Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Daiva Kšanienė

Liepos 6-ąją – rugpjūčio 20 dienomis vykusio X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ neabejotina menine kulminacija tapo genialiojo Klaudijo Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjera rugpjūčio 2-ąją.

Akimirkos iš K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre. Operos sceninis sprendimas primena studiją arba mokyklą, kurioje mokytoja – Muzika (E.Chišju).

Operos pastatymas intriguoja stilingais kostiumais ir išradingu grimu. A.Kozlovskio (Plutonas) ir E.Chišju (Prozerpina) duetas.

Euridikė – R.Ulteravičiūtė, Orfėjas – A.Kalinovas.

Orfėjo vaidmeniu A.Kalinovas parodė turįs improvizatoriaus dovaną. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Drąsus pasirinkimas
Muzikinio teatro kolektyvas ir jo vadovė Audronė Žigaitytė „Orfėją“ pasirinko neatsitiktinai: šiemet visas pasaulis pažymi 400-metį nuo šios pirmosios (išlikusios) operos sukūrimo bei paties kompozitoriaus 440-ąsias gimimo metines.
Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas, įpratęs prie jausmingų XIX-XX a. operų bei operečių interpretacijų, parodė drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis, imdamasis ankstyvojo baroko veikalo, reikalaujančio visai kitokių raiškos būdų (solo partijų pateikimo, orkestro išraiškos, sceninio sprendimo ir kt. požiūriu). Rezultatas: toji terra incognita – pažinta ir įkūnyta.
Operos atlikėjų kolektyvą sudarė tarptautinė komanda. Su mūsų teatro muzikais spektaklį kūrė jauni kviestiniai solistai iš Vilniaus, kitų miestų. Operą dirigavo ankstyvojo baroko muzikos žinovas iš Vokietijos Martinas Lutcas (Lutz), solines partijas padėjo paruošti vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris (Schwannberger). Trupė, atrodo, dirbo kūrybingai, sutartinai, nes rezultatas – neblogas.

Muzika – atgaiva
Klausydami „Orfėją“ mūsų žiūrovai galėjo pajusti (ir pajuto) ypatingą senosios muzikos grožį. Muzikos, kuri pati savaime, be jokių papildomų efektų ar sceninių „triukų“ yra Grožis, teikiantis nepaprastą pasigėrėjimą ir dvasinę atgaivą.
Antikinė legenda apie dainiaus Orfėjo ir gražiosios Euridikės meilę bei liūdną jos likimą buvo labai mėgiama XVII-XVIII a. kompozitorių kūryboje, nes joje atsispindėjo tuo metu garbinamas ir vertinamas senovės graikų menas, jo estetika, išaukštinanti galingą kuriamąją meno jėgą, kilnų, žadinantį žygdarbiams meilės jausmą.
Operos statytojams pavyko atskleisti K.Monteverdžio veikalo esmę ir prasmę, kuriame, kaip ir antikinio meno tradicijoje itin glaudžiai susiję poezija, muzika, draminis veiksmas, judesys, scenografija, rūbai ir kt.
Spektaklis pasižymi išraiškinga statika, santūrumu, kur kiekvienas gestas – ženklas, veido išraiška, žvilgsnis, kiekviena mizanscena pasako viską, ką norima pasakyti, daugiau nei dramatiškos aistros ir aktyvus sceninis judėjimas.
Labiausiai premjeroje imponavo toji visų operos komponentų sąveika: žodžio ir muzikos (dainuota operos originalo – italų – kalba), neblaškančio sceninio vaizdo vienybė, pajungta vienam tikslui – vidinių jausmų, sielos virpesių atskleidimui.
Klausant operos buvo akivaizdu, kad atlikėjai – solistai, choras, orkestras mąsto viena menine linkme, siekdami kiek įmanoma autentiškesnio senųjų amžių muzikos įkūnijimo.

Siekė autentiškumo
Operos pasisekimą pirmiausia lėmė profesionalus režisieriaus Jono Vaitkaus darbas. Įsigilinęs į paprastą, bet subtilų K.Monteverdžio veikalą, suvokęs jo archajines prasmes, režisierius sceninę raišką „tapė“ stambiais štrichais, monumentaliomis mizanscenomis, tikslinga kiekvieno personažo išraiška, visa tai pajungdamas vieningai dramaturgijai. Stilinga spektaklio statika atliepė antikinių tragedijų tradiciją.
Muzikiniame puikiosios barokinės operos pateikime taip pat juntamas autentiškumo siekis. Ir solistai, ir choras, įsigilinę į XVII a. pradžios muzikos stilių, nesivaikydami išorinių efektų, sugebėjo įtikinamai perteikti ir improvizacines arijų melodijas, ir išraiškingus rečitatyvus, ir patetiškus polifoninius bei homofoninius chorus.
Malonu, kad atsiranda jaunų solistų, kurie tobulinasi barokinio dainavimo srityje (A.Kalinovas Graco menų universitete gilina ankstyvosios operos interpretacijos žinias).
Dirigentui M.Lutcui pavyko solistų ir choro dainavimą organiškai susieti su orkestriniu palydėjimu. K.Monteverdžio orkestras XVII a. pradžios muzikoje – tembriškai savitas ir išraiškingas. Šiuolaikiniais ištobulintais instrumentais pasiekti autentiško skambėjimo nėra lengva. Juk vietoje violų da gamba, senovinių pučiamųjų šiandien grojama klasikiniais, mums įprastais instrumentais.
Beje, šiuolaikiniams instrumentams „Orfėjo“ partitūrą instrumentavo M.Lutcas. „Aš labai atsargiai kūriau naują instrumentuotę – skambesį pritaikiau mūsų orkestro galimybėms. Mes neturime kornetų (į trimitą panašus pučiamasis muzikos instrumentas) ar regalio (pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas), bet turime muzikantus, kurie imlūs ir kuriuos pavyksta lengvai įkvėpti. Jie savo instrumentais išgauna garsus, būdingus senųjų instrumentų skambesiui. Jie sugeba pakeisti griežimo techniką, artikuliaciją, agogiką“, – sakė dirigentas.
Ir styginiai (smuikai, altai, violončelės, kontrabosai) taip pat „adaptavo“ savo griežimo manierą: sugebėjo išgauti lygų, gryną, be vibrato garsą. Jautrūs, natūralūs perėjimai nuo orkestrinio skambesio prie klavesino, vargonų akompanimento padėjo atskleisti šios muzikos jautrų ir subtilų grožį. Orkestro koloritą labai praturtino autentiško styginio instrumento teorbos (liutnios atmaina) skambesys (S.Švanbergeris), klavesino, vargonų (M.Lutcas), arfos (D.Martusevičienė) partijos.
Tenka tik stebėtis dirigento M.Lutco meistriškumu, grakščiai, be jokių sunkumų sugebėjusio pereiti nuo dirigavimo prie grojimo (akompanavimo) minėtais instrumentais.

Dainavo kitaip
Jaunieji operos solistai pasirodė imlūs ir galintys atlikti (geriau ar ne taip gerai) senovinę muziką. Jiems nebuvo paprasta. Šiuolaikiniai operos teatrai vertina stiprius, turtingus obertonais, dramatiškus balsus. Tokius balsus formuoja ir dainavimo mokyklos. O K.Monteverdžio operose, kaip ir visos jo epochos muzikoje, svarbu buvo natūralus, tyras, skaidrus (nebūtinai stiprus) balsas. „Jis skiriasi nuo šiuolaikinio operinio dainavimo, nes visai kitoks kvėpavimas, balso formavimas“ (S.Švanbergeris). Vokalo konsultanto S.Švanbergerio padedami mūsų solistai ima įsisavinti tokio dainavimo manierą, kurią „Orfėjo“ operos premjeroje deramai pademonstravo.
Šauniai pasirodė sudėtingos Orfėjo partijos atlikėjas Andrejus Kalinovas. Jis gražiu, lyrišku ir švelniu balsu atskleidė antikinės legendos herojaus išgyvenimus. Ypač jaudinančiai skambėjo Orfėjo arijos. Jose solistas parodė turįs improvizatoriaus dovaną; gana tiksliai išdainavo ir gausias tipiškas melodines puošmenas.
Neblogai savąsias partijas atliko ir kiti solistai: Rasa Ulteravičiūtė (Euridikė), Dalia Kužmarskytė (Silvija, Viltis), Svetlana Konstantinova (Nimfa; solistė sukūrė plastišką sceninį įvaizdį), Eglė Chišju (Muzika, Prozerpina), Artūras Kozlovskis (Plutonas), Tadas Girininkas (Charonas), Vytautas Vepštas (Apolonas), Žoržas Siksna, Andrius Apinis, Valdas Kazlauskas (Piemenys), Viačeslavas Tarasovas (Dvasia), Algirdas Bagdonavičius (Piemuo, Dvasia, Echo /aidas/).

Vizualiai efektinga
Dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė asketišką, kuklų, bet įtaigų ir funkcionalų scenovaizdį: mokyklos klasė talpino chorą, kuris šioje operoje yra labai svarbus; choras nebuvo nustumtas į scenos gilumą ar pastatytas šonuose, kaip dažnai būna statiškesniuose muzikiniuose spektakliuose.
Videoinstaliacija scenos gilumoje prasmingai papildė spektaklio scenografinę, vizualinę raišką. Režisūrinį sumanymą, apjungiantį visas operos grandis, atitiko ir stilingi kostiumai, išradingas grimas.
Operos atlikėjams, paklūstant režisieriaus J.Vaitkaus ir gabaus choreografo Aurelijaus Liškausko sumanymui bei reikalavimams, teko įvaldyti ir savitą, santūrų, bet išraiškingą sceninį judesį.
Didelį ir sėkmingą darbą atliko chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, su teatro choru gerai paruošęs stilistiškai gana sudėtingus K.Monteverdžio operos chorinius numerius.
Festivalis „Muzikinis pajūris“ Klaipėdoje ir regione vyko labai sklandžiai: didžiulio pasisekimo sulaukė nauja teatro vadovės idėja ir jos sėkminga realizacija „Muzikinis keltas“, kurio koncertais publika ypač susižavėjusi. Norisi tikėti, kad ir „Orfėjo“ laukia sėkmingas sceninis gyvenimas.

Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Kristina  KUČINSKAITĖ

Ką turėtų galvoti visi antikos laikų apolonai, kai skulptorius akmenį išmaino į smėlio masę? Atrodo, net molis tvirtesnis… Ar darbas su paprastai biria uoliena menininkui yra tik pramoga, ar šis tas rimtesnio?

Pasaulyje kuriamos jau daugybę metų smėlio skulptūros mūsų šalyje taip gausiai pristatomos pirmą kartą. Gal todėl menininkų gretose iš Italijos, Austrijos, Bulgarijos, Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos nebuvo nė vieno lietuvio. Festivalį organizavusio „Tarptautinio kultūros ir meno centro“ direktorė Viktorija Voronova pasakojo, kad skviesti kūrėjus į tarptautinį smėlio skulptūrų festivalį Klaipėdoje nebuvo sunku, net teko atsisakyti svečių iš Amerikos.

Italės triumfas
Dešimt smėlio skulptūrų, per kelias dienas „išdygę“ Jono kalnelyje, buvo vertinamos komisijos, kurios nariais kartu su specialistais buvo ir patys kūrėjai.
Pirmoji vieta atiteko italei Mikelai Čiapini. Jos kompozicija vaizduoja su vėju susidūrusią poilsiautoją. Smulkutė energinga moteris pasakojo, kad smėlis jai labai artima medžiaga, nes Italijoje gyvena visai šalia paplūdimio. Tiesa, skulptūras iš smėlio M. Čiapini kuria tik šiek tiek daugiau nei trejus metus. Tačiau, anot moters, ištisi metai būna užimti keliaujant po įvarius festivalius, kurių pakrantės miestuose nestinga. Porą mėnesių per metus praleidžiama kelionėse po užsienį.
Kalbėdama apie savo kompoziciją M.Čiapini pabrėžė, kad į ją dera žiūrėti su humoru: „Italijoje turime įspūdingą meno istoriją. Nors ir turiu didelę patirtį, čia neeksperimentuoju. Tiesiog dariau taip, kad gražiai ir linksmai pavyktų. Tai derėtų suprasti kaip komiksą“.

Dėstytojui – pramoga
Viačeslavo Boreckio sukurta rubensiškų formų „Nuotaka Neptūnui“, pasipuošusi aštuonkoju ir niurzglia veido išraiška, – duoklė sveikai ironijai. Poznanėje kuriantis ir skulptūrą dėstantis V.Boreckis pasakojo, kad smėlio skulptūros jam nėra rimtas užsiėmimas, tai –  hobis, pramoga laisvalaikiui.
– Kodėl smėlis? Vien dėl pramogos?
–  Taip. Juk visi žinome, kad smėlis – laikinas. Kelios dienos, ir pradeda byrėti. Kartais tas laikinumas yra gerai. Vis dėlto kūrinys ne visada taip pavyksta, kaip buvo sumanyta…
Nepaisant pasitaikančių nesklandumų, kuriant nuotaika visada puiki. Jau vien todėl, kad skulptūra laikina, negalima jos daryti itin rimtai.
– Kas Jums svarbiausia smėlio skulptūros kūryboje?
– Pats procesas. Ir man asmeniškai – skulptūrų dydis. Iš įprastos medžiagos tokių tikrai nesukursi, o iš smėlio daromi gigantiški kūriniai, kartais net dešimties metrų aukščio.
Man patinka kurti kompozicijas, o ir pats procesas išskirtinis. Pavyzdžiui, kai lipdoma iš molio visada galima pridėti, kiek reikia ir kur reikia. Šiuo atveju, nelabai galima kažką bepridėti. Pradedi nuo didžiulės krūvos ir skverbiesi gilyn…
Šeimyninis užsiėmimas
Nikolajus Bartusenkovas ir jo sūnus Aleksejus iš Krasnodaro pasakojo, kad visa šeima yra didelis menininkų klanas.
– Kaip nutiko, kad smėlio skulptūros tapo šeimos užsiėmimu?
– Iš tiesų mes abu esame menininkai. Aš – tapytojas, o tėvas – skulptorius, – šypsojosi Aleksejus. – Pamenu, kai tėvą pakvietė į pirmąjį renginį, aš sakiau, kad nevažiuosiu, nes smėlis nėra rimtas užsiėmimas, tai – ne menas. Bet viskas taip sutapo, kad kaip tik turėjau laisvo laiko, tad nuvažiavau. Būtent tada pamačiau, kad iš smėlio galima padaryti nepaprastai įdomių dalykų. Kaip vaikystėje statėme smėlio pilis –  taip čia per tris dienas gimsta didingi statiniai, nors smėlis yra laikina medžiaga. Įdomu eksperimentuoti.
Po truputį pripratau. Dabar darydamas smėlio skulptūras, pailsiu nuo savo paveikslų.
– Ar daug tenka važinėti į festivalius užsienyje?
– Ne tiek daug, kiek kviečia. Buvome Belgijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, tėvas dar ir Vokietijoje. Iš tiesų jis labai rimtai susidomėjęs smėlio skulptūromis ir vyksta kur tik yra galimybė.
– Pas mus kūrėte skirtingas skulptūras. Ar būna bendrų projektų?
– Būna kad ir visa brigada dirbam. Daug kartu, daug atskirai. Maždaug per pusę. Jei bendras projektas, iš anksto planuojame, ką darysime. Tėvas dažniausiai padaro pagrindinę formą, o aš kuriu detales. Gal todėl ir nesipykstame, viską pavyksta suderinti taip, kad kiekvienas daro tai, kas jam patinka. Tėvas buvo pirmasis mano mokytojas, todėl mūsų meninis skonis sutampa.

Biri uoliena – simbolis
Iš dešimties skulptūrų tik dvi išsiskyrė neįprasta forma. Tai – bulgarės Lili Pobornikovos „Banga“, bei dar abstraktesnė austro Rudolfo Krygerio, kurioje savo vietą kaip kūrinio elementai rado net smėlio blokus prilaikę mediniai rėmai.
R.Krygeris pasakojo, kad prieš pradėdamas domėtis smėliu, daug metų kūrė skulptūras iš ledo.Anot menininko, smėlis kur kas patogesnė medžiaga, juo galima perteikti daugiau idėjų.
Paklausus, kodėl tuomet, kai kiti kūrėjai rinkosi linksmus siužetus ir realistines formas, jis savo kūriniu uždavė galvosūkį, R.Krygeris atsakė klausimu: „O kur kitų darbuose matai vėją? Vėjas buvo pateiktas kaip raktinis žodis. Aš noriu, kad žmonės, priėję prie mano darbo, žvelgdami į visas angas, urvus, pajustų vėjo dvelkimą“.
Austras atskleidė savo filosofiją, kurios vedamas kuria laikinas skulptūras. Biri uoliena smėlis R.Krygeriui yra būtent tas simbolis, ta medžiaga, kuri geriausiai tinka norint atskleisti pasaulio nepastovumą. Ne veltui seniau laikas buvo skaičiuojamas smėlio laikrodžiais.

Laukiama ir kitąmet
V. Voronova pasakojo, kad smėlio skulptūrų festivalio idėją parsivežė iš renginio, vykstančio Sankt Peterburge: „Tai – paradoksali skulptūra jau vien todėl, kad menininkai kurdami žino, kad ji ilgai nestovės“.
Iš pradžių manyta festivalį organizuoti Vilniuje, bet vėliau nuspręsta, kad uostamiestis tam geresnė vieta. Į Jono kalnelio salą buvo atvežta 300 tonų supresuoto smėlio, gauto  iš Gargždų „Hidrostatybos“.
Rusijos smėlio, ledo ir sniego skulptūrų asociacija padėjo surengti festivalį: atsiuntė specialistą, padėjusį išsirinkti smėlį, daryti jam karkasus, dalyvavo tariantis su menininkais.
Be jau minėtų smėlio skulptūrų kūrėjų, festivalyje dar dalyvavo Grigorijus Ponomariovas iš Jaketerinburgo, Vladimiras Bliudnikas iš Baltarusijos, Aleksandras Luzanas iš Ukrainos ir Tatjana Černyšova iš Maskvos.
Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Mikela Čiapini. Antroji vieta atiteko Viačeslavui Boreckiui, o trečioji – Grigorijui Ponomariovui. Nugalėtojams buvo įteikti piniginiai prizai bei Viačeslavo Gibovskio sukurtos stiklo kompozicijos su jūros smėliu.
 Skulptūros Jono kalnelio saloje stovės iki rugsėjo 17 dienos. Festivalį ketinama organizuoti ir kitąmet.

Su „Trys K“ vėliava – menas be sienų

Dalia Bielskytė

Kaliningrado apskrities muziejuje „Dailės galerija“ antras mėnuo veikia bendra klaipėdiečių dailininkų Algirdo Vadoklio, Vido Pinkevičiaus ir Liudviko Natalevičiaus tapybos paroda „Klaipėda-Kaliningradas: menas be sienų“.

Kaliningrade eksponuojami klaipėdiečių tapytojų V.Pinkevičiaus, L.Natalevičiaus ir A.Vadoklio paveikslai reprezentuoja klasikinę lietuvių tapybos mokyklą. Parodą atidarė „Klaipėdos galerijos“ direktorė V.Jusionienė, Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė G.Zabolockaja ir dailininkas J.Pečerskis. V.Pinkevičius (dešinėje) sulaukė gausybės parodos lankytojų klausimų. Klaipėdos ir Kaliningrado menininkai tapo tikrais draugais. Susitikimas prie Kaliningrado dailininkų namų. Dalios Bielskytės nuotraukos

Plečia kultūrų pažinimą
Kaliningrado kultūrinei visuomenei pristatoma po 20 kiekvieno lietuvių autoriaus darbų. Tai paro-dos lankytojams suteikė galimybę išsamiai susipažinti su trijų labai skirtingų, klasikinę lietuvių tapybos mokyklą reprezentuojančių dailininkų kūryba.
Ši paroda – dar vienas tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas), prieš ketverius metus inicijuoto Klaipėdos ir Kaliningrado savivaldybių bei Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade, renginys, kurį parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas.
Su kultūrą, kaip vienijantį faktorių, propaguojančio projekto vėliava jau įvyko ne viena paroda ir pleneras, o planai siekia tolimą ateitį. Šio bendradarbiavimo rezultatas – Klaipėdos ir Kaliningrado menininkų bendrystė, kultūrinio pažinumo ribų plėtra ir, žinoma, Klaipėdos, kaip kultūros uosto, propagavimas kaimynų žemėje.

Alkstantiems tikro meno
Didžiulės Kaliningrado dailės galerijos erdvės svetingai ir pagarbiai priėmė vertingą Lietuvos dailininkų darbų kolekciją. Muziejininkai profesionaliai parengė parodą: kiekvienam autoriui skyrė po atskirą salę, atsižvelgdami į darbų koloritą, sukūrė užburiantį įspūdį darančią ekspoziciją.
Nepaisant tą vakarą Kaliningrade vykusių renginių gausos ir rekonstrukcijos darbų pačioje galerijoje, žiūrovai į lietuvių autorių parodos atidarymą susirinko gausiai. Salėje vaikštinėjo ankstesnių projekto renginių dalyviai, jau spėję susibičiuliauti su Lietuva dailininkai, lietuvių tapytojų kūryba grožėjosi Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininkas Viačeslavas Karpenka su žmona, Kaliningrado meno mylėtojai, jau spėję pajusti lietuviško meno skonį.
Tuo labai džiaugėsi vienas projekto kuratorių, Kaliningrado dailininkas Jevgenijus Pečerskis: „Ši paroda yra šventė, ir aš sveikinu visus, kurie jos sulaukė. Šiandien, kai diletantai ir išsišokėliai vis įžūliau okupuoja meno erdves, esu laimingas matydamas šią prabangią tapybą, tikrąjį meną, kurio alkstu, kaip matau, ne tik aš, bet ir kiti į parodos atidarymą atėję žmonės“.

Globoja valdžios vyrai
Parodą atidarė Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė Galina Zabolockaja, kalbėjo projekto kuratorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė, jau minėtasis Kaliningrado dailininkas J.Pečerskis ir vienas iš trijų parodos autorių V.Pinkevičius.
Visų kalbėjusiųjų lūpose skambėjo padėkos žodžiai projekto rėmėjams, džiaugsmas dėl sėkmingo, vis besiplečiančio ir turtėjančio kultūrinio bendradarbiavimo. Ypač dažnai buvo minimas Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio vardas. Anot J.Pečerskio, nuo tada, kai „Arvydas stojo prie valdžios vairo, jo rankos globoja kiekvieną kultūrinį renginį ir ištrina laisvę ribojančias sienas iš margo meno žemėlapio“.
Projekto kuratorė labai džiaugėsi, kad Rusijos generalinio konsulato Klaipėdoje generalinis konsulas L.Basninas taip pat neabejingas kultūros sklaidai bei mainams tarp dviejų valstybių. „Generalinio konsulato šiam projektui suteikta parama išsprendė labai rimtą meno kūrinių pervežimo iš Klaipėdos į Kaliningradą problemą ir bent trumpam materializavo meno, nebojančio geopolitinių užkardų, idėją“, – sakė ji.

Trijulei – po salę
Parodos atidaryme dalyvavo klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapytojas V.Pinkevičius, parodai Kaliningrade atrinkęs per paskutinius 20 metų tapytus kūrinius, kuriuose vyrauja biblinė ir mitologinė tematika. Kaliningradiečius žavėjo ekspresyvi V.Pinkevičiaus tapymo maniera, iš formų ir faktūrų stichijos išnyrantys susikaupimo bei rimties reikalaujantys siužetai. Tačiau ir duodamas interviu Rusijos televizijoms, spaudos žurnalistams, ir bendraudamas su parodos lankytojais, autorius pabrėžė, kad jo polinkis į mitologinius siužetus neatriboja jo nuo aktualijų: „Ieškantys mano darbuose ras labai daug šiandienos“.
L.Natalevičius savo drobėse liko ištikimas mistinei Pietai, kurioje iš po biblinio gedulo šydo dairosi žemiškos aistros. Kaip ir Klaipėdoje, atsirado žmonių, kuriuos tikrąja to žodžio prasme pakerėjo šis, anot vieno lankytojų, „šėtoniškas“ derinys. Ilgoje ir siauroje ekspozicinėje erdvėje, jungiančioje sales, kuriose eksponuojami V.Pinkevičiaus ir A.Vadoklio darbai, L.Natalevičiaus „sielos aktai“ suskambėjo ypač galingai.
A.Vadoklis, profesionalus dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, savo kūriniais sužavėjo ne tik Kaliningrado publiką, bet apstulbino ir parodos organizatorius. Ilgai parodinėje veikloje nedalyvavęs autorius tiesiog „sublizgėjo“ – didžiulė 20 darbų ekspozicija neleido abejoti jo talentu ir produktyvumu. Klasikiniai peizažai užburia ekspresija, sodriu potėpiu, klasikinei lietuvių tapybai būdinga subtilia kompozicija ir koloristine kultūra. Tai brandūs, išbaigti ir neabejotinai profesionalūs paveikslai. „Algirdo Vadoklio žvaigždė labai ryškiai sužibs Lietuvos tapybos padangėje“, – prognozavo V.Jusionienė.
Klaipėdiečių tapybos paroda Kaliningrado apskrities muziejuje paviešės iki rugsėjo, kol, prasidėjus antrajam projekto etapui, grįš į Klaipėdą drauge su Klaipėdos dailės parodų rūmuose parodą rengsiančių Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbais.

Vyto Karaciejaus teatras

Gytis  Skudžinskas

Liepos mėnesio paskutiniąją savaitę, kai uostamiesčio gatvėse siautė Jūros šventės dalyviai, Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo pristatyta spalvinga ir vitališka autorinė Vyto Karaciejaus paroda „Būties miražai”.

Jau tris dešimtmečius Klaipėdos fotografijos gyvenimas neįsivaizduojamas be aktyvaus, įvairiapusiško ir kaskart atsinaujinančio autoriaus darbų. Fotografijos maestro bemaž kiekvienais metais auditorijai pristato po autorinę parodą, aktyviai dalyvauja tiek bendrose fotografijos parodose, tiek tarpdisciplininio pobūdžio projektuose. O V.Karaciejaus archyve sukaupta solidi Klaipėdos miesto kasdienybės ir švenčių dokumentika.
Šįkart V.Karaciejus Klaipėdos dailės parodų rūmų lankytojams pristatė koloristiškai turtingus ir ekspresyvius didelio formato darbus.
Autorių nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis – dominuoja ir naujausioje kolekcijoje „Būties miražai”.

Iššūkis sau
Ankstesniuose jo cikluose laiko slinktį konstatuodavo kintančios aplinkos, nykstančio ir naujai kylančio miesto priešprieša. Kitaip tariant, autorius pasikliaudavo pačia seniausia fotografine strategija, kai atspaude sustabdytas laiko momentas suvokiamas kaip neginčytinas dokumentas, realybės akimirka.
Dabar objektyvo taikiklyje atsidūrė ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų atlikėjai ir detalės. Kasdienybėje skubančius miestelėnus ar šventėse besibūriuojančius svečius pakeitė teatrinės simuliacijos veikėjai.
Nors postmodernios kūrybos adeptai ir įtvirtino menininko teisę cituoti ar perkurti kito kūrėjo kultūros produktą, tačiau toks kelias neretai yra nemažas iššūkis.
Tik patirties ir kūrybiškumo kupinas gestas suteikia naujas reikšmes pirminiam kūriniui. Kitu atveju citavimas ir dekonstrukcija gali žymėti vien norą prisišlieti prie pirmojo kūrėjo ar būti paprasčiausia kūrinio reprodukcija.
Bet V.Karaciejus nesitenkina tiesiog esamos situacijos „įkalinimu” fotojuostoje. Jis priverčia regimybę pulsuoti dinamiškomis dėmėmis, panirti į susikaupimo ir ramybės kupiną melancholiją ar išnykti paliekant vos kelis nežymius įrodymus.
Reprezentacinė, bet kastart perkuriama situacija čia pateikiama vėl naujos išklotinės pavidalu.

Pasitelkęs fikciją
Seniausia žinoma audiovizualinio meno forma – teatras, – pasirinkta kaip vienas pagrindinių fotografijos objektų, išplėtė nagrinėjamų laiko ir tikrovės temų pagavas. Kultūros rekonstruotas gyvenimas fotomenininkui tarnauja kaip koncentruota medžiaga realybės dinamikai nagrinėti.
Vėl prisiminę postmodernizmo teoretikus, tokią autoriaus poziciją turėtume įvardinti kaip antro laipsnio simulakro kūrimą. Mat čia autorius pasitelkia ne realybę, bet jos fikciją. Ir taip sugeba išplėtoti keliapakopį turinį, nukreiptą tiek į realybės ir laiko problematiką fotografijoje, tiek į kultūrinėmis variacijomis pagrįstų situacijų analizę.
Dar toliau fotomenininkas žengia supindamas aukštąją ir gatvės kultūras. Tarp spalvingų, kartais net gal kiek pompastiškų perkurtų teatro scenų autorius išdėlioja beveik monochrominius atspaudus, fiksuojančius gatvės nykumos žavesį: statybviečių tvoreles, ant šaligatvio telkšančias balas, irstančio fasado fragmentą. Tokie sprendimai rodo ir autoriaus susirūpinimą kultūrinės hierarchijos mechanizmu.
Nors ir labai atsargus ekspozicijoje antonimiškų reikšmių išdėstymas, jis nėra tiesiog paprastas kultūros ir natūros supriešinimas. Tiksliai įterpti rutinos atributai neleidžia suvokėjui atsiduoti tiesioginiam grožėjimuisi, papildomai išryškina keletą kultūros kalbų skirtybių. O tas kultūrinis daugiabalsiškumas – kaip pingpongo kamuoliukas – vėl atšoka į anksčiau aptartą fotografinės tikrovės problemų lauką.

„Dvigubos pilietybės”
Parodoje, sodrioje tiek koloristika, tiek fotografinių problemų ieškojimais, nebuvo girdėti disonuojančių tonų.
V.Karaciejaus ekspozicijoje kaip visuomet estetika susipynė su tobulai valdoma technika. Būtent ekspozicinė kultūra, nuosekliai parinkti darbai, jų atlikimas ir pateikimas sujungė tiek skirtingų paralelių.
 Atspaudų ant sintetinės drobės formatai ne vienam parodos lankytojui pirmiausia iškėlė asociacijas su tapyba. Bet juk V.Karaciejus visuomet pasižymėjo kaip „dvigubos pilietybės“ savininkas.
Viena vertus, jis vis nenurimstantis menininkas, įsiliejantis net į avantiūristiškiausius projektus, leidžiantis sau gadinti negatyvo plokštumą, fotokamerą paversti aerozolio spalvomis trykštančiu prietaisu.
Kita vertus, jis gerbiamas Klaipėdos miesto metraštininkas, puikus reklaminės fotografijos meistras. Būtent tas duališkumas, ko gero, yra tas faktorius, leidžiantis autoriui išlikti aktualiu uostamiesčio kultūrinėje terpėje.
Tikėtina, kad V.Karaciejaus dinamizmas užkrėtė ir parodos lankytojus. Kad žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, perskaitys dar vieną naują istoriją.

Jėga ir prasiveržimai
Kristina  Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančios Adomo Stanislovo Raudžio-Samogits retrospektyvinės skulptūrų parodos darbų pavadinimuose nuolat kartojasi šiedu žodžiai – „jėga“ ir „prasiveržimas“.

Prie medžio, granito ir gipso skulptūrų bei piešinių guašu Klaipėdoje surengtoje parodoje A.S.Raudys-Samogits pridėjo kompozicijas, plėtojančias pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Juos nuolat kartoja ir pats autorius, kalbėdamas apie savo kūrybos idėjas ir kūrinių formas. Matyt,  ta dinamiška plastika kyla ir iš veržlios autoriaus prigimties, kuri nuolat skatino ir tebeskatina veikti, ir kartu atspindi meno situaciją šeštojo-septintojo dešimtmečių Europoje. Tuomet didžiųjų modernios skulptūros meistrų  – Žako Lipšico, Henrio Mūro, mažiau mūsuose žinomo Cezaro ar Marino Marini kūrybos įtakojama formavosi Samogito darbų stilistika.

Už gyvenimą!
Parodoje Prano Domšaičio galerijoje lankytoją pasitinka trys Samogito darbų, sukurtų įvairiu metu, grupės, kurias vienija ta pati atpažįstama meninė raiška, o skiria – medžiagos.
Plastiškos, minkštos medžio formos,  suvaržytos plieno trosais,  įgauna sprogdinančios įtampos. Gipsas neatpažįstamai pakeičia savo banalią prigimtį ir tampa aštriai kampuotų, viena iš kitos kylančių plokštumų sąveikos kamuoliais. Medžio glotnumas, jo natūrali, šilta medaus spalva, turtingos tekstūros drastiškai kontrastuoja su industrinėmis trosų invazijomis ir per abstrakčią formą suponuoja išraiškingą žmogaus ir agresyvios technizuotos aplinkos, natūrai priešiškos civilizacijos konfliktą.
Organinės abstrakcijos stiliumi atliktos skulptūros išreiškia universalią kovos už gyvenimą idėją. Medžio kompozicijose puikiai balansuojamas masės ir ertmės santykis. Gipso skulptūrose į visas puses sklindantys formų pliūpsniai akivaizdžiai kyla iš vieno branduolio, pirminės beformės masės, tarsi atkartodami pačios minties gimimą.

Pasipriešinimo tema
Pati netikėčiausia paro-dos dalis – penkios naujos kompozicijos, kurias skulptorius sukūrė beviešėdamas Klaipėdoje ir savo aplinkoje atradęs visokių keistų rakandų (pvz., parūdijusį emaliuotą dubenį, rašomojo stalo spintelę, tipiškus dar nesenų laikų reliktus ar išdūlėjusį medžio kelmą). Šie autentiški daiktai, praturtinti drobe, viela, skardos lakštais ir raudonos spalvos akcentais, tapo kompozicijomis, plėtojančiomis aktualią dailininko kūrybai pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą.
Nenuostabu, kad gūdžiame šeštajame dešimtmetyje sugebėjęs išsiveržti per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį dailininkas šį išsiveržimą sutapatina su plastikos paieškomis ir eksperimentais, susiedamas su simboliniais, istoriniais, bibliniais siužetais bei pasiekdamas  prasmingos meninės raiškos.
Atrodo, kad per šešiolika Nepriklausomybės metų  jau atradome visus svetur kūrusius ir kuriančius lietuvių dailininkus. Toks išsamus Samogito kūrybos sugrįžimas 2007-aisiais  tapo dar viena malonia ir netikėta pažintimi su savitu ir originaliu kūrėju.

Skulptoriui kūrinys turi spurdėti kaip širdis
Rita Bočiulytė

Netoli Palangos gimęs Paryžiuje gyvenantis septyniasdešimtmetis skulptorius Adomas Stanislovas Raudys-SAMOGITS šiemet į Lietuvą atvyko su retrospektyvine savo skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

Paryžiuje gyvenantis, bet žemaitiška tarme mielai bendraujantis A.S.Raudys-Samogits savo skulptūras vadina politinėmis, o save – pirmuoju Palangos disidentu. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dabar ji veikia Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje ir Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.
Dailininkas dar gegužę pradėjo iki spalio truksiančią kūrybinę kelionę po Lietuvą su savo darbų parodomis. Jos jau eksponuotos Kaune – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Telšiuose – Žemaičių dailės muziejuje „Alka“.
A.S.Raudžio-Samogito parodų turas baigsis Vilniaus dailės akademijos galerijoje rugsėjo 10-30 dienomis.
Kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačias naujausias, taip pat archyvą šiemet Samogitas patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai. Taip pat dailininkas apsisprendė Dailės akademijai neatlygintinai perleisti ir didžiąją dalį Palangos miesto teritorijoje atgautos tėvų žemės. Su viena sąlyga – čia, penkių hektarų žemės plote, artimiausiu laiku turi būti pradėtas kurti Žemaitijos skulptūrų parkas ir suformuota materialinė bazė studentų ir profesionalių dailininkų vasaros praktikoms bei plenerams.
Savitas, spalvingo likimo menininkas, save vadinantis pirmuoju Palangos disidentu, pasirinktu kūrybiniu slapyvardžiu – Samogits – nuolat pabrėžiantis savo žemaitišką kilmę, sako gyvenime patyręs ir šalto, ir karšto. Nelengvai prasimušė į plačiąsias meno erdves, skulptūrą ir architektūrą studijavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, savo svajonių mieste Paryžiuje ilgai dirbo pačius įvairiausius darbus, tik vėliau – jau architektu, kad užsidirbtų pragyvenimui. Bet dabar štai jau 45 metus jis gyvena Paryžiuje, nors daug keliauja, kalba 16 kalbų, rengia savo skulptūrų parodas Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūriniai eksponuoti Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje, jų yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai ir muziejai.
Su dailininku susitikome Prano Domšaičio galerijos kiemelyje – pirmiausia juokdamasis jis paklausė, kokia kalba šnekėsimės, ar suprantu žemaitiškai.
– O kokias kalbas Jūs mokate?
– Šešias –  slavų, tris – skandinavų, dar šešias – populiariausias Europoje, be to,  nepamiršau lietuvių kalbos, susirokouju ir žemaitiška.
– Kokiomis tenka kalbėti dažniausiai?
– Vokiečių, anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų.
– Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę lankotės bene tik antrąsyk?
– Antrą. Buvau atvykęs pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomybę. Buvau Vilniuje tomis dienomis, kai tautiečiai gynė Parlamentą, ir tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991-aisiais dalyvavau Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume – sukūriau skulptūrą „Tautinis pasipriešinimas“, kuri tebestovi Danės krantinėje.
Po to Lietuvoje nebuvau iki šiol. O ko bevažiuot?! Nebuvo intereso. Mums tada pasakė, kad pinigų simpoziumams nebebus, dabar – nepriklausomybė, kiekvienas – už save, Dievas – už visus.
Niekada nebūčiau čia daugiau važiavęs, jei ne „Žemaičių žemės“ leidėja Danutė Mukienė. Tai ji mane pasikvietė, – sakė, mes tave pagarsinsim, tavo darbus Lietuvai parodysim. Pildosi. Baigiu visus muziejus apkeliauti. Dabar man tik Radvilų rūmų betrūksta. Sutariau, kad kitąmet rudenį ten bus mano skulptūrų paroda. Kviečia ir Mažeikių, Šiaulių, Rygos muziejai. Mano kūrybos sklaida čia rūpinasi Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
– Kaip kilo mintis Dailės akademijai padovanoti žemės, kuri pajūryje kainuoja milijonus?
– Juk į kapą nenusinešiu. O Dailės akademija ten įkurs skulptūrų parką, pastatys kelis namukus, rengs studentų kūrybines stovyklas, skulptorių simpoziumus. Man patinka tokia perspektyva. Noriu, kad Palangoje ir vasarą, ir žiemą virtų kultūrinis gyvenimas.
Pasilikau ir sau porą hektarų. Gal įkursiu šiuolaikinės skulptūros centrą, kaip dabar madinga.
– Kodėl pats negyvenate Lietuvoje?
– Į laisvą pasaulį pabėgau giliu sovietmečiu. 1958-aisiais kaip repatriantas išvažiavau į Lenkiją, studijavau Krokuvoje ir Gdanske. 1960-aisiais iš lenkų laivo iššokau į Baltijos jūrą – nenuskendau, bet ilgokai reikėjo plaukti, kol pasiekiau Vakarų Vokietijos krantą.
Trūko laisvės. Kai studijavau Vilniaus dailės institute, abstrakčiai kūrėme slaptai. Jei būtų tuos darbus komunistai pamatę, būtų išmetę iš instituto.
– Kaip Jus priėmė laisvas meno pasaulis?
– Susidomėjau architektūra, ją studijavau Darmštate, o 1961-1974 metais studijas tęsiau Paryžiuje. Man tada geri žmonės patarė, kad eičiau į architektūrą, o skulptūra, anot jų, – nerimta, menas priklauso tik turtingiesiems. Iš tikrųjų senatvei užsidirbau iš architektūros. Bet skulptūra visada traukė.
Juolab kad susidraugavau su Žaku Lipšicu. Šis iš Druskininkų kilęs skulptorius plačiai žinomas pasaulyje. Paskutinius penkerius jo gyvenimo metus Italijoje man teko dirbti jo asistentu. Kartu 1969-1973 metais kūrėme skulptūras iš bronzos ir baltojo marmuro. Parašiau prisiminimus apie tai, Vilniaus dailės akademija žada išleisti.
1970-aisiais susitikau su garsiais menininkais Henriu Mūru, Marino Mariniu, studijavau Paryžiaus dailės akademijoje pas Cezarą.
Iš pradžių Paryžiuje sunkiai verčiausi. Teko pavargti, kol išmokau prancūzų kalbą ir gavau geresnį darbą. Dirbau mėsinėje. Nebadavau, bet… Gyvenau pas invalidą rusų pulkininką, jis leido įsikurti apleistame vonios kambaryje.
– Kada prasimušėte kaip menininkas? Kada Jums pradėjo sektis?
– Maždaug 1970-aisiais pardaviau pirmuosius savo darbus. Mano kūrinių paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose. Vėliau mano darbai pateko į Paryžiaus bienalės parodą „Jauna skulptūra“. Vėliau skulptūras kūriau ir eksponavau Šveicarijoje. Ten daug turtingų žmonių.
Asmeninėse  parodose dažniausiai pristatydavau penkis – dešimt naujausių kūrinių, kurie dažnai žymėdavo tam tikrus mano kūrybos etapus. Beveik kiekvieną iš jų filosofiškai ir ideologiškai pagrįsdavau – taip atsirado apie dešimt mano kūrybos manifestų, kai kurie iš jų – kolektyviniai. Pirmasis gimė 1989-aisiais, o vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iaisiais. Tai „Pasipriešinimo manifestas“, kuriame nedviprasmiškai pasisakau už profesionalumą mene.
– Kam tie manifestai?
– Tai mano paties ir bendraminčių idėjiniai kūrybos pagrindai.
Mane nervina, kad šiuolaikiniame mene – tiek daug chaltūros. Padaužo kampelį – ir jau galvoja šedevrą padarę. O reikia jausti. Rankos turi jausti medžiagą, galva turi filosofiškai mąstyti, skaityti reikia, tobulintis. Jaunikliai galvoja, kad padarys ką nors keisto, sukels šoką – ir tai bus menas. Tikra meninė kokybė yra tik tuomet, kai kūrinyje darniai sugyvena ir medžiaga, ir rankų šiluma, ir poezija. Jam reikia ir Dievo, ir žmogaus širdies, ir proto.
– Ką norite pasakyti savo skulptūromis?
– Viso mano kūrybinio gyvenimo siekis – atrasti būdą universaliai jėgai išreikšti. Jėga – svarbiausia sudedamoji visų pasaulio elementų, o ypač meno kūrinių, dalis. Taip įvardinčiau savo meninę užduotį. Man jėgos išraiškos paieškos tapo kūrybinio gyvenimo tikslu. Tam prireikė daugiau nei penkiasdešimt techninių eksperimentų ir plastinio idėjos įkūnijimo tobulinimo metų.
Mano darbuose turi būti ir filosofijos, ir metafizikos. Man svarbu, kad būtų abstraktu ir kartu labai tikra. Skulptūros turi būti veržlios ir vaizduoti universalų gyvenimą. Žiūrovas turėtų pajusti jo spurdėjimą. Bent aš stengiuosi džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.
– Kas Paryžiuje kalbama apie Europos ateitį?
– Įsivaizduokit, ją matome ne pietuose, o Baltijos šalyse, Suomijoje, Ukrainoje. Jos bus pavyzdys visai Europai. Varšuva – Helsinkis – Kijevas – šis trikampis yra Europos ateitis. O Pietų Europa traukiasi atgal. Pilna emigrantų, žmonės menkai uždirba, nėra perspektyvos.
– Kur dabar Paryžiuje gyvenate?
– Beveik centre. Turiu savo būstą. Gėda būtų architektui namo nepasistatyt. Tris jau stačiau.
– Kas Jus įkvepia meninei kūrybai?
– Pikasas, kartą paklaustas, kuo skiriasi menas nuo sekso, atsakė, kad niekuo. Mane irgi įkvepia moters grožis, gamta, gėris. Viskas, kas veržiasi gyventi. Kaip rudenį sproginėjantys kaštonai.

Tapybinių nuotykių labirintais – nematerialumo link

Gytis  Skudžinskas

Rugpjūtį didžiąją Klaipėdos dailės parodų rūmų dalį buvo okupavusi šiuolaikinės tapybos bienalė „Nostalgie”. Parodos kuratoriai ironiškai, tikėkimės, ir savikritiškai diagnozavo lietuviškos dailės situaciją: „Linkime pasveikti!”.

Parodos „Linkime pasveikti“ centre – M.Navako skulptūra „Skėtis ir vaza“ ir J.Gasiūno drobė „Didžioji kunigaikštystė“.

H.Čerapo paveikslai parodoje – tapyti asfalto derva.

J.Gasiūno piešinys degančia žvake „Jūsų klausimai baisesni nei jų atsakymai“.

E.Markūno fotografijų ciklas „Šešiasdešimt“.

J.Mačiūnas, M.K.Čiurlionis ir V.Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.

R.Nemeikšio drobė.

Bienalizacija tęsiasi
Visų pirma į akis krinta dar gana naujas Klaipėdoje, bet pasaulyje neretai kritikuojamas bienalizacijos procesas. Kelintas kolektyvinis renginys pastaruoju metu uostamiestyje prie savo bendro pavadinimo prirašo žodį „bienalė”?..
Lietuvoje ir pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį įvyko tiesiog neįtikėtinas tradicinių meno festivalių sprogimas, ir visai nesvarbu, kad paroda vyksta pirmą kartą, bienalės, trienalės ir t.t. etiketė lyg ir nurodo siekį tapti svarbiu ir įtakingu renginiu.
Vilnius, Kaunas ir net Alytus turi bienales, ir Klaipėdoje neatsiliekama: jau trečias renginys pretenduoja prisiklijuoti priešdėlį „bienalė”.
Galime čia prisiminti Olavo Vestphaleno karikatūrą, kurioje vietinis gyventojas žurnalistui aiškina: „Ko reikia mūsų kaimui, yra bienalė”.
Pasaulyje ant bienalių burnojama dėl pernelyg arogantiškos ir uždaros kuratorių bei autorių atrankos, o tiksliau – dėl formuojamo kultūrinio monopolio.

Nuteikia optimistiškai
Bet grįžkime prie „Nostalgie”. Vos pusmetis (bienalė?) prabėgo nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje regėjome stiprią ir analitinę naująją tapybą. O šį kartą mus pasitinka neįtikėtinas viduriniosios kartos ansamblis. Galbūt kuratoriai siekė pritrenkti lankytojus chrestomatinėmis lietuvių dailės figūromis – šia nuodėme galėtume apkaltinti organizatorius, bet žvelgdami pozityviai manykime, kad tai bandymas plačiai ir nuosekliai pristatyti šiuolaikinės tapybos raidą ir backgroundą, ant kurio išaugo šiuolaikinės tapybos autoriai.
Besikeičiantys kuratoriai ir nesikartojantys autoriai nuteikia optimistiškai. Jei ateityje tapybinės ir ne tik strategijų pristatymai įgis analitiškai orientuotą nuoseklią kryptį, renginys gali tapti svarbus kaip edukacinis ir aktualus projektas.

Mįslė žiūrovams
Parodos dalyvių pavardės daro įspūdį bent kiek susipažinusiam su lietuviškos dailės istorija.
Bet ką mes matome? Didžioji dalis autorių prezentuoja XX a. antros pusės modernistinės dailės tradiciją, eksploatuoja materialiai apibrėžtą tapybos raišką. Studijuojama kūrinių spalvų, formų, potėpių įvairovė. Keičiasi kompozicijų nuotaikos. Atsiveria galingi ekspresyvūs mostai ir įvairios dažų faktūros. Kai kurie transformuoja ar mechaniškai veikia drobės paviršių, formuodami spalvines dėmes, pasitelkia netapybines medžiagas.
Dar viena dalis autorių ne tik kad neatstovauja tapybai, bet apskritai neturi nieko bendra su dažais išmarginta drobe. Taigi kuratoriai, bendrame pavadinime palikę žodžių junginį „šiuolaikinė tapyba”, uždavė nelengvą mįslę visiems žiūrovams.
Su pirmaisiais ir antraisiais lyg ir viskas aišku. Tai autoriai, viena koja stovintys dar modernistinėje tapyboje, bet kartu drąsiai taikantys netapybines priemones. Kiek kartų buvo skelbta apie tapybos mirtį ir netikėtą jos atgimimą, būtent J.Gasiūnas, H.Čerapas, R.Nemeikšis, V.Dubauskas ir kiti būdavo šalia šių įvykių.
Sunkiau suvokti, ką parodos kuratoriai norėjo deklaruoti pasitelkdami su tapyba praktiškai nieko bendra neturinčius M.Navaką, V.Tarasovą ar K.Grigaliūną – ieškoti šių autorių darbuose tapybinio konteksto ar tapybą rodyti kaip lygiavertį ir konkurencingą žanrą?

Išplėtė pranešimo turinį
Atsakymo galima ieškoti pasitelkus ir parodos afišoje publikuojamo Jono Gasiūno raktą. Būtent šis autorius, tvirtai besijaučiantis tapybos laukuose, yra ne prasčiau perpratęs šiuolaikinio meno kalbą ir gali būti jungiamoji grandis tarp įvairiažanrės ekspozicijos autorių.
J.Gasiūnas, suteikiantis tapybai naujas kokybės patvirtinimo galimybes, eina keliu, artimu daugeliui parodos autorių, taikančių tapybines ir ne visai įprastas priemones.
Kita vertus, darbų daugiaplanis hipertekstualumas turi daugiau bendro su M.Navako ar K.Grigaliūno taktikomis. J.Gasiūnas savose drobėse išplečia pranešimo turinį, pasitelkdamas autsaiderių (laiptinėse išdeginti užrašai) meno patirtį, kultūrines citatas, kontekstualias nuorodas ir naudojasi keliomis strategijomis vienu metu.
Priešinguose salės galuose eksponuojami J.Gasiūno darbai blaško suvokėją tarp skirtingų kultūrinių kontekstų. Bet žvakės liepsnos efemeriškumas neleidžia patikėti nei religinio motyvo, nei jį pakeičiančių herojų tikroviškumu. Išplėstiniame pasakojime pinasi naujos asocijacijų grandinės – kaip reakcija į šiandienos situaciją.

Iš kultūrinių citatų
Per salės vidurį įsiterpęs M.Navako objektas taip pat sukurptas iš kultūrinių citatų ar, tiksliau, ready-made. Gal ir neaptiksime jame aiškių tapybiškumo ženklų, bet kūrinio problematika antrina J.Gasiūno šiandienio pasaulio skerspjūviui.
M.Navakas, pasitelkęs jau nebenaudingus daiktus, įsiurbusius buvusio konteksto patirtį, sukonstruoja regėjimui pavaldų ir mąstymui daugiapakopį objektą. Jei J.Gasiūnas daugiau domisi lokaliu kontekstu, M.Navakas, panaudodamas krovininių sunkvežimių tentą ir bambuko rąstus, perduoda ir erdviškai išplėtotą pranešimą. Kaip yra minėjęs pats skulptorius, jį domina daiktai, rasti artimoje aplinkoje, bet suvokiami kaip kitos kultūros atributai, tarsi buvimas čia ir ne čia vienu metu.
Dar vienas autorius, akivaizdžiai besimėgaujantis kultūrinėmis citatomis, – Kęstutis Grigaliūnas. Jurgis Mačiūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vytautas Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.
Taip K.Grigaliūnas preparuoja keletą sociokultūrinių sluoksnių, į savo kūrinį įtraukdamas ir laiko parametrą. Autorius, pasitelkdamas nacionalinę ar asmeninę patirtį, sukuria hipotetinį nuorodų tinklą. O jo darbai gal ir ne taip toli nuo konvencialiosios tapybos, juk ir čia spalva – ant plokštumos…

Netikėtumas su muzika
Radikaliausiai parodoje išsiskiriantis autorius V.Tarasovas pateikia videodokumentacijas iš savo projektų ir vieną instaliaciją.
Čia jau susiduriame su garso fenomenu ir nevalingai prisimename, kad dar XX a. pradžioje V.Kandinskis rašė apie muzikos ir dailės tapatinimą.
Ir V.Tarasovo įrengtoje erdvėje buvo apstu ir ritmų, ir tonų, bene svarbiausių formalių tapybos elementų. Bet garsas, savo prigimtimi būdamas pati abstrakčiausia medžiaga žmogaus suvokimui, išsklaidė paskutinius materialiosios tapybos pėdsakus. Ar to siekė kuratoriai? Nematerialumo link? Tuomet jiems pavyko.
Būtent paminėtųjų autorių darbai ryškiausiai išsiskleidė kaip bendravimo su aplinka ar kultūrinės refleksijos priemonė. Nuvedė (ne)- tapybinių nuotykių labirintais. Ir pateikė žiūrovams daugiausia netikėtumų. Ar ne tai ir yra kokybiško ir aktualaus kūrybinio produkto ženklas?

Atidarytuvas skardinei, arba „Esamojo laiko” kovos grafikos arenoje

Ignas  Kazakevičius

2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė savo kūrybines dirbtuves „Esamasis laikas” visiems, norintiems pamatyti, kaip gimsta menas, atvėrė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

D.Žalnieriūtė išsitraukė temą „Nick”.

N.Dicaz visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.

E.Birgėla stebino darbštumu ir neįtikėtina energija.

E.Mikalauskis savo oforte turėjo įrodyti, kad „Senas – blogai“.

Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti, paskui estafetę perimdavo kitas. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama tema – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis.

L.Bondarė gvildeno temą „Nėra pinigų”.

S.Vekmanė rungtyniavo oforto grupėje.

Ofortų ir linoraižinių ekspozicijoje kasdien buvo į ką pasižiūrėti – ji kito pasipildydama naujais darbais visą savaitę.

Kūrybos savaitė kartu
Tai buvo vasaros dienos, kuomet užvirė visas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Liepos 29 – rugpjūčio 4 dienomis jame svečiavosi 13 menininkų – lietuviai, latviai, vokiečiai, rusai. Sykiu atvyko ir projekto darbo grupė – kuratoriai, koordinatoriai, žurnalistai, fotografai, savanoriai dailininkų pagalbininkai. Tik viena savaitė. Viena eksperimentinės kūrybos savaitė.
„Vorkšopų” projektas „Esamasis laikas“ – grafikos bienalės „Now Art Now Future“ įžanga. Rytojus iš tiesų yra dabar. Jį reikia suplanuoti, išgraviruoti atminties plokštėse ir atspausti, padauginti. Neįtikėtina. Grafikos tiraže nebūna vienodų kūrinių.        
Ir menininkai užėmė KKKC aukštas po aukšto. Plito. Skleidėsi. Ir kiekvienas surado savo kampelį. Galerijose, laiptinėse, kieme, ant kavinės ir dirbtuvių stalų. Taboras. Kažkieno vaikai cypiantys, imantys mano daiktus. Kažkas išgėrė adminstracijos kavą ir nesuplovė puodelių. Kažkas įsimylėjo. Kažkas suorganizavo naktinius šokius. Kažkas susipyko. Kažkas nenorėjo mestis vakarėliui ir užsispaudęs kamputyje kramsnojo bei gurkšnojo… Labai primena didelę šeimą. Menininkų komuną. Kūrėjų respubliką. Ar kažką panašaus į realybės šou. Gerąja prasme. Svarbu išgyventi iki rytojaus. Nes kitą dieną keičiasi pamaina. Ir grafikos klišė ar kūrinys iš tavęs bus paimti. Ir kolega bandys tavo vakarykščiame darbe realizuoti savo temą. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis. Ją sugalvojo grafikas Evaldas Mikalauskis.  
Pirmajame „vorkšope”, kuris liepos 23-28 dienomis vyko Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme, buvo kuriami grafikos objektai. Jie liko atviroje erdvėje idant juos prisotintų laikas, oras, smalsaus žiūrovo spyris.
Klaipėdoje naujomis dirbtuvių staklėmis buvo spaudžiami eksperimentiniai ofortai ir linoraižiniai. Dvie-jose grupėse rungėsi būtent šiomis technikomis
dirbantys menininkai.

Klasikos gundymai  
Projekto dalyviams buvo pasiūlyta burtų keliu rinktis vieną iš 141 raktinio koncepcijos žodžių, kurie, kuratorės Jūratės Rekevičiūtės nuomone, išreiškia esamąjį laiką. Pavyzdžiui…
…Laikina. Greita. Vidutiniška. Pavogta idėja. Konkurencija. Copy paste. Ciniška. Neprofesionalumas. Nick. No name. Brand. Angliškai. Plagiatas. Autorinė teisė. Brainstorm. Suplanuotas įkvėpimas. P.R. Pavydas. Laiko stygiaus menas. Chaltūra. Kultūros mafija. Naujas – gerai. Senas – blogai. Neapsimoka. Nesukurtas kūrinys. Skola. Įtampa. Rizika. Stresas. Sveikata. Vaistai. Sportas. Alkoholis. Baimė. Jokių garantijų. Neviltis. Tikėjimas. Valia. Įkvėpimas. Įkvėpimas pagal užsakymą. Reikia. Per vėlu. Nėra išeities. Deadline. Atidarymas…
Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti. Kitomis dienomis tegalėjo stebėti, kaip į jo pasaulį braunasi kolega – kito mąstymo, sukirpimo, temperamento, pažiūrų, vertybių menininkas. Reikia pripažinti, jie buvo neįtikėtinai padorūs. Psichologiškai stabilūs. Ir kantrūs. Ne vienas „prisuko“ savo ambicijas, emocijas, nuomones. Nesistengė žūtbūt  dominuoti. Į iš artimo savo perimtą kūrinį žvelgė pagarbiai. Autoriai konsultuodavosi… „O tu ką manai, jeigu panaudojus čia tą ir aną?.. Kokį spaudimą tu taikei? O dažus kokius ėmei?..”
Smagu buvo stebėti dailininkus, vienus kitiems padedančius atlikti techninius darbus. Grafikos presai buvo išnarstyti ir vėl surinkti. Menininkai pradėjo įrenginėti grafikos dirbtuves, mąstė, ko joms dar trūksta, lakstė po parduotuves ieškodami smulkmenų, kurių, regis, nė neįtartum esant reikalingomis. Ir, žinoma, diskutavo apie kiekvieną partnerio žingsnį – kryptį, postūmį, galimas variacijas. 

Kūriniuose – atradiniai
Atradiniai. Tai toks naujadaras, kuris reiškia atrastą, bet jau pažįstamą. Todėl žodis vartotinas kaip bendratis. Autoriai svetimose klišėse bei paveiksluose elgėsi, kaip jai minėjau, švelniai ir kultūringai.  
Dominavo siužetinis papildymas. Šimtu procentų. Gana literatūriškas. Pasigedau plastikos ieškojimų. Dinamikos. Drąsesnio meninio teroro akto, kuris neatpažįstamai pakeistų pirminę mintį. Dabar gi – „baltieji pradeda ir laimi“. Pirmojo autoriaus darbas vedė kitus paskui save.
Tolerancija nėra blogai. Bet ne visada ji geriausias pagalbininkas. Ypač eksperimentiniame projekte.  
Tačiau projektas – eksperimentinis. Darbas greitas. Reakcija taip pat turi būti greita. Kūriniai – improvizacinio stiliaus. Jie nėra gilūs. Bet išsamiai pristatė norimą parodyti meno procesą. Visas fazes. Nuo pasiruošimo. Idėjos. Iki kūrinio gimimo. Kiekvieną dieną lankytojai galėjo stebėti, kaip formuojasi kūriniai. Strategija pateisinta. 
O vis dėlto, kaip įvertinti? Pagrindiniu mato vienetu tapo menininko sugebėjimas improvizuoti svetimame darbe, jo reakcija į  „primestą“ temą.  Bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ premijas mišri Kauno ir Klaipėdos kultūrininkų komisija įteikė Evaldui Mikalauskiui (tema „Senas – blogai“, ofortas) ir Sankt Peterburgo menininkui Jurijui Štapakovui (tema „P.R.”, linoraižinys). Jam taip pat atiteko specialioji „Now Art Now Future” premija, pavadinkime ją „Už komunikaciją“. Žiūrovų balsai premijavo Viliją Kneižytę (tema „Alkoholis“, linoraižinys).  Ko gero, tai laisviausi Klaipėdos „vorkšopų” autoriai.    
Paminėtinas ir pradinis Danutės Žalnieriūtės (Klaipėda) bei Lienos Bondarės (Latvija) duetas. Liena ne tik savąja tema „Nėra pinigų“ kompoziciškai papildė Danutės temą „Nick“. Atsakomasis ėjimas sukūrė simbolių opoziciją ir žaidimą, įtampą, kurios trūko kituose ofortuose.
Angelique van Vesemael (Vokietija), per savaitę „nusegusi“ kiekvieno autoriaus piešinį, sukūrė animaciją, iliustruojančią kūrinio atsiradimą.
Įspūdį paliko Edmundo Birgėlos darbštumas ir neįtikėtina energija.
Nilsas Dicaz (Vokietija) visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.
Daugiau informacijos – www.nowart.eu ir Meno kiemo grafikos dirbtuvių languose.          

Apie konservus
Bendros su E.Mikalauskiu meno  akcijos „Homero konservai“ metu atspaudžiau savo recenziją apie E.M. Kitaip tariant, recenzija tapo meno kūriniu. Pavadinkime tai palyginimu, kada  menotyrininkų darbuose pasigendu vizualumo, o vaizduojamosios dailės kūriniuose trūksta informacijos. Tik vaizdai. Dažniausiai vaizdai. Nekintantys ir nieko nekeičiantys  konservai.
Iš esmės visa kultūra yra konservuota. Meno žurnalas ar katalogas  – konservas, nes informacija nesensta ir nesikeičia. Visa, ką revizuojame, įvertiname, tampa konservais. Gauna etiketę.
Esamasis laikas – tik pavadinimas. Nes realiai gyvename būtajame. Vos spėjome  pagalvoti. Čirkšt žiežirba. O jau kapstomės po prisiminimus.
Tarkime, kad nuo Homero prasidėjo Vakarų civilizacija. Sąlyginai, be abejo. O baigiasi ji konservais.
Kaipgi mes be konservų?  Kaipgi mes be vizijos ir be revizijos? Todėl reikia nuolat jas, tas skardines, atidarinėti. Present time. Laikas prisipažinti, kad šiandien šiuolaikinių technologijų dėka gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti savo pasaulį.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti pokyčius.
Kiekvienas turi galimybę viešai skleisti žinią.
Kiekvienas turi galimybę viešai reikšti nuomonę.
Bendraujame, kad susikalbėtume.
Vienodų požymių gausoje svarbiausia vertybė – individualumas.
Grafika turi byloti šiuolaikinio meno kalba, atspaudas turi tapti šiuolaikiškas.
Susitiksime 2008-aisiais 2-osios bienalės „Now art now future. Present time” metu.

Menas yra brangus

Kristina  Jokubavičienė

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

„Alus ir džinas” – viduramžių skulptūra Taueryje.

Trafalgaro aikštėje – vaikščiojanti informacija. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Moka milijonus
Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą. Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija  iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku. Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą. 
Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.
Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų  ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą  – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!
Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos papras-tam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.
Tai patvirtina publikos susidomėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau  239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.
Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.
Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias –  skulptūrinė kompozicija  – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.
Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai
Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda – 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.
Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida  prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851-aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios  Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejų) šiais  metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.
Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose. Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji. Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.
Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo. Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.
Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos  parodą.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami.
Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.
Todėl muziejai pilni lankytojų. Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.
Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.
Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Siurrealizmo dvasia
Rengti reprezentacines, tarptautines  parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje  – „Dali ir kinas“. Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.
XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.
1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą. Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Gyvybingas ir įtakingas
Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo.
„Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės  – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturtinimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje.  Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.
Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė  su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“  kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką.
Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.
Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai. Akivaizdu, kad pasauliui galime būti  įdomūs tik savąja kultūra…

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis
Dalia Šivickaitė

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius
Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.
Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.
Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Objektas – autoriaus kūnas
Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.
Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją. Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.
Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene
Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų – performanso srityje besireiškianti turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou – viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.
Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“  projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje  – Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla.
Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.
Išryškėja bendrumo idėja
Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.
Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.
Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paro-da „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.