Apie angelus ir kita

Apie angelus ir kita

Gitana Gugevičiūtė

Balandžio 14-ąją Žvejų rūmuose parodyta Klaipėdos dramos teatro premjera visai šeimai – Vytauto V.Landsbergio vienos dalies pasaka „Angelų pasakos”. Spektaklio režisierius – Darius Rabašauskas.

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Du – skirtingi

Šis spektaklis – dar viena klaipėdietiška populiaraus rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V.Landsbergio knygos „Angelų pasakos” sceninė versija: 2005-aisiais „Angelų pasakų” veikėjai angelai Mykolas ir Gabrielius apsigyveno klaipėdietės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame to paties pavadinimo lėlių spektaklyje. Dabar galime džiaugtis, kad turime du visai skirtingus, savarankiškus spektaklius, komunikuojančius ne tik su knyga, bet ir tarpusavyje.

Dariaus spektaklis arčiau „knyginės teisybės” – iš septynių paties rašytojo pasiūlytų pasakų režisierius pasirinko keturias, kurioms suteikdamas sceninę formą stengėsi išsaugoti teksto šarmą ir jo talpumą.

Gintarės spektaklį su Vytauto V.Landsbergio knyga sieja ne tiek siužetas, kiek pati dvasingumo tema.

Spindi maži stebuklai

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) sėdi ant debesų ir pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Puolęs angelas Liucipferis (akt. Edvardas Brazys) taip pat pasakoja pasakas, tik jam patinka istorijos su bloga pabaiga. Tad angelams tenka ne kartą leistis į žemę ir tapti pasakų veikėjais, kad istorijos baigtųsi laimingai.

Spektaklyje kalbama apie mažus stebuklus, apie vertybes, kurias žmonės – tokie kaip žmogelis Aukselis, nelaimingas žmogelis Viktoras (abu vaidmenis atlieka akt. Vaidas Jočys) – dažniausiai pamiršta svajodami apie butą Niujorke, auksinius vaikus ar nepaprastą fizinę jėgą.

Kartais – „per daug”

Teko matyti ne vieną V.V.Landsbergio režisuotą ar pagal jo kūrinį pastatytą spektaklį (teatrą, matyt, vilioja originalūs personažai, gyvi, šmaikštūs jų pokalbiai; minties tūris už spalvingo pasakojimo fasado), ir visi jie „serga” lengvesne ar sunkesne daugžodystės forma.

Kodėl scena nesugeba sukurti tokio pat dinamiško veiksmo, koks, atrodo, slypi knygose?

Kodėl režisierius vengia drąsesnio santykio su tekstu?

Kodėl keturių (šiuo atveju) pasakojamų istorijų kartais atrodo „per daug”?..

Stinga originalumo

Be abejonės, žodžių tirados gerokai susilpnina dėmesį, akys pasiilgsta išraiškingesnių mizanscenų, dairosi vitališkų personažų.

Štai E.Brazio Liuciferis scenoje tikrai gyvas – aktorius „aptiko” ir fizinę, ir dvasinę savo veikėjo būseną: raišas, nulaužytais sparnais (bejėgiškai it skudurai kabančiais ant nugaros), bet energingas; suktas, puolęs angelas, besiilgintis savo dieviškumo.

V.Jočio „nelaimingi žmogeliai” iš pirmo žvilgsnio irgi patraukliai vaidinami, tačiau, žinant aktoriaus vaidmenų repertuarą, originaliai nebeatrodo (nes kuo iš esmės skiriasi Žmogelis Aukselis ir Storas žmogus iš spektaklio „Rezervatas”?).

Angeluose, vaidinamuose R.Pelakausko ir L.Kasulaičio, puikiai dera absoliuti išmintis ir vaikiškas naivumas… Vis dėlto norėtųsi, kad jie iki spektaklio pabaigos nepamirštų, jog yra ne tik mieli personažai, mėgstantys pokštauti ir žaisti.

Scenovaizdis lenkia

Su režisieriumi „Angelų pasakas“ drauge kūrė džiazo pianistas, kompozitorius Saulius Šiaučiulis ir dailininkė Asta Šleinienė.

Dailininkės sukurtas scenovaizdis – didžiulė saulė, debesėlių pagalvės; karučiai, virstantys aukso pilnomis skryniomis, perkūno vežimaičiu – regisi, nėra pakankamai panaudojamas, kad spektaklyje vyrautų ne tik frontalus mizanscenavimas.

Svarbus ir lauktas

„Angelų pasakas” mačiau du kartus ir įspūdžiai neįtikėtinai kontroversiški: dabar viduje kalbasi ir energingai savo tiesas įrodinėja (gerai, kad nesimuša) du žmonės, tarp kurių mėgina įsiterpti blaivus protas. Ir tas trečiasis balsas apgailestauja, kad per didelė spektakliui erdvė Žvejų rūmuose „suvalgo” ir scenografiją, ir vaidybos niuansus, ir balso moduliacijas; kad sunkiai mezgasi intymi aktoriaus ir žiūrovo bendrystė. Bet Dramos teatro situaciją puikiai žinome…

Kiekvienas naujas vaikams ir visai šeimai skirtas spektaklis Klaipėdai yra nepaprastai svarbus. Juk nuo 1995-aisiais pasirodžiusio spektaklio „Katės namai“ iki šių metų iš viso Dramos teatro scenoje tebuvo pastatyti vos šeši spektakliai vaikams. „Angelų pasakos“ – septintasis per ilgą dvylikos metų laikotarpį. Lauktas.

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 10 – gegužės 11 dienomis Klaipėdoje vyksta seniausio Lietuvoje festivalio – XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario” renginiai.

J.S.Bacho „Šv. Velykų oratoriją” festivalyje atliko choras „Jauna muzika”, ansamblis „Musica Humana” ir solistai, diriguojami Vaclovo Augustino.

Tai festivalis, kuris į mūsų uostamiestį kasmet ateina kartu su gamtos atbudimu ir vėl mus nenuilstamai žadina ir kviečia prisiliesti prie amžinųjų muzikos vertybių, išgirsti žymiausius mūsų miesto, Lietuvos ir pasaulio atlikėjus.

Šiais metais jis – kaip visada stilistiškai margas, prisitaikęs prie laikmečio poreikių bei naujovių ir akcentuojantis orkestrinę muziką bei stambios formos baroko ir klasicizmo epochų kūrinius.

Festivalio intriga, kaip tikimės, bus dviejų solistų virtuozų – pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir trimitininko Gaboro Baldoškio su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodymai.

Pirmieji „Klaipėdos muzikos pavasario” – didingo klasikos skambesio” akordai jau suskambo. Apie juos trumpai.

Po sacrum ženklu

Iškilias Velykų nuotaikas tarsi pratęsė festivalio atidarymas – dar pažymėtas sacrum ženklu, J.S.Bacho kūrybos „žvilgsnio į amžinybę” (A.Šveicerio posakis) pajautimu. Koncerte skambėjo du šio kompozitoriaus kūriniai: „Šv. Velykų oratorija” ir siuita (uvertiūra) orkestrui Nr.3 D-dur. Juos atliko choras „Jauna muzika” (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir ansamblis „Musica Humana” (meno vadovas Algirdas Vizgirda).

Oratorijoje pasakojama, kaip Dievo motina Marija (sopranas Raminta Vaicekauskaitė), Marija Magdalena (mecosopranas Ieva Prudnikovaitė), apaštalai Petras (tenoras Mindaugas Zimkus) ir Jonas (bosas Nerijus Masevičius) ateina prie olos, kur po nukryžiavimo buvo paslėptas Jėzaus kūnas, ir jo neranda. Angelas jiems praneša, kad Kristus prisikėlė.

Kompozitorius nesiekė šiuos personažus suasmeninti, jį labiau domino jų išgyvenamos dvasinės būsenos, religiniai atsivėrimai. Kūrinys nedidelis, savo struktūra artimesnis šventinės kantatos, o ne oratorijos žanrui. Jo centre – dvi nuostabiai gražios soprano ir tenoro arijos, lyrinis obojaus solo (kaip Bachas mėgsta) pradžioje. Įsiminė ryški I.Prudnikovaitės interpretacija. Taip pat džiaugiuosi, kad dirigentui V.Augustinui pavyko įtaigiai atskleisti muzikos charakterį, atrasti optimaliausiai šiam kūriniui tinkantį judėjimo ritmą.

Atrodo, dirigentas A.Vizgirda pasakymą, kad Bacho muziką reikia atlikti itin gyvu tempu, tiesiog suprato pažodžiui. Orkestrinė siuita D-dur jo interpretacijoje buvo kiek per greita. Iškilminga įžanga ir kontrastingi šokiai dėl to nenukentėjo, gal tik pritrūko precizikos. Vis dėlto gražiausioji šios siuitos dalis „Arija“ prarado didžiąją savo žavesio dalį – nesuskambo jos dainingoji tema.

D.Katkaus paradoksai

Videoklubo vakaras „Įtaigus ir spalvingas Donato Katkaus kūrybinis portretas“ , kiek galima suprasti iš pavadinimo, buvo skirtas susitikimui su šia įvairialype asmenybe: dirigentu, altininku, muzikologu, kino aktoriumi ir t.t.

Menininko indėlis į Lietuvos kultūrą labai didelis, tik jis pats į tai linkęs žiūrėti šiek tiek su humoru. Išgirdome, kuo jis dar netapo, pvz.: Vilniaus meru – „nors labai įkalbinėjo“, Lietuvos prezidentu – „eitų dirbti tik pusę etato“ ir panašiai. (Ne veltui D.Katkus vadinamas „geros nuotaikos ambasadoriumi Marijos žemėje“.) Linksmai aptarus įvairias interesų ir darbo sritis, peržiūrėjus videofragmentus, greitai buvo per-eita prie kitų, ne mažiau svarbių šiam muzikui temų – kultūros politikos, intelekto genocido, atsakomybės už savo bendruomenę ir pan. Išgirdome gilių ar net labai „riebių“ Maestro pasisakymų, kurie liudijo, kad D.Katkui tikrai rūpi Lietuvos ateitis. Tokia tad linksmai liūdna spalva praėjo šis tikrai nenuobodus vakaras.

Maloniai nustebino

Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Donatas Katkus) koncertas maloniai nustebino.

Labiausiai sužavėjo V.A.Mocarto simfonijos Nr.29 A-dur atlikimas – efektingas, veržlus, švari intonacija (tik tos kviestinės valtornos vis kažko paklaidžiodavo). Taip pat virtuoziškai pralėkė J.Tamulionio „Velniška tokata“.

Ispaniškuoju Mocartu vadinamo H.Turino kūrinyje „Toreodoro malda“ pritrūko aistringesnės išraiškos ir kontrastų.

Keistą įspūdį paliko graiko Niko Skalkoto „Trys graikiški šokiai“ – išraiškinga, bet kiek eklektiška ir grubi muzikinė kalba, tarsi ironizuojant, melodinės linijos užbaigiamos netradiciškai (greičiau – neužbaigiamos), nejaukūs sąskambiai – toks kompozitoriaus stilius ir jį gana gerai perprato Klaipėdos atlikėjai.

Neįtikėtinai dainingai ir švelniai suskambo Donato Bagursko kontrabosas italo Dž.Botezinio koncerte kontrabosui ir orkestrui Nr.2 h-moll. Gero įspūdžio nenustelbė kai kurios klaidelės greitose dalyse. Atrodo, kad šis instrumentas sėkmingai pradeda įsitvirtinti ne tik Lietuvos džiazo, bet ir akademinėje muzikoje.

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta prieš kelis mėnesius iš mūsų tarpo pasitraukusio uostamiesčio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda. Ne tik chrestomatinius praėjusio amžiaus antros pusės, bet ir naujausius, vis dar diskusinius autoriaus darbus šioje galerijoje galima pamatyti iki gegužės 4-osios.

Iš ciklo „Vaikai“ (1969-1989)

Fotografija jau seniai nelaikytina realių įvykių objektyvia liudytoja. Vien todėl, kad visuomet tarp nuotraukos ir realybės atkarpos įsiterpia fotografas. Tik fotografas apsprendžia, kuri realybės dalis liks jo nuotraukoje, jeigu iš viso jai leista pasilikti. Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus kūryba jokiu būdu negali pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Autorius sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, ypatingą dėmesį skirdamas bresoniškojo lemiamo momento išpildymui, kadro autentiškumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.

Ji – gamtos dalis

Lyriškuose A.Dapkevičiaus moterų aktuose akivaizdus autoriaus siekis sujungti moterį ir gamtą į nedalomą vienovę. Moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Gamtos citatomis autorius prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę. Tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išliko gajus.

Pasirinkdamas jauną, savaime estetišką kūną, fotografas smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę kilmę, menininkas „formavo“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos.

Slepiasi veiduose

Priešingai nei klasiko sukurti aktai, kaimo žmonių portretai prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo.

Būtina pažymėti, kad jie buvo sukurti socialinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Būtent tuo laikotarpiu A.Dapkevičiaus kūryba nesulaukė pelnyto dėmesio. Autorius tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario (B.Buračo, P.Veličkos) nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją.

Tačiau A.Dapkevičiaus dėmesys koncentravosi ne tiek prie kaimo etnografijos, kiek prie tautinių tipažų ir ženklų-simbolių. Romantiški kaimo vaizdai susipynė su kasdieninių lauko darbų ir buities našta. Giedruose senolių veiduose aptinkami tautiškumo pėdsakai slepiasi po nerimo ir vienatvės šešėliu.

A.Dapkevičius – ne bejausmis stebėtojas. Jis gilinosi ne tiek į socialines, kiek į egzistencines žmogaus problemas.

Turinys – svarbiausia

Visiškai kitokie A.Dapkevičiaus vaikai. Anot parodos organizatoriaus ir katalogo sudarytojo Remigijaus Treigio, autorius visuomet akcentuodavo šio ciklo svarbą savo kūryboje. Jam jis buvo vertingas ne tiek formaliu išraiškos priemonių organizuojamu vizualumu, kiek turiniu. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas atveria giliausias nuotraukų prasmes net ir abejingiausiam žiūrovui. Šis fotografijų ciklas, priešingai nei autoriaus sukurti aktai, daugiau turi reportažinio metodo bruožų.

Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino pamario peizažus. Autoriaus klasikinės nespalvotos fotografijos pasirinkimas jau savaime apdraudė nuo kol kas nepageidaujamo dekoratyvumo. Net ir kurdamas peizažus, fotomenininkas mieliau rinkosi centrinę kompoziciją, kadre išskirdamas vienišą medį ar apledėjusią krūmo šaką. Toks sprendimas svarbus ne tik estetiškai harmoningo vaizdo suvokimo procese, bet ir gamtos elementų, savyje talpinančių simbolių ar metaforų krūvį, panaudojimu.

A.Dapkevičiaus teigimu, jam niekuomet nerūpėjo kadro autentika ar vaizdo dokumentalumas. Autorius dar septintame dešimtmetyje (kartu su A.Macijausku, R.Rakausku, A. ir M. Černiauskais ir kitais) kūrė montažus, vadinamąsias realybės klastotes. Jau tuomet menininkas aktyviai domėjosi naujomis raiškos priemonėmis fotografijoje, įgalinančiomis perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau išreikštų autoriaus intencijas.

Pranoko save

Paskutiniaisiais kūrybos metais nespalvotos fotografijos klasikas nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Jis atsisakė fotografuoti, bet pradėjo naujų raiškos priemonių fotografijoje paieškas. Būtų klaidinga teigti, kad tokia raiška autoriaus kūryboje atsirado staiga. Iš pradžių nedrąsiai autoriaus ranka nužymėti spalvoti akcentai, epizodiškas nuotraukos tonavimas galiausiai peraugo į visai naujus, savarankiškus, su fotografija mažai ką bendro turinčius kūrinius.

Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą Lietuvoje išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, tai padrąsino autorių naujiems kūrybiniams ieškojimams. Lig tol pirmenybę teikęs turiniui, A.Dapkevičius jį pradėjo ignoruoti ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino ryškių dėmių siautulyje.

Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, menininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą, sunkiai telpantį į fotografijos rėmus. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu.

Savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis, jų tarpusavio ryšiais. Tokiu būdu sukurdamas unikalų vienetinį darbą autorius pasipriešino ir šiuolaikinio autorinio atspaudo niveliavimosi momentui.

A.Dapkevičiaus fotografija tuo ir įdomi, kad „peržengia pati save“. Autorius, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plonytė, kartais išvis neapčiuopiama, sujungė šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, kviesdamas suvokėją pasivaikščioti savo minčių labirintais. Ir tik retam pasiseka čia nepasiklysti.

Balius akims ir širdžiai

Balius akims ir širdžiai

Rita Bočiulytė

Publika, praėjusį savaitgalį užplūdusi Klaipėdos muzikinį teatrą, nenusivylė. Paulo Abrahamo operetės „Balius Savojoje“ premjera – tikras meno balius, kuriame yra į ką ir akis paganyti, ir kuo širdį pradžiuginti.

Naujasis Muzikinio teatro pastatymas – puikus įrodymas, kad galima sujungti meną ir pramogą, patikti plačiajai publikai ir įtikti įnoringam elitui.

Spektaklio statytojai – dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas su atjaunėjusia teatro artistų trupe sukūrė visais atžvilgiais efektingą spektaklį. Puošnų, siautulingą, veržlų, sklidiną šokių, humoro, improvizacijos… Pulsuojantį gyvenimo džiaugsmu ir stilingą… Užburiantį nuotaikinga P.Abrahamo valsų, fokstrotų, tango ir džiazo muzika… Spindintį žinomų artistų talentu ir jaunųjų kūrybinėmis pastangomis.

Suspindėjo vaidmenimis

„Baliaus Savojoje“ pagrindinius vaidmenis praėjusį šeštadienį ir sekmadienį atliko Mindaugas Rojus (markizas Aristidas de Fobla), Rasa Ulteravičiūtė ir Loreta Ramelienė (markizo žmona Madlena), Rita Petrauskaitė ir Svetlana Konstantinova (Deizė Parker – džiazo kompozitorius Žozė Pasodoblis), Virgis Pupšys (turkų pasiuntinybės Paryžiuje atašė Mustafa Bėjus), Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė (argentiniečių aktorė Tangolita), Jadvyga Grikšienė ir Danguolė Žibkutė (Madlenos kambarinė Bebė), Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius (Aristido kamerdineris Arčibaldas), Aurelijus Liškauskas ir Gintautas Platūkis (jaunas teisės praktikantas Čelestinas Formanas).

Tiesa, spektaklyje taip ir nepamatėme dviejų žadėtų (ir spektaklio programėlėje įrašytų) žvaigždžių – Mindaugo Gylio ir Deivido Norvilo (Deivio). Bet netikėtai ryškiai suspindo kitos, jau žinomos. Puikūs, charakteriniai vaidmenys – R.Petrauskaitės ir S.Konstantinovos amerikietis „kompozeris“ Žozė Pasodoblis, V.Pupšio turkas Mustafa Bėjus, D.Kužmarskytės ir A.Dovydaitienės Tangolita. O choreografas ir baleto šokėjas A.Liškauskas, pasirodęs kaip aktorius teisės praktikanto ir masažuotojo vaidmenyse, nelauktai blykstelėjo dar ir komiko talentu. Jo ir vėl nepristigo publikos numylėtiniams Š.Juškevičiui ir S.Rezgevičiui.

Kompensuoja scenovaizdis

Jaunieji solistai M.Rojus, L.Ramelienė ir R.Ulteravičiūtė dar tik pradeda sceninę karjerą teatre, todėl sunku jiems priekaištauti dėl užkimusio balso (M.Rojus), susikaustymo, dar silpnos vaidybos, kuri šioje operetėje itin svarbi, nes kaip reta daug „prozos“. Jie tik pradėjo kurti savo personažų charakterius, betgi savaip žavūs savo jaunyste ir dideliu noru būti scenoje.

Pirmi premjeriniai įspūdžiai išties geri, o minėtus spektaklio trūkumus kompensuoja įspūdingas siurrealistinis jūros kranto scenovaizdis su didžiule kinetine skulptūra (pavyko kartelį pamatyti, kaip ji sukasi), paveiksle ant uolos susiglaudusių „žmogžuvių“ pora, tolumoje boluojančio (spektaklio pabaigoje „atplaukusio“) burlaivio fone, kriauklėmis ir vėtrungėmis, jaukūs frotiniai ir koketiškai blizgantys, kone permatomi, lengvai „krentantys“ jūros ir smėlio spalvų bei atspalvių kostiumai, keliais lygiais iškelta aukštyn scena, mizanscenų piešinių įvairovė, šokių, judesio gausa ir veiksmo dinamika. Viskas padaryta su išmone, skoniu ir šarmu.

Klaipėdietiškas „Balius Savojoje“ – nuostabi pramoga ir tikras menas. Publika turi puikią galimybę pamatyti žavingą operetę, kuri, kaip žinome, yra mūsų gyvenimo parodija, ir kartu susipažinti su miuziklo ištakomis.

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose visą balandį veikia šiuolaikinio menininko Jono Zagorsko paroda intriguojančiu pavadinimu – „CAC direktoriaus ašara”.

Kai klasikinėje ar modernistinėje tradicijoje besikapstantys menininkai savą kūrybą miksuoja su cirko žanru, taip bandydami pritraukti vartotoją, ar tik žodžiais eskaluoja susvetimėjimo, dehumanizavimo problematiką, jaunas autorius, praktikuojantis šiuolaikinio meno kalbą, pateikia ir aktualią, ir jausmingą, ir be galo nuoširdžią ekspoziciją.

Bet apie viską iš pradžių. Būdamas baltaodis, augęs ant krikščioniško backgroundo, ekspoziciją „skaičiau” „per daug” iš kairės į dešinę. Būtent tokia logika išskleisiu ir savo samprotavimus, nusėdusius besisukančių vaizdinių karuselėje.

Pagal poreikius

Jau pirmuosiuose trijuose monitoriuose demonstruojami J.Zagorsko videodarbai atskleidžia pagrindinę kryptį, kuri domina autorių.

Pirmiausia išbandoma suvokėjo moralė ir ištvermė, bet ar vertėtų piktintis pateikiamų vaizdinių aštrumu? Galbūt pranešimas slypi vaizdo dvinarėje konstrukcijoje. Tiek vieną, tiek kitą sceną nulemia žmogus, o tai reiškia, kad įvykio eigos pasirinkimas priklauso tai pačiai galios pozicijai. Agonijoje gęstanti gyvybė ir apsvaigusio vaikino nelogiški judesiai paprastai priskiriami neviešintinai ar net smerktinai patirčiai, bet principai netrukus pamirštami patogiai įsitaisius prabangaus restorano užstalėje. Juolab viską galima sunorminti, kai iš gretimo monitoriaus aplinką akylai stebi vis persikūnijantis angelo sargo personažas. Galiausiai net Jėzus Kristus pasidabina žaliąja berete. Čia nebesvarbu, ar simbolis tampa ikona, ar ikona tampa simboliu, virtualėjančiame pasaulyje vertybes mes sugebame adaptuoti pagal poreikius. Dar kitame monitoriuje autorius ir draugai fiksuoja save svarbiose ir ne itin Vilniaus vietose, bet tai ne turistinių fotografijų kolekcija, o laike ištęsta dar vieno beprasmiško įpročio parodija.

Perkuria simbolius

Esmines kūrybines intencijas galime išskirti peržvelgę pirmuosius ekspozicijos taškus. Be abejonės, ryškiausiai brėžiama linija tarp asmeninės patirties ir socialinių normų. Jonui rūpi mechaniškai gyvenančios visuomenės inercija, kurią jis priešpastato ikisocialumo ilgesiui. Autorius, save įkalindamas tam tikruose vaidmenyse, dar kartą kvestionuoja dogmatiškas tiek kasdienio gyvenimo, tiek meno scenos normas. O kūriniai tampa ne tik meniniais archetipais, jie „neša” ir socialinės provokacijos implantą.

Judėdami pasirinkta trajektorija, aptinkame aiškiai vartotojišką visuomenę kritikuojančius darbus. Vaizdiniai ir personažai, įsitvirtinę kaip gerovės atributai, autoriaus valia paverčiami absurdiško spektaklio elementais. Menininkas, užuot pateikęs dar vieną puošybai ar pramogai pritaikytą produktą, perkuria iki skausmo pažįstamus simbolius, priversdamas juos kritiškai veikti pačios sistemos, kuri juos sukūrė, atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad J.Zagorskas koketuoja su vis naujų atrakcijų trokštančia visuomene ar pateikia pigų karnavalinį gestą, bet labai nuoseklus temų ir objektų pasirinkimas byloja ką kita.

Nieko nedailina

Dar pasislinkdami dešinėn prie kitų monitorių aptinkame bene akivaizdžiausiai asmeninių patirčių prisodrintą triptiką. Autorius beveik farmacininko tikslumu fiksuoja savo artimiausią aplinką, nieko nedailindamas: išmėtyti daiktai, kelios knygos ir natūraliai virpanti kamera. Kyla klausimas, ar šiuolaikinis menininkas gali ir ar turėtų save demonstruoti tokiose neherojiškose situacijose. Bet šiuo atveju natūralumas ir Kūrėjo demistifikacija tarnauja meninės hierarchijos pamatų judinimui. Dar daugiau. J.Zagorskas sukuria specialias situacijas ir atlieka tam tikrus eksperimentus. Deja, ekrane pasirodantys didaktiniai užrašai nesuveikia kaip papildomas pranešimas. Ir ar laisvę įmanoma pasiekti, kai ji pritvirtinta tau ant nugaros?

Šiuo retoriniu klausimu galima būtų ir užbaigti šią neilgą interpretaciją. Bet paliekančiuosius šiaurinę Dailės parodų rūmų salę palydi nuožmus sargybinis KK veidu. O priėjęs arčiau pastebiu – jis ašaroja. Įdomu dėl ko? Dėl meno situacijos? Ne, greičiau dėl savo tapimo kultu, dėl savo galios įtvirtinimo. Kitaip jis nebūtų atsiradęs šioje salėje.

Dar kol kas neaišku, ar pats J.Zagorskas po 15 metų netaps ikona ir nereikės lieti ašarų. Šiuo metu jo kūriniai įvairialypiai ir aktualūs, paliečiantys beveik publicistines temas. Bet čia mažiau betikslės užuojautos ir temos sudėtingesnės.