Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Šį pavasarį Ukrainos sostinėje Kijeve vyko XVII šiuolaikinės muzikos festivalis „Sezono muzikinės premjeros“. Jame nemažas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kompozitorių kūrybai. Greta kitų Kijeve skambėjo ir trijų Klaipėdos kompozitorių – Antano Budriūno, Loretos Narvilaitės, Remigijaus Šileikos – muzika.

Kompozitoriaus R.Šileikos Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui skambėjo Kijevo festivalio atidarymo koncerte.

Įspūdžiais apie festivalį Kijeve maloniai sutiko pasidalyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, kompozitorius Remigijus Šileika.

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviesti į Kijevo muzikos festivalį? Trumpai jį apibūdinkite.

– Kvietimo sulaukėme po sėkmingo pasirodymo Lvovo festivalyje „Aksomitnaja kurtina“ („Aksominė uždanga“) pernai spalį, kur mus pastebėjo Kijevo festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ pagrindinis organizatorius ir meno vadovas prof. Ihoris Ščerbakovas. Festivalius rengia Ukrainos nacionalinės kompozitorių sąjungos Kijevo skyrius. Šiemetinis XVII festivalis, vykęs balandžio 10-16 dienomis, buvo skirtas Ukrainos kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Didžiulis – apie dvidešimt koncertų (kasdien po tris, keturis renginius), skambėjo 65 Ukrainos kompozitorių ir 25 kitų šalių kompozitorių kūriniai. Dvi dienas vyko muzikologinė konferencija, buvo surengta žymaus lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės meistriškumo pamoka, taip pat naujausios informacijos perklausa iš CD, DVD ir pan.

– Minėjote, jog daugiausia buvo atlikta Ukrainos kompozitorių kūrinių. Ką manote apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką?

Kompozitoriai L. ir A. Budriūnai su muzikantais V. ir R.Beinariais ir koncerto režisieriumi E.Kurmanu prieš lietuvių muzikos vakarą Kijevo festivalyje.

– Nors visko išgirsti nepavyko, vaizdą susidariau gana išsamų. Mano nuomone, Ukrainos kompozitoriai turi gerą mokyklą – jų orkestruotės puikiai skamba, didelis dėmesys skiriamas formos balansui. Visų šios šalies autorių kūriniuose galima buvo jausti bendrą istorinę patirtį – liūdnoką, gana skaudžią, tačiau be isterijos ar perdėto jausmingumo. Kartu ukrainiečių muzika išties dvasinga (yra, žinoma, ir išimčių), melodinga.

– Ką išskirtumėte iš festivalyje girdėtų šios šalies autorių?

– Negaliu nenusilenkti prieš jų metro Evheno Stankovičiaus (g. 1942) meistrystę – jo „Chanuka“ simfoniniam orkestrui išsiskyrė orkestro spalvingumu, precizišku detalių nugludinimu, nepriekaištingu formos pojūčiu. Valentinas Silvestrovas (g. 1937) pavergė savo muzikos nuoširdumu, tyliu dramatizmu. Jo kūrinius atliko valstybinis kamerinis ansamblis „Kijevo solistai“ – tokio darnaus grojimo dar nebuvo tekę girdėti apskritai. Modernumu išsiskyrė Alos Zahaikevič (g. 1966) Koncertas violončelei ir orkestrui (solavo prancūzas Dominykas Vienkūras). Susidomėję laukėme festivalio uždarymo koncerto – jame buvo numatytas pagrindinio festivalio organizatoriaus prof. Ihorio Ščerbakovo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui atlikimas. Rezultatas toli pranoko lūkesčius: visa salė entuziastingai priėmė kūrinį, kurio muzika – giliai išjausta, dramatiška, kartu – moderni, nestokojanti šiuolaikinių ritmų.

– Kokie kūriniai Kijevo festivalyje atstovavo lietuvių muzikai?

– Balandžio 10-ąją festivalio atidarymo koncerte Ukrainos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atliktas mano Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Jį pagrojo Kanados pianistė Janina Kuzmas ir Ukrainos nacionalinis solistų ansamblis „Kijevo kamerata“, diriguojamas Valerijaus Matiuchino. Balandžio 14-ąją toje pačioje salėje lietuvių obojininkas Robertas Bei-naris kartu su kameriniu ansambliu „Kijevo solistai“ atliko Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginių orkestrui, o kitądien Ukrainos mokslininkų namuose buvo surengtas obojininko R.Beinario rečitalis. Pastarajame koncerte skambėjo Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės, Loretos Narvilaitės-Budriūnienės, Antano Budriūno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Osvaldo Balakausko, Rimvydo Žigaičio ir mano kūriniai obojui ir anglų ragui solo. Tris kūrinius fortepijonu pagrojo V. Striaupaitė-Beinarienė.

– Kaip Kijevo publika sutiko Lietuvos kompozitorių kūrybą?

– Išties šiltai. Malonu, jog obojininko R.Beinario rečitalyje apsilankė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža su žmona. Koncertą praturtino šiuolaikinių lietuvių poetų posmai (eiles ukrainiečių kalba skaitė aktorė Lilija Rebrik), mimo mizanscenos. Koncertą režisavo jaunas Kijevo režisierius Evgenijus Kurmanas.

– Kas įsiminė iš kitų pasaulio šalių kompozitorių kūrybos?

– Iš festivalyje girdėtų išskirčiau gruzinų kompozitorių Šavlegą Šilakadzę (g. 1940) – jo Koncertas altui ir styginių orkestrui visus papirko muzikinės kalbos originalumu, nestandartiniu formos sprendimu. Sugebėjo išsiskirti ir australų kompozitorius Duglas Knechansas – jo „Atspindžiai“ („Ripple“) simfoniniam orkestrui priminė saulės blyksnius Okeanijos salų lagūnose, kerėjo australietiškais čiabuvių ritmais (juos perteikė galinga penkių atlikėjų mušamaisiais baterija). Ir, žinoma, Gija Kančelis. Jo largo bei allegro styginių orkestrui aiškiai priminė, už ką šį gruzinų meistrą taip vertina pasaulis: už minčių gelmę, kompozicijų meistriškumą, modernią kalbėseną.

– Minėjote, kad Jūsų Koncertą fortepijonui atliko pianistė iš Kanados Janina Kuzmas. Pristatykite ją plačiau.

– Janina Kuzmas – lietuvių tremtinių vaikas, gimė Azerbaidžane. Atvykusi į Vilnių, studijavo LMTA. Nuo 1991 metų, vadovaujama prof. V. Vitaitės, tobulinosi aspirantūroje. Nuo 1994 metų gyvena Kanadoje, Vankuveryje, yra vienos iš aukštųjų mokyklų docentė (asocijuota profesorė). 2002 metais ji įgijo muzikos daktaro laipsnį, tais pačiais metais už nuopelnus muzikai jai buvo suteiktas Kanados menų tarybos įsteigtas Aukso medalis. Pianistė daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, veda įvairius meistriškumo kursus. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.

– Dėkui už pokalbį.

Kalbino Rita Bočiulytė

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

Daiva Kšanienė

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta). Baliaus scena. Centre – R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas). Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof. S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai. Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai. Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“). Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis. Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Rita Bočiulytė

Kokia dabar yra Klaipėdos fotografija, gegužės 4-28 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo susipažinti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“.

Po dešimtmečio

„Klaipėdos fotografijos“ parodos Vilniuje pristatymo akimirka. R.Treigys, A.Sutkus, S.Jokužys, G.Giedraitytė, R.Palaitis, S.Žvirgždas. Priekyje – klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui LFS pirmininkas Antanas Sutkus padovanojo viso dešimtmečio „Lietuvos fotografijos“ rinkinį.

Ilgiau nei tris savaites Vilniuje buvo eksponuojama LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje dalyvavo 28 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Kiekvienas autorius pristatė po 1-2 darbus. Ekspoziciją praturtino jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

Atidaryme LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas priminė, kad tokios apimties bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

LFS pirmininkas Antanas Sutkus džiaugėsi paroda iš atviro, laisvo miesto: „Pagaliau susibūrė, susitelkė LFS Klaipėdos skyrius, turi ir rėmėjų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė išleido puikų parodos katalogą ir atvirukus. Apskritai leidybos reikalai Klaipėdoje pajudėjo – pasirodė R.Vikšraičio, A.Dapkevičiaus fotoalbumai“. Dėkodamas už nuoširdų dėmesį fotomenui, A.Sutkus per vernisažą klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui padovanojo 10 metų „Lietuvos fotografijos“ rinkinį, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Remigijui Treigiui – Jano Saudeko fotografijų knygą.

Į vernisažą atvykusį gausų būrį autorių sveikino palangiškis Seimo narys Raimundas Palaitis ir Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, menotyrininkė Goda Giedraitytė. Anot jos, ši paroda – uostamiesčiui reikšmingas faktas. Jis liudija ir tai, kad LFS skyriaus Klaipėdoje veikla labai suintensyvėjo. Apžvelgdama parodą, G.Giedraitytė pastebėjo, kad joje – „įvairialypiai autoriai, skirtingos stilistikos ir požiūrio. Bet klaipėdiečiai turi savitą, gaivų žvilgsnį, kūryboje daug dėmesio skiria pajūrio peizažui“.

Pasigedo jūros

Prie Gyčio Skudžinsko fotografijos iš ciklo „Pėdsakai“. LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas (dešinėje) negailėjo klaipėdiečiams ir gerų žodžių, ir pastabų. Fotografai Adas Sendrauskas ir Rimantas Dichavičius džiaugėsi reta proga pabendrauti. Roberto Gabrio nuotraukos

„Tai pastarųjų penkerių metų Klaipėdos fotografijos išklotinė. Kad susidarytų įspūdis, ką mūsų fotografai šiuo metu veikia. Kiekvienas autorius pristato, ką sukūrė geriausio, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Ekspozicija labai įvairi ir marga – aktai, peizažai, portretai… Aš pasigedau jūros. Gal todėl, kad mums ji – kasdienybė, atvykėliai ją daugiau fotografuoja. Bet jūros, pajūrio motyvų vis dėlto esama kai kurių autorių darbuose – V.Bizausko, A.Stubros, A.Darongausko. Dominuoja peizažas, dauguma autorių atsiskleidžia per jį, gamtos grožį. Man paroda atrodo gana poetiška… Tokios pavasarinės Klaipėdos fotografijos gastrolės Vilniuje, kuriam norėjome paro-dyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Gera proga pasvarstyti ir pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste. Turiu vilčių, kad ir pastabų sulauksime, ir ateityje autoriai gaus pasiūlymų Vilniuje rengti personalines parodas“, – sakė „Klaipėdai“ R.Treigys.

Jo iniciatyva Vilniuje surengta „Klaipėdos fotografijos“ paroda kai kam priminė „ataskaitinę“, tokios sovietmečiu buvo įprastos, dabar jas nukonkuravo teminės, konceptualios projektinės ekspozicijos. Ir R.Treigio nuomone, tokio pobūdžio bendras apžvalgines „išvažiuojamąsias“ parodas prasminga rengti ne dažniau kaip kartą per penkerius metus.

Vertino santūriai

Vilniaus fotografų vertinimai buvo santūrūs. Daugelis atkreipė dėmesį, kad klaipėdiečių paroda – tvarkinga, gerai eksponuota, yra ir klasikos, ir ieškojimų, ir atradimų.

Alvydas Lukys: „Yra visokių parodų, ir visokių reikia. Klaipėdiečiai dėl iniciatyvos stokos ar dėl kitų priežasčių neatveža savo personalinių parodų, tai bent jau kartu pamatyti kažką yra įdomu. Pažintinė paroda yra svarbi. O po to gali atsirasti labiau išbaigtos, stilistiškai vieningesnės parodos. Manau, galimybių yra. Yra nemažai darbų, kurie man daro gerą įspūdį. Esu sakęs, kad nėra blogos fotografijos, yra tik blogas jos panaudojimas. Jeigu tą fotografiją instaliuotume ir sukontekstintume, viskas būtų gerai. Bet menininkas turi būti subrendęs ir suvokti, ką daro, kad tai įvardintų. Čia pastebėjau G.Skudžinsko, R.Treigio darbus. Pastarąjį pažįstu seniai, jis nuosekliai dirba, fotografijos – aukšto lygio“.

Takoskyroje

Ričardas Šileika: „Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus žmonės nefotografuoja jūros. Tai nei girtina, nei smerktina. Nes kiekvienas turi galimybę ją nufotografuoti rytoj arba apskritai niekada.

Jungtinė autorių paroda turėtų bent padėti suvokti kontekstą. Bet kadangi kiekvienas autorius teturėjo galimybę rodyti po kelis darbelius, tai iš tokių nuotrupų nieko neišsiaiškinsi, ir niekas nepaaiškės.

Vis dėlto A.Sendrausko pagautas (surežisuotas) veidas man padarė įspūdį. Tiksliau, ta pusakimirkė. Paprastai nepastebimas vokų mirktelėjimas, kurį akivaizdžiausiai spėja nutverti užraktas. Tokios nuotraukos būna išmetamos kaip brokas.

Stabtelėjau prie S.Jokužio „Rutuliuko“, suformulavau: kūnas yra estetika. O estetika turi būti estetiška? Šis darbas turėjo būti ant ratukų. Būtų galima jį po visą „Prospekto galeriją“ stumdyti iš vienos vietos į kitą. Ir net išvežti į Gedimino prospektą, prie Seimo.

Ką turėčiau perskaityti ir ką reflektuoti žiūrėdamas į K. Slivskio „Afrikietį su gepardu“? Ką mąsto M.Šilinskas, sukdamas ratus aplink Masčio ežerą? Kodėl A.Stanevičius man siūlo tūkstantį pirmą kartą nufotografuotą jaunystę, nematančią senatvės? Kaip man prikąsti liežuvį, kai A.Kalvaitis mėgaujasi savo „Pabudimu“?..

Klaipėdos fotografijų „Gedimino prospekto“ parodoje yra du „Klounai“. Vienas S.Kancevyčiaus, kitas – R.Urbono. Didžioji takoskyra.“

Kylanti, einanti pirmyn

Stanislovas Žvirgždas: „Yra visko. Kaip ir kiekvienoje parodoje, – būna ir balasto, ir gerų darbų. Čia daugiau gerų. Jie nusveria žymiai. Yra vienas kitas autorius, kurie galėjo geriau, atsakingiau pasiruošti. Vis dėlto paroda – sostinėje. Štai G.Skudžinskas, V.Karaciejus pagalvojo ir apie pateikimo kultūrą. O kai kurie kiti neatsakingai, atmestinai pateikė darbus, tarsi svarbu tik dalyvauti. Žinoma, mūsų galerija turi galimybę pati įrėminti, bet ir gerbiantys save autoriai turi galvoti, kokius darbus kaip pateikti parodai, – pagalvoti apie savo ir savo miesto prestižą. Gal į tą šaukštą deguto nekreipkime dėmesio. Jis šiuo atveju medaus statinės nepagadino. Bendras parodos lygis – geras. Laimė, galerijoje turime geras erdves, kuriose galima laviruoti – kai ką užslėpt, kai ką išryškint. Man geriausią įspūdį paliko V.Karaciejaus, R.Treigio, G.Skudžinsko, A.Rutkausko, A.Jankūno darbai. Gerai, kad parodoje galime pamatyti ir R.Urbono, A.Dapkevičiaus fotografijas. Geri jų darbai atrinkti. Nereikėtų manyti, kad autoriai geriau pasirodytų, jei būtų eksponuojama po dešimt ar daugiau jų darbų. Kiekvieną autorių galima pamatyti ir iš 1-2 fotografijų“.

Tai kokia yra Klaipėdos fotografija?

„Kylanti. Einanti į priekį. Ir gerai, kad atsirado lyderis, kurio stokojo daug metų“, – atsakė S.Žvirgždas.

Aistra ir aiškumas

Kristina Jokubavičienė

Lyg susitarę, vienu metu visuomenės „teismui” savo paveikslus „atidavė” du plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai – Edvardas Malinauskas ir Vidas Pinkevičius.

Ištikimi sau

E.Malinausko tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius – akivaizdus.

Nuskambėjo per visą Klaipėdą, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio jubiliejinė tapytojo E.Malinausko paro-da, intriguojančiai pavadinta „Paskutinis klyksmas“.

Ir pavadinimu, ir daugybės komentarų sulaukusiu paveikslu, tapusiu lyg ir programiniu parodos kūriniu, nors nutapytu dar 1995-aisiais, dailininkas liko ištikimas sau. Niekada žodžio kišenėje neieškantis, turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E. Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, puikiai atstovauja populiariam visuomenėje „tikro dailininko“ įvaizdžiui. Tokiam, kokį matome jo naujausiame autoportrete: tapantis romantiškos jūros fone, su berete „pagal Rembrantą“, pypke ir žinoma, teptuku, rankose.

Nereikia kartoti, kad E. Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas, o tapęs Klaipėdos dailės simboliu, garsina miestą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

V.Pinkevičiaus tapybos paroda, iki birželio 2-osios veikianti Ievos Simonaitytės bibliotekoje, nėra nei jubiliejinė, nei kokia etapinė. Ji ne tokia didelė, kaip E. Malinausko ekspozicija Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet ne mažiau reikšminga pačiam dailininkui ir gausiam jo gerbėjų būriui.

Tai irgi savotiška retrospektyva, nes eksponuojami darbai, sukurti 1980-2007 metais.

Dėl parodos apimties. Jei V. Pinkevičiui kas nors būtų leidęs, tai jis, be jokių abejonių būtų galėjęs „užversti“ visas bibliotekos patalpas savo kūriniais, sunkiai betelpančiais nemažoje jo dirbtuvėje. Ištikimai laikydamasis priesako „Nė dienos be paveikslo“, V. Pinkevičius, reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas, yra nutapęs daugybę drobių, nupiešęs daug piešinių.

Darbštumas ir intensyvus kūrybos ritmas yra jungiamoji grandis, siejanti šiuos du, atrodytų, visai skirtingos stilistikos ir tematikos kūrėjus. Sunku pasakyti, ar jie patys žino, kiek paveikslų yra nutapę ir kur nukeliavo didžioji jų dalis.

Nors iki jubiliejinių metų V. Pinkevičiui dar kiek trūksta, juos abu galime įvardyti tos pačios vyresniosios tapytojų kartos atstovais. Ši karta formavosi prieškario moderniosios lietuvių tapybos tradicijų, palaikomų Vilniaus dailės institute dėsčiusių tapybos meistrų – Antano Gudaičio ir kitų – kontekste. Spalvos raiška, potėpis, faktūra, apibendrintas vaizdas klostėsi į koloristinės, ekspresyvios tapybos sistemą.

Du kūrėjus lyginti leidžia ir tai, kad abiejų parodose eksponuojami ir naujausi, ir prieš kelias dešimtis metų sukurti darbai.

Daug pašauktų…

E.Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas.

E. Malinausko parodoje tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius (pradedant nuo dalyvavimo pirmosiose parodose septintojo dešimtmečio viduryje) yra ypač akivaizdus ir daro didelį įspūdį.

Pats ankstyviausias peizažas, eksponuojamas parodoje, sukurtas 1971-aisiais. Jis ypatingai dekoratyvus, gluosnių motyvas nutapytas plokštumomis, reljefiškai apvedant formas, ryškiomis, sodriomis spalvomis. Ekspresijos nestokoja ir kompozicija, vaizduojanti iš smėlio pustomos sodybos pasitraukiančią žvejo šeimą. Nuotaikingas, tradicinės tapybos žavesio kupinas pakrantės peizažas su valtimis (1973).

Kiek vėlesnės didelio formato kompozicijos, skirtos romantiškam kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui ar dramatiškam jūrų mūšiui prie Salspilio, atskleidžia dailininko meilę savam kraštui, gerą jo istorijos žinojimą.

Kad E. Malinausko kūrybos vaizdas būtų išsamus, reikia paminėti ir gausius iškilių Klaipėdos krašto kūrėjų portretus, esančius daugelyje Klaipėdos ir kitų miestų visuomeninių interjerų.

Didžiąją parodos dalį sudaro vandenų vaizdai – dažniausiai tai jūra ir jos pakrantės, kiek rečiau marios. Parodoje eksponuojami jūros peizažai, sukurti pastarųjų septynerių metų laikotarpiu; stebina ypač daug vien šiais, jubiliejiniais dailininkui metais, sukurtų darbų gausa.

Lyginant su ankstyvaisiais kūriniais, akivaizdu, kad per ilgą kūrybos raidą dailininkas pirmiausia tobulino tapymo techniką, kuri dabar yra be priekaištų.

Kalbant apie marinistinį žanrą, galima būtų pasakyti taip: daug pašauktų, mažai išrinktų. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, lengvai gali tapti tik saldžiu gamtos vaizdeliu, fiksuojančiu neišvengiamus žanro atributus: putotos bangų keteros, idiliškos trys pušelės, smėlio kopa ir vėjo lenkiamas išdidus augalėlis… E. Malinausko marinose lieka tik vandens ir dangaus akistata, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda kurti nuotaiką, atmosferą.

Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pati beribė, kaip ir pati gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, dar efektingesnis dėl puošnių rėmų, kaip ir pati glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija.

E. Malinausko parodoje įdėmus žiūrovas be vargo gali nuspėti, kokiam kūrybos laikotarpiui priklauso vienas ar kitas kūrinys, juolab kad dailininkas beveik visada paveikslus žymi monograma, parašo sukūrimo metus.

Tapybos sodai

V.Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes. Paveikslai “Prie šulinio” ir “Pilka pieva”.

Dėl V. Pinkevičiaus paveikslų negali būti toks tikras. Visų pirma, jis nemėgsta signuoti savo paveikslų; antra – jo kūrybos raidai būdingas motyvų, temų kartojimas, kiekvienąsyk įgaunantis subtilių, tačiau vos pastebimų kitoniškumo bruožų.

Dailininkas jau beveik tris dešimtmečius veik nekeičia tapymo manieros, lieka ištikimas skubriam, smulkiam potėpiui. Vienas kitas „paklydimas“, kaip antai dažų nutekėjimai drobės paviršiuje, atrodo buvo tik trumpalaikis.

Ekspresyvus teptuko judėjimas, kuriantis drobėje tikras formų ir faktūrų audras, būdingas jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jo sukurtiems kūriniams. Iš greito žvilgsnio atrodantis kaip potėpių raizgalynė, V. Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai. Ypač subtiliai tai atsiveria kompozicijose, kuriose pirmajame plane lyg siena iškyla javų laukas, pievų augalai, gėlės ( „Javai“, 2001; „Pilka pieva“, 2007), uždarantys, suspaudžiantys erdvę, priverčiantys įsigilinti į patį tapybinį paviršių ir rasti jame tai, ko plika akimi gal ir nepamatysi. Ribota erdvė ir tapoma kitokiu principu, nedideliais spalvų ploteliais.

Frizinis komponavimo principas išlaikomas ir drobėse su figūromis – tarsi senoje fotografijoje rikiuojasi prieš žiūrovą „Jaunos šeimos“ (1998), „Jaunieji“ (2000). Statiško figūrų vaizdavimo ir skubraus tapymo būdo disonansas intriguoja, verčia aktyviai dalyvauti vyksme.

Parodos pavadinimas „Sodai“ orientuoja į vieną iš svarbesnių dailininko kūrybos motyvų: žydinčios vienišos obelys, sodai, žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties kupini. Tai vis arsininkų tapybos, turėjusios įtakos ne vienam V. Pinkevičiaus kartos dailininkui, įkvėptos vizijos.

Kita svarbi tapytojo kūrybos dalis yra figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais. Tai patvirtina parodoje eksponuojami paveikslai „Sūnus paklydėlis“ (1993), „Liūdintis“ (1980) ar „Žmonės, žiūrintys į dangų“ (1997). Pastarasis siužetas, įvairiai interpretuojamas, nuolat kartojasi V. Pinkevičiaus tapyboje ir gali būti įvardijamas jo kūrybos motto. Nors žmonės, pasimetę tarp žemės ir dangaus, klausiantys ir nežinantys, kokio atsakymo sulauks, kartais net nežinantys, ko klausti, atrodo, yra iš nenusakomo laiko, jų abejonės ir pasimetimas gerai suvokiami ir artimi šiuolaikinio pasaulio kontekste.

V. Pinkevičiaus tapyba atveria savuosius klodus, kai įžengi į jos kuriamą autonominį lauką, įsigilini ir susigyveni su personažais, priimi jo gamtos ir žmonių sampratą.

Rytas JURGELIS. Geltonas laimingas. 2007 m. Aliejus, drobė, 40×120 cm.

Latviškas klaipėdietės balerinos pavasaris

Šį pavasarį Liepojoje vykusio tarptautinio džiazo festivalio „Aile jazz“ atidarymo vakaras buvo patikėtas lietuviams. Jį režisavo klaipėdietė choreografė Inga Briazkalovaitė, taip pat šokusi 12-ajame tarptautiniame Baltijos baleto festivalyje Rygoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistė, renginių ir šokių choreografė I.Briazkalovaitė pasakojo, kad vieningo šokio ir džiazo muzikos koncerto rengimas šiemet balandžio 26-29 dienomis Liepojoje vykusiame tarptautiniame džiazo festivalyje „Aile jazz“ buvo pirmasis didelis jos režisūrinis darbas. Anot I.Briazkalovaitės, ją dar gruodį susirado Latvijos kultūros ministerijos atstovai, įsidėmėję šokėją Rygoje vykusiame gala koncerte: „Pasiūlė šokti per jų džiazo festivalį. Kadangi minčių buvo begalė, tas vienas šokis išsirutuliojo į visą festivalio atidarymo koncertą“. Tame koncerte dalyvavo Vytautas Grubliauskas-Kongas su „Doudi jazz band“, „Bugs band“, skrabalininkas Regimantas Šilinskas, „Žuvėdros“ šokėjai bei aštuonių Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjų grupė.

Lietuvių programoje buvo tai, kas sieja šokį ir džiazo muziką: neoklasikinis šokis, meilės duetai, tango, bugi. Buvo planuota, kad tai bus vienos valandos ir 15 minučių koncertas, bet dėl puikios publikos reakcijos ir atlikėjų įsitraukimo jis truko beveik dvi valandas.

I.Briazkalovaitė stebėjosi nepaprastai gera festivalio organizacija, puikiu techniniu aprūpinimu. Lietuviams talkino geriausiu šalyje pripažintas Latvijos apšvietėjas.

Liepojos spauda lietuvių pasirodymą įvertino kaip nepaprastai profesionalų, patrauklų ir emocionalų.

Džiazo festivalis šokėjai nebuvo vienintelis latviškas štrichas šį pavasarį. Balandžio 14-ąją Klaipėdos muzikiniam teatrui buvo patikėta pradėti 12-ąjį tarptautinį Baltijos baleto festivalį Rygoje. Rygos traukinių stotyje, žmonėms skubant iš vieno traukinio į kitą, specialiai atitvertoje aikštelėje buvo demonstruojama pirmoji spektaklio „Štrausiana“ dalis. I. Briazkalovaitė juokėsi, kad jei paprastai į sceną įvažiuoja su karieta, tąkart įvažiavo su… grindų vaškavimo mašina.

Baleto festivalio kulminacija vadinamas gala koncertas. Jame šokti kviečiami garsiausi pasaulio šokėjai. I.Briazkalovaitė šiame koncerte su partneriu Aurelijumi Liškausku šoko prieš dvejus metus. Šiemet ji taip pat buvo pakviesta šokti jame. Su partneriu Ričardu Jankavičiumi balandžio 21-ąją šokėja atliko meilės duetą pagal filmo „Gladiatorius“ garso takelį. Koncerte dalyvavo baleto žvaigždės iš JAV, Portugalijos, Makedonijos, Ukrainos ir Rusijos.

Kaune šypsojosi lėlės ir vaikai

Gegužės 24-27 dienomis Kauno valstybinis lėlių teatras surengė XVII tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“, kuriame vaidino ir Klaipėdos teatrai, buvo parodytos klaipėdiečių pjesės.

Šiųmetė festivalio programa buvo tanki kaip niekad: 16 spektaklių (vaikams ir suaugusiems), tradicinis lėlių ir kaukių paradas Laisvės alėjoje, edukacinis renginys lėlių teatro profesionalams ir pirmą kartą rengti spektaklių aptarimai.

Tradiciškai pirmąją festivalio dieną vaidino moksleivių lėlių teatrai, tarp kurių buvo ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ („Rudnosiuko istorijos“; autorė – Rima Svytytė). Parodyta Kauno valstybinio lėlių teatro premjera – Andriaus Žiurausko režisuotas spektaklis „Vilkas ir ožiukai“ pagal dvylikametės klaipėdietės Šarūnės Kepenytės pjesę, kurią paskatino parašyti grybaujant rastas laikraštis su skelbimu apie konkursą. Šiuo spektakliu teatras dalyvauja ES programos „Kultūra 2000“ projekte „Jaunasis amžius“ (organizatorius – Estijos valstybinis lėlių teatras). Visi projekte dalyvaujantys teatrai (iš Suomijos, Danijos, Belgijos, Estijos ir Lietuvos) gegužės 28 – birželio 3 d. susitiks Taline; čia bus išleistas ir DVD, kuris įamžins, kaip teatrams sekėsi sukurti spektaklius pagal projekte dalyvavusių 6-21 metų amžiaus autorių pjeses.

Festivalyje Lietuvos lėlių teatrai vaidino per pastaruosius vienerius metus sukurtus spektaklius. Tai iš dalies leido susidaryti įspūdį, kokia dabar mūsų lėlių teatro situacija ir problemos. Festivalio šeimininkai parodė spektaklį „Mažasis Mukas“ (rež. Algimantas Stankevičius), Panevėžio lėlių vežimo teatras – Nijolės Indriūnaitės spektaklį „Stebuklingi bateliai“, Vilniaus teatras „Lėlė“ – „Daktarą Dolitlį“ (rež. Rimas Driežis), Klaipėdos lėlių teatras paskutinę festivalio dieną pristatė prieštaringai vertinamą režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aut. Gitana Gugevičiūtė), Kaune susilaukusį daug puikių atsiliepimų.

Festivalio programoje taip pat buvo teatrų iš Izraelio, Belgijos, Danijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos spektakliai. Miesto sode prie Kauno lėlių teatro publiką linksmino klounados ir žongliravimo meistras Jaris Siljamakis iš Suomijos .

Kurs Orvidų sodyboje – muziejuje

Birželio 5-16 dienomis Orvidų sodyboje-muziejuje vyks 3-ioji tarptautinė tapytojų ir skulptorių kūrybinė stovykla – pleneras, skirtas akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Į Orvidų sodybą Kretingos rajone šiemet susirinks kurti 13 dailininkų iš Lietuvos ir užsienio. Jau treti metai dailininkus čia suburs klaipėdiečiai menininkai Borisas Jokubauskis ir Regina Donbrauskaitė-Plotnikova.

Į 3-iąjį plenerą Orvidų sodyboje ruošiasi atvažiuoti tapytojai Lona Gonsovska ir Ilgvaras Zalanis iš Latvijos, Ismo Olavis Hyvarinenas iš Suomijos, Maksimas Popovas iš Rusijos, taip pat lietuviai skulptoriai Rimantas Eidėjus ir Mindaugas Aučyna, kalvystės meistras Algimantas Stankus, tapytojai Vytautas Tamoliūnas, Jurga Eidėjienė, Edita Matulionytė, fotografė Palmira Beniušytė.

Juos visus vilioja nepaprasta Orvidų sodybos atmosfera. „V.Orvido palikti kūriniai tėvų sodyboje šiandien jau ne vien muziejinė vertybė, bet traukos centras, piligrimystės vieta“, – pastebėjo pernai čia kūręs vilnietis tapytojas Saulius Kruopis. Anot jo, kasmetiniai tapybos plenerai Orvidų sodyboje atskleidžia neabejotiną nuolat kintančio pasaulio vaizdą. Atvykstantys menininkai, tęsdami V.Orvido idėjas, prisiliečia prie gausaus jo palikimo ir pasisemia jo idealizmo“.

Plenero rengėjai tikisi, kad tapybos, skulptūros darbai, sukurti jo dalyvių, kasmet po Lietuvą keliaujančios plenero parodos paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti V.Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingiems jo ateičiai.

Vaidins Druskininkų teatro festivalyje

Klaipėdos dramos teatras ir „gliukas“ Benas Šarka šiąvasar dalyvaus 3-iajame Druskininkų teatro festivalyje.

Jau birželį legendinio dainininko Andriaus Mamontovo gyvo garso koncertu startuos 3-iasis Druskininkų teatro festivalis (DTF). Ši preliudija atspindi ir gerokai pakitusį festivalio veidą: su geriausių Lietuvos režisierių spektakliais „konkuruos“ netradiciniai užsienio teatrų pasirodymai, populiarūs nepriklausomi teatro projektai, įspūdingi muzikiniai renginiai, neatrasti ar primiršti kino filmai, susitikimai su scenos bei ekrano legendomis.

Festivalį organizuoja Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ ir Druskininkų miesto savivaldybė. Pasak organizatorių, festivalis auga geometrinės progresijos greičiu, šiemet numatyta daugiau nei pusšimtis renginių.

Rengėjai džiaugiasi, kad festivalis pagaliau taps tarptautiniu ir pristatys net tris unikalias trupes iš užsienio: populiarumu Čekijoje nepralenkiamą „Image“ – vaizdinių teatrą, artimiausių kaimynų iš Kaliningrado savitumą liudijantį „Kitokį teatrą“ (jis festivalyje parodys netikėtą V. Šekspyro tragedijos „Hamletas“ interpretaciją) ir pogrindinį, legendomis apaugusį Gruzijos „Pirštų“ teatrą bei jo unikalią žymios anglų roko grupės „Pink Floyd“ koncerto The Wall („Siena“) interpretaciją.

Pagrindinėje – konkursinėje – programoje bus rodomi įdomiausi Lietuvos režisierių pastatymai: skandalingasis Jono Vaitkaus „Pagalvinis“, nepatogus Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“, „patvirkęs“ Povilo Gaidžio „Paleistuvis“ su pirmo ryškumo Klaipėdos teatro žvaigždėmis Nele Savičenko ir Vytautu Anužiu. Druskininkų festivalio publika bus supažindinta su sėkmingiausiais sezono eksperimentais: „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotu spektakliu „kartu“ (Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras), žymaus suo-mių režisieriaus Kristiano Smedso ir lietuvių aktorės Aldonos Bendoriūtės „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies“, neįtikėtino populiarumo sulaukusiu Gintaro Varno studentų spektakliu-tyrimu „Žvaigždžių kruša“, Cezario Graužinio ir jo grupės ironišku prisilietimu prie šiandieninės realybės „Lietuvos dienoje“. Naujus spektaklius pristatys choreografai: Gytis Ivanauskas – „Aš tave labai myliu“ ir Jurijus Smoriginas – „Idiotą“.

Žiūrovai tradiciškai galės rinkti festivalio favoritus balsuodami už labiausiai patikusius spektaklį, aktorių ir aktorę. Festivalio geriausieji bus apdovanoti festivalio uždarymo ceremonijoje.

Vakarais festivalis „persikels“ į muzikinį klubą – restoraną „Kolonada“, kur vyks muzikiniai, dainuojamosios poezijos, netradicinio, kamerinio pobūdžio renginiai – klaipėdiečio avangardisto Beno Šarkos pasirodymai, humoro miniatiūrų vakarai, džiazo improvizacijos, tango viražai ir kita.

Didžiausia festivalio naujovė – „Lietuvos kino sanatorija“. Kiekvieną savaitę sanatorijoje „Lietuva“ žiūrovai galės pamatyti geriausius lietuviškus filmus – nuo A.Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmų“ iki A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimo“. Juos pristatys kino kritikas Skirmantas Valiulis, po peržiūros žiūrovai galės susitikti su kino ekrano žvaigždėmis.

Druskininkų teatro festivalis prasidės birželio 16-ąją ir tęsis iki rugpjūčio 24-osios. Jį užbaigs vienas naujausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių – E.E.Šmito „Paleistuvis“, režisuotas P.Gaidžio.