Septyniolika būdų numirti: klaipėdiečiai Kauno Mažajame

Septyniolika būdų numirti: klaipėdiečiai Kauno Mažajame

Edgaras Klivis

Premjerinis Kauno Mažojo teatro spektaklis „Septyniolika“ pagal poeto Mindaugo Valiuko pjesę prasidėjo (ir baigėsi!) pilna žiūrovų sale. Nesnobiškų, pilnų geros valios žiūrovų, atradusių savyje ryžto tamsų ir šlapią lapkričio savaitgalį pasidomėti kažkuo, kas netransliuojama per TV. Žiūrovų, kurie buvo pasiryžę sulaužyti savo skonio normas, suvalgyti „neskanią“ Valiuko dramą ir pasijuokti iš groteskiškų dialogų, net kai nelabai juokinga. Ir jei tai buvo ištikimi Kauno Mažojo teatro gerbėjai, jie, matyt, nenusivylė, net turint omenyje, kad pjesės autorius ir spektaklio režisierė yra ne etatiniai šio teatro darbuotojai, o svečiai iš uostamiesčio.

Becketto parafrazė

Sprendžiant iš kitų šio teatro spektaklių, Kauno Mažąjį apibūdina maišytas, nenusakomas kūrinių stilius (pavyzdžiui, Ibseno „Lėlių namai“) ir provokuojančios interpretacijos (kurios rizikuoja virsti neaiškiomis intelektualinėmis pretenzijomis – pavyzdžiui, „Katytė P“). Yra viso to ir naujajame pastatyme.

Antai vos spektakliui prasidėjus galėjai lažintis iš ko tik nori, kad tai, ką matai, yra tradiciškai (ir beveik stereotipiškai) interpretuoto Becketto parafrazė: tamsūs dviejų vyriškų personažų švarkeliai ir anemiški veidai, beprasmiai pokalbiai, ištrintos laiko ir erdvės ribos, tas pats literatūrinis sadomazochizmas. Vladimiras ir Estragonas, čia virtę Džoeliu ir Etanu, aiškinasi, kuris iš jų yra tikrasis atpirkimo ožys, o kuris – budelis. Keisdamiesi vaidmenimis juodašvarkiai pamažu supina sadistinį katalogą: „suomiškas peliukas, on že finka, laužtuvėlis laikraštyje, ledo kirtiklis nugaroje, kojos betone ir nuo tiltelio, beladonos nuodai, ledinės kulkos, bekvapės bespalvės dujos“.

Bet čia pat Airijos klasiko interpretacija pasuka kiek labiau provokuojančia linkme, kai pro padėvėtą frykišką beketizmą ima kaltis pieniniai psichoanalizės dantys. Prie Becketto dar sugrįžtama, lyg pabrėžiant, kad jis čia ne šiaip sau, kai jau spektakliui artėjant prie pabaigos iš šiukšlių konteinerio išlenda trečias – moteriškasis – personažas, lindėjęs ten kaip „Endšpylio“ šeimynėlė – Nagas ir Nel. Tačiau toliau spektaklio dialogai krypsta į perversiškus planus nužudyti vieno iš personažų motiną, o tai, žinoma, iškrypusio Edipo komplekso aidas. Argi ne froidiškas pasakojimas apie vaikystėje patirtą traumą, kai arklys (sic!), prabėgdamas pro virtuvę, kanopa skelia į pomidorų sulčių stiklinę, o motina nenori tuo patikėti? (Nors vaikas vis vemia krauju.) Čia ir medinis arkliukas, pastatytas scenos gilumoje.

Už devynių užraktų

Ir – spektakliui jau artėjant į pabaigą – dar vienas netikėtas posūkis, šįkart psichosocialinės dramos link. Iš šiukšlių konteinerio išlindusi „motinos figūra“ nušviečia pinklų siužetą savo pasakojimu apie baisų praeities nusikaltimą (kažką tarp (nepavykusio?) aborto ir buitinio sadizmo akto). Šioje vietoje abu beketiški personažai susilieja į vieną. Pro toliau palaikomą cinišką toną sušmėžuoja tamsus pirmykštės vaikystės traumos sapnas. Suskamba dramatiškos gaidelės.

Tačiau trauminis įvykis Valiuko dramoje vis dar slepiamas už devynių užraktų. Dramos tekstas rangosi taip ir neišdrįsdamas atviromis akimis pažvelgti jam (tam įvykiui) į akis ir iškelti į dienos šviesą. Tad užuomina į Joelį ir Ethaną Coenus, ko gero, liudija tik autoriaus kinematografinį skonį, bet ne realią įtaką. Coenų filmai apnuogina idiotišką nusikaltimo banalybę, savo „paprastose istorijose“ jie pasakoja, kaip vis dėlto sunku pribaigti ir paslėpti auką ir kaip nusikaltimo vietoje visada pamirštamas žiebtuvėlis – kitaip tariant, jų filmuose nėra jokios paslėptos prasmės, vien kino akies fiksuojamas provincialios kasdienybės siaubas. Valiukui dar akivaizdžiai norisi, kad jo tekstas turėtų slaptą gelmę.

Poetika nepasuka mašinerijos

Kino kontekste spektaklio pavadinimas primena greičiau Davido Fincherio „Septynis“ (būdus nudaigoti nuodėmingą žmogų). Arba, aišku, „Septynioliką pavasario akimirkų“, tik jų nėra kaip prilipdyti prie obscesiškų Valiuko dialogų – nebent per pilku dažu padengtus sovietmetį menančius buitinius daiktus, tokius kaip šaldytuvas arba šiukšlių konteineris su didžiuliu herbu ant šono. Tačiau ar šios referencijos į sovietmetį ką nors prideda prie spektaklio visumos – sunku pasakyti, nebent mintį, kad čia kažkokiu būdu yra kalbama apie Valiuko, režisierės Editos Prakuliauskaitės-Milinienės ir aktorių Arūno Žemaitaičio ir Evaldo Laskausko generacijos patirtį.

Valiuko dramos tekstas (publikuotas jo knygoje „Kreatyvo mirtis“) primena, kad autorius yra first and foremost – poetas. Todėl labiau už viską jam rūpi kalbos materija ir įvaizdžių srautas, o ne dramaturginė struktūra. Pjesėje, kaip ir poezijos tekstuose, Valiukui maga redukuoti dramatizmą iki šukės ar peilio ašmenų paliekamo rando. Autoriaus vaizduotė atvira dviprasmiškam kraujo lašo grožiui. Ją maitina skausmingi vaikystės nemalonumai, o vilioja slapti sadistiniai džiaugsmai. Nieko nuostabaus, kad pjesėje, kaip ir poezijoje, stiklas, ledas, spygliuotos vielos ritinys ir peiliukas autoriui visuomet po ranka. Iš jų jis čia pat sukurs mums trumputį pasakojimą arba bent jau žybtelės grakščiai eufemistiška fraze: kaip eilėraštyje apie žiemą, kuri sprogsta „raudonom vaikų gerklytėm“.

Ir vis dėlto ši graži buitinių traumų poetika tokia gyva, kai skaitai poezijos fragmentą, nepajudina fizinio spektaklio sunkio. Dar daugiau – nepasuka ji ir archaiškos dramaturginės mašinerijos. Todėl pavargę žiūrovų kūnai vis giliau smunka į krėslus. Aktoriai vaikštinėja po sceną, neturėdami kuo užsiimti. Scenografija dūla padengta pilkomis dulkėmis ir nusibosta po pirmųjų dešimties minučių.

Turiniui pritrūko formos

Galbūt gera režisūra, pirmiausia efektyvi paties teksto adaptacija ir galėtų kaip nors išjudinti efemeriškus, lengvus kaip popierius vaizdinius ir neištesėtą kaip pažadas turinį, kad jis taptų erdviškas, emociškas, ritmingas. Tačiau spektaklio režisūrai taip pat pristinga ryžto vesti veiksmą nuo pradžios iki galo, todėl vienas kitas atradimas čia pat susigeria į tuštoką laiko slinkimą.

Aktoriai lyg ir norėtų „pasivėžinti“ smagiais teksto fragmentais, bet juos čia pat užgriūva pareiga susakyti viską iki galo. Todėl kartais žiūrint į A.Žemaitaičio ir E.Leskausko personažus kyla klausimas, ar jie vaidina, ar šiaip „buvoja“ scenoje? Jei jau aktoriai vaidina du tos pačios personos veidus, norėtųsi, kad tie veidai kažkuo vienas nuo kito skirtųsi. Žinoma, abiejų aktorių vaidyba skiriasi, bet dėl to kaltas ne šizofreniškas skilimas, o greičiau skirtingas teksto supratimas. Pavyzdžiui, Žemaitaitis šiek tiek dramatizuoja, o Leskauskas viską suvaidina vienui viena nata. Aktorė Lijana Bakevičiūtė vaidina taip, kaip galima vaidinti tik jei turi aiškų tikslą mirtinai įbauginti būrį nepilnamečių.

Šiaip ar taip, jei spektaklio režisūra ir aktorių vaidyba turi suteikti dramos tekstui kažkokią fizinę formą, transkribuoti jį į kūnų ir erdvės kalbą, tai šiame spektaklyje tos formos akivaizdžiai pritrūkta.

O dar keisčiau į Kauno Mažąjį teatrą lapkričio vakarą susirinkusiems žiūrovams, matyt, buvo štai kas – net pirmuosius žingsnius žengiantys dramaturgai Lietuvoje (tokie, kaip Valiukas) trūks plyš bando surasti kažkokią naują formą, pažaisti intelektualinį žaidimą, bakstelėti tradicijoms ir stereotipams. O kai prieinama iki režisūros ir vaidybos – nieko panašaus, o greičiau atvirkščiai – tradiciški, nusibodę, išbandyti modeliai. Kur, sakykite, šios disproporcijos šaknys?

Algirdas Taurinskas: nenugalėtas

Algirdas Taurinskas: nenugalėtas

Ištikimas pajūrio dvasia alsuojančiam koloritui ir motyvams tapytojas naujausius savo paveikslus pristato Klaipėdos dailės parodų rūmuose

Kristina Jokubavičienė

 

Tapytojo Algirdo Taurinsko neįveikė pastaraisiais metais jį persekiojusios nelaimės ir gyvenimo išbandymai, nors ir pareikalavę laiko, atėmę jėgų. Klaipėdos dailės parodų rūmuose praėjusį penktadienį atidaryta ir iki 2008-ųjų sausio vidurio veikianti jo kūrybos paroda lakonišku pavadinimu „Tapyba“ liudija, kad A.Taurinskas dabartiniu metu yra ypatingame kūrybinių jėgų pakilime, o jo spontaniška tapyba skleidžia jaudinančią įkvėpimo aurą.

Nė dienos be tapybos

Fantastiškai geroje 1971 metų kompozicijoje „Aludėje“ atpažįsti senąjį A.Taurinską, pelnytai pavadintą Klaipėdos tapybos klasiku. Kai žvelgi į naujausius paveikslus, matai stiprios ir jaunos dvasios kūrėją, kaip feniksas eilinį kartą prisikėlusį ir 2007 metais sugebantį tapyti tuos pačius, chrestomatinius jo kūrybos kontekste pajūrio gamtos motyvus meistriškai, bet kitaip.

Niekada iki šiol nebūčiau ir pagalvojusi gretinti A.Taurinską ir P.Domšaitį. Netikėtos paralelės tarp dviejų menininkų atėjo savaime, kelios dienos prieš parodos atidarymą peržiūrint Parodų rūmų saugyklose 33 tapytojo paveikslus, dar stipriai kvepiančius šviežiais aliejiniais dažais.

Jas paskatino A.Taurinsko santykis su vaizduojamuoju motyvu, artimas P.Domšaičio kūrybos metodui: nuolatinės kelių pasikartojančių motyvų interpretacijos atskleidžia ekspresyvią ir artimą šių kūrėjų prigimtį. Tapyti nuolat, arba nė dienos be tapybos – skamba kaip priesakas, kurio nei P.Domšaičiui deklaruoti nereikėjo, nei A.Taurinskui šiandien nereikia skelbti, nes jiems tai savaime suprantama, tai sklinda iš bet kurios jų tapytos drobės, kiekvieno jos centimetro.

Atsiveria netikėtos paralelės

Nė dienos be tapybos nereiškia kiekvieną dieną sukurti po paveikslą. Galima teigti, kad juos sieja nenutrūkstančio kūrybinio proceso būsena, kuri įtraukia, reikalauja pasiduoti be išlygų, tačiau toli gražu neprivalo būti išreikšta kūrinių skaičiumi.

Kasdieniame gyvenime romi ir švelni abiejų menininkų prigimtis kūrybos plotmėje prasiveržia lyg sniego lavina, negailestingai naikinanti visas jos kelyje pasitaikančias kliūtis. Tapytojų likimuose daug fatališkų periodų, jie išgyveno ne vieną kūrybinę krizę, iš kurių išėjo praturtėję gilesnėmis įžvalgomis, jautresne širdimi. P.Domšaitis save laikė tik tarpininku, kuriam nežinia už ką duota dovana tapybiniais vaizdais reikšti magiškąjį tikrovės atsivėrimą, jo vadintą absoliutu. A.Taurinsko paveikslai atskleidžia nuolat kintančias, permainingas atpažįstamos tikrovės būsenas, deklaruoja tapybos grožį, tobulumą, gyvenimo be menkiausios destrukcijos ilgesį.

Neįmenamos talento paslaptys, jo teikiamos palaimos lengvybė ir neišvengiamas naštos sunkumas, be kurio palaima netektų savo prasmės.

Suskamba romantiška gaida

Moterų portretai, senamiestis, Melnragės ir Girulių vaizdai, jachtos ir paprasti žvejų laiveliai, takai, vedantys jūros link, pušys vėjyje – įprastos A.Taurinsko paveikslų temos, gal tik gėlių natiurmortai suskamba parodos visumoje netikėta ir intriguojančia gaida.

Paveiksluose atsiskleidžia susiklosčiusios asmeninės dailės sampratos ir pasiektos meistrystės sąlygota tapybos kultūra, užčiuopiamas formos tradicijos tęstinumas, tai, ką galime pavadinti lietuvių XX amžiaus tapybos pagrindu. Peizažai ir natiurmortai iškalbingai byloja apie romantiškąją autoriaus asmenybės pusę.

Visada atidus žvilgsnis į nuolat kintančią gamtą įgalina atskleisti jos įvairovę, taigi teigti gyvenimą, darną, aiškumą. Prieš mūsų akis klostosi turtingas, gilių sodrių tonų, vibruojančios faktūros, virtuoziškai perteiktos erdvės ir šviesos žaismo prisodrintas vaizdas, daugiaprasmis ir emocionalus tikrovės atspindys.

Daugelyje kūrinių atpažįstame įprastą tapytojui ilgą, lankstų potėpį. Vienas kitas greitas teptuko brūkštelėjimas kuria dinamiškus ir fragmentiškus vaizdus. Kai kuriuose peizažuose ir ypač natiurmortuose trumpi potėpiai susijungia į gerai „suaustą“, keliasluoksnį tapybinį audinį, išraiškingą spalviniu požiūriu.

Tačiau šioje ekspresionistiškai intuityvioje natūros interpretacijoje akivaizdus ir racionalusis pradas, pasireiškiantis konstruktyvia kompozicine darna bei nuoseklia ritmine struktūra. Ne atsitiktinai lietuvių tapybos kontekste klaipėdietis A.Taurinskas įsitvirtinęs klasikų gretose.

Silikoninis pokalbis apie žvaigždes

Silikoninis pokalbis apie žvaigždes

Šiuolaikinės tekstilės paroda „Pasidauginam” prabilo apie gausą, tiražą, meną ir jo imitaciją

Ignas Kazakevičius

O žvaigždės iš tiesų krito praėjusį giedrą savaitgalį. Tikėtina, kad bent kelios jų sukrito ir į paskutinę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) metų parodą. Kaunietės Audronės Andrulevičienės „Bespalviai“, Jūratės Kazakevičiūtės „Marionette“, Bronės Neverdauskienės „Tiražas Nr.1 (Laukite tęsinio)“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Pakaušiai“, Rasmos Noreikytės „Užmerkta“ ironizuoja apie žmogų ir jo liečiamą realybę.

Instaliacija „Marsas” (B. Neverdauskienė ir A.Andrulevičienė) ir garsusis J.Kazakevičiūtės zuikis „Marionette”įsikūrė Meno kiemo dirbtuvėse, o pagrindinė paroda – galerijoje. Penkių kauniečių merginų šiuolaikinės tekstilės paroda „Pasidauginam” byloja apie gausą, tiražą, meną ir jo imitaciją. Kalbamės su viena iš autorių – įspūdingų fluorescuojančių akių autore B.Neverdauskiene.

Sustok, akimirka žavinga

– Ekspozicijoje yra ir specialiai KKKC sukurtų kūrinių, yra ir senesne data ženklintų. Kas vienija juos visus ir parodoje dalyvaujančias menininkes?

– Silikonas. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Štai silikoninės kaukės, eglutė, R.Noreikytės kūrinyje „Užmerkta“ silikonu impregnuoti siūlai. Ką duoda ši medžiaga? Odos pojūtį. Švelnumą, slidumą, lytėjimo malonumą. Mūsų darbus net privalu čiupinėti, glostyti. Ypač eglutę. Jei nežinai iš ko ji sukurta, dingsta pusė paslapties ir žavesio. Paglosčius ją pagalvoji – iš Marso? „Kosminį” potyrį lemia keista struktūra, kažkas glotnaus ir srovenančio, tarsi sausas vanduo.

Mus vienija ir dėmesys anatomijai, kūno dalims, kurias vertiname kaip laikinosios žmogaus amžinybės (iš serijos „Sustok akimirka žavinga”) simbolius.

– Ką reiškia „pasidauginam”? Ar menas turi dauginti pats save? Ir ką menininkai daugina?

– Menininkai daugina ne tik savo, bet ir žiūrovų fantazijas. Toks jų darbas. Žiūrovams telieka „nusikabinti” fantaziją iš rūbų spintos ir pasimatuoti, sau priderinti.

Mes dauginame save, kad galėtume daugiau kūrinių sukurti. Tie beveik scenografiniai veidai, akys. Beveik mūsų emocijos, beveik mūsų gyvenimas. Kodėl beveik? Kaukę reikėtų suprasti kaip pauzę, kaip kūrybinio proceso nuotaiką. Proceso, apie kurį kalbame tik būtuoju laiku. Nors kurdamos realiai stengiamės padauginti ateitį.

Klaikuma ir dvasingumas

– Todėl tos kaukės tokios spalvingos, klaikios ir ekspresyvios?

– Taip, taip. Todėl neretai žaliuoji įsijautęs, kai nesiseka, ir išsišiepi visais dantimis, kai sekasi.

– A.Andrulevičienės „Bespalviai”- tos pačios kaukės – negražios, šiurpina… Kodėl nesistengiate pateikti gražaus žmogaus veido, gal dirbtinai jį pagražinti? Juk kuriate personalinę istoriją.

– Kokios esame, tokios esame. Ir mūsų kaukės – kaip fotografija be montažo. Nei pridėsi, nei atimsi. Mylėkite arba ne. Kai mes matome žmogų, visų pirma, regime tinkamą arba netinkamą objektą meniniams eksperimentams. T.y. pirma pastebime jo veido kaulų struktūrą, o po to mąstome, kokią silikoninę kaukę įmanoma nuimti.

– Parodoje matome žmogaus kūno dalių replikas. Kodėl jus domina žmogaus anatominės detalės, o ne jo dvasia? Juk dvasinį grožį apdainuoja visos tautos ir visi orfėjai, visi lyrikai ir delyrikai.

– Anatomija arčiausiai mūsų, labiausiai suvokiama mums ir žiūrovams, kurie tapatina ją su savimi, stengiasi įsivaizduoti, kokią kaukę būtų galima nuimti nuo jų pačių. Kitaip tariant, žmogaus išorę lengviau „perskaityti“.

– O ar šiuo būdu jūs nepataikaujate publikai?

– Manau, kad kiekvienas menininkas pataikauja publikai, tik ne kiekvienas prisipažįsta. Kiekvienas, kuris viešai eksponuoja savo darbus, trokšta dėmesio, pagyrimų ir pyragų. Kiekvienas turi narcizismo. Daugiau ar mažiau, bet kiekvienas jo tikrai turi. Menininkas galvoja apie savo deklaracijų perskaitomumą. Trumpai tariant, jeigu eini į sceną, turi žinoti ir nujausti publikos reakciją ir būti jai pasiruošęs. Ir jau nuo tos akimirkos prasideda flirtas su publika.

Beje, sakykite sąžiningai, ar daug kas tos sielos ieško? Nagi, kas turi būti pavaizduota, kad būtų suprasta kaip sielos ieškojimas? Lyriškas peizažas su briedžiu? Saulėlydis a la manet ar čiurlioniški skiedalai? Atsibodo tas amžinas visur ir visada kalbėjimas apie sielą. Mes kūryboje siekiame, kad išorė taptų dvasinga. Kaipgi kitaip. Tik graikiškai!

– Jūsų parodoje dominuoja galvos detalės ir viena kita koja. Kodėl ne pilvas, rankutės, moters šlaunys ar kitos svarbios vietos, be kurių negimsta poezija, ir apskritai niekas negimsta?

– Šiuo atveju poeziją rašome mes, moterys. Antai Monika Žaltauskaitė-Grašienė plinkančiuose „Pakaušiuose” pavaizdavo vyro kompleksus. Vyrai to nemato, tačiau žino ir kankinasi. Parodoje šie kompleksai koncentruoti ir atsukti prieš jų akims. Vėlgi veide daugiau emocijų nei krūtyse ar subinėje. Ir kalbame juk apie dvasingus paviršius, ar ne?

Aistra tekstilei

– Jūsų meną pavadinčiau aseksualiu. Nuo jo net aistros žiežirbos nesukyla. Vyrauja logika, konstrukcija, dizainas, technika. Sakoma, kad menas – vidaus atspindys. Bet jūs atrodote linksmos, pašėlusios ir gyvenimo geismo kupinos. Tai gal maskuojatės? Ką manote apie kompensacinio meno mechanizmo poveikį žmogaus vidui ir kitą metafiziką?

– Tai gal jums aistros nekyla, o kitiems kyla. Nesąmonės! Mes seksualios, linksmos, ir menas toks pat, ir mus tobulai atspindi. Ką jis mums kompensuoja? Sparnus ir erdvę, kurią nuolat tyrinėjame godžiais žvilgsniais. Atstoja miegą ir pavasarį, pro kuriuos pralekiame tomis atviromis akimis. Menas mums neretai atstoja ir pokalbį, ir orgazmą. O sakote, kad jis aseksualus. Manau, norintiems turėtumėte leisti pasimylėti tame neoniniame kambarėlyje po akimis – žvaigždėmis (juokiasi).

– Jūs eksperimentuojate su kūnu. Jus domina kūnas. Ar ryžtumėtės eksperimentuoti su savuoju ne vizualine, o fizine prasme? Tarkim, paralelė: vokiečiai iš žydų darė lempas ir rankinukus, o indėnai lupo skalpus baltiesiems ir nebaltiesiems. Kažkas yra pasakęs, kad tai galėtų būti neblogi šiuolaikinės tekstilės eksponatai…

– Nors žiauru, bet tam tikrame kontekste tai galėtų būti pateikta kaip tekstilės kūriniai. Žmogaus kūnas yra interaktyvi tekstilė. Šiltas, lankstus, jaukus, reaguoja į aplinkos poveikį. Ar eksperimentuočiau su savuoju? Siūlote jį adyti, prasiūti ir siuvinėti? Ne, bijau skausmo. Kol kas pakanka virtualaus.

– Kas gi pagaliau yra tekstilė? Kodėl silikonas, šilkografija ultravioletinėje šviesoje pristatomi kaip tekstilė? Kiek šiandienos tekstilė yra nutolusi nuo tradicinės dailės sampratos?

– Tekstilės sąvokoje šiandieną telpa viskas – joje daug skulptūriškumo, tapybiškumo ir grafiškumo. Tekstilė jau nebetelpa tekstilėje. Sąvoka „tekstilė“ kartais tampa būtina, kad nesubyrėtų visumą jungiantis medžiagiškumo rėmas.

Kitos medžiagos? O kuo silikono siūlas prastesnis už medvilnės, vilnos ar kaprono? Priešingai – jis yra permatomas, plastiškesnis ir vizualesnis. Šiuolaikinė tekstilė tai tolsta nuo klasikinės dailės, tai labai priartėja, tai imituoja ją, tai pati skolina dailei savo kūną ir kraują. Todėl tekstilė išlieka aktuali, jai nekenkia pokyčiai, inovacijos ir eksperimentas. Kurdamos tekstilę mes kuriame šiuolaikinį meną.

Iškalbingos paraštės

Iškalbingos paraštės

XXI amžiaus „Vilniaus albumas“ – odė tradicijai ir praeičiai su ryškiais šiuolaikinio mąstymo bruožais

Gytis Skudžinskas

Šių metų pabaigoje Vakarų Lietuvą pasiekė itin įdomus ir kokybiškas grafikos meno projektas „Vilniaus albumas (sąsiuvinis Nr.1)“. Paroda jau apkeliavo Telšius, Šilutę, Juodkrantę, o iki 2008-ųjų sausio vidurio bus eksponuojama Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje.

Supynė tradicijas ir postmoderną

Parodoje pristatomi dvidešimties žymių Lietuvos kultūros kūrėjų šilkografijos atspaudai. Skirtingus menininkus į vieną projektą sukvietė ir pasirūpino fiziniu parodos įgyvendinimu grafikas Kęstutis Grigaliūnas.

„Vilniaus albume“ galima išvysti A. Andriuškevičiaus, V. Antanavičiaus, R. Antinio, E.A. Cukermano, S. Gedos, L. Katino, A. Kunčiaus, A.J.Kuro, B.Kutavičiaus, A. Petrulio, R.Rakausko, P.Repšio, M.T. Rožanskaitės, A. Savicko,

L. Surgailio, A.Sutkaus, A.Šaltenio, R. P. Vaitiekūno, V. Vildžiūno ir M.P. Vilučio šilko darbus.

Toks meno kūrėjų ansamblis iškart gali garantuoti parodos sėkmę, tačiau ne tik tuo paroda yra intriguojanti ir aktuali. Čia į darnią visumą susipina tradicijos ir postmodernios idėjos.

“Vilniaus albumas“ siekia XIX amžių

Visų pirma aiški projekto kryptis – tęsti grafikos technikomis spausdintų rinkinių tradiciją. O ši tradicija Lietuvoje siekia dar XIX amžių – 1846 m. gydytojas Jonas Vilčinskis inicijavo ir finansavo serijomis leidžiamą litografijų ir vario raižinių rinkinį „Vilniaus albumas“.

Išėjo šešios skirtingos apimties ir formato serijos, apimančios per 350 grafikos kūrinių. Grafikos lakštuose vaizduoti reikšmingiausi krašto architektūros ir dailės paminklai, įžymūs Lietuvos visuomenės veikėjai.

J.Vilčinskis sugebėjo sutelkti šiam projektui geriausius ano meto dailininkus: Kanutą Rusecką, Karolį Ripinskį, Albertą Žemetą, Antaną Zaleckį ir kitus. „Vilniaus albumas“ buvo spausdinamas Paryžiuje, garsioje Lemersjė litografijoje.

Šiuolaikinės šilkografijos iššūkis

XXI amžiaus „Vilniaus albume“ pasitelkiama šiuolaikiškesnė grafikos technika – šilkografija. Kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis vaizdų reprodukavimo būdas šiandien atrodo kaip iššūkis masiškai produkuojamai reklaminių skrajučių poligrafijai. Šilkografijos atspaudai ne tik nepasiekia poligrafijos tiražo, bet kartu ir išsaugo kūrinių autentiškumą.

Dar vienas aiškus atspirties taškas – pasirinktų autorių kolektyvas. Visi projekto dalyviai jau įrašyti į Lietuvos kultūros istoriją, jau tapę jos dalimi ir tradicija. Paro-da išskleidžia vyresniosios kartos kūrybos panoramą, tiksliau – pamatinius lietuviškosios kultūros bruožus.

Bendram vaizdui suformuoti pasitelkti ne tik dailininkai, bet ir fotografai, kompozitoriai, poetai, kritikai, dažnas anksčiau net nepraktikavęs grafikos technikos. Ir, kaip pastebi parodos dalyvis Sigitas Geda, „kaulas su mėsa yra daug vertingesnis nei apgraužtas. Platus meninis spektras formuoja kontekstą, atskleidžia vadinamąjį pjūvį, o ne tik tam tikrą siaurą sritį“.

Jam antrina Algimantas Kunčius: „Projekto reikšmė yra jo idėja surinkti amžininkų kūrinius į bendrą parodą, o kartu ir į vieną albumą. „Vilniaus albume“ užfiksuotas tam tikrų kūrėjų „buvimas“ vienu metu. Šioje parodoje akivaizdu, kaip kuratorius remiasi neepizodinėmis vertybėmis, kaip plačiai jis suvokia kultūrą, jaučia paveldą ir vietinio meno pajėgumus“.

Suteikia kūriniams naujas vertes

Tačiau paroda nėra tik odė tradicijai ir praeičiai – joje ryškūs ir šiuolaikinio mąstymo bruožai. Vis dar aktyviai svarstoma ir įvairių diskusijų sulaukianti autoriaus kategorija taip pat labai aktuali ir šioje parodoje.

Nors K. Grigaliūnas save įvardija kaip parodos kuratorių, bet didžioji dalis darbo atlikta būtent jo rankomis. K.Grigaliūnas, šilkografijos technika atspaudęs Antano Sutkaus fotografijas ar Broniaus Kutavičiaus partitūras, ne tik pakartoja jas, bet greičiau suteikia kūriniams naujas vertes ir kokybines slinktis. Tai ne tik perpasakojimas, bet kartu ir interpretacija. Nemanau, kad daugelis iš parodos autorių būtų patys sugalvoję savo darbus perspausdinti ir pateikti būtent tokia forma. Todėl drįsčiau teigti, kad čia reikėtų autorystę dalinti dviem kūrėjams.

Tam pritaria ir fotografas A.Kunčius: „Asmeniškai man smagu matyti savo fotografijas, atspaustas ant „gyvo“ popieriaus. Matau tikrą grafikos – šilkografijos – atspaudą. Būtina pabrėžti, kad kartu tai ir K.Grigaliūno kūriniai. Šios parodos sukūrimo principas toks pat, kaip ir muzikoje, – savaip improvizuojant pagroti jau kažkada sukurtą muzikinį kūrinį“.

Matyti glūdinti meistrystė

Dar vienas aspektas, akivaizdžiai nurodantis, kad paroda surengta būtent šiandien, tai paraštinės informacijos naudojimas. Šilkografijose nespausdinami žinomi menininkų kūriniai, nebereprodukuojamos puikiai pažįstamos Lietuvos kultūros ikonos, bet pateikiami menininkų eskizai, pastabos paraštėse ir fotografijos. Jei ne ši paroda, daugelis jų tikriausiai ir toliau ramiai dūlėtų stalčiuose, asmeniniuose archyvuose ar aptrintų bloknotų puslapiuose.

Šiandienės kultūros strategai jau seniai pastebėjo, kad paraštėse glūdinti informacija gali būti daug iškalbingesnė ir įdomesnė už oficialiąją kūrybą.

Pasak S.Gedos, „Vilniaus albumas“ atskleidžia skirtingus kūrėjus tokius, kokie jie yra – tai ir yra mūsų kultūra. Įvairių menininkų papaišymai, eskizai ir formuoja smulkiąją mūsų kasdienybės kultūrą, kuri giliai įsigėrusi į mūsų gyvenimą, istoriją, praeitį, architektūrą.

Skirtingų menininkų kūriniai, pristatomi „Vilniaus albume“, dar kartą patvirtina faktą, kad tikras meistras yra meistriškas visur – iš parodoje rodomų eskizų ar net juodraščių matyti tikra meistrystė. Nebūtina pamatyti didžiulį išbaigtą meno kūrinį, kad ją pajustum“.

Menininko portretas – pro fotoobjektyvą

Menininko portretas – pro fotoobjektyvą

Klaipėdietis fotografas R.Gabrys nauju kūrybos ciklu savitai įamžino uostamiesčio dailininkus

Danguolė Ruškienė

 

Lapkričio 15 – gruodžio 12 dienomis Klaipėdos fotografijos galerijoje veikė autorinė uostamiesčio fotografo Roberto Gabrio paroda „Menininko portretas”, daugelį lankytojų sudominusi ne tik portretuojamomis asmenybėmis, bet ir išskirtiniu meniniu stiliumi.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius parodą įamžino kataloge, kurį sudarė pats autorius.

Siekia užfiksuoti kuriančią asmenybę

Ypatingus santykius tarp menininkų išduoda jų domėjimasis ar asmeninės kūrybos siejimas su kitos, iš pirmo žvilgsnio visiškai jiems negiminingos, srities menininkais. Kolegiško kūrybinio proceso metu siekiama įamžinti ne tiek žmogų, kiek kuriančią asmenybę. Diskutuotinas galbūt lieka tik įkvėpimo šaltinis – kam atitenka šis svarbus vaidmuo – kūrėjo asmenybei ar jo (su)kuriamam meno kūriniui, o gal judviejų sintezei?

Atrodo, kad fotoportreto žanras ypač palankus panašioms idėjoms realizuoti. Jau ikikariniame Kaune Karlas Baulas fiksavo garsius to meto aktorius. O šiandien turime ne tik B.Buračo, A.Sutkaus suformuotą etnokultūrinio lietuvio portretą, bet ir A.Aleksandravičiaus įamžintą netolimos praeities ar šiandienos skirtingų sričių menininkų plejadą.

Portretas R.Gabrio fotografijoje – jau gana seniai. Pavieniuose darbuose ar cikluose autorius kartais vis prisiliesdavo prie šio žanro. Tačiau autorinės intencijos išsamia analize išsiskleidžia tik šiame cikle.

R.Gabrys siekia užfiksuoti kuriančią asmenybę. Ir menininkas, ir kūrybinis procesas, ir jo rezultatas – meno kūrinys čia yra vienodai svarbūs. Subjektyvus santykis su portretuojamu menininku ir jo kūryba pamažu tampa fotografine analize, siūlančia žiūrovui pačius netikėčiausius suvokimo modelius.

Koreguoja žanro sampratą

Šiandien, kai „nuobodulio estetikos“ karta tolsta nuo akistatos su žmogumi ir vis dažniau prabylama apie humanistinės fotografijos pabaigą, R.Gabrio darbai atrodo itin netikėtai. Fotomenininkas laviruoja tarp reportažinio, pastatyminio-režisūrinio metodų ir gerai apmąstyto žaidimo su žmogaus visuomeniniu įvaizdžiu – kartais sustiprindamas jo socialinį amplua, o kartais jį pasmerkdamas transformacijoms ir paversdamas vos beatpažįstamu.

R.Gabrio portretuose – tapytojai, skulptoriai, taikomosios dailės ir grafikos meistrai. Tačiau tai – tik viena portretuojamųjų ir galbūt ne pati svarbiausia šiuo atveju pusė. Autorius pasinaudoja postmodernizmo praplėstomis žanro galimybėmis, suteikiančiomis jam teisę ne tik papildyti išraiškos priemonių arsenalą naujais sprendimais, bet ir iš esmės koreguoti paties portreto žanro sampratą. Neretai, prarasdama klasikinio portreto pagrindinį uždavinį – siekti išorinio (ir vidinio) portretuojamojo panašumo, nuotrauka sąmoningai to vengia ir ieško asmenybės bei jo veiklos santykio atspindžio. Naujai užkoduotos prasmės kartais įgauna simbolio ar ženklo formą, panaikindamos portretuojamojo pirminį atpažįstamumą, akcentuoja ne asmenybės, bet jo veiklos svarbą.

Ieško skirtingo priėjimo

Menininkai fiksuojami visur: privačiose, visuomeninėse erdvėse, kuriantys ir jaukiai įsitaisę bičiuliško pokalbio, susikaupę prie savo gimstančių kūrinių ar šmaikštaujantys poilsio akimirkomis. Neretai kūrėjas čia demistifikuojamas, savąją aurą noriai išmainantis į kasdieniškos aplinkos detales. Kai kuriuose kadruose fotografas tarytum išnyksta, tampa nematomu, palikdamas portretuojamąjį nepaliestą jo paties kūrybos lauke. Kitur autorius provokuoja subjektą akistatai su suvokėju ar užmezga asmeninį kontaktą su menininku ir pradeda nebylų dialogą apie meną.

Sąmoningas autoriaus siekis sukurti gana skirtingos koncepcijos darbus, kiekvienu atveju ieškoti skirtingo priėjimo prie portretuojamojo ir pasiūlyti charakteringiausius sprendimus, kartais labiau klasikinius, kartais gana dokumentiškus ar netikėtai asociatyvius, liudija jo kūrybos daugialypiškumą. Tačiau ir tada, kai jam pasiseka atitrūkti nuo klasikinio portreto formų ir stebimos fotografinio postmodernėjimo proceso užuominos, visada išlieka sąsajos su materija.

Apgaubia paslaptingumo aura

Juoda-balta kadro estetika gana įvairialypiam ciklui suteikia harmonijos ir išbaigtumo. Kaip ir daugumos Lietuvos portretistų, šio fotomenininko darbuose teatrališkumo aspektas, formuojamas šviesos ir šešėlio, yra vienas ryškiausių. Tačiau čia pretenzingos akimirkos nuotaikos verčia atsisakyti jautri pilkos spalvos tonacija ir „minkštas“ nuotraukos fonas, aptirpdantis ne tik portretuojamojo veido kontūrus, bet dažnai išblukinantis likusią kadro erdvę.

Per visą ligšiolinę R.Gabrio kūrybą nusidriekia viena jautri linija – polinkis abstrahuoti reiškinius, taip sustiprinant jų emocinę plotmę, – ir per objektą atskleidžiant asmenybę, ir per subjektą išryškinant daiktą-meno kūrinį. Portretinė fotografija šio autoriaus darbuose – dar vienas bandymas visiems gerai žinomą reiškinį ar asmenį apgaubti paslaptingumo aura. Ir autoriui visai nebesvarbu, kuri paslaptis didesnė – kūrėjo asmenybė ar pati kūryba.

Parengta pagal parodos katalogą „Robertas Gabrys. Menininko portretas”, 2007 m., LFS Klaipėdos skyrius

Mozarto mirtis: legendos ir tikrovė

Mozarto mirtis: legendos ir tikrovė

Danutė Petrauskaitė

Gruodis – Wolfgango Amadeuso Mozarto mirties mėnuo. Nuo 1791-ųjų gruodžio 5 dienos, kai pasaulis neteko šio genialaus austrų kompozitoriaus, jau prabėgo daugiau negu keli šimtmečiai, tačiau kalbos apie jo ankstyvą mirtį netyla iki šiol. Ypač tai galima pajusti apsilankius Europos muzikų sostinėje Vienoje.

Vienoje tebesklando jo dvasia

Austrijos sostinėje Mozarto pilna visur – vyksta jo muzikos koncertai bei festivaliai, teatralizuoti renginiai, statomos operos, o prekybininkai šio kompozitoriaus portretą, kaip Austrijos nacionalinį simbolį, lipdo ant saldainių, gėrimų, kvepalų ir įvairiausių suvenyrų.

Mozartas, neišgyvenęs nė 36-erių, paskutinį dešimtmetį praleido Vienoje. Per šį laikotarpį Austrijos sostinėje jis pakeitė 12 gyvenamųjų vietų.

Iki šių dienų išliko tik keli jį menantys pastatai. Viename jų (Singerstrasse 7), kur kompozitorius buvo apsistojęs 1781 metais, šiandien yra įsikūrusi įstaiga „Mozarto namų koncertai“, viliojanti lankytojus „Sala Terrena“. Ši nuostabiomis freskomis išdabinta salė yra laikoma seniausia Vienoje, kurioje daug kartų koncertavo Mozartas.

Kitas išlikęs pastatas (Domgasse 5) yra visai netoli Šv. Stepono katedros. Jame Mozartas gyveno ilgiausiai (1784-1787) ir praleido laimingiausius savo gyvenimo metus. Čia jis sukūrė operą „Figaro vedybos“ bei daugelį kitų kūrinių. Dabar šiame pastate veikia muziejus „Mozarto namai“. Jame nėra jokių originalių kompozitoriaus daiktų. Autentiškos vien pastato sienos bei langai.

Muziejaus gidas, pasakodamas kompozitoriaus gyvenimo istoriją, mini ir kelias jo mirties versijas, bylojančias, kad iki šiol vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Kitame muziejuje, pavadintame „Muzikos namais“, Mozartui, kaip ir kitiems Vienoje gyvenusiems kompozitoriams, yra skirtas specialus kambarys. Labiausiai jame stebina ant sienos kabantis didžiulis portretas, kuriame į lankytojus žvelgia ne gerai pažįstamas XVIII a. dailininko tapytas Mozartas, o nežinomas jaunuolis. Jo atvaizdą pagal tariamą kompozitoriaus kaukolę atkūrė šiuolaikinių technologijų specialistai. Šis faktas verčia dar kartą prisiminti legendomis apgaubtą Mozarto gyvenimą bei mirtį.

Neva iš pavydo pašalino konkurentą

Mozartas nuo pat vaikystės sirgo įvairiomis ligomis. Tačiau itin blogai pradėjo jaustis 1791-ųjų rugpjūtį lankydamasis Prahoje. Grįžęs į Vieną ir išėjęs su žmona Constanza pasivaikščioti po Praterį, jis prasitarė įtariąs, kad yra nuodijamas. Tad nepažįstamojo užsakytą Requiem rašo ne kam kitam, o savo paties laidotuvėms, ir kad gyventi jam nedaug belikę.

Lapkričio 20-ąją jis atgulė. Kompozitoriui pradėjo tinti rankos ir kojos, skaudėti visus sąnarius ir greitai jis jau nebegalėjo pajudėti. Mozartas mirė kęsdamas didelius skausmus naktį iš gruodžio 4-osios į 5-ąją.

Ilgai nestingęs jo kūnas, neatliktas skrodimas, paskubomis surengtos laidotuvės atokiose Šv. Marxo kapinėse, paskutinės poilsio vietos parinkimas bendrame kape davė pagrindą užuominoms, kad Mozartas mirė ne savo mirtimi.

Jau gruodžio 12-ąją Berlyno muzikinis savaitraštis, apžvelgdamas Vienos naujienas, pranešė apie paslaptingą Mozarto mirtį ir galimą jo nunuodijimą. Pirmiausia įtarimai krito ant rūmų kompozitoriaus Antonio Salieri’o, neva šis apimtas pavydo pašalino didžiausią savo konkurentą.

Pirmiausia šios kalbos pasklido iš Constanzos lūpų. Pasak Mozarto žmonos, prieš du mėnesius iki jos vyro mirties, Mozartas vakarieniavo pas Salieri’į. Šis nieko nevalgė, o tik siūlė įvairius patiekalus savo svečiui. Grįžęs namo Mozartas iš karto pasijuto labai blogai ir nepasveiko.

Apie Salieri’o piktadarystę užsiminė ir Ludvigas van Beethovenas. Apie tai 1823 metais rašė ir Vienoje ėjęs laikraštis, tvirtinęs, kad Mozartas buvo sistemingai nuodijamas nedidelėmis nuodų dozėmis ir kad tai savo bažnytinėje išpažintyje pripažino pats Salieri’s. Anot spaudos, vėliau jam pasimaišęs protas, ir kompozitorius bandė nusižudyti skustuvu persirėždamas sau gerklę. Tačiau greitai šią versiją atmetė ir medicinos daktarai, ir Mozarto sūnus Karlas Tomas, kuris, tiesa, nepaneigė kitų nunuodijimo versijų.

Nuo kaltinimų gynėsi ir pats Salieri’s, prieš mirtį tvirtinęs, kad skleidžiamas apie jį melas yra absurdiškas, tose kalbose nesą nė kruopelytės tiesos.

Tačiau pasklidę gandai sujaudino ne vieno menininko vaizduotę. Gimę įvairaus žanro kūriniai įamžino A.Salieri’į ne kaip įžymų italų kompozitorių, sulaukusį pelnyto Austrijos imperatoriaus bei jo aplinkos pripažinimo, bet kaip Mozarto žudiką.

Kitos versijos nenutildė diskusijų

Tarp įtariamųjų Mozarto nužudymu buvo ir jo mokinys Franzas Xavieras Sussmayris. Neva jis, kompozitoriaus žmonos meilužis, ilgai nuodijo Mozartą gyvsidabrio piliulėmis, ištirpindamas jas įvairiuose gėrimuose. Chroniškas apsinuodijimas gyvsidabriu galėjo atrodyti kaip sunki užsitęsusi liga.

Constanza manė, kad Sussmayris tai darė dėl didžiulės meilės jai. Net sklido kalbos, kad jauniausias jos sūnus nebuvo panašus į Mozartą. Gal todėl jį pavadino Franzu Xavieru, abiem Sussmayrio vardais. Gal todėl ji nedalyvavo vyro laidotuvėse ir 17 metų net nežinojo, kur yra jo kapas.

Tačiau po Mozarto mirties Constanza su Sussmayriu daugiau nebesusitikinėjo, ir ši mirties versija nebuvo rimtai svarstoma, tuo labiau, kad Constanza įrodė, kad Franzas Xavieras yra tikrai Mozarto sūnus.

Bet iškilo kitos versijos – Mozartas galėjo būti nužudytas pavydaus jo mokinės Magdalenos vyro Franzo Hofdemelio, kai ši pagimdė jam sūnų ir pavadino jį ne tik Johannu Franzu, bet ir Wolfgangu Amadeusu.

Prieš jį taip pat galėjo pakelti ranką masonai. Ne paslaptis, kad Mozartas priklausė masonų ložei. Bet, pasak iškeltų hipotezių, kompozitorius atskleidė kai kurias jų paslaptis savo operoje „Užburtoji fleita“, todėl jie naujos savo šventyklos atidarymo proga ir nutarė jį paaukoti. Masonai gynėsi nuo šių kaltinimų, ir iš tiesų jie atrodė niekuo nepagrįsti. Beje, paskutinis užbaigtas Mozarto kūrinys buvo Mažoji masonų kantata, skirta šios šventyklos atidarymui ir atlikta su didžiuliu pasisekimu Vienoje 1791 metų lapkričio 18-ąją.

Labiausiai šiandien paplitusi versija, kad Mozartas, turėjęs įgimtą inkstų nepakankamumą ir vėliau įgytą reumatą, mirė savo mirtimi. Medikai spėlioja, kad tai galėjo būti tuo metu plitusios streptokokinės infekcijos sukeltos komplikacijos. Nors neatmetamas ir gydytojų padarytų klaidų poveikis. Juk karščiuojančiam Mozartui buvo dedami šalti kompresai, dažnai nuleidžiamas kraujas. Diskusijos dėl genijaus mirties netyla iki šiol.

Neįrodyta, kad kaukolė – Mozarto

Mozarto laidotuvės atitiko to meto reikalavimus. Beveik visi, išskyrus pačius turtingiausius miestelėnus, buvo laidojami bendrame kape ir atsisveikinimas su velioniu vykdavo bažnyčioje. Tad ir Mozartas, miręs skolose, buvo palaidotas tik kapinių prižiūrėtojų akivaizdoje.

Po 10 metų naikinant šį kapą ir ruošiant jį naujiems mirusiesiems, duobkasys Josephas Rothmayeris, tvirtinęs, kad gerai įsidėmėjo, kur buvo palaidotas kompozitorius, iškasė jo kaukolę. Tuo metu tai buvo paplitęs reiškinys. Ypač paklausios buvo žymių žmonių kaukolės, dovanojamos ar parduodamos.

Tariama Mozarto kaukolė (be apatinio žandikaulio) keliavo iš rankų į rankas apie šimtą metų. Tik 1902-aisiais ji atsidūrė Mozarto fonde jo gimtajame Zalcburgo mieste.

Prieš kelerius metus visam pasauliui švenčiant kompozitoriaus 250 metų gimimo sukaktį austrų mokslininkai iš Insbruko nutarė atlikti šios kaukolės DNR tyrimą ir įsitikinti jos tikrumu. 2004-ųjų pabaigoje jie ekshumavo Mozarto šeimos kapavietėje Zalcburge esančius devynių asmenų palaikus, tačiau tyrimams nutarė paimti šešiolikametės kompozitoriaus giminaitės Jeannetos (sesers Nannerlės dukros) ir jo močiutės iš mamos pusės klubų mėginius. Mat palyginimui būtinai reikėjo gauti DNR, perduodamą moteriškąja linija.

Mozarto kaukolė į laboratoriją buvo vežama šarvuotu banko automobiliu. Iš jos buvo išimtas vienas dantis ir perskeltas per pusę (vėliau suklijuotas ir vėl įdėtas į tą pačią vietą). Danties mėginiai parodė, kad jie neturi nieko bendra su abiejų moteriškos lyties palaikų mėginiais. Tai patvirtino ir analogiška amerikiečių mokslininkų analizė.

Taigi įrodyti, kad Fonde saugoma kaukolė yra Mozarto taip ir nepavyko. Tai reiškia, kad nustatyti tikrąją Mozarto mirties priežastį taip pat nėra galimybių. Tačiau teigti, kad ji yra dviejų šimtų metų senumo falsifikatas nebuvo pagrindo, nes kilo klausimas, ar Mozarto šeimos kapavietėje rasti palaikai tikrai priklausė minėtiems asmenims. Juk nieko bendra nepasisekė atrasti ir tarp Jeannetos bei jos prosenelės – visų trijų palaikų DNR buvo skirtingi. Tad atsisakyti versijos, kad ši kaukolė yra Mozarto, neskubama.

Naujausiais technologiniais metodais, naudojamais kriminalistikoje, pagal kaukolę atkurtas Mozarto atvaizdas panašus į jo amžininkų nutapytus kompozitoriaus portretus. Tai gal ji yra autentiška? Paslaptis tapo tik dar didesnė, todėl įvairūs spėliojimai apie Mozarto mirtį gali dar ilgai žadinti žmonių vaizduotę.

Langas

Langas

PREMIJA. Klaipėdiečiui fotomenininkui Vaclovui Straukui paskirta 2007 metų Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) premija už svarų indėlį į Lietuvos fotografijos meną. Jau ne vieną dešimtmetį V.Strauko kūryba, glaudžiai susijusi su Klaipėda, pajūrio kraštu ir jo žmonėmis, užima žymią vietą Lietuvos fotografijoje. Žinomi autoriaus fotografijų ciklai „Pamario motyvai“ (1972), „Kopos“ ir „Paskutinis skambutis“ (1975), kuriame išryškėjo kūrybinio braižo savitumas.

FOTOALBUMAS. „Šviesos“ leidykla išleido knygą „Lietuvos fotografija“ iš serijos „Mažieji pasakojimai apie Lietuvą“. Albume apžvelgiama Lietuvos fotografija nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Ko gero, pirmą kartą tokios didelės apimties leidinyje plačiai pristatoma Klaipėdos fotografija. Jame publikuojamos Virginijaus Bizausko, Algirdo Darongausko, Vyto Karaciejaus, Algimanto Kalvaičio, Remigijaus Treigio ir Gyčio Skudžinsko fotografijos.

KNYGA. Gruodžio 14-ąją Vilniuje, Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“, klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas ir Rašytojų sąjungos leidykla pristatė pjesių knygą „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Tai septintoji šio autoriaus knyga. Naujajame rinkinyje – keturios pjesės, kurių dvi – „Rezervatas“ ir „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ jau pastatytos Klaipėdoje ir Avinjone (Prancūzija). Susidomėjimas nauja uostamiesčio rašytojo knyga sostinėje buvo akivaizdus – publika netilpo į salę. 2008-aisiais G.Grajausko pjesę „Rezervatas“ išleis Prancūzijos leidykla „Editions Espaces 34“ , o Italijoje pasirodys klaipėdiečio poezijos rinktinė, kurią ruošia „Ibiskos Editrice“ leidykla.

ĮVERTINIMAS. Rygoje lapkričio 23-iąją, tradiciškai per latvių teatro patriarcho Eduardo Smilgio (1886-1966) gimtadienį, vyko teatro apdovanojimų ceremonija „Spelmanu nakts“ (Artistų naktis). Joje įvertinti 2006-2007 teatro sezono geriausi darbai, kuriuos ekspertų komisija išrinko iš 87 premjerų Latvijos valstybiniuose teatruose ir 18 spektaklių, pastatytų nepriklausomuose šalies teatruose. Už pasiekimus profesionaliajame Latvijos teatro mene įteikti „Spelmanu nakts“ prizai 17 nominacijų. Tai analogiškas Lietuvos Auksiniam scenos kryžiui apdovanojimas. Latvijos teatro Metų muzikos autoriumi tapo kompozitorius Zigmarsas Liepinšas už muzikinę dramą „Adata“ Latvijos nacionaliniame teatre. Jame šiemet vasarį šią muzikinę dramą pastatė lietuviai: klaipėdiečiai režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, vilniečiai scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Su dideliu pasisekimu „Adata“ rodoma iki šiol. Kompozitoriaus Z.Liepinšo teigimu, kad jo muzika spektaklyje suskambėtų ir būtų įvertinta didžiausiu Latvijos teatro apdovanojimu, žymiai prisidėjo ir lietuvių statytojų komanda.

KALENDORIUS. Artėjant metų lūžiui Lietuvos knygynuose pasirodė naujas leidinys – klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio autorinis kalendorius. Solidžiame leidinyje retrospektyviai apžvelgiama autoriaus kūryba per pastaruosius 15 metų. Meninį kalendorių išleido ir spausdino leidybos grupė „Druka“, maketavo Gytis Skudžinskas. Leidinį platina knygynų tinklas „Baltos lankos“, www.blk.lt . Kalendoriaus tiražas 700 vnt., formatas 49×55 cm. Jis supakuotas kaip suvenyrinė dovana – kietame aplanke kartu su staigmena – dar vienu mažesniu kalendoriumi, skirtu užrašams.

KALIGRAFIJA. Vilniuje XII Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA), vienijančios profesionalius vizualinio dizaino kūrėjus, suvažiavime gruodžio 1-ąją pristatyta Klaipėdos kaligrafų veikla. Su pajūrio menininkų kaligrafijos judėjimu šios kūrybinės sąjungos narius supažindino klaipėdietis dailininkas kaligrafas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius Algis Kliševičius. Jis LGDA nariams pristatė klaipėdiečių surengtas rašto meno parodas, knygą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (2005) ir Klaipėdoje pradėtus leisti „Kaligrafijos sąsiuvinius“. LGDA gruodį pasipildė naujais nariais. Tarp jų – trys klaipėdiečiai: grafikas Anatolijus Klemencovas, dizaineriai Eglė Krištopaitytė ir Arūnas Juozapaitis. Dabar LGDA jungia 105 grafinio dizaino kūrėjus iš visos Lietuvos.

“KONTRABANDA”. Šeštadienį Palangos kultūros centre „Ramybė“ – klaipėdiečių bliuzroko grupės „Kontrabanda“ albumo premjera. Ketvirtąją kompaktinę plokštelę ši grupė išleido po 12 metų pertraukos. Koncertinį albumą „Gyv(a)i“ Vilius Ančeris (gitara), Gintaras Grajauskas (balsas, bosas, tekstai) ir Kęstutis Bublys (mušamieji) įrašė kultūros centre „Ramybė“ šiemet rugpjūtį.

Trys meilės posmai

 

Trys meilės posmai

Danguolė Vilidaitė

Asmenišku ir labai giliu poetišku atsivėrimu – gana netikėtu „Intymios muzikos“ projektu prasidėjo šiemetinis Klaipėdos koncertų salės šventinės muzikos festivalis „Salve Musica“. Meilės – visų laikų ir kartų įkvėpimo ir nelaimių šaltinio, gyvenimo esmės ir prasmės – tema šiame koncerte buvo plėtojama pasitelkiant Gustavo Mahlerio, Maurice’o Ravelio ir Lino Rimšos kūrybą.

Ypatinga vakaro vertė – susitikimas su dviem Lietuvos muzikinio pasaulio grandais – baritonu Vytautu Juozapaičiu ir pianistu Petru Geniušu – dviem asmenybėmis netipiškoje jiems kūrybinėje erdvėje.

Ekspresyvi pradžia

Pradžioje skambėjo austrų kompozitoriaus G.Mahlerio (1860-1911 m.) vokalinis ciklas „Keliaujančio pameistrio dainos“. Jį sudarančios keturios dainos yra tarsi keturios skirtingos (ir kartu panašios) nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio sielos būsenos, keturios nedidelės muzikinės dramos.

Nors kūrinyje dar jaučiamas stiprus ryšys su F.Schuberto vokaliniais ciklais, romantiškąja Lied tradicija, „Keliaujančio pameistrio dainų“ melodinis paprastumas labai apgaulingas, slepiantis daug sudėtingų minčių ir jausmų. Ypač čia svarbus žodis, jo prasmė, gelmė ir ekspresija.

Tai muzikantams geriausiai pavyko atskleisti paskutinėse ciklo dainose („Man į krūtinę įbestas durklas aštrus“ ir „Mėlynos mano mylimosios akys“). Fortepijono partija P.Geniušo interpretacijoje buvo lygiavertė partnerė vokalinei, suteikianti jai išbaigtumo.

Bet man vis dėlto orkestrinis kūrinio variantas įdomesnis – daugiau kontrastų, daugiau spalvų…

Žaismingi paveikslėliai

Efektingai, beveik vienu ūpu pralėkė kitas koncerto opusas – prancūzų kompozitoriaus M.Ravelio (1875-1937 m.) vokalinis ciklas „Trys don Kichoto dainos Dulsinėjai“. Šie trys kontrastingi, kiek groteskiški ispaniški vaizdeliai (romantiškas, epiškas-malda, užstalės daina) V.Juozapaičio ir P.Geniušo buvo atlikti su nepaprastu įkvėpimu, žavėjo dueto nuostabus ansambliškumas ir muzikalumas, įtaigos jėga.

Nedideli fortepijoninės muzikos perliukai, skambantys tarp jau minėtų svarbiausių programos kūrinių, šiek tiek pagyvino rimtąjį pirmosios dalies nusiteikimą. O jos pabaigoje – šmaikštūs pokštai (kaip, pavyzdžiui, P.Geniušo replika apie du Lietuvos nacionalinės premijos laureatus, keliančius fortepijono dangtį) bei pritrenkiančiai virtuoziškai padainuota ir pagrota Figaro kavatina iš Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ nuskambėjo itin betarpiškai.

Vedė į begalybę

Užtat L.Rimšos koncertinis paveikslas „Intymumas“ (videoautoriai – Džiugas Katinas ir Rimas Sakalauskas) nuteikė lyriniams ir filosofiniams meilės prasmės apmąstymams.

Pasinaudodamas F.Schuberto, R.Wagnerio ir G.Faurė muzikos citatomis, konkrečiais ir elektroniniais garsais, japonų Ga-ga-ku ištraukomis lyg ženklais, kompozitorius čia audžia sudėtingiausią muzikinę drobę, lyg nesibaigiantį paveikslą, giesmę meilei.

L.Rimša, sakyčiau, yra tikras estetas, gebantis skoningai operuoti, atrodo, visai nederančiomis išraiškos priemonėmis, visada žinantis, kiek ir ko primaišyti ir kada sustoti.

Užburiantis baritono atvirumas, subtiliausius balso niuansus atskleidžiant jį sustiprinus mikrofonu, fortepijono kaskados ir fone lėtai plaukiantys vaizdai tarsi vedė vis gilyn ir tolyn, kažkur ten, į begalybę.

Šios hipnotizuojančios būsenos neišblaškė vaizdo autorių diktuojama mintis, kad daug ką gyvenime mes dažniausiai pamatome ir suprantame ne taip – priartėję kosminiai laivai tampa daugiaaukščių namų kompleksais, Aušros vartų Marija pasirodo sudėliota iš skutimosi peiliukų, o gražiausios judančios kompozicijos – iš televizoriaus lempučių (tokių jau nebėra), degtukų ar vabalėlių, uždarytų stiklainiuose.

Festivalis „Salve Musica“, vykstantis gruodžio 5-31 dienomis, teigia begalinį ieškojimą ir hipnotizuoja muzikos galia akimirkai sustabdyti laiko ratą, įsiklausyti į save, suteikti atgaivą sielai ir mintims, pripildyti širdį kalėdinės dvasios šviesos.

Dar vienas J.Kačinsko sugrįžimas

Dar vienas J.Kačinsko sugrįžimas

Danutė Petrauskaitė

Kompozitoriaus ir dirigento Jeronimo Kačinsko 100-ąsias gimimo metines pažymėjo Vilniaus ir Klaipėdos muzikai, surengdami šio autoriaus kamerinės-instrumentinės bei chorinės muzikos koncertus.

Neatsiliko ir kauniečiai, itin įspūdingai paminėję šį jubiliejų: Kauno muzikinio teatro sodelyje jie atidengė paminklą ir Karininkų ramovės salėje pastatė operą „Juodas laivas“.

Bandė įsitvirtinti laikinojoje sostinėje

J.Kačinskas ne kartą bandė įsitvirtinti Kauno muzikinėje visuomenėje, bet dažniausiai nesėkmingai.

1924-1925 metais jis mokėsi Kauno muzikos mokykloje, bet kaip buvęs Stasio Šimkaus auklėtinis buvo kauniečių atstumtas. 1931-aisiais baigęs studijas Prahoje jaunasis kompozitorius turėjo vilčių gauti darbą Kaune kaip profesionalus dirigentas, tačiau jam buvo patikėtos tik akompaniatoriaus pareigos Plastinių judesių studijoje, vėliau – Kauno Valstybės operoje.

Net sėkmingas simfoninis koncertas su šios operos orkestru, dalyvaujant garsiam pianistui Egonui Petri, nepakeitė J.Kačinsko situacijos.

Jam nebuvo leista dėstyti ketvirtatonių muzikos teorijos Kauno konservatorijoje, kauniečiai nepanoro atlikti 1932-ųjų vasarą sukurto jo „Noneto“. nepritarė jie ir J.Kačinsko planams keisti Kauno muzikinio gyvenimo įpročius, nors laikinojoje sostinėje šio iniciatyvaus muziko dėka buvo įkurta Lietuvos muzikų progresistų draugija, pradėtas rengti žurnalas „Muzikos barai“.

1936-aisiais J.Kačinskas vėl pabandė ieškoti laimės Kaune. Pusmetį jis dirbo Operos teatre dirigentu-akompaniatoriumi, bet greitai suprato, kad jam šiame mieste nėra jokių perspektyvų. Ir vėl, jau trečią kartą, sugrįžo į Klaipėdą.

Tik 1938-ųjų rudenį kauniečiai, nusivylę Balio Dvarionio darbu, įvertino J.Kačinską, Klaipėdoje išgarsėjusį kaip talentingą orkestro dirigentą bei operos vadovą, ir pakvietė jį eiti Valstybės radiofono simfoninio orkestro dirigento pareigas.

Danutė

Šis jų neapvylė. Per savaitę J.Kačinskas vidutiniškai diriguodavo du radijo koncertus, o kai dalyvaudavo dar kokiame nors viešame renginyje, tai ir tris. Jis išvedė radiofono orkestrą iš uždaros salės į Operos teatro bei Karininkų ramovės sceną ir pradėjo rengti viešus koncertus, kuriuose nuolat skambėjo lietuvių kompozitorių simfoniniai kūriniai: pradedant J.Naujaliu ir baigiant moderniaisiais to meto kūrėjais – J.Nabažu bei A.Račiūnu. Bet naujojo dirigento darbas Kaune tęsėsi vos vienerius metus ir kelis mėnesius. Lietuvai atgavus Vilnių, Radiofonas persikėlė į senąją sostinę, o kartu su juo – ir J.Kačinskas.

Visam laikui sugrįžo į Kauną

Šių dienų Kauno muzikai, minėdami garbingą J.Kačinsko jubiliejų, itin aukštai įvertino jo nuopelnus. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus nariui kompozitoriui Vladui Švedui bei jo kolegoms pirmiausia kilo mintis pastatyti J.Kačinskui paminklą ir Lietuvoje dar negirdėtą jo vieno veiksmo operą „Juodas laivas“.

V.Švedui pavyko gauti iš Lietuvos kultūros ministerijos pinigų šiems darbams atlikti, nors vien jų neužteko.

Reikėjo įtikinti Kauno valdžią, kad toks paminklas yra būtinas ir kad J.Kačinskas yra jo nusipelnęs.

Kai buvo gautas leidimas, prasidėjo parengiamieji darbai.

Skulptorius Algimantas Šlapikas, pasirinkęs J.Kačinsko jaunystės laikų nuotrauką, iš vientiso pilkos spalvos granito luito, siekiančio 3 metrus, iškalė įspūdingą skulptūrą, kurioje įamžino ne tik charakteringus jauno kompozitoriaus išorės bruožus, bet ir jo veržlumą.

Taigi, nepaisant praeities nuoskaudų, J.Kačinskas visam laikui sugrįžo į Kauną ir užėmė deramą vietą tarpukario Lietuvos muzikos istorijoje.

Paminklo atidengimas įvyko lapkričio 30-ąją.

Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas, Kauno meras Andrius Kupčinskas, Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, taip pat skulptorius A.Šlapikas bei kiti Kauno menininkai.

Arkivyskupui pašventinus paminklą, buvo trumpai prisimintas J.Kačinsko gyvenimo kelias bei įvardinti Lietuvoje atlikti jo didžiausi darbai. Po to visi nuskubėjo į Karininkų ramovę pasiklausyti „Juodo laivo“.

Mirtį sutapatino su laisve

Ši psichologinė opera buvo sukurta 1975-aisiais pagal dirigento Vytauto Marijošiaus, norėjusio JAV atgaivinti lietuviškos operos žanrą, užsakymą.

Libreto autorius rašytojas Algirdas Landsbergis siužetą grindė tikrais istoriniais įvykiais – 1970-aisiais sovietiniame laivyne tarnavusio jūreivio Simo Kudirkos nesėkmingu bandymu susirasti politinį prieglobstį amerikiečių laive. Libretas nefiksuoja nei konkrečios vietos, nei laiko.

Veiksmas vyksta nenurodytoje pajūrio saloje apytikriai esamuoju metu. Operos veikėjai – Žmona (sopranas), Jūra (sopranas), Motina (mecosopranas), Jūreivis (tenoras), Balto laivo kapitonas (baritonas) ir Juodo laivo jūreiviai (vyrų choras) – neturi jokių tautiškumo ar valstybiškumo žymių.

Pagrindiniu muzikinės kalbos organizavimo principu kompozitorius pasirinko atonalumu grindžiamą ištisinį vyksmą.

Naudodamas padidintų ir sumažintų intervalų šuolius, nervingą melodeklamaciją, dažnai keisdamas metrą, kompozitorius ekspresionistine stilistika perteikė asmenybės konfliktą su jį supančia aplinka, nusivylimą politinėmis sistemomis ir mirtį sutapatino su laisve.

Operos premjera įvyko Čikagoje 1976 metų gegužės 8-ąją, dirigavo Vytautas Marijošius.

Ji buvo parodyta keturis kartus.

Po premjeros kompozitorius ir muzikos kritikas Vladas Jakubėnas rašė: „J.Kačinsko muzika iškelia pavyzdį, kad atonalumo ribose yra galimas ir spalvingumas, ir… visiškas prieinamumas klausytojų ausims. Kačinsko opera sudaro originalų, mūsų scenoje visai nebūtą reiškinį tarp tos rūšies pastatymų“. Daugiau ši opera niekur nebuvo pastatyta.

„Juodas laivas“ išskleidė bures

Entuziastingų muzikų dėka ir finansiškai remiant Kultūros ministerijai J.Kačinsko „Juodas laivas“ išskleidė bures Kaune.

Operos pastatymo iniciatorius – Nacionalinės premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino ir „Už nuopelnus Lietuvai“ komandoro didžiojo kryžiaus ordino kavalierius, nuoširdus lietuviškos muzikos propaguotojas Petras Bingelis.

Tai nebuvo lengvas darbas. Visų pirma trūko partitūros. Ir tik kompozitoriaus V.Švedo dėka pavienės partijos buvo suvestos į visumą.

Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė (Žmona), Raminta Vaicekauskaitė (Jūra), Rita Preikšaitė (Motina), Audrius Rubežius (Jūreivis), Giedrius Prunckus (Kapitonas), grojo Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), dainavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas P.Bingelis).

Jiems teko paplušėti įsisavinant sudėtingą J.Kačinsko muzikos kalbą, o dirigentui P.Bingeliui – į tokiems renginiams nepritaikytą Karininkų ramovės sceną sutalpinti didžiulį būrį atlikėjų.

Nepaisant visų sunkumų, operos premjera įvyko.

Stebino galingas choro, ypač vyrų grupės, skambesys, profesionalus orkestro darbas. O labiausiai – visų entuziazmas.

Pagrindinis trūkumas buvo vienas – garso balanso stoka.

Solistai, pastatyti už orkestro, buvo užgožti instrumentalistų, tad nesigirdėjo jų dainuojamų žodžių.

Dėl šios priežasties nukentėjo bendras operos vaizdas.

Jei ji būtų atlikta teatro scenoje, jei prie jos ranką būtų pridėjęs režisierius, efektas būtų šimteriopai didesnis.

Gruodžio 9-ąją Kauno arkikatedroje už kompozitorių buvo laikomos šv. Mišios, kurias kancelebravo arkivyskupas S.Tamkevičius.

Itin didingai skambėjo P.Bingelio vadovaujamo choro atliekami J.Kačinsko religiniai kūriniai.

V.Švedas džiaugėsi: „J.Kačinską mes pagerbėme kaip tikrą karalių“.

Ar atplauks į Klaipėdą?

Šios nedidelės apimties operos pastatymu galėtų susidomėti ir klaipėdiečiai.

Juk kūrinio autorius – Klaipėdos miesto garbės pilietis, opera parašyta jūrine tematika.

Jai nereikėtų nei ištaigingų dekoracijų, nei prabangių rūbų. Užtektų tik tinkamos erdvės, režisūrinio išradingumo ir rampų šviesos.

Galima būtų bendradarbiauti ir su kauniečiais.

Bet čia jau Klaipėdos muzikinio teatro ir Kultūros skyriaus prerogatyva.

Šioms institucijoms vertėtų pamąstyti ir apie J.Kačinsko biusto įsigijimą iš skulptoriaus A.Šlapiko, kuris siūlo jį už nedidelę kainą. Jis galėtų stovėti Klaipėdos muzikiniame teatre, savivaldybėje ar J.Kačinsko muzikos mokykloje, primindamas šio kompozitoriaus bei dirigento indėlį į Klaipėdos miesto muzikinio gyvenimo raidą.

Gytis Skudžinskas: „Menas privalo atstovauti savo laikmečiui“

Gytis Skudžinskas: „Menas privalo atstovauti savo laikmečiui“

Rita Bočiulytė

Dizainerio profesiją pasirinkęs menininkas Gytis Skudžinskas reiškiasi fotografijos, instaliacijos, meno projektų inicijavimo ir kuravimo, meno albumų apipavidalinimo, tekstinės meno analizės ir kitose srityse. Be to, jis kuria muziką ir visas savo meninės veiklos sritis siekia taip įvaldyti, kad galėtų sujungti į vieną visumą.

Atrodo, jam tai neprastai sekasi. Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje iki gruodžio 3-iosios buvo eksponuojama G.Skudžinsko fotoinstaliacija „Traces 003”. Parodoje jis pateikė fotografijų ciklą „Traces”, kurį plėtoja nuo 1999-ųjų, ir galerijos erdvės vizualias transformacijas.

– Kodėl savo fotografijų parodą „Traces“ pateikei kaip instaliaciją? Dėl koncepto? O gal šiuolaikiniame mene tiesiog fotovaizdų eksponavimas jau atgyveno?

– Aš galvoju kiek kitaip. Kiekviena atsakingai parengta ekspozicija yra instaliacija. Juk dirbama erdvėje, ir negalime to ignoruoti. Renesanso tapytojai, kaip patys tikriausi instaliacijos menininkai, tapydami bažnyčios skliautą, atsižvelgė į visus architektūrinius parametrus, šviesos sklidimą. Tiesiog sukabinti abrozdėlius ir atlikti dekoratoriaus funkciją man nepriimtina. Dar daugiau, kai pamatau ekspozicijas, kuriose tiesiog „suštabeliuoti” kūrinėliai, akimirksniu suvokiu, kad autorius negerbia nei savęs, nei žiūrovo. Mano parodos atveju reikėjo daugiau elementų nei fotografija, todėl jie ir atsirado. Pačios muziejaus salės diktuoja specifinį judėjimą erdvėje. Aš jį dar pakeičiau. Ir fizinį judėjimą, ir žvilgsnio trajektoriją. Taip sustiprindamas nepatirtos, bet pažįstamos erdvės pojūtį. Mano cikle „Traces” erdvių organizavimas, reprezentavimas, suvokimas, identifikavimas yra vieni svarbiausių faktorių, todėl ir muziejaus erdvę transformuoju, kad žiūrovas turėtų keletą atskaitos taškų ir galimybių perskaityti mano paliktą informaciją.

O fotoatvaizdai, kaip ir bet kuri kita technika, manau, tikrai neatgyveno. Technika, žinoma, svarbu, bet daug svarbiau, kas ir kodėl vaizduojama.

– Daug ir visaip kalbama apie Lietuvos fotografijos mokyklą – ar save laikai jos atstovu? Ko iš jos pasisėmei? Berods nuo 2006-ųjų esi Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, o parodose dalyvauji nuo 1999-ųjų.

– Šiaip dėl sąvokos Lietuvos fotografijos mokykla yra daug keblumų. Realiai tai yra rusų kritiko Anninskio sugalvotas terminas, kurio dabar vengia net tie, kurie paskatino šio termino atsiradimą. Tiksliau būtų galima teigti, kad toji lietuviška mokykla buvo visame pasaulyje egzistavusio „lemiamo momento” ir humanistinės fotografijos vietinė versija. Taip, tuomet buvo aktualu humanistinis pradas, ne taip seniai buvo praūžęs Antrasis pasaulinis karas, išryškėjo industrinės visuomenės susvetimėjimas ir t.t. Menininkai atlikinėjo savo misiją. Taip, ir dabar yra svarbių aktualijų, opesnių problemų, ir bet kuris sąmoningas kūrėjas jas pastebi, savo kūryba į jas reaguoja.

Aš tikrai nežinau, ar gali būti kokia nors tautinė meno mokykla. Uždarumas – kaip meninės raiškos katalizatorius? Be to, neretai prisirišimas prie to, kas jau daugiau ar mažiau turi šiokį tokį pagrindą, yra ne daugiau nei noras prisišlieti užsigarantuojant dalinį saugumą. Šiuo atveju kalbu ne apie meninės tradicijos, o kartu ir kokybės parametrą, bet apie tiesioginį, jei ne cinišką kartojimą ir pasinaudojimą.

Mokyklos gerai, kol mokaisi, bet vėliau tenka versti kitą puslapį . Man sunku būtų apibrėžti, ko ir kiek iš kur pasisėmiau, nes kiekvieną dieną stengiuosi dar ko nors išmokti, ir dar tiek daug yra ko pasimokyti .

– Kaip apibūdintumei šiuolaikinį meną apskritai ir kokie pavojai slypi jo vertinimuose?

– Man labai patiko užrašas Berlyne ant antikinio meno muziejaus: „Visas menas buvo šiuolaikinis”. O tai reiškia, kad visas menas privalo atstovauti savo laikmečiui. Jei mes dabar dirbtume ir spręstume tas pačias problemas kaip XX amžiaus pradžios autoriai, ką tada apie XXI amžiaus pradžią turės galvoti XXII amžiaus žmonės? Tikriausiai pamanys, kad juos kažkas apgavo ir kažkur paslėpė 100 metų. Taigi svarbiausia, mano galva, yra adekvatumas laikmečiui (o variantų, kaip tai padaryti, yra begalė), šiuolaikinis menas apskritai ir yra šio laiko menas.

Būtent rimtų ir kokybiškų vertinimų nebuvimas dažnai pasėja labai daug nesusipratimų. Silpnesni dailės kritikai, mokęsi kritikos iš vadovėlių apie praėjusius amžius, nebesugeba atsiplėšti nuo auditorijos suolo ir šiandienį meną vertina pagal tuos kriterijus, kurie buvo svarbūs prieš daugelį metų, bet yra visai beverčiai dabartinei kūrybai. Labai gerai tai gali iliustruoti dabartinės lietuvių tapybos situacija. ARS grupė, dirbusi prieš 100 metų, pagaliau yra deramai suvokta, bet neretas kritikas, o ir menininkas pagal tą kurpalių bando vertinti ir nūdienos meną. Taip sukuriama absurdiška situacija – skatinama surogatinių plagiatų gamyba. Žinoma, ARS nuo to nė kiek nenuvertės, bet ką reikės daryti su ta šlamšto krūva?..

– Sakoma, kad dabar mene nebeliko jokių kriterijų. Tavo nuomone, tai tiesa? Kaip šiuolaikinį meną turėtų suprasti ir vertinti jo vartotojas – kokiais kriterijais jam reikėtų vadovautis?

– Vieno apibrėžimo juk niekada ir nebuvo. Nežinau, kas galėtų duoti vieną patį teisingiausią atsakymą, bet juk ekspozicijų salėse paprastam žmogui iš gatvės būna pakabinti aiškinamieji tekstai, kūrinių pavadinimai taip pat yra nuoroda. Tekstų niekada nereikėtų bijoti, juk ir da Vinčis, Diureris, ir begalė kitų aiškino ne tik savo darbus, bet ir bendrus pasaulio suvokimo klausimus. Viskas labai paprasta: skaitai, žiūri, klausai. Be to, meninės praktikos visuomet buvo gana nedidelio rato vartojamas produktas, ir čia jau reikalingas bent šioks toks išankstinis pasirengimas. Galutiniame produkte vis dėlto turėtų į vienovę susijungti kokybė (pačia plačiausia prasme) ir paveikumas; problematikos, raiškos ir šiandienos analogija. O butaforiją ir demagogiją, šiek tiek pasidomėję šiuolaikine kultūra, galime labai greitai pastebėti.

– Peršasi mintis, kad ir šiuolaikinis menas – ne plačiosioms masėms?

– Taip, menas, kad ir kaip nemėgčiau šio termino, yra elitinė sritis. Reikia gana daug domėtis ir dirbti, kad galėtum vertinti ir tikslingai vartoti šiuolaikinę kultūrą. Kai vienas bičiulis Gintas K. grojo Paryžiuje George’o Pompidou centre, o į koncertą atėjo 30 klausytojų, jis klausė centro direktoriaus, ar labai blogai, kad tiek mažai žmonių. Pastarasis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad nesuprato klausimo. Pasaulis jau seniai suvokė, kad kokybiškas šiuolaikinis menas nėra masinis reikalas, o mes dar vaikomės skaičiukų.

Klasikinė ir liaudies kultūra visame pasaulyje jau yra įvertinta: parašyti tekstai, apibendrinta, bet kuris vartotojas gana greitai gali ją perprasti, ir ji išgyvena iš vidinių resursų, palikimo. O šiuolaikiniai reiškiniai, aprobuojantys šiandienos aktualijas, nėra masiniai, daug svarbiau, kad kažkas imasi dirbti su šiandienos medžiaga.

– Kodėl pats pasirinkai dizainerio profesiją?

– Vienas dalykas – tai išgyvenimo ir nepriklausomybės garantas. Kita vertus, pradėjau studijuoti pakankamai vėlai ir žinojau apie situaciją grynųjų menų mokymo įstaigose. Labai didelė dalis studentų tiesiog traumuojami specialybės disciplinomis, tobulai įvaldę amatą nebesugeba mąstyti. Tačiau dizainas, na, dar gal scenografija yra „niekieno žemė”. Čia tavęs niekas neverčia būti didžiuoju kūrėju, o informacijos pateikiama pakankamai, kad galėtumei ja apgalvotai pasinaudoti. Be to, buvau studijavęs dailės pedagogiką, nemažai bendravęs su įvairiais žmonėmis ir žinojau, kad sugebėsiu apsispręsti ir atsirinkti. Dar vienas asmeninis, romantinis faktorius yra tas, kad norėjosi į pajūrį .

– Kiek profesija ir dizainerio darbas Tau padeda kitose kūrybos srityse, kuriose reiškiesi kaip menininkas? Tos sritys viena kitą papildo ar „pjaunasi“ tarpusavyje?

– Išties kartais pagalvoju, kad tų veiklų lyg ir per daug . Vieno, ko tikrai atsisakyčiau, tai rašymo, nes niekada verbalinė išraiška nebuvo pati stipriausia mano pusė. Deja, kai matai situaciją, kad nėra kam rašyti, tenka imtis. Šiaip visa mano veikla susipina, ir vieni dalykai papildo kitus. Bet, pavyzdžiui, meninėje praktikoje nenaudotum kai kurių sprendimų, kuriuos puikiai gali panaudoti dizaine, o iš meninės praktikos bemaž viską galima adaptuoti geram dizainui. Kita vertus, dizaine eini į kompromisus, neretai užsakovas diktuoja sąlygas, ir esi priverstas vizualizuoti jo liguistas fantazijas, ko jokiu būdu neleisčiau sau meninėje praktikoje. Meninėje praktikoje turėti aiškią ir kritišką poziciją yra principinė kategorija. O dizaine didelė dalis sėkmės priklauso nuo sąmoningo užsakovo ir tarpusavio pasitikėjimo. Meno projektų inicijavimas – dar viena labai įdomi ir kūrybinga sritis: čia iškeli idėją, pateiki koncepciją ir stebi, kaip ji materializuojasi kitų bendraminčių dėka.

– Pats plėtoji ne tik fotografijos, instaliacijos, bet ir garso meno praktikas, šiemet išleidai savo muzikos kompaktinę plokštelę, kuri skamba labai neįprastai. Papasakok truputį, kaip tą muziką Tu kuri ir kam Tau šito reikia. Dar viena saviraiškos forma?

– Man garso praktika yra kaip dar viena kūrybos sritis, t.y. aš joje randu tai, ko nėra vizualioje kultūroje, tai laiko matmuo. Laikas tiesiogiai susijęs su garsu, o fotografijoje, instaliacijoje jis neapčiuopiamas, prie trukmės negali pririšti suvokėjo. Manau, kad jau netrukus pavyks visas šias sritis taip įvaldyti, kad bus galima sujungti į vieną visumą. Taip maksimaliai padidinant informacijos kiekį suvokėjui.

Kita vertus, nežinau, kodėl sakote, kad mano CD skamba labai neįprastai. Aš iš esmės remiuosi amerikietišku Feldman, La Monte Young suformuotu minimalizmu, prancūziška elektroakustika ir konkrečiąja muzika, dar šiek tiek postindustrinės tradicijos. Juk jau 50 metų tai yra muzikinės raiškos dalis. Galbūt neaiškumų kyla, kad neturiu akademinio muzikinio išsilavinimo. Bėda, kad pas mus vis dar labai juntama akademinio pasaulio atskirtis, o į festivalius „Jauna muzika”, „Gaida” iš užsienio kviečiami autoriai, neturintys nieko bendro su akademine muzika. Keisti paradoksai. Bet man vėlgi patinka būti toje „niekieno žemėje”.

O šiaip kompaktinė plokštelė sulaukė daug teigiamų recenzijų Vakaruose, ir leidėjui jau esu atidavęs medžiagą naujam septynių colių vinilui. Man džiugu, kad naujas leidinys pasirodys vinilinės plokštelės formatu, nes tai yra išskirtinai audiofilinis formatas.