Atidarytuvas skardinei, arba „Esamojo laiko” kovos grafikos arenoje

Ignas  Kazakevičius

2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė savo kūrybines dirbtuves „Esamasis laikas” visiems, norintiems pamatyti, kaip gimsta menas, atvėrė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

D.Žalnieriūtė išsitraukė temą „Nick”.

N.Dicaz visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.

E.Birgėla stebino darbštumu ir neįtikėtina energija.

E.Mikalauskis savo oforte turėjo įrodyti, kad „Senas – blogai“.

Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti, paskui estafetę perimdavo kitas. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama tema – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis.

L.Bondarė gvildeno temą „Nėra pinigų”.

S.Vekmanė rungtyniavo oforto grupėje.

Ofortų ir linoraižinių ekspozicijoje kasdien buvo į ką pasižiūrėti – ji kito pasipildydama naujais darbais visą savaitę.

Kūrybos savaitė kartu
Tai buvo vasaros dienos, kuomet užvirė visas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Liepos 29 – rugpjūčio 4 dienomis jame svečiavosi 13 menininkų – lietuviai, latviai, vokiečiai, rusai. Sykiu atvyko ir projekto darbo grupė – kuratoriai, koordinatoriai, žurnalistai, fotografai, savanoriai dailininkų pagalbininkai. Tik viena savaitė. Viena eksperimentinės kūrybos savaitė.
„Vorkšopų” projektas „Esamasis laikas“ – grafikos bienalės „Now Art Now Future“ įžanga. Rytojus iš tiesų yra dabar. Jį reikia suplanuoti, išgraviruoti atminties plokštėse ir atspausti, padauginti. Neįtikėtina. Grafikos tiraže nebūna vienodų kūrinių.        
Ir menininkai užėmė KKKC aukštas po aukšto. Plito. Skleidėsi. Ir kiekvienas surado savo kampelį. Galerijose, laiptinėse, kieme, ant kavinės ir dirbtuvių stalų. Taboras. Kažkieno vaikai cypiantys, imantys mano daiktus. Kažkas išgėrė adminstracijos kavą ir nesuplovė puodelių. Kažkas įsimylėjo. Kažkas suorganizavo naktinius šokius. Kažkas susipyko. Kažkas nenorėjo mestis vakarėliui ir užsispaudęs kamputyje kramsnojo bei gurkšnojo… Labai primena didelę šeimą. Menininkų komuną. Kūrėjų respubliką. Ar kažką panašaus į realybės šou. Gerąja prasme. Svarbu išgyventi iki rytojaus. Nes kitą dieną keičiasi pamaina. Ir grafikos klišė ar kūrinys iš tavęs bus paimti. Ir kolega bandys tavo vakarykščiame darbe realizuoti savo temą. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis. Ją sugalvojo grafikas Evaldas Mikalauskis.  
Pirmajame „vorkšope”, kuris liepos 23-28 dienomis vyko Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme, buvo kuriami grafikos objektai. Jie liko atviroje erdvėje idant juos prisotintų laikas, oras, smalsaus žiūrovo spyris.
Klaipėdoje naujomis dirbtuvių staklėmis buvo spaudžiami eksperimentiniai ofortai ir linoraižiniai. Dvie-jose grupėse rungėsi būtent šiomis technikomis
dirbantys menininkai.

Klasikos gundymai  
Projekto dalyviams buvo pasiūlyta burtų keliu rinktis vieną iš 141 raktinio koncepcijos žodžių, kurie, kuratorės Jūratės Rekevičiūtės nuomone, išreiškia esamąjį laiką. Pavyzdžiui…
…Laikina. Greita. Vidutiniška. Pavogta idėja. Konkurencija. Copy paste. Ciniška. Neprofesionalumas. Nick. No name. Brand. Angliškai. Plagiatas. Autorinė teisė. Brainstorm. Suplanuotas įkvėpimas. P.R. Pavydas. Laiko stygiaus menas. Chaltūra. Kultūros mafija. Naujas – gerai. Senas – blogai. Neapsimoka. Nesukurtas kūrinys. Skola. Įtampa. Rizika. Stresas. Sveikata. Vaistai. Sportas. Alkoholis. Baimė. Jokių garantijų. Neviltis. Tikėjimas. Valia. Įkvėpimas. Įkvėpimas pagal užsakymą. Reikia. Per vėlu. Nėra išeities. Deadline. Atidarymas…
Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti. Kitomis dienomis tegalėjo stebėti, kaip į jo pasaulį braunasi kolega – kito mąstymo, sukirpimo, temperamento, pažiūrų, vertybių menininkas. Reikia pripažinti, jie buvo neįtikėtinai padorūs. Psichologiškai stabilūs. Ir kantrūs. Ne vienas „prisuko“ savo ambicijas, emocijas, nuomones. Nesistengė žūtbūt  dominuoti. Į iš artimo savo perimtą kūrinį žvelgė pagarbiai. Autoriai konsultuodavosi… „O tu ką manai, jeigu panaudojus čia tą ir aną?.. Kokį spaudimą tu taikei? O dažus kokius ėmei?..”
Smagu buvo stebėti dailininkus, vienus kitiems padedančius atlikti techninius darbus. Grafikos presai buvo išnarstyti ir vėl surinkti. Menininkai pradėjo įrenginėti grafikos dirbtuves, mąstė, ko joms dar trūksta, lakstė po parduotuves ieškodami smulkmenų, kurių, regis, nė neįtartum esant reikalingomis. Ir, žinoma, diskutavo apie kiekvieną partnerio žingsnį – kryptį, postūmį, galimas variacijas. 

Kūriniuose – atradiniai
Atradiniai. Tai toks naujadaras, kuris reiškia atrastą, bet jau pažįstamą. Todėl žodis vartotinas kaip bendratis. Autoriai svetimose klišėse bei paveiksluose elgėsi, kaip jai minėjau, švelniai ir kultūringai.  
Dominavo siužetinis papildymas. Šimtu procentų. Gana literatūriškas. Pasigedau plastikos ieškojimų. Dinamikos. Drąsesnio meninio teroro akto, kuris neatpažįstamai pakeistų pirminę mintį. Dabar gi – „baltieji pradeda ir laimi“. Pirmojo autoriaus darbas vedė kitus paskui save.
Tolerancija nėra blogai. Bet ne visada ji geriausias pagalbininkas. Ypač eksperimentiniame projekte.  
Tačiau projektas – eksperimentinis. Darbas greitas. Reakcija taip pat turi būti greita. Kūriniai – improvizacinio stiliaus. Jie nėra gilūs. Bet išsamiai pristatė norimą parodyti meno procesą. Visas fazes. Nuo pasiruošimo. Idėjos. Iki kūrinio gimimo. Kiekvieną dieną lankytojai galėjo stebėti, kaip formuojasi kūriniai. Strategija pateisinta. 
O vis dėlto, kaip įvertinti? Pagrindiniu mato vienetu tapo menininko sugebėjimas improvizuoti svetimame darbe, jo reakcija į  „primestą“ temą.  Bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ premijas mišri Kauno ir Klaipėdos kultūrininkų komisija įteikė Evaldui Mikalauskiui (tema „Senas – blogai“, ofortas) ir Sankt Peterburgo menininkui Jurijui Štapakovui (tema „P.R.”, linoraižinys). Jam taip pat atiteko specialioji „Now Art Now Future” premija, pavadinkime ją „Už komunikaciją“. Žiūrovų balsai premijavo Viliją Kneižytę (tema „Alkoholis“, linoraižinys).  Ko gero, tai laisviausi Klaipėdos „vorkšopų” autoriai.    
Paminėtinas ir pradinis Danutės Žalnieriūtės (Klaipėda) bei Lienos Bondarės (Latvija) duetas. Liena ne tik savąja tema „Nėra pinigų“ kompoziciškai papildė Danutės temą „Nick“. Atsakomasis ėjimas sukūrė simbolių opoziciją ir žaidimą, įtampą, kurios trūko kituose ofortuose.
Angelique van Vesemael (Vokietija), per savaitę „nusegusi“ kiekvieno autoriaus piešinį, sukūrė animaciją, iliustruojančią kūrinio atsiradimą.
Įspūdį paliko Edmundo Birgėlos darbštumas ir neįtikėtina energija.
Nilsas Dicaz (Vokietija) visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.
Daugiau informacijos – www.nowart.eu ir Meno kiemo grafikos dirbtuvių languose.          

Apie konservus
Bendros su E.Mikalauskiu meno  akcijos „Homero konservai“ metu atspaudžiau savo recenziją apie E.M. Kitaip tariant, recenzija tapo meno kūriniu. Pavadinkime tai palyginimu, kada  menotyrininkų darbuose pasigendu vizualumo, o vaizduojamosios dailės kūriniuose trūksta informacijos. Tik vaizdai. Dažniausiai vaizdai. Nekintantys ir nieko nekeičiantys  konservai.
Iš esmės visa kultūra yra konservuota. Meno žurnalas ar katalogas  – konservas, nes informacija nesensta ir nesikeičia. Visa, ką revizuojame, įvertiname, tampa konservais. Gauna etiketę.
Esamasis laikas – tik pavadinimas. Nes realiai gyvename būtajame. Vos spėjome  pagalvoti. Čirkšt žiežirba. O jau kapstomės po prisiminimus.
Tarkime, kad nuo Homero prasidėjo Vakarų civilizacija. Sąlyginai, be abejo. O baigiasi ji konservais.
Kaipgi mes be konservų?  Kaipgi mes be vizijos ir be revizijos? Todėl reikia nuolat jas, tas skardines, atidarinėti. Present time. Laikas prisipažinti, kad šiandien šiuolaikinių technologijų dėka gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti savo pasaulį.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti pokyčius.
Kiekvienas turi galimybę viešai skleisti žinią.
Kiekvienas turi galimybę viešai reikšti nuomonę.
Bendraujame, kad susikalbėtume.
Vienodų požymių gausoje svarbiausia vertybė – individualumas.
Grafika turi byloti šiuolaikinio meno kalba, atspaudas turi tapti šiuolaikiškas.
Susitiksime 2008-aisiais 2-osios bienalės „Now art now future. Present time” metu.

Menas yra brangus

Kristina  Jokubavičienė

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

„Alus ir džinas” – viduramžių skulptūra Taueryje.

Trafalgaro aikštėje – vaikščiojanti informacija. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Moka milijonus
Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą. Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija  iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku. Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą. 
Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.
Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų  ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą  – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!
Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos papras-tam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.
Tai patvirtina publikos susidomėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau  239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.
Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.
Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias –  skulptūrinė kompozicija  – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.
Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai
Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda – 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.
Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida  prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851-aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios  Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejų) šiais  metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.
Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose. Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji. Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.
Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo. Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.
Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos  parodą.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami.
Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.
Todėl muziejai pilni lankytojų. Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.
Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.
Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Siurrealizmo dvasia
Rengti reprezentacines, tarptautines  parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje  – „Dali ir kinas“. Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.
XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.
1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą. Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Gyvybingas ir įtakingas
Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo.
„Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės  – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturtinimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje.  Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.
Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė  su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“  kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką.
Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.
Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai. Akivaizdu, kad pasauliui galime būti  įdomūs tik savąja kultūra…

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis
Dalia Šivickaitė

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius
Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.
Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.
Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Objektas – autoriaus kūnas
Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.
Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją. Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.
Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene
Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų – performanso srityje besireiškianti turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou – viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.
Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“  projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje  – Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla.
Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.
Išryškėja bendrumo idėja
Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.
Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.
Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paro-da „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.