Menas yra brangus

Kristina  Jokubavičienė

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

„Alus ir džinas” – viduramžių skulptūra Taueryje.

Trafalgaro aikštėje – vaikščiojanti informacija. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Moka milijonus
Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą. Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija  iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku. Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą. 
Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.
Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų  ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą  – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!
Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos papras-tam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.
Tai patvirtina publikos susidomėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau  239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.
Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.
Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias –  skulptūrinė kompozicija  – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.
Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai
Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda – 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.
Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida  prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851-aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios  Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejų) šiais  metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.
Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose. Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji. Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.
Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo. Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.
Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos  parodą.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami.
Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.
Todėl muziejai pilni lankytojų. Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.
Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.
Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Siurrealizmo dvasia
Rengti reprezentacines, tarptautines  parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje  – „Dali ir kinas“. Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.
XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.
1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą. Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Gyvybingas ir įtakingas
Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo.
„Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės  – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturtinimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje.  Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.
Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė  su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“  kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką.
Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.
Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai. Akivaizdu, kad pasauliui galime būti  įdomūs tik savąja kultūra…

Arūnas MĖČIUS. Mergaitė. 2007 m. Aliejus, tempera, drobė, 60×80 cm.

Fotografijos keliu – per Baltijos šalis

Liepos 14-24 dienomis trijose Baltijos valstybėse vyko projekto „Photo trip: Via Baltica” pirmasis etapas, kuriame dalyvavo du klaipėdiečiai fotografai, atstovavę Lietuvai.

Projektas „Photo trip:Via Baltica” subūrė jaunuosius Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografus.

Kūrybinės fotografų kelionės maršrutą, nusidriekusį nuo Talino iki Vilniaus, kuruoja nevyriausybinė latvių organizacija „Photo Road”. Ši organizacija, užsiimanti urabanistinei, industrinei ir kelio fotografijai skirtų parodų ir kelionių organizavimu, šiais metais finansuota Europos kultūros fondo išplėtė savo veiklą trijose Baltijos valstybėse.

Projekte „Photo trip:Via Baltica” Lietuvai atstovavo klaipėdiečiai fotografai Joana Deltuvaitė ir Gytis Skudžinskas.

Jų darbus, sukurtus projekto metu, bus galima pamatyti „Photo trip: Via Baltica” parodoje, kuri šią žiemą bus demonstruojama Taline, Rygoje ir Vilniuje.

„Monmartro Respublika“ valdė Šiaulius

Rugpjūčio 1-4 dienomis Šiauliuose buvo įkurta „Monmartro Respublika” – „Laiptų” galerijoje ir jos sode vyko tarptautinis projektas – pleneras, į kurį suvažiavo daugiau nei dvi dešimtys įvairių sričių dailininkų iš Čilės, Vokietijos, Moldovos, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos.

Jau ketvirti metai Šiaulių „Laiptų” galerija rengia švietėjiško pobūdžio meno projektus, į kuriuos įtraukia ne tik dailininkus, bet ir plačiąją visuomenę.

Šiemet į plenerą atvykęs Vokietijoje gyvenantis britų menininkas Pifas Kozinsas šiauliečiams surengė akciją „Mėlynoji ranka” – miesto gatvėse jis demonstravo didžiulę plastikinę mėlyną ranką ir aiškino žmonėms apie toleranciją kitiems; kurie sutikdavo, nudažė ir jų rankas mėlynais dažais. Anot brito, su tokia ranka esi tarsi kitoks nei visi, – ar priims tave tokį kiti?.. Savo kailiu norintieji išbandė tolerancijos ribas.

„Laiptų” galerijoje jau pirmąją renginio dieną buvo atidaryta ukrainiečio tapytojo Sergejaus Savčenkos paveikslų paroda, kurią po trijų dienų pakeitė moldavo tapytojo ir kaligrafo Aleksandru Macovėjaus kūrinių ekspozicija, veikianti visą rugpjūtį.

Galerijos sode šiemet vykęs „vorkšopas” buvo skirtas rašto menui. Jam vadovavo Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius, grafikas ir kaligrafas Algis Kliševičius, skaitęs paskaitą ir demonstravęs vaizdinę medžiagą apie kaligrafijos meną. Mažumėlę pasitreniravę „Šiaulių Monmartro Respublikos” svečiai – tapytojai, grafikai, taikomosios dailės atstovai – kaligrafiškai užrašė savo mintis ir palinkėjimus miestelėnams. Galerijos sode ant 22 popieriaus lakštų buvo iškabinta jų bendra „Žinia šiauliečiams”. Aplinkui medžiuose kabojo visų kūrėjų vardai, užrašyti A.Kliševičiaus. „Kaip autorių parašai – kaip „dūšelės”. Taigi – žaidimas”, – šypsojosi kaligrafas, pridurdamas, kad tai sudomino ir publiką, kurią pas kuriančius dailininkus palydėdavo mimai. „Vien dėl šio „vorkšopo” vertėjo atvažiuot”, – sakė svečias iš Ukrainos S.Savčenka, apsidžiaugęs, kad ketinama išleisti jo dienoraštį.

Plenerui Šiauliuose pasibaigus jo dalyviai iš Latvijos Algis Klevinis ir Andris Mileris bei A.Kliševičiaus bičiulis iš Moldovos A.Macovėjus buvo užsukę į Klaipėdą – pas profesorių į dirbtuves ir apžiūrėti kaligrafijos parodą iš Izraelio, veikusią P.Domšaičio galerijoje.

„Ritmingas, turiningas renginys, – sakė A.Kliševičius, prisimindamas „Šiaulių Monmartro Respublikos” projektą. – Vakarais vykdavo koncertai, mums buvo organizuojamos ekskursijos, keliavome pas menininkus į sodybas. Neturėjome kada nuobodžiauti.”

Plenero dalyviams ir lankytojams Šiauliuose grojo Klaipėdos senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris”, populiarių arijų iš operų ir operečių koncertą „Meilės ugnis“ surengė klaipėdiečiai dainininkai G.Zeicaitė ir M.Gylys, Marlenos Dytrych meilės dainas dainavo Šiaulių dramos teatro aktorė N.Bėčiūtė.

„Aukuro“ choras dainavo Manhaime

Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” rugpjūčio 11-15 dienomis viešėjo ir koncertavo Vokietijoje – Klaipėdos mieste partneryje Manhaime, šiemet švenčiančiame 400 metų jubiliejų.

Dirigento Alfonso Vildžiūno vadovaujami 30 klaipėdiečių choristų Manhaime surengė tris koncertus su tenykšte chorine bendrija „Flora”. Su ja „Aukuras” užmezgė draugystę prieš ketverius metus. Ir dabar, lankydamiesi Manhaime, klaipėdiečiai gyveno vokiečių choristų šeimose, buvo labai šiltai priimti.

„Floros” dainininkai pradėdavo kiekvieną klaipėdiečių koncertą Manhaime ir jo priemiesčiuose, o svečiai tęsdavo.

„Dainavome, kaip ten įprasta, bažnyčiose. Daugiausia – lietuvių muziką – kompozitorių Jono Tamulionio, Nijolės Sinkevičiūtės ir kitų, – pasakojo A.Vildžiūnas. – Taip pat su pasisekimu atlikome amerikiečių spiričiuelius, S.Rachmaninovo, C.Franko, J.S.Bacho kūrinius.”

„Aukuro” dainininkai grįžo namo patenkinti – jų pasirodymuose Manhaime buvo anšlagai. „Šiaip jau kritiška ir santūri vokiečių publika plojo ir stojosi po kelis kartus per koncertą”, – stebėjosi A.Vildžiūnas.

„Aukuro” choristai nepraleido progos geriau susipažinti su Klaipėdos partneriu Manhaimu ir jo apylinkėmis – ekskursijų metu apžiūrėjo Švecingeno pilį, šimtakilometrę „Vyno trasą”.

„Prieš išvykstant Manhaimo Union bažnyčios bendruomenės salėje, kur buvo iškeltos abiejų miestų vėliavos, mūsų paprašė sugiedoti Lietuvos himną. Visiems tai buvo iki ašarų jaudinančios akimirkos”, – dalijosi įspūdžiais „Aukuro” vadovas.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – į Kaliningradą

2005-aisiais Klaipėdoje išleista knyga „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kurioje apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, šiemet rugsėjo pradžioje pasirodys rusų kalba ir bus pristatyta Kaliningrade kartu su rašto meno paroda.

Tai dar vienas renginys, tęsiantis ketvirtus metus vykstantį kultūros mainų projektą „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas).

Kaliningrado apskrities muziejuje rugsėjo 7-ąją atvers duris Lietuvos pajūrio kaligrafų darbų paroda ir bus pristatytas leidinys „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ rusų kalba, išleistas Klaipėdos universiteto leidyklos. Anot jo iniciatoriaus grafiko ir kaligrafo A.Kliševičiaus, knyga bus kiek mažesnės apimties nei lietuviškas originalas, bet visi aštuoni Lietuvos pajūrio dailininkai kaligrafai (Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Zita Inčirauskienė,Zita Mazaliauskaitė, Anatolijus Klemencovas ir A.Kliševičius) joje bus pristatyti.

Kaliningradiečiams jų parengtoje parodoje bus naujų kaligrafijos darbų, bet dalis ekspozicijos specialiai formuojama iš knygoje atsidūrusių kūrinių. Taip knyga ir paroda papildys viena kitą.

Kitądien po vernisažo, rugsėjo 8-ąją, klaipėdiečiai rašto menininkai Kaliningrade surengs viešą kaligrafijos pamoką. Anot A.Kliševičiaus, kaligrafija – viena labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių: „Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Ne be reikalo vis dažniau Klaipėda vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Per pastaruosius 15 metų čia susibūrė grupė menininkų – kaligrafijos entuziastų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Į prisistatymą Kaliningrade turėtų suskubti ir tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ antrasis numeris (pirmąjį Klaipėdos universiteto leidykla išleido šiemet kovo mėnesį), skirtas visiems besidomintiems.

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis
Dalia Šivickaitė

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius
Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.
Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.
Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Objektas – autoriaus kūnas
Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.
Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją. Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.
Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene
Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų – performanso srityje besireiškianti turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou – viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.
Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“  projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje  – Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla.
Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.
Išryškėja bendrumo idėja
Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.
Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.
Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paro-da „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.