Viktaras Žybulis

Viktaras Žybulis (Viktar Žybul) gimė 1978 metais Minske. Baigė filologijos studijas ir aspirantūrą Minsko universitete. Išleido poezijos rinkinius „Kai namuose diversantas“ (1996), „Kalnų ragai“ (1997), „Bjaurus riksmas“ (2001), „Diafragma“ (2003). Literatūrinio sąjūdžio „Bum-Bam-Lit“ ir daugelio meninių projektų, akcijų, performansų dalyvis. Tyrinėja formos eksperimentus baltarusių poezijoje ir pats dažnai jų imasi savo kūryboje (unikalios, vien iš palindromų sudarytos poemos autorius – deja, ši kūryba praktiškai neišverčiama). Šiuo metu gyvena Minske.

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Žaislas

Kai visi sumigs
aš atsikelsiu
atsidarysiu spintą
pasistiebsiu iki viršutinės
lentynos
ten guli Visata
suaugusieji slepia ją
nuo manęs
neleidžia čiupinėti
bijo
kad nesugadinčiau jos
o ji manęs
O aš kuo tyliausiai nusikelsiu
ją
apversiu aukštynkojomis
pasigriebęs atsuktuvą
išsukinėsiu mažyčius
varžtelius
atsidaręs ją
žvilgtelėsiu
įdomu kas ten viduje
kaip visa tai sudėliota
visai užsimiršęs
pasikrapštinėsiu
Tik nesibaiminkit
aš atsargiai
net rankas nusiploviau
tik truputį pažaisiu
o paskui surinksiu viską kaip
buvo
ir padėsiu į vietą

Pudelis

Merkurijus, Venera,
Marsas,
Žemė, Jupiteris, Saturnas,
Uranas, Neptūnas, Plutonas… –
visa tai tik
varnalėšos
nusišėrusio pakvaišusio
pudelio kailyje –
jis jau keletą erų
vaikosi aplink Saulę
savo paties uodegą.
***
Norėjau nužudyti savyje
didį nusidėjėlį,
bet nepataikiau,
nes neįžiūrėjau jo.

Pernelyg jau tamsu
ten,
manyje.
***
– Bilietą
arba gyvybę! –
prisėlinęs iš už nugaros
tarė kontrolierius.

Tai pokštininkas!

Aš taip pat atsakiau pokštu
ir atidaviau jam
gyvybę.

Nušvitimas

saturniečių liaudies pasaka

Pasiuntinys
iš už jūrų vandenynų
atvežęs į Neregių Šalį
didžiulę stiklo akį
tarė:
„Kas įsistatys ją
sau į akiduobę,
praregės” –
ir nujojo baltu žirgu,
tik uodega plaukuota
gražiai švytravo virš pasturgalio.
Ėmė neregiai svarstyti,
kuris iš jų vertas
vaikščioti po pasaulį regėdamas.
Kol jie ginčijosi –
bėgo pelytė,
švyst uodegyte,
stiklinė akis nuriedėjo
ir visiškai ištiško
į mažutėlaites skeveldras
ant gruoblėtų grindų
neregių meistrų statytuose
kreivuose rūmuose.

Ir ėmė nelaimėliai
muštis kumščiais į kaktas
ir rovėsi nuo krūtinių
plaukus,
kol atsirado tarp neregių
išminčius,
žila barzda žemiau bambos driekės.
Jis tarė:
„Pakaks aimanuoti!
Kiekvieną stiklinės akies šukelę
galime įsidėti
vietoje visos akies.
Turėti mažytę
regėjimo dalelę
geriau negu visai aklam būti.
Štai, užteks visai miniai“.

Ir žmonės karštligiškai puolė
rinkti skeveldrų
ir brukosi jas
į savo nereges akis,
liejo aukojamą kraują
ir drebančiom rankom
trynė stiklo gabalėlius
į savo veidų odą,
o šukelės
smego į pirštus –
ėmė buvę neregiai
matyti pirštais,
mynė kulnais –
ant kulnų augo akys,
kas atsisėdo ant stebuklingų skeveldrų –
sėdmenimis praregėjo,
o vienas paslydęs
nugriuvo ant stiklo duženų
ir atsikėlė
visas akytas.

Ir neregių šalies gyventojai
siaubingai raukėsi
gūžėsi ir aimanavo
nesavais balsais,
o išminčius stovėjo šalimais
ir, kratydamas žemiau bambos nutįsusią   
barzdą,
tarsi tėvas kartojo:
„Kentėkit, vaikeliai,
kentėkit.
Nušvitimas
visuomet per skausmus,
beveik visuomet…“.

Pergalės diena

Pirmosioms Saturno
išsivadavimo
nuo marsiečių okupacijos metinėms
saturniečiai iššovė vieną saliuto salvę,
antrosioms metinėms – dvi,
trečiosioms – tris,
dešimtosioms – dešimt
kas minutę.
Keturišimtosioms metinėms
saturniečių patrankos
saliutavo beveik visą naktį,
bet per tiek metų švenčių
saturniečiai jau buvo įpratę
miegoti griaudžiant patrankoms.

… Štai jau 1440 metų
saturniečiai ir marsiečiai
gyvena taikoje ir santarvėje
ir kas minutę saliutas
ir kas minutę šventė.

Dangaus bamba

Nenoriu būti žemės bamba.
Žemėje ir be manęs pakanka bambų.
Noriu būti dangaus bamba.
Oro duobe ir juodąja skyle
noriu būti.
Ten daugiau laisvės,
daugiau erdvės
ten.

Įsivaizduokit:
aš
ir mano bambos
ir mano bambų bambos
žvelgia į jus
iš dangaus.
Niekas nepasislėps
nuo jų įdėmaus žvilgsnio.
Ne, tai ne aš ištirpstu debesyse
 –
tai debesys į mane susilieja!

Dabar
bet kuris bedęs
pirštu į dangų
pataikys į mane
ir į mano bambas
ir į mano bambų bambas
pataikys
o aš nė nepajusiu.

Ką?
Jūs netikite mano
VISABAMBIAUSIĄJA BAMBYSTE?
   manuoju
UŽVISABAMBIAUSIU
BAMBUMU
   manąja
ARKIBAMBIAUSIA
VISABAMBYBE?

Tuomet paklauskite to,
kuris susilaužė pirštą į dangų.

Povandeninės
Saulės Šventovė

Mes – graužtukai ant Amžinybės Medžio.
Kas išaugs iš mūsų, kai mes
sukrisime žemyn nuo trapių šakų?
Kas nutiks, kai mes suleisime
šaknis į save pačius?

Tikriausiai begalybė
susilies su bepradybe,
tikriausiai mes peržengsime
per prakaituotą šios civilizacijos
lavoną.
Žinau:
kiekvieno, kuris gyvens ilgiau
už savąjį nemirtingumą,
laukia visaliaudinė amnezija.

Povandeninės Saulės Šventovėje
tylos minutė
trunka tūkstantį metų.

Ateis laikas rinkti akmenis
ir tuščius butelius.

Mes sukursime naują Antiką,
bet ji pasirodys besanti optinė
apgaulė.

***
Ant vinies kabo
purvinos kelnės,
tarsi surūdijęs dvivamzdis.
Rytoj ateis medžiotojas
ir užtaisys jas
savo šoviniais – kojomis,
barkštelėjęs diržo saugikliu.

Sanitarinė diena

Mes
plovėme dangų
patys
savo rankomis
dieną trynėme ant skalbimo lentos
kvapaus muilo gabalėliu
kol pratrynėm skyles
(ozono)
patys
savo rankomis
tarkavome dangų
naktį skalavome
veiksmingame žvaigždžių
   dulkių tirpale
paskui pakabinome virš žemės
džiūti

O juk galėjome
paimti jį
sugniaužti
ir sugrūsti į užsieninę
skalbyklę!
***
kiekviename chloro atome
  trūksta dalelės tavęs
kiekviename natrio atome
  trūksta dalelės manęs
   kitaip
druska tikrai būtų saldi
***
Aš atsisėsiu prie Galaktikos Valdymo
Pulto
ir nusikaposiu rankas.
Tegu visi žino,
kas yra laisvė!

Malevičiaus Juodasis Kvadratas

Iš visų jėgų į sieną
daužė galvą žmogus
net prakaitas virė
nuo dvasios jaudulio

Jis norėjo sulyginti su siena
visus savo galvos apvalumus
tiesiog labai, labai norėjo
virsti Malevičiaus Juoduoju
Kvadratu

Jis
nematė kaip jam už nugaros
žmonės baltais chalatais
net strykčiojo iš džiaugsmo
ilgai ieškoję bepročio
ir pagaliau radę
Jam nereikia dangaus
ir nereikia žemės
Štai kuo paverčia žmones
avangardo menas!

Iš baltarusių kalbos vertė
Vytas Dekšnys

OKEANIJA Alma Riebždaitė Absoliuti fantazija, paremta tikrais faktais

Alio Balbieriaus nuotrauka

I dalis

Paauglystė

Tai buvo tik smulkus berniukas, sėdintis invalido vežimėlyje. Berniuko vardas buvo Tomas. Kaip tūkstančių kitų berniukų pasaulyje. Jam buvo keturiolika, ir mąstė jis protingai. Subrendęs ne pagal amžių, kaip sakoma.
Per dienų dienas jis sėdėdavo prie interneto, skaitydavo knygas arba žiūrėdavo pro langą. Tiesa, taip buvo ne visada. Kurį laiką jis gėrė vaistus nuo depresijos, nes labai mėgo žaisti futbolą. Vakare grįždavo tėvai, ir, jei motina nebūdavo mirtinai nusikalusi, išveždavo jį į lauką, nusivesdavo net į kavinę. Tiesą sakant, jis nelabai ir skundėsi gryno oro stoka, vasarą langas kambaryje visada būdavo pravertas.
Jie gyveno devintame aukšte, ir pro langą nieko daugiau nematė, tik namų galūnes kaip biges ir tuščią dangų, kuriame kartais šmėkštelėdavo alkanos žuvėdros, o gal kirai. Tomas jų neskyrė. Per tuos daugiau nei dvejus metus jis išmoko pažinti dangų, vienoks dangus yra pavasarį, vasarą, kitoks žiemą, rudenį. Kiekvieną dieną dangus keičia pavidalus. Tomas yra geras dangaus žinovas, tiesiog specialistas. Iš dangaus jis sprendžia apie tos dienos nuotaiką, pažiūrėjęs į dangų, jis atspėja, kokia grįš jo motina ir tėvas, ar jie eis į lauką.
Jis nemato apačioje žaidžiančių vaikų. Jį pasiekia tik garsai. Iš garsų jis sprendžia apie tai, kas vyksta apačioje. Vaikai žaidžia, susipyksta, girdisi kamuolio smūgis, šiukšliavežės, pravažiuojančios mašinos, cypiančios  padangos, keiksmai. Kažkoks trenksmas, pažirusios šukės. Iš balso jis atpažįsta savo geriausią draugą Augustą, klasiokus, jų nirtulingus, pilnus gyvasties balsus. Girdi, kaip rytą išeina, o vakare iš darbo grįžta suaugę. Ir čia, garsų pasaulyje, jis buvo nepralenkiamas, vienintelis toks savo rajone. Tik kažkodėl šito niekas nežinojo, nevertino. Iš balso, eigasties galėjo daug apie žmogų pasakyti. Tačiau nebuvo kam, nebuvo ką.
Tiesa, knygas jis dar skaitė, nors ir žymiai mažiau. Gal todėl jis buvo toks protingas, kad skaitė suaugusiems skirtas knygas. Motina, pamačiusi ant stalo “Tykųjį Doną”, atėmė, griežtai sudraudusi. Tomas nuolankiai nuleido galvą, buvo perskaitęs, tik nepasižiūrėjo padėti. Tėvų biblioteka buvo didelė, visa pasaulinės literatūros knygų serija ir daugybė kitų. Tomas nematė, kad tėvai skaitytų kada knygas, jie jas pirko taip sau, dėl grožio. Kambariai būdavo nerakinami, ir jis ratukais nuriedėdavo prie lentynų. Tiesa, knygų buvo ir aukščiau, tik jis jų negalėjo pasiekti. Kai kartą paprašė motinos, ji pasakė:
– Kai būsi didesnis.
Matyt, žinojo, kas jose rašoma.
Tuo kalba ir buvo baigta. Apatinėse lentynose beveik visos knygos jau buvo perskaitytos. Liko viena, paskutinė. Tiesa, jis net turėjo planą, tik dar nebuvo labai gerai jo apsvarstęs, jis ruošėsi pasiūlyti motinai sukrauti knygas gražiau, pagal viršelių spalvą ar serijas. Siūlymas sudėti knygas pagal temas nebūtų jos sudominęs. Jis suprato, kad turi apeliuoti į socialinius jausmus, prestižą, turi motiną pakylėti. Tomas paskutinę knygą paėmė susijaudinęs, tarsi paslaptį. Jis visada virpėdavo prieš susitikimą su knyga, o čia dar paskutinė, kažin kada jis gaus paskaityti naują knygą. Tai buvo F. Dostojevskio “Idiotas”. O, kaip jis susižavėjo kunigaikščiu Myškinu ir Nastasja Filipovna. Tai buvo viena tų knygų, kurias jis priėmė grynai kaip realybę, prieš užmigdamas ilgai galvodavo apie tų žmonių gyvenimą. Atrodė, kad iki šiol jis net nebuvo nieko skaitęs, galinga cunamio banga nunešė visas anksčiau skaitytas knygas. O viršuje gulėjo daugiau Dostojevskio knygų, visa serija. Gulėjo tuščiai, niekieno neskaitytos, visiškai naujos. O juk jis galėtų jas perskaityti, suteikti joms gyvenimą, bet neturi kaip, nepasiekia. Kai atvažiuos pusseserė Vita, reikės paprašyti. Ji protinga mergina. Vita jam padės. Ir parašo jai žinutę. O atvažiuoti ji planuoja negreit. Tomas galvoja, kad jis Vitai tikriausiai neįdomus arba ji jaučia Tomui panieką.
Tą vasarą tėvai jam pagaliau nupirko kompiuterį ir įvedė internetą. Kad ir kaip juokingai skamba, bet tai jam buvo kitas langas, langas į pasaulį. Visiškai atsitiktinai jis pabraidė po įvairias žinių, naujienų, paieškų, pažinčių svetaines… Ir žaidimų, žinoma, žaidimų. Kelias dienas tai darė aistringai, daug skaitė, domėjosi, žiūrėjo paveiksliukus, žaidė, bandė prisiregistruoti tai vienur, tai kitur. Susikūrė elektroninį paštą ir vienoje pokalbių svetainėje užsiregistravo.
Kompiuteriu naudotis dar buvo pramokęs mokykloje, kai ją lankė. Čia jis ir įsikūrė. Čia buvo jo namai, simbolinis dienoraštis, draugai. Dienų dienas kiurksodavo tenai, galima sakyti, ten pradėjo vykti jo gyvenimas, o čia tarsi užsibaigė, nyko, menko. Žmonės čia buvo mieli, šilti, žaismingi, nors kai kurie ir išpuikę, pernelyg jau susižavėję savimi, pasitikintys. Nick’as jo buvo „mažasis Idiotas“, pasivadino savo mėgstamiausio herojaus vardu. Jam atrodė, jog kunigaikštis geriausiai atspindi jo dvasinę būseną. Jis buvo pasirengęs įsimylėti. Kad ir vaizdą pro langą.
Toje svetainėje jis galėjo būti sveiku, vaikščiojančiu, žaidžiančiu futbolą, netgi “kietu”, niekas nieko neįtardavo. O kai jam nusibodo, jis susikūrė daugybę klonų, jis galėjo būti kuo panorėjęs: moterimi, vaiku, seniu, ir visi priėmė, toleravo, suprato, dalijosi filmais, muzika, giliomis temomis, išgyvenimais, bendru pamišimu. Paskui jis išmoko toje svetainėje būti netgi savimi, “luošiu”, ir, keista, niekas neatstūmė, nepaniekino. Tomas čia galėjo net šnekinti mergaites, jas „kabinti“. Jam patiko tas žaidimas, ir jis sukūrė daugybę klonų, kol vieną gražią dieną apsižvalgė, supratęs, kad toje svetainėje jis vienas ir tėra. Jis pernelyg išsiplėte, tapo didelis, tūkstantinis ir… bendravo pats su savimi. Šitai jį ir nuliūdino. Tada Tomas pradėjo kitą veiksmą, vieną po kito naikino savo klonus, bandydamas atgauti prarastą erdvę (o turėjo būti priešingai), bet erdvės nesidarė daugiau… Tuštuma plėtėsi milžinišku greičiu. Vis ta pati pilkuma, ir jis pats toks nuobodus mažasis Idiotas, na ir kas, kad šaunus, žaidžiantis futbolą, vis tas pats Luošys, na ir kas, kad gilus, nepaprastas, ta pati Nastasja, na ir kas, kad pamišusi ir be kompromisų… Buvo velniškai pikta, nuobodu, liūdna. Jam ir vėl reikėjo vaistų.
Visa ta internetinė erdvė tik paryškino jo negalią, netektį, jo tikrovės ilgesį, tik sustiprino jo svajonę tapti geru futbolininku. Svajonę, kuri gėlė skaudžiai ir kuriai niekada nebuvo lemta išsipildyti. O dabar buvo dar ir apkrėstas… tuštuma. Liga, nuo kurios vaistai dar nėra atrasti. Jis troško kažko realaus, prie ko galėtų prisiliesti, tačiau tik pasiutiškai suko ratus po kambarius arba sėdėdavo apatiškas, kaip įbestas, be jokių gyvybės žymių. Dabar jau tos tuštumos negalėjo įveikti net knygos, nes tai buvo tos pačios netikros tikrovės atmaina, tik švelnesnė, bent taip jis galvojo tuo metu. Tada jis dar nežinojo, kad jam reikia naujo svajonės medžio.
Jis kaip visada vis dar bukai klaidžiodavo po internetą, apatiškai pasitikrindavo paštą, jis negalėjo susitikti su tais žmonėmis, kurie jam vis dar rašė, bijojo pasirodyti. Tai buvo įprastinis rytas, rytas kaip kiti rytai, tiesiog eilinis vakarykštės dienos klonas. Jis kažką vartaliojo, kai jam kilo mintis apie OKEANIJĄ. Išsigandęs daugybę kartų spaudė “Undo Typing”, bet nieko, nė mažiausios užuominos apie Okeaniją, kol sugrįžo ten, kur buvo pradėjęs. Iš kur ta mintis, iš kur OKEANIJA. Jis niekada nebuvo apie ją galvojęs. Atsidaręs „Google“ įvedė žodį “okeanija”, paspaudė „Enter“. Žodis atvėrė ištisą salynų pasaulį, Australiją, Naująją Zelandiją. Kokių tik žodžių ten nebuvo: Fidžis, Vanuatu, Papua, Naujoji Gvinėja, Kiribatis, Samoa, Niue, Tokelau:
“Tokelau koralinės salos (Naujosios Zelandijos teritorija) yra Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, plotas 10 kv. km, gyventojų skaičius 1 400, sostinės nėra, nes kiekvienas atolas turi savo administraciją. BVP vienam asmeniu 1 000$, nėra interneto, televizijos, mobiliųjų telefonų, radijo stotys kiekviename atole pranešinėja tik orų prognozes.“
Jis apsiverkė. Kūkčiojo vienas kambarių glūdomoje. Ne iš bejėgiškumo, ne iš vienatvės, ne iš skausmo, o iš nuostabos ir laimės. Jis buvo įsitikinęs. Jis buvo tikras. Nuvyks. Pasieks Okeanijos salas. Kad jos čia pat. Kad rytoj. O paskui perskaitė, kad kelionė dvidešimt penkioms dienoms keturiems asmenims du tūkstantis šeštaisiais metais kainavo apie šešis tūkstančius dolerių. Ir tada iškart ėmėsi darbo:
„Esu vargšas invalidas berniukas, prikaustytas prie vežimėlio. Man keturiolika metų. Mano svajonė – nuvykti į Okeaniją. Padėkite ją įgyvendinti, paremkite materialiai. Teatlygina Jums Jūsų Dievas. Tomas“ Nurodė tėvų sąskaitą. Ir išsiuntė į visą pasaulį, visiems pažįstamiems, draugams, įmonių vadovams, į tuos elektroninius pašto adresus, kuriuos tik rado internete ir į kuriuos pajėgė parašyti.
Žinoma, jį bandė atkalbėti. Atvažiavo net pusseserė Vita iš kito Lietuvos galo, lyg jai labai toli tai būtų buvę padaryti anksčiau, kai jis knygą iš viršutinės lentynos norėjo pasiimti. Pasamdė kaip autoritetingą asmenį.
– Taip, aš suprantu, kad svarbiausia Okeaniją atrasti viduje, – ne vieną kartą sakė Tomas pusseserei ir tėvams, kurie švelniai jį bandė perkalbėti. – Tai yra svarbiausia, bet… Kas būtų, jei visas realybes mes surastume viduje lyg kokiame tamsiame maiše? Būtų labai neįdomu. O dar baisiau – dėžėje… Arba, kad Okeanija reiškia tą ir tą… Irgi neįdomu. Jūs dar sakote, kad Okeanija yra čia, tačiau aš nenoriu Okeanijos atrasti ten, kur jos nėra; jūs sakote, kad ir Okeanijoje nėra Okeanijos, bet… aš tuo netikiu. Okeanija turi būti ten, kur yra Okeanija.Turiu tuo įsitikinti, turiu tai patikrinti. – Tomas irgi kalbėjo švelniai, ir jo juokas pro primerktas akis visai nebuvo piktas, tik kaip žmogaus, turinčio kažkokią užmačią, ir kiek trūkčiojantis, desperatiškas.
Tomas užsispyrusiai laikėsi savo. Visi tie galvojimai ir kalbėjimai  Tomui regėjos tokie netikri. Ir tik žaidimai. Tik nuolatiniai atsitraukimai ir pasidavimai, nuolatinis kompromisas su savimi. Tai buvo velniškai nyku. Ir tie patys žmonės nepastebi, kokie jie yra nykūs dėl savo nuolatinių kompromisų, dėl savo neįgyvendintų ir pamirštų svajonių. Kokie jie yra mirę su savo šaldytuvais, automatinėmis indaplovėmis ir plazminiais televizoriais.
Žinoma, tėvai bandė jam uždrausti kategoriškai. Tačiau, pasikalbėjęs su motina, Tomas, mažasis dangaus ir žmonių iš balso žinovas, sugebėjo ją įtikinti, kad į Okeaniją jam reikia, kad būtinai. Motina net  pradėjo kalbėti priešingai, stojo jo pusėn, nors ir atrodė sutrikusi ar net kiek išsigandusi.
– Reikia vaikui, nieko nemato, tai paskui dar… – ir nutildavo vos neapsiverkusi, bet kantriai palaikė sūnų ir jam padėjo.
Tomas surinko reikiamus pinigus ir išvyko į Okeaniją. Iš tos kelionės nebegrįžo, ten ir numirė ant motinos rankų, susigriebęs kažkokią retą ligą, baisius skausmus kentėjo. Matyt, imunitetas buvo nusilpęs nuo ilgo buvimo kambariuose. Apie tai net laikraščiai rašė. Apie neįgalų berniuką, įgyvendinusį savo svajonę. Ten tik nebuvo parašyta, kad prieš mirtį jis šypsojosi ir nepaprastai laimingas buvo, motina suprato, kad verkti dabar, kai jos vaikas miršta toks laimingas, būtų tiesiog šventvagystė.

II dalis

Individualus planas

Manote, kad neįgaliam keturiolikmečiui vaikui, kad ir koks sumanus jis būtų, pavyko įtikinti savo motiną vykti su juo į Okeaniją? Šitaip manyti būtų pernelyg naivu. Net jei ta motina būtų mirtinai nusikalusi, vis tiek.
Elvyrai buvo netoli keturiasdešimties. Be darbo ir namų ji daugiau nieko nematė. Darbe – kompiuterio ekranas ir popieriai, šūsnys popierių su daugybe skaičių. Ji dirbdavo iki nukritimo, ir prieš darbo pabaigą skaičiai jai akyse pradėdavo pintis, mirguliuoti, bet turėdavo įkvėpti, ir toliau. Dabar ji sudarinėjo balansus, nors kažkada svajojo apie visai kitus dalykus. Kada, prieš dvidešimt, daugiau metų?
Ištekėjo jauna. Vėliau susilaukė Tomo. Gyvenimas atrodė gražus ir su perspektyva. Jie planavo ir daugiau vaikų, bet ji nebegalėjo pastoti. Bėgo metai, santykiai su vyru atšalo, pasidarė formalūs, be ugnelės, kaip sakoma. Ji buvo taip siaubingai įstrigusi, jog neturėjo net vietos kur išsiverkti, nebent tualete. Vyras buvo toks, kuris nė per žingsnį nepaleidžia žmonos. Ir Elvyra per daugybę metų labai pavargo, tiesiog duso nuo įtampos ir iš bejėgiškumo, negalėdama nieko pakeisti. O paskui ta avarija. Jiems su vyru nieko, o štai vaikui…
Bet vis tiek ji buvo sena gudročė. Slapčiomis įsimylėdavo vyrus. Daugybę vyrų, tik niekas niekada to nežinojo. Elvyra tai laikė savo silpnybe, išmoko tai nuslėpti, t.y. nutaisyti tokią veido išraišką, jog net didžiausiam jausmų ekspertui pažvelgus niekas nebūtų aišku. Ir balso tonas visada šaltas. Sakiniai trumpi, aiškūs, kapoti. Ir apskritai ji turėjo šaltos, koketuoti nemokančios moters vardą.
O kažkada ji skaitė knygas, kaip dabar jos sūnus. Tiesa, tai buvo labai seniai, kai ji mokėsi dar mokykloje. Todėl ji ir žino, žino, ką sūnui galima leisti skaityti, o ko ne. Dabar jau ne, knygų nebeskaito. Nuo kada? Tikriausiai nuo tada, kai ištekėjo. Liko tik labai maža laiko atkarpa – vakaras, tačiau ir tą reikėjo skirti vyrui ir vaikui. Vyras nuolat reikalavo dėmesio ir mažiausią progą suradęs priekaištaudavo, kad ji jo nemylinti. Ji net tikėjosi, kad metams bėgant jo jausmai atšals, bet ne. 

Tiesa, bėgant metams jis nebebuvo toks atidus, pasidarė grubesnis, nepaisantis jos nuomonės, bet taip pat tebetvirtino, kad ją myli. O, Viešpatie, jis mylėjo ir mylėjo Elvyrą net ir prabėgus dešimčiai metų nuo jų santuokos… Tos meilės Elvyrai jau buvo iki kaklo, baigė joje ir nuskęsti. Ir ką tu gali pasakyti vyrui, kuris tave taip karštai ir ištikimai myli, vyrui, kuris dėl tavęs net neturi draugų, neina žvejoti ir, kad tavęs nepaliktų, net geria namie. Vienas. Neturi jokio pomėgio, nes labiausiai vertina šeimą. Jos poreikiai taip pat buvo išgyvendinti, juk svarbiausi yra šeimos poreikiai. Nežinia, kaip ji tai ištvėrė tiek metų, bet jos ištvermei artėjo galas… Švelnus ir mylintis vyras darėsi nepakenčiamas. Net tie vyrai, kuriuos ji įsimylėdavo slapčiomis, po teisybei, taptų nepakenčiamais, vos jų santykis taptų realus. Todėl ji buvo atsargi, sėlinanti, ir savo gyvenimo laivelį vedė tarp svajonių ir realaus gyvenimo upės, kad tik nenusprūstų į kurią tai pusę, nes tada taptų tik arba pamišusi, arba nyki, išsipylusi. Gyvenimą saugančios ribos jai buvo aiškios, ir Elvyra jas saugojo. Gal todėl ir ištvėrė, bet… Užtenka akimirkos, ir tu gali prarasti pusiausvyrą. Galbūt taip ir atsitiko Elvyrai… Jos sklandaus gyvenimo „namai – darbas“ laivelis susvyravo… Jai pradėjo stigti  prasmės pojūčio. Štai vyras tokiu negalavimu niekada nesiskundė: jam viskas buvo aišku, pasaulis turėjo aiškų surėdymo vaizdą, ir gyvenimas vyko pagal planą. Nors ir jam gal nebuvo taip gerai, kaip jis demonstravo. Kitaip nebūtų kiekvieną vakarą prie televizoriaus atgulęs ant sofutės ir jaukiai, šeimyniškai girtuokliavęs. Aš uždirbu pinigus, sakydavo jis, ir taškas. Elvyra žinojo, kitos pasakytų: idealus vyras. Galbūt tai ją labiausiai ir slėgė. Idealus vyras. Ak…
Ar reikia dar sakyti, jog jos įsimylėjimai specializavosi lyderių srityje. Štai ir dabar ji viską daro su klaidom, ir niekas kuolo ant galvos netašo, nes žmonės jai jautė prielankumą, o vyrai gal ir įsimylėdavo, o gal visiems buvo tiesiog juokinga. Stropumas, dorovė ir begalinis stengimasis iš jos trykšte tryško, tikriausiai jai todėl ir nesisekė. Ir kai galop vadovas galantiškai jos paklausė:
– Jaučiu, kad tu man kažką jauti… Ar tai tiesa?
Ir kaip nejausi, kai ji „įsimylėdavo“, tai spoksodavo akis išvertus į savo objektą, žvilgsniu rarindavo įvairias kūno dalis, ypač rankas, veidą, ir tik taikėsi pagauti žvilgsnį… Kažin ar tai galima vadinti įsimylėjimu, greičiau jai patiko žavėtis savo objektais ir fantazuoti. O gal tai visai normalu, pernelyg normalu: moteriai žavėtis vyrais, stebėti, vertinti.
– Na, ir kas, – pasakė ji. – Kad įsimylėjau.
Ir išėjo iš kabineto, net nepažvelgusi į savo „objektą“. Objektas po tokio klausimo jai pasidarė absoliučiai neįdomus. Stačiai apskritas nulis. Kaip jis drįsta… Ir trenkė durimis. Ji trenktų durimis net tada, jei „jaustų meilę“, ypač tada, nes meilės jai jau buvo iki kaklo. Bet – ar ne apie tai ji svajojo būdama aštuoniolikos metų? Ar ne apie amžiną, per gerklę išlindusią meilę? O juk jos šeima buvo ideali… Ko labiausiai ji bijojo dabar – tai iš tikrųjų įsimylėti… Bet kuo skiriasi tikras įsimylėjimas nuo netikro, niekaip negalėjo atskirti. Bet būtų taip įdomu. Ak, kaip ji norėtų iš tikrųjų įsimylėti… Tokio iš tikrųjų, kuris sujauktų visą jos gyvenimą, bet… nepražudytų. Elvyra labiausiai bijojo pražūti. Jos gyvenimas nuolat laikėsi ant plauko, ji labai sunkiai kūrė gyvenimą.
Kai Tomas pradėjo kalbėti apie Okeaniją, ji sutriko. Nieko nebuvo apie Okeaniją girdėjusi. Bet greitai tos minties nusitvėrė, kaip skęstantis griebiasi šiaudo. Neįgalaus vaiko pasiūlyme ji pamatė galimybę, slaptą galimybę ištrūkti. Nors akimirkai… Okeanija ne Okeanija – visiškai nesvarbu. Ji neturėjo jokios galimybės ištrūkti, o dabar… Su ligotu vaiku jai pavyks. Ji tai žinojo. Ir jei ne motina, Tomas niekada nebūtų pasiekęs Okeanijos, surinkęs reikiamų pinigų. O taipogi Elvyra be savo vaiko… Jie dar nebuvo išvykę, o Elvyra jau gyveno Okeanija. Įgavo jėgų, energijos, turėjo tikslą. Laike visai jie išsitęsė, bet motina ir sūnus buvo tikri, kad jiems pasiseks. Tiesa, darbe sekėsi sunkiai, ji visa užsikrėtė Okeanija. Jos galvoje buvo tik Okeanija. Ji klydo, vėlėsi, darė klaidų, taisė, sukosi; bet per daug nesikrimto. Šalia buhalterinių programų ir skaičių atsirado puslapiai apie Okeaniją: žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai. Pradėjo mokytis anglų kalbą.
Elvyra sutiko su Tomo Tokelau salos pasirinkimu, aplankant Australiją ir Naująją Zelandiją, pakeliui – galbūt Fidži ir Tonga salas, iš esmės jai buvo nesvarbu. Tokelau ne Tokelau, jai buvo tas pats; ji aistringai rinkosi žinias apie Okeaniją, svarbus buvo pats veiksmas, aistra, kurioje ji galėjo užsimiršti. Tokelau sudarė trys salos: Afatu, Nukunonu, Fakaofo, pastarajame jau buvo įvestas internetas, internete matė besišypsančius čiabuvius prie kompiuterio. Technologijų pažanga buvo įsibrovusi į pačią Dievo širdį. Tokelau priklausė Naujajai Zelandijai. Kelionė turėjo būti ilga, nes laivai iš salų išplaukdavo kas antrą savaitę ir plaukdavo po kelias dienas. Ji buvo įsitikinusi, kad turistinė kelionė jiems netinka. Jai su sūnumi reikėjo individualaus maršruto. Ir Elvyra tą maršrutą sudarinėjo, audė iš savo fantazijų. Visas mūsų gyvenimas suaustas iš fantazijų, jei ne mūsų pačių, tai kitų fantazijų. Jei fantazuoti nemokame mes, už mus kuria vaizdinius kiti. Kad ir televizija. Vadinamasis realus gyvenimas irgi yra fantazija. Gyvename taip, kaip sugalvojame. Kuo mūsų fantazija lakesnė, tuo gyventi įdomiau. O jei ne – tada darosi nyku. O fantazuoti žmonės bijo. Tai ir sėdi prie televizoriaus.
——————-
Po vaiko mirties Elvyra liko Okeanijoje, į Europą negrįžo. Nebeturėjo pinigų. Fakaofo saloje parašė vyrui: „Mielasis, mes netekome sūnaus. Pinigų grįžti neturiu. Gal gali atsiųsti. Elvyra“. Bet ne, jokio atsako. Argi vyras jos neperspėjo: „Jeigu tu išvyksi į Australiją, gali laikyti, kad mes nebe vyras ir žmona.“ Visą tą užmačią vykti į Okeaniją jis laikė vykimu į Australiją. Okeanija – jam liežuvis neapsivertė. Bet Elvyra vis tiek tikėjosi… Saloje laukė tris dienas. Nemiegojo, tik klaidžiojo po internetą. Fakaofo saloje internetas yra nemokamas, finansuoja Tokelau fondas. Trečiąją dieną į pavakarę atrado interneto pabaigą, ir nors žemė yra apvali, internetas – ne, jis vis dėlto turi pabaigą, pabaiga yra čia:  http://www.endoftheinternet.com/. Tiesa, Elvyra netikėjo kad Žemė apvali, o internetas plokščias. Greičiau priešingai, bet horizonto linija vis tiek yra nepasiekiama. O viskas, kas neturi pabaigos, yra apvalu, rutulio formos. Daiktai taip pat yra apvalūs: turi įžvelgiamą nuspėjamą formą, bet neturi pabaigos. Ar Fakaofo saloje, kur šypsosi aborigenai ir ji neteko savo vaiko, yra tik tam, kad pasaulio gale atrastų ir interneto pabaigą? O kad ji galėtų susisiekti su savo sistemų administratoriumi… Ji kažką pražiūrėjo, be abejonės, tiesiog pražiūrėjo. Kažkoks bjaurus pokštas visa tai.
O paskui išplaukė į mažesnę salą, kur nėra interneto, kur nieko nėra, kur jos galėtų labiau nebūti. Gimines pasiekė gandai (gandai pasiekia net iš Australijos), kad Nukunonu ji gyveno su polineziečiu Pio, augino ir skynė bananus. O paskui, kad pasitraukė į negyvenamas salas medituoti. Kad savo gyvenimą taip ir pabaigė, kad pražuvo. Tokie žmonės kaip Elvyra visada pražūva. Tiksliau, jie visada suranda galimybę, kaip pražūti, pražudyti save. O gal ne, gal viskas buvo kitaip. Kas žino. Tokie žmonės visaip bando pražūti, bet ir jaučia juos prilaikančią ranką iš aukščiau. O paskui dar sklido gandai, kad Europą ji pasiekė ir kad kažką atrado, kažkokį pasaulinio lygio atradimą (ir ko tik žmonės neprigalvoja)… Tik kur ir ką, niekas nežinojo.
———————
Elvyros vyras, jis buvo teisingausias šitoje istorijoje, nesiplėšė, nesidraskė. Tos moterys vis kažko nori, kažkokių neįmanomų dalykų, joms amžinai viskas negerai, ištisai zirzia, amžinai joms kažkas niežti… Gyventų sau ramiai, mylėtųsi, mėgautųsi gyvenimu, miegotų sau ir skaniai valgytų, juk tai ir yra prasmė. Juo labiau kad taip ją mylėjo. O ji, matai, apie prasmę, apie kokią dar prasmę… Kalbėjo apie išsiprogramavimą, visišką, iki galo, kad svarbu tiktai viena: ar siela pakankamai išprotėjusi… Arba: „Tiems, kuriuos myli ir kurie myli tave, to sakyti nereikia“, o čia jau visai nesąmonė. Et, supaisysi tas moteris…
– Myliu tave, mažute… – sumurmėjo apsnūdęs. Ir užmigo, apsikabinęs savo antrąją žmoną.

———————
Auksė atsiduso, atsitiesė nuo ekrano. Pažvelgė pro langą.
Tai kur vis dėl to yra pabaiga?

Gintaras Grajauskas

Daiktai, kurie primena

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Dviratis
Tiesą sakant, jų yra trys – vienodi kaip trys vandens lašai sulankstomi dviračiai, tamsiai mėlyni, juodais plačiais ragais. Kai važiuoji tokiu, jautiesi išdidus, lyg sėdėtum už „harlio“ vairo. Atrodo, ir patys dviračiai jaučiasi mažumėlę išdidūs, net kiek aristokratiški; kai stovi atmetę raguotas galvas mūsų verandoje, jie primena elnius. Jie visai paprasti – be jokių įmantrybių, be daugybės pavarų, be visokių blizgučių ir amortizatorių, kuriais taip žavisi paaugliai, minantys savo modernius mechanizmus. Ten jau visai kita dviračių gentis, akivaizdžiai laikanti save ne elniais, o kalnų ožiais.
Pirmąjį dviratį nupirkau žmonai už honorarą, grįžęs iš knygų mugės Turine. Jį tuoj pat išmėgino sūnus – jam vienuolika, pats pedalų mynimo metas. Apsuko keletą ratų ir kategoriškai pareiškė, kad daugiau ant savojo „kalnų ožio“ nebesės – jam skubiai reikia tokio pat dviračio, kokiu važinėja mama. Teko visai giminei susimesti gimtadienio dovanai.
Paskui, žinoma, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: žmona gavo algą ir padovanojo man dviratį – šiaip, be progos. Dabar jų trys – ir tai kartais kelia minčių apie šventąją Trejybę arba skalbimo miltelius „trys viename“, priklausomai nuo nuotaikos.
Savaisiais „harliais“ dažniausiai važinėjame visi sykiu – kartais savo malonumui, kartais iki parduotuvės ar turgaus. Šiltais vasaros vakarais nuvažiuojame iki spaudos kiosko, prekiaujančio kava. Sėdamės ant suoliuko, dviračius pastatę šalia, leidžiasi saulė, ir mes geriame baltą kavą iš popierinių puodelių.

Peilis
Šitą peilį – o tiksliau sakant, geležtę, nes kriaunos jau seniausiai buvo kažinkur nusimetusios, man padovanojo vienas dailininkas, toks Arvydas K. Net negalėčiau sakyti, kad padovanojo: tiesiog akies krašteliu užmatęs, kaip jį vartalioju rankose, pasakė – imk, jei nori. Paskui pridūrė – čia tadžikiškas. Ko gero, jis iš tiesų tadžikiškas, ar bent jau iš tos pasaulio dalies: prie pat amžiams pradingusios rankenos puikuojasi miniatiūrinis apvadas, išraižytas rytietiškais ornamentais. Toks nedidelis, bet mitrus musulmono peiliukas.
Peiliams jaučiu nepaaiškinamą silpnybę. Prekybos centruose, kol šeimyna renkasi prekes, aš dažniausiai laiką leidžiu prie peilių lentynos, apžiūrinėdamas kokią brazilišką Tramontiną ar suomišką Fiskarsą. Kažkada net norėjau parašyti istoriją apie vyrą, visą gyvenimą pirkusį peilius; visi manė, jog jis kolekcionierius, o iš tiesų jis teieškojo tobulo įnagio savižudybei.
Su Arvydu K. anuomet beveik kasdien susitikdavom vietiniame menininkų kibuce: valdžioje tada buvo vienas kitas žmogėnas su romantiškesniais polėkiais, net ir patys didžiausi sukčiai buvo apimti revoliucinės euforijos, ir miesto menininkai be didelių vargų gavo visą dviejų aukštų namą, buvusį kažkokios sovietų žinybos darželį. Oficialiai tai vadinosi „Jaunųjų menininkų kūrybos dirbtuvės“ ar panašiai; visi naujieji įnamiai savo būstą vadino paprastai – Darželis. Darželyje repetavo roko grupė, besidalijanti pirmąjį aukštą su dviem teatro studijomis, viršuje dažus tepė visa govėda dailininkų, o rūsyje, prie milžiniškos anglimis kūrenamos krosnies, apšildančios visą pastatą, įsikūrė porelė šėtoniškos išvaizdos vitražininkų. Gyvenimas virė ir naktimis: buvo tapoma, grojama, geriami visi įmanomi ir neįmanomi svaigieji gėrimai, klausomasi muzikos ir net šokama, nes Darželis tiesiog mistiškai traukė silpnąją lytį. Gal dėl to švelniai infantilaus pavadinimo, žadinančio motinystės instinktą, gal dėl gražuolių dailininkų, bet būsimosios mamos į Darželį plūsdavo ištisom ekskursijom. Kartą Arvydas K., tuo metu prikritęs prie vieno geriausių savo darbų, išgujo iš savo studijos visą būrį susižavėjusių jauniklių tik rimčiausiu veidu pažadėjęs joms visoms palaižyti tarpkojukus – va tik rankas dažuotas nusiplausiu, aš tuoj. Jauniklės, išraudusios ir pasipiktinusios, spruko lauk, o naktį sapnavo nepadorius mergiškus sapnus.
Tąkart, kai gavau dovanų peilį, su Arvydu K. iki paryčių gėrėm vyną ir klausėmės Mileso Daviso albumo „Tutu“. Tiksliau – dviejų Mileso Daviso albumų „Tutu“, mat leidom tą pačią garso juostą vienu metu ant dviejų juostinių magnetofonų. Keisdami jų padėtį, artindami ir tolindami, iš Mileso išsunkėme kažką neįtikėtinai primenančio Bacho polifonijas. Buvo ir dar keletas vyrukų, iš tų, kur amžinai „prie meno“, berods ir kažkokios sijonuotos būtybės. Mūsų kvadrofoniniai eksperimentai ir begalinis egocentriškumas juos vieną po kito priveikė; dauguma susiraitė miegoti ant miniatiūrinių fanerinių lovyčių, likusių mums nuo mažųjų tarybinių piliečių, užsiklodami mažyčiais vaikiškais čiužinukais, išmargintais gelsvomis dėmėmis. Tiesa, vienas, iš tų „prie meno“ dar bandė demonstratyviai pasikarti ant lempos, protestuodamas prieš žmonių abejingumą, bet nesulaukęs deramo dėmesio savo manipuliacijoms su suneriamomis kopėčiomis ir iš teatralų nudžiauta virve, atsidusęs taikiai atgulė vaikiškon lovelėn.
Peilį parsinešiau namo, suvyniojęs į dažuotą skudurą. Pritaikiau jam medinę rankeną, replėmis išlupęs iš jos ylą (pasvarstęs nusprendžiau, jog yla – daug rečiau gyvenime naudojamas įrankis negu peilis). Paskui pasiėmiau galąstuvą ir gerai išgalandau.
Darželio vietoje dabar stovi kažkoks bankas, iš tų veidrodiniais langais ir stiklinėmis durimis. Arvydas K. emigravo į Daniją ir ten kala paminklus danų kapams, o tadžikišku peiliu su lietuviškos ylos rankena aš visuomet perskeliu kiaušinių lukštus, kepdamas omletą. Svarus geležtės plienas tam kuo puikiausiai tinka, tiesiog tobulai.

Marilyn
Mano virtuvėje, naktimis paslaptingai pavirstančioje darbo kabinetu, stovi rašomasis stalas, dienomis pasiverčiantis valgomuoju, o ant sienų kabo Monty Python „The Ministry of Silly Walks“ plakatas, atsargon išėjusi armonika senobiniu vardu „peterburgska trieila“ ir trejetas Beno darbų su neegzistuojančios kalbos hieroglifais. Nieko itin originalaus – nors naujai atvykę svečiai vis pasidairo, o kartą viena tokia gydytoja vos nepamiršo Hipokrato priesaikos – tikriausiai įtarusi vilkolakišką rašomojo stalo prigimtį.
Vienintelis iš tiesų originalus virtuvės akcentas yra Marilyn.
Taip, aš virtuvėje laikau Marilyn –  visam tam vilkolakiškam genius loci tai suteikia subtilų mėlynbarzdišką akcentą.
Parsivežiau ją prieš gerą dešimtį metų iš Suo-mijos. Buvo lapkritis, šlapdriba; knygų mugė, kur anuomet slampinėjau, kimšte prikimšta suomių ir knygų – irgi vien suomių kalba. Kiaurai persmelktas kaulus geliančio šiaurietiško nykulio, nesugalvojau nieko geriau, kaip nusipirkti pirmą po akim pasitaikiusį blizgantį daiktą – veidrodį su atspaustu Marilyn Monroe atvaizdu. Matyt, buvau jau gerokai paklaikęs. Mąstydamas apie pasaulį, kuriame gyvena blondinės, važinėja rausvi kadilakai ir niekas dėl nieko nesuka sau galvos, su suvyniota Marilyn nuėjau į miesto mero priėmimą. Kad neatrodyčiau kaip sentikis su ikona, Marilyn paguldžiau ant kėdės, pasiėmiau taurę vyno, ir paplojęs merui už jo suomišką nekalbumą mandagiai šypsodamasis atsisėdau.
Taip Marilyn biografijoje atsirado naujų štrichų. O ir manojoje – juk anaiptol ne kiekvienas gali pasigirti sėdėjęs ant Marilyn.
Pradžioje buvo velniškai apmaudu, tačiau paskui įsižiūrėjau, kad randais ženklintas Marilyn veidas įgavo slaptingo dramatizmo, o įskilusi šypsena tapo šiek tiek monaliziška. Ir jai tai pašėlusiai tinka – ypač dabar, kai kaimynystėje kabo kelioninis peilis, o dešinėje prisegtas vokiškas atvirukas su užrašu „Glück: 220 X 120 cm“. Viskas savo vietose šiame pasaulyje, netgi labai savo vietose. Na, bent jau mano virtuvėje tai tikrai.

Plaktukas
Kai mano mama manęs laukėsi, ji dirbo kalėjime. Dėstė kaliniams lietuvių kalbą ir literatūrą. O kai gimiau, kaliniai man įteikė dovaną – mažytį metalinį plaktuką, žvilgantį ir nikeliuotą. Dievagojosi, kad patys pagamino zonos dirbtuvėse – nors kas juos žino, greičiausiai nušvilpė iš lazareto, ir tiek. Iš tiesų tai ne man, mamai įteikė – kad man perduotų, kai kiek paaugsiu ir galėsiu įvertinti visus nuostabiojo įrankio privalumus. Dabar pagalvojau, jog visai gali būti, kad tas plaktukas, ko gero, ir buvo pati pirmoji mano gyvenime gauta dovana. Labai galimas daiktas. Esu dėkingas už ją – nors anuomet, kiek pamenu, man daug labiau patiko medinės rankų darbo skrynelės, ypač ta viena, ant kurios nagingas nuteistasis išraižė bareljefą su vovere, graužiančia riešutą; visąlaik pavydėjau jos mamai, laikiusiai skrynelėje savo kuklias brangenybes.
Dar namuose buvo keletas kalinių tapytų paveikslų, tokių  à la  Žmuidzinavičius: peizažai su ežerais ir gulbėmis, su užpustytais koplytstulpiais ir tolumoje stūksančia giria. Dovanos nuo dėkingų abiturientų, beveik visai kaip civiliniame gyvenime. Tiesa, žodis „išleistuvės“ šiuo atveju nebuvo vartojamas – kaip nebuvo ir visų tų  klaikių nesąmonių apie paukščius, paliekančius gimtąjį lizdą ir žengimą į platų gyvenimo kelią.
Tačiau tapyba manęs nežavėjo. Nežavėjo net ir plaktukas – nors šaltas jo nikelio žvilgesys bet kurį chirurgą būtų sugundęs atlikti pirmam po ranka pasitaikiusiam pacientui skubią ir neatidėliotiną trepanaciją, bet nei medicina, nei medžio darbai manęs taip pat visiškai netraukė. Kažin, ką jie sau galvojo, tie kaliniai. Turbūt manė, kad jei kieno nors mama dėsto kalėjime lietuvių kalbą ir literatūrą, tai jam tiesiog lemte lemta tapti kokiu nors naujuoju Mengele ar bent jau Raskolnikovu.
Mano mamą kolonijoje pravardžiavo Kate, nes vaikščiojo negirdimai, o ir akys jos žalsvos, lygiai kaip mano. Kartais netgi visai žalios, kai prisimerkia supykusi.
Kai kuriuos mamos kolegas mokytojus kaliniai turėjo madą švelniai prismaugti šaliku, kad šie būtų sukalbamesni ir įneštų į zoną daugiau arbatos čefyrui, cigarečių ar ko nors stipresnio. Mano mamos, atrodo,  jie šiek tiek prisibijojo, elgėsi pagarbiai – ir aš juos visai suprantu.
Tų laikų nuotraukose (viduryje mama, aplink – skustagalviai moksleiviai) jie atrodo pabrėžtinai mandagūs ir netgi šiek tiek susidrovėję.
Plaktukas ir šiandien tebeguli mano įrankių stalčiuje. Kai buvo maži, juo mėgo žaisti abu mano sūnūs, nors nei chirurgais, nei staliais baldžiais jie taip pat netaps. Genai yra genai. Aš pats tą plaktuką kartais susirandu, kai prireikia įkalti kokią itin smulkią vinutę. Tai ir viskas.
Nors ne, ne viskas; vieną istoriją dar papasakosiu. Tame kalėjime buvo vienas toks žmogžudys recidyvistas, nedidukas kaip koks Napoleonas, bet net tarp kolegų galvažudžių vienas nemaloniausių tipų. Vieną dieną tasai recidyvistas jau iki gyvo kaulo įkyri mano mamai, tada ji pasikviečia jį prie lentos ir lediniu balsu padiktuoja tokį sakinį, kurį jis, visas už kreidą baltesnis, ir užrašo:
NORS IR UŽSILIPĘS ANT KĖDĖS,
NEŪŽAUGA VIS TIEK NEPADIDĖS.

Meškerės
Jų septynios – jei skaičiuosim ir trejetą skirtingo kalibro spiningų. Stovi virtuvės kampe tarp sofos ir juodojo šokolado spalva nudažyto radiatoriaus (pensininkė dažytoja vis burbėjo ir purtė galvą, jog tik neišmanėliai ir visiški pamišėliai dažo radiatorius ne blizgančia aliuminio pudra, o beveik juodai – mat šilumos nuostoliai tiesiog baisingi, bet kad man taip gražiau), sudėtos į kamufliažinį futliarą. Atrodo beveik kaip profesionalo įrankiai: kartą grįžtant po naktinės žvejybos viena pagyvenusi kaimynė pagarbiai pasiteiravo – „tai kaip medžioklė?“
Galėčiau valandomis sėdėti ir žiūrėti į upę, daugiau nieko iš gyvenimo nelaukdamas ir nepasigesdamas. Todėl iš manęs niekad ir nebus jokio ten profesionalo – anei žvejo, anei šiaip.
Mano meškerės senos, „teleskopai“ per sąnarius gerokai padilę nuo ilgo naudojimo, o kamštinės  rankenos nužymėtos daugybe žymių nuo įsegtų kabliukų. Dažnai įsimetu krepšin bent vieną, iš tų portatyvinių, važiuodamas į kokius poezijos skaitymus – ką gali žinoti, kur tavęs laukia tavo Didžioji Gyvenimo Žuvis.
Tie keli užsilikę smulkučiai žvynai šalia rankenos – suvenyras iš Gotlando, kur gaudžiau strimeles su švedų pensininkais. Striomingus, kaip jie sako. Labai naivi žuvelė ta strimelė, net ir švediška – nei jai gyvo masalo, nei blizgės, kimba tiesiog ant tuščio kabliuko, svarbu būtų kuo labiau žvilgantis. Ir trauki sau girliandą su žioplomis žuvelėmis, blizgučių aukomis, kaip per kokį išpardavimą.
O tą žaliąją meškerę buvau paskolinęs Remiui, kai žvejojom Nidoje ant molo. Surišau jam dugninės sistemėlę, prisegiau varpelį, ir lupom ešeriūkščius vieną po kito – ne tuos tikruosius marių „klumpinius“, bet vis tiek. Remis tada žvejojo pirmąkart gyvenime, ir fortūna jam šypsojosi visa burna,  kad ir aklam nuo gimimo.
Apskritai ta pradedančiojo sėkmė – dalykas rimtas. Kartą žvejojau Amerikoje su tokiu mongolų rašytoju, irgi žveju debiutantu. Prikalbinau pabandyt – ant savo galvos: tik užmetė ir iškart išlupo labai nemenką katžuvę, man visąlaik daug mažesnės kibdavo.
Vieną sekmadienį sužinojau, kad Remio nebėr: kaip tik baigėm repeticiją, pakavomės gitaras, ir suskambo mobilus. Žuvo tame didžiajame Vilniaus gaisre, tame, kur degantys žmonės pro daugiaaukščio langus šokinėjo. Pirmasis iššoko Remis; po jo – Mantas, kur Šamanu vadindavom. Užsimušė abu. Iš šešto aukšto berods. Mes tądien kaip tik buvom baigę repetuot tokį seną gabalą „Vilkolakis“, kažkodėl sugalvojom atgaivint po daugybės laiko. Toks klasikinis hardas, prasideda unisoniniu gitariniu rifu, paskui tekstas – „kokie iškreipti veidai / už degančio lango…“
O dar labai nesmagu būna, kai Nemune ant dugninės kartais ima ir užkimba maži šamukai, tokie vaikiščiai dar. Taip giliai įryja kablį, kad gyvą atgal paleist – jokių šansų, nori keikis, nori verk.