Kiekvieną kartą – kaip pirmą kartą
„Suklegos“ su aistringu nuoširdumu trina ribą tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės
Gytis Skudžinskas
Uostamiesčio Dailės parodų rūmai lapkritį pasidabino tapybos rūbais. Šiemet jau bemaž trečią kartą didžiąją dalį šios miesto kultūros institucijos ekspozicinių erdvių okupavo tęstinio renginio „Nostalgie” paroda „Suklegos”.
Tapybos rekonstravimo aktas
Parodų rūmai, tapyba, rudeninės lietuvaičių suklegos – toks junginys nuteikia gal kiek pesimistiškai ir persmelkia anachronistiniu tradicionalizmu. Tačiau projekto kuratorių ir organizatorių nuostata vėl ir vėl permąstyti patį tapybos žanrą verčia nepasiduoti pirminėms asociacijoms. Žinoma, ir tų tapybos rekonstravimo aktų vien XX amžiuje būta ne viena dešimtis. O kaip dar galime atlikti dailiausios iš dailiųjų skerspjūvį?
Nors tai jau trečioji projekto paroda, kuratoriai kiekvieną parodą rengia kaip pirmą kartą. Rūškaną ir tamsų rudenį „Nostalgie” lankytojus pasitinka lengvu atsainumu ir neblėstančia aistra, karštakošišku stačiokiškumu ir atviru nuoširdumu.
Tačiau nereikėtų suklysti – tai ne pirmo kurso studentų energinga ir spontaniška darbų peržiūra, bet tiksliai apskaičiuotų ir profesionaliai sujungtų veiksmų suma.
Tas aistringai nuoširdus pirmas kartas nepajėgia užmaskuoti autorių kompetencijos ir to, kad jie puikiai išmano ir visas anksčiau atliktas tapybos žanro rekonstrukcijas, ir šiandienės meno scenos aktualijas.
Atskleidžia problemų lauką
Į visą „Suklegų” parodą galime žvelgti per didžiųjų salių prieigoje kabančių projekto kuratoriaus Kęstučio Šapokos kartu su savo mama atliktų kūrinių prizmę.
Čia žiūrovas išvysta klasiką, žymiausią ir labiausiai mitologemomis apipintą Lietuvos dailės personažą MKČ, kūrinius, beveik identiškus dar mokykliniuose vadovėliuose regėtoms reprodukcijoms. Tik prisiartinęs suvoki, kad tai iš reklaminių skrajučių ir menkaverčių žurnalų skiaučių suklijuotos klasikinių kūrinių rekonstrukcijos.
Šie darbai išskleidžia visą problemų lauką, toliau vienaip ar kitaip pasikartojantį visuose parodos eksponatuose. Čia autentiškumo ilgesys grumiasi su profesionalumo retorika, kasdienybės rutiną persekioja istorijos nepakeičiamumas, o universalus kosmopolitiškumas atsigręžia į šeimyninę rangą.
Klasika sutinka šiandieną
K.Šapokos ir mamos kūriniuose klasika sutinka šiandieną. Ir nesirungia, kuri iš jų viršesnė, kuri vertingesnė ar ilgaamžiškesnė. Darbai siūlo visai kitą laike nutolusių reikšmių suvokimą ir įsisavinimą. Iki nuobodulio įgrisusios tarpukario dzūko vizijos šiuo atveju suspindi kasdienybės grožiu ir prisisodrina šiandienio gyvenimo tempo, nelikdamos tik spalvotais piešinėliais ant aptrintų knygų viršelių. Kasdienis informacinis balastas virsta mitologizuotais vaizdiniais.
Panašią istorijos ir dabarties jungtį savo kūriniams renkasi kitas „Suklegų” autorius Gintaras Znamierowski’s. Jo drobių plotą dalijasi abstraktusis ekspresionizmas su hiperrealizmu. Gintaras it Pietas Mondrianas komponuoja drobę, kabinamą įstrižai, ir pastarojo kūrybos principus pritaiko kaip foną šiandienių komiksų veiksmui. Išgryninta forma kūriniuose susipina su instinktyviu bei hiperbolizuotu jausmingumu.
Modernistinį profesionalumą ir autorinį ženklą čia keičia nenumaldomas noras paveikti žiūrovą, išprovokuoti reakciją.
Kasdienybė ir mitologija
Kasdienybė ir mitologija pripildo nemažą dalį ir kitų parodos kūrinių. Algio Ramanausko rankų darbo megztiniai puikuojasi įvairiausiais mūsų tautoje pažįstamais ir vienaip ar kitaip veikusiais simboliais. Benigna Kasparevičiūtė ant paprasčiausios klijuotės „perrašinėja” didingą Lietuvos istoriją. Kiek kitaip elgiasi Aistė Kirvelytė, šiandienos žiniasklaidos aktualijas mitologizuodama, perpiešdama jas akademiškai tiksliai grafitu ant popieriaus.
Dar viena stipri parodos dominantė – rankų darbas. Ne saldžiai patetiškas ar tobulai įvaldytas plastiškas rankdarbis, bet grubus ir praktiškas rankomis sukonstruotas objektas.
Jau minėti A.Ramanausko megztiniai gali būti ne tik pasigėrėjimo objektas, bet ir kasdien dėvima uniforma. Rankų šiluma pulsuoja iš K.Šapokos, E.Ridikaitės kūrinių.
Ko gero, įdomiausias Mariaus Valančiaus sukurtas rankdarbio virsmas į tapybos kūrinį. Autorius, pasitelkęs močiučių praktikuotą skiautinių techniką, vizualizuoja šeimynines scenas, intymaus bendravimo patirtis. Be to, būtent M.Valančiaus darbai artimiausi tai sampratai, kad tapyba yra spalva. Aiškiomis spalvinėmis dėmėmis pulsuojantys siuviniai net gali būti ir fovizmo citatos.
Jokių privilegijų
Ieškodami bendro parodos vardiklio pastebėtume, kad čia visai išsitrina riba tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos dailės. Profesionalumui ir autorinei pozicijai neteikiama jokia privilegija. Dalis Klaipėdos šiuolaikinės tapybos bienalės dalyvių apskritai nėra ragavę jokių dailės mokslų. Galima teigti, kad ne išsilavinimas ar institucija paverčia paprastą plebėją kūrėju, o vidinės nuostatos ir reakcija į aplinką.
Kita dalis autorių pagal vyraujančią sistemą turėtų būti laikomi profesionaliais menininkais, bet jie sąmoningai imituoja mėgėjišką, autsaiderišką braižą. Nuosekliai šia strategija sekanti Eglė Ridikaitė ir šioje parodoje yra taikliausias pavyzdys. Jos drobėse mėgėjiškumas ir tariamas paviršutiniškumas – kaip reakcija į kasdienę neišvengiamybę. Toks kontekstų maišymas ir sistemos nepaisymas primygtinai nurodo į absoliučią hierarchijos griūtį.
„Nuostalgie” dar kartą sugebėjo pateikti intriguojantį ir turtingą produktą, o kuratoriai dar kartą įrodė, kad jiems rūpi meno efektyvumas, o ne efektingumas.
