Lietuvos teatralai triumfavo pasauliniame forume

Gediminas Šimkus

Lietuvoje priskaičiuojama beveik 2000 mėgėjų teatrų – vaikų ir suaugusiųjų. Maždaug ketvirtadaliui jų vadovauja Klaipėdoje mėgėjų teatro režisūrą studijavę žmonės.

Lapkričio 22 ir 23 dienomis Klaipėdos universitete šurmuliavęs tradicinis Režisūros katedros absolventų teatrų festivalis „Auksinis amūras“ pristatė šios katedros absolventų, dirbančių su suaugusiųjų mėgėjų teatrais, pačius naujausius ir geriausius spektaklius.

Mokomojo teatro scenoje pasirodė teatrai iš Birštono ir Pasvalio, parodyti du dabartinių Režisūros katedros studentų spektakliai, festivalyje susipažinome su puikiu teatru „SPOT‘70“ iš Olandijos.

Tai nebe pirmas kartas, kai publika galėjo įsitikinti, koks gali būti geras ne tik profesionalų, bet ir mėgėjų teatras. Čia, Lietuvoje, ir užsienyje. Šiąvasar teko pabuvoti Korėjoje, kur vyko 28-asis AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Ką reiškia santrumpos

Mažiau informuotam skaitytojui turbūt turėčiau iššifruoti kelias santrumpas: AITA/IATA, NEATA, LMTS.

AITA/IATA – pasaulinė mėgėjų teatrų asociacija, visuomeninė organizacija, įkurta 1952 metais Briuselyje, šiandien vienijanti 100 valstybių visuose kontinentuose. Ji kas dveji metai rengia pasaulinius kongresus.

Kas antras jų tradiciškai vyksta Monake, o kiti – vis kitoje pasaulio šalyje. Kongreso metu vyksta ir teatrų festivalis, į kurį atrenkami geriausi 15-20 šalių teatrai.

Šiemet 28-ąjį pasaulinį kongresą ir festivalį surengti garbė teko Pietų Korėjai.

Pasaulinių kongresų metu vyksta ir AITA/IATA regioninės asamblėjos. 100 šalių yra suskirstytos į 9 regionus.

NEATA – tai Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansas, kuriam priklauso Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija, Farerų salos, Estija, Latvija ir Lietuva.

LMTS – Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga, susikūrusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1993 metais Lietuva priimta į AITA/IATA organizaciją, o 1999-aisiais organizavus NEATA priimta į ją. Šalies teatro sąjunga savo suvažiavime renka prezidentą ir septynių narių tarybą. Jau keliolika kadencijų prezidente išrenkama Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja doc. dr. Danutė Vaigauskaitė.

Išsirinko klaipėdietę

Atsivėrus Vakarų sienoms, Lietuvos geriausieji teatrai plūstelėjo į įvairius tarptautinius festivalius, ėmė kviesti įdomesnius teatrus ir į Lietuvą. Šiai kūrybinei mėgėjų teatro bangai, sėkmingai besiritančiai iki šių dienų, puikiai vadovauja mūsų nenuilstanti energingoji prezidentė. Nenuostabu, kad jos įvairiapusiška kūrybinė ir koordinacinė veikla netrukus buvo pastebėta ir pasaulinių minėtų organizacijų atstovų.

2003 metais Kanadoje AITA/IATA kongrese šių eilučių autoriui teko patirti malonių akimirkų matant, kaip vieningai kongresmenai D.Vaigauskaitę patvirtino NEATA prezidente. Kai matai apie 100 valstybių atstovų rankų mišką ir girdi žodį „Lithuania“, apima nenusakomas pasididžiavimo jausmas. Tai ne tik D.Vaigauskaitės pripažinimas. Tai šimtų Lietuvos mėgėjų teatro režisierių, aktorių, juos remiančių žmonių nuopelnas.

Garsina šalies vardą

Deja, Lietuvoje yra teatro žmonių (ačiū Dievui, nedaug), mėginančių nuvertinti mėgėjų teatrą, savotiškai supriešinti jį su profesiniu. Tokiems žmonėms galima drąsiai sakyti, kad mėgėjų teatro reikšmės Lietuvos kultūrai eliminuoti nepavyks – pernelyg didelė kūrybinė potencija ir laimėjimai: nuo kryptingo režisierių ruošimo KU Režisūros katedroje iki aukščiausių įvertinimų tarptautinėje arenoje.

Būdamas didelis ir krepšinio gerbėjas, ir dalyvavęs daugelio šalių mėgėjų teatro forumuose, dabar, slūgstant euforijai, drįstu teigti, kad Lietuvos mėgėjų teatrai ne ką mažiau garsina mūsų šalies vardą nei krepšininkai.

Beje, Vakarų šalių profesinio teatro režisieriai ir kritikai beveik neskirsto teatrų į profesinius ir mėgėjų. Yra geras arba blogas teatras.

28-asis kongresas

Palikime sentenciją, kad „savam krašte pranašu nebūsi“, ir persikelkime į Korėjos žemę, į Masano ir Čangvono miestus, kuriuose liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje vyko 28-asis AITA/IATA pasaulinis kongresas ir buvo rodomi 26 šalių teatrų spektakliai.

Kongreso darbe dalyvavo apie 200 delegatų iš 100 valstybių. Lietuvai atstovavo keturi delegatai: Jonas Buziliauskas (Rokiškis), Irena Maciulevičienė (Vilnius), Danutė Vaigauskaitė ir šių eilučių autorius (Klaipėda).

Įspūdingame šiuolaikiškos architektūros pastate kongreso darbas vyko keturias dienas įvairiomis formomis: plenariniai posėdžiai, darbas sekcijose, kūrybinės laboratorijos. Svarstomų temų, problemų įvairovė buvo labai plati: asociacijos būklė einamuoju laikotarpiu, meniškumo ugdymas, vaikų ir jaunimo reikalai, socialinė ir kultūrinė įvairovė ir pan.

Laboratorijose buvo skaitomi pranešimai apie Rytų teatrą ir jo simbolizmo kilmę, tradicines korėjietiškas kaukes, japonų kabuki teatrą, Pekino operos įvairovę ir simbolizmą, B.Brechto teatrą ir kt. (Tarp kitko, kongresas vyksta trimis oficialiomis AITA/IATA kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų. Vertėjams yra gražaus darbo, ypač vykstant karštesnėms diskusijoms).

Į aukštesnę pakopą

Šiame kongrese, kaip ir ankstesniame Kanadoje, vėl raiškiai nuskambėjo Lietuvos vardas. D.Vaigauskaitė, sėkmingai dirbusi dvi kadencijas NEATA prezidente, Šiaurės Europos regiono vairą perdavė Danijos atstovei ir žengė į dar aukštesnę pakopą AITA/IATA veikloje.

Pasaulio mėgėjų teatro asociacijos taryba iš daugelio kandidatų rinko penkių narių Meno tarybą, kuri koordinuoja visų šalių teatrų veiklą, vertina jų meninę būklę.

Išrinkti buvo JAV, Italijos, Suomijos, Olandijos ir Lietuvos kandidatai.

Mūsų šaliai atstovaus D. Vaigauskaitė.

Korėjiečiai nemėgsta „siausti“

Po kongreso pabaigos iškilmių vyko dar iškilmingesnis atsisveikinimo pokylis. Prie gal šimtu jūros gėrybių ir kitų specifinių patiekalų, pasižyminčių ypatingu aštrumu, nukrautų stalų. Teko paragauti ir Korėjos nacionalinio gėrimo, kurio pavadinimas lietuvio ausiai gana įdomiai skamba – „siaučiu“.

Bet korėjiečiai nemėgsta „siausti“. Po dviejų valandų vakarienės, iškilmingų padėkos kalbų, apdovanojimų, pasikeitimų adresais, puikaus profesionalų muzikų koncertų pokylis buvo baigtas.

Korėjoje akcentuojamas darbas. Per palyginti trumpą laikotarpį darbštūs korėjiečiai pasiekė aukštą pragyvenimo lygį, investuodami į mokslą (daugybė universitetų), išvystydami elektroniką, mašinų pramonę, laivų statybą… ir atostogaudami tik dvi savaites per metus.

Jie, kaip ir Lietuva, neturi nei naftos, nei dujų, nei anglies. Miestai, mašinos – viskas nauja. Visur švara, tvarka. Per 10 dienų neteko matyti besišlaistančio žmogaus. Esu girdėjęs, kad praėjusios kadencijos mūsų Seimo delegacija lankėsi Pietų Korėjoje. Lankėsi ir nieko nesuprato? Tikriausiai, nes dabartinis Seimas ieško būdų , kaip įteisinti daugiau švenčių ir duoti galimybių tautai pasiautėti. Bet tai ne šio straipsnio tema.

Teatrai – iš 26 šalių

Grįžkime dabar į teatrų festivalį, prasidėjusį dar prieš kongresą ir vykusį toliau po jo uždarymo. Jame spektaklius rodė mėgėjų teatrai iš 26 šalių – Japonijos, Indonezijos, Kinijos, Ganos, Pakistano, Kolumbijos, Bangladešo, Tuniso, Singapūro, Mongolijos, Anglijos, Islandijos, Suomijos, Ispanijos, Norvegijos, Danijos, Italijos, Vokietijos, Švedijos, Makedonijos, Rusijos, Čekijos, Slovakijos, Lietuvos ir, žinoma, Korėjos.

Lietuvos garbę gynė garsusis Rokiškio teatras, į Korėją atvežęs (tiksliau, per 27 valandas atskraidinęs) spektaklį pagal Juozo Marcinkevičiaus pjesę „Erelnyčia“ (rež. Jonas Buziliauskas).

Atstovavo Lietuvai

Teko būti liudininku, kaip mūsų teatras ruošėsi spektakliui, ir jo metu stebėti festivalio žiūrovų reakcijas. Įdomu, kad, kitų šalių spektakliuose galima buvo sutikti tik vieną kitą kongreso delegatą, o į lietuvių pasirodymą sugužėjo daugelio šalių atstovai kartu su pačiu AITA/IATA prezidentu. Tai akivaizdžiai byloja apie Lietuvos mėgėjų teatrų aukštą meninį lygį, demonstruojamą įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Režisierius J.Buziliauskas (KU Režisūros katedros absolventas), pripažintas su mėgėjais pastatęs geriausią spektaklį mūsų šalyje, laimėjo ir AITA/IATA Meno tarybos atranką į Korėjos festivalį. Jis atsakingai ir kruopščiai ruošėsi šiam tarptautiniam forumui. Trupės gabūs ir talentingi aktoriai – įvairių profesijų žmonės, bet jų sceninė laikysena neprimena jokio mėgėjiškumo. Prieš spektaklį nebuvo jokio šurmulio tarp aktorių, nors jaudulys buvo juntamas. Tačiau tai būdinga ir aukščiausios prabos profesionalams. Stebėjęs Rokiškio teatro trupę kelionėje, kartu gyvenęs universiteto bendrabutyje, matęs ne vieną jos spektaklį Lietuvoje, drąsiai pritarčiau Vakarų teatralams, kad nėra jokio skirtumo tarp mėgėjų ir profesinio teatro. Viską lemia talentingas režisierius, jo gebėjimas žmogaus hobį paversti menine vertybe. Toks yra Rokiškio teatras, toks yra J.Buziliauskas.

Kultūros ambasadoriai

Kyla uždanga, pamažu nušvinta „Erelnyčios“ scenovaizdis. Žiūrovai atidžiai seka vyksmą scenoje (kalbos barjeras nekliudė, nes programėlėse pjesės siužetas aprašytas anglų kalba). Pagrindinį pjesės personažą subtiliai ir įtaigiai kuria pats pastatymo režisierius. Spektaklyje Korėjoje jis besąlygiškai atidavė savo temperamentą, savo talentą. Jo monologai apie Lietuvą tėvynę, apie lietuvių kalbą, spaudos atgavimą nuskambėjo su nepaprasta jėga. Jam puikiai talkino visi aktoriai. Išradingos vizijos, simboliai praturtino spektaklį ir galutinai prikaustė žiūrovų dėmesį. Plojimai tai patvirtino.

Rokiškėnai sėkmingai atliko Lietuvos kultūros ambasadorių misiją tolimoje Korėjoje. Visi tai pajutome, ir grįžome į Tėvynę kaip ant sparnų.

Nežinomas vardas – Bruno Markaitis

Dešimtmetį sunkiai kaupta medžiaga knygoje virto ryškiu žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo ir atlikėjo portretu

Algis Zaboras

Knygų apie iškilius išeivijos lietuvius muzikus sąrašą papildė dar vienas leidinys. Tai klaipėdiečio docento Roberto Varno parengta ir Klaipėdos universitete išleista knyga „Nomen nescio“ (Nežinomas vardas) apie išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenusį ir veikusį kunigą jėzuitą, kompozitorių, atlikėją, publicistą Tėvą Bruno Markaitį SJ (Societas Jesu – Jėzaus draugija, lot.).

Veik dešimtmetį kolegos R.Varno iš privačių, daugiausia B.Markaitį (1922-1998) artimai pažinojusių asmenų rinkta medžiaga papildyta informacija, gauta iš Juozo Žilevičiaus – Juozo Kreivėno lietuviškos muzikologijos archyvo, Balzeko muziejaus bei ypač reikšmingo neseniai iš JAV į Vilniaus jėzuitų namų biblioteką atkeliavusio B.Markaičio personalinio archyvo.

Tai leido autoriui sudėlioti mozaikišką, tačiau pakankamai ryškų B.Markaičio – žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo bei atlikėjo – portretą. Iš gana prieštaringų jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos faktų, prielaidų bei interpretacijų. Ir pateikti pagarbiu akademiniu tonu, nenukrypstant į subjektyvias, buitines detales.

Apdovanotas talentais

Dar iki pat šiol mūsų nepažintas, tačiau beveik viso Amerikos žemyno lietuviams gerai žinomas lietuvių sielovados, kartu ir muzikos misionierius – taip R.Varnas apibūdina knygos herojų. Jis pristatomas kaip talentingas, mąslus, giliai dvasingas, stoiškas žmogus, kurio credo – kasdienė, žmogaus veidą nušviečianti pozityvi mintis, smulkmenų vertė, šventa skausmo prasmė. Credo, išplaukiantis iš giliai suvokto dvasiškio pašaukimo, visa savo esybe ir visais įmanomais būdais, pirmiausia per muziką tarnauti Kūrėjui ir jo kūrinijai.

B.Markaičio žodžiais, „turbūt esame padalyti į dvi žmonių grupes. (…) Didžioji žmonijos dalis, neprieinama filosofiniu argumentu, yra prieinama emociniu. Štai čia ir yra muzikos didžioji misija, ypatingoji paskirtis ir didžioji jėga. Tokia yra mano muzikine samprata ir toks atsakymas, kodėl žmogus, kuris yra kunigas, eina ir kompozitoriaus – kūrėjo keliu“.

Išeivijos publicistas Antanas Nakas 1978-aisiais rašė: „Dievas jį apdovanojo keliais talentais: pamokslininko ir muziko – kompozitoriaus, kuriame jungiasi muzikos mokslo pažinimas, meilė, darbštumas ir fantazijos polėkiai“.

Itin įdomūs kompozitoriaus kūrybos vertinimai iš jo amžininkų lietuvių muzikų lūpų, amerikiečių muzikos recenzentų atsiliepimai. Tenka pripažinti, kad esama ir gana santūrių vertinimų, ypač apie kompozitoriaus kūrinių atlikimą lietuvių pajėgomis, kurios ne visada buvo reikiamo lygio tokio tipo muzikai.

Neordinari asmenybė

Knyga įrėminta Praeludio ir Postludio, kur sudarytojas glaustai, maksimaliai atvirai skaitytojui leidžia suprasti, kad pristato neordinarią, kontroversiškai išeivijos lietuvių vertinamą asmenybę, kurios mąstymo, estetiniai bei etiniai gyvenimo ir kūrybos principai amžininkų buvo nelengvai suvokiami ir neadekvačiai vertinami.

Čia pateikiami ir svarbiausi gyvenimo ir veiklos faktai, iš kurių sužinome, kad B.Markaitis gimė 1922 m. Valkininkų parapijoje, baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, teologiją studijavo Italijoje, Vokietijoje ir Anglijoje, o muziką – San Paulo universitete (fortepijoną pas žymųjį Aleksandrą Čerepniną, kompoziciją pas Bernardą Dieterį). Užsimenama apie B.Markaičio aktyvų bendradarbiavimą lietuvių spaudoje, jo išleistą knygą „Širdies gelmė“, apie New Yorko Carnegie Hall salėje atliktą pirmąjį stambų jo kūrinį – kantatą „Kančių naktis“. Greta kitų paminimas faktas, kad B.Markaitis septynerius metus buvo lietuvių jėzuitų provinciolas (dvasinis administratorius) visoms Amerikos žemyno šalims, taip pat ASCAP (Amerikos kompozitorių, atlikėjų ir muzikologų) bei ISCM (tarptautinės šiuolaikinės muzikos) draugijų narys, Floridos kompozitorių lygos bei Zoltano Kodaly akademijos ir instituto garbės narys. Informuojama apie tai, kad įvairiais metais daugelis JAV ir Australijos TV bei radijo kompanijų buvo surengę šio lietuvių kompozitoriaus kūrinių koncertus, minimi jo interviu, išleistos garso įrašų plokštelės. Informacinis blokas baigiamas žinia, kad sunkios ligos verčiamas B.Markaitis persikėlė gyventi ir gydytis į Honolulu, Havajuose 1998 metais mirė, palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Kūriniai – kaip malda

Knygos skyriuje „Apie asmenį“ apie B. Markaitį kalba jį artimai pažinoję žmonės. Iš įžymaus išeivijos dainininko Arnoldo Voketaičio ir Nijolės Voketaitienės atsiminimų sužinome, kad „žmonės iš lietuvių bendruomenės (JAV – A.Z. past.) , kurie suprato ir vertino jo muzikinį talentą, pasakys jums, kad jo sukurtos kompozicijos buvo įdomios ir unikalios. Tai puikiai įrodo jo oratorija ,,100 saulių“, kuri buvo sukurta ir paskirta Lojola universiteto gimtadieniui. Buvo ir kitų jo jautrių, emocionalių darbų, kuriems niekada nebuvo lemta būti atliktiems. Juos lydėjo nesibaigiantys sunkumai, būdingi visiems kompozitoriams, o ypač tiems, kurie nešiojo „Dievo apykaklę“ ir kurie neslėpė savo pašaipaus žvilgsnio į pilką ir kultūriškai neišprususią publiką“.

Įdomūs B.Markaičio pastebėjimai apie kūrybinį procesą, išsakyti kolegai kunigui Antanui Saulaičiui SJ: „Kiekvienas kompozitoriaus kūrinys yra malda, ypač jei jis prisimena, kad labiausiai panėši į Dievą Kūrėją savo kūrybingumu, išradingumu, vaizduote. (…) Tačiau kompozitoriaus kūrybinė malda yra daugiau egzistencialistinė, nes ji, kaip pati kūryba, yra lyg augantis, ilgėjantis tiltas, tiesiamas tarp dviejų laiko taškų. Ši malda, kaip pats Žmogus, įvairuoja savo turiniu, jausmais, nuotaikomis. Užsimojimais. (…) Tad ši malda yra persunkta žmogiškumo: tiek jo kilnybės, tiek jo mizerijos“.

Skyrelyje „B.Markaitis apie save“ pateikiami įvairiu laiku ir progomis iš jo imti interviu. Iš rašytojo Vlado Ramojaus (Būtėno) pokalbio sužinome, kokiu būdu ir kokie kūriniai buvo atliekami amerikiečių. Kalbėdamasis su Rūta Vidžiūniene, B.Markaitis atskleidė savo pomėgį kurti simfoniniam orkestrui, o kartu ir privalomą šio pomėgio tramdymą dėl sudėtingumo surinkti orkestrą atlikimui.

Lietuvybės labui

Veikdamas tarp amerikiečių B.Mar-kaitis nemažai nuveikė lietuvybės šioje šalyje labui. Tai matyti iš pasisakymo 1978 m. Ten pat kompozitorius stengiasi apibūdinti savo kuriamos muzikos stilių: „Moderuotas modernizmas su politonalizmo, neoklasicizmo ir neoromantizmo elementais greičiausiai būtų mano muzikinės krypties ir stiliaus apibūdinimas. (…) Kadangi melodija man yra labai svarbus veiksnys, tai griežtas atonalizmas manęs netraukia. Nors anksčiau prof. Vladas Jakubėnas pastebėdavo mano muzikoje aštrių disonansų, jų aš nevartodavau muzikos persūdymui ar perrauginimui. (…) Manęs ieškoti reiktų kažkur tarp hardroko ir Bethoveno Devintosios“.

B.Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Buvo sumanęs ir pradėjęs kurti operą apie Romą Kalantą, kurios dėl ligos nebaigė. Ta pačia tema parašyta poema fortepijonui, kurioje meile Tėvynei, pasiaukojimas už jos laisvę perteikiami per kauniečio tragiškąjį žygdarbį. Apie tai sužinome iš interviu anonimui 1992 m.

Toli gražu ne viskas

Apie pusę knygos sudaro „Priedai”, kuriuose pateikiama B.Markaičio korespondencijos bei straipsnių apie jį fragmentai, kūrinių bei diskografijos sąvadai, fotografijos, taip pat susirašinėjimas su Vytautu Bacevičiumi, Vladu Baltrušaičiu, J.Žilevičiumi ir kitais. B.Markaičio kūrinių sąvade suregistruoti 130 kūriniai, kurie, sudarytojo teigimu, toli gražu esą ne visi, kaip ir diskografijos sąvadas.

Nevisas ir straipsnių, surinktų iš lietuviškos ir amerikietiškos periodikos, kaip ir paties B.Markaičio epistoliarinio palikimo sąrašas. Prieduose pateiktas trumpas cituojamų autorių pristatymas, kas visai ne pro šalį menkiau pažįstantiems išeivijos lietuvių muzikus, kultūros žmones, vienaip ar kitaip knygoje minimus.

Knygos pabaigoje skelbiama ir viena autorinė B.Markaičio publikacija – „Trys žvilgsniai į gyvenimą“. Būdamas aktyvus religinės ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams” bendradarbis, B.Markaitis rašė į jį gausiai. Tai vienas jo rašinių, kuriame kalbama apie dėkingumą Apvaizdai, žmogaus pareigų Žemėje heroizmą, apie svarbą žmogui suprasti kitą žmogų, ką autorius iškelia kaip esminį žmogaus laimės bruožą.

Gera pradžia

Knygelės vertę labai padidina pridėta kompaktinė garso plokštelė su B.Markaičio muzikos kūrinių atlikimo fragmentais, kurie, nors ir nėra aukštos techninės kokybės, leidžia susidaryti gana neblogą vaizdą apie B.Markaičio muziką bei atlikėjų potencialą. Pateikta per 70 min. įrašų – didelė dovana skaitytojui ir ypač būsimiems B.Markaičio kūrybinio palikimo tyrėjams.

O pirmoji knyga apie B.Markaitį SJ – labai dokumentiška ir tikroviška. Vengta įvairaus pobūdžio pagražinimų ar nutylėjimų tiek B.Markaičio, tiek kitų knygoje minimų asmenų atžvilgiu, kas leidžia geriau jausti laikmetį ir aplinkybes, kuriose gyveno ir veikė kūrėjas. Į knygą sudėta tai, kas nelengvai surasta, pasiekta šiandien, o tai duoda nujaučiamas kryptis tolimesnėms paieškoms ir vertinimams. B.Markaitį – dvasiškį, muzikos kūrėją, atlikėją, mąstytoją pats laikas nostrifikuoti, integruoti į Lietuvos kultūros kontekstą kaip iškilią, įvairiapusę ir unikalią asmenybę. Gera pradžia padaryta. Gal neprailgs laukti, kol B.Markaitis SJ iš nomen nescio taps nomen notus – žinomas ir mums, ir pasauliui.

Vienos klasikų pėdsakais: Haydno miestas

Danutė Petrauskaitė

Kas gi iš muzikų nenorėtų apsilankyti Austrijoje – šalyje, kurioje formavosi klasicizmo tradicijos, gyveno ir kūrė daug žymių kompozitorių? Šiandien, naudojantis kelionių agentūrų paslaugomis, tai yra prieinama beveik kiekvienam. Tačiau kažin ar tokio tipo kelionės gali prilygti aukštųjų mokyklų dėstytojų mobilumo programai „Erasmus“, suteikiančiai galimybę pedagogams iš arti pažinti vienos ar kitos šalies kultūrą, bendraujant su jos žmonėmis – skaitant paskaitas, vedant seminarus, ruošiant bendrus projektus. Klaipėdos universitetas yra pasirašęs sutartis su daugeliu aukštųjų mokyklų, tarp jų – ir su Josepho Haydno konservatorija Eisenstadte, į kurią spalio pabaigoje buvo nuvykusios KU Menų fakulteto dėstytojos – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė.

Rūmai mena muzikos direktorių

Eisenstadtas, Burgenlando žemės administracinis centras, visiems muzikams gerai žinomas kaip kompozitoriaus J.Haydno miestas. Jis įsikūręs Austrijos rytuose, į pietus nuo Vienos, visai netoli Vengrijos sienos.

J.Haydnas (1732-1809) čia gyveno per 30 metų ir darbavosi kunigaikščių Esterhazy’ų rūmuose. Jie ir dabar stūksto miesto centre, kviesdami turistus apsilankyti muziejuje, eksponuojančiame šios kilmingos vengrų dinastijos baldus, rūbus, indus, paveikslus. Šiuose rūmuose gimė klasikinis styginių kvartetas, kiti kameriniai ansambliai – apie tai byloja muzikos instrumentai, specialus stalas su ant jo sustatytais pultais bei natomis, lankytojams demonstruojami muzikos įrašai. Ryškiausias rūmų akcentas – J.Haydno vardu pavadinta koncertų salė, savo akustika išsiskirianti kaip viena geriausių Europje. Joje vyksta šio kompozitoriaus muzikos festivaliai. O Esterhazy’ų palikuonys šiandien užsiima įvairia veikla, net ir vynų gamyba, jais prekiaujama šalia muziejaus įsikūrusioje parduotuvėje.

J.Haydnas gyveno netoliese, rūmų papėdėje besidriekiančios gatvelės namo antrajame aukšte, kur dabar veikia jo vardo muziejus. Originalių kompozitoriaus daiktų beveik neišliko, nes namas ne kartą degė, o ir J.Haydnas, pagal kontraktą baigęs darbą, turėjo jo viduje esančius daiktus parduoti. Tačiau sukurta to meto atmosfera leidžia susidaryti visą vaizdą apie rūmų muzikos direktoriaus buitį.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus J.Haydnas praleido Londone ir Vienoje. Pastarajame mieste ir mirė. Todėl buvo labai netikėta rasti jo palaikus specialiai šiam genialiam muzikui įrengtame Eisenstadto Kalvarijų bažnyčios mauzoliejuje.

Pagrobė kompozitoriaus galvą

Po J.Haydno laidotuvių du vyrai – Karlas Rosenbaumas, Esterhazy’ų šeimos sekretorius, buvęs kompozitoriaus darbdavys bei bičiulis, ir Johanas Nepomukas Peteris, Žemosios Austrijos kalėjimo valdytojas, papirko duobkasius ir, atidarę karsto dangtį, pagrobė J.Haydno galvą.

Šie vyrai labai domėjosi tuo laiku Austrijoje paplitusia frenologija – teorija, įrodinėjančia, kad pagal žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie protinius sugebėjimus ir psichines savybes. Vėliau ši teorija buvo paneigta. Pagal ją, jei kuri nors savybė yra labai ryški, tai didesnis ir atitinkamas smegenų centras, o kaukolės paviršiuje atsiranda iškilimas. Pagrobėjams rūpėjo išsiaiškinti, kur slypi J.Haydno genialumas, todėl jie ir įvykdė šį kraupų veiksmą – nuvalė pradėjusią irti kaukolę ir ėmė tyrinėti jos smegenis. J.Haydno galva buvo laikoma ant baltos pagalvėlės specialiai pagamintoje medinėje juodos spalvos dėžutėje su stiklinėmis sienelėmis, kurios viršus buvo papuoštas auksine lyra.

Apie tai niekas nežinojo iki 1820-ųjų, kuomet buvusiam J.Haydno globėjui kunigaikščiui Nikolajui Esterhazy’ui II buvo primintas jo ankstesnis pageidavimas perkelti kompozitoriaus palaikus iš Vienos priemiesčio Gumpendorfo kapinių į Eisenstadtą. Ekshumuojant palaikus paaiškėjo, kad trūksta galvos. Iš karto įtarimai krito ant K.Rosenbaumo, kuris įtikinėjo nieko apie tai nežinąs. Kratų metu dėžutę su kaukole jis slėpė šiaudiniame čiužinyje, ant kurio paguldydavo savo žmoną. Galų gale priremtas prie sienos prisipažino turįs J.Haydno galvą, bet Esterhazy’ui vis dėlto atidavė ne jo, o kito žmogaus kaukolę.

Savo mirties atveju K. Rosenbaumas J.Haydno galvą akylai saugoti įpareigojo J.N.Peterį, o ir jam mirus – perduoti Vienos muzikų draugijai. Ten ji ir pakliuvo 1895 metais, ten tam tikromis progomis buvo rodoma lankytojams.

1932-aisiais N.Esterhazy’o palikuonis Paulas, tikėdamasis surinkti visus J.Haydno palaikus į vieną vietą, pastatė specialų antkapį Eisenstadto Kalvarijų bažnyčioje, kurioje buvo pirmą kartą atliktos šio kompozitoriaus Mišios, skirtos Esterhazy’ų šeimai.

Tačiau dėl įvairių priežasčių tai įvyko tik 1954-aisiais, tai yra praslinkus 145 metams nuo kompozitoriaus mirties. Remdamasis šia istorija, kompozitorius Paulas R.Heckertas 1998 metais sukūrė vienaveiksmę operą „Haydno galva“.

Gali groti ir dieną, ir naktį

J.Haydno vardu pavadinta konservatorija Eisenstadte pradėjo savo veiklą 1971-aisiais. Ji įsikūrė greta Esterhazy’ų rūmų parko. Joje mokosi maždaug 400 įvairių tautybių studentų ir dirba per 40 pedagogų. Konservatorijoje veikia penki skyriai: Muzikos teorijos ir solinio dainavimo, Klavišinių instrumentų, Styginių instrumentų, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų, Džiazo ir populiariosios muzikos. Tad bakalauro diplomą čia gali gauti visų instrumentų (išskyrus arfos) atlikėjai, šių instrumentų mokytojai ir kompozitoriai.

Mokymo sistema grindžiama Eisenstadto istorinėmis ir muzikinėmis tradicijomis, derinant jas su šiandienos poreikiais. Kiekvienais metais išleidžiami studijų planai, kuriuose atsispindi dalykų turinys ir kreditų skaičius. Tarp tų dalykų yra ir pas mus savarankiškai neegzistuojančių arba primirštų disciplinų. Pvz., vokalistams dėstoma balso higiena ir kvėpavimo gimnastika, laikysena ir judesys scenoje, dainos ir oratorijos istorija, instrumentalistams – senieji instrumentai, ornamentika, skaitymas iš lapo, improvizacijos teorija ir praktika, vargonininkams – generalinio boso praktika. Visiems privalomas J.Haydno muzikos seminaras.

Prie konservatorijos veikia ir paruošiamasis skyrius, kuriame mokosi gabūs vaikai, savo ateitį planuojantys sieti su muzika. Studentų čia netrūksta, nes muzika yra neatskiriama austrų gyvenimo dalis. Tad ir vyriausybė skiria šio tipo mokykloms nemažą finansinę paramą.

Šiuo metu J.Haydno konservatorija yra plečiama ir renovuojama, taikant modernią apdailą, garso izoliaciją ir elektroninę durų valdymo sistemą.

Čia jau nepamatysi mums įprastų raktų. Durys atidaromos nedidelėmis užkoduotomis plokštelėmis, o jų neturint ar pamiršus – kompiuteriniu raktu.

Studentams suteikiama galimybė groti ir dieną, ir naktį, suprantama, specialiai tam skirtose klasėse. Informaciją apie tai direktorius gali rasti savo kompiuterio monitoriuje. Iniciatyvi konservatorijos administracija ruošiasi artėjančioms J.Haydno mirties 200 metinėms ir ta proga ketina su įvairių šalių studentais atlikti jo operą. 2008-aisiais pavasarį direktorius Walteris Burianas kartu su savo auklėtiniais dalyvaus ir Klaipėdos universiteto Menų fakuleteto tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje-projekte „Mustufe“.

Žaižaruoja asmenybės ir talento žavesiu

Kuklioji dviejų Auksinių scenos kryžių laureatė Klaipėdos dramos teatro aktorė N.Savičenko švenčia jubiliejinį gimtadienį

Stefa Galkauskaitė

Gruodžio 1-ąją Klaipėdos dramos teatro aktorei Nelei Savičenko sueis 50 metų. Tarp įžymių savo kartos menininkų N.Savičenko yra viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių.

Išgarsino kinas

Gimusi Vilniuje, baigusi vidurinę Nelė įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų aktoriaus specialybės pirmąją laidą, kurią uostamiesčio Dramos teatrui ruošė režisierius Povilas Gaidys. Po studijų 1980-aisiais kartu su pirmąja laida aktorė buvo paskirta į Klaipėdos dramos teatrą. Taigi scenoje Nelė jau perkopė ketvirtį amžiaus. Turi nemažą pedagoginio darbo patirtį, dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Nelės debiutas Klaipėdos dramos teatro scenoje dar prieš studijų baigtį buvo pagrindinis Anės vaidmuo (J.O’Nylas “Anė Kristi”), pelnęs išskirtinį žiūrovų ir teatro kritikos dėmesį. Tuo pačiu laikotarpiu aktorė debiutavo ir kine, suvaidindama pagrindinį Gretchen vaidmenį režisieriaus A.Žebriūno filme “Turtuolis, vargšas”. Aktorės vardą plačiausiai ir pirmiausia išgarsino vaidmenys kino ir televizijos filmuose.

Gretchen buvo aktorės kinematografinės biografijos startas ir tebėra vienas ryškiausių šviesulių kine ir televizijoje.

Iki šiol aktorė filmavosi jau daugiau nei 20 filmų.

Vaidmenų teatre nestinga

Aktorės kūrybinė biografija kaip reta turtinga sudėtingais pagrindiniais ir antrojo plano vaidmenimis. Tarp iškiliausių – Roksana (E.Rostanas. “Sirano de Beržerakas”), Ania (L.Razumovskaja. “Seserys”), Ema (H.Pinteris. “Išdavystė”), Džeinė (T.Viljamsas. ”Senasis kvartalas”), Porcija ir “Teisės daktaras” (V.Šekspyras “Venecijos pirklys”), Julija (Ž.Anujis. “Romeo ir Žaneta”), Ponia Marten (E.Jonesko. “Plikagalvė dainininkė”), Dženė (E.Olbis. “Viskas sode”), Zilkė (M. von Mayenburgas. ”Šaltas vaikas”), Lada, Greta, Nena, Biba, Luiza (M.Gavranas. “Viskas apie moteris”), Marietė Levjė (N.Saimonas. “Banketas”) ir kiti.

Šį sezoną aktorė sukūrė nepaprasta kūrybine branda ryškius vaidmenis – Dorotėją Terbuš E.E.Šmitto komedijoje “Paleistuvis” ir Motiną bei Abatę A.Strindbergo dramoje “Kelias į Damaską”. Jai patikėtas pagrindinis Mėjos vaidmuo to paties pavadinimo M.Carr dviejų veiksmų dramoje, kurią Klaipėdos dramos teatre šiuo metu stato režisierius G.Padegimas.

Atkreipė kritikų dėmesį

Laikotarpis, kuomet aktorė nevaidino teatro scenoje, buvo kupinas kūrybinio darbo filmuojantis, dėstant studentams.

1991-aisiais aktorei grįžus į sceną sukurtasis Emos vaidmuo (H.Pinterio “Išdavystė”) buvo naujas skrydis, talento galia atkreipęs teatro kritikų dėmesį. Tarp didžiausių staigmenų, buvo Estelės vaidmuo (Ž.P.Sartras. “Už uždarų durų”). Tai buvo vaidmuo, sėkmingai laužęs ankstesnį aktorės amplua. Šiuo ir vėlesniais geriausiais aktorės vaidmenimis atsivėrė naujos jos temperamento spalvos.

Reikšmingiausias ir aktorės, ir teatro kūrybinio gyvenimo metas buvo O.Koršunovo režisuotas M.von Mayenburgo “Šaltas vaikas”, kuriame sukurtas Zilkės vaidmuo pelnė aktorei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją ir aukščiausią teatrinį apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių. Šie metai aktorei – ne tik jubiliejiniai. Tai sykiu ir kūrybinės brandos ryškiausi metai.

Vaidmenyse – magiška galia

N.Savičenko kūrybinėje biografijoje – daug pagrindinių vaidmenų, o Dorotėjos Terbuš (E.E.Šmittas. “Paleistuvis”) paveikslas tarsi sutelkęs visą talento galią. Vaidmuo sukurtas meistriškai išlaikant subtilią sceninės žaismės ir gilaus turinio pusiausvyrą, žaižaruoja aktorės asmenybės ir talento žavesiu.

Magiška galia, gili, spalvinga sceninė patirtis sklinda aktorei vaidinant ir kitus du naujausius vaidmenis – Motiną ir Abatę A.Strindbergo trilogijoje “Kelias į Damaską”.

Šie metai paženklinti ir talentingai sukurtu Ritos vaidmeniu naujausiame režisieriaus A.Puipos filme “Nuodėmės užkalbėjimas”.

Aktorė yra pelniusi tarptautinio kino festivalio “Baltijos perlas” laureatės vardą, tarptautiniame kino festivalyje “Žvaigždynas” – spaudos ir kritikos prizą.

Įvertinta, apdovanota

Tarptautinėje arenoje aktorė buvo įvertinta ir sceninių vaidmenų atžvilgiu. Tarptautiniame teatrų festivalyje “Skampa’06” Albanijoje aktorės N.Savičenko ir scenos partnerių suvaidintas spektaklis M.Gavrano “Viskas apie moteris” apdovanotas festivalio prizu. Spektaklyje “Viskas apie moteris” puikiai aktorės sukurti penki vaidmenys buvo aukštai įvertinti ir tarptautiniame teatrų festivalyje “Europos teatrų dienos ir naktys” Rumunijoje. 2006-aisiais šalies festivalyje “Lietuvos teatrų pavasaris” už jaudinantį ir žaismingą moteriškų charakterių kaleidoskopą spektaklyje “Viskas apie moteris” aktorė ir spektaklio partnerės buvo apdovanotos prizu.

Šiemet pavasarį aktorė gavo Klaipėdos “Padėkos kaukę” už Dorotėjos Terbuš vaidmenį (E.E.Šmittas. “Paleistuvis”) ir Motinos bei Abatės vaidmenis (A.Strindbergas. “Kelias į Damaską”).

Šventė – scenoje

Šių metų kovą Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Tarptautinės teatro dienos proga už reikšmingiausius sezono kūrybinius darbus įteikti Lietuvos teatro apdovanojimai – Auksiniai scenos kryžiai ir Kultūros ministerijos premijos. N.Savičenko išrinkta geriausia dramos aktore. Auksinį scenos kryžių ir Kultūros ministerijos premiją laureatė pelnė už Motinos ir Abatės vaidmenis (A.Strindbergas. “Kelias į Damaską”, rež. O.Koršunovas) bei Ponios Terbuš vaidmenį (E.E.Šmittas “Paleistuvis”, rež. P.Gaidys).

N.Savičenko vaidina ir uostamiesčio Pilies teatro spektakliuose. Gruodžio 2-ąją Žvejų rūmų mažojoje scenoje – aktorės jubiliejui skirtas Pilies teatro spektaklis “Šilkas” (rež. A.Vizgirda), kuriame vaidins dvi neprilygstamos šios A.Baricco romano inscenizacijos aktorės – N.Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Viena akistatoje su žiūrovais

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos Pilies teatre šių metų pradžioje gimęs spektaklis pagal Dario Fo ir Frankos Ramė pjesę „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (rež. Alvydas Vizgirda) spėjo ne tik vietinėje scenoje pasirodyti, bet ir tolimajame užsienyje – JAV (Denveryje, Niujorke, Čikagoje, Niu Heivene ir kitur) – pasisukioti.

„Be pudros, dažų, be šilkų…”

Žiniasklaida (taip pat ir lietuviškai čiulbanti užjūryje) užfiksavo pasisekimą – iš žodynų surinko gerus žodžius, juos pavertė tekstais ir paliko istorijai bei teatro istorikams.

Jei žiniasklaidos dėmesys – spektaklio sėkmės liudininkas, tai šis vaidinimas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodo sėkmingas.

Visai įmanoma, kad savotiška prielaida tokiai sėkmei tapo ir graži sukaktis. Jolanta Puodėnaitė – pagrindinė ir vienintelė spektaklio „Aš laukiu tavęs, mielasis“ aktorė – šiemet švenčia savo aktorinio darbo 10-metį, kuriame tikrai netrūko vaidmenų: Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, Dženė – „Viešbučio kambarys Nr.13“, Gunė Gervydaitė – „Kuprelyje“, Mintija – „Viskas sode“, Virdžinija – „Mesjė A“, Klodina – „Ožyje“, Preila – „Tautkrūšoje“. Tiesa, teatro primadonos titulo greičiausiai ir šis spektaklis nedovanos.

„Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta, / O gelsvosios kasos supintos!“ – dainavo poetas Paulius Širvys apie Lietuvos laukų išaugintą mergelę. Toks ir spektaklis „Aš laukiu tavęs, mielasis“ – jame neišvysite puošnių kostiumų ir įspūdingų dekoracijų.

Nėra „suflerių”

Buitiniais daiktais (stalas, sofa, kėdės, telefonas ir kiti) apstatytoje erdvėje juda veikėjos dabartis bei prisiminimai: nykios vedybos, meilužis (neapsiplunksnavęs niekšas), namų areštas, įkyrus šešuras, iš kaimyninio namo pro binoklį į ją spoksantis vyriškis; atkaklus nepažįstamasis, vis siūlantis sekso telefonu paslaugas… Italų dramaturgo, aktoriaus D.Fo (1997 m. apdovanoto literatūrine Nobelio premija) ir jo žmonos F.Ramė pjesė „A Women Alone“– kiek pamaiviška, lengvai grotesku štrichuota dramaturginė medžiaga, iš kurios režisierius sukūrė spektaklį, nereikalaujantį intelektualaus žiūrovo su sudėtingų kodų ir šifrų sistemų raktais kišenėse. O grįžtant prie scenografijos (scenografė Marta Vosiliūtė)… Scenografija meniškai nei išradinga, nei vertinga. Ji neatskleidžia nei moters, nei jos šeimos pomėgių, gyvenimo būdo, charakterio. Tai namai, kuriuose galėtų gyventi bet kas – juose nėra netikėtumų, detalių, nėra „suflerių” (kurių, pavyzdžiui, netrūksta J.Paulėkaitės darbuose). Spektaklis aprengtas taip, kad adaptuotųsi bet kokiose erdvėse ir bet kokiomis sąlygomis (skelbiama, kad spektaklis gali būti rodomas draugų susibūrimuose ar nedidelių įmonių bei įstaigų švenčių ir proginių vakarėlių metu, pačiose netikėčiausiose vietose – kavinėse, pirtyse, fojė ir t.t.). Apie jokią scenografijos ir aktorinės raiškos sintezę kalbėti nė neverta – nesvarbu butaforinis ar iš Jūsų miegamojo pasiskolintas daiktas stovės spektaklio metu.

Norisi daugiau improvizacijos

Aktorė pasislėpti neturi už ko. Džiugu, kad ir nesislapsto. J.Puodėnaitė kuria gana vientisą vaidmenį, kurio jausminis diapazonas pakankamas, kad atsiskleistų čia pat vykstanti vienatvės drama; kad veikėjos su miesčionišku tualetu ir sukeltu ant viršugalvio kuodu pasidarytų gaila.

Kad taptų gaila moters, kuri leidžiasi būti pajuokiama ir už tariamo nenuovokumo slepia tikrą būties stoicizmą.

Žinoma, pilko neišraiškingumo šešėlis šmėkšteli, bet iš esmės J.Puodėnaitės moteris gyvybinga. O kai aktorė atveria gyvą vaidmens nervą, kai suskamba ne tik žodis, bet ir judesys, tuomet norisi daugiau improvizacijos. Galbūt nereikia ir to nebylaus inventoriaus?

Vis dėlto apie spektaklį kalbos „ne skalsu“. Pažiūrėjai – ir pametei. Nepamiršai, bet ir nesinešioji prisiminimų apie jį kaip mylimojo nuotraukos piniginėje. Kažkur matyta, kažkas girdėta.

O juk vos prieš porą metų Lietuvos teatruose sukurtus monospektaklius buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.

Šiandien jų – gimusiųjų linksminti – daug. Tiesa, atliekančių tylią misiją būti su savimi – vis dar mažuma.

Kiekvieną kartą – kaip pirmą kartą

„Suklegos“ su aistringu nuoširdumu trina ribą tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės

Gytis Skudžinskas

Uostamiesčio Dailės parodų rūmai lapkritį pasidabino tapybos rūbais. Šiemet jau bemaž trečią kartą didžiąją dalį šios miesto kultūros institucijos ekspozicinių erdvių okupavo tęstinio renginio „Nostalgie” paroda „Suklegos”.

Tapybos rekonstravimo aktas

Parodų rūmai, tapyba, rudeninės lietuvaičių suklegos – toks junginys nuteikia gal kiek pesimistiškai ir persmelkia anachronistiniu tradicionalizmu. Tačiau projekto kuratorių ir organizatorių nuostata vėl ir vėl permąstyti patį tapybos žanrą verčia nepasiduoti pirminėms asociacijoms. Žinoma, ir tų tapybos rekonstravimo aktų vien XX amžiuje būta ne viena dešimtis. O kaip dar galime atlikti dailiausios iš dailiųjų skerspjūvį?

Nors tai jau trečioji projekto paroda, kuratoriai kiekvieną parodą rengia kaip pirmą kartą. Rūškaną ir tamsų rudenį „Nostalgie” lankytojus pasitinka lengvu atsainumu ir neblėstančia aistra, karštakošišku stačiokiškumu ir atviru nuoširdumu.

Tačiau nereikėtų suklysti – tai ne pirmo kurso studentų energinga ir spontaniška darbų peržiūra, bet tiksliai apskaičiuotų ir profesionaliai sujungtų veiksmų suma.

Tas aistringai nuoširdus pirmas kartas nepajėgia užmaskuoti autorių kompetencijos ir to, kad jie puikiai išmano ir visas anksčiau atliktas tapybos žanro rekonstrukcijas, ir šiandienės meno scenos aktualijas.

Atskleidžia problemų lauką

Į visą „Suklegų” parodą galime žvelgti per didžiųjų salių prieigoje kabančių projekto kuratoriaus Kęstučio Šapokos kartu su savo mama atliktų kūrinių prizmę.

Čia žiūrovas išvysta klasiką, žymiausią ir labiausiai mitologemomis apipintą Lietuvos dailės personažą MKČ, kūrinius, beveik identiškus dar mokykliniuose vadovėliuose regėtoms reprodukcijoms. Tik prisiartinęs suvoki, kad tai iš reklaminių skrajučių ir menkaverčių žurnalų skiaučių suklijuotos klasikinių kūrinių rekonstrukcijos.

Šie darbai išskleidžia visą problemų lauką, toliau vienaip ar kitaip pasikartojantį visuose parodos eksponatuose. Čia autentiškumo ilgesys grumiasi su profesionalumo retorika, kasdienybės rutiną persekioja istorijos nepakeičiamumas, o universalus kosmopolitiškumas atsigręžia į šeimyninę rangą.

Klasika sutinka šiandieną

K.Šapokos ir mamos kūriniuose klasika sutinka šiandieną. Ir nesirungia, kuri iš jų viršesnė, kuri vertingesnė ar ilgaamžiškesnė. Darbai siūlo visai kitą laike nutolusių reikšmių suvokimą ir įsisavinimą. Iki nuobodulio įgrisusios tarpukario dzūko vizijos šiuo atveju suspindi kasdienybės grožiu ir prisisodrina šiandienio gyvenimo tempo, nelikdamos tik spalvotais piešinėliais ant aptrintų knygų viršelių. Kasdienis informacinis balastas virsta mitologizuotais vaizdiniais.

Panašią istorijos ir dabarties jungtį savo kūriniams renkasi kitas „Suklegų” autorius Gintaras Znamierowski’s. Jo drobių plotą dalijasi abstraktusis ekspresionizmas su hiperrealizmu. Gintaras it Pietas Mondrianas komponuoja drobę, kabinamą įstrižai, ir pastarojo kūrybos principus pritaiko kaip foną šiandienių komiksų veiksmui. Išgryninta forma kūriniuose susipina su instinktyviu bei hiperbolizuotu jausmingumu.

Modernistinį profesionalumą ir autorinį ženklą čia keičia nenumaldomas noras paveikti žiūrovą, išprovokuoti reakciją.

Kasdienybė ir mitologija

Kasdienybė ir mitologija pripildo nemažą dalį ir kitų parodos kūrinių. Algio Ramanausko rankų darbo megztiniai puikuojasi įvairiausiais mūsų tautoje pažįstamais ir vienaip ar kitaip veikusiais simboliais. Benigna Kasparevičiūtė ant paprasčiausios klijuotės „perrašinėja” didingą Lietuvos istoriją. Kiek kitaip elgiasi Aistė Kirvelytė, šiandienos žiniasklaidos aktualijas mitologizuodama, perpiešdama jas akademiškai tiksliai grafitu ant popieriaus.

Dar viena stipri parodos dominantė – rankų darbas. Ne saldžiai patetiškas ar tobulai įvaldytas plastiškas rankdarbis, bet grubus ir praktiškas rankomis sukonstruotas objektas.

Jau minėti A.Ramanausko megztiniai gali būti ne tik pasigėrėjimo objektas, bet ir kasdien dėvima uniforma. Rankų šiluma pulsuoja iš K.Šapokos, E.Ridikaitės kūrinių.

Ko gero, įdomiausias Mariaus Valančiaus sukurtas rankdarbio virsmas į tapybos kūrinį. Autorius, pasitelkęs močiučių praktikuotą skiautinių techniką, vizualizuoja šeimynines scenas, intymaus bendravimo patirtis. Be to, būtent M.Valančiaus darbai artimiausi tai sampratai, kad tapyba yra spalva. Aiškiomis spalvinėmis dėmėmis pulsuojantys siuviniai net gali būti ir fovizmo citatos.

Jokių privilegijų

Ieškodami bendro parodos vardiklio pastebėtume, kad čia visai išsitrina riba tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės. Profesionalumui ir autorinei pozicijai neteikiama jokia privilegija. Dalis Klaipėdos šiuolaikinės tapybos bienalės dalyvių apskritai nėra ragavę jokių dailės mokslų. Galima teigti, kad ne išsilavinimas ar institucija paverčia paprastą plebėją kūrėju, o vidinės nuostatos ir reakcija į aplinką.

Kita dalis autorių pagal vyraujančią sistemą turėtų būti laikomi profesionaliais menininkais, bet jie sąmoningai imituoja mėgėjišką, autsaiderišką braižą. Nuosekliai šia strategija sekanti Eglė Ridikaitė ir šioje parodoje yra taikliausias pavyzdys. Jos drobėse mėgėjiškumas ir tariamas paviršutiniškumas – kaip reakcija į kasdienę neišvengiamybę. Toks kontekstų maišymas ir sistemos nepaisymas primygtinai nurodo į absoliučią hierarchijos griūtį.

„Nuostalgie” dar kartą sugebėjo pateikti intriguojantį ir turtingą produktą, o kuratoriai dar kartą įrodė, kad jiems rūpi meno efektyvumas, o ne efektingumas.

Ar tuštinasi Anglijos karalienė?

Grafikė J.Rekevičiūtė atspaudė įvairių Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių rūbus

Ignas Kazakevičius

Klausimas dalykinis. Reikėtų, kad juo pasisakytų britų kultūros žinovė „7md“ puslapiuose Eglė Paulina Pukytė. Tikėtina, kad trečdalis britų, ištikimų monarchijai indų ir kitų rytiečių darbo žmonių mano, kad ji nesituština. Saujelė grynakraujų aristokratų iš padorumo neprisipažins maną karalienę taip pat žmogumi esant. O daugelis imigrantų, apskritai nežino Angliją turint karalienę. Dar kitiems nusispjauti tuštinasi ji ar ne, svarbiausia, ne ant jų. Taigi lieka tie, kas žvelgia į priekį – mokslininkai, menininkai ir traukinių bei metro vairuotojai. Mažuma, taip sakant. Ir jų balsai bendrame kvorume šiai teorijai reikšmės neturi. Taigi karalienė ne-si-tuš-ti-na!

Kaip danguje – taip ir ant žemės. Menas yra nepažinus. Susipažinti galima su menininku, kažką sužinoti apie jo kūrybos virtuvę, išvysti meno kūrinio gimimą. Ir tiek. Ko daugiau?.. Todėl ten, kur baigiasi logika, prasideda (ne)tikėjimas. Štai čia ir atrandamas menas. Menas, turintis savo poziciją. Menas, kuris nesileidžia į kompromisus. Menas, kurį galima tik priimti arba atmesti.

Ir tada kūrinys turi teisę sudoroti prieš jį stovintįjį. Fiziškai traiškyti vartotojų nepriimtina. Dažniausiai kūriniai veikia šlykštumu, pritrenkia harmonija, pjausto meile ar kreivų veidrodžių karalyste. Kartais sutrina jūsų moralę, jausmus, jūsų įvaizdį jumyse ir jūsų statusą… Jūsų įsitikinimus ir nuostatas, stereotipus ir svetur surankiotas nuomones.

Trys spalvos

Kraujas, mirtis ir laisvė. Raudona, juoda ir balta. Trys spalvos dominuoja Jūratės Rekevičiūtės parodoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Pagarbi tyla. Solidžiai įrėminti kūriniai. Nekropolis/Akropolis. Dar aistringai kuriančios ir jau kūriniais tapusios personos. Nematomas smėlio šokis klepsydroje pertraukiamas tik videoprojekcijos šnaresio.

Ekrane matyti, kaip menininkė dirba. Kaip seksualiai plyšta dažas, nuo paviršiaus atitrūksta gijomis, kurios, regis, tęsiasi dešimtis tūkstančių mylių, kilometrų ir kristalizuojasi gramais, kubais ir mililitrais erdvėje, prisodrintoje vaitspirito, terpentino, kietiklių, skaidriklių ir kitų ingredientų. Jie įsiskverbia į dailininkės plaučius, nusėda kepenyse, ant žandų ir blakstienų…

Meno suvokimas prasideda nuo mechanikos, nuo pirmojo rankos judesio, volo girgžtelėjimo, dažų smarso. Tekštelėjimas dažų dėžutės dangtelio. Dzvambt. Aha, čia geltona, juoda, baltos dėžutė didesnė – duslus garsas. Popieriaus šiugždesys. Galingo preso pasukimas. Įtempti raumenys. Atspaudimo kulminacijoje menininkė pasistiebia ant pirštų galų ir klišę atplėšia nuo pagrindo. Ji jūsų nepastebi. Jai rūpi, ar radosi ta ilgai ieškota žymė? Kaip pavyko? Pasislinko? Ar faktūra išryškėjo? Volo spaudimas per didelis? Jūsų net nėra jos pasaulyje. Gracinga kaip tenisininkė, plėšri kaip tigras ir toliaregė kaip nežinanti budistė. Ir visas jos dėmesys skirtas istorijai.

Skirta istorijai

Naujausią J.Rekevičiūtės parodą galima pamatyti iki gruodžio 9-osios. Čia eksponuojami žinomų Lietuvos ir pasaulio žmonių kultūrą paveikusių žmonių – rašytojų Julio Cortazar`o ir Jurgos Ivanauskaitės, krepšininko Arvydo Sabonio, fotografo Romualdo Rakausko, aktorės Eglės Mikulionytės, dizainerės Daivos Urbonavičiūtės, Tėvo Stanislovo, menotyrininko Edwardo Lucie – Smith`o ir kitų drabužių grafikos atspaudai. Tuos drabužius dėvint buvo suvaidintas spektaklis, laimėtas finalas, vaikščiota 30 metų, mąstyta ir neapkęsta, apsilaistyta vynu ir kokoso pienu, nutrėkštas uodas, praslydo lūpdažio žymės… Žodžiu, gyventa.

Autorės nuomone, drabužis geriausiai atspindi asmenybę. Juk kai galvojame apie žmogų, įsivaizduojame jį vienaip ar kitaip apsirengusį. Ir užsifiksuoja šis vaizdas ilgam. Kitaip tariant, vaizdinys gimsta iš mūsų nuomonės, kas žmogui tinka dėvėti, ir iš preparuojamojo įsitikinimo, kas jam tinka. Balansas, be abejo, stereotipinis.

Stereotipas – geriausia žaliava menui. Belieka „neįnešti“ pernelyg daug savęs. Nepakeisti to jausminio rakurso. To emocinio žiūros kampo. To horizonto, į kurį žvelgi, galvoji, būni su žmogumi, kai apie ir aplink jį gimsta kūrinys.

Ko gero, nesuklysiu visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją pavadinęs eksperimentu su visuomene, o kūrinius – lakmuso lakštais. O santykį su grafika – tikėjimu, kad „klasikinėmis technikomis sukurtas kūrinys gali veikti žmones šiuolaikinio meno kalba”.

Galite paklausti – velniam tiek kankintis? Paėmei fotoaparatą, ar dar paprasčiau – kompiuterį, ir pirmyn. Kitas menininkas personažus suportretuotų, surašytų konceptą apie prasmę jiems egzistuoti. Ir būtų labai socialu. Pvz., ciklas „Įžymių žmonių rūbai mano inter-ejere“. Bet tik tikras menininkas tikrai žino, kad tikriausi portretai turi būti „perleisti“ per jį patį, per akis, rankas ir technikas visas. Tam, kad virptelėtų realybė ir pati nusimestų apdarus. Sutikite, lengviau patikėti menininko tiesa nei pasaulio sandaros modeliu, dekalogu ir Archimedo dėsniu. Nes ji fragmentiška, aktuali, kol mums dar rūpi, kuo kvėpuojame, kodėl šukuojamės plaukus ir gadiname orą, ir egzistenciją pavėjui paleidžiame.

Kad paaiškėtų, kas kuriama, šioje parodoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip sukurta. Sukurta ekspresyviai, bet intymiai, su derama pagarba, bet ir žaidimo čia pakanka. Su doze ironijos ir porcija poparto.

Minko pelenus ir kraują

Ką matome parodoje? Ekspozicija labai paprasta. 16 rėmų su specialiu apšvietimu. 16 juodų stačiakampių monolitų. Raudonas personažo šlovės ar menininko kančios (?) kilimas. Ir iššūkis tradicinėms bejausmėms ekspozicijoms, parodų salių nykiai ramybei, snaudžiančiam personalui. Žodžiu, matome puikų ekspozicinį sprendimą, įtempiantį ir taip kreivą parodų salės erdvę.

Šiame mini „stounhendže“ stebina pati grafikos samprata. Originali grafikos technika. Reljefinis įspaudas. Jūratė visada nemėgo klasikinės grafikos. Raižymo, dėmėjimo, konkrečių linijų ir štrichų. Jai svarbu ne raižyti, o spausti. „Ieškau atsitiktinumo“, – sakė ji. Jūratė nekuria pasaulio, o atspindi jau esamą. Jos grafiką pavadinčiau įspaudais. Kitų įspaudais į save. Ir tokiais pat įspaudais, kokius palieka personažų darbų svoris realiame gyvenime.

Klišė kuriama ilgiau nei grafikos darbas. Ilgai mirkoma dažuose. Serija bandomųjų atspaudų. Ir staiga – pirmasis. Vienintelis. Kito tokio nebus. Šią akimirką dingsta personažo rūbas. Dingsta jau relikvija ar kasdienės sukniakelnės, turinčios pretenzijų „būti”.

Kūriniai supanašėja. Turbūt ne vienam užkliuvo pakankamai vienodas faktūrinis tinklas, kompozicija, plastinio modeliavimo sprendimai. Skirtingus portretuojamųjų charakterius vizualiai suvienodina technika. Kodėl?

Viena vertus, žmonės paveiksluose su(nu)asmeninami iki autorei reikiamo standarto. Koks tas standartas? Toks, kad galėtum suspausti jį menamame glėbyje, kalbėtis su juo nefamiliariai ir be akibrokštu, kalbėtis apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį credo. Apie tai, kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi.

Kita vertus, kurtas vienas ciklas. Pristatytas eksperimentas ir ryškus posūkis lietuviškos grafikos srityje. Naujiena pakankamai staigiai išmesta į eterį. Autorė žada toliau rašyti „kultūros istoriją“, revizuoti esamus atspaudus ir rekvizuoti naujas sielas. Įžvelgiu „šio reikalo“ perspektyvas. Nes kalbame apie visuomenės instinktus. Instinktą siekti išrinktojo vaidmens, jį gauti ir suvaidinti. Nes taip reikia. Taip įpratino… aplinka. Ši kaukė teikia užmaršties ir pasitenkinimo. Užmarštis ir pasitenkinimas leidžia patirti malonumą. Aukščiausią malonumą.

O menininkas, naudodamas tą pačią mikstūrą, nevalingai siekia pažinimo. Pramušti saldaus sirupo sieną, liulantį garbės ir šlovės dangų su purpuriniais kiaušiniais, kuriuos peri durininkais apsitaisę angelai. Menininko dalia minkyti pelenus ir kraują. Iš juodo, raudono ir balto. Lošti iš mirties, laisvės ir kraujo. Ir tik jo valioje, ar ši masė liks dvokiančiais glitėsiais, ar kūriniai žaižaruos kruvinomis brangakmenių briaunomis ir taps pastebima istorija.

Fotoinstaliacijoje – orientaciniai miesto taškai

G.Skudžinsko „Traces 003“ pateikia savitą žmogaus gyvenamosios erdvės suvokimo modelį

Danguolė Ruškienė

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje visą mėnesį iki gruodžio 3-iosios eksponuojama fotografijos, garso ir instaliacijos menininko, konceptualaus meno kūrėjo Gyčio Skudžinsko autorinė paroda-instaliacija „Traces 003“. Projektas, kurio pagrindu jau antrą kartą surengiama paroda (pirmąsyk – pernai Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Fotografijos galerijoje), pasak autoriaus, neturi pabaigos. Fotografijų ciklas tęsiamas nuo 1999-ųjų, nuolat jį atnaujinant ir koreguojant.

Skverbiasi giliau

Pastaruoju metu vis dažniau fotomenininkai pateikia savitus miesto kaip žmogaus gyvenamosios erdvės suvokimo modelius. Jau seniai neapsiribojama vien reprezentacinių masiškai apgyvendintų teritorijų vaizdų fiksavimu. Nors miestas ir dabar vaizduojamas kaip žmogaus suformuotas ar formuojamas darinys (toks priklausomumo ryšys paprastai abipusis), pamažu jo erdvės išstumia individo figūrą kaip pernelyg tiesmukišką nuorodą, palikdamos tik jo gyvenimo ar veiklos pėdsaką.

G.Skudžinskas, pasirinkdamas miestą savo fotografinių studijų objektu, skverbiasi dar giliau. Autoriaus dėmesio centre – ne konkreti vietovė su būdingais geografiniais ar nacionaliniais ženklais. Priešingai, menininkas siekia panaikinti skirtybes, niveliuodamas ne tik atskirų šalių, bet ir skirtingų mastelių urbanistinius darinius. Naujoji Akmenė, Ryga, Stokholmas ar Palanga, Paryžius ar Klaipėda čia įgyja tas pačias teises į vizualizaciją. Kaip teigia autorius, tokiu būdu jis siekia išsiaiškinti charakteringiausius žmonių apgyvendintų erdvių bruožus. Miestai nuasmeninami, jų erdvės performuojamos, padengiamos keliais vaizdinių sluoksniais, taip pabrėžiant jų bendrumus ir maskuojant skirtumus.

Menininkas renkasi ne linijinį-naratyvinį, o daugiasluoksnį pasakojimo būdą. Tokio pranešimo suvokimas galimas tik visas iš karto, neskaidant jo į atskirus sluoksnius. Netikėti, kartais gana fantasmagoriški vaizdų deriniai verčia suabejoti įmanomu objektyviu realybės vertinimu.

Išeities pozicija – informacija

Kaip vieną pagrindinių projekto išeities taškų G.Skudžinskas nurodo informaciją. Formuojami fotografiniai vaizdai ne tik pasipildo naujais informaciniais sluoksniais. Kaip nurodo autorius, jie išskleidžia ir paralelius jos pateikimo bei vartojimo klausimus. Taigi čia bene svarbiausias informacijos pateikimo ir (su)vartojimo santykis. Todėl aktualizuojamos informatyvių taškų pasiekiamumo ir perskaitomumo galimybės. Informacija, kuriai daugiausia dėmesio skiria menininkas, koordinuoja individo orientaciją miesto erdvėje: nurodo eismo kryptį ar jį draudžia, žymi judėjimo trajektorijas, galimus susisiekimo kelius, tranzitines zonas. Tai – kelio ženklai, šviesoforai, punktyrinės ar ištisinės gatvių linijos, pėsčiųjų zonos. Kur ne kur išnyranti žmogaus figūra vos įžiūrima, tirpstanti fiksuojamoje erdvėje. Vienatvės, monotonijos ir nuobodulio išblukinti siluetai mieste palieka žymiai ryškesnį pėdsaką nei savo atvaizdą. Užrašai, nurodantys vietovių pavadinimus, žemėlapio fragmentai menkai tegelbsti. Tai veikiau iliuzija nei priemonė palengvinanti orientaciją (ne)pažįstamoje erdvėje. Todėl suvokėjas iš gausybės miesto erdvėse egzistuojančių informacijos ženklų pats turi išskirti svarbiausius ir susiformuoti galimas judėjimo (pažinimo) mieste schemas.

Skatina ne judesį, o mąstymą

Kitas informacinis srautas formuojamas verbalinės raiškos pagrindu. Tiesa, verbalinė raiška ne artikuliuojama, o pateikiama vizualiai, žaidžiama netikėtomis skaičių ir žodžių kombinacijomis, sakinių fragmentais. Sąvokų vizualiniai piešiniai tik pagilina jų prasmes. „Tolerance“ brūkšninis kodas, „Rezervuota“ ar „Nepriimkite sprendimo“ perkelia suvokėjo dėmesį nuo žmogaus fizinių potyrių, jo judėjimo erdvėje galimybių į dvasinių ir moralinių nuostatų sritis, skatindama ne judesį, o mąstymą. „More is less & less is less & less is more & more is more…“ – ant ekspozicinės salės sienų panaikina fotografijos kaip izoliuoto prasmių lauko ribas. Tačiau, net ir kontaktuodamas su paprastai informatyviomis kalbinių ženklų ir sąvokų konstrukcijomis, suvokėjas vienareikšmio atsakymo neranda nei fotografijoje, nei parodinėje erdvėje.

Išskirčiau dar vieną informacinį sluoksnį, kuris veikiau yra dekoratyvaus nei informatyvaus pobūdžio. Tai anonimiškos restauravimo ar statybų aikštelės, kuriose pastatai apvelkami modernių pastolių tinklu. Tarsi atsvarą pernelyg šaltai, dar neprijaukintai miesto architektūrai autorius formuoja antrą kūrinio sluoksnį su parkų ar sodų fragmentais. Begalės horizontalių ir vertikalių konstruojami stikliniai dangoraižiai (ne)regimą miestą apgaubia simbolišku informacijos tinklu.

Manipuliuoja erdviniais sprendimais

Šį tinklą autorius pratęsia ekspozicinėje erdvėje. Tokiu būdu suteikdamas nuotraukai trečiąjį matmenį. Ant sienų raizgomi uždari ratai, į erdvę pereinančios kryptingos trasos universalias teritorijas paverčia autorinėmis zonomis.

Koreguodamas gerai pažįstamas erdves, autorius nurodo suvokėjui vienintelę įmanomą judėjimo (bet ne suvokimo) trajektoriją. Erdvių vizualizacija pabrėžiama šviesos ir spalvos estetika. Ji čia – viena svarbiausių, formuojanti daugiau ar mažiau dekoratyvų ekspozicijos paviršių.

Skirtingo formato nuotraukos, vienos išdidinamos, kitos sumažinamos tiek, kad vos įžiūrimas jose užfiksuotas vaizdas, struktūruoja fotografijas (kaip ir jose pateiktą informaciją) į pirmaeiles ir antraeiles. Autorius tarsi perkelia savo idėją – informacijos pateikimo ir suvokimo problematiką – į parodinę erdvę. Įvairiai manipuliuodamas fotografiniais ir erdviniais sprendimais, G.Skudžinskas formuoja savitą autorinę raišką.

Klystame manydami, kad sparčiausiai keičiasi miestai. Nepalyginti greičiau keičiasi vizijos apie juos. O vizijas formuoja kintantys mūsų gyvenimai, kurių kaitą lemia iš naujo (pa)sąmonėje besiformuojantys vaizdiniai. Taigi pastovus išlieka tik uždaras kaitos ratas.

„Versmės“ verpetuose – naujoji lietuvių dramaturgija

Pilnos žiūrovų salės „Versmės“ skaitymuose, surengtuose lapkričio 5-8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, liudijo, kad publika išsiilgusi nacionalinės dramaturgijos.

Anot kritikų, „Versmė“ išryškino dvilypę problemą: dabartiniam teatrui rašyti norintis dramaturgas yra pasimetęs, nežino, ko gi jam reikia, o teatras linkęs užsisklęsti teatrinės problematikos apmąstymuose ir nenori paaiškinti, ko jis laukia, tikisi ir reikalauja iš dramaturgijos.

Konstatuota, kad naujoji lietuvių dramaturgija nestokoja dramos vertų idėjų, netikėtų formos sumanymų, bet jai trūksta originalių, įtikimų, pagrįstų, nuoseklių siužetų.

Intriguojanti tendencija: naujoji lietuvių drama slysta iš literatūros žmonių rankų ir tampa teatro praktikų kūryba. Lietuvių dramoje ryškėja naujų kelių ieškojimo kryptys ir randasi nauji autorių vardai, nuo scenos į dramaturgiją žengia aktoriai. Jų debiutų sėkmė šiųmetėje „Versmėje“ buvo akivaizdi.

Norėta paakinti

Šiemet pavasarį Lietuvos nacionalinio dramos teatro paskelbtas naujosios lietuvių dramaturgijos konkursas pakvietė jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius kūrėjus. Taip norėta paakinti teatrus, kad šio konkurso nugalėtojų pjesės taptų Lietuvos repertuarinių teatrų spektakliais, kurie kitąmet bus festivalio „Versmė-2008“ ašis.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ buvo surengtas 2005-ųjų rudenį, kai vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulaukę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o režisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių sprendimų.

Antrosios „Versmės” konkurso nugalėtojų kūriniai šiemet buvo pasiūlyti profesionaliems Lietuvos teatrams, o jų skaitymai ar eskizai pristatyti lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė-2007“ pirmajame etape.

Galėjo rinktis

Šiemet konkursui buvo pateikta per 50 pjesių. Komisija konkursą laimėjusius kūrinius suskirstė į dvi grupes pagal pjesių stiprumą, siūlydama teatrams pasirinkti pjeses iš abiejų.

Geriausiais kūriniais komisija pripažino klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Justo Tertelio „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“, Lauryno Juknos „Pabėgimą į Akropolį“, Virgilijaus Veršulio pjesių triptiką – „Žalčio siuitą“, „Už durų“ ir „Life“, taip pat Anetos Raževaitės „Karjerą“. Šios pjesės rekomenduotos teatrams.

Jie galėjo rinktis ir dar iš šešių papildomų, taip pat pelniusių komisijos dėmesį, pjesių: Sauliaus Bareikio „Trumpa karalienės sūnaus istorija“, Juozo Glinskio „Spąstai nelaboms dvasioms pagauti“, Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re winning“, Gabrielės Labanauskaitės „Circus“, Juliaus Kelero „A–B“ ir Ingos Žebrauskaitės „Libido“, kuri pripažinta geriausia pjese kalbos taisyklingumo ir stilingumo požiūriu.

Kaip teigė organizatoriai, konkurso nugalėtojų kūriniai buvo pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, kurie patys išsirinko, ką norėtų statyti.

Surengė skaitymus

Antrojo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ pirmajame etape žiūrovai išvydo lietuvių dramaturgijos konkursą laimėjusių pjesių skaitymus, eskizus, atskiras scenas.

Ką gi pasirinko teatrai, sprendžiant iš „Versmės“ debiutų? S.Bareikio „Trumpą karalienės sūnaus istoriją“ Keistuolių teatre pasišovė įgyvendinti pats autorius. V.Veršulio „Už durų“ režisierius Martynas Žukas ruošiasi statyti Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. M.Macevičiaus „Sing when you’re winning“ režisierius Albertas Vidžiūnas ketina perkelti į Šiaulių dramos teatro sceną. L.Juknos „Pabėgimu į Akropolį“ susidomėjo režisierius Aidas Giniotis ir Teatro laboratorija „Atviras ratas“. Į Valstybinio Jaunimo teatro repertuarą pretenduoja A.Raževaitės „Karjera“, režisuojama Gintaro Makarevičiaus, o J.Kelero „A-B“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ėmėsi statyti režisierius Arnoldas Jalianiauskas.

Tikrą furorą „Versmėje” sukėlusi J.Tertelio „Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam aktoriui“ susilaukė net trijų teatrų dėmesio. Tai skaitymuose pademonstravo Teatro laboratorija „Atviras ratas“ (rež. A.Giniotis), Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (rež. Vilius Malinauskas) ir Klaipėdos dramos teatras (rež. Povilas Gaidys).

Stipriausioji vieta

Vis dėlto poetinė G.Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurios pirmojo veiksmo sceninį eskizą pateikė Alytaus miesto teatras ir jo režisierius Arvydas Kinderis, tapo „neabejotinai stipriausiąja šiųmetės „Versmės“ vieta”.

„Joje tvinkčiojanti poetinio žvilgsnio galia, „sukeistinanti“ pasakojamą mergaitės Marijos gyvenimo istoriją ir panardinanti ją į realybės bei sapno, dabarties ir atsiminimų paribio nuotaiką, parodo ir tai, kas lietuvių dramaturgijai padeda išvengti seklumo bei išsaugoti gilesnio egzistencialumo, būtiškumo metmenį. Taip pat įteisinamas poetinės vaizduotės posūkio metodas, kuris veikia nelyg draminės intrigos analogas. Tiksliau sakant, Grajausko „Mergaitė…“, poetinio išradingumo galia sovietinę savo herojės vaikystę štai „pagardinanti“ Senelės-tankistės bei Senelio-aviakonstruktoriaus „triukais“, o finale veiksmą netikėtai perkelianti į psichiatrijos kliniką ir papasakotai istorijai suteikianti kūrybingoje vaizduotėje vykusios istorijos prasmę, sukuria sceninės dinamikos įspūdį. Kita vertus, ši „Mergaitė…“ gražiai liudija, jog poetinė lietuvių drama vis noriau mėgina savo vaizduotę papildyti konkrečios realybės detalių inkrustacijomis – šiuo atveju „naujalietuvių“ buities intarpais, draminį veiksmą priartinančiais prie aktualiosios problematikos analizės” (Šarūnė Trinkūnaitė „Naujosios lietuvių dramaturgijos versmės ir kompleksai”, www.menufaktura.lt).

„Versmė“ – tik pirmieji naujosios nacionalinės dramaturgijos sceniniai išbandymai. Ar kitus ji atlaikys teatruose, pamatysime jau kitąmet.

Parengė Rita Bočiulytė

Langas

DEBIUTAS. Kauno mažajame teatre lapkričio 15-ąją rampų šviesą išvydo klaipėdiečio rašytojo Mindaugo Valiuko pjesė „Septyniolika“. Ją režisavo taip pat klaipėdietė, „Aušros“ jaunimo teatro režisierė Edita Prakuliauskaitė-Milinienė. Šiuo spektakliu-grotesku abu uostamiesčio menininkai debiutuoja profesinio teatro scenoje. Pastatymo dailininkas – Artūras Šimonis, spektakliui muziką parašė vėlgi klaipėdietis Vilius Ančeris. Šiemet Kauno mažajame teatre tai jau trečioji premjera, vienaip ar kitaip susijusi su Klaipėdos kūrėjais. Pavasarį jo scenoje pagal klaipėdietės dramaturgės Gitanos Gugevičiūtės pjesę „Labas gyvenimas“ pastatytas spektaklis „Mokėk – duosiu“, kurį režisavo Vytautas Balsys, scenografiją ir kostiumus jam sukūrė Inga Kažemėkienė. Jaunas uostamiesčio režisierius Darius Rabašauskas Kauno mažajame teatre pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „8-230, tai aš“. Galima įtarti, kad iš Klaipėdos jaunieji menininkai „emigruoja“ čia nerasdami kur ir kaip įgyvendinti savo idėjas. O Kaunas juos sutinka svetingai, duoda sceną ir skiria lėšų klaipėdiečių projektams įgyvendinti.

BIENALĖ. Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje lapkričio 7-ąją startavo XV tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė, kurios ekspozicija kitąmet keliaus po Lietuvą, užsuks ir į Klaipėdą. „Meniškai labai brandi paroda“, – taip ją įvertino klaipėdietis grafikas Algis Kliševičius. Šiame Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos knygos draugijos renginyje šiemet dalyvauja 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Kaip pastebėjo dailėtyrininkė Rita Mikučionytė, mūsų šalies ekslibrisų kolekcija yra gausiausia, tačiau šįkart ji nestebina originalumu, kaip Kinijos ar Armėnijos dailininkų darbai; į ekslibrisų kūrėjų gretas vangiai įsilieja jauni Lietuvos menininkai. XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams. Dar 10 autorių apdovanoti diplomais. Tik du iš jų teko lietuviams – vilniečiui Valerijonui V.Juciui ir klaipėdietei Onai Šimaitytei-Račkauskienei.

MAINAI. Lapkričio 18-27 dienomis Zelenogradske (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) surengtas pirmasis kultūrinių mainų projekto „Baltoslavija“ seminaras, kuriame dalyvavo Rusijos ir Lietuvos jaunieji poetai, prozininkai, žurnalistai bei literatūros projektų kuratoriai. Klaipėdai atstovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas, Clandestinus, Viktorija Ivanova, Dalia Bielskytė ir jaunųjų poetų iš Klaipėdos universiteto desantas: Agnė Klimavičiūtė, Adomas Stančikas, Jelena Cukanova ir Jevgenija Sergejeva. Seminaro metu vyko iš Lietuvos ir iš Rusijos suvažiavusių autorių kūrybos vakarai, kūrinių aptarimai, diskusijos, paskaitos ir seminarai. Lapkričio 25-ąją buvo pristatytas pirmasis literatūros ir kultūros žurnalo „Paralelės“ numeris (redaktorius Večiaslavas Karpenka). Jame publikuojama rusų, lietuvių, kaimyninių šalių autorių kūryba, adekvačiai pristatoma dviem – lietuvių ir rusų – kalbomis. Besidomintiems literatūra klaipėdiečiams pažįstamos naujojo žurnalo autorių Arvydo Juozaičio, R.Černiausko, Clandestinus, D.Bielskytės, V.Ivanovos, Andrejaus Bytovo, Olego Gluškino, Andrejaus Toziko ir kitos pavardės. Projektą „Baltoslavija“, kuris tęsis dvejus metus, inicijavo ir Europos Sąjungos remiamas vykdo Rusijos Pen Centro Kaliningrado skyrius. Per artimiausius dvejus metus numatoma išleisti dar šešis literatūrinio-kultūrinio žurnalo „Paralelės“ numerius bei surengti tiek pat seminarų – po tris Zelenogradske ir Klaipėdoje. Jau gruodį prasidės antrasis projekto etapas – būrys rašytojų įkvėpimo semsis Klaipėdoje ir jos apylinkėse.

PAMINKLAS. Kaliningrade lietuviai statys kovingos prūsų tautos simbolio Herkaus Manto atminimą įamžinantį paminklą. Šiemet Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija paskelbė viešąjį konkursą jam sukurti. Lietuvos dailininkų sąjungoje lapkričio 16-ąją įvyko konkurso pirmojo etapo (eskizų sukūrimo) vertinimo komisijos posėdis. Iš konkursui pateiktų septynių projektų komisija išrinko geriausią ir autoriui pasiūlė sumanymą įgyvendinti. Paminklą Herkui Mantui Kaliningrade kurs skulptorius Arvydas Ališanka. Jam ir projekto architektams Vytautui Avietynui bei Donatui Gražiui paskirta pirmoji konkurso premija. Antrąją laimėjo skulptorius Valdas Bubelevičius, architektai Saulius Mikštas ir Olegas Tuliakovas, trečiąją – skulptorius Erikas Daugulis, kuriam atiteko ir viena iš dviejų paskatinamųjų premijų. Antrąja paskatintas skulptorius Regimantas Midvikis ir architektas Linas Krūgelis. Paminklą Herkui Mantui ketinama pastatyti Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje teritorijoje. Jis turėtų iškilti jau kitąmet.

„Klaipėdos“ inf.