Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas

Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras paskelbė naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą ir kviečia jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius dramaturgus.

Konkurso nugalėtojų kūriniai bus pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymus ar eskizus bus galima išvysti 2007 metų lapkričio mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengtame lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007” pirmajame etape.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ sėkmingai buvo surengtas dar 2005 metų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Pjeses galima siųsti adresu: daiva@teatras.lt arba paprastuoju paštu: Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Gedimino pr. 4, LT-01103, Vilnius. Konkurso rengėjai tikisi pjesių sulaukti iki rugpjūčio 15-osios.

„Klaipėdos“ inf.

Meno kiemas atviras visiems

Meno kiemas atviras visiems

Kristina KUČINSKAITĖ

Birželio pradžioje Klaipėdos senamiestyje atvėręs vartus Meno kiemas kviečia visus, kas neabejingas tradicijos ir modernaus gyvenimo sankirtai.

„Labai paprasta. Imi molį. Lipdai indą. Atskleidi jo esmę. Sukurkime naują vartojimo tradiciją. Šiandien laikas bėga greičiau, todėl patys ją ir paveldėsime. Pasidaryk pats, jei nepatinka tai, ką daro kiti“, – rašoma Meno kiemo internetinėje svetainėje www.artin.lt .

Kiemo sumanytojai teigia, kad kiekvienas gali kurti ir pajusti malonumą tuomet, kai prabunda fantazija. Ketvirtadieniais ir penktadieniais Meno kiemas atviras nuo 14 iki 18 val., o šeštadieniais – nuo 12 iki 18 val.

Ribų nėra

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) kieme plačiai duris visuomenei atvėrė meno dirbtuvės. Jos ypatingos tuo, kad kiekvienas norintis gali išmėginti savo jėgas patikusioje kūrybos srityje. Audimas ar medžio drožyba šiame kontekste nėra atgyvenusi relikvija. Senovėje kūrėją įkvėpdavo jo pažįstamo, patiriamo pasaulio suvokinys, šiandieninį žmogų paskatins jo laikas ir erdvė.

Dirbtuvių lankytojai, norėdamai suprasti, kaip gimsta gražūs molio gaminiai, nepabijojo susitepti rankų.

Anot KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, „keramika nėra vien tik puodų žiedimas, o tekstilė nėra vien tik audinys. Pavyzdžiui, KKKC galerijoje – šiuolaikinės tekstilės objektų paroda „Nuo tradicijos iki eksperimento“. Joje – šiuolaikinio meno kūriniai, objektai padaryti iš tos pačios vilnos. Tad ribų kūrybai nėra“.

Meno kiemo projekto rėmai brėžiami iki šių metų galo, bet I.Kazakevičius tikisi, kad jis veiks visą likusį gyvenimą. „Čia yra tradiciniai verslai ir amatai. Tradicinis verslas – pavyzdžiui, bet koks medžio drožimas. Jei žmogus daro daugiau nei vieną daiktą, tai – verslas. Menas taip pat tam tikras verslas, todėl mes viską apjungiame. Menai papildo amatus. Nenubėžiame griežtos ribos tarp profesionalo ir mėgėjo. Technikos neišmanymas nė vieno žmogaus nepadarė blogesnio, neatėmė gebėjimo kurti. Tiesiog yra arba nėra gebėjimas improvizuoti. Mes sukuriame tokią atvirą improvizacinę erdvę, kurioje kiekvienas galėtų išbandyti save, surasti tai, kas jam patinka. Arba… iš naujo atrasti tai, ką jau pamiršo“, – sakė I.Kazakevičius, siekiantis nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Veiksmo vieta

Per kelis savaitgalius nuo atidarymo Meno kiemas dar nebuvo ištuštėjęs. Jame tiek miestiečiai, tiek uostamiesčio svečiai drąsiai kišo rankas į molį, sėdo prie Vincės Plentienės audimo staklių, bandė Gintauto Trimako pristatomą pinhole fotografijos techniką ar ryžosi išskaptuoti skiedrą iš Virginijaus Norkaus skobiamo luoto.

Kaip sakė I.Kazakevičius, „norisi padaryti taip, kad žmogus eidamas ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, žinotų, kad čia visada kažkas bus. Kad jam nereikėtų net programos. Tiesiog žinotų, kad čia galima gerai praleisti laiką. Kai sutemsta – žiūri filmą, jei lyja, kieme renginių nėra, – bet veikia dirbtuvės. Norisi taip unifikuoti tą erdvę, kad žmonės žinotų, jog čia kažkas visada vyksta. Stengsimės palaikyti tradiciją, kad savaitgaliais vis kas nors vyktų – koncertas, kinas…“.

Kūrėjai dirbtuvėse keisis, bet kiemas liks vieta, kurioje galima sužinoti, išmokti kažką naujo.

Nuo rudens Meno kieme planuojama rengti ir tikslinius mokymus. Tam bus renkamos grupės žmonių, kurie domisi vienu ar kitu tradiciniu amatu ar meno sritimi, ir jie bus mokomi.

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei.

Toks pat projektas, kaip ir Meno kiemas uostamiestyje, lygiagrečiai įgyvendinamas ir Latvijoje, Ventspilyje.

Virginijus Norkus kiekvienam susidomėjusiam luotu gali papasakoti, kaip, jo manymu, senovės lietuviai plaukiojo jais.
Grafikos dienos

Praėjusį savaitgalį Meno kiemas viliojo grafikos gerbėjus. Žinomas uostamiesčio grafikas profesorius Algis Kliševičius pradėjo du svaitgalius truksiančius edukacinius grafikos „vorkšopus“, kurie pavadinti „Trys mėnulio šviesos paslaptys, žinia, raidė, atspaudas“.

Jau pirmąją „vorkšopų“ dieną netrūko smalsuolių, norinčių įminti grafikos meno paslaptis. Pirmoji diena tapo ir krikštu naujoms ofortinėms staklėms, kuriomis galima daryti didelio formato atspaudus.

Anot A.Kliševičiaus, dauguma atėjusių smalsuolių – jau kažkiek nusimanantys apie grafikos technikas arba tuo labai besidomintys. Buvo bandoma ir raižyti, ir spausdinti. „Eksperimentavome su popieriumi, kartonu, lino raižiniu, koliažu, o monotipija padėjo net paprastiems piešiniams tapti meniškiems“, – džiaugėsi „vorkšopu“ organizatoriai.

Antrą savaitgalį – birželio 28-30 dienomis kūrybinėse grafikos dirbtuvėse – kaligrafijos ir spausdinto teksto, šiuolaikinio popieriaus dizaino kryptis.

„Improvizuosime. Kartu sukursime originalų pasveikinimą, ženklą, suvenyro ir daikto pakuotę, kaligrafiškai parašysime linkėjimus iš Klaipėdos“, – intrigavo A.Kliševičius.

KKKC direktoriaus I.Kazakevičiaus teigimu, jau pirmasis meno savaitgalis su garsiu uostamiesčio grafiku prof. A.Kliševičiumi sulaukė didžiulio miestelėnų susidomėjimo. Ketinama jo grafikos „vorkšopus” pratęsti.

A.Kliševičius sakė, kad jam patraukli pati Meno kiemo idėja: „Norint, kad žmogus eitų į paro-das, jį reikia gundyti iš anksto. Šiuolaikinis žmogus turi sugalvoti, kaip panaudoti savo laisvalaikį. Juk vieni audžia, kiti užsiima ikebana – to reikia asmenybės tobulėjimui. Kaip būtų gražu, jei vietoj trumposios žinutės mobiliuoju telefonu būtų siunčiamas išraiškingas, ranka rašytas laiškas“…

Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Traukos centras – vidinis žavesys ir profesionalumas

Danguolė Vilidaitė

Pirmą kartą mecosopraną Liorą Grodnikaitę išgirdau lygiai prieš metus. Tuokart ji Klaipėdoje koncertavo kartu su pianistu iš Italijos Džakomu Batarinu. Sudėtinga ir patraukli programa, kurioje skambėjo žymių XX amžiaus kompozitorių A.Onegerio ir B.Briteno ar mažiau žinomų dabarties autorių italo M.Trotos ir ukrainiečio N.Kapustino kūriniai, buvo atlikta be priekaištų. Bet labiausiai sužavėjo šios jaunos menininkės įtaigumas ir muzikalumas, kažkoks sunkiai apčiuopiamas vidinis žavesys.

Naujoje programoje su Klaipėdos kameriniu orkestru lyrinis ir švelnus Lioros Grodnikaitės mecosopranas suspindo įvairiausiomis spalvomis.

 

Šis įspūdis turbūt mane ir paskatino gegužės 30-ąją nueiti į koncertą „Scenoje – klaipėdiečiai“. Paskatino ir toliau domėtis L.Grodnikaitės kūrybiniais atradimais. Renginio programa ir vėl buvo gana įvairi, tik šįkart pagal stilistiką, bent jau formaliai ją buvo galima padalyti į dvi dalis. Pirmojoje skambėjo didžiųjų baroko meistrų Antonio Vivaldžio ir Georgo Filipo Telemano kūriniai, antroji – sudaryta iš XX ir mūsų amžiaus kūrėjų – anglų kompozitoriaus Sero Malkolmo Arnoldo, italo Nino Rotos ir klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės darbų. Vakare taip pat dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė) ir dirigentas Vytautas Lukočius.

Dirigento pokštai

Koncerto pradžioje atlikta A.Vivaldžio simfonija Nr.1 C-dur orkestro interpretacijoje, kaip ir būdinga šiam autoriui, pasižymėjo šviesiu virtuoziškumu, energingus muzikos šuorus greitose dalyse papildė graudi lėtosios dalies lyrika.

Dirigentas Vytautas Lukočius orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos
V.Lukočiaus vaidmuo šiame kūrinyje, prisimenant ankstesnius jo pasirodymus mūsų mieste, ir vėl buvo kiek neįprastas – dirigentas orkestrui vadovavo pats grodamas klavesinu. Taip turbūt siekta klausytojus priartinti prie baroko laikmečio dvasios, priminti, kaip buvo grojama anksčiau. Tokia nedidelė intrigėlė ir savotiškas žaidimas pagyvino koncertą, bet, manyčiau, ne visai pavyko – kartais buvo matyti, kaip orkestro vadovė L.Kuraitienė pati muzikantams rodė įstojimus…

Gražiai suskambo G.F.Telemano kantata „Tirsis am Scheidewege“ („Tirsis kryžkelėje“). Tai muzikinis pasakojimas apie meilę (ir nemeilę), šios istorijos pagrindinis personažas blaškosi niekaip negalėdamas apsispręsti, ką mylėti, kol galų gale pasirenka laisvę (beveik šiuolaikinė meilės istorijos versija). Žavėjo nepriekaištingas L.Grodnikaitės balsas, žaisminga vaidyba paryškinant teksto prasmes, įsiminė gal kiek ir netiksliai intonuota, bet nepaprastai išraiškinga dueto scena su fleita (fleitininkas – Rimantas Giedraitis). Pagirtina, kad atlikdama kūrinį dainininkė panaudojo specifinius barokinio vokalo išraiškos būdus: charakteringas koloratūras, subtilias glisandines intonacijas ir pan.

Įsimintini sugrįžimai

Kasmet sugrįždama į Lietuvą, L.Grodnikaitė visada paruošia dovaną – tai būna mums dar negirdėti ar mažai žinomi autoriai, kūrinio premjera. Taip nutiko ir šį kartą. Pirmą kartą Klaipėdoje išgirdome L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ („Yra tenai kažkas, kas linki tau gero“) ir M.Arnoldo „Five William Blake Songs“ („Penkios Viljamo Bleiko dainos“).

Interpretacija – vėlgi be priekaištų. Lyrinis ir švelnus mecosopranas čia suspindo įvairiausiomis, net dramatinėmis spalvomis. Dar kartą stebėjausi, kaip ši, sakyčiau, kukli dainininkė, tarsi nieko ypatinga scenoje nedarydama, tampa jos vieninteliu centru, dėmesio traukos vieta, – operos primadonos savybės.

L.Narvilaitės „There is Someone Who Wishes You Well“ parašytas XX amžiaus švedų folkloristo ir poeto Gustafo Larsono eilėmis. Kūrinys, anot autorės, tarsi kelionė audringa gyvenimo jūra nepasiduodant likimui ir svarbiausia – su viltimi, tikėjimu bei meile, nes „ten tikrai yra kažkas, kas linki tau gero“.

Pats pavadinimas klausytoją tarsi „pakabina“ filosofinių ieškojimų erdvėje. Radau bruožų, pratęsiančių kompozitorės stilių: kažkiek minimalistinio komponavimo, O.Balakausko įtakos aidai, poetiškas lyriškumas ir stipri emocinė išraiška. Tik gal šis opusas kiek ekspresyvesnis ir gilesnis, lyginant su paskutiniųjų metų L.Narvilaitės darbais. Įtaigus L.Grodnikaitės dainavimas, manyčiau, labai prisidėjo prie šios kompozicijos sėkmės.

Koncertą efektingai užbaigė N.Rotos (mums žinomas kaip muzikos F.Felinio filmams kompozitorius) koncertas styginių orkestrui, sumirgėjęs įvairiausiomis nuotaikomis ir vaizdais. Kaip įprasta, jame derėjo vaikiškas naivumas ir groteskas, dainingos melodijos ir sudėtingi fugato epizodai.

Palangiškio fotoparoda – Rusijoje

Palangiškio fotoparoda – Rusijoje

Rita Bočiulytė

Palangiškis fotografas Adas Sendrauskas šiemet pavasarį fotografavo Novgorodo (Rusija) vienuolynuose – tai liudija Novgorode surengta jo fotografijų paroda.

Ado Sendrausko fotografijos iš ciklo „Geroji Novgorodo žemės žinia”.
A.Sendrausko 90 fotodarbų paroda „Geroji Novgorodo žemės žinia” iki liepos vidurio veikia Novgorodo valstybiniame kultūros muziejuje. Iš ten liepos 15-ąją iškeliaus į Sankt Peterburgą – po rekonstrukcijos atnaujintą Lietuvos konsulatą. O spalį ji bus eksponuojama Maskvoje – arba Jurgio Baltrušaičio namuose, arba Rusijos fotomenininkų sąjungos galerijoje „Fotosojūz”.

„Ją pamatę Rusijos fotomenininkai priėmė mane į savo kūrybinę sąjungą. Tai lietuvio požiūris į stačiatikių tikėjimą, jų vienuolynus. Ten fotografuoti sunku pakliūti net rusams, reikia specialaus palaiminimo. Parašiau laišką Novgorodo vyskupui, pusmetį laukiau, bet jį gavau”, – neslėpė džiaugsmo A.Sendrauskas.

Jis fotografavo šešiuose Novgorodo žemės vienuolynuose, ten gyveno daugiau nei savaitę. Grįžęs į Lietuvą parengė parodą ir nuvežė ją į Novgorodo muziejų. „Neaprėpiama erdvė, keista šviesa, platybė ir dvasingumas. Jokių šiukšlių. Toks buvo mano tikslas”, – sakė fotografas.

Iš kur toks lietuvio, gimusio Notėnų kaime, Plungės rajone, ir nuo kūdikystės gyvenančio Palangoje, susidomėjimas Novgorodo žeme ir stačiatikių tikėjimu? „Didysis Novgorodas mano gyvenime buvo lemtingas, – tvirtino fotografas. – 1975-aisiais aš važiavau ten tyrinėti Feofano Graiko freskų. Ten 1976-1978 metais tarnavau sovietų armijoje. Ten vedžiau ir ten gimė du iš trijų mano sūnų. Novgorode surengiau pirmąsias savo fotografijų parodas… 2009-aisiais Novgorodui sukaks 1150 metų. Sparčiai atstatomi, restauruojami jo vienuolynai, soborai ir cerkvės. Žinomam paminklui „Rusijos tūkstantmetis”, kuriame pavaizduoti ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Algirdas, Gediminas ir Vytautas, šiemet sukanka 145 metai. Visa tai mane paskatino imtis šio naujo kūrybinio projekto. Fotoparoda „Geroji Novgorodo žemės žinia” – mano padėka Novgorodui, jo žmonėms už mūsų dvasinį ir kultūrinį tapsmą”.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1997-ųjų A.Sendrauskas Palangoje vadovauja individualiajai įmonei „Palangos fotocentras”, 2003-iaisiais įkūrė „Palangos Fotoklubą 750”. 1976-aisiais jis baigė Vilniaus technologijos technikumą. 1981 metais mokėsi fototechnikos specialybės Maskvos politechnikume. 1985 metais įgijo kino ir fotografijos specialybę Sankt Peterburgo kultūros institute. Nuo 1974-ųjų nuolat dalyvauja parodose, surengė apie tris dešimtis autorinių parodų, eskponuotų Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Novgorode.

Prieš mėnesį A.Sendrauskas išleido fotoalbumą apie Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, dedikuotą jos 100-mečiui.

Džiazas liesis keturias paras

Romas KLIMAVIČIUS. Paslaptis. 2007 m. Mišri technika, 200×140 cm.

 

Džiazas liesis keturias paras

Per patį šių metų vidurvasarį, liepos 12-15 dienomis, jau 14-ąjį kartą Klaipėdą užlies galinga džiazo banga.

Dėl dažniausiai lietingų birželio pradžios orų Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet nukeltas į liepą ir pirmą kartą truks nebe tris, o jau keturias dienas.

Nuo pat pirmosios jo dienos uostamiesčio Teatro aikštėje, koncertinėse erdvėse Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje skambės pačios aukščiausiosios prabos džiazo grandų atliekama muzika, – žada festivalio rengėjai.

Festivalio atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje skambės Lietuvos džiazo veterano Olego Molokojedovo atliekamos “Muzikinės instaliacijos”.

Iš jo estafetę perims vienas ryškiausių šių dienų “jazz rock” atlikėjų saksofonininkas-vokalistas Maceo Parkeris su dešimties narių ansambliu.

Jų pasirodymą “apšildys” džiazuojantys kariūnai iš Vilniaus KASP orkestro bei “multistilistinis”, “kosmopolitinis” Olego Kyrejevo ansamblis, kuriame tikram “world music” stiliui atstovaus atlikėjai iš Rusijos, Ukrainos, Moldovos.

Tradiciškai pagrindiniai festivalio akcentai būna sudėlioti šeštadienio programoje, kurioje šiemet dominuos džiazuojančios moterys.

Pati tituluočiausia festivalio atlikėja – Rendi Krauford, kuriai talkins legendinio džiazo pianisto Džo Sample trio.

Tą patį vakarą Klaipėdos padangėje žėrės ir skandinaviškosios džiazo ledi Rigmor Gustafson žvaigždė.

Ji pasirodys su Heseno žemės jaunimo bigbendu.

14-ojo Klaipėdos pilies džiazo festivalio “desertu” turėtų tapti lūpinės armonikėlės virtuozo, dainininko, žinomo pseudonimu “Sugar Blue”, pasirodymas.

Paskutinę festivalio dieną koncertuos vieni iš pačių solidžiausių visoje Europoje “funk” stiliaus ekspertų – ansamblis iš Šveicarijos “Clients Funk Society”.

Turėsime ypatingą progą pasiklausyti itin sparčiai populiarėjančio “folk’n’roll” stiliaus flagmano – jungtinio D.Pulausko grupės ir liaudiškos muzikos ansamblio “Sutaras” koncerto.

Festivalio programą Teatro aikštėje vainikuos šėlstantys latviai – ansamblis “Keksi.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio tradicijas tęs naktiniai “jam sessions”, vienijami “Time Team” dvasios, ir net dvi fotografijos pa-rodos – Klaipėdos koncertų salėje ir Baroti galerijoje.