Mykolo Oginskio festivalis – Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo atgaiva

Mykolo Oginskio festivalis – Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo atgaiva

Daiva Kšanienė

Tradicija: festivalį Plungėje paskelbė trys senovinių patrankų salvės – už Tėvynę, už kunigaikščius Oginskius ir už plungiškius. Vlado Gaudiešiaus nuotr.

 

Muzikinis šalies gyvenimas praturtėjo dar vienu įdomiu ir reikšmingu renginiu – jau antruoju tarptautiniu Mykolo Oginskio festivaliu, visą rugsėjį vykstančiu Vakarų Lietuvoje. Iškilmingas atidarymo vakaras tapo visais požiūriais išskirtine, puikia švente. Išpuoselėtame parke Žemaičių dailės muziejaus prieigose trys patrankų salvės (už Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už plungiškius) paskelbė festivalio pradžią.

Atidarė baltarusiai

Įspūdingą atidarymo koncertą didelėje, geros akustikos muziejaus salėje (buvusiame M.Oginskio dvaro žirgyne) surengė Molodečno (Baltarusija) Mykolo Kleopo Oginskio muzikos koledžo simfoninis orkestras. Dirigentas – Baltarusijos Respublikos nusipelnęs kultūros veikėjas Grigorijus Soroka. Jaunatviškas studentų ir jų mokytojų simfoninis orkestras atliko sudėtingą ir įdomią klasikinę programą: M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūrą, P.Čaikovskio Penktosios simfonijos 2-ąją dalį, E.Grygo Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll pirmąją dalį (solistas – tarptautinių konkursų laureatas Michailas Eleckis), A.Liadovo simfoninį paveikslą „Kikimora“ ir kitus žinomus kūrinius.

Nepaisant kai kurių netikslumų, orkestras grojo sklandžiai, įtikinamai ir įkvėptai, nes dirigentas vadovavo jam valingai ir vyriškai, labai muzikaliai. Publiką sužavėjo dainininkė Natalija Franckevič, su orkestru padainavusi Jolantos ariją iš P.Čaikovskio operos, I.Dunajevskio dainas ir kita. Solistas, puikaus tembro bosas Andrejus Savčenka nustebino nepriekaištingai atlikęs sudėtingą, meninės brandos reikalaujančią Renė ariją iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“. Sunku buvo patikėti, kad taip gali dainuoti dvidešimtmetis, dar tik trečio kurso studentas.

Jaudinančiai orkestro pasirodymą įrėmino atlikti Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) polonezai. Polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ publika išklausė stovėdama, taip atiduodama pagarbą didžiųjų muzikos mecenatų kunigaikščių Oginskių atminimui.

Ypatingi akcentai

Festivalis, pasklidęs įvairiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose – Plungėje, Rietave, Telšiuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šateikiuose, – vyksta iki rugsėjo pabaigos. Jo koncertuose dalyvauja Lietuvos ir Europos klasikinės bei džiazo muzikos žvaigždės.

Tarp jų – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dainininkai Joana Gedminaitė, Aušra Liutkutė, Vytautas Juozapaitis, pianistas prof. Petras Geniušas, klaipėdietis birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas prof. Juozas Domarkas), Kauno valstybinis choras (vadovas – prof. Petras Bingelis), Baltarusijos instrumentinis trio, pianistai Rokas ir Sonata Zubovai, solistė Serenella Fraschini (Italija), džiazo smuikininkas Christian’as Frattima (Italija), smuikininkė Kristina Domarkienė, Palenkės (Podlasie) operos ir filharmonijos simfoninis orkestras (Lenkija, dirigentas Marcin’as Nałęcz-Niesiołowski’s), Kauno miesto simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas), Vilniaus senosios muzikos ansamblis „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė) ir kiti.

Festivalio metu buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta ir Klaipėdoje, S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje, atspausdinta I.Załuski’o knyga „Oginskių genas“.

Svarbus, nepaprastas festivalio panoramos akcentas – tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio simfoninio orkestro koncertas. Šį orkestrą specialiai festivaliui subūrė, jam vadovauja ir diriguoja festivalio meno vadovas, dirigentas, Plungės garbės pilietis, Klaipėdos kultūros magistras prof. Stasys Domarkas. Unikalų orkestrą sudaro Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio muzikos mokyklos styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės (vadovės – Kristina ir Saulė Domarkienės).

Dar vienas išskirtinis festivalio koncertas (jį galima pavadinti festivaliu festivalyje)– „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“, kuriame dalyvavo jaunimo styginių ansambliai iš dvylikos Vakarų Lietuvos regiono ir Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų (dirigentai S.Domarkas ir K.Domarkienė).

Atgyja tradicija

M.Oginskio festivalis – tai dar vienas derlingas grūdas, įbertas į Lietuvos dvasinio paveldo dirvą, primenantis ir tęsiantis praėjusių šimtmečių krašto kultūrai itin daug nusipelniusių meno globėjų kunigaikščių Oginskių muzikines tradicijas. Mykolo ir Bogdano Oginskių dėka XIX-XX amžių sandūroje Vakarų Lietuvoje – Plungėje, Rietave, taip pat dabartinės Lenkijos bei Baltarusijos kraštuose – įsižiebė vieni pirmųjų aukštosios muzikos meno židinių.

Verta prisiminti, kad M.Oginskio įkurtoje Plungės orkestro mokykloje muzikos pagrindus įgijo genialusis M.K.Čiurlionis. Šis orkestras, tuomet pasiekęs gana aukštą meninį lygį, galėjo atlikti pasaulinės simfoninės muzikos šedevrus. Ir štai dabar neabejingų savo krašto kultūrai žmonių dėka atgyja senoji tradicija, vėl garsinanti Plungės kraštą ir jo muziką.

Susižavėjimą kelia puikus renginio organizavimas. Akivaizdu, kad visa organizacinė grupė dirba kūrybingai, sutartinai ir išradingai. Ypač daug jėgų, išmonės ir laiko įdėjo dirigentai broliai Stasys ir Juozas Domarkai, Plungės M.Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir kiti.

Festivalio siela meno vadovas S.Domarkas išreiškė viltį, kad „tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis deramai vainikuos visą Plungės ir kitų apskrities miestų vasaros renginių bei įvykių ciklą ir suteiks mūsų krašto ir miesto įvaizdžiui sodrių spalvų bei tonų“.

Langas

Langas

Tapyba: Linas Julijonas JANKUS. Prieplauka vakarėjant. 2006 m. Aliejus, drobė, 90×120 cm.

ERDVĖS. Kūrybinė intervencija į netikėtas miesto erdves – gyvai! Su tokiu šūkiu rugsėjo 21-23 dienomis Vilniuje vyko miesto veidą keičiantis projektas „Menas netikėtose erdvėse”. Jis įrodinėjo, kad menas gali būti visur – ypač ten, kur nesitikime, – tiesiog gatvėje, turguje, ant tilto, namo stogo ir sienos, kieme ir laiptinėje, fontane, stadione, stotyje ir autobuse. Projekte dalyvavo ir klaipėdiečių NVO „Žuvies akis“ su choreografės Agnijos Šeiko spektakliu „Laimės valandos”. Jis dukart parodytas buvusioje Savivaldybės aikštėje praėjusį šeštadienį. Spektaklio scenografija – skulptoriaus Jurgio Malinausko kūrinys „Šviesūs prisiminimai” visas tris projekto dienas buvo demonstruojamas aikštėje. Paprasčiausi kasdieniški objektai – kėdės, atsidūrę joms nebūdingoje vietoje, atrodė netikėtai ir interaktyviai. Praeiviai tapo instaliacijos dalyviais ir kūrėjais.

FOTOPARODA. Rugsėjo 21-ąją Vilniuje, Šv. Kryžiaus namuose (S.Daukanto a. 1), fotomenininkas Algimantas Kalvaitis pristatė savo fotografijų parodą „Medžiai. Gyvenimas po mirties”. Klaipėdiečio darbai sostinėje bus eksponuojami iki lapkričio pradžios.

LĖLĖS. Klaipėdos lėlių teatras rugsėjo pradžioje viešėjo 8-ajame tarptautiniame meno mokyklų festivalyje „Zdarzenia” Tčeve (Lenkija), kur su pasisekimu parodė Klaipėdos universiteto absolventės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Vienintelė”. 2004-aisiais su pirmuoju universiteto aktorių lėlininkų kursu sukurtas spektaklis jau apkeliavo nemažai miestų ir šalių. Jis pabuvojo festivaliuose Lenkijoje (Belystoke), Norvegijoje (Bergene), Latvijoje (Liepojoje), Lietuvoje vaidintas „SEAS” festivalyje Klaipėdoje, lėlių teatrų festivaliuose Kaune, Alytuje, Jonavoje. Rugsėjo 8-ąją uostamiesčio lėlininkai kitą G.Radvilavičiūtės spektaklį „Žirafa su kojinėmis” parodė 8-ajame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lagaminas” Panevėžyje, o rugsėjo 22-ąją juo pradėjo trečiąjį Klaipėdos lėlių teatro sezoną. Jo pabaigoje teatro direktorė Aušra Daukantaitė pakviesta į tarptautinės lėlininkų asociacijos „UNIMA” kongresą, kuris balandį vyks Australijoje.

KONTŪRAI. Rytoj Lvove (Ukraina) prasidės trijų dienų Lietuvos meno viešnagė. Projektas „Patirties kontūrai” pasieks skirtingas Lvovo vietas, čia pat bus kuriami nauji ir eksponuojami geriausi Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai. Lietuvai atstovaus 30 menininkų, kurie pristatys įvairias šiuolaikinio meno formas – nuo tapybos ir fotografijos iki instaliacijų, gatvės ir videomeno projektų. Renginyje dalyvaus du kūrėjai iš Lietuvos pajūrio – rašytojas Rolandas Rastauskas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

GLIUKAI. Klaipėdos Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka pirmomis rugsėjo dienomis buvo nuskridęs į Suomiją, kur dusyk vaidino spektaklį „Kiaurai” Pori mieste vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje. Šią savaitę Benas – Maskvoje (Rusija). Jis pakviestas į garsųjį teatrų festivalį „Novaja drama”. Jo rengėjai Beną pamatė Palangoje vaidinantį monospektaklį „Topor sosi” ir panoro jį pristatyti rusų festivalio publikai. „Dalyvausiu festivalio konkurse kaip dramaturgas ir scenoje pasirodysiu kaip aktorius”, – trumpai apibūdino B.Šarka savo kelionės į Maskvą tikslus. Šį rudenį jis dar ruošiasi vaidinti nacionalinės dramaturgijos festivalyje Alytuje ir tarptautiniame šiuolaikinio meno forume „Homo ludens / Žaidžiantis žmogus” Jonavoje.

VENECIJA. Specialiu kultūrinei misijai skirtu autobusu pirmadienį 15 pajūrio menininkų išvyko į 52-ąją Venecijos bienalę. Meno žmonėms suteikta puiki proga už nedidelę kainą aplankyti prestižinį renginį. Šiuolaikinio meno paroda, dažnai vadinama meno pasaulio Olimpinėmis žaidynėmis, šiemet sulaukė 77 šalių atstovų, konkuruojančių dėl prestižinio „Auksinio liūto” apdovanojimo. Lietuvai joje atstovauja Nomeda ir Gediminas Urbonai su projektu „Villa Litvania”. Klaipėdiečiai Venecijoje (Italija) praleis tris dienas ir sekmadienį grįš į Klaipėdą, pakeliui aplankydami meno mugėmis garsėjantį Čekijos Brno miestą. Šiemet tai jau trečias Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) ir miesto savivaldybės inicijuoto projekto „Klaipėda – kultūrinis įvykis – Klaipėda“ reisas. Pirmieji du buvo pavasarį į šalies sostinę – 13-osios Vilniaus tapybos trienalės „Dialogai“ atidarymą ir tarptautinę parodą „Ekstremalūs amatai“ Šiuolaikinio meno centre. Taip Klaipėdos kultūrai ir menui atstovaujančios įstaigos, kultūrinių projektų organizatoriai ir menininkai gali sekti aktualijas ir tapti unikalių meno įvykių liudininkais.

KALIGRAFIJA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pristatė Lietuvos pajūrio kaligrafiją 2-ojoje tarptautinėje Novosibirsko (Rusija) grafikos bienalėje. Joje dalyvauja grafikai Anatolijus Klemencovas, Algis Kliševičius, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis. Bienalė atidaryta 23-iąją rugsėjo ir vyks iki lapkričio vidurio. Kiekvienas jos dalyvis atminimui gaus po katalogą, kuriame klaipėdiečius pristato uostamiesčio dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Be įprastų tokiam renginiui parodų, Novosibirsko bienalėje pristatyta 16 tarptautinių kuratorių projektų. Bienalėje šiemet dalyvavo 350 dailininkų iš daugiau nei 40 pasaulio šalių – JAV, Korėjos, Japonijos, Europos valstybių. Originalią klaipėdiečių rašto meno parodą bienalei sukomplektuoti padėjo prof. A.Kliševičius.

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Festivalis publiką ragina atsiverti naujoms muzikinėms patirtims ir leistis į tikrųjų vertybių paieškas

Danutė Petrauskaitė

Subtiliai: V.Tarasovas meistriškai valdė visą mušamųjų bateriją, išgaudamas nepaprastus skambesio niuansus.

Naująjį koncertinį sezoną Klaipėdos koncertų salė tradiciškai pradėjo šiuolaikinės muzikos festivaliu. Jei prieš trejetą metų „Permainų muzika“ dar buvo visai nežinomas renginys, ieškantis savos koncepcijos ir klausytojų, tai šiandien jau galima be abejonių teigti, kad jis užėmė tvirtas pozicijas klaipėdiečių muzikiniame gyvenime. Ir ne tik jame. Apie šį festivalį gerai žino Vilniaus atlikėjai, noriai jame dalyvaujantys ir specialiai rengiantys jam programas. Apie jį informuoja ir šalies žiniasklaida.

Festivalio sumanytoja ir organizatorė – Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kompozitorė Loreta Narvilaitė, kuriai niekada netrūksta energijos ir išradingumo. Šį kartą ji pasiūlė dešimt renginių – koncertų ir videoklubo vakarų, kviesdama „atverti mąstymą pokyčiams ir naujiems įspūdžiams, o dvasią – gaivinantiems ir turtinantiems sielą muzikos garsams“.

Galimybės – beribės

Pirmasis, rugsėjo 15-ąją vykęs „Permainų muzikos“ koncertas buvo skirtas Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ pasirodymui – multimedijiniam projektui „Time Line“. Jo idėjos, muzikos ir videoprojekcijos autorius yra kompozitorius Vytautas V.Jurgutis, o choreografijos kūrėjai – „Auros“ meno vadovė Birutė Letukaitė bei jos kvietimu Lietuvoje viešėję Izraelio choreografai Yossi’s Bergas ir Odedas Grafas.

Projekto sumanytojai ir atlikėjai siekė garsu, plastiniais kūno judesiais, scenografija, lazerinėmis projekcijomis ir skaitmeniniu vaizdu atskleisti žmogaus akims nepastebimą energijos, erdvės, materijos ir laiko santykį. Tai ir yra šio kūrinio teminis pagrindas.

Žalios spalvos lazerinės linijos iš karto įtraukė žiūrovus į naujos dimensijos, jungiančios dabartį su ateitimi, spektrinį lauką. Tarp jų išnyrančios šokėjų kūno dalys paliko didžiausią įspūdį. Čia buvo galima mąstyti apie šiapus ir anapus, apie tas negailestingas laiko linijas, beatodairiškai skrodžiančias visų mūsų gyvenimus. Nors išties gilesnių filosofinių prasmių projekto sumanytojai neturėjo. Į klausimą, ką reiškia toks pavadinimas, kompozitorius V.V.Jurgutis atsakė: „Jo nevertėtų versti tiesiogiai, kaip konkrečių dviejų žodžių sandūros. Tai iš kompiuterijos paimtas terminas. Taip vadinama grafa, nurodanti visų montuojamų muzikos arba vaizdo atkarpų laiką. Joje atsispindi ruošiniai, kurie atsiskleidžia tik laiko tėkmėje. Iš čia ir kilo pirminė pavadinimo idėja. Be to, man patinka anglų kalboje dažnai slypintis dviprasmiškumas“.

Didžiausias meninis ir fizinis krūvis teko šokėjams Astai Brilingienei, Rasai Danilaitei, Audrai Liškevi­čiūtei, Linai Puodžiukaitei, Mantui Stabačinskui ir Pauliui Tamolei. Jų pastangos būtų daug prasmingesnės, jei lazerinės produkcijos kūrėjai (Regimantas Januškevičius, Asta Januškevičienė, Zigmas Balevičius) išradingiau būtų sprendę dramaturginę projekto koncepciją. Deja, greitai išnykę pirmieji žalių linijų srautai atidengė buitišką scenos erdvę, kurioje judesys tapo vienišas. Klausytojas bei žiūrovas ne visur galėjo pajusti deklaruojamą garso, vaizdo ir šokių plastikos vienovę, o kartu nepatyrė ir stipresnio emocinio poveikio.

Nepaisant to, projektas įrodė beribes menų sintezės ir šiuolaikinių technologijų panaudojimo galimybes, įkūnijant vieną ar kitą idėją. O tai ir yra svarbiausia.

„Anapus būgnų“

Rugsėjo 18-osios vakaras susidėjo iš dviejų dalių – susitikimo su žymiu Lietuvos perkusininku, kompozitoriumi, vizualinio meno kūrėju Vladimiru Tarasovu bei jo garsinės instaliacijos „Pirmoji upė“ pristatymo ir šio atlikėjo koncerto.

Susirinkusieji pritemdytoje konferencijų salėje ant sienos išvydo trijų vaizdo projektorių transliuojamus putojančios upės vaizdus, kuriuos lydėjo iš įrašų skambanti mušamųjų muzika. Kaip teigė V.Tarasovas, šios instaliacijos įkvėpimo šaltiniu jam tapo Dante’s Alighierio „Dieviškojoje komedijoje“ minima upė, kurią jis pats nufilmavo lankydamasis poeto aprašytose vietovėse.

Kompozicijos poveikis – meditacinis. Tą galėjo pajusti kiekvienas, pasinėręs į virtualaus vaizdo ir garsų tėkmę.

Tik norėjosi lėtesnio tekėjimo, kad būtų galima mėgautis vandens srauto detalėmis, nes nuolatinis mirgėjimas dažnai priversdavo nuleisti akis, ne matyti, o tik jausti upę ir labiau džiaugtis muzikos garsais. Gal to ir siekė instaliacijos autorius, teigdamas, kad techniškai sąveikaujant keliems menams, dominuojančiu elementu turi tapti garsas.

Tų garsų įvairovė, netradicinis jų išgavimo būdas ypač sužavėjo matant ir girdint scenoje visą mušamųjų bateriją – nuo miniatiūrinių varpelių iki didžiųjų lėkščių. Juos meistriškai valdė pats V.Tarasovas, neatsitiktinai vadinamas subtilumo genijumi.

V.Tarasovo atlikta solinė programa „Atto XII“ (pati naujausia, dar neišleista kompaktine plokštele) panardino klausytojus į gležną bei trapų pasaulį, kuriame nėra jėgos ir visa žlugdančio triukšmo. Perkusininkas instrumentus lietė, glostė, mėgavosi skambesio niuansais. Vienas užsienio kritikų tokį atlikimą pavadino „muzika anapus būgnų“, už kurią klaipėdiečiai, atsidėkodami šiam pasauliniu mastu pripažintam menininkui, plojo atsistoję.

Papirko profesionalumas

Rugsėjo 20-osios vakarą vyko videoklubas, skirtas žymiam JAV avangardinio meno kūrėjui Johnui Cage’ui. Jį vedė iš Vilniaus atvykusi muzikologė Veronika Janatjeva, pristačiusi esminius šio kompozitoriaus biografijos etapus ir stilistines tendencijas.

Klausytojai turėjo galimybę videoekrane išvysti patį menininką, išgirsti jo samprotavimų apie muziką ir matematiką, gyvenimą ir mirtį, garsą ir tylą. Vedėja, kurią kalbino L.Narvilaitė, akcentavo itin svarbų J.Cage’o kūryboje sureikšminto atsitiktinumo principą, neįprastus garsų šaltinius ir jų išgavimo priemones, radijo, magnetofono juostos, modernaus šokio įtaką. Šiam kompozitoriui, rašytojui ir filosofui bet kokie aplinkos garsai tapo muzika. Pradžioje jis didžiulį dėmesį skyrė mušamiesiems instrumentams, kuriuos pats gamindavo iš buitinių rakandų ir sąvartynuose rastų automobilių detalių. Vėliau gražiausius garsus jis atrado tyloje.

J.Cage’as – paruošto („preparuoto“) fortepijono autorius, įterpęs tarp jo stygų metalinių varžtų bei gumos gabalėlių ir išgavęs neįtikėtinus sąskambius. Tuo galėjo įsitikinti ir videoklubo žiūrovai, antrajame filme išvydę šio amerikiečių kompozitoriaus kūrinių atlikimo fragmentus. Videomedžiagos įspūdis būtų buvęs įtaigesnis, jei vedėja būtų didesnį dėmesį skyrusi angliško teksto vertimui ir detalesniems komentarams, kurių publikai labai stigo.

Tačiau šį trūkumą atpirko sekančio vakaro koncertas – vienas iškiliausių „Permainų muzikos“ renginių, skirtų J.Cage’o muzikai. Jo metu skambėjo fragmentai iš ciklo „Sonatos ir interliudai“ specialiai paruoštam fortepijonui, „One 4“ mušamiesiems instrumentams, „Amores“, „Permainų muzika“, „Credo in Us“, kuriuos atliko žymi lietuvių pianistė Birutė Vainiūnaitė, mušamųjų trio – Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas ir Agnijos Šeiko parengtas choreografinis ansamblis – Dovilė Binkauskaitė, Aušra Venckienė ir Jolanta Mineikytė.

Papirko atlikėjų profesionalumas, pasiryžimas pirmą kartą Lietuvoje atlikti techniškai itin sudėtingas partitūras, prieš tai jas iššifravus, atsitiktinumų sekoje sudėlioti prasminius akcentus.

B.Vainiūnaitei teko pačiai „preparuoti“ fortepijoną ir jo parengimui sugaišti kelias valandas, dalyvauti ansamblyje kartu su mušamaisiais ir net jais groti. Įspūdį sustiprino šokėjos, pateikusios kampuotų, trūkčiojančių, laužytų linijų choreografiją, daug įtaigesnę nei ją galima buvo išvysti modernaus šokio trupės „Aura“ projekte.

J.Cage’o muzikos koncerte „skambėjo“ ir jo žymusis kūrinys – 4’33”. Jį su chronometru rankoje tyliai sėdėdama prie fortepijono atliko koncerto vedėja V.Janatjeva, priversdama publiką susikaupti ir klausytis aplinkos garsų. Autoriui tai buvo viena mylimiausių kompozicijų, nes jam gražiausi garsai buvo tie, kuriuos jis girdėjo tyloje.

„Permainų muzika“ jau turi savo klausytoją. Į koncertus renkasi ne gausi, bet išsilavinusi ir reikli publika. Matyti daug jaunų veidų, įdėmiai sekančių meninės minties eigą. Juk festivalis yra XX a. naujosios ir jau į aukso fondą patekusios muzikos retrospektyva, kuri yra naudinga tiek avangardizmo žinovams bei gerbėjams, tiek šią muziką dar tik atrandantiems.