Žemaitis, kurį suformavo prancūziškoji tapybos mokykla

Žemaitis, kurį suformavo prancūziškoji tapybos mokykla

Kristina Jokubavičienė

Žymaus Paryžiuje gyvenančio lietuvių išeivijos dailininko Prano Gailiaus (g. 1928) kūryba, apie kurią Lietuvoje gana plačiai žinoma nuo 2005 metų, pagaliau pasiekė ir Klaipėdą. Dailės parodų rūmuose veikianti jo kūrinių paroda „Tarp žodžių ir linijos“ nepaliks abejingo nė vieno tikro meno pasiilgusio žiūrovo. Paroda, kurią inicijavo Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Lijana Ruokytė, praėjusių metų pradžioje veikė Stokholme, o rugsėjį buvo eksponuojama Kaliningrade.

Pripažinimas – po pirmosios parodos

P.Gailius visada akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo niekada nebuvo lankęsis Tėvynėje. Po ilgo nebuvimo jis sugrįžo į Tėvynę 2005 metų balandį, kai didžiulė retrospektyvinė jo tapybos ir grafikos paroda (eksponuota per 170 kūrinių) buvo pristatyta LDM Radvilų rūmuose Vilniuje.

Paroda buvo perkelta ir į gimtuosius Mažeikius, iš kurių 1944-aisiais šešiolikmetis jaunuolis, atskirtas nuo tėvų, vienas pateko į Strasbūrą. Ten pradėjo mokytis dailės mokykloje, o sužavėtas garsaus prancūzų dailininko Fernando Légero kūrybos, patraukė į Paryžių.

Jis buvo priimtas į F.Légero studiją. Pasak P.Gailiaus, F. Légeras mokė ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti. Vėliau Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts) dailininkas studijavo litografiją.

Jau 1955 metais P.Gailius Paryžiuje surengė pirmąją personalinę parodą, kuri iš karto sulaukė pasisekimo, o jos autorius – pripažinimo.

Nuo pirmosios parodos laikų dailininkas naudoja ir kūrybinį pseudonimą „Pranas“ (lengviau ištariamą prancūzams).

Per ilgą kūrybos kelią P.Gailius surengė parodų ne tik Europoje, bet ir JAV, o jo tapybos, grafikos kūriniai, skulptūros iš terakotos nuo realistinio traktavimo vis la-biau krypo abstrakčiojo ekspresionizmo link.

Patirtį apibendrino jo „Vaizdinės abstrakcijos manifestas“.

Paskelbė abstrakcijos manifestą

Šeštojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje populiarėjantis abstraktusis ekspresionizmas veikė P.Gailiaus kūrybą.

Jis juto vis labiau tolstąs nuo daiktiškumo: „Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, vis dar „turinčios sveikatos“.

Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Dažnai tai, kas uždengta, tą matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos.

Aš priėjau išvadą, kad realizmas man priimtinas tik „suspaustas” iki pašto ženklo dydžio… Savo kūriniuose tą realizmą aš esu suspaudęs iki minimumo ir taip atskyręs jį nuo noro būti plastišku.

Mano darbai įgijo abstrakčią formą. Man abstrakcija nėra privaloma kaip forma (kaip ir partija, kuri diktuotų, ką daryti), bet ji mane „išauklėjo“. Aš su ja elgiuosi laisvai, ir ji man atvira”.

Daugelyje privačių pokalbių ir interviu P.Gailius išreiškia nuomonę, kad XX a. antroje pusėje realizmas, kaip dailės kryptis, išsisėmė. Todėl pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas suformulavo savo kūrybinį credo, kuris buvo publikuotas Paryžiuje leidžiamame meno žurnale „Arts Magazine“ (1981 m. balandžio 14–17 d.).

Parodoje – darbai iš keturių ciklų

P.Gailiaus kūryba dažnai apibūdinama kaip vitališka, meistriška, sudėliota iš realistinių ir abstrakčių elementų.

Spalvota grafika, kuria dailininkas pradėjo domėtis aštuntajame dešimtmetyje, atsirado kaip tapybos ir grafikos galimybių praplėtimo ir sąsajų rezultatas. Jo kūryboje įsivyravo puikiai techniškai įvaldytos spalvoto medžio ir lino raižinio bei reljefo ar mišrios technikos, o vaizdai, motyvai, mintys klostėsi į ciklus, serijas, atrodo, – nenutrūkstamą dinamiškų vaizdų eilę, nuolat atsi-naujinančių linijų, siluetų, ženklų ir tekstų bei spalvų dermes.

Vertingiausią jo kūrybos dalį sudaro lino raižiniai, vėlesnio kūrybinio laikotarpio – vario raižiniai, tapyba, lino raižinių knygos (jų yra sukūręs penkias).

Parodoje Klaipėdoje eksponuojami kūriniai atstovauja keturiems ciklams ar jų fragmentams: „Incabloc“ (1972), „Išraiškos fiksavimas“ (1981), menininko knygoms „Gražieji Rytai“ pagal Omaro Chajamo rubajus (1980) ir „91-oji Dovydo psalmė“ (1991).

Pirmosios retrospektyvinės dailininko parodos Vilniuje kuratorė, dailėtyrininkė R.Urbonienė taip apibūdina dailininką: „Šiandien P.Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs ir subrendęs kaip menininkas garsiojo F.Légero pamokose, muziejų salėse, nuolat sūkuriuojančioje Paryžiaus dailės apsuptyje.

Išsilaikyti, išsaugoti savitumą, sukurti individualų stilių jam padėjo talentas, o daugeliu atveju – stiprios lietuviškos šaknys ir glūdintis atmintyje gimtasis kraštas.

Savo kūryboje įkūnijęs pačią lietuviškos pasaulėjautos dvasią, P.Gailius suteikė jai modernistinę raiškos formą“.

Iš dailininko laiško

Iš dailininko laiško

Aš grįžtu be nieko – kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba.

Pranas Gailius

Paryžius, 2005 m. sausio 18 d.

Jaunojo menininko autoportretuose – pasaulio grimasos

Jaunojo menininko autoportretuose – pasaulio grimasos

Stebėdamas, kas vyksta pasaulyje, – terorizmo aktai, karai – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę.

Dalia Bielskytė

Iš ekspresyvių ryškiaspalvių drobių žvelgia aštrūs, mėlyn-veidžiai, kenčiantys, ironiški, pamėkliški, mistiški, realūs jauno tapytojo Simo Žaltausko veidai. „Autorefleksijos“ – paroda, praėjusį savaitgalį atidaryta „Klaipėdos galerijoje“ ir ten veiksianti iki vasario vidurio, – lyg po studijų į uostamiestį grįžusio klaipėdiečio tapytojo vizitinė kortelė, prisistatymas gimtojo miesto meno gerbėjams bei kolegoms menininkams.

Sugrįžo į gimtąjį miestą

S.Žaltauskas gimė Klaipėdoje 1980-aisiais. Įgijęs tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, vienerius metus studijavęs Ispanijoje, Castilla la Mancha universitete, jaunas menininkas nusprendė grįžti į savąjį uostą.

„Buvo daug pagundų, – sakė jis. – Galėjau likti svečiose šalyse, gera buvo Vilniuje – bendramoksliai, buvę dėstytojai rimta parama pradedant kūrybinį kelią, tačiau aš grįžau į Klaipėdą. Visam laikui. Toks mano pasirinkimas.“

Daugiau nei prieš pusmetį sugrįžęs, Simas jau keturis mėnesius neranda laiko tapybai – dirba Klaipėdos muzikiniame teatre ir dailės studijoje „Guboja“. Tačiau jo planuose – kūrybinis darbas. Prasitarė, kad patiktų dėstyti tapybą: „Nors daug kas sako, kad mokydamas kitus švaistai save, tačiau manau, kad turiu kuo pasidalyti. Man tai patiktų – dalį dienos mokau kitus, kitą dalį tapau pats.“ Simas džiaugėsi dabartiniais savo mokiniais: „Gubojoje“ dėstau akademinį piešimą. Mokosi vienuoliktokai, dvyliktokai – tokie, koks kadaise buvau pats, kai ūmai supratau, kad noriu piešti. Jie taip pat planuoja susieti savo gyvenimą su menu.“

Kelias į tikslą

Meno pasaulyje S.Žaltauskas atsidūrė netikėtai. Jo šeimoje menininkų nebuvo, tad jaunuolio pasirinkimas artimiesiems buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

„Mokykloje septynerius metus lankiau rankinio treniruotes, gal todėl visi manė, kad savo ateitį siesiu su sportu. Vėliau susidomėjau informatika. Tačiau nei viena, nei kita aistra netapo mano gyvenimo tikslu, – juokdamasis savo istoriją pasakojo Simas. – 1999 metais Klaipėdos dailės parodų rūmuose pamačiau Algimanto Švėgždos parodą ir man labai patiko. Priešingą įspūdį paliko kitoje salėje eksponuoti kažkokio plenero darbai. „Galėčiau nutapyti geriau, nei šitie plenerininkai“, – pamaniau tada ir ėmiau mokytis dailės.“

Įvairūs likimo viražai ir studijų peripetijos galiausiai Simą atvedė į Vilniaus dailės akademijos tapybos klasę. Gal net kiek mistiška – jį mokė tapybai įkvėpusio A.Švėgždos bendražygiai.

„Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Tapiau pas Kostą Dereškevičių – net ėmiau galvoti, kad nieko nesugebu. Antrieji metai – studijos pas Algimantą Kurą. Jis – žmogus ramesnis, išmokė kitu kampu žiūrėti į spalvą. Tretieji metai prabėgo studijuojant tapybą pas Arvydą Šaltenį, – jau buvo daug malonesni ir laisvesni, tada ir gimė pirmieji ciklo „Autorefleksijos“ darbai“, – pasakojo Simas.

Įkvėpė šiurpios realijos

Dailininkas juokėsi, kad studijų metais jo pomėgis reflektuoti pasaulio realijas per autoportretą susilaukdavo keisčiausių vertinimų. Bendramoksliai yra kaltinę ir susireikšminimu, ir narcisizmu. Tačiau, jo nuomone, autoportretas, kalbant literatūriniais terminais, – geriausia metafora, išreiškianti kūrėjo pajautas ir išgyvenimus, linzė, per kurią gali išvysti pasaulį kūrėjo akimis.

„Autorefleksijų“ įkvėpimo šaltinis – šiurpios pasaulio realijos. Ciklo užuomazgos siekia 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai islamo ekstremistų užgrobti lėktuvai taranavo Pasaulio prekybos centrą Niujorke. Antrasis impulsas – 2003 metų Amerikos invazija į Iraką.

„Tai mano bandymas pasipriešinti karo ekspansijai, – kalbėjo menininkas. – Protestas prieš karą, militarizmą.“

Tačiau tiesioginių karo vaizdų „Autorefleksijų“ drobėse nėra. Apie karą rėkia intensyvios, ryškios spalvos, dinamiška kompozicija. Autoportretai gana abstraktūs, kai kurie – kupini mistikos ir lyrizmo. Pasirinkdamas globalinę temą, autorius tarsi bando aplinkiniu keliu žiūrovą atvesti prie mažo asmeninių išgyvenimų šulinio, kuriame atsiliepia pasaulio tragedijų aidas.

„Paveikslų ciklas „Autorefleksijos“ man pačiam primena Kauno IX forte eksponuojamą žuvusių žydų fotoportretų ekspoziciją. Tai savotiška dokumentika, istorijos blyksnis, – tvirtino menininkas. – Žinoma, asmeniškai nepatyriau tos tragedijos, tačiau stebėdamas, kas vyksta pasaulyje – terorizmo aktai, karai, – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę.“

Kupinas kūrybinių planų

„Čia leisiu inkarą, čia pradedu dirbti, – kalbėjo S.Žaltauskas. – Kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas po dešimties metų?.. Parduosiu visus darbus ir būsiu laisvas bei turtingas (juokiasi). Dabar dar tęsiasi adaptacinis periodas – turiu rasti Klaipėdoje savo nišą, įgyti draugų meno sluoksniuose. Kol kas man trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pasėdėti ir pasikalbėti apie meną.“

Galimybę pragyventi iš tapybos jaunas menininkas vertino gana skeptiškai: „Nepataikauju niekam. Tapau tai, ką jaučiu. Pageidavo žmonės paveikslų, portretų, kurie tiktų ramiam interjerui ir taikiai kabotų virš komodos ar židinio, bet man sunku tapyti pagal užsakymą. Nors, žinoma, užsakymas užsakymui nelygu. Kitas tiesiog virsta kūrybine idėja. Tačiau pragyvenimą iš meno įsivaizduoju kitaip: tu dirbi, turi koncepciją, planus, tematiką, kuri, o kažkas tą tavo veiklą remia materialiai, – pavyzdžiui, moka stipendiją…“

Ateities planuose – triptikų paroda, kuri kol kas tik autoriaus mintyse, nors pradžia jau padaryta – drobės paruoštos. Idėja – vėlgi iš anapus Atlanto, vėl revoliucinga ir kovinga. „Iš kur tiek revoliucijos?“- klausiu. „O kur ta meilė, romantika? Jei gyveni kaip kare: eini per gatvę – žiūrėk, kad nepartrenktų, vairuoji – tave taranuoja. Pankų era baigėsi, – liūdnai šyptelėjo, – reikia laukti naujos.“

Beje, jauno kraujo S.Žaltauskas įliejo ne tik į Klaipėdos dailininkų, bet ir į rašytojų bendruomenę – jau išleidęs vieną savo paties iliustruotą poezijos knygelę, ruošia antrąją.

Savame krašte pranašu nebūsi?

Paradoksalu, bet šiandien jaunas žmogus stebina miestą ne tik savo talentu, polėkiais, bet ir tuo, kad apskritai sugrįžta iš plataus pasaulio, nepaisydamas pastaruoju metu itin mėgstamo posakio, kad savame krašte pranašu nebūsi. Šis faktas neliko nepastebėtas meno sluoksniuose.

„Nesigilinu į koncepciją ir siužetą, tačiau koloristiniai Simo tapybos sprendimai, kompozicija, kūrybinės idėjos perteikimas per autoportretą man patiko. Nesu linkęs daug kalbėti, – tai menotyrininkų duona, tačiau, jei reikėtų, rekomendaciją, kad S.Žaltauskas būtų priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, pasirašyčiau, – kaip visada, pusiau juokais, pusiau rimtai pažiūrėjęs parodą kalbėjo dailininkas Arūnas Mėčius. – Atidarykime jam Klaipėdos meno vartus.“

Knyga atidengė A.Brako asmenybės klodus

Knyga atidengė A.Brako asmenybės klodus

Naujas leidinys įprasmino nepelnytai užmarštyje glūdėjusią Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros paveldo dalelę

Kristina Jokubavičienė

Simboliška, kad naujas leidinys „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui dailininkui Adomui Brakui atminti“ buvo pristatytas miesto visuomenei sausio 15-ąją, Klaipėdos dieną, pažymint 85-ąsias Klaipėdos ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Pristatyme dalyvavo leidinio sudarytojai, leidėjai, A.Brako sūnaus Tautvydo Brako artimieji, straipsnių autoriai.

Pateikia plačią amplitudę

Knygoje publikuojami moksliniai straipsniai, šaltinių tyrinėjimai, atsiminimai apie Klaipėdos krašto kultūros ir visuomenės veikėją, vienintelį profesionalų dailininką lietuvininką Adomą Braką (1886-1952).

Leidinys sudarytas remiantis mokslinės konferencijos, vykusios 2006-ųjų balandžio 6-ąją LDM Prano Domšaičio galerijoje, minint 120-ąsias A.Brako gimimo metines, pranešimais.

Kelių dalių leidinys pateikia plačią su A.Braku susijusią tematinę amplitudę: mokslinius straipsnius, prisiminimus, dokumentų publikacijas, apimančias laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio.

Moksliniuose straipsniuose ap-žvelgiama tarpukario Klaipėdos kraš-to politinė ir kultūrinė aplinka (dr. S.Pocytė), Klaipėdos krašto švietimo situacija (dr. N.Strakauskaitė), Klaipėdoje veikusios kultūrinės-meninės draugijos (dr. D.Kšanienė), A.Brako ir Vydūno idėjų bendrumas (dr. V.Bagdonavičius), aptariama A.Brako kūrybos raida (K.Jokubavičienė).

Dalyje „Šaltinių tyrinėjimai“ nagrinėjama iki šiol neskelbta archyvinė medžiaga apie Brakų šeimos situaciją nacių okupacijos laikotarpiu (dr. A.L.Arbušauskaitė, I.Tumavičiūtė), išsamiai aptariamas A.Brako šeimos archyvinis palikimas, saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Z.Genienė).

Lengvai valdė plunksną

Skaitytojus neabejotinai sudomins „Prisiminimų“ dalis, kurioje vaizdingai pasakojama apie dailininko sūnaus Tautvydo Brako sugrįžimą iš Sibiro (V.Kaltenis), ir svari „Publikacijų“ dalis.

Pastarojoje randame iki šiol nepublikuotus, žinomus tik iš fragmentų, emocionalius A.Brako sūnaus Tautvydo „Atsiminimus apie Adomą Braką – tetį“, kurie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve.

A.Brako asmenybę atskleidžia ir amžininkų prisiminimai bei pasisakymai (Vydūno, J.Reisgio, E.Busknovičiūtės). Iš prieškario spaudos perspausdinti du A.Brako esė („Lietuviškas namelis – tautos brangumynas“ ir „Senovės kapų ąžuolai gaudžia“) liudija, kad jis taip pat lengvai valdė plunksną, kaip ir garsėjo savo oratoriaus sugebėjimais.

Labiausiai jaudinanti publikacijų skyriaus dalis yra paties A.Brako laiškai, iš tremties rašyti žmonai ir antrajam sūnui Ramūnui.

Kiekvienas jų prasideda nuostabiais kreipiniais „Mylima, mylimieji“.

Tai laiškai prisiminimai, laiškai priesakai, kuriuos rašydamas A.Brakas nežinojo, ar jie bus kada artimųjų ar bendražygių perskaityti. Laiškuose kalbama ne tik apie asmeninius jausmus, artimųjų ir Tėvynės pasiilgimą. Juos galima vertinti kaip originalius literatūrinius kūrinius, atspindinčius A.Brako gyvenimo siekius, svajones, pasaulėjautą, atskleidžiančius tragišką žmogaus ir menininko, nepraradusio šviesaus tikėjimo gėriu ir ateitimi, likimą.

Kiek sąlygos leido

Tik dar vienos leidinio rėmėjos A.Brako sūnaus Tautvydo našlės I.Kelerienės dėka leidinyje buvo galima reprodukuoti net 47 dailininko kūrinius, iš kurių didžioji dalis sukurti tremtyje ir plačiajai visuomenei mažai žinomi. Jie pirmą kartą eksponuoti parodoje LDM P.Domšaičio galerijoje 2006 metų balandį.

Likimas nepagailėjo dailininko kūrinių, jie išblaškyti po visą pasaulį: nuo Sibiro iki Jungtinių Amerikos Valstijų. Dalis pražuvo tremties metu, o jų likučius artimieji perdavė archyvui. Tremtyje sukurti darbai pasiekė Lietuvą labai blogos būklės, sulamdyti, apiplėšyti, trupantys. Lie-tuvos literatūros ir meno archyvo pastangomis jie buvo restauruoti, tačiau ir dabar yra labai trapūs.

Tremtyje dailininkas kūrė, kiek tik sąlygos leido, kūryba skaidrino sunkias dienas. Piešimui A.Brakas naudojo viską, ką turėjo po ranka: pieštukus, plunksną ir tušą, parkerį, dažniausiai užpildytą violetiniu rašalu, kartais akvarelinius dažus.

Neturėdamas geresnio, naudojo prastą vyniojamąjį popierių, žalią ar rudą kartoną, mokyklinius languotus sąsiuvinius. Pasisekus gauti iš kokios enciklopedijos išplėštų spalvotų iliustracijų, piešdavo ant antrosios – švariosios jų pusės.

Tremties kūrybos kraitis

Visi piešiniai, net patys menkiausi ant popieriaus skiautės brūkštelėti eskizai, yra svarbūs, tačiau vertingiausią kūrybos dalį sudaro portretai ir peizažai. Tai brangiausias A.Brako tremties metų kūrybos kraitis. Jo temas diktavo Sibiro realybė ir Tėvynės prisiminimai. Liūdesio ir ilgesio vaizdai – taip būtų galima apibūdinti A.Brako tremties metų kūrybą.

Ypatinga, tragiška gaida suskamba A.Brako autoportretai. Jie jaudina ne tiek per anksti ir per greitai pasikeitusia dailininko fizine išore, kiek emocinėmis būsenomis, apie kurias byloja pozos, galvos palenkimas, žvilgsnyje atsiveriantis gi-liai viduje slypintis liūdesys, rezignacija, tarsi buvimas kitur.

Lygiai taip pat vienatvė ir ilgesys atskleidžiami per Sibiro gamtos vaizdus: apsnigta menka pirkia, pasimetusi žiemos baltumoje, liaunas medelis, lankstomas rudeninio vėjo gūsio, platus ir nykus peizažas, į kurį žvelgia nugara į žiūrovą pasisukęs vyras. Net keliuose piešiniuose pasikartoja kregždučių, belipdančių savo lizdelį, motyvas, išraiškingai bylojantis apie Tėvynės, namų ilgesį, o piešinys „Kur mano kelelio galas“ apibendrina ne tik tragiškus tremties metus, bet ir viso gyvenimo, kūrybos patirtį.

Universali ir įvairialypė A.Brako veikla vaizdžiai atskleidžia XX a. pirmos pusės Klaipėdos krašto politinę ir kultūrinę situaciją. Atsigręžimas į pirmojo profesionalaus lietuvininkų dailininko A.Brako asmenybę ir nuveiktus darbus padeda geriau suvokti to meto lietuvininkų klaipėdiškių gyvenseną, puoselėtas kultūrines, dvasines, tautines vertybes.

Rinkinys įprasmina nepelnytai keletą dešimtmečių užmarštyje glūdėjusią Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorijos bei kultūros paveldo dalelę, esmingai papildo jau pasirodžiusias publikacijas šia tema.

„Nereikalingi žmonės“ – tyli lietuviško kino avarija

„Nereikalingi žmonės“ – tyli lietuviško kino avarija

Aivaras Dočkus

Naujo filmo „Nereikalingi žmonės“ pradžia daug žadanti. Andrius Mamontovas mįslingai sukteli galvą. Pasigirsta angliška frazė apie merginą ant tilto. Šlaitu efektingai ritasi avariją patyrusi mašina. Meistriški vaizdo užtemimai. Filmavimas besisukinėjančia kamera…

Nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių

Bet pasigirsta Dalios Michelevičiūtės pusiau dialogas, pusiau monologas ir sugrįžta gaili lietuviško kino tikrovė. Scenaristai nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių. Iš karto užkrauna ant pečių gremėzdiškai poetiškus sakinius. Vienu ypu išpyškina kone trečdalį siužeto. Papasakoja tai, ką turėtume matyti, kodėl turėtume kentėti ir užjausti. O aktoriui jau nebelieka čia ką veikti. Žiūrovui – taip pat. Tikrai puiki aktorė D.Michelevičiūtė pakliūva į scenaristų spąstus. Dvelkteli teatrališku dirbtinumu, ir filmas pradeda įkyrėti po pirmųjų dešimties minučių.

Kosto Smorigino herojus visą filmą šlaistosi girtutėlis kaip pėdas. Erdvės vaidybos šedevrams čia nepalikta nė colio. Valdos Bičkutės įkūnyta mergina „su trūkumais“ Valda mėgsta paplepėti su savimi. Suprask – „pričiuožusi“. Kartais iš savo marazmo išsivaduoja ir imasi sąmoningai protauti. Vožteli A.Mamontovo kunigui trumpą nelaimingo gyvenimo santrauką. Kad sutirštintų ir taip niūrias „Nereikalingų žmonių“ spalvas. Dažnai atrodo kaip abiturientė, deklamuojanti liūdną eilėraštį iškilmingose išleistuvėse. Ne charakteris, o absoliutus kartoninis trafaretas. Arba akmeninė kenčiančios moters statula.

Keista, bet ekrane natūraliausiai jaučiasi Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Jos „blogietė“ Laima bent jau gyviausia. Aktorė atranda būdą, kaip įveikti lietuviškų banalybių pinkles, – tekstą ji beria greitai ir užtikrintai. Be pauzių. Taip peršoka iš poezijos į žmonių kalbą.

Prie A.Mamontovo taip pat nėra ko kabinėtis. Nors mišios skamba gana paviršutiniškai, filosofiška muzikanto povyza limpa prie mąslaus kunigo portreto. Andrius moka prasmingai tylėti.

Peršti akys nuo „muilo”

O patylėti, ko gero, labiausiai reikėtų scenarijaus autoriams. Nes tariamai įmantrus siužetas kai kuriose vietose primena geriausias muilo operų tradicijas. Ypač Laimos keršto linija. Kaip tikra meksikietė, ji net kartelį burbteli sau kažką po nosimi. Atseit tuoj su jumis visais susidorosiu. Čia nesusilaikiau ir pratrūkau juoktis. Kaip ir tada, kai pabaigoje Vaida perskaitė kunigo laišką. Literatūriškai nugludintais sakiniais. Ir kai visų herojų istorijos susibėgo į vieną.Tada paaiškėjo režisieriaus Mariso Martinsono ir kitų „Nereikalingų žmo-nių“ kūrėjų tikslas. Lietuviškasis atsakas „Magnolijai”, „Avarijai“ ir dar kelioms dešimtims filmų apie keistai persipynusias gyvenimo li-nijas bei likimus. Tačiau rezultatas… Nesinori nieko įžeisti, pagaliau tai tik subjektyvi nuomonė, betgi ekrane – depresiją varantis „muilas”, nuo kurio peršti akys, ir tiek. O tie vimdančiai saldūs planai su įvaikinto Pauliaus atsisukimu arba Valdos žodžiai „būk laimingas“… Viską vainikuoja išpažintis apie tėvą, kuris vaikystėje ją grabaliojo.

Pagyrimo verti du „Nereikalingų žmonių“ elementai – latvių operatoriaus Gintso Berzinšo darbas ir garso takelis – A.Mamontovo darbas. O visa kita – mėgėjiška saviveikla su dažnėjančiais lietuviško kino simboliais. Kunigu. Savižudybe. Apsimestiniu – poetiniu susireikšminimu, kuris iš esmės yra beviltiška tuštybė. Paprastas žiūrovas „Nereikalingus žmones“ įvardins „grūzinančia depresūcha“. Kino žinovas – „banaliu marazmu“. Tačiau nueiti verta. Kad pažvelgtum į lietuviško kino akis. Vienoje akyje – „amerikietiškasis Sandansas“, kitoje – „mūsiškasis Puipa“. Deja, abi akys užmerktos.

Tik trumpas pasivaikščiojimas Berlyne

Tik trumpas pasivaikščiojimas Berlyne

Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena.

Gytis Skudžinskas

Kai lietuviška žiema pradeda rodyti savo tikrąjį atšiaurumą, gyventojus apima pošventinės depresijos nuotaikos, o vietinis kultūrinis gyvenimas snūduriuoja laukiant fondų ekspertų sprendimų, verta bent trumpam nuvykti pasižvalgyti ten, kur kultūra negali snausti, ten, kur meninis vyksmas yra būtina bendrinė kategorija.

Diktuoja Europos kultūros pulsą

Žvelgiant į šiandienę Europą, aiškiai dominuoja trys centrai, diktuojantys kultūros pulso tempą, – tai Londonas, Paryžius ir Berlynas.

Bet pastarasis yra bene gyvybingiausias, mažiausiai nuspėjamas ir metantis bei priimantis daugiausia iššūkių. Būtent Berlyne, kur susijungė Rytų ir Vakarų Europa, beje, tai aiškiai jaučiama ir šiandien, lygiavertes pozicijas užėmė tiek pompastiškos finansiškai galingos kultūros institucijos, tiek subkultūrinės meninės srovės.

Jame kiekvienas surado savo vietą ir egzistuoja greta nepabrėžiant kultūrpolitinės diferencijacijos. Net jo prestižiniai meno centrai supranta, kad yra tik vienas iš daugelio pasirinkimo variantų, o tai neabejotinas privalumas vartotojui.

Net nenuostabu, kad šiame mieste neprigyja bienalės, demonstruojančios savo raumenis, ar meno mugės, siekiančios suvilioti kuo daugiau kolekcininkų, bet kiekvienas gali nusibrėžti savas ir unikalias ekspozicijų lankymo ir meno pažinimo trajektorijas. O dėl to darkart laimi suvokėjas, jam nepateikiami ataskaitiniai projektai, bet leidžiama stebėti natūralią kultūros apyvartą.

Per fotografinius taškus

Megapolyje egzistuoja neaprėpiamas kiekis kultūros veiksmų, todėl būtina žinoti, ko ieškai ir, žinoma, ką įmanoma rasti.

Kadangi mane bene labiausiai domina fotografija ir gretutiniai meniniai reiškiniai, mano pasivaikščiojimas nusidriekė per fotografinius taškus.

Be jokios abejonės, Berlyne tą pačią dieną galima surengti ir nemažiau turtingą šiuolaikinės tapybos, grafikos, medijų meno ar instaliacijų ekskursiją.

Diane Arbus, Eugene’as Atgetas, Helmutas Newtonas, Jeffas Wallas, Martinas Parras… Jei kuris nors iš šių autorių būtų eksponuojamas kur nors Lietuvoje, apie tai trimituotų visa vietinė žiniasklaida, o Berlyne tai tik viena iš begalės variacijų, ir kai kurias „žvaigždes” neišvengiamai tenka praleisti.

Pirmiausia patraukiamia į Lietuvoje šiuo metu itin garsiai skambančios institucijos „Guggenheim Foundation” muziejų. Pasitinka tas pats nieko neišsiskiriantis pastatas, kukli afiša, nedidelė bilieto kaina, kuri pirmadieniais ištirpsta iki apskrito nulio, paslaugus personalas. Tačiau salėse – postmodernios fotografijos guru J.Wallas. Autorius nagrinėja tapybos istorijos ir kino diskursus.

Tarp šių paralelių J.Wall’as išskleidžia amžiną fotoatvaizdo problemą – realybės, reprezentacijos ir simuliacijos klausimus. Vienuose darbuose iš tiesų egzistuojančios ir tik užfiksuotos vietos, bet atspauduose atrodančios lyg filmo scenografija, dramatiškai bandanti pakreipti suvokimo eigą. Ištuštėjusios darbo erdvės tarsi prisisunkusios juodo darbo prakaito. Kai kuriuose iš jų balansuojama ant matomumo, o kartu ir suvokimo ribos. Kituose atspauduose sukurtos situacijos, tačiau atrodančios lyg natūrali gyvenimo eiga.

Šias dvi strategijas atskiria pats darbų eksponavimas. Simuliacinės situacijos pateiktos ant kinematografiškai šviečiančių ekranų, o dokumentiniai kadrai atspausti klasikiniu sidabroželatininiu principu. Kita vertus, nei vieni, nei kiti atspaudai nenusileidžia formatu, ilgoji kraštinė ne mažesnė nei trys metrai, tad suvokėjas, patekęs į tokią vaizdų griūtį, pradeda abejoti realybės ir simuliacijos nekintamumu.

Portretai – ant pastatų fasadų

Pagrindinėje Berlyno prekybinėje arterijoje – Friedrich gatvėje – tiesiog ant pastatų fasadų eksponuojami milžiniški jauno menininko JR portretai.

Prancūzas JR yra šių metų Europos herojus, kurio istorija panaši į pelenės pasaką. Paryžiaus metro radęs senovinę kamerą, už kurią lombardas siūlė tik penkis eurus, autorius per porą metų tapo geidžiamu svarbiausiose ekspozicinėse erdvėse.

Ar tai tiesa, ar gudrios vadybinių mitų pinklės tesprendžia kiekvienas sau, bet kur bepažvelgsi, JR 2007 metais buvo visur – Paryžiuje, Arlyje, Amsterdame, Niujorke.

Iš tiesų JR darbai atspindi šiandien itin populiarius artimos aplinkos ir globalizacijos klausimus. Kritikai autoriaus kūrybą įvardija kaip „Generacijos portretą”. Bet šis prancūzas iš panašaus pobūdžio strategijas plėtojančių autorių išsiskiria tuo, kad buvęs gatvės menininkas ir šiandien neužsidaro galerijų salėse – savo ekspoziciją išplėtoja ir gretimose gatvėse, ir kiemuose. Taip pat darbuose ryškus ir parodijos bei švelnios ironijos braižas, o darbai ant didmiesčių fasadų sėkmingai konkuruoja su reklaminiais plakatais ir dar išplečia savo pranešimų turinį.

Ir latvis, ir britų legenda

August ir Linien gatvės buvusiame Rytų Berlyne šiuo metu yra tapusios pagrindine galerijų bazavimosi vieta. Ten bet kurią dieną rasi ne mažiau kaip dešimtis ekspozicijų, kuriose – svarbiausi šiandienio meno autoriai.

Čia yra ir lietuviškų akcentų – tai Giedrės Bartelt galerija, šiuo metu eksponuojanti jauno ir kontraversiško latvio Arniso Balčius personalinę parodą.

Ten ir fotografijų parduotuvė, kurioje priimami visi autoriai, o pirkėjai moka tiesiog po dešimt centų už kvadratinį fotografijos centimetrą.

Ten ir britų daiktiškosios fotografijos legenda M.Parras.

M.Parro lakštuose britų kasdieniai pusryčiai išdidinti iki reklaminių stendų formato. Autorius rodo daiktus kiek kitokius, nei mes juos įpratę regėti reklamose. Atspauduose maistas ir daiktai jau palytėti gyvenimo, nebe tokie patrauklūs ir įrėminti sarkastiško maestro kompozicijose.

A.Balčius, jau kelerius metus gyvenantis toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, rodo savo emigranto būtį šioje šalyje, kuria menamus kino scenarijus ir vizualizuoja personalinius troškimus.

Klasika ir naujosios medijos

Visiškai kitokią fotografiją galime regėti nusibeldę į kitą centrinio Berlyno dalį. Legendinės mokyklos Bauhaus įkūrėjo Martino Gropiuso vardu pavadintame muziejuje – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Paryžius. E.Atgetas – vienas svarbiausių to laikmečio fotografų, svarus tiek grynosios fotografijos istorijai, tiek kaip fotografas, leidęs suvokti fotografiją kaip neatsiejamą vizualiosios kultūros dalį.

Nors fragmentuotos ir praėjusio laiko fotografijos šiandien itin vertingos kaip bendrakultūrinis paveldas, anuomet šie atspaudai buvo suvokti kaip tikrovės perpasakojimas, ir ne veltui E.Atgetas buvo itin vertinamas tapytojų siurrealistų.

O šalia kitose centro salėse tarptautinė naujųjų medijų paroda, analizuojanti meno ir technologijos sąryšio klausimus.

Muziejų salos pamokos

Kaip jau minėjau, bet kurią dieną Berlyne galima sudaryti turtingą kultūrinį turą bet kurio meninio žanro mėgėjui. Tačiau Vokietijos sostinėje apstu ir klasikinio meno pavyzdžių, dauguma jų Spre upės įrėmintoje muziejų saloje.

Bent keturi stambūs neoklasicistinio stiliaus pastatai talpina visą lobyną praeities meno. Bode muziejuje – viduramžiai, ankstyvasis renesansas, gotika, barokas; Pergamon muziejuje – antika, vidurinieji Rytai, islamo menas; Nacionalinėje galerijoje – klasicizmas, romantizmas, impresionizmas, ankstyvasis modernizmas; Neues muziejus, Altes muziejus….

Visą vaizduojamojo meno istoriją galime aptikti nedidelio ploto muziejų saloje. Ir šioje praėjusio laiko saugykloje aiškiai išsiskiria Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena.

Altes muziejaus fasade eksponuojama minimalisto Maurizio Nannucci’o neoninė instaliacija „Visas menas buvo šiuolaikinis”, puikus pavyzdys, kaip galima sujungti meninę praktiką ir savireklamą, išvengiant beviltiškos demagogijos ir populizmo.

Gatvės – kaip galerijos

Ir pabaigai. Nebūtina megapolyje užsukti į parodų sales, pati gatvė yra viena didelė galerija. Gatvės meno įvairiausiomis formomis apstu kiekvienoje bent šiek tiek nuo turistinių magistralių nutolusioje gatvelėje.

Graffiti, lipdukai, plakatai yra neatsiejama Berlyno dalis, o pavarčius miesto periodiką tampa aišku, kad gatvės kultūra šiame mieste užima svarbią vietą nuo Berlyno sienos marginimo laikų.

Po Antrojo pasaulinio karo perstatytas miestas pasižymi labai nedideliu kiekiu monumentalių viešų kūrinių.

Tačiau holokausto memorialas yra neabejotinas XXI a. monumentaliosios skulptūros šedevras. Šis Peterio Eisemano suprojektuotas gigantiškas ir atraktyvus monumentas užima 19 tūkstančių kvadratinių metrų. O išskirtinis jo bruožas, kad jei nori jį suvokti ir apžvelgti, nepakanka apeiti aplink jį.

Tiesiog privalai būti jame, keliauti nesibaigiančiais labirintais tol, kol suvoksi, kad baigtinio taško nėra, nebus ir nebuvo.

Langas

Langas

Improvizacijos virto menininkų knyga

Dviejų meno rūšių – dailės ir muzikos – sintezė teikia puikių emocinių išgyvenimų, skatina kūrybiškumą, įsitikinę naujo edukacinio projekto ir leidinio „Ant muzikos sparnų“ autoriai džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis, dailininkas Danas Andriulionis ir muzikos pedagogė Rūta Girdzijauskienė.

Pernai pavasarį jie pradėjo edukacinį projektą su uostamiesčio vaikais. Žaidybinėmis pamokėlėmis „Garso ir vaizdo nuotykiai” buvo siekiama supažindinti su profesionalia daile ir muzika, bendraujant su vaikais išsiaiškinti, ką jie mėgsta, koks jų požiūris į dailę, muziką ar kitas meno sritis. S.Šiaučiulis improvizavo pagal vaikų pateiktas temas, dailininkas D.Andriulionis muzikinių improvizacijų įspūdžius perteikė piešiniuose. Suvokę ryšį tarp muzikos ir dailės, pamokėlėse dalyvavę vaikai galėjo patys pabandyti muzikinius įspūdžius perteikti spalvomis. Dailininkas piešiančiams vaikams negailėjo patarimų.

Projektas tuo nesibaigė. Klaipėdos universitete vasario 8-ąją rengiamas seminaras „Muzikinio ugdymo inovacijos”, kuriame R.Girdzijauskienė skaitys paskaitą „Menų integracija muzikinio ugdymo kontekste” ir bus pristatytas dviejų uostamiesčio menininkų ir pedagogės bendro projekto rezultatas – ką tik pasirodžiusi gausiai iliustruota mokomoji knyga ir kompaktinė plokštelė „Ant muzikos sparnų“.

Naujas leidyklos „Mūsų žodis” leidinys skirtas įvairių amžiaus tarpsnių ugdytiniams bei jų pedagogams. Knyga plėtoja dešimt temų. Beveik kiekvienos jų neatskiriama dalis yra trys kontrastingi muzikos kūriniai. Visi jie ir dar keli gamtos garsų įrašai pateikti prie knygelės pridedamoje kompaktinėje plokštelėje. Siekiant parodyti, kaip įvairiai galima perteikti įspūdžius spalvomis, muzikos kūrinius iliustruoja gyvų improvizacijų pagal juos metu gimę dailininko D.Andriulionio darbai, kurie knygelėje atsidūrė greta muzikos aprašymo, o plokštelėje – kartu su pačia muzika, atliekama S.Šiaučiulio.

Knyga ir plokštelė parengs vaikus susitikimui su muzikos ar dailės darbais, pažadins vaizduotę ir fantaziją, sukurs tinkamą nuotaiką, viliasi jos autorių trijulė.

Oponuoja tradicinei grafikai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius neužmiršta ir savo profesijos. Menotyrininkas buvo pakviestas į tarptautinės 3-iosios eksperimentinės grafikos bienalės Bucharešte (Rumunija) žiuri. Bienalės parodos prasidės balandį, o sausio 19-20 dienomis įvyko pretendentų atranka.

„Ši bienalė oponuoja tradiciniam Rumunijos grafikos menui ir skirta eksperimentuojantiems šalies ir užsienio menininkams. Nors bienalės objektas – grafika, dauguma joje dalyvaujančių autorių kuria iš esmės šiuolaikinį meną, peržengia oficialias meno sferų ribas”, – sakė „Durims” I.Kazakevičius.

Jo teigimu, rumunų bienalės ir jos kuratoriaus Cipriano Ciuclea tikslai sutampa su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro organizuojamos bienalės „Now Art Now Future” idėjomis – leisti grafikai kalbėti šiuolaikinio meno kalba, konceptualiai pristatyti atspaudą.

Antroji tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future” prasidės pagrindine paroda Vilniaus šiuolaikinio meno centre šiemet balandžio 5-ąją. O gegužę Klaipėdoje pamatysime kuratorines bei personalines Kanados, Suomijos ir Rumunijos menininkų ekspozicijas.

Jaunoji Lietuvos dramaturgija – Londone

Viename iš Didžiosios Britanijos sostinės traukinių tunelių įsikūrusiame „Southwark Playhouse” teatre, laikomame bene originaliausia Londono teatrinių platformų, sausio 7-26 dienomis duris atvėrė Vilniaus „Menų spaustuvės” kartu su Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos ambasada Londone surengtas „Lietuvių festivalis“, pristatęs britams lietuvišką kiną, muziką, dizainą ir debiutuojančią dramaturgiją.

Festivalio ašimi tapo jaunųjų Lietuvos dramaturgų debiutas tarptautinėje scenoje. Visos trys festivalio metu parodytos pjesės – Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia-2“, Dovilės Katiliūtės „Lėlė“ ir Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ – suvaidintos po tris kartus.

Tai prieš keletą metų Menų spaustuvėje atsiradusios programos jauniesiems dramaturgams „Rašanti karta“, kurios seminarus vedė įvairiuose Londono teatruose statanti serbų kilmės režisierė ir dramaturgijos specialistė Svetlana Dimcovič, pergalingas finalas. Režisierė ir „Lietuvių festivalio“ meno vadovė atsirinko tris lietuvių pjeses, kurios buvo pastatytos su tam specialiai suburta Londono aktorių komanda. Dvi pjeses režisavo pati S.Dimcovič, o „Antoškos kartoškas“ – kviestinis režisierius Simonas Usheris.

Londone viešėję pjesių autoriai vienbalsiai tvirtino, kad tarptautinė scena jiems asmeniškai buvo ir iššūkis, ir galimybė tarsi iš šono pasižiūrėti į savo darbą. Tai, kad britai neretai labai netikėtai interpretavo pjeses ir jų personažus, ir džiugino, ir stebino jaunuosius kūrėjus. Palangiškis dramaturgas M.Macevičius, kurio „Antoškos kartoškos“ pastatytos ir Kauno dramos teatre, o Londone pristatytos kaip „Goodbye My Love“, džiaugėsi, kad teksto išbandymas kitame kultūriniame ir kitokios teatrinės tradicijos kontekste davė gerą rezultatą.

Parengė Rita Bočiulytė

Lenkijoje palydėti audringomis ovacijomis

Lenkijoje palydėti audringomis ovacijomis

Olštyne startavo projektas, jungiantis tris skirtingų šalių miestus ir trijų kultūrų teatrą

Ovidijus Petkevičius

Stefa Galkauskaitė

Audringomis ovacijomis ir šūksniais „bravo” sausio 19-ąją Olštyne (Lenkija) palydėti dvie-jų valstybinių Klaipėdos teatrų – Dramos ir Muzikinio – pasirodymai. Jais Lenkijoje prasidėjo tarptautinis projektas „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”.

Lenkijos Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatre su pasisekimu parodytas uostamiesčio Dramos teatro premjerinis spektaklis – Miro Gavrano „Viskas apie vyrus” (rež. Arvydas Lebeliūnas) bei Klaipėdos muzikinio teatro jau laiko patikrinti du šokio spektakliai – A.Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę” ir J.Strauso „Štrausiana”.

Idėja – iš istorinės sutarties

Projekto, kurio esmė – trijų skirtingų kultūrų teatro sąsajos ir kuris tęsis iki pat vėlyvo pavasario, iniciatorius – S.Jaraczo teatras iš Olštyno. Klaipėdos teatrai – vieni iš Europos Sąjungos finansuojamo renginio bendrapartnerių.

Projekto idėja lenkų teatralams gimė remiantis istorinėmis žiniomis apie sutartį, kuri prieš šimtmetį buvo sudaryta tarp Memelio, Olštyno ir Kionigsbergo teatrų. Pagal šią sutartį minėtų miestų teatrai galėjo keistis scenomis ir atvežtus spektaklius jose rodyti visą mėnesį.

Dabartinio projekto tikslas – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Kaliningrado srities miestus suartinti kultūriniu bendradarbiavimu.

Aprėpia plačiai

Lenkų sumanytas projektas aprėpia ne tik trijų miestų spektaklių rodymą, bet ir kūrybines laboratorijas, teatro vadybos ir reklamos seminarus.

Prieš Olštyno teatro scenoje pasirodant Klaipėdos dramos aktoriams ir baleto artistams teatrų vadybos specialistai dalyvavo seminare „Efektyvus reklamos panaudojimas”, iš kurio, pasak jų, pasisėmė nemažai naujų ir įdomių idėjų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiosios administrato-rės Vitos Petrauskienės teigimu, S.Jaraczo teatras puikus pavyzdys, kaip į kultūros įstaigą pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. 1925-aisiais pastatytas S.Jaraczo teatras šiuo metu yra beveik renovuotas, ir visa tai padaryta už lėšas, gautas iš Europos Sąjungos. Olštyno teatras puikuojasi dviem salėmis – didžiąja, kuri talpina 480 žiūrovų, ir mažąja.

„Mūsų teatro šokėjus pakerėjo neįtikėtinai gera didžiosios salės scenos grindų danga. Anot mūsiškių, tokioje scenoje dar nėra tekę šokti”, – pasakojo V.Petrauskienė.

Vedė meistriškumo kursus

Uostamiesčio Muzikinio teatro baleto meno vadovas Vaclovas Sasnauskas S.Jaraczo teatre vedė meistriškumo kursus. Juose dalyvavo studijos prie S.Jaraczo teatro nariai. Analogiškos studijos gana populiarios Rusijoje.

Jaunieji lenkų aktoriai, kurie ne tik puikiai dainuoja, bet ir ne mažiau puikiai šoka, itin teigiamai ir su didžiuliu susidomėjimu dalyvavo klaipėdiečio baletmeisterio meistriškumo kursuose.

Jie buvo maloniai nustebinti, kad svečiai iš Lietuvos uostamiesčio turi tokią stiprią baleto trupę, kuri yra pajėgi šokti tiek klasikinį baletą, tiek šiuolaikinio šokio pastatymuose. Geru to pavyzdžiu tapo du skirtingų žanrų šokio spektakliai, klaipėdiečių parodyti Olštyno teatro scenoje.

Lenkus sužavėjo ir nustebino

V.Petrauskienė su pasididžiavimu prisiminė, kaip puikiai lenkų publika, kurioje galima buvo išvysti ir jaunų veidų, ir jau solidaus amžiaus ponų, įvertino klaipėdiečių šokio spektaklius. Anot jos, žiūrovai buvo sužavėti ir gerokai nustebinti šokėjų aukšto lygio pasirengimu.

Atliekant „Štrausianą” publikos aplodismentai ir ovacijos liejosi net pačiose netikėčiausiose šio šokio ir vokalinės muzikos spektaklio vietose.

Kartu su teatro baleto artistais spektaklyje pasirodė ir operos solistai Dalia Kužmarskytė bei Mindaugas Rojus, kurie ne mažiau nei šokėjai pavergė lenkų publiką.

Į Klaipėdos muzikinio teatro pasirodymą Olštyne buvo susirinkę tikri melomanai ir išrankūs žiūrovai. „Štrausianoje” buvo matyti, kad žmonės puikiai žino, kokios muzikos klausosi, pažįstamus kūrinius jie niūniavo net per instrumentinius intarpus.

Užsienyje „patikrino” premjerą

Tuo metu, kai Olštyno teatro didžiojoje scenoje virė „Štrausianos” aistros, mažojoje Klaipėdos dramos teatro aktorių trijulė – Rimantas Pelakauskas, Kazimieras Žvinklys ir Igoris Reklaitis rodė M.Gavrano „Viską apie vyrus“.

Pilnutėlė salė publikos spektaklį žiūrėjo tiesioginio jo teksto vertimo klausydamasi per radiofikuotas ausines. „Mums pasisekė – gavome labai gerą vertėją, studijavusią lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Taigi jokio diskomforto dėl nesusikalbėjimo su publika nepajutome, – dalinosi įspūdžiais aktorius I.Reklaitis. – Žiūrovų regažas buvo momentinis ir labai tikslus.“

Aktorius sakė, kad jis ir kolegos nepratę tiek daug kartų lenktis publikai po spektaklio. O tąsyk teko – ji nenorėjo paleisti, vis kvietė ir kvietė klaipėdiečius į sceną.

Nuo premjeros praėjus vos mėnesiui „Viską apie vyrus“ aktoriai vaidino tik antrąsyk. I.Reklaičio teigimu, šis spektaklis jiems patiems labai naudingas: „Per dvi valandas kiekvienas atliekame penkis vaidmenis – nebloga aktorinė mokykla. Nors nesu didelis šio dramaturgo fanatas, vaidinti smagu, kai spektaklis išbaigtas, darbas padarytas.“

I.Reklaitis gyrė projekto šeimininkus lenkus. Anot aktoriaus, viskas buvo idealiai organizuota, iki smulkmenų apgalvota, nėra prie ko prikibti – pradedant dalyvių sutikimu, repeticijomis, spektaklių tehniniu aprūpinimu, viešbučiais, svečių maitinimu ir baigiant atsisveikinimu.

Greitai vėl susitiks

Vystant projektą „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas”, jau vasario 10-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre laukiama trupės iš S.Jaraczo teatro apsilankymo.

O šį pavasarį Olštyne, S.Jaraczo teatre, vyks visos Lenkijos teatrų festivalis, į kurį pakviestas ir Klaipėdos dramos teatras. Jam suteikta garbinga festivalio atidarymo teisė. Klaipėdiečiai lenkams parodys Oskaro Koršunovo režisuotą M. fon Mayenburgo „Šaltą vaiką”.

Šventė su „Salve Musica“

Šventė su „Salve Musica“

Ypatingą festivalio nuotaiką kūrė atlikėjai, turtingos programos, žiūrovų aplodismentai

Danguolė Vilidaitė

Metų palydos su trečiuoju šventinės klasikos festivaliu „Salve Musica“ (2007-ųjų gruodžio 5-31 d.) buvo kitokios nei ankstesnės – šmaikštesnės ir gal labiau prieinamos turinio prasme, bet ne mažiau žavingos, rimtos ar patrauklios.

„Intymios muzikos“ projekte išgirdome netikėtą dainininko Vytauto Juozapaičio ir pianisto Petro Geniušo lyrinį atsivėrimą. Du vakarus kalėdinę ir naujametinę nuotaiką būrė kameriniai chorai „Aidija“ (meno vadovas Romualdas Gražinis) ir „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Kiek pakeitę savo amplua scenoje nerimo net trys orkestrai: Lietuvos kamerinis orkestras su muzikine pasaka „Astrid Lindgren herojai Lietuvoje“ (muzika Giedriaus Kuprevičiaus, dirigentas Modestas Pitrėnas), „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) šmaikštavo populiariųjų rusiškų multiplikacinių filmukų melodijų temomis, Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Mindaugas Piečaitis) pritarė neįprastiems solo instrumentams – spausdinimo mašinėlei ir žadintuvui. 2007-uosius simboline gaida užbaigė karilionai.

Priešybių dialogas

Ryškiausiu festivalio koncertu, ko gero, tapo „Kalėdų susitikimai“ su smuikininku iš Japonijos Daishinu Kashimoto’u ir fortepijono meistre Mūza Rubackyte – neįtikėtinai išraiškingas ir jautrus duetas, toks dviejų skirtingų pasaulių susijungimas, priešybių kova ir vienybė ir iš jos išaugantis gilus pokalbis.

Stebino ne tik muzikų profesionalumas, bet ir jų ansambliškumas, tarpusavio sutarimas, garso išlyginimas (nors pianistė grojo visai atidengtu fortepijonu). O juk groti kartu jie pradėjo visai neseniai, nėra turbūt nė metų.

XIX a. prancūzų kompozitoriaus C.Francko sonata smuikui ir fortepijonui A-dur yra vienas populiariausių kompozitoriaus kūrinių. Šis rimtas ir gilus opusas tampa nemenku uždavinėliu net geriausiems atlikėjams: sudėtingos, kintančios faktūros, įvairios muzikos būsenos, ekstatiški emocijų prasiveržimai, dramos auginimas iki trečios dalies ir jos išrišimas šviesiame finale – smuiko ir fortepijono dainingumo varžybose – reikalauja ne tik techninio pasiruošimo, bet ir vidinės brandos. Tai ir išgirdome, tik pianistės partija šį kartą duete buvo stipresnė. Uždeganti, bet kartu ir geležinė M.Rubackytės valia, atrodė, čia diktavo visą dinamiką ir energiją.

Nepaprastai graži D.Kashimoto smuiko kantilena ypač išryškėjo W.A.Mozarto sonatoje smuikui ir fortepijonui e-moll – interpretacija įdomi, bet gal kiek per daug romantizuota. koncerte bene vertingiausias buvo J.Brahmso sonatos smuikui ir fortepijonui Nr.2, A-dur atlikimas, jos logiškas vedimas, pusiausvyros tarp smuiko ir fortepijono išlaikymas, klasikinio formos aiškumo ir romantinio jausmingumo derėjimas. Lyriškas ir dainingas kūrinio charakteris labiausiai, sakyčiau, atitiko ir geriausiai leido atsiskleisti japonų muziko grojimo manierai.

O vakaro pabaigoje ir bisui – „skanumynai publikai“ – keturi užburiantys ir aistringi A.Piazzolla’os Tango.

Atradimai ir nusivylimai

Šventinių nuotaikų kaskadą festivalyje pratęsė styginių ansamblio „Camerata Klaipėda” ir violončelininko iš Rusijos Boriso Andrianovo pasirodymas koncerte „Kalėdų svajos”, žaismingas muzikos iš multiplikacinių filmukų „Brėmeno muzikantai“, „Na, palauk!“ atlikimas, efektingoji F.Liszto „Vengriškoji rapsodija“ Nr.2 (nors precizikos jai pritrūko).

Kiek nuvylė M.Brucho oktetas styginiams B-dur – intonavimo ir įstojimų netikslumai rodyte rodė, kad ne visus kūrinius šis kolektyvas gali atlikti be dirigento, kad gal jau laikas ir Klaipėdoje koncertuojant pasitempti. Okteto aranžuotė orkestrui įdomi (V.Čepinskis), joje kai kuriose vietose net išryškėja simfoninio orkestro skambėjimas.Keleri praėjusieji metai buvo dosnūs violončelės muzikos gerbėjams: išgirdome lietuvių Vytauto Sondeckio ir Povilo Jacunsko, japono Danjulo Ishizaka’os muzikavimą.

Į šių skirtingų ir nepaprastai gabių menininkų gretas su trečiąja „Salve Musica” gražiai įsiliejo virtuoziškas ir nepriekaištingas B.Andrianovo solo J.Haydno koncerte violončelei ir orkestrui Nr.1, C-dur. Žavėjo instrumento turtingas obertonais garsas, veržli ir vyriška grojimo maniera, preciziškumas, apskaičiuota lyrika.

POST SCRIPTUM. Jei kartais dar papriekaištaujama, kad klaipėdiečiai nemėgsta rimtosios muzikos, tai „Salve Musica” festivalis yra išimtis – perpildyta salė (bent jau paskutiniuosiuose koncertuose), gausūs aplodismentai (kad ir ne visai vietoje), profesionalūs atlikėjai, turtingos ir įdomiai pateiktos programos sukūrė ypatingą nuotaiką.