Meistro pamokos, arba „Vyriausiojo ožio“ istorijos

Garsiausias Lietuvos lėlininkas V.Mazūras – apie gyvenimą, profesiją ir teatrą

Salomėja Burneikaitė

Pagarbiai Meistru jį vadina kolegos ir visi, kas nors šiek tiek pažįsta Vitalijaus Mazūro kūrybą. Garsiausią mūsų laikų Lietuvos lėlių teatro menininką V.Mazūrą į kamerinių teatrų festivalį „Kaukutis“, jau 12-ąjį kartą vykusį Kretingoje šį rudenį, pakvietė Algimantas Verbutas – nenuilstantis festivalio iniciatorius.

Su žmona aktore ir bendražyge Nijole Bižanaite jiedu į festivalį atvyko su spektakliu „Septyni ožiukai ir Ožka Paryžiuje“. Kartu – tai nedidelis privatus šeimos teatras „Paršiukas Ikaras“, jau pradėjęs skaičiuoti antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį. Šio teatro spektaklių, kuriuose kartu su žmona aktore vaidina ir pats V.Mazūras, galima pamatyti ir kitose Lietuvos vietose, o gyvai dalyvauti Meistro pamokose, kurios Kretingoje vyko tris dienas, teko nedaugeliui.

Norintieji galėjo pasimokyti, kaip technologiškai sukurti ir pasigaminti teatrinę kaukę, kokias medžiagas naudoti, kokiais įrankiais geriausia dirbti, kiek reikia laiko, kantrybės ir įvairiausio žinojimo, kol išgauni norimą pavidalą. Išgirdome, ko reikia vengti arba kokie pavojai gresia, jei nesilaikysi taisyklių. Tiesa, apie visa tai labai norint galima ir kokioje užsienietiškoje knygelėje pasiskaityti. Na, o išgirsti ir pasiklausyti V.Mazūro minčių apie gyvenimą, meną, lėlių ir žmonių teatrą galima tik gyvai. Čia ir prasideda tai, ką pavadinau „Vyriausiojo ožio“ istorijomis. Taip save apibūdino pats Mazūras, mudviem besišnekučiuojant lengvu judesiu kirpdamas iš kartono kresnoko ožio ir raitelio su skrybėle siluetą. Padovanodamas karpinius man, ožiui ant šono užrašė: „Salomėjai nuo vyriausiojo ožio“. Gal ir bandė V.Mazūras priminti savo brandų amžių, juokaudamas: „Ką tu sau galvoji, Salomėja, man jau beveik 100 metų…“ (iš tiesų tai vos virš 70), tačiau visi jautėme – kalbamės su išmintingu žmogumi – profesijos senu vilku, kuris, matęs juodo ir balto, neprarado noro domėtis gyvenimu, yra pilnas kūrybinių planų, pro ūsą neskubriai rezga įdomiausias pamokančias istorijas ir tyliai mokosi pats.

O Vilniuje „Lėlės“ teatre po poros savaičių turėjo įvykti jau trečią kartą V.Mazūro statomos, „Eglės žalčių karalienės“ premjera. Po to dar laukė kelionė į Daniją ir „Paršiuko Ikaro“ teatro premjera Kopenhagoje, kur Mazūrai parodys šešėlinio lėlių teatro spektaklį vaikams ir ne vaikams pagal Anderseną „Peliuko ir Paršiuko vizija – Sniego Karalienė“.

Savaip interpretuotą „Paršiuko Ikaro“ teatro septynių ožiukų istoriją Nijolė ir Vitalijus Mazūrai Kretingoje parodė net du kartus. Žiūrovų netrūko, buvo labai įdomu, tačiau tai dar ne viskas. Tos „Ožio“ istorijos – tai lyg „Septynių ožiukų Paryžiuje“ tęsinys. Ožka – pati N.Bižanaitė-Mazūrienė, – kartu ir į užsienius laimės išlėkusi ieškoti kaprizinga ponia, ir nelaiminga, nežinanti, ką su savo gyvenimu daryti, mama, ir jauki močiutė-žmona, sekanti pasaką apie „ožkos“ ir „ožio“ šeimą visai rimtai vaikams ir ne tik jiems. Tai „Paršiuko Ikaro“ teatro spektaklis, kurio dailininkas ir režisierius, be abejo, yra V.Mazūras. Jis pats vaidina Ožį, kartu „ožio“ istoriją perteikdamas tokiomis paprastomis ir talpiomis lėliškomis priemonėmis, kad kartais nė juokas neima, o šiurpas per kailį nubėga. Džiugu, kad šį spektaklį „Karakumų asilėlio“ festivalyje jau matė ir dalis klaipėdiečių.

V.Mazūras nuo pat kūrybinio kelio pradžios nebuvo visų besąlygiškai mėgstamas. Jo lėlės dažnai atrodė šiek tiek „chuliganiškos“. Sovietiniais laikais Vilniaus „Lėlės“ teatro, kuriam ilgai jis vadovavo, spektaklius Lietuvoje nebuvo su kuo lyginti, o tarptautinėje erdvėje Meistro darbai išsiskirdavo konceptualia drąsa, autentiškumu, subtiliu lėlių teatro meno galimybių pažinimu ir jų panaudojimu.

Jei nori mokytis, pamokos nebūtinai prasideda nuskambėjus skambučiui. Juk žmogus mokosi nuolat. Ir visai ne todėl, kad kažkas paskelbė mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Ar ne todėl mokosi, kad gyvena? O išgyvena tik todėl, kad nuolat kuria? Ši mintis neapleidžia, kai bandau suvokti, kodėl sulaukusiam brandaus amžiaus menininkui, tokiam kaip V.Mazūras, vis dar įdomu išbandyti save naujose srityse, tarkim, imti vaidinti arba rašyti eilėraščius…

Meistro pamokose dalyvavo ne tik smalsūs kretingiškiai, technologijų mokytoja su grupe moksleivių iš Darbėnų, festivalio svečias šokio pedagogas Giulermo’as Horta iš Ispanijos, Kauno „Nykštuko“ teatro lėlininkai Darius ir Jūratė Armanavičiai, bet ir Klaipėdos lėlių teatro kolegos Jūratė Januškevičiūtė ir Linas Zubė su savo studentėmis – būsimosiomis lėlininkėmis iš Klaipėdos universiteto.

Pradėdamas pamoką, V.Mazūras pirmiausia parodė savo darbo įrankį – nedidelį paties pasigamintą lankstų peiliuką. Tokiu lengva drožti išgaunant formą iš polistirolo. Tačiau Meistras buvo paprašytas ne tik mokyti kitus (iš tiesų kiekvienas mokosi pats), bet ir per tris dienas pagaminti mitologinę Perkūno kaukę, kuri tiktų A.Verbuto garsiesiems kojūkininkams.

Mokėsi visi, kas ko norėjo ir galėjo, o aš stengiausi išgirsti, apie ką dirbdamas kalbėjo Meistras. Kolegos L.Zubės liudijimu, tai buvo pats vertingiausias dalykas. Visko neįmanoma ir nebūtina pasakoti, tačiau „Vyriausiojo ožio“ istorijų klausėmės vis paklausinėdami ir stebėjome, kaip V.Mazūro rankose gimsta didžiulė mitologinė Perkūno kaukė.

…Lietuviška mitologija byloja, kad dievai buvo žmogiškų pavidalų. Juk nebuvo dievų-katinų ar ko nors panašaus. Toks papuvęs dievo pavidalas išeina… Jei mes dievą sukursime blizgantį kaip plastiką, tai nebus lietuviškas dievas. Jame turi būti laiko ženklai. O bruožus galima sukurti kokius norite. Medžiaga nėra labai gera, bet jos nekeikime, o galvokime apie savo meistriškumą. Kas čia žino, koks tas Perkūnas buvo. Gal jis toks, o gal ir kitoks… Dievai, katinai… Jie visada tokie paslaptingi… O jei nori viską labai gerai padaryti, tai išeina nebe paslaptingas…

…Prisimenu vaikystėje būdavo, ateina toks juodas debesis, ateina ir taip pila kiaurai, kad slėptis reikia nuo Perkūno. Ir dažniausiai, kaip pamenu, virdavo tokią pupų brandį. Būdavo, priskina su virkščiomis ir su ankštimis verda tas pupas. O bobutė, kai Perkūnas griaudėdavo, neleisdavo valgyti. Sakydavo – negalima valgyti, kai Perkūnas griaudžia. Karšta, garuoja čia pat ant stalo, o valdyti – negalima. Arba jei labai bijodavom Perkūno, tai tada, sakydavo, reikia valgyti papelijusią duoną. Ir būtina žegnotis, kai Perkūnas sugriaudi. Va taip. Niekas nenorėjo būti nutrenktas, tai visi, klausydami bobutės, kalbėdavome poterius. Dabar, Perkūną dirbindamas, prisiminiau tą bobutės mokymą…

…Norint ką nors sukurti reikia ne tik kūrybos, bet ir kantrybės labai daug. Dar daugiau reikia negu kūrybos.

Dabar čia dar ne Perkūnas. Dabar jis yra kas tik nori, gal Jonas, o gal Petras. O gal jis niekam neatrodys kaip Perkūnas? Kas jį žino. Bet angelą jau sunku būtų iš jo padaryti. Jei būtų reikėję angelo, tai nebūčiau galvojęs apie Perkūną. Būčiau dairęsis į tą, kas panašesnis į angelą. Dabar reikia sutarti su aktoriumi – prapjovus angas akims užsidėti tą kaukę ir leisti jam pajudėti. Tada galėsim Perkūną užbaigti…

…Teko visko pamokyti. Tarkim, važinėji, važinėji į vaikų darželius ir paprašo kokioje nors vietoje dar ateiti, pamokyti karpyti siluetus iš popieriaus… Būna, kad parodome su žmona spektaklį, o paskui susirenka klasė entuziastų ir kokią valandą ar pusantros karpome visokias gulbes ar kitką, ką tik galima iš popieriaus iškirpti. Jie visi karpo kartu. Esame Vilniuje bibliotekose karpę. Galiu tau gulbę iškirpti, galiu tau ir angelą, jei nori. Pažiūrėk – paukščiukas („Ožka ir septyni ožiukai Paryžiuje“): aš jį suglamžiau, kad spektaklyje atrodytų kaip iš šiukšlyno, bet, „žaltys“, laikosi gerai. Šiandien spektaklyje vaikai taip gražiai nustebo, kad iš šiukšlyno ištraukiau, o paukščiukas skrenda!.. Toks – lyg mažas „bomžiukas“. Vieną kartą Vilniuje, vaikų darželyje, pavadinau jį „bomžiuku“, o direktorė mane į šuns dienas išdėjo, sakydama, kad mes nenorime, kad „bomžai“ pas mus važinėtų. Direktorės jokių „bomžų“ nenori matyti. O man „bomžas“ gražus… Jie man labai tikri žmonės. Pakalbėk su jais!.. Tarp „bomžų“ yra ir mokytojas, ir buvęs matematikos dėstytojas universitete, bet, žinoma, yra ir kitokių… Pas mus Vilniaus senamiestyje yra visokiausio plauko žmonių. Kartais prie konteinerio randu ir iš ko padaryti lėlę. Nors kiek žmogus pajuda – ir jau šiukšlės! Rezultatas vis tiek – šiukšlės… Senatvė ateina – irgi šiukšlynas… Taip, Salomėja, deja, niekur nuo to nepasidėsi. Betgi krutam. Kaip nekrutėsi. Kirminai irgi kruta, kaip čia žmogus nekrutėsi. Todėl, kad gyventi yra smagiau negu negyventi. O kai kruti, tai ir jauti, kad gyveni. Aš, kai pamačiau, kiek čia yra entuziastų, – nustebau. Pasirodo, jų yra visur.

…Tai, ar aš ką nors laikau savo mokiniais, – nieko nereiškia. Svarbu, ar jie mane laiko savo mokytoju. Tačiau apie 20 metų dirbau Dailės akademijoje. Magistrantų gal 20 turėjau.

…Man spektaklių dabar nebesinori žiūrėti. Noriu pamatyti kažką kita. O ieškojimai – įdomu. Man visai priimtinas buvo Gintarės Radvilavičiūtės bandymas Klaipėdos lėlių teatre su tais puodais (G.Gugevičiūtė „Betliejaus istorija. Indų pasaka“). Tai puikus ieškojimas. Tik, deja, viskas kartojasi… Panašių dalykų aš jau esu matęs maždaug 1965-aisiais Bulgarijoje. Viskas yra gerai, nes ji to nežinojo.

…Sovietmečiu, būdavo, jei parašo apie tave blogai, tai jau galvoji, kad išmes iš teatro… O vis tiek visi mūsų spektakliai šiapus Baltijos – ir Talino, ir Vilniaus buvo kažkokie tokie ir turėjo įtakos visam Sovietų Sąjungos lėlių teatrui. Ir Obrazcovas atvažiavęs į Vilnių, pasižiūrėjęs Vilniaus „Lėlėje“ mūsų „Ak, vija pinavija“ pagal Biliūną” pasakė: „Šitas režisierius yra niekšas, jei sukūrė spektaklį apie berniuką, kuris pašovė kačiuką“. Ir viskas. Ir visi užfiksavo – „niekšas“. Ir tas „niekšas“ tęsėsi labai ilgai… Lietuvoje mes visi – kito mentaliteto žmonės. Visi, be išimties.

…Galvoju, nors ir lėlių teatras, bet jis visada turi būti geras teatras. Tik ne visada taip išeina. Kartais atsibosta, reikia pakeisti veiklą. Kai pakviečia dramos teatre spektaklį „padaryti”, tai atsigaunu.

…Žinai, o šitas „Paršiuko Ikaro“ teatras yra Nijolei. Čia jos teatras. Nijolei reikia vaidinti, o aš repetuoju su ja. Darbo užtenka. Ir kituose teatruose dar turiu ką veikti.

…Nesiklauso vaikai mano pasakų. Dabar jau vaikų tokių nebėra, kad patikėtų, jog gandras juos atneša. Mano vaikystėje negudrūs visi buvom. Nebe daug kas betiki ir Kalėdų Seneliu. Kai aš Jaunimo teatre dirbau, tekdavo Kalėdų Seneliu pabūti kokį dešimtį metų. Neduok Dieve!.. Barzdą turėjau pasiūtą labai gražią ir kostiumą buvau atsinešęs iš „Lėlės” teatro. O kartą nuvažiavau į Daniją, tai lapkričio mėnesį reikėjo Kalėdų Senelį vaidinti. Bet lietuviukai vaikai padarė man įspūdį. Kai dovanėles tėvai sunešė Kalėdų Seneliui, tai pagalvojau, kad Lietuvoje tokių dovanų tikriausiai vaikai visai neimtų – po vieną saldainiuką, suvyniotą į suglamžytą popierėlį! Lietuvoje tai „riebiai“ prikrauna – tekdavo po kelis kartus maišą krauti, kol visas dovanas suneši… O Danijoje šimtui vaikų tas pats maišas beveik tuščias būdavo…

P.S. Apie būsimą premjerą Vilniuje – nė žodžio. Taip reikia, kad geriau sektųsi. Tik baigdama pokalbį pasidžiaugiu, kad ratas atsisuko, ir „Lėlės“ teatras po didžiulės pertraukos vėl pakvietė menininką sukurti naują spektaklį jubiliejiniam 50-dešimtajam „Lėlės“ teatro sezonui.

„Ratas tam ir yra, kad suktųsi“, – dailindamas Perkūno kaukę pratarė Meistras.

„Kelionė“: pražūties ar išsigelbėjimo link?

Klaipėdos lėlių teatras naująjį sezoną spalio 6-ąją pradėjo Jūratės Januškevičiūtės režisuota premjera „Kelionė“. Nuolat ieškantis, nebijantis eksperimentuoti Klaipėdos lėlių teatras ir šį kartą pateikė netradicinį spektaklį be žodžių.

Miniatiūrinės lėlytės veikia autentiškų fotografijų ir videovaizdų panoramos apsuptoje kamerinėje erdvėje. Gyvo žmogaus ir unifikuotos lėlytės proporcijos tokios akivaizdžios, kad aktorius Linas Zubė spektaklio pradžioje su meile paėmęs į delną telpančią lėlytę prilygsta stipraus Tėvo ar net visagalio Kūrėjo, globojančio silpną žmogų, įvaizdžiui. Juolab kad aktorius visą vaidinimą nė akimirkai nepalieka savo personažo vieno. Tyliai kamputyje sėdėdamas atidžiai stebi, bet nesikiša į sunkią savo herojaus žemiškąją kelionę. Palaiminęs savo kūrinį, Kūrėjas užjaučia, bet neprimeta savo valios.

Iki simbolio ar idėjos apibendrintoje vieno žmogaus gyvenimo istorijoje bandoma kalbėti apie visą žmoniją užgriuvusias globalines problemas.

Nuostabiausi gamtos kampeliai virsta didžiuliais šiukšlynais, o žemę ir žmogaus dvasią niokoja nesibaigiantys beprasmiški karai…

Spektaklis verčia susimąstyti apie žmogaus fizinę ir moralinę degradaciją, dvasinę eroziją. Dviejų Klaipėdos lėlių teatro aktorių Renatos Kutaitės ir Andželos Vitauskaitės duetas šį kartą „nematomas“ ir „negirdimas“, tačiau darnus, sinchroniškas, susiklausęs.

Gausiai naudojami realūs grafiniai fotografiniai ir videofragmentai neužgožia lėlių. Jie natūraliai papildo sceninį veiksmą, sukurdami urbanizuotos, technokratizuotos žemės paveikslą. Kaleidoskopiškai besikeičiantys vaizdai primena virtualų kompiuterinį žaidimą, kai herojus, norėdamas pasiekti tikslą -laimę, privalo pereiti iš vieno lygio į kitą. Žemė, praradusi pirmapradį dievišką tobulumą, virsta netikra, dirbtine erdve.

Režisierė ne tik konstatuoja tragišką situaciją, bet ieško išeities, kurią mato dviejų mylinčių žmonių sąjungoje. Nuskamba realaus ar tik įsivaizduojamo rojaus Edeno sode ilgesys, kuomet žmogus harmoningai sutarė su gamta ir pačiu savimi. Sutikęs savo antrąją pusę, jis nugali vienatvę ir netikrumą. Vienatvę, įkalintą modernių stiklinių dangoraižių narve, išlaisvina žmogiška meilė.

Netikėtai išspręsta naujos sielos pasibeldimo į žemę scena. Pradžioje aukštai danguje sužibęs ryškus šviesos spindulėlis materializuojasi dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sukurtame pasaulyje. Nufilmuotus realius karo baisumus, sprogdinimus, lėktuvų gaudesį keičia idiliški kalnų, pievų vaizdeliai su besiganančiomis avių, stirnų ar išdidžių briedžių kaimenėmis.

Spektaklis estetiškai nugludintas, tapybiškas, stilistiškai išgrynintas. Tinkamai parinkta muzika atstoja aktoriaus balsą, nes vaidinime neištariama nė vieno žodžio. Keliamų temų globalinis mastas artina jį prie plakatinės idėjos ar protesto.

Nors spektaklis skirtas jaunimui, tačiau premjeros dieną net ir ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomėję stebėjo sceninį vyksmą, nesuprantamas vietas pašnibždomis pasiaiškindami su greta sėdinčiais tėveliais.

Apibendrinta vieno žmogaus gyvenimo kelionė, papasakota garsais ir vaizdais, verčia susimąstyti apie žmoniškosios būties trapumą, laikinumą, susinaikinimo link riedančią civilizaciją. Spektaklį norisi pratęsti ir pasibaigus vaidinimui – vieša diskusija, pokalbiu apie skaudžias globalines problemas.

Fotografo monologas apie laiką

Klaipėdos fotografijos galerijoje veikia klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Rutkausko autorinė paroda „Sava erdvė – Klaipėdos g. 14“.

Ši paroda – antroji personalinė autoriaus kūryboje. Per
parodos atidarymą fotografijos gerbėjams buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleistas pirmasis A.Rutkausko kūrybą apžvelgiantis (tiesa, fragmentiškai) leidinys – parodos katalogas.

Šįsyk A.Rutkausko fotoparodoje – natiurmortai iš asmeninių daiktų. Kitaip dar juos būtų galima pavadinti natiurmortais laike arba laiko natiurmortais. Autorius suvokėjo dėmesiui pateikia du fotografijų ciklus – „Daiktai palėpėje“ ir „Mano kiemas“. Sudarydami vientisą tematinę liniją, nuotraukų ciklai yra gana skirtingos stilistikos.

„Daiktai palėpėje“ (2007 m.) – objektai, jau praradę buitinę paskirtį. Dabar jie – laiko liudininkai, atėjusiųjų, čia gyvenusiųjų ir išėjusiųjų palikimas. Fiksuodamas juos, autorius siekia atgaivinti ir įamžinti asmenines patirtis, šeimos istorijas. Visas dulkes, suneštas laiko ir nemalonių prisiminimų, švelniai nupučia, paskandindamas tirštoje migloje. Tai tampa sapnu, praėjusio gyvenimo vizija.

Išblukę vaizdai simuliuoja jų neapibrėžtumą ir įmanomą daugiaprasmiškumą. Tikroji daiktų paskirtis – seniai prarasta, nauja – neįgyta. Pasirinkdamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai artimą objektą, autorius linkęs jį idealizuoti, mistifikuoti. Tačiau ir čia svarbiausia jam išlieka forma. Erdvė išvaloma nuo pašalinių daiktų, objektas – nuo bereikalingų detalių, o nuotrauka – nuo nepageidaujamų prasmių.

Estetizuota, išgryninta fotografija nėra grindžiama racionalia nuovoka. Fotomenininkas leidžia pačiam suvokėjui susikurti fotografinių vaizdų prasmes. Jis pateikia ne atsakymą, o klausimą. Priešingai nei jaunieji lietuvių fotomenininkai, fotografas nesiekia hiperrealaus daikto atspindžio, nesiryžta detalesnei jo analizei. Jis tik prisiliečia prie jo paviršiaus, suvirpina jį saulės šviesoje, taip įkvėpdamas akimirką gyvybės, užfiksuoja ir palieka toliau dūlėti.

Šiame fotografijų cikle erdvės ir daiktai – materialūs, vieta identifikuojama paties kūrėjo, o laikas simuliuoja praeities apibrėžtis. Autorius pasakoja savo ir artimųjų gyvenimo istorijas per realius daiktus – daugiau ar mažiau dėvėtus, su ryškesniais ar jau visai išblukusiais pirštų atspaudais, įrodančiais jų buvusią priklausomybę vienam ar kitam asmeniui.

Pasak A.Rutkausko, nuotraukoms pasirinkta sepija primena jam tą seną laiką, tiksliau perteikia fiksuojamų erdvių ir objektų būseną, jo paties emocijas. Be abejonės, sepija yra ir dar viena priemonė niveliuojant fotografuojamus objektus ir surikiuojant juos į vieną laiko atkarpą.

Kita objektų grupė fotografijų cikle „Mano kiemas“ (2002-2007 m.), priešingai pirmajai, vartojama ir dėvima šiandien. Jie – gerai pažįstami iš mūsų pačių buities. Fiksuojami labai įprastai daiktai regimi taip, kaip regėtų juos bet kas ir bet kur. O kažkas nepaprasto šiame žvilgsnyje vis dėlto yra.

Frontalumas, kiek gluminantis daiktų „pozavimas“ atsigręžia į suvokėją netikėtu rakursu – A.Rutkauskas, pateikdamas žiūrovui įprastą objekto pozą ir tokiu būdu padiktuodamas jo atpažįstamumą, čia pat jį pradeda klaidinti. Iliuzorinė spalva, nebūdinga tam ar kitam daiktui, formuoja fotografinius piešinius ir pamažu praranda bet kokį ryšį su realybe. Tokiu būdu, tarsi ir įsileisdamas į savo asmenines erdves, autorius jas išlaiko paslaptyje. Tiesa, išlaiko paslaptyje jų realų vaizdą ir parodo tik tą pasaulį, kurį mato (ar kuria) pats. Kai kurie objektai sunkiai atpažįstami, fotografas improvizuoja, kaitaliodamas daiktų reikšmes žaidžia sąvokomis „realus“ ir „išgalvotas“.

Šiuolaikinėmis technologijomis aktualizuoti kasdieniai objektai stipriai koreguoja ne tik kadro estetiką, bet taip pat formuoja naujus fotografijos suvokimo modelius. Kartais pernelyg dekoratyvūs kadrai išduoda autoriaus pastangas bet kokia kaina izoliuoti fiksuojamus objektus nuo realybės.

A.Rutkausko kūryba, kaip ir daugumos jo kartos fotomenininkų, formavosi lietuvių fotografijos mokyklos veikiama. Todėl net ir čia, fiksuodamas statiškas materijas, autorius neišsižada reportažinio metodo, retai kada nutolsta nuo dokumentinio jų pagrindo. Tik pamažu iš grynojo reportažo pereina į labiau estetizuotą, dekoratyvią fotografinę formą. Kaip teigė pats menininkas, kadro savo nuotraukai visuomet ieško realybėje ir tik išimtiniais atvejais jį iš dalies, o dar rečiau visą, surežisuoja.

Sustingusius daiktus ir erdves išjudindamas šviesa ar ryškia spalva, fotografas siekia įtikinamo sapno, vizijos įspūdžio. A.Rutkausko fotografijoje šviesa – ne tik pagrindinė išraiškos priemonė, bet neretai būtent ji tampa savarankišku nuotraukos herojumi, siužeto dalimi ar net pagrindu. Nostalgiškai, gal kiek slogiai palėpės nuotaikai oponuoja skaidri ir žaisminga kiemo atmosfera. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju erdvės – apibrėžtos, ankštos, išaugtos, daugiau ar mažiau ribojamos ne tik kadro, bet ir tamsos.

Tik tais retais atvejais, kai autorius fiziškai pernelyg priartėja prie objekto, tarsi nežinodamas, kad kadras turi ribas, objektas fragmentuojamas. Todėl ten, kur nepatenka šviesa ir daiktai skendi tamsoje ar kadro riba anuliuoja dalį informacijos, jie lieka nepastebėti ir nepažinti. Sąmoningai ar nesąmoningai fotomenininkas supažindina tik su dalimi savo istorijos, likusi dalis lieka skendėti tamsoje.

Bylodamas apie laiką ir meninės kalbos elementais pasirinkdamas daugiau ar mažiau realius asmeninės aplinkos objektus, autorius konstruoja komunikaciją tarp praeities ir šiandienos. Šios komunikacijos fone jis bando įvertinti ne tik savo gyvenimiškąją, bet ir kūrybinę patirtį. Ir čia vėl stebina gudri fotografijos savybė – parodyti, pirštu bakstelėti į tai, kas kasdien kontaktuoja su mūsų akimis, bet paprastai lieka nepastebėta. Galima teigti, kad daiktai taip pat sėkmingai gali prabilti apie laiką kaip ir žmonių veidai, tik reikia sugebėti juos prakalbinti.

Muziejui padovanojo Č.Janušo paveikslus

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkiniai pasipildė keturiais Česlovo Janušo paveikslais, kuriuos muziejui padovanojo Ieva Jankutė, kilusi iš Bitėnų. Po Antrojo pasaulinio karo I.Jankutė gyveno JAV. 2000 metais sugrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.

Muziejui padovanoti Č.Janušo paveikslai buvo pristatyti visuomenei baigiamojo kultūros paveldo projekto „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“ vakaro metu Prano Domšaičio galerijoje. Simboliška, kad ši graži dovana gauta jubiliejiniais dailininko metais – kaip tik šiemet pažymėtos 100-osios Č.Janušo gimimo metinės.

Ji ypač vertinga XX a. lietuvių tapybos istorijos kontekste, nes tapytojo, prieškaryje vadinto Lietuvos marinistu, paveikslų mūsų šalies dailės muziejuose ir pas privačius kolekcininkus yra vos keli.

Ir dar vienas gražus sutapimas – tapytojas ne tik dažnai lankėsi pajūryje, nuolat tapė nuotaikingus ir spalvingus jūros ir žvejų gyvenimo vaizdus Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių nerijoje, bet ir mokėsi mūsų mieste.

Č.Janušas gimė 1907-ųjų liepos 18-ąją Ukrainoje, Feodosijos mieste. Teigiama, kad ten jis gyveno rusų tapytojo marinisto I.Aivazovskio kaimynystėje, ir dar vaikystėje pamatyti įžymiojo dailininko kūriniai tiesiog jį užbūrė, paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

Nuo 1922-ųjų būsimasis dailininkas gyveno Lietuvoje, mokėsi Telšiuose, Kražiuose ir Palangoje, o 1926 metais baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo gimnazija). Joje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas.

1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, o po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui, mokytojavo Šiaulių ir Kauno gimnazijose, vėliau – Kauno dailiųjų amatų mokykloje, buvo paskirtas jos direktoriumi.

Be akvarelių ir aliejinių paveikslų, jis kūrė ir teatro dekoracijas. Nuo 1931 metų dailininkas aktyviai dalyvavo parodose, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos steigimo 1935-aisiais, buvo LDS valdybos narys.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vokietiją, 1949 metais jis išvyko į JAV, gyveno Niujorke.

Nors, turėdamas išlaikyti šeimą, dirbo su menu nesusijusį darbą, o tapybai galėjo skirti tik laisvalaikį, dailininkas daug kūrė. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių ir amerikiečių dailininkų parodose, ne kartą buvo laimėjęs įvairių premijų, iš kurių I.Jankutė paminėjo už akvarelę „Jūra“ gautą pirmąją premiją Long Ailende organizuotame konkurse.Mirė Č.Janušas Niujorke, 1994-ųjų spalio 30-ąją.

I.Jankutė, Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais emigravusi iš Lietuvos, pokariu pateko į Čikagą, ten baigė koledžą. Ištekėjusi už gydytojo italo, 20 metų gyveno Italijoje, Sienoje, o vyrui mirus 1978-aisiais persikėlė į Niujorką.

Ten ji ir susipažino su Č.Janušu, kuris visada ateidavo į Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ rengiamas svarbiausias šventes. Dailininkas mėgo bendrauti, su kiekvienu pasikalbėti apie darbus ir kūrybą.

I.Jankutė prisimena dailininką kaip labai aktyvų „Kultūros židinyje“ vykusių parodų organizatorių ir dalyvį. Parodos kultūros centro salėje paprastai vykdavo trumpai, dažniausiai tik savaitgaliais. „Kultūros židinyje” Č.Janušas kasmet surengdavo po vieną parodą, kartais ir kelias. Nuotaikingus ir spalvingus paveikslus jo gerbėjai išpirkdavo dar išvakarėse, parodas kabinant. I.Jankutės teigimu, daug Č.Janušo kūrinių yra likę pas Niujorke gyvenančius lietuvius, nes labai populiaru buvę dailininko paveikslus dovanoti vestuvių, jubiliejų proga.

Č.Janušas turėjo sūnų, kurį stengėsi išleisti į mokslus, o vėliau – ir keturis anūkus, dėl kurių vis pasidejuodavo, kad nė vienas jų nepasirinko dailės.

Anūkai mokėsi muzikos, dažnai koncertuodavo Niujorko lietuvių susiėjimuose, „Kultūros židinio“ organizuotose šventėse. I.Jankutei lankantis tapytojo dirbtuvėje, įrengtoje garaže, Č.Janušas, rodydamas kiek turi prikauptų dailininko darbo priemonių, yra sakęs: „Kam aš tai paliksiu?..“. Pasakodamas apie apsilankymus Klaipėdoje, nuolat prisimindavo giliai įstrigusį atsitikimą, kai kartu su sūnumi maudantis tas įbrido per giliai ir ėmė skęsti.

Prieškariu dailininkas labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai.

Akvareles jis kartais liedavo ant kitos tapetų pusės, tai suteikdavo ypatingą atspalvį. Kelios panašios stilistikos akvarelės iš privačios kolekcijos buvo eksponuotos 2003-iaisiais Juodkrantėje, „Vėtrungių“ galerijoje veikusioje parodoje.

Gyvendamas emigracijoje, Č.Janušas dažniausiai tapė aliejinius paveikslus, kartodamas pamėgtus, iš prisiminimų vis atgaivinamus Lietuvos gamtos motyvus. Tai jaukiai medžių prieglobstyje įsikūrusių lietuviškų sodybų vaizdai.

Du dovanoti peizažai – „Lietuviška sodyba žiemą“ ir „Lietuviškas kaimas žiemą“ – nutapyti šviesiomis, skaidriomis spalvomis, subtiliais tonais perteikiant žiemos atmosferą. Č.Janušo kūriniuose išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, tačiau jie nestokoja idealizacijos, lyriškos nuotaikos.

Pasak I.Jankutės, Amerikos lietuviai pusiau rimtai, pusiau juokais sakydavo: „Jei nori relakso, nusipirk Č.Janušo paveikslą su mėnesiena, ir jokių „valiumų“ nereikės“.

Iš tikrųjų dailininkas puikiai sugebėjo tapybos priemonėmis kurti poetišką nuotaiką. Paveiksluose „Valtys mėnesienoje“ ir „Mėnesiena“ meistriškai perteiktas romantiškas apšvietimas, sukurtas neaprėpiamos naktinės jūros erdvės pojūtis.

Mažai pas mus žinomo, tačiau prieškario Lietuvoje garsaus tapytojo kūrinius galima pamatyti lankantis galerijoje – Č.Janušo paveikslai eksponuojami greta P.Domšaičio kūrinių.