„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

Daiva Kšanienė

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta). Baliaus scena. Centre – R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas). Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof. S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai. Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai. Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“). Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis. Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Rita Bočiulytė

Kokia dabar yra Klaipėdos fotografija, gegužės 4-28 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo susipažinti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“.

Po dešimtmečio

„Klaipėdos fotografijos“ parodos Vilniuje pristatymo akimirka. R.Treigys, A.Sutkus, S.Jokužys, G.Giedraitytė, R.Palaitis, S.Žvirgždas. Priekyje – klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui LFS pirmininkas Antanas Sutkus padovanojo viso dešimtmečio „Lietuvos fotografijos“ rinkinį.

Ilgiau nei tris savaites Vilniuje buvo eksponuojama LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje dalyvavo 28 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Kiekvienas autorius pristatė po 1-2 darbus. Ekspoziciją praturtino jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

Atidaryme LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas priminė, kad tokios apimties bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

LFS pirmininkas Antanas Sutkus džiaugėsi paroda iš atviro, laisvo miesto: „Pagaliau susibūrė, susitelkė LFS Klaipėdos skyrius, turi ir rėmėjų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė išleido puikų parodos katalogą ir atvirukus. Apskritai leidybos reikalai Klaipėdoje pajudėjo – pasirodė R.Vikšraičio, A.Dapkevičiaus fotoalbumai“. Dėkodamas už nuoširdų dėmesį fotomenui, A.Sutkus per vernisažą klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui padovanojo 10 metų „Lietuvos fotografijos“ rinkinį, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Remigijui Treigiui – Jano Saudeko fotografijų knygą.

Į vernisažą atvykusį gausų būrį autorių sveikino palangiškis Seimo narys Raimundas Palaitis ir Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, menotyrininkė Goda Giedraitytė. Anot jos, ši paroda – uostamiesčiui reikšmingas faktas. Jis liudija ir tai, kad LFS skyriaus Klaipėdoje veikla labai suintensyvėjo. Apžvelgdama parodą, G.Giedraitytė pastebėjo, kad joje – „įvairialypiai autoriai, skirtingos stilistikos ir požiūrio. Bet klaipėdiečiai turi savitą, gaivų žvilgsnį, kūryboje daug dėmesio skiria pajūrio peizažui“.

Pasigedo jūros

Prie Gyčio Skudžinsko fotografijos iš ciklo „Pėdsakai“. LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas (dešinėje) negailėjo klaipėdiečiams ir gerų žodžių, ir pastabų. Fotografai Adas Sendrauskas ir Rimantas Dichavičius džiaugėsi reta proga pabendrauti. Roberto Gabrio nuotraukos

„Tai pastarųjų penkerių metų Klaipėdos fotografijos išklotinė. Kad susidarytų įspūdis, ką mūsų fotografai šiuo metu veikia. Kiekvienas autorius pristato, ką sukūrė geriausio, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Ekspozicija labai įvairi ir marga – aktai, peizažai, portretai… Aš pasigedau jūros. Gal todėl, kad mums ji – kasdienybė, atvykėliai ją daugiau fotografuoja. Bet jūros, pajūrio motyvų vis dėlto esama kai kurių autorių darbuose – V.Bizausko, A.Stubros, A.Darongausko. Dominuoja peizažas, dauguma autorių atsiskleidžia per jį, gamtos grožį. Man paroda atrodo gana poetiška… Tokios pavasarinės Klaipėdos fotografijos gastrolės Vilniuje, kuriam norėjome paro-dyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Gera proga pasvarstyti ir pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste. Turiu vilčių, kad ir pastabų sulauksime, ir ateityje autoriai gaus pasiūlymų Vilniuje rengti personalines parodas“, – sakė „Klaipėdai“ R.Treigys.

Jo iniciatyva Vilniuje surengta „Klaipėdos fotografijos“ paroda kai kam priminė „ataskaitinę“, tokios sovietmečiu buvo įprastos, dabar jas nukonkuravo teminės, konceptualios projektinės ekspozicijos. Ir R.Treigio nuomone, tokio pobūdžio bendras apžvalgines „išvažiuojamąsias“ parodas prasminga rengti ne dažniau kaip kartą per penkerius metus.

Vertino santūriai

Vilniaus fotografų vertinimai buvo santūrūs. Daugelis atkreipė dėmesį, kad klaipėdiečių paroda – tvarkinga, gerai eksponuota, yra ir klasikos, ir ieškojimų, ir atradimų.

Alvydas Lukys: „Yra visokių parodų, ir visokių reikia. Klaipėdiečiai dėl iniciatyvos stokos ar dėl kitų priežasčių neatveža savo personalinių parodų, tai bent jau kartu pamatyti kažką yra įdomu. Pažintinė paroda yra svarbi. O po to gali atsirasti labiau išbaigtos, stilistiškai vieningesnės parodos. Manau, galimybių yra. Yra nemažai darbų, kurie man daro gerą įspūdį. Esu sakęs, kad nėra blogos fotografijos, yra tik blogas jos panaudojimas. Jeigu tą fotografiją instaliuotume ir sukontekstintume, viskas būtų gerai. Bet menininkas turi būti subrendęs ir suvokti, ką daro, kad tai įvardintų. Čia pastebėjau G.Skudžinsko, R.Treigio darbus. Pastarąjį pažįstu seniai, jis nuosekliai dirba, fotografijos – aukšto lygio“.

Takoskyroje

Ričardas Šileika: „Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus žmonės nefotografuoja jūros. Tai nei girtina, nei smerktina. Nes kiekvienas turi galimybę ją nufotografuoti rytoj arba apskritai niekada.

Jungtinė autorių paroda turėtų bent padėti suvokti kontekstą. Bet kadangi kiekvienas autorius teturėjo galimybę rodyti po kelis darbelius, tai iš tokių nuotrupų nieko neišsiaiškinsi, ir niekas nepaaiškės.

Vis dėlto A.Sendrausko pagautas (surežisuotas) veidas man padarė įspūdį. Tiksliau, ta pusakimirkė. Paprastai nepastebimas vokų mirktelėjimas, kurį akivaizdžiausiai spėja nutverti užraktas. Tokios nuotraukos būna išmetamos kaip brokas.

Stabtelėjau prie S.Jokužio „Rutuliuko“, suformulavau: kūnas yra estetika. O estetika turi būti estetiška? Šis darbas turėjo būti ant ratukų. Būtų galima jį po visą „Prospekto galeriją“ stumdyti iš vienos vietos į kitą. Ir net išvežti į Gedimino prospektą, prie Seimo.

Ką turėčiau perskaityti ir ką reflektuoti žiūrėdamas į K. Slivskio „Afrikietį su gepardu“? Ką mąsto M.Šilinskas, sukdamas ratus aplink Masčio ežerą? Kodėl A.Stanevičius man siūlo tūkstantį pirmą kartą nufotografuotą jaunystę, nematančią senatvės? Kaip man prikąsti liežuvį, kai A.Kalvaitis mėgaujasi savo „Pabudimu“?..

Klaipėdos fotografijų „Gedimino prospekto“ parodoje yra du „Klounai“. Vienas S.Kancevyčiaus, kitas – R.Urbono. Didžioji takoskyra.“

Kylanti, einanti pirmyn

Stanislovas Žvirgždas: „Yra visko. Kaip ir kiekvienoje parodoje, – būna ir balasto, ir gerų darbų. Čia daugiau gerų. Jie nusveria žymiai. Yra vienas kitas autorius, kurie galėjo geriau, atsakingiau pasiruošti. Vis dėlto paroda – sostinėje. Štai G.Skudžinskas, V.Karaciejus pagalvojo ir apie pateikimo kultūrą. O kai kurie kiti neatsakingai, atmestinai pateikė darbus, tarsi svarbu tik dalyvauti. Žinoma, mūsų galerija turi galimybę pati įrėminti, bet ir gerbiantys save autoriai turi galvoti, kokius darbus kaip pateikti parodai, – pagalvoti apie savo ir savo miesto prestižą. Gal į tą šaukštą deguto nekreipkime dėmesio. Jis šiuo atveju medaus statinės nepagadino. Bendras parodos lygis – geras. Laimė, galerijoje turime geras erdves, kuriose galima laviruoti – kai ką užslėpt, kai ką išryškint. Man geriausią įspūdį paliko V.Karaciejaus, R.Treigio, G.Skudžinsko, A.Rutkausko, A.Jankūno darbai. Gerai, kad parodoje galime pamatyti ir R.Urbono, A.Dapkevičiaus fotografijas. Geri jų darbai atrinkti. Nereikėtų manyti, kad autoriai geriau pasirodytų, jei būtų eksponuojama po dešimt ar daugiau jų darbų. Kiekvieną autorių galima pamatyti ir iš 1-2 fotografijų“.

Tai kokia yra Klaipėdos fotografija?

„Kylanti. Einanti į priekį. Ir gerai, kad atsirado lyderis, kurio stokojo daug metų“, – atsakė S.Žvirgždas.

Aistra ir aiškumas

Aistra ir aiškumas

Kristina Jokubavičienė

Lyg susitarę, vienu metu visuomenės „teismui” savo paveikslus „atidavė” du plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai – Edvardas Malinauskas ir Vidas Pinkevičius.

Ištikimi sau

E.Malinausko tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius – akivaizdus.

Nuskambėjo per visą Klaipėdą, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio jubiliejinė tapytojo E.Malinausko paro-da, intriguojančiai pavadinta „Paskutinis klyksmas“.

Ir pavadinimu, ir daugybės komentarų sulaukusiu paveikslu, tapusiu lyg ir programiniu parodos kūriniu, nors nutapytu dar 1995-aisiais, dailininkas liko ištikimas sau. Niekada žodžio kišenėje neieškantis, turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E. Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, puikiai atstovauja populiariam visuomenėje „tikro dailininko“ įvaizdžiui. Tokiam, kokį matome jo naujausiame autoportrete: tapantis romantiškos jūros fone, su berete „pagal Rembrantą“, pypke ir žinoma, teptuku, rankose.

Nereikia kartoti, kad E. Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas, o tapęs Klaipėdos dailės simboliu, garsina miestą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

V.Pinkevičiaus tapybos paroda, iki birželio 2-osios veikianti Ievos Simonaitytės bibliotekoje, nėra nei jubiliejinė, nei kokia etapinė. Ji ne tokia didelė, kaip E. Malinausko ekspozicija Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet ne mažiau reikšminga pačiam dailininkui ir gausiam jo gerbėjų būriui.

Tai irgi savotiška retrospektyva, nes eksponuojami darbai, sukurti 1980-2007 metais.

Dėl parodos apimties. Jei V. Pinkevičiui kas nors būtų leidęs, tai jis, be jokių abejonių būtų galėjęs „užversti“ visas bibliotekos patalpas savo kūriniais, sunkiai betelpančiais nemažoje jo dirbtuvėje. Ištikimai laikydamasis priesako „Nė dienos be paveikslo“, V. Pinkevičius, reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas, yra nutapęs daugybę drobių, nupiešęs daug piešinių.

Darbštumas ir intensyvus kūrybos ritmas yra jungiamoji grandis, siejanti šiuos du, atrodytų, visai skirtingos stilistikos ir tematikos kūrėjus. Sunku pasakyti, ar jie patys žino, kiek paveikslų yra nutapę ir kur nukeliavo didžioji jų dalis.

Nors iki jubiliejinių metų V. Pinkevičiui dar kiek trūksta, juos abu galime įvardyti tos pačios vyresniosios tapytojų kartos atstovais. Ši karta formavosi prieškario moderniosios lietuvių tapybos tradicijų, palaikomų Vilniaus dailės institute dėsčiusių tapybos meistrų – Antano Gudaičio ir kitų – kontekste. Spalvos raiška, potėpis, faktūra, apibendrintas vaizdas klostėsi į koloristinės, ekspresyvios tapybos sistemą.

Du kūrėjus lyginti leidžia ir tai, kad abiejų parodose eksponuojami ir naujausi, ir prieš kelias dešimtis metų sukurti darbai.

Daug pašauktų…

E.Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas.

E. Malinausko parodoje tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius (pradedant nuo dalyvavimo pirmosiose parodose septintojo dešimtmečio viduryje) yra ypač akivaizdus ir daro didelį įspūdį.

Pats ankstyviausias peizažas, eksponuojamas parodoje, sukurtas 1971-aisiais. Jis ypatingai dekoratyvus, gluosnių motyvas nutapytas plokštumomis, reljefiškai apvedant formas, ryškiomis, sodriomis spalvomis. Ekspresijos nestokoja ir kompozicija, vaizduojanti iš smėlio pustomos sodybos pasitraukiančią žvejo šeimą. Nuotaikingas, tradicinės tapybos žavesio kupinas pakrantės peizažas su valtimis (1973).

Kiek vėlesnės didelio formato kompozicijos, skirtos romantiškam kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui ar dramatiškam jūrų mūšiui prie Salspilio, atskleidžia dailininko meilę savam kraštui, gerą jo istorijos žinojimą.

Kad E. Malinausko kūrybos vaizdas būtų išsamus, reikia paminėti ir gausius iškilių Klaipėdos krašto kūrėjų portretus, esančius daugelyje Klaipėdos ir kitų miestų visuomeninių interjerų.

Didžiąją parodos dalį sudaro vandenų vaizdai – dažniausiai tai jūra ir jos pakrantės, kiek rečiau marios. Parodoje eksponuojami jūros peizažai, sukurti pastarųjų septynerių metų laikotarpiu; stebina ypač daug vien šiais, jubiliejiniais dailininkui metais, sukurtų darbų gausa.

Lyginant su ankstyvaisiais kūriniais, akivaizdu, kad per ilgą kūrybos raidą dailininkas pirmiausia tobulino tapymo techniką, kuri dabar yra be priekaištų.

Kalbant apie marinistinį žanrą, galima būtų pasakyti taip: daug pašauktų, mažai išrinktų. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, lengvai gali tapti tik saldžiu gamtos vaizdeliu, fiksuojančiu neišvengiamus žanro atributus: putotos bangų keteros, idiliškos trys pušelės, smėlio kopa ir vėjo lenkiamas išdidus augalėlis… E. Malinausko marinose lieka tik vandens ir dangaus akistata, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda kurti nuotaiką, atmosferą.

Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pati beribė, kaip ir pati gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, dar efektingesnis dėl puošnių rėmų, kaip ir pati glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija.

E. Malinausko parodoje įdėmus žiūrovas be vargo gali nuspėti, kokiam kūrybos laikotarpiui priklauso vienas ar kitas kūrinys, juolab kad dailininkas beveik visada paveikslus žymi monograma, parašo sukūrimo metus.

Tapybos sodai

V.Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes. Paveikslai “Prie šulinio” ir “Pilka pieva”.

Dėl V. Pinkevičiaus paveikslų negali būti toks tikras. Visų pirma, jis nemėgsta signuoti savo paveikslų; antra – jo kūrybos raidai būdingas motyvų, temų kartojimas, kiekvienąsyk įgaunantis subtilių, tačiau vos pastebimų kitoniškumo bruožų.

Dailininkas jau beveik tris dešimtmečius veik nekeičia tapymo manieros, lieka ištikimas skubriam, smulkiam potėpiui. Vienas kitas „paklydimas“, kaip antai dažų nutekėjimai drobės paviršiuje, atrodo buvo tik trumpalaikis.

Ekspresyvus teptuko judėjimas, kuriantis drobėje tikras formų ir faktūrų audras, būdingas jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jo sukurtiems kūriniams. Iš greito žvilgsnio atrodantis kaip potėpių raizgalynė, V. Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai. Ypač subtiliai tai atsiveria kompozicijose, kuriose pirmajame plane lyg siena iškyla javų laukas, pievų augalai, gėlės ( „Javai“, 2001; „Pilka pieva“, 2007), uždarantys, suspaudžiantys erdvę, priverčiantys įsigilinti į patį tapybinį paviršių ir rasti jame tai, ko plika akimi gal ir nepamatysi. Ribota erdvė ir tapoma kitokiu principu, nedideliais spalvų ploteliais.

Frizinis komponavimo principas išlaikomas ir drobėse su figūromis – tarsi senoje fotografijoje rikiuojasi prieš žiūrovą „Jaunos šeimos“ (1998), „Jaunieji“ (2000). Statiško figūrų vaizdavimo ir skubraus tapymo būdo disonansas intriguoja, verčia aktyviai dalyvauti vyksme.

Parodos pavadinimas „Sodai“ orientuoja į vieną iš svarbesnių dailininko kūrybos motyvų: žydinčios vienišos obelys, sodai, žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties kupini. Tai vis arsininkų tapybos, turėjusios įtakos ne vienam V. Pinkevičiaus kartos dailininkui, įkvėptos vizijos.

Kita svarbi tapytojo kūrybos dalis yra figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais. Tai patvirtina parodoje eksponuojami paveikslai „Sūnus paklydėlis“ (1993), „Liūdintis“ (1980) ar „Žmonės, žiūrintys į dangų“ (1997). Pastarasis siužetas, įvairiai interpretuojamas, nuolat kartojasi V. Pinkevičiaus tapyboje ir gali būti įvardijamas jo kūrybos motto. Nors žmonės, pasimetę tarp žemės ir dangaus, klausiantys ir nežinantys, kokio atsakymo sulauks, kartais net nežinantys, ko klausti, atrodo, yra iš nenusakomo laiko, jų abejonės ir pasimetimas gerai suvokiami ir artimi šiuolaikinio pasaulio kontekste.

V. Pinkevičiaus tapyba atveria savuosius klodus, kai įžengi į jos kuriamą autonominį lauką, įsigilini ir susigyveni su personažais, priimi jo gamtos ir žmonių sampratą.

Ar tikrai oriente lux?

Ar tikrai oriente lux?

Ignas Kazakevičius

Klaipėdoje – pavasaris. Žydi pienės ir kaštonai. Ir plūstelėjo menas į gatves, aikštes ir skverus. Kaip bitės į erdves. Antai Anikės aikštėje su dideliu formatu sėkmingai dorojasi Rytis Martinionis. Baroti galerijoje naują parodą surengė Romas Klimavičius: tapyba, kaligrafija, objektas…

Svarbu pataikyti

R.Klimavičiaus tapybos, kaligrafijos ir objektų parodoje – aiški nuoroda į medytaviuosius Rytus.

…Laisvos improvizacijos ir iš anksto apskaičiuotas efektas. Kas ką? Arba kuri menininko pusė įveiks kurią? Bet gal čia vien man ir smalsesniam žiūrovui terūpi. Gal menininkui svarbiau spėti užfiksuoti pasigautą viziją, spėti paskrebenti plunksna, išrauta rojaus paukštei, kol pastaroji nenugaišo… Svarbu pataikyti. Žiūrovui į širdį. Galima į akį. Stebint R.Klimavičiaus parodą, peršasi tokia mintis. Peršasi ir nepaleidžia vaikštant po galeriją.

R.Klimavičius – romantikas ir atradėjas sykiu. Toks jau jis yra. Tokia ir jo kūryba, aprėpianti instaliacijas, piešinius, koliažus, grafiką ir kitus laisvo meno užkaborius, iš kurių autorius kiekvieną kartą įsigudrina ištraukti naujadarą.

Reikia pripažinti R.Klimavičių esant vienu iš nedaugelio Klaipėdos dailininkų, kurio parodose visada rasi minėtą naujadarą ar permiksuotą jo seno kūrinio idėją, ar pan.

Drobės – į Rytus, mintys – į Vakarus

Naują parodą derėtų priskirti tokiam tarpiniam žanrui, kai paveikslas sukuriamas, nes tokia buvo kūrėjo valia – sukurti jį. Sukurti būtent paveikslą. Ir drobės kampai – keturi, ir įstrižainės – dvi. Kažkur plokštumoje – taikinys. Tik dailininkas jį slepia po pilkai gelsvu, melsvu ar violetiniu fonu, pridengia keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis, ovalais, juodais kaligrafijos potėpiais, net hieroglifais ir ornamentais. Pastarieji – universalūs, kaip ir juodieji potėpiai, kaip ir pro rūkus besišypsančios japonės ar kinietės. Paveikslai eklektiški, universalaus grožio.

Atrodo, įspūdžiui sukelti formate pakaktų ir spalvos bei kokio nors judesio, silueto, šmėžuojančio figūratyvo santykio. Tačiau dailininkas vis prideda dar… Ko nors dar… Kas suteiktų papildomą žiūros tašką, kontrastėlį, na, kompozicinę atsvarą.

Bet kontrasto nėra. Yra tik nuobrėžos, veidelių sukiniai, be įtampos, su pažinimo intencija, ir neskausminga jo distancija. Aiški nuoroda į meditatyviuosius Rytus. Kartu aiškus ir logiškas mūsiškas konstravimo būdas. Kūrinys turi būti materialus.

Jei paklaustume publikos…

Iš tylos per reikšmių ir prasmių chaosą, kairėn dešinėn sėjamus ženklus. Tai vadintina potraukiu dekoratyvumui. Ornamentams, šydams ir ažūrams, skoningai paletei. Neatsitiktinai matome sulietą grafiką ir tapybą. Spalva, medžiagos ypatumai – tapybai, o tekstai, vardiniai įspaudai, koliažo elementai – grafikai.

Dailininkas sugeba suderinti judesį ir gyvybę, kampuotą štrichą ir laisvą liniją, vitališką faktūrą ir plaukiantį pastelinį koloritą. Lyriški siužetai dera su lakoniška stilizacija. Na, pavadinkime tai grožiu. Lažinkimės, jei paklaustume publikos, veikiausiai ji pasakytų: gražu…, romantiška…, paslaptinga…, jautru…, estetiška…

Gal taip ir reikia? Gal čia, cituojant klasikus, slypi didžioji mūsų meno rinkos sermėginė tiesa?

Juk kas miela autoriui, ne visada žavi mus. Ir neretai žvilgsnis iš pašalės randa tai, ko ilgai kūrinyje „buvęs” autorius nepastebi ar mano esant nevertinga.

Nors žaidimas šis nebeveikia, tačiau jis vis dar vyksta, veiksmo iliuzija tebetvyro.

„BITĖS meno erdvės“ uostamiesčio aikštes pavertė atviromis tapybos studijomis

„BITĖS meno erdvės“ uostamiesčio aikštes pavertė atviromis tapybos studijomis

Unikalus meno projektas „BITĖS meno erdvės“ šiemet persikėlė į Klaipėdą: nuo gegužės vidurio beveik dvi savaites centrinėse uostamiesčio erdvėse – Teatro ir Atgimimo aikštėse – 12 žinomų Lietuvos, JAV, Olandijos, Suomijos, Italijos bei Farerų salų menininkų kūrė didžiulio formato darbus, kurie vėliau bus eksponuojami kituose šalies miestuose.

Autoriai – iš šešių šalių

Praėjusį savaitgalį projekto „BITĖS meno erdvės“dalyviai – 12 dailininkų iš Lietuvos ir penkių užsienio šalių uostamiesčio Teatro ir Atgimimo aikštėse baigė tapyti 11 didžiulių paveikslų. Klaipėdiečiai tapo liudininkais, kaip kuriamas grožis. Roberto Gabrio nuotrauka

Jau trečius metus vykstančiose „BITĖS meno erdvėse“ šiemet Lietuvos menininkams atstovauja vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio kartos tapytojų Vygantas Paukštė, tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių tapytoja bei knygų vaikams autorė ir iliustratorė Laisvydė Šalčiūtė, klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapybos ir vitražų meistras Rytis Martinionis, abstrakčios tapybos krypties atstovė Irma Leščinskaitė bei tapytoja Ramunė Staškevičiūtė.

Projekte dalyvauja ir penkių užsienio šalių menininkai. Tarp jų – Ray Bartkus (JAV), grafikos ir iliustracijų meistras. Taip pat Paulas Smuldersas (Olandija), Petris Hytonenas (Suomija), islandas Karis Svensonas (Farerų salos) ir bendrą paveikslą kūrę broliai Kristianas ir Patricijus Alvičiai (Italija). Dar viena projekto intriga – į Niujorką emigravęs lietuvių dailininkas Vytenis Jankūnas (JAV).

Intriguoja įvairove

Praeivių akivaizdoje menininkai Klaipėdoje nutapė 11 įspūdingo formato (3×5 m) darbų – iki birželio 10-osios jie bus eksponuojami uostamiestyje, vėliau keliaus į Neringą ir Palangą, kur viešės iki rudens.

Jau trečius metus sėkmingai gyvuojančio unikalaus meno projekto „BITĖS meno erdvės“ iniciatoriai – telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“ ir žinomi Lietuvos dailininkai Audrius Gražys ir Vilmantas Marcinkevičius.

„Malonu stebėti, kaip kiekvienais metais vis didesnį mastą įgaunančios „BITĖS meno erdvės“ pakeičia miestų erdves ir įtraukia vis daugiau žmonių, neabejingų gyvam kūrybos procesui. Projekto dalyviai originalių idėjų nestokojo ir šiemet“, – sakė „Bitės“ grupės generalinio direktoriaus pavaduotojas verslo klientams Darius Montvila.

Tapytojo A.Gražio teigimu, tapymas Klaipėdoje praeivius intrigavo įvairove, ir tai atsispindi ne tik skirtinguose menininkų tapymo stiliuose. „Šiais metais „BITĖS meno erdvių“ iššūkį priėmė net šešių šalių skirtingas tapymo technikas naudojantys menininkai, todėl tikrai įdomu išvysti rezultatą“, – sakė A.Gražys.

Finišuos 2009-aisiais

Precedento šalyje neturintis projektas „BITĖS meno erdvės“ prasidėjo 2005 metų vasarą pajūryje, kuomet beveik dvi savaites šeši žinomi Lietuvos menininkai kūrė Palangos ir Nidos praeivių akivaizdoje. Pernai projektas vyko Kaune, jame dalyvavo10 menininkų. Vėliau menininkų sukurti darbai buvo eksponuojami įvairiuose šalies miestuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Planuojama, kad jau treti metai sėkmingai gyvuojantis projektas „BITĖS meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų, kasmet bus sukuriama apie 10 naujų didžiulio formato kūrinių. Šis projektas atrinktas ir į „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009“ meninę programą „CULTURE live“, kuriai 2009 metais planuojama pristatyti didžiulę viso projekto „BITĖS meno erdvės“ metu sukurtų tapybos darbų ekspoziciją.

Parengė Rita Bočiulytė

Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Jūratė Petruškevičiūtė

Nuo vasario 1-osios be savo namų likęs Klaipėdos dramos teatras gegužės 19-ąją Žvejų rūmuose pakvietė žiūrovus į premjerą – Kazio Sajos groteską „Žemaičių stiprybė”, kurį pastatė aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas. Spektaklio dailininkė – Sofija Kanaverskytė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Scenoje – trys epochos

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjeros – K.Sajos „Žemaičių stiprybės”. Spektaklyje žemaičių stiprybė bandoma trijų epochų lūžiuose. „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“, – sako spektaklyje vyskupas Valančius (akt. K.Macijauskas). Dauginčio korimo scena. Centre – akt. Č.Judeikis (Daugintis). Aktoriai A.Šimanskis (Butrimas) ir J.Naujokas (Trambambickis).

Režisierius, turėdamas aiškią savo teatro viziją ir idėją, nesiblaškydamas į šalis „aria“ vienintelę nacionalinės dramaturgijos vagą. Didelio populiarumo sulaukė jo režisuoti spektakliai A. Šeiniaus „Kuprelis”, V. Krėvės „Raganius“, per keletą pastarųjų metų susiformavo nemažas jo kūrybos gerbėjų ratas – daugiausia vyresnio amžiaus žiūrovai, dar patys ryškiai menantys vaizduojamus scenoje įvykius, ir mokiniai, paskatinti mokytojų ar patingėję perskaityti privalomą mokyklinę literatūrą. Premjeros dieną didžioji Žvejų rūmų salė taip pat buvo pilnutėlė.

Dviejų dalių spektaklyje „Žemaičių stiprybė“ fragmentiškai vaizduojama Lietuva trijų epochų perspektyvoje: nuo carinės Rusijos užgniaužto lietuviško žodžio gadynės XIX a., Stalino laikų trėmimų į Sibirą iki šių dienų laisvoje šalyje. Spektaklio pradžioje pasirodęs vyskupas Motiejus Valančius, įsisupęs į ilgus baltus kailinius, ištaria parapijiečiams sparnuotą frazę, talpinančią viso spektaklio idėjinį krūvį: „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“.

Juokas pro ašaras

Aktorė J.Jankauskaitė (centre) „Žemaičių stiprybėje” sukūrė tris vaidmenis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Grotesko žanras, iki absurdo sutirštinęs spektaklio spalvas, pateikia visą paletę paradoksalių situacijų, riebių žemaitiškų posakių, šmaikščių eiliuotų posmelių ir keiksmažodžių, kurie sukelia juoko (pro ašaras?) bangą žiūrovų salėje. Liaudyje sklandantys anekdotai apie ūmų, užsispyrusį ir sunkiai sukalbamą žemaitišką būdą materializuojasi tikrų žemaičių Butrimo (akt. Aleksandras Šimanskis) ir Trambambickio (akt. Jonas Naujokas) personažuose.

Gaila, kad ne visi aktoriai kalbėjo gryna žemaičių tarme, o kai kurių prasta artikuliacija ir greitakalbe beriami žodžiai neleido išgirsti daug autoriaus išrašytų teksto „perliukų“. Kartais atrodė, kad žiūri ne spektaklį, o „Dviračio šou” sceninę versiją ar trumpus agitbrigados numerius.

Postmodernizmo dvasia alsuojantys dramaturgo K. Sajos fantazijos šuorai pranoko visus žiūrovų lūkesčius. Pavyzdžiui, vyskupas Valančius (akt. K. Macijauskas) už anticarinę veiklą „išverdamas“ katile tarsi muilas, bet staiga valstiečių akivaizdoje „prisikelia“ sveikut sveikutėlis, tik gerai apšilęs senus kaulus; pagrindinis veikėjas Daugintis (akt. Česlovas Judeikis) kaip liaudies priešas pakariamas ant medžio šakos rusų kareivių, bet „atgyja“ vos tik kaimynai susiruošia jį gražiai palaidoti. Tačiau spektaklio kulminacija pasiekiama, kai ąžuoliniame karste iš tremties Sibire į laisvą Lietuvą sugrįžta ledo gabalan sušalę rezistento Dauginčio palaikai, kurie, iškilmingai gyvam orkestrui maršą grojant ir jausmingiems išsiilgusių tautiečių patriotiniams posmams skambant, „atšyla“ ir tarsi Lozorius visų susirinkusiųjų akivaizdoje „prisikelia“ iš numirusių.

Buitinis realizmas

Mūsų laikai atkuriami su visom pikantiškom kriminalinėm smulkmenėlėm: politikieriai, verždamiesi į seimą, mitinguose žarsto tautai tuščius pažadus, perka balsus ir sąžinę, motinos žudo savo vaikus, vyrai skandina žmonas, o globalizacijos paveikti žemaičiai nebekalba savo tarme, tik mikliai prasuka iš netikėtai „prisikėlusio“ tremtinio pelningą versliuką.

Taigi žemaičių stiprybė, atlaikiusi carinės ir sovietinės Rusijos priespaudą ir gundymus, sutraiškoma laisvos kapitalistinės Lietuvos smagračio, t.y. išverčia savo dūšią. Todėl laisvoje gimtinėje „prisikėlęs“ Daugintis, nors ir švariai nupraustas bei madingais europiniais Humana drabužiais apvilktas, vėl gulasi į „grabą” ir atiduoda sielą žemaičių vyskupui.

Matyt, dramaturgas rašydamas pjesę siekė gilesnio apibendrinimo – daug metų carinės ir sovietinės ideologijos įšaldytas lietuvių mentalitetas vis dar neatšilęs guli „grabe”. Tačiau klaipėdiečių spektaklis paskendo buitinio realizmo liūne. Neretai jame suskamba neskoningos, vulgarokos gaidelės. Vyskupo Valančiaus kankinimo, Dauginčio korimo, ėmimo Dangun ir kitos scenos iliustratyvios, tiesmukiškos, neišraiškingos, nors grotesko žanras reikalauja kitokios, žymiai tirštesnės stilistinės leksikos. Pačioje pjesėje žiojėjančios vilkduobės dar ryškiau atsiveria spektaklyje, beviltiškai įklampindamos režisierių ir vaidinančius aktorius. Įdomiai ir netikėtai pjesės audinyje „inkrustuotas“ Valančiaus personažas neįgauna žmogiškų bruožų ir lieka tik schematiniu ženklu.

Blykstelėjo epizoduose

Nepakankamai tikslingai panaudota masuotė – valstiečiai, vėliau nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Susidarė įspūdis, kad save režisuojanti „masė“ tik retsykiais intuicijos vedama pataiko į spektaklio taktą, tačiau dažniau iškrenta iš konteksto, nežinodama ką scenoje veikti.

Tačiau įsiminė vienas kitas ryškiau blykstelėjęs epizodinis vaidmuo: Elenos Gaigalaitės Mokytoja, Vaido Jočio Duobkasys, Jūratės Jankauskaitės Gaidvištis, Kareivis bei prasigėrusi Kaimynė ir kt.

Režisierius K. Macijauskas jau ne pirmą kartą sukviečia mažai kituose spektakliuose vaidinančius kolegas, padėdamas jiems nors kiek apmalšinti kūrybinį alkį. Šįkart spektaklyje vaidino 18 uostamiesčio aktorių.

…bet grotesko „neatrakino”

Klaipėdietės dailininkės S. Kanaverskytės sukurta scenografija – estetiška, funkcionali, veikėjų kostiumai stilizuoti, išryškinantys kiekvienai epochai būdingiausias detales. Centrinė dekoracija – mediniai vartai, vaizduoja ir gyvulinius vagonus, kuriais buvo tremiami į Sibirą lietuviai, ir Dangaus vartus, ir sieną su margaspalviais lopais išmargintu Lietuvos žemėlapio kontūru, kuris paguldytas horizontaliai sukuria žydinčios pievos reljefą.

Kompozitoriaus G. Kizevičiaus sukurtą muziką natūraliai papildo gyvai grojantis aktorių varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis.

Pagirtina, kad spektaklio „Žemaičių stiprybė“ kūrėjai bando kalbėti apie aktualias problemas, ieško tautinės erozijos priežasčių kelias kartas apimančioje valstybės istorijoje. Nors sudėtingo grotesko žanro spyna taip ir liko neatrakinta…

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo

Violeta Milvydienė

Vienuoliktus metus Lietuvos šokio informacijos centro rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” ir šiemet neaplenkė uostamiesčio, gegužės 1-2 dienomis įvairiose erdvėse pristatydamas keletą choreografinių premjerų, deja, nesulaukusių publikos antplūdžio, nesuteikusių ir ypatingų potyrių.

Ištikima estetikai

Klaipėdiečių „Laimės valandos” po atviru dangumi gvildeno žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį.

Kūrybos procese besirandančio spektaklio „Laimės valandos” eskizas, sukurtas dviejų klaipėdiečių – choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir skulptoriaus Jurgio Malinausko, surado savotišką erdvę – šokio „sceną” po atviru dangumi. Vėjuotą gegužės 1-osios vakarą naujojo projekto dalis buvo parodyta akmenimis grįstame skersgatvyje šalia uostamiesčio Dailės parodų rūmų.

25 minutes trukusioje kompozicijoje, gvildenančioje žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį, ryški choreografijos, žodinio teksto ir scenografijos dermė. Tiesiog gatvėje pastatytos penkios ryškiai geltonos konstrukcijos (stovai-kėdės su kopėtėlėmis) panaudotos maksimaliai ir žaismingai – itin minimaliose „aikštelėse” optimaliai buvo kuriamos skirtingos, plastiškos, išraiškingos judesių kreivės.

Kitame fragmente, jau „nusileidus ant žemės”, įvairius rišlius, choreografiškai nugludintus derinius šokėjos (dvi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventės ir trys antro kurso studentės) atliko oriai, natūraliai subtiliai. Bendrą harmoningą jungtį organiškai papildė šokėjų judėjimas tarp šalia stovinčių žiūrovų, o pačią koncepciją nejučia įtaigiai įprasmino čia pat fotografuojančio spaudos atstovo figūra. Vėliau savotiškai hipnotizavo nuplazdenančios vėjyje merginų per mikrofonus tariamos nereikšmingos, laisvos ar iki skausmo pažįstamos reklaminės bei filosofinės frazės: „aš myliu Paryžių”, „baigiau tik 12 klasių”, „30 proc. nuolaida visoms prekėms”, „aš laiminga”, „laimė yra…”, „viskas priklauso nuo paties žmogaus” ir pan.

Sveikintina, jog jaunoji kūrėja A. Šeiko tebėra ištikima savitam braižui, išgrynintam šiuolaikinio šokio judesiui, jo estetikai bei, kaip ir matytuose ankstesniuose darbuose, išlieka patraukliai santūri ir stilingai lakoniška.

Pritrūko choreografijos

Grupės „collective REVOLVER” spektaklis „Helsinkio sindromas” nuaustas iš vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei romano „Kolekcionierius” įspūdžių. Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ajame dešimtmetyje, komunistinio režimo laikais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Premjerinis spektaklis „Helsinkio sindromas” (choreografija Andriaus Katino ir Maria Saivosalmi) sukurtas bendradarbiaujant Lietuvos ir Suomijos menininkams. Įkvėptą britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius”, nerealių ar asmeninių išgyvenimų „dramą” Parodų rūmų salėje pristatė grupė „collective REVOLVER”.

Kūrėjų reklamuojamuose „simultaniškai atliekamuose solo” choreografija (tiesiogine sąvokos prasme) panaudota gana ribotai – vienintelis išbaigtas šiuolaikinio šokio elementų junginys keletą kartų parodytas tik spektaklio pabaigoje.

Manau, nesunku įsivaizduoti stipriai apgirtusį pilietį, einantį gatve „susipynusiomis” kojomis, ir lyg vėjo pučiamą, nuolat griuvinėjantį, už kažko kliūvantį, bet ir toliau sėkmingai „einantį”…Tokį pradinį įspūdį paliko pirmojo šokėjo-vaikino ,,solo” (kiti du vyrai kiek vėliau atkartojo panašius judesius). Po gana ilgo spektaklio prologo – bene 10 minučių trukusios nebylios įtampos (mat būtina sukurti ypatingą atmosferą) – minėtas epizodas atrodė netikėtai keistai ir nevalingai sukėlė šypsnį. Betgi kūrėjų skelbiamos pagrindinės spektaklio idėjos – pagrobtiems įkaitams pasireiškiančio „Stokholmo sindromo” vaizdavimo – tema turėtų būti psichologiškai gili ir skaudi. Kyla esminis klausimas: ar dera išsekintus vienatvės, kitų fobijų, užguitus, tapusius morališkai neįgaliais, įgavusiais aiškių emocinių sutrikimų žmones vaizduoti su tam tikra komizmo, sarkazmo doze?

Neprognozuojamai rutuliojasi ir tolimesni „nerimti” veiksmai: šeši atlikėjai vienas po kito nusirenginėja: merginos lieka be sijonų, vaikinai – be kelnių, kiek vėliau visi marškinėlius užsitraukia ant galvų. Kartu grupėje „pažaidus šešėlių teatrą”, vėl judama chaotiškai ir dažniausiai pavieniui – šėliojama, krentama, vartaliojamasi, keliamasi ir t. t. Periodiškai akimirksniui stabtelima ir, valiūkiškai šypsantis, įdėmiai žiūrima publikos pusėn – gaudomas stebinčiojo žvilgsnis, ieškoma akių kontakto. Paskui nedrąsiai, tarsi gėdijantis ar nekantraujant lyg darželinukams, bandoma žodžiais išreikšti savąsias mintis (kalbama angliškai). Pagaliau kiekvienas iš šešeto paeiliui ima mikrofoną ir uždainuoja. Tačiau situacija primityvi ir beviltiška (nėra tinkamo balso nei klausos), – tolygu mūsiškio Minedo pasirodymui, vieniems sukeliančiam pašaipą, kitiems sužadinančiam gailestį. Tuomet persmelkė mintis – galbūt čia vaizduojami populiariųjų realybės šou dalyviai, „įkalinti” (juk savo noru) tarp keturių sienų?..

Pastatyme dalyvauja patys choreografai, užėmę pasyvių stebėtojų poziciją – ištisą valandą jiedu sėdi atokiau pastatytose kėdėse nejudėdami, nerodydami jokių emocijų. Vienintelį kartą atkreipdami į save dėmesį, jie pakilo iš vietų „parteryje” ir salės gilumoje atsisėdę ant grindų, skaitė, berods, spektaklio skrajutės tekstą. Būtent jiems susiruošus išeiti į fojė, tapo aišku – spektaklis baigėsi…

Nors visuma nepagrįstai ištęsta, vyksmas neišplėtotas ir jausmai neįtikina, ryškesniu „ligos” simptomu laikyčiau pagrindinio šokio spektaklio „instrumento” – choreografijos – trūkumą. Jeigu veikėjai daugiau vaidina ar spontaniškai juda nei šoka, dar nereiškia, kad jie nepajėgūs – potencialas jaučiamas, tik šiuo atveju berods maksimaliai nepanaudotas.

Maištaujanti „Audrey”

M.Greyf monospektaklis „Audrey” įkvėptas žymios Holivudo aktorės Odrės Hepbern vaidmenų. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Iki pusės apsinuoginusi, apsišlaksčiusi pienu, išsivoliojusi pūkuose – tokia Odrė stovėjo priešais publiką finalinėje mini monospektaklio „Audrey” scenoje. Vienas naujausių Čeliabinsko (Rusija) šiuolaikinio šokio teatro kūrybos ,,vaisių” – 20 minučių trukmės solinė kompozicija, įkvėpta legendinės XX a. britų aktorės, Oskaro laureatės Odrės Hepbern (Audrey Hepburn) vaidmenų klasika tapusiuose filmuose „Atostogos Romoje” ir „Pusryčiai pas Tiffany”.

Trupės solistė – Maria Greyf – išoriškai panaši į savo heroję: tokia pat grakšti, smulkutė, didelėmis naiviomis akimis. Įkūnydama vienišą, priklausomą nuo įvaizdžio ir griežtos dienotvarkės, nelaisvą savo pasirinkimuose, todėl depresuojančią, besiblaškančią, maištaujančią kino žvaigždę, atlikėja demonstravo lankstumą, itin aukštą ir platų gimnastišką žingsnį. Taipogi išryškėjo klasikinio šokio mokyklos įtaka, o pedagoginiais gebėjimais ir įgūdžiais artistė pasižymėjo kitą rytą vadovaudama seminarui Choreografijos katedros studentams.

Svarbu pastebėti, jog „Audrey” kūrėjos (M. Greyf ir teatro vadovė Olga Pona) vykusiai manipuliuoja žiūrovų sale – sąmoningai tai daroma ar intuityviai, tačiau vos pristigus dėmesio, surandami nauji režisūriniai posūkiai. Pakabinta virve guma išvystomas judėjimas erdvėje, toliau panaudojamos kitos aukščiau minėtos raiškos priemonės.

Vaizdavo Rusijos provinciją

Gegužės 2-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje pristatytoje antrojoje Čeliabinsko teatro premjeroje – platesnės apimties spektaklyje „Kitapus upės” (50 min.) – vaizduojamas Rusijos provincijos gyvenimas komunistinio režimo laiku, 7-ąjį dešimtmetį.

Labiausiai įsimintinos naujojo O. Ponos kūrybinio darbo ypatybės – originalūs choreografiniai sprendimai: duetuose bei trejetuose „raizgomos” įvairios judesių trajektorijos, išradingai suformuoti ir meistriškai atliekami beveik akrobatiniai permetimai, persivertimai, pralindimai. Panašiai ar net identiškai dubliuojamas šokio sceneles fragmentiškai jungia vaidybiniai momentai: marškinių „lyginimas” ant stalų-vežimėlių, kasdienių rūbų pakeitimas šventiniais, vaišinimasis populiariausiu rusų tautos gėrimu ir kiti, jau protu nekontroliuojami, gana tiesmukai bei drastiškai perteikiami vaizdiniai. Pastariesiems kontrastingi netikėti, pilni teigiamos energetikos vaikinų pasirodymai – „skraidymas” ir „plaukimas” ant riedlenčių, vėliau egzaltuotai nuteikia iš lygintuvų virstantys garų kamuoliai.

Subjektyvūs komentarai

Gerbiant avangardines choreografijos apraiškas ir siekiant jas suprasti bei vertinti geranoriškai, vis dėlto tenka pakomentuoti negatyviąsias šiuolaikinio šokio tendencijas. Susidaro įspūdis, jog spektakliai jau pertekę įvairių eksperimentų, pernelyg „gudrių” idėjoų, perpildyti išgalvotų arba visuomenei neaktualių problemų. Trūksta artimų, džiugių ar skaudžių šiandienos realijų atspindėjimo, pagaliau – daugiau teigiamo požiūrio formavimo. Dažnai scenoje rodomas ir tarsi propaguojamas smurtas, seksas, alkoholizmas. Kūrybos metodu pasitarnauja noras šokiruoti žiūrovą, tačiau – net ironiška – apima nuobodulys. Nebestebina apsinuoginimas publikos akivaizdoje, netinkamai ir dirbtinai atrodo rūkymas scenoje. Įprastu reiškiniu tampa įvairių technologijų, neribotų išraiškos priemonių naudojimas, todėl spektaklio forma neretai nurungia turinį. Stokojama motyvacijos, deklaruojamų idėjų pagrindimo, o labiausiai trūksta sielos – tokios jėgos, kuri realiai sukrėstų, kūnu šiurpuliukai perbėgtų…Taip pat (ir ypač) pristingama choreografinės kalbos – regis, iškyla grėsmė šokio spektakliui transformuotis į draminį scenos veikalą. Taigi perspektyviesiems šokio kūrėjams nesuradus radikalių naujovių ir ateityje neįvykus pozityviems pokyčiams, manyčiau, gali būti nesugrąžinamai prarasti vieni svarbiausių tikslų – pritraukti kuo daugiau šiuolaikinio šokio aistruolių, kartu galimybė ugdyti jų meninį skonį, skatinti pozityviai mąstyti ir padėti suvokti tikrąsias vertybes. Kitaip joks menas netenka prasmės ir nevykdo savo šventos misijos.

Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui

Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tęsia turiningą bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu (KU) ir ruošiasi festivaliniam K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui.

Surengė meistriškumo kursus

Gegužės 16-ąją visi besidomintys senosios muzikos atlikimu buvo pakviesti į paskaitą, skirtą pirmosios išlikusios Klaudijaus Monteverdžio operos „Orfėjas“ 400-osioms metinėms. Įžanginę paskaitą, demonstruodama kelias operos interpretacijas, KU Menų fakulteto salėje skaitė kompozitorė, muzikos kritikė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Gegužės 17 ir 18 dienomis universitete vyko atviros meistriškumo pamokos vokalistams, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – instrumentalistams. Jas vedė žymus vokiečių muzikologas ir dirigentas prof. Martinas Lutzas.

Pasak A.Žigaitytės-Nekrošienės, meistriškumo kursų idėja kilo natūraliai – jau dvejus metus iš eilės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomi spektakliai, kuriuose publika susipažįsta su KU studentais ir absolventais. Pernai kartu buvo parengta studentiška Dž.Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera, šiais metais – Dž.Verdžio „Traviata“. Po sėkmingo pasirodymo jaunatviškame P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme teatre įdarbinti solistais KU auklėtiniai Loreta Ramelienė, Mindaugas Rojus, Igoris Bakanas. Vyksta nuoseklus bendradarbiavimas, kuris ir pagimdė idėją surengti meistriškumo kursus.

„Operos menas nėra tik gražus dainavimas. Jo prigimtyje – menų sintezė. Ir kiekvieną kartą, pernelyg sureikšminus kurią nors tos sintezės dalį, operą ištikdavo krizė, pareikalaudavusi sugrąžinti dramą į muziką. K.Monteverdis Klaipėdos teatro repertuare atsiras ne kaip ambicingas noras restauruoti praeities šedevrą, bet kaip būtinybė suvokti žanro gimimo prielaidas, ištakas ir principus“, – pabrėžė Klaipėdos muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė.

Operai – 400 metų

Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas M.Lutzas „Orfėją“ stato trečią kartą. Klaipėdoje premjera numatoma rugpjūčio 2-ąją, X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ metu. Operą režisuos Jonas Vaitkus, scenografiją kurs Gintaras Makarevičius. Projekto koordinatorė – Marie-Luise Knechtel.

Dainininkų atranka kovo mėnesį vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Pagrindinį Orfėjo vaidmenį atliks su mūsų teatru jau bendradarbiavęs, šiuo metu senosios muzikos interpretaciją Austrijoje studijuojantis tenoras Andrejus Kalinovas, Muzikos – Tatjaną dainavusi Eglė Chisju. Pastatyme dainuos ir vilniečiai, Muzikos akademijos studentai Tadas Girininkas, Andrius Apinis, Arvydas Bagdonavičius, Vytautas Vepštas bei klaipėdiečiai teatro solistai Dalia Kužmarksytė, Artūras Kozlovskis, Viačeslavas Tarasovas ir Žoržas Siksna.

„Senosios operos pastatymą reikia vertinti iš šiandieninių pozicijų – orkestras gros šiuolaikiniais instrumentais, – sakė A.Žigaitytė. – Meistriškumo kursai padės suvokti senosios muzikos retoriką, dainuojamojo teksto prasmę, o tai suaugę su muzika, melodeklamacija. Beje, kūrinį į lietuvių kalbą verčia poetė Ramutė Skučaitė, nors „Orfėją“ festivalio metu planuojama atlikti originalo kalba. Vasarą atvyks dar vienas svečias iš Vokietijos – vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris, kuris groja ir senoviniu instrumentu teorba. M.Lutzas mano, kad teorba ir klavesinas yra du svarbiausi senoviniai instrumentai, kuriais atliekamos improvizacijos, ne tik būdingos ano meto muzikai, bet ir artimos Lietuvoje populiariam džiazui“.

A.Žigaitytė-Nekrošienė įsitikinusi, kad K.Monteverdžio „Orfėjui“ skirti meistriškumo kursai gali tapti prielaida Klaipėdos universitete įsteigti Senosios muzikos interpretavimo katedrą. Lietuvoje tokio nuolatinio mokymo nėra, nors 17 metų vyksta puikus Jūratės Mikiškaitės organizuojamas senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, į kurį organizatoriai sukviečia labai daug specialistų, garsių atlikėjų, bet nesistengia inicijuoti mokymo proceso. „Senosios muzikos atlikimo mokymas turėtų būti nuolatinis, sistemingas procesas. Meistriškumo kursai, skirti K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui, – projektas publikai ir atlikėjams, besidomintiems operos prigimtimi bei senąja muzika“, – tvirtino muzikė.

Parengė Nijolė Jačėnienė

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Gitana Gugevičiūtė

Nors asilėlį ir jo garbintojus drauge su Dieduku (akt. Linas Zubė) ir Bobute (akt. Renata Kutaitė) į namus išlydėjome prieš mėnesį, tačiau apie IV tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“ (organizatorius – Klaipėdos lėlių teatras), vykusį balandžio 27-29 dienomis Klaipėdoje, kultūros centre Žvejų rūmuose, norisi pasakyti dar keletą žodžių.

Vertino vaikų žiuri

Festivalio prizais vaikų žiūri apdovanojo norvegus B.Myrhold ir J. den Hertogas už spektaklį “Smėlis tarp kojų pirštų”, klaipėdiečius A.Vitauskaitę ir M.Valiuką už vaidinimą “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” ir kaunietį D.Armanavičių už spektaklį “Kiaus, Miaus ir tetulė”.

Šiemečiame festivalyje dalyvavo Vilniaus teatras „Lėlė“, teatras „Credo“ iš Sofijos (Bulgarija), lėlių teatras „Nykštukas“ iš Kauno, teatras „Fusentast“ (Trondheimas, Norvegija), teatras „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Panevėžio lėlių vežimo teatras, Stalo teatras iš Vilniaus, Kauno valstybinis lėlių teatras ir Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio metu vykusiam Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro seminarui mokytojams „Ugdymo turinio integracija moderniomis lėlių teatro formomis“ vadovavo teatrologė, lėlininkė Salomėja Burneikaitė. Paskaitą-pokalbį „Privatus lėlių teatras: išgyvenimo galimybės“ vedė teatro kritikas Ridas Viskauskas. Prie puodelio arbatos pabendrauti tema „Pokalbis su Biblija: desakralizacija ar interpretacija?“ atrado laiko Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas dek. teol. dr. Vladas Gedgaudas, literatūrologės Sondra Simanaitienė ir Nida Gaidauskienė, režisierius Gytis Padegimas, lėlininkai ir lėlių teatro gerbėjai.

Sveikintina šiemečio festivalio naujovė – vaikų komisija (komisijos vadovė – rašytoja Nijolė Kepenienė, nariai: Ugnė Danielė Reikalaitė, Ernesta Dulkytė, Kamilė Macevičiūtė (jauniausia komisijos narė, 9 m.), Mantvydas Mockus, Austėja Žvaginytė, Donatas Želvys, Arūnas Pakalniškis), rinkusi tris jai labiausiai patikusius spektaklius. Tai vaidinantys, kuriantys, mąstantys jauni (9-15 metų) žmonės, jau turintys savo sampratą apie teatrą ir nuomonę, kurios nebijo viešai pareikšti net ir tuomet, kai griežtas pastabas išsakęs nutyla garsus teatro režisierius, literatūrologė ar klebonas. Prisipažinsiu, kad vaikų komisijos rafinuotas požiūris ir „nuosprendis“ nustebino.

Abejojančių nebuvo

“Smėlis tarp kojų pirštų”. Teatras “Fusentast” (Norvegija). “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka”. Klaipėdos lėlių teatras. “Eglė žalčių karalienė”. Stalo teatras (Vilnius). “Kiaus, Miaus ir tetulė”. Lėlių teatras “Nykštukas” (Kaunas).

Lėlių teatro „Nykštukas“ spektakliu „Kiaus, Miaus ir tetulė“ (režisierius, dailininkas, aktorius – Darius Armanavičius) abejojančių nebuvo – žiūrovų pageidavimu šis vaidinimas buvo parodytas net du kartus. Šmaikščiam, išraiškingam, dinamiškam spektakliui, jautriai atskleidžiančiam seno žmogaus vienatvę, vaikų komisija skyrė savo balsą ir taip jį komentavo: „Profesionalu! <….> Iš spektaklio išėjau pačios geriausios nuotaikos“ (A.Žvaginytė). „Nuostabus spektaklis, viskas puiku. Veikėjai suvaidinti nuostabiai… O dar žinant, kad vaidino vienas žmogus!..“ (A.Pakalniškis).

Teatro „Fusentast“ iš Norvegijos spektaklis „Smėlis tarp kojų pirštų“ festivalio erdvėje, reikia pripažinti, nuskambėjo savotiškai (jei ne novatoriškai). Ne tik dėl pasakojamos istorijos pobūdžio (mirties tema, holokaustas – autorius, dailininkas ir aktorius Japas den Hertogas kurdamas spektaklį rėmėsi vienos savo giminaitės gyvenimo istorija. Spektaklyje įdomius vaidmenis kuria ir aktorė Bjorn Myrhold), bet ir dėl veiksmo organizavimo formos, kuri kai kurioms Lietuvos teatro kritikėms pasirodytų pernelyg pasyvi, statiška, schematiška, kad sudomintų vaiką. Paradoksalu – vaikų komisija antrąjį balsą atidavė būtent šiam teatrui ir spektakliui: „Stebiuosi ir sveikinu aktorius už jų sumanumą, profesionalumą ir originalumą. O, kad daugiau būtų tokių spektaklių!“ (E.Dulkytė).

Diskutavo ir mokėsi

Po Klaipėdos lėlių teatro režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas) žiūrovai ir teatro, literatūros specialistai, bažnyčios atstovai susirinko pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie vaidinimą, kuriame gerai žinomą šventraščio istoriją pasakoja stalo indai. Ačiū Dievui, kad festivalio išvakarėse triukšmingas sostinės kritikų vizitas į kuklų Klaipėdos lėlių teatro kambarėlį jauniems žmonėms „stuburo nesulaužė” ir jie spektaklio nenumarino (kaip kad buvo linkėta). Festivalio diskusijoje pagaliau išgirstos motyvuotos pastabos, profesiniai patarimai, dalykiškos rekomendacijos – dovana, kurią, manau, ir režisierė, ir aktoriai priėmė su dėkingumu.

Beje, šio spektaklio kūrėjai gavo ir dar vieną dovaną – vaikų komisijos balsą ir simpatijas: „Gera muzika. Keistoki, bet įdomūs kūrybiniai sprendimai. Charakteringi personažai, aiški personifikacija “ (U.D.Reikalaitė). „Puikus spektaklis. Ir juokingas, ir rimtas. Sunkiai suprantamas. Šaunu tai, jog vietoj lėlių buvo panaudota kažkas naujo – indai“ (A.Pakalniškis).

Reikia mažam ir dideliam

Prie arbatos apie klaipėdiečių spektaklį “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” diskutavo teatro kritikas R.Viskauskas, režisierius D.Armanavičius, literatūrologė S.Simanaitienė, režisierius G.Padegimas, kunigas V.Gedgaudas, teatrologė S.Burneikaitė ir kiti. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Tikra festivalio puošmena tapo Stalo teatro vaidinimas pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė, scenoje gyvai muzikavo kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Tai stilingas ir jausmingas daiktų (objektų) teatras, skleidžiantis ypatingą dvasinę energiją. Šiame virsme, teatriniame rituale viskas – aktorių kostiumai, muzikinis apipavidalinimas, veiksmo organizacija – puikiai subalansuota. Jauniausioji komisijos narė K.Macevičiūtė balsavo būtent už šį spektaklį.

Apskritai festivalis buvo įdomus ir mažam, ir suaugusiam. Tai iliustruoja režisieriaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektaklis „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“. Anot R.Viskausko, „Mazūras – tikras mūsų lėlių teatro postmodernistas“. Iš tiesų, žiūrėdamas, kaip jis (drauge su režisieriumi vaidina aktorė Nijolė Bižonaitė) bendrauja su vaikais, kaip čia pat vietoje improvizuoja ir „koreguoja“ siužetą, kaip organizuoja veiksmą, negali nesistebėti menininko išradingumu, energija, šviežiu požiūriu.

Tokio, beje, apskritai nestigo festivalyje – profesionaliai, kultūringai organizuotame; pateikusiame žiūrovams įvairią, kokybišką programą; atnešusiame į miestą jaukią šventę vaikams ir „ne vaikams“.

Solidarizuojuosi su tais, kurie mano, kad miestui reikia daugiau tokių švenčių…

Meno kiemas atveria duris

Meno kiemas atveria duris

Ramunė Pletkauskaitė

Jau už kelių dienų Klaipėdos senamiesčio širdyje, Kultūrų komunikacijų centro kieme (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) duris atvers naujas meno dirbtuvių kompleksas. Ilgai lauktas įvykis. 2006-ųjų sausio viduryje prasidėjęs projektas, startuos birželio 2-ąją, šeštadienį, 16 val. Ši data – kūrybinės veiklos dirbtuvėse pradžia.

I.Kazakevičius tikisi, kad Meno kiemas virs savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilies šiuolaikinis menas ir amato tradicija. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybos poligonas

„Kviesdami klaipėdiečius atidaryti meno dirbtuves, kviečiame susipažinti su kūrybos procesu, su menininkais ir technikomis, originaliais kūriniais. Keramikos dirbtuvėse susitiksite su universaliausiu pasaulio amatu – keramika. Išbandysite žiedimą ir pamatysite kaip liepsnose gimsta juodosios keramikos kūrinys. Tekstilės dirbtuvėse kiekvienas galės įausti po keletą siūlų į rekordinę bendrą juostą ir pasiūlyti audėjoms savo raštus. Fotografijos dirbtuvėse fotomenininkas Gintautas Trimakas kurs smalsiausiųjų lankytojų portretus „Camera obscura”, kitaip dar vadinama pinhole technika. Prisiminsime fotografijos gimimą, paprastas priemones ir seniai pamirštas laukimo minutes prieš neįprastos konstrukcijos fotokamerą. Jos gaminamos iš kavos dėžutės, kibiro ar vamzdžio.

Virginijus Norkus čia pat pradės visą vasarą truksiantį „priešistorinio“ luoto skobimą. Greta, KKKC galerijoje, bus atidaryta šiuolaikinės tekstilės objektų paroda. Autorės Bronė Neverdauskienė, Domantė Šarakauskaitė ir Laura Keblytė sako, kad iš tekstilės įmanoma sukurti beveik viską. Net… šukuosenas…, kurias galima kirpti, dažyti, velti joms „dredus”. Apsilankykite meno dirbtuvėse ir gaukite progą pabūti savimi, išbandykite save kūrybos poligone”, – intrigavo KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Saugos tradicijas ir sieks atsinaujinimo

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei.

Įgyvendinus projektą, iš „romantiškų“ griuvėsių naujam gyvenimui prikelti menininkų kiemelio stoginė ir Daržų g. 10 pastatas. Kažkada turistus baidžiusiame name vaiduoklyje įsikurs ir kūrybinę kiemo šeimą papildys Etnokultūros centras.

Sutvarkyta miesto erdvė pasiruošusi gyventi, tačiau į ją dar reikia įpūsti kūrybos dvasią, „paleisti tiksėti“ tam tikru ritmu, įpratinti žmones čia lankytis ir leisti laisvalaikį.

Meno dirbtuvės – unikali proga lankytojams pristatyti meno įvairovę ir priminti, kad keramika – ne vien puodai, o tekstilė – ne tik audinys. Jų veikloje bus derinamas elementarusis demonstravimas, kai lankytojų skaičius nebus ribojamas, taip pat „vorkšopai”, kuriuose meistrai dirbs su iš anksto į darbo grupes užsirašiusiais žmonėmis, ir vadinamosios „master classes“ arba meistriškumo pamokos, kuriose kūrybos paslaptimis dalysis tik profesionalai.

„Naują kokybę garantuoja įvairių meno sferų kūrėjų ir dizainerių sąjunga. Kūrybiniai verslai, kaip ir visas verslas, neišvengiamai turi paklusti rinkos dėsniams, t.y., nuolat atsinaujinti. Svarbu ir išsaugoti tradicijas, ir garantuoti nuolatinį atsinaujinimą, būdingą visiems verslams. Čia vykdoma veikla taps naujų konkurencingų kultūros projektų pagrindu, padės vystytis tarptautiniams mainams, skatins visuomenės edukaciją ir kūrybiškumą”, – tikino šio projekto vadovė Raimonda Laužikienė.

Veiks rezidentūra

Vienas projekto vykdytojų, dirbtuvių šeimininkas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras siekia nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Anot I.Kazakevičiaus, Meno kiemas kiekvieną savaitgalį nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vasarą šurmuliuos ir bus atviras visiems. Savaitgaliais jame vyks kino vakarai ir gyvos muzikos koncertai. Nuslūgus vasaros sezono įkarščiui, pradės veikti meno rezidentūra. Čia vizituojantys Lietuvos ir užsienio menininkai savo patirtį perteiks grupėms, sudarytoms iš miestelėnų, pageidaujančių susipažinti su skulptūra, fotografija, tapyba, keramika, tekstile, įgyti technikų pagrindus, meniškai pažvelgti į savo aplinką. „Sekite projekto naujienas ir registruokitės www.artin.lt”, – ragino jis.

„Nors sakoma, kad kūryba visada maištauja, manau, susitikimai Meno kieme taps kūrybos pažinimo akcijomis, trumpais kūrybos proceso blyksniais. Kurdami šią unikalią kūrybos erdvę, siūlome bendradarbiauti visoms kūrybinėms sąjungoms, institucijoms ir kūrybingoms asmenybėms. Meno kiemo vartai visada atviri jūsų idėjoms. Kurkime Meno kieme – kartu gaivinkime mūsų senamiestį”, – kvietė I.Kazakevičius.