Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje gegužės 3-31 dienomis veiks tarptautinė kilnojamoji dailės paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“.

Lietuvoje to dar nebuvo

Parodą parengė Europos dailininkų kolonijų susivienijimas „EuroArt“ (Briuselis, Belgija) kartu su partneriais: „Inter:est „ (Berlynas, Vokietija), Tomo Mano kultūros centru (Nida), Gėtės institutu (Vilnius), Arenshopo „Meno trobele“ (Vokietija), Mari Tak Fan Portflyt muziejumi Domburge (Nyderlandai) ir LDM Prano Domšaičio galerija.

Paroda, pareikalavusi ilgo, įtempto ir kruopštaus parengiamojo darbo, sulaukė ir didelio rėmėjų būrio bei jų pagalbos. Parodą remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Europos parlamento narys dr. Eugenijus Gentvilas ir Liberalų ir demokratų aljansas už Europą, Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje, įvairios institucijos Nyderlanduose, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Meklenburgo-Aukštutinės Pomeranijos žemės oficialios institucijos bei draugijos.

Parodoje bus pristatyti aliejiniai paveikslai ir akvarelės, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose veikusių trijų dailininkų kolonijų dalyvių darbai, sukurti panašiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Meniniu požiūriu neįkainojami parodos eksponatai surinkti iš Nyderlandų, Vokietijos valstybinių muziejų ir privačių kolekcijų. Visi kūriniai Lietuvoje rodomi pirmą kartą.

Turėsime retą progą pamatyti garsių olandų tapytojų Jano Toropo, Mys Elūt-Drabe, Jacobos Fan Hėmskerk, taip pat vokiečių Ernsto Bišofo-Kulmo, Hanso Bepo-Borškės, Ernsto Molenhauerio, Paulo Miulerio-Kaempfo, Doros Koch-Šteter ir kitų dailininkų kūrinius.

Paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“ suteiks galimybę ne tik apžvelgti šių dailininkų kolonijų kūrybinio palikimo dalį, palyginti jose vyravusias menines tendencijas, bet ir pajusti spalvingą bei nepakartojamą menininkų bendruomenių atmosferą.

Pradėjusi savo kelią Klaipėdoje, birželio 9 – rugsėjo 23 dienomis paroda bus eksponuojama Mari Tak Fan Portflyt muziejuje Domburge (Nyderlandai), o nuo šių metų spalio 14-osios iki 2008-ųjų sausio 6-osios – Arenshopo „Meno trobelėje“ (Vokietija).

Kultūrinis fenomenas

Bėgdami nuo sparčiai augančių miestų sambrūzdžio, XIX a. dailininkai pradėjo ieškoti palankesnių vietų kūrybai – nuošalių ir ramių kaimo vietovių, civilizacijos nepaliestoje gamtoje rasdami įkvėpimą ir naujus motyvus. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Pirmosios Europos dailininkų kolonijos Barbizono kaimelyje prie Paryžiaus pavyzdžiu dailininkų bendruomenės ėmė burtis visoje Europoje. XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje daugiau nei 130-yje kolonijų, nepaisant geografinių atstumų ir skirtingų kultūrinių tradicijų, buvo kuriami darbai, paskatinę Europos tapybos atsinaujinimą.

1994-aisiais penkių istorinių dailininkų kolonijų atstovai – Barbizono, belgų Tervureno, vokiečių Vorpsvėdės, Kronbergo ir Arenshopo – įsteigė Briuselyje Europos dailininkų kolonijų susivienijimą „EuroArt“, kurio tikslas – rūpintis istoriniu kolonijų paveldu ir skatinti šiuolaikinių dailininkų kūrybos centrų vystymąsi. 2006-aisiais susivienijimui priklausė 46 organizacijos tikrųjų ir 24 – asocijuotųjų narių teisėmis. „EuroArt“ vienija 21 Europos valstybę.

XIX a. pabaigoje Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose – Domburge, Nidoje, Arenshope – įsikūrė trys dailininkų kolonijos, išgarsėjusios toli už Olandijos, Lietuvos ir Vokietijos ribų. Nors trijų dailininkų kolonijų istorija ir vyravusios meninės tendencijos buvo kiek skirtingos, visas jas siejo vienas ypatumas – nepakartojamas apšvietimas, būdingas vietovėms, iš visų pusių supamoms vandens plotų. Garsus olandų tapytojas Janas Toropas, sužavėtas Domburgo kraštovaizdžio, rašė: „Spalvos, spalvos, spalvos ir saulė!“ Be to, visos trys kolonijos įsikūrė mažuose žvejų kaimeliuose, kurie gana greitai išaugo į populiarius kurortus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plečiasi ir gilėja Nidos dailininkų kolonijos istorijos tyrimai. Kiek mažiau pas mus žinomos Domburgo ir Arenshopo dailininkų kolonijos.

Domburgo kurorte

Olandų Domburgo dailininkų kolonijos pradžia laikoma XIX a. pabaiga, kai į Valchereno salą pirmą kartą atvyko J.Toropas, kartu su Pietu Mondrianu ir J.Fan Hėmskerk suformavęs kolonijos meninį stilių.

Domburgo pajūrio kurortas XX a. pradžioje buvo ypač populiarus tarp Europos elito. Domburge vasarodavo ir rašytojai, poetai, teatro ir muzikos pasaulio atstovai, meno gerbėjai, mecenatai ir kritikai, o nuo 1911 iki 1921 metų buvo nuolat rengiamos parodos. 1921–1922 metais žiemą siautusios vėtros sugriovė parodų salę – tai reiškė ir Domburgo kolonijos pabaigą. Remiantis senojo parodų paviljono pavyzdžiu, Domburge buvo pastatyta tiksli jo kopija. 1994-aisiais, P.Mondriano atminimui skirtais metais, šiame pastate įsikūrė Mari Tak Fan Portflyt muziejus.

Domburgo dailininkų kolonijai parodoje atstovaus du J.Toropo darbai. „Nėrėja iš Domburgo“ (1903) ir „Domburgo paplūdimyje“ (1907), sukurti XX pradžioje, kai dailininkas buvo pačioje šlovės viršūnėje.

Bus eksponuojami ir Eufrozinos Bėrnar, Jano Heysės, Moriso Góto, M.Elūt-Drabe kūriniai, nuotaikingi, kupini mirguliuojančios šviesos Paulo Šultcės portretai ir peizažai.

Arenshopo žvejų kaimelyje

Dailininkų kolonija Arenshope, Šiaurės Vokietijos Baltijos pajūrio žvejų kaimelyje, apsuptame nuostabių kopų, įsikūrė 1892-aisiais. Ypatingas šviesos spindulių žaismas gausiose įlankose tiesiog užbūrė dailininkus. P.Miuleris-Kaempfas pirmasis pagal savo projektą pasistatė Arenshope vietinio stiliaus vasarnamį, „menininko namą“. Atvykstantys į Arenshopą dailininkai pradžioje apsistodavo motušės Šumaher pensione, savotiškame Hermano Blodės viešbučio Nidoje analoge, vėliau statėsi vietinės architektūros stiliaus vasarnamius, artimai bendravo su rašytojais ir muzikantais. P.Miuleris-Kaempfas ir Oskaras Frencelis sugalvojo pastatyti parodų paviljoną, kuriame, pavadintame „Meno trobele“, 1909-1918 metais rengė parodas.

Parodoje bus eksponuojami du Arenshopo kolonijos įkūrėjo P.Miulerio-Kaempfo paveikslai – „Valstiečių trobelės su beržais prie įlankos“ (apie 1900) ir „Tinklinė valtis žydinčioje kopoje“, atskleidžiantys būdingą tapymo manierą, šviesos efektų pomėgį. Savo dvasia jiems artima ir gero P.Miulerio-Kaempfo bičiulio O.Frencelio kompozicija „Karvės smėlėtame take“ (apie 1900). Kolonijos veikloje nuo pradžios dalyvavusio Karlo Manchino kompozicija „Čiuožėjai prie kaimo“ (apie 1890) puikiai perteikia šaltos ir vaiskios žiemos dienos atmosferą.

Arenshopo kolonijai pa-rodoje atstovaus ir D.Koch-Šteter, Fritco Grėbės, Elizabetės fon Eiken, Hermano Abekingo, Hedvigos Voerman ir Fridos Liober paveikslai.

Šiandien dailininkų kolonijos paveldas Arenshope ypač puoselėjamas ir ženkliai prisideda prie kultūrinio turizmo vystymo. „Meno trobelė“, iš naujo atidaryta 1946-aisiais, yra ne tik seniausia dailės galerija Šiaurės Vokietijoje, bet ir vienas iš gausiausiai turistų ir kūrėjų lankomų Arenshopo objektų.

Nidoje, „tapytojų rojuje”

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nuošalų žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos. Nida tapo vokiečių intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais.

Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, o po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė. Ją propagavo ir tapytojas E.Molenhaueris, susirgus uošviui H.Blodei perėmęs viešbutį. Jo pastangomis trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius kolonija vėl suklestėjo.

Nors vėlyvieji E.Molenhauerio kūriniai jau ne kartą buvo eksponuoti Lietuvoje, prieškarinio laikotarpio kūryba (kompozicija „Žiemą“, 1920) bus rodoma pirmą kartą.

Nidoje, panašiai kaip Arenshope, dailininkai, tarp jų ir Richardas Birnštengelis, statėsi vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis. 1929-1930 metais vasarnamį Nidoje pasistatė ir rašytojas Tomas Manas, žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias. Iki 1945-ųjų Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių.

Parodoje pamatysime vieno iš Nidos dailininkų kolonijos pradininko, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinio Ernsto Bišofo-Kulmo nutapytą „Hermano Blodės portretą“(apie 1905–1910).

Pamatęs parodoje Berlyne (1909) E.Bišofo-Kulmo Nidos peizažus, į Kuršių neriją 1913-aisiais pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maksas Pechšteinas ir lankėsi čia kelias vasaras.

Gana anksti į dailininkų koloniją įsijungė iš Karaliaučiaus kilęs tapytojas Hansas Bepo-Borškė, kurio paveikslas „Mirštantis briedis“ (iki 1914), nutapytas ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, alsuoja ekspresionistine dvasia.

1905-aisiais Nidoje pirmą kartą apsilankė tuomet dar teisės studentas Hansas Kalmėjeris. Baigęs dailės mokslus, nuo 1911 iki 1944 metų jis kiekvieną vasarą praleisdavo tapydamas Kuršių nerijoje ir subtiliai perteikdamas gamtos motyvus. Parodoje bus jo akvarelė „Aukštoji kopa Rasytėje“, taip pat šviesos žaismo kupinos Editos Virt-Sukau akvarelės su Bulvikio rago, Purvynės motyvais ir garsiuoju „Itališku vaizdu“. 1914-1918 m. Nidoje lankėsi ir Pranas Domšaitis…

Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta. Dailininkų kolonijos nariai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Visos trys vietovės sulaukdavo entuziastingų čia besilankančių menininkų vertinimų. J.Toropo pasisakymą, tapusį paro-dos devizu, jau citavome. Olandijos Valchereno sala (dabar pusiasalis), kurioje yra Domburgas, dar buvo vadinama „besišypsančia“. Nida, XIX a. pakrikštyta „prūsų Sachara“, buvo vadinama ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“, o E.Molenhaueris rašė: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės“. Nepakartojamas vietovių gamtos žavesys puikiai atsispindės ir parodoje eksponuojamuose nuotaikinguose talentingų dailininkų kūriniuose.

S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

Dalia Bielskytė

„Klaipėdos galerijoje“ balandžio 5-25 dienomis viešėjo impresionisto Sarkiso Gogoriano tapybos paroda – pirmoji Kaliningrado srityje gyvenančio ir kuriančio armėnų tautybės autoriaus personalinė paveikslų ekspozicija Lietuvoje.

Armėnas tapytojas Sarkisas Gogorianas tvirtino, kad Lietuva tapo dar vienu impulsu jo kūrybai. Dalios Bielskytės nuotrauka

Jo darbai susilaukė didžiulio pasisekimo. Jau parodos atidarymo metu buvo išpirkti beveik visi eksponuojami darbai. „Nenuostabu, – kalbėjosi tarpusavyje dailininkai klaipėdiečiai. – Šiandien reta tokios rafinuotos, tokios tikros, klasikinės, intelektualios tapybos. Žmonės jos pasiilgo“.

Byloja pašnibždomis

Armėnų tauta garsėja pietietišku temperamentu. Kontrastai, kontrastai, kontrastai, ryški saulė ir aštrūs šešėliai – to tikimės iš šalies, jos gyventojų, to ieškome ir mene, kuris gimsta iš karšto pietietiško įkvėpimo. Stop. Staigmena: armėnų tapytojas S.Gogorianas į Lietuvos žiūrovą prabilo pašnibždomis. Nuostabūs Armėnijos ir Vidurio Rusijos peizažai, ramios Baltijos jūros pakrantės, moterys vylingomis akimis, droviai virpančios skaidriose lyg pavasaris drobėse…

Šis aspiracijų ir realybės kontrastas neliko nepastebėtas. Nuostaba nuskambėjo ir gausiai atidaryme dalyvavusių Klaipėdos armėnų bendrijos pirmininko Manvelo Galstiano klausime: „Meistre, o kur Armėnija?“. „Manęs dažnai to klausia, – šypsodamasis atsakė S. Gogorianas. – Atsakau: klysta tie, kurie mano, kad armėnų tapybai būdingi tik kontrastai ir ryškios spalvos. Juk mano paveiksluose pirmiausia atsispindi MANO charakteris, MANO vidinė būsena. Aš nemėgtu aštrių, kietų, ryškių ribų, mano tapyba, kaip mano siela – viskas ramu, lyriška, melancholiška, paslaptinga, tarsi žvelgtum per ryto miglą… Tai mano nuotaikos, įspūdžio paveiktos atgulusios ant baltos, švarios drobės. Armėnas taip pat gali būti melancholiškas bei lyriškas. Tačiau karštas tėvynės Armėnijos alsavimas, atidžiau pažvelgus į mano darbus, juntamas: kokia atšiauri bebūtų vaizduojama natūra, ji juk dvelkia šiluma. Tai mano armėniška prigimtis, saulė, tekanti mano gyslomis, sušildo net paveiksle vaizduojamą žiemą…“.

Natūra – jausmas

Tapytojas, pasakojantis, kad jo šeimoje menininkų nebuvo, nenumaldomą norą tapyti pajuto būdamas vos šešerių. „Tiesiog nesiskirdavau su popieriumi ir pieštuku, vėliau ėmiau rimtai mokytis,“- sakė jis. Studijos Jerevano dailės institute, dailės mokytojo, reklamos dailininko, multiplikatoriaus darbas kino studijoje – kelias į nepriklausomo tapytojo gyvenimą ir parodų sales nebuvo trumpas.

Gyvenimo tėkmėje keitėsi ir tapytojo požiūris į kūrybą, stilius. „Jūs nepatikėsite, – šypsojosi į ūsą S.Gogorianas, – bet jaunystėje buvau ir abstrakcionistas, ir siurrealistas. Impresionizmas į mano drobes atėjo tada, kai subrendau. Ir tai ne aš jį radau, o impresionizmas mane surado. Virpantys potėpiai, šviesa, nuotaika, gyva dvasia ir tiesioginis poveikis… Tapydamas impresionistine maniera aš jaučiu gyvą ryšį su natūra, paveikslo ir žmogaus, kuris į jį žiūri. Įspūdis – menininkas – žiūrovas. Tai tarsi metafizinis tiltas, vienijantis ir kartu atveriantis erdvę individualių pojūčių begalybei.

Mano vaizduojama natūra – tai idėja, tai – mintis, tai – jausmas, kurį trokštu perduoti žiūrovui. Tapydamas aš siekiu perteikti natūros esmę, jos tikrąjį būvį. Impresionistinė tapyba nėra tiesiog realybės kopijavimas. Kiekvieną vaizduojamą motyvą tarsi perfiltruoju per save, per savo prizmę“.

Suviliojo jūra

Šis vizitas į Lietuvą S.Gogorianui – antrasis. Pirmą kartą čia jis atvyko 2006 metų pavasarį, kaip vienas iš plenero, skirto Pranui Domšaičiui, parodos dalyvių.

Panašiai prasidėjo ir jo kelias į Kaliningrado sritį: nuo 1994 metų S.Gogorianas kasmet atidarydavo parodas įvairiose galerijose ir muziejuose, kol, anot jo paties, jūra jį galutinai suviliojo, ir nuo 2005-ųjų jis gyvena bei kuria čia pat, už sienos, Krasnoznamensko mieste.

Ar prie jūros besiglaudžianti Lietuva taip pat paliko pėdsaką kūrėjo širdyje? „Lietuva – įspūdis, teikiantis įkvėpimo. Juk kartais žiūri į kitų dailininkų paveikslus ir ūmai apima noras tapyti. Taip ir Lietuva – jos žmonės ir gamta tapo impulsu mano kūrybai“.

Teikia džiaugsmą

S.Gogorianas parodose dalyvauja jau daugiau nei tris dešimtmečius: Armėnijoje, Čekijoje, Rusijoje, Vokietijoje, jo darbai radę vietą privačiose Japonijos, Amerikos, dabar jau ir Lietuvos kolekcijose… Kokie įspūdžiai apie parodos atidarymą Lietuvoje? „Šis vernisažas man – egzaminas, kurį laikiau prieš gerus, šiltus, mano kūryba besidominčius žmones. Džiaugiuosi, kad egzaminatoriai buvo labai geranoriški. Tai mano žmonės, mano publika, kuriai aš tapau. Ir nėra ribų laimei, kai matau, jog mano paveikslai džiugina, nuskaidrina žmonių akis bent tol, kol jie į juos žiūri. Aš laimingas galėdamas tą džiaugsmą jiems sukurti“.

O džiaugsmo būta daug: svaigia pavasario nuojauta užsidegė akys visų, tą dieną pasinėrusių į mirguliuojantį skaidrų, lyg ką tik lietaus nupraustų gamtos spalvų pasaulį, plūstantį iš S.Gogoriano drobių. Kalbėjimas su žydinčia kriauše, beržynu, koketiškai mirgančia jūra atvėrė sielos langus įspūdžiui, žavingai, Armėnijos saulės sušildytai akimirkai, ūmai sustojusiai prie Baltijos jūros.

Dailininkų konferencijos atgarsiai

Dailininkų konferencijos atgarsiai

Dalia Bielskytė

Balandžio 12-ąją Vilniuje vyko Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) metinė konferencija, kurioje Klaipėdai atstovavo devyni meno kūrėjai.

Į konferenciją, vadovaujama pirmininko Arūno Sakalausko, vyko LDS Klaipėdos skyriaus delegacija – dailininkai Algirdas Bosas, Algis Kliševičius, Daiva Ložytė, Virginija Giniotytė, Danutė Žalnieriūtė, Angelė Banytė, Arūnas Mėčius, Saulius Bertulis.

LDS metinės konferencijos darbotvarkėje buvo numatytos LDS Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos skyrių pirmininkų 2006 metų veiklos ataskaitos. Įspūdžiais apie renginį paprašėme pasidalinti LDS Klaipėdos skyriaus pirmininką skulptorių A.Sakalauską. „Ši konferencija – tai ataskaita už metus. Visi LDS padaliniai už savo darbus atsiskaito centrui, kuris, kaip žinia, remia jų veiklą finansiškai. LDS padalinių, taip pat ir Klaipėdos skyriaus, veikla yra trejopa: parodinė (pagrindinė), leidybinė ir visuomeninė. Klaipėda savo planus įvykdė, tad nenusipelnė nei ypatingų pagyrų, nei priekaištų“, – sakė jis.

Savo ataskaitoje A.Sakalauskas minėjo praeitą pavasarį vykusius P.Domšaičio plenerą ir seminarą, parodas Liepojoje ir Kaliningrade, ištisą meno parodų bei projektų plejadą LDS „Klaipėdos galerijoje“, apžvalginę LDS Klaipėdos skyriaus parodą „Vakarų vėjai“, eksponuotą Klaipėdos dailės parodų rūmuose, A.Jusionio albumo „Kai tapau gyvenu“ išleidimą bei daugybę kitų kultūrinių įvykių.

Anot A.Sakalausko, konferencijoje buvo ypač akcentuotas „siekis sutelkti ekspozicijų organizavimo pajėgas prestižiškesnėms, globalesnėms parodoms rengti, nes dabartinė parodinė veikla, nors ir aktyvi, tačiau tarsi išbarstyta, susmulkinta. Didelės, svarios parodos turėtų atgarsį tarptautinėje meno arenoje, taip garsindamos ir Lietuvos, ir joje kuriančių profesionalų vardus“. Iš konferencijos tribūnos nuskambėjo pageidavimas, kad suformavus kūrybinių darbų kolekciją, ji turėtų būti rodoma ne viename, o bent keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, turinčiuose tinkamas erdves parodų eksponavimui. Prie šios meno populiarinimo veiklos buvo kviečiami prisidėti visi LDS padaliniai. Jų pareiga vežti ir rodyti Lietuvos vaizduojamųjų bei taikomųjų menų klasiką ten, kur ją galėtų pamatyti ne vien sostinės, bet ir periferijos meno mėgėjai.

Puse lūpų A.Sakalauskas prasitarė, kad šiame kontekste kai kurie konferencijos dalyviai išsakė priekaištus Klaipėdai, kurios LDS skyriaus galerijos erdvės per mažos didelėms parodoms, o erdvūs Dailės parodų rūmai nėra labai svetingi tradicinio meno kolekcijoms ir labiau orientuojasi į šiuolaikinį meną bei eksperimentus. Tačiau šios nuoskaudos liko konferencijos užkulisiuose ir nebuvo paviešintos iš tribūnos.

Didesni pokyčiai, anot A.Sakalausko, gali įvykti 2008 metais, visuotiniame LDS suvažiavime, kuris bus rinkiminis. Pasak konferencijoje dalyvavusių klaipėdiečių dailininkų, dabartinis LDS pirmininkas Vaclovas Krūtinis be užuolankų pasiūlė kolegoms apmąstyti naujas kandidatūras į jau 10 metų jo užimamą postą. „Dirbau daug metų. Laikas pailsėti“, – sakęs jis.

„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

Rita Bočiulytė

„Vokiečių kultūros dienos“ Klaipėdoje šiemet bus pačios ilgiausios per visus devynerius šio festivalio gyvavimo metus. Prasidėjusios balandžio 13-ąją jos baigsis tik rudenį – tarptautinės menininkų komandos paroda „Skulptūriniai veiksmai“ rugpjūčio 22 – rugsėjo 12 dienomis.

„Vokiečių kultūros dienas“ sveikino Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė, festivalį pristatė S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas, projekto koordinatorės Jurgita Motiekaitė ir Skaistė Kazarauskaitė, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Dedikuoja karalienei

Šiemetinės „Vokiečių kultūros dienos“ tituluojamos karališkomis. Nes prieš 200 metų Klaipėda tapo karališku miestu – Prūsijos sostine, čia apsigyveno karalius Vilhelmas Frydrichas III ir karalienė Luizė – kultinė asmenybė, istorijos legenda. Šios „Vokiečių kultūros dienos“ dedikuotos jai. Prieš 100 metų Tilžėje (Sovietske) pastatytas jos vardu pavadintas tiltas per Nemuną – jo istoriją „pasakoja“ Jakovo Rozenbliumo fotografijų paroda, veikianti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Kartu pažymime Klaipėdos miesto partnerio Manheimo 400-metį. Tai – dar vienas „Vokiečių kultūros dienų“ akcentas.

Atidarydami festivalį uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, jo rengėjai – Klaipėdos kultūros komunikacijų centras (KKKC) ir Simono Dacho namai – dėkojo partneriams, rėmėjams. S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas ir KKKC direktorius Ignas Kazakevičius pabrėžė, kad bendromis jėgomis didžiulė tarptautinio festivalio programa parengta itin subtiliai, atsižvelgiant į visas interesų grupes, todėl tikimasi, kad renginių lankytojai jausis tikrai karališkai.

Įvairovė praturtina

„Puiku, kad mes visi esame čia, drauge, gražiame kultūros mieste Klaipėdoje, kad renginys skirtas vokiečių kultūrai, kuri mus jungia“, – džiaugėsi Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje Volkeris Heinsbergas. Jis patikino, kad ambasada ir ateityje rems šį tvirtas pozicijas turintį festivalį.

„Po penkių mėnesių, kuriuos jau praleidau Lietuvoje, Klaipėdoje lankausi pirmąkart ir labai džiaugiuosi, kad patekau į tokį gražų renginį. Mes jau trečiąsyk prisidedame prie šios šventės, – sakė Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė. – Labai džiugu, kad čia puoselėjama vokiečių kalba. Įvairovė visada mus praturtina. Austrai daug prarado, netekę įvairovės…“

Jungia kaip tiltas

Festivalį sveikino ir Gėtės instituto Vilniuje direktorė Irmtraut Hubač, pristatydama Gėtės instituto jam parengtą vokiečių fotografės Doris Frohnapfel fotoparodą „Pasienio horizontai“: „Ji parodo Europos pasienius. Trejus metus fotografė keliavo po Europą. Dažniausiai ji fotografuodavo Šengeno šalių ribas. Daug idiliškų nuotraukų – vanduo, pievos, miškai. Tai sunkiai įsivaizduojame kaip pasienio ribą. Nuotraukose nedaug žmonių, nes žvelgdami į ribas, galvojame, kas už jų. Nepaisant tos idilės, kai kurios nuotraukos parodo vieną pavojingiausių ES ribų – Afrikos pasienį, pro kurį plūsta pabėgėliai, ieškodami geresnio gyvenimo. Gražus sutapimas – šiose Parodų rūmų erdvėse apžiūrėjau ir kitą fotoparodą, kuri nužymi Lietuvos sieną su Kaliningrado sritimi, Rusija. Nemuno upė atskiria Lietuvą nuo Kaliningrado srities, bet Karalienės Luizės tiltas jungia šalis ir žmones. Europos sąjungos ribose sienos išnyko. Tikiuosi, kad ribos už jų bus prieinamos ir svetingos visiems“.

9-ųjų „Vokiečių kultūros dienų“ renginiai – meno parodos, koncertai, teatrų spektakliai, kino retrospektyvos, kūrybinės stovyklos jau prasidėjo Klaipėdoje, taip pat vyks Nidoje ir Šilutėje. Visi – nemokami. Skaitykite afišas!

Ribų ritualai

Ribų ritualai

Gytis Skudžinskas

„Vokiečių kultūros dienoms“ starto aikštele buvo pasirinkti Dailės parodų rūmai, kuriuose pristatyta Vokietijos menininkės Doris Frohnapfel fotografijų paroda „Pasienio horizontai”.

Ar buvo galima sugalvoti ar surežisuoti geresnę vietą vokiškos kultūros renginių ciklui pradėti, nei ši paroda, gvildenanti išsiplėtusios Europos ribų klausimus?! Ar dar galime kalbėti apie vokišką, lietuvišką ar bet kokią kitą nacionalinę kultūrą, kai tie pasienio horizontai aprėpia mus visus?

Jaučia bendrą pulsą

D.Frohnapfel galime ir turėtume laikyti tiesiog Europos menininke, tiriančia visiems aktualią lokalizacijos temą. O geografiniai ribų žymėjimai ir meninė praktika glaudžiai siejami, ko gero, visais istorijos laikotarpiais. Bendruomenės, turinčios savo kultūrą ir bendras tradicijas, vienokiais ar kitokiais kultūriniais artefaktais ribas žymi jau daugelį amžių, taip įteisindamos tiek galios teritoriją, tiek bendrą mentalitetą.

Gėtės institutas šalies pristatymui pateikė ne bavariškų ekskliuzyvinių odinių šortų kolekciją ar Reichstago ir Alexander aikščių estetizuotas fotografijas (su tuo atrodytų kaip klaustrofobijos kaustoma gentinė bendruomenė), o pasiūlė konceptualiai artikuliuotą ir šiandienai aktualią menininkę, taip pristatydamas brandžią, jaučiančią bendrą kultūros pulsą valstybę. Valstybę, kuri save ir mus apibrėžia kaip vienetą.

D.Frohnapfel Klaipėdos parodų rūmuose pristato dalį savo tęstinio ciklo „Pasienio horizontai”. Kas kelerius metus besiplečianti Europos Sąjunga menininkės darbus aktualizuoja bendrame sociokultūriniame lauke, o tai visuomet buvo vienu iš kokybės ženklų meno kūriniui. Kaskart naujai nužymimos ribos autorės darbus įprasmina ir kaip dokumentinę medžiagą, užšaldančią buvusių pakraščių scenovaizdžius.

Kaip dokumentas

Būtent dėl dokumentalumo autorė renkasi fotografiją, kuri mūsų sąmonėje atlieka neabejotino įrodymo funkciją. Doris fotografuoja visai paprastai, nelaukdama geresnio apšvietimo, neieškodama neįtikėtino rakurso, nesiekdama fotoobjektyvu užčiuopti uždraustos zonos paslaptis. Autorė net akivaizdžiai ignoruoja tokius meninės fotografijos aspektus, nes tai ne konceptualaus dokumento reikalas, be to, visi šie atradimai jau padaryti praėjusio amžiaus viduryje.

Parodoje žiūrovai negali mėgautis pagražintų peizažų atvaizdais. Čia jų žvilgsnis sminga į fakto estetiką, į tai, kas gali atrodyti vizualiai nepatrauklu, bet kartu ir verčia atsekti prasminius ekspozicijos dėmenis.

„Pasienio horizontai” suskaidomi į mažesnes dalis, taip žiūrovui nužymimos ribų tyrimo gairės. Vienoje D.Frohnapfel tyrinėja šalį iš vidaus, tikrindama, ar patvarios išorinės sienos, ar plačiu žvilgsniu aprėpdama pakraščio peizažą. Kitoje autorės objektyvas jau fiksuoja užribio horizontą, lyg neištirtą nepažįstamą dykrą. Dar kitur autorės taikinys – vietinės genties vyrai ir moterys, pasipuošę dailiomis klasikinėmis eilutėmis, baugščiai besiruošiantys žengti į nežinomą teritoriją ar laukiantys iš ten sugrįžtančių. O štai kitoje stebimi pasienio apsaugai naudojami ir jau susidėvėję rekvizitai – laivai, kateriai, valtys.

Kol neatversim akių…

Logiškai apibrėžti menininkės sprendimai akylam ir žingeidžiam žiūrovui pasakoja istoriją apie ribų ritualus, apie skirtybes tarp čia ir ten. Bet šis fundamentalus pasakojimas turi ir efimeriškumo ženklų – istorijos posūkiai gali neatpažįstamai pakeisti tiriamos teritorijos ribas. O savojo aš suvokimas juk neįmanomas be kito įteisinimo ir skirtybės bruožų artikuliavimo. Taigi daugiaplaniškumas ir nenumatomi siužetiniai vingiai paverčia kūrinius šiandienos šedevrais.

Ir pabaigoje keletas faktų, nuliūdinusių šių eilučių autorių atidarymo vakarą. Pirma, žiūrovai tą vakarą rinkosi su klausimu: tai Jų ar Mūsų šventė, nors pristatoma paroda lyg ir akivaizdžiai siūlė atsakymą. Antra, ir vėl šurmulyje teko nugirsti frazę „Vėl fotografija, kiek mažai Parodų rūmai berodo meno”. Gal ir būtų niekis, jei priemonės pasirinkimą įvardintų kaip pagrindinį rodiklį kokio nors mėgėjiškų provincijos kolektyvų festivalio dalyvis. Paprasčiausiai tai palaikytume nevykusiu užstalės pokštu. Bet čia juk buvo susirinkęs laisvu stiliumi gyvenančio miesto kultūrinis elitas. Štai ir atsakymas: kol neatversim akių ir sielų, kol neaitrinsim protų vis sunkesniais uždaviniais, kol vadovausimės anachronistiniais reikšmių kodais, tol tai bus Jų, o ne Mūsų teritorija.

„Prieš parskrendant į Žemę”: laukti yra gyventi

„Prieš parskrendant į Žemę”: laukti yra gyventi

Aivaras Dočkus

Emocinis šokas trunka mažiausiai tris dienas. Bičiuliai kinomanai klausinėja jiems įprastu ritmu – kas, kaip, ar verta apdovanojimų? Įspūdis pergyvena garsųjį Amerikos režisierių gildijos prizą. Apdovanojimai tik suteikia garbę ir pasitikėjimą lietuvių kino kūrėjų jėgomis. Prisideda prie vidinio pasididžiavimo. O mes didžiuotis nemokame. Nes tai pratę daryti tik po išloštų krepšinio varžybų. Dabar reikia didžiuotis lietuvišku filmu apie nuo vaikystės praloštą gyvenimą. Rusai, štai jie moka prisiimti ir išpūsti didybės naštą. Mes – ne. Tuojau ieškome, kas netobula ir kur korupcija. Išgirdę apie Arūno Matelio laimėjimus, iškart klausiame – argi? Užuot ištarę – šaunu.

Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę” – lyriška ir esketiška esė apie leukemija sergančius vaikus.

Iš tiesų labai sunku vertinti filmą, sukurtą prieš dvejus metus, kai jis jau įvertintas svariausiais prizais. Žiūri su nedideliu išankstiniu auksiniu dūmeliu. Gal net skeptiškai. Juk tavo balsas nieko nebenulems, tu jau nebe pirmas matęs. Todėl lyg ir nebegali nepatikti. O tuo pat metu jautiesi kažkam skolingas. Gerą recenziją geram žmogui, kuris prakalbo apie baisius dalykus. Tema tokia, kad nenutaisęs skausmingos išraiškos būtum apšauktas beširdžiu.

Viskas, išankstines nuostatas, vidinius monologus – į šalį, akys įsmeigtos į „Prieš parskrendant į Žemę”.

Skustos vaikų galvos, lietaus apraudoti ligoninės langai. Kažkaip kitaip tariamas žodis „leukemija”. Laužyti koridoriai, ore pakibę medicininiai terminai. Tai tiek ir lieka iš to, kaip įsivaizdavau A.Matelio filmą.

Kolegos įspėjo paprastai – „pamatysi, bus nerealus grūzas”. Nėra to „grūzo”. Tiksliau, jis pakimba vidury gerklės. Išjungia kalbos aparatą. Nei pirmyn, nei atgal. Sėdi pririštas prie ekrano. Prie langų, į kuriuos žiūri likimo nuosprendžio laukiantys vaikai.

Ir tuomet nutinka tai, ko jokio kritiko plunksna nepajėgia atlikti per tūkstančius prirašytų lapų. Ko nesugeba paaiškinti „Oskarus” laimėję režisieriai. Oplia – tavo siela valandai peršoka į mirtinai sergančio vaiko kūną.

Visai rimtai. Aš buvau tas vaikas, kurio jau greitai gali nebebūti. Su visais pojūčiais. Su vaikišku naivumu ir ta suaugusia skausmo ląstele smegenyse, kuri intuityviai supranta, kad gyvenimas tikriausiai baigsis net neprasidėjęs. TIKRIAUSIAI. Štai tas žodis, kuris atsispindi kiekviename daktaro žingsnyje.

Laukimo būseną A.Matelis paverčia tikruoju „Prieš parskrendant į Žemę” Dievu. Niekas niekur neskrenda. Sustingo skrydyje. Laikrodžio strėlės sukasi aplinkui. Vaikai lieka vaikais. Klegena. Žaidžia. Pasamoningai atlieka mirties išvarymo ritualus. Suaugusieji jų nenaudoja. O vaikams kartais tai suveikia.

Ne, A.Matelis nesistengia graudinti, liūdinti, suvynioti į transo gumulą. Filmas savaime alsuoja vaikų nuotaikomis. Gyvomis nuotaikomis. Skauda, nes negali neskaudėti. Režisierius vardan meniškų išraiškų nesujaukia gaivališko natūralumo. Jis įsikiša tik tam, kad pagautų akimirką, išplėštų atmosferos gabalėlį, kuris mūsų širdyse virsta nuoširdaus jausmo grynuoliu.

Todėl tai aš minkštomis iš baimės kojomis vaikštau palatos grindimis. Žaidžiu su draugais. Laukiu, ką atneš laikas, kuris iš manęs ir taip jau daug atėmė. O dabar dar nori pasiimti ir mane patį. Nori, kad eičiau ten, kur jau ne pirmą dieną gyvena mano skusta galva. Bet aš neinu. LAUKIU.

Lietuviškas kinas tikrai turi kuo didžiuotis. Šiltus žodžius A.Matelio filmui beria visas gyvas pasaulis. Visas šiltas pasaulis, kurį palietė „Prieš parskrendant į Žemę”. Skrendame. Šildome ir šylame. Tai galime, skirtingai nuo vaikų, kurių sparnai plasnoja tik filme. Amžini sparnai, kurie yra geroji mūsų blogo pasaulio žinia.

„Kelias į Damaską“ pasiekė Bukareštą

Mindaugas PETRULIS. Pradžia. 2007 m. Kaligrafija, plunksna, teptukas, kompiuterinis atspaudas, 32×70 cm.

 

„Kelias į Damaską“ pasiekė Bukareštą

Rumunijos sostinėje visą mėnesį vyks balandžio 20-ąją prasidėjęs Bukarešto tarptautinis teatrų festivalis „B-FIT – 2007“, kuriame svečiuojasi ir Klaipėdos dramos teatras su A.Strindbergo „Keliu į Damaską“, režisuotu Oskaro Koršunovo.

Siekdamas įtvirtinti kultūrinį Bukarešto identitetą ir integruotis į Europos kultūrinę erdvę, bendradarbiaudamas su kultūros projektų centru „ArCuB“, Bukarešto miesto municipalitetas balandį pradėjo „Antrąjį Bukarešto kultūros pavasario sezoną“, kuris tęsis iki gegužės pabaigos.

Rumunijos sostinėje vyksta aukšto tarptautinio lygio kultūriniai renginiai – tarptautiniai džiazo, kino ir teatro festivaliai.

Šioje programoje didžiausias dėmesys sutelktas į Bukarešto tarptautinį teatrų festivalį „B-FIT“. Dešimt Europos ir kitų šalių teatro kompanijų jame pristato savo spektaklius. Festivalio scenoje – teatrai iš Latvijos, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Prancūzijos, Bulgarijos, JAV, Izraelio, Graikijos, Argentinos ir Rumunijos.

Bukarešto Tarptautinio teatrų festivalio „B-FIT“ programa suskirstyta į dvi dalis.

Pagrindinėje programoje spektaklius rodo režisieriai O.Koršunovas, Alvis Hermanis, Christianas Vinkleris, Janis Paraskevopoulos, Yael Ronen, Margarita Mladenova ir Ivanas Dobtchevas, Andrei Serbanas.

Nepriklausomų teatrų programoje rodomi įvairių teatro žanrų pastatymai: comedia dell’arte, muzikos ir judesio, eksperimentiniai darbai. Keturis kūrinius atvežė trupė iš Didžiosios Britanijos, du – iš Prancūzijos, po vieną – Italijos ir tarptautinė trupės bei du darbus pristato patys festivalio šeimininkai.

Spektakliai rodomi teatrų – festivalio partnerių „Bulandra“, „Metropolis“ scenose ir Bukarešto nacionaliniame teatre.

Klaipėdos dramos teatro ir Oskaro Koršunovo teatro bendros produkcijos spektaklis A.Strindbergo „Kelias į Damaską“ bus rodomas Bukarešto nacionaliniame teatre du vakarus – rytoj ir poryt.

Panevėžyje – kamerinių spektaklių fiesta

Panevėžyje balandžio 17-30 dienomis vyksta 3-iasis Kamerinių spektaklių festivalis, kuriame klaipėdiečiai pristato du spektaklius.

Festivalyje jau pristatyta Kauno kamerinio teatro premjera – Karolos Frešet „Žanas ir Beatričė” (rež. Stanislovas Rubinovas), teatro laboratorijos „Ramūno ateljė” spektaklis „Ir visada bus per vėlu” pagal A.Kamiu romaną „Krytis“ (sceninės versijos autorius ir atlikėjas Ramūnas Abukevičius), Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta Inger Hagerup pjesė „Stiklinė arbatos su citrina” (rež. Danutė Juronytė). Juozo Miltinio dramos teatras vaidino Maros Zalytės „Žemės mokestį” (rež. Albinas Kėleris), teatro laboratorija „Atviras ratas” – muzikinį spektaklį-improvizaciją „Senelės pasaka” ir „Autobiografines improvizacijas“ ( rež. Aidas Giniotis). Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatras pristatė naująjį „kartu” pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos” (spektaklio autoriai Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis).

Pirmadienį Klaipėdos Pilies teatras su pasisekimu Panevėžio festivalyje parodė naujausią savo projektą su Klaipėdos dramos teatro aktore Jolanta Puodėnaite – Dario Fo ir Frankos Ramė monospektaklį „Aš laukiu tavęs, mielasis” (rež. Alvydas Vizgirda).

Vakar Šiaulių dramos teatras Panevėžyje vaidino Roberto Lamureu „Sriubinę” (rež. Nijolė Mirončikaitė), o šiandien festivalio scenoje pasirodys Klaipėdos dramos teatras su Igno Šeiniaus „Kuprelio” inscenizacija (rež. Kęstutis Macijauskas).

Iki festivalio pabaigos jame dar bus parodyti VšĮ „Teatro projektai“ spektaklis Ž.Ženė „Tarnaitės” (rež. Arvydas Lebeliūnas), Šilutės kamerinio dramos teatro pastatyti E-E.Šmito „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai” (rež. Sergėjus Paciukas), Kauno šokio teatre „Aura” choreografo iš Izraelio Josio Bergo sukurtas „Piknikas”, Kauno mažojo teatro premjera – H.Ibseno „Lėlių namai” (rež. Vytautas Balsys).

Festivalį užbaigs šeimininkai – Panevėžio teatras „Menas” su panevėžietės Liudos Jonušienės, arba Tilės Vakarės pjesės „Naktis rojuje” pastatymu (rež. Albinas Kėleris).

Nuties meno tiltą tarp dviejų jūrų

Gegužės 2-16 dienomis per Lietuvą nuvilnys tarptautinė tapybos trienalė „Nuo Baltijos iki Juodosios“.

„Pagrindinis šios trienalės tikslas – paanalizuoti šiuolaikinės tapybos tendencijas bei sugrąžinti įvairaus amžiaus ir pažiūrų, įvairios socialinės padėties bei patirties suvokėjus į dailės parodų sales“, – sakė vienas renginio kuratorių Edvidas Žukas, drauge su kitais kuratoriais po plenero vėliava subūręs stiprų kūrybinį bei intelektualinį potencialą turinčius meno žmones, užsimojusius nutiesti kultūrinio bendradarbiavimo kelią tarp dviejų jūrų – Baltijos ir Juodosios.

Trienalėje dalyvaus 13 dailininkų iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos ir Latvijos. Tarp jų – Lietuvos tapybos grandai Solomonas Teitelbaumas, Palemonas Janonis, klaipėdiečiams gerai pažįstami menininkai Linas Julijonas Jankus ir Darius Vaičekauskas, praeitą pavasarį Lietuvos meno mėgėjų palankumą pelnęs Krymo impresionistas Pavelas Šumovas, ką tik parodą „Klaipėdos galerijoje“ eksponavęs Kaliningrade gyvenantis armėnų tapytojas Sarkisas Gogorianas. Idėjinis trienalės vadas ir plenero temų „Vietos dvasia: istorizmas ir egzotizmas“ bei „Ką pamatytų Marquet ir Pissarro XXI a. pradžios Vilniuje?“ autorius – rašytojas Rolandas Rastauskas.

Tarptautinis pleneras startuos gegužės 2-ąją Juodkrantėje, vėliau tapytojų komanda persikels į Norviliškių dvarą, o kūrybinė sesija baigsis tapant Trakų ir Vilniaus apylinkėse. Pasak organizatorių, toks renginio mobilumas sudarys galimybę trienalės dalyviams susipažinti su plačia Lietuvos kultūrinio gyvenimo panorama.

Plenero „Nuo Baltijos iki Juodosios“ darbų paroda bus atidaryta 2007-ųjų gegužės 15-ąją Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Vėliau ją galės pamatyti ir Kauno (galerijoje „Langas“) bei mūsų pajūrio (A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje) gyventojai.

Klaipėdos fotografija – į šalies sostinę

Klaipėdos fotografija gegužės 4-ąją bus pristatyta sostinėje ir ten paviešės iki gegužės 28-osios.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“ Vilniuje kitą penktadienį bus atidaryta LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje ruošiasi dalyvauti 27 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Parodoje bus eksponuojama po 2-4 kiekvieno darbus. Ekspoziciją papildys jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

„Paroda bus labai įvairi – aktai, peizažai, portretai… Tema – laisva. Kiekvienas autorius pristatys, ką sukūrė geriausio per pastaruosius penkerius metus, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Tai mūsų prisistatymas Vilniuje, kuriam norime parodyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Bus gera proga pasvarstyti, pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste “, – sakė „Klaipėdai“ LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys.

„Ekspozicija bus marga, ne projektinė, ne teminė. Bet bus labai įdomu pasižiūrėt“, – tikino fotografas.

Tokio masto bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

Rengia Lietuvos kultūros dienas

Gegužės 17-20 dienomis Kaliningrade vyks Lietuvos kultūros dienos, kuriose dalyvaus ir kaimynai klaipėdiečiai.

Kaliningrade bus atidarytos parodos „UNESCO – Lietuva“, „Lietuvos juvelyrika lagamine”, „Adomo Galdiko peizažai”, „Lietuvos dizainas“, A.Urbono fotografijų ekspozicija. Kino teatre „Zaria“ numatyti Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“, Kristijono Vildžiūno „Aš esu tu“, lietuviškos animacijos programos pristatymai.

Gegužės 18-ąją Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje bus pristatyta Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojų kūrinių paroda „Jungianti mus žemė“. Joje pakviesti dalyvauti tapytojai Linas Julijonas Jankus, Juozas Vosylius, Aloyzas Stasiulevičius, Liudvikas Natalevičius, Irma Leščinskaitė, asambliažų kūrėjas Darius Vaičekauskas, skulptoriai Algirdas Bosas ir Gintautas Jonkus.

Kultūros dienų metu Kaliningrado A.Čechovo bibliotekoje bus surengtas Lietuvos rašytojų susitikimas su Kaliningrado rašytojais – diskusija ir „Vilniaus” žurnalo pristatymas. Renginyje dalyvaus vilniečiai rašytojai Vytautas Rubavičius ir Alvydas Ališanka, kaunietis Kęstutis Navakas ir klaipėdietis literatūrologas Aleksandras Žalys.

Kaliningradiečiams vaidins Panevėžio „Vežimo teatras“, afišos skelbia apie koncertinį operos „Žmogaus balsas” atlikimą – Vilhelmo Čepinskio vadovaujamo orkestro „Camerata Klaipėda” ir vilnietės solistės Asmik Grigorian pasirodymą. Kaliningrado filharmonijoje taip pat bus parodytas teatralizuotas V.Šekspyro „Vasarvydžio nakties sapnas” (vad. Rokas Zubovas), o Menų namuose – O.Koršunovo teatro spektaklis „Meistras ir Margarita” pagal M.Bulgakovo romaną.

Gegužės 19-ąją Kaliningrado centriniame parke vaidins klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas ir pantomimos teatras „A“, saksofonu muzikuos Pranas Narušis. Ten pat bus pristatytas „Degančios skulptūros“ projektas, Vasaros teatre koncertuos grupės „G&G sindikatas”, „Biplan”, „Inculto”, „Bitės“.

Apie angelus ir kita

Apie angelus ir kita

Gitana Gugevičiūtė

Balandžio 14-ąją Žvejų rūmuose parodyta Klaipėdos dramos teatro premjera visai šeimai – Vytauto V.Landsbergio vienos dalies pasaka „Angelų pasakos”. Spektaklio režisierius – Darius Rabašauskas.

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Du – skirtingi

Šis spektaklis – dar viena klaipėdietiška populiaraus rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V.Landsbergio knygos „Angelų pasakos” sceninė versija: 2005-aisiais „Angelų pasakų” veikėjai angelai Mykolas ir Gabrielius apsigyveno klaipėdietės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame to paties pavadinimo lėlių spektaklyje. Dabar galime džiaugtis, kad turime du visai skirtingus, savarankiškus spektaklius, komunikuojančius ne tik su knyga, bet ir tarpusavyje.

Dariaus spektaklis arčiau „knyginės teisybės” – iš septynių paties rašytojo pasiūlytų pasakų režisierius pasirinko keturias, kurioms suteikdamas sceninę formą stengėsi išsaugoti teksto šarmą ir jo talpumą.

Gintarės spektaklį su Vytauto V.Landsbergio knyga sieja ne tiek siužetas, kiek pati dvasingumo tema.

Spindi maži stebuklai

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) sėdi ant debesų ir pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Puolęs angelas Liucipferis (akt. Edvardas Brazys) taip pat pasakoja pasakas, tik jam patinka istorijos su bloga pabaiga. Tad angelams tenka ne kartą leistis į žemę ir tapti pasakų veikėjais, kad istorijos baigtųsi laimingai.

Spektaklyje kalbama apie mažus stebuklus, apie vertybes, kurias žmonės – tokie kaip žmogelis Aukselis, nelaimingas žmogelis Viktoras (abu vaidmenis atlieka akt. Vaidas Jočys) – dažniausiai pamiršta svajodami apie butą Niujorke, auksinius vaikus ar nepaprastą fizinę jėgą.

Kartais – „per daug”

Teko matyti ne vieną V.V.Landsbergio režisuotą ar pagal jo kūrinį pastatytą spektaklį (teatrą, matyt, vilioja originalūs personažai, gyvi, šmaikštūs jų pokalbiai; minties tūris už spalvingo pasakojimo fasado), ir visi jie „serga” lengvesne ar sunkesne daugžodystės forma.

Kodėl scena nesugeba sukurti tokio pat dinamiško veiksmo, koks, atrodo, slypi knygose?

Kodėl režisierius vengia drąsesnio santykio su tekstu?

Kodėl keturių (šiuo atveju) pasakojamų istorijų kartais atrodo „per daug”?..

Stinga originalumo

Be abejonės, žodžių tirados gerokai susilpnina dėmesį, akys pasiilgsta išraiškingesnių mizanscenų, dairosi vitališkų personažų.

Štai E.Brazio Liuciferis scenoje tikrai gyvas – aktorius „aptiko” ir fizinę, ir dvasinę savo veikėjo būseną: raišas, nulaužytais sparnais (bejėgiškai it skudurai kabančiais ant nugaros), bet energingas; suktas, puolęs angelas, besiilgintis savo dieviškumo.

V.Jočio „nelaimingi žmogeliai” iš pirmo žvilgsnio irgi patraukliai vaidinami, tačiau, žinant aktoriaus vaidmenų repertuarą, originaliai nebeatrodo (nes kuo iš esmės skiriasi Žmogelis Aukselis ir Storas žmogus iš spektaklio „Rezervatas”?).

Angeluose, vaidinamuose R.Pelakausko ir L.Kasulaičio, puikiai dera absoliuti išmintis ir vaikiškas naivumas… Vis dėlto norėtųsi, kad jie iki spektaklio pabaigos nepamirštų, jog yra ne tik mieli personažai, mėgstantys pokštauti ir žaisti.

Scenovaizdis lenkia

Su režisieriumi „Angelų pasakas“ drauge kūrė džiazo pianistas, kompozitorius Saulius Šiaučiulis ir dailininkė Asta Šleinienė.

Dailininkės sukurtas scenovaizdis – didžiulė saulė, debesėlių pagalvės; karučiai, virstantys aukso pilnomis skryniomis, perkūno vežimaičiu – regisi, nėra pakankamai panaudojamas, kad spektaklyje vyrautų ne tik frontalus mizanscenavimas.

Svarbus ir lauktas

„Angelų pasakas” mačiau du kartus ir įspūdžiai neįtikėtinai kontroversiški: dabar viduje kalbasi ir energingai savo tiesas įrodinėja (gerai, kad nesimuša) du žmonės, tarp kurių mėgina įsiterpti blaivus protas. Ir tas trečiasis balsas apgailestauja, kad per didelė spektakliui erdvė Žvejų rūmuose „suvalgo” ir scenografiją, ir vaidybos niuansus, ir balso moduliacijas; kad sunkiai mezgasi intymi aktoriaus ir žiūrovo bendrystė. Bet Dramos teatro situaciją puikiai žinome…

Kiekvienas naujas vaikams ir visai šeimai skirtas spektaklis Klaipėdai yra nepaprastai svarbus. Juk nuo 1995-aisiais pasirodžiusio spektaklio „Katės namai“ iki šių metų iš viso Dramos teatro scenoje tebuvo pastatyti vos šeši spektakliai vaikams. „Angelų pasakos“ – septintasis per ilgą dvylikos metų laikotarpį. Lauktas.

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 10 – gegužės 11 dienomis Klaipėdoje vyksta seniausio Lietuvoje festivalio – XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario” renginiai.

J.S.Bacho „Šv. Velykų oratoriją” festivalyje atliko choras „Jauna muzika”, ansamblis „Musica Humana” ir solistai, diriguojami Vaclovo Augustino.

Tai festivalis, kuris į mūsų uostamiestį kasmet ateina kartu su gamtos atbudimu ir vėl mus nenuilstamai žadina ir kviečia prisiliesti prie amžinųjų muzikos vertybių, išgirsti žymiausius mūsų miesto, Lietuvos ir pasaulio atlikėjus.

Šiais metais jis – kaip visada stilistiškai margas, prisitaikęs prie laikmečio poreikių bei naujovių ir akcentuojantis orkestrinę muziką bei stambios formos baroko ir klasicizmo epochų kūrinius.

Festivalio intriga, kaip tikimės, bus dviejų solistų virtuozų – pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir trimitininko Gaboro Baldoškio su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodymai.

Pirmieji „Klaipėdos muzikos pavasario” – didingo klasikos skambesio” akordai jau suskambo. Apie juos trumpai.

Po sacrum ženklu

Iškilias Velykų nuotaikas tarsi pratęsė festivalio atidarymas – dar pažymėtas sacrum ženklu, J.S.Bacho kūrybos „žvilgsnio į amžinybę” (A.Šveicerio posakis) pajautimu. Koncerte skambėjo du šio kompozitoriaus kūriniai: „Šv. Velykų oratorija” ir siuita (uvertiūra) orkestrui Nr.3 D-dur. Juos atliko choras „Jauna muzika” (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir ansamblis „Musica Humana” (meno vadovas Algirdas Vizgirda).

Oratorijoje pasakojama, kaip Dievo motina Marija (sopranas Raminta Vaicekauskaitė), Marija Magdalena (mecosopranas Ieva Prudnikovaitė), apaštalai Petras (tenoras Mindaugas Zimkus) ir Jonas (bosas Nerijus Masevičius) ateina prie olos, kur po nukryžiavimo buvo paslėptas Jėzaus kūnas, ir jo neranda. Angelas jiems praneša, kad Kristus prisikėlė.

Kompozitorius nesiekė šiuos personažus suasmeninti, jį labiau domino jų išgyvenamos dvasinės būsenos, religiniai atsivėrimai. Kūrinys nedidelis, savo struktūra artimesnis šventinės kantatos, o ne oratorijos žanrui. Jo centre – dvi nuostabiai gražios soprano ir tenoro arijos, lyrinis obojaus solo (kaip Bachas mėgsta) pradžioje. Įsiminė ryški I.Prudnikovaitės interpretacija. Taip pat džiaugiuosi, kad dirigentui V.Augustinui pavyko įtaigiai atskleisti muzikos charakterį, atrasti optimaliausiai šiam kūriniui tinkantį judėjimo ritmą.

Atrodo, dirigentas A.Vizgirda pasakymą, kad Bacho muziką reikia atlikti itin gyvu tempu, tiesiog suprato pažodžiui. Orkestrinė siuita D-dur jo interpretacijoje buvo kiek per greita. Iškilminga įžanga ir kontrastingi šokiai dėl to nenukentėjo, gal tik pritrūko precizikos. Vis dėlto gražiausioji šios siuitos dalis „Arija“ prarado didžiąją savo žavesio dalį – nesuskambo jos dainingoji tema.

D.Katkaus paradoksai

Videoklubo vakaras „Įtaigus ir spalvingas Donato Katkaus kūrybinis portretas“ , kiek galima suprasti iš pavadinimo, buvo skirtas susitikimui su šia įvairialype asmenybe: dirigentu, altininku, muzikologu, kino aktoriumi ir t.t.

Menininko indėlis į Lietuvos kultūrą labai didelis, tik jis pats į tai linkęs žiūrėti šiek tiek su humoru. Išgirdome, kuo jis dar netapo, pvz.: Vilniaus meru – „nors labai įkalbinėjo“, Lietuvos prezidentu – „eitų dirbti tik pusę etato“ ir panašiai. (Ne veltui D.Katkus vadinamas „geros nuotaikos ambasadoriumi Marijos žemėje“.) Linksmai aptarus įvairias interesų ir darbo sritis, peržiūrėjus videofragmentus, greitai buvo per-eita prie kitų, ne mažiau svarbių šiam muzikui temų – kultūros politikos, intelekto genocido, atsakomybės už savo bendruomenę ir pan. Išgirdome gilių ar net labai „riebių“ Maestro pasisakymų, kurie liudijo, kad D.Katkui tikrai rūpi Lietuvos ateitis. Tokia tad linksmai liūdna spalva praėjo šis tikrai nenuobodus vakaras.

Maloniai nustebino

Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Donatas Katkus) koncertas maloniai nustebino.

Labiausiai sužavėjo V.A.Mocarto simfonijos Nr.29 A-dur atlikimas – efektingas, veržlus, švari intonacija (tik tos kviestinės valtornos vis kažko paklaidžiodavo). Taip pat virtuoziškai pralėkė J.Tamulionio „Velniška tokata“.

Ispaniškuoju Mocartu vadinamo H.Turino kūrinyje „Toreodoro malda“ pritrūko aistringesnės išraiškos ir kontrastų.

Keistą įspūdį paliko graiko Niko Skalkoto „Trys graikiški šokiai“ – išraiškinga, bet kiek eklektiška ir grubi muzikinė kalba, tarsi ironizuojant, melodinės linijos užbaigiamos netradiciškai (greičiau – neužbaigiamos), nejaukūs sąskambiai – toks kompozitoriaus stilius ir jį gana gerai perprato Klaipėdos atlikėjai.

Neįtikėtinai dainingai ir švelniai suskambo Donato Bagursko kontrabosas italo Dž.Botezinio koncerte kontrabosui ir orkestrui Nr.2 h-moll. Gero įspūdžio nenustelbė kai kurios klaidelės greitose dalyse. Atrodo, kad šis instrumentas sėkmingai pradeda įsitvirtinti ne tik Lietuvos džiazo, bet ir akademinėje muzikoje.

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta prieš kelis mėnesius iš mūsų tarpo pasitraukusio uostamiesčio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda. Ne tik chrestomatinius praėjusio amžiaus antros pusės, bet ir naujausius, vis dar diskusinius autoriaus darbus šioje galerijoje galima pamatyti iki gegužės 4-osios.

Iš ciklo „Vaikai“ (1969-1989)

Fotografija jau seniai nelaikytina realių įvykių objektyvia liudytoja. Vien todėl, kad visuomet tarp nuotraukos ir realybės atkarpos įsiterpia fotografas. Tik fotografas apsprendžia, kuri realybės dalis liks jo nuotraukoje, jeigu iš viso jai leista pasilikti. Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus kūryba jokiu būdu negali pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Autorius sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, ypatingą dėmesį skirdamas bresoniškojo lemiamo momento išpildymui, kadro autentiškumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.

Ji – gamtos dalis

Lyriškuose A.Dapkevičiaus moterų aktuose akivaizdus autoriaus siekis sujungti moterį ir gamtą į nedalomą vienovę. Moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Gamtos citatomis autorius prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę. Tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išliko gajus.

Pasirinkdamas jauną, savaime estetišką kūną, fotografas smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę kilmę, menininkas „formavo“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos.

Slepiasi veiduose

Priešingai nei klasiko sukurti aktai, kaimo žmonių portretai prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo.

Būtina pažymėti, kad jie buvo sukurti socialinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Būtent tuo laikotarpiu A.Dapkevičiaus kūryba nesulaukė pelnyto dėmesio. Autorius tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario (B.Buračo, P.Veličkos) nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją.

Tačiau A.Dapkevičiaus dėmesys koncentravosi ne tiek prie kaimo etnografijos, kiek prie tautinių tipažų ir ženklų-simbolių. Romantiški kaimo vaizdai susipynė su kasdieninių lauko darbų ir buities našta. Giedruose senolių veiduose aptinkami tautiškumo pėdsakai slepiasi po nerimo ir vienatvės šešėliu.

A.Dapkevičius – ne bejausmis stebėtojas. Jis gilinosi ne tiek į socialines, kiek į egzistencines žmogaus problemas.

Turinys – svarbiausia

Visiškai kitokie A.Dapkevičiaus vaikai. Anot parodos organizatoriaus ir katalogo sudarytojo Remigijaus Treigio, autorius visuomet akcentuodavo šio ciklo svarbą savo kūryboje. Jam jis buvo vertingas ne tiek formaliu išraiškos priemonių organizuojamu vizualumu, kiek turiniu. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas atveria giliausias nuotraukų prasmes net ir abejingiausiam žiūrovui. Šis fotografijų ciklas, priešingai nei autoriaus sukurti aktai, daugiau turi reportažinio metodo bruožų.

Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino pamario peizažus. Autoriaus klasikinės nespalvotos fotografijos pasirinkimas jau savaime apdraudė nuo kol kas nepageidaujamo dekoratyvumo. Net ir kurdamas peizažus, fotomenininkas mieliau rinkosi centrinę kompoziciją, kadre išskirdamas vienišą medį ar apledėjusią krūmo šaką. Toks sprendimas svarbus ne tik estetiškai harmoningo vaizdo suvokimo procese, bet ir gamtos elementų, savyje talpinančių simbolių ar metaforų krūvį, panaudojimu.

A.Dapkevičiaus teigimu, jam niekuomet nerūpėjo kadro autentika ar vaizdo dokumentalumas. Autorius dar septintame dešimtmetyje (kartu su A.Macijausku, R.Rakausku, A. ir M. Černiauskais ir kitais) kūrė montažus, vadinamąsias realybės klastotes. Jau tuomet menininkas aktyviai domėjosi naujomis raiškos priemonėmis fotografijoje, įgalinančiomis perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau išreikštų autoriaus intencijas.

Pranoko save

Paskutiniaisiais kūrybos metais nespalvotos fotografijos klasikas nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Jis atsisakė fotografuoti, bet pradėjo naujų raiškos priemonių fotografijoje paieškas. Būtų klaidinga teigti, kad tokia raiška autoriaus kūryboje atsirado staiga. Iš pradžių nedrąsiai autoriaus ranka nužymėti spalvoti akcentai, epizodiškas nuotraukos tonavimas galiausiai peraugo į visai naujus, savarankiškus, su fotografija mažai ką bendro turinčius kūrinius.

Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą Lietuvoje išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, tai padrąsino autorių naujiems kūrybiniams ieškojimams. Lig tol pirmenybę teikęs turiniui, A.Dapkevičius jį pradėjo ignoruoti ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino ryškių dėmių siautulyje.

Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, menininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą, sunkiai telpantį į fotografijos rėmus. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu.

Savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis, jų tarpusavio ryšiais. Tokiu būdu sukurdamas unikalų vienetinį darbą autorius pasipriešino ir šiuolaikinio autorinio atspaudo niveliavimosi momentui.

A.Dapkevičiaus fotografija tuo ir įdomi, kad „peržengia pati save“. Autorius, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plonytė, kartais išvis neapčiuopiama, sujungė šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, kviesdamas suvokėją pasivaikščioti savo minčių labirintais. Ir tik retam pasiseka čia nepasiklysti.