Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis
Dalia Šivickaitė

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius
Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.
Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.
Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Objektas – autoriaus kūnas
Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.
Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją. Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.
Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene
Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų – performanso srityje besireiškianti turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou – viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.
Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“  projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje  – Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla.
Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.
Išryškėja bendrumo idėja
Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.
Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.
Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paro-da „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.

„Migruojantys paukščiai“ žvelgia į ateitį

 

„Migruojantys paukščiai“ žvelgia į ateitį

Gitana  Gugevičiūtė

Šiąvasar į kūrybinę stovyklą Ventėje kaip paukščiai iš visos Europos pirmąsyk suskrido lietuvių menininkai.

Gandras tapo pirmųjų šešiolikos pasaulio lietuvių menininkų sambūrio „Migruojantys paukščiai” Ventėje simboliu.

A.Mickevičius ir J.Rimkutė projekto perspektyvas pristatė klaipėdiečiams. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tapytojas D.Laumenis (Prancūzija), scenografas A.Šimonis, teatrologė G.Gugevičiūtė, kultūros žurnalistas O.Petkevičius (Lietuva) studijavo katalogus su kolegų darbais.
Tapytojas L.Domarackas (Lenkija) ir fotomenininkas Á.Valiauga (Lietuva) generavo mintis tema „Namai“.
Menininkai aktyviai diskutavo, ieškodami pozityvių ir originalių migracijos, identiteto, informacinio įvaizdžio, tolerancijos problemų sprendimo būdų. Beatričės LAURINKUTĖS nuotraukos

Liepos 22-29 dienomis Ventėje vyko stovykla-pleneras „Migruojantys paukščiai“. Projekto organizatoriai (idėjos autorė – dizainerė Jolanta Rimkutė) ir pagrindinis projekto rėmėjas Užsienio reikalų ministerija pakvietė įvairiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje gyvenančius ir kuriančius lietuvų menininkus susitikti, pasikeisti patirtimi ir numatyti galimus bendrus projektus ateičiai. Ieškoti pozityvių, originalių „migracijos“, „identiteto“, „informacinio įvaizdžio“, „tolerancijos“ problemų sprendimo būdų padėjo ir Lietuvos Instituto bei Šilutės rajono savivaldybės parama.

Kuria svetur
„Išvykau į Prancūziją, nes kultūriniu atžvilgiu Lietuvoje jaučiausi užspaustas,“- sakė tapytojas Darius Laumenis, kurio galingus meninius užmojus gerokai pristabdė lietuviškoji biurokratija.
„Vilniuje darėsi per ankšta“, – pripažino šiuo metu Varšuvoje gyvenantis ir kuriantis videomenininkas Jonas Zagorskas.
„Ateina laikas, kai suvoki, kad dirbi profesionaliai, todėl nebenori važiuoti į Lietuvą, kur darbas nevyksta sklandžiai ir nėra minimalios pagarbos žmogui“, – teigė Belgijoje 10 metų kurianti šokėja Rasa Alksnytė.
„Su malonumu skaityčiau paskaitas apie tai, ką mes darom, kaip dirbam Belgijoje, bet nėra kas kviestų“, – apgailestavo Lina Kusaitė, ne kartą pati ieškojusi galimybių „užkrėsti“ pozityvia, nauja veikla ir Lietuvą.

Nuolat juda
Anaiptol neabejingi Lietuvos aktualijoms ir problemoms aštuoni užsienyje aktyviai kuriantys menininkai – Bernardas Bagdanavičius (Portugalija), D.Laumenis (Prancūzija), Mindaugas Gapševičius (Vokietija), J.Zagorskas (Lenkija), Linas Domarackas (Lenkija), R.Alksnytė (Belgija), L.Kusaitė (Belgija), Bernadeta Levulė (Vokietija) – susitiko su Lietuvoje gyvenančiais ir sėkmingai joje kuriančiais J.Rimkute, Audriumi Mickevičiumi, Árturu Valiauga, Artūru Šimoniu, Beatriče Laurinkute, Ovidijumi Petkevičiumi, Dariumi Vaičekausku…
Pastarieji – „kaip ir dera menininkams“ – irgi labai sąlygiškai vadintini „sėsliais žmonėmis“, kadangi nuolat juda – jei ne iš šalies į šalį, tai iš vieno Lietuvos taško į kitą. Juda mintimis ir neužsidaro jaukiame „aš“ aptvarėlyje, aktyviai reflektuoja kultūrinę Lietuvos ir pasaulio situaciją. Bet yra čia. Ir turi ką papasakoti „ten“ gyvenantiems tautiečiams.

Išprovokavo dialogą
Plenero dalyviai sutarė, kad sprendimas migruoti dažniausiai yra sąmoningas ir tikslingas (nesvarbu, kokių priežasčių įtakotas), todėl tėvynėje likusių tautiečių savotiškas atšiaurumas ar politikų mėginimas stabdyti šį natūralų procesą yra iš esmės neteisingas. Atgyvenęs.
Kur kas prasmingiau komunikuoti su išvykusiais, ieškoti būdų, kaip pasinaudoti jų „gerąja patirtimi“, sukaupta svetur. Išprovokuoti, užmegzti ir prognozuoti sėkmingą dialogo vyksmą ateityje. Toks ir buvo šio plenero tikslas.
Ką pasaulyje veikia tautiečiai, baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje ar kitoje Lietuvos aukštojo mokslo institucijoje? Toliau studijuoja. Kuria. Dalyvauja ir organizuoja tokius projektus, apie kuriuos Lietuva nė nesvajoja, nes neįsivaizduoja, kad taip galima dirbti…
Pasaulis, pasirodo, nesibodi socialinės refleksijos nei mene, nei moksliniuose tyrimuose. Atvirkščiai, – įmanomi patys netikėčiausi deriniai ir dariniai, kai tyrimus ir meninius projektus tarpusavyje suderina antropologai, menininkai, sociologai, socialiniai darbuotojai, ekologai ir kt.
Tuo metu, kai Lietuvos miestų savivaldybės įtariai žiūri į kiekvieną, prašantį paramos, bet negyvenantį konkrečiame mieste, Portugalijoje yra specialus fondas, remiantis kuriančius kitataučius (!)…

Idėjos materializuosis
Per savaitę plenero dalyviams pavyko ne tik aktualizuoti daugybę problemų, šiandien kamuojančių Lietuvą, bet ir surasti, pasiūlyti konkrečių sprendimo būdų, t.y. kūrybinių projektų, kuriuos tikimasi įgyvendinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Beje, parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Migruojantys paukščiai“ tikrai surengs ir „atsiskaitys“ su visais skeptikais, reikalaujančiais apčiuopiamo rezultato.
Akivaizdu (bent jau šių eilučių autorei), kad tokie susitikimai, suvienijantys savo erdvėje visai skirtingų sričių menininkus, Lietuvoje – gana naujas dalykas, kuris prašyte prašosi būti tęsiamas.
Savo esme „Migruojantys paukščiai“ galbūt netiesiogiai susišaukia su „Santaros – Šviesos” konferencijomis („Santara – Šviesa” – pasaulio lietuvius vienijanti kultūros organizacija). Nežinau, ar tai paradoksas, bet šiemetinėje jau įvykusios konferencijos programoje skelbtos temos – itin artimos toms mintims, kurios visai laisvai gimė ir buvo plėtojamos Ventėje: Lietuvos įvaizdis, identitetas, multikultūra, vertybės, dialogas ir kt. Panašu, kad ir dar vienu bruožu – demokratine pažangia mintimi – „Migruojantys paukščiai” lygiuotųsi į ilgametes tradicijas turinčią organizaciją…
Skirtumai? Ne teoriniu, o būtent praktiniu savo minčių pagrindimu yra originalūs ir būtini „Migruojantys paukščiai”. Ir dar: „Migruojantys paukščiai” – veiksmas, projektuojamas į ateitį, o ne į vieną dieną ar savaitę. Jei kokiame parkelyje neatsistojo eilė skulptūrų ar ant sienų „nepakibo” paveikslai, tai dar nereiškia, kad nieko neįvyko. Įvyko daugiau nei galima tikėtis, bet tuo reikia tikėti…

Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Daiva Kšanienė

Liepos 6-ąją – rugpjūčio 20 dienomis vykusio X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ neabejotina menine kulminacija tapo genialiojo Klaudijo Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjera rugpjūčio 2-ąją.

Akimirkos iš K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre. Operos sceninis sprendimas primena studiją arba mokyklą, kurioje mokytoja – Muzika (E.Chišju).

Operos pastatymas intriguoja stilingais kostiumais ir išradingu grimu. A.Kozlovskio (Plutonas) ir E.Chišju (Prozerpina) duetas.

Euridikė – R.Ulteravičiūtė, Orfėjas – A.Kalinovas.

Orfėjo vaidmeniu A.Kalinovas parodė turįs improvizatoriaus dovaną. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Drąsus pasirinkimas
Muzikinio teatro kolektyvas ir jo vadovė Audronė Žigaitytė „Orfėją“ pasirinko neatsitiktinai: šiemet visas pasaulis pažymi 400-metį nuo šios pirmosios (išlikusios) operos sukūrimo bei paties kompozitoriaus 440-ąsias gimimo metines.
Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas, įpratęs prie jausmingų XIX-XX a. operų bei operečių interpretacijų, parodė drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis, imdamasis ankstyvojo baroko veikalo, reikalaujančio visai kitokių raiškos būdų (solo partijų pateikimo, orkestro išraiškos, sceninio sprendimo ir kt. požiūriu). Rezultatas: toji terra incognita – pažinta ir įkūnyta.
Operos atlikėjų kolektyvą sudarė tarptautinė komanda. Su mūsų teatro muzikais spektaklį kūrė jauni kviestiniai solistai iš Vilniaus, kitų miestų. Operą dirigavo ankstyvojo baroko muzikos žinovas iš Vokietijos Martinas Lutcas (Lutz), solines partijas padėjo paruošti vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris (Schwannberger). Trupė, atrodo, dirbo kūrybingai, sutartinai, nes rezultatas – neblogas.

Muzika – atgaiva
Klausydami „Orfėją“ mūsų žiūrovai galėjo pajusti (ir pajuto) ypatingą senosios muzikos grožį. Muzikos, kuri pati savaime, be jokių papildomų efektų ar sceninių „triukų“ yra Grožis, teikiantis nepaprastą pasigėrėjimą ir dvasinę atgaivą.
Antikinė legenda apie dainiaus Orfėjo ir gražiosios Euridikės meilę bei liūdną jos likimą buvo labai mėgiama XVII-XVIII a. kompozitorių kūryboje, nes joje atsispindėjo tuo metu garbinamas ir vertinamas senovės graikų menas, jo estetika, išaukštinanti galingą kuriamąją meno jėgą, kilnų, žadinantį žygdarbiams meilės jausmą.
Operos statytojams pavyko atskleisti K.Monteverdžio veikalo esmę ir prasmę, kuriame, kaip ir antikinio meno tradicijoje itin glaudžiai susiję poezija, muzika, draminis veiksmas, judesys, scenografija, rūbai ir kt.
Spektaklis pasižymi išraiškinga statika, santūrumu, kur kiekvienas gestas – ženklas, veido išraiška, žvilgsnis, kiekviena mizanscena pasako viską, ką norima pasakyti, daugiau nei dramatiškos aistros ir aktyvus sceninis judėjimas.
Labiausiai premjeroje imponavo toji visų operos komponentų sąveika: žodžio ir muzikos (dainuota operos originalo – italų – kalba), neblaškančio sceninio vaizdo vienybė, pajungta vienam tikslui – vidinių jausmų, sielos virpesių atskleidimui.
Klausant operos buvo akivaizdu, kad atlikėjai – solistai, choras, orkestras mąsto viena menine linkme, siekdami kiek įmanoma autentiškesnio senųjų amžių muzikos įkūnijimo.

Siekė autentiškumo
Operos pasisekimą pirmiausia lėmė profesionalus režisieriaus Jono Vaitkaus darbas. Įsigilinęs į paprastą, bet subtilų K.Monteverdžio veikalą, suvokęs jo archajines prasmes, režisierius sceninę raišką „tapė“ stambiais štrichais, monumentaliomis mizanscenomis, tikslinga kiekvieno personažo išraiška, visa tai pajungdamas vieningai dramaturgijai. Stilinga spektaklio statika atliepė antikinių tragedijų tradiciją.
Muzikiniame puikiosios barokinės operos pateikime taip pat juntamas autentiškumo siekis. Ir solistai, ir choras, įsigilinę į XVII a. pradžios muzikos stilių, nesivaikydami išorinių efektų, sugebėjo įtikinamai perteikti ir improvizacines arijų melodijas, ir išraiškingus rečitatyvus, ir patetiškus polifoninius bei homofoninius chorus.
Malonu, kad atsiranda jaunų solistų, kurie tobulinasi barokinio dainavimo srityje (A.Kalinovas Graco menų universitete gilina ankstyvosios operos interpretacijos žinias).
Dirigentui M.Lutcui pavyko solistų ir choro dainavimą organiškai susieti su orkestriniu palydėjimu. K.Monteverdžio orkestras XVII a. pradžios muzikoje – tembriškai savitas ir išraiškingas. Šiuolaikiniais ištobulintais instrumentais pasiekti autentiško skambėjimo nėra lengva. Juk vietoje violų da gamba, senovinių pučiamųjų šiandien grojama klasikiniais, mums įprastais instrumentais.
Beje, šiuolaikiniams instrumentams „Orfėjo“ partitūrą instrumentavo M.Lutcas. „Aš labai atsargiai kūriau naują instrumentuotę – skambesį pritaikiau mūsų orkestro galimybėms. Mes neturime kornetų (į trimitą panašus pučiamasis muzikos instrumentas) ar regalio (pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas), bet turime muzikantus, kurie imlūs ir kuriuos pavyksta lengvai įkvėpti. Jie savo instrumentais išgauna garsus, būdingus senųjų instrumentų skambesiui. Jie sugeba pakeisti griežimo techniką, artikuliaciją, agogiką“, – sakė dirigentas.
Ir styginiai (smuikai, altai, violončelės, kontrabosai) taip pat „adaptavo“ savo griežimo manierą: sugebėjo išgauti lygų, gryną, be vibrato garsą. Jautrūs, natūralūs perėjimai nuo orkestrinio skambesio prie klavesino, vargonų akompanimento padėjo atskleisti šios muzikos jautrų ir subtilų grožį. Orkestro koloritą labai praturtino autentiško styginio instrumento teorbos (liutnios atmaina) skambesys (S.Švanbergeris), klavesino, vargonų (M.Lutcas), arfos (D.Martusevičienė) partijos.
Tenka tik stebėtis dirigento M.Lutco meistriškumu, grakščiai, be jokių sunkumų sugebėjusio pereiti nuo dirigavimo prie grojimo (akompanavimo) minėtais instrumentais.

Dainavo kitaip
Jaunieji operos solistai pasirodė imlūs ir galintys atlikti (geriau ar ne taip gerai) senovinę muziką. Jiems nebuvo paprasta. Šiuolaikiniai operos teatrai vertina stiprius, turtingus obertonais, dramatiškus balsus. Tokius balsus formuoja ir dainavimo mokyklos. O K.Monteverdžio operose, kaip ir visos jo epochos muzikoje, svarbu buvo natūralus, tyras, skaidrus (nebūtinai stiprus) balsas. „Jis skiriasi nuo šiuolaikinio operinio dainavimo, nes visai kitoks kvėpavimas, balso formavimas“ (S.Švanbergeris). Vokalo konsultanto S.Švanbergerio padedami mūsų solistai ima įsisavinti tokio dainavimo manierą, kurią „Orfėjo“ operos premjeroje deramai pademonstravo.
Šauniai pasirodė sudėtingos Orfėjo partijos atlikėjas Andrejus Kalinovas. Jis gražiu, lyrišku ir švelniu balsu atskleidė antikinės legendos herojaus išgyvenimus. Ypač jaudinančiai skambėjo Orfėjo arijos. Jose solistas parodė turįs improvizatoriaus dovaną; gana tiksliai išdainavo ir gausias tipiškas melodines puošmenas.
Neblogai savąsias partijas atliko ir kiti solistai: Rasa Ulteravičiūtė (Euridikė), Dalia Kužmarskytė (Silvija, Viltis), Svetlana Konstantinova (Nimfa; solistė sukūrė plastišką sceninį įvaizdį), Eglė Chišju (Muzika, Prozerpina), Artūras Kozlovskis (Plutonas), Tadas Girininkas (Charonas), Vytautas Vepštas (Apolonas), Žoržas Siksna, Andrius Apinis, Valdas Kazlauskas (Piemenys), Viačeslavas Tarasovas (Dvasia), Algirdas Bagdonavičius (Piemuo, Dvasia, Echo /aidas/).

Vizualiai efektinga
Dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė asketišką, kuklų, bet įtaigų ir funkcionalų scenovaizdį: mokyklos klasė talpino chorą, kuris šioje operoje yra labai svarbus; choras nebuvo nustumtas į scenos gilumą ar pastatytas šonuose, kaip dažnai būna statiškesniuose muzikiniuose spektakliuose.
Videoinstaliacija scenos gilumoje prasmingai papildė spektaklio scenografinę, vizualinę raišką. Režisūrinį sumanymą, apjungiantį visas operos grandis, atitiko ir stilingi kostiumai, išradingas grimas.
Operos atlikėjams, paklūstant režisieriaus J.Vaitkaus ir gabaus choreografo Aurelijaus Liškausko sumanymui bei reikalavimams, teko įvaldyti ir savitą, santūrų, bet išraiškingą sceninį judesį.
Didelį ir sėkmingą darbą atliko chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, su teatro choru gerai paruošęs stilistiškai gana sudėtingus K.Monteverdžio operos chorinius numerius.
Festivalis „Muzikinis pajūris“ Klaipėdoje ir regione vyko labai sklandžiai: didžiulio pasisekimo sulaukė nauja teatro vadovės idėja ir jos sėkminga realizacija „Muzikinis keltas“, kurio koncertais publika ypač susižavėjusi. Norisi tikėti, kad ir „Orfėjo“ laukia sėkmingas sceninis gyvenimas.