaklius – V.Krėvės „Raganių” (rež. K.Macijauskas) ir E.E.Šmito „Paleistuvį” (rež. P.Gaidys). Į Panevėžį Klaipėdos dramos teatras dar sugrįš balandžio 25-ąją – su Šeiniaus „Kupreliu” (rež. K.Macijauskas).

Klaipėdos dramos teatre režisieriaus O.Koršunovo ką tik pastatytas „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją balandžio 11-ąją pradės 29-ąjį „Lietuvos teatrų pavasarį” Kaune, o balandžio 24-ąją bus pristatytas tarptautiniame teatrų festivalyje Rumunijoje.

Atidarė galeriją Kopenhagoje

Klaipėdietė dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago kovo 5-ąją atidarė savo galeriją Danijos sostinėje Kopenhagoje.

„Yurga” pavadinta galerija įsikūrusi Kopenhagos senamiesčio centre. „Nedidukė, bet labai graži”, – džiaugėsi dailininkė, pasirašiusi „frančizės” sutartį. Anot jos, labai nenoriai danai įsileidžia į savo meno rinką kitų šalių menininkus, ypač kuriančius dizaino srityje. „Labai ilgai mąsto ir renkasi. Juk Danija – dizaino kraštas. Jiems įtikti nėra lengva. Turėjau labai stengtis”, – prisipažino juvelyrė.

Galerijoje Kopenhagoje ji išeksponavo septynias naujas savo juvelyrikos kolekcijas. „Paparčio žiedas” – su baltų simbolika – 12 papuošalų. „Ženklai” – 15 kūrinių su įvairiausiais ženklais – pagoniškais ir krikščioniškais, o „Skaičiai” – su įvairiausiais skaitmenimis, arabiškais rašmenimis.

10-ies sagių kolekcija „Sparnai” vaizduoja Jurgos juvelyrikoje pamėgtus paukščius. Papuošalų vaikams kolekcijoje „Obuolio sėkliukė” – šeši krikštynų pakabukai mažyliams. „H2O” kolekcijos 15 papuošalų – žiedai, pakabukai ir sagės su stilizuotais vabzdžiais, lipte aplipusiais aplink skirtingus akmenukus – topazus, gintarą, turmalinus – kaip apie vandens lašus. Be to, Jurga sukūrė vestuvinių žiedų kolekciją „Mes” – aštuonis „duetus” iš balto ir geltono aukso. Kaip ji sako, labiau parodai, nei pardavimui. „Dar yra viena tekstilės kolekcija – visokie siuvinėti aksesuarai iš natūralaus šilko, krepo – daugiau mados negu meno”, – pasakojo juvelyrė.

Per pastarąjį pusmetį J.Karčiauskaitė taip pat dalyvavo tradicinėje parodoje Madride, kur kasmet pristatomos Ispanijos juvelyrikos tendencijos, juvelyrikos parodose Paryžiuje (Prancūzija), Kaliningrade (Rusija), Vašingtone (JAV).

Kadangi juvelyrės vyras ispanas tapytojas Lino Lago ruošiasi gyventi „viena koja” Madride, o kita – Niujorke, Jurga savo artimiausios ateities planus taip pat sieja su tais dviem miestais. „Jei išvažiuosiu ilgesniam laikui į užsienį, tai būtinai studijuosiu gemologiją – mokslą apie akmenis, – sakė juvelyrė. – Jei tik pavyks susitarti su kokia nors rimta mokykla, kad ji mane priimtų ir pagreitintų kursą, nes per metus norėčiau jį baigti.”