Peter Milčák
Slovakų poetas ir leidėjas Peteris Milčakas gimė 1966 metais Levočoje. 1989 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Vežimas prieš žiemą“ (Záprah pred zimou). 1991 metais įkūrė leidyklą „Modry Peter“, kurioje leidžia slovakų poeziją. Sudarė ir išleido šiuolaikinės slovakų poezijos antologijas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Šiuo metu Varšuvos universitete dėsto slovakų kalbą ir literatūrą.
Tai, kas yra
Iš to, kas
yra, į tai,
kas atrodo kaip
tai, kas yra.
Iš to, ką lengvai
nuneš bet koks vėjas,
iš paukščio esmės, giedojimo,
į tai, kas jį
daro nepakeliamai
sunkų,
į plunksnas.
Tai, ko nėra,
daro mane
laisvą ir laimingą,
žiauri išmonė,
netykanti
savo progos.
Ožiukas
Šulinio gylį
nustato žvaigždė
virš jo
o dugną
liepsnojančios žolės
o mane
purvinas ožiukas
nepaliaujamai atrajojantis
savo mė,
kad šitaip
taptų tikrove.
Nežinia
Nežinia, ar priderama
aistra,
su kuria gėlė
išeina į nebūtį,
nematomas pėdsakas,
kurį palieka
ore
lėtas ilgas kritimas
ant plastmasinės gėlėtos staltiesės,
vaškinis veidas, ant kurio
byra jo paties
dulkės.
Nežinia, kas priderama,
kas guli ant nejudamo
stalo, kuris
niekada niekam
neapsisprendė.
Grūdelis
Miežio grūdelis,
atmintyje lietus ir vėjas.
Kliedesys
šiltame paukščio
pilvelyje.
Gilybė grumsto,
ant kurio
nusklendė
žvirblio plunksnelė.
Giedrą dieną
Sylvijai Plath
Alsuoju propanbutanu,
bet mano rega aštresnė
nei kada nors anksčiau.
Mano viduriais lyg
paslaptis
plauko žuvis.
Nesuvokdama savęs,
negebėdama kalbėti
už save.
Esu tik viena
iš galimybių
įgyvendinta giedrą dieną
su laukinių aguonų vaizdiniu
galutinai
uždarytu vyzdžiuose.
Jums
Vemdamas naktį
galvoju apie tuos, kurie miega
namuose, apie šunį,
susirangiusį
po laiptais kambaryje,
ir visiškai nejučiomis
apie triumfuojantį pavasarį.
Kai paskui pabundu,
žolė jau atlieka
savo tylią fotosintezę,
įsimetu į krepšį duonos,
susirandu akinius
ir ryžtingai
žengiu į rytą,
nelauktai pasirengęs.
Honey Well
Tai, kas pavadinta, nėra
tai, dėl ko buvo
pavadinta, bet
sutartis tebegalioja,
nes bevardystė
baisesnė už
prakeiksmą, nebūtis
būtyje, nes
bevardystė yra
amžinybė, kuri
niekam, visiškai niekam
nerūpi.
Miegas
Kai naktį sninga, dangus
yra grūdėtas ekranas.
Šaltis tikrina, kas
dar gyva, nors jis pats
čia tik iš malonės.
Išsilaisvinęs kankorėžis krenta
svaiginamai ilgai vieninteliu
keliu link žemės, kuri
kaskart vis artesnė.
Tiksliai pagal instrukciją
pakraštyje atsimerkia strazdo
akis, bet jos judesį
paslepia didžiulė snaigė.
Sustingusi lapė pusnyje
veltui ieško išėjimo.
Sniegas šildo kiekvieną,
kas savo noru
atgulė žiemos miego.
Kaip
Kaip priimti menkimo
dovaną ir dar stebėti
žolę, kaip ji abejingai
kartojasi, kaip išpirkti nesaistomą
džiaugsmą iš rankų vyro, kuris tolsta
pats nuo savęs, kaip stoti
nesvyruojant prie paruošų linijos,
kuri tėra tik atspindys minties,
sveikinančios niekybę, nuolat netikėtai
esančią šalia, nubėgančią pagaugais,
kurią vieną akimirką tenka apkabinti,
priglausti,
suvystyti į šiltą apklotą ir toliau įnirtingai
svarstyti, kaip.
Raštas
Vis dažniau tylėti.
Maitinti krosnį mirusiųjų
tekstais, kreiptis
gestais, baltais
sniego pelenais.
Siųsti
dūmų signalus,
skiemenuoti
iš nendrių.
Pavymais tekstui
ryti
vandenį.
Iškvėpti
dar sykį,
maitinti krosnį.
Nebūtis turi
kitokį
raštą.
Veidas
broliui
Baltas mėnesienos veidas
lyg naujagimio dantys.
Putotas mėnesienos veidas
lyg jūros seilės.
Gelsvas mėnesienos veidas
lyg ryto šlapimas.
Melsvas mėnesienos veidas
lyg oda po lazdos smūgio.
Raudonas mėnesienos veidas
lyg tyliai bliaunančio aukojamo
avino kraujas.
Juodas mėnesienos veidas
lyg pragaro prieangio smalos.
Nekaltas mėnesienos veidas
lyg mūsų veidas,
Kai man šnibždi apie nuodėmę.
iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys