Pasiklydus pagarbios baimės, vienatvės ir geidulio labirintuose

Goda Giedraitytė

Ar dažnai, išėjęs iš parodos, junti pakylėtą dvasios ilgesį, netikėtai pažadintą kūrėjo darbų? Ir kaip autoriaus kūriniai pasiglemžia tavo mintis bei jausmus? Būtent tokia atmosfera sklandė po Sigito Staniūno parodos „Tapyba“ atidarymo Klaipėdos dailės parodų rūmuose, ne vieną žiūrovą užkrėsdama vidinio susitelkimo ar susižavėjimo priepuoliais.

Per parodos atidarymą S.Staniūnas surengė performansą – plazdeno raudoni balionai, liepsnojo ugnis, į ją biro rožių žiedlapiai… S.Staniūno „Tapybos” vernisažą Klaipėdoje papildė gyvos muzikos koncertas. Mistifikuota S.Staniūno paveikslų atmosfera žiūrovą veda į viliojantį spalvų labirintą.

Paroda – kaip teatras

S.Staniūnas – vienas originaliausių šiandienos Lietuvos kūrėjų. Nedrįstu vadinti tik tapytoju, kadangi menininkas dažnai peržengia žanrines dailės šakos ribas ir greičiau būtų vertas tarpdisciplininių menų atstovo vardo. Kita vertus, būtent jo tapyba kritikus verčia autorių nenumaldomai liaupsinti, o žiūrovus aikčioti iš susižavėjimo.

S.Staniūno parodos – tai ištisas teatras. Skubu pabrėžti – su puikiai apmąstytu scenarijumi ir marketingo planu. Kiekviena detalė, kūrinys, objektas parodoje turi savo vaidmenį: kūrenasi pseudolaužai, čirškia televizoriai, vyksta gyvos muzikos koncertai ir pan. Net ir žiūrovas čia tampa pagrindinio veiksmo statistu.

Nepaisant atidarymo metu sukuriamo kakofoniško antrakto, svarbiausa vieta parodoje tenka tapybai. Mistifikuota paveikslų atmosfera, dvelkianti Stanlio Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ dvasia, Masonų ložės legendomis ar venecijietiško karnavalo sumaištimi, įtraukia į viliojantį spalvų labirintą.

Modernizuoja klasiką

Puoselėdamas klasikinę tapybos manierą, S.Staniūnas turinio, charakterio, netipiškos Lietuvai koloristikos dėka ją transformuoja, modernizuoja. Tačiau jo tapyba anaiptol ne siurrealistinė, atvirkščiai tai – labai realistiška maniera atlikti geografiniai, botaniniai, homo sapiens tyrinėjimai, atmiešti gera romantizmo doze, kur svarbu intuityvusis pradas, egzaltuota savivoka, simbolikos intarsijos, Kasparui Frydrichui taip būdingos mįslingos vienišos figūros.

Mėgiamą klasikinę įcentruotą kompoziciją S.Staniūnas dažnai perskrodžia saulėlydžio, vandens, miško takelio proskynomis. Pastarąsias pabėždamas stūksančios arba sklendžiančios ore figūros gūsiu. Įdomu, kad jos retai esti anatomiškai tvarkingai modeliuotos. Dažniau tai – beformės, „uždrapiruotos“ masės, tie patys miško augalai, įgavę antropomorfinį būstą. Minimus herojus lydinti „sargo“ etiketė (pvz.: „Lotoso sargas“, „Upės sargas“, „Tako sargas“) tik dar labiau pabrėžia jų priklausomybę supančiai aplinkai.

Ką nori pasakyti?

Belaukiant performanso. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Nepaisant to, kad S.Staniūnas vengia portreto (veik visi darbai neturi akių horizontalės, o galvos vieta dažniausiai tik paženklinama egzotiško augalo elementu), parodoje jautiesi akylai stebimas ir savaime tampi vaizduojamų proskynų, properšų, miškų įkaitu. Drobių masteliai, vieningas koloritas, nuosekliai, veik identiškai atkartojamas peizažo motyvas tik dar labiau sustiprina apsupties jausmą. Prie S.Staniūno tapybos jautiesi nejaukiai, nes ji tave permato. Ji kalbasi su žiūrovu. Kalbasi visu savo tropiniu karščiu, ore tvyrančia alsa, drėgme, o kartu rafinuota elegancija.

Šioje vietoje susiduriame su keistu paradoksu – vienatvės ir atstumo tarp vaizduojamų figūrų formuojamos geidulingos įtampos, kuri S.Staniūno darbuose taip ir lieka tik „Pasimatymu“, „Pasivaikščiojimu“, „Rendez vous“… Kritikė D.Tumpytė pastebėjo, kad S.Staniūno drobėse susiduria galios valdžia ir grožis (karališkos valdžios atributika, brangakmeniai, metamorfozės į florą ir fauną) ir juos nuginkluojanti vienatvė bei tuštuma (nuogi kūnai arba jų nesatis, nuspėjamas buvimas). Menininkas berods sąmoningai žiūrovui palieka atvirą interpretacijų, savos istorijos kūrimo lauką.

Tuo S.Staniūno darbai primena geriausius Ernesto Hemingvėjaus šedevrus. Nuolat persekiojantis klausimas – ką vis dėlto menininkas nori pasakyti? Tiesiog leidžia mėgautis spalvos sodrumu, gyvastimi, paslaptimi? Kiek svarbus šiuolaikiniam žmogui išlieka grožio ir dvasingumo ieškojimas mene?

Lietuvoje – fenomenas

Lietuvos dailininkų kontekste S.Staniūnas – fenomenas. Pirma, žinoma pačia tematika. Jo drobėse anaiptol neįprasti lietuviškai akiai motyvai, dvelkiantys Pietų Amerikos jusliškumu, sultingumu, Azijos magija bei mistika. Gal tik Pranas Domšaitis išsiskiria panašia egzotika. Net ir tapydamas „lietuviškus“ vaizdus natūroje, S.Staniūnas neišvengia magiškos spalvų terapijos. Prisiminkime kad ir projektą „Bitės meno erdvės“, kurio metu menininkas atpasakojo Tiškevičių parko (iš tiesų daugiau menančio džiungles) istoriją.

Antra, nors siužetas neabejotinai labai svarbus, S.Staniūno kūryboje jis greičiau antraplanis – leidžiantis išryškinti niuansinę menininko tapyseną, daugiasluoksnę jos specifiką. Turbūt nerastume nė vieno Lietuvos tapytojo, taip įvairialypiai manevruojančio raudonos, rudos, auksinės, geltonos spalvos palete. Absoliuti priešingybė įprastai lietuviškai A.Gudaičio tradicijai (pilkšvai rusvos spalvos geiduliui, neseniai maloniai plovusiam visą Lietuvos žemelę). Pati S.Staniūno tapybos esmė yra spalva: tapytojas ją puikiai jaučia ir akivaizdžiai tuo mėgaujasi, ypač paliesdamas ant sodrios lapijos krintančius šešėlius ar modeliuodamas audinių medžiagiškumą: šilkas, brokatas, aksomas – regis, junti jų švelnų paviršių savo pirštais, o ne akimis.

Tave „valgo ir ryja”

S.Staniūno tapyba prabangi, gal net dvelkianti pagarbia ritualine baime. Tai – tave „valganti ir ryjanti” tapyba, lygiai taip pat kaip ir tu godžiai mėgaujiesi ja. Tai – malonumas, kažkodėl asociatyviai menantis Adomo ir Ievos istoriją, nes „malonumas žiūrėti“ dvelkia nuodėmingumu. Kita vertus, nieko nuodėmingo krikščioniškąja prasme S.Staniūno kūryboje nėra. Tai – savotiška pasąmoninė percepcija – bandymas perprasti drobės paviršių.

Nuolatinis siužeto pasikartojimas, panašumas – anaiptol ne nuobodus, atvirkščiai, vis labiau įtraukiantis. Kaip geroje komedijoje, kur pasikartojimas lemia auditorijos juoką. Įdomu, jog nepaisant stereotipinio siužeto, spalvos, formato, nėra nė vieno identiško kūrinio. Vientisa autoriaus stilistika suponuoja nenutrūkstamų šedevrų virtinę, kur sunku identifikuoti atskirus kūrybos etapus ar stebėti menininko kaitos žingsnius. Visa sukasi vieningame tematikos ir plastikos lauke be laiko ir vietos identifikacijos.

Pasiklydus šiame S.Staniūno labirinte, pasiduodi pagundai paskęsti egzaltuotos mistikos ir spalvų nešamoje jūroje. Tik apsidairyk, ar nesi stebimas akylojo „Rojaus sodų“ sargo…

Kitokia keramika

Kristina Jokubavičienė

Baroti galerija, tęsdama vertingą pažintine prasme projektą „XX a. lietuvių dailės klasika“, liepos 18-ąją pristatė vilniečio keramiko Juozo Adomonio pastarųjų kelių metų kūrybos parodą, veikiančią iki rugpjūčio 2-osios.

J.Adomonio „Bokalai” – tikrai ne alui. „Adomas” – pašmaikštavimas erotikos tema. „Raktų” iš molio serijos užtektų šimtams spynų, bet parodoje – rinktiniai.

Pažintinis projekto aspektas ypač prasmingas ir svarbus Klaipėdos kontekste, suteikia galimybę pamatyti išskirtinių Lietuvos dailininkų, pelnytai vadinamų klasikais kūrybą, ne taip dažnai pasiekiančią mūsų kraštus, išgirsti pačių autorių pasisakymus apie savo kūrinius, pagaliau juos išvysti.

Kompozicijos „Abrakadabra” (Postindustrinė keramika: vidaus degimo variklio improvizacija) fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Juozas Adomonis – nusipelnęs meno veikėjas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, ilgametis Keramikos katedros vedėjas (nuo 1984 iki 2000 metų), daugelio albumų, katalogų, vadovėlių, straipsnių apie taikomąją dailę ir keramikos meną autorius. 2002-aisiais jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

J.Adomonio pavardė visada minima tarp dailininkų novatorių, septintajame dešimtmetyje siekusių išlaisvinti lietuvių keramikos meną nuo siaurai suvokiamo utilitarumo, tarsi iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, atskleidžiant molio savybes ir galimybes, sprendžiant formos ir dekoro vientisumo problemas. Naujų raiškos būdų tuo metu skatino ieškoti ir vis populiarėjanti interjerinė keramika. J.Adomonio parodiniai kūriniai ir darbai, skirti interjerams, išsiskyrė plastine, emocine ir idėjine prasme, pasižymėjo dekoratyvumu, lakonišku, beveik minimalistiniu plastikos ir spalviniu sprendimu.

Šios savybės, susiklosčiusios į savitą menininko stilių, ramų ir santūrų, akivaizdžios ir parodoje Baroti galerijoje. Tai kūriniai be menkiausios utilitarumo ar manieringumo žymės. Taupi ir labai iškalbinga raiška būdinga visai keramiko kūrybai, o parodoje eksponuojami naujausi darbai atskleidžia ypatingą kūrėjo laisvę. Juose lengvai atpažįstame keramikui būdingą stilistiką, nuolat praturtinamą naujų technologijų, eksperimentų dėka.

Paroda patvirtina, kad keramika šiandien patraukli ne tik dėl galimo naudingumo, bet ir dėl plačių asociacijų, keliamų plastinių sprendimų.

J.Adomonio paroda, kurioje eksponuojami 45 kūriniai, stebina idėjų, fantazijos, raiškos būdų ir technologijų įvairove. Konstruktyvi ekstruderinė keramika, improvizuojanti industrinės aplinkos temomis, persipina su subtiliomis, ramybe ir aiškumu alsuojančiomis formomis, kuriamomis Rytų ir lietuvių keramikos tradicijų pagrindu.

Gražu buvo žiūrėti, kaip po parodos atidarymo autorių apsupo Klaipėdos keramikai, beveik visi buvę J.Adomonio mokiniais Dailės akademijoje, perėmę jo meilę keramikos menui, įrodytą ne tik žodžiais, bet ir darbais, ištikimybę šiai, pasak dailininko, ypatingai, plačių galimybių dailės sričiai.

Vasaros kaligrafija iš Izraelio – Klaipėdoje

Kristina Jokubavičienė

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 8-osios veikia iš Izraelio atkeliavusi neįprasta kaligrafijos paroda.

Iš Izraelio atkeliavusi kaligrafijos kursų paroda lankytojus žavi emocingumu ir nevaržomu laisvės pojūčiu. Kristinos Jokubavičienės nuotrauka

Rengia kursus

Efektingi, didelio formato kūriniai sukurti „Basis“ skulptūros mokyklos rengiamuose vasaros kursuose.

Mokykla įsikūrusi Hadassa Neurim vietovėje prie Beit Yanai miesto, tarp Tel Avivo ir Haifos. Ši privati mokykla jau ne kartą minėta mūsų spaudoje, ją ir bronzos liejyklą 1993-iaisiais įkūrė Dovydas Zundelovičius, gimęs Lietuvoje ir skulptūros mokslus baigęs Vilniaus dailės akademijoje.

Prie mokyklos veikiančioje galerijoje vyko jau kelios lietuvių dailininkų parodos, o šių metų pradžioje D.Zundelovičiaus, kolegos dar nuo M.K.Čiurlionio meno mokyklos laikų, pakviesti „Basis“ skulptūros mokykloje lankėsi trys klaipėdiečiai dailininkai – Angelina Banytė, Algis Kliševičius ir Juozas Vosylius.

Šluotos vietoj teptukų

Apie „Basis“ skulptūros mokykloje rengiamus kursus ir jų metu sukurtus darbus, tapusius parodos pagrindu, pasakojo jos kuratorius, mokyklos dėstytojas Leo Ray, dailės studijas taip pat baigęs Lietuvoje: „Šioje mokykloje dėstau jau dvylika metų. Vasaros atostogų metu, kai mokykloje yra laisvų patalpų ir dėstytojų, rengiame trumpalaikius įvairių pakraipų kursus visiems norintiesiems. Pasisiūliau pravesti kaligrafijos kursą. Mūsų mokykloje kaligrafijos kursas privalomas pagrindinės specialybės studentams trečiaisiais ar ketvirtaisiais mokslo metais vietoj piešimo. Į vasaros kursą užsirašė 15 žmonių. Dalis jų – buvę mano mokiniai, metus jau lankę kaligrafijos kursą, kiti – naujokai šioje srityje. D.Zundelovičius, nepailstantis idėjų generatorius, pasiūlė surengti didelių formatų kaligrafijos „simpoziumą“. Kaip vėliau paaiškėjo, ši mintis buvo išties vykusi“.

Kursų metu buvo naudojamos įvairios medžiagos ir įrankiai: popierius, drobė, tušas, pramoninis akrilas, plunksnos, teptukai, o vietoj jų dažnai net šluotos. Labiausiai kurso dalyvius įkvėpė ilgos ir plačios drobės juostos, suteikusios visiškai neribotą eksperimentavimo laisvę, pasitelkiant spalvą, formą ir neįprastus darbo metodus. Ne veltui dar kurso metu kilo diskusija apie šiuolaikinės kaligrafijos ribas ir galimybes, nes daugelis darbų atrodė esantys artimesni tapybai nei kaligrafijai.

Paroda, surengta mokyklos galerijoje, pasak L.Ray, daugeliui žiūrovų patiko būtent dėl jos emocingumo ir nevaržomo laisvės pojūčio.

Paroda – įspūdinga

Parodoje Klaipėdoje eksponuojami aštuonių kurso dalyvių kūriniai.

Chrisos Alvanos, kurią L.Ray vadina „veterane“, ne tik rūpinosi medžiagų pirkimu, drobės paskirstymu. Jau kurso pabaigoje ji pati sukūrė kelis ypač didelius darbus, iš kurių vienas eksponuojamas parodoje. Ji, atrodo, tiesiog „pasivaikščiojo“ po drobę, palikdama perforuotų batų padų pėdsakus, kurie įsikomponuoja į energingų ruožų, paliktų dažuose pamirkytos šluotos, ir grafiškai išrašytų raidžių visumą.

Raidžių motyvai išliko ir Natali Šapiros, ir Debės Tal darbuose, o Anat Yogev labiau pasidavė spalvų magijai. Kursuose ji buvo naujokė, kaip ir brolis ir sesuo Oferis ir Tal Veizeriai. Tal Veizer kūrinys beveik visiškai juodas, jame po truputį ryškėja atskiri brūkšniai, slaptingi ženklai, o jos brolio Oferio Veizerio darbas – kaip didelis spalvingas paveikslas, kuriame su abstrakčiomis formomis dera basų kojų pėdsakai…

Akivaizdu, kad kaligrafijos kurso dalyvius įtakojo ne tik ritmo pratimai, kuriais buvo pradėtos vasaros pratybos, komponavimo pamokos. Į kursus buvo pakviestas svečias, japonų kaligrafas Kazuo Ishii, jau kurį laiką gyvenantis Izraelyje, pasakojęs apie japonų kultūrą ir kaligrafiją, atsinešęs į pamoką visus klasikinės kaligrafijos įrankius.

Didelių formatų, monumentalios, dinamiškos kompozicijos daro įspūdį. Prisimenant, kad didžioji parodos autorių dalis yra tik mėgėjai, savo malonumui lankę kursus, įspūdis dar didesnis. Manau, kad ir ne vienas parodos lankytojas pajus natūralų norą čiupti šluotą, mirkyti ją į dažus ir… kurti kaligrafiją.

Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo

Rugpjūčio 10-ąją 16 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje duris atvers Paryžiuje gyvenančio lietuvių skulptoriaus Adomo Stanislovo Raudžio-Samogito retrospektyvinė kūrybos paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

A.S.Raudžio-Samogito skulptūra „Saulė 1236“ (Pasipriešinimas kalavijuočiams). 2004 m., gipsas.

Samogitas gimė 1936-aisiais Palangoje, Vilniaus dailės institute studijavo skulptūrą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1958-aisiais išvyko į Lenkiją, studijavo Krokuvoje, Gdanske. Susidomėjęs architektūra, studijas tęsė Vokietijoje, Darmštate, o 1961-1974 metais – Paryžiuje. 1969-1973 metais dailininkas turėjo retą galimybę Italijoje dirbti pasaulyje plačiai žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipšico asistentu. Ž.Lipšicas labai palankiai atsiliepė apie jauną menininką, sakydamas, kad jo laukia didelė kūrybinė sėkmė.

Gana ilgai Samogitas dirbo Paryžiuje architektu, kartu aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo skulptūrų parodų yra surengęs Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūryba taip pat buvo eksponuojama Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje. Nuo 1980-ųjų Samogitas aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant jų manifestus. Vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iųjų „Pasipriešinimo manifestas“, pasisakantis už profesionalumą mene.

Mingė prabilo skulptūros kalba

Dalia Bielskytė

Mingėje, mažame, ne kiekviename žemėlapyje pažymėtame Klaipėdos krašto kaimelyje, liepos 12-22 dienomis vyko graži kūrybinė akcija – tarptautinis skulptūros pleneras „Mingė – Lietuvos Venecija“, kuriam pasibaigus ant Minijos kranto liko aštuonios skulptūros, matomos iš sausumos ir iš upės, bylojančios apie unikalią šio krašto, šio kaimo dvasią ir žmones.

Plenero dalyviai – „Kurėnu“ marių link. Į dangų kyla S. Plotnikovo „Paukščiai“.

Idėja gimė kaime

Mingė neatsitiktinai vadinama mažąja, arba Lietuvos Venecija – kaimeliui gatvę atstoja upė. Po šios vasaros liūčių gili ir srauni ji skuba į marias, užliedama krantus ir juose stovinčias sodybas mistine ramybe. Smulkiose bangelėse, lyg milijonuose mažų veidrodėlių, saulės spinduliai atsispindi, lūžta ir, mirgėdami visomis gamtos spalvomis, šoka ant medžių šakų, ant sodybų stogų – kerintis švytėjimas užlieja dangų, tarsi visa būtų nužengę tiesiog iš Klodo Monė paveikslo.

Plenero organizatorė bei kuratorė „Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė ir jo globėja Lietuvos „Lions” klubų apygardos gubernatorė Aida Pečeliūnienė vienu balsu tvirtino, kad tarptautinio skulptūros plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ idėja gimė Mingėje.

„Čia labai gera aura, čia visada gera nuotaika, – sakė A.Pečeliūnienė. – Nėra žmogaus, kuris pabūtų Mingėje ir liktų abejingas. Manau, kad tai – upės, kuri čia tokia srauni, tokia gyva, tokia gili, nuopelnas …“.

„Tiesiog panūdome unikaliame gamtos kampelyje apgyvendinti dar vieną tobulos būties elementą – meną. Išvesti jį iš parodų salių į erdves, padaryti labiau pasiekiamą žmonėms. Ir ne tik Lietuvos žmonėms. Minijos upe praplaukia laivai, pažymėti Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų šalių vėliavomis…“- pritarė Aidai V.Jusionienė.

Kodėl skulptūra? Daug darbo, daug triukšmo, daug investicijų… Ar trapioms moterims tai ne per sunki našta?

„Skulptūros yra ilgaamžės, – paaiškino V.Jusionienė. – Stovės ant Minijos pylimo gal penkiasdešimt, o gal ir šimtą metų, suaugs su kraštovaizdžiu, įgaus naujų bruožų – kuo labiau jas veiks gamtos jėgos, tuo jos darysis įdomesnės, keisis – tarsi gyvos“.

„Be to, jomis, kitaip nei tapybos, grafikos kūriniais, galės džiaugtis visi Mingės svečiai, nesvarbu kuo jie keliautų – vandeniu ar sausuma“,- antrino A.Pečeliūnienė.

Subūrė profesionalus

E.Bernoto „Gandras“ „matuojasi“ lizdą. Apačioje – E. Bernotas, metalinį paukštį laiko S.Paliukas. Tapytojas A.Mėčius moka dirbti ne vien teptuku.

Organizatorės į Mingę drauge gyventi ir kurti pakvietė Klaipėdos, Kauno ir Kaliningrado menininkus. Plenero vėliava su-būrė klaipėdiečius Saulių Bertulį, Sergejų Plotnikovą, Klaudijų Pūdymą, Evaldą Bernotą, Arūną Mėčių, kaunietį Saulių Paliuką, kaliningradiečius Jevgenijų Pečerskį ir Anatolijų Semenichiną, kiek pavėlavęs prie kompanijos prisidėjo palangiškis menininkas Linas Žulkus. Visi – profesionalūs menininkai, tačiau ne visi… skulptoriai. Iš pirmo žvilgsnio keistas sprendimas plenero metu įgavo prasmę.

„Šiuo atveju dailininko specializacija neturi reikšmės, – įsitikinęs S.Bertulis, žinomas kaip metalo plastikos virtuozas, šiame plenere netikėtai prakalbinęs medį. – Kiekvienas turi savo stilių, savo metodus. Todėl įdomu, kad kuriami darbai labai skirtingi. Meno srities pakeitimas padeda atsiskleisti kūrybiškumui, įsisukti į meno sūkurį, pasireikšti naujame amplua, ir rezultatas – puikus“.

Visi autoriai rinkosi skirtingą techniką ir medžiagas. Metalas, medis, marmuras degte degė vyrų rankose, kibirkščiavo po grąžtais, verkė po pjūklais, ir tiesiog akyse vyko keisčiausias elementariosios materijos virsmas meno kūriniu…

Karaliai ir šeimininkai

Menininkai vienbalsiai tvirtino, kad jų kūriniuose įkūnytas įspūdis, nuotaikos, kuriuos patyrė pirmą kartą atvažiavę į Mingę.

„Kai atvažiavome, dar nebuvau apsisprendęs, ką darysiu, – pasakojo skulptorius E.Bernotas. – Sėdėjom, valgėm, gėrėm kavą. Ir štai – atskrido gandras. Nutūpė netoliese, žvalgėsi, ūmai išskleidė plačius sparnus ir išdidžiai nuskrido – kaip paukščių karalius… Man tas žemai sklendžiantis gandras padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau jį įkūnyti savo skulptūroje“.

Grakščiam, bet galingam metaliniam paukščiui E.Bernotas metalinį lizdą „sukrovė“ ant aukšto, rievėto, medžio kamieną primenančio stulpo, kad paukščių karalius, kaip įpratęs, galėtų plačiai dairytis, o ir jo gražų stotą matytų visi, kas pro Mingę plaukia ar sausuma keliauja.

S.Bertulio skulptūrinė impresija – žaltys. Milžiniškas dygliuotas roplys, ištiesęs savo dailiai paspalvintą, aptakų medinį kūną ant ąžuolinių kelmų, atrodo, šildosi saulėje.

„Idėja kurti žaltį gimė, kai sužinojau, kad sodybos, kurioje vyksta pleneras, kieme gyvena didžiulis žaltys. Vis dairausi, norėčiau jį sutikti. Tokio didelio – metras ir dvidešimt centimetrų! – dar nesu matęs, – idėjos gimimo istoriją pasakoja S.Bertulis, draugų ir kolegų meiliai vadinamas Sauliuku. – Mano skulptūroje vaizduojamas žaltys yra savotiškas šio krašto simbolis. Noriu, kad jis pritaptų prie aplinkos, kraštovaizdžio. Linksmas žaltys! Norėčiau, kad jis taptų svetingu šeimininku, maloniai sutinkančiu kiekvieną Mingės svečią“.

Impresionizmo inkliuzai

S.Bertulis nuglostė kiekvieną savojo „Žalčio“ spygliuką… S.Paliukas ir jo „Gyvenimo linija“. Dalios Bielskytės nuotraukos

S.Paliuko kūrinys – horizontalus ir tapybiškas. Kinetinis – kiekvienas gali keisti jo kryptį. „Mano skulptūra vadinasi „Gyvenimo linija“ – vingiuota, spalvota, suskirstyta etapais. Ją, kaip ir savo likimą, kiekvienas gali pakeisti –galima ištiesinti, galima sumegzti į Gordijaus mazgą, – aiškino autorius. – Kita vertus, šią skulptūrą galima traktuoti kaip upę – antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi. Trečia funkcija – dekoratyvinė spalvinė. Žiemą čia balta, vasarą – žalia, žalia, žalia. Manau, toks spalvingas inkliuzas tikrai džiugins akį“.

Iš Mingės kraštovaizdžio į dangų šauna metalinės S.Plotnikovo žuvėdros, skrydyje lyg šokyje susipynusios virš aukšto laivastiebio, taip panašaus į Minija praplaukiančių jachtų stiebus.

Akį masina A.Mėčiaus „Grimzdukas“ – marmurinis svarelis ant auksu žėrinčio milžiniško meškerykočio – sukūrė jį įkvėptas pakrantėse medituojančių, upės gelmės užkerėtų žvejų. Prisėsti ant pylimo ir pasidžiaugti upės vėsa kviečia plačianugarė L.Žulkaus „Žuvis“…

Net svečių iš Kaliningrado kūrybos impulsas – vietos dvasia. „Keliaudamas po Klaipėdos kraštą susižavėjau autentiškomis, gražiai saugomomis ir atstatomomis sodybomis. Žmonės rūpinasi ne vien gerbūviu, bet ir aplinkos grožiu, sodybų eksterjeruose nuostabiai pritaiko senovinius rakandus, vežimo ratus, tarsi suteikia jiems naują gyvenimą. Šią senovės ir šiandienos bendrystę mes norėtumėme perteikti savo skulptūra, kuri nors abstrakti, tikimės, į ją žiūrintiems suteiks gerų emocijų ir asociacijų su gražiais senovės prisiminimais“, – sakė J.Pečerskis. Jie su kolega A.Semenichinu net pavadino savo skulptūrą lietuviškai – „Tabalai“, nes ji vizualiai primena šį lietuvių liaudies instrumentą.

Visą šį skulptūrų paradą tarsi stebi K.Pūdymo „Akis“. Išradingai sukonstruoti metalo lakštai virto išraiškinga, riestablakstiene akimi.

„Atvažiavęs nusprendžiau atsipalaiduoti. Pasakiau smegenims – mažiau galvokit. Ir dabar džiazuoju. Skulptūros idėja gimė paprastai: pažiūri į vieną pusę, į kitą – kaip gražu! Tokiam grožiui būtinai reikia geros akies!”- juokėsi Klaudijus.

Plenerų reikia ir bus!

Anot skulptoriaus K.Pūdymo, pleneras yra prasminga akcija: “Juk menininkas dažniausiai kuria vienas. O čia – esi būryje, matai kaip kiti dirba, kaip galvoja, pasitobulini, kažko naujo sau atrandi“.

„Tokius plenerus rengti reikia – skulptoriai pasisemia įkvėpimo iš naujos aplinkos, o ir kitiems žmonėms – džiaugsmas. Pleneras – puikus pavyzdys kitiems, kad rūpintis reikia ne tik savo kiemo grožiu, bet ir dalintis juo su kitais“, – kolegos minčiai pritarė S.Plotnikovas.

Visi kalbinti menininkai kaip vienas tvirtino – pleneras yra ypatinga kūrybos forma, suteikusi jiems nepamirštamų akimirkų, kūrybinio polėkio. S.Bertulis džiaugėsi, kad meno sklaida vyksta Mažojoje Lietuvoje: „Šis kraštas nėra per daug prisotintas menais. Jis labiau garsėja savo istorija. Kūryba ir menas galėtų plačiau įsigyventi šiose vietose. Čia daug lygumos, vandens, kūrybai tinkanti nuotaika… Menas suteiktų dar vieną atspalvį gražiam kraštui, o jis menininkams – įkvėpimo. Smagu, kad atsiranda žmonių, kurie siekia kontakto su menu ir skleidžia meną“.

Dešimt plenero dienų prabėgo nepastebimai. Daug vandens Minija į marias nutekėjo. Buvo Mingėje visko – darbo ir juoko, vyno ir dainų (Klaudijus vakarais prie stalo virkdė gitarą, Linas – bandoniją), buvo svečių ir viešnagių, klajonių sausuma ir vandeniu, kūjais mojuojantiems vyrams mojo dailios merginos iš praplaukiančių laivų… Nebuvo barnių ir įtampos, pavydo ir nuoskaudų: kiekvienas, nors degantis sava idėja, skubėjo padėti kolegai. Virš stovyklos pleveno bendrystės dvasia. O rezultatas nuostabus: Mingės kaimo kraštovaizdis praturtėjo naujais erdvėženkliais – skulptūromis, tarsi pakylėjančiomis į dangų šiame unikaliame žemės ir vandens sandraugos krašte gimusią kūrybinę mintį.

Vildamasi, kad pleneras – tik taikios meno invazijos į Minijos pakrantes pradžia, gražiai plenero prasmę apibendrino jo kuratorė V.Jusionienė: „Kiekvienas, atvykęs į Mingę, jaučia praeities alsavimą. Sename grindiny, kryžiuje, šuliny skaitome protėvių laiškus. Tikiuosi, kad plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ dalyvių sukurtos skulptūros taps šiandieninės kultūros atvirlaiškiu ateities kartoms“.

„Pamario ženklai” įamžins mintis apie Vydūną

Ramunė Pletkauskaitė

Kintų Vydūno kultūros centre nuo liepos 20-osios iki rugpjūčio 1-osios vyksta 5-oji tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai”, kurioje kuria 10 dailininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, JAV ir 4 džiazo muzikantai iš Klaipėdos ir Vilniaus.

Emalis kepamas krosnyje. Ne vienas M.Gurevičienės emalio kūrinys gimė Kintuose.

Unikali idėja

Pasitinkant Vydūno 140-ąsias gimimo metines, emalio ir džiazo meistrų 2007-ųjų kūrybinės laboratorijos tema – „Mintys – Vydūnui”. Dalyviai ne tik darbuojasi, įamžindami savo mintis emalio miniatiūrose, džiazo kompozicijose ir muzikos vakaruose, bet ir keliauja po pamario kraštą vandens ir sausumos keliais, aplankydami gražiausias Kintų seniūnijos, Šilutės rajono, Kuršių nerijos vietas ir kultūros paveldo objektus.

Nuo liepos 21-osios Vydūno kultūros centre veikia emalio miniatiūrų paroda-pardavimas. Rugpjūčio 1-ąją 15 val. – šventinis kūrybinės laboratorijos uždarymas ir naujos parodos bei džiazo muzikos programos pristatymas visuomenei.

Kaip pasakojo Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, kasmetinė tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija Kintuose rengiama penktąsyk. Renginio istorija prasidėjo nuo Kintų Vydūno kultūros centro veiklos strategijos kūrimo ir nuo vizijos, kas ateityje gali būti rekonstruojamame kultūros centro ūkiniame pastate. Buvo ieškoma meninės veiklos, kuri išsiskirtų unikalumu.

Domisi jaunimas

„Kadangi centre veikia ne tik Vydūno muziejus, pamario krašto istorijos ekspozicija, bet ir Kintų dailės bei muzikos mokyklos, kultūros centro projektų veikla natūraliai pakrypo į profesionalaus meno sklaidą”, – sakė R.Tarvydienė.

Be to, dailės mokytoju čia dirba jos vyras – dailininkas Romas Tarvydas, kuris moka naudotis emalio technika, yra baigęs Talino dailės akademiją ir įgijęs meninio metalo apdirbimo specialybę, taip pat pažįsta dailininkų, kurie sovietmečiu apie 30 metų dalyvavo taip vadintuose sąjunginiuose emalio simpoziumuose Palangoje. Pasikeitus politinei situacijai simpoziumai Palangoje nutrūko.

Todėl, Šilutės rajono savivaldybės paragintas, gavęs iš jos paramą krosnims įsigyti, 2003-aisiais Vydūno kultūros centras surengė pirmąjį emalio simpoziumą Kintuose.

„Jis susilaukė didžiulio pasisekimo ne tiek tarp vietinių žmonių, kiek tarp dailininkų, metalo meno specialistų. Ypač susidomėjo jaunimas, kuris panoro išmokti šio amato”, – džiaugėsi R.Tarvydienė.

Pernai į simpoziumą su didžiuliu noru įsijungė keturi džiazo muzikantai, kuriems vadovauja klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius. Jie taip pat, kaip ir dailininkai, pareiškė norą kurti kompozicijas pamario ženklų tema. Todėl simpoziumas tapo skirtingų meno žanrų laboratorija.

Kuria kartu

Ir šiemet joje dalyvauja muzikantų grupė. Kompozitorius Audrius Balsys, gitaristas Giedrius Laurušas iš Vilniaus, vadovaujami E.Jonavičiaus, bando kurti muzikinius kūrinius tema „Mintys – Vydūnui”.

Ta pačia tema šiemet kuria ir emalio laboratorijos dailininkai, nes kitąmet kovą bus švenčiamos Vydūno 140-osios gimimo metinės.

Šiemet į emalio laboratoriją atvažiavo dailininkė Svetlana Teckaja iš Rostovo (Rusija), kur labai gilios tapybinio emalio tradicijos. Antri metai dalyvauja dailininkas iš JAV Algimantas Grintalis. Lietuviai dailininkai klaipėdietis Saulius Bertulis ir vilnietė Marytė Gurevičienė yra vyriausi emalio meistrai ir Kintų simpoziumuose kuria nuo pat pradžių. Iš jų mokosi jaunimas. Šiemet atvyko nemažai jaunų dailininkų: šilutiškiai Aurimas Liekis, Adomas Milukas, kintiškė Aušra Vindžigelskytė (dalyvauja jau treti metai), kelmiškė Austėja Arlauskaitė ir kiti.

Su dedikacija

„Kasmet „Pamario ženklai” dedikuojami vis kitai ryškesnei pamario krašto datai, asmenybei ar objektui. Turime tikslą per šiuos ir kitus metus sukurti emalio darbų kolekciją „Mintys Vydūnui”, skirtą Vydūno jubiliejiniams metams pažymėti. Gal pavyks muzikantams sukurti ir muzikines kompozicijas, pasinaudojant Vydūno dainų rinkiniais”, – tikisi renginio organizatoriai Tarvydai.

Paroda su naujais emalio simpoziumo autorių darbais visą rugpjūtį bus eksponuojama Kintų Vydūno kultūros centre. Šiais metais planuojama išleisti penkerių metų projekto emalio darbų katalogą „Pamario ženklai” – emalis Kintuose”.

Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugpjūčio 20-osios veikia projektinė pa-roda „Klaipėda – 7 miestai“. Fotografinę diskusiją uostamiesčio tema čia surengė šeši vietiniai fotomenininkai – Saulius Jokužys, Artūras Šeštokas, Robertas Gabrys, Vytas Karaciejus, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys ir vienas autorius iš sostinės – Gintautas Trimakas.

Be pavadinimo. Sauliaus Jokužio fotografija

Individo ir miesto ryšys

Miesto fotografija dažniausiai asocijuojasi su sąlyginai objektyviai reprezentatyvias jo erdves ir objektus vaizduojančiomis nuotraukomis, kurios paprastai daugiau ar mažiau idealizuoja ne tik patį miestą, bet ir individo buvimą jame. Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtoje parodoje septyni autoriai uostamiesčio – kaip miesto – suvokimą pateikia iš kiek kitų pozicijų.

Šįkart fotografija tampa ne tiek realistinių miesto vaizdų segmentavimo priemone, juolab – ne įkyria turistų masintoja, o veikiau autorinės pozicijos ir fotografo santykio su konkrečia erdve įvaizdintoja. Tokia fotografija, siūlanti naujas gerai pažįstamų erdvių suvokimo galimybes ir neretai panaikinanti jų atpažinimo momentą, veikiau skirta patiems klaipėdiečiams. Atida masinei miesto kultūrai, ne tik įtakojančiai, bet dažnai naujai performuojančiai atskiras bendruomenes, sufleruoja naujas miesto pažinimo galimybes ir verčia abejoti lig šiol reprezentatyviais laikytinų miesto vaizdų paveikumu bei skatina ieškoti alternatyvių miesto pristatymo būdų.

Parodoje pateikiamos fotografijos – be laiko (dažnai ir be vietos) ženklų, o jose užfiksuoti objektai be didesnių pastangų gali būti adaptuojami bet kuriai vietovei. Fotomenininkus labiau domina čia gyvenančio individo ir miesto priklausomumo ryšys, nei išskirtinės Klaipėdos, kaip urbanistinio darinio, savybės. Būtent šį ryšį jie pasirenka savo fotografinių tyrimų objektu.

Ieško įrodymų

Iš ciklo „Prieš”. Gyčio Skudžinsko fotografija Iš ciklo “Dviračio stovėjimo vietos, Klaipėda”. Gintauto Trimako fotografija Be pavadinimo. Vyto Karaciejaus fotografija

Ignoruodami reprezentatyvias miesto erdves (tai atitiko ir šio projekto koncepciją), išskyrus uosto vaizdus, teigiančius Klaipėdos – kaip uostamiesčio statusą, jie savo objektyvus nukreipia į gerai visiems žinomas kasdienes teritorijas – turgų, kino teatrą, miesto gatves ir kitas visuotinio susibūrimo vietas. Savitai perkonstruodami pačią miesto vizualinę sąvoką, jie atitrūksta nuo objektyvaus realybės atspindžio, miesto erdves paversdami analitiniais objektais. Fiksuojamų erdvių socialumas, nužymėtas miesto ir individo priklausomumo ryšiu, skatina ne tik miesto vizualinio atitikmens, bet ir paties individo pokyčius.

Pasirinkdami kasdienes teritorijas, jų fiksavimo momentą autoriai atitolina iki individo pasišalinimo iš jų. Eliminuodami iš nuotraukų žmogaus figūrą, jie ne tik aptinka, bet ir akcentuoja jo buvimą mieste, formuojantį vizualinį miesto charakterį.

Bylodami apie bendruomenes, menininkai apsiriboja pastarųjų susibūrimo vietomis – turgumi, garažais, kolektyviniais sodais. Išskyrus A.Šeštoką, visi autoriai ignoruoja patį individo fiksavimą. Kaip teigė vienas iš parodos kuratorių G.Skudžinskas: „Individas miestą atspindi pernelyg asmeniškai ir personaliai. Jo tuometinės momentinės emocijos negali atspindėti miesto būsenų. Miesto struktūra – urbanistika ir kita taip pat turi emocijas, bet tai nėra momentiniai dalykai. Jeigu jau renkiesi tokią fundamentalią struktūrą kaip miestas, tai norisi suformuoti jo ilgesnio laiko portretą“. Galbūt dėl tos priežasties mieste ieškoma ne paties žmogaus, o jo egzistavimą čia įrodančių ženklų.

Fiksuoja ribas

Bene kaip vienintelę monumentalią struktūrą A.Šeštokas fiksuoja uosto vartus ir molą. Menininkas, išblukindamas aštrius bangolaužių kontūrus, veikiau siekia ištrinti miesto ribą su jūra, nei ją išryškinti. Tačiau, kita vertus, uosto vartų fiksavimas iš jūros pusės šią ribą įteisina.

Toks dviprasmiškas temos traktavimas siūlo suvokėjui pačiam susikurti miesto pažinimo schemas. Uosto vartai – tranzitinė zona, kurioje stebima žmogaus figūra tėra užuomina į miestą kaip socialinę aplinką, o ne galingą urbanistinį užtaisą. Sunkios bangolaužių materijos performavimas suteikiant jai minkštą pavidalą, koreguoja įprastas daiktų reikšmes – formuoja nuorodas ne į esamą, o į būsimą laiką – žymi laikinumą, nepelnytai stabiliais laikomų objektų pažeidžiamumą.

Priešingą miesto ribą, pasirinkdamas panoraminio peizažo žanrą, fiksuoja S.Jokužys. Autostrada – taip pat tranzitinė miesto vieta, kurioje dar rečiau, nei uosto teritorijoje, užtrunkama ilgiau. Fotografas fiksuoja miesto vaizdo kitimą per parą.

Skirtingos A. Šeštoko ir S. Jokužio judėjimo kryptys akcentuoja miesto ribų kirtimo momentą.

Po apleistas teritorijas

Objektas 1. Roberto Gabrio fotografija Iš ciklo „Molas”. Artūro Šeštoko fotografija Žalias namas. Remigijaus Treigio fotografija

Lig šiol dažniausiai urbanistinę architektūrą fotografavęs V.Karaciejus, šįkart uostamiesčio charakteristiką pateikia neatpažįstamo objekto fragmentais. Pasirinkdamas tris skirtingus žiūros taškus, autorius išryškina pastato nuvertėjimą ir buvusio statuso praradimą. Nuotraukose užfiksuoti laiptai, praeityje – svarbi pastato dalis, dabar beviltiškai nereikšmingi. Tai viena iš apleistų žmogaus teritorijų, į kurią retai kada sugrįžtama.

Žmogaus sudėvėtas, paties laiko pasendintas miesto erdves renkasi ir R.Treigys. Fotomenininkas ir čia, mistifikuodamas kasdienybę, fiksuoja ištuštėjusias erdves – žmonių laikinai ar visam laikui apleistas susibūrimo vietas. Kadras prislopinamas iš jo visiškai pašalinant šviesos šaltinį ir paliekant jį tik numanomu. „Nekokybė” (fotografinis grūdas) šio autoriaus darbuose – kaip nekokybiškos esaties liudijimas ir bene vienintelis autentiškumo įrodymas. Išblukę kontūrai oponuoja skaudžioms, rėksmingoms dėmėms, iššokančioms į pirmą nuotraukų planą. Pagrindiniu herojumi ir šiose autoriaus fotografijose išlieka tuštuma, trumpam ar visam laikui apleista teritorija. Tačiau šios erdvės neatrodo nykios ir slegiančios. Jose dar juntamas žmogaus pėdsakas, suteikiantis joms gyvybingumo.

Klaidina žiūrovą?

Bendruomeninių erdvių analizę savo darbuose tęsia R.Gabrys. Autoriaus darbuose fiksuojamos erdvės – dekoratyvios, formuojamos iš ryškių spalvų ir aiškių geometrinių formų. Tačiau forma čia ne sufleruoja daikto paskirtį, o, ko gero, klaidina žiūrovą – perša naujas objekto reikšmes, paneigdama pirminio atpažinimo svarbą. Formą pajungdamas ritmui, spalvą – emocijai, fotomenininkas pasiūlo suvokėjui žaidybinį miesto suvokimo variantą.

Miestiečio perėjimą iš individualių į visuomenines erdves pinhole kamera fiksuoja G.Skudžinskas. Ar jis žymi laipsnišką individo, o kartu ir miesto kitimą? Kaip teigė autorius, jam rūpėjo užfiksuoti miesto socialumą, pereinamąjį etapą. Todėl ir buvo pasirinkta ši fotografinė priemonė, įgalinanti ištęsti laiką iki valandos trukmės. Nusidriekę miesto žiburiai, punktyrinė gatvės juosta ne palengvina, o veikiau apsunkina individo orientaciją mieste, jį klaidina.

G.Trimakas, vienintelis šiame projekte kviestinis autorius, kaip ir G.Skudžinskas, Klaipėdą fiksuoja pinhole kamera. Šis fotomenininkas bando nužymėti personalinę judėjimo mieste trajektoriją, pasikartojančiu dviračio sėdynės motyvu liudydamas nuolatinį savo buvimą jame. Iš neįprasto žiūros taško pateikiami objektai praranda pirma-pradžius įvaizdžius, diktuoja naujas sąvokas. Miestas atsiveria žiūrovui nauju rakursu. Autoriaus darbams būdingas fragmentiškumas, juodu kontūru apribotas kadras byloja apie jo asmeninio santykio su fiksuojamu miestu paieškas.

Traktuoja naujai

Pateikdami skirtingas Klaipėdos miesto įvaizdinimo versijas, fotomenininkai atskleidžia specifinį savo santykį su uostamiesčiu ir jame gyvenančiu individu. Žmogus čia charakterizuojamas ne individualiais, o bendruomeniniais bruožais, kartu pabrėžiančiais ir jo priklausomybę tam tikram kolektyvui.

Nauja senos temos traktuotė, autorinio braižo pokyčiai įrodo šių fotomenininkų fotografinės kalbos dinamiškumą. Parodos organizatorių teigimu, būtent provokacija ir yra esminis šio projekto aspektas. Anot jų: „Tiek pačius autorius, tiek ir miesto visuomenę reikia išprovokuoti. Nors naivu tikėtis, kad kažkas gali keistis, bet provokacijos vis tiek yra nemažas „gabalas“. Autoriai tokiais atvejais visiškai naujai „suskamba“.

Fotomenininkų siūlomos novatoriškos miesto (at)pažinimo galimybės skatina aktyvią miesto-individo-suvokėjo komunikaciją, palikdamos erdvės nuolatinei gyvenimo mieste kaitai, sąlygojančiai ne tik bendruomeninius, bet ir asmeninius žmogaus pokyčius.

Kultūros mainai – daugiau galimybių kurti

Ignas Kazakevičius

Arenshopo (Vokietija) „Lukas” menininkų namuose šiąvasar pasirašyta šios įstaigos kultūros mainų sutartis su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC).

Arenshopo „Lukas” menininkų namų ir Klaipėdos KKC ilgalaikę kultūros mainų sutartį savo parašais patvirtino jų direktoriai G.Kreutsburg ir I.Kazakevičius. „Lukas” menininkų namai po autentiška fachverkine, šiaudais dengta pastoge gali vienu metu sutalpinti visą būrį kūrėjų.

Verda gyvenimas

Arenshopas klaipėdiečiams pažįstamas bent jau iš neseniai Prano Domšaičio galerijoje vykusios parodos „Spalvos ir saulė“. Mat garsieji tarpukario vokiečių ekspresionistai vertino meno kolonijų kaip Nidos, taip ir Aresnhopo ramybę.

Trumpai tariant, Arenshopas yra savotiška Nida, su viena centrine gatve ir visais kurortinio miestelio atributais. Iš vienos pusės – marios, iš kitos – jūra. Galerijos ir lauko kavinės, viešbučiai, jachtklubai, kurių pridygę pradedant Riūgeno sala, regis, – beveik kiekvienoje patogesnėje įlankoje, restoranai ir net dveji menininkų namai – „Naujieji“ ir „Lukas“ (vok. Kuenstlerhaus – Lukas).

Šiame ramiame miestelyje vasarą vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Antai ištisą savaitę griaudėjo džiazo festivalis. Tačiau skirtingai nei, tarkime, Klaipėdoje, džiazas šiame miestelyje buvo suprastas kaip šlageriai (pradedant bitlais…) ar regtaimai.

Dar miestelis įsiminė smalsiais turistais, šmirinėjančiais po meno galerijas, aktyviai dalyvaujančiais jų meninėse programose, bei viešbučiu, kurio kambariai pavadinti vardais tų menininkų, kurių kūriniai puošia jų interjerus.

Keisis menininkais

Su „Lukas” menininkų namais pasirašęs bendradarbiavimo sutartį, be draugų Vokietijoje, KKKC pateko į tinklą su tokio pat tipo rezidentūromis – meno centrais Švedijoje, Lenkijoje ir Kaliningrade (Rusija).

Pirmieji kultūros mainai numatyti jau šiais metais. KKKC laukia dviejų jaunų vokiečių menininkų – fotografo Christiano Hagemano (Hamburgas), atvyksiančio rugsėjo mėnesį, ir tapytojos Majos Linkės (Drezdenas), kuri svečiuosis spalį. Menininkai kurs naujosiose Meno kiemo dirbtuvėse.

Nuo 2008-ųjų su partneriais pradėsime literatūros, fotografijos ir vaizduojamojo meno mainus. Kitąmet numatoma apsikeisti dviem jaunaisiais menininkais, viena jaunųjų menininkų paroda bei suteikti galimybę savo projektus įgyvendinti dviem vyresnio amžiaus (t.y. tiems, kam daugiau kaip 36-eri) kūrėjams.

Ypatinga atmosfera

Birželį „Lukas“ namuose rezidavo išskirtinai vokiška, beveik vien literatų kompanija: jaunas, muziką modernioms operoms kuriantis kompozitorius Ano Šrejeris, vertėjas Karlas Ludvikas Vetzigas, prozininkas Kristupas Kunas bei garbės svečias garsus Vokietijos rašytojas Vilhelmas Genazino, kuris dalyvavo ir Vilniaus knygų mugėje 2005-aisiais. Kitais periodais namuose susirenka tarptautinė, skirtingų meno sferų kūrėjų bendruomenė. Naudodamiesi kelių formų stipendijomis ir paramos būdais (privatūs rėmėjai, Vokietijos žemių parama ir pan.), menininkai reziduoja nuo vieno iki trijų mėnesių. Atvyksta kurti individualiai ir dalyvauti projektuose.

Malonią menininkų namų atmosferą lemia ne tik atotrūkis nuo miesto šurmulio, jaukus autentiškas fachverkinis šiaudastogis pastatas, galintis vienu metu sutalpinti nemažą kūrėjų bendruomenę, bet ir puiki direktorės Gerlindos Kreutsburg (Gerlinda Creutzburg) vadyba. Direktorė aplink menininkų namus yra subūrusi ir meno gerbėjų, ir mecenatų būrį. Nuolat rengiami susitikimai su autoriais, donatorių sambūriai, aukcionai. Atvirų durų dienos, kuriose menininkai patys pristato savo kūrybą, parodos ir literatūriniai vakarai vyksta kiekvieną mėnesį.

Pirmasis rezidencinis projektas, kuriame KKKC partneriais, be „Lukas”, taps ir Simrishamno (Švedija) grafikos centras bei Ystad meno muziejus, yra pavadintas „3+3 – trijų šalių jaunasis menas”. Trijų kiekvienos šalies menininkų bendros kūrybos „produktas“ su kolegomis Klaipėdoje bus pristatytas 2008-ųjų kovą.

„Teisėjavo“ tarptautinėje operetės žiuri Maskvoje

Rita Bočiulytė

Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas dirigentas prof. Stasys Domarkas liepos 10-15 dienomis „teisėjavo“ tarptautiniame operetės dainininkų konkurse Maskvoje.

Skambėjo geriausi balsai

Profesorius S.Domarkas Maskvoje dalyvavo tarptautinio operetės dainininkų konkurso komisijoje, dirigavo orkestrui ir domėjosi teatrų repertuarine politika. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Į pirmąsyk surengto konkurso vertinimo komisiją buvo pakviesti ir Austrijos, Vokietijos, Rusijos žinomi muzikai, teatrų vadovai. Solidžiai 8 narių komisijai vadovavo garsus rusų operetės solistas Gerardas Vasiljevas, ne kartą dainavęs ir Klaipėdoje.

„Konkursas vyko Maskvos kelių instituto kultūros rūmuose, kurie išvaizda ir akustika nė kiek nenusileidžia geriausiems teatrams ir koncertų salėms. Kaip žiuri narys dirbau du turus, o per trečiąjį dirigavau konkursantams akompanavusiam festivalio orkestrui „Opereta Land“, surinktam iš geriausių Maskvos muzikantų, – pasakojo S.Domarkas „Klaipėdai“. – Rinkome pačius geriausius operetės dainininkus iš beveik 70 vienas už kitą stipresnių konkurso dalyvių. Jie į Maskvą atvyko iš Ukrainos ir visos plačiosios Rusijos. Po pirmojo turo iškrito pusė, po antrojo – dar beveik pusė ir trečiajame liko 14 geriausiųjų. Iš jų keturi tapo laureatais, o kiti apdovanoti diplomais ir prizais. Visi jie dainavo finaliniame konkurso gala koncerte.“

Puoselėja žanrą

S.Domarkas patikslino, kad konkurse galėjo dalyvauti tik jauni atlikėjai. Operetėje yra amžiaus cenzas: moterims – 30 metų, vyrams – 32-eji. Kiekvienas dalyvis kiekviename ture turėjo atlikti po vieną pasaulio operetės klasikos ir rusišką ariją, bet kiekviename ture – skirtingas. Girdėjo labai gerų balsų. „Neatsitiktinai dvi pirmąsias premijas laimėjo du vyriški balsai. Vienas labai jaunas, gražus, aukštas dainininkas, puikus baritonas iš Maskvos operetės teatro. Kitas – irgi maskvietis. Dvi laureatės moterys pasidalino trečiąją vietą – abi pakankamai individualios ir ryškios. Įdomu, kad viena iš jų – ne tik operetės, bet ir kino artistė“, – prisiminė jis.

Anot S.Domarko, natūralu, kad maskviečiai dominavo – konkursas vyko Maskvoje, jiems patogu buvo dalyvauti, nenuostabu, kad jie nuskynė ir daugiausia laurų. „Svarbiausia, kad brangina ir puoselėja Rusijoje labai gilią operetės tradiciją, propaguoja šį muzikos žanrą“, – pabrėžė jis.

Pakvietė ir vėl

Maestro džiaugėsi, kad jam Maskvoje puikiai sekėsi, jį labai šiltai priėmė orkestras, konkurso laureatai ir diplomantai dėkojo už galimybę dainuoti būtent jam diriguojant.

Kelionė į Maskvą atvėrė naujas perspektyvas. Profesorius pakviestas dalyvauti tarptautinės vertinimo komisijos darbe bei diriguoti orkestrui ir kitąmet Maskvoje vyksiančiame 2-ajame tarptautiniame operetės dainininkų konkurse. Jį Rusijos sostinėje ketinama rengti kasmet. 2008 metais jis laukiamas Jekaterinburge, kur vyks tradicinis visos Rusijos operetės dainininkų konkursas. Vėlgi turėtų darbuotis vertinimo komisijoje. O Sankt Peterburgo operetės teatro direktorius jį primygtinai prašė padiriguoti kokį nors spektaklį jų teatre. Maestro sakė mielai nuvažiuosiąs į savo studijų miestą, kuriame N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, prof. Iljos Musino klasėje 1967-aisiais įgijo operinio ir simfoninio dirigavimo specialybę.

S.Domarkas operetės žanrui atsidavęs 40 metų ir ne tik Lietuvoje laikomas vienu iš didžiausių jo autoritetų.

Metamorfozės

Rūta Jakštonienė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje pristatoma bene talentingiausio lietuvių jaunosios kartos portretisto Žygimanto Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“. Per vernisažą Meno kieme vyko vieša tapybos akcija, kurios metu publika stebėjo, kaip menas gimsta „čia ir dabar”.

Performatyvaus meno akcijoje tapytojai Ž.Augustinas, R.Klimavičius ir E.Malinauskas improvizavo Rubenso paveikslo „Bakchas“ tema. Figūriniame pastatyme dailininkams kantriai pozavo du gyvi modeliai. R.Klimavičius – kūrybos įtampoje.

Pats sau modelis

…Iš drobės plokštumos žvelgiančios akys, fotogeniškas susimąsčiusiojo profilis, žymaus visuomenės veikėjo anfas ar humoristinis kolegos šaržas – įprastos, portreto žanrui būdingos kategorijos. Tapytojas Žygimantas Augustinas kvestionuoja šiuos chrestomatinius apibrėžimus ir pasitelkęs filosofiją bei kasdienį patyrimą įrodo, kad portretu gali būti, pavyzdžiui, žmogaus kaklo raukšlės („Peizažas Nr.1“) arba moters aktas, atsuktas nugara į žiūrovus („Judas“). Ir tai ne ką keisčiau, nei beveik visuose, parodoje eksponuojamuose paveiksluose dominuojantys du modeliai – Žygimantas ir jo žmona. Paklaustas apie savęs pasirinkimą modeliu, menininkas atsakė, kad šis „modelis“ visuomet „po ranka“ (suprask – neužgers gavęs avansą už pozavimą ir nedings, menininką aplankius įkvėpimui).

Tapytojai, kaip motyvą rinkęsi patį save, nėra naujiena, bet nėra ir dažnas reiškinys. Žinomi S.Dali, mėgęs suteikti savo ar žmonos veidą keisčiausių siurrealistinių vizijų herojams, ekspresionistas E.Šilė, kurio didžiąją kūrybos dalį sudaro jo autoportretai. Savo veidą menininkai naudoja norėdami įamžinti biografinį faktą arba susitapatinę su vaizduojamais subjektais, savęs portretavimą paverčia menine strategija, kur ypatingas dėmesys skiriamas psichologiniam charakterių aspektui.

Pasitelkia ironiją

E.Malinauskas šįkart tapė ne jūrą. Ž.Augustinui piešti iš natūros – įprasta.

Žmogaus kūno tyrinėtojas Ž.Augustinas tapo įsimintinus, kartais net šokiruojančio turinio paveikslus. Žmogaus kaukolė su nukritusiu apatiniu žandikauliu ir apspista blakių („Blakės“) – užuomina apie laiko ir kirminų bjaurojamą kūną. Paradoksaliame paveiksle „Trisdešimtmetis“ matome kažkur mums virš galvų žiūrintį, agresyviai išsišiepusį vyriškį, kurio fizionomija visiškai neatitinka mūsų susikurto respektabilaus trisdešimtmečio įvaizdžio. Groteskinis Žygimanto paveikslas byloja apie asmenybės įvaizdžių stereotipus. Ž.Augustino žmonės nėra gražūs, bet jie yra tikri. Grožio nebuvimas čia nėra asmenybės degeneracija. Pasitelkęs ironiją, nepiktai, o greičiau sarkastiškai tapytojas prabyla apie žmogų, jo būtį, kitokio savęs paieškas.

Menininką žmogaus kūnas, jo veidas domina kaip sudėtingas objektas, savotiškas iššūkis tapytojui. Eksponuojamose pieštose anglimi vyriško torso studijose, kur kūną matome šonu ar iš priekio, nurodoma net judesio kryptis, išryškinamas kiekvienas raumuo, tarsi ieškant tobuliausios kūno formos.

Ž.Augustino drobėse į akis krenta išorinis portretuojamųjų panašumas, jų psichologinė charakteristika, figūros sureikšminimas. Neiliustruodamas fono, emocinį krūvį, visą paveikslo psichologizmą tapytojas koncentruoja veido išraiškoje, gestuose. Išimtis – paveikslai „Magdalietė“ bei „Judas“. Juose bibliniai siužetai transformuoti į realius vaizdus – pozuoja tikrai gyvenanti moteris. Interjere tapyti moterų aktai ir čia esantys daiktai – kaukolės fragmentas, išbirusios monetos, moters apatiniai – svarbūs tiek pat, kiek ir pozuojančios figūra.

Ž.Augustino darbuose groteskas, šokiruojantys elementai, ironiška potekstė esti darnoje su tobulu formos pojūčiu, piešinio estetika, individualia menine kokybe.

Improvizavo trise

Ž.Augustino kūriniai – skrupulinga natūros studija.

Įsitikinti Žygimanto piešėjo talentu galėjo visi gausiai į parodos atidarymą susirinkę lankytojai. Po oficialaus parodos pristatymo kieme vyko performatyvaus meno akcija.

Trys tapytojai – parodos autorius bei klaipėdiečiams puikiai pažįstami dailininkai Romas Klimavičius ir maestro Edvardas Malinauskas improvizavo Rubenso paveikslo „Bakchas“ tema.

Lankytojai turėjo retą progą būti čia pat, jų akyse gimstančio meno kūrinio liudininkais.

Kiekvienas tapytojas, dirbęs sau įprastu stiliumi, galerijai dovanojo ekspromtu sukurtą paveikslą.

Tikimės, kad viešos tapybos akcijos taps gražia KKKC galerijos tradicija.

Ž.Augustino paroda „Augustinas Klaipėdoje“ KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) vieši iki liepos 28-osios.