Rinkosi Baltijos muzikologai

Baltijos muzikų bendradarbiavimas turi senas ir gilias tradicijas. Jis prasidėjo tarpukario laikotarpiu, tęsėsi sovietinės okupacijos metais, rado palankias sąlygas ir išeivijoje. Ypač glaudžiai bendradarbiavo muzikologai, 1967-aisiais pradėję rengti konferencijas. Jos vyko Vilniuje, Rygoje, Taline ar kituose Baltijos valstybių miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jūrmaloje, Viljandėje, Piarnu), stiprindamos tautinės savimonės ir kultūrinio identiteto raišką ideologinės priespaudos metais.

40-oji, jubiliejinė, Baltijos muzikologų konferencija, kurios tema – „Muzika ir genius loci: poetika ir politika“, surengta Vilniuje šiemet spalio 17-20 dienomis pirmą kartą bendradarbiaujant su Tarptautine muzikologų draugija. Tai yra didelis naujosios Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkės Rūtos Goštautienės nuopelnas. Jai pavyko įgyti europinio masto muzikologijos korifėjų pasitikėjimą ir sukviesti gausų būrį svečių.

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš 13-os Europos valstybių bei Izraelio – apie 40 asmenų. Tarp garbingiausių svečių buvo Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas Tilmanas Seebass (Austrija), Tarptautinio semiotikos instituto įkūrėjas bei vadovas Eero Tarasti’s (Suomija), Notingemo universiteto profesorius Adamas Krimsas (Didžioji Britanija), Leipcigo universiteto profesorius Helmutas Loosas (Vokietija).

Konferencijos dalyviai diskutavo apie muzikos ir muzikavimo ryšius su socialiniais ir kultūriniais kontekstais, muzikos kultūrines tapatybes ir muzikinius garsovaizdžius, nacionalumo ir globalumo tendencijas muzikoje.

Natūralu, kad gausiausio būrio muzikologų būta iš Lietuvos (Beata Baublinskienė, Jonas Bruveris, Rūta Gaidamavičiūtė, Vita Gruodytė, Inga Jankauskienė, Jūratė Katinaitė, Donatas Katkus, Lina Navickaitė, Danutė Petrauskaitė, Živilė Ramoškaitė, Emilija Sakadolskienė, Audronė Žiūraitytė).

Speciali konferencijos sesija „Hommage á Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“ buvo skirta lietuvių muzikologui ir politikui Vytautui Landsbergiui, švenčiančiam savo 75-ąjį gimtadieną. Joje dalyvavo ir pats jubiliatas, kalbėjęs apie savo kelią į muziką, iškėlęs žmogiškosios būties ir muzikologijos aktualijas.

Užmirštus lietuvių muzikinio modernizmo puslapius atvėrė kompozitorių Jeronimo Kačinsko ir Jono Nabažo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejinis renginys, dedikuotas neseniai Anapilin iškeliavusios žymios lietuvių muzikologės Onos Narbutienės atminimui.

Lietuviškojo modernizmo pradininkas

Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos miesto Garbės pilietis Jeronimas Kačinskas šiais metais būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Deja, pirmą kartą tenka švęsti jo jubiliejų nedalyvaujant pačiam jubiliatui – jis mirė prieš dvejus metus. Tai įpareigoja nuosekliai apžvelgti jo meninės veiklos kelią ir išryškinti esminius jo asmenybės bruožus.

J.Kačinskas gimė ir augo vargonininko šeimoje. Tėvas ir tapo pirmuoju jo muzikos mokytoju. Mažasis Jeronimas mokėsi skambinti pianinu ir svajojo sekti tėvo pėdomis – tapti vargonininku. Tačiau su vargonininko darbu J.Kačinskas pirmą kartą susidūrė tik Vokietijoje, būdamas tremtyje – Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje. Ir netikėtai pajuto, kad šis darbas yra labai garbingas ir dvasią gaivinantis. Todėl, kai gavo kvietimą vargoninkauti Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčioje, nedvejodamas sutiko ir 1949 metais pradėjo naują savo gyvenimo etapą JAV.

Sunku net patikėti – vargonininko pareigas šioje bažnyčioje J.Kačinskas ėjo beveik 50 metų. Vargonai tapo pagrindiniu jo instrumentu, o bažnyčia – lyg antraisiais namais. J.Kačinskas buvo įsitikinęs, jog vargonininkas turi būti profesionalus muzikas, kartu tikintis bei dvasingas žmogus. Pasak jo, vargonininkas turi padėti žmonėms nutiesti kelius į Dievą ir padaryti jų gyvenimą gražesnį bei prasmingesnį.

Tačiau įgyvendinti šiuos užmojus J.Kačinskui ne taip lengvai sekėsi. Jam teko derinti tradicinius bažnytinius kanonus, senuosius lietuvių išeivijos papročius ir meninius savo siekius. O tie siekiai pirmiausia buvo liturginę muziką traktuoti ne vien kaip sudėtinę religinių apeigų dalį, bet ir kaip subtilų meną, padedantį geriau suvokti tikėjimo tiesas ir žmonijos dvasingumo bei muzikinės minties evoliuciją.

J.Kačinskui savo gyvenime teko vadovauti daugeliui chorų – pradedant Klaipėdos muzikos mokyklos vyrais ir baigiant amerikiečių „Polymnijos“ dainininkais. J.Kačinskui chorai tapo neatsiejama jo atlikėjiškos veiklos dalimi, ypač gyvenant Klaipėdoje.

1934-1936 metais jis vadovavo čekoslovakų chorui, 1933-1935 metais talkino Stepui Sodeikai, dirbusiam su „Vaidilute“, 1937-1938 metais buvo Darbo rūmų choro dirigentas, daug prisidėjo organizuojant įvairius Klaipėdos krašto chorų sąskrydžius bei šventes.

Be choro J.Kačinskas neapsiėjo ir tremties metais Vokietijoje, kur dirigavo gausiam ir pajėgiam Augsburgo lietuvių chorui. Visiems jis stengėsi parinkti įdomų, o kartais ir netradicinį repertuarą, plačiai atskleisti choristų balsų technines bei menines galimybes. Visada aktyviai reiškėsi koncertinėje scenoje. Vien per pirmuosius aštuonerius chorvedybinio darbo Amerikoje metus su Šv. Petro bažnytiniu choru surengė apie 80 koncertų – ir ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių auditorijose.

Kaip chorvedys jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų balsų grupių, mokė dainininkus ne šaukti, o dainuoti, kreipti dėmesį į balso subtilumą, ansamblinį darnumą, skatino išryškinti dinaminius niuansus ir atskleisti meninę kūrinio idėją. Ir šių principų laikėsi visą gyvenimą.

J.Kačinskas – vienas pirmųjų lietuvių profesionalių dirigentų. Išsilavinimą jis įgijo Prahos konservatorijoje ir 1931-aisiais pradėjo orkestro dirigento veiklą – Klaipėdoje atgaivino simfoninį orkestrą, kelerius metus sėkmingai vadovavo operos trupei. Daug nuveikė vadovaudamas ir Radiofono bei Vilniaus filharmonijos orkestrams, pastatė keletą operų Vilniaus teatro scenoje.

J.Kačinskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo diriguoti mintinai. Jis turėjo absoliučią klausą, fenomenalią muzikinę atmintį, tad parengti sudėtingas partitūras jam nebuvo didelio vargo.

Svarbu dar ir tai, kad jaunasis dirigentas stengėsi ne pataikauti publikai, o ją auklėti. Tad į programas įtraukdavo ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius.

Dirbdamas Lietuvoje J.Kačinskas surengė apie 600 viešų, uždarų ir radijo koncertų bei operos spektaklių. Gyvendamas Vokietijoje turėjo progą diriguoti Augsburgo simfoniniam orkestrui, o Amerikoje – įvairių miestų bei įvairaus pajėgumo simfoniniams kolektyvams. Išeivijoje J.Kačinskas buvo vertinamas kaip vienas iškiliausių lietuvių dirigentų, todėl jam buvo patikėti patys atsakingiausi renginiai.

Tarp pagrindinių jo atlikėjiškos veiklos Amerikoje tikslų buvo lietuviškos muzikos propagavimas. J.Kačinsko dėka pirmą kartą JAV suskambo M.K.Čiurlionio poema „Miške“, taip pat K.V.Banaičio ir V.Jakubėno aranžuotos dainos, J.Gaidelio, V.Bacevi-čiaus ir paties dirigento simfoniniai opusai. Jį galima vadinti lietuviškos muzikos ambasadoriumi, visur ir visada tarp svetimtaučių puoselėjusiu lietuvišką kultūrą.

J.Kačinskas kūrė instrumentinės ir vokalinės muzikos srityse, parašė daugiau nei 100 įvairaus žanro kompozicijų. Jo muzikoje juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka, vengiama folkloro elementų, instrumentinėje muzikoje – siužetinio programiškumo.

J.Kačinskas buvo pirmasis tarpukario metais Lietuvoje pradėjęs naudoti ketvirtatonius. Deja, šis kūrybos metodas nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino kitas – nesikartojimo (atematizmo) principas. Jis, perimtas Prahoje iš prof. A.Habos, išimtinai buvo siejamas su individualizmo apraiškomis, dvasinėmis asmenybės savybėmis ir aukščiausia kosmine jėga, sugebančia plėtoti primityvias biologines struktūras iki sudėtingiausio žmogaus organizmo.

J.Kačinskui kūrinys – lyg improvizacija, bet griežtai fiksuota. Jis nesirėmė iš anksto nustatyta griežta garsų organizacija ar detaliu struktūriškumu. Kūrybą kompozitorius lygino su kalnais ir nuokalnėmis, kova su savo ribotumu.

Šiandien J.Kačinskas pripažįstamas kaip XX a. pirmosios pusės lietuviškojo modernizmo pradininkas, atvėręs Lietuvai kelius į tarptautinę areną (jo dėka 1937-aisiais Lietuva buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją) ir ten sulaukęs pripažinimo, o jo dainos „Beržas“, „Per girias“, „Pjovėjas“, „Esi dangau“, „Lietuvos takeliai“, Mišios Lietuvos krikšto 700 metinėms šiandien jau tapo XX a. lietuviškos muzikos klasika.

Vaikystėje J.Kačinskas buvo nestiprios sveikatos, todėl labiau glaudėsi prie mamos nei prie triukšmingo draugų būrio.

Labiausiai mėgo vienatvę, kai niekieno netrukdomas galėdavo stebėti jį supantį pasaulį. Jis iš mažens buvo labai draugiškas, paslaugus, švelnus ir tuos charakterio bruožus išsaugojo visą gyvenimą.

Tačiau J.Kačinskas buvo tikras žemaitis – užsispyręs, kai norėdavo pasiekti užsibrėžtą tikslą, valingas, kai reikėdavo ilgai ir sunkiai dirbti. Kažin, ar kas kitas būtų pusbadžiu išgyvenęs metus Prahoje, kai visus tėvo atsiųstus pinigus tekdavo sunaudoti užmokesčiui už privačias pamokas. Kažin, ar kas kitas būtų galėjęs pėsčiomis be dejonių nužygiuoti kelis šimtus kilometrų, bėgant nuo raudonojo maro.

Bet J.Kačinskui nebuvo charakteringi aršaus kovotojo bruožai, nors niekada neleisdavo savęs žeminti. Jis, Prahos konservatorijos absolventas, nesutiko būti pajuokos objektu ir Kauno dramos teatro scenoje vaidinti juokdarį. Nepasidavė ir Radiofono orkestro provokacijoms, kai reikėjo dirigento poste Švietimo ministerijos įsakymu pakeisti Balį Dvarioną.

Nesistengdamas kitų nustumti į šalį, J.Kačinskas visada sugebėdavo išsaugoti orumą ir teisingumo pojūtį. Šis jausmas buvo ypač stiprus. Kai kurie Kauno muzikos mokyklos mokytojai ėmė J.Kačinską prašyti pasisakyti prieš S.Šimkų bei jo pedagoginius metodus, jis tai padaryti atsisakė. Bet kai pajuto Klaipėdoje, kad S.Šimkus dėl simfoninio orkestro aukoja svarbias pamokas, kartu su pažangiausiais mokiniais ėmė reikalauti savo, kaip konservatorijos mokinio, teisių.

J.Kačinskas niekada nepasiduodavo kitų įtakai, todėl kūryboje laikėsi savo principų, o gyvenime sugebėjo turėti tvirtą nuomonę – nebijojo pasisakyti prieš okupacinę Lietuvos valdžią vokiečių laikais, neprarado vilties išvysti nepriklausomą Tėvynę, kai kitiems sovietinis jungas atrodė amžinas.

Jis niekada nesivaikė materialinės naudos – visuomet gyveno labai kukliai, tačiau atjausdavo vargstančius ir ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Kai skurde mirė kompozitorius V.Bacevičius, J.Kačinskas vienas pirmųjų paaukojo nemažą pinigų sumą jo laidotuvėms. Kai tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, jis atsisakė piniginės premijos, palikęs ją Lietuvos kultūrinėms reikmėms.

J.Kačinsko 100-ųjų gimimo metinių proga vilniečiai parengė dvi koncertines programas – kamerinės-instrumentinės ir chorinės muzikos.

Pirmoji buvo pristatyta klaipėdiečiams spalio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje.

Klausytojai galėjo išgirsti Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) atliekamus jubiliato styginių kvartetus Nr. 3 ir Nr. 4. A.Šilalė, G.Jakaitis, A.Vasiliauskas su kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi ir pučiamųjų ansambliu (Andrius Žiūra, Justė Gelgotaitė, Giedrius Gelgotas, Andrius Puplauskis, Paulius Lukauskas) atliko ir žymųjį J.Kačinsko Nonetą, kuris prieš karą skambėjo daugelyje Europos šalių.

Klaipėdoje šis kūrinys, atliekamas lietuvių atlikėjų, skambėjo pirmą kartą.

Pianistas Daumantas Kirilauskas paskambino kelias ciklo „Atspindžiai“ dalis ir kartu su Vilniaus kvartetu bei fleitininku G.Gelgotu pagrojo „Kamerinę fantaziją“. Šis koncertas spalio 14-ąją buvo pakartotas Vilniaus nacionaliniame muziejuje.

Spalio 5-ąją choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė chorinės muzikos – dainų, giesmių, motetų – koncertą. Skambėjo Lietuvoje ir išeivijoje sukurti J.Kačinsko kūriniai, taip pat „Trumpa fantazija“ vargonams, kurią atliko Dainius Sverdiolas. Dauguma šių kūrinių bus įrašyti į kelias J.Kačinsko kūrybai skirtas kompaktines plokšteles ir papildys XX a. lietuvių muzikos lobyną.

Klaipėdiečiai J.Kačinsko kūrinių koncertą žada surengti lapkričio pabaigoje.

Devintieji „Tinklai” – su britiška „razina”

Paskutinę rugsėjo savaitę Klaipėdos laivų remonto įmonės didžiajame jachtų elinge šurmuliavo devintasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. 23-ose filmų programose jie siūlė pamatyti beveik 200 trumpametražių filmų, tarp jų – ne vieną „Oskaro“, „Cezario“, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatą. „Tinklai“ pateikė plačią mažųjų formų kino panoramą – uostamiestyje buvo rodomi 15 šalių naujausi ir geriausi filmai.

Šiemet „Tinklai” iš senojo tabako fabriko persikėlė į didįjį jachtų elingą. Ką gi, Klaipėda, nepaisant pamėgtų erdvių praradimų, vis išsikapsto ir lyg iš bedugnės kišenės sugeba pasiūlyti alternatyviam kino menui vis geresnes erdves. Nors jau atrodė, kad taškas, kino nebėra, į visokias „kokakolas” mažųjų kino formų mylėtojų, ko gero, net primokėdamas nepriviliosi, o apie tokius tuščius sandėlius kaip tabako fabriko irgi niekas daugiau nežinojo.

Tačiau jachtų elingas, pasirodo, stovi tuščias iki pat šaltesnių orų, tad puiki jachtų ir gero meno simbiozė tiesiog lipte sulipo.

Per pertraukas „Tinklų” žiūrovai galėjo mėgautis romantišku vaizdu į jachtų uostelį, piliavietę, o ir kavinių, tinkamų prastumti laiką per pertraukas, yra visai netoliese. Beje, šiemet ne vienas „Tinklų” lankytojas pasidžiaugė, kad kino seansai buvo mokami. Mat kainos nesikandžiojo (studentams – 3 litai, kitiems – 6 litai), ir taip pavyko atsikratyti kino mėgėjais apsimetusių ir viešos erdvės nemokančių gerbti gurkšnotojų.

Tad kino šventė įvyko be jokių trikdžių.

Asmeniškai man laiko stoka vertė išgyventi gana aštrią dilemą ir labai taupiai rinktis programas, kurias žiūrėti. Dėl vienos programos abejonių nebuvo. Tai Adolfo Meko retrospektyva. Joną Meką žino visi, tačiau, kad jis turi brolį, kurio filmai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose, ne tik man, matyt, buvo naujiena. Ir, be abejo, jo puiki juosta „Aleliuja kalnai”. Šis filmas kažkaip kitaip perpaišė „Fluxus” kilmės teoriją. Tad juostą taip ir galima vertinti – „Tikras saldainiukas” fluksofilams. Beje, filmą pristatė pats A.Mekas. Pasirodo broliai Jonas ir Adolfas vienas kitam stipriai padėdavo kūryboje, ir menininkų kalibras tas pats.

Beje, žiūrint juostą kilo provokatyvi mintis – jeigu klaipėdietis poetas, rašytojas Mindaugas Valiukas kurtų filmus, jie būtų būtent tokio stiliaus. O gal kada sulauksim?..

Na, o kadangi laikas spaudė ir išsamiai negalėjau pažiūrėti visų programų, teko šauti kone aklai. Šoviau į britus ir airius. Pirmiausia todėl, kad nepamenu, kada airių kino programą esu matęs, o britai, jei ir buvo rodyti, tai gana seniai.

Pavadinimai, kaip „Britų jumoras”, suponavo gana lengvos programos lūkesčius. Tačiau šįkart britai pranoko visus lūkesčius, juodo jumoro prieskoniai buvo tokie ryškūs ir kvapnūs, kad atsirado net pyktelėjusių žiūrovų, kad nebuvo „S” raidės prie programos. Bet, matyt, jumoro žymėjimas dar nėra reglamentuotas tokiomis raidėmis, tai ir nebuvo. Bet tikrai, poslinkis į „juodąją pusę”, ko gero, Britanijoje vyksta intensyviai. Pažiūrėjęs britų programą ne vienas žiūrovas, matyt, pagalvojo, kad jo nuostatos ir visos žinios apie anglų jumorą nebeatitinka laiko dvasios.

Prancūziškas egzistencializmas per anglosaksišką prizmę – taip pavadinčiau britų programą, nė iš tolo nepriminė skaidrios, spalvotos ir lengvos skandinaviškos kino kalbos. Tikrai puiki, moderni ir gerai parengta programa. Beje, ir airių.

Išvados tokios, kad didelį dėmesį kinui, taip pat ir mažosioms kino formoms, rodo skandinavai, britai, vokiečiai ir lenkai, o kitose šalyse ši taupi meninė raiška gyvuoja tik pačių menininkų entuziazmo dėka. Šių šalių filmai nebūtinai yra itin mažo biudžeto ar studentiškų diplomų kūriniai. Beje, Lenkijoje mažosios kino formos, socialinė dokumentika yra taip mėgstamos, kad išsikovojo gana geras vietas TV programose. Ir, panašu, jiems šiai meno rūšiai pinigų nebereikia ieškoti už jūrų marių. Tad rinkdamasis šių šalių programas niekada ir neprašauni.

Rusų mažosios kino formos dažnai sublizga šedevrais, nors tikiu, kad egzistuoja tikrai ne rojaus sąlygomis, tačiau šiemet jų nepavyko pasikviesti. Norintys galėjo mėgautis uždarymo programoje parodytu ir žiūrovų simpatijas užkariavusiu senu „Tinklų” šedevru – rusų filmu „Transformeris”.

Baigiu nugirstu žiūrovų pokalbiu: „Jeigu dar pavyktų pakviesti daugiau kino iš Azijos šalių, tokių kaip Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, tai šį festivalį apskritai būtų galima laikyti metų įvykiu – avangardinio meno citadele Klaipėdoje”

Po dvyliktosios dienos

Isroildžonas Baroti’s, žinomas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje keramikas bei parodų kuratorius, šį rudenį „sulaukė“ jubiliejaus ir, kaip įprasta dailininkams, pažymėjo jį paroda, pavadinta „12 diena“. Kai paklausiau per parodos pristatymą, kodėl toks parodos pavadinimas, keramikas taip „barotiškai“ prisimerkė ir pašmaikštavo: „Kad kas nors paklaustų. Matai, ir tu paklausei…“

Jei jau paroda jubiliejinė, tai tenka priminti, kad I.Baroti’s gimė 1957-aisiais spalio 10-ąją Tadžikijos Respublikoje, Nau mieste. 1974-1978 metais mokėsi keramikos Dušanbės meno technikume, o 1979-aisiais atvyko ją studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), studijas baigė 1984-aisiais.

Nuo 1985-ųjų prasidėjo aktyvi dailininko kūrybinė ir parodinė veikla, besitęsianti iki mūsų dienų – jo kūriniai buvo eksponuojami parodose ne tik gimtojoje Tadžikijoje ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių: Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje.

1990-aisiais I.Baroti’s tapo Lietuvos dailininkų sąjungos, o 1997-aisiais – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos nariu.

Su Lietuva susiejęs tolesnį gyvenimą, I.Baroti’s apsistojo Klaipėdoje – čia subrendo jo kūryba, išsiskleidė ne visai įprasta dailininko profesijos atstovui sumanaus pa-rodų organizatoriaus, kuratoriaus veikla. 1992-aisiais I.Baroti’s įkūrė pirmąją mieste ir vieną pirmųjų Lietuvoje privačią dailės galeriją.

Šiandien Baroti galerija garsi visoje šalyje ir užsienyje. Joje ne tik vyksta originalios ir aktualios dailės parodos, bet ir įgyvendinami tarptautiniai meniniai projektai. Svarbiausia – tai vieta, kurioje vienodai sutinkamas ir potencialus pirkėjas, ir tiesiog daile besidomintis lankytojas.

Dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimosi tarpsnis – XX a. devintasis dešimtmetis sutapo su svarbiu lietuvių keramikos raidai laikotarpiu. Tuo metu vyko šios taikomosios dailės srities atsinaujinimo procesai, ryškėjo nauja konceptualiosios (arba parodinės) keramikos kryptis.

Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas.

Šiame kontekste dailininko iš Rytų atsinešta keramikos tradicija buvo labai aktuali ir galėjo būti produktyviai plėtojama.

Jau pirmuosiuose keramiko darbuose dėmesį atkreipė savita, simetriška, monumentali kompozicijų iš akmens masės ar šamoto forma, polinkis dekoravimui dažniau naudoti oksidus nei glazūras.

Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, dekoro pobūdis, natūralių, žemės ir gamtos tonų spalvinė gama, raiškus siluetas, masės stabilumas atliepė bendrąsias lietuviškos moderniosios keramikos tendencijas.

Kartu šio dailininko kūriniuose slypėjo nepakartojama Šumero zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių dvasia, monumentalių mečečių apybraižos, rūsčios ir egzotiškos archaikos požymiai, įvairių amžių ir kraštų civilizacijų atgarsiai.

Skirtingų kultūrinių ištakų inversijos, iš jų atsirandančios prasmės, originalūs plastiniai sprendiniai lėmė keramiko kūrybos savitumą, originalų braižą, nesvarbu, ar tai būtų funkcionalios vazos, ar 2006-aisiais Klaipėdos Frydricho Vilhelmo pasažą papuošusios dekoratyvinės kompozicijos „Laivai“.

Nors I.Baroti kūryba per kelis meninės veiklos dešimtmečius keitėsi, tačiau kardinalieji stilistiniai požymiai išliko.

Dešimtajame dešimtmetyje jo keramikoje greta architektūrinių formų daugėjo antropomorfinių ir zoomorfinių motyvų. Įvairius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai; kilo monumentalios moterų, vyrų galvos; valdovų duetai bylojo apie pasaulio dualizmą. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesnis, lyg rytietiško šokio judesyje, minkštesnių apybraižų siluetas.

Tokio pobūdžio kūrinių ir galėjome tikėtis, eidami į jubiliejinę parodą. Tačiau joje pristatomi kūriniai nustebino savo kitoniškumu, dar kartą patvirtindami, kad šiam menininkui būdinga išties nerami kūrybinė dvasia, o pasiektas stiliaus stabilumas tapo geru pamatu dabar vykstantiems kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams.

Kaip buvo pasakyta per parodos pristatymą, autorius labai rimtai jai ruošėsi, paskyrė darbams jubiliejinius metus, tad visi kūriniai, išskyrus 2006-aisiais parodoje eksponuotą „12 dieną“ (garsiosios vapsvos), sukurti šiais metais. Greta „atpažįstamos“ plastikos kūrinių (pvz. „Laukimas“), kiti atrodo labai naujai.

Pirmiausia dėmesį patraukia neįprasti spalviniai sprendimai, ryškių spalvų glazūros. Naujausiose kompozicijose beveik nebeliko įprasto vertikalaus centrinio motyvo ir simetrijos. Vietoj to objektai grupuojami plokštumoje, dažnai asimetriškai, kuriant apgaulingą „tikroviškumo“ („Topoliai“, „Oazė“, „Spageti su pipirais“ „Juodas obuolys“), magiškos realybės įspūdį.

Žiūrovui tarsi duodama užuomina, kurią toliau plėtoti tenka jam pačiam, priklausomai nuo to, kokias asmenines asociacijas sukelia vienas ar kitas motyvas.

Paroda apibendrina tai, kas jau padaryta, ir pateikia galimą būsimųjų darbų kryptį. Ar ji bus tokia, parodys laikas.

O šiandien parodoje eksponuojami darbai patvirtina, kad pirmojo jubiliejaus slenkstį I.Baroti’s peržengė sukaupęs didžiulę amato įvaldymo patirtį, originalių idėjų ir temų ratą, įtvirtinęs savąją kūrybą šiuolaikinėje lietuvių keramikoje.

Sprendžiant pagal naujausius darbus, tai menininkas, nuolat ieškantis naujų raiškos galimybių, per daugiaprasmius meninius įvaizdžius emocionaliai atskleidžiantis žmogaus egzistencijos prasmes.

Atminties voratinkliai

Kompozitorius, eseistas, performansistas, videomenininkas, muzikos festivalių rengėjas, pirmojo lietuviško šiuolaikinės muzikos vadovėlio ir radijo programų autorius – visa tai apie vieną žmogų – Šarūną Naką, jau trečią rudenį paeiliui Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatantį savo videoinstaliacijas.

Visų pirma, patekę į instaliacijos „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ erdvę, susiduriame su dominuojančiu erdviniu sprendimu. Septynių dalių instaliacija išsiplečia salės erdvėje ir persikelia į priešais esančią patalpą. Jei praėjusių metų rudenį demonstruotą Š.Nako instaliaciją „Aporija” žiūrovas galėjo stebėti iš vieno taško, aprėpdamas visus tris vaizdo kanalus, šįkart autorius jį priverčia klaidžioti ir pačiam pasirinkti stebimų atvaizdų seką.

Skirtingi transliuojamų vaizdų masteliai, vizualinė instaliacijos ritmika uzurpuoja patalpą, neutralizuodami visas įprastinio judėjimo trajektorijas. Stebėtojas fiziškai negali vienu metu priimti pateikiamo informacijos srauto, todėl susikuria individualų instaliacijos „perskaitymo“ būdą. Ekranuose besisukantys skirtingos trukmės videofilmai praktiškai nepalieka galimybės antrą kartą išvysti tos pačios vaizdinių jungties. Žiūrovas patenka į meistriškai sukonstruotas pinkles, kuriose yra priverstas kaskart iš naujo įminti kelioliką viena po kitos sekančias užuominas.

„Evangelija pagal kalvį Ignotą“ sukurta pasiremiant asmenine ir kolektyvine atmintimi. Instaliacijoje apstu individualios autoriaus patirties ir archyvinių oficialios kultūros kronikos atplaišų. Koliažo principu perduodama informacija konkuruoja tarpusavyje, šalia autoriaus užfiksuotų praėjusio dešimtmečio liekanų demonstruojamas pompastiškas filmas apie lietuviškas dainų šventes. Žiūrovas, vedamas kultūrinių citatų, keliauja painiais atminties labirintais, o tai, kas atrodė negrįžtamai ištrinta iš visų pasąmonės užkaborių, netikėtai išsiskleidžia nauju rakursu.

Kūriniui pasirinkęs ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir visos bendruomenės patirtis, autorius automatiškai pateikia kiekvienam suvokėjui individualų ir autentišką pranešimą. Būtent kolektyvinė atmintis ir kultūros citatos sąlygoja daugiaplanę kūrinio suvokimo galimybę ir tai, kad kiekvienas parodos lankytojas gali atrasti sau pažįstamus atributus.

Naudodamas archyvinius dokumentikos kadrus, Š.Nakas lyg ir siekia savo instaliaciją padaryti prieinamą ir suvokiamą kiekvienam. Tačiau nesustojančioje atvaizdų karuselėje lėtus monumentalius kadrus keičia fragmentiškos ir asmeniškos pastabos, oficialios kultūros kronikos pompastiką pertraukia ironiški štrichai. Priklausomai nuo parodos suvokėjo požiūrio į vienus ar kitus praeities reiškinius jis gali visiškai skirtingai suvokti ir interpretuoti instaliaciją. Instaliacija „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ – tai tarsi pasaka be galo, atkartojanti jau įgytą patirtį, bet vėl iškelianti naujus klausimus ar siūlanti naujas išvadas.

Dar viena neabejotinai svarbi instaliacijos dalis – garsas, lydintis vizualią medžiagą. Šioje instaliacijoje Š.Nakas naudoja simfoninį kūrinį „Nuoga”. Išgryninto skambesio opusas koliažiniam vizualiniam sprendimui suteikia tariamo sakralumo ir išduoda ne tik analitinę, bet ir švelniai ironišką autoriaus poziciją.

„Keistos tiesos“: tarp pranešimo ir suvokimo

Spalį Klaipėdos dailės parodų rūmai lankytojams siūlo susipažinti su jauno šiuolaikinio menininko tiesomis. Mėnesį čia demonstruojama Vilniaus dailės akademijos absolvento Tomo Čiučelio instaliacija „Keistos tiesos.”

T.Čiučelis, savo kūrybos pagrindu pasirinkęs tekstualumo studijas šiuolaikinėje visuomenėje, Klaipėdoje pristato tris kūrinius. Lankytojus parodų rūmų salėje pasitinka ne estetiškai, vizualiai turtingi ir iš pirmo žvilgsnio nenuspėjami pranešimai, o priešingai – lakoniškos ir visiems regėtos teksto konstrukcijos.

Pamatę užrašytą informaciją visų pirma tikimės perskaityti vienokią ar kitokią mintį, nuorodą ar deklaraciją. T.Čiučelis nesiekia suformuluoti vienareikšmės tezės, jis renkasi metaforiško pasakojimo strategiją, kurioje suvokėjas neretai tampa svarbesnis už pranešėją.

Ekranuose ir projekcijose besikeičiantys tekstai neveda linijinio pasakojimo keliu. Čia sunkiai aptiksime pradžią ir pabaigą, keleto žodžių junginys keičiasi beveik atsitiktinumo principu, sunku nuspėti, kuri trumpos sentencijos dalis netrukus pasikeis nauju žodžiu, taip pakeisdama visos teksto konstrukcijos reikšmę.

Autorius žiūrovui palieka teisę spręsti, kurią mintį pasirinkti atskaitos tašku ar kurį teiginį laikyti esmingiausiu. Instaliacijoje žodis tampa ne neginčytinu žinių šaltiniu, o priemone naujoms interpretacijoms ir prielaidoms skleistis.

Dar daugiau. Konstruodamas vizualinę instaliacijos dalį, autorius pasirinko anonimišką naujųjų medijų erdvę. O pranešėju tapęs kompiuteris neutralizavo emocionalų pranešimo turinį. Juk tą patį žodį galime ištarti keliolika skirtingų intonacijų, taip perteikdami nerimą ar džiaugsmą, apgailestavimą ar pasitenkinimą, pyktį ar nuolankumą. „Keistose tiesose” informacija pateikiama be jokios emocionalios įkrovos, o pasirinkta šrifto garnitūra neišduoda jokių autoriaus intencijų. Greičiau tai anonimiškų ir iki tobulybės išgrynintų ženklų sankaupa. Taigi tamsioje parodų rūmų salėje tekstų eilutėmis klaidžiojantis žiūrovas yra vienintelis informacijos suvokėjas, įprasmintojas ir vertintojas.

Pats autorius pripažįsta, kad jo kūriniams itin svarbi konteksto reikšmė. Teiginių prasmė kinta priklausomai nuo to, kokioje erdvėje jie eksponuojami. Bendrais bruožais T.Čiučelis suvokėjams pasiūlo socialumo, meno ir politikos problemų ratą. O Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse eksponuota instaliacija, ko gero, labiausiai išryškino santykio tarp meninės praktikos ir vizualumo problemą. Nors uostamiesčio parodinėse erdvėse vis dažniau pasitaiko ir konceptualiai orientuotų kūrinių, vis dėlto dominuojančią poziciją užima vizualiai efektingi, bet neretai intelektualiai skurdūs kūriniai.

„Keistos tiesos” siūlo ne mėgautis regėjimo malonumais, o aktyviai dalyvauti paties kūrinio suvokimo ir interpretavimo procese. Instaliacija, eksponuojama Dailės parodų rūmuose, nebyliai ir netiesiogiai sąveikauja su kitais čia anksčiau, vėliau ar tuo pačiu metu eksponuojamais kūriniais ir persmelkta vietinio konteksto sąlygoja vaizduojamojo meno permąstymo galimybę.

Vizualioji kultūra šiandien pradeda remtis šabloniškomis konstrukcijomis. Tai daro įtaką ir meninei praktikai. Kūriniais perduodama informacija dažnai jau žinoma iš anksto ir nestimuliuoja jokių problemų iškėlimo ar svarstymo. „Keistose tiesose” susipynęs keliapakopis sociokultūrinis turinys sukuria prielaidų tinklą, leidžiantį aktualizuoti meno dematerializavimo problematiką.

Kas svarbiau šiandieniame mene – vizualus kūrinio įgyvendinimas ar talpi idėja? Menininko pozicija – ne kurti dar vieną vizualumu pagrįstą kūrinį, o ekspozicinėje erdvėje pateikti tekstualų ir nuo suvokėjo priklausantį darbą – rodo autoriaus siekį sukelti bent minties judesį.

Ir, ko gero, įdomiausia ir paveikiausia instaliacijos „Keistos tiesos” dalis egzistuoja tarp pranešimo ir suvokimo, kai stimuliuojamas mąstymas, bet neprieinama iki angažuotos vienareikšmės tiesos.

Kaupia idėjas K.Donelaičio jubiliejui

Poeto Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejaus paminėjimui valstybiniu lygiu 2014 metais pradėta ruoštis jau šiemet. Klaipėdos krašte spalio 5-6 dienomis lankėsi Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos (pirmininkas Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas) sprendimu šiemet kovo mėnesį sudarytos K.Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai.

Su klaipėdiečiais ir šilutiškiais susitiko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. dr. Domas Kaunas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros katedros vedėja doc. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė.

Anot jos, grupės vizito tikslas buvo supažindinti Klaipėdos krašto mokslo ir kultūros visuomenę su rengiama K.Donelaičio jubiliejine programa, diskutuoti ir išklausyti naujus pasiūlymus. „Esminis programos rengimo kriterijus yra numatomų renginių ir darbų nacionalinė svarba, jų išliekamoji vertė visos valstybės mastu”, – pabrėžė dr. S.Pocytė.

Grupės užduotis – per vienerius metus parengti ir pateikti tvirtinimui valstybinės programos projektą ir jos įgyvendinimo sąmatos projektą.

Jau parengtuose pradinėse programos metmenyse išskirtos kelios dalys. Viena iš jų – moksliniai darbai: K.Donelaičio kūrybos tyrinėjimas ir mokslinės publikacijos, mokslinės konferencijos literatūrologine ir kalbine, istorine, teologine, muzikine, kalbotyrine tematika, taip pat mokslinės ekspedicijos, fiksuojančios krašto konfesinį paveldą. Svarbi dalis – K.Donelaičio atminimo įamžinimas mene. Dailės sekcijoje vienas iš numatytų darbų – parengti ir išleisti meno albumą „Kristijonas Donelaitis ikonografijoje“, skulptūros srityje planuojam 2008-2014 m. rengti teminius tarptautinius bronzos liejimo simpoziumus „Skulptoriai skaito Donelaitį“. Jų metu būtų subrandintos paminklo bei paminklinių ženklų kūrybinės vizijos su K.Donelaičio vardu susijusioms vietoms pažymėti. Teatro ir folkloro srityje pasiūlyta atkurti 20 autentiškų XVIII a. kostiumų pagal „Metų“ personažus. Be to, ketinama sukurti scenarijų meniniam filmui apie K.Donelaitį ir Mažąją Lietuvą, rengti parodas, edukacines programas, kuriose būtų populiarinamas ne tik K.Donelaitis ir XVIII a. Mažosios Lietuvos epocha, bet ir kiti XVI-XX a. krašto kultūros veikėjai. Siekiant šiuolaikinėje visuomenėje aktualinti poeto kūrybinį palikimą, jubiliejiniais metais Lietuvoje ir užsienyje planuojama rengti visuotinius K.Donelaičio „Metų“ skaitymus. Be kita ko, bus teikiamas pasiūlymas UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo K.Donelaičio metais.

Nors K.Donelaičio jubiliejų švęsime tik po septynerių metų, jubiliejinė programa ruošiama jau šiemet. „Dauguma darbų reikalauja ilgo ir nuoseklaus įdirbio, planuojame, kad pirmieji Donelaičiui skirti renginiai galėtų startuoti jau po poros metų, o jubiliejiniai metai taptų finaline donelaitikos darbų užbaiga”, – sakė „Klaipėdai” dr. S.Pocytė.

Pirmasis susitikimas su Klaipėdos universiteto mokslinės bendruomenės nariais, Klaipėdos apskrities, uostamiesčio savivaldybės, kultūros įstaigų ir visuomeninių organizacijų atstovais įvyko Klaipėdos universitete. Susirinkusieji, išklausę svečių pasisakymų, pateikė įdomių naujų siūlymų: užsakyti sukurti muzikinį kūrinį pagal K.Donelaičio „Metus“; surengti XVIII a. epochos muzikos, įtraukiant ir protestantiškas giesmes, koncertus; suorganizuoti šalies moksleivių teatrų festivalį, kuriame būtų pristatomi „Metų“ siužetai.

Susitikimuose Šilutėje, F.Bajoraičio bibliotekoje, ir Pagėgiuose, M. Jankaus muziejuje Bitėnuose, kultūros, švietimo, administracijos darbuotojai išsakė įdomių minčių dėl programos papildymo. Kadangi K.Donelaitis pirmiausia buvo Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, o protestantiškos aplinkos kasdienybė, tradicijos daugumai šiandieninės visuomenės yra nežinomi, neretai ir svetimais traktuojami dalykai, dėmesio turėtų sulaukti siūlymas vienoje iš krašto bažnyčių atkurti autentišką XVIII a. evangelikų liuteronų kunigo aplinką su jį supusiomis kasdienybės ir bažnytinės aplinkos detalėmis.

Skatinant visas šalies savivaldybes įsitraukti į K.Donelaičio jubiliejaus minėjimą, pasiūlyta paskelbti konkursą savivaldybėms. Jo metu būtų išrinkta turiningiausią ir įdomiausią K.Donelaičiui skirtų renginių programą parengusi ir įvykdžiusi Lietuvos savivaldybė. Konkurso rezultatai būtų paskelbti, aktyviausios savivaldybės premijuotos jubiliejiniais 2014 metais.

K.Donelaičio valstybinės programos rengimo darbo grupės nariai tikisi, kad informacijos apie kuriamą programą sklaida padės surinkti kuo daugiau idėjų, į ją įsitrauks didžiulis būrys K.Donelaičiui ir visai Mažajai Lietuvai, jos kultūriniam ir istoriniam palikimui neabejingų entuziastų. Pasiūlymai ir rekomendacijos laukiami iki gruodžio 1-osios grupės pirmininko prof. D.Kauno el. p. adresu: domas.kaunas@kf.vu.lt

Langas

KELIONĖS. Klaipėdos universiteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė liepą lankėsi Ciuriche (Šveicarija), kur kartu su kitais penkiais Lietuvos muzikologais dalyvavo Tarptautinės muzikologų draugijos kongrese. Pagrindinė Ciuricho kongreso tema „Perėjimai“ („Passagen“, arba „Transition“) į Šveicariją priviliojo 829 dalyvius – muzikologus ir muzikos bibliotekų atstovus – iš viso pasaulio. Lietuvos atstovų delegacija buvo bene gausiausia. Spalį D.Petrauskaitė kartu su Klaipėdos universiteto Fortepijono katedros vedėja doc. Jūrate Karosaite viešėjo Austrijoje. Anot jų, kelionės tikslas buvo dvejopas: skaityti paskaitas Eisenstadto J.Haydno konservatorijoje pagal „Erasmus“ dėstytojų mainų programą ir informuoti J.Haydno konservatorijos vadovybę apie Klaipėdos universitete rengiamą kamerinės muzikos festivalį „Mustufe“, kuriame J.Haydno konservatorijos penki studentai ir vienas pedagogas dalyvaus kaip nauji tarptautinio intensyvių studijų projekto partneriai. Vienos klasikų tėvynėje D.Petrauskaitė skaitė paskaitas tema „Lietuviški motyvai užsienio kompozitorių gyvenime ir kūryboje“, o J.Karosaitė austrus supažindino su lietuvių kompozitorių kūriniais fortepijonui.

PLOKŠTELĖ. Švedų instrumentinis trio „The Tribukait/Pettersson/Berg Trio”, 2004 metais lankęsis Klaipėdos naujosios muzikos festivalyje „Marių klavyrai”, prieš mėnesį išleido savo kompaktinę plokštelę „Sounds of Transparence” („Permatomi garsai”). Plokštelėje įrašyti devynių įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių kompozitorių kūriniai. Tarp jų – klaipėdiečio Remigijaus Šileikos Trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijonui. Plokštelę išleido solidi švedų leidybinė firma „Musica Rediviva”, įstegta 1979-aisiais. Plokštelės buklete anglų ir japonų kalbomis išspausdintos autorių kūrybinės biografijos, jų kūrinių anotacijos, pristatomi atlikėjai.

GRAFIKA. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Všį „Now art Now Future” 2-osios bienalės „Now Art Now Future” renginių seriją pratęsė Estijoje. Spalio 8-20 dienomis Taline, galerijoje „Draakon” pristatytas projektas “For export only”, skirtas 5-ajai tarptautinei grafikos konferencijai „Impact” ir jos temai „Laiko sluoksniai”. Šiuolaikinės grafikos tendencijas nagrinėjanti konferencija šiemet susijungė su XIV Talino grafikos trienale. Konferencija – tarptautinis forumas, skirtas grafikams, parodų kuratoriams, kritikams, grafikos reikmenų ir spaudos medžiagų gamintojams. Tokie forumai vyksta kas antri metai. Pirmasis įvyko1999-aisiais Bristolyje (Didžioji Britanija), 2001-aisiais „Impactą” suomiai pasitiko Helsinkyje, 2003-aisiais trečiasis „Impactas” vyko Keiptaune (PAR), o paskutinysis – 2005-aisiais Berlyne (Vokietija) ir Poznanėje (Lenkija). Konferencijos ir trienalės metu Taline vyko parodos, menininkų portfolio pristatymai, meistriškumo pamokos, paskaitos, naujausių spaudos technologijų demonstravimas. Vien pagrindinėje trienalės parodoje dalyvavo 102 menininkai iš viso pasaulio. Lydinčios parodos supo tiek trienalę, tiek „Impactą”. Jis šiemet buvo itin platus: per 30 parodų, 36 šalys, daugiau nei 300 dalyvių. Lietuvai „Impacte” atstovavo „Now Art Now Future” projektų ir bienalės dalyviai Saulius Vaitiekūnas, Egidijus Rudinskas, Evaldas Mikalauskis, Ričardas Rickevičius, klaipėdietis Anatolijus Klemencovas ir kuratoriai Jūratė Rekevičiūtė bei Ignas Kazakevičius, taip pat pristatę savas meninio „eksporto” versijas.

FOTOMEDŽIOKLĖ. Lietuvos spaudos fotografų klubo nariams surengtame konkurse „Fotomedžioklė Labanore“ laurus nuskynė pajūrio fotografai. Iš fotografijos kritikų ir fotomeninkų suburta komisija atrinko geriausius darbus parodai ir išrinko aštuonias geriausias fotografijas, kurių autoriai apdovanoti piniginiais prizais. Pirmąją vietą laimėjo klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis, antrąsias – tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas ir klaipėdietis Sergejus Solianskis, trečiąsias – E.Kavaliauskas ir Vytautas Jusys iš Ventės. Kadangi fotokonkurso tematika nebuvo ribojama, todėl keliuose šimtuose nuotraukų įamžintti įvairūs Labanoro girios vaizdai – medžiai, paukščiai, vabalai, žvėrys, akmenys ir kita, ką konkurso dalyviai „sumedžiojo“ vieną šios vasaros savaitgalį praleidę girioje. Spalio 10-ąją Vilniuje vykusiame aukcione geriausios nuotraukos parduotos, o gautos lėšos paaukotos Labanoro regioniniam parkui. Fotokonkursą, kurio prizinis fonas – per 14 tūkst. litų, inicijavo bendrovė „Anykščių vynas“. Lietuvos fotografų darbuose įamžintais Labanoro girios vaizdais buvo galima pasigrožėti mados ir stiliaus namuose „Europa“ Vilniuje. Dar šį rudenį paroda bus eksponuojama ir Labanoro regioninio parko lankytojų centre.

„Permainų muzika“ – žingsnis pirmyn

Spalio 24-ąją nuskambėjo paskutinis Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ koncertas. Kuo šiais metais ypatingas šiuolaikinę muziką propaguojantis renginys, ši, jau trečioji, naujausių muzikinių minčių invazija? Keliais žodžiais – apie tai.

Klaipėdoje labai trūksta intelektualios elektroninės muzikos, multimedijinių projektų. Stygių kiekvienais metais iš dalies kompensuoja „Permainų muzikos“ festivalio renginiai. Šiemet tai buvo Vytauto V.Jurgučio multimedijinis šokio projektas „Time Line“, Vladimiro Tarasavo vaizdo ir garso instaliacija „Pirmoji upė“ ir japonų kūrėjo Ryoji Ikeda’os kūrybos apžvalga (ją festivalio videoklube pristatė V.V.Jurgutis).

R.Ikeda pasirinktas neatsitiktinai – šiuo metu jis yra vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių elektroninės muzikos guru, jo projektai su didžiausiu pasisekimu rodomi visame pasaulyje (koncertų geografija – įspūdinga). Smalsumą skatina ir mįslingas, uždaras šio menininko charakteris. Kūrybinė virtuvė slepiama, įrašų gauti beveik neįmanoma, pasirodymų metu negalima fotografuoti ar filmuoti (kelis nedidelius fragmentus vis dėlto užtikau www.youtube.com svetainėje), vaikščioti po salę ar išeiti ir pan.

Vakare buvo pademonstruoti du R.Ikeda’os kūrybos pavyzdžiai, Lietuvoje likę po 2005-ųjų metų „Gaidos“ festivalio: filmas-koncertas „C4I“ ir „Formula“ (žvilgsnis į pasaulį per skaičių prizmę – materijos inspiracija yra DATA). Stebino nepaprastai preciziškas japonų kompiuterininkų darbas, didžiulė vaizdo ir garso sinchronizacija (šie projektai daryti keliais šimtais kompiuterių.) Kurdamas naujas garsines erdves R.Ikeda panaudoja įvairiausias skaitmenines technologijas, sinusoidinius tonus, baltąjį triukšmą, nano – makrokosminius garsus.

Nepatogiai aukšti ar žemi dažniai, minimalistinis pastovumas, ilgai trunkanti (budistinė) tyla, netikėtai pertraukta aštraus, net fiziškai juntamo garso – toks šio vakaro prisiminimas. Čia nėra pasakojimo, taip būdingo Europos multimedijinių projektų autoriams, nėra amerikietiško „nusileidimo“ iki publikos lygio, tik išgryninta mintis – eilėraščio posmu, citata, vaizdu; tik formos, linijos ir pluoštai, dažniausiai abstraktūs garsai ir ritmai.

R.Ikeda’os projektai nepaprastai efektingi ir paveikūs, stiprų įspūdį palieka ir tai, kad publika būna apgaubta ne tik garsinės, bet ir vaizdinės erdvės. Mums, deja, teko „laižyti cukrų per stiklą“.

Spalio 10-osios susitikimas su vienu svarbiausių šiandienos lietuvių kompozitoriumi Osvaldu Balakausku praėjo santūriai, be didesnių intrigų. Vakaro vedėja Loreta Narvilaitė klaipėdiečius supažindino su svarbiausiais ir įdomiausiais šio muziko biografijos ir kūrybos faktais, buvo pademonstruoti keli videoįrašai.

„Veiksmą“ kiek pagyvino emocionalesnis ir atviresnis Petro Geniušo dalyvavimas. Gaila, kad prastai girdėjome paties O.Balakausko kalbą.

Koncertas, skirtas Jeronimo Kačinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, nuskambėjo spalio 3-iąją. Kompozitorius buvo laikomas vienu moderniausių ir pažangiausių, rašė ketvirtatonių ir ateminę muziką, jo dėka Lietuva 1936-aisiais tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) nare. Nežinia, kaip būtų pasisukęs J.Kačinsko likimas, jei ne priverstinė emigracija 1944-aisiais – atsisakęs sukurti Staliną liaupsinančią kantatą, jis pateko į nemalonę.

Išgirdome rečiau koncertuose atliekamus instrumentinius opusus: styginių kvartetus Nr.3 ir Nr.4, kamerinę fantaziją (sekstetą) fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui, „Atspindžius“ fortepijonui, Nonetą styginiams ir pučiamiesiems, – anot vakaro vedėjos muzikologės Danutės Petrauskaitės, harmoningą ir pasvertą muziką.

Stipriai ir įtikinamai suskambo Nonetas (Artūras Šilalė – smuikas, Girdutis Jakaitis – altas, Augustinas Vasiliauskas – violončelė, Arnoldas Gurinavičius – kontrabosas, Giedrius Gelgotas – fleita, Justė Gelgotaitė – obojus, Andrius Žiūra – klarnetas, Andrius Puplauskis – fagotas, Paulius Lukauskas – valtorna). Tai turbūt yra pats žymiausias ir labiausiai intriguojantis kompozitoriaus kūrinys. Juo Lietuva pirmą kartą buvo prezentuojama ir labai gerai įvertinta 1938-aisiais metais ISCM kongrese (kartu su B.Bartoko kūriniu). Šios kompozicijos vos nepraradome – partitūrą, prarastą Antrojo pasaulinio karo metais, pavyko atstatyti tik pagal atskirų instrumentų partijas, rastas Prahos archyvuose.

Keturių dalių ciklas fortepijonui „Atspindžiai“ (pirmoji ir trečioji dalys), atliktos pianisto Daumanto Kirilausko, pasižymėjo improvizaciniu laisvumu ir žaismingumu, subtiliu impresionistiniu spalvingumu. Kiek sudėtingesne, komplikuota šiuolaikinės muzikos kalba suskambo kamerinė fantazija.

Bet labiausiai šiame koncerte imponavo Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė – I smuikas, A.Šilalė – II smuikas, G.Jakaitis – altas, A.Vasiliauskas – violončelė) profesionalumas ir nepaprastas tikslumas, trečiojo J.Kačinsko kvarteto dainingas atonalumas, ekspresyvi ir skausminga ketvirtojo kvarteto išraiška, paslėptos gilios mintys. Šio autoriaus palikimas Lietuvai, manyčiau, dar yra terra incognita, laukianti savo įvertinimo.

Šių metų „Permainų muzikos“ ašis – amerikiečių kompozitorius, filosofas ir rašytojas Johnas Cage’as. Net du festivalio vakarai buvo paskirti jo kūrybai (videoklubas ir koncertas), o „Harmonijos“ iš „Apartment House 1776“ tapo savotiška idee fixe Maiko Svoboda’os (trombonas) ir Stefano Hussongo (akordeonas) koncerte. Toks dėmesys nėra keistas žinant, kad festivalio vardą inspiravo J.Cage’o to paties pavadinimo opusas.

„Apartment House 1776“ kūriniu kompozitorius, atrodo, norėjo visiems įrodyti, kad jo mokytojo A.Schoenbergo priekaištai dėl prasto harmonijos žinojimo yra niekis, jis gali sukurti savo „Harmonijas“. Subtilus žaidimas sąskambiais, pauzėmis ir akcentais, tarsi iš niekur atklystančios pažįstamų temų citatos, nueinančios į niekur, į amžinybę… (o gal J.Cage’as paprasčiausiai ištrynė svetimoje partitūroje jam nepatikusias vietas, natas pakeitęs pauzėmis – tyla).

M.Svoboda’os „5 canonic studies“, Keiko Harada’os „Midstream +“ atskleidė netikėtas trombono ir akordeono tembrines ir technines galimybes, apjungė tokius iš pirmo žvilgsnio nederančius instrumentus. Simpatiškos buvo trys Karlheinco Stockhauseno charakteringos pjesės iš „Tierkreis: 12 melodies of Zodiac“ ir Giakinto Scelsi’o „Mantram“ (malda trombonui solo – grojimo ir dainavimo – deklamavimo miksas). Temperamentingame Astoro Piazzollos „Le grand tango“ vis dėlto pritrūko aistros, akcentų žaismingumo.

Stebėtinas M.Svoboda’os muzikavimas ir šį kartą pakerėjo grojimo profesionalumu, trombono išraiškos netikėta įvairove, didžiausių pagyrų vertu intonavimo tikslumu (taip sunkiai pasiekiamu variniais pučiamaisiais), virtuoziškumu.

„Neue Vokalsolisten Stuttgart“ iš Vokietijos koncertas publikos dėmesį šiame festivalyje patraukė mažiausiai. Manyčiau, „kalta“ programa, sudaryta iš pačių naujausių, vos ką tik „iškeptų“, mažai žinomų ar visai nežinomų autorių kūrinių. Ji buvo sudaryta „Gaidos“ festivaliui (išskyrus L.Ronketi’į) ir skirta labiau išsilavinusiems Vilniaus šiuolaikinės muzikos gerbėjams (nors ir čia, kiek teko girdėti, susilaukė neadekvačių vertinimų). Gaila, nes šio kolektyvo pasirodymas išties vertas geriausių pasaulio koncertinių salių.

Žavėjo Saros Sun (sopranas), Siuzanos Leitz-Lorey (sopranas), Danielio Glogerio (kontratenoras), Martino Nagy’o (tenoras), Giljermo Anzorena’os (baritonas) ir Andreaso Fischerio (bosas) nepriekaištingas vokalas, platus galimybių dia-pazonas, intonavimo grynumas, sudėtingų partitūrų (atlikėjams) a cappella įvaldymas.

Koncertui apibūdinti labai tinka J.Cage’o mintis, kad „muzika yra ne tik tai, ką jūs ligi šiol įsivaizdavote esant muzika“. Ir išties kompozitoriaus iš Kipro G.Aperghiso „Vittriool“ ir vokiečio M.Kaeserio „Präludien 1. Buch (Nr.1-6)“ kompozicijos, sumirgo įvairiausiomis moderniomis išraiškos priemonėmis. Tai dažniau buvo ne ištisinio teksto, o atskirų žodžių, skiemenų ir net nemuzikinių garsų išbandymas muzikinėje erdvėje (fragmentai Sprechgesang, šūksnių glisando, šnabždesiai, mekenimas, kažkas panašaus į paukščių giedojimą, o gal į XIV amžiaus hoketą ir pan.).

Tikra vakaro kulminacija tapo italų autorės Liucijos Ronchetti „Pinocchio. Una storia parallela“ (keturiems vyrų balsams). Pamokanti Carlo Collodi’o pasaka apie medinuko Pinokio nuotykius buvo atskleista įtaigiai ir efektingai, šiuolaikinės priemonės šiai istorijai, manyčiau, buvo kaip tik. Nepaprasto spalvingumo kompozicijai suteikė „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ vokalistų, ypač kontratenoro D.Glogerio (Pinokis) teatriniai sugebėjimai.

Įsiminė jaunos lietuvių kompozitorės, šiais metais baigusios magistro studijas LMTA Egidijos Medekšaitės „Sophismata“ (sopranui, tenorui ir bosui), jos muzikos plastiškas alsavimas, gražios disonansinių sąskambių erdvės. Kiek mažiau įdomi muzikine prasme atrodė Ričardo Kabelio (šiuo metu gyvena Štutgarte) „Farce“. Kūrinio mintis paprasta – mažai kintančių ostinatinių figūrų panaudojimas simbolizuoja žmogaus, tapusio prisukamu sraigteliu, gyvenimą, žmoniškumo praradimą.

Turbūt jau galime pasigirti šių metų „Permainų muzikos“ programos intelektualumu, nemažo pluošto darbų, sukurtų jau XXI amžiuje, atlikimu, J.Cage’o kūrinių gausa, profesionaliais atlikėjais ir t.t., vardyti galima be galo. Bet kuriuo atveju – „Permainų muzika“ yra žingsnis pirmyn.

Nors praėjusių metų festivalio programa man atrodo stipresnė – atlikti jau klasika tapę O.Mesiano „Kvartetas laiko pabaigai“, L.Berio „A-Ronne“, D.Crambo „Black Angels“ (Images I) ir S.Raicho „Different Trains”, o 2005 metais išgirdome A.Schoenbergo „Mėnulio Pjero“.