Klaipėdos kultūros istorijos puslapiai: Antano Gustaičio 100-metis

Raimondas Kančas

Antanas Gustaitis – poetas, dramaturgas, Klaipėdos radiofono vadovas, kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet mini klaipėdiečiai ir prisimena jo darbus mieste prie jūros.

Antanas Gustaitis (1907-1990) žinomas ne tik kaip poetas ir dramaturgas. Jis vadovavo pirmajam Klaipėdos radijui.

1923 metais Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, kuris, remiantis tarptautiniais aktais, įgavo krašto autonominį statusą. Tačiau nuo pat krašto prijungimo prie Lietuvos savo teises reiškė jėgos, remiamos Vokietijos, organizuodavusios antilietuvišką ir antivalstybinę veiklą. Iškilo būtinybė imtis radikalių priemonių šiems išpuoliams atremti.

Kova už valstybingumą, tautiškumą, lietuvybę buvo įnirtinga. Dar 1922 metais choras „Aida“ pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, tapusią pirmuoju lietuvių muzikų sukurtu spektakliu. 1923 metais kompozitorius Stasys Šimkus įsteigė Klaipėdos konservatoriją. 1935 metais Šiaulių teatro aktorių trupė buvo perkelta į Klaipėdą, o tais pačiais metais buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas.

Klaipėdiečiai domėjosi ir Kauno radiofono veikla bei puoselėjo viltį, kad ir uostamiestyje būtų pastatyta radijo stotis, kuri pagyvintų politinį ir kultūrinį gyvenimą. 1927 metais Klaipėdos konservatorijos direktorius S.Šimkus sukvietė vietos įstaigų atstovų ir ekspertų pasitarimą, kuriame buvo konstatuota, kad pajūriui reikalinga radijo stotis.

Klaipėdoje – radiofonas

Radiofono įkūrimo klausimas pradėtas spręsti 1935 metais, kai buvo paskirtos lėšos. Pašto valdyba buvo įpareigota rūpintis radijo stoties pastatymu, todėl nedelsdama pradėjo vesti derybas su įvairiomis firmomis. Buvo pasirinktas Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas (VEF). Radijo stotį pagal inžinieriaus Klaudijaus Duž-Dušausko projektą buvo nuspręsta statyti už miesto, žemėje, kuri priklausė Žemės ūkio bankui.

Klaipėdoje, nutarus kurti radiofoną, reikėjo radijo stoties vadovo. 1936 metais Stasys Blinstrubas buvo paskirtas jos viršininku, rūpinosi antenos pertvarka, kuri jos skleidžiamus signalus turėjo nukreipti į žemyną, t.y. į Didžiąją Lietuvą. Kovo 11-ąją latvių ir lietuvių specialistai pradėjo bandymus. Stiebus stočiai pastatė Paštų valdyba. Mikrofonas ir studija buvo Klaipėdos pašto rūmuose. Stoties pastatymas, studijos įrengimas, kiti darbai kainavo daugiau nei pusę milijono litų.

Klaipėdos radiofono transliacijos oficialiai pradėtos 1936 metų gegužės 28-ąją. Anot Juozo Zykaus, kartu su latviais montavusio įrenginius, didžiąją dalį klaipėdiečių programos sudarė Kauno valstybinio radiofono reguliariai transliuojama programa. „Lietuvos aidas“ rašė, kad Klaipėdos radijo stotis oficialiai buvo atidaryta tik 1936 m. rugsėjo 14-ąją. Atidarymo ir pašventinimo iškilmės buvo transliuojamos per Kauno ir Klaipėdos radijo stotis.

Pareigoms tiko

A. Gustaitis – suvalkietis, gimęs 1907 m. kovo 12-ąją, 1927 metais baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1928-1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą, germanistiką, pedagogiką ir iki 1936 metų dalyvavo įžymaus literatūros ir teatro kritiko, dramaturgo Balio Sruogos teatro seminare, studijavo teatro meną ir dramaturgiją. 1934-1936 metais A. Gustaitis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Lietuvos pašto valdybos vadovai jį čia surado ir pasiūlė vykti į besi-kuriantį Klaipėdos radiofoną bei jam vadovauti.

Specialistų komisija patikrino A. Gustaičio žinias ir konstatavo, kad šis „kalbamoms“ pareigoms tinka. Jo balsas, nors tembro atžvilgiu nebuvo labai turtingas, skaitė taisyklingai. Be to, jis gerai mokėjo vokiečių kalbą.

Pašto valdybos nutarimu, A. Gustaitis nuo 1936 metų balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. Jis priklausė dviems to meto žinyboms: pašto valdybai, kuri mokėjo atlyginimą, ir Valstybės radiofonui, su kuriuo reikėjo derinti programų turinį.

Derino interesus

Subtilaus humoro jausmo, šmaikštaus žodžio meistras, kompetentingas, energingas, tik ką trisdešimtmetį perkopęs žmogus, ne „šišioniškis“ (stengtasi išvengti galimų konfliktinių situacijų – aut. past.) A. Gustaitis labai aktyviai įsijungė į jam patikėtą darbą: savo veiklą derino su Klaipėdos krašto gubernatūra, visuomeninėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis. Jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad dėl A. Gustaičio kandidatūros į Klaipėdos radiofono vadovo postą neapsirikta. Jis puikiai derino lietuvių ir vokiečių interesus, įtvirtino lietuviškos programos pozicijas.

Klaipėdos radiofone buvo sukurta specifinė Klaipėdos krašto gyventojų tautinius bei religinius poreikius tenkinanti programų struktūra. Buvo transliuojama vietos informacija, Klaipėdos krašto jaunimo valandėlės, krašto organizacijų suvažiavimai, pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis, įvairios paskaitos, vietos spaudos apžvalgos. Muzikinėse radiofono programose buvo viešinama Klaipėdos konservatorijos veikla.

Kūrybiniam darbui Radiofono vadovas sutelkė pajėgų bendradarbių bei talkininkų būrį: A. Braką, V. Bakūną, M. Geležinį, J. Kačinską, S. Sodeiką, M. Purvinį, dr. J. Remeiką, J. Stikliorių, M. Šležą, B. Česnį, P. Andriušį, S. Dagį, V. Sidzikauską.

Nutraukė naciai

Ilgokai A. Gustaitis programas rengė vienas. Vėliau informacijas vokiečių kalba pradėjo skaityti vietinis pedagogas Povilas Lokys. A. Gustaitis buvo vienintelis etatinis Radiofono darbuotojas. Tik po pusės metų, nuo gruodžio 1 dienos pranešėju pradėjo dirbti poetas Henrikas Radauskas (oficialiai – antros eilės techniku ), kurį Radiofono vadovas pasikvietė iš Kauno. Beveik po pusantrų metų, nuo 1938 metų gegužės 1 dienos iki pat Klaipėdos okupacijos – 1939 metų kovo 22 dienos, Radiofono studijoje klaipėdiškiai girdėjo režisieriaus ir vertėjo, tuometinio Klaipėdos teatro aktoriaus Juozo Grybausko balsą.

Klaipėdos radiofono laidos greitai susilaukė palankaus klausytojų dėmesio ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Žemaitijoje, kituose Lietuvos regionuose. Tačiau kasdien politinė situacija darėsi vis grėsmingesnė. 1939 metų kovo 22 dienos rytmetį į Radiofoną įsiveržę vokiečių kariškiai ir vietiniai naciai nutraukė programos transliaciją. Tarnautojai buvo pašalinti, ir Radiofonas perėjo vokiečių žinion.

Mirė Bostone

A. Gustaitis lietuvių kultūros ir literatūros kontekste yra svari figūra – kaip humoristinės, satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radiofoninę dramaturgiją. Pirmajam Lietuvos marionečių (lėlių) teatrui, vadovaujamam dailininko Stasio Ušinskio, jis parašė pjesę „Silvestras Dūdelė“, penkių veiksmų komediją „Slogučiai“ (provincijos valdininkijos gyvenimas), pastatytą Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje 1937 metų kovo 26 dieną (rež. R. Juknevičius, dail. V.Palaima, komp. J. Kačinskas).

A.Gustaitis buvo aktyvus leidinių „7 meno dienos“, „Lietuvos žinios“, „Kūryba“, klaipėdiečių „Vakarų“, „Keleivio“ bendradarbis.

Jis – vienintelis lietuvių rašytojas, kuriam teko dirbti trijuose Lietuvos radiofonuose. Svarbiausias iš šių darbų, be abejo, – kūrybinė ir organizacinė veikla Klaipėdos radiofone. Po uostamiesčio aneksijos jis vadovavo Kauno radiofono informacijos tarnybai, 1939 metais buvo paskirtas Vilniaus radiofono vadovu, 1940-1941 metais vadovavo Vilniaus dramos teatrui, o vėliau vėl grįžo į Kauno radiofoną.

Artinantis Antrojo pasaulinio karo frontui A.Gustaitis pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais atvyko į JAV ir apsistojo Bostone. Tiek Vokietijoje, tiek JAV jis buvo aktyvus literatūros vakarų dalyvis, kartu su žymiais lietuvių kultūros veikėjais Bernardu Brazdžioniu, Pulgiu Andriušiu, Henriku Kačinsku, Stasiu Santvaru važinėjo po lietuvių gyvenamąsias vietoves Amerikoje ir Kanadoje. Gyvendamas JAV išleido keletą humoristinių eilėraščių knygų, paliko pluoštą prisiminimų apie lietuvių rašytojus. Poetas dramaturgas A.Gustaitis mirė 1990 metų gegužės 19 dieną Bostone.

Rengia K.Donelaičio paminėjimo programą

2014-aisiais bus minimas poeto Kristijono Donelaičio, padėjusio pagrindus grožinei lietuvių literatūrai, 300 metų jubiliejus, kuriam pradėta ruoštis jau dabar.

Kovo pabaigoje Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija prie LR Seimo sudarė K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo grupę, kuri per vienerius metus turi parengti valstybinės programos projektą. Grupei vadovauja prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Grupė jau buvo susirinkusi į pirmąjį posėdį. “Siekdami parengti kuo platesnę ir įvairialypę paminėjimo programą, norime surinkti pasiūlymus ir idėjas iš suinteresuotų kultūros, visuomeninių įstaigų, – sakė grupės narė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė. – Suprantama, detalus renginių projektų parengimas pareikalaus daugiau laiko, tačiau jau dabar norėtume sukaupti bent pradinę idėjų duomenų bazę”.

Anot jos, ypač svarbu, kad aktyviai šioje programoje dalyvautų Klaipėdos miesto ir krašto institucijos. “Paminint K.Donelaitį, galime rasti puikią progą prisiminti ir įprasminti savo gimtojo krašto istoriją, kultūrą, literatūrą”, – įsitikinusi žinoma Klaipėdos krašto praeities tyrinėtoja.

„Klaipėdos“ inf.

Pilis su „Šermukšnio” vėliava

Gitana Gugevičiūtė

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdoje vykusio XIV tarptautinio teatrų festivalio įspūdžiai jau kiek priblėso, bet nesunyko. Liko noras pašlovinti tą, kuriam šovė į galvą mintis teatrų festivalį „Šermukšnis“ atskirti nuo Jūros šventės. Padėkoti įsileidusiems į Klaipėdos Pilies muziejų ir jo prieigas margus teatro pavidalus ir formas – trijų dienų programa džiugino žanrine, kokybine įvairove ir malonia betarpiška atmosfera, kurią kūrė ir festivalio organizatoriai, ir jo žiūrovai.

Visi ženklai liudijo, kad piliavietę „okupavo“ atraktyvus „Šermukšnio” festivalis. Klaipėdos Pilies teatro „Zodiako ženklai“ įsitaisė ant Pilies muziejaus stogo.

Šiemetinio festivalio dalyviai – Lietuvos Nacionalinis dramos teatras (Vilnius), Daugpilio rusų dramos teatras (Latvija), Kauno Mažasis teatras, Kauno dramos teatras, Lenkų šokio teatras (Poznanė) ir teatras AKT iš Lenkijos (Varšuva), daug klaipėdiečių kolektyvų (pantomimos teatras „A“, Klaipėdos šokio teatras, teatro trupai Gliukai ir kt.).

Būta reginių, pritaikytų ir specialiai sukurtų konkrečiai erdvei; reginių, pažadinusių snaudžiančias krantines, pilies pamatus ar muziejaus stogą.

Nestigo spektaklių, trumpam pabėgusių iš scenos dėžutės ir žaviai prisitaikiusių neįprastoje erdvėje. Įdomu, kad festivalyje netrūko progų ne tik regėti, bet ir klausytis, įsiklausyti į tekstą, įsigilinti į aktorinius darbus.

Eklektiškoje jo programoje atsirado vietos ir kaukių paradams, ir „Porcelianinėms vestuvėms“, ir ožkai su ožiukais, ir žemaitiško kulinarinio paveldo reklamai, ir tyliam monologui apie paprastas kasdienybės prasmes, kurias esame linkę pamiršti.

Štai ir priartėjau prie pagrindinės festivalio programos aptarimo.

Per maža įtampos

Režisierės Marijos Misiūnaitės spektaklis pagal britų dramaturgo Lee Halo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ – tai autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas. Beviltišką savo gyvenimą, tėvų santykius, lėtą mirimą devynerių metų mergaitė iškalba šviesiai, be jokio graudulingumo ir savigailos.

Įtaigioje, „negirdimoje“ kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzikos atmosferoje aktorės Neringos Bulotaitės vaidyba atrodė veik be priekaištų (tik gal kiek per daug infantilumo ir per maža įtampos). O štai tekstą pernelyg iliustruojanti režisūra (kaip ir lengvas nuobodis, kylantis iš pasyvios ezoterinės retorikos), nenorom kliuvo. Nors nekliudė justi iš spektaklio sklindančios šilumos.

Alekso Mažono „laisvo elgesio mergina“ piliavietėje buvo tik vienas iš egzotiškų gyvenimo teatro personažų.

Festivalio meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda žiūrovams pristatė Kauno dramos teatre 2006-aisiais režisuotą spektaklį Thomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Giedrius Puskunigis), kuriame vaidina Goda Piktytė, Daiva Stubraitė ir Sigitas Šidlauskas.

Pjesėje XX a. filosofijos genijaus Ludviko Vitgenšteino savęs ir pasaulio suvokimo drama skleidžiasi namų aplinkoje. Kuris iš jų trijų – turtingos giminės palikuonių – yra teisesnis, nelaimingesnis? Vyriausioji sesuo, įnirtingai blizginanti šeimos sidabrą ir porcelianą, besistengianti uoliai pildyti kiekvieną brolio kaprizą (kad ir savo pačios išgalvotą)? Jaunėlė, prislėgta monotonijos, maukianti taurę po taurės? Liudvikas, vienatvės mėgėjas, nuolat tempiamas į tariamą šeimos rojų; mokantis vertinti, mėgautis, atskirti tikrus dalykus nuo šlamšto?..

Nors kupiną įtampos dramaturginę medžiagą režisierius interpretuoja kasdieniškai, šaržuoti vaidmenys, lengvi scenografiniai štrichai sėkmingai atskleidžia nesusikalbėjimo ir skirtybių keliamą įtampą.

Vyriškas žvilgsnis

Mintys apie įtikinamą ar neįtikinamą, tinkamą ar netinkamą režisūrinę pjesės interpretaciją kilo žiūrint Kauno Mažojo teatro pasididžiavimą – skandalingąjį spektaklį „Katytė P“ (režisierius Vytautas Balsys, dailininkė Inga Kažemėkienė).

Vaikučiams, kuriuos atsivedė mamos, tikriausiai suintriguotos švelnaus pavadinimo „katytė“, keturių vyrų kalbėjimas apie vaginą neatrodė įdomus.

Bet tikrieji spektaklio adresatai – „išranki ir drąsi publika“ – nenusivylė. Evės Ensler pjesę „Vaginos monologai“ vaidinantys aktoriai – Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas bei Saulius Bagaliūnas – meistriškai demonstravo „išimtinai vyrišką žvilgsnį“ į daugiavardį, įvairiakvapį, įvairiaformį objektą, vadinamą Vagina. Juk pasakoti apie menstruacijas, prievartą, gimdymą, moteriškas seksualines pãtirtis vyriškam naratoriui kitaip nei juokaujant, parodijuojant, švelniai šaipantis, neišeitų? Atrodytų lėkšta, paviršutiniška, nepatogu, nuobodu?..

Tikriausiai dėl visų šių ir dar kelių priežasčių vaginos stilizuotų kontūrų fone surengiamas tikras maskaradas su kažkokiais pingvinų kostiumais. Tekstas leidžiasi būti skaitomas ir taip.

Per veikėjų atvertį

Su Kauno dramos teatre pastatyta Gintarės Adomaitytės pjese „Balta katė juodoje Aliaskoje“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografas Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė, kompozitorius Rokas Radzevičius) susitikau antrą kartą. Teko matyti šios pjesės skaitymus pernai Kaune vykusioje šiuolaikinės dramaturgijos Panoramoje.

Spektaklio sumanymas liko toks pats – pjesės skaitymas. Tik vaidyba, turinys apaugo scenografiją – daiktais ir daikčiukais, kuriais žaidžia (įgarsina, kuria spektaklio garsų partitūrą) radijo vaidinimo režisierės vaidmenį atliekanti Vilija Grigaitytė. Žiūrovas regi radijo spektaklio kūrimo procesą: trys pagrindiniai aktoriai (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė), sėdintys studijoje (izoliuoti vienas nuo kito kabinose), tiesiog skaito pjesę; spektaklio režisierė procesą papildo garsais, arba stabdo procesą pastabomis. Žodžiu – pakiliai ir energingai „vadovauja paradui“.

Spektaklio gyvybė gimsta ne per veiksmą, o per psichinę veikėjų atvertį. Įdomiausia, kad šitaip modeliuojant spektaklį atsiskleidžia kur kas gilesnė kasdienybės, o ne skaitomoje pjesėje užrašyta drama: Liucijos Rukšnaitytės vaidinama skaitovė savo mažutėlio vaidmens laikosi įsitvėrusi kaip skęstantis šiaudo. Kelių frazių vaidmeniui – it mylimajam – atiduoda visą save… Kodėl? Atsakymas lieka tarp eilučių.

Klaipėdos Pilies teatras „Porcelianines vestuves“ iškėlė ant stogo.

Kaip savotiškas pleištas tarp dviejų komentaro ir festivalio dalių įsispraudė Beno Šarkos ugnies vaidenimas be ugnies „Skersai ir išilgai“.

Beno tikėjimas tuo, ką daro, didžiausią meno ir teatro analfabetą priverčia ką nors jausti ir galvoti.

Mačiau, kaip po spektaklio jaunuoliai guminėmis šlepetėmis ir baltomis kojinaitėmis čiupinėjo improvizuotą lanką.

Susižavėję!

„Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu.

Du vakarus Danės krantinėje šėlo lenkai. Teatro AKT iš Varšuvos spektaklis „Chick-stick“ (režisierius Antoni Pogorzelski) greičiausiai patenkino dviejų tipų žiūrovų – teatro meno ir šou reginių mėgėjų – skonį. Pirmiesiems skirta pirmoji spektaklio dalis – labai preciziška, tiksliai mizanscenuota. Antroji dalis – cirkas: ugnis, kojūkai, žongliravimas su ugnimi, fejerverkai… „Chick-stick“– tai spektaklis, gimstantis „iš nieko“. Iš komiškos situacijos, kai keturi seniai mėgina susėsti ant suoliuko, ant kurio telpa tik trys užpakaliai…

Beno Šarkos „Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Ilgametę festivalių patirtį turintis (nuo 1976-ųjų dalyvauja Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos, JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių festivaliuose) Lenkų šokio teatras iš Poznanės pribloškė įspūdingų apimčių šokio spektakliu „Karnavalo ir gavėnios kov@“ (autorė, choreografė, režisierė Eva Vycickovska, dizaineris Bohdanas Cieslakas, kompozitorius Zbignievas Lovzylas). Spėju, kad vaizdas nuo „Božegraikos“ kalnelio turėjo būti efektingas, bet tikrai žinau, kad šalia metalinių platformų stovėjusieji nenuobodžiavo ir greitai suprato esą organiška vaidinimo dalis.

Žiūrovai, užpildę tuštumas tarp metalinių pakylų, tapo savotiška priedanga aktoriams, kurie beveik nematomai palikdavo vieną sceną ir taip pat nematomai atsirasdavo kitoje; su keistu jauduliu galėjo trauktis iš kelio trimetrinėms figūroms – veidą po gobtuvu paslėpusiai Gavėniai ir ryškiam Karnavalui – nebyliai kovojantiems dėl „įtakos zonų“.

Buvimas šalia „veiksmo“ suteikė galimybę rinktis žiūrėjimo kampą ir foną. Subtilus šokėjų grimas, jų įdomūs kostiumai, tvirti kūnai, erotiška choreografija, technovakarėlio nuotaika, mirties ir gimties santuoka susiplakė į vientisą hipnotizuojantį reginį.

Režisierė Rūta Bunikytė misteriją „Kvadratai“ kūrė drauge su choreografe Agnija Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio trupe bei Klaipėdos universiteto studentais. Nežinia, kas kam daugiau padėjo – ar aplinka spektakliui, ar spektaklis aplinkai, bet atmosferoje zvimbė nenusakoma įtampa.

Galbūt tokie festivaliniai projektai režisierei, neturinčiai ypatingų sąlygų kurti, padeda neprarasti formos, tačiau sunku apie juos adekvačiai kalbėti, kai prieš akis tebestovi spektaklis „Ne aš“. Vis dėlto tai dar vienas įrodymas, kad R.Bunikytės gebėjimas kalbėti per vaizdą, skoningai surežisuoti mizanscenas, iš abstrahuotų scenų sudėlioti kažkokį konkretesnį turinį turintį spektaklį yra ne atsitiktinumas, o talentas.

Leiskime bręsti

Nėra malonu kalbėti apie nusivylimus. Būtų patogiausia teigti, kad reikia visokių vaizdų, nes juk ir publika įvairi.

Bet ir kantriausia publika (sakau neabejodama) sunkiai ištvėrė Daugpilio rusų dramos teatro dviejų dalių komediją Aleksandro Korovkino kūrinio motyvais „Lėlė nuotakai“ (režisierė Vera Chramnikova, scenografija ir kostiumai Ivo Folkmanio, Mairitos Folkmanės, muzikos konsultantas Arturas Uškanas).

Tokį teatrą jau esame pamiršę ir tarp vietinių mėgėjų teatrų galėtume aptikti kur kas išradingiau režisuotų buitinių pjeselių. „Gerti ar negerti?“, „Ar įvyks skelbtos vestuvės?“ ir panašūs klausimai, sprendžiami spektaklyje, nustoja dominti nuo pirmųjų buitinio primityvizmo akordų, iš kurių jis ir sukomponuotas.

Festivalio „Šermukšnis“ metu debiutavęs Klaipėdos šokio teatras suteikė viltį, kad miestas praturtės dar vienu azartiškų jaunų žmonių meno kolektyvu. Tačiau trupės meno vadovui norėtųsi palinkėti drąsiau naudoti savo paties kūrybinius išteklius ir sumanymus, o ne „cituoti“ (žodis „plagijuoti“ jau ant liežuvio galo) kažkieno sugalvotus veiksmo organizavimo principus, ištisas mizanscenas… Daugiau apie Povilo Fokino šokio spektaklį „Milonga Del Angel“ nekalbėsiu, nors patirtas šokas jau atlėgo.

„Nėra namų be dūmų“, – teigia liaudies išmintis. Tad festivalyje, kuriame liepsnoja fakelai ir laužai, vienas kitas dūmelis yra kaip ir savaime suprantamas (neklysta tik nieko nedarantys)…

Ir nors 14 metų festivaliui – tai ištisa epopėja, šiemetinis „Šermukšnis“ pasirodė kaip veržlus, gyvybingas, smalsus ir pozityviai pretenzingas jaunuolis. Leiskime jam bręsti.

Svetimi marškiniai ir kūrybiniai mainai

Ignas Kazakevičius

Baroti galerija švenčia 15 metų sukaktį. Paroda “Kūrybinės transformacijos” žada intrigą. Kiekvienam švenčiančiam dalyviui pasiūlyta persiversti per galvą ir pasimatuoti kolegos marškinius. Kaip? Tiesiog prisiminti, kad, be įvaldyto grožio kūrimo technikų, siužetų paslapčių, šalia egzistuoja ir kiti menai, daug nekalbėti apie jų sintezę, o išbandyti save anapus sau įprastos dailės.

Susikeitė kaukėmis

Tapytojai fotografavo ir kūrė skulptūras, gobelenus, koliažus, o fotografai tapė, keramikai audė tekstilę, juvelyrai liejo akvareles… Parodoje dalyvauja 23 menininkai, 9 iš jų – klaipėdiečiai. Tai nuolatiniai Baroti galerijos autoriai. Penkiolika metų kartu. Kartu kūryboje ir kasdienėje rutinoje. Kartu už apvaliojo stalo ir reformatoriai, ir idėjų generatoriai, prima balerinos ir arlekinai. Kurie puotai įpusėjus susikeičia kaukėmis. Ir vis dar neatsibosta mums žiūrovams, mums – sau patiems ir mums – kolegoms.

Romo Klimavičiaus „Interjeras juodame kvadrate“ ir „Bučinys“.

Transformerių idėja vertinga ir dėl menininko kūrybinės savigarbos pakutenimo. T.y., jei nekuriate kažkaip kitaip savo sferoje, tai pabandykite įsiveržti į kitą atmosferą. Čia tarsi skolinatės, tarsi atrandate, tarsi stebite, tarsi tai jau buvo jūsų, tik kažkur užkišote į kūrybinį stalčių.

Laikas prisiminti ir tai, kad sąvoka „menininkas“ platesnė nei „dailininkas“. Juk retam pakanka vien išmokto ir dabar daromo. Autorių nesąmoningai pradeda įkvėpti kitos meno sferos, įkvepia galimybė savo idėją realizuoti kitoje medžiagoje, išbandyti laisvesnę išraišką (ir neįkąs pavydūs cecho broliai, o kaimynams tu ne konkurentas). Kita magija, taip sakant.

Radikulitas ir harmonija

Apžvelgus ryškėja dvi tendencijos. Vieni autoriai savo idėjas, įprastus motyvus perkelia į tos kitos materijos pasaulį. Kita autorių grupė tenkinasi tiesiog kitokia kūryba nei įpratome matyti, ar asociatyviai JĄ ir JUOS tapatinti.

Apie pirmuosius. Rytis Martinionis galbūt keramikos ėmėsi todėl, kad tapytos figūros tūris atrodo ne taip įtaigiai kaip paminkytos. O galbūt pasirinkimą lėmė genai – brolis keramikas?.. Šiuose Ryčio objektuose (o kodėl kitąkart jų nepaglazūravus tuo įkyriu oranžiniu, be kurio neapsieina reta autoriaus drobė) itin apčiuopiami tie miego greitumo epochos personažai.

Pirmojoje menininkų kategorijoje labiausiai į akis krinta medžiagos „valdymas“. Tinkamai panaudojamas jis itin paveikus ypač kai kalbame apie šį projektą – akciją. Antai Darius Vaičekauskas – vėl naujame amplua. Ir tikrai sėkmingai eksploatuoja naudingąsias etnokultūros iškasenas – karpinius, kurių džiunglėse įkurdina savo pamėgtus herojus Če Gevarą, kaukolytes, smegenis laisvinančią žolytę ir kt. Kultą vykusiai derina su kultu. Tik gal sėkmingesnė versija butų triptikas vietoj vieno darbo ir graffiti imituojantis spalvotas fonas.

Virginijus Viningas tokius pat radikulito susuktus ir varvančius personažus parodo puikiai mokąs ne tik tapyti, bet ir skulptūrinti. Ir spalvos viningiškos – bukai šlykšti mėlyna („Mėlynieji imtynininkai“), erzinanti raudona ir anonimiška balta („Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“). Dviejų spalvų kombinacijų ir maišinio audinio su klijais visai pakanka personažams atgaivinti. Juos regis vėl būtų galima sėkmingai tapyti. O jeigu toliau… Nutapytus – vėl į skulptūrą, objektus – vėl į tapybą? Tobula harmonija. A?

Kiaulė ir pasaka

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius gaivalų kovas perkelia į fotografijos ringą. Jeigu tikėtume paveikslo pavadinimu, „Autoportrete“ jis bučiuojasi su kiaule. Nors ant partnerės (partnerio?) galvos parašyta „love me“, mažai šiame akte meilės buvo, ir tos aistros, kuri vis dar pristato Vilmantą tapytoją. Išvada: su paršu jie pozuoja kieno nors kito tapybai.

Kas dar renkasi fotografiją? Jei kalbėsime apie Vidą Bizauską, tai jo fotografijose tiek pat koralinės lyrikos, kiek ir juvelyrikoje. O štai Lino Liandzbergio fotopaveiksliukai apie lego kaladyčių gyvenimą atrodo liūdnokai. Maži formatukai, neryškios ir nerišlios fotografijos, kalbančios apie nieką…

Šurmulio šeimininkas Isroildžonas Barotis be ypatingų pastangų (juk esama mito, kad kūryba – tai kančia?) perkelia keramikos dekorą į tapybą. Perkelia mistinių elementų ir žmogaus sargybinio derinį. Su faktūra ir motyvu. Azijos.

Klaudijus Petrulis nuo tapybos peršoko prie koliažo rinkinukų. Socialinių, idėjinių, žaisliukinių, militaristinių. Kažkas kita, bet prasčiau padaryta…

Jūratė Mykolaitytė pateikė gobeleną – kiltą – koliažą, bet be siurrealizmo, nebent tikėtumėte, kad galima prisisegti jo sagomis ir paskraidyti. Ir fly sau į seno Vilniaus pasaką, ir su kiekvienu kilometru dūlėsi kaip tie tapytojos paveikslų paslaptingi rūmai, ir dangaus trupiniai byrės tau iš kišenių grumstais molinais, nes pasakos iš pasakos išsivežti negalima… Ir kai imsi Kristi, pataikysi į Algio Griškevičiaus „Krentančio“ apsauginį sietą, iš karklų vytelių nupintą, nepažįstamo skrajūno inkilą besaugantį. Įdomūs tie Algio objektai, kupini sodietiško konceptualizmo, tokie gardai pasaulio vaizdą reginčiam nuo savo slenksčio horizonto. Na, tokie epiniai krepšeliai. Apie žmogų, jo sodą, jo katiną gauruotą, jo akmenį kuprotą, apie sakmę žalio liepto, kuris žino, kas paslėpta vandeny, kelyje prie Woonded knee.

Algio Griškevičiaus objektas „Krentantis“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

O kieno čia kūriniai? Kęstučio Grigaliūno, grafiko. Tačiau jis eksponuoja „magic box“ su aplikacijomis, faneros pjaustiniais. Ir daro tai paraleliai, ir gana seniai. Taigi ką jis čia veikia, koncepcijai netinkąs? Garbės svečias? Nesupraskite neteisingai, jo kūriniai parodą labai praturtina, tačiau norisi absoliučių kūrybinių transformacijų. Tarkim, tegul Kęstutis lieja akvarelę, kaip kad Aurimas Anusas. O jam, kaip kristalų briaunų žinovui, tiktų a la Vrubelio demoniškų paveikslų struktūra. Bet turbūt net velnias bijo su Aurimu prasidėti…

Grafikė Laisvydė Šalčiūtė „Kodeksą“ sudėjo iš raštą imituojančių surūdijusių vinių. Konkretu ir peržaidimas žymu. Juk įdomiau yra stebėti menininko polinkį daryti kitaip, nei jo mažiau pažįstamos (nors ne kartą eksponuotos) kūrybos kampus.

O kitame kampe – Remigijus Treigys su XX a. pabaigos „Gėle“. Siūlau nuoširdžiai. Įsivaizduokite Remigijų tapantį gėlę. Su visu vazonu, nesvarbu, kad gėlė jame ne pati gražiausia, ir kažkoks niekingas audinys fone… Tradicinis lietuviškas neva žalio ir raudono derinys… Galėjo, be abejo, nutapyti specialiai projektui, juk ir naujų gėlių rūšių atsirado… Fotografiją „daro“ šiandien visi. Bet kad fotografas imtų tapyti?.. R.Treigys šioje kompanijoje atrodo mažiausiai linkęs į eksperimentą, bet… kas žino, kas žino…

Atrastas bendravimo stilius

Kas atrasta per 15 metų? Naujos koncepcijos? Nauji menininkai? Ypatingi žanrai? Meno pateikimo formos? Nei viena, nei kita, nei antra ar ketvirta. Tiesiog bendravimo stilius. Kuomet užėjęs į galeriją nenusivilsi pateikiamo meno kokybe. Kas ką besakytų, tai vienintelė galerija nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, kurioje gali įsigyti ir klasikų kūrinių, ir tokiais netrukus tapsiančiųkų, susipažinti su komercinės dailės pagrindais, ir tais, kurie ją kuria. Sistema labai paprasta – YRA tai, kas dabar populiaru, madinga ir naudinga.

Jei kalbėsime apie projektus, kuriuose, kaip ir pastarajame, nebuvo nė vieno ypatingo kūrinio, nėra parodos vinies, tačiau yra daug gerų kūrinių. Tai – bendra daugumos Lietuvos galerijų tendencija, nes dalyvauja tie patys menininkai, o galerijos neremia eksperimentų.

Todėl ši paroda ataidi iki mūsų kaip 15-tas gyvybingas galerinio pulso tvinksis. Kiek jų ten paprastas mirtingasis turi? 60, 70? Turime laiko tobulėti?

Festivaliniai šokio projektai: nuo surogato iki įspūdingos misterijos

Violeta Milvydienė

14-ąjį kartą Klaipėdoje surengtame tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis” šiemet parodyti net keli choreografiniai projektai – šiuolaikinio šokio spektaklius Klaipėdos piliavietėje birželio 7-9 dienomis pristatė du uostamiesčio choreografai bei teatralai iš Lenkijos.

Trūko originalumo

Programoje neskelbta klaipėdiečio choreografo Povilo Fokino kompozicija „Milonga Del Angel” tiek pasirinkta A.Piacolos muzika, tiek pagrindiniu scenografijos elementu (pradžioje naudojamos kėdės), tiek šokio stilistika priminė A/CH teatro spektaklį „Tango in Fa”. Tik matyto nedrįsčiau pavadinti plagiatu, greičiau, atvirai ir tiesiogiai – surogatu. Kodėl?

Klaipėdiečių projektas „Kvadratai“ įkvėpė gyvybės pilies griuvėsiams. Atrodė, kad jie prikėlė savo vaiduoklius, kurie pasakojo savo gyvenimo istorijas.

Ogi todėl, kad minėtam A.Cholinos spektakliui neprilygstama nei atlikėjų skaičiumi, nei šokio technika, nei draminiu įprasminimu, emocijų intensyvumu. Visuma – nerišli neoklasikinio šokio bei tango elementų samplaika ar trūkčiojančių šiuolaikinio šokio stiliaus judesių bei „partero” derinių kartojimas – buvo labiau panaši į repeticiją, o ne į spektaklį su tam tikra idėja, kulminacija ir t. t.

Tiesa, intriga pradžioje lyg ir buvo juntama – trumpuose duetuose nuolat keičiama partnerė, – tačiau kiek vėliau ir ši pradingo, veiksmas neįgijo pagreičio, galop visai nuslopo. Pabaigoje keli vienodi junginiai, judant įvairiomis kryptimis ir atliekami visos grupės, gal įprasmino abstraktaus žanro idėją, kai nenaudojant realaus siužeto, sukuriama tam tikra atmosfera, siekiant sukelti kažkokią žiūrovo reakciją. Deja…

Vienintelis tarp septynių merginų jaunuolis anaiptol nebuvo ryškus lyderis – rodydamas ypatingas pastangas, šokėjas (Audrius Jakovlevas) kol kas nepasižymi įtaigiu judesiu ar uždegančiu temperamentu, specialistų žargonu tariant, „neveža” ir, akivaizdu, nerealizuoja choreografo duotos medžiagos. Juk publikai svarbus ne pats „darbas”, labiau – galutinis rezultatas.

Kūriniui aiškiai pritrūko originalesnės minties, įdomesnių sprendimų, išvystymo bei užbaigtumo. Ir vis dėlto… Pozityviu aspektu laikyčiau choreografo iššūkį ir ambicingą užmojį (turiu omenyje siekį suburti savo teatrą), taip pat džiugina geras Choreografijos katedros ugdytinių (studentės Giedrės Juškaitės ir absolventės Aušros Venskienės) pasirodymas.

Nepaprastas reginys

Stambesnės formos kūrinys – misterija „Kvadratai”apjungė kelias meno šakas – vaidybą, šokį, muziką ir dainą. Tokie ar panašūs spektakliai išpopuliarėjo dar viduramžių ir renesanso laikais, tik tuomet jie skleidė išskirtinai religines idėjas. Nuo XX a. pradžios misterija (iš graikų kalbos „mysterion” – paslaptis) traktuojama kaip simboline, alegorine ar istorine tema sukurtas dramos žanras.

Žinoma, šį kūrybinį darbą pirmiausia įveikė įstabiai romantiška aplinka – aktorių ir šokėjų judėjimo aikštelės „išdėliotos” Pilies muziejaus teritorijoje, po stogu, tačiau gryname ore, tiesiog ant duobėtos ar kalnuotos žemės, tiltelio, mediniuose bokšteliuose.

Nuo pirmosios akimirkos prikaustęs dėmesį spektaklio veiksmas (režisierė Rūta Bunikytė) sutelktas centre, kur pagrindinės figūros – Klaipėdos Pilies teatro aktoriai – sublimavo paslaptingą energiją, judėdami itin gyvai, išraiškingai ir įtaigiai.

Fragmentiškų, bet stilingai vientisų šiuolaikinio šokio kompozicijų (Pabudimas, Paradas, Laikas, Retro meilės istorija, Vienatvė, Baroko meilės istorija, Vestuvės) choreografiją kartu su Agnija Šeiko-Saruliene kūrę Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros III kurso studentai patys ją ir įkūnijo. Dialoguose, monologuose ar masiniuose epizoduose vyravo natūralumas, „neperspaustas” judesys, savotiškai hipnotizavo rimtis veiduose, kartu buvo jaučiama stipri vidinė atlikėjų jėga.

Reginį ryškiai papildė, suteikė jam ypatingą prasmę bei sakralumo choro „Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas) dainuojami kūriniai.

Unikali erdvė, emocionali aktorinio meistriškumo ir šiuolaikinio šokio plastikos sintezė, kūrėjų fantazijos lakumas bei išradingumas – pagrindinės ypatybės, apibūdinančios misteriją „Kvadratai”.

Iš Lenkijos – skirtingi

Vėlų pirmąjį ir paskutinįjį festivalio vakarą parodyti svečių iš kaimyninės Lenkijos spektakliai taip pat buvo labai skirtingi.

Euforinei renginio baigčiai labiau tinkančiu laikyčiau Varšuvos teatro AKT spektaklį „Chick-stick”, kuriame režisierius Anto-nis Pogorzelskis ir profesionalūs mimai itin vykusiai susiejo pantomimą, šokio ir cirko elementus, „paskanindami” juos humoro doze, efektingu ugnies šou, kontaktu su žiūrovais.

Tačiau festivalio uždarymui organizatoriai pasirinko Poznanės šokio teatro spektaklį „Karnavalo ir gavėnios kov@“. Jo autorė, režisierė ir choreografė Eva Vycickovska, atrodo, išbandė mūsų publikos (beje, jau išugdytos kultūringai laukti ir pagarbiai stebėti) kantrybę. Spektaklis atrodė pernelyg ištęstas, nuobodokas. Užtruko ir prologas, žmogystai – tamsos vaiduokliui su kojūkais „braidžiojant” tarp žiūrovų, iš lėto pavieniui ateinant atlikėjams.

Ant keturių pakylų solo, duetu, pas de trois ar pas de quatre pasirodantys šokėjai, reikia pripažinti, demonstravo gerą fizinį pasiruošimą, klasikinę techniką, gimnastinę plastiką. Tačiau nuolat keisdami savo šokio aikštelę, jie nuolat kartojo tą pačią kompoziciją. Galop visas gana gausus kolektyvas suėjo į vieną sceną, kuria pavirto draugėn sustumtos visos metalinės pakylos.

Dviejų spektaklio dramaturgijos dalių sąsajai pasitarnavo šviesų koncepcija, paskui – publikai pateiktas klausimas: „gavėnia ar karnavalas?”, nuskambėjęs kiek dirbtinai ir taip pat ilgai laukęs atsako.

Toliau vaizduota karnavalinė eisena, persunkta teatrališkumo elementais – pagal įvairių ritmų muziką (kompozitorius Zbignievas Lovzylas) buvo vaikščiojama lėtai arba kitaip – energingai, ekspresyviai, įmantriai – judama „podiumu” pirmyn-atgal, keičiami ekstravagantiški kostiumai (dizaineris Bohdanas Cieslakas). Taigi karnavalas „laimėjo” prieš gavėnią?!.

Pabaigai – nuoširdžiausia padėka „Šermukšnio” organizatoriams – Pilies teatrui, kultūros centrui „Žvejų rūmai” bei jų vadovams ir festivalio rėmėjams už nemokamai suteiktą progą leistis į pažintinę kelionę po šiuolaikinio teatro meno labirintus. O „aukštesnėms jėgoms” – už puikų orą.

Nebespėju…

Gytis Skudžinskas

Kaitrios saulės išvarginti meno gerbėjai uostamiestyje birželį turėjo beveik tobulą priebėgą – Klaipėdos fotografijos galeriją, kurioje tris savaites veikė jaunos fotografės Joanos Deltuvaitės autorinė paroda “Tą naktį, kurią nemiegojau…”.

Žvilgsnis, išvargintas intensyvios šviesos, čia paniro beveik į akliną tamsą, raumenys ir protas, įtempti kasdieniame bėgime, čia aptsipalaidavę, pasidavė monotoniškam ir neskubriam ritmui.

Privertė kalbėti

J.Deltuvaitė vėl privertė fotografijos mėgėjus, kritikus ir pačius fotografus kalbėti apie ją. Taip, apie Joaną buvo daug kalbama ir jai paskyrus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją už geriausią profesionalų debiutą. Kalbama po eilinėmis tampančių kelionių į svarbias ir konceptualias tarptautines parodas… Kalbama po šiemet išleisto ir nostalgiškais tapetais apvilkto katalogo pasirodymo…

O klaipėdiečiai pateko į dviprasmišką situaciją, nes ne visuomet jos fotografijos “perskaitomos” vietiniame kontekste, bet nepamirštama pabrėžti: “Ji – klaipėdietė”.

Šįkart vėl kalbama. Kalbėjimui yra kelios priežastys.

Pirmiausia sugrįždami į ištakas turėtume prisiminti, kad tai fotografė, aktyviai dirbti pradėjusi tik prieš ketverius metus, į fotografijos pasaulį įžengusi su Pauliaus Petraičio, Roko Prielgausko draugija. Šios grupės išskirtiniu bruožu galime laikyti labai asmeniško ir intymaus objekto fiksavimą ir analizę.

J.Deltuvaitė nuo minėtų autorių skiriasi tuo, kad kone visi jos darbai atlikti uždaroje privačioje zonoje. Tačiau tai niekuomet netampa narcizišku savo statuso ar pranašumo demonstravimu. Greičiau atvirkščiai: stebėdami Joanos fotografijas, suvokiame bendruomenines problemas, pasaulio inertiškumą ir savo nepajėgumą pakeisti tos globalios tėkmės kryptį. Būtent pačių kasdieniškiausių ir nepatrauklių vaizdų fiksavimo strategija sukelia daugiausia diskusijų po J.Deltuvaitės parodų.

Skubos laikais

Parodoje, veikusioje Klaipėdos fotografijos galerijoje, Joana vėl nežengė toliau nei nuosavo kambario ribos, bet itin aiškiai formulavo temą, paliečiančią visuotinės skubos laikais gyvenančius.

Ankstesnėse fotografijų serijose autorė daugiau ar mažiau apsiribodavo siauresniu probleminiu lauku: vartotojiškumo kritika, delokalizuoto gyvenimo analizė. Tuo tarpu “Tą naktį, kurią nemiegojau…” aktualizuoja šiandien bendrinę žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą.

Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, bet tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas “nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. O prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne. Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas. Pasak pačios parodos autorės: “…nepadeda nei galvojimas kaip čia negalvoti”.

Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu. Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Technika, kuri paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus – kas įkalinta fotoaparato atmintyje, tas nugalėta.

Instaliacijos sandas

Kita savybė, sukėlusi diskusijų audrą po parodos, pats jos eksponavimas. Ne itin patogi Klaipėdos fotografijos galerija šįkart patyrė stulbinančią transformaciją. Priešingai nei daugelis, J.Deltuvaitė nesiekė ekspoziciją priartinti prie “balto kubo” vizijos. Ji visai užtemdė patalpą juodomis marškomis.

Autorė it renesanso dailininkai, tapantys šventovės skliautus, nebandė perrėkti komplikuotos salės architektūros, bet visas nišas ir gegnes pavertė savo sąjungininkėmis. Žiūrovai erdvėje, balansuojančioje ant neregimybės ribos, buvo priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias. Fotografija šiuo atveju tapo tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Minėtas laikrodžio ritmas vertė kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę. Kiekvienas suvokėjas tapo parodos bendraautoriumi, nes išeities taškus žymintys fotografijų, garso ir pačios erdvės sprendimai siūlė vienintelę išeitį – pačiam atrasti tą nematerializuotą optimalią vietą, kurioje susijungtų nužymėtų punktyrų kryžkelė. Suvokėjo topologinė kompetencija ir intelektualinės nuostatos šiuo atveju tapo ne mažiau svarbūs nei autorės palikti riboženkliai.

Būtent tiksliai apibrėžta ir raiškiai artikuliuota parodos koncepcija išskiria J.Deltuvaitės kūrinius iš daugelio uostamiestyje eksponuojamų parodų. Gebėjimas neatsieti gyvenimiškų aktualijų ir meninės praktikos užtikrina, kad kūriniai tampa mūsų dienų artefaktais, dokumentais, įteisinančiais kritinio mąstymo ir matymo galimybę.

Monospektaklį vaidina JAV

Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė jau antras mėnuo su pasisekimu vaidina JAV.

Šiemet švenčianti kūrybinio darbo teatre 10-metį aktorė vasarį pasirodė naujame Klaipėdos Pilies teatro spektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“, kuriame sukūrė pagrindinį ir vienintelį Marijos vaidmenį.

Darijo Fo ir Frankos Ramė pjesę „A Women Alone“ – groteskišką komediją, tiesiog žaižaruojančią aštria satyra ir atvirumu, apie spalvingą ir keistą moterį, 40-metę namų šeimininkę, įkalintą jos pačios ir artimųjų sukurtame pragare, – į lietuvių kalbą išvertė ir pastatė režisierius Alvydas Vizgirda. Tai vieno aktoriaus spektaklis, kurį pavadinęs „Aš laukiu tavęs, mielasis“, režisierius jame vaidinti pakvietė Klaipėdos dramos teatro aktorę J.Puodėnaitę. Ji nebe pirmąsyk pasirodo šio režisieriaus spektakliuose, bet pirmąkart – pagrindiniame vaidmenyje. Monospektakliui originalią ir mobilią scenografiją bei kostiumus sukūrė Marta Vosyliūtė, roko elementų prisodrintą muziką parašė Jonas Jurkūnas.

Iki pavasario spektaklis sėkmingai rodytas Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje. Čia aktorę jame pamatė amerikiečiai ir pakvietė parodyti jį JAV.

„Aš laukiu tavęs, mielasis“ J.Puodėnaitė gegužės 25 ir 26 dienomis vaidino Denveryje, birželio 16-ąją – Niujorke, kitądien – Konektikute, birželio 29 ir 30 dienomis parodys Čikagos lietuviams.

Aktorės viešnagę JAV remia ir ją globoja Amerikos lietuvių draugija.

Fotografo dienoraštis

Vytautas V.Stanionis

Reklamos, reklamėlės, laikini statiniai, statinėliai bei visokios pašiūrės – laikina ir trapi būsena, keliaujant į Lietuvos rytdieną. Permainų jaudulys 2003 metų pavasarį išvedė į kelionę. Labai norėjosi fotografuoti Lietuvą. Pradėdamas jau žinojau, kad tai bus “Atsisveikinimo vaizdai” ir degiau fotografavimo aistra, o kai kurios anų dienų nuotaikos liko dienoraštyje.

Šeštadienis, balandžio 26

Surūdijęs arkinis sandėlis Trakų Vokėje gražus spalvomis ir savo likimu, kuris pagremžė skardą, plytas, stiklą, pakeitė išvaizdą, pasendino pirma laiko. Vengiu priekinio plano, pašalinių detalių. Noriu labai atviro artėjimo prie šio didelio daikto. Noriu įsiskverbti į jo gyvenimą. Kompoziciją prie dvaro reikia nors šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas. Labai gražios visos Aukštadvario trobelės, tik vėl reikia atrasti tą nežymų, saikingą išderinimą kompozicijoje. Ir be intuicijos čia niekaip neišsisuksi, nes kitaip viskas bus per daug teisinga, tiesmuka ir buka.

Pirmadienis, balandžio 27

Kriokialaukyje vakaro saulė sodriai nuspalvina sankryžos kompoziciją su stulpais, laidais, tvoromis, žolėmis… Peizažas, kuriame – buvimo ir nykimo ženklai. Jų daug, jais prisotintas visas vaizdas, bet komponuoti norisi subtiliai, kad nerikteltų koks nors priekinis planas ar šaiži spalva.

Sekmadienis, gegužės 11

Sekmadieninį fotografavimą Jiezne ir Prienuose trikdo besiniaukstantis dangus ir įkyri pavasario žaluma. Bet vis dar tikiu, kad reikia tęsti. Jaučiu, kad šių vaizdų labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.

Antradienis, birželio 31

Akys visą laiką ieško vaizdų. Kažkurią sekundės dalį smegenys fiksuoja situaciją prie autobusų stoties. Pro mikroautobuso langą šmėsteli šaligatviu einančių žmonių susidėstymas. Vaizdas nesugeba įsitvirtinti atmintyje. Tik šmėstelėjimas. Tik nuojauta, kad visa tai, ko ieškau, yra. Gal ir užslėpta, gal nedrąsiai pasirodo, gal ne kasdien, bet yra.

Penktadienis, liepos 4

Plati kamera racionalesnė. Reikia taupyti juostą, todėl labai atidžiai tikrinu vaizdą Vabalninko turgelyje. Moterys, prekiaujančios dėvėtais rūbais, įprastai sunerimę, bet šalia bendravimą lengvinanti Lora, moterys greitai nurimsta ir galiu laisvai dirbti. Vabalninke pilna namelių, pasmegusių žemėn, pakrypusių, išklibusių, mažais langeliais. Tikras muziejus. Atsirinkti reikia kruopščiai ir vėl be intuicijos nė žingsnio. Fotografavimui trukdo vidurdienio saulė. Vėliau miestelio lėtumui kitokią energiją atneša lietus. Į Vabalninką reikia sugrįžti rudenį vien dėl namo su mėlynu kryžiumi. O į Pasvalį gal nebūtina grįžti. Vakarėjant vaikštome su Lora po miestelį, fotografuoju šį bei tą, bet ne tą, ne taip…

Kūrybinei dienai pakanka dviejų plačių spalvotų juostų. Juodai balta šalia, bet su ja tik Loreta pabudusi iš miego mašinoje pasirodo graži ir egzistenciška lyjant lietui.

Sekmadienis, liepos 6

Subačius – Kupiškis – Pandėlys – Panemunis

Tarybiniais laikais Pandėlyje buvo sumūryta Garbės lenta. Kaip aikštės altorius. Darbštūs ir patikimi žmonės turėjo savo pavyzdžiu gausinti darbštumą ir patikimumą. Todėl jiems ir buvo skiriama vieta altoriuje. Taupumo sumetimais dabar šis statinys tapo skelbimų lenta su nauju pavadinimu “Informacija”. Ši metamorfozė tokia stebuklinga, kad beveik neabejoju dėl centrinės kompozicijos. Tiesiai į kaktą.

Merdintis Panemunis trijuose kadruose – jau nykuma, bet jos yra ir Kvietkuose, ir daugybėje kitų nykstančių gyvenviečių, kurias dar teks pamatyti. Dar nežinau kaip elgtis. Kaip fotografuoti. Kur rasti atramos taškus.

Pirmadienis, liepos 7

Rokiškis – Obeliai – Juodupė – Obeliai – Juodupė

Vakar, po mindauginių, vakarinėmis Pandėlio gatvelėmis ropinėjo namo įgėrę vyrai, saulė nuspalvino informacijos altorių ir seną šieno grėbtuvą, numestą žolėse. Jau neužteko šviesos fotografuoti siurrealistinius vaikų žaidimo daiktus, o rytas prasideda Juodupėje. Čia pagrindinės gatvės vis dar ‘Taikos’ ir ‘Pergalės’, fabriko sieną dar puošia šūkis ‘Tegyvuoja taika ir tautų draugystė’, ilgą bulvarinę gatvę – dvi gėlėms pritaikytos žaliai dažytos šiukšliadėžės. Prie kultūros namų šliejasi estetinio lavinimo centras, o cementinės darbininkės skulptūra prie šio kultūrnamio jau tikrai siurrealistinė. Stovi visa nušiurusi ir kvailai šypsosi. Baseinas, kuriame ji įkomponuota, kažkada, žinoma, buvo baseinu, gal ir su fontanu, nes kyšo kažkokie aprūdiję vamzdžiai. Kaip visa tai suvokti? Svarbiausia, kad aš nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Be to, visai neaišku, ar fotografavimas neįžeistų vietinių estetų. O ir seniūnija čia pat. Painiava. Ir labai čia niekur nepaskubėsi. Reikia galvoti, kas čia vyksta. Reikia grįžti į Obelius, vėl pasijausti neslapukaujančiu fotografu, susirankioti visus Obelių pasvirimus ir vėl – į Juodupę, prie skulptūros. Trys kadrai iš trijų pusių. Ir sprukti iš čia.

Antradienis, liepos 8

Biržai – Joniškėlis – Linkuva – Pakruojis – Rozalimas

Kompozicija išlaisvėja tik penktą fotografavimo dieną. Viskas pasislenka nuo centro, nuslysta žemyn, bet laikosi susikibę. Kol kas vengsiu žengti už ribos, kur prasideda destrukcija. Neaišku, kodėl, bet kai kada ir centras pats gražiausias, pats įtaigiausias. Dienos apšvietimas minkštas. Saulė – už lengvo debesėlio, ir atrodo, kad tokia diena, tokia šviesa itin palanki spalvai, miestelio fotografavimui, kūrybai. Gal tai vien subjektyvumai, bet kaip drabužis gula prie kūno, taip ši diena limpa prie akių ir išlaisvina fotografinį matymą.

Regis, kad penkios fotografavimo dienos – labai optimalu. Po to reikia viską patikrinti ir susikaupti naujai iškrovai.

Šeštadienis, liepos 12

Kopėčios praverčia Šeštokų gegežinkelio pervažoje. Fotografui gerai turėti kopėčias, bet eiti su kopėčiom per miestą?.. Kalvarijoje iš karto jaučiu uždarą kiemą ir žalsvas dėmes. Einant reikia tesiog laukti, kol akys pačios atras vaizdą. Kai jutimai veikia, nereikia daug vargintis galvojant ar tinka, ar patinka… Viskas vyksta savaime.

Po Romo fotografijų mano kūrybiniai judesiai atrodo vangūs, sotūs, apskačiuoti ir neidomūs.

Mano fotografija tvarkinga ir nuosaiki. Būti tokiame atvirame Romo kraujavime sudėtinga. Reikia kitaip gyventi.

Trečiadienis, liepos 16

Seda – Plateliai – Gintališkė – Salantai– Orvydai – Šateikiai – Plungė – Alsėdžiai

Plūsta vaizdai. Kaip jie derės vienas prie kito visiškai neaišku, bet tai vėliau. Dabar tegul plūsta. Kas eina į kadrą, tegul eina.

Ketvirtadienis, liepos 17

Vasaros kaitroje gęsta visi pojūčiai. Lieka tik rytiniai ir vakariniai fotografavimai. Kelionės nuovargis blukina įspūdžius. Sugebu fiksuoti tik efektingus dalykus. Kitkas slysta pro šalį. Bet dabar svarbu kuo daugiau surinkti vaizdų su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu.

Šeštadienis, liepos 26

Eišiškės – Šalčininkai – Dieveniškis – Šalčininkėliai

Pietryčių Lietuvoje viskas truputį kitaip. Kitaip papuošti kryžiai, kitaip šluojamos gatvės, bet tai irgi Lietuva. Čia daug neįprastų daiktų, kičo. Viską įsileidžiu. Rėkia spalvos, draskosi formos, bet leidžiu įeiti visai šiai antiestetikai. Tegul gyvena. Subtilybėms bus skirtos kitos dienos, kiti fotografavimai, kitos nuotaikos. Neįmanoma suprasti, ar visas šis fotografinis margumynas įgaus kokį nors suprantamesnį pavidalą, bet kaip matau, kaip jaučiu, – taip ir darau. Kaupiasi fotografinė patirtis, kaupiasi kadrai, bėga kilometrai. Vyksta didelė kūrybinė iškrova.

Sekmadienis, liepos 27

Trylikta liepos mėnesio fotografinė diena. Judicko sodyba – Pivašiūnai – Butrimonys

Vėl spalvos, kompozicijos, žmonės, sutikti kelionėje… Dabar lengviau su kompozicija. Gal tiesiog apsipratau su plačia kamera ir neskubėdamas galiu tyrinėti vaizdą, kol viskas sustoja šiek tik išderintoje, bet dar darnioje kompozicinėje erdvėje. Svarbu, kad nebūtų pagrindinių dalyvių. Visiems daiktams, spalvoms, šešėliams, gyviams turi būti vietos, ir kad niekas nieko negožtų, kad niekas nekonkuruotų. Gyventų savarankiškai, bet kartu.

Penktadienis, rugpjūčio 1

Žiežmariai – Žasliai – Vepriai – Deltuva – Ukmergė – Vidiškiai –Kavarskas – Taujėnai – Levaniškiai – Raguva – Miežiškiai – Panevėžys

Rytinis ir vakarinis fotografavimas sėkmingesni. Dieną per daug karščio, per daug saulės. Apsunksta visi judesiai, lėtėja reakcijos. Todėl rytiniuose Žiežmariuose tiksliai jaučiu kadrą. Kai pojūčiai sako, kad vaizdas turi krūvį, reikia suvokti, kurioje vietoje turi sustoti vaizdo ieškiklyje judanti kompozicija. Skubėti nebūtina, plati kamera diktuoja savo sąlygas. Greita reakcija reikalinga, kai į vaizdą įvažiuoja dviratininkas. Kurioje vietoje jis turi likti, ar iš viso jis reikalingas – spręsti reikia taip greitai, kad labiau lemia atsitiktinumas.

Vakare, svirduliuodamas iš nuovargio, Miežiškiuose fotografuoju lyg tiltą, lyg upę, lyg medį ar bažnyčią, o gal paskutinius saulės spindulius ir jaučiu dienos tiesą. Visos sėkmės ir nesėkmės susirenka į vieną būtiną dienos tiesą.

Šeštadienis, rugpjūčio 2

Troškūnai – Anykščiai – Rubikiai – Debeikiai – Svėdasai – Užpaliai – Ilčiukai – Dusetos – Suviekas –Turmantas – Dūkštas – Senasis Dūkštas

Rytiniai Troškūnai, rytiniai šešėliai, rytiniai alaus gėrėjai prie parduotuvės – visa tai dar suprantama ir pasiduoda fotografavimui. Dieną gausu įsisiūbuojančio kaimo turizmo vaizdų. Išdailintoje sodyboje panaikintas natūralus daiktų konfliktas. Visi tie dekoracijomis virtę vežimų ratai panašūs į balzamuotas mumijas. Iš jų atimta natūralaus išėjimo iš gyvenimo galimybė. Todėl važiuojame, stebime, grožimės, bet fotografuoti nėra ką. Tikresnis atrodo raudonas lėktuvėlis vaikų darželio žolėse tolimuose Suviekuose, prie Latvijos sienos.

Sekmadienis, rugpjūčio 3

Kuktiškės – Ignalina – Naujasis Daugėliškis – Tverečius – Adutiškis – Molėtai – Giedraičiai – Paberžė

Kelio fotografijoje sunku atspėti, kur ir kada laukia sėkmė. Ignalinoje visai nėra ką veikti, o Naujajame Daugėliškyje tiesiog svaigstu matydamas, kaip netikėtai kompozicijoje suranda savo vietas žmonės, grįžtantys iš bažnyčios. Atrodo, tuščiai dardame vieškeliu iki tolimojo Adutiškio, bet ten, plieskiant saulei, vėl jaučiu aikštės metafiziką ir akimirkos svaigulį. Gaila, kad nedaug sėkmių dieną, bet ką čia bepakeisi… Nebent fotografinių dienų kiekį.

Šeštadienis, rugpjūčio 9

Leipalingis – Kapčiamiestis – Veisiejai

Dzūkija atrodo išžiūrėta, išvažinėta, ir nieko čia naujai nepamatysi. Bet spalva ir šių metų polėkiai vėl kitaip atveria, regis, mintinai žinomus miestelius. Paskutiniam kadrui apsikabina trys Veisiejų pusvyriai, nušviesti vakaro saulės. Bendraujant viską išsprendžia tvirtas žinojimas, kad esu menininkas.

Šeštadienis, rugpjūčio 16

Klaipėda – Priekulė – Kintai – Ventė – Rusnė – Stoniškiai – Pagėgiai – Vilkiškiai – Gelgaudiškis – Kaunas – Alytus

Saulė, vėjas ir rūstūs pamario vaizdai. Jaučiu, kaip prie Rusnės parduotuvės kompozicija prisipildo šviesų ir spalvų energijos. Labai norisi, kad taip ir liktų fotografijoje, kad pasisektų. Vakare fotografuoju Vilkiškius, pilnus paslapties ir egzistencinio virpesio.

Kiti metai, balandžio 18

Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti. Visos reikšmės, nuorodos, kryptys, palyginimai, sugretinimai nereikalingi. Tik įtampa ir nuojautų keistumas skverbiantis į daiktą.

Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų

Birželio 29-ąją 16 val. Kaliningrado apskrities muziejuje įvyks tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) renginys – bus pristatyta paroda „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“.

Projekto “Trys K” dėka Kaliningrado meno mėgėjai jau gerai pažįsta visą būrį Klaipėdos grafikų, skulptorių, taikomojo meno atstovų.

Šiuokart Kaliningrado kultūrinei visuomenei bus pristatyti trys iki šiol bendruose projektuose nedalyvavę, tačiau labai produktyvūs, įdomūs ir skirtingi Klaipėdos dailininkai – Algirdas Vadoklis, Vidas Pinkevičius ir Liudvikas Natalevičius.

Ekspozicijoje – po 20 kiekvieno autoriaus darbų.

Anot parodos rengėjų, kūrinių gausa leis išsamiai pristatyti kūrybinę kiekvieno dailininko koncepciją.

Prasidėjęs Klaipėdos dailininkų paroda Kaliningrade, projektas „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“ rugsėjo mėnesį sugrįš į Klaipėdą – Dailės parodų rūmuose bus eksponuojami Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbai.

Projekto „Klaipėda – Kaliningradas: menas be sienų“ misija atsispindi jo pavadinime – kūrybiniame bendradarbiavimui ir mainams nei valstybės ribos, nei politiniai viražai įtakos neturi. Tai akivaizdžiai įrodo ne tik keliaujančios ekspozicijos, bet ir abiejų valstybių – Lietuvos bei Rusijos – valdžios institucijų geranoriškumas ir pagalba. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Rusijos dailininkų sąjungos Kaliningrado skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje su generaliniu konsulu L.S.Basninu priešakyje.

Pasakojimai apie Lietuvą

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje “13L” iki liepos 5-osios veikia spalvinga viduriniosios kartos autoriaus Vytauto V.Stanionio fotografijų ekspozicija.

Alytiškį fotografą Vytautą V.Stanionį (kairėje) klaipėdiečiams pristatė ir su juo šnekučiavosi vilnietis fotomenininkas Gintautas Trimakas. Roberto Gabrio nuotrauka

Parodoje pristatomi darbai iš dviejų pastaruoju metu kurtų ciklų “Atsisveikinimo vaizdai” ir “Gyvenimai”.

Po spalvinga autentika

Neatsitiktinai pirmame sakinyje pavartotas žodis “spalvinga”, iškart implikuojantis paviršinio efekto ir reklaminio rėksmingumo vaizdinius. Tačiau V.V.Stanionio spalvingumas turi kitas nuostatas ir informacijos sluoksnius.

Visų pirma autorius ilgai praktikavo nespalvotąją fotografiją, o spalvą prisijaukino tik pastaruosiuose cikluose. Intensyvi ir sodri spalva – ne priemonė, sustiprinanti fotoatspaudo atpažįstamumą, bet pagrindinė kompozicijos ir vizualinio pasakojimo veikėja. Kaip pastebėjo Gintautas Trimakas: “Visi fotografai, prieš tai fotografavę nespalvotai, spalvotoje fotografijoje ieško stiprios spalvos, ji padeda suformuoti kompoziciją ir aiškiai išsakyti mintis (…) Vytauto fotografijoje autentiška mažų miestelių spalva, namo sienų koloritas būdingas tai vietai ir susiformavęs neatsitiktinai, o laikui bėgant. Deja, tokį autentišką koloritą miesteliai pamažu praranda”.

V.V.Stanionio spalva nugali vikšraitišką provincijos neviltį ir sukuria idilišką išeinančio sociokultūrinio paveldo paveikslą. Užuot mėgavęsis socialiai aštriu ir suvokėją supurtančiu periferijos gyvenimu, autorius savo atspauduose į visumą sujungia miestelio grindinio pilkumą, reklaminio skydo fragmentą ir vaiskų suklypusio namelio mėlį. Galime tai pavadinti Stanionio kodu. Kodu, padedančiu sukurti estetiškai paveikų ir mentališkai turtingą vizualinį pasakojimą.

Kompozicinių ir koloristinių sprendimų padiktuotas pranešimas turi ir kitą, dar svarbesnę informacinę reikšmę.

Rodo vienovę skirtybėje

Stulbinamai taikliuose ir sąmonigai šiek tiek neišbaigtuose atspauduose gausu informacijos. O juk informacija visuomet buvo neatsiejama fotografijos savybė.

Dar daugiau. V.V.Stanionis sugeba ne tik išryškinti elementarų paviršutinį informacijos sluoksnį, bet perteikti ir tai, kas iki tol, atrodo, buvo nepastebima, – pačią čia ir dabar kintančio gyvenimo esmę, kasdienybėje egzistuojantį, bet neartikuliuotą permainų turinį. Ir, kaip teigė autoriaus kolega ir bendražygis G.Trimakas: “Vytautas nepasiduoda tiesioginiaim dokumentavimui, jo fotografijose informacijos labai daug, bet ta informacija ne visada iki galo išsakyta, ji paliekama ir šalia kadro, yra aiškiai nujaučiama. Tokį informacijos kiekį suvaldyti gali tik labai aukšto meistriškumo fotomenininkas”.

O informacija, plytinti atspaude ir šalia jo, ne tik konstatuoja tiesiogines nuorodas, bet kartu ir provokuoja diskusijai apie globalėjantį ir komercializuotą pasaulį, apie kultūrinę niveliaciją ir savasties išsaugojimą.

Ciklo “Atsisveikinimo vaizdai” pavadinimas nurodo autoriaus nusiteikimą diskusijų neaštrinti ir lyg Don Kichotui nekovoti su vėjo malūnais, bet pagarbiai ir subtiliai išsaugoti situacijos įtampą. Kintanti socialinė erdvė be jokių skrupulų keičia ir kultūrinę periferijos aplinką, žmonių elgesį. Ribinę situaciją tarp vakar ir rytoj V.V.Stanionis stebi iš aukšto rakurso, bet ne tam, kad tarsi žvelgtų iš aukščiau, bet, kaip teigė pats autorius, “…tiesiog norisi geriau matyti visa, kas vyksta. Ką veikia, kaip vaikšto žmonės, katės, šunys ir kiti gyvi šios žemės sutvėrimai. Smalsu, kas yra kiemeliuose, kokie sudėti daiktai, kokia jų tvarka…”. Tvarka, būdinga tik šią permainų kupiną akimirką, leidžia žingeidžiam, bet neagresyviam stebėtojui sukurti paveikius ir antropologiškai svarbius atspaudus. V.V.Stanionis neatskiria gražaus nuo bjauraus, svarbaus nuo menko, o rodo vienovę skirtybėje ir taip sukuria šiandienos pulsu tvinksinčius laikmečio dokumentus.

Provokuoja permąstyti kartu

Dar daugiau informacijos, plytinčios už kadro zonoje, kitame cikle “Gyvenimai”. Čia autorius pasitelkia kelių, o tiksliau – trijų kadrų seką. Sudėlioti vizualiniai dėmenys tarpusavio santykiu iškelia hipotezes, kurių tikrinimas ir įrodymas priklauso ne tik autoriaus, bet ir suvokėjo kompetencijai.

Ir toliau reflektuodamas permainų situacijos esatį V.V.Stanionis pasitelkia kinematografinę estetiką, bet jungtis atspauduose labiau numanoma ir tvyranti ore kaip bendros šiandienės patirties vardiklis. Autorius greičiau ne deda lygybės ženklą tarp dviejų šalia esančių atvaizdų, bet daro apskaičiuotą šuolį. Gyvenimai, papildantys vieni kitus ir hipertekstualiai besisiejantys tarpusavyje, verčia ieškoti visumos besiskaidančiame ir fraktališkai vėl susijungiančiame pasaulyje.

Ne veltui V.V.Stanionio fotografijos neretai įvardijamos subjektyviąja dokumentika, nes pasakojamos istorijos nesiekia apibendrinti, smerkti ar šventinti, greičiau tai siekis kartu permąstyti ir įprasminti esamojo laiko situacijas.

Nors, atrodo, V.V.Stanionį galime priskirti humanistinės fotografijos tradicijai, kartu su pagarba žmogui jo atspaudai kupini ir situacijos analizės. Šios dvi viena kitai prieštaraujančios ir nesuderinamos paralelės paklūsta bene vienintelei vizualinės raiškos formai – fotografijai, efektyviai leidžiančiai mums gyventi su šiuo prieštaravimu. Juk, kaip teigė fotografas Levis Hine: “Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato”. Fotoaparatas įgalina pasisavinti nesikišant ir papasakoti nepasisavinant.