Besidairąs savųjų Aukštujų…
Nida Gaidauskienė
Marijus Šidlauskas (iki 1998-ųjų Jonaitis) Ievos Simonaitytės vardo premijos seniai nusipelnė, ir visai ne todėl, kad jis yra pusiaukelėje į talentingos lietuvininkų giminės kronikininkės Ėvės sukaktį. Ne pagal raidę, bet pagal dvasią. Taip, kilimo jis yra šio krašto žmogus. Pagal motinos liniją – iki pašaknų „šišoniškis“ (senelis palaidotas Šakininkuose). Jei žvelgsime pagal raidę – taip, tai žmogus, nepamiršęs įsipareigojimo savo regionui: diskusijoje su P.Subačium gynęs ideologiškai nebeparankaus Vydūno asmenybės integralumą, jo tekstų ir gyvenimo praktikos vientisumą (“Baltija”, 2003, p.148-153), parašęs straipsnių (skaitęs mokslinių pranešimų) apie Vydūną, J.G.Herderį, H.Sudermanną, G.Zauerveiną, I.Si-monaitytę; šiuo metu redaguojantis Johano Zembrickio „Šilokarčemos apskrities istoriją“ (1920), išverstą tėvelio Jono Šidlausko-Jonaičio; tyrinėjęs tarpukariu pajūryje dirbusių I.Šeiniaus, B.Sruogos, H.Radausko veiklą, Salio Šemerio kūrybą (su poeto našle parengęs ir jo eilėraščių rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994), parašęs jai įvadinį žodį) ir kt. Tačiau sykiu M.Šidlausko sąmoningumo trajektorija aprėpia gerokai platesnę erdvę. Joje K.Donelaičio, J.Bretkūno, M.Mažvydo, M.Valančiaus, Žemaitės gyvenimo ir kūrybos tekstams, lygiai kaip V.P.Bložės, J.Strielkūno, J.Juškaičio, S.Jonausko, K.Platelio, R.Rastausko, S.Gedos, G.Grajausko bei kitų poezijai ar Cz.Miłoszo, R.M.Rilkės kūrybai ieškoma bendravardiklio, universalių kriterijų, jau pranokstančių siaurai suvokiamą regioniškumą. Raidė, ne kaip įstatymo metafora, o kaip littera, tampa pagrindu matyti kartų ir regionų menkai teribojamą rašiusiųjų / rašančiųjų ir skaitančiųjų bendruomenę. Šis bendruomeniškumo puoselėjimas žmogiškų veiksnių apribotoje erdvėje ir laike yra M.Šidlausko nuopelnas pagal dvasią.
Tačiau pradėkime nuo tos vietos, kur sąmoningumo trajektorija įsibėgėja. „Man, kaip Klaipėdos krašto augintiniui, ypač brangios pastangos atskleisti Mažosios Lietuvos kultūros savitumą ir jos istorinės būties sudėtingumą…“ (“Baltija”, 1989 (1 d.),
p.141) – taip beveik prieš 20 metų prisipažino anuometinis Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas Marijus Jonaitis, „Baltijos“ almanache pakvietęs Viktoriją Daujotytę ir Vytautą Kubilių pasikalbėti apie naujai išėjusią pastarojo monografiją „Ievos Simonaitytės kūryba“. Tame pokalbyje ryškėjo veikliõs kultūrinės rezistencijos kontūrai – per I.Simonaitytės kūrybą „įsižiūrėti į ištautėjimo mechanizmą“ (V.Kubilius), pamatyti rašytojos akimis per žmonių likimus Mažosios Lietuvos subyrėjimą kaip persergėjimą visai mažai lietuvių tautai. Tuomet įspėjimas buvo aktualus kitame politiniame kontekste. Bet ar šiandien, pasikeitus kontekstams (germanizacija – rusifikacija – globalizacija), jis mažiau aktualus?
Daug sotesnę ateitį galėjęs užsitikrinti anglistas 1988 m. pasirenka lietuvių literatūros aspirantūrą. Rašo disertacinį darbą „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (išleista atskira knyga 1994-aisiais). Pasuka sovietmečio laikais sukompromituotos literatūros sociologijos kryptimi. Remiasi G.Lukacso, L.Goldmano, A.Hauserio, Frankfurto mokyklos, V.Kavolio ir kt. intelektiniu įdirbiu. Straipsniuose, gvildenančiuose literatūros sociologines problemas („Skaitytis su skaitytoju“, „Kaukinėjimai“, „Naujojo socialumo ilgesys“, „Rašytojo socialumo briaunos“, „Apie intelektualumą ir intelektualų balių“, „Prieš srovę ir pasroviui“ ir kt.), teigia, jog „kūryba yra ir ryšio su kitu ieškojimas“, jog tekstas be suvokėjo yra miręs ar netgi negimęs, jog kūrinio estetinis išgyvenimas kyla iš santykio su kūriniu. Svarsto, kiek rašytojas yra atsakingas už jį skaitančią auditoriją, ar turi būti reiklus sau, cenzūruodamas dalykus, kylančius iš savimeilės, egocentrizmo, kuo skiriasi intelektualizmas, po kuriuo slepiasi neautentiška būtis, nuo intelektualumo, kuriuo siekiama kelti ontologinius klausimus. Iš dėstymo aiškėja, jog tik pastarasis gali padėti įveikti žemdirbiško, baudžiauninkiško mąstymo inerciją. Iki tol neregėtai, nauju kampu pažvelgia į V.Kudirkos, H.Radausko, kt. santykį su gyvenama aplinka („Vincas Kudirka amžių kryžkelėje“, „Poetas ir jo aura“…). Pamato komplikuotos gyvenimo tikrovės ir emblema virtusių figūrų recepcijos nesutapimus. Asmenybės vientisumas jau seniai tapęs paties tekstų autoriaus siekiamybe. Ir iš tiesų yra stebėtinai mažas tarpas tarp M.Šidlausko atliekamų socialinių vaidmenų ir savojo vidinio „aš“.
9-ąjį dešimtmetį pradėjęs publikuoti straipsnius bei poezijos knygų recenzijas, autorius pademonstravo įdėmaus skaitymo pavyzdį, kuris dera su veržlia minties plėtote, jautria klausa bei elegantišku, lanksčiu, neretai šmaikščiu stiliumi.
Išskirtinis M.Šid-lausko recenzijų privalumas – gebėjimas ne tik subtiliai interpretuoti, bet ir vertinti, matyti konkretaus autoriaus ar naujos knygos perspektyvą bendrame lietuvių literatūros raidos kontekste. Įprastai M.Šidlausko recenzijose parodomas aptariamo reiškinio kultūrinis skerspjūvis, užkabinama opi aktualija. Tad dar 1996 m., pasitarę su karingų jotvingių dvasiomis, lietuvių poetai išrinko jį 1950-ųjų gimimo kartos kūrėjų geriausiu kritiku (iki šių dienų beprecedentinis atvejis – Jotvingių premija literatūros kritikui). Neapsišovė: pastaruoju laiku Poetinio Druskininkų rudens diskusijose M.Šidlausko parengti provokatyvūs pasisakymai verčia vis iš naujo peržiūrėti šiandien kultūroje menkai reflektuojamų figūrų svarbą (pvz., Vandens vertikalė Literatūra ir menas, 2003, spalio 10, p.8). V.Kukulas pabrėžia šį autorių esant „bene paskutiniu tikrai kvalifikuotu ir autentišku literatūros kritiku, gebančiu skirti akademinį ir aktualųjį kritinį diskursą“ („Orfėjas mokėjo lietuviškai“, 212-213 p.).
M.Šidlauskas vienas iš nedaugelio atsiliepia į diskusijos vertus reiškinius mūsų kultūrinėje spaudoje. Jo išsakytos kritinės pastabos apie Klaipėdos kultūrinį klimatą (čia esą, kaip ir visoj Lietuvoj, – „debesuota su pragiedruliais“) turėjo sveikai padidinti adrenalino kiekį klaipėdiečių kraujuje, paskatinti siekti knygos –įvykio, o ne knygos – fakto (beje, vienas pirmųjų, kaip ir R.Rastauskas, tarp pragiedrulių matė G.Grajausko kūrybą). Kartais Klaipėdos literatūrinei bendruomenei šmaikščiai pasiūlydavo ir utopinių projektėlių, pvz., kaip vietiniams rašytojams neužrūgti – ogi LRS Klaipėdos skyriaus ataskaitiniame susirinkime svarstyti ne tik naujų narių priėmimo, bet ir senų išlikimo klausimą (“Klaipėda”, 1994, gruodžio 23, p.18); arba siūlė, kovojant su grafomanija, atgaivinti kai kuriuos totalitarizmo metodus, kaip antai, visus neraštingus knygų autorius bei jų leidėjus per vieną naktį deportuoti į vėsesnio klimato zoną, kurui vartojant gausią savo pačių produkciją (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20). Tai šypsenos. Pažįstantiems M.Šidlausko toleranciją, aišku, jog šie žodžiai nė iš tolo nedvelkia totalitarinėmis užmačiomis ar didžiojo inkvizitoriaus teisuoliškumu. Šis žmogus nestokoja sveikos saviironijos. Užuot atsakęs į asmeninio pobūdžio klausimą žodžiais „nelengva“, „problemiška“, jis tik nusijuokia, kiek atmesdamas atgal galvą. Ir už to juoko – savo reikšmingumo redukavimas, didžiulė erdvė kitam, kitiems. „Man visada atrodė, kad yra dalykų, didesnių už vieną žmogų, vieną gyvenimą, kad esama išminties, kuri priklauso mums visiems“ – yra išsitaręs M.Šidlauskas (Kas tekstan nesudėta // “Kalipėda”, 2003, gegužės 28, p.3).
Savo kultūrine laikysena M.Šid-lauskas yra lyg ir V.Daunio Regnum ambasadorius Klaipėdos krašte. Neįgaliotas, bet pats bičiulio idėjai laisvai įsipareigojęs Kūrybos Karalystės, kurioje tebėra svarbus klasikinis kanonas, o estetika dera su etika, atstovas. Besilaikantis metafizinės vertikalės (žr. Medžiaga kanono bylai, Kūno žymės, žyniai ir ž-y-ynios knygoje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, Dievoieškos formos nūdienos lietuvių poezijoje // “Tiltai”, (2005), Nr.27, p.242-253 ir daugelį kt.). Sąmoningai prisiėmęs atsakomybę ne tik už gyvenamąjį laiką, bet ir už pasaulio, kurį paliksime ateinantiems, vertybines atramas (žodžiai, tragiškai žuvus V.Kubiliui: „…patys nemenkai prisidėjome prie mirties triumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultūra“ (“Naujasis Židinys” – “Aidai”, 2004, Nr.3, p.85-86). Priešsrovinis, jei srovę suprasime kaip destruktyvią, chamišką, paauglišką tradiciją, jos net nepažinus, atmetančią literatūrą, lengvai gaminamus ir tiražuojamus tekstus, netgi klanus kultūroje. M.Šidlausko laikysenos esmė – prieš srovę – buvo išgraviruotas ir Vaidoto Daunio vestuvinių žiedų antrojoje pusėje – contra torrentem. Tai reiškia – būti nepatogiam žmogui, kartais užsitraukti rašančiųjų nemalonę. Jei pritrauksim Ovidijų (ne Vyšniauską – „Metamorfozių“ autorių) – rizikuoti būti, kaip Orfėjui, bakchančių užmėtytam akmenimis. Žvilgtelkit į internetinį širšėlyną po šio autoriaus tekstais – komentarų apimtis keliolika kartų lenkia pasisakymą, pvz., po renginio „Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas ir takoskyra“ spausdintas interviu su M.Šidlausku (Literatūra ir menas, 2005, gruodžio 23, p.2) sulaukė tokių debatų, jog vienas interneto skaitytojas rimtai ėmė įtarti užvirus suinteresuotų grupuočių ginčą: „neproporcingai daug komentarų šitas tekstas sukėlė“. Tie faktai tik sustiprina M.Šidlausko teiginį, kad individo (pridursiu: „ypač keliančio aukštus standartus sau bei savo amžininkams“), ir sociumo santykis niekada nebūna idiliškas (“Vakarų ekspresas”, 2005, gruodžio 24, p.3). Bet vis dėlto, tai yra santykis, tik patvirtinantis tokios pozicijos gyvybišką svarbą. Irtis prieš srovę – reiškia nepaisyti nusistovėjusių prietarų, kas yra centras, kas periferija. Nesidairant per petį, pasikliaujant savo nuovoka, mesti drąsų žvilgsnį į paraštes. Į paraštėse liekančius nepelnytai nepastebėtus (pvz., L.Katkaus), ar ten jau patekusius tekstus (ypač ryškus Just.Marcinkevičiaus atvejis (Fenomenas, bet ne toks // “Naujasis židinys” – “Aidai”, 2003, Nr.6, p.319-321)). Būti „priešsroviniam“ reiškia – su tokia pat atida kaip poezijos grandų skaityti ir reflektuoti savo meto jaunųjų (N.Kliukaitės, E.Karnauskaitės, R.Kmitos, D.Bielskytės ir kitų) pirmąsias knygas. Paskatinti, bet nepataikauti, cituoti gražesnes atkarpas, bet išsakyti ir kritines pastabas. Neordinariniais pranešimais įvairinti universiteto mokslines konferencijas, džiaugtis kūrybinėmis iniciatyvomis bei jų įvertinimu visuomenės akyse (Z.Gėlės premija), organizuoti jaunųjų literatų konkursus, palaikyti, puoselėti literatūros salono universitete užuomazgas (tai paliudytų, dėstytojui padedant, gyvus studentų pokalbius su poetais organizavusios E.Drungytė, S.Simanaitienė).
Būtų sudėtinga išvardyti bent apytikriai klaipėdiečių susitikimus su rašytojais, kuriuos yra vedęs M.Šidlauskas. Jis kalbino ir T.Venclovą, ir J.Aputį, ir S.Gedą, ir N.Miliauskaitę su V.Blože, J.Ivanauskaitę, S.Parulskį, M.Ivaškevičių, sostinėje – R.Ras-tauską, V.P.Bložę, E.Kelmicką bei kitus. Yra skaitęs pranešimą apie Igną Šeinių miesto visuomenės susitikime su rašytojo artimaisiais. Pripažinkime, tokį puikų džiazinį dialogą, kaip, pvz., pokalbis su A.A.Jonynu, mažai kam iš Klaipėdos literatūros rato žmonių pavyktų išprovokuoti. O tokia dialogiška esė, kaip RoRa skirtas „Raliavimas su padruskenimais“, rodo M.Šidlauską galbūt galėjus rinktis ir egocentriškesnį – menininko – kelią…
M.Šidlausko darbų svarbos hierarchija gerokai prasilenkia su popieriuose surašytomis formaliomis priedermėmis ir prievolėmis. Jo dėmesys jaunam žmogui nesibaigia sulig universiteto užveriamomis durimis. Visus „pirmos svarbos“ darbus savajai katedrai ar vertimų pluoštą leidyklai jis pasiruošęs atidėti į šalį, jei reikia tiesiog patylėti su žmogum, šią valandą išgyvenančiu egzistencines sutemas. Praktiškai ir laisvai perinterpretuota P.Bourdieu mintis, jog švietimo (švytėjimo?) sociologija yra bet kokios sociologijos širdis. V.Daujotytė yra pasakiusi: „Jei kelių Lietuvos universitetų Literatūros katedros varžytųsi dėl profesorių, Marijui būtų verta kelti kainą. Kokia paskaita jam gali ir nepasisekti. Bet ir dėl to būtų verta“. Dažnai ne sėkminga paskaita nulemia humanistikos studijas pasirinkusio jauno žmogaus tolesnius sprendimus, o dėstytojo asmenybės šviesa. Tą išspindėjimo, o ne šalto atspindžio šviesą patyriau ir aš, prieš dvidešimt metų paėmusi į rankas Marijaus dovanotą anksti mirusio (beveik mano bendraamžio) Klaipėdos poeto R.Mosėno knygelę „Šviesoje“ (pasaulin ji palydėta taupiu, bet talpiu įžanginiu Marijaus (tada dar Jonaičio) žodžiu. Taip ne nuo monumentalių klasikų biustų, o nuo bendraamžio autsaideriškos gaidos, regis, ėmiau jaukintis šitą keistą literatūros pasaulį. Panašiais liudijimais, manau, pasidalytų ir diplominius darbus pas M.Šidlauską rašiusieji bei jo padrąsinti pirmąsias recenzijas skelbusieji, o šiandien kultūros gyvenime dalyvaujantieji E.Drungytė, S.Simanaitienė, G.Gugevičiūtė, R.Kmita, A.Riebždaitė, šio dėstytojo paskaitas ir seminarus lankiusieji L.Donskis, L.Ruokytė, M.Valiukas, G.Labanauskaitė, R.Dragenytė ir daugelis kitų. Argi tai nėra Klaipėdos krašto ribas išaugančios kultūrinės bendruomenės kūrimas? Buvimas giliai kultūros žmogumi, žmogiškumas, kurio vertė susvyravusi net humanistikoje, manau, turėtų būti pakankamas pretekstas išreikšti solidarumą su minėtų prioritetų asmenybėmis panašaus pobūdžio socialiniuose ritualuose kaip šis.
Juk esmė – ne vien nuveikti darbai, įspūdingi bibliografijos sąrašai, tekstai solidžiuose leidiniuose, ar einamos visuomeninės pareigos (V.Daujotytės liudijimu, M.Šidlausko nepavykę prikalbinti nei habilitacijai, nei tapti Rašytojų sąjungos nariu; jis nepasiliko vadovauti nė KU Literatūros katedrai). Jei reikėtų faktų ir skaičių, prašom: Marijus Šidlauskas-Jonaitis nuo 1992 m. yra filologijos mokslų daktaras, nuo 1993 m. – docentas, Klaipėdos universitete dėstantis literatūros istorijos, literatūros sociologijos kursus lietuvių ir anglų filologijos studentams, paskelbęs dvi knygas: „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (1994) bei literatūros sociologinių analitinių straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006), publikavęs daugiau kaip 170 teorinių ir apžvalginių straipsnių, iš anglų į lietuvių išvertęs literatūros sociologo Terry Eagleton‘o knygą „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000) bei J.Naughton‘o „Trumpa ateities istorija. Interneto ištakos“ (2006). Taip pat išvertęs šias mokslines studijas: M.Gimbutienės (Priešistorės „Monstriškoji Venera“), A.Lingio („Ttuantin – Suyo“), S.L.Kramerio („Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė“), F.Znanieckio („Žmogaus veiksmai“), buvęs A.Lingio knygos „Nieko bendra neturinčių bendrija“ (1997) specialiuoju redaktoriumi, sudaręs, kaip jau minėjau, Salio Šemerio rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994).
Retai šiandien išleidžiama literatūros kritikos, juolab geros, rinktinė, dar rečiau premijuojami kritikai – vis dar nusistovėjęs požiūris į „antrinių“ tekstų antraeiliškumą. Oficialiai, rinkinys „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ turėjo lyg ir didžiausią svorį, skiriant premiją (tiesa, dokumente pridurta: „ir už pastarųjų metų kultūrinę, literatūrinę veiklą Klaipėdos krašte“). Tačiau šion knygon nepateko daugiau nei trys ketvirtadaliai kitų svarbių M.Šidlausko straipsnių (apie trumpesnes publikacijas net nekalbu). Todėl maniau esant būtina apžvelgti labiau ne knygą, kurią galima tiesiog imti ir skaityti (ją puikiausiai yra aptaręs R.Kmita (“Baltija”, 2003, p.162-167), knygos baigiamąjį žodį parašęs V. Kukulas), o tai, kas užmirštama, menkai pastebima, ko neaprėpia seniai dulkėmis apneštų dienraščių žinutės. Žinoma, nei knygon „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, nei į šį rašinį neįsiteko tai, „kas tekstan nesudėta“. Gyvenimas.
M.Šidlausko žiūrėjimo dovana – pagauti plevenantį esmės šešėlį gyvenime kaip tekste: štai jo užfiksuotas V.Kubilius, I.Simonaitytės muziejuje Priekulėje „basinėjantis“ vienom kojinaitėm – nes dviem trečdaliams lankytojų neužteko šlepečių ir jie be skrupulų vaikščiojo po patalpas avėdami batus (o lietuvių literatūrologijos „Vytautas Didysis“, monografijos apie Simonaitytės kūrybą autorius – ne); o štai tik pavadinimas-metafora „Viksva, vilkinti raudonai“, ir už jo jaučiamos ne tik estetinės pagavos, bet atvirumas baugiam nebūties gaudesiui, ir patetiškų intonacijų visiškai išsižadėjusi kalba. „Išmokti gyventi ne mažiau svarbu nei rašyti ar skaityti eilėraščius, ar ne? (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20) – taip taria žmogus, vis dar tolimas Copy-Paste pagundoms (didžiulė jo erudicija, situacijose iškylančios ilgiausios citatos – ne internetinės kilmės), rašantis tekstus ranka, mąstantis eilutės ilgėjimo greičiu, o ne blokais. Ne vieno (V.Daujotytės, E.Baliutytės, V.Kukulo ir kt.) matomas kaip atskiras, ypatingas dabartinės kritikos, nuslydusios į interpretaciją, saviraišką ir tarpusavio paslaugų aptarnavimą, kontekste. Kartu ir vienas paskutiniųjų, primenančių kultūrai, kaip ir gyvenimui, būtiną aukštąjį ir gilųjį matmenį. Kaip I.Simonaitytė, siekusi kultūros atmintyje išsaugoti Aukštujų paskutiniuosius. Tik garbioji klasikė traukė viską išsyk iš gyvenimo, o M.Šidlauskas grįžta prie gyvenimo pirmumo apsukęs ratą. Nesuabsoliutinęs knyginės išminties.
