Apie normas, visokias ribas ir jų reliatyvumą

Apie normas, visokias ribas ir jų reliatyvumą

Rimantas Kmita

Nesu teatrologas, todėl kalbėsiu apie Mindaugo Valiuko pjeses mėgėjiškai, t.y. kalbėsiu apie tai, kas man jose patinka, ką aš juose mėgstu. Juolab kad ilgą laiką jos man rodėsi esančios skirtos labiau skaityti, tarsi tokia literatūra, parašyta dialogo forma. Tačiau kiekvienas bandymas parodyti jas scenoje tokį mano įsitikinimą griauna ir rodo gana plačias šių pjesių galimybes scenoje.

Kažkur skaičiau, kad Valiuko pjesių personažai yra nenormalūs. Kas gi galėtų būti tie „normalūs“ personažai scenoje? Jei galvočiau apie lietuvius, tai vaizdelis iškiltų maždaug toks: iš banko gautos paskolos dėka įsigytų namų šeimininkė augina du tris vaikus, visą laiką sukasi namuose. Plazminis televizorius rodo realybės šou ir muilo operas. Vyras dirba, dirba, dirba nuo ryto iki vakaro, taip pat ir savaitgaliais, nes reikia atidavinėti paskolą. Per didžiąsias metų šventes, kurios vis dar vadinamos katalikiškomis, tokios normalios šeimos susitinka, persivalgo, persigeria, pasigiria savo naujomis paskolomis ir už jas įsigytais televizoriais, virtuvės viryklėmis, baldais, automobiliais, parodo savo atžalas, kurių jau nebeverčia net eilėraščių deklamuoti, tik pasiguodžia jų prie kompiuterių praleidžiamomis valandomis. Dar pakeikia politiką ir Europos Sąjungą, dėl ko tam kartui susipyksta, įsižeidžia ir išvažiuoja. Žodžiu, gyvenimas sunkus, bet gyventi galima. Tai yra normalu. Tikrai. Auginti šeimą, puoselėti namus, kurtis saugią ateitį. Bet ką su tokiais personažais reikėtų veikti scenoje? Nors, kita vertus, man toks prieš akis iškilęs vaizdelis yra kraupesnis už bet kokį absurdo spektaklį. Užsizulinę žmonės gyvenantys, kad atiduotų bankui paskolas – tai jie padarys, galvojant apie gyvenimo trukmės ir bankų paskolų trukmės vidurkius, maždaug dešimt penkiolika metų prieš mirtį. Viskas sukasi kažkokiame užburtame rate – nuo Kalėdų iki Velykų, nuo Velykų iki Kalėdų. Dar laidotuvės, kieno nors vestuvės ar jubiliejai. Apie tai, ką mes vadintume kultūra, nėra nė kalbos. Geriausiu atveju, kokia moterėlė bus užmetusi akį į Da Vinčio kodą. Tai yra normalus gyvenimas, bet kodėl jis man atrodo baisus ir absurdiškas? Kur yra ta riba?

Regis, Mindaugo pjesėse kaip tik ir kalbama apie tą ribą, arba apie ribas. Tarsi klausiama, kas yra beprotybė, o kas sveikas protas, kas yra ligonis, o kas gydytojas. O pjesės konstruojamos taip, kad į šį klausimą nebūtų galima atsakyti remiantis išankstiniais visuomeniniais stereotipais, o galbūt jis keliamas kaip apskritai neatsakomas. Taip atsitinka todėl, kad pjesėse beveik visuomet kalbasi tik du personažai. Kartais šis dialogas labiau panašus į vieno žmogaus vidinį monologą, ypač tai akivaizdu pjesėje 17. Personažai čia keičiasi vietomis, atranda save vienas kitame, savo užslėptas, neišsakytas fantazijas, norus, geidulius.

Svarbu ir tai, kad dialogas vyksta tarsi be jokių išorinių aplinkybių, yra tik du žmonės. Jie skirtingai mato, suvokia pasaulį, bet kadangi tėra dviese, nė vieno matymas negali tapti dominuojančiu, nė vienas netampa mažuma. Nėra normos ir nukrypimo nuo jos, koks būtų tuo atveju, jeigu daugiau žmonių palaikytų vieną poziciją ir sakytų, kad toks pasaulio suvokimas yra „teisingas“, o kiti liktų už tos ribos ir būtų paskelbti kaip „nenormalūs“. Jie tik gali apsikeisti vietomis, pozicijomis, bet ir tai nieko iš esmės nekeičia; tai galbūt parodo, kad nėra jokių tvirtų ir tikrų, teisingų pozicijų.

Tai primena tą daoizmo situaciją, kurią aprašė Zhuangzi, kai neaišku kas – ar drugelis sapnuoja filosofą, ar filosofas drugelį. Ribos tarp tikrovės ir sapno, tarp realybės ir realybės šou lieka neaiškios. Kur yra kaukė, o kur tikras veidas, kas yra vaidinimas, o kas „tikras“ elgesys. Personažai svyruoja tarp jausmo, kad dalyvauja realybės šou, ir tarp įsitikinimo, kad jie ir juos supantis pasaulis vis dėlto yra realus, bet tai ir lieka tik nepatvirtinta, savo paties iliuzija. Ir viską persmelkia stiprus tuštumos jausmas, dėl kurio nusižudoma pjesėje „Kreatyvo mirtis“.

Be abejo, Valiuko pjesėse jokių atsakymų į tuos klausimus nėra. Personažai dažniau tik stebisi – „kažkokia mistika“, kažkokia nesąmonė ir pan. Gyvenimas, kurio niekas nesupranta, kuriuo negali patikėti. Viena vertus, atrodo, kad kažkas režisuoja gyvenimą, kita vertus, nieko kito, nieko aukštesnio nėra ir būti negali. Negali žinoti, ar tai realybė, ar realybės šou, ir nėra jokio būdo tai patikrinti. Pjesėse niekada tiesiai nepasakoma, ar tai, kas vyksta scenoje, yra sapnas, košmaras, ar personažai sveiko proto, ar jie galbūt jau gyvena po mirties.

Dviejose pjesėse pasirodo dar ir trečias personažas, vienoje – Pabaisa, kitoje – Žmogysta. Bet jie tarsi veikia visai pagal kitas taisykles, jie į tą dialogą neįsitraukia, tik dar labiau sujaukia personažų susikurtas realybės versijas. Jie tarsi deus ex machina įsiveržia į uždarą personažų pasaulį, bet nei patvirtina, nei paneigia kito, kitokio pasaulio egzistavimą, jie tarsi yra, tarsi nėra, jie su niekuo neidentifikuojami, jie tik sutrikdo ir dar kartą verčia abejoti ir stebėtis.

Be abejonės, Valiuko pjesės yra žaidybiškos ir šmaikščios, ironiškos, bet tai groteskiškas juokas, juokas pro ašaras. Iš tiesų kalbama apie visišką pasaulio nesuvokimą, apie jo nepažinumą ir daroma tai tragikomiškai. Nesama jokių atramos kriterijų, negalima niekuo pasitikėti – nei kitų pasakojimais, nei savimi, nei atmintimi, nei rega. Kodėl aš turiu netikėti vargšėmis akimis? – klausia vienas iš personažų, nors jos mato visiškai siurrealistinį vaizdą. Realybės, proto, fantazijos ribos visiškai neaiškios. Apskritai žaidimas priešybėmis, paradoksais – vienas iš pagrindinių Mindaugo pjesių bruožų, kuris būdingas nuo pačių bendriausių kuriamų pasaulio principų iki mažiausių smulkmenų: „Ten į žemę buvo sukaišioti žaliai dažyti spygliuotos vielos gabalai. Iš tolo atrodė kaip švelni švelni žolytė, toks jaukumas, švelnumas apima. Prieini artyn – spygliuota viela! Dažyta. Žaliai.“

Už žaidimo yra kažkas sukrečiančio, keliančio šiurpą. Pjesės 17 finalas nupurto. Dviejų kompleksuotų personažų gyvenimo istorijos susipina, motina pasakoja, kaip bandė nužudyti savo vaiką ir nuskendo jo kraujyje. Aristotelis, beje, manė, kad baimę ir gailestį, kuriuos išgyvendamas žiūrovas patiria katarsį, sukelia ne priešo sukeltos kančios, skausmo stebėjimas, bet agresija tarp artimų žmonių. M. Valiuko pjesė 17 savo dramatiškumo kaip tik ir įgauna motinos ir sūnaus istorijoje, be kurio dviejų žmonių pokalbis galėtų ir likti tik žaidimas. O emocijų skalė čia gerokai platesnė nei baimė ir užuojauta – jas dar papildo groteskiškas juokas, pasišlykštėjimas, neapykanta, cinizmas – ne tik tarp artimų žmonių (motinos ir sūnaus istorija), bet ir vieno žmogaus viduje.

Ir kitose pjesėse yra tai, kas įveikia tą žaidimą. Visada jauti, kad tie personažai yra tam tikros kaukės, marionetės, bet sykiu prasimuša kažkoks skausmingas suvokimas, galbūt tos pačios kaukės, kad ji yra kaukė, marionetė, o kas yra už jos, yra nepažinu. Personažas, kuris nieko negali su savimi padaryti. Situacijos, į kurias papuola personažai, jiems jau yra žinomos – jie mini filmus (Trumeno šou), absurdo teatro dramaturgus, kalbasi apie jau nuvalkiotas psichologines problemas ir tarsi diagnozuoja savo ligas (susvetimėjimas), keičiasi vaidmenimis, bet tai nieko nepadeda, nieko nekeičia. Gal todėl atsiranda ta distancija, tarpas, tuštuma tarp žinojimo, gyvenimo, o tarpą užpildo skausmas ir baimė. Sakykime, kad tikri.

Tas nesuprantamo pasaulio paradoksų baugumas bei žavesys ir išgaubia tą kuriamą pasaulį, nesulėkština jo, bet sykiu ir stumia į beviltiškumą.

Valiuko pjesėse ypatingas dėmesys skiriamas kalbai, žaidžiama jos niuansais, derinami skirtingi kalbos klodai: ir aukštoji kalba, ir mandagumo frazės, ir šnekamoji, ir keiksmažodžiai, ir literatūrinių kūrinių citatos parafrazės, ir frazeologizmai, posakiai, verčiami į tiesioginę kalbą ir taip keičiantis visą pjesės judėjimo kryptį. Sunku būtų ją kažkaip apibūdinti, aišku tik viena, kad tokia kalba niekas nekalba, šitaip niekas nebendrauja, taigi, ji neimituoja jokio socialinio sluoksnio, jokios konkrečios kalbėsenos ir net nebando būti gyvenimiška ar tikroviška. Žaidimas kalba nėra tik žaidimas ar tik stilistinės puošmenos. Tai sąmoningas suvokimas, kad kalba ir kuria tikrovę – kaip ją pasakai, kaip ją įvardiji.

Man pasirodė, kad Valiuko pjesės nemaištaujančios, nelaužančios normų, nesistengiančios jų paneigti (tokios tarsi turėtų būti jauno, debiutuojančio dramaturgo pjesės), jos tiesiog abejoja bet kokiomis normomis. Ir keistas jausmas – jos tarsi neliečia jokių aktualijų, nesprendžia jokių socialinių problemų, bet skamba itin šiuolaikiškai ir aktualiai. Nors aktualumas – keblus daiktas. Kuo aktualus, tarkim, Kelias į žvaigždes? Mano supratimu, niekuo. O žiūri visi susiriesdami.

Reklamos tekstai

Reklamos tekstai

Alma Riebždaitė

Daug laiko praleidžiame sėdėdami prie televizoriaus, žydrosios stebuklų dėžutės, namų altoriaus. Iš jo plūstanti vaizdų gausa mus verčia gūžtis, verkti ir juoktis, patirti įvairiausius jausmus, kurie neturi jokio ryšio su tikrove, bet yra patys tikriausi. Žmogus gali patirti ne-tikrovę, ir tai jį jaudina. Tačiau kalbėsime ne apie televiziją ar jos įtaką apskritai – o apie tą daugybę trumpų intarpų tarp laidų ir filmų, tai, ką mes vadiname reklama. Kokia yra reklamos „žinutė“? Ką mums sako reklama kaip tekstas?

Žodis „reklama“, prancūziškai „réclame“, o lotyniškai „reclamo“ reiškia ne ką kita, o – „rėkiu“. Reklama, kaip skelbia tarptautinių žodžių žodynas, tai – „žinių, duomenų apie ką nors skleidimas, norint išpopuliarinti, išgarsinti ką nors, padidinti paklausą“. Bet ar tikrai ji atlieka šią funkciją, o jei taip – tai kokias priemones pasitelkdama ji tai daro?

Reklaminis intarpas – tai galimybė nueiti į tualetą, suvalgyti sumuštinį, persimesti keletu žodžių su kitais, perjungti kanalą. Regis, į reklamą nebekreipiame dėmesio, jos tarsi nebematome ir nebegirdime. Tačiau šį faktą akivaizdžiausiai paneigia vaikų reakcija.

Vaikai gali žaisti, bėgioti, piešti, būti užsiėmę savais reikalais, bet vos prasidėjus reklamai, garsesniam, ryškesniam, koncentruotam siužetui „su mintimi“, sustoja, suklūsta, atkreipia dėmesį į reklamą. Maži vaikai nesugeba koncentruoti dėmesio ilgesniam laikui, bet išgirdę reklamą – ją „atpažįsta“, žino, kas bus toliau, pamėgdžioja, kas šalia esantiems suaugusiems paprastai sukelia juoką ir susižavėjimą savo imliomis atžalomis. Reklamą vaikas yra pajėgus įsiminti, priimti, ji trumpa, atitinka jo dėmesio sutelkimo galimybes. Reklama veikia vaikus ir kitaip, dažnai jie tampa pagrindiniais patarėjais „ką pirkti“ parduotuvėje, o dažnai iš tiesų užsinori to ar kito žaislo, saldumyno, gėrimo.

Kartais reklamos yra tarsi trumpos mįslės ar galvosūkiai, kurias reikia įminti, ar šmaikščios, humoristinės, reikalaujančios tą humorą suprasti. Šitos užduodamos mįslės mus taip pat nejučiom įtraukia, mūsų protas nori nenori pradeda „dirbti“. Taip sukuriama net patirtos sėkmės euforija, „atpažinimo“ efektas. Manau, kad yra ne vienas įtraukimo į reklamą mechanizmas. Sudominti siūloma preke, intriguoti, parodyti, kokia ji yra žavinga, šmaikšti, lengva, kaip ji pakeis mūsų gyvenimą, yra vienas pagrindinių reklamos tikslų.

Reklama, kaip intensyvus garsų ir vaizdų srautas, labiausiai veikia vaikus. Vadinkime tai tiesioginiu poveikiu, išoriniais triukais. Tačiau reklama – tai alegorija, pasakojimas, mito kūrimas, bene labiausiai orientuotas į galios ir malonumo centrus. Galėtume tarti, jog reklama yra itin daugiasluoksnė. Išskirčiau išorinius triukus, tai garsas, vaizdas, efektai, sudėtingesnis sluoksnis – mįslės, humoristinės ar intelektinės, jausminės užminimas, ir paskutinis, giliausias sluoksnis yra mito kūrimas, naudojimasis archetipinėmis situacijomis, jų keitimas, žaidimas poreikiais, emocijomis, taip pat naujo identiteto kūrimas. Turime išreikšti save per vartojamą produktą, jie turi mums įaugti į kraują, tapti savastimi: be tam tikrų produktų ar paslaugų mes nebūtume tuo, kuo turime būti ir negyventume taip, kaip turime gyventi pagal „savo“ stilių.

Reklama seniai nebereklamuoja daikto, paslaugų, jų puikių savybių, ypatumų. Ji siekia formuoti tam tikrą gyvenimo stilių, nuostatas, modeliuoja santykį su daiktais, žmonėmis, tikrove, siekia kurti stereotipus (reikalavimus), kuriuos būtina atitikti, kad būtum normalus, gerai jaustumeis, užimtum tam tikrą padėtį ir t.t. Reklama formuoja vertybes. Reklamiūkštė, trunkanti keletą minučių, vieną ar net mažiau, yra tas veiksnys, labiausiai formuojantis visuomenėje (asmens sąmonėje) vyraujančias vertybines nuostatas.

Dar taip neseniai teko girdėti kalbas apie vertybių krizę; dabar tie balsai pritilę…

Reklama pateikia savo vertybes, kuria mitus. Kuria daugybei gyvenimo sričių, pradedant intymiausiomis ir baigiant viešojo gyvenimo taisyklėmis, buvimo visuomenėje stereotipais. Reklama įtvirtina ir palaiko stereotipus. Štai keletas reklamos kuriamų mitų: patogaus lengvo gyvenimo, „kieto“ vyro ir „tikros“ moters, jų vertės, pasitikėjimo savimi, stebuklo, gamtos artumo, natūralių potyrių, greičio, grožio mitai ir daugybė kitų. Tikras vyras turi žiūrėti krepšinį ir gerti alų. Valykimės dantis tam tikra dantų pasta ir labiau pasitikėsime savimi. Esame kažko vertos, tik jei naudojame tam tikrą kosmetiką. Plaukų dažai nuspalvina mūsų gyvenimą, o batai jį padaro įdomesnį. Greičio mitas yra susijęs ne tiek su automobiliais, nors ir su jais, tačiau labiausiai su informacinėmis technologijomis: internetu, duomenų perdavimu. Vartokime vaistus ir mus stebuklingai nustos kamavę skausmai. Prau-

skimės dušo želė – ir į mus padvelks gamtos alsavimas. Tačiau mitų mitas yra tai, kad reklamuojamos prekės ar paslaugos gali pakeisti mūsų gyvenimą.

Didžiausias reklamos „triukas“ – sukuriama didžiulė daikto (maisto, gėrimo, paslaugos), kuris teikia malonumą ir galią, svarba, tokia svarba, kuri didesnė už meilę žmogui. Mašina grakščiai nuvažiuoja, ji tokia grakšti, greita, patogi, jog moteris paliekama ant kelio, daiktas toks puikus, tikriausiai jis priverčia „nekaltai“ pamiršti. Bulvių traškučiai tokie skanūs, ir juos taip smagu vienam triauškinti, na, jie tokie skanūs, kad su niekuo jais nesinori dalintis, taip natūraliai vaikiškai. Vaizduojama gražiausia filmo „Titanikas“ scena, ir mergina juokingai krenta… Tikslas (galia ir malonumas) pateisina visas priemones. Dar daugiau – dėl to galima net paminti gyvybinius poreikius. Žuvytė pradaužia akvariumo sieneles, net sutinka paneigti savo savisaugos instinktą (vanduo yra terpė, kurioje ji gali išgyventi), nes ji taip trokšta alkoholinio gėrimo… Na, dūsta be jo tikriausiai. Sunkus žuvytės gyvenimas, kamuojasi nelaisvėje, reikia vargšei išgerti. Mums visiems reikia išgerti. Akvariumas tikriausiai simbolizuoja dvasinę nelaisvę (tiesiog bandau „skaityti“ reklamą).

Filmai taip pat formuoja tam tikrus stereotipus, niveliuoja vaizdus, formuoja vertybines nuostatas, tačiau jo raktinis žodis yra „meninis“. Kad ir koks primityvus būtų filmas, jis nesugebės pasakyti, kad pasiaukoti dėl pasaulio ar tėvynės išgelbėjimo neverta, kad neverta būti didvyriu, kovoti su nusikaltėliais, išgelbėti savo širdies damą… Filmai iš serijos „šaudyk ir gaudyk“ daro neigiamą žalą (bet ji akivaizdi) smurtinėmis, sekso scenomis, žmogaus gyvybę padaro nieko vertą, o meilę primityvią, bet vertybių neformuoja (neturi tikslo) taip agresyviai ir tikslingai. Filmas pats sau yra pakankama realybė, nurodanti tik į save, nesvarbu, tai būtų „bajavykas“, įtemptas trileris ar drama. Kad ir koks žiaurus būtų filmas, jo tikslas nėra žmones priversti pasikėsinti į kito gyvybę. Aišku, vaikams per televiziją regimi vaizdai įtaką daro didesnę, nes jie neskiria tikro pasaulio nuo išgalvoto (virtualaus).

Priešingai – reklama, taip pat būdama produktu (filmuku), nurodo į kažką kita, esantį už jos. Kalbėdami apie reklamą, mes dažnai turime omenyje tai, kas yra už jos, į ką ji nurodo. Reklama nėra pati dėl savęs (tiesa, po kurio laiko ypatingais atvejais gali tapti vien meniniu „produktu“). Reklama juda dviejomis kryptimis – į prekę ir į žiūrovą (vartotoją), turi juos „surišti“, sujungti. Reklama siekia iššaukti tam tikrą žiūrovo elgesį, sukelti reakciją – man reikia, būsiu šaunesnis, įdomesnis, kažką įgysiu, turėsiu galimybę ir t.t. Visa tai turi pasibaigti vienu veiksmu, pirkimu, po kurio burtai paprastai išsisklaido.

Televizijos filmas ar laida yra labiau atspindintys, bandantys atitikti įsivaizduojamus poreikius, reklama yra formuojanti, iššaukianti poreikius.

Reklama – ypatingai trumpa laiko atžvilgiu, per trumpą laiką turinti „daug“ pasakyti, užvesti ir paleisti tam tikrus mechanizmus, apeliuodama į mūsų prigimtyje esančius galios, malonumo, patogumo, saugumo, išskirtinumo, meilės poreikius. Svarbu tik įtikinti, kad tai, kas siūloma yra gera, yra gerai, geriausia, ką galima pasiūlyti. Reklama prisidengia veidą nekaltumo aureolėmis, ji trokšta palengvinti mūsų gyvenimą, padaryti jį geresnį, patogesnį. Na, argi tai blogai? Svarbu pralaužti gynybinius mechanizmus, infiltruotis į sąmonę. Reklama – tai šūvis, paleistas į žiūrovo širdį, jausmus, protą. Reklamos tikslas – paveikti, švelniai ar agresyviai. Reklamos švelnumas visada yra agresyvus. Televizijoje demonstruojamas agresyvumas formuoja agresyvaus ir negailestingo žmogaus tipą.

Reklama naudojasi daugybe manipuliavimo būdų (mes tikrai jų visų neatskleisime). Ji prisidengia pasaulį išgelbėsiančiu grožiu, ji palengvins gyvenimą, patenkins mūsų poreikius, panaikins metafizinę kaltę… Esame amžinos akcijos dalyviai, kuri visuomet vyksta paskutinę dieną. Ką mes perkame – daiktą ar reklamą? Ko gero, pirmiausia turime „nupirkti“ reklamą… Reklama – tai mitinė Kirkė, pasiruošusi mūsų gyvenimą paversti saldžia svajone. Reklamai svarbu palaužti budrumą, sveiką protą ir savisaugos instinktus, nors pati gali apsireikšti kaip sveiko proto ir sveikų instinktų apologetė. Reklama nieko nepaiso, ji keičia pavidalus, neturi jokių moralinių įsipareigojimų savu, kitiems. Jos tikslas – paveikti žmogaus sąmonę, keisti ją, formuoti sau norima linkme.

Galų gale reikia pasakyti, kad reklama naudojasi daugybę meninių priemonių: svaigiomis metaforomis, yra idiliška ir net poetiška, reklama yra panaši į stebuklinę pasaką, naudoja palyginimus ir kontrastus, personifikaciją ir t.t. Čia abipusė odos ir kremo meilė, o dar kitur – kremas, suprantantis odą. Higieniniai įklotai, kalbantys kūno kalba. Laimingas bilietas skurdžią buitį (o ji tokia jauki ir šilta kaip vaikystės prieglobstis), paverčia prabanga (o ji tokia šalta ir atstumianti, neturinti savyje jokių grožio užuomazgų). Stebuklingi kvapai ir valikliai „perkeičia“ tikrovę. Užsivilk ypatingomis priemonėmis išskalbtą megztinį ir tave aplankys neįtikėtinų jėgų antplūdis (gal ten narkotinių medžiagų įdėta?).

Labai dažnai ji yra absurdiška. Štai viena jų. Mergina eina ir paslysta ant banano žievės (deus ex machina principas) ir likimo jėgų yra pasiunčiama tiesiai vaikinui į glėbį. Bet, o dieve, vaikinas užuodžia jos prakaito kvapą. Manau, kad tai visai jaudinantis (galbūt mes net partnerį renkamės pagal kvapą) dalykas, šiuo atveju – deja, viskas įvyksta priešingai. Mergina yra atstumiama. Bet ji sugeba išnaudoti savo antrą šansą, yra tam pasiruošusi, pasipurškusi. Ir štai – pasaka su laiminga pabaiga, kurios potekstė: pirkite tą stebuklingąjį dezodorantą. O dar giliau, dirbtiniai dalykai yra vertingesni nei natūralūs, prigimtiniai. Žmonių santykiai parodyti iškreiptu pavidalu. Ši reklama man sako – brangioji, tu turi kvepėti kaip visos, kad būtumei miela (mylima)… Tai yra ne individualumo principai (reklamose dažnai sakoma, kad individualias žymes reikia kažkaip naikinti, užtušuoti, keisti). Aišku, pasak reklamos, visa tai turėtų būti visų pirma juokinga.

Manau, kad reklamą galima „perskaityti“ įvairiai. Kiekvienas ją perskaitys skirtingai. Pasirodo, ir reklama turi interpretacijos galimybių… Tai tik dar kartą parodo, jog reklama neturi jokio pagrindo, nesiremia net moksliniais tyrimais, kad ji – grynai tikėjimo objektas. Ji net nėra susijusi su sveiku gyvenimo būdu, natūraliomis reikmėmis, netgi priešingai.

Kokios jėgos stovi už reklamos – tai jau kitas klausimas, bet jų tikslai yra aiškūs. O kas dėl mitologijos – įtikinamo ritualizuotos kalbos akto (mitas valdo) – mes ją taip pat galime kurti, perkurti, atgaivinti senuosius mitus, remtis jais, mes galime kurti kitokią, savitą, savo mitologiją, galime pasirinkti – neigti reklaminius mitus ar tikėti jais, o gal paieškoti tarpinių spalvų. Nesprendžiu gerai – blogai, ir tai tik bandymas suvokti reklamos esmę, jos veikimo, įtakos darymo mechanizmus.

Kūrėjo istorija ir istorijos kūrėjas

Kūrėjo istorija ir istorijos kūrėjas

Ona Bartkiūtė

„Panelė Istorija yra blyškiaveidė, didelėmis, nuo baimės kiek išsprogusiomis akimis. Ją jodo, kas netingi (…): pagal užsakymą iš viršaus, o ir savo iniciatyva“ – šią „gurinių romano“ „Kryžiau žalio medžio“ tiesą (p.12) dar kartą prisiminiau smagiai perskaičiusi ir patį naujausią Juozo Šikšnelio istorinį romaną „Įvykių horizontas“ (UAB „Jotema“, 2007), nes pastarojo autoriaus atskiro kūrinio man jau neįmanoma suvokti be viso jo kūrybos konteksto. Tad negalima šįkart nepaminėti ir Raido Dubrės (žmogaus iš Raigardo slėnio ir Švendubrės) politinio trilerio „Aukos stulpas“ („Eglė“, Klaipėda, 2007). Juolab kad tam yra ir puikus pretekstas. Prieš pristatant abi ką tik paminėtas knygas („GALERIJA 13 L“, Klaipėdos apskrities Viešoji I.Simonaitytės biblioteka, 2007-03-30) buvo atidengtas skulptoriaus J.Šikšnelio sukurtas „biustas“ „Raidas Dubrė, atliktas liepoje“ –atviras ekshibicionizmo pavyzdys (ar tai nėra kai kurių pastarojo autoriaus kritikų teiginių parodija?) ir subtili užuomina, kad į J.Šikšnelio hipotezių skrynelę žiūrėti vis dėlto reikėtų ne tiesmukai, o per (auto)groteskiškai suvoktus istorijos daugtaškius. Juk šio autoriaus pasakotojas turi vieną ypač smagų poreikį į pasaulį pažvelgti „sau pro tarpkojį“ – žr. gurinių ir apribų romanus „Kryžiau žalio medžio“(p.8, 143) ir „Apšlakstytas isopu“ (p.6). Beje, itin logiška „Įvykių horizonto“ apibūdinimo tąsa būtų hipotezių romanas – visai neaišku, kodėl čia J.Šikšnelis atsisako tokio originalaus atradimo?

Kyla ir kitas klausimas. Ar su J.Šikšnelio romanu „Įvykių horizontas“nemirs ir Raidas Dubrė? Pastarasis autorius savo detektyvų protagonistą Bartą Gabrį jau nuo romano „Apšlakstytas isopu“ pasirodymo atvirai perkelia ir į rimtąją kūrybą, taip ypatingai pabrėždamas jos fiktyvumą. Kita vertus, detektyve „Paskutinioji užmuša“ irgi nagrinėta XIX a. pradžia. Tad visai dėsninga, kad pasinaudodamas virtualiomis technologijomis ir astrofizikos terminu įvykių horizontas pastarasis rašytojas naujausiame savo romane labai lengvai atkuria ir 1812 metus Lietuvoje. Aišku, nepamiršdamas nutiesti ir paralelinės linijos – stulbinamai panašių jau XXI a. politinių įvykių interpretacijos, tiesiogiai susijusios ir su trilerio „Aukos stulpas“ siužetu – galimo valstybinio perversmo Lietuvoje projekcija (beje, šis detektyvas sukurtas 1995-2000 – kas netiki, jog Šikšnelis nepasinaudojo tikru Prezidento apkaltos faktu, tegu pavarto senus „Klaipėdos“laikraščius). Mūsų šalies istorijai ir politinei dabarties kasdienybei šis autorius tikrai neabejingas. Tad kam jam rašyti detektyvus, jei „ilga istorijos trukmė“, pasak lenkų antropologo ir kultūrologo Wojciecho Bursztos („7 Meno dienos“, 2005-04-01, p.6), ir taip yra tikrų tikriausias detektyvas. Ar ne šiuo kodu ima naudotis J.Šikšnelis, nors pats daugelyje „Įvykių horizonto“ vietų linksmai ir šaiposi iš Browno populiarumo? Juk „pabėgimas į istoriją dažnai yra vienas iš būdų pagyvinti tradicinį kriminalinį romaną“ (tas pats Burszta). Ištrūkti iš detektyvo gniaužtų po devynių šio žanro knygų pasirodymo J.Šikšneliui, matyt, būtų be galo sunku. Juo labiau kad, perskaičiusi pačias naujausias jo knygas, politiniu trileriu labiau noriu vadinti romaną „Įvykių horizontas“, nes čia radau netgi įdomesnę negu romano „Aukos stulpas“ politinę intrigą, o ir daugiau nervingumo („trileris“ pažodžiui reiškia „nervingas“). „Aukos stulpas“ praranda daug žavesio ir dėl to, kad jame nėra ir (auto)karikatūriško bei išpažintiškai autobiografiško pasakotojo santykio su vaizduojamais įvykiais. Šitie dalykai, kai J.Šikšnelio prozoje į didžiausią gurinį sulimpa gyvenimo juokai ir verksmai, man yra ypač brangūs.

Viskas yra reliatyvu – ypač pasaulyje, virtusiame virtualiu. Tad romano „Įvykių horizontas“ ekspozicijoje J.Šikšneliui visai nesunku Neryje išplukdyti lavoną, nuskendusį dar 1812 metais, o su juo beveik genetiškai susieti ir (auto)ironišką vaizduojamų įvykių generatorių. Tai jau XXI a. kūrikas Andrius Večiorinas, kam Grafas, kam Korektorius. Jis detaliai prisistato tik p.21. Dar po dešimties puslapių mums „pamėtėja“ ir savo hipotezių suvokimo „raktą“: katilinėje Regina Castra žaidimas tik prasideda (p.31). Ir kitose J.Šikšnelio knygose Didysis Korektorius negailestingai pašaipiai revizuoja tiek rašomą ir vis perrašomą istoriją, tiek kažkada veikusius, o ir mūsų kasdienybėje tebeveikiančius istorijos subjektus, tiek ir savo – kūrėjo – asmenį. Todėl aš stengsiuosi rašyti ne tiek apie gausiai visur anonsuotus abiejų naujausių romanų politizuotus įvykius, kiek apie kūrėjo situaciją istorijoje ir istoriją virtualių žaidimų lygyje (p.239). Bet istoriją ir kaip detektyvinį faktų mazgą, liudijantį nenuginčijamą archyvaro/Korektoriaus erudiciją: tiek smulkių istorijos detalių, kiek jų yra šio romano hipotezių skrynelėje, ko gero, net ir specialistai nesurastų. Bet ir vėlgi. Ta istorija jau yra postmodernistiškai išdidinta, o per įvairius(auto)groteskiškus sukietėjimus to paties kūriko kartais pakelta net ir iki orgazmo (p.18 ir kt.). Labai nuvertintume autorių, jeigu manytume, kad J.Šikšnelis leistų XXI a. kūriko ir jo katilinės lankytojų „orgazminei“ savimeilei pakilti aukščiau juosmens. Reikia priprasti, kad kai šis autorius juokias, tai jis juokias. Ir ne vien nepiktai. Bet vis dėlto tuo pat metu jis sugeba itin problemiškai sujudinti tiek istorinę tautos atmintį, tiek ir dabartinę mūsų politinę savimonę.

J.Šikšnelio kūrikui būtų per didelė nuodėmė besėdint Vilniaus kavinėje iš tikrųjų nepamatyti karietų, riedėjusių ta pačia gatvele dar 1812 metais. Nors kūrikas yra jau XXI a. atstovas, bet jam kažkodėl itin maga apmąstyti vieną netikėtą mintį, kuri yra ne kas kita, o tik „Pasikėsinimas į Aleksandrą I?“ (p.43). Pastarąją frazę kaip skandalingą laikraštinio straipsnio antraštę kabutėse rašau aš, nes, kai archyvaras kulniuoja pro kardo formos Totorių gatvę Vilniuje ir tiesiu taikymu pasuka į bariuką „Kas trečias“, jame pamatome sėdintį šiltutėlį žurnalistą Juozapą Aleksandrą Armalį (ten pat). Tad J.Šikšnelis ir naudojasi laikraštiniu stiliumi, per jį susikuria XIX a. Lietuvos įvykių politinę intrigą ir sąmokslo personažus: tik kad laikas nudilino jų bruožus, todėl geriausia veidus nuolatos slėpti po vienuoliškais gobtuvais (p.47) – šikšneliškai ir detektyviškai – čia pat juos suplakant jau su J.Šikšneliui itin gerai pažįstamais žmonėmis (pvz., imperatorius Aleksandras I ir žurnalistas Juozapas Aleksandra tikrai susilydo į viena – p. 58) ir vėlgi regint, kaip Vilniuje siaučia gėjų paradas (p.49), o ir nenustojant mąstyti, kodėl ne tik Totorių gatvė, bet ir rytietiški kardai lenkti, bei, aišku, nepamirštant svarbiausiojo XIX a. Europos karo… Napoleonas, tiesa, tada per Nemuną dar nebuvo persikėlęs, bet preciziškas XXI a. kūrėjas, žinoma, nepamiršta skaitytojui priminti, kada tai įvyko. Dienos tikslumu.

Tikslumas, žvelgiant į istoriją per XXI a. Reginos Castros nasrus (p.102), J.Šikšneliui ypač svarbus. Juk rašant ir taip atsiranda apmaudžių korektūros klaidų (pvz., 1812 metai staiga pavirsta 1912 – p.46), tačiau patikimo Vilniaus pažinimo „Įvykių horizonto“ autoriui belieka tik pavydėt. Kaip reikia jam pavydėti ir netingėjimo prisirinkti įvairių faktų iš daugybės enciklopedijų bei mokėjimo juos įterpti į kūrinius laiku ir vietoje – pvz., taip pasirodo Frydricho ir Voltero frazės apie Lenkiją, sakiniai lenkų, rusų, prancūzų, lotynų ir anglų kalbomis arba iš tikrųjų sužadinantys apetitą tariami XIX a. aukštuomenės puotų meniu (tiesa, pastarieji vienoje vietoje aiškiai supainioti su valgių receptais – žr. p.150-151). Užtat J.Šikšnelio romano „Įvykių horizontas“ skaitytojas visąlaik jaučiasi tarsi smagioje pažintinėje ekskursijoje lyg ir po ne itin reikšmingas atrodžiusias Vilniaus vietas ar kultūros istoriją apskritai. Ko vertas vien Šv. Rapolo bažnyčios aprašymas (p.37-38). O ar buvome susimąstę, kas ir kada įkūrė Vingio parką bei pastatė jo paviljoną? J.Šikšnelis sujudina tokius mūsų istorijos įvykius ir iškelia tokius lavonus, kurių daugelis net neįtarėme galėjusių būt. Tačiau meniniame kūrinyje yra svarbiausia ne istorinė, o meninė tiesa.

J.Šikšnelio meninė tiesa yra be galo patikima. Kas perskaitęs jo „Įvykių horizontą“ galės paneigti, kad viskas galėjo būti visai kitaip? (Tik gal pabos vienodai abstraktoku stiliumi parašyti Speranskio, Benigseno ar Jono Večerskio – istorinių XIXa. asmenybių – užrašai: redaguojant šiuos įdomius kompozicijos elementus J.Šikšneliui tikrai reikėjo paaukoti daug daugiau stilistinių pastangų.) Kas sugebėtų patikrinti netgi (auto)ironiškojo J.Šikšnelio archyvaro jau XXI a. klastotes? Daugeliui juk daug maloniau tikėti jomis, negu kad raustis sunkiai prieinamuose archyvuose ar ieškoti duomenų kad ir pernykščiuose laikraščiuose. Juk net menkiausias faktų nutylėjimas palieka erdvę intrigai. O žmogus be intrigos yra kaip ir miręs. Ypač jam maga pasikapstyti po istorijos išskyras, išmatas (p.118). Tad ir pleška ugnis Šikšnelio katilinėje Regina Castra.

„Įvykių horizonto“ katilinės Regina Castra yra ne tik virtuali, bet ir (auto)karikatūriškai negailestinga. Į ją įeiti lengva. Išeiti iš jos nesudegusiam jau daug sunkiau. Na, yra dar viena galimybė – būti išmestam į klozeto skylę, o per ją ir į pasaulinį vandenyną. Atsiprašau – į Nerį. J.Šikšnelio romano veiksmas juk vyksta Vilniuje? Bet Neris juk teka į Nemuną, Nemunas – į Baltiją? Baltija – jau Atlanto dalis… Todėl ir ėmiau painiotis. Ypač kad pastarajame J.Šikšnelio romane tiek daug komiškai lengvai atpažįstamų Klaipėdos miesto veidų… Tad skaitydama romaną dažnai jaučiausi tik I.Simonaitytės bibliotekoje. O gal vis dėlto katilinėje? Pažįstama tarp gerų pažįstamų… Ir dar ant grindų? Na bet dabar „Įvykių horizonto“ Andrius Večiorinas pasakys, kad ir aš, pradėjusi normaliai, jau atsiduriu ant laiptų – kaip viena jo romano veikėja. Ir kas žino, kokias dar potekstes slepia vienas ar kitas J.Šikšnelio kūrinių epizodas – kad ir apie fleitininkę. Negailestingai kandus kūrikas orgazmą moka susikelti pačiais netikėčiausiais būdais. Žinoma, pirmiausia tradiciniu: „ieškok moters“. Bet ir papildomu: „ieškok KGB“. Tad kai Sofija Tyzenhauzaitė iš XIXa. pradžios į XXI a. patenka jau tik kaip Sofija Kauzienė, tai tik menka J.Šikšnelio literatūrinio žaidimo smulkmena. Juk taip su visomis savo profesijų subtilybėmis ir „genealogijomis“ tiek iš XIX į XXI amžių, tiek ir iš vieno kūrinio (net parašyto ne J.Šikšnelio) į kitą persikelia ne tik Andrius Večiorinas, Tadzikas Kosioras ar Bartas Gabrys, bet ir daug kitų personažų – net ir mūsų gyvieji klasikai su savo keiksmažodžiais (nors ir pačiam J.Šikšneliui apatinė žmogaus kūno dalis tebėra nepakeičiama veiksmo vieta). Jau minėta, kad kai tie personažai J.Šikšnelio kūrikui tampa nereikalingi, jie tiesiog paskęsta Neryje arba dingsta klozeto skylėje. Tačiau niekas nėra garantuotas, kad jie ir vėl neiškils. Jei ne šiame, tai kokiame nors kitame J.Šikšnelio romane. Dar kartą primenu – šio autoriaus kūrinių po vieną skaityti jau nebegalima, jeigu norime pajusti tikrą J.Šikšnelio kūrybos skaitymo malonumą. O kai dar romane „Įvykių horizontas“ jau visai atsidengia ir autorius: (…)vakar 05 08 06 apie 9 val. 45 min. šis rašomas kūrinys pasiekė savo mirties tašką (…). Lojo šunys, kudakavo vištos, aplink lakstė nenuoramos anūkės Dorotėja ir Kotryna, taikėsi lyti (p.193).Čia J.Šikšnelio dvasiškai apnuoginta viskas, kas jam brangiausia, – net anūkės (J.Šikšnelio marti, užsiminus apie romano dedikaciją, nusijuokė: „Oi, dar negreit jos dziedulio knygas galės skaityti!“ – čia man gražiausia buvo išgirsti žodį dziedulio…).

Užtat ir atsiranda už širdies griebiantis J.Šikšnelio kalbėjimo tikrumas. Bet jau ir ne tikrumas – kažkas tik iš pasakos. O čia pat išgyvenama – vėlgi su šiam autoriui būdingu preciziškumu – vien tragikomiška kūrėjo būsena: Kas gali išjudinti autorių? Štai klausimas! Ir toliau komiškame veiksme jau ima suktis ne tik „Hamletas“, Niutonas, bet ir dar kai kas… Dzūkiškų genų – mokėjimo pasakojant verkti ir juoktis drauge – iš J.Šikšnelio tikrai neatimt.

Nesu skaičiusi Browno „Leonardo da Vinčio kodo“, jau labai seniai nebuvau atsivertusi ir detektyvų – J.Šikšnelio „Aukos stulpą“ tad perskaičiau tik dėl to, kad jis Šikšnelio. Bet prisipažįstu dar kartą, kad perskaičiau itin smagiai – tiesiog ilsėdamasi. Negalime juk be išlygų nubraukti ir hedonistinių literatūros funkcijų. Kai kas J.Šikšnelio „Įvykių horizontą“ galbūt priskirs irgi tik lengvo „popso“ kūrinių grupei. Tačiau ar neapsigaus? Po išoriška J.Šikšnelio teksto bravūra slepiasi iš tikrųjų labai problemiški mūsų istorinės savimonės formavimo(si) dalykai. Kas dar apie juos mąsto Lietuvoje – nemoralizuodamas ir neprimesdamas savo nuomonės? Skaitydama „Įvykių horizontą“ vėl pajutau didžiulę trauką ir prie J.Šikšnelio novelių, ir prie jo „gurinių“ bei „apribų“. Kad dar kartą itin pasidžiaugčiau šio autoriaus kūrybinio talento vientisumu bei pastovumu, o ir sugebėjimu su kiekvienu nauju romanu surasti labai šviežią vaizduojamų įvykių traktuotę. Nemeluojant ir neapsimetinėjant orakulu, bet atsakingai išstudijavus reikalingą medžiagą su neginčijama kūrybine erudicija pasakant mums tokius dalykus, kokių patys niekaip nedrįstume įvardinti viešai – deja, tai per daug pavojinga politiškai. Visais laikais. Tačiau turiu liūdnai pastebėti, kad šio autoriaus romanų kokybė akivaizdžiai priklauso ir nuo leidyklų atsakingumo. J.Šikšnelio „Įvykių horizontui“ tikrai pritrūkta subtilesnio redaktoriaus.