„Šermukšnis” sužydės birželį

„Šermukšnis” sužydės birželį

Rita Bočiulytė

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdos senamiestyje vyksiantis XIV tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ jau sukrovė pumpurus.

Nuo Jūros šventės atsiskyręs ir tapęs savarankišku

miesto renginiu, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje. Ten bus parodyti 9 Lietuvos ir užsienio teatrų spektakliai.

„Pagrindinę festivalio programą, kaip ir anksčiau, sudarys profesionalių teatrų pasirodymai, mėginantys linksmai ir mąsliai atsakyti į amžinuosius klausimus: kas mes esame, ką reiškia mūsų egzistavimas, kur yra mūsų gyvenimo esmės ir prasmės, – sakė festivalio meno vadovas A.Vizgirda. – Be pagrindinės programos, mūsų šventės gerbėjai vėl galės stebėti įvairiausias teatrų akcijas, atrakcijas, „prajovus“, tabalus – galės patys betarpiškai dalyvauti spalvomis, reginių gausa ir fantasmagorija trykštančiame, linksmame ir be galo teatrališkame mūsų šventės gyvenime“.

Šiemet į „Šermukšnį” atvažiuos teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Latvijos ir Lenkijos. Festivalį birželio 7-ąją 17 val. Klaipėdos piliavietėje atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – L. Hal „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. M.Misiūnaitė).

Spektaklį „Chick-stick“ (rež. A.Pogorzelskis) festivalyje Klaipėdoje birželio 7 d. 23 val. rodys lenkų teatras AKT iš Varšuvos. Daugpilio rusų dramos teatras birželio 8 d. 17 val. pristatys V.Rasputino „Paskutinį terminą“ (rež. S.Losevas). Kauno Mažasis teatras birželio 8 d. 20.30 val. klaipėdiečiams parodys E.Ensler „Katytę P“ (rež. V.Balsys), o Kauno dramos teatras birželio 9 d. vaidins net du spektaklius: 14 val. – G.Adomaitytės „Baltą katę juodoje Aliaskoje” (rež. A.Lebeliūnas) ir 20 val. – T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda). Birželio 9 d. 23 val. festivalį uždarys lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Gavėnios ir karnavalo kova@“ (aut. E.Vycickovska).

Piliavietėje „vaidensis” ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai” (birželio 7 d. 22 val.).

Klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“ (birželio 8 d. 23 val.).

Be to, miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks.

Savotiška „Šermukšnio“ uvertiūra bus Klaipėdos Pilies teatro ir Pantomimos teatro „A“ hepeningas – paminklo raudančiai teatro Mūzai atidengimas Atgimimo aikštėje birželio 7 d. 16 val. A.Vizgirdos žodžiais, šis jo ir mimo Alekso Mažono sumanymas simbolizuos „atgailą už biurokratų daromą žalą kultūrai“.

Atgimimo aikštėje birželio 8 d. 16 val. karnavalinį kaukių kolekcijos „Sirenos“ pasirodymą surengs Klaipėdos Pilies teatras su šokių kolektyvais „Vėjūne“ ir „Aitra“. Birželio 9 d. 13 val. Pantomimos teatras „A“ rodys gatvės vaidinimą „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas).

Tai bus teatralizuoti kvietimai iš Atgimimo aikštės į piliavietę – festivalio širdį. Ant piliavietės stogų „filosofiškai stovės lemties ženklai, laimingiausiems šypsosis paršelis“. Piliavietės teritorijoje festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio dar veiks teatrabaris „Božegraika”, kuriame festivalio publiką linksmins mimas A.Mažonas, Kretingos kojūkininkai, vyks koncertas „kukliems instrumentams“.

Taip dvi festivalio dalys – rimta ir pramoginė – susilies į vieną teatro fiestą. „Šermukšnis“ Klaipėdoje žydės tris dienas ir vakarus iki vėlumos.

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis

LDM Klaipėdos Prano Domšaičio galerija įgyvendina šviečiamąjį kultūros paveldo projektą „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“, remiamą Lietuvos tūkstantmečio direkcijos.

Tai kultūros vakarų, kurie vyks įvairiose Vakarų Lietuvos vietovėse, ciklas. Pirmasis kultūros vakarų ciklo renginys įvyko gegužės 19-ąją Kintų Vydūno kultūros centre. Jis gražiai sutapo su Tarptautine muziejų naktimi, tą šeštadienio vakarą nuvilnijusia per didelius ir mažus Europos muziejus.

Kur kitur, jei ne senojoje Kintų mokykloje, kurioje dirbo, o antrojo aukšto kambarėlyje ir gyveno pats Vydūnas, galėjo prasidėti projekto, skirto Mažosios Lietuvos kūrėjams, vakarai. Kintų gyventojai, gausiai susirinkę į vakarą, įdėmiai klausėsi aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomų A.Brako prisiminimų, solistės Giedrės Zeizaitės atliekamų Vydūno, V.Kudirkos kūrinių, akomponuojant pianistei Editai Zizaitei.

Dailininkų A.Brako ir P.Domšaičio kūrybą pristatė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Iki gegužės pabaigos Kintų Vydūno kultūros centre veikia pirmojo tarptautinio Prano Domšaičio plenero dalyvių tapybos darbų paroda, tad žiūrovams buvo įdomu pamatyti, kaip šiuolaikiniai Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai interpretuoja ekspresionizmo klasiko kūrybą. Anot dailėtyrininkės, daugelis Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto kultūrai nusipelniusių žmonių šiandien yra nepelnytai primiršti. Krašto istorijos vingiai nunešė užmarštin kūrėjų pavardes, didžioji dalis kūrinių prarasta. Kokie skirtingi ir kartu panašūs beveik tuo pačiu metu gimusių dviejų Mažosios Lietuvos dailininkų – Adomo Brako ir Prano Domšaičio – gyvenimo keliai ir kūrinių likimai… Birutė Baltrušaitytė knygoje „Mažosios Lietuvos moterys“ (Vilnius, 1998) užmirštosiomis pavadina ir tris Mažosios Lietuvos moteris, kultūros, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas – Martą Raišukytę, Martą Zauniūtę, Oną Jagomastaitę, gražiai apie jas rašydama: „Bitelės, darbais aptekusios, gabios praktikės, giedotojos, šiek tiek besiėmusios ir plunksnos“…

„Kultūros vakarų metu, klausydamiesi amžininkų atsiminimų, kūrėjų minčių, ištraukų iš dienoraščių, poezijos posmų, žvelgdami į dailės kūrinius ir lydimi muzikos garsų, prisiminsime krašto šviesuolius, jų nuveiktus darbus, trumpam prisiliesime prie Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės paveldo“, – sakė K.Jokubavičienė.

Projekte, be jau minėtų žinomų atlikėjų, dalyvauja ir muzikologė prof. Daiva Kšanienė. Kiti renginiai vyks Kretingos ir Šilutės muziejuose, Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, Gargždų muzikos mokykloje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje. Projektą užbaigs paskutinis ciklo renginys, įvyksiantis spalio mėnesį Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje.

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

Danguolė Vilidaitė

Šeši koncertai, penki orkestrai (plius instrumentinis ansamblis „Musica humana“), du užsienio virtuozai, du susitikimai videoklubuose, įdomi ir aukšto profesinio atlikimo lygio programa – štai kokia yra formalioji ką tik nuskambėjusio XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario“ statistika.

Kauno miesto simfoninis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir solistė S.Janušaitė „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pirmąkart Lietuvoje įgarsino įspūdingą Dž. Raterio Magnificat. Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs jo meno vadovas M.Pitrėnas žavėjo sugebėjimu meistriškai valdyti orkestrą.

Šis seniausias Lietuvoje festivalis kaip bitė darbininkė nenuilsdamas daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mūsų miesto muzikinę kultūrą. Pavydėtinas pastovumas ir gyvybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio galimybių ir poreikių turbūt ir yra patys didžiausi jo privalumai. Nors kai kurių prarastųjų tradicijų labai gaila. Atrodo, kad iš jo programos negrįžtamai dingo Klaipėdos kompozitorių kūrinių vakaras…

Pradėdama rašyti šį straipsnį pagalvojau, kad tų tikrai ryškių įspūdžių buvo ne tiek jau ir daug. Bet po truputį dėliojant svarbiausias mintis, prisimenant gražiausius momentus, festivalio veidas pradėjo rodytis vis patrauklesnis ir visapusiškesnis. Tai ir įdomiai pravesti muzikologės Laimos Sugintienės koncertai, ir svarbūs susitikimai su žymiais Lietuvos muzikos pasaulio atstovais Donatu Katkumi ir Jonu Bruveriu, ir dar daug kitų smulkučių atradimų.

Pulsavo gyvybe

I.Misiūra dainavo šiltai ir nuoširdžiai. Su „Camerata Klaipėda“ griežusio V.Čepinskio solo kerėjo virtuoziškumu. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas J.Bruveris festivalio videoklube su klaipėdiečiais dalijosi mintimis apie operos raidą per 400 metų.

Viena įsimintiniausių festivalio akimirkų buvo L.van Bethoveno „Pastoralinės simfonijos“ F-dur Nr.6 interpretacija. Kauno miesto simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) pavyko įtaigiai atskleisti šio sudėtingo kūrinio prasmes, žavėjo pučiamųjų instrumentų tiksli intonacija, preciziškas styginių grojimas, bet labiausiai – dirigento M.Pitrėno mokėjimas meistriškai valdyti šį kolektyvą, jo gebėjimas išgauti subtiliausius partitūros pasikeitimus. Muzika tiesiog pulsavo gyvybe.

Antroje koncerto dalyje orkestras kartu su mūsų miesto choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) atliko M.Pitrėno Velykų motetą (a la J.Naujalis) mišriam chorui ir orkestrui (įdomus ir spalvingas kūrinys, tik jį labiau vertinčiau kaip kūrybinį pabandymą) ir anglų šiuolaikinio kompozitoriaus Dž.Raterio Magnificat sopranui, mišriam chorui ir orkestrui.

Dž.Rateris turbūt yra vienas iš populiariausių dabarties religinės muzikos kūrėjų, jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje. Nenuostabu, nes, ir paties kompozitoriaus žodžiais tariant, muziką jis rašo taip, kad žmonės ją dainuodami mėgautųsi, patirtų malonumą. Magnificat muzikinė medžiaga nepaprastai marga, įvairių stilistinių įtakų (nuo grigališkojo choralo temų iki šių dienų miuziklo intonacijų) junginys šiame opuse persipina kiek eklektiškai, juokingai, bet kartu ir nepaprastai efektingai. Gražiai suskambo dalys „Et misericordia“ ir „Gloria Patri“, atliktos kartu su sopranu Sandra Janušaite, grėsminga „Fecit potentiam“ fuga. Stiprų įspūdį padarė turtingas išraiškomis ir galingas orkestro ir choro skambėjimas, kūrinio melodingumas.

Mocartiada

Trimitininko iš Vengrijos G.Baldockio pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru užbūrė nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu.

Net trys orkestrai šiame festivalyje pasirinko V.A.Mocarto simfoninę kūrybą. Tai Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojant Donatui Katkui, „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Pastarojo kolektyvo muzikavimą vertinčiau geriausiai. Būtent jo simfonijos F-dur „Nr.42“, KV 75 interpretacijoje išgirdau „tikrą“ Mocartą – muziką, pasižyminčią genialiu lengvumu ir optimizmu, nepakartojama jaunatviška energija. Čia dar jaučiama daug metų orkestrui vadovavusio dirigento Sauliaus Sondeckio mokykla.

„Camerata Klaipėda“ griežiama V.A.Mocarto simfonija A-dur Nr.21 buvo kiek „drungna“, trūko ansambliškumo ir dirigento. Orkestras, ne kartą įrodęs, kad gali be vadovavimo groti sudėtingiausius kūrinius, atrodė neįtikinamai. Bet to paties kompozitoriaus koncertas smuikui su orkestru E-dur Nr.3 sublizgėjo gražiausiomis spalvomis, atsirado taip trūkstamas dinamiškumas. V.Čepinskio solo, kaip visada, žavėjo virtuoziškumu, subtilia kantilena ir nepaprastai gryna smuiko intonacija.

Lyrinis posmelis

Pianistas S.Babajanas S.Prokofjevo koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2 grojo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo J.Domarko, koncertas efektingai užbaigė festivalį. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Kiek nuskriausti šiais metais liko lyrinės romantikos mėgėjai. Dar ir todėl, kad neįvyko žadėtasis Virgilijaus Noreikos pasirodymas. Savo mokytoją koncerte pakeitęs Ignas Misiūra (bosas-baritonas) šią netektį iš dalies kompensavo (nes retas vokalistas, manyčiau, iš tikro gali V.Noreikai prilygti mokėjimu paveikti ir valdyti auditoriją). Skambėjo populiarios įvairių epochų meilės dainos, pavyzdžiui, D.B.Pergolezio „Nina“, D.Džordanio „Caro mio ben“, Di Kapua „O sole mio“, ar XX amžiaus hitas – E.Preslio „Love Me Tender“. Publiką papirko šiltas ir nuoširdus jų atlikimas, ypač A.Raudonikio daina „Švelnumas“, kuri dažnai vadinama V.Noreikos „vizitine kortele“. Solistui pritarė „Camerata Klaipėda“.

Festivalio akcentai – du

Dviejų užsienio atlikėjų – trimitininko iš Vengrijos Gaboro Baldockio su Lietuvos kameriniu orkestru ir armėnų kilmės pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) – pasirodymai tapo bene ryškiausiais festivalio akcentais. Abu virtuozai viltis pateisino su kaupu.

Nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu nustebino „trečiojo tūkstantmečio trimito stebuklas“. Tokia nedidelė profesionalumo injekcija Klaipėdai – nei vieno „kikso“, nei vienos natelės pro šalį, išgroti manieringiausi barokiniai papuošimai. (Ne veltui šis jaunas menininkas yra ne vieno tarptautinio konkurso lauretas, jo įrašus leidžia tokia žymi firma kaip „Sony Classical“). Programoje skambėjo didžių baroko autorių D.Tartinio, G.F.Telemano ir G.F.Hendelio kūriniai. Įspūdingiausios vis dėlto buvo paskutinės kontrastingos šio koncerto minutės bisui: greitas, efektingas G.F.Telemano Vivace ir dainingoji J.S.Bacho Arija.

S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2, nors parašytas kai autoriui buvo šiek tiek per 20 metų, yra laikomas vienu sudėtingiausių jo kūryboje. Šio kūrinio vyriška energija ir muzikinė fantazija, plūste plūstanti netikėčiausiomis nuotaikų ir minčių kaskadomis, kurias vos spėji sekti, pribloškia iš karto. Priėmęs šį iššūkį S.Babajanas nugalėjo. Pagrota buvo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Tik pačioje koncerto pradžioje pritrūko gal kiek subtilesnio ir spalvingesnio muzikavimo. Čia man artimesnė impresionistinė Nikolajaus Luganskio interpretacija.

Finalinis akordas

Jis jau tradiciškai patikėtas Juozui Domarkui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias. Didinga muzikos drama L. van Bethoveno operos „Fidelijus“ uvertiūroje, turtinga orkestrinių vaizdų ir spalvų paletė P.Diuka „Burtininko mokinyje“ ir temperamentingas M.Ravelio „Bolero“ – „tūkstantį“ kartų girdėtas ir vis dar įdomus – efektingai užbaigė šį klasikinę muziką garbinantį festivalį.

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Šį pavasarį Ukrainos sostinėje Kijeve vyko XVII šiuolaikinės muzikos festivalis „Sezono muzikinės premjeros“. Jame nemažas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kompozitorių kūrybai. Greta kitų Kijeve skambėjo ir trijų Klaipėdos kompozitorių – Antano Budriūno, Loretos Narvilaitės, Remigijaus Šileikos – muzika.

Kompozitoriaus R.Šileikos Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui skambėjo Kijevo festivalio atidarymo koncerte.

Įspūdžiais apie festivalį Kijeve maloniai sutiko pasidalyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, kompozitorius Remigijus Šileika.

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviesti į Kijevo muzikos festivalį? Trumpai jį apibūdinkite.

– Kvietimo sulaukėme po sėkmingo pasirodymo Lvovo festivalyje „Aksomitnaja kurtina“ („Aksominė uždanga“) pernai spalį, kur mus pastebėjo Kijevo festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ pagrindinis organizatorius ir meno vadovas prof. Ihoris Ščerbakovas. Festivalius rengia Ukrainos nacionalinės kompozitorių sąjungos Kijevo skyrius. Šiemetinis XVII festivalis, vykęs balandžio 10-16 dienomis, buvo skirtas Ukrainos kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Didžiulis – apie dvidešimt koncertų (kasdien po tris, keturis renginius), skambėjo 65 Ukrainos kompozitorių ir 25 kitų šalių kompozitorių kūriniai. Dvi dienas vyko muzikologinė konferencija, buvo surengta žymaus lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės meistriškumo pamoka, taip pat naujausios informacijos perklausa iš CD, DVD ir pan.

– Minėjote, jog daugiausia buvo atlikta Ukrainos kompozitorių kūrinių. Ką manote apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką?

Kompozitoriai L. ir A. Budriūnai su muzikantais V. ir R.Beinariais ir koncerto režisieriumi E.Kurmanu prieš lietuvių muzikos vakarą Kijevo festivalyje.

– Nors visko išgirsti nepavyko, vaizdą susidariau gana išsamų. Mano nuomone, Ukrainos kompozitoriai turi gerą mokyklą – jų orkestruotės puikiai skamba, didelis dėmesys skiriamas formos balansui. Visų šios šalies autorių kūriniuose galima buvo jausti bendrą istorinę patirtį – liūdnoką, gana skaudžią, tačiau be isterijos ar perdėto jausmingumo. Kartu ukrainiečių muzika išties dvasinga (yra, žinoma, ir išimčių), melodinga.

– Ką išskirtumėte iš festivalyje girdėtų šios šalies autorių?

– Negaliu nenusilenkti prieš jų metro Evheno Stankovičiaus (g. 1942) meistrystę – jo „Chanuka“ simfoniniam orkestrui išsiskyrė orkestro spalvingumu, precizišku detalių nugludinimu, nepriekaištingu formos pojūčiu. Valentinas Silvestrovas (g. 1937) pavergė savo muzikos nuoširdumu, tyliu dramatizmu. Jo kūrinius atliko valstybinis kamerinis ansamblis „Kijevo solistai“ – tokio darnaus grojimo dar nebuvo tekę girdėti apskritai. Modernumu išsiskyrė Alos Zahaikevič (g. 1966) Koncertas violončelei ir orkestrui (solavo prancūzas Dominykas Vienkūras). Susidomėję laukėme festivalio uždarymo koncerto – jame buvo numatytas pagrindinio festivalio organizatoriaus prof. Ihorio Ščerbakovo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui atlikimas. Rezultatas toli pranoko lūkesčius: visa salė entuziastingai priėmė kūrinį, kurio muzika – giliai išjausta, dramatiška, kartu – moderni, nestokojanti šiuolaikinių ritmų.

– Kokie kūriniai Kijevo festivalyje atstovavo lietuvių muzikai?

– Balandžio 10-ąją festivalio atidarymo koncerte Ukrainos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atliktas mano Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Jį pagrojo Kanados pianistė Janina Kuzmas ir Ukrainos nacionalinis solistų ansamblis „Kijevo kamerata“, diriguojamas Valerijaus Matiuchino. Balandžio 14-ąją toje pačioje salėje lietuvių obojininkas Robertas Bei-naris kartu su kameriniu ansambliu „Kijevo solistai“ atliko Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginių orkestrui, o kitądien Ukrainos mokslininkų namuose buvo surengtas obojininko R.Beinario rečitalis. Pastarajame koncerte skambėjo Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės, Loretos Narvilaitės-Budriūnienės, Antano Budriūno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Osvaldo Balakausko, Rimvydo Žigaičio ir mano kūriniai obojui ir anglų ragui solo. Tris kūrinius fortepijonu pagrojo V. Striaupaitė-Beinarienė.

– Kaip Kijevo publika sutiko Lietuvos kompozitorių kūrybą?

– Išties šiltai. Malonu, jog obojininko R.Beinario rečitalyje apsilankė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža su žmona. Koncertą praturtino šiuolaikinių lietuvių poetų posmai (eiles ukrainiečių kalba skaitė aktorė Lilija Rebrik), mimo mizanscenos. Koncertą režisavo jaunas Kijevo režisierius Evgenijus Kurmanas.

– Kas įsiminė iš kitų pasaulio šalių kompozitorių kūrybos?

– Iš festivalyje girdėtų išskirčiau gruzinų kompozitorių Šavlegą Šilakadzę (g. 1940) – jo Koncertas altui ir styginių orkestrui visus papirko muzikinės kalbos originalumu, nestandartiniu formos sprendimu. Sugebėjo išsiskirti ir australų kompozitorius Duglas Knechansas – jo „Atspindžiai“ („Ripple“) simfoniniam orkestrui priminė saulės blyksnius Okeanijos salų lagūnose, kerėjo australietiškais čiabuvių ritmais (juos perteikė galinga penkių atlikėjų mušamaisiais baterija). Ir, žinoma, Gija Kančelis. Jo largo bei allegro styginių orkestrui aiškiai priminė, už ką šį gruzinų meistrą taip vertina pasaulis: už minčių gelmę, kompozicijų meistriškumą, modernią kalbėseną.

– Minėjote, kad Jūsų Koncertą fortepijonui atliko pianistė iš Kanados Janina Kuzmas. Pristatykite ją plačiau.

– Janina Kuzmas – lietuvių tremtinių vaikas, gimė Azerbaidžane. Atvykusi į Vilnių, studijavo LMTA. Nuo 1991 metų, vadovaujama prof. V. Vitaitės, tobulinosi aspirantūroje. Nuo 1994 metų gyvena Kanadoje, Vankuveryje, yra vienos iš aukštųjų mokyklų docentė (asocijuota profesorė). 2002 metais ji įgijo muzikos daktaro laipsnį, tais pačiais metais už nuopelnus muzikai jai buvo suteiktas Kanados menų tarybos įsteigtas Aukso medalis. Pianistė daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, veda įvairius meistriškumo kursus. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.

– Dėkui už pokalbį.

Kalbino Rita Bočiulytė

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

Daiva Kšanienė

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta). Baliaus scena. Centre – R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas). Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof. S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai. Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai. Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“). Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis. Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Rita Bočiulytė

Kokia dabar yra Klaipėdos fotografija, gegužės 4-28 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo susipažinti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“.

Po dešimtmečio

„Klaipėdos fotografijos“ parodos Vilniuje pristatymo akimirka. R.Treigys, A.Sutkus, S.Jokužys, G.Giedraitytė, R.Palaitis, S.Žvirgždas. Priekyje – klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui LFS pirmininkas Antanas Sutkus padovanojo viso dešimtmečio „Lietuvos fotografijos“ rinkinį.

Ilgiau nei tris savaites Vilniuje buvo eksponuojama LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje dalyvavo 28 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Kiekvienas autorius pristatė po 1-2 darbus. Ekspoziciją praturtino jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

Atidaryme LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas priminė, kad tokios apimties bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

LFS pirmininkas Antanas Sutkus džiaugėsi paroda iš atviro, laisvo miesto: „Pagaliau susibūrė, susitelkė LFS Klaipėdos skyrius, turi ir rėmėjų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė išleido puikų parodos katalogą ir atvirukus. Apskritai leidybos reikalai Klaipėdoje pajudėjo – pasirodė R.Vikšraičio, A.Dapkevičiaus fotoalbumai“. Dėkodamas už nuoširdų dėmesį fotomenui, A.Sutkus per vernisažą klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui padovanojo 10 metų „Lietuvos fotografijos“ rinkinį, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Remigijui Treigiui – Jano Saudeko fotografijų knygą.

Į vernisažą atvykusį gausų būrį autorių sveikino palangiškis Seimo narys Raimundas Palaitis ir Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, menotyrininkė Goda Giedraitytė. Anot jos, ši paroda – uostamiesčiui reikšmingas faktas. Jis liudija ir tai, kad LFS skyriaus Klaipėdoje veikla labai suintensyvėjo. Apžvelgdama parodą, G.Giedraitytė pastebėjo, kad joje – „įvairialypiai autoriai, skirtingos stilistikos ir požiūrio. Bet klaipėdiečiai turi savitą, gaivų žvilgsnį, kūryboje daug dėmesio skiria pajūrio peizažui“.

Pasigedo jūros

Prie Gyčio Skudžinsko fotografijos iš ciklo „Pėdsakai“. LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas (dešinėje) negailėjo klaipėdiečiams ir gerų žodžių, ir pastabų. Fotografai Adas Sendrauskas ir Rimantas Dichavičius džiaugėsi reta proga pabendrauti. Roberto Gabrio nuotraukos

„Tai pastarųjų penkerių metų Klaipėdos fotografijos išklotinė. Kad susidarytų įspūdis, ką mūsų fotografai šiuo metu veikia. Kiekvienas autorius pristato, ką sukūrė geriausio, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Ekspozicija labai įvairi ir marga – aktai, peizažai, portretai… Aš pasigedau jūros. Gal todėl, kad mums ji – kasdienybė, atvykėliai ją daugiau fotografuoja. Bet jūros, pajūrio motyvų vis dėlto esama kai kurių autorių darbuose – V.Bizausko, A.Stubros, A.Darongausko. Dominuoja peizažas, dauguma autorių atsiskleidžia per jį, gamtos grožį. Man paroda atrodo gana poetiška… Tokios pavasarinės Klaipėdos fotografijos gastrolės Vilniuje, kuriam norėjome paro-dyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Gera proga pasvarstyti ir pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste. Turiu vilčių, kad ir pastabų sulauksime, ir ateityje autoriai gaus pasiūlymų Vilniuje rengti personalines parodas“, – sakė „Klaipėdai“ R.Treigys.

Jo iniciatyva Vilniuje surengta „Klaipėdos fotografijos“ paroda kai kam priminė „ataskaitinę“, tokios sovietmečiu buvo įprastos, dabar jas nukonkuravo teminės, konceptualios projektinės ekspozicijos. Ir R.Treigio nuomone, tokio pobūdžio bendras apžvalgines „išvažiuojamąsias“ parodas prasminga rengti ne dažniau kaip kartą per penkerius metus.

Vertino santūriai

Vilniaus fotografų vertinimai buvo santūrūs. Daugelis atkreipė dėmesį, kad klaipėdiečių paroda – tvarkinga, gerai eksponuota, yra ir klasikos, ir ieškojimų, ir atradimų.

Alvydas Lukys: „Yra visokių parodų, ir visokių reikia. Klaipėdiečiai dėl iniciatyvos stokos ar dėl kitų priežasčių neatveža savo personalinių parodų, tai bent jau kartu pamatyti kažką yra įdomu. Pažintinė paroda yra svarbi. O po to gali atsirasti labiau išbaigtos, stilistiškai vieningesnės parodos. Manau, galimybių yra. Yra nemažai darbų, kurie man daro gerą įspūdį. Esu sakęs, kad nėra blogos fotografijos, yra tik blogas jos panaudojimas. Jeigu tą fotografiją instaliuotume ir sukontekstintume, viskas būtų gerai. Bet menininkas turi būti subrendęs ir suvokti, ką daro, kad tai įvardintų. Čia pastebėjau G.Skudžinsko, R.Treigio darbus. Pastarąjį pažįstu seniai, jis nuosekliai dirba, fotografijos – aukšto lygio“.

Takoskyroje

Ričardas Šileika: „Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus žmonės nefotografuoja jūros. Tai nei girtina, nei smerktina. Nes kiekvienas turi galimybę ją nufotografuoti rytoj arba apskritai niekada.

Jungtinė autorių paroda turėtų bent padėti suvokti kontekstą. Bet kadangi kiekvienas autorius teturėjo galimybę rodyti po kelis darbelius, tai iš tokių nuotrupų nieko neišsiaiškinsi, ir niekas nepaaiškės.

Vis dėlto A.Sendrausko pagautas (surežisuotas) veidas man padarė įspūdį. Tiksliau, ta pusakimirkė. Paprastai nepastebimas vokų mirktelėjimas, kurį akivaizdžiausiai spėja nutverti užraktas. Tokios nuotraukos būna išmetamos kaip brokas.

Stabtelėjau prie S.Jokužio „Rutuliuko“, suformulavau: kūnas yra estetika. O estetika turi būti estetiška? Šis darbas turėjo būti ant ratukų. Būtų galima jį po visą „Prospekto galeriją“ stumdyti iš vienos vietos į kitą. Ir net išvežti į Gedimino prospektą, prie Seimo.

Ką turėčiau perskaityti ir ką reflektuoti žiūrėdamas į K. Slivskio „Afrikietį su gepardu“? Ką mąsto M.Šilinskas, sukdamas ratus aplink Masčio ežerą? Kodėl A.Stanevičius man siūlo tūkstantį pirmą kartą nufotografuotą jaunystę, nematančią senatvės? Kaip man prikąsti liežuvį, kai A.Kalvaitis mėgaujasi savo „Pabudimu“?..

Klaipėdos fotografijų „Gedimino prospekto“ parodoje yra du „Klounai“. Vienas S.Kancevyčiaus, kitas – R.Urbono. Didžioji takoskyra.“

Kylanti, einanti pirmyn

Stanislovas Žvirgždas: „Yra visko. Kaip ir kiekvienoje parodoje, – būna ir balasto, ir gerų darbų. Čia daugiau gerų. Jie nusveria žymiai. Yra vienas kitas autorius, kurie galėjo geriau, atsakingiau pasiruošti. Vis dėlto paroda – sostinėje. Štai G.Skudžinskas, V.Karaciejus pagalvojo ir apie pateikimo kultūrą. O kai kurie kiti neatsakingai, atmestinai pateikė darbus, tarsi svarbu tik dalyvauti. Žinoma, mūsų galerija turi galimybę pati įrėminti, bet ir gerbiantys save autoriai turi galvoti, kokius darbus kaip pateikti parodai, – pagalvoti apie savo ir savo miesto prestižą. Gal į tą šaukštą deguto nekreipkime dėmesio. Jis šiuo atveju medaus statinės nepagadino. Bendras parodos lygis – geras. Laimė, galerijoje turime geras erdves, kuriose galima laviruoti – kai ką užslėpt, kai ką išryškint. Man geriausią įspūdį paliko V.Karaciejaus, R.Treigio, G.Skudžinsko, A.Rutkausko, A.Jankūno darbai. Gerai, kad parodoje galime pamatyti ir R.Urbono, A.Dapkevičiaus fotografijas. Geri jų darbai atrinkti. Nereikėtų manyti, kad autoriai geriau pasirodytų, jei būtų eksponuojama po dešimt ar daugiau jų darbų. Kiekvieną autorių galima pamatyti ir iš 1-2 fotografijų“.

Tai kokia yra Klaipėdos fotografija?

„Kylanti. Einanti į priekį. Ir gerai, kad atsirado lyderis, kurio stokojo daug metų“, – atsakė S.Žvirgždas.

Aistra ir aiškumas

Aistra ir aiškumas

Kristina Jokubavičienė

Lyg susitarę, vienu metu visuomenės „teismui” savo paveikslus „atidavė” du plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai – Edvardas Malinauskas ir Vidas Pinkevičius.

Ištikimi sau

E.Malinausko tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius – akivaizdus.

Nuskambėjo per visą Klaipėdą, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio jubiliejinė tapytojo E.Malinausko paro-da, intriguojančiai pavadinta „Paskutinis klyksmas“.

Ir pavadinimu, ir daugybės komentarų sulaukusiu paveikslu, tapusiu lyg ir programiniu parodos kūriniu, nors nutapytu dar 1995-aisiais, dailininkas liko ištikimas sau. Niekada žodžio kišenėje neieškantis, turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E. Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, puikiai atstovauja populiariam visuomenėje „tikro dailininko“ įvaizdžiui. Tokiam, kokį matome jo naujausiame autoportrete: tapantis romantiškos jūros fone, su berete „pagal Rembrantą“, pypke ir žinoma, teptuku, rankose.

Nereikia kartoti, kad E. Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas, o tapęs Klaipėdos dailės simboliu, garsina miestą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

V.Pinkevičiaus tapybos paroda, iki birželio 2-osios veikianti Ievos Simonaitytės bibliotekoje, nėra nei jubiliejinė, nei kokia etapinė. Ji ne tokia didelė, kaip E. Malinausko ekspozicija Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet ne mažiau reikšminga pačiam dailininkui ir gausiam jo gerbėjų būriui.

Tai irgi savotiška retrospektyva, nes eksponuojami darbai, sukurti 1980-2007 metais.

Dėl parodos apimties. Jei V. Pinkevičiui kas nors būtų leidęs, tai jis, be jokių abejonių būtų galėjęs „užversti“ visas bibliotekos patalpas savo kūriniais, sunkiai betelpančiais nemažoje jo dirbtuvėje. Ištikimai laikydamasis priesako „Nė dienos be paveikslo“, V. Pinkevičius, reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas, yra nutapęs daugybę drobių, nupiešęs daug piešinių.

Darbštumas ir intensyvus kūrybos ritmas yra jungiamoji grandis, siejanti šiuos du, atrodytų, visai skirtingos stilistikos ir tematikos kūrėjus. Sunku pasakyti, ar jie patys žino, kiek paveikslų yra nutapę ir kur nukeliavo didžioji jų dalis.

Nors iki jubiliejinių metų V. Pinkevičiui dar kiek trūksta, juos abu galime įvardyti tos pačios vyresniosios tapytojų kartos atstovais. Ši karta formavosi prieškario moderniosios lietuvių tapybos tradicijų, palaikomų Vilniaus dailės institute dėsčiusių tapybos meistrų – Antano Gudaičio ir kitų – kontekste. Spalvos raiška, potėpis, faktūra, apibendrintas vaizdas klostėsi į koloristinės, ekspresyvios tapybos sistemą.

Du kūrėjus lyginti leidžia ir tai, kad abiejų parodose eksponuojami ir naujausi, ir prieš kelias dešimtis metų sukurti darbai.

Daug pašauktų…

E.Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas.

E. Malinausko parodoje tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius (pradedant nuo dalyvavimo pirmosiose parodose septintojo dešimtmečio viduryje) yra ypač akivaizdus ir daro didelį įspūdį.

Pats ankstyviausias peizažas, eksponuojamas parodoje, sukurtas 1971-aisiais. Jis ypatingai dekoratyvus, gluosnių motyvas nutapytas plokštumomis, reljefiškai apvedant formas, ryškiomis, sodriomis spalvomis. Ekspresijos nestokoja ir kompozicija, vaizduojanti iš smėlio pustomos sodybos pasitraukiančią žvejo šeimą. Nuotaikingas, tradicinės tapybos žavesio kupinas pakrantės peizažas su valtimis (1973).

Kiek vėlesnės didelio formato kompozicijos, skirtos romantiškam kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui ar dramatiškam jūrų mūšiui prie Salspilio, atskleidžia dailininko meilę savam kraštui, gerą jo istorijos žinojimą.

Kad E. Malinausko kūrybos vaizdas būtų išsamus, reikia paminėti ir gausius iškilių Klaipėdos krašto kūrėjų portretus, esančius daugelyje Klaipėdos ir kitų miestų visuomeninių interjerų.

Didžiąją parodos dalį sudaro vandenų vaizdai – dažniausiai tai jūra ir jos pakrantės, kiek rečiau marios. Parodoje eksponuojami jūros peizažai, sukurti pastarųjų septynerių metų laikotarpiu; stebina ypač daug vien šiais, jubiliejiniais dailininkui metais, sukurtų darbų gausa.

Lyginant su ankstyvaisiais kūriniais, akivaizdu, kad per ilgą kūrybos raidą dailininkas pirmiausia tobulino tapymo techniką, kuri dabar yra be priekaištų.

Kalbant apie marinistinį žanrą, galima būtų pasakyti taip: daug pašauktų, mažai išrinktų. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, lengvai gali tapti tik saldžiu gamtos vaizdeliu, fiksuojančiu neišvengiamus žanro atributus: putotos bangų keteros, idiliškos trys pušelės, smėlio kopa ir vėjo lenkiamas išdidus augalėlis… E. Malinausko marinose lieka tik vandens ir dangaus akistata, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda kurti nuotaiką, atmosferą.

Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pati beribė, kaip ir pati gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, dar efektingesnis dėl puošnių rėmų, kaip ir pati glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija.

E. Malinausko parodoje įdėmus žiūrovas be vargo gali nuspėti, kokiam kūrybos laikotarpiui priklauso vienas ar kitas kūrinys, juolab kad dailininkas beveik visada paveikslus žymi monograma, parašo sukūrimo metus.

Tapybos sodai

V.Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes. Paveikslai “Prie šulinio” ir “Pilka pieva”.

Dėl V. Pinkevičiaus paveikslų negali būti toks tikras. Visų pirma, jis nemėgsta signuoti savo paveikslų; antra – jo kūrybos raidai būdingas motyvų, temų kartojimas, kiekvienąsyk įgaunantis subtilių, tačiau vos pastebimų kitoniškumo bruožų.

Dailininkas jau beveik tris dešimtmečius veik nekeičia tapymo manieros, lieka ištikimas skubriam, smulkiam potėpiui. Vienas kitas „paklydimas“, kaip antai dažų nutekėjimai drobės paviršiuje, atrodo buvo tik trumpalaikis.

Ekspresyvus teptuko judėjimas, kuriantis drobėje tikras formų ir faktūrų audras, būdingas jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jo sukurtiems kūriniams. Iš greito žvilgsnio atrodantis kaip potėpių raizgalynė, V. Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai. Ypač subtiliai tai atsiveria kompozicijose, kuriose pirmajame plane lyg siena iškyla javų laukas, pievų augalai, gėlės ( „Javai“, 2001; „Pilka pieva“, 2007), uždarantys, suspaudžiantys erdvę, priverčiantys įsigilinti į patį tapybinį paviršių ir rasti jame tai, ko plika akimi gal ir nepamatysi. Ribota erdvė ir tapoma kitokiu principu, nedideliais spalvų ploteliais.

Frizinis komponavimo principas išlaikomas ir drobėse su figūromis – tarsi senoje fotografijoje rikiuojasi prieš žiūrovą „Jaunos šeimos“ (1998), „Jaunieji“ (2000). Statiško figūrų vaizdavimo ir skubraus tapymo būdo disonansas intriguoja, verčia aktyviai dalyvauti vyksme.

Parodos pavadinimas „Sodai“ orientuoja į vieną iš svarbesnių dailininko kūrybos motyvų: žydinčios vienišos obelys, sodai, žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties kupini. Tai vis arsininkų tapybos, turėjusios įtakos ne vienam V. Pinkevičiaus kartos dailininkui, įkvėptos vizijos.

Kita svarbi tapytojo kūrybos dalis yra figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais. Tai patvirtina parodoje eksponuojami paveikslai „Sūnus paklydėlis“ (1993), „Liūdintis“ (1980) ar „Žmonės, žiūrintys į dangų“ (1997). Pastarasis siužetas, įvairiai interpretuojamas, nuolat kartojasi V. Pinkevičiaus tapyboje ir gali būti įvardijamas jo kūrybos motto. Nors žmonės, pasimetę tarp žemės ir dangaus, klausiantys ir nežinantys, kokio atsakymo sulauks, kartais net nežinantys, ko klausti, atrodo, yra iš nenusakomo laiko, jų abejonės ir pasimetimas gerai suvokiami ir artimi šiuolaikinio pasaulio kontekste.

V. Pinkevičiaus tapyba atveria savuosius klodus, kai įžengi į jos kuriamą autonominį lauką, įsigilini ir susigyveni su personažais, priimi jo gamtos ir žmonių sampratą.

Ar tikrai oriente lux?

Ar tikrai oriente lux?

Ignas Kazakevičius

Klaipėdoje – pavasaris. Žydi pienės ir kaštonai. Ir plūstelėjo menas į gatves, aikštes ir skverus. Kaip bitės į erdves. Antai Anikės aikštėje su dideliu formatu sėkmingai dorojasi Rytis Martinionis. Baroti galerijoje naują parodą surengė Romas Klimavičius: tapyba, kaligrafija, objektas…

Svarbu pataikyti

R.Klimavičiaus tapybos, kaligrafijos ir objektų parodoje – aiški nuoroda į medytaviuosius Rytus.

…Laisvos improvizacijos ir iš anksto apskaičiuotas efektas. Kas ką? Arba kuri menininko pusė įveiks kurią? Bet gal čia vien man ir smalsesniam žiūrovui terūpi. Gal menininkui svarbiau spėti užfiksuoti pasigautą viziją, spėti paskrebenti plunksna, išrauta rojaus paukštei, kol pastaroji nenugaišo… Svarbu pataikyti. Žiūrovui į širdį. Galima į akį. Stebint R.Klimavičiaus parodą, peršasi tokia mintis. Peršasi ir nepaleidžia vaikštant po galeriją.

R.Klimavičius – romantikas ir atradėjas sykiu. Toks jau jis yra. Tokia ir jo kūryba, aprėpianti instaliacijas, piešinius, koliažus, grafiką ir kitus laisvo meno užkaborius, iš kurių autorius kiekvieną kartą įsigudrina ištraukti naujadarą.

Reikia pripažinti R.Klimavičių esant vienu iš nedaugelio Klaipėdos dailininkų, kurio parodose visada rasi minėtą naujadarą ar permiksuotą jo seno kūrinio idėją, ar pan.

Drobės – į Rytus, mintys – į Vakarus

Naują parodą derėtų priskirti tokiam tarpiniam žanrui, kai paveikslas sukuriamas, nes tokia buvo kūrėjo valia – sukurti jį. Sukurti būtent paveikslą. Ir drobės kampai – keturi, ir įstrižainės – dvi. Kažkur plokštumoje – taikinys. Tik dailininkas jį slepia po pilkai gelsvu, melsvu ar violetiniu fonu, pridengia keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis, ovalais, juodais kaligrafijos potėpiais, net hieroglifais ir ornamentais. Pastarieji – universalūs, kaip ir juodieji potėpiai, kaip ir pro rūkus besišypsančios japonės ar kinietės. Paveikslai eklektiški, universalaus grožio.

Atrodo, įspūdžiui sukelti formate pakaktų ir spalvos bei kokio nors judesio, silueto, šmėžuojančio figūratyvo santykio. Tačiau dailininkas vis prideda dar… Ko nors dar… Kas suteiktų papildomą žiūros tašką, kontrastėlį, na, kompozicinę atsvarą.

Bet kontrasto nėra. Yra tik nuobrėžos, veidelių sukiniai, be įtampos, su pažinimo intencija, ir neskausminga jo distancija. Aiški nuoroda į meditatyviuosius Rytus. Kartu aiškus ir logiškas mūsiškas konstravimo būdas. Kūrinys turi būti materialus.

Jei paklaustume publikos…

Iš tylos per reikšmių ir prasmių chaosą, kairėn dešinėn sėjamus ženklus. Tai vadintina potraukiu dekoratyvumui. Ornamentams, šydams ir ažūrams, skoningai paletei. Neatsitiktinai matome sulietą grafiką ir tapybą. Spalva, medžiagos ypatumai – tapybai, o tekstai, vardiniai įspaudai, koliažo elementai – grafikai.

Dailininkas sugeba suderinti judesį ir gyvybę, kampuotą štrichą ir laisvą liniją, vitališką faktūrą ir plaukiantį pastelinį koloritą. Lyriški siužetai dera su lakoniška stilizacija. Na, pavadinkime tai grožiu. Lažinkimės, jei paklaustume publikos, veikiausiai ji pasakytų: gražu…, romantiška…, paslaptinga…, jautru…, estetiška…

Gal taip ir reikia? Gal čia, cituojant klasikus, slypi didžioji mūsų meno rinkos sermėginė tiesa?

Juk kas miela autoriui, ne visada žavi mus. Ir neretai žvilgsnis iš pašalės randa tai, ko ilgai kūrinyje „buvęs” autorius nepastebi ar mano esant nevertinga.

Nors žaidimas šis nebeveikia, tačiau jis vis dar vyksta, veiksmo iliuzija tebetvyro.

„BITĖS meno erdvės“ uostamiesčio aikštes pavertė atviromis tapybos studijomis

„BITĖS meno erdvės“ uostamiesčio aikštes pavertė atviromis tapybos studijomis

Unikalus meno projektas „BITĖS meno erdvės“ šiemet persikėlė į Klaipėdą: nuo gegužės vidurio beveik dvi savaites centrinėse uostamiesčio erdvėse – Teatro ir Atgimimo aikštėse – 12 žinomų Lietuvos, JAV, Olandijos, Suomijos, Italijos bei Farerų salų menininkų kūrė didžiulio formato darbus, kurie vėliau bus eksponuojami kituose šalies miestuose.

Autoriai – iš šešių šalių

Praėjusį savaitgalį projekto „BITĖS meno erdvės“dalyviai – 12 dailininkų iš Lietuvos ir penkių užsienio šalių uostamiesčio Teatro ir Atgimimo aikštėse baigė tapyti 11 didžiulių paveikslų. Klaipėdiečiai tapo liudininkais, kaip kuriamas grožis. Roberto Gabrio nuotrauka

Jau trečius metus vykstančiose „BITĖS meno erdvėse“ šiemet Lietuvos menininkams atstovauja vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio kartos tapytojų Vygantas Paukštė, tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių tapytoja bei knygų vaikams autorė ir iliustratorė Laisvydė Šalčiūtė, klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapybos ir vitražų meistras Rytis Martinionis, abstrakčios tapybos krypties atstovė Irma Leščinskaitė bei tapytoja Ramunė Staškevičiūtė.

Projekte dalyvauja ir penkių užsienio šalių menininkai. Tarp jų – Ray Bartkus (JAV), grafikos ir iliustracijų meistras. Taip pat Paulas Smuldersas (Olandija), Petris Hytonenas (Suomija), islandas Karis Svensonas (Farerų salos) ir bendrą paveikslą kūrę broliai Kristianas ir Patricijus Alvičiai (Italija). Dar viena projekto intriga – į Niujorką emigravęs lietuvių dailininkas Vytenis Jankūnas (JAV).

Intriguoja įvairove

Praeivių akivaizdoje menininkai Klaipėdoje nutapė 11 įspūdingo formato (3×5 m) darbų – iki birželio 10-osios jie bus eksponuojami uostamiestyje, vėliau keliaus į Neringą ir Palangą, kur viešės iki rudens.

Jau trečius metus sėkmingai gyvuojančio unikalaus meno projekto „BITĖS meno erdvės“ iniciatoriai – telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“ ir žinomi Lietuvos dailininkai Audrius Gražys ir Vilmantas Marcinkevičius.

„Malonu stebėti, kaip kiekvienais metais vis didesnį mastą įgaunančios „BITĖS meno erdvės“ pakeičia miestų erdves ir įtraukia vis daugiau žmonių, neabejingų gyvam kūrybos procesui. Projekto dalyviai originalių idėjų nestokojo ir šiemet“, – sakė „Bitės“ grupės generalinio direktoriaus pavaduotojas verslo klientams Darius Montvila.

Tapytojo A.Gražio teigimu, tapymas Klaipėdoje praeivius intrigavo įvairove, ir tai atsispindi ne tik skirtinguose menininkų tapymo stiliuose. „Šiais metais „BITĖS meno erdvių“ iššūkį priėmė net šešių šalių skirtingas tapymo technikas naudojantys menininkai, todėl tikrai įdomu išvysti rezultatą“, – sakė A.Gražys.

Finišuos 2009-aisiais

Precedento šalyje neturintis projektas „BITĖS meno erdvės“ prasidėjo 2005 metų vasarą pajūryje, kuomet beveik dvi savaites šeši žinomi Lietuvos menininkai kūrė Palangos ir Nidos praeivių akivaizdoje. Pernai projektas vyko Kaune, jame dalyvavo10 menininkų. Vėliau menininkų sukurti darbai buvo eksponuojami įvairiuose šalies miestuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Planuojama, kad jau treti metai sėkmingai gyvuojantis projektas „BITĖS meno erdvės“ vyks iki 2009-ųjų, kasmet bus sukuriama apie 10 naujų didžiulio formato kūrinių. Šis projektas atrinktas ir į „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009“ meninę programą „CULTURE live“, kuriai 2009 metais planuojama pristatyti didžiulę viso projekto „BITĖS meno erdvės“ metu sukurtų tapybos darbų ekspoziciją.

Parengė Rita Bočiulytė

Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Globalizacijos paliesta „Žemaičių stiprybė”

Jūratė Petruškevičiūtė

Nuo vasario 1-osios be savo namų likęs Klaipėdos dramos teatras gegužės 19-ąją Žvejų rūmuose pakvietė žiūrovus į premjerą – Kazio Sajos groteską „Žemaičių stiprybė”, kurį pastatė aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas. Spektaklio dailininkė – Sofija Kanaverskytė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Scenoje – trys epochos

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjeros – K.Sajos „Žemaičių stiprybės”. Spektaklyje žemaičių stiprybė bandoma trijų epochų lūžiuose. „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“, – sako spektaklyje vyskupas Valančius (akt. K.Macijauskas). Dauginčio korimo scena. Centre – akt. Č.Judeikis (Daugintis). Aktoriai A.Šimanskis (Butrimas) ir J.Naujokas (Trambambickis).

Režisierius, turėdamas aiškią savo teatro viziją ir idėją, nesiblaškydamas į šalis „aria“ vienintelę nacionalinės dramaturgijos vagą. Didelio populiarumo sulaukė jo režisuoti spektakliai A. Šeiniaus „Kuprelis”, V. Krėvės „Raganius“, per keletą pastarųjų metų susiformavo nemažas jo kūrybos gerbėjų ratas – daugiausia vyresnio amžiaus žiūrovai, dar patys ryškiai menantys vaizduojamus scenoje įvykius, ir mokiniai, paskatinti mokytojų ar patingėję perskaityti privalomą mokyklinę literatūrą. Premjeros dieną didžioji Žvejų rūmų salė taip pat buvo pilnutėlė.

Dviejų dalių spektaklyje „Žemaičių stiprybė“ fragmentiškai vaizduojama Lietuva trijų epochų perspektyvoje: nuo carinės Rusijos užgniaužto lietuviško žodžio gadynės XIX a., Stalino laikų trėmimų į Sibirą iki šių dienų laisvoje šalyje. Spektaklio pradžioje pasirodęs vyskupas Motiejus Valančius, įsisupęs į ilgus baltus kailinius, ištaria parapijiečiams sparnuotą frazę, talpinančią viso spektaklio idėjinį krūvį: „Kailinius galima išversti iš bėdos, dėl akių, bet savo dūšią saugokime kaip savo akį“.

Juokas pro ašaras

Aktorė J.Jankauskaitė (centre) „Žemaičių stiprybėje” sukūrė tris vaidmenis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Grotesko žanras, iki absurdo sutirštinęs spektaklio spalvas, pateikia visą paletę paradoksalių situacijų, riebių žemaitiškų posakių, šmaikščių eiliuotų posmelių ir keiksmažodžių, kurie sukelia juoko (pro ašaras?) bangą žiūrovų salėje. Liaudyje sklandantys anekdotai apie ūmų, užsispyrusį ir sunkiai sukalbamą žemaitišką būdą materializuojasi tikrų žemaičių Butrimo (akt. Aleksandras Šimanskis) ir Trambambickio (akt. Jonas Naujokas) personažuose.

Gaila, kad ne visi aktoriai kalbėjo gryna žemaičių tarme, o kai kurių prasta artikuliacija ir greitakalbe beriami žodžiai neleido išgirsti daug autoriaus išrašytų teksto „perliukų“. Kartais atrodė, kad žiūri ne spektaklį, o „Dviračio šou” sceninę versiją ar trumpus agitbrigados numerius.

Postmodernizmo dvasia alsuojantys dramaturgo K. Sajos fantazijos šuorai pranoko visus žiūrovų lūkesčius. Pavyzdžiui, vyskupas Valančius (akt. K. Macijauskas) už anticarinę veiklą „išverdamas“ katile tarsi muilas, bet staiga valstiečių akivaizdoje „prisikelia“ sveikut sveikutėlis, tik gerai apšilęs senus kaulus; pagrindinis veikėjas Daugintis (akt. Česlovas Judeikis) kaip liaudies priešas pakariamas ant medžio šakos rusų kareivių, bet „atgyja“ vos tik kaimynai susiruošia jį gražiai palaidoti. Tačiau spektaklio kulminacija pasiekiama, kai ąžuoliniame karste iš tremties Sibire į laisvą Lietuvą sugrįžta ledo gabalan sušalę rezistento Dauginčio palaikai, kurie, iškilmingai gyvam orkestrui maršą grojant ir jausmingiems išsiilgusių tautiečių patriotiniams posmams skambant, „atšyla“ ir tarsi Lozorius visų susirinkusiųjų akivaizdoje „prisikelia“ iš numirusių.

Buitinis realizmas

Mūsų laikai atkuriami su visom pikantiškom kriminalinėm smulkmenėlėm: politikieriai, verždamiesi į seimą, mitinguose žarsto tautai tuščius pažadus, perka balsus ir sąžinę, motinos žudo savo vaikus, vyrai skandina žmonas, o globalizacijos paveikti žemaičiai nebekalba savo tarme, tik mikliai prasuka iš netikėtai „prisikėlusio“ tremtinio pelningą versliuką.

Taigi žemaičių stiprybė, atlaikiusi carinės ir sovietinės Rusijos priespaudą ir gundymus, sutraiškoma laisvos kapitalistinės Lietuvos smagračio, t.y. išverčia savo dūšią. Todėl laisvoje gimtinėje „prisikėlęs“ Daugintis, nors ir švariai nupraustas bei madingais europiniais Humana drabužiais apvilktas, vėl gulasi į „grabą” ir atiduoda sielą žemaičių vyskupui.

Matyt, dramaturgas rašydamas pjesę siekė gilesnio apibendrinimo – daug metų carinės ir sovietinės ideologijos įšaldytas lietuvių mentalitetas vis dar neatšilęs guli „grabe”. Tačiau klaipėdiečių spektaklis paskendo buitinio realizmo liūne. Neretai jame suskamba neskoningos, vulgarokos gaidelės. Vyskupo Valančiaus kankinimo, Dauginčio korimo, ėmimo Dangun ir kitos scenos iliustratyvios, tiesmukiškos, neišraiškingos, nors grotesko žanras reikalauja kitokios, žymiai tirštesnės stilistinės leksikos. Pačioje pjesėje žiojėjančios vilkduobės dar ryškiau atsiveria spektaklyje, beviltiškai įklampindamos režisierių ir vaidinančius aktorius. Įdomiai ir netikėtai pjesės audinyje „inkrustuotas“ Valančiaus personažas neįgauna žmogiškų bruožų ir lieka tik schematiniu ženklu.

Blykstelėjo epizoduose

Nepakankamai tikslingai panaudota masuotė – valstiečiai, vėliau nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Susidarė įspūdis, kad save režisuojanti „masė“ tik retsykiais intuicijos vedama pataiko į spektaklio taktą, tačiau dažniau iškrenta iš konteksto, nežinodama ką scenoje veikti.

Tačiau įsiminė vienas kitas ryškiau blykstelėjęs epizodinis vaidmuo: Elenos Gaigalaitės Mokytoja, Vaido Jočio Duobkasys, Jūratės Jankauskaitės Gaidvištis, Kareivis bei prasigėrusi Kaimynė ir kt.

Režisierius K. Macijauskas jau ne pirmą kartą sukviečia mažai kituose spektakliuose vaidinančius kolegas, padėdamas jiems nors kiek apmalšinti kūrybinį alkį. Šįkart spektaklyje vaidino 18 uostamiesčio aktorių.

…bet grotesko „neatrakino”

Klaipėdietės dailininkės S. Kanaverskytės sukurta scenografija – estetiška, funkcionali, veikėjų kostiumai stilizuoti, išryškinantys kiekvienai epochai būdingiausias detales. Centrinė dekoracija – mediniai vartai, vaizduoja ir gyvulinius vagonus, kuriais buvo tremiami į Sibirą lietuviai, ir Dangaus vartus, ir sieną su margaspalviais lopais išmargintu Lietuvos žemėlapio kontūru, kuris paguldytas horizontaliai sukuria žydinčios pievos reljefą.

Kompozitoriaus G. Kizevičiaus sukurtą muziką natūraliai papildo gyvai grojantis aktorių varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis.

Pagirtina, kad spektaklio „Žemaičių stiprybė“ kūrėjai bando kalbėti apie aktualias problemas, ieško tautinės erozijos priežasčių kelias kartas apimančioje valstybės istorijoje. Nors sudėtingo grotesko žanro spyna taip ir liko neatrakinta…