Kažkas artimo…

Kažkas artimo…

Kristina Jokubavičienė

Atspindžiai: iš A.Semenichino paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais nužymėtos aplinkos vaizdai. Kristinos Kučinskaitės nuotr.

Kažkas artimo – toks pojūtis nepalieka vaikštant po parodas, dar eksponuojamas Klaipėdos dailės parodų rūmų antrajame aukšte. Nors autoriai atstovauja skirtingoms šalims ir skirtingoms dailės tradicijoms, jų kūryboje išties, atrodo, yra bendrumo.

Be kasdienybės apnašų

Vilnietės tapytojos, dailės pedagogės Arūnės Tornau lyg ir nereikėtų iš naujo pristatinėti. Jos kūriniai prieš kelis metus jau buvo eksponuoti Klaipėdoje, apie jos kūrybą, parodas šalyje ir užsienyje, labai aktyvią bei produktyvią veiklą dailės edukacijos srityje nuolat girdime. Nemaža vaikų mokosi dailės iš A.Tornau kartu su bendraautoriais parengtų vadovėlių, ji nuolat rengia įvairius meninius projektus, dirba su romų vaikais, dėsto dailės mokykloje. Pedagoginiai talentai ir visuomeninė veikla visai netrukdo tapybai.

Kaip reta tarp dailininkų, A.Tor-nau moka puikiai ir iš esmės pristatyti savo kūrybą, tad žiūrovui užtektų įdėmiai perskaityti parodos anotaciją, kurioje autorė lyg ir pasakė viską, ką reikėtų žinoti prieš susitinkant su jos kūryba. Nors, teisybę sakant, išankstinė informacija visai nebūtina.

A.Tornau paveikslai iš karto įtraukia į nepaprastą spalvų ir faktūrų pripildytą erdvę, kurioje nelieka jokių kasdienybės apnašų. Tai darbai, kurie tiesiogine to žodžio prasme teikia relaksą, skatina svajoti, hedonistiškai pasinerti į mirguliuojančių spalvų potėpius… Nespėjau paklausti autorės per parodos atidarymą, bet abstraktūs, be jokios agresijos spaudoje „tapybos aristokrate“ pakrikštytos A.Tornau paveikslai turėtų būti labai populiarūs tarp perkančiųjų meną. Ko gero, dar pats laikas būtų nužiūrėti ir įsigyti kokią kompoziciją.

Intuityvi ir sensuali

A.Tornau tapyba spalvomis byloja apie nekonkrečius, vos nujaučiamus dalykus, greičiau nuotaikas ir būsenas. Ji pavergia daugiasluoksniškumu, subtilių spalvinių dermių mirgėjimu ar sodresnių potėpių intervencijomis.

Per potėpius, jų kuriamą banguojančią faktūrą ryškėja beveik apčiuopiama, bet vis iš rankų sprūstanti esmė, kuri galėtų įgauti patį bendriausią įvardijimą – natūra. Kas, kad kai kur atseksi driežo, žalčio, raudonžandžių rojaus obuoliukų, samanos motyvus, rasi eilėraščio ar rytietiškos kaligrafijos intarpus ar visai paprastus žodžius „aš tave myliu“. Prie kiekvieno darbo jauti, kad per nuolat kintančius spalvų sluoksnius gali pamatyti erdvę, atsiveriančią už jų. Kai kada tapytoja pati kilsteli skraistės kraštelį, lyg kviesdama gilyn, į vizijų, sapno-buvimo svajų laukuose būsenas.

Tokio šviesaus, atviro, nuoširdaus, tapybos prasme puikaus dialogo tarp kūrėjo ir žiūrovo seniai neteko patirti.

Kultūriniai tiltai

Juos statyti lengviausia, jie, kaip liudija patirtis, yra patys patvariausi. Jau kelinti metai tokie kultūriniai tiltai tiesiami tarp Klaipėdos ir Kaliningrado miestų, paleidžiant jais ekspresą „Trys K“, t.y. labai sėkmingą projektą „Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas“.

Ekspresas važiuoja vis greičiau, sulaukia vis daugiau keleivių, kurie kelionės metu prisigalvoja visokių pramogų.

Puiki pramoga ir trijų Kaliningrado dailininkų tapybos ir grafikos paroda, pavadinta „Vizualizacija“.

Kadangi menas bet kokia forma jau savaime vizualizuoja visokias idėjas, tai parodos pavadinimo nesureikšminkime. Sugalvojo pavadinti, tai pavadino; įdomiau, ką parodė.

Išeities taškas – natūra

Jevgenijus Pečerskis, nuo seno gerai žinomas Klaipėdos menininkų, nuolat dalyvaujantis bendruose „Trys K“ projektuose ir kituose renginiuose, parodoje eksponuoja autorine technika sukurtas abstrakčias kompozicijas, kurių išeities taškas – natūra, kaip ir A.Tornau paveiksluose.

Net artimas koloritas, atlikimo kultūra ir estetika, komponavimo ir technikos meistriškumas leidžia rasti sąsajas tarp šių dviejų autorių.

J.Pečerskio abstrakcijose taip pat kartais ryškėja pusiau konkretūs motyvai – žuvies šešėlis, medžio ženklas, kopų sutvirtinimų geometriniai raštai, besiklostantys į dekoratyvias, plokštumines kompozicijas, kurių gausa parodoje atrodo kaip beveik autorinis prisistatymas.

Nukelia į simbolistų laikus

Aleksejus Maslovas akivaizdžiai mėgsta mitologijos ir biblijos siužetus ir demonstruoja jų žinojimą. Jo kompozicijose matome ir Ledą su gulbe, ir Ijo, ir pietos variaciją, o „Baimėje“ (2005) – figūrą ant kryžiaus.

A.Maslovo paveikslų erdvė – tamsi ir tuščia, užpildyta tik dinamiškų potėpių, o figūrų vaizdavimo pobūdis artimesnis ekspresyviam realizmui.

Pabrėžtinai vertikalus formatas, sodri žalia spalva, lako sluoksnis „Ijoje“ (2005) atrodo nukelia į simbolistų laikus.

Simbolistinė, manieringa kūrinių raiška atsiskleidžia ne tik per motyvus, bet ir per spalvinį, formų ir kompozicijos sprendimą.

Kuria naiviąją realybę

„Luboko“ (rusų liaudiškosios grafikos) tradicijas, sumišusias su siurealistiniais vaizdiniais, savo tapyboje plėtoja Anatolijus Semenichinas.

Jo gudrios moterys su arbatos puodeliais prikelia atmintyje tapytojo B.Kustodijevo vešliąsias pirklienes, personažas su užmaukšlinta ausine kepure – K.Malevičiaus mužikus.

Iš nedidelių ir vienodo formato paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai, vienu atsikvėpimu, kaip vadinamosiose „tankutėse“ (t.y. „čiastuškose”), veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais ar plokštumomis nužymėtos aplinkos vaizdai.

Tušti planai, dykros, menka palmė, vieniši statiniai be šešėlių, ornamento fragmentas, ant stalo pamestos kelios žuvelės kelia sąsajas su įvairiomis stilistinėmis tradicijomis.

Remdamasis jomis, A.Semenichi-nas kuria savitą, magiškumo nestokojančią naiviąją realybę, kurioje dera ir matisiškas arbūzo raudonis, ir nepadorus užrašas ant tvarkingai žalios tvoros. O ką, iš dainos žodžių neišmesi.

Ekspresionistai Nidoje ieškojo kurorto simbolių

Ekspresionistai Nidoje ieškojo kurorto simbolių

Raimonda Ravaitytė-Meyer

Naujiena: kino dokumentininkas A.Tarvydas užfiksavo lenko A.Wroblewskio „pokalbį“ su Nidos smėliu, iš kurio menininkas kūrė savo paveikslus. Raimondos Ravaitytės- Meyer ir plenero archyvo nuotr.

Rugsėjo 6-14 dienomis Nidoje vykęs 13-asis tarptautinis ekspresionistinės tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ iš kitų išsiskyrė iš anksto numatyta tema – „Nida kaip kurorto simbolis“.

Su „Brücke“ vėliava

„Plenero temą padiktavo knyga, prie kurios „medituoju“ jau trejetą metų – tai „Brücke. Nida. Ekspresionistinės tapybos plenerai“,- pasakojo visų Nidos plenerų sumanytojas ir organizatorius tapytojas Saulius Kruopis.

Kai jis būsimai knygai atrinkinėjo Nidoje sukurtus paveikslus, tai atrodė, kad jai trūksta kurorto dvasios – nuogų moterų paplūdimyje, moters aktų, maudynių, ką taip mėgo vaizduoti prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkai. Jų kūrybinę dvasią į Nidą sakosi norį sugražinti S.Kruopio rengiami plenerai, be kita ko, kaip vėliavą iškeliantys ekspresionistinės grupės „Brücke“ vardą. Nors ši garsi grupė Nidoje niekada nekūrė, tačiau vienas jos narių ekspresionizmo korifėjas Maksas Pechsteinas nuošaliame žvejų kaimelyje lankėsi ne kartą ir būtent Nidoje suformavo savo stilių. M.Pechsteinas į menininkų rojų prikalbino atvykti ir kitą „Brücke“ įžymybę Schmidt-Rottluffą.

Istorinė dailininkų kolonija Nidoje iš kitų išsiskyrė tuo, kad čia, be dailininkų, lankėsi ir poetai, aktoriai, šokėjai, muzikai. Šiuo požiūriu sveikintina S.Kruopio iniciatyva į plenerą pakviesti dokumentinio kino legendą Algirdą Tarvydą, kuris ne tik fiksavo menininkų kūrybinį procesą, bet ir surengė retai kur matomų dokumentinių filmų apie iškilias Lietuvos kultūros asmenybes peržiūrą.

A.Tarvydas šį rudenį Nidoje susuko septynių valandų trukmės filmuotą juostą, iš kurios gali išeiti įdomus filmas. Jame, pasak autoriaus, atsispindi daug ekspresijų – jo paties, menininkų, gamtos ir skirtingų kalbų. Mat plenere, be lietuvių, kūrė latviai, vokiečiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Iš viso – 22 menininkai.

Harmonija ir agresija

Plenerą pirmą kartą akylai stebėjusi menotyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė buvo nustebinta, kad per labai trumpą laiką sukurta puikių darbų: „Jei nereikėtų paveikslų palikti rėmėjams, esu tikra, iš plenero kūrinių galima būtų sudaryti puikią parodą ir ją vežti bet kur”.

Pasak menotyrininkės, dar kartą buvo įrodyta tiesa, kad pajūrio gamta ir atmosfera turėjo ir turi didelę įtaką tapybos atsinaujinimui. N.Tumėnienės nuomone, daugeliui menininkų pavyko perteikti Nidos kaip kurorto dvasią. Jame, skirtingai nei prieš 100 metų, dominuoja ne žvejai ir žuvis, o magiškumo nepraradusi nerijos gamta ir… nuogos moterys.

Tapybos klasikės Gražinos Vitartaitės drobėse atgyja kopos, marios, jūra, dangus – visa susilieja į tokią harmoningą visumą, kad jauti Kuršių nerijos alsavimą.

Kardinaliai priešingi savo nuotaika ir tapybos maniera – trys abstraktūs Ramūno Čeponio paveikslai. Jis Nidos prieplaukoje pamatė daug pilkos betono spalvos, pro kurią prasiveržia agresyvi raudona – lyg lieptas, lyg molas, lyg tolumoje šviečiantys žiburiai… Emocinė paveikslo išraiška kraupi. Nida sukaustyta betono – niūri ir šalta.

Viena įdomiausių užsieniečių vokietė Karina Stänglė, anot menotyrininkės N.Tumėnienės, spalviškai labiausiai priartėjo prie ekspresionizmo ir fovizmo, be to, pasirodė esanti puiki komponuotoja.

„Aš pamačiau suolą ir pagalvojau, kad jis mano paveiksle turi būti mėlynas, o moteris su skrybėle – būtinai balta, ir ji žiūri į mėlyną dangų. Taip ilsisi. Toji moteris šiek tiek juokinga, nes sėdi atbula“, – taip kurorto temą atspindėjo K.Stänglė ir pridūrė, kad mėgsta pokštauti.

Nuogalės – iš pajūrio

„Atvykęs į Nidos plenerus, esi labai įsipareigojęs – ir ilsėtis, ir dirbti. Vilniuje mano tempai mažesni“, – kalbėjo prof. Valentinas Antanavičius, kuriam pavyko sukurti žavų asambliažą – tris pagyvenusias moteris pajūryje. Jos truputį senoviškos, kaip ir medis, panaudotas jų figūroms, kurį dailininkas nuplėšė nuo griūvančios šašlykinės gonkų: „Įstabi faktūra – ką gamta sukuria, jokie dažai to neatkartos“.

Vien tik iš gamtinės medžiagos – nerijos smėlio – septynis paveikslus sukūrė ne ekspresionizmo, o tikriau žemės meno atstovas Antonis Wroblewskis. Jis namo į Lenkiją išsivežė ne tik gerosios Nidos dvasios, bet ir smėlio bei akmenų.

„Dedu ant smėlio pinigą, savo plauką ir pasiimu smėlio, tarsi atsiklausdamas, ar galima“, – savo santykį su žeme nusakė lenkų dailininkas, kurio paveiksluose nerijos smėlis išsaugojo natūralias geltoną, žalią, mėlyną spalvas.

Pažodžiui plenero temą „perskaitė” Ramunė Vėliuvienė, kurios tapyboje nuo įdegio saulėje blizgantys moterų kūnai – tikroviški, primenantys vasarą, karštį, paplūdimį.

Sėdinčią moterį prie jūros savaip nutapė jaunosios kartos dailininkas Artūras Savickas. „Žiūrėdamas į jo paveikslą, supranti – tai ekspresionistinė tradicija, tačiau aiškiai matai, kad sukurta šiandien“, – pastebėjo N.Tumėnienė.

Ekspresyvia kompozicija trykšta ir plenero organizatoriaus S.Kruopio maudyklių moterys, prie kurių dailininkas dar turėtų „pridėti ranką”.

„Jei nesugadins, bus įdomus darbas“, – įvertino kūrybos virsmą stebėjusi menotyrininkė.

Ji buvo tikra, kad po plenero dailininkų dirbtuvėse gims daug naujų kūrinių, įkvėptų Nidos rudeninės nuotaikos – gaivios ir besikeičiančios kiekvieną akimirką. Ir kaip šilčiausias prisiminimas išplauks kartu praleisti vakarai, bendravimas – šiltas ir intelektualus.

13-ojo tapybos plenero „Nidos ekspresija“ paroda spalio pabaigoje keliaus į Baltarusiją, Minsko nacionalinį muziejų, o plenero „perpetum mobile“ S.Kruopio autorinė paroda „Kuršių ekspresionizmas“ rugsėjo 22-ąją atidaryta Vokietijoje, Darsser Arche nacionalinio parko galerijoje.

„Kaukutis” sukvietė kamerinius teatrus

„Kaukutis” sukvietė kamerinius teatrus

Rita Bočiulytė

Patirtis: pasimokyti iš Lietuvos lėlių teatro maestro V.Mazūro į „Kaukučio“ festivalį buvo atvažiavęs Klaipėdos lėlių teatro primarijus L.Zubė su savo studentėmis. Salomėjos Burneikaitės nuotr.

Vakar Kretingoje baigėsi savaitę trukęs 12-asis kamerinių spektaklių festivalis „Kaukutis”, pristatęs 14 įvairių žanrų mažosios teatro formos spektaklių vaikams ir suaugusiems. Jie atkeliavo iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Rokiškio ir net saulėtosios Ispanijos.

Mažiems ir dideliems

Mažiesiems ,,Kaukutis” pristatė režisierės A.Čeredaitės „Peliuką Antaną”, aktorių trupės ,,Teatriukas” ,,Pelės maldas”, V.Mazūro lėlių spektaklį ,,Ožką su septyniais ožkiukais Paryžiuje”, D.Armanavičiaus ,,Katinėlį ir gaidelį” ir ,,Ropę”, S.Jačėno „Pasakas iš kepurės” ir N.Čirūnienės ,,Kvailą žąsį“.

Suaugusią publiką festivalio afišos kvietė į Kauno kamerinio teatro monodramą pagal V.Šekspyrą „Spektaklis po spektaklio” (rež. S.Rubinovas), „Ramūno ateljė“ pastatytą A.Strindbergo „Mirties šokį” (rež. R.Abukevičius), Skarajojančio teatro spektaklį – J.P.Rothery ,,Jėga” (rež. S.Uždavinys, pastatymo meno vad. J.Vaitkus), Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektus – aktorės Birutės Marcinkevičiūtės monospektaklį S.Nėries poezijos ir dienoraščių motyvais ,,Poetė” (rež.R.Garuolytė) bei režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio monospektaklį pagal F.Dostojevskio ,,Nuolankiąją”.

Kūrė kartu

Be to, festivalis kretingiškiams padovanojo įsimintiną vakarą susitikimą su aktore Rūta Staliliūnaite. Svečias iš Ispanijos Giulermo Horta parodė šokio spektaklį ,,Šilkinio kimono dėvėjimo menas” ir vedė ,,vorkšopą” ,,Flamenko šokio ugnis”.

Apie kaukių gaminimo meną buvo galima sužinoti Vitalijaus Mazūro pamokoje, o kartu su Aurelija Čeredaite kurti teatrinį kostiumą.

Šeštadienį vyko kaunietės Giedrės Aleksandravičiūtės vedamas kūrybinis praktinis seminaras visai šeimai, kurio metu buvo galima išmokti pasigaminti aitvarą, o sek-madienį jo dalyviai leido aitvarus Kretingos estradoje.

Vakar buvo surengta literatūrinė diskoteka – Sigutis Jačėnas pristatė kompaktinių plokštelių kolekciją ,,Lietuvių aktorių balsai”.

Festivalio metu vakarais publiką pasitikdavo Kretingos kojūkininkai.

Į spektaklius – anšlagai

„Kaukutį” jau dvyliktąsyk sumaniai organizavo entuziastingas jo įkūrėjas Kretingos jaunimo teatro studijos „Atžalynas” ir jaunimo teatrinio meno ugdymo klubo „Mes” vadovas režisierius Algimantas Verbutas.

,,Pradėjome 1991-aisiais, festivalis vyko su keliomis nedidelėmis pertraukomis, pamažu iš vaikų spektaklių šventės išaugdamas į nemažą kamerinių teatrų fiestą, apipintą įvairiausiais kitais teatro renginiais – paskaitomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, parodomis, meno akcijomis ir atrakcijomis, – pasakojo ,,Klaipėdai” festivalio vadovas. – Dabar spektaklių programa – iš dviejų dalių – rytinės vaikams ir vakarinės suaugusiems. Į vaikų spektaklius kasmet – anšlagai, ir vakariniai teatrų pasirodymai nestokoja kretingiškių ir aplinkinių miestų publikos dėmesio. Rūtos Staliliūnaitės kūrybos vakare netilpo visi norintys, aktorė išvažiavo iki ašarų sujaudinta žiūrovų dėmesio ir šilumos.”

Esamojo laiko skerspjūvis

Esamojo laiko skerspjūvis

Videokūrėjo darbuose nyksta žanrų ribos, susipina meno ir gyvenimo paralelės

Gytis Skudžinskas

Sąsajos: tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai.

Visą rugsėjo mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmų erdvėse demonstruojama vieno kontroversiškiausių viduriniosios kartos Lietuvos menininkų Evaldo Janso videofilmų retroperspektyva.

Artimi namų video

E.Jansas priklauso vadinamajai emisijos kartai, kartai, kuri, pasak menotyrininko A.Andriuškevičiaus, sinchronizavo lietuviško šiuolaikinio meno tėkmę Vakaruose vykstančių procesų atžvilgiu.

Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje iškilusi jaunų kūrėjų karta į vizualiosios kultūros erdvę įvedė tuomet pas mus dar neregėtus instaliacijos, performanso, videomeno žanrus. E.Jansas, Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybos studijas, pasireiškė visose anksčiau minėtose srityse, bet nuosekliausiai vysto videomeno kryptį.

E.Janso videofilmai artimi namų videožanrui: drebanti kamera, tikroviškas garsas, fragmentiška kadruotė. Vaizdo kamera autoriui tarnauja kaip regos tęsinys, kaip galimybė pateikti autentišką patirties atkarpą. E.Janso darbai nepersonalizuoja ir nesureikšmina į kadrą patenkančių herojų, paprasčiausiai įvykio tikroviškumas kūrinį daro prieinamą kiekvienam suvokėjui. Kaip teigė pats autorius: “Specifinė erdvė, kur vyksta menas menui procesai, manęs nedomina. Bėgu nuo abstrakcijų ir forma, ir turiniu. Tokia pozicija leidžia meno objektui būti įskaitomam ir eiliniam žiūrovui”. Būtent autentiškumas, gyvenimo ir meninės praktikos persipynimas yra pagrindiniai formalūs E.Janso kūrinių elementai.

Meno ir gyvenimo simbiozė

Modernistinė epocha žlugo dėl pernelyg neadekvačios reakcijos į aplinkos veiksnius, daugelis menininkų šiandien kalba apie neatsiejamą meno ir gyvenimo susipynimą. Tačiau tokia meno ir gyvenimo simbiozė, kaip E.Janso darbuose, aptinkama itin retai. Dar daugiau. Neretai, kalbant apie vieną ar kitą E.Janso kūrinį, nuslystama iki paties kūrėjo asmenybės aptarinėjimo. Tokios prielaidos kyla dėl autoriaus pozicijos nagrinėjamą temą pateikti betarpiškai per pačią artimiausią ar net intymią aplinką. Juolab kad ta personalinė autoriaus patirtis neretai balansuoja ties legitimuoto socialinio normalumo riba.

Sujungdamas asmeninę patirtį, socialinę provokaciją ir autentišką darbų formą, E.Jansas juda dviem kryptimis – ikisocialinio natūralumo studijos ir sociokultūrinės situacijos refleksija. O pasiektas rezultatas veikia suvokėją ir efektingai, ir efektyviai.

Kritiškas ir ironiškas žvilgsnis

Pirmiausia visa informacija, pateikiama akimirksniu, gali šokiruoti ar sukelti atmetimo reakciją, bet kartu filmuose užkoduotas ir tikslus esamojo laiko skerspjūvis.

Paviršutiniškai peržvelgus E.Jan-so filmus, gali susidaryti įspūdis, kad tai savitikslis žiūrovų šokiravimo būdas. Bet nesivaikydami išankstinių socialinių dogmų suvokiame, jog tai kritiškas ir ironiškas žvilgsnis į neretai absurdiškus bei inertiškus mūsų gyvenimo procesus. Skirtingai nei daugelis populiariųjų socialinės dokumentikos laidų, autorius nesiekia sukelti tik jausminę žiūrovo reakciją rodomo personažo atžvilgiu.

E.Janso filmai išryškina bendruomenės, kintančios politinės situacijos ar ekonominių permainų suformuotas ydas ir judina pačius konvensionaliausius sociokultūrinius pamatus. Tad po retroperspektyvos peržiūros nereikėtų stačia galva pulti daryti radikalių permainų ar pasikliauti komfortabilia nusistovėjusių normų puoselėjimo pozicija, bet įdėmiau žvelgti į patį save, į artimiausią aplinką, į esamąjį laiką.

Atidžiai stebi ir konstatuoja

Retroperspektyvoje rodomi filmai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį, nužymi ir keletą posūkių E.Janso kūryboje.

Vienas iš ankstyvųjų autoriaus kūrybą tęsiančių filmų “Dūjis” pasižymi kruopščiu marginalinių socialinių sluoksnių dokumentavimu. Narkomanų kasdienybę fiksuojantys kadrai pasižymi neestetizuotu autentišku dokumentalumu, o ribinę visuomenės grupę pateikia kaip organišką ir natūralią sudėtinę sociumo dalį. Paprastai visuomenės paribių laikomos grupės atstovai pasitarnauja kaip meninė medžiaga, bet autorius nehierarchizuoja veikiančių personažų, o tiesiog atidžiai stebi ir konstatuoja, kad čia ta pati visuomenė. Filme “Dūjis” labai ryški antiherojaus metafora ir autoriui būdingas siekis demitologizuoti egzistencinio didvyrio tipą. Dažnai E.Janso filmų veikėjai kovoja ne dėl komfortabilesnės padėties bendruomenėje, bet vien dėl paprasčiausio išgyvenimo. Jiems nebeveikia saugumo ir patogumo kategorijos, racionali ir koncentruota sistema, linkusi juos nustumti į paribio teritoriją. Tad filmo neturėtume suvokti kaip tiesiog egzotiškų personažų demonstracijos, tiksliau, tai analitinis žvilgsnis į socialinio normalumo konstrukciją.

Paveikia autentiškumo ataka

Kitas filmas “Daugiaprasmiškumo antologija” tematiškai plėtoja panašią problematiką, bet remiasi visiškai kitokia meninio kūrinio strategija. Čia autorius atsisako dokumentinio kūrinio formos, o renkasi sukurtos ir atliktos situacijos fiksavimo taktiką. Dar tiksliau būtų teigti, kad tai videoperformansas. Čia neaptinkame iš pačios realybės išplėštų scenovaizdžių, bet susiduriame su paties autoriaus atliekamu veiksmu. Nors filmas pasižymi jau visai kitokia montažo ir “scenografijos” charakteristika, jame išlieka ta pati radikali trauminė patirtis ir žiūrovą paveikiai atakuojanti autentiška kūrinio forma.

Cikliškai pateikiamas beprasmiškas, o galbūt esminis veiksmas nėra tiesioginė realijos ikona kaip “Dūjyje”, čia pasitelkta indekso – tiesioginės patirties ir nuorodos jungtis. Taip autorius tolsta nuo tiesioginės šokoterapijos, bet išlieka aktyvus ir fiziologiškai veikiantis menininkas.

Kultūros atspindys ir variklis

E.Janso darbai supina ne tik meno ir gyvenimo paraleles, bet ir visai panaikina ribą, kurioje galėtume išskirti dailę, dokumentinį kiną, teatrą. Autoriaus darbai rodomi ne tik dailės, bet ir kino salėse. Maža to, Klaipėdoje demonstruojamas “Dūjis” taip pat yra ir narkomanų reabilitacijos centre, kur jis rodomas kaip prevencinė priemonė. Būtent menas, neišsitenkantis siauruose vienos medijos rėmuose, peržengiantis sterilias galerijų sienas ir užčiuopiantis ne tik trivialias estetinio pasitenkinimo temas, ir yra šių dienų kultūros atspindys bei variklis.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatytas tik pirmas videomenininkas iš grupės kūrėjų, šiuo metu reprezentuojančių lietuviškąjį šiuolaikinį meną, bet, reikia tikėtis, uostamiestis sulauks ir kitų novatoriškų bei aktualių kūrėjų pristatymų. Jei klaipėdiečiai turės galimybę periodiškai stebėti šiandienį meno procesą, tik tada galėsime šiuos rūmus vadinti svarbiausia Vakarų Lietuvos regiono ekspozicine erdve.

Fotografinio identiteto paieškos Nidoje

Fotografinio identiteto paieškos Nidoje

Gytis Skudžinskas

Impulsas: V.Michelkevičiaus (dešinėje) pranešimas inspiravo karštas aktyviausių seminaro dalyvių diskusijas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kaip pastaruosius 30 metų, taip ir šiemet rudenėjančioje Nidoje susibūrė fotografų bendruomenė. Visą savaitę nuo rugsėjo 17-osios Nidoje virė aktyvus gyvenimas: tarp rašytojų kūrybos ir poilsio namų “Urbo kalnas”, Nidos bendruomenės namų ir kultūros centro “Agila” vyko nuolatinė fotografų migracija.

Peržengė temos lauką

Seminaras, šiemet persikėlė į bendruomenės namus, daug erdvesnėje patalpoje sulaukė dar didesnio būrio lankytojų. Bene svarbiausiai seminaro daliai kaip visuomet išradingai dirigavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas, ne tik organizavęs paskaitas, bet ir pats nevengęs dalyvauti diskusijose, pasidalinti patarimais su jaunaisiais kolegomis.

“Nacionalinis identitetas: trisdešimt Nidos seminarų” – taip buvo apibrėžta pagrindinė paskaitų tema, bet lektoriai nevengė peržengti išankstinio problemų lauko, ir nacionalinio identiteto klausimai buvo nagrinėjami daug platesniame kontekste. Iš esmės pranešimų temos buvo plėtojamos dviem kryptimis: vietinio konteksto ir tradicijos analizė bei fotografijos raida viso pasaulio mastu.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus nagrinėjamą temą pasuko link praktinių fotografijos populiarinimo aspektų, aptarė ne tik meninės raiškos, bet ir finansinius, leidybinius ir net teisinius fotografijos propagavimo klausimus. Ilgametis sąjungos vadovas dar kartą įrodė, kad yra ne tik puikus fotomenininkas, bet ir žmogus, nuoširdžiai besirūpinantis bendrais fotografijos meno klausimais.

Gyvybingas, sugeba keistis

Skirmantas Valiulis ir S.Žvirgždas pranešime “Fotografija Kuršių Nerijoje ir trys dešimtys Nidos seminarų” kaip visuomet labai kruopščiai ir informatyviai apžvelgė fotografijos meno, susieto su Neringos geografija, kelią nuo pačių pirmųjų atspaudų, padarytų tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, iki šių dienų.

Autoriai ne tik pristatė kūrybinius ieškojimus, bet ir įžvelgė labai svarbią fotografų seminarų gyvybingumo priežastį: “Nidos seminarų kūrybiškumo paslaptis – sugebėjimas keistis, išlaikant pastovumą”, – teigė jie. Ir būtent jau kone tobulai įvaldyta seminarų forma vis pasipildo vitališkais ir spontaniškais momentais, o dinamiška charakteristika atsispindi ne tik paskaitose ir parodose, bet ir pačių organizatorių ir pranešėjų asmenybėse.

Didelį šuorą diskusijų sukėlė kitas lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjas Aleksandras Macijauskas, visus sujudinęs iškelta teze “Maištas ir prisitaikymas”. Įsibėgėjus diskusijai beveik fiziškai vietomis pasikeitė pranešėjai ir klausytojai.

Gvildeno globalias temas

Jaunesnei kartai atstovaujantys fotografijos tyrėjai rėmėsi globalesnėmis temomis. Vytautas Michelkevičius, perskaitęs pranešimą “Fotografijos (re)integracija į meną, arba Kodėl mes vis dar kuriame postmodernybėje”, išnagrinėjo fotografijos meno raidą ir poziciją pasaulyje klasikinių meno formų atžvilgiu. Buvo apibrėžtas XX amžiuje cikliškai kintantis fotografijos ir meno muziejų santykis, Vakarų tradicijos požiūris į fotografiją kaip meno objektą.

Kaip visuomet įdomiu rakursu į fotografiją žvelgia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Paskaitoje “Nekrokultas fotografijoje” autorius fotografijos galias nagrinėjo pasitelkęs mirties metaforą. O suvokimas, kad atvaizdas – tai dar vienas įkalintas ar nužudytas realybės fragmentas, išlaisvina fotografijos perskaitymo ir interpretavimo galimybę.

Lektoriai iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos pristatė medžiagą apie savo kraštuose pulsuojantį fotografijos vyksmą. Ir kaunietis Romualdas Požerskis kalbėjo ne apie vietines realijas, o suteikė galimybę susipažinti su Berlyne veikiančios fotografijos mokyklos ir agentūros “Ostkreuzschule” dėstymo programa, metodika ir darbais.Fotografijos profesorius Vladimiras Birgus iš Čekijos kalbėjo apie moderniąją fotografiją Centrinėje Europoje ir pristatė jaunąją čekų fotografiją. Lektoriai iš kaimyninės Lenkijos ne tik pasakojo apie savo šalį, bet ir parodė solidžią leidinių kolekciją, o Ryszardas Karczmarski’s, dirbantis pinhole technika, pasakojo apie šią fotografinę strategiją, rodė darbus ir kameras.

Aptarė fotografų kolekcijas

Neišeinant iš paskaitų erdvės buvo galima stebėti ir naujausius fotografų darbus. Kol auditorija diskutuodavo, salėje fotografai iškabindavo savo naujausias kolekcijas. Būtent šios spontaniškos parodos rodo seminaro demokratiškumą ir nehierarchinį pobūdį. Čia nereikia atstovauti vienokiai ar kitokiai mokyklai, priklausyti kokiai nors sąjungai, tiesiog užtenka pasitarus su kolegomis iškabinti savo darbus sutartu laiku. Per vieną pertrauką peržiūrėjęs vieno ekstravagantiškiausių ir visiems puikiai žinomo Sauliaus Paukščio darbus, kitos pauzės tarp diskusijų metu gali susipažinti su jauno klaipėdiečio Marijaus Bružilos kolekcija.

Kai paskaitos baigdavosi ar būdavo paskelbta pietų pertrauka, fotografai per miškelį pėdindavo iki kito “karšto fotografijos taško” – rašytojų kūrybos ir poilsio namų “Urbo kalnas”. Čia veikė keliaujanti fotomenininkų sąjungos biblioteka. Biblioteka siūlė susipažinti ne tik su teorinėmis prielaidomis, bet ir žvilgsniu klaidžioti po puikios poligrafijos fotografiją reprezentuojančių leidinių puslapius. Šalia naujausių Alfonso Budvyčio, Algimanto Aleksandravičiaus, Aleksandro Macijausko knygų šliejosi pasaulinės fotografijos klasikos ir šių dienų meninės fotografijos autorių albumai.

Atsidūrė solidžiame albume

30-asis Nidos fotomenininkų seminaras svarbus dar ir tuo, kad pagaliau seminarų metu sukurti darbai nebeklaidžios tik autorinėse parodose ar knygose. Dabar jie nugulė solidžiame albume “Sukurta Nidoje”.

Tarp Neringos bendruomenės ir čia atvykstančių fotografų užsimezgė gražus dialogas. Neringiškiai ne tik priima fotomenininkus, bet ir padėjo išleisti fundamentalų leidinį, aprėpiantį daugiau nei tris dešimtis metų fotografijos istorijos. Neringos savivaldybės meras Vigantas Giedraitis pademonstravo puikią įžvalgą ir nuojautą savo miesto pristatymui pasirinkęs ne kokį nors turistinių fotografijų albumėlį, bet pasitikėję autoritetingais tos srities specialistais.

Albumo sudarytojai Remigijus Treigys ir Adas Sendrauskas nepasitenkino tik fotografijos klasikos darbų reprodukcijomis, įtraukė ir šiandien kylančius fotografus. Albume šalia tokių papildomo pristatymo nereikalaujančių autorių kaip Antanas Sutkus, Jonas Kalvelis, Vaclovas Straukas, Stanislovas Žvirgždas atsidūrė ir kylanti Lietuvos fotografijos karta – Joana Deltuvaitė, Jurgita Treinytė ir kiti.

Bus daugiau

Sauliaus Jokužio spaustuvėje pagamintas leidinys – minimalistiškas, juk čia svarbiausi veikėjai – fotografai ir Neringos gamta. Atsakingas ir pagarbus spaustuvininkų darbas tik dar kartą parodo, kiek skirtingų profesijų žmonių gali suvienyti fotografija. Kultūros centre “Agila” įvyko albumo pristatymas, surengta albume reprodukuojamų fotografijų paroda, o žiūrovus sveikino etnografinis ansamblis “Griežynė”.

Visą savaitę Nida šurmuliavo, it būtų pats vidurvasaris. Paskaitas keitė ekspozicijos, skirtingų kartų Lietuvos fotografai keitėsi idėjomis. Deja, Nidoje galėjai sutikti tik vieną kitą fotografą iš Lietuvos pajūrio. Gal suveikė taisyklė: “Kas atrodo ranka pasiekiama – palauks”. O gal pritrūko iniciatyvumo, idėjų ar paprasčiausio smalsumo? Juk per tą savaitę Nidoje galime rasti visko, kas kiekvienam svarbu. Ir, kaip albumo įžangoje rašo Antas Sutkus: “Buvo visko: kūrybos, meilės, politikos, draugystės, pykčio, nusivylimo, praradimų ir atradimo džiaugsmo”.

„Plartforma” – be formos

„Plartforma” – be formos

Šiuolaikinio meno fiesta po atviru dangumi ištvėrė rudens lietų, bet neištvers abejingumo

Gitana Gugevičiūtė

Magija: B.Šarkos spektakliuose hipnotizuoja aktoriaus plastika ir daiktų transformacijos. Nerijaus Jankausko nuotr.

Vasaros pabaigoje vykdavęs tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ šiemet persikėlė į rudens pradžią ir trejų metų sukaktį Klaipėdos kruizinių laivų terminale šventė rugsėjo 8-ąją bjauriai lyjant. Su keliomis dešimtimis pačia geriausia prasme mažumėlę išprotėjusių žiūrovų.

Programa praretėjo

Šiemetinis festivalis, įspraustas į vienos dienos kevalą, buvo labai „šoklus“ – daugiau nei pusę programos sudarė šokis. Mažumų vaidmuo teko teatrui, muzikai ir tarpdisciplininiams projektams.

Dėl vienokių ar kitokių techninių kliūčių programa patyrė keletą netekčių: naujus skulptūrinius objektus menų smalsuoliams pristatė ne trys, o du skulptoriai. Negrojo grupė „Kontrabanda“. Nebuvo rodomas jau pagarsėjęs ir bene labiausiai festivalio programoje intrigavęs Loretos Juodkaitės šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (rež. V.Masalskis). Iš gailesčio sustirusiam žiūrovui neįvyko ir Gabrielės Labanauskaitės & co audivizualinės poezijos projekto „Tarp…“ prezentacija.

Bet veiksmas truko daugiau nei aštuonias valandas, kurių nepavadinsi „išbrauktomis iš gyvenimo“…

Lyg konvejeriu

Ką nors prasmingesnio pasakyti apie festivalyje matytą šiuolaikinį šokį trūksta ne tik išmanymo, bet ir žodžių. Juos (žodžius) stabdo ir tam tikras nuobodis, ėmęs žiūrint abstrahuotų judesių, santūrios plastinės raiškos, šykščių choreografinių sprendimų koliažus.

Tikėtasi originalių choreografinių, scenografinių sprendimų, šokėjų iššūkio savo pačių kūnams, bet prieš akis tarsi ant konvejerio juostos slinko panašūs meniniai produktai, kurių pagrindinis ingredientas – iliustratyvumas.

Todėl ryškiausiai tą vakarą atmintyje užsifiksavo choreografės Daivos Palubinskaitės projektas „Vieta, kurios nėra“ (šokėjai: D. Binkauskaitė, M. Milčius, S. Bladzenauskaitė) – trijų kūnų fantasmagoriškas judėjimas specialiame vandens baseinėlyje. Gluminanti šalčio ir gyvo kūno fizika.

Žiūrovas – per toli

Beno Šarkos spektaklis „Kas lieka, kai nieko nelieka“ kur kas rafinuočiau skambėjo gegužės mėnesį, kai prisistatė spektaklio-eskizo pavidalu.

Šįkart žiūrovas buvo per toli. Žodžių atrodė per daug, o ir tie patys – sakomi stiebiantis į mikrofoną – skriejo visomis kryptimis it strėlikės, netaikliai laidomos į publikos smegenų taikinį.

Skirtingai nuo kitų B.Šarkos spektaklių, šitam kameriškumas, betarpiškesnis kontaktas su publika ne tik kad nekenkia, bet ir padeda. Šįkart buvo sužaista pakankamai formali ping-pongo partija ir dėl to kalta, žinoma, aplinka – lietus, aukšta scena, judėjimo laisvę varžantys mikrofonai ir pan.

Atimk iš Beno spektaklių jo paties kūną, uždrausk jo daiktams transformuotis – kas tada lieka iš magiško ritualo, iš hipnotizuojančio reginio? Schema. Tebūnie – nestandartinio spektaklio schema. Tebūnie – atvira repeticija, kaip kad savo gimdytinį nori vadinti spektaklio kūrėjas. Bet ir apie repeticijas galime kalbėti kaip apie daugiau ar mažiau pavykusias.

Šilčiausias numeris

Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ premjerą – Justo Tertelio (aktoriaus ir dramaturgo) monospektaklį „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ (rež. A. Giniotis) – būtų galima tituluoti šilčiausiu festivalio numeriu.

Tai ironiškas, šmaikštus kalbėjimas apie aktorystę. Apie suvokimą save esant „kitokį“. Apie jauno aktoriaus debiutą teatre. Apie teatro svarbiausiuosius – scenografą, režisierių, kompozitorių, apšvietėją ir „europinio lygio“ kritiką, kuris kartais leidžia sau parašyti šykščią žinutę apie „ne europinio lygio“ aktorių. Apie nesusipratimus, susireikšminimą ir tikrą pašaukimą.

Pasirodymo forma leidžia jį įsivaizduoti ir teatro scenoje, ir kokiame nors naktiniame klube. Mat, kaip išsireikštų koks rafinuotesnis rašytojas, „J.Tertelio „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ – tai ne Antigonės monologas“. Tai toks subalansuotas „pabaksnojimas“ į rūpimą aktoriui ir dramaturgui temą: ne bukas (nors kai kada banalokas), ne pretenzingas; žaismingas, atpalaiduojantis, bet neužmigdantis – žiūrovas budrus. Jis net demonstruoja emocijas, bet…

Ant idealistų nugaros

Jei jau bus lemta, tai Beno spektaklį „Kas lieka, kai nieko nelieka“, žiūrėsiu ir trečią, ir aštuntą kartą, o „PRA“ popkorno (atsiprašau už šią nevartotiną svetimybę. „Kukurūzų spragėsis“ skamba per daug intelektualiai) užteks ilgam. Tačiau Justas pasėjo ilgesį matyti jį scenoje.

Festivalis, ačiū Dievui, nesugebėjo atimti noro žiūrėti į sceną.

Galbūt ir dėl šios priežasties taip pat, renginiui finišuojant, gražiai muzikuojant solistei Indrei Dirgėlaitei su folkdžiazo muzikos grupe „Virsmas“ (Suomija), pėdinau namop ir galvojau apie eutanaziją. Apie tą diskutuotiną veiksmą, atliekamą marinamojo labui.

Juk rengėjai ir organizatoriai neturėtų naiviai tikėtis, kad po kokybiškų ir turtingų jų pačių parengtų festivalių, po sveikų ir įvairių pasirodymų taip pat įtikinamai žiūrovo hedonistinius ir intelektinius poreikius gebės tenkinti akivaizdžiai finansiškai ir morališkai marinamas renginys.

Ir tai, kad dar vienas festivalis „išvažiavo“ ant kultūros idealistų nugaros, visai nedžiugina. Atvirkščiai.

Šokio projektai vykdė kilnią misiją

Šokių projektai vykdė kilnią misiją

Klaipėdiečių choreografų darbai stilingai debiutavo ir dominavo festivalyje

Violeta Milvydienė

Premjera: A.Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas užbaigtas ypatingai nepakito.

Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje ,,Plartforma” šiemet nudžiugino šokio projektai, iš penkių premjerų trys – choreografinės.

Net kelios pasirodymų aikštelės (šokio ir vandens platformos, šokio ir teatro scenos), išdėstytos neįprastoje erdvėje – Klaipėdos kruizinių laivų terminale, lietaus dulksna ir žvarbokas marių vėjelis – išoriniai šiųmetinio festivalio požymiai. Tačiau esmė išliko ta pati – pristatyti naują jaunosios menininkų kartos kūrybą ir pritraukti, ,,auginti” bei ugdyti savitą žiūrovą (publika kol kas išties negausi – vos keliasdešimt ,,fanų”, iš kurių – apie 80 proc. studentijos).

A.Šeiko kompozicijos – brandžiausios

Festivalio organizatorės, jau žinomos uostamiesčio choreografės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros dėstytojos Agnijos Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas pavasarį debiutavo ,,Naujajame Baltijos šokyje”, trumpa jo analizė tuomet buvo išdėstyta ,,Duryse”. Užbaigtas projektas ypatingai nepakito – galbūt tik pasipildė keliais visoms penkioms atlikėjoms kartu ir sinchroniškai sušoktais deriniais.

Antroji A.Šeiko premjera – duetinė kompozicija ,,La mariée” (,,Nuotaka”) – įkvėpta prancūzų rašytojo Žako Prespero eilėraščio ,,Tau, mano meile”. Ryški jos dominantė – mergina (Dovilė Binkauskaitė) tiesiog įstabi: nors smulki, gležnutė ir trapi, čia ji nepaprastai dvasinga ir stipri, kartais žaisminga ar šiek tiek įnoringa. Atletiškasis partneris (Petras Lisauskas) mylimajai asistuoja nuolankiai ir lanksčiai, ypač vyraujančiame ,,partere”, tarytum stengdamasis nė akimirkai nenuleisti jos ant žemės.Originali, harmoningai susiliejančių judesių choreografija, balansuojanti tarp plastikos ir laužytos, kampuotos leksikos, manyčiau, šiame festivalyje buvo pati profesionaliausia.

Debiutavo jaunieji choreografai

Palengva susiformavo nuomonė ir apie jaunųjų Lietuvos choreografų programą. Pirmiausia vėlgi išskirčiau klaipėdiečių – Aušros Venskienės ir Daivos Palubinskaitės (abi jos – Choreografijos katedros absolventės) kūrybinius darbus, nedrąsiai, tačiau stilingai debiutavusius festivalyje.

Kompozicijoje ,,A=B” jaunoji kūrėja A.Venskienė su savo ,,antrininko” vaidmenį atliekančia šokėja Ramune Drankinaite vaizduoja tapatumo paieškas, nuoširdžiai atskleisdama paauglystėje patirtus asmenybės išgyvenimus. Pats vyksmas gal kiek ištęstas dėl kelių pasikartojančių fragmentų, tačiau patrauklus rutuliojama tematika. Gyvai skambėjęs būgno ritmas vykusiai akcentavo judesį, bet šokėjų apranga neišryškino ir nepapildė jo vizualumo.

D.Palubinskaitės projektas ,,Vieta, kurios nėra” įspūdingas vien tuo, jog buvo šokama ne tik įsibridus į vandenį, bet pliaupiant lietui, jau sutemus. Nepaisydami nepalankių oro sąlygų, trys atlikėjai (šokėjai D.Binkauskaitė, Modestas Milčius ir jaunoji aktorė Simona Bladženauskaitė) didvyriškai atliko jiems skirtą užduotį: gana įtaigia kūno, dar labiau – žodine kalba – įrodė deklaruojamos ir ne tik Lietuvai aktualios problemos koncepciją.

Trumpa, aiškiai elementari, nors ir charakteringa vilnietės Rūtos Butkutės miniatiūra ,,Batai” pasirodė banaloka ir perdėtai emocionaliai pateikta.

Panašios ir neįdomios

Kitos madingu ir skambiu – projekto – pavadinimu įvardintos šiuolaikinio šokio kompozicijos išoriškai (šokio stilistika, atlikėjų skaičiumi) buvo lyg ir panašios, skyrėsi tik minties raiška ar pašalinių priemonių panaudojimu. Dėl įvairių techninių pakopų, meninės, estetinės ar išliekamosios vertės taip pat kyla abejonių – čia nuomonė nėra vienareikšmiška.

Pavyzdžiui, Jekaterinos Deineko solinėje kompozicijoje ,,Apverstoji” bei dueto atliekamame performanso grupės iš Kaliningrado ,,Manu’s Silence” projekte ,,…between the breath and out-breath…” naudojama videoprojekcija atrodė prasmingesnė už patį šokį – gana padriką, ,,išbarstytą” choreografiją.

Gi Liat Magnezy iš Izraelio nebe pirmą kartą demonstravo vieną pagrindinių savo kūrybos metodų – žiūrovų dalyvavimą sceniniame vyksme. Tik šįkart toks ,,įtraukimas” nefunkcionavo – apsupę solistę rateliu, keliolika entuziastų penkiolika minučių taip ir nepajudėjo iš vietos.

Svarbus ir jau įžiūrimas pozityvus aspektas – berods lietuvių choreografų projektai gana sėkmingai galėtų konkuruoti su kitų šalių šokio kūrėjų darbais.

Aktorė klajoja po Ameriką

Aktorė klajoja po Ameriką

 

Rita Bočiulytė

Nostalgija: aktorė V.Kochanskytė Amerikos lietuviams skaito B.Brazdžionio ir kitų Lietuvos poetų eiles. Kęstučio Poškaus (Torontas) nuotr.

ktorė Virginija Kochanskytė šį rudenį sutinka Amerikoje, su literatūrine programa „Koks didelis tas grožio ilgesys” klajodama po Kanados ir JAV lietuvių bendruomenes. Jų pakviesta aktorė skaito poeto Bernardo Brazdžionio eiles jo 100-ųjų metinių paminėjimo renginiuose.

„Publikai patinka, sako, kad nieko panašaus nėra buvę, klausia, kada ir vėl atvažiuosiu. Energijos daug reikia, bet smagu. Organizatoriai stengiasi, kad viskas būtų gerai, – ir jų numylėtas poetas B.Brazdžionis oriai paminėtas, ir publikai jauki atmosfera sukurta”, – džiaugėsi V.Kochanskytė.

Detroitas, Dainava (ateitininkų stovykla), Vasaga, Torontas (Kanada), Vašingtonas, Nju Džersis, Niujorkas, Bostonas, St.Petersburgas (Florida), Klivlendas – toks aktorės atostogų vojažas po Amerikos žemyną. Daug koncertų, aplodismentų, smagaus bendravimo, įdomių žmonių, turistavimo.

„Į koncertus susirenka daugiau vyresnės kartos lietuvių, kuriems ne tik B.Brazdžionis yra svarbus, jiems rūpi ir Lietuva. Daugelis mane yra įsidėmėję iš ankstesnių mano atvykimų į Ameriką. Juk joje lankausi jau aštuntąsyk. Malonu, kad ateina ir nemažai naujosios bangos lietuvių – vieni išsiilgę Lietuvos, kiti nori paklausyti manęs, nes matę ir girdėję gimtinėje”, – pasakojo aktorė.

Jos programa iš dviejų dalių. Taip norėjo organizatoriai. Pirmoji dalis skirta B.Brazdžioniui, o antroji sudėliota iš įvairių autorių tekstų ir pačios aktorės romantiškų ir ironiškų, šmaikščių ir lyriškų autorinių interpretacijų gyvenimo kelionės tema. Kartu aktorė pristato dvi savo kompaktines plokšteles „Per pasaulį keliauja žmogus” ir „Romasero bėgančiam laikui”.

„Programa teatralizuota. Su organizatoriais pagal galimybes bandome „sukurti” scenografiją, apšvietimą. Regis, kol kas sekasi. Publika visur buvo patenkinta. Tai labai malonu. Neveltui važiuota, – dalinosi įspūdžiais V.Kochanskytė. – Žinoma, puiku, kad tiek daug pakeliausiu ir pamatysiu. Be to, turiu nuostabią progą pasimatyti su giminėmis ir bičiuliais, su kuriais per tuos mano apsilankymus ir susidraugavau. Jų dėka toks vojažas po Ameriką yra įmanomas.”

Amerikoje praleidusi daugiau nei mėnesį, į Klaipėdą V.Kochanskytė grįš spalio 3-iąją ir pradės ruošti naują koncertinę-literatūrinę programą.

Kartu muzikavo lietuvaičiai ir austrai Laima Sugintienė

Kartu muzikavo lietuvaičiai ir austrai Laima Sugintienė

Projektas: prie prof. S.Sondeckio diriguojamo Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninio orkestro per artimiausius trejus metus prisijungs ir kitų Europos Sąjungos šalių gabiausi jaunieji muzikantai. Darijos Vasiliauskienės nuotr.

Klaipėdos koncertų salėje naujų mokslo metų išvakarėse nuskambėjęs jungtinio Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninio orkestro koncertas nuteikė viltingai. Jo dėmesingai klausėsi gausiai susirinkusi jaunatviška, išprususi (neplojo tarp ciklinių kūrinių dalių) publika.

Buria Europos talentus

Į jungtinį jaunimo simfoninį orkestrą susibūrė Austrijos žemės Štirijos muzikos mokyklų, Johano Josefo Fux’o konservatorijos pūtikai bei grojantys mušamaisiais instrumentais ir Lietuvos muzikinių ugdymo įstaigų – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Klaipėdos E.Balsio meno mokyklos, S.Šimkaus konservatorijos – vyresniųjų klasių stygininkai.

Išvakarėse jaunieji atlikėjai koncertavo Mažeikiuose, rugsėjo 1-ąją – Simono Daukanto aikštėje Vilniuje, o rugsėjo 5-7 dienomis grojo Austrijoje – Leobene, Grace, Reine.

Trejų metų projekto rengėjai – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla ir Štirijos vyriausybės Švietimo departamento muzikos mokyklų skyrius, orkestrą palaiko Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija. Kaip teigė prof. Josefas Hoferis, „projekto tikslas – į žymių dirigentų ir patyrusių pedagogų vadovaujamus orkestrus suburti gabius ir pažangius muzikos mokyklų moksleivius iš įvairių Europos šalių“.

Meistriškai sudaryta koncerto programa (gal kiek per ilga) leido atsiskleisti visoms orkestro grupėms, pademonstruoti galingą tutti skambėjimą ir subtilius solo epizodus. Orkestro koncerte Klaipėdoje skambėjo įvairių stilių ir epochų muzika.

Programa – solidi

Jau seniai neteko scenoje matyti tiek daug (suskaičiavau – 66 muzikantus, 25 iš jų – austrai) gabaus jaunimo, taip įkvėptai grojančio, taip dėmesingai sekančio kiekvieną dirigento mostą. Prof. Saulius Sondeckis tik jam būdinga maniera puikiai valdė vos kelias dienas kartu muzikuojančius atlikėjus. Beveik visiems jiems šis projektas – pirmoji orkestrinio grojimo patirtis. Žavi Maestro energija bei pedagogo talentas.

Koncerto pradžioje girdėjome vieną populiariausių L.van Beethoveno kūrinių – uvertiūrą „Egmontas“, kurios interpretacija pasižymėjo geru grupių balansu ir garso kultūra, efektingais tutti ir soli kontrastais, raiškia artikuliacija. Garbingai savo solines partijas atliko svečiai pūtikai.

Net trys programos kūriniai – romantizmo autorių. Stilingai nuskambėjo F.Schuberto „Nebaigtosios“ simfonijos Nr.8 h-moll pirmoji dalis su išraiškingai, šiltai, subtiliai niuansuotai violončelių atlikta šalutine partija bei to paties autoriaus koncertą vainikavęs iškilmingas Karo maršas op.51 Nr.1.

Septyniolikmetis M.K.Čiurlionio menų mokyklos klarnetininkas Rimvydas Savickas (prof. Algirdo Budrio klasė), su orkestru atlikęs C.M.Weberio Koncertino klarnetui ir orkestrui op. 26, pademonstravo gražų tembrą, o lyrišką, lanksčiai frazuotą kantileną keitė techniški, virtuoziški epizodai.

Sukėlė abejonių

Neapsieita ir be šalių – projekto dalyvių – autorių muzikos. Lietuvai atstovavo spalvingi, emocionalūs, išraiškingos, sodrios instrumentuotės E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ fragmentai.

Daugiausia abejonių sukėlė šiuolaikinio austrų kompozitoriaus K.Haidmayerio Simfonija Nr.15 „Gratkorn 2000“. Kūrinys atrodė gana eklektiškas: ir neoromantizmo salelės, ir įdomaus reljefo fuga, ir sinkopuoti, džiaziniai epizodai, ir elegiškas valsas, – kaip gi be jo, juk Austrija! – ir ypač marga artikuliacija. Gal jauniesiems muzikams ir kiek per sudėtingas.

Gal kam atrodys nesvetinga, gal nekuklu, vis dėlto šiame kūrinyje akivaizdžiai išryškėjo lietuvaičių pasirengimo pranašumas, trikdė nuolat vėluojanti pūtikų garso ataka, intonaciniai nesklandumai, forsuotas garsas.

Įkaitino atmosferą

Likę trys programos kūriniai įkaitino atmosferą iki šūksnių „Bravo!”.

Dvi E.Balsio meno mokyklos smuikininkės Lina Marija Domarkaitė (mokytoja Saulutė Domarkienė) ir Eglė Urbonavičiūtė (mokytoja Kristina Kupšienė) temperamentingai pagriežė P.de Sarasatės Ispanišką šokį „Navarra” dviems smuikams ir orkestrui, op.33, pademonstruodamos puikų ansamblį ir gerą techniką, lankstumą ir muzikalumą.

Styginių ir mušamųjų atliktos dvi dalys iš Bize-Ščedrino „Carmen“ siuitos – dar viena neabejotina koncerto viršūnė. Kaip ir A.Dvoráko Slavų šokis, op.46 Nr.8. Pristatydamas šį kūrinį smagiai koncertą vedęs šmaikštusis Viktoras Gerulaitis ištarė garsiąją V.Čerčilio frazę: „Be komentarų…“ Ją pakartočiau, apibendrindama visą puikų sumanymą ir jo realizavimą.

Tąkart salėje buvo nemažai jaunimo. Ir tai džiugina. 2007-ieji Lietuvoje paskelbti Vaikų kultūros metais.

Langas

Langas

Tapyba: Linas Julijonas JANKUS. Prieplauka vakarėjant. 2006 m. Aliejus, drobė, 90×120 cm.

ERDVĖS. Kūrybinė intervencija į netikėtas miesto erdves – gyvai! Su tokiu šūkiu rugsėjo 21-23 dienomis Vilniuje vyko miesto veidą keičiantis projektas „Menas netikėtose erdvėse”. Jis įrodinėjo, kad menas gali būti visur – ypač ten, kur nesitikime, – tiesiog gatvėje, turguje, ant tilto, namo stogo ir sienos, kieme ir laiptinėje, fontane, stadione, stotyje ir autobuse. Projekte dalyvavo ir klaipėdiečių NVO „Žuvies akis“ su choreografės Agnijos Šeiko spektakliu „Laimės valandos”. Jis dukart parodytas buvusioje Savivaldybės aikštėje praėjusį šeštadienį. Spektaklio scenografija – skulptoriaus Jurgio Malinausko kūrinys „Šviesūs prisiminimai” visas tris projekto dienas buvo demonstruojamas aikštėje. Paprasčiausi kasdieniški objektai – kėdės, atsidūrę joms nebūdingoje vietoje, atrodė netikėtai ir interaktyviai. Praeiviai tapo instaliacijos dalyviais ir kūrėjais.

FOTOPARODA. Rugsėjo 21-ąją Vilniuje, Šv. Kryžiaus namuose (S.Daukanto a. 1), fotomenininkas Algimantas Kalvaitis pristatė savo fotografijų parodą „Medžiai. Gyvenimas po mirties”. Klaipėdiečio darbai sostinėje bus eksponuojami iki lapkričio pradžios.

LĖLĖS. Klaipėdos lėlių teatras rugsėjo pradžioje viešėjo 8-ajame tarptautiniame meno mokyklų festivalyje „Zdarzenia” Tčeve (Lenkija), kur su pasisekimu parodė Klaipėdos universiteto absolventės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Vienintelė”. 2004-aisiais su pirmuoju universiteto aktorių lėlininkų kursu sukurtas spektaklis jau apkeliavo nemažai miestų ir šalių. Jis pabuvojo festivaliuose Lenkijoje (Belystoke), Norvegijoje (Bergene), Latvijoje (Liepojoje), Lietuvoje vaidintas „SEAS” festivalyje Klaipėdoje, lėlių teatrų festivaliuose Kaune, Alytuje, Jonavoje. Rugsėjo 8-ąją uostamiesčio lėlininkai kitą G.Radvilavičiūtės spektaklį „Žirafa su kojinėmis” parodė 8-ajame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lagaminas” Panevėžyje, o rugsėjo 22-ąją juo pradėjo trečiąjį Klaipėdos lėlių teatro sezoną. Jo pabaigoje teatro direktorė Aušra Daukantaitė pakviesta į tarptautinės lėlininkų asociacijos „UNIMA” kongresą, kuris balandį vyks Australijoje.

KONTŪRAI. Rytoj Lvove (Ukraina) prasidės trijų dienų Lietuvos meno viešnagė. Projektas „Patirties kontūrai” pasieks skirtingas Lvovo vietas, čia pat bus kuriami nauji ir eksponuojami geriausi Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai. Lietuvai atstovaus 30 menininkų, kurie pristatys įvairias šiuolaikinio meno formas – nuo tapybos ir fotografijos iki instaliacijų, gatvės ir videomeno projektų. Renginyje dalyvaus du kūrėjai iš Lietuvos pajūrio – rašytojas Rolandas Rastauskas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

GLIUKAI. Klaipėdos Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka pirmomis rugsėjo dienomis buvo nuskridęs į Suomiją, kur dusyk vaidino spektaklį „Kiaurai” Pori mieste vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje. Šią savaitę Benas – Maskvoje (Rusija). Jis pakviestas į garsųjį teatrų festivalį „Novaja drama”. Jo rengėjai Beną pamatė Palangoje vaidinantį monospektaklį „Topor sosi” ir panoro jį pristatyti rusų festivalio publikai. „Dalyvausiu festivalio konkurse kaip dramaturgas ir scenoje pasirodysiu kaip aktorius”, – trumpai apibūdino B.Šarka savo kelionės į Maskvą tikslus. Šį rudenį jis dar ruošiasi vaidinti nacionalinės dramaturgijos festivalyje Alytuje ir tarptautiniame šiuolaikinio meno forume „Homo ludens / Žaidžiantis žmogus” Jonavoje.

VENECIJA. Specialiu kultūrinei misijai skirtu autobusu pirmadienį 15 pajūrio menininkų išvyko į 52-ąją Venecijos bienalę. Meno žmonėms suteikta puiki proga už nedidelę kainą aplankyti prestižinį renginį. Šiuolaikinio meno paroda, dažnai vadinama meno pasaulio Olimpinėmis žaidynėmis, šiemet sulaukė 77 šalių atstovų, konkuruojančių dėl prestižinio „Auksinio liūto” apdovanojimo. Lietuvai joje atstovauja Nomeda ir Gediminas Urbonai su projektu „Villa Litvania”. Klaipėdiečiai Venecijoje (Italija) praleis tris dienas ir sekmadienį grįš į Klaipėdą, pakeliui aplankydami meno mugėmis garsėjantį Čekijos Brno miestą. Šiemet tai jau trečias Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) ir miesto savivaldybės inicijuoto projekto „Klaipėda – kultūrinis įvykis – Klaipėda“ reisas. Pirmieji du buvo pavasarį į šalies sostinę – 13-osios Vilniaus tapybos trienalės „Dialogai“ atidarymą ir tarptautinę parodą „Ekstremalūs amatai“ Šiuolaikinio meno centre. Taip Klaipėdos kultūrai ir menui atstovaujančios įstaigos, kultūrinių projektų organizatoriai ir menininkai gali sekti aktualijas ir tapti unikalių meno įvykių liudininkais.

KALIGRAFIJA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pristatė Lietuvos pajūrio kaligrafiją 2-ojoje tarptautinėje Novosibirsko (Rusija) grafikos bienalėje. Joje dalyvauja grafikai Anatolijus Klemencovas, Algis Kliševičius, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis. Bienalė atidaryta 23-iąją rugsėjo ir vyks iki lapkričio vidurio. Kiekvienas jos dalyvis atminimui gaus po katalogą, kuriame klaipėdiečius pristato uostamiesčio dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Be įprastų tokiam renginiui parodų, Novosibirsko bienalėje pristatyta 16 tarptautinių kuratorių projektų. Bienalėje šiemet dalyvavo 350 dailininkų iš daugiau nei 40 pasaulio šalių – JAV, Korėjos, Japonijos, Europos valstybių. Originalią klaipėdiečių rašto meno parodą bienalei sukomplektuoti padėjo prof. A.Kliševičius.