Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Jūratė Petruškevičiūtė

Nuo vasario 1-osios be savo namų likęs Klaipėdos dramos teatras gegužės 19-ąją Žvejų rūmuose pakvietė žiūrovus į premjerą – Kazio Sajos groteską „Žemaičių stiprybė”, kurį pastatė aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas. Spektaklio dailininkė – Sofija Kanaverskytė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Scenoje – trys epochos

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjeros – K.Sajos „Žemaičių stiprybės”. Spektaklyje žemaičių stiprybė bandoma trijų epochų lūžiuose. „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“, – sako spektaklyje vyskupas Valančius (akt. K.Macijauskas). Dauginčio korimo scena. Centre – akt. Č.Judeikis (Daugintis). Aktoriai A.Šimanskis (Butrimas) ir J.Naujokas (Trambambickis).

Režisierius, turėdamas aiškią savo teatro viziją ir idėją, nesiblaškydamas į šalis „aria“ vienintelę nacionalinės dramaturgijos vagą. Didelio populiarumo sulaukė jo režisuoti spektakliai A. Šeiniaus „Kuprelis”, V. Krėvės „Raganius“, per keletą pastarųjų metų susiformavo nemažas jo kūrybos gerbėjų ratas – daugiausia vyresnio amžiaus žiūrovai, dar patys ryškiai menantys vaizduojamus scenoje įvykius, ir mokiniai, paskatinti mokytojų ar patingėję perskaityti privalomą mokyklinę literatūrą. Premjeros dieną didžioji Žvejų rūmų salė taip pat buvo pilnutėlė.

Dviejų dalių spektaklyje „Žemaičių stiprybė“ fragmentiškai vaizduojama Lietuva trijų epochų perspektyvoje: nuo carinės Rusijos užgniaužto lietuviško žodžio gadynės XIX a., Stalino laikų trėmimų į Sibirą iki šių dienų laisvoje šalyje. Spektaklio pradžioje pasirodęs vyskupas Motiejus Valančius, įsisupęs į ilgus baltus kailinius, ištaria parapijiečiams sparnuotą frazę, talpinančią viso spektaklio idėjinį krūvį: „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“.

Juokas pro ašaras

Aktorė J.Jankauskaitė (centre) „Žemaičių stiprybėje” sukūrė tris vaidmenis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Grotesko žanras, iki absurdo sutirštinęs spektaklio spalvas, pateikia visą paletę paradoksalių situacijų, riebių žemaitiškų posakių, šmaikščių eiliuotų posmelių ir keiksmažodžių, kurie sukelia juoko (pro ašaras?) bangą žiūrovų salėje. Liaudyje sklandantys anekdotai apie ūmų, užsispyrusį ir sunkiai sukalbamą žemaitišką būdą materializuojasi tikrų žemaičių Butrimo (akt. Aleksandras Šimanskis) ir Trambambickio (akt. Jonas Naujokas) personažuose.

Gaila, kad ne visi aktoriai kalbėjo gryna žemaičių tarme, o kai kurių prasta artikuliacija ir greitakalbe beriami žodžiai neleido išgirsti daug autoriaus išrašytų teksto „perliukų“. Kartais atrodė, kad žiūri ne spektaklį, o „Dviračio šou” sceninę versiją ar trumpus agitbrigados numerius.

Postmodernizmo dvasia alsuojantys dramaturgo K. Sajos fantazijos šuorai pranoko visus žiūrovų lūkesčius. Pavyzdžiui, vyskupas Valančius (akt. K. Macijauskas) už anticarinę veiklą „išverdamas“ katile tarsi muilas, bet staiga valstiečių akivaizdoje „prisikelia“ sveikut sveikutėlis, tik gerai apšilęs senus kaulus; pagrindinis veikėjas Daugintis (akt. Česlovas Judeikis) kaip liaudies priešas pakariamas ant medžio šakos rusų kareivių, bet „atgyja“ vos tik kaimynai susiruošia jį gražiai palaidoti. Tačiau spektaklio kulminacija pasiekiama, kai ąžuoliniame karste iš tremties Sibire į laisvą Lietuvą sugrįžta ledo gabalan sušalę rezistento Dauginčio palaikai, kurie, iškilmingai gyvam orkestrui maršą grojant ir jausmingiems išsiilgusių tautiečių patriotiniams posmams skambant, „atšyla“ ir tarsi Lozorius visų susirinkusiųjų akivaizdoje „prisikelia“ iš numirusių.

Buitinis realizmas

Mūsų laikai atkuriami su visom pikantiškom kriminalinėm smulkmenėlėm: politikieriai, verždamiesi į seimą, mitinguose žarsto tautai tuščius pažadus, perka balsus ir sąžinę, motinos žudo savo vaikus, vyrai skandina žmonas, o globalizacijos paveikti žemaičiai nebekalba savo tarme, tik mikliai prasuka iš netikėtai „prisikėlusio“ tremtinio pelningą versliuką.

Taigi žemaičių stiprybė, atlaikiusi carinės ir sovietinės Rusijos priespaudą ir gundymus, sutraiškoma laisvos kapitalistinės Lietuvos smagračio, t.y. išverčia savo dūšią. Todėl laisvoje gimtinėje „prisikėlęs“ Daugintis, nors ir švariai nupraustas bei madingais europiniais Humana drabužiais apvilktas, vėl gulasi į „grabą” ir atiduoda sielą žemaičių vyskupui.

Matyt, dramaturgas rašydamas pjesę siekė gilesnio apibendrinimo – daug metų carinės ir sovietinės ideologijos įšaldytas lietuvių mentalitetas vis dar neatšilęs guli „grabe”. Tačiau klaipėdiečių spektaklis paskendo buitinio realizmo liūne. Neretai jame suskamba neskoningos, vulgarokos gaidelės. Vyskupo Valančiaus kankinimo, Dauginčio korimo, ėmimo Dangun ir kitos scenos iliustratyvios, tiesmukiškos, neišraiškingos, nors grotesko žanras reikalauja kitokios, žymiai tirštesnės stilistinės leksikos. Pačioje pjesėje žiojėjančios vilkduobės dar ryškiau atsiveria spektaklyje, beviltiškai įklampindamos režisierių ir vaidinančius aktorius. Įdomiai ir netikėtai pjesės audinyje „inkrustuotas“ Valančiaus personažas neįgauna žmogiškų bruožų ir lieka tik schematiniu ženklu.

Blykstelėjo epizoduose

Nepakankamai tikslingai panaudota masuotė – valstiečiai, vėliau nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Susidarė įspūdis, kad save režisuojanti „masė“ tik retsykiais intuicijos vedama pataiko į spektaklio taktą, tačiau dažniau iškrenta iš konteksto, nežinodama ką scenoje veikti.

Tačiau įsiminė vienas kitas ryškiau blykstelėjęs epizodinis vaidmuo: Elenos Gaigalaitės Mokytoja, Vaido Jočio Duobkasys, Jūratės Jankauskaitės Gaidvištis, Kareivis bei prasigėrusi Kaimynė ir kt.

Režisierius K. Macijauskas jau ne pirmą kartą sukviečia mažai kituose spektakliuose vaidinančius kolegas, padėdamas jiems nors kiek apmalšinti kūrybinį alkį. Šįkart spektaklyje vaidino 18 uostamiesčio aktorių.

…bet grotesko „neatrakino”

Klaipėdietės dailininkės S. Kanaverskytės sukurta scenografija – estetiška, funkcionali, veikėjų kostiumai stilizuoti, išryškinantys kiekvienai epochai būdingiausias detales. Centrinė dekoracija – mediniai vartai, vaizduoja ir gyvulinius vagonus, kuriais buvo tremiami į Sibirą lietuviai, ir Dangaus vartus, ir sieną su margaspalviais lopais išmargintu Lietuvos žemėlapio kontūru, kuris paguldytas horizontaliai sukuria žydinčios pievos reljefą.

Kompozitoriaus G. Kizevičiaus sukurtą muziką natūraliai papildo gyvai grojantis aktorių varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis.

Pagirtina, kad spektaklio „Žemaičių stiprybė“ kūrėjai bando kalbėti apie aktualias problemas, ieško tautinės erozijos priežasčių kelias kartas apimančioje valstybės istorijoje. Nors sudėtingo grotesko žanro spyna taip ir liko neatrakinta…

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo

Violeta Milvydienė

Vienuoliktus metus Lietuvos šokio informacijos centro rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” ir šiemet neaplenkė uostamiesčio, gegužės 1-2 dienomis įvairiose erdvėse pristatydamas keletą choreografinių premjerų, deja, nesulaukusių publikos antplūdžio, nesuteikusių ir ypatingų potyrių.

Ištikima estetikai

Klaipėdiečių „Laimės valandos” po atviru dangumi gvildeno žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį.

Kūrybos procese besirandančio spektaklio „Laimės valandos” eskizas, sukurtas dviejų klaipėdiečių – choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir skulptoriaus Jurgio Malinausko, surado savotišką erdvę – šokio „sceną” po atviru dangumi. Vėjuotą gegužės 1-osios vakarą naujojo projekto dalis buvo parodyta akmenimis grįstame skersgatvyje šalia uostamiesčio Dailės parodų rūmų.

25 minutes trukusioje kompozicijoje, gvildenančioje žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį, ryški choreografijos, žodinio teksto ir scenografijos dermė. Tiesiog gatvėje pastatytos penkios ryškiai geltonos konstrukcijos (stovai-kėdės su kopėtėlėmis) panaudotos maksimaliai ir žaismingai – itin minimaliose „aikštelėse” optimaliai buvo kuriamos skirtingos, plastiškos, išraiškingos judesių kreivės.

Kitame fragmente, jau „nusileidus ant žemės”, įvairius rišlius, choreografiškai nugludintus derinius šokėjos (dvi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventės ir trys antro kurso studentės) atliko oriai, natūraliai subtiliai. Bendrą harmoningą jungtį organiškai papildė šokėjų judėjimas tarp šalia stovinčių žiūrovų, o pačią koncepciją nejučia įtaigiai įprasmino čia pat fotografuojančio spaudos atstovo figūra. Vėliau savotiškai hipnotizavo nuplazdenančios vėjyje merginų per mikrofonus tariamos nereikšmingos, laisvos ar iki skausmo pažįstamos reklaminės bei filosofinės frazės: „aš myliu Paryžių”, „baigiau tik 12 klasių”, „30 proc. nuolaida visoms prekėms”, „aš laiminga”, „laimė yra…”, „viskas priklauso nuo paties žmogaus” ir pan.

Sveikintina, jog jaunoji kūrėja A. Šeiko tebėra ištikima savitam braižui, išgrynintam šiuolaikinio šokio judesiui, jo estetikai bei, kaip ir matytuose ankstesniuose darbuose, išlieka patraukliai santūri ir stilingai lakoniška.

Pritrūko choreografijos

Grupės „collective REVOLVER” spektaklis „Helsinkio sindromas” nuaustas iš vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei romano „Kolekcionierius” įspūdžių. Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ajame dešimtmetyje, komunistinio režimo laikais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Premjerinis spektaklis „Helsinkio sindromas” (choreografija Andriaus Katino ir Maria Saivosalmi) sukurtas bendradarbiaujant Lietuvos ir Suomijos menininkams. Įkvėptą britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius”, nerealių ar asmeninių išgyvenimų „dramą” Parodų rūmų salėje pristatė grupė „collective REVOLVER”.

Kūrėjų reklamuojamuose „simultaniškai atliekamuose solo” choreografija (tiesiogine sąvokos prasme) panaudota gana ribotai – vienintelis išbaigtas šiuolaikinio šokio elementų junginys keletą kartų parodytas tik spektaklio pabaigoje.

Manau, nesunku įsivaizduoti stipriai apgirtusį pilietį, einantį gatve „susipynusiomis” kojomis, ir lyg vėjo pučiamą, nuolat griuvinėjantį, už kažko kliūvantį, bet ir toliau sėkmingai „einantį”…Tokį pradinį įspūdį paliko pirmojo šokėjo-vaikino ,,solo” (kiti du vyrai kiek vėliau atkartojo panašius judesius). Po gana ilgo spektaklio prologo – bene 10 minučių trukusios nebylios įtampos (mat būtina sukurti ypatingą atmosferą) – minėtas epizodas atrodė netikėtai keistai ir nevalingai sukėlė šypsnį. Betgi kūrėjų skelbiamos pagrindinės spektaklio idėjos – pagrobtiems įkaitams pasireiškiančio „Stokholmo sindromo” vaizdavimo – tema turėtų būti psichologiškai gili ir skaudi. Kyla esminis klausimas: ar dera išsekintus vienatvės, kitų fobijų, užguitus, tapusius morališkai neįgaliais, įgavusiais aiškių emocinių sutrikimų žmones vaizduoti su tam tikra komizmo, sarkazmo doze?

Neprognozuojamai rutuliojasi ir tolimesni „nerimti” veiksmai: šeši atlikėjai vienas po kito nusirenginėja: merginos lieka be sijonų, vaikinai – be kelnių, kiek vėliau visi marškinėlius užsitraukia ant galvų. Kartu grupėje „pažaidus šešėlių teatrą”, vėl judama chaotiškai ir dažniausiai pavieniui – šėliojama, krentama, vartaliojamasi, keliamasi ir t. t. Periodiškai akimirksniui stabtelima ir, valiūkiškai šypsantis, įdėmiai žiūrima publikos pusėn – gaudomas stebinčiojo žvilgsnis, ieškoma akių kontakto. Paskui nedrąsiai, tarsi gėdijantis ar nekantraujant lyg darželinukams, bandoma žodžiais išreikšti savąsias mintis (kalbama angliškai). Pagaliau kiekvienas iš šešeto paeiliui ima mikrofoną ir uždainuoja. Tačiau situacija primityvi ir beviltiška (nėra tinkamo balso nei klausos), – tolygu mūsiškio Minedo pasirodymui, vieniems sukeliančiam pašaipą, kitiems sužadinančiam gailestį. Tuomet persmelkė mintis – galbūt čia vaizduojami populiariųjų realybės šou dalyviai, „įkalinti” (juk savo noru) tarp keturių sienų?..

Pastatyme dalyvauja patys choreografai, užėmę pasyvių stebėtojų poziciją – ištisą valandą jiedu sėdi atokiau pastatytose kėdėse nejudėdami, nerodydami jokių emocijų. Vienintelį kartą atkreipdami į save dėmesį, jie pakilo iš vietų „parteryje” ir salės gilumoje atsisėdę ant grindų, skaitė, berods, spektaklio skrajutės tekstą. Būtent jiems susiruošus išeiti į fojė, tapo aišku – spektaklis baigėsi…

Nors visuma nepagrįstai ištęsta, vyksmas neišplėtotas ir jausmai neįtikina, ryškesniu „ligos” simptomu laikyčiau pagrindinio šokio spektaklio „instrumento” – choreografijos – trūkumą. Jeigu veikėjai daugiau vaidina ar spontaniškai juda nei šoka, dar nereiškia, kad jie nepajėgūs – potencialas jaučiamas, tik šiuo atveju berods maksimaliai nepanaudotas.

Maištaujanti „Audrey”

M.Greyf monospektaklis „Audrey” įkvėptas žymios Holivudo aktorės Odrės Hepbern vaidmenų. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Iki pusės apsinuoginusi, apsišlaksčiusi pienu, išsivoliojusi pūkuose – tokia Odrė stovėjo priešais publiką finalinėje mini monospektaklio „Audrey” scenoje. Vienas naujausių Čeliabinsko (Rusija) šiuolaikinio šokio teatro kūrybos ,,vaisių” – 20 minučių trukmės solinė kompozicija, įkvėpta legendinės XX a. britų aktorės, Oskaro laureatės Odrės Hepbern (Audrey Hepburn) vaidmenų klasika tapusiuose filmuose „Atostogos Romoje” ir „Pusryčiai pas Tiffany”.

Trupės solistė – Maria Greyf – išoriškai panaši į savo heroję: tokia pat grakšti, smulkutė, didelėmis naiviomis akimis. Įkūnydama vienišą, priklausomą nuo įvaizdžio ir griežtos dienotvarkės, nelaisvą savo pasirinkimuose, todėl depresuojančią, besiblaškančią, maištaujančią kino žvaigždę, atlikėja demonstravo lankstumą, itin aukštą ir platų gimnastišką žingsnį. Taipogi išryškėjo klasikinio šokio mokyklos įtaka, o pedagoginiais gebėjimais ir įgūdžiais artistė pasižymėjo kitą rytą vadovaudama seminarui Choreografijos katedros studentams.

Svarbu pastebėti, jog „Audrey” kūrėjos (M. Greyf ir teatro vadovė Olga Pona) vykusiai manipuliuoja žiūrovų sale – sąmoningai tai daroma ar intuityviai, tačiau vos pristigus dėmesio, surandami nauji režisūriniai posūkiai. Pakabinta virve guma išvystomas judėjimas erdvėje, toliau panaudojamos kitos aukščiau minėtos raiškos priemonės.

Vaizdavo Rusijos provinciją

Gegužės 2-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje pristatytoje antrojoje Čeliabinsko teatro premjeroje – platesnės apimties spektaklyje „Kitapus upės” (50 min.) – vaizduojamas Rusijos provincijos gyvenimas komunistinio režimo laiku, 7-ąjį dešimtmetį.

Labiausiai įsimintinos naujojo O. Ponos kūrybinio darbo ypatybės – originalūs choreografiniai sprendimai: duetuose bei trejetuose „raizgomos” įvairios judesių trajektorijos, išradingai suformuoti ir meistriškai atliekami beveik akrobatiniai permetimai, persivertimai, pralindimai. Panašiai ar net identiškai dubliuojamas šokio sceneles fragmentiškai jungia vaidybiniai momentai: marškinių „lyginimas” ant stalų-vežimėlių, kasdienių rūbų pakeitimas šventiniais, vaišinimasis populiariausiu rusų tautos gėrimu ir kiti, jau protu nekontroliuojami, gana tiesmukai bei drastiškai perteikiami vaizdiniai. Pastariesiems kontrastingi netikėti, pilni teigiamos energetikos vaikinų pasirodymai – „skraidymas” ir „plaukimas” ant riedlenčių, vėliau egzaltuotai nuteikia iš lygintuvų virstantys garų kamuoliai.

Subjektyvūs komentarai

Gerbiant avangardines choreografijos apraiškas ir siekiant jas suprasti bei vertinti geranoriškai, vis dėlto tenka pakomentuoti negatyviąsias šiuolaikinio šokio tendencijas. Susidaro įspūdis, jog spektakliai jau pertekę įvairių eksperimentų, pernelyg „gudrių” idėjoų, perpildyti išgalvotų arba visuomenei neaktualių problemų. Trūksta artimų, džiugių ar skaudžių šiandienos realijų atspindėjimo, pagaliau – daugiau teigiamo požiūrio formavimo. Dažnai scenoje rodomas ir tarsi propaguojamas smurtas, seksas, alkoholizmas. Kūrybos metodu pasitarnauja noras šokiruoti žiūrovą, tačiau – net ironiška – apima nuobodulys. Nebestebina apsinuoginimas publikos akivaizdoje, netinkamai ir dirbtinai atrodo rūkymas scenoje. Įprastu reiškiniu tampa įvairių technologijų, neribotų išraiškos priemonių naudojimas, todėl spektaklio forma neretai nurungia turinį. Stokojama motyvacijos, deklaruojamų idėjų pagrindimo, o labiausiai trūksta sielos – tokios jėgos, kuri realiai sukrėstų, kūnu šiurpuliukai perbėgtų…Taip pat (ir ypač) pristingama choreografinės kalbos – regis, iškyla grėsmė šokio spektakliui transformuotis į draminį scenos veikalą. Taigi perspektyviesiems šokio kūrėjams nesuradus radikalių naujovių ir ateityje neįvykus pozityviems pokyčiams, manyčiau, gali būti nesugrąžinamai prarasti vieni svarbiausių tikslų – pritraukti kuo daugiau šiuolaikinio šokio aistruolių, kartu galimybė ugdyti jų meninį skonį, skatinti pozityviai mąstyti ir padėti suvokti tikrąsias vertybes. Kitaip joks menas netenka prasmės ir nevykdo savo šventos misijos.

Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tęsia turiningą bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu (KU) ir ruošiasi festivaliniam K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui.

Surengė meistriškumo kursus

Gegužės 16-ąją visi besidomintys senosios muzikos atlikimu buvo pakviesti į paskaitą, skirtą pirmosios išlikusios Klaudijaus Monteverdžio operos „Orfėjas“ 400-osioms metinėms. Įžanginę paskaitą, demonstruodama kelias operos interpretacijas, KU Menų fakulteto salėje skaitė kompozitorė, muzikos kritikė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Gegužės 17 ir 18 dienomis universitete vyko atviros meistriškumo pamokos vokalistams, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – instrumentalistams. Jas vedė žymus vokiečių muzikologas ir dirigentas prof. Martinas Lutzas.

Pasak A.Žigaitytės-Nekrošienės, meistriškumo kursų idėja kilo natūraliai – jau dvejus metus iš eilės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomi spektakliai, kuriuose publika susipažįsta su KU studentais ir absolventais. Pernai kartu buvo parengta studentiška Dž.Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera, šiais metais – Dž.Verdžio „Traviata“. Po sėkmingo pasirodymo jaunatviškame P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme teatre įdarbinti solistais KU auklėtiniai Loreta Ramelienė, Mindaugas Rojus, Igoris Bakanas. Vyksta nuoseklus bendradarbiavimas, kuris ir pagimdė idėją surengti meistriškumo kursus.

„Operos menas nėra tik gražus dainavimas. Jo prigimtyje – menų sintezė. Ir kiekvieną kartą, pernelyg sureikšminus kurią nors tos sintezės dalį, operą ištikdavo krizė, pareikalaudavusi sugrąžinti dramą į muziką. K.Monteverdis Klaipėdos teatro repertuare atsiras ne kaip ambicingas noras restauruoti praeities šedevrą, bet kaip būtinybė suvokti žanro gimimo prielaidas, ištakas ir principus“, – pabrėžė Klaipėdos muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė.

Operai – 400 metų

Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas M.Lutzas „Orfėją“ stato trečią kartą. Klaipėdoje premjera numatoma rugpjūčio 2-ąją, X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ metu. Operą režisuos Jonas Vaitkus, scenografiją kurs Gintaras Makarevičius. Projekto koordinatorė – Marie-Luise Knechtel.

Dainininkų atranka kovo mėnesį vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Pagrindinį Orfėjo vaidmenį atliks su mūsų teatru jau bendradarbiavęs, šiuo metu senosios muzikos interpretaciją Austrijoje studijuojantis tenoras Andrejus Kalinovas, Muzikos – Tatjaną dainavusi Eglė Chisju. Pastatyme dainuos ir vilniečiai, Muzikos akademijos studentai Tadas Girininkas, Andrius Apinis, Arvydas Bagdonavičius, Vytautas Vepštas bei klaipėdiečiai teatro solistai Dalia Kužmarksytė, Artūras Kozlovskis, Viačeslavas Tarasovas ir Žoržas Siksna.

„Senosios operos pastatymą reikia vertinti iš šiandieninių pozicijų – orkestras gros šiuolaikiniais instrumentais, – sakė A.Žigaitytė. – Meistriškumo kursai padės suvokti senosios muzikos retoriką, dainuojamojo teksto prasmę, o tai suaugę su muzika, melodeklamacija. Beje, kūrinį į lietuvių kalbą verčia poetė Ramutė Skučaitė, nors „Orfėją“ festivalio metu planuojama atlikti originalo kalba. Vasarą atvyks dar vienas svečias iš Vokietijos – vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris, kuris groja ir senoviniu instrumentu teorba. M.Lutzas mano, kad teorba ir klavesinas yra du svarbiausi senoviniai instrumentai, kuriais atliekamos improvizacijos, ne tik būdingos ano meto muzikai, bet ir artimos Lietuvoje populiariam džiazui“.

A.Žigaitytė-Nekrošienė įsitikinusi, kad K.Monteverdžio „Orfėjui“ skirti meistriškumo kursai gali tapti prielaida Klaipėdos universitete įsteigti Senosios muzikos interpretavimo katedrą. Lietuvoje tokio nuolatinio mokymo nėra, nors 17 metų vyksta puikus Jūratės Mikiškaitės organizuojamas senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, į kurį organizatoriai sukviečia labai daug specialistų, garsių atlikėjų, bet nesistengia inicijuoti mokymo proceso. „Senosios muzikos atlikimo mokymas turėtų būti nuolatinis, sistemingas procesas. Meistriškumo kursai, skirti K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui, – projektas publikai ir atlikėjams, besidomintiems operos prigimtimi bei senąja muzika“, – tvirtino muzikė.

Parengė Nijolė Jačėnienė

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Gitana Gugevičiūtė

Nors asilėlį ir jo garbintojus drauge su Dieduku (akt. Linas Zubė) ir Bobute (akt. Renata Kutaitė) į namus išlydėjome prieš mėnesį, tačiau apie IV tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“ (organizatorius – Klaipėdos lėlių teatras), vykusį balandžio 27-29 dienomis Klaipėdoje, kultūros centre Žvejų rūmuose, norisi pasakyti dar keletą žodžių.

Vertino vaikų žiuri

Festivalio prizais vaikų žiūri apdovanojo norvegus B.Myrhold ir J. den Hertogas už spektaklį “Smėlis tarp kojų pirštų”, klaipėdiečius A.Vitauskaitę ir M.Valiuką už vaidinimą “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” ir kaunietį D.Armanavičių už spektaklį “Kiaus, Miaus ir tetulė”.

Šiemečiame festivalyje dalyvavo Vilniaus teatras „Lėlė“, teatras „Credo“ iš Sofijos (Bulgarija), lėlių teatras „Nykštukas“ iš Kauno, teatras „Fusentast“ (Trondheimas, Norvegija), teatras „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Panevėžio lėlių vežimo teatras, Stalo teatras iš Vilniaus, Kauno valstybinis lėlių teatras ir Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio metu vykusiam Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro seminarui mokytojams „Ugdymo turinio integracija moderniomis lėlių teatro formomis“ vadovavo teatrologė, lėlininkė Salomėja Burneikaitė. Paskaitą-pokalbį „Privatus lėlių teatras: išgyvenimo galimybės“ vedė teatro kritikas Ridas Viskauskas. Prie puodelio arbatos pabendrauti tema „Pokalbis su Biblija: desakralizacija ar interpretacija?“ atrado laiko Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas dek. teol. dr. Vladas Gedgaudas, literatūrologės Sondra Simanaitienė ir Nida Gaidauskienė, režisierius Gytis Padegimas, lėlininkai ir lėlių teatro gerbėjai.

Sveikintina šiemečio festivalio naujovė – vaikų komisija (komisijos vadovė – rašytoja Nijolė Kepenienė, nariai: Ugnė Danielė Reikalaitė, Ernesta Dulkytė, Kamilė Macevičiūtė (jauniausia komisijos narė, 9 m.), Mantvydas Mockus, Austėja Žvaginytė, Donatas Želvys, Arūnas Pakalniškis), rinkusi tris jai labiausiai patikusius spektaklius. Tai vaidinantys, kuriantys, mąstantys jauni (9-15 metų) žmonės, jau turintys savo sampratą apie teatrą ir nuomonę, kurios nebijo viešai pareikšti net ir tuomet, kai griežtas pastabas išsakęs nutyla garsus teatro režisierius, literatūrologė ar klebonas. Prisipažinsiu, kad vaikų komisijos rafinuotas požiūris ir „nuosprendis“ nustebino.

Abejojančių nebuvo

“Smėlis tarp kojų pirštų”. Teatras “Fusentast” (Norvegija). “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka”. Klaipėdos lėlių teatras. “Eglė žalčių karalienė”. Stalo teatras (Vilnius). “Kiaus, Miaus ir tetulė”. Lėlių teatras “Nykštukas” (Kaunas).

Lėlių teatro „Nykštukas“ spektakliu „Kiaus, Miaus ir tetulė“ (režisierius, dailininkas, aktorius – Darius Armanavičius) abejojančių nebuvo – žiūrovų pageidavimu šis vaidinimas buvo parodytas net du kartus. Šmaikščiam, išraiškingam, dinamiškam spektakliui, jautriai atskleidžiančiam seno žmogaus vienatvę, vaikų komisija skyrė savo balsą ir taip jį komentavo: „Profesionalu! <….> Iš spektaklio išėjau pačios geriausios nuotaikos“ (A.Žvaginytė). „Nuostabus spektaklis, viskas puiku. Veikėjai suvaidinti nuostabiai… O dar žinant, kad vaidino vienas žmogus!..“ (A.Pakalniškis).

Teatro „Fusentast“ iš Norvegijos spektaklis „Smėlis tarp kojų pirštų“ festivalio erdvėje, reikia pripažinti, nuskambėjo savotiškai (jei ne novatoriškai). Ne tik dėl pasakojamos istorijos pobūdžio (mirties tema, holokaustas – autorius, dailininkas ir aktorius Japas den Hertogas kurdamas spektaklį rėmėsi vienos savo giminaitės gyvenimo istorija. Spektaklyje įdomius vaidmenis kuria ir aktorė Bjorn Myrhold), bet ir dėl veiksmo organizavimo formos, kuri kai kurioms Lietuvos teatro kritikėms pasirodytų pernelyg pasyvi, statiška, schematiška, kad sudomintų vaiką. Paradoksalu – vaikų komisija antrąjį balsą atidavė būtent šiam teatrui ir spektakliui: „Stebiuosi ir sveikinu aktorius už jų sumanumą, profesionalumą ir originalumą. O, kad daugiau būtų tokių spektaklių!“ (E.Dulkytė).

Diskutavo ir mokėsi

Po Klaipėdos lėlių teatro režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas) žiūrovai ir teatro, literatūros specialistai, bažnyčios atstovai susirinko pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie vaidinimą, kuriame gerai žinomą šventraščio istoriją pasakoja stalo indai. Ačiū Dievui, kad festivalio išvakarėse triukšmingas sostinės kritikų vizitas į kuklų Klaipėdos lėlių teatro kambarėlį jauniems žmonėms „stuburo nesulaužė” ir jie spektaklio nenumarino (kaip kad buvo linkėta). Festivalio diskusijoje pagaliau išgirstos motyvuotos pastabos, profesiniai patarimai, dalykiškos rekomendacijos – dovana, kurią, manau, ir režisierė, ir aktoriai priėmė su dėkingumu.

Beje, šio spektaklio kūrėjai gavo ir dar vieną dovaną – vaikų komisijos balsą ir simpatijas: „Gera muzika. Keistoki, bet įdomūs kūrybiniai sprendimai. Charakteringi personažai, aiški personifikacija “ (U.D.Reikalaitė). „Puikus spektaklis. Ir juokingas, ir rimtas. Sunkiai suprantamas. Šaunu tai, jog vietoj lėlių buvo panaudota kažkas naujo – indai“ (A.Pakalniškis).

Reikia mažam ir dideliam

Prie arbatos apie klaipėdiečių spektaklį “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” diskutavo teatro kritikas R.Viskauskas, režisierius D.Armanavičius, literatūrologė S.Simanaitienė, režisierius G.Padegimas, kunigas V.Gedgaudas, teatrologė S.Burneikaitė ir kiti. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Tikra festivalio puošmena tapo Stalo teatro vaidinimas pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė, scenoje gyvai muzikavo kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Tai stilingas ir jausmingas daiktų (objektų) teatras, skleidžiantis ypatingą dvasinę energiją. Šiame virsme, teatriniame rituale viskas – aktorių kostiumai, muzikinis apipavidalinimas, veiksmo organizacija – puikiai subalansuota. Jauniausioji komisijos narė K.Macevičiūtė balsavo būtent už šį spektaklį.

Apskritai festivalis buvo įdomus ir mažam, ir suaugusiam. Tai iliustruoja režisieriaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektaklis „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“. Anot R.Viskausko, „Mazūras – tikras mūsų lėlių teatro postmodernistas“. Iš tiesų, žiūrėdamas, kaip jis (drauge su režisieriumi vaidina aktorė Nijolė Bižonaitė) bendrauja su vaikais, kaip čia pat vietoje improvizuoja ir „koreguoja“ siužetą, kaip organizuoja veiksmą, negali nesistebėti menininko išradingumu, energija, šviežiu požiūriu.

Tokio, beje, apskritai nestigo festivalyje – profesionaliai, kultūringai organizuotame; pateikusiame žiūrovams įvairią, kokybišką programą; atnešusiame į miestą jaukią šventę vaikams ir „ne vaikams“.

Solidarizuojuosi su tais, kurie mano, kad miestui reikia daugiau tokių švenčių…

Meno kiemas atveria duris

Ramunė Pletkauskaitė

Jau už kelių dienų Klaipėdos senamiesčio širdyje, Kultūrų komunikacijų centro kieme (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) duris atvers naujas meno dirbtuvių kompleksas. Ilgai lauktas įvykis. 2006-ųjų sausio viduryje prasidėjęs projektas, startuos birželio 2-ąją, šeštadienį, 16 val. Ši data – kūrybinės veiklos dirbtuvėse pradžia.

I.Kazakevičius tikisi, kad Meno kiemas virs savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilies šiuolaikinis menas ir amato tradicija. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybos poligonas

„Kviesdami klaipėdiečius atidaryti meno dirbtuves, kviečiame susipažinti su kūrybos procesu, su menininkais ir technikomis, originaliais kūriniais. Keramikos dirbtuvėse susitiksite su universaliausiu pasaulio amatu – keramika. Išbandysite žiedimą ir pamatysite kaip liepsnose gimsta juodosios keramikos kūrinys. Tekstilės dirbtuvėse kiekvienas galės įausti po keletą siūlų į rekordinę bendrą juostą ir pasiūlyti audėjoms savo raštus. Fotografijos dirbtuvėse fotomenininkas Gintautas Trimakas kurs smalsiausiųjų lankytojų portretus „Camera obscura”, kitaip dar vadinama pinhole technika. Prisiminsime fotografijos gimimą, paprastas priemones ir seniai pamirštas laukimo minutes prieš neįprastos konstrukcijos fotokamerą. Jos gaminamos iš kavos dėžutės, kibiro ar vamzdžio.

Virginijus Norkus čia pat pradės visą vasarą truksiantį „priešistorinio“ luoto skobimą. Greta, KKKC galerijoje, bus atidaryta šiuolaikinės tekstilės objektų paroda. Autorės Bronė Neverdauskienė, Domantė Šarakauskaitė ir Laura Keblytė sako, kad iš tekstilės įmanoma sukurti beveik viską. Net… šukuosenas…, kurias galima kirpti, dažyti, velti joms „dredus”. Apsilankykite meno dirbtuvėse ir gaukite progą pabūti savimi, išbandykite save kūrybos poligone”, – intrigavo KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Saugos tradicijas ir sieks atsinaujinimo

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei.

Įgyvendinus projektą, iš „romantiškų“ griuvėsių naujam gyvenimui prikelti menininkų kiemelio stoginė ir Daržų g. 10 pastatas. Kažkada turistus baidžiusiame name vaiduoklyje įsikurs ir kūrybinę kiemo šeimą papildys Etnokultūros centras.

Sutvarkyta miesto erdvė pasiruošusi gyventi, tačiau į ją dar reikia įpūsti kūrybos dvasią, „paleisti tiksėti“ tam tikru ritmu, įpratinti žmones čia lankytis ir leisti laisvalaikį.

Meno dirbtuvės – unikali proga lankytojams pristatyti meno įvairovę ir priminti, kad keramika – ne vien puodai, o tekstilė – ne tik audinys. Jų veikloje bus derinamas elementarusis demonstravimas, kai lankytojų skaičius nebus ribojamas, taip pat „vorkšopai”, kuriuose meistrai dirbs su iš anksto į darbo grupes užsirašiusiais žmonėmis, ir vadinamosios „master classes“ arba meistriškumo pamokos, kuriose kūrybos paslaptimis dalysis tik profesionalai.

„Naują kokybę garantuoja įvairių meno sferų kūrėjų ir dizainerių sąjunga. Kūrybiniai verslai, kaip ir visas verslas, neišvengiamai turi paklusti rinkos dėsniams, t.y., nuolat atsinaujinti. Svarbu ir išsaugoti tradicijas, ir garantuoti nuolatinį atsinaujinimą, būdingą visiems verslams. Čia vykdoma veikla taps naujų konkurencingų kultūros projektų pagrindu, padės vystytis tarptautiniams mainams, skatins visuomenės edukaciją ir kūrybiškumą”, – tikino šio projekto vadovė Raimonda Laužikienė.

Veiks rezidentūra

Vienas projekto vykdytojų, dirbtuvių šeimininkas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras siekia nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Anot I.Kazakevičiaus, Meno kiemas kiekvieną savaitgalį nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vasarą šurmuliuos ir bus atviras visiems. Savaitgaliais jame vyks kino vakarai ir gyvos muzikos koncertai. Nuslūgus vasaros sezono įkarščiui, pradės veikti meno rezidentūra. Čia vizituojantys Lietuvos ir užsienio menininkai savo patirtį perteiks grupėms, sudarytoms iš miestelėnų, pageidaujančių susipažinti su skulptūra, fotografija, tapyba, keramika, tekstile, įgyti technikų pagrindus, meniškai pažvelgti į savo aplinką. „Sekite projekto naujienas ir registruokitės www.artin.lt”, – ragino jis.

„Nors sakoma, kad kūryba visada maištauja, manau, susitikimai Meno kieme taps kūrybos pažinimo akcijomis, trumpais kūrybos proceso blyksniais. Kurdami šią unikalią kūrybos erdvę, siūlome bendradarbiauti visoms kūrybinėms sąjungoms, institucijoms ir kūrybingoms asmenybėms. Meno kiemo vartai visada atviri jūsų idėjoms. Kurkime Meno kieme – kartu gaivinkime mūsų senamiestį”, – kvietė I.Kazakevičius.

„Šermukšnis” sužydės birželį

Rita Bočiulytė

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdos senamiestyje vyksiantis XIV tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ jau sukrovė pumpurus.

Nuo Jūros šventės atsiskyręs ir tapęs savarankišku

miesto renginiu, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje. Ten bus parodyti 9 Lietuvos ir užsienio teatrų spektakliai.

„Pagrindinę festivalio programą, kaip ir anksčiau, sudarys profesionalių teatrų pasirodymai, mėginantys linksmai ir mąsliai atsakyti į amžinuosius klausimus: kas mes esame, ką reiškia mūsų egzistavimas, kur yra mūsų gyvenimo esmės ir prasmės, – sakė festivalio meno vadovas A.Vizgirda. – Be pagrindinės programos, mūsų šventės gerbėjai vėl galės stebėti įvairiausias teatrų akcijas, atrakcijas, „prajovus“, tabalus – galės patys betarpiškai dalyvauti spalvomis, reginių gausa ir fantasmagorija trykštančiame, linksmame ir be galo teatrališkame mūsų šventės gyvenime“.

Šiemet į „Šermukšnį” atvažiuos teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Latvijos ir Lenkijos. Festivalį birželio 7-ąją 17 val. Klaipėdos piliavietėje atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – L. Hal „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. M.Misiūnaitė).

Spektaklį „Chick-stick“ (rež. A.Pogorzelskis) festivalyje Klaipėdoje birželio 7 d. 23 val. rodys lenkų teatras AKT iš Varšuvos. Daugpilio rusų dramos teatras birželio 8 d. 17 val. pristatys V.Rasputino „Paskutinį terminą“ (rež. S.Losevas). Kauno Mažasis teatras birželio 8 d. 20.30 val. klaipėdiečiams parodys E.Ensler „Katytę P“ (rež. V.Balsys), o Kauno dramos teatras birželio 9 d. vaidins net du spektaklius: 14 val. – G.Adomaitytės „Baltą katę juodoje Aliaskoje” (rež. A.Lebeliūnas) ir 20 val. – T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda). Birželio 9 d. 23 val. festivalį uždarys lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Gavėnios ir karnavalo kova@“ (aut. E.Vycickovska).

Piliavietėje „vaidensis” ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai” (birželio 7 d. 22 val.).

Klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“ (birželio 8 d. 23 val.).

Be to, miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks.

Savotiška „Šermukšnio“ uvertiūra bus Klaipėdos Pilies teatro ir Pantomimos teatro „A“ hepeningas – paminklo raudančiai teatro Mūzai atidengimas Atgimimo aikštėje birželio 7 d. 16 val. A.Vizgirdos žodžiais, šis jo ir mimo Alekso Mažono sumanymas simbolizuos „atgailą už biurokratų daromą žalą kultūrai“.

Atgimimo aikštėje birželio 8 d. 16 val. karnavalinį kaukių kolekcijos „Sirenos“ pasirodymą surengs Klaipėdos Pilies teatras su šokių kolektyvais „Vėjūne“ ir „Aitra“. Birželio 9 d. 13 val. Pantomimos teatras „A“ rodys gatvės vaidinimą „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas).

Tai bus teatralizuoti kvietimai iš Atgimimo aikštės į piliavietę – festivalio širdį. Ant piliavietės stogų „filosofiškai stovės lemties ženklai, laimingiausiems šypsosis paršelis“. Piliavietės teritorijoje festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio dar veiks teatrabaris „Božegraika”, kuriame festivalio publiką linksmins mimas A.Mažonas, Kretingos kojūkininkai, vyks koncertas „kukliems instrumentams“.

Taip dvi festivalio dalys – rimta ir pramoginė – susilies į vieną teatro fiestą. „Šermukšnis“ Klaipėdoje žydės tris dienas ir vakarus iki vėlumos.

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis

LDM Klaipėdos Prano Domšaičio galerija įgyvendina šviečiamąjį kultūros paveldo projektą „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“, remiamą Lietuvos tūkstantmečio direkcijos.

Tai kultūros vakarų, kurie vyks įvairiose Vakarų Lietuvos vietovėse, ciklas. Pirmasis kultūros vakarų ciklo renginys įvyko gegužės 19-ąją Kintų Vydūno kultūros centre. Jis gražiai sutapo su Tarptautine muziejų naktimi, tą šeštadienio vakarą nuvilnijusia per didelius ir mažus Europos muziejus.

Kur kitur, jei ne senojoje Kintų mokykloje, kurioje dirbo, o antrojo aukšto kambarėlyje ir gyveno pats Vydūnas, galėjo prasidėti projekto, skirto Mažosios Lietuvos kūrėjams, vakarai. Kintų gyventojai, gausiai susirinkę į vakarą, įdėmiai klausėsi aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomų A.Brako prisiminimų, solistės Giedrės Zeizaitės atliekamų Vydūno, V.Kudirkos kūrinių, akomponuojant pianistei Editai Zizaitei.

Dailininkų A.Brako ir P.Domšaičio kūrybą pristatė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Iki gegužės pabaigos Kintų Vydūno kultūros centre veikia pirmojo tarptautinio Prano Domšaičio plenero dalyvių tapybos darbų paroda, tad žiūrovams buvo įdomu pamatyti, kaip šiuolaikiniai Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai interpretuoja ekspresionizmo klasiko kūrybą. Anot dailėtyrininkės, daugelis Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto kultūrai nusipelniusių žmonių šiandien yra nepelnytai primiršti. Krašto istorijos vingiai nunešė užmarštin kūrėjų pavardes, didžioji dalis kūrinių prarasta. Kokie skirtingi ir kartu panašūs beveik tuo pačiu metu gimusių dviejų Mažosios Lietuvos dailininkų – Adomo Brako ir Prano Domšaičio – gyvenimo keliai ir kūrinių likimai… Birutė Baltrušaitytė knygoje „Mažosios Lietuvos moterys“ (Vilnius, 1998) užmirštosiomis pavadina ir tris Mažosios Lietuvos moteris, kultūros, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas – Martą Raišukytę, Martą Zauniūtę, Oną Jagomastaitę, gražiai apie jas rašydama: „Bitelės, darbais aptekusios, gabios praktikės, giedotojos, šiek tiek besiėmusios ir plunksnos“…

„Kultūros vakarų metu, klausydamiesi amžininkų atsiminimų, kūrėjų minčių, ištraukų iš dienoraščių, poezijos posmų, žvelgdami į dailės kūrinius ir lydimi muzikos garsų, prisiminsime krašto šviesuolius, jų nuveiktus darbus, trumpam prisiliesime prie Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės paveldo“, – sakė K.Jokubavičienė.

Projekte, be jau minėtų žinomų atlikėjų, dalyvauja ir muzikologė prof. Daiva Kšanienė. Kiti renginiai vyks Kretingos ir Šilutės muziejuose, Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, Gargždų muzikos mokykloje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje. Projektą užbaigs paskutinis ciklo renginys, įvyksiantis spalio mėnesį Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje.

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

Danguolė Vilidaitė

Šeši koncertai, penki orkestrai (plius instrumentinis ansamblis „Musica humana“), du užsienio virtuozai, du susitikimai videoklubuose, įdomi ir aukšto profesinio atlikimo lygio programa – štai kokia yra formalioji ką tik nuskambėjusio XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario“ statistika.

Kauno miesto simfoninis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir solistė S.Janušaitė „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pirmąkart Lietuvoje įgarsino įspūdingą Dž. Raterio Magnificat. Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs jo meno vadovas M.Pitrėnas žavėjo sugebėjimu meistriškai valdyti orkestrą.

Šis seniausias Lietuvoje festivalis kaip bitė darbininkė nenuilsdamas daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mūsų miesto muzikinę kultūrą. Pavydėtinas pastovumas ir gyvybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio galimybių ir poreikių turbūt ir yra patys didžiausi jo privalumai. Nors kai kurių prarastųjų tradicijų labai gaila. Atrodo, kad iš jo programos negrįžtamai dingo Klaipėdos kompozitorių kūrinių vakaras…

Pradėdama rašyti šį straipsnį pagalvojau, kad tų tikrai ryškių įspūdžių buvo ne tiek jau ir daug. Bet po truputį dėliojant svarbiausias mintis, prisimenant gražiausius momentus, festivalio veidas pradėjo rodytis vis patrauklesnis ir visapusiškesnis. Tai ir įdomiai pravesti muzikologės Laimos Sugintienės koncertai, ir svarbūs susitikimai su žymiais Lietuvos muzikos pasaulio atstovais Donatu Katkumi ir Jonu Bruveriu, ir dar daug kitų smulkučių atradimų.

Pulsavo gyvybe

I.Misiūra dainavo šiltai ir nuoširdžiai. Su „Camerata Klaipėda“ griežusio V.Čepinskio solo kerėjo virtuoziškumu. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas J.Bruveris festivalio videoklube su klaipėdiečiais dalijosi mintimis apie operos raidą per 400 metų.

Viena įsimintiniausių festivalio akimirkų buvo L.van Bethoveno „Pastoralinės simfonijos“ F-dur Nr.6 interpretacija. Kauno miesto simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) pavyko įtaigiai atskleisti šio sudėtingo kūrinio prasmes, žavėjo pučiamųjų instrumentų tiksli intonacija, preciziškas styginių grojimas, bet labiausiai – dirigento M.Pitrėno mokėjimas meistriškai valdyti šį kolektyvą, jo gebėjimas išgauti subtiliausius partitūros pasikeitimus. Muzika tiesiog pulsavo gyvybe.

Antroje koncerto dalyje orkestras kartu su mūsų miesto choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) atliko M.Pitrėno Velykų motetą (a la J.Naujalis) mišriam chorui ir orkestrui (įdomus ir spalvingas kūrinys, tik jį labiau vertinčiau kaip kūrybinį pabandymą) ir anglų šiuolaikinio kompozitoriaus Dž.Raterio Magnificat sopranui, mišriam chorui ir orkestrui.

Dž.Rateris turbūt yra vienas iš populiariausių dabarties religinės muzikos kūrėjų, jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje. Nenuostabu, nes, ir paties kompozitoriaus žodžiais tariant, muziką jis rašo taip, kad žmonės ją dainuodami mėgautųsi, patirtų malonumą. Magnificat muzikinė medžiaga nepaprastai marga, įvairių stilistinių įtakų (nuo grigališkojo choralo temų iki šių dienų miuziklo intonacijų) junginys šiame opuse persipina kiek eklektiškai, juokingai, bet kartu ir nepaprastai efektingai. Gražiai suskambo dalys „Et misericordia“ ir „Gloria Patri“, atliktos kartu su sopranu Sandra Janušaite, grėsminga „Fecit potentiam“ fuga. Stiprų įspūdį padarė turtingas išraiškomis ir galingas orkestro ir choro skambėjimas, kūrinio melodingumas.

Mocartiada

Trimitininko iš Vengrijos G.Baldockio pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru užbūrė nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu.

Net trys orkestrai šiame festivalyje pasirinko V.A.Mocarto simfoninę kūrybą. Tai Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojant Donatui Katkui, „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Pastarojo kolektyvo muzikavimą vertinčiau geriausiai. Būtent jo simfonijos F-dur „Nr.42“, KV 75 interpretacijoje išgirdau „tikrą“ Mocartą – muziką, pasižyminčią genialiu lengvumu ir optimizmu, nepakartojama jaunatviška energija. Čia dar jaučiama daug metų orkestrui vadovavusio dirigento Sauliaus Sondeckio mokykla.

„Camerata Klaipėda“ griežiama V.A.Mocarto simfonija A-dur Nr.21 buvo kiek „drungna“, trūko ansambliškumo ir dirigento. Orkestras, ne kartą įrodęs, kad gali be vadovavimo groti sudėtingiausius kūrinius, atrodė neįtikinamai. Bet to paties kompozitoriaus koncertas smuikui su orkestru E-dur Nr.3 sublizgėjo gražiausiomis spalvomis, atsirado taip trūkstamas dinamiškumas. V.Čepinskio solo, kaip visada, žavėjo virtuoziškumu, subtilia kantilena ir nepaprastai gryna smuiko intonacija.

Lyrinis posmelis

Pianistas S.Babajanas S.Prokofjevo koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2 grojo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo J.Domarko, koncertas efektingai užbaigė festivalį. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Kiek nuskriausti šiais metais liko lyrinės romantikos mėgėjai. Dar ir todėl, kad neįvyko žadėtasis Virgilijaus Noreikos pasirodymas. Savo mokytoją koncerte pakeitęs Ignas Misiūra (bosas-baritonas) šią netektį iš dalies kompensavo (nes retas vokalistas, manyčiau, iš tikro gali V.Noreikai prilygti mokėjimu paveikti ir valdyti auditoriją). Skambėjo populiarios įvairių epochų meilės dainos, pavyzdžiui, D.B.Pergolezio „Nina“, D.Džordanio „Caro mio ben“, Di Kapua „O sole mio“, ar XX amžiaus hitas – E.Preslio „Love Me Tender“. Publiką papirko šiltas ir nuoširdus jų atlikimas, ypač A.Raudonikio daina „Švelnumas“, kuri dažnai vadinama V.Noreikos „vizitine kortele“. Solistui pritarė „Camerata Klaipėda“.

Festivalio akcentai – du

Dviejų užsienio atlikėjų – trimitininko iš Vengrijos Gaboro Baldockio su Lietuvos kameriniu orkestru ir armėnų kilmės pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) – pasirodymai tapo bene ryškiausiais festivalio akcentais. Abu virtuozai viltis pateisino su kaupu.

Nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu nustebino „trečiojo tūkstantmečio trimito stebuklas“. Tokia nedidelė profesionalumo injekcija Klaipėdai – nei vieno „kikso“, nei vienos natelės pro šalį, išgroti manieringiausi barokiniai papuošimai. (Ne veltui šis jaunas menininkas yra ne vieno tarptautinio konkurso lauretas, jo įrašus leidžia tokia žymi firma kaip „Sony Classical“). Programoje skambėjo didžių baroko autorių D.Tartinio, G.F.Telemano ir G.F.Hendelio kūriniai. Įspūdingiausios vis dėlto buvo paskutinės kontrastingos šio koncerto minutės bisui: greitas, efektingas G.F.Telemano Vivace ir dainingoji J.S.Bacho Arija.

S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2, nors parašytas kai autoriui buvo šiek tiek per 20 metų, yra laikomas vienu sudėtingiausių jo kūryboje. Šio kūrinio vyriška energija ir muzikinė fantazija, plūste plūstanti netikėčiausiomis nuotaikų ir minčių kaskadomis, kurias vos spėji sekti, pribloškia iš karto. Priėmęs šį iššūkį S.Babajanas nugalėjo. Pagrota buvo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Tik pačioje koncerto pradžioje pritrūko gal kiek subtilesnio ir spalvingesnio muzikavimo. Čia man artimesnė impresionistinė Nikolajaus Luganskio interpretacija.

Finalinis akordas

Jis jau tradiciškai patikėtas Juozui Domarkui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias. Didinga muzikos drama L. van Bethoveno operos „Fidelijus“ uvertiūroje, turtinga orkestrinių vaizdų ir spalvų paletė P.Diuka „Burtininko mokinyje“ ir temperamentingas M.Ravelio „Bolero“ – „tūkstantį“ kartų girdėtas ir vis dar įdomus – efektingai užbaigė šį klasikinę muziką garbinantį festivalį.

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Šį pavasarį Ukrainos sostinėje Kijeve vyko XVII šiuolaikinės muzikos festivalis „Sezono muzikinės premjeros“. Jame nemažas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kompozitorių kūrybai. Greta kitų Kijeve skambėjo ir trijų Klaipėdos kompozitorių – Antano Budriūno, Loretos Narvilaitės, Remigijaus Šileikos – muzika.

Kompozitoriaus R.Šileikos Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui skambėjo Kijevo festivalio atidarymo koncerte.

Įspūdžiais apie festivalį Kijeve maloniai sutiko pasidalyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, kompozitorius Remigijus Šileika.

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviesti į Kijevo muzikos festivalį? Trumpai jį apibūdinkite.

– Kvietimo sulaukėme po sėkmingo pasirodymo Lvovo festivalyje „Aksomitnaja kurtina“ („Aksominė uždanga“) pernai spalį, kur mus pastebėjo Kijevo festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ pagrindinis organizatorius ir meno vadovas prof. Ihoris Ščerbakovas. Festivalius rengia Ukrainos nacionalinės kompozitorių sąjungos Kijevo skyrius. Šiemetinis XVII festivalis, vykęs balandžio 10-16 dienomis, buvo skirtas Ukrainos kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Didžiulis – apie dvidešimt koncertų (kasdien po tris, keturis renginius), skambėjo 65 Ukrainos kompozitorių ir 25 kitų šalių kompozitorių kūriniai. Dvi dienas vyko muzikologinė konferencija, buvo surengta žymaus lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės meistriškumo pamoka, taip pat naujausios informacijos perklausa iš CD, DVD ir pan.

– Minėjote, jog daugiausia buvo atlikta Ukrainos kompozitorių kūrinių. Ką manote apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką?

Kompozitoriai L. ir A. Budriūnai su muzikantais V. ir R.Beinariais ir koncerto režisieriumi E.Kurmanu prieš lietuvių muzikos vakarą Kijevo festivalyje.

– Nors visko išgirsti nepavyko, vaizdą susidariau gana išsamų. Mano nuomone, Ukrainos kompozitoriai turi gerą mokyklą – jų orkestruotės puikiai skamba, didelis dėmesys skiriamas formos balansui. Visų šios šalies autorių kūriniuose galima buvo jausti bendrą istorinę patirtį – liūdnoką, gana skaudžią, tačiau be isterijos ar perdėto jausmingumo. Kartu ukrainiečių muzika išties dvasinga (yra, žinoma, ir išimčių), melodinga.

– Ką išskirtumėte iš festivalyje girdėtų šios šalies autorių?

– Negaliu nenusilenkti prieš jų metro Evheno Stankovičiaus (g. 1942) meistrystę – jo „Chanuka“ simfoniniam orkestrui išsiskyrė orkestro spalvingumu, precizišku detalių nugludinimu, nepriekaištingu formos pojūčiu. Valentinas Silvestrovas (g. 1937) pavergė savo muzikos nuoširdumu, tyliu dramatizmu. Jo kūrinius atliko valstybinis kamerinis ansamblis „Kijevo solistai“ – tokio darnaus grojimo dar nebuvo tekę girdėti apskritai. Modernumu išsiskyrė Alos Zahaikevič (g. 1966) Koncertas violončelei ir orkestrui (solavo prancūzas Dominykas Vienkūras). Susidomėję laukėme festivalio uždarymo koncerto – jame buvo numatytas pagrindinio festivalio organizatoriaus prof. Ihorio Ščerbakovo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui atlikimas. Rezultatas toli pranoko lūkesčius: visa salė entuziastingai priėmė kūrinį, kurio muzika – giliai išjausta, dramatiška, kartu – moderni, nestokojanti šiuolaikinių ritmų.

– Kokie kūriniai Kijevo festivalyje atstovavo lietuvių muzikai?

– Balandžio 10-ąją festivalio atidarymo koncerte Ukrainos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atliktas mano Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Jį pagrojo Kanados pianistė Janina Kuzmas ir Ukrainos nacionalinis solistų ansamblis „Kijevo kamerata“, diriguojamas Valerijaus Matiuchino. Balandžio 14-ąją toje pačioje salėje lietuvių obojininkas Robertas Bei-naris kartu su kameriniu ansambliu „Kijevo solistai“ atliko Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginių orkestrui, o kitądien Ukrainos mokslininkų namuose buvo surengtas obojininko R.Beinario rečitalis. Pastarajame koncerte skambėjo Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės, Loretos Narvilaitės-Budriūnienės, Antano Budriūno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Osvaldo Balakausko, Rimvydo Žigaičio ir mano kūriniai obojui ir anglų ragui solo. Tris kūrinius fortepijonu pagrojo V. Striaupaitė-Beinarienė.

– Kaip Kijevo publika sutiko Lietuvos kompozitorių kūrybą?

– Išties šiltai. Malonu, jog obojininko R.Beinario rečitalyje apsilankė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža su žmona. Koncertą praturtino šiuolaikinių lietuvių poetų posmai (eiles ukrainiečių kalba skaitė aktorė Lilija Rebrik), mimo mizanscenos. Koncertą režisavo jaunas Kijevo režisierius Evgenijus Kurmanas.

– Kas įsiminė iš kitų pasaulio šalių kompozitorių kūrybos?

– Iš festivalyje girdėtų išskirčiau gruzinų kompozitorių Šavlegą Šilakadzę (g. 1940) – jo Koncertas altui ir styginių orkestrui visus papirko muzikinės kalbos originalumu, nestandartiniu formos sprendimu. Sugebėjo išsiskirti ir australų kompozitorius Duglas Knechansas – jo „Atspindžiai“ („Ripple“) simfoniniam orkestrui priminė saulės blyksnius Okeanijos salų lagūnose, kerėjo australietiškais čiabuvių ritmais (juos perteikė galinga penkių atlikėjų mušamaisiais baterija). Ir, žinoma, Gija Kančelis. Jo largo bei allegro styginių orkestrui aiškiai priminė, už ką šį gruzinų meistrą taip vertina pasaulis: už minčių gelmę, kompozicijų meistriškumą, modernią kalbėseną.

– Minėjote, kad Jūsų Koncertą fortepijonui atliko pianistė iš Kanados Janina Kuzmas. Pristatykite ją plačiau.

– Janina Kuzmas – lietuvių tremtinių vaikas, gimė Azerbaidžane. Atvykusi į Vilnių, studijavo LMTA. Nuo 1991 metų, vadovaujama prof. V. Vitaitės, tobulinosi aspirantūroje. Nuo 1994 metų gyvena Kanadoje, Vankuveryje, yra vienos iš aukštųjų mokyklų docentė (asocijuota profesorė). 2002 metais ji įgijo muzikos daktaro laipsnį, tais pačiais metais už nuopelnus muzikai jai buvo suteiktas Kanados menų tarybos įsteigtas Aukso medalis. Pianistė daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, veda įvairius meistriškumo kursus. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.

– Dėkui už pokalbį.

Kalbino Rita Bočiulytė

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

Daiva Kšanienė

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta). Baliaus scena. Centre – R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas). Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof. S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai. Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai. Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“). Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis. Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.