Monospektaklį vaidina JAV

Monospektaklį vaidina JAV

Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė jau antras mėnuo su pasisekimu vaidina JAV.

Šiemet švenčianti kūrybinio darbo teatre 10-metį aktorė vasarį pasirodė naujame Klaipėdos Pilies teatro spektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“, kuriame sukūrė pagrindinį ir vienintelį Marijos vaidmenį.

Darijo Fo ir Frankos Ramė pjesę „A Women Alone“ – groteskišką komediją, tiesiog žaižaruojančią aštria satyra ir atvirumu, apie spalvingą ir keistą moterį, 40-metę namų šeimininkę, įkalintą jos pačios ir artimųjų sukurtame pragare, – į lietuvių kalbą išvertė ir pastatė režisierius Alvydas Vizgirda. Tai vieno aktoriaus spektaklis, kurį pavadinęs „Aš laukiu tavęs, mielasis“, režisierius jame vaidinti pakvietė Klaipėdos dramos teatro aktorę J.Puodėnaitę. Ji nebe pirmąsyk pasirodo šio režisieriaus spektakliuose, bet pirmąkart – pagrindiniame vaidmenyje. Monospektakliui originalią ir mobilią scenografiją bei kostiumus sukūrė Marta Vosyliūtė, roko elementų prisodrintą muziką parašė Jonas Jurkūnas.

Iki pavasario spektaklis sėkmingai rodytas Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje. Čia aktorę jame pamatė amerikiečiai ir pakvietė parodyti jį JAV.

„Aš laukiu tavęs, mielasis“ J.Puodėnaitė gegužės 25 ir 26 dienomis vaidino Denveryje, birželio 16-ąją – Niujorke, kitądien – Konektikute, birželio 29 ir 30 dienomis parodys Čikagos lietuviams.

Aktorės viešnagę JAV remia ir ją globoja Amerikos lietuvių draugija.

Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų

Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų

Birželio 29-ąją 16 val. Kaliningrado apskrities muziejuje įvyks tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) renginys – bus pristatyta paroda „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“.

Projekto “Trys K” dėka Kaliningrado meno mėgėjai jau gerai pažįsta visą būrį Klaipėdos grafikų, skulptorių, taikomojo meno atstovų.

Šiuokart Kaliningrado kultūrinei visuomenei bus pristatyti trys iki šiol bendruose projektuose nedalyvavę, tačiau labai produktyvūs, įdomūs ir skirtingi Klaipėdos dailininkai – Algirdas Vadoklis, Vidas Pinkevičius ir Liudvikas Natalevičius.

Ekspozicijoje – po 20 kiekvieno autoriaus darbų.

Anot parodos rengėjų, kūrinių gausa leis išsamiai pristatyti kūrybinę kiekvieno dailininko koncepciją.

Prasidėjęs Klaipėdos dailininkų paroda Kaliningrade, projektas „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“ rugsėjo mėnesį sugrįš į Klaipėdą – Dailės parodų rūmuose bus eksponuojami Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbai.

Projekto „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“ misija atsispindi jo pavadinime – kūrybiniame bendradarbiavimui ir mainams nei valstybės ribos, nei politiniai viražai įtakos neturi. Tai akivaizdžiai įrodo ne tik keliaujančios ekspozicijos, bet ir abiejų valstybių – Lietuvos bei Rusijos – valdžios institucijų geranoriškumas ir pagalba. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Rusijos dailininkų sąjungos Kaliningrado skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje su generaliniu konsulu L.S.Basninu priešakyje.

Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas

Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras paskelbė naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą ir kviečia jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius dramaturgus.

Konkurso nugalėtojų kūriniai bus pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymus ar eskizus bus galima išvysti 2007 metų lapkričio mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengtame lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007” pirmajame etape.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ sėkmingai buvo surengtas dar 2005 metų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Pjeses galima siųsti adresu: daiva@teatras.lt arba paprastuoju paštu: Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Gedimino pr. 4, LT-01103, Vilnius. Konkurso rengėjai tikisi pjesių sulaukti iki rugpjūčio 15-osios.

„Klaipėdos“ inf.

Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Danguolė Vilidaitė

Pirmą kartą mecosopraną Liorą Grodnikaitę išgirdau lygiai prieš metus. Tuokart ji Klaipėdoje koncertavo kartu su pianistu iš Italijos Džakomu Batarinu. Sudėtinga ir patraukli programa, kurioje skambėjo žymių XX amžiaus kompozitorių A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai, buvo atlikta be priekaištų. Bet labiausiai sužavėjo šios jaunos menininkės įtaigumas ir muzikalumas, kažkoks sunkiai apčiuopiamas vidinis žavesys.

Naujoje programoje su Klaipėdos kameriniu orkestru lyrinis ir švelnus Lioros Grodnikaitės mecosopranas suspindo įvairiausiomis spalvomis.

 

Šis įspūdis turbūt mane ir paskatino gegužės 30-ąją nueiti į koncertą „Scenoje – klaipėdiečiai“. Paskatino ir toliau domėtis L.Grodnikaitės kūrybiniais atradimais. Renginio programa ir vėl buvo gana įvairi, tik šįkart pagal stilistiką, bent jau formaliai ją buvo galima padalyti į dvi dalis. Pirmojoje skambėjo didžiųjų baroko meistrų Antonio Vivaldžio ir Georgo Filipo Telemano kūriniai, antroji – sudaryta iš XX ir mūsų amžiaus kūrėjų – anglų kompozitoriaus Sero Malkolmo Arnoldo, italo Nino Rotos ir klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės darbų. Vakare taip pat dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) ir dirigentas Vytautas Lukočius.

Dirigento pokštai

Koncerto pradžioje atlikta A.Vivaldžio simfonija Nr.1 C-dur orkestro interpretacijoje, kaip ir būdinga šiam autoriui, pasižymėjo šviesiu virtuoziškumu, energingus muzikos šuorus greitose dalyse papildė graudi lėtosios dalies lyrika.

Dirigentas Vytautas Lukočius orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos
V.Lukočiaus vaidmuo šiame kūrinyje, prisimenant ankstesnius jo pasirodymus mūsų mieste, ir vėl buvo kiek neįprastas – dirigentas orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Taip turbūt siekta klausytojus priartinti prie baroko laikmečio dvasios, priminti, kaip buvo grojama anksčiau. Tokia nedidelė intrigėlė ir savotiškas žaidimas pagyvino koncertą, bet, manyčiau, ne visai pavyko – kartais buvo matyti, kaip orkestro vadovė L.Kuraitienė pati muzikantams rodė įstojimus…

Gražiai suskambo G.F.Telemano kantata „Tirsis am Scheidewege“ („Tirsis kryžkelėje“). Tai muzikinis pasakojimas apie meilę (ir nemeilę), šios istorijos pagrindinis personažas blaškosi niekaip negalėdamas apsispręsti, ką mylėti, kol galų gale pasirenka laisvę (beveik šiuolaikinė meilės istorijos versija). Žavėjo nepriekaištingas L.Grodnikaitės balsas, žaisminga vaidyba paryškinant teksto prasmes, įsiminė gal kiek ir netiksliai intonuota, bet nepaprastai išraiškinga dueto scena su fleita (fleitininkas – Rimantas Giedraitis). Pagirtina, kad atlikdama kūrinį dainininkė panaudojo specifinius barokinio vokalo išraiškos būdus: charakteringas koloratūras, subtilias glisandines intonacijas ir pan.

Įsimintini sugrįžimai

Kasmet sugrįždama į Lietuvą, L.Grodnikaitė visada paruošia dovaną – tai būna mums dar negirdėti ar mažai žinomi autoriai, kūrinio premjera. Taip nutiko ir šį kartą. Pirmą kartą Klaipėdoje išgirdome L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ („Yra tenai kažkas, kas linki tau gero“) ir M.Arnoldo „Five William Blake Songs“ („Penkios Viljamo Bleiko dainos“).

Interpretacija – vėlgi be priekaištų. Lyrinis ir švelnus mecosopranas čia suspindo įvairiausiomis, net dramatinėmis spalvomis. Dar kartą stebėjausi, kaip ši, sakyčiau, kukli dainininkė, tarsi nieko ypatinga scenoje nedarydama, tampa jos vieninteliu centru, dėmesio traukos vieta, – operos primadonos savybės.

L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ parašytas XX amžiaus švedų folkloristo ir poeto Gustafo Larsono eilėmis. Kūrinys, anot autorės, tarsi kelionė audringa gyvenimo jūra nepasiduodant likimui ir svarbiausia – su viltimi, tikėjimu bei meile, nes „ten tikrai yra kažkas, kas linki tau gero“.

Pats pavadinimas klausytoją tarsi „pakabina“ filosofinių ieškojimų erdvėje. Radau bruožų, pratęsiančių kompozitorės stilių: kažkiek minimalistinio komponavimo, O.Balakausko įtakos aidai, poetiškas lyriškumas ir stipri emocinė išraiška. Tik gal šis opusas kiek ekspresyvesnis ir gilesnis, lyginant su paskutiniųjų metų L.Narvilaitės darbais. Įtaigus L.Grodnikaitės dainavimas, manyčiau, labai prisidėjo prie šios kompozicijos sėkmės.

Koncertą efektingai užbaigė N.Rotos (mums žinomas kaip muzikos F.Felinio filmams kompozitorius) koncertas styginių orkestrui, sumirgėjęs įvairiausiomis nuotaikomis ir vaizdais. Kaip įprasta, jame derėjo vaikiškas naivumas ir groteskas, dainingos melodijos ir sudėtingi fugato epizodai.

Palangiškio fotoparoda – Rusijoje

Palangiškio fotoparoda – Rusijoje

Rita Bočiulytė

Palangiškis fotografas Adas Sendrauskas šiemet pavasarį fotografavo Novgorodo (Rusija) vienuolynuose – tai liudija Novgorode surengta jo fotografijų paroda.

Ado Sendrausko fotografijos iš ciklo „Geroji Novgorodo žemės žinia”.
A.Sendrausko 90 fotodarbų paroda „Geroji Novgorodo žemės žinia” iki liepos vidurio veikia Novgorodo valstybiniame kultūros muziejuje. Iš ten liepos 15-ąją iškeliaus į Sankt Peterburgą – po rekonstrukcijos atnaujintą Lietuvos konsulatą. O spalį ji bus eksponuojama Maskvoje – arba Jurgio Baltrušaičio namuose, arba Rusijos fotomenininkų sąjungos galerijoje „Fotosojūz”.

„Ją pamatę Rusijos fotomenininkai priėmė mane į savo kūrybinę sąjungą. Tai lietuvio požiūris į stačiatikių tikėjimą, jų vienuolynus. Ten fotografuoti sunku pakliūti net rusams, reikia specialaus palaiminimo. Parašiau laišką Novgorodo vyskupui, pusmetį laukiau, bet jį gavau”, – neslėpė džiaugsmo A.Sendrauskas.

Jis fotografavo šešiuose Novgorodo žemės vienuolynuose, ten gyveno daugiau nei savaitę. Grįžęs į Lietuvą parengė parodą ir nuvežė ją į Novgorodo muziejų. „Neaprėpiama erdvė, keista šviesa, platybė ir dvasingumas. Jokių šiukšlių. Toks buvo mano tikslas”, – sakė fotografas.

Iš kur toks lietuvio, gimusio Notėnų kaime, Plungės rajone, ir nuo kūdikystės gyvenančio Palangoje, susidomėjimas Novgorodo žeme ir stačiatikių tikėjimu? „Didysis Novgorodas mano gyvenime buvo lemtingas, – tvirtino fotografas. – 1975-aisiais aš važiavau ten tyrinėti Feofano Graiko freskų. Ten 1976-1978 metais tarnavau sovietų armijoje. Ten vedžiau ir ten gimė du iš trijų mano sūnų. Novgorode surengiau pirmąsias savo fotografijų parodas… 2009-aisiais Novgorodui sukaks 1150 metų. Sparčiai atstatomi, restauruojami jo vienuolynai, soborai ir cerkvės. Žinomam paminklui „Rusijos tūkstantmetis”, kuriame pavaizduoti ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Algirdas, Gediminas ir Vytautas, šiemet sukanka 145 metai. Visa tai mane paskatino imtis šio naujo kūrybinio projekto. Fotoparoda „Geroji Novgorodo žemės žinia” – mano padėka Novgorodui, jo žmonėms už mūsų dvasinį ir kultūrinį tapsmą”.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1997-ųjų A.Sendrauskas Palangoje vadovauja individualiajai įmonei „Palangos fotocentras”, 2003-iaisiais įkūrė „Palangos Fotoklubą 750”. 1976-aisiais jis baigė Vilniaus technologijos technikumą. 1981 metais mokėsi fototechnikos specialybės Maskvos politechnikume. 1985 metais įgijo kino ir fotografijos specialybę Sankt Peterburgo kultūros institute. Nuo 1974-ųjų nuolat dalyvauja parodose, surengė apie tris dešimtis autorinių parodų, eskponuotų Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Novgorode.

Prieš mėnesį A.Sendrauskas išleido fotoalbumą apie Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, dedikuotą jos 100-mečiui.

Klaipėdos kultūros istorijos puslapiai: Antano Gustaičio 100-metis

Klaipėdos kultūros istorijos puslapiai: Antano Gustaičio 100-metis

Raimondas Kančas

Antanas Gustaitis – poetas, dramaturgas, Klaipėdos radiofono vadovas, kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet mini klaipėdiečiai ir prisimena jo darbus mieste prie jūros.

Antanas Gustaitis (1907-1990) žinomas ne tik kaip poetas ir dramaturgas. Jis vadovavo pirmajam Klaipėdos radijui.
Reikėjo radijo stoties

1923 metais Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, kuris, remiantis tarptautiniais aktais, įgavo krašto autonominį statusą. Tačiau nuo pat krašto prijungimo prie Lietuvos savo teises reiškė jėgos, remiamos Vokietijos, organizuodavusios antilietuvišką ir antivalstybinę veiklą. Iškilo būtinybė imtis radikalių priemonių šiems išpuoliams atremti.

Kova už valstybingumą, tautiškumą, lietuvybę buvo įnirtinga. Dar 1922 metais choras „Aida“ pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, tapusią pirmuoju lietuvių muzikų sukurtu spektakliu. 1923 metais kompozitorius Stasys Šimkus įsteigė Klaipėdos konservatoriją. 1935 metais Šiaulių teatro aktorių trupė buvo perkelta į Klaipėdą, o tais pačiais metais buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas.

Klaipėdiečiai domėjosi ir Kauno radiofono veikla bei puoselėjo viltį, kad ir uostamiestyje būtų pastatyta radijo stotis, kuri pagyvintų politinį ir kultūrinį gyvenimą. 1927 metais Klaipėdos konservatorijos direktorius S.Šimkus sukvietė vietos įstaigų atstovų ir ekspertų pasitarimą, kuriame buvo konstatuota, kad pajūriui reikalinga radijo stotis.

Klaipėdoje – radiofonas

Radiofono įkūrimo klausimas pradėtas spręsti 1935 metais, kai buvo paskirtos lėšos. Pašto valdyba buvo įpareigota rūpintis radijo stoties pastatymu, todėl nedelsdama pradėjo vesti derybas su įvairiomis firmomis. Buvo pasirinktas Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas (VEF). Radijo stotį pagal inžinieriaus Klaudijaus Duž-Dušausko projektą buvo nuspręsta statyti už miesto, žemėje, kuri priklausė Žemės ūkio bankui.

Klaipėdoje, nutarus kurti radiofoną, reikėjo radijo stoties vadovo. 1936 metais Stasys Blinstrubas buvo paskirtas jos viršininku, rūpinosi antenos pertvarka, kuri jos skleidžiamus signalus turėjo nukreipti į žemyną, t.y. į Didžiąją Lietuvą. Kovo 11-ąją latvių ir lietuvių specialistai pradėjo bandymus. Stiebus stočiai pastatė Paštų valdyba. Mikrofonas ir studija buvo Klaipėdos pašto rūmuose. Stoties pastatymas, studijos įrengimas, kiti darbai kainavo daugiau nei pusę milijono litų.

Klaipėdos radiofono transliacijos oficialiai pradėtos 1936 metų gegužės 28-ąją. Anot Juozo Zykaus, kartu su latviais montavusio įrenginius, didžiąją dalį klaipėdiečių programos sudarė Kauno valstybinio radiofono reguliariai transliuojama programa. „Lietuvos aidas“ rašė, kad Klaipėdos radijo stotis oficialiai buvo atidaryta tik 1936 m. rugsėjo 14-ąją. Atidarymo ir pašventinimo iškilmės buvo transliuojamos per Kauno ir Klaipėdos radijo stotis.

Pareigoms tiko

A. Gustaitis – suvalkietis, gimęs 1907 m. kovo 12-ąją, 1927 metais baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1928-1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą, germanistiką, pedagogiką ir iki 1936 metų dalyvavo įžymaus literatūros ir teatro kritiko, dramaturgo Balio Sruogos teatro seminare, studijavo teatro meną ir dramaturgiją. 1934-1936 metais A. Gustaitis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Lietuvos pašto valdybos vadovai jį čia surado ir pasiūlė vykti į besi-kuriantį Klaipėdos radiofoną bei jam vadovauti.

Specialistų komisija patikrino A. Gustaičio žinias ir konstatavo, kad šis „kalbamoms“ pareigoms tinka. Jo balsas, nors tembro atžvilgiu nebuvo labai turtingas, skaitė taisyklingai. Be to, jis gerai mokėjo vokiečių kalbą.

Pašto valdybos nutarimu, A. Gustaitis nuo 1936 metų balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. Jis priklausė dviems to meto žinyboms: pašto valdybai, kuri mokėjo atlyginimą, ir Valstybės radiofonui, su kuriuo reikėjo derinti programų turinį.

Derino interesus

Subtilaus humoro jausmo, šmaikštaus žodžio meistras, kompetentingas, energingas, tik ką trisdešimtmetį perkopęs žmogus, ne „šišioniškis“ (stengtasi išvengti galimų konfliktinių situacijų – aut. past.) A. Gustaitis labai aktyviai įsijungė į jam patikėtą darbą: savo veiklą derino su Klaipėdos krašto gubernatūra, visuomeninėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis. Jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad dėl A. Gustaičio kandidatūros į Klaipėdos radiofono vadovo postą neapsirikta. Jis puikiai derino lietuvių ir vokiečių interesus, įtvirtino lietuviškos programos pozicijas.

Klaipėdos radiofone buvo sukurta specifinė Klaipėdos krašto gyventojų tautinius bei religinius poreikius tenkinanti programų struktūra. Buvo transliuojama vietos informacija, Klaipėdos krašto jaunimo valandėlės, krašto organizacijų suvažiavimai, pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis, įvairios paskaitos, vietos spaudos apžvalgos. Muzikinėse radiofono programose buvo viešinama Klaipėdos konservatorijos veikla.

Kūrybiniam darbui Radiofono vadovas sutelkė pajėgų bendradarbių bei talkininkų būrį: A. Braką, V. Bakūną, M. Geležinį, J. Kačinską, S. Sodeiką, M. Purvinį, dr. J. Remeiką, J. Stikliorių, M. Šležą, B. Česnį, P. Andriušį, S. Dagį, V. Sidzikauską.

Nutraukė naciai

Ilgokai A. Gustaitis programas rengė vienas. Vėliau informacijas vokiečių kalba pradėjo skaityti vietinis pedagogas Povilas Lokys. A. Gustaitis buvo vienintelis etatinis Radiofono darbuotojas. Tik po pusės metų, nuo gruodžio 1 dienos pranešėju pradėjo dirbti poetas Henrikas Radauskas (oficialiai – antros eilės techniku ), kurį Radiofono vadovas pasikvietė iš Kauno. Beveik po pusantrų metų, nuo 1938 metų gegužės 1 dienos iki pat Klaipėdos okupacijos – 1939 metų kovo 22 dienos, Radiofono studijoje klaipėdiškiai girdėjo režisieriaus ir vertėjo, tuometinio Klaipėdos teatro aktoriaus Juozo Grybausko balsą.

Klaipėdos radiofono laidos greitai susilaukė palankaus klausytojų dėmesio ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Žemaitijoje, kituose Lietuvos regionuose. Tačiau kasdien politinė situacija darėsi vis grėsmingesnė. 1939 metų kovo 22 dienos rytmetį į Radiofoną įsiveržę vokiečių kariškiai ir vietiniai naciai nutraukė programos transliaciją. Tarnautojai buvo pašalinti, ir Radiofonas perėjo vokiečių žinion.

Mirė Bostone

A. Gustaitis lietuvių kultūros ir literatūros kontekste yra svari figūra – kaip humoristinės, satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radiofoninę dramaturgiją. Pirmajam Lietuvos marionečių (lėlių) teatrui, vadovaujamam dailininko Stasio Ušinskio, jis parašė pjesę „Silvestras Dūdelė“, penkių veiksmų komediją „Slogučiai“ (provincijos valdininkijos gyvenimas), pastatytą Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje 1937 metų kovo 26 dieną (rež. R. Juknevičius, dail. V.Palaima, komp. J. Kačinskas).

A.Gustaitis buvo aktyvus leidinių „7 meno dienos“, „Lietuvos žinios“, „Kūryba“, klaipėdiečių „Vakarų“, „Keleivio“ bendradarbis.

Jis – vienintelis lietuvių rašytojas, kuriam teko dirbti trijuose Lietuvos radiofonuose. Svarbiausias iš šių darbų, be abejo, – kūrybinė ir organizacinė veikla Klaipėdos radiofone. Po uostamiesčio aneksijos jis vadovavo Kauno radiofono informacijos tarnybai, 1939 metais buvo paskirtas Vilniaus radiofono vadovu, 1940-1941 metais vadovavo Vilniaus dramos teatrui, o vėliau vėl grįžo į Kauno radiofoną.

Artinantis Antrojo pasaulinio karo frontui A.Gustaitis pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais atvyko į JAV ir apsistojo Bostone. Tiek Vokietijoje, tiek JAV jis buvo aktyvus literatūros vakarų dalyvis, kartu su žymiais lietuvių kultūros veikėjais Bernardu Brazdžioniu, Pulgiu Andriušiu, Henriku Kačinsku, Stasiu Santvaru važinėjo po lietuvių gyvenamąsias vietoves Amerikoje ir Kanadoje. Gyvendamas JAV išleido keletą humoristinių eilėraščių knygų, paliko pluoštą prisiminimų apie lietuvių rašytojus. Poetas dramaturgas A.Gustaitis mirė 1990 metų gegužės 19 dieną Bostone.

Rengia K.Donelaičio paminėjimo programą

Rengia K.Donelaičio paminėjimo programą

2014-aisiais bus minimas poeto Kristijono Donelaičio, padėjusio pagrindus grožinei lietuvių literatūrai, 300 metų jubiliejus, kuriam pradėta ruoštis jau dabar.

Kovo pabaigoje Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija prie LR Seimo sudarė K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo grupę, kuri per vienerius metus turi parengti valstybinės programos projektą. Grupei vadovauja prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Grupė jau buvo susirinkusi į pirmąjį posėdį. “Siekdami parengti kuo platesnę ir įvairialypę paminėjimo programą, norime surinkti pasiūlymus ir idėjas iš suinteresuotų kultūros, visuomeninių įstaigų, – sakė grupės narė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė. – Suprantama, detalus renginių projektų parengimas pareikalaus daugiau laiko, tačiau jau dabar norėtume sukaupti bent pradinę idėjų duomenų bazę”.

Anot jos, ypač svarbu, kad aktyviai šioje programoje dalyvautų Klaipėdos miesto ir krašto institucijos. “Paminint K.Donelaitį, galime rasti puikią progą prisiminti ir įprasminti savo gimtojo krašto istoriją, kultūrą, literatūrą”, – įsitikinusi žinoma Klaipėdos krašto praeities tyrinėtoja.

„Klaipėdos“ inf.

Pilis su „Šermukšnio” vėliava

Pilis su „Šermukšnio” vėliava

Gitana Gugevičiūtė

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdoje vykusio XIV tarptautinio teatrų festivalio įspūdžiai jau kiek priblėso, bet nesunyko. Liko noras pašlovinti tą, kuriam šovė į galvą mintis teatrų festivalį „Šermukšnis“ atskirti nuo Jūros šventės. Padėkoti įsileidusiems į Klaipėdos Pilies muziejų ir jo prieigas margus teatro pavidalus ir formas – trijų dienų programa džiugino žanrine, kokybine įvairove ir malonia betarpiška atmosfera, kurią kūrė ir festivalio organizatoriai, ir jo žiūrovai.

Visi ženklai liudijo, kad piliavietę „okupavo“ atraktyvus „Šermukšnio” festivalis. Klaipėdos Pilies teatro „Zodiako ženklai“ įsitaisė ant Pilies muziejaus stogo.
Viliojo įvairove

Šiemetinio festivalio dalyviai – Lietuvos Nacionalinis dramos teatras (Vilnius), Daugpilio rusų dramos teatras (Latvija), Kauno Mažasis teatras, Kauno dramos teatras, Lenkų šokio teatras (Poznanė) ir teatras AKT iš Lenkijos (Varšuva), daug klaipėdiečių kolektyvų (pantomimos teatras „A“, Klaipėdos šokio teatras, teatro trupai Gliukai ir kt.).

Būta reginių, pritaikytų ir specialiai sukurtų konkrečiai erdvei; reginių, pažadinusių snaudžiančias krantines, pilies pamatus ar muziejaus stogą.

Nestigo spektaklių, trumpam pabėgusių iš scenos dėžutės ir žaviai prisitaikiusių neįprastoje erdvėje. Įdomu, kad festivalyje netrūko progų ne tik regėti, bet ir klausytis, įsiklausyti į tekstą, įsigilinti į aktorinius darbus.

Eklektiškoje jo programoje atsirado vietos ir kaukių paradams, ir „Porcelianinėms vestuvėms“, ir ožkai su ožiukais, ir žemaitiško kulinarinio paveldo reklamai, ir tyliam monologui apie paprastas kasdienybės prasmes, kurias esame linkę pamiršti.

Štai ir priartėjau prie pagrindinės festivalio programos aptarimo.

Per maža įtampos

Režisierės Marijos Misiūnaitės spektaklis pagal britų dramaturgo Lee Halo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ – tai autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas. Beviltišką savo gyvenimą, tėvų santykius, lėtą mirimą devynerių metų mergaitė iškalba šviesiai, be jokio graudulingumo ir savigailos.

Įtaigioje, „negirdimoje“ kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzikos atmosferoje aktorės Neringos Bulotaitės vaidyba atrodė veik be priekaištų (tik gal kiek per daug infantilumo ir per maža įtampos). O štai tekstą pernelyg iliustruojanti režisūra (kaip ir lengvas nuobodis, kylantis iš pasyvios ezoterinės retorikos), nenorom kliuvo. Nors nekliudė justi iš spektaklio sklindančios šilumos.

Alekso Mažono „laisvo elgesio mergina“ piliavietėje buvo tik vienas iš egzotiškų gyvenimo teatro personažų.
Filosofija su šaržu

Festivalio meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda žiūrovams pristatė Kauno dramos teatre 2006-aisiais režisuotą spektaklį Thomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Giedrius Puskunigis), kuriame vaidina Goda Piktytė, Daiva Stubraitė ir Sigitas Šidlauskas.

Pjesėje XX a. filosofijos genijaus Ludviko Vitgenšteino savęs ir pasaulio suvokimo drama skleidžiasi namų aplinkoje. Kuris iš jų trijų – turtingos giminės palikuonių – yra teisesnis, nelaimingesnis? Vyriausioji sesuo, įnirtingai blizginanti šeimos sidabrą ir porcelianą, besistengianti uoliai pildyti kiekvieną brolio kaprizą (kad ir savo pačios išgalvotą)? Jaunėlė, prislėgta monotonijos, maukianti taurę po taurės? Liudvikas, vienatvės mėgėjas, nuolat tempiamas į tariamą šeimos rojų; mokantis vertinti, mėgautis, atskirti tikrus dalykus nuo šlamšto?..

Nors kupiną įtampos dramaturginę medžiagą režisierius interpretuoja kasdieniškai, šaržuoti vaidmenys, lengvi scenografiniai štrichai sėkmingai atskleidžia nesusikalbėjimo ir skirtybių keliamą įtampą.

Vyriškas žvilgsnis

Mintys apie įtikinamą ar neįtikinamą, tinkamą ar netinkamą režisūrinę pjesės interpretaciją kilo žiūrint Kauno Mažojo teatro pasididžiavimą – skandalingąjį spektaklį „Katytė P“ (režisierius Vytautas Balsys, dailininkė Inga Kažemėkienė).

Vaikučiams, kuriuos atsivedė mamos, tikriausiai suintriguotos švelnaus pavadinimo „katytė“, keturių vyrų kalbėjimas apie vaginą neatrodė įdomus.

Bet tikrieji spektaklio adresatai – „išranki ir drąsi publika“ – nenusivylė. Evės Ensler pjesę „Vaginos monologai“ vaidinantys aktoriai – Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas bei Saulius Bagaliūnas – meistriškai demonstravo „išimtinai vyrišką žvilgsnį“ į daugiavardį, įvairiakvapį, įvairiaformį objektą, vadinamą Vagina. Juk pasakoti apie menstruacijas, prievartą, gimdymą, moteriškas seksualines pãtirtis vyriškam naratoriui kitaip nei juokaujant, parodijuojant, švelniai šaipantis, neišeitų? Atrodytų lėkšta, paviršutiniška, nepatogu, nuobodu?..

Tikriausiai dėl visų šių ir dar kelių priežasčių vaginos stilizuotų kontūrų fone surengiamas tikras maskaradas su kažkokiais pingvinų kostiumais. Tekstas leidžiasi būti skaitomas ir taip.

Per veikėjų atvertį

Su Kauno dramos teatre pastatyta Gintarės Adomaitytės pjese „Balta katė juodoje Aliaskoje“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografas Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė, kompozitorius Rokas Radzevičius) susitikau antrą kartą. Teko matyti šios pjesės skaitymus pernai Kaune vykusioje šiuolaikinės dramaturgijos Panoramoje.

Spektaklio sumanymas liko toks pats – pjesės skaitymas. Tik vaidyba, turinys apaugo scenografiją – daiktais ir daikčiukais, kuriais žaidžia (įgarsina, kuria spektaklio garsų partitūrą) radijo vaidinimo režisierės vaidmenį atliekanti Vilija Grigaitytė. Žiūrovas regi radijo spektaklio kūrimo procesą: trys pagrindiniai aktoriai (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė), sėdintys studijoje (izoliuoti vienas nuo kito kabinose), tiesiog skaito pjesę; spektaklio režisierė procesą papildo garsais, arba stabdo procesą pastabomis. Žodžiu – pakiliai ir energingai „vadovauja paradui“.

Spektaklio gyvybė gimsta ne per veiksmą, o per psichinę veikėjų atvertį. Įdomiausia, kad šitaip modeliuojant spektaklį atsiskleidžia kur kas gilesnė kasdienybės, o ne skaitomoje pjesėje užrašyta drama: Liucijos Rukšnaitytės vaidinama skaitovė savo mažutėlio vaidmens laikosi įsitvėrusi kaip skęstantis šiaudo. Kelių frazių vaidmeniui – it mylimajam – atiduoda visą save… Kodėl? Atsakymas lieka tarp eilučių.

Klaipėdos Pilies teatras „Porcelianines vestuves“ iškėlė ant stogo.
Tarsi iš nieko

Kaip savotiškas pleištas tarp dviejų komentaro ir festivalio dalių įsispraudė Beno Šarkos ugnies vaidenimas be ugnies „Skersai ir išilgai“.

Beno tikėjimas tuo, ką daro, didžiausią meno ir teatro analfabetą priverčia ką nors jausti ir galvoti.

Mačiau, kaip po spektaklio jaunuoliai guminėmis šlepetėmis ir baltomis kojinaitėmis čiupinėjo improvizuotą lanką.

Susižavėję!

„Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu.

Du vakarus Danės krantinėje šėlo lenkai. Teatro AKT iš Varšuvos spektaklis „Chick-stick“ (režisierius Antoni Pogorzelski) greičiausiai patenkino dviejų tipų žiūrovų – teatro meno ir šou reginių mėgėjų – skonį. Pirmiesiems skirta pirmoji spektaklio dalis – labai preciziška, tiksliai mizanscenuota. Antroji dalis – cirkas: ugnis, kojūkai, žongliravimas su ugnimi, fejerverkai… „Chick-stick“– tai spektaklis, gimstantis „iš nieko“. Iš komiškos situacijos, kai keturi seniai mėgina susėsti ant suoliuko, ant kurio telpa tik trys užpakaliai…

Beno Šarkos „Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu. Nerijaus Jankausko nuotraukos
Įtraukė publiką

Ilgametę festivalių patirtį turintis (nuo 1976-ųjų dalyvauja Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos, JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių festivaliuose) Lenkų šokio teatras iš Poznanės pribloškė įspūdingų apimčių šokio spektakliu „Karnavalo ir gavėnios kov@“ (autorė, choreografė, režisierė Eva Vycickovska, dizaineris Bohdanas Cieslakas, kompozitorius Zbignievas Lovzylas). Spėju, kad vaizdas nuo „Božegraikos“ kalnelio turėjo būti efektingas, bet tikrai žinau, kad šalia metalinių platformų stovėjusieji nenuobodžiavo ir greitai suprato esą organiška vaidinimo dalis.

Žiūrovai, užpildę tuštumas tarp metalinių pakylų, tapo savotiška priedanga aktoriams, kurie beveik nematomai palikdavo vieną sceną ir taip pat nematomai atsirasdavo kitoje; su keistu jauduliu galėjo trauktis iš kelio trimetrinėms figūroms – veidą po gobtuvu paslėpusiai Gavėniai ir ryškiam Karnavalui – nebyliai kovojantiems dėl „įtakos zonų“.

Buvimas šalia „veiksmo“ suteikė galimybę rinktis žiūrėjimo kampą ir foną. Subtilus šokėjų grimas, jų įdomūs kostiumai, tvirti kūnai, erotiška choreografija, technovakarėlio nuotaika, mirties ir gimties santuoka susiplakė į vientisą hipnotizuojantį reginį.

Režisierė Rūta Bunikytė misteriją „Kvadratai“ kūrė drauge su choreografe Agnija Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio trupe bei Klaipėdos universiteto studentais. Nežinia, kas kam daugiau padėjo – ar aplinka spektakliui, ar spektaklis aplinkai, bet atmosferoje zvimbė nenusakoma įtampa.

Galbūt tokie festivaliniai projektai režisierei, neturinčiai ypatingų sąlygų kurti, padeda neprarasti formos, tačiau sunku apie juos adekvačiai kalbėti, kai prieš akis tebestovi spektaklis „Ne aš“. Vis dėlto tai dar vienas įrodymas, kad R.Bunikytės gebėjimas kalbėti per vaizdą, skoningai surežisuoti mizanscenas, iš abstrahuotų scenų sudėlioti kažkokį konkretesnį turinį turintį spektaklį yra ne atsitiktinumas, o talentas.

Leiskime bręsti

Nėra malonu kalbėti apie nusivylimus. Būtų patogiausia teigti, kad reikia visokių vaizdų, nes juk ir publika įvairi.

Bet ir kantriausia publika (sakau neabejodama) sunkiai ištvėrė Daugpilio rusų dramos teatro dviejų dalių komediją Aleksandro Korovkino kūrinio motyvais „Lėlė nuotakai“ (režisierė Vera Chramnikova, scenografija ir kostiumai Ivo Folkmanio, Mairitos Folkmanės, muzikos konsultantas Arturas Uškanas).

Tokį teatrą jau esame pamiršę ir tarp vietinių mėgėjų teatrų galėtume aptikti kur kas išradingiau režisuotų buitinių pjeselių. „Gerti ar negerti?“, „Ar įvyks skelbtos vestuvės?“ ir panašūs klausimai, sprendžiami spektaklyje, nustoja dominti nuo pirmųjų buitinio primityvizmo akordų, iš kurių jis ir sukomponuotas.

Festivalio „Šermukšnis“ metu debiutavęs Klaipėdos šokio teatras suteikė viltį, kad miestas praturtės dar vienu azartiškų jaunų žmonių meno kolektyvu. Tačiau trupės meno vadovui norėtųsi palinkėti drąsiau naudoti savo paties kūrybinius išteklius ir sumanymus, o ne „cituoti“ (žodis „plagijuoti“ jau ant liežuvio galo) kažkieno sugalvotus veiksmo organizavimo principus, ištisas mizanscenas… Daugiau apie Povilo Fokino šokio spektaklį „Milonga Del Angel“ nekalbėsiu, nors patirtas šokas jau atlėgo.

„Nėra namų be dūmų“, – teigia liaudies išmintis. Tad festivalyje, kuriame liepsnoja fakelai ir laužai, vienas kitas dūmelis yra kaip ir savaime suprantamas (neklysta tik nieko nedarantys)…

Ir nors 14 metų festivaliui – tai ištisa epopėja, šiemetinis „Šermukšnis“ pasirodė kaip veržlus, gyvybingas, smalsus ir pozityviai pretenzingas jaunuolis. Leiskime jam bręsti.

Svetimi marškiniai ir kūrybiniai mainai

Svetimi marškiniai ir kūrybiniai mainai

Ignas Kazakevičius

Baroti galerija švenčia 15 metų sukaktį. Paroda “Kūrybinės transformacijos” žada intrigą. Kiekvienam švenčiančiam dalyviui pasiūlyta persiversti per galvą ir pasimatuoti kolegos marškinius. Kaip? Tiesiog prisiminti, kad, be įvaldyto grožio kūrimo technikų, siužetų paslapčių, šalia egzistuoja ir kiti menai, daug nekalbėti apie jų sintezę, o išbandyti save anapus sau įprastos dailės.

Susikeitė kaukėmis

Tapytojai fotografavo ir kūrė skulptūras, gobelenus, koliažus, o fotografai tapė, keramikai audė tekstilę, juvelyrai liejo akvareles… Parodoje dalyvauja 23 menininkai, 9 iš jų – klaipėdiečiai. Tai nuolatiniai Baroti galerijos autoriai. Penkiolika metų kartu. Kartu kūryboje ir kasdienėje rutinoje. Kartu už apvaliojo stalo ir reformatoriai, ir idėjų generatoriai, prima balerinos ir arlekinai. Kurie puotai įpusėjus susikeičia kaukėmis. Ir vis dar neatsibosta mums žiūrovams, mums – sau patiems ir mums – kolegoms.

Romo Klimavičiaus „Interjeras juodame kvadrate“ ir „Bučinys“.

Transformerių idėja vertinga ir dėl menininko kūrybinės savigarbos pakutenimo. T.y., jei nekuriate kažkaip kitaip savo sferoje, tai pabandykite įsiveržti į kitą atmosferą. Čia tarsi skolinatės, tarsi atrandate, tarsi stebite, tarsi tai jau buvo jūsų, tik kažkur užkišote į kūrybinį stalčių.

Laikas prisiminti ir tai, kad sąvoka „menininkas“ platesnė nei „dailininkas“. Juk retam pakanka vien išmokto ir dabar daromo. Autorių nesąmoningai pradeda įkvėpti kitos meno sferos, įkvepia galimybė savo idėją realizuoti kitoje medžiagoje, išbandyti laisvesnę išraišką (ir neįkąs pavydūs cecho broliai, o kaimynams tu ne konkurentas). Kita magija, taip sakant.

Radikulitas ir harmonija

Apžvelgus ryškėja dvi tendencijos. Vieni autoriai savo idėjas, įprastus motyvus perkelia į tos kitos materijos pasaulį. Kita autorių grupė tenkinasi tiesiog kitokia kūryba nei įpratome matyti, ar asociatyviai JĄ ir JUOS tapatinti.

Apie pirmuosius. Rytis Martinionis galbūt keramikos ėmėsi todėl, kad tapytos figūros tūris atrodo ne taip įtaigiai kaip paminkytos. O galbūt pasirinkimą lėmė genai – brolis keramikas?.. Šiuose Ryčio objektuose (o kodėl kitąkart jų nepaglazūravus tuo įkyriu oranžiniu, be kurio neapsieina reta autoriaus drobė) itin apčiuopiami tie miego greitumo epochos personažai.

Pirmojoje menininkų kategorijoje labiausiai į akis krinta medžiagos „valdymas“. Tinkamai panaudojamas jis itin paveikus ypač kai kalbame apie šį projektą – akciją. Antai Darius Vaičekauskas – vėl naujame amplua. Ir tikrai sėkmingai eksploatuoja naudingąsias etnokultūros iškasenas – karpinius, kurių džiunglėse įkurdina savo pamėgtus herojus Če Gevarą, kaukolytes, smegenis laisvinančią žolytę ir kt. Kultą vykusiai derina su kultu. Tik gal sėkmingesnė versija butų triptikas vietoj vieno darbo ir graffiti imituojantis spalvotas fonas.

Virginijus Viningas tokius pat radikulito susuktus ir varvančius personažus parodo puikiai mokąs ne tik tapyti, bet ir skulptūrinti. Ir spalvos viningiškos – bukai šlykšti mėlyna („Mėlynieji imtynininkai“), erzinanti raudona ir anonimiška balta („Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“). Dviejų spalvų kombinacijų ir maišinio audinio su klijais visai pakanka personažams atgaivinti. Juos regis vėl būtų galima sėkmingai tapyti. O jeigu toliau… Nutapytus – vėl į skulptūrą, objektus – vėl į tapybą? Tobula harmonija. A?

Kiaulė ir pasaka

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius gaivalų kovas perkelia į fotografijos ringą. Jeigu tikėtume paveikslo pavadinimu, „Autoportrete“ jis bučiuojasi su kiaule. Nors ant partnerės (partnerio?) galvos parašyta „love me“, mažai šiame akte meilės buvo, ir tos aistros, kuri vis dar pristato Vilmantą tapytoją. Išvada: su paršu jie pozuoja kieno nors kito tapybai.

Kas dar renkasi fotografiją? Jei kalbėsime apie Vidą Bizauską, tai jo fotografijose tiek pat koralinės lyrikos, kiek ir juvelyrikoje. O štai Lino Liandzbergio fotopaveiksliukai apie lego kaladyčių gyvenimą atrodo liūdnokai. Maži formatukai, neryškios ir nerišlios fotografijos, kalbančios apie nieką…

Šurmulio šeimininkas Isroildžonas Barotis be ypatingų pastangų (juk esama mito, kad kūryba – tai kančia?) perkelia keramikos dekorą į tapybą. Perkelia mistinių elementų ir žmogaus sargybinio derinį. Su faktūra ir motyvu. Azijos.

Klaudijus Petrulis nuo tapybos peršoko prie koliažo rinkinukų. Socialinių, idėjinių, žaisliukinių, militaristinių. Kažkas kita, bet prasčiau padaryta…

Jūratė Mykolaitytė pateikė gobeleną – kiltą – koliažą, bet be siurrealizmo, nebent tikėtumėte, kad galima prisisegti jo sagomis ir paskraidyti. Ir fly sau į seno Vilniaus pasaką, ir su kiekvienu kilometru dūlėsi kaip tie tapytojos paveikslų paslaptingi rūmai, ir dangaus trupiniai byrės tau iš kišenių grumstais molinais, nes pasakos iš pasakos išsivežti negalima… Ir kai imsi Kristi, pataikysi į Algio Griškevičiaus „Krentančio“ apsauginį sietą, iš karklų vytelių nupintą, nepažįstamo skrajūno inkilą besaugantį. Įdomūs tie Algio objektai, kupini sodietiško konceptualizmo, tokie gardai pasaulio vaizdą reginčiam nuo savo slenksčio horizonto. Na, tokie epiniai krepšeliai. Apie žmogų, jo sodą, jo katiną gauruotą, jo akmenį kuprotą, apie sakmę žalio liepto, kuris žino, kas paslėpta vandeny, kelyje prie Woonded knee.

Algio Griškevičiaus objektas „Krentantis“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

 

Pjaustiniai ir vinys

O kieno čia kūriniai? Kęstučio Grigaliūno, grafiko. Tačiau jis eksponuoja „magic box“ su aplikacijomis, faneros pjaustiniais. Ir daro tai paraleliai, ir gana seniai. Taigi ką jis čia veikia, koncepcijai netinkąs? Garbės svečias? Nesupraskite neteisingai, jo kūriniai parodą labai praturtina, tačiau norisi absoliučių kūrybinių transformacijų. Tarkim, tegul Kęstutis lieja akvarelę, kaip kad Aurimas Anusas. O jam, kaip kristalų briaunų žinovui, tiktų a la Vrubelio demoniškų paveikslų struktūra. Bet turbūt net velnias bijo su Aurimu prasidėti…

Grafikė Laisvydė Šalčiūtė „Kodeksą“ sudėjo iš raštą imituojančių surūdijusių vinių. Konkretu ir peržaidimas žymu. Juk įdomiau yra stebėti menininko polinkį daryti kitaip, nei jo mažiau pažįstamos (nors ne kartą eksponuotos) kūrybos kampus.

O kitame kampe – Remigijus Treigys su XX a. pabaigos „Gėle“. Siūlau nuoširdžiai. Įsivaizduokite Remigijų tapantį gėlę. Su visu vazonu, nesvarbu, kad gėlė jame ne pati gražiausia, ir kažkoks niekingas audinys fone… Tradicinis lietuviškas neva žalio ir raudono derinys… Galėjo, be abejo, nutapyti specialiai projektui, juk ir naujų gėlių rūšių atsirado… Fotografiją „daro“ šiandien visi. Bet kad fotografas imtų tapyti?.. R.Treigys šioje kompanijoje atrodo mažiausiai linkęs į eksperimentą, bet… kas žino, kas žino…

Atrastas bendravimo stilius

Kas atrasta per 15 metų? Naujos koncepcijos? Nauji menininkai? Ypatingi žanrai? Meno pateikimo formos? Nei viena, nei kita, nei antra ar ketvirta. Tiesiog bendravimo stilius. Kuomet užėjęs į galeriją nenusivilsi pateikiamo meno kokybe. Kas ką besakytų, tai vienintelė galerija nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, kurioje gali įsigyti ir klasikų kūrinių, ir tokiais netrukus tapsiančiųkų, susipažinti su komercinės dailės pagrindais, ir tais, kurie ją kuria. Sistema labai paprasta – YRA tai, kas dabar populiaru, madinga ir naudinga.

Jei kalbėsime apie projektus, kuriuose, kaip ir pastarajame, nebuvo nė vieno ypatingo kūrinio, nėra parodos vinies, tačiau yra daug gerų kūrinių. Tai – bendra daugumos Lietuvos galerijų tendencija, nes dalyvauja tie patys menininkai, o galerijos neremia eksperimentų.

Todėl ši paroda ataidi iki mūsų kaip 15-tas gyvybingas galerinio pulso tvinksis. Kiek jų ten paprastas mirtingasis turi? 60, 70? Turime laiko tobulėti?

Festivaliniai šokio projektai: nuo surogato iki įspūdingos misterijos

Festivaliniai šokio projektai: nuo surogato iki įspūdingos misterijos

Violeta Milvydienė

14-ąjį kartą Klaipėdoje surengtame tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis” šiemet parodyti net keli choreografiniai projektai – šiuolaikinio šokio spektaklius Klaipėdos piliavietėje birželio 7-9 dienomis pristatė du uostamiesčio choreografai bei teatralai iš Lenkijos.

Trūko originalumo

Programoje neskelbta klaipėdiečio choreografo Povilo Fokino kompozicija „Milonga Del Angel” tiek pasirinkta A.Piacolos muzika, tiek pagrindiniu scenografijos elementu (pradžioje naudojamos kėdės), tiek šokio stilistika priminė A/CH teatro spektaklį „Tango in Fa”. Tik matyto nedrįsčiau pavadinti plagiatu, greičiau, atvirai ir tiesiogiai – surogatu. Kodėl?

Klaipėdiečių projektas „Kvadratai“ įkvėpė gyvybės pilies griuvėsiams. Atrodė, kad jie prikėlė savo vaiduoklius, kurie pasakojo savo gyvenimo istorijas.

Ogi todėl, kad minėtam A.Cholinos spektakliui neprilygstama nei atlikėjų skaičiumi, nei šokio technika, nei draminiu įprasminimu, emocijų intensyvumu. Visuma – nerišli neoklasikinio šokio bei tango elementų samplaika ar trūkčiojančių šiuolaikinio šokio stiliaus judesių bei „partero” derinių kartojimas – buvo labiau panaši į repeticiją, o ne į spektaklį su tam tikra idėja, kulminacija ir t. t.

Tiesa, intriga pradžioje lyg ir buvo juntama – trumpuose duetuose nuolat keičiama partnerė, – tačiau kiek vėliau ir ši pradingo, veiksmas neįgijo pagreičio, galop visai nuslopo. Pabaigoje keli vienodi junginiai, judant įvairiomis kryptimis ir atliekami visos grupės, gal įprasmino abstraktaus žanro idėją, kai nenaudojant realaus siužeto, sukuriama tam tikra atmosfera, siekiant sukelti kažkokią žiūrovo reakciją. Deja…

Vienintelis tarp septynių merginų jaunuolis anaiptol nebuvo ryškus lyderis – rodydamas ypatingas pastangas, šokėjas (Audrius Jakovlevas) kol kas nepasižymi įtaigiu judesiu ar uždegančiu temperamentu, specialistų žargonu tariant, „neveža” ir, akivaizdu, nerealizuoja choreografo duotos medžiagos. Juk publikai svarbus ne pats „darbas”, labiau – galutinis rezultatas.

Kūriniui aiškiai pritrūko originalesnės minties, įdomesnių sprendimų, išvystymo bei užbaigtumo. Ir vis dėlto… Pozityviu aspektu laikyčiau choreografo iššūkį ir ambicingą užmojį (turiu omenyje siekį suburti savo teatrą), taip pat džiugina geras Choreografijos katedros ugdytinių (studentės Giedrės Juškaitės ir absolventės Aušros Venskienės) pasirodymas.

Nepaprastas reginys

Stambesnės formos kūrinys – misterija „Kvadratai”apjungė kelias meno šakas – vaidybą, šokį, muziką ir dainą. Tokie ar panašūs spektakliai išpopuliarėjo dar viduramžių ir renesanso laikais, tik tuomet jie skleidė išskirtinai religines idėjas. Nuo XX a. pradžios misterija (iš graikų kalbos „mysterion” – paslaptis) traktuojama kaip simboline, alegorine ar istorine tema sukurtas dramos žanras.

Žinoma, šį kūrybinį darbą pirmiausia įveikė įstabiai romantiška aplinka – aktorių ir šokėjų judėjimo aikštelės „išdėliotos” Pilies muziejaus teritorijoje, po stogu, tačiau gryname ore, tiesiog ant duobėtos ar kalnuotos žemės, tiltelio, mediniuose bokšteliuose.

Nuo pirmosios akimirkos prikaustęs dėmesį spektaklio veiksmas (režisierė Rūta Bunikytė) sutelktas centre, kur pagrindinės figūros – Klaipėdos Pilies teatro aktoriai – sublimavo paslaptingą energiją, judėdami itin gyvai, išraiškingai ir įtaigiai.

Fragmentiškų, bet stilingai vientisų šiuolaikinio šokio kompozicijų (Pabudimas, Paradas, Laikas, Retro meilės istorija, Vienatvė, Baroko meilės istorija, Vestuvės) choreografiją kartu su Agnija Šeiko-Saruliene kūrę Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros III kurso studentai patys ją ir įkūnijo. Dialoguose, monologuose ar masiniuose epizoduose vyravo natūralumas, „neperspaustas” judesys, savotiškai hipnotizavo rimtis veiduose, kartu buvo jaučiama stipri vidinė atlikėjų jėga.

Reginį ryškiai papildė, suteikė jam ypatingą prasmę bei sakralumo choro „Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas) dainuojami kūriniai.

Unikali erdvė, emocionali aktorinio meistriškumo ir šiuolaikinio šokio plastikos sintezė, kūrėjų fantazijos lakumas bei išradingumas – pagrindinės ypatybės, apibūdinančios misteriją „Kvadratai”.

Iš Lenkijos – skirtingi

Vėlų pirmąjį ir paskutinįjį festivalio vakarą parodyti svečių iš kaimyninės Lenkijos spektakliai taip pat buvo labai skirtingi.

Euforinei renginio baigčiai labiau tinkančiu laikyčiau Varšuvos teatro AKT spektaklį „Chick-stick”, kuriame režisierius Anto-nis Pogorzelskis ir profesionalūs mimai itin vykusiai susiejo pantomimą, šokio ir cirko elementus, „paskanindami” juos humoro doze, efektingu ugnies šou, kontaktu su žiūrovais.

Tačiau festivalio uždarymui organizatoriai pasirinko Poznanės šokio teatro spektaklį „Karnavalo ir gavėnios kov@“. Jo autorė, režisierė ir choreografė Eva Vycickovska, atrodo, išbandė mūsų publikos (beje, jau išugdytos kultūringai laukti ir pagarbiai stebėti) kantrybę. Spektaklis atrodė pernelyg ištęstas, nuobodokas. Užtruko ir prologas, žmogystai – tamsos vaiduokliui su kojūkais „braidžiojant” tarp žiūrovų, iš lėto pavieniui ateinant atlikėjams.

Ant keturių pakylų solo, duetu, pas de trois ar pas de quatre pasirodantys šokėjai, reikia pripažinti, demonstravo gerą fizinį pasiruošimą, klasikinę techniką, gimnastinę plastiką. Tačiau nuolat keisdami savo šokio aikštelę, jie nuolat kartojo tą pačią kompoziciją. Galop visas gana gausus kolektyvas suėjo į vieną sceną, kuria pavirto draugėn sustumtos visos metalinės pakylos.

Dviejų spektaklio dramaturgijos dalių sąsajai pasitarnavo šviesų koncepcija, paskui – publikai pateiktas klausimas: „gavėnia ar karnavalas?”, nuskambėjęs kiek dirbtinai ir taip pat ilgai laukęs atsako.

Toliau vaizduota karnavalinė eisena, persunkta teatrališkumo elementais – pagal įvairių ritmų muziką (kompozitorius Zbignievas Lovzylas) buvo vaikščiojama lėtai arba kitaip – energingai, ekspresyviai, įmantriai – judama „podiumu” pirmyn-atgal, keičiami ekstravagantiški kostiumai (dizaineris Bohdanas Cieslakas). Taigi karnavalas „laimėjo” prieš gavėnią?!.

Pabaigai – nuoširdžiausia padėka „Šermukšnio” organizatoriams – Pilies teatrui, kultūros centrui „Žvejų rūmai” bei jų vadovams ir festivalio rėmėjams už nemokamai suteiktą progą leistis į pažintinę kelionę po šiuolaikinio teatro meno labirintus. O „aukštesnėms jėgoms” – už puikų orą.