Daiktai, kurie primena

Daiktai, kurie primena

Lentynėlė bonsams

Gintaras Grajauskas

Gėlė. Ričardo Šileikos nuotr.

Tuo metu daug keliaudavau – gal todėl ir susižavėjau tais miniatiūriniais japoniškais medeliais. Medžių modeliais. Norėjosi sustoti. Instinktyviai. Įsispirti kojomis į žemę, ir daugiau nė žingsnio. Mesti viską ir emigruoti į dendromorfinį pasaulį – kad galų gale visi paliktų mane ramybėje. Man atrodė, kad tai būtų palaima ir išsigelbėjimas – va taip suleisti šaknis į žemę ir būti sau. Naivu, žinoma, – kaip-mat nukirstų ir pagamintų iš tavęs dar vieną knygą. Čia karminis atpildas, visų reinkarnavusių rašytojų tas pats laukia.

Bonsus tada buvau matęs tik knygose: tas pusmetrio nesiekiančias pušis, klevus ir ąžuolus, gyvenančius po kelis šimtus metų, pedantiškai prižiūrimus ir perduodamus iš kartos karton kaip šeimos relikvija. Ir tuomet Berlyne, grįždamas iš kažkokio teatro festivalio, gėlių parduotuvės vitrinoje pamačiau bonsą – olandišką, tokį masinės gamybos, ne „bonsai“, o „mallsai“, kaip pasakytų profiai, bet gyvą. Iš tos serijos, kur kiek vėliau pasirodė ir mūsų platumose. Sumokėjau kone visus likusius pinigus ir parsivežiau namo – nelegaliai, pakišęs mikroautobuse po teatro rekvizitais.

Vėliau atsirado ir antrasis bonsas, irgi olandiškas; po jo ir trečias, o dar vėliau pamėginau formuoti bonsus ir pats – iš jaunų užskurdusių medelių. Dievaži, vienu metu buvau per žingsnį nuo tos išsvajotosios medžio egzistencijos. Vaikštinėdamas po miestą kiekvieną medį regėjau kaip didžiulį peraugusį bonsą, vogčiomis žvalgiausi po lapiją, glostinėjau akimis kiekvieną kamieno išlinkį nelyg hormonų kvaišinamas paauglys.

Kai bonsų skaičius viršijo septynetą, supratau, kad reikia juos kažkaip gudriai įkurdinti. Ant palangės jiems negerai, pernelyg jautrūs saulės spinduliams. Visos įmanomos spintelės ir net pianinas aplipo bonsais. Namai ėmė panėšėti į kadaise tropikų džiunglėse klestėjusios civilizacijos griuvėsius. Spintelės nuo kasdien pulverizatoriumi purškiamo vandens įmirko ir išsikleipė, o ant pianino pradėjo želti žalsvos samanos. Totali chlorofilo pergalė. Skubiai reikėjo kažko imtis, tad paprašiau tėvo, kad sumeistrautų bonsams specialią lentynėlę, tokią prie sienos tvirtinamą.

Nesu visiškai beviltiškas: galiu pataisyti rozetę, galiu įkalti vinį ar užlopyti kiaurą dviračio kamerą. Kai vieną dieną galų gale mesiu rašyti, eisiu per žmones atgailaudamas ir remontuosiu kompiuterius. Rimtai. Būsiu toks moderniųjų laikų Palangos Juzė, darysiu gerus darbus ir visi manim džiaugsis. O jei kuris bambės, formatuosiu diską, kaipmat.

Bet sukalti lentynėlę – ne mano jėgoms. Ir dar tokią, kuri išlaikytų visą bonsų armiją su visais konteineriais – taip gudriai kažkodėl vadinami bonsų vazonai.

Šiaip mano tėvas yra vargonų meistras – kadaise su juo, taisydami vargonus, apvažinėjom kone visas Žemaitijos bažnyčias. Jis dar ir iš tų, apie kuriuos sakoma – visų galų meistras. Gaila, bet tai nepaveldima.

Sovietmečiu mano tėvas buvo sukonstravęs durų skambutį – paspaudi mygtuką, tuoj pradeda švelniai dūgzdamas suktis toksai volelis su dantukais, panašiai kaip mechaninėje pianoloje, ir aštuonios relės, švelniai cinkčiodamos į specialiai suderintas metalo plokšteles, kuo gražiausiai sugroja „Lietuva brangi, mano tėvyne“, dviem balsais. Tiesa, šitas rezistencinis skambutis buvo kiek didokas, maždaug pusės stalo dydžio, bet kam tai svarbu: kito tokio niekas neturėjo – ne tik Klaipėdoje, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kitas autorinis mano tėvo darbas buvo vadinamoji šviesos muzika. Ano meto diskotekose egzistavo keturių rūšių šviesos efektų stebuklai: besisukantys krepšinio kamuoliai, apklijuoti veidrodžio šukėmis, „švyturėliai“, nušvilpti nuo milicijos mašinų, jau minėtoji šviesos muzika ir paslaptingų kosminių technologijų prikimštas įrenginys, vadinamas stroboskopu. Nusipirkti šviesos muzikos buvo neįmanoma, o jei norėjai pasigaminti tokią pats, reikėjo iš po žemės iškasti tris tiristorius, naudojamus tik karo pramonėje ar panašiai – žodžiu, retenybių retenybę, kaip tuos tris aukso plaukus iš pasakos. Jau vien skambesys koks – „tris tiristorius“, tiesiog magija. Aš apie juos galėjau tik pasvajoti.

Mano tėvas trijų tiristorių problemą išsprendė savaip: po pianino (to paties vargšo „Zimmermano“, kuris vėliau užsiaugino samanų bakenbardus) klavišais pakišo po standų vielinį kontaktą, nupirko dėžę automobilinių lempučių, nudažė jas nuo Velykų likusiu kiaušinių laku ir sumontavo į metrinį dienos šviesos lempos plafoną. Voilà – štai jums ir šviesos muzika! Buvo, tiesa, ir keletas trūkumų: grojant sveikąsias natas lemputės perkaisdavo, ir kiaušinių lakas imdavo skleisti keistą kvapą, trikdantį klausytojų dėmesį. O visų blogiausia – va čia tai jau esminis trūkumas – kad norint, jog šviesos muzika veiktų, kažkas turėjo spaudyti klavišus – tai yra, ką nors groti, ir tas kažkas paprastai būdavau aš, nes niekas kitas mūsų kompanijoje groti nemokėjo. Mano draugai sužavėti tūnojo tamsoje ant sofos, pamažu besislinkdami arčiau mergaičių, o aš grodavau. Dirbau šviesos muzikantu.

Lentynėlę tėvas sumeistravo – tiesa, ne sukalė, o iškirpo iš duraliuminio skardos lakšto, kurį kartą per pačias Kalėdas su laukiniu kauksmu parskraidino ir žiebė žemėn štormas, tiesiog po mūsų langais. Greičiausiai nuplėšęs nuo dvylikaaukščio, statomo už gero puskilometrio. Puikiausia lentynėlė išėjo, amžina tiesiog.

O bonsai, kad ir gavę dovanų nuosavą lentynėlę, vienas po kito, vienas po kito ir nudžiūvo. Gal jie to duraliuminio nemėgsta, ar kokį galą. Et, nebus iš manęs japono, jau tada supratau.

Bet jei ką, ateities kartos ir be bonsų gali būti visiškai ramios dėl tų šeimos relikvijų: bent jau lentynėlė tai tikrai tuos kelis šimtus metų atlaikys, o kažkur rūsyje savo valandos tyliai laukia durų skambutis, grojantis „Lietuva brangi“, ir šešiasdešimt aštuonių lempučių šviesos muzika.

po spindinčiu kupolu

Rimantas Kmita
po spindinčiu kupolu

Miestas. Ričardo Šileikos nuotr.
sėdi ji
kasoje
vos laikosi
dešimt minučių iki vidurnakčio
išsunkta iki paskutinio
vos kvėpuojanti,
nematau, kaip ji kvėpuoja
ir atrodo, kad ji nekvėpuoja
ir man šmėsteli, man pasirodo,
kad jai iš burnos per smakrą teka
kraujo srovelė,
tik vis dar kažkaip iš inercijos
ji sėdi kasoje

man taip pasirodo gal vien todėl,
kad vakar paveikslų galerijoje
ilgai stovėjau
prie paveikslo su šv. steponu, kuriam
iš pakaušio varvėjo kraujas ir jis stovėjo
 visiškai ramiu veidu
su biblija ir akmeniu ant jos

o aš dedu ant juostos
dedu ir matau kaip tolsta
lyg neštų visa tai upė
dantų pastą
naminio faršo pakuotę
multivitaminų sultis
dvd diskų rinkinį
ledus su karamele
dvi plyteles šokolado
degtinės butelį
televizijos programą kitai savaitei
ryžius
grikius
makaronus
tris raudonąsias paprikas
kramtomąją gumą
500 g kumpio
mineralinio vandens butelį
tepamą sūrį su pievagrybiais
vieną pakelį varškės su razinomis
ir vieną pakelį varškės su vyšniomis
nukainotą žieminę kepurę
ir sportinius marškinėlius – taip pat
žemesne kaina
naminės mišrainės 300 gramų
pusės litro stiklainį alyvuogių
šešių butelių alaus pakuotę
prieskonių mišinį
butelį aliejaus
40 W lemputę
skardinę riešutų
servetėles kompiuterio monitoriui valyti
bei rusišką detektyvą
kaip visada apie ilgas žmogžudžio
ir meilės paieškas

atrodo, kad nežiūri ji nei į prekes,
nei kasos ekraną, nei juo labiau į mane
kad jos žvilgsnis sminga kažkur kiaurai
ji tik liečia rankomis viską,
ką aš dedu
ir taip kažkaip tarsi jos čia jau nebūtų
ir lyg ne jos tos rankos
ji paima iš manęs pinigus
ir duoda man grąžą
dešimt minučių, ne, jau turbūt
vos kokios trys
iki vidurnakčio
ir mes išsiskiriame

ir aš taip pat nežinau, kodėl pasaulis
ir žmogus, ir visa tai

ir aš prisiminiau vieną poetę
ir pokalbį su ja
kai ji man pasakojo
ji pasakojo ir pasakojo ir liepė klausytis
tokios labai gilios gilios muzikos
gal vidurio azijos
sako labai skausmingai dainuoja
savo dainas jie
ar ne faina, ką, sako ji
taip eina per širdį
man tai labai patinka
nes man atsibodo jau tas gyvenimas
man nebeįdomu
buitis šeima,
supranti,
o čia,
taigi čia viskas,
taigi ten nieko

suprantu, sakiau tada, ir man darėsi
vis baisiau
ir dar baisiau dabar
per patį vidurnaktį
prie supermarketo
laukiant taksi
ir galvojant
kaip ji
ta kasininkė
tvarkosi darbo vietą
ir kaip ji keliaus namo
su kraujo srovele iš burnos
kažkada labai vėlai
(aš jau turbūt miegosiu)
ir aš neįsivaizduoju
kaip ir kada ji grįš
tikrai jos nelauks joks taksi
o gyvena ji greičiausiai toli
labai toli
nuo čia

***
aš sėdžiu svetimo miesto
autobusų stotyje
skaitau literatūros teoriją
visą dieną sėdžiu ir skaitau
ir laukiu

ir nusiveda trise vieną mergaitę
moksleivę dar, vos pora
sakinių užteko suderinti sąlygas
nors ir neatrodo ji patyrus
gal vien tik todėl ilgai ir nesiderėjo

kas čia dar

kažkokia kaimiečių šeima
trys sūnūs, du dar maži
ir didelis rožinis zuikis
suvalgė po kebabą ir taip pat laukia toliau

vietiniai bomžiukai, ko
jie laukia čia, stotyje
nebevažiuos jau niekur

paskui aš važiavau ir girtos
rusės iš latvijos aiškino lietuviams
kad niekas neišteka šiais laikais iš meilės
o viena jau antrą kartą ir, aišku,
nelaiminga, bet dabar jai labiausiai
gaila brangaus telefono, palikto
taksi automobilyje

o vakar, atsisveikindami vienas su kitu
mes vaikščiojome pajūriu
rinkome gražesnius akmenis

kurie tiktų kokiems nors menams
ir tada aš garsiai pagalvojau
kad akmenys kaip ir debesys –
ką nori, tą juose ir įžiūrėsi

***
Jis vienas ant suolelio stotelėje,
Šalia baltas maišas,
Klausia kiek valandų, sako,
neatvažiuoja autobusas,
Atsistoja, prieina arčiau, kalba
jau rusiškai,
Murma galva nuleidęs,
Visai kaip aš, kai skaitau eilėraščius,
Pagaunu kas antrą, kas trečią žodį,
Sakau, skoro prijedet,
Neprijedet, ir nežino ką daryt,
ar čia pėsčiam eiti, ar ką.
Jūreiviški apiplyšę marškinėliai
iš po striukės,
Maiše kombinezonas, znaješ, firma, nado,
štob bylo čysto.
Svarščik ja.
Klausia, ar dirbu, sakau, kad studentas,
Tai, sako, jechai zagranicu, vsie sečias
ujezžajet.
Ja by pojechal, no mnie uže šestdesiat.
Nikomu nenūžen.
Naidi tam sebe devušku i živy.
Po pauzės.
Ja nepju, no sevodnia nemog,
nu nemog prosto.
Druzja ješčio ostalis.
Nušiurę antakiai, balti smilkiniai,
raukšlės.
Ja chotj i vypivšy, no s milemetrovkoj
mog by tiutelka v tutelku popastj
Ja ne tak sebe ja kak skazatj ja vies‘ aparat
 čustvuju tak vzial i čiustvuju ves‘ aparat
Čia jo balsas tvirtėja, darosi aiškus,
po truputį pakelia galvą ir žvelgia tarsi ieškodamas
Milimetrinio tarpelio kažkur ten,
už tvoros, už medžių
***
jis perka loterijos bilietą
kartu su kitokiomis įvairiomis prekėmis
produktais vakarienei ir šiaip

prakaitas jam sunkiasi čia ir dabar
blizga visa plikė, kaklas ir rankos
bei riešas ties laikrodžiu

jis perka visas išprakaitavęs, storas
pagyvenęs vyras
jis kostiumu, po darbo, o rytoj
vėl aštuntą vietoj, o
jau dabar tamsu, jau ruduo

jau visiškai aišku, kad ruduo
jau bulvės nukastos ir vasara nebegrįš

ir aš prisiminiau, kad kažkada
man išsprūdo tas posakis – aš miręs
ir vienai nustebusiai vokietei laužyta
savo kalba
bandžiau išaiškinti, kad ir

mirus dar galima
šį tą nuveikti, kaip kad
pavyzdžiui, vištos ir
nukirsta galva dar gali
toli nubėgti nuo savo mirties

ir, tarkim, jis, tas vyras, tyliai
sušnabžda, tik šiaip, kaip priežodį:
viskas,
tuoj mirsiu
ir nebegyvensiu

o loterija dar negreit,
sekmadienį


bandelės su sezamo sėklomis ir vištos blauzdelės

aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje
aplink visi valgo ledus ir geria kolą,
o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis
 ir vištos blauzdeles
nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“
neturiu pinigų

mėtau nugraužtus kaulus į šiukšlių dėžę
žvalgaus, ar niekas per daug nekreipia
dėmesio
bet visi labai užsiėmę, net ir tas vargeta
apsimetęs pacanas, eina
atseit po šiukšliadėžes žvalgydamasis, o
iš tiesų tai prisiartina prie turistų grupės,
dar labiau susiriečia, išsikreipia
prašo išmaldos
o negavęs išsitiesia ir nueina
per katedros aikštę

o prie manęs jau keletas balandžių
lūkuriuoja savo dalies
bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis
vienas jau visai rimtai įsikirto kitam
į sprandą ir sukasi ratu
atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo
 su juo taip suktis ir jis liko vienas
liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą,
įsmeigęs raudoną savo akį
ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį,
gal, sakau, tu koks gavelis ar kas,
kad toks gudras

o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš
miego toks vaizdas:
tarpdury stovi vaikiukas ir juokias,
kvatojas
iš manęs, miegančio

Mirties varos

Mirties varos

Ištrauka iš rašomo romano

(Mirties varos – organizmo siekis visas įtampas sumažinti iki nulinio taško)

Juozas Šikšnelis

Alio Balbieriaus nuotr.

Nepatikėjau savo akimis, bet nespėjau, o gal nepamaniau įsižnybti, nes tai pasirodė lyg kažkieno nevykęs pokštas, skirtas mane išdurti ar prajuokinti, gal suintriguoti, net pravirkdyti, nes dabar, praėjus tiekai metų ir paaiškėjus visoms aplinkybėms, dar nežinau – verkti ar juoktis derėtų išvydus tarp šimtamečio skeleto kaulų ušebti. Ar jūsų akys, tingiai slankiojančios šio teksto raidėmis bei žodžiais, nemirktelėjo, protas nedrumstelėjo suvokęs, kad tarp skeleto, kuriam gerokai daugiau nei šimtas metų, kaulų aptikau ušebti. Tikriausiai, tamstos, abejingai gūžtelėjote, o gal įtariai pakėlėte vieną antakį – siutinanti grimasa, nes taip mėgdavo daryti vienas iš gausybės viršininkų, kurių man negailėjo likimas, prieš žeminančią atleidimo procedūrą paliepdamas rašyti pasiaiškinimą. Taigi antrą kartą išgirdę apie ušebti jam visai nepritinkančioje vietoje, jūs vėl nelikote pritrenkti, abstulbę, išsižioję ir negalintys užspausti žandikaulių lyg tas krokodilas, kuriam gaudytojas įkišo į žiobtus pagalį, savo akimis nemačiau, tik televizoriuje, todėl negaliu prisiekti ar krokodilas nebuvo guminis.

O gal atvirkščiai, rypaujate visomis spėkomis: jūs tik paklausykite, jis skelete rado ušebti!

Koks siaubas!

Toli nenubėgdami turime išsiaiškinti: kodėl jūsų reakcija tokia drungna? Ar todėl, kad tai absoliučiai neįtikėtina, ar tiesiog jūs nesuvokiate, kad ušebti ne vieta tarp numirėlio kaulų? O gal dar paprasčiau: na ir kas, sakote, kodėl ušebti negali mėtytis tarp numirėlio kaulų? Ypač, dar priduriate, žiūrėdami į mane lyg į beviltišką idiotą, ypač, jei tas numirėlis yra žymaus egiptiečio mumija. Neprieštarauju, nors taip negražiai į mane žiūrite, mat ušebti – medinės, akmeninės ar porcelianinės skulptūrėlės vieta yra šalia numirėlio, kape, kur juos dėdavo kaip velionio tarnus dirbančius už jį visus darbus – būdavo, kad kiekvienam darbui po atskirą ušebti. Taigi kape, atskiroje taroje, bet ne tarp kaulų, nes tikriausiai nuo pat pradžių nesugebėjau pasakyti kelių esminių dalykų: pirma – apžiūrinėjau ne egiptietišką mumiją ir antrą – ušebti padėtis skeleto atžvilgiu rodė, kad jis ten atsidūrė ne numestas, padėtas, o tas, kuris daugiau nei prieš šimtą metų dar vadinos žmogumi, prarado gyvastį su ušebti savo kūne. Taip, jūs visiškai teisūs, tarno skulptūrėlė buvo nelaimingojo kūne. Ar tai tapo jo mirties priežastimi, negaliu atsakyti, todėl susilaikysiu nuo spekuliacijų. Klausimas, kuris iki šiol neduoda ramybės: kaip apie dvidešimt centimetrų aukščio nežinomo medžio skulptūrėlė galėjo patekti į žmogaus kūną? Nesvarbu gyvą ar jau nebegyvą. Galvos skausmas yra neužkrečiama liga. Man skauda, o jums ne motais. Ušebtis tarp skeleto kaulų, na ir kas? Tikriausiai pamiršau prisistatyti, nors nemanau, kad tai kiek pakeis padėtį, esu antropologas – etnologas ar dar kažin koks logas ir tyrinėju Napoleono karių kapavietę, atleiskite, tai, kas joje buvo – palaikus, skeletus, baigiančius trūnyti kaulus. Dabar kiek aiškiau: skeletas ne iš faraonų laikų Egipto, o iš XIX a. pradžios Vilniaus, kitaip sakant, napoleonmečio, nors mūsų mieste jis tęsėsi tik šešis mėnesius, bet įgavo savo pavadinimą kaip istorijos tarpsnis.

Istorija yra mano daržas, tad galiu laisvai šokinėti per epochas lyg kengūra, nes mano protas nesuvaržytas jokiais racionalaus mastymo varžtais ar veržlėmis. Tikriausiai krizenate slapčiomis pridurdami: gerokai nukrypęs nuo įprastų vėžių. Tai apie mano protą, kuriam tiek Egipto faraono mumija apkaišyta ušebti kiekvienam norui ir darbui, tiek Napoleonas, pasitempęs, kad mažu ūgiu pralenktų savo didelę šlovę ir šv.Onos bažnyčią, kurią neva dievino, gal todėl įsakė paversti arklidėmis, yra absoliučiai tas pats su lygybės ženklu, lyg du kart du. Net jums, besisukiojantiems kitose proto platumose bei lygiagretėse, turėtų atrodyti, kad ušebti ir Napoleono kariaunos kareivis irgi nieko itin nesuvokiamo, nes grand emperator buvo ir Egipto užkariautojas. Savo ekspedicija jis paskatino ne tik domėtis šiuo egzotišku kraštu, bet ir beatodairiškai jį plėšti.

Visą tai perviriau greituoju būdu savo katiliuke, o putos nudribo šiuose puslapiuose, kuriuos jūs vartote, todėl nuolankiai prašau atleidimo. Kiek užtrukote jūs, nežinau, bet aš neilgai – kol paskubomis apžiūrėjęs statutėlę konstatavau ir jums pranešu: apie 18 cm. aukščio, medinė, iš plataus išsilavinimo klosčių ištraukiau ir pažėriau: gali būti – kedras, akacija ir sikomora, bet nė velnio nesu čiupinėjęs nė vieno, todėl nežinau iš kurio padaryta ši ušebti, akys labai gyvos, nes inkrustuotos akmeniu (tikiuosi ne itin brangiu, nes per laiką būtų atsiradęs meistras jas išlupti), apvežiotos plona varine juostele. Figūra ne itin puošni – ilgas rūbas ir iš jo kyšo tik viena ranka laikantį kaplį, kita ranka nulūžus – negalim žinoti, ką ji laikė. Iš tų pačių išminties, atminties, bendro, bet gilaus išsilavinimo klosčių ištraukiu: jei tai paprastas ušebtis, tai yra numirėliui užduotus žemės darbus pasirengęs nudirbti tarnas, vadinasi antrojoje rankoje irgi turi būti panašus kaplys. Kita vertus, Egipte darydavo ušebti su mirusiojo bruožais, kad „Ka“ – siela galėtų ją atpažinti, tokiu būdu statulėlės rankose neaišku kokie įrankiai galėjo būti…

Apžiūrėjęs ir greitomis viską sujaukęs padariau mainus: pastačiau ant lentynos ušebti, o nuo jos paėmiau Red Label viskį, kurį buvau gavęs…chm, sakyčiau kaip kyšį, bet jums tikriausiai kyla klausimas: už ką antropologui duoti kyšį? Gal už tai, kad atrastų prosenių kaulus Gedimino šeimos kape ir tai būtų realus įrodymas apie kunigaikštišką kilmę? Ak, jei man už tai neštų viskio, dar ne tokius dalykus galėčiau atrasti. Nesvarbu, viskis dovana ar kyšis, bet gerkle teka lyg vanduo Niagaros kriokliu – viską šluojantis savo kelyje, o jo substancija ar esmė garų pavidalu, pasiekus smegenų vingius išvalo visas sąnašas nelyginant koks valiklis su balikliu, apnuogindamas geluonį. Šiam procesui užtrukau lygiai penkias minutes ir mano suvokimo jėga buvo tokia galinga, kad pervėrus tris kapitalines gelžbetoninių blokų sienas aptiko, jog instituto sekretorė Jolanta po savo stringais įsidėjusi Libress tipo higieninį paketą. Ak, kodėl tokia kvailystė atsiskleidė? Bet neskubėkite smerkti, nes didūs dalykai atsiskleidžia pamažu, lyg gėlės grožis. Juk vienadienės pražysta per naktį, kad per dieną sunyktų, o tikras grožis ryškėja pamažu. Jolantos stringai buvo rožinės spalvos iki pirmojo skalbimo, šiandien jau skalbti perskalbti, todėl spalvai dar nesugalvotas pavadinimas, nuo stringų iki griaučių šoka mintis galiūnė, mintis kengūra, absoliučiai jokių nukrypimų, nes Jolanta liesa lyg gitara, o gal altas, juk gitara pilvota, išsprūdo, nes vienas veikėjas mėgdavo taip sakyti. Kartoju lyg papūga.

Taigi nuo stringų prie griaučių ir gilyn…

Bet iki Egipto piramidžių nesikasiau – gilu, tamsu, skarabėjai, skorpionai, šunagalviai, budeliai su kuokomis – viena siaubingiausių mirčių būti daužomam per galva kuoka, be to Egiptas su visais faraonais gulinčiais, gulėjusiais piramidėse yra raustas, perraustas, išeksploatuotas, suspekuliuotas ir nukainuotas, tapęs viena iš naujalietuvių ir ekstrasensų Meka. Ir be visų išvadintų argumentų, pradėjus kelią nuo Egipto, neišvengiamai pasiklysiu, nes peršokti tiek tūkstantmečių ne juokas. Kas giliai griebia, ne visada lieka pilna sauja. Ne, jaučiu visomis šalto prakaito liaukomis, reikia knisti ne tiek giliai: ušebti paslaptis užversta dviejų šimtmečių klodu. Taip, nesiginčiju, be Egipto čia neapsėjo, bet dramatišką pagreitį įgavo būtent prieš du šimtmečius šiose geografinėse platumose, po to nurimo lyg bangos vandenyje, dabar vėl…

Istorija tarsi tingi, šalta moteris atsikalbinėjimais, nerangumu ir abuojumu nenori įsileisti mano aistros, bet nesu linkęs taip lengvai pasiduoti, nes aistra ne kartą tramdyta nelyginant šv. Pranciškaus aštriadygliame erškėtyne, ne vieną kartą save begėdiškai apgaudinėjant bandyta užmiršti, ne vieną kartą drausta, užginta, netgi užpilta gėla, neviltimi, kasdieniniais rūpesčiais, alkoholiu, kas be ko, nes tai lengviausias, visuotinai prieinamas (nuo aštuoniolikos) ir efektyviausias būdas, nenusilpo tik suvešėjo su netramdomu pajėgumu siekdama palengvinti kūno naštą, atskleidžiant mįsles, kurios it girnų akmenys kabo po kaklu. Pardon, šiuo atveju tai viena ušebti mįslė. Tegul ir ne amžiaus, o vieno individo, kurio skelete jį aptikau.

Skverbiausi pro minkštuosius ir kietuosius audinius – rūbus, skyriau gaktos plaukus, aptikau didžiąsias paskui ir mažąsias istorijos lyties lūpas, slaptuosius takus ir ypatinguosius archyvus, laisvai prieinamus ir absoliučiai uždarus ne tik istorijos šaltinius, rinkau po kruopelytę, gurinėlį, trupinėlį pomėgių, norų, geismų, aistros, bet neilgai trukęs ėmiau suprasti, kad tai, ką pavyko atskleisti jums, garbūs skaitantys žmones, tėra fragmentiški fragmentų fragmentai, kvazidalelės, iš kurių sudarytos detalės, jungiamos į pilną dėlionę. Trūksta bent pusės surinktojo. Kitaip sakant, tegul būna man ne itin švankiam atleista, bet savo kelyje į išsvajotą aistros viršūnę tarsi susidūriau su neįveikiama istorijos mergystės plėve.

Ir tada pasirodė jis – nešvarių žaidimų mėgėjas bei meistras, intrigų dievas – Žakas de Sanglenas. Man tiesiog nesuvokiamai pasisekė – taip gali atsitikti tik vieną kartą gyvenime ir tai tik likimo numylėtiems kūdikiams, kad minėtas subjektas atsidūrė man reikiamoje erdvėje, man tinkamu laiku. Neužtenka to, kankinamas tarnybinių, asmeninių bei psichologinių problemų Žakas de Sanglenas skrupulingai fiksavo savo pastebėjimus bei kaupė agentūrinius pranešimus, deja, sprendžiant iš visko, darydamas ne menką atranką ir išsaugodamas tik tuos, kurie jam galėjo būti naudingi teisinantis imperatoriui. Neužtenka to, kad pavyko prisikasti prie jo archyvų ir slaptųjų užrašų, nepaviešindamas savo vyliaus paslapčių ir suderėtos kainos, aš, atlaikęs itin griežtus atrankos kriterijus, tapau Žako de Sangleno – pirmosios armijos policijos direktoriaus akimis ir ausimis ką tik rusų paliktame Vilniuje. Tenka pripažinti, ne vienintelėmis akimis ir ausimis ir ne labiausiai vertinamomis, nes fiksavau viską, kas gali būti naudinga ne vien menkame istorijos tarpsnyje blykstelėjusiam ir užsakinėjančiam muziką Žakui de Sanglenui, bet ir po jo gyvensiančioms kartoms.

– Tikrasis jūsų uždavinys turi likti neatskleista paslaptimi, todėl visi jūsų veiksmai turi būti atsargūs ir kuklūs. Svarbiausias jūsų slaptos užduoties tikslas yra sužinoti tikslius statistinius bei fizinius duomenis apie priešininko gyvąją jėgą judančią per Vilniaus miestą.

Įsiskverbiau sėkmingai tik dugno, deja, nepasiekiau, nes istorijos lyties bedugnė pranoko ne tik mano lūkesčius.

Dabar ir visados. Tad pirmyn mano pramintu taku.

Klara Nowakowska

Klara Nowakowska

Klara Nowakowska gimė 1978 m. Gyvena Vroclave, Varšuvoje, Londone. Išleido eilėraščių rinkinius: Suaugimai (Zrosty, 1999), Vandens eilėraščiai (Wodne wiersze, 2002), Sintaksė (Składnia, 2004).

Alio Balbieriaus nuotr.

be kvapo

tai prieš juos turėsim
atsiskaityti:
prieš bekraščius nuobodulius;
vis naujas reikšmes,
su reikšmėmis
skausmas.

nes skaudi
paskirtis: savo
vardu, įkaitusia
pliauska, kuri vis viena sudegs
ir pelenai persikeis ir išsibarstys
po sapnus

(tik jau svetimus:
rajus, lyg smėlis)


bet kur

traukia ten link: tolyn.
tai ne kelionė.
o kas.
ak, nežinia.

niekas ją neša net apmirusią
nes pasilikti neturi, taigi:
ne.

nemoka atsakyti,
nes iš tiesų nežino,
kur tai nuves:
nenori
žinoti.

renka vaizdus, izoliuoja
sąmonę. kalbos paralyžių
jautriai slaugo: nori
visada matytis
kelio pradžioje

(pramiega žemyno gilumą
pabunda ant kranto)


ilgosios atminties šviesos
Jacekui Bierutui

ir tas jų atkaklumas tik auga
svetimos kapituliacijos
akivaizdoje

bando įvardinti
bet tai tiesiog
neįvardinama; tai suprantama
savaime

(tą dalelytę, paverčiančią juos
nesangrąžiniais
kalboje)


stabdymas

plaštakos manevras virš
atverstos knygos:

jos daiktai virto
drugeliais, driežais;

jos panišką budrumą
išderino juokas
ties sapno posūkiu.


lapkritis

štai bandau sukurti
eilėraštį įkvėptą
to, ko net nesugebu pavadinti:
stoviu mažytės aikštės
pakraštyje
didžiuliame mieste.

tokia minia, ir niekas
nesistumdo! taip galėtų būti
danguje, ar veikiau pragare.
net lapai
traukias iš po kojų – nors tai
mano mėgstamų medžių lapai.

tiek metų mokiausi ir
nežinau, kaip rašyti
angliškai „platanas“,
staiga pamiršau, kaip
prancūziškai pameluoti
„suklydai, seni, šiandien
ne mano gimtadienis“.

pagaliau galėčiau teisinga
tartimi
paprašyti cigarečių kinų
kvartalo krautuvėlėje
bet kam man tokios
kurių pavadinimo vis tiek
nemoku perskaityti.

visi pinigai, kuriuos pasiėmiau
į miestą, vis šiltesni
mėtosi kišenėse; netrukus
jie pranyks
vienoje iš juodųjų skylių.

apėjau šiandien visus
Čaring Kroso
knygynus ir neradau nieko,
ko galėčiau nerasti rytoj
arba kur nors kitur.

kaip tik to
ir nesuprantu, o taip norėčiau
užrašyti žodžiais

(paslėpti)


maža rezoliucija
Kamasokai

pelenai ir rusvos dulkės
byrantys iš niekur
pasufleravo tą rudenį
medžiams.
pirmiau negu kas nors
galėjo tikėtis. dar iki
sprogimo.

įamžinu tau savo
pritrauktą vaizdą
apmirusią gamtą
pačia mažiausia rezoliucija.
ar galėčiau geriau atkurti
tikrovę – tai, kas mus sieja

tarsi medinis lieptas
permestas per bėgius,
tarsi fabrikas
sapnuose virstantis katedra.


auka

tamsa, šviesa, spalvos:
visa tai – susiliejimas

ribos tarp jų
tik iliuzija.

tikėjimui
reikia peno:

pasilik išdalinamą duoną
ir suvalgyk.


pojūtis

jos rainelėje saulė, jos ragenoje
dyglys

kai ji žiūri kur nors,
ar ką nors jaučia. ir ar jai skauda
kai ji tai jaučia su savimi
dabar tai ją žeidžia.

ar pažeis vėliau. ar kada
nors taip nutiks
kad ji atgautų vaizdą

(ar tai sužinosiu, ji nutars
vėliau)


priešaušris

(gekonas ant vonios sienos
visai ne koks buda!); o vis dėlto
nuo jo pradedamas trinti

paveikslas, išaugantis iš mūsų, praaugąs mus
išsibarstantis sulig kiekviena įamžinama minute

ir pagaliau paliekąs mus
lyg suskilusius
kiautus savo giliame nesvariame
viduryje.


šnaresiai

kol nėra vaizdų
dabar renka garsus: iš garsų
dar lengviau atkurti
baimę.

taigi,
tas triukšmas: stengiasi,
kad būtų
vienintelis

(lapė naktimis taršo
kaimyno atliekas; po kaukole
suka lizdą vėžys)


turinys

ką jau ten rašyti,
vartoti žodžius,
įsikibusius vien
į svetimą uodegą. tarsi nebūtų
bedugniai vandenys tie,
iš kurių jie iškilo. vieni.

kodėl nevadinti daiktų vardais
jie visiems pasakys
ką nors panašaus
kiekvienam atskirai.
ką nors ypatinga.

hm.

kas nors turi būti gera.
geriau. negu kalba

(kad galėtume užsimerkti
ir atsikratyti žodžio)

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys