Peter Milčák

Slovakų poetas ir leidėjas Peteris Milčakas gimė 1966 metais Levočoje. 1989 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Vežimas prieš žiemą“ (Záprah pred zimou). 1991 metais įkūrė leidyklą „Modry Peter“, kurioje leidžia slovakų poeziją. Sudarė ir išleido šiuolaikinės slovakų poezijos antologijas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Šiuo metu Varšuvos universitete dėsto slovakų kalbą ir literatūrą.

Tai, kas yra

Iš to, kas

yra, į tai,

kas atrodo kaip

tai, kas yra.

Iš to, ką lengvai

nuneš bet koks vėjas,

iš paukščio esmės, giedojimo,

į tai, kas jį

daro nepakeliamai

sunkų,

į plunksnas.

Tai, ko nėra,

daro mane

laisvą ir laimingą,

žiauri išmonė,

netykanti

savo progos.

Ožiukas

Šulinio gylį

nustato žvaigždė

virš jo

o dugną

liepsnojančios žolės

o mane

purvinas ožiukas

nepaliaujamai atrajojantis

savo mė,

kad šitaip

taptų tikrove.

Nežinia

Nežinia, ar priderama

aistra,

su kuria gėlė

išeina į nebūtį,

nematomas pėdsakas,

kurį palieka

ore

lėtas ilgas kritimas

ant plastmasinės gėlėtos staltiesės,

vaškinis veidas, ant kurio

byra jo paties

dulkės.

Nežinia, kas priderama,

kas guli ant nejudamo

stalo, kuris

niekada niekam

neapsisprendė.

Grūdelis

Miežio grūdelis,

atmintyje lietus ir vėjas.

Kliedesys

šiltame paukščio

pilvelyje.

Gilybė grumsto,

ant kurio

nusklendė

žvirblio plunksnelė.

Giedrą dieną

Sylvijai Plath

Alsuoju propanbutanu,

bet mano rega aštresnė

nei kada nors anksčiau.

Mano viduriais lyg

paslaptis

plauko žuvis.

Nesuvokdama savęs,

negebėdama kalbėti

už save.

Esu tik viena

iš galimybių

įgyvendinta giedrą dieną

su laukinių aguonų vaizdiniu

galutinai

uždarytu vyzdžiuose.

Jums

Vemdamas naktį

galvoju apie tuos, kurie miega

namuose, apie šunį,

susirangiusį

po laiptais kambaryje,

ir visiškai nejučiomis

apie triumfuojantį pavasarį.

Kai paskui pabundu,

žolė jau atlieka

savo tylią fotosintezę,

įsimetu į krepšį duonos,

susirandu akinius

ir ryžtingai

žengiu į rytą,

nelauktai pasirengęs.

Honey Well

Tai, kas pavadinta, nėra

tai, dėl ko buvo

pavadinta, bet

sutartis tebegalioja,

nes bevardystė

baisesnė už

prakeiksmą, nebūtis

būtyje, nes

bevardystė yra

amžinybė, kuri

niekam, visiškai niekam

nerūpi.

Miegas

Kai naktį sninga, dangus

yra grūdėtas ekranas.

Šaltis tikrina, kas

dar gyva, nors jis pats

čia tik iš malonės.

Išsilaisvinęs kankorėžis krenta

svaiginamai ilgai vieninteliu

keliu link žemės, kuri

kaskart vis artesnė.

Tiksliai pagal instrukciją

pakraštyje atsimerkia strazdo

akis, bet jos judesį

paslepia didžiulė snaigė.

Sustingusi lapė pusnyje

veltui ieško išėjimo.

Sniegas šildo kiekvieną,

kas savo noru

atgulė žiemos miego.

Kaip

Kaip priimti menkimo

dovaną ir dar stebėti

žolę, kaip ji abejingai

kartojasi, kaip išpirkti nesaistomą

džiaugsmą iš rankų vyro, kuris tolsta

pats nuo savęs, kaip stoti

nesvyruojant prie paruošų linijos,

kuri tėra tik atspindys minties,

sveikinančios niekybę, nuolat netikėtai

esančią šalia, nubėgančią pagaugais,

kurią vieną akimirką tenka apkabinti,

priglausti,

suvystyti į šiltą apklotą ir toliau įnirtingai

svarstyti, kaip.

Raštas

Vis dažniau tylėti.

Maitinti krosnį mirusiųjų

tekstais, kreiptis

gestais, baltais

sniego pelenais.

Siųsti

dūmų signalus,

skiemenuoti

iš nendrių.

Pavymais tekstui

ryti

vandenį.

Iškvėpti

dar sykį,

maitinti krosnį.

Nebūtis turi

kitokį

raštą.

Veidas

broliui

Baltas mėnesienos veidas

lyg naujagimio dantys.

Putotas mėnesienos veidas

lyg jūros seilės.

Gelsvas mėnesienos veidas

lyg ryto šlapimas.

Melsvas mėnesienos veidas

lyg oda po lazdos smūgio.

Raudonas mėnesienos veidas

lyg tyliai bliaunančio aukojamo

avino kraujas.

Juodas mėnesienos veidas

lyg pragaro prieangio smalos.

Nekaltas mėnesienos veidas

lyg mūsų veidas,

Kai man šnibždi apie nuodėmę.

iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Rūke. Įkvėpimo medžioklė

Dalia Bielskytė

Man per trisdešimt. Todėl miglotai, bet pamenu laikus, kai Lietuvos rašytojai oficialiai gaudavo kūrybinių atostogų, skirtų įkvėpimo medžioklei. Kadangi gyvenau prie jūros, dažnokai matydavau juos, įkvėpimo besidairančius vandens stichijoje. Laivais į jūrą plaukdavo ne vien kapitonai, šturmanai, gydytojai, bet ir rašytojai, žmonės, kitokioje nei įprasta būtyje bandantys pažadinti dvasią. Nesunku įsivaizduoti, kaip iš garsų, kvapų, spalvų ar net iš jūros ligos jie dėliodavo naujų kūrinių mozaiką. Poetų kalba – metaforos, hiperbolės, palyginimai, tad skaitytojas gal niekada ir nesuprasdavo, kad eilėraštis lyg slapta kontrabanda parsivežtas iš tolimos Angolos ar Kipro. Todėl, kai pasitaikė proga dalyvauti ES remiamame, Rusijos PEN klubo organizuotame literatų, žurnalistų ir vertėjų seminare „Baltoslavija“, iškart sutikau. Tiesa, Zelenogradskas – ne tolima egzotiška šalis, tačiau Karaliaučiaus kraštą jaučiu nepraeinančia, skausminga meile – lyg prarastą mylimąjį ar amputuotą ranką. Galų gale buvo įdomu, ką dešimt dienų gali veikti būrelis egzaltuotų, uždarų personų, ūmai suvežtų į vieną vietą? Suprantu – tapytojai, skulptoriai, – tai jau buvau mačiusi, bet plunksnagraužiai, intravertai? Galvoje nebuvo jokios išankstinės nuostatos ar plano. Tiesiog kelionė. Į seminarą.

***

Zelenogradskas mus pasitiko rūku. Atrodė, rūkas toks tirštas, kad net žodžiai klimpsta jame. Šešiese – Rimantas Černiauskas, Clandestinus, Adomas Stančikas, Jelena Cukanova, Jevgenija Sergejeva ir aš, Dalia Bielskytė, – glaudėmės RF konsulato mikroautobusėlyje, labdaringai mus atgabenusiame į vietą, ir mintyse skaičiavome pasiimtų vilnonių kojinių poras – komforto nesitikėjome. Ir klydome. Mažas viešbutėlis Gagarino gatvėje, pretenzingu pavadinimu „Renesansas“, su auksu žėrinčiu numeriu ant vartų, ilgakarčiu bronziniu liūtu, saugančiu kiemą, ir baseinu kieme žadėjo netikėtą prabangą. O jūra… jūra vos už kelių dešimčių metrų! Šokas: atskiri kambariai, šildomos grindys, pūkuoti rankšluosčiai ir kambarinė Tamara Nikolajevna, iškratanti pelenines, nuvalanti žemėtus pėdsakus nuo kilimo, išnešanti butelius ir kas kartą pavymui žegnojanti: „Sčastja tebe, zolotce mojo!” Net korteles visi turėjome su užrašu „Nebespokojit“, o aš, kaip vyriausia seminaro dama, dar ir rausvą chalatą. Fantastika.

***

Susipažinome su šešetuku iš Rusijos: Aleksandra Artamonova, Jekaterina Tkačiova, Jevgenija Lapteva, Aleksandru Šepelevu, Natalija Antonova, Aleksandru Liubinu ir projekto kuratoriumi Valentinu Černouchovu. Atsargiai vaikščiojom vieni apie kitus ratais, apsiuostėme, mankštinome liežuvius primirštąja kaimynų kalba. Rusiukai – dvidešimtmečiai jaunikliai degančiomis akimis ir dieną naktį nesustojančiomis kūrybos mašinėlėmis galvose (ar krūtinėse – Dievas žino, kur jos ten įmontuotos) – lyg maži kulkosvaidžiai šaudo visa, ką sukuria čia pat – traukiny, balkone, koridoriuje ar dar kur. Ir net sunku apsakyti, kaip tai gražu. Nes tikra. Juolab kad nuolat vyksta ir atvirkštinis procesas – jie lyg kempinės geria iš aplinkos, o šiuo atveju ir iš manęs, iš mūsų visą galimą emocinę informaciją, priima viską besąlygiškai, už tikrą pinigą. Po savaitės bendrabūvio pasijutau taip, tarsi mes su R.Č. būtumėm pionierių stovyklos vadovai. Geri vadovai – mūsų pionieriai mus mylėjo, o mes dainavome su jais dainas, klausėmės jų tekstų ir net mažyčių meilės išpažinčių… Lietuviai šiuo požiūriu daug nuosaikesni. Daugiau barjerų, nepasitikėjimo savimi. Skaitėme tik tai, ką patys jau įpratome girdėti, ką pasitikrinome tūkstantį kartų, o visų geriausia – skaitėme kitus. Bet argi tai blogai? Juk taip pat – tikra.

***

Senus, jaukius, ypatingos architektūros Zelenogradsko namukus vietiniai žmonės mėgsta dažyti skaudžiai geltona spalva. Tas geltonis, rudeniškai pliki medžiai, kur ne kur tamsuojantys mediniai priestatai, lyg nėriniais išpuošti senoviniais drožiniais ir „gonkelėm“, kuria nepakartojamą paveikslą. Miestelio architektūra kažkokia kregždiška- prie mažo namelio prilipdytas kitas mažas namelis, prie to mažo namelio – dar priestatėlis, ir visa tai virsta tokiomis simpatiškomis spalvingomis nykštukų pilaitėmis… Na, žinoma, sunku ramiai žiūrėti į plastikinius langus tuose pasakiškuose statiniuose, tačiau bandau galvoti pozityviai – pajūris, šalta žmonėms.

Ir kokia laimė, kad aš spėjau pamatyti visą tą grožį, kol plastikas ir betonas neužkariavo visos teritorijos, kol, nors apžėlę krūmynais, dar driekiasi parkai, o rūkas tingiai voliojasi ant spalvingų, praeities džiaugsmais dar gyvenančių namelių stogų ir sienų.

Miestelį rėmina promenada – betoninė jūros krantinė, kuria pasivaikščioti kasdien keliauja damos, jų vyrai, vaikai ir šunys. Smėlio pakrantėse čia beveik nėra. Akmenys, akmenys, betoninė krantinė… Tačiau tai vis vien gražu. Gražu ne tiek akiai, kiek širdžiai – šioje pakrantėje skleidžiasi kažkokia ypatinga, laimingos praeities dvasia. Persisunki tuo mistiniu jausmu ir pasijunti kvailai laimingas, nebegali užmigti naktimis. Lyg žvėrelis uodi svetimus jausmus, degančiomis akimis dairais į veidus ir visai nepagrįstai lauki stebuklo. Regis, tuoj tuoj atsitiks kažkas, ko niekada gyvenime nepamirši. Tas laukimas pats savaime yra stebuklas. Jis tarsi migla išblukina visas protingas patirtis ir užaugina sparnus. Tokia būsena primena ankstyvąją paauglystę, kai visa jauti labai aštriai, net ir tada, kai jausti visai nėra ką.

***

Džiaugiuosi tomis nemigo naktimis. Gyvenome naktinį gyvenimą ant raudonu kilimu ištiestų laiptų, po blizgančiomis nailono užuolaidomis, susidegę visas naktines lempeles, skambant gitaroms ir tekstams (visai nesvarbu, ar tai buvo geri tekstai), net kažkam juokiantis ar verkiant (jauni dar, nemoka gerti). Kartais pasijusdavome lyg aktoriai. Yra tokia kategorija filmų, dažniausiai tai seni detektyvai, kuriuose būrelis keistų žmonių įkalinami mažose erdvėse ir nuo pirmų akimirkų ten tvyro neaiškios nuojautos. Kraupaus nusikaltimo, pavyzdžiui. Nebūčiau nustebusi, jei šeimininkė, pamišusi nuo tokio poetų kiekio vienoje vietoje, būtų užrakinusi duris ir kraupiai ūbaudama, susivėlusi, pastėrusiomis akimis ėmusi lakstyti aplink „Renesansą“, lyg didžiulė plaukuota naktinė plaštakė daužydamasi į langus. Visa aplinka atrodė tarsi sukurta gabaus režisieriaus rankos: gražuolė lenkaitė administratorė Marta, išgyvenanti, kad negražus jos vardas, ir iki paryčių klausanti kalbų apie šį bei tą, apie meną, o paskui atminimui dovanojanti savo žiedelį (“Atvažiuok pas mane į Elblongą. Pavasarį mano vestuvės“); jaunųjų pora, dvyliktą nakties be svitos ir palydos, švytruodama baltais nėriniais, ūmai išdygusi tauriųjų poetų okupuotoje viešbučio svetainėje („Kolia i Ženia,“-trumpai prisistatė.-V maje u nas budet rebionok“), jaunasis driokstelėjo ant stalo butelį degtinės. Bet nespėjus nė atitokti, jaunavedžiai dingo. Lyg šmėklos.

***

„Mirė Onė Baliukonė“, – parašė žinutę Zelenogradske tarpstantiems poetams vienas įžymus lietuvių dailininkas. „Baliukonytė, – pagalvojau, – skamba daug graudžiau“. „O buvo tik šuolis į prarają, Jie manė, kad šokis, Tik veidu į duobę žarijų, Bet nieko, šypsokis“ – deklamavome rusų poetams, čia pat vertėme negrabiai ir pažodžiui, gėrėm degtinę, kaskart gražiai patylėdami „za dušu usopšoj“, o jaunos rusų poetės verkė. Nežinia, ar todėl, kad joms neteko skaityti Baliukonytės originalo kalba ir sėdėti su ja šalimai, ar todėl, kad tame rūke tvyrojo keistas jauno koketavimo kvapas, toks piktas, tarsi gyventume paskutines dienas, ir visos jaunos akys, jaunos rankos iš paskutiniųjų bandytų išnaudoti didžiulius aistros bei meilės klodus. Pačios savęs drovisi, stato barikadas, jas ardo, susikuria didelius skaudulius ir paskui sadomazochistiškai juos sprogdina mažame, rūke paskendusiame balkonėlyje, veidu į tylinčią jūrą…

***

Nors greičiausiai tai buvo degtinė… Baltas aitrus skystis, kurio kasdien tekdavo įsigyti ir gerti lyg vaistus nuo širdperšos, nuo namų ilgesio. O gal piktosios reikėjo lyg cheminio reagento jausmų sintezei. Vienaip ar kitaip ten, kur tvyro rusiška dvasia (na tai kas, kad nubrizgusiame vokiškos kultūros popierėlyje, dar nepraradusiame anuometės prabangos kvapo), degtinė veikia visai kitaip: skaidrėja akys, darosi kažkokios žydros ir gilios, atsiriša liežuvis, išdavikiškai išklojantis slapčiausias mintis (būna, kad ir nelabai gražias), beveik visi tampa broliais (ak, tik kartą buvo susimušta ir tik kartą bjauriai susibarta, tačiau lietuviai nė viename incidente tiesiogiai nedalyvavo). Visi labai vieni kitus myli, gerbia, yra pasiryžę remtis pečiais, jei reikia, net sukelti revoliuciją… Bet niekada nesijauti girtas negražiai. Tvarkingai eini miegoti paryčiu. Rytą 10-ą jau sėdi prie pusryčių stalo ir, mirksėdamas jaukiai susiaurėjusiomis akimis (tai suteikia žvilgsniui nuoširdumo), maloniai sveikiniesi su kaimynais iš 301, 302, 109 kambario…

***

Po savaitės viešbučio šeimininkams trūko kantrybė. Literatūros mohikanai, naktimis ramstantys alkūnėmis jau uždarytos kavinės stalus, nugrimzdę lengvame svaiguly ir nepaliaujamai klaidžiojantys po amžinosios kūrybos plotus… Jaunikliai, brazginantys gitaromis, iki ryto besivoliojantys ant raudonu kilimu išklotų laiptų ir koridorėliuose (ne todėl, kad girti, o todėl, kad smagu)… Ir tie, ir tie, vis lakstantys po naktinį Zelenogradską, prisikuriantys keisčiausių istorijų (apie gėjų kaimyną, apie mirusią nuotaką iš kapinių, stūksančių šalia seno betoninio vokiško kelio)… Šeimininkams to buvo gana. Vieną naktį poetus bei prozininkus, jaunus ir brandžius, lietuvius ir rusus, jie tiesiog užrakino. Su visais polėkiais ir alkoholine abstinencija. Su visa jų jauna aistra tamsoje žiūrėti į jūrą ir natūraliais pageidavimais prisišaukti nelaimę, naktį blaškantis nuošalia pajūrio miestelio gatve. Rusai keikė save ir vienas kitą, ieškodami kaltų, lietuviai garsiai deklaravo savo teises bei laisves, – tačiau ir vieni, ir kiti liko nieko nepešę. Šeimininkai atsitvėrė tylos siena, o mergaitė-robotas prie administratoriaus stalelio negirdėjo nei prozos, nei poezijos (nedirbo tą vakarą gražioji mergelė Marta…). „Baras dirba iki vienuolikos!“ – trumpomis, vienodomis salvėmis atšaudavo į daugiažodes plunksnos brolių įkalbinėjimų papliūpas. Siaubinga prievarta. Dar buvo pasiryžusių vardan laisvės idėjos veržtis per antrojo aukšto balkoną, tačiau paskui visi pasijuto pavargę ir nuėjo anksti miegoti. Na, gal kokią 4 valandą ryto…

Kitą rytą, tarsi naktinis konfliktas būtų prišaukęs vėją, dangus jau buvo kitoks. Tik kur ne kur mėtėsi savaitę tvyrojusio dukslaus rūko draiskanos. Miestas, buvęs it jauki naminė šlepetė, ūmai virto aštriu aukštakulniu bateliu, nors jau gerokai nudrengtu. Gal juo avėdama daugiau nei prieš šešias dešimtis metų jaunutė Pelenė lyg hidra pralėkė promenada, negailestingai drėksdama švelnų laką nuo smailo kulniuko ir spardydama galu akmenis. Pametė. Taip jis ir guli lig šiol pakrantėje, laukdamas savojo princo, skęstantis buvusios prabangos prisiminimuose… Aštrūs bokštai, tiesiog nepadoriai tankūs, sminga į dar vakar tokį ramų, žemą dangų.

***

Dar viena diena. Dar vienas vakaras, sklidinas desperatiškų jaunųjų poezijos pliūpsnių, ir – atgal į Lietuvą. Galbūt tuščiais bloknotais, tačiau pilnomis kūrybinėmis įsčiomis. Kiek trunka literatūrinis nėštumas? Devynis mėnesius? Dvejus metus? O gal visą gyvenimą? Po apmusijusią Zelenogradsko stotį blaškosi prancūzų žurnalistas, visa esybe trokšdamas, kad autobusas į Lietuvą jį vežtų ne per Lenkiją, o per Kuršių neriją. Taip ir bus, – anglų bei prancūzų kalbom ramina jį Klaipėdos rašytojai, tikri poliglotai. „Ach, – atsidūsta hiperaktyvus, o gal net mažumėlę pamišęs prancūzas, – aš taip myliu Lietuvą! Nemačiau jos jau penkiolika metų…“ Mes jos nematėme dešimt dienų, tad linksime galvomis ir dalinamės ilgesiu. Apimti gražaus literatūrinio pamišimo – namopi. Namo.

Gelbėtojas

Poetui Alfonsui

Algis Kuklys

Niekas dar nematė nuliūdusio Gedimino, nebent kai skaudėdavo dantį ar pilvą; visuomet veide švietė plati šypsena, visada jis pažerdavo keletą juokelių, o ypač mėgo asistuoti moterims, nors savo žmonos niekada neapgavo. Jeigu ne raukšlėtas veidas, nesuprastum, kokio jis amžiaus, o gal nejuto metų naštos, nes tokių žmonių nedaug – jie optimistai iš prigimties, turi daugybę draugų ir bičiulių. Nors karjeros nepadarė, o gal jos ir nesiekė, dabar jis laukė pensijos ir tos dienos, kai išleis eilėraščių knygą vaikams.

O tą rytą, žvaliai atsikėlęs ir papusryčiavęs, ant lieso kūno užsivilko geltonus marškinėlius su užrašu “Gelbėtojas”. Paskui ant galvos užsimaukšlino kepurę su tokiu pačiu užrašu ir, užlipęs ant dviračio, nulėkė į pajūrio pakrantę, kur stovėjo Gelbėjimo stotis su aukšta antena, likusia nuo sovietmečio. Po to prisiminė, kad užmiršo nusipirkti laikraštį, kurį vadindavo “Pletkininku”. Gelbėjimo stotyje susirinkę vyrai jau klegėdami aptarinėjo vakarykščius nuotykius ir, kai Gediminas pravėrė duris, vienas iš jų, toks Valdas garbanotais plaukais, intriguojančiai pasakojo, kaip gelbėjo vieną ponią.

…supranti, akimirksniu nesu-sigaudžiau, už ko pagriebti – už kojos ar šakumo, bet staiga čiupau už šakumo. (Nuskambėjo skardus vyrų juokas.) Ir ką! Žiūriu, ta ponia atsigavo ir neužpyko už tokį mano netyčinį chuliganizmą! Jeigu tokiu būdu „gelbėsi“ moteris, tai netrukus būsi diskvalifikuotas, pakomentavo Zigmas, išgelbėjęs ne vieną skenduoklį, o pamatęs Gediminą tuoj pasiteiravo apie vakarykščią dieną. Na, o jam labiausiai patinka „gelbėti“ aštuoniolikines, kad joms paskaitytų eilėraščių, pridūrė Valdas.

Gediminas mostelėjo ranka, neva diena buvo normali, nes jūrą gaubė štilis, tačiau kitą savaitę į savo namus parsiveža sergančią uošvę. Visi, lyg susitarę, nusikvatojo, nes žinojo Gedimino ir uošvės santykius.

Garbanius Valdas nepraleido progos sublizgėti, girdi, jei uošvė būtų tinkama „vartojimui“, tai ir jis, ir kiti Gediminui padėtų ją slaugyti, ir ta priežiūra – už degtinės butelį. Gediminas taipogi neliko skolingas… Vyrai, nupirksiu naminukės, jeigu prižiūrėsite septyniasdešimtmetę senutę, šypsojosi jis, paskui, pagriebęs laikraštį, jį atvertė ir sustingo išvydęs savo bičiulio, savivaldybės darbuotojo, nekrologą. Kas kitas, jeigu ne infarktas, atsiduso Gediminas ir tuoj prisiminė, kaip velionis Steponas jį mokė žvejoti plekšnes. Dieve mano, ir tokio žmogaus nebėra…

Jis tuoj prišoko prie telefono, kad iš velionio namiškių sužinotų, kur velionis pašarvotas. Paskui, nutaikęs momentą, prašė to paties Valdo, kad po pietų jis pavaduotų Gediminą, ir kolega sutiko, nes ir Gediminas jį pavaduos, jeigu bus toks reikalas.

Ot gyvenimėlis, svarstė jis, prie akių pridėjęs žiūronus, stebėdamas jūros pakrantę, berods prieš keletą mėnesių kartu ragavome alų su rūkyta žuvimi, planavome plekšnių žvejybą, o dabar Steponas pateko į nematomą, geležinį mirties tinklą. Nei kuo skundėsi, nei porino apie savo sveikatą, ir še tau – įvykis. Velionio žmona skambino į namus, tačiau aš tuosyk su žmona išėjau palydėti saulės. O rytoj palydėsim Steponą…

Gediminui patinka šis darbas, ypač nešioti kepurę su užrašu “Gelbėtojas”. Net ir anūkas gyrėsi, kad jo bočelis ne bet kas, o gelbėtojas, tad jeigu reikės, išgelbės visą šalį, lyg būtų pasakų milžinas. Deja, savo bičiulio Stepono neišgelbėjo, tad nekantraudamas žvilgčiojo į laikrodį, o laikas lyg tyčia atrodė kaip guma. Tačiau kai su Valdu įsėdo į pripučiamą valtį su geltonomis liemenėmis, diena prašvilpė lyg žuvėdra – be skenduolių ir neblaivių jaunuolių, kurie mėgsta “šakotis”. Kartą Valdas vos nežiebė į nosį to-kiam geltonsnapiui, bet Gediminas spėjo sulaikyti, nes už tai būtų išlėkęs iš darbo su “vilko” bilietu, tai yra su neigiamu įrašu. Vėliau Valdas už tai jį vaišino alumi.

Dieve mano, kokios dailios pa-nelytės, atsiduso Gediminas, o Valdas garsiai nusijuokė. Norėtum pacypinti, mirktelėjo akį savo kolegai. Na, ką ten, jau pricypinau, mostelėjo ranka Gediminas, dabar beliko tik žvejyba, alus ir žmona…O aš rytoj cypinsiu, išdidžiai atkirto jaunuolis, iš karto keletą cypinsiu, nes taip įdomiau! Na, na, žiūrėk, kad negautum… išvaržos, šūktelėjo Gediminas, o Valdas taip leipo iš juoko , jog atrodė išvirs iš valties.

*

Po Stepono laidotuvių žaibiškai pralėkė savaitė ir Gedimino bute atsirado naujas gyventojas – kosinti, susiraukusi uošvė Leokadija, kurią jis vadino Kade. Kaip ir daugelis kaimiečių, taip ir ji vyrą vertino pagal tai, ar jis turi mašiną, namą ir gerą atlyginimą. Kadangi šitas žentas turėjo tik aptriušusį butą ir seną dviratį, vadinasi, jis buvo ne vyras, o šūdas. Užtai Leokadija turėjo kitą, auksinį žentelį Edmundą, suvalkietį, tačiau jis nebūtų suvalkietis, kad ant savo sprando užsikeltų tokią rukšną uošvę, nors ji nuolatos jį gyrė, o Gediminą peikė. Pastarasis ne kartą girdėjo Kadės įžūlius priekaištus – teisėtus ir neteisėtus.

Todėl kitas iš karto jai būtų pasakęs: “Tai kodėl pas mane atsikėlei, o ne pas „aukselį“ Edmundą? Bet Gediminas niekada neužgaudavo vyresnio žmogaus, juolab moters. Tiesiog šypsodavosi, tylėdavo ar pusbalsiu atsakydavo: “ Ką gi, esu kaltas. Esu labai kaltas…“ Tarsi būtų bažnyčioje, tačiau ne vienas tariamas katalikas iš jo daug ko pasimokytų, nors Gediminas bažnyčioje lankėsi retai. O kartais lyg juokais prasitardavo, kad esąs pagonis, nes glosto medžius, jūrai sako eilėraščius, mėgsta vabalus ir kitokius gyvius. Taigi, jis turėjo fantastišką kantrybę, ją turbūt išsiugdė gyvendamas su ypatingais kaimynais, bet apie juos – vėliau.

O dabar į jį piktomis akimis žibino Kadė, čepsėdama plonomis lūpomis, nes gėrė arbatą su medumi, retsykiais ką nors pasakydama dukrai. Gediminas vaizdavo, kad klausosi, paskui išeis iš virtuvės. Šiandien jis pavaduos garbanių Valdą, tad, pripūtęs dviračio padangą ir pagriebęs „Pletkininkę“, mynė pedalus link Gelbėjimo stoties. Ne darbas, o atostogos, sakydavo Gediminas, bet gaila, kad vasaros sezonas ne toks kaip Turkijoje… Vyrai jam pritardavo žodeliais „taigi taigi“: vieni žaisdavo šaškėmis, o kiti siurbčiodavo kavą, nes darbe alus buvo griežtai uždraustas. Na, o Gediminas labiausiai mėgo žiūronus, nes „paganydavo“ akis. Ach, kokie vaizdeliai, kokios moterys!.. Nejučiomis pajusdavo esąs poetas. Bet kartą jam teko nešti ant rankų berniuką, kuris netyčia giliai įsipjovė kojos padą į stiklo šukę. Buvo karšta diena, vaikas rėkė net virpėdamas, o iš kojos sruvo kraujas. Jeigu būtų turėjęs nors virvutę, būtų stipriai apjuosęs kojos riešą, tačiau jam teko klampoti per smėlį, kol pasiekė stotį. Turbūt virpanti širdis priminė, kad yra ne jaunuolis.

Kai vakare sugrįžo iš Gelbėjimo stoties, uošvė vėl į jį įsmeigė piktas akis, paskui teiravosi, koks beprotis gyvena už sienos, jeigu tokiu vėlyvu laiku grežia ir kalinėja. Yra toks tipas, atsakė Gediminas, nepataisomas ir mažumėlę trenktas… Iškviesk policiją, pasipiktino uošvė, ji kaipmat sutvarkys! Deja, nei policija, nei judošius jo nesutvarkys, o tiktai grabas, atkirto jis ir kažkodėl pagalvojo, kad paskutiniai žodžiai tiktų ir Kadei, bet mes visi – ne angelai.

Daugiau ji neklausinėjo apie kaimynus, o bendravo su dukra.

*

Kartą, apsilankęs bibliotekoje, Gediminas pamatė lenkų dailininko J.Mateiko kūrinio „Juokdarys“ reprodukciją. Jis nagalėjo atitraukti akių… Kėdėje sėdėjo rūmų juokdarys rūškanu, netgi tragišku veidu, o salėje už jo nugaros linksminosi aristokratai. Tas juokdario veidas ir tas nerūpestingo gyvenimo kontrastas taip jį sudomino, kad pagalvojo, ar pats nėra savotiškas kurortinio miestelio juokdarys, kartais slepiantis susirūpinusį veidą nuo smalsių žmogelių? Juk daugelis nori, kad jis šypsotųsi ir linksmintų. Tačiau šitokios mintys, netikėtai užplūdusios, greitai išgaravo ir jis vėl žaismingai kalbino bibliotekininkes, žerdamas joms pagyrimus, o jos atsakydavo juoku ir šypsenomis. Įsimetęs į krepšį keletą knygų, ėjo prie dviračio ir išgirdo vyro sodrų balsą. Negali būti, vėl suabejojo Gediminas, tačiau tas žmogus atrodė itin panašus į velionį Steponą, kuris neskubėdamas ėjo su dukra dairydamasis į viliojančias vitrinas.

Gal kokiame mieste ar kaime vaikšto dar vienas Gediminas, tik mes niekada nesusitiksime, nes nelemta, galvojo važiuodamas dviračiu, rankos pakėlimu sveikindamas pažįstamus.

Gediminas mėgo vasarą, todėl sakydavo, kad yra „saulės vaikas“, o žiemą jam būdavo ilgu ir nuobodu, nes mažiau bendraudavo, daugiau sėdėdavo tarp keturių sienų. Jam reikėjo jūros erdvės, ritmingo bangų ošimo ir žmonių klegesio. O kai atūš speigai, teks dienų dienas smaksoti namuose su kosinčia, irzlia uošve.

Gelbėjimo stotyje visus aplabinęs įsitaisė terasoje ir iš nedidelio termoso į puoduką įsipylė kavos. Žiūrėdamas į pakrantę pastebėjo, kaip vienas vaikas žaidžia su aitvaru, ir jo akyse pralėkė vaikystė, kuri neįsivaizduojama be spalvingų aitvarų.

Kadangi iki pietų būdavo palyginti ramus laikas, gelbėtojai rūkydavo, vartydavo laikraščius arba šnekučiuodavosi. Gediminas tuo laiku dėliodavo mintis, mėgindavo eiliuoti arba su žiūronu „šukuodavo“ pakrantę. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė geriančių vyrų duetas, kurie nablaivūs bris į jūrą ir netrukus panirs po vandeniu. Jis liepė Valdui pasiruošti, nes jiems reikėjo lipti į valtį ir toliau stebėti linksmą duetą. Velniai rautų, keikėsi Gediminas, seniau paplūdimy nebūdavo tiek geriančių, o dabar tapo madinga voliotis ant smėlio kaip kiaulėms… Valdas tylėjo, nes šį rytą atrodė pavargęs po linksmos naktelės: juk vėl cypino mergas. Tylėjo ir Gediminas, laukdama, kada reikės įjungti valties motoriuką, bet neprireikė, nes anas „duetas“ užmigo, tačiau Valdas pasiūlė apsukti ratą. Kad žmonės matytų, jog dirba gelbėjimo tarnyba. Gerai, važiuojam su vėjeliu, pritarė Gediminas ir įjungė motoriuką.

*

Žmonės nespėjo apsidairyti – ir jau atlėkė drėgnas ruduo, o po jo – ledinius sparnus išskleidusi žvarbi žiema, ir gelbėtojas Gediminas jau neturėjo ko gelbėti, nebent – savo artimuosius. Tačiau nuo ligų ir senatvės jis nevaliojo išgelbėti, nes metai negailestingi, jie kiekvieną riečia į ragą, tai ateis laikas – suries ir Gediminą, kai gulės paslikas ant lovos. O dabar jis “dabojo” dvi bobulytes – žmoną ir Kadę: virė joms arbatas ir buljonus, pirko vaistus. Pats gelbėtojas valgė česnakus ir gėrė „pagerintą“ arbatą, todėl gripo jis nebijojo.

Gediminas nejautė neapykantos jokiam žmogui – nei Kadei, nei tiems, kurie atvirai iš jo pasišaipydavo. Gal dešimtmečiai jį išmokė ne vien kantrybės, gal sugebėjo užsiauginti storesnę odą, kuri nejautė nuodingų spyglių. Nors jo kaimynai buvo ganėtinai bjaurūs, nė vieno neskundė nei savivaldybei, nei policijai, todėl su juo sveikinosi visi. Ypač buvo mėgstamas įvairiose kompanijose, tačiau jis niekada neapsikiaulindavo – sugrįždavo į namus savo kojomis. O jeigu turėtų storesnę piniginę, būtų idealus vyras, tačiau jis dėl pinigų niekada nesidraskė, gal dėl to ramiai sulauks pensijos, tačiau ji bus menka. Kaime tokios užtektų, bet gyventi mieste sudėtinga. Valgysiu kruopas ir kalbėsiu „Tėve mūsų“, juokavo Gediminas.

Su dviračiu važinėjo ir žiemą dėvėdamas trumpus, patogius kailinukus, o kartais, kai nukrisdavo temperatūra, užsivilkdavo striukę. Vienas maršrutas būdavo į turgų, kitas – į biblioteką ar „Maksimą“, o trečias, pats mieliausias, – į parką, kad pasikalbėtų su medžiais. Kas ten žino, gal medžiai jį labiau suprasdavo, nes žmonės – įtarūs, kažkur skubantys. O medžiams nėra ko skubėti.

Bet vieną vakarą Gediminas parsivežė seną armoniką, kurią padovanojo medžio drožėjas Anicetas, apie kurį sukūrė eilėraštį. Todėl kiekvieną dieną virkdė muzikos instrumentą. Kol tu išmoksi groti, mes abi išprotėsime, priekaištavo žmona, todėl jis grodavo tuomet, kai ji išeidavo iš namų.

*

Buvo antra diena, kai lauke labai snigo, todėl dviratį teko užrakinti rūsyje, o Gediminas tą popietę, likęs su Kade, virtuvėje virė kavą ir žiopsojo pro langą stebėdamas kieme žaidžiančius vaikus, kuriems gili žiema – didelis džiaugsmas, o suaugusiems – vieni rūpesčiai. Kai išgėrė kavą ir išplovė puoduką, įsiklausė į tylą, nes jis negirdėjo kosinčios uošvės. Gal ji miega, suabejojo, tačiau vis vien pravėrė duris…

Ant grindų gulėjo Kadė, kuri lyg tyčia, iškeliavo Anapilin, kad žiemą būtų sunkiau ją laidoti, o dukra ir nevykęs žentas nespėjo pakviesti kunigo.

Kai atsikvošėjo, tuoj skambino žmonai į darbą, bet ji iš pradžių nepatikėjo vyro žodžiais, nes jis mėgo juodą humorą. Anoks čia humoras, atsiduso jis, galvodamas apie sudėtingas Kadės laidotuves šaltą viduržiemį ir žiūrėdamas į juodą strakaliojančią varną netoli šiukšlių konteinerio.