Daug pašauktų – mažai išrinktų

Rita Bočiulytė

Šiąvasar pirmą kartą Lietuvoje sudarytas 14-os valstybinių universitetų reitingas. Tyrimą atliko Demokratinės politikos institutas. Vertinant aukštąsias valstybines mokyklas, buvo atsižvelgta į jų pasiekimus mokslo srityje, stebimos studijų sąlygos, svarstomas studentų ir darbdavių požiūris.

Grafiko A.Kliševičiaus teigimu, meninę kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo ir pavertė pasilinksminimu, pramoga, neįsipareigojančiais duoti jokių atsakymų. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Pagal tyrimų duomenis, šiame sąraše Klaipėdos universitetas – vienuoliktas, o Vilniaus dailės akademija (VDA), uostamiestyje turinti Vizualinio dizaino katedrą, atsidūrė paskutinėje reitingo vietoje.

Nepaisant to, siekiančių bakalauro studijų VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje šiemet buvo po du žmones į vieną vietą: stojo 57, o priimti ketinama 28 studentus. Toliau studijas magistrantūroje norėjo tęsti 14 žmonių. Priimti ruošiamasi 8-11, formaliai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet… Ar VDA savo katedrai Klaipėdoje duos papildomai vietų, turėtų paaiškėti šiandien.

Paklaustas, ką mano apie šį reitingą ir tokį kontroversišką Dailės akademijos vertinimą, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius Algis KLIŠEVIČIUS buvo nusiteikęs filosofiškai:

– Yra toks posakis: daug pašauktų – mažai išrinktų. Kadangi kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo, pavertė ją kažkuo tarsi lengvai prieinamu, retai dabar išgirsi sakant – apdovanotas talentu. Visi galvoja: išmoko, įgijo specialybę, ir jau dailininkas. Štai ir turime rezultatą – manoma, kad taip ir turi būti.

Deja, taip nėra. Ta prasme, kad nėra visi lygūs iš prigimties. Mūsų politinė sistema leidžia galvoti, daryti prielaidą, kad visi lygūs iš prigimties. Tačiau gamta sutvėrė truputėlį kitaip.

Tas neatitikimas pagimdo tam tikrą diskomfortą ir prieštaringus vertinimus. Juolab kad ir menas savo poziciją – kaip pasaulio suvokimo formą šiuolaikinėje visuomenėje prarado. Jis tapo laiko praleidimo, pasilinksminimo forma…

– …Arba vartojimo produktu?

– Taip, nes prie to prisidėjo ir medijų paplitimas. Vien dėl to, kad ten viskas daroma meno pagrindu. Tai yra estetinių kategorijų pagrindu. Kitaip sakant, daroma įtaigiai, meniškai, išraiškingai, ritmiškai – tai yra tai, kas anksčiau buvo tik mene. Dabar yra visur.

– Tada kyla klausimas, kokias gi problemas sprendžia menas? Ar tik kaip estetizuoti ką nors, ar yra kažkas kita, sudėtingiau?

– Ko gero, nori išsiaiškinti, kas yra žmogus. Bet visi bijo aiškintis. Todėl, kad nežinia, kas jis yra. Jeigu pažiūrėsi giliau, gali būti, kad išsigąsi. Arba atrasi tai, ko nenorėtum matyti. Iš tikrųjų problema tampa sudėtinga. Lygiai tas pats yra ir su ta situacija, kad mes nepripažįstame savo Dievo, vadinasi, arabai mums įrodys, kas Alachas tikrai yra. Jeigu mes abejojam, kad mūsiškis yra. Automatiškai atsiranda daugybė išlygų, kurios neleidžia pasakyti, o kas gi aš iš tikrųjų. Menas lygiai taip pat – jis negali į tai atsakyti. Ir tampa kažkuo, kas neįsipareigoja duoti jokio atsakymo. Na, padaro menininkas kokį smagų dalyką, pavyzdžiui.

– Taigi meno negalima išmokti?

– Galima, galima. Tiek visokių meno mokyklų!.. (juokiasi)

– Mokote dizaino, grafikos – o kokia prasmė? Koks procentas Jūsų studentų gali tapti menininkais?

– Šito aš nežinau. Kas žino, kiek jie turi talento? Be to, ką mes laikome menininkais? Galbūt dizaineriai yra inžinerinių profesijų žmonės, kurie savo veikloje panaudoja įvairias menines kategorijas ir meninius pasiekimus. Tai ir vyksta: iš vaizduojamojo meno pereina tam tikri pasiekimai, kurie paskui įgyvendinami, tiražuojami, pavirsta klipais, apipavidalinimo elementais ir t.t.

– Ir tai estetizuoja mūsų būtį?

– Būtent. Niekada pasaulyje tiek daug vaizdų, sukurtų pagal meninius principus, neegzistavo aplinkoje. Viskas būdavo truputį kitaip, natūraliau. O dabar daug dirbtinės aplinkos, kuri specialiai konstruojama taip, kad veiktų emocijas. Ir veikia – muzikiniai klipai, šou, reklama. Visur stengiamasi padidinti emocijas, kad būtų poveikis. Kokiu būdu? Įmanoma tik meninėmis priemonėmis. Kompozicija, spalva, ritmu to galima pasiekti.

– Bet ar visa tai – menas?

– Jeigu klausiame, kas yra menas, tuomet turime užduoti kitą klausimą, – o kas yra gyvenimas? Niekas nežino, deja. Jeigu menas yra tai, kas atspindi tą gyvenimą, tada komplikuotas ir meno apibūdinimas. Nes XX a. pradžioje pasikeitė meno traktavimas – jo virtuvė tapo tarsi svarbiau už rezultatą. Todėl atsirado menotyrininkų gentis, kuri aiškina, kaip suprasti meną, vietoj to, kad žmogus jį turėtų suprasti natūraliai. Tam tikra problema…

Muzikantai neleido sau tokios situacijos, kad bet kas, kas groja, yra muzikantas. Ten amatas turi būti tobulas, tik tada tu esi tokio lygio, kuris yra pripažįstamas. Dailėje nutiko kitaip. Bet koks performansas gali tapti menu, nepaisant to, kad apie erdvės kompoziciją, kažkokį daiktų tvarkymą, grafinius dalykus žmogus nieko nežino. Problematiška…

– Vadinasi, sukeitėme kažkokias kategorijas vietomis?

– Bet tai nereiškia, kad jos neatsisijoja. Atsisijos tam tikru masteliu. Nežinau, kaip praktiškai tai galėtų įvykti. Tai visas mechanizmas. Kai kuriuos dalykus mus privertė naudoti reklama. Pradeda reklamuoti tikindama, kad taip yra gražu. Ir visi sutinka – taip gražu, o kitaip negražu. Kažin, ar iš tikrųjų taip.

Apie šios – dailininko – profesijos aureolės praradimą kalbu ne todėl, kad ją reikėtų grąžinti. Bet, sutikite, visuomenėje ji prarado tokį vaidmenį, į kokį anksčiau lyg ir pretendavo. Automatiškai ji tapo amatu. Bet tas amatas, be profesinių dalykų, turėtų turėti ir dar kai ką…

– Ir ką gi?

– Šiuo atveju buvo įdomi patirtis Izraelyje, kuriame lankiausi. Kai pasidomėjau „Basis“ skulptūros mokyklos metodika, atsakymas buvo labai įdomus. Sako, tai yra piramidė, kurios pamatas yra 16 kubų. Jie reiškia tobulai įvaldytus visokiausius amatus. Paskui, sako, dar 8 kubai, kurie simbolizuoja skulptūros formas – plokščią, apvalią, bronzinę, medinę, lietą, kaltą ir t.t. Jos irgi turi būti tobulai įvaldytos. Toliau – 4 kubai, kas yra meno filosofija, – bendri pasaulėžiūriniai dalykai, su tuo susiję. O viršuje – vienas kubas, kuris yra etika.

Kaip manote, dėl ko visa tai?..

– O kokia yra Klaipėdos vizualinio dizaino katedros metodika?

– Profesorius Vytautas Kasputis parašė koncepciją, kurią ruošiamės išleisti solidžia knyga. Bet ir dabar su ja gali susipažinti bet kuris studentas – įvadas, dėstomi dalykai pagal kursus, visos disciplinos ir užduotys iliustruotos mūsų studentų darbų pavyzdžiais. Iš jos galima pamatyti, kaip studentas pirmame kurse pradeda nuo paprasčiausio brūkšnelio ir paskui ateina iki erdvės apvaldymo, objektų sukūrimo ir panašių dalykų.

Tokios vizualizuotos metodikos dar neturi nė viena mūsų Dailės akademijos katedra. Todėl rektorius dabar nusprendė, kad tas leidinys turi išeiti atskira knyga „Vizualinis dizainas VDA”. Turėtų pasirodyti jau šį rudenį.

Manau, kad mūsų katedra duoda pakankamai stiprius amato pagrindus. Studijuojamų dalykų sąraše – dailės ir dizaino istorija ir teorija, kompozicijos pagrindai ir dėstymo metodika, projektavimo įvadas ir dėstymo metodika, projektavimas ir meninis konstravimas, vizualinių komunikacijų dizainas, taikomoji grafika, speciali kompozicija, akademinis piešimas, akademinė tapyba, specialus piešimas, spalvotyra, skulptūrinė plastika, fotografija, grafinės ir kompiuterinės technologijos, šviesos technikos, projektavimo tendencijos, braižomoji geometrija, filosofinės studijos, humanitarinės-socialinės studijos ir kita.

– Kiek visko daug!..

– Iš tikrųjų mūsų studentai per semestrą turi išstudijuoti septynis specialybės dalykus ir atsiskaityti už juos. Vizualinio dizaino – aplinkos, parodų, jų įrangos ir švenčių apipavidalinimo – srityje jie būna jau šiek tiek pasikaustę.

Mūsų studentai nesprendžia urbanistinių problemų, o gilinasi į objekto pateikimą konkrečioje erdvėje, jo maštabiškumą, „įrišimą” į tą aplinką ir tam tikros nuotaikos sukūrimą. Nes jie turėtų keisti tą aplinką pagal kūrybinius tikslus, kuriuos kelia sau, arba kurie reikalingi konkrečiam objektui.

Magistrantai pas mus dar studijuoja tipografikos dizainą. Arba važiuoja tęsti mokslus užsienyje. Iš praėjusio kurso trečdalis – gal dešimt žmonių išvažiavo studijuoti į Angliją dizainą arba videodizainą. Įstojo. Vis dėlto pas mus amato bazė nebloga.

– O ko Jūs pats mokote studentus?

– Mano kursas susietas su vientiso stiliaus kūrimu. Kad nepriklausomai nuo medžiagos tas stilius turėtų tam tikrą atpažįstamumą – mastelių, formos ar elementų panaudojimo požiūriu. Pasirinkimas priklauso nuo idėjos, kurią jie turi įgyvendinti.

Bet kadangi studentai pas mane ateina tik ketvirtame kurse, pirmiausia bandau paaiškinti, kad jau viskas. Kai grįžta namo, jų gi niekas žmonėmis nelaiko. Juos visi vadina dailininkais. Jiems išeities nėra. Belieka būti dailininkais. Tapti profesionalais toje srityje.

– Ar daug tarp jų talentingų, gabių?

– Labai liūdna pripažinti, kad talentingų žmonių yra. Paskutinis geras dailininkas turėjau būti aš. Bet, deja, vis atsiranda ir atsiranda talentingų žmonių (juokiasi).

Rimtai kalbant, kurse tokių studentų – apie trečdalį. Didžioji dalis baigusiųjų vis dėlto dirba pagal profesiją. Manyčiau, ji pakankamai adekvati šiuolaikinei situacijai – gyvenimui, kuris tiesiog reikalauja dizainerių.

– Bene 35-erius metus dėstote studentams. Kokią prasmę čia įžvelgiate?

– Nėra jokios prasmės nei tame gyvenime, nei tame, kad mes čia esame. Absoliučiai nieko nėra. Kai Lemo romano herojus paklausė kompiuterio, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, tas pagalvojo ir atsakė: „Perduoti informaciją”.

Jeigu tas gyvenimas neturi prasmės, tai kodėl neužsiimti veikla, kuri man atrodo įdomi.

– Ar iš kūrybos nieko neatima?

– Kaip visada, kai daliniesi. Iš tikrųjų yra tam tikra seka, perimamumas. Nesvarbu, ar tu blogai dirbsi, ar gerai, vis tiek bus kitas žmogus, kuris tuo užsiims. Nes neįmanoma to išnaikinti. Prigimtis tokia, kad tęstinumas vis tiek egzistuoja. Net jeigu mes nieko nepadarysim dėl to. Jau pats buvimas, kad mes esam ir darome tai, suponuoja, kad kažkas kitas tai pratęs. Nežinau, kodėl – dėl susižavėjimo, pamišimo ar dėl kitų dalykų – jis egzistuos. Ar išgelbės pasaulį? Greičiausiai ne.

Ko gero, pats buvimas yra vienintelė prasmė. Ir vienintelė dovana. Nes nieko kito nėra.

Pasiklydus pagarbios baimės, vienatvės ir geidulio labirintuose

Goda Giedraitytė

Ar dažnai, išėjęs iš parodos, junti pakylėtą dvasios ilgesį, netikėtai pažadintą kūrėjo darbų? Ir kaip autoriaus kūriniai pasiglemžia tavo mintis bei jausmus? Būtent tokia atmosfera sklandė po Sigito Staniūno parodos „Tapyba“ atidarymo Klaipėdos dailės parodų rūmuose, ne vieną žiūrovą užkrėsdama vidinio susitelkimo ar susižavėjimo priepuoliais.

Per parodos atidarymą S.Staniūnas surengė performansą – plazdeno raudoni balionai, liepsnojo ugnis, į ją biro rožių žiedlapiai… S.Staniūno „Tapybos” vernisažą Klaipėdoje papildė gyvos muzikos koncertas. Mistifikuota S.Staniūno paveikslų atmosfera žiūrovą veda į viliojantį spalvų labirintą.

Paroda – kaip teatras

S.Staniūnas – vienas originaliausių šiandienos Lietuvos kūrėjų. Nedrįstu vadinti tik tapytoju, kadangi menininkas dažnai peržengia žanrines dailės šakos ribas ir greičiau būtų vertas tarpdisciplininių menų atstovo vardo. Kita vertus, būtent jo tapyba kritikus verčia autorių nenumaldomai liaupsinti, o žiūrovus aikčioti iš susižavėjimo.

S.Staniūno parodos – tai ištisas teatras. Skubu pabrėžti – su puikiai apmąstytu scenarijumi ir marketingo planu. Kiekviena detalė, kūrinys, objektas parodoje turi savo vaidmenį: kūrenasi pseudolaužai, čirškia televizoriai, vyksta gyvos muzikos koncertai ir pan. Net ir žiūrovas čia tampa pagrindinio veiksmo statistu.

Nepaisant atidarymo metu sukuriamo kakofoniško antrakto, svarbiausa vieta parodoje tenka tapybai. Mistifikuota paveikslų atmosfera, dvelkianti Stanlio Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ dvasia, Masonų ložės legendomis ar venecijietiško karnavalo sumaištimi, įtraukia į viliojantį spalvų labirintą.

Modernizuoja klasiką

Puoselėdamas klasikinę tapybos manierą, S.Staniūnas turinio, charakterio, netipiškos Lietuvai koloristikos dėka ją transformuoja, modernizuoja. Tačiau jo tapyba anaiptol ne siurrealistinė, atvirkščiai tai – labai realistiška maniera atlikti geografiniai, botaniniai, homo sapiens tyrinėjimai, atmiešti gera romantizmo doze, kur svarbu intuityvusis pradas, egzaltuota savivoka, simbolikos intarsijos, Kasparui Frydrichui taip būdingos mįslingos vienišos figūros.

Mėgiamą klasikinę įcentruotą kompoziciją S.Staniūnas dažnai perskrodžia saulėlydžio, vandens, miško takelio proskynomis. Pastarąsias pabėždamas stūksančios arba sklendžiančios ore figūros gūsiu. Įdomu, kad jos retai esti anatomiškai tvarkingai modeliuotos. Dažniau tai – beformės, „uždrapiruotos“ masės, tie patys miško augalai, įgavę antropomorfinį būstą. Minimus herojus lydinti „sargo“ etiketė (pvz.: „Lotoso sargas“, „Upės sargas“, „Tako sargas“) tik dar labiau pabrėžia jų priklausomybę supančiai aplinkai.

Ką nori pasakyti?

Belaukiant performanso. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Nepaisant to, kad S.Staniūnas vengia portreto (veik visi darbai neturi akių horizontalės, o galvos vieta dažniausiai tik paženklinama egzotiško augalo elementu), parodoje jautiesi akylai stebimas ir savaime tampi vaizduojamų proskynų, properšų, miškų įkaitu. Drobių masteliai, vieningas koloritas, nuosekliai, veik identiškai atkartojamas peizažo motyvas tik dar labiau sustiprina apsupties jausmą. Prie S.Staniūno tapybos jautiesi nejaukiai, nes ji tave permato. Ji kalbasi su žiūrovu. Kalbasi visu savo tropiniu karščiu, ore tvyrančia alsa, drėgme, o kartu rafinuota elegancija.

Šioje vietoje susiduriame su keistu paradoksu – vienatvės ir atstumo tarp vaizduojamų figūrų formuojamos geidulingos įtampos, kuri S.Staniūno darbuose taip ir lieka tik „Pasimatymu“, „Pasivaikščiojimu“, „Rendez vous“… Kritikė D.Tumpytė pastebėjo, kad S.Staniūno drobėse susiduria galios valdžia ir grožis (karališkos valdžios atributika, brangakmeniai, metamorfozės į florą ir fauną) ir juos nuginkluojanti vienatvė bei tuštuma (nuogi kūnai arba jų nesatis, nuspėjamas buvimas). Menininkas berods sąmoningai žiūrovui palieka atvirą interpretacijų, savos istorijos kūrimo lauką.

Tuo S.Staniūno darbai primena geriausius Ernesto Hemingvėjaus šedevrus. Nuolat persekiojantis klausimas – ką vis dėlto menininkas nori pasakyti? Tiesiog leidžia mėgautis spalvos sodrumu, gyvastimi, paslaptimi? Kiek svarbus šiuolaikiniam žmogui išlieka grožio ir dvasingumo ieškojimas mene?

Lietuvoje – fenomenas

Lietuvos dailininkų kontekste S.Staniūnas – fenomenas. Pirma, žinoma pačia tematika. Jo drobėse anaiptol neįprasti lietuviškai akiai motyvai, dvelkiantys Pietų Amerikos jusliškumu, sultingumu, Azijos magija bei mistika. Gal tik Pranas Domšaitis išsiskiria panašia egzotika. Net ir tapydamas „lietuviškus“ vaizdus natūroje, S.Staniūnas neišvengia magiškos spalvų terapijos. Prisiminkime kad ir projektą „Bitės meno erdvės“, kurio metu menininkas atpasakojo Tiškevičių parko (iš tiesų daugiau menančio džiungles) istoriją.

Antra, nors siužetas neabejotinai labai svarbus, S.Staniūno kūryboje jis greičiau antraplanis – leidžiantis išryškinti niuansinę menininko tapyseną, daugiasluoksnę jos specifiką. Turbūt nerastume nė vieno Lietuvos tapytojo, taip įvairialypiai manevruojančio raudonos, rudos, auksinės, geltonos spalvos palete. Absoliuti priešingybė įprastai lietuviškai A.Gudaičio tradicijai (pilkšvai rusvos spalvos geiduliui, neseniai maloniai plovusiam visą Lietuvos žemelę). Pati S.Staniūno tapybos esmė yra spalva: tapytojas ją puikiai jaučia ir akivaizdžiai tuo mėgaujasi, ypač paliesdamas ant sodrios lapijos krintančius šešėlius ar modeliuodamas audinių medžiagiškumą: šilkas, brokatas, aksomas – regis, junti jų švelnų paviršių savo pirštais, o ne akimis.

Tave „valgo ir ryja”

S.Staniūno tapyba prabangi, gal net dvelkianti pagarbia ritualine baime. Tai – tave „valganti ir ryjanti” tapyba, lygiai taip pat kaip ir tu godžiai mėgaujiesi ja. Tai – malonumas, kažkodėl asociatyviai menantis Adomo ir Ievos istoriją, nes „malonumas žiūrėti“ dvelkia nuodėmingumu. Kita vertus, nieko nuodėmingo krikščioniškąja prasme S.Staniūno kūryboje nėra. Tai – savotiška pasąmoninė percepcija – bandymas perprasti drobės paviršių.

Nuolatinis siužeto pasikartojimas, panašumas – anaiptol ne nuobodus, atvirkščiai, vis labiau įtraukiantis. Kaip geroje komedijoje, kur pasikartojimas lemia auditorijos juoką. Įdomu, jog nepaisant stereotipinio siužeto, spalvos, formato, nėra nė vieno identiško kūrinio. Vientisa autoriaus stilistika suponuoja nenutrūkstamų šedevrų virtinę, kur sunku identifikuoti atskirus kūrybos etapus ar stebėti menininko kaitos žingsnius. Visa sukasi vieningame tematikos ir plastikos lauke be laiko ir vietos identifikacijos.

Pasiklydus šiame S.Staniūno labirinte, pasiduodi pagundai paskęsti egzaltuotos mistikos ir spalvų nešamoje jūroje. Tik apsidairyk, ar nesi stebimas akylojo „Rojaus sodų“ sargo…

Kitokia keramika

Kristina Jokubavičienė

Baroti galerija, tęsdama vertingą pažintine prasme projektą „XX a. lietuvių dailės klasika“, liepos 18-ąją pristatė vilniečio keramiko Juozo Adomonio pastarųjų kelių metų kūrybos parodą, veikiančią iki rugpjūčio 2-osios.

J.Adomonio „Bokalai” – tikrai ne alui. „Adomas” – pašmaikštavimas erotikos tema. „Raktų” iš molio serijos užtektų šimtams spynų, bet parodoje – rinktiniai.

Pažintinis projekto aspektas ypač prasmingas ir svarbus Klaipėdos kontekste, suteikia galimybę pamatyti išskirtinių Lietuvos dailininkų, pelnytai vadinamų klasikais kūrybą, ne taip dažnai pasiekiančią mūsų kraštus, išgirsti pačių autorių pasisakymus apie savo kūrinius, pagaliau juos išvysti.

Kompozicijos „Abrakadabra” (Postindustrinė keramika: vidaus degimo variklio improvizacija) fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Juozas Adomonis – nusipelnęs meno veikėjas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, ilgametis Keramikos katedros vedėjas (nuo 1984 iki 2000 metų), daugelio albumų, katalogų, vadovėlių, straipsnių apie taikomąją dailę ir keramikos meną autorius. 2002-aisiais jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

J.Adomonio pavardė visada minima tarp dailininkų novatorių, septintajame dešimtmetyje siekusių išlaisvinti lietuvių keramikos meną nuo siaurai suvokiamo utilitarumo, tarsi iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, atskleidžiant molio savybes ir galimybes, sprendžiant formos ir dekoro vientisumo problemas. Naujų raiškos būdų tuo metu skatino ieškoti ir vis populiarėjanti interjerinė keramika. J.Adomonio parodiniai kūriniai ir darbai, skirti interjerams, išsiskyrė plastine, emocine ir idėjine prasme, pasižymėjo dekoratyvumu, lakonišku, beveik minimalistiniu plastikos ir spalviniu sprendimu.

Šios savybės, susiklosčiusios į savitą menininko stilių, ramų ir santūrų, akivaizdžios ir parodoje Baroti galerijoje. Tai kūriniai be menkiausios utilitarumo ar manieringumo žymės. Taupi ir labai iškalbinga raiška būdinga visai keramiko kūrybai, o parodoje eksponuojami naujausi darbai atskleidžia ypatingą kūrėjo laisvę. Juose lengvai atpažįstame keramikui būdingą stilistiką, nuolat praturtinamą naujų technologijų, eksperimentų dėka.

Paroda patvirtina, kad keramika šiandien patraukli ne tik dėl galimo naudingumo, bet ir dėl plačių asociacijų, keliamų plastinių sprendimų.

J.Adomonio paroda, kurioje eksponuojami 45 kūriniai, stebina idėjų, fantazijos, raiškos būdų ir technologijų įvairove. Konstruktyvi ekstruderinė keramika, improvizuojanti industrinės aplinkos temomis, persipina su subtiliomis, ramybe ir aiškumu alsuojančiomis formomis, kuriamomis Rytų ir lietuvių keramikos tradicijų pagrindu.

Gražu buvo žiūrėti, kaip po parodos atidarymo autorių apsupo Klaipėdos keramikai, beveik visi buvę J.Adomonio mokiniais Dailės akademijoje, perėmę jo meilę keramikos menui, įrodytą ne tik žodžiais, bet ir darbais, ištikimybę šiai, pasak dailininko, ypatingai, plačių galimybių dailės sričiai.

Vasaros kaligrafija iš Izraelio – Klaipėdoje

Kristina Jokubavičienė

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 8-osios veikia iš Izraelio atkeliavusi neįprasta kaligrafijos paroda.

Iš Izraelio atkeliavusi kaligrafijos kursų paroda lankytojus žavi emocingumu ir nevaržomu laisvės pojūčiu. Kristinos Jokubavičienės nuotrauka

Rengia kursus

Efektingi, didelio formato kūriniai sukurti „Basis“ skulptūros mokyklos rengiamuose vasaros kursuose.

Mokykla įsikūrusi Hadassa Neurim vietovėje prie Beit Yanai miesto, tarp Tel Avivo ir Haifos. Ši privati mokykla jau ne kartą minėta mūsų spaudoje, ją ir bronzos liejyklą 1993-iaisiais įkūrė Dovydas Zundelovičius, gimęs Lietuvoje ir skulptūros mokslus baigęs Vilniaus dailės akademijoje.

Prie mokyklos veikiančioje galerijoje vyko jau kelios lietuvių dailininkų parodos, o šių metų pradžioje D.Zundelovičiaus, kolegos dar nuo M.K.Čiurlionio meno mokyklos laikų, pakviesti „Basis“ skulptūros mokykloje lankėsi trys klaipėdiečiai dailininkai – Angelina Banytė, Algis Kliševičius ir Juozas Vosylius.

Šluotos vietoj teptukų

Apie „Basis“ skulptūros mokykloje rengiamus kursus ir jų metu sukurtus darbus, tapusius parodos pagrindu, pasakojo jos kuratorius, mokyklos dėstytojas Leo Ray, dailės studijas taip pat baigęs Lietuvoje: „Šioje mokykloje dėstau jau dvylika metų. Vasaros atostogų metu, kai mokykloje yra laisvų patalpų ir dėstytojų, rengiame trumpalaikius įvairių pakraipų kursus visiems norintiesiems. Pasisiūliau pravesti kaligrafijos kursą. Mūsų mokykloje kaligrafijos kursas privalomas pagrindinės specialybės studentams trečiaisiais ar ketvirtaisiais mokslo metais vietoj piešimo. Į vasaros kursą užsirašė 15 žmonių. Dalis jų – buvę mano mokiniai, metus jau lankę kaligrafijos kursą, kiti – naujokai šioje srityje. D.Zundelovičius, nepailstantis idėjų generatorius, pasiūlė surengti didelių formatų kaligrafijos „simpoziumą“. Kaip vėliau paaiškėjo, ši mintis buvo išties vykusi“.

Kursų metu buvo naudojamos įvairios medžiagos ir įrankiai: popierius, drobė, tušas, pramoninis akrilas, plunksnos, teptukai, o vietoj jų dažnai net šluotos. Labiausiai kurso dalyvius įkvėpė ilgos ir plačios drobės juostos, suteikusios visiškai neribotą eksperimentavimo laisvę, pasitelkiant spalvą, formą ir neįprastus darbo metodus. Ne veltui dar kurso metu kilo diskusija apie šiuolaikinės kaligrafijos ribas ir galimybes, nes daugelis darbų atrodė esantys artimesni tapybai nei kaligrafijai.

Paroda, surengta mokyklos galerijoje, pasak L.Ray, daugeliui žiūrovų patiko būtent dėl jos emocingumo ir nevaržomo laisvės pojūčio.

Paroda – įspūdinga

Parodoje Klaipėdoje eksponuojami aštuonių kurso dalyvių kūriniai.

Chrisos Alvanos, kurią L.Ray vadina „veterane“, ne tik rūpinosi medžiagų pirkimu, drobės paskirstymu. Jau kurso pabaigoje ji pati sukūrė kelis ypač didelius darbus, iš kurių vienas eksponuojamas parodoje. Ji, atrodo, tiesiog „pasivaikščiojo“ po drobę, palikdama perforuotų batų padų pėdsakus, kurie įsikomponuoja į energingų ruožų, paliktų dažuose pamirkytos šluotos, ir grafiškai išrašytų raidžių visumą.

Raidžių motyvai išliko ir Natali Šapiros, ir Debės Tal darbuose, o Anat Yogev labiau pasidavė spalvų magijai. Kursuose ji buvo naujokė, kaip ir brolis ir sesuo Oferis ir Tal Veizeriai. Tal Veizer kūrinys beveik visiškai juodas, jame po truputį ryškėja atskiri brūkšniai, slaptingi ženklai, o jos brolio Oferio Veizerio darbas – kaip didelis spalvingas paveikslas, kuriame su abstrakčiomis formomis dera basų kojų pėdsakai…

Akivaizdu, kad kaligrafijos kurso dalyvius įtakojo ne tik ritmo pratimai, kuriais buvo pradėtos vasaros pratybos, komponavimo pamokos. Į kursus buvo pakviestas svečias, japonų kaligrafas Kazuo Ishii, jau kurį laiką gyvenantis Izraelyje, pasakojęs apie japonų kultūrą ir kaligrafiją, atsinešęs į pamoką visus klasikinės kaligrafijos įrankius.

Didelių formatų, monumentalios, dinamiškos kompozicijos daro įspūdį. Prisimenant, kad didžioji parodos autorių dalis yra tik mėgėjai, savo malonumui lankę kursus, įspūdis dar didesnis. Manau, kad ir ne vienas parodos lankytojas pajus natūralų norą čiupti šluotą, mirkyti ją į dažus ir… kurti kaligrafiją.

Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo

Rugpjūčio 10-ąją 16 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje duris atvers Paryžiuje gyvenančio lietuvių skulptoriaus Adomo Stanislovo Raudžio-Samogito retrospektyvinė kūrybos paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

A.S.Raudžio-Samogito skulptūra „Saulė 1236“ (Pasipriešinimas kalavijuočiams). 2004 m., gipsas.

Samogitas gimė 1936-aisiais Palangoje, Vilniaus dailės institute studijavo skulptūrą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1958-aisiais išvyko į Lenkiją, studijavo Krokuvoje, Gdanske. Susidomėjęs architektūra, studijas tęsė Vokietijoje, Darmštate, o 1961-1974 metais – Paryžiuje. 1969-1973 metais dailininkas turėjo retą galimybę Italijoje dirbti pasaulyje plačiai žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipšico asistentu. Ž.Lipšicas labai palankiai atsiliepė apie jauną menininką, sakydamas, kad jo laukia didelė kūrybinė sėkmė.

Gana ilgai Samogitas dirbo Paryžiuje architektu, kartu aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo skulptūrų parodų yra surengęs Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūryba taip pat buvo eksponuojama Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje. Nuo 1980-ųjų Samogitas aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant jų manifestus. Vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iųjų „Pasipriešinimo manifestas“, pasisakantis už profesionalumą mene.