Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje iki balandžio pabaigos veikia XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda. Bienalė vyko praėjusių metų pabaigoje Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, o jos paroda kelionę po Lietuvą pradėjo nuo Klaipėdos – grafiko Algio Kliševičiaus įvertinimas, kad tai „meniškai labai brandi paroda“ paskatino ją pristatyti pajūrio publikai.

Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienales nuo 1977 metų rengia Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos knygų draugija, o svarbiausias jų „spiritus movens“ yra garsus grafikas Valerijonas Jucys, tikras ekslibrisų entuziastas.

XV bienalėje dalyvavo 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Bienalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams, dešimt autorių apdovanoti diplomais, du iš jų lietuviai – vilnietis V.Jucys ir klaipėdietė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.

Parodoje Prano Domšaičio galerijoje eksponuojami apdovanojimus pelniusių autorių ir Klaipėdos grafikų A.V.Burbos, A.Kliševičiaus, M.Petrulio, L.Skačkauskaitės-Kuklienės, O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai.

Raiška ir populiarumas kito

Paties ekslibriso žanro pristatinėti, ko gero, nereikia. Kiekvienas žino, kad tai nedidelis (kraštinė gali būti iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, paprastai naudojamas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Seniausiu ekslibrisu Lietuvoje laikomas 1671-aisiais vario raižinio technika sukurtas ženklas didiko B.Radvilos knygoms.

Per šimtmečius ekslibriso raiška ir populiarumas kito. Šiuolaikinė masinė knyga tapo netinkama ženklo klijavimui, tad tradicinės ekslibriso sąsajos su ja yra beveik nutrūkusios.

Tačiau ekslibrisas išliko susijęs su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu, kuriam kuriamas, jame tradiciškai derinamas vaizdas ir užrašas.

Taigi, kai kalbame apie ekslibrisą, iš vienos pusės vertiname tradicijos, istorinio tęstinumo palaikymą, iš kitos – atnaujinimo, eksperimentų siekį, kartais pasireiškiantį ir kraštutinumais: dideli, per visą knygos lapą, nefunkcionalūs ekslibrisai, dedikavimas neapibrėžtiems reiškiniams, kad ir mėnuliui…

Kaip dailės marginalija

Parodų ir bienalių organizatoriai tokius eksperimentus paprastai atmeta. Tačiau visos kitos naujovių paieškos technikos, formos, meistriškumo srityje atskleidžiančios ekslibrisą kaip mažosios grafikos rūšį, yra vertingos.

Jos atspindi neišvengiamus pokyčius – iš taikomosios grafikos srities ekslibrisas pereina į vaizduojamąją, kaip grynojo estetizmo objektas tampa artimas „labai“ sumažintam estampui.

Palyginti su estampu, vienas ekslibriso privalumų – jo dydis, įgalinantis dailininkus rodyti darbus parodose bet kuriame pasaulio kampelyje, yra akivaizdus.

Nenuostabu, kad ypatingą pakilimą ekslibrisas Lietuvoje išgyveno sovietiniais laikais, globalios izoliacijos metais, kai įdėtas į voką paštu dažniausiai pasiekdavo prestižines parodas užsienyje.

Kartu su kitomis mažosios kūrybos formomis traktuotas kaip dailės marginalija, ekslibrisas buvo mažiau suvaržytas kūrybinės raiškos požiūriu.

Įrodo perspektyvumą

Parodos atidaryme dalyvavę grafikai A.V.Burba, A.Kliševičius, D.Žalnieriūtė, O.Šimaitytė-Račkauskienė 8–9 dešimtmečiais dalyvavo daugelyje ekslibriso parodų užsienyje ir yra pelnę svarių apdovanojimų. Pasigirsta kalbų, kad šiandien ekslibrisas neperspektyvus, atgyvenęs, palaikomas tik vyresnės kartos, o jauni lietuvių menininkai retai jo imasi.

Be abejonės, miniatiūrinis dydis, ženklinė paskirtis ir privalomas šriftas sykiu reikalauja nemenko meistriškumo. Tačiau aktyvus ekslibriso kūrėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio dalyvavimas jau XV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje ir jų pateikti kūriniai, pasižymintys stilistine įvairove ir individualumu, įrodo ekslibriso perspektyvumą. Nuo liaudies meno primityvizmo iki rafinuotos raiškos moderno dvasia, nuo šmaikščių detalių iki simbolinių siužetų – tokia plati bienalės parodoje eksponuojamų ekslibrisų iš viso pasaulio stilistika. Bienalės katalogo įžangoje lietuvių ekslibrisų kolekcija įvertinta kaip gausiausia, bet nestebinanti originalumu. Atrodo, kad šiandien ekslibrisą atranda kitų kraštų – Balkanų regiono ar tolimosios Kinijos grafikai.

Visada verta ieškoti moters

Visada verta ieškoti moters

Kristina Jokubavičienė

Išskirtinis Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijos veiklos bruožas – grupinės parodos, į kurias skirtingo braižo ir meninės patirties dailininkus suburia tema – kartais netikėta ir originali, kartais naujai atrasta sena, bet visada skatinanti jos dalyvius laisvai interpretacijai. Šiai galerijai jau tapo įprasta, kad kiekviena paroda, ypač jei ji susijusi su populiaria data ar žaisminga švente, žada netikėtumus ir gerą nuotaiką.

Žadėjo nemenką intrigą

Parodos „Cherchez la femme“ (t.y. „Ieškokite moters“, – lietuviškai skamba ne ką blogiau, ar ne?), „Klaipėdos galerijoje“ atidarytos beveik Tarptautinės moters dienos išvakarėse, pavadinimas žadėjo nemenką intrigą. Nors kovo 8-oji nenustoja būti „tulpių“ ir iš ankstaus ryto Manto gatvėje dosniai dalijamų rožių diena, su ja „sutapusią“ parodą koks niurzglys gali ir nerimtai priimti.

Iš tiesų nedidelė paroda, kurioje dalyvauja dailininkai iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, pasirodė besanti rimtai moters temą narstanti ekspozicija, kurioje menininkų požiūris į moterį deklaruojamas pasitelkiant portreto ir akto žanrą.

Galbūt konservatyvokas nusiteikimas byloja apie tradicines vertybes, galbūt pasiilgta paprastos moters, kasdieniškos, bet pageidautina dvasingos? Tokios, kokias matome savo aplinkoje, o ne ant blizgančių viršelių.

Tik A.Banytė („Fatališka moteris“, beje, kaip čia nebūsi fatališkas, jei paukštis ant skrybėlės nupuolė) ir M.Malinauskas (jo „Madam su auksinėm garbanom“ nutaisė tobulą gudrios uošvės šypsenėlę ir galvoja, kad nebus demaskuota) lengvai pašmaikštavo.

Manipuliuoja poetizuotais įvaizdžiais

Tradicinius, artimus kompozicijos, temos ir tapymo požiūriu moterų portretus eksponuoja D.Skridailaitė ir G.Pintukaitė. Nuo jų atpažįstamumo netoli nukeliauja ir A.Kavaliausko „Romantiškas pasivažinėjimas“, manipuliuojantis beveik aksioma tapusiais ir po įvairius kūrinius keliaujančiais poetizuotais įvaizdžiais.

Visai sutrūkinėjęs, storai laku dengtas A.Mėčiaus kompozicijų paviršius veikia beveik taip pat, kaip jų personažai: viena iš fantastiškųjų gražuolių – pabaisų serijos („Raguotoji“), kita („Dama su šuneliu“) – tobula posakio „Cherchez la femme“ iliustracija, apgaulinga mįslingumu, kaip ir „labai senos“ tapybos iliuzija, meistriška kompozicijos, sudėtingos pozos, tapymo manieros ir prasmių požiūriu.

Taip sau ramiai parodoje vaikštinėdama netikėtai buvau priversta sustoti ir dar kartą perskaityti autoriaus pavardę. Ne, jokios klaidos, pavardę perskaičiau teisingai. Ir pavadinimas, tiksliau, vardas „Mūra“, kažkur visai neseniai girdėtas… Monochromiškai, senos fotografijos stiliumi nutapytoje kompozicijoje dailiai pozuoja balerina. Sveikiname V.Jusionienę su puikiu startu, – labai gerai, kad pagaliau savo tapybą parodėte.

Rimtai ir žaidžiant

Nostalgišką „Mūros“ gaidą, perpintą vaikystės prisiminimais, pratęsia M.Kaminskaitės „Personažas“, įkvėptas klasikos: Pjero, Pjeretė, o gal veikiau belytis asmuo, įkūnijantis trapią pusiausvyrą tarp moteriškojo ir vyriškojo prado, kupinas melancholiško tobulų jausmų ilgesio ir pabaigos nuojautos liūdesio, išduodamo žvilgsnio ir bejėgiško rankų krustelėjimo. Kompozicijos nuotaiką atliepia santūri spalvinė gama, subtilūs paviršiaus suskeldėjimai ir smulki faktūra.

Rafinuotas sensualumas sklinda iš ekspresyvių, lanksčiomis linijomis nužymėtų G.Pankevičiaus „Aktų“ formų, kuriose balansuojama tarp atpažįstamumo ir užuominų, o netikėti spalviniai intarpai suteikia tradiciniam sprendimui savitumo.

Atskirtinumo, gilaus buvimo savyje pojūtis neapleidžia žvelgiant į V.Viningo „Belaukiant“. Įprasti autoriui dažų nutekėjimai čia tapo stipriu prasminiu akcentu.

Nors J.Vosyliaus kompozicijose moterys atrodo paskendusios būties refleksijose, jų galia ir siekis dominuoti akivaizdūs. Įtaigiai perteikta dviejų personažų simbiozė „Moteryje su katinu“ ir virš žemės iškilusi „Matriarchato“ „pramotės“ figūra kelia šiurpias nuojautas „stipriosios“ lyties nenaudai.

Paroda patvirtina, kad visada verta ieškoti moters, nesvarbu, ar tai mene daroma rimtai, ar tik žaidžiant. Jei pasaulio humoras neišgelbės, tai gal bent mūsų šaliai pagelbės.

Meno procesas ir jo renesanso tiesos

Meno procesas ir jo renesanso tiesos

Ignas Kazakevičius

Meno srautai trasuoja. Menininkai kuria. Procesą demonstruoja. Ne atmosferinio pato metu. Taip ir nelaimint nei žiemai, nei pavasariui. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki balandžio 10-osios vyksta Neringos Krivičienės tapybos ir piešinių paroda „Moteriškas požiūris”.

Ir drama, ir iššūkis

KKKC tesėjo pažadus tikro meno gerbėjams ir pakvietė į kūrybinę alternatyvą – kovo pirmąją savaitę centro galerijoje pristatytas N.Krivičienės projektas „Moteriškas požiūris” – klasikinė, akademinė, neoekspresionistinė tapyba ir akademinis piešinys.

N.Krivičienė pateikia moterišką požiūris į kūną ir jo vizualumą. Menininkės kūrybos moto – kūno kalba, todėl parodos ekspozicijoje – tik figūrinio žanro kūriniai. Temperamentingu, staigiu judesiu, aštrių spalvų sąskambiu pasižymintys Neringos darbai – tipiškas ekspresionizmo pavyzdys. N. Krivičienės kūryboje pastebimas taip vadinamos „lūžio kartos“ (XX a. aštuntas dešimtmetis) kūrybinių tradicijų tęsinys: grubus, dinamiškas štrichas ir potėpis, realios kasdienybės įtampa. Ir drama, ir iššūkis.

Piešinys vėl vertinamas

Akademinis? Geras? Mums šis žodis asocijuojasi su stagnacija, kanonu, kažkuo slegiančiu, smaugiančiu iniciatyvas.

Akademinis piešimas jauniems menininkams tampa kančios disciplina – teigia ne vienas klasikas, paletės ir pieštuko maestro. Retas kuris liniją paverčia savo kūrybos strategija.

„Piešinys kaip grafikos rūšis galutinai susiformavo renesanso laikotarpiu“, – teigia enciklopedija. O kada mes vėl išgyvensime meno renesansą? Menas amžinas, bet vita brevis.

Šiuos aspektus pastebėjęs, KKKC atkreipė dėmesį į tai, kad piešinys tampa vėl vertinamas, o natūralus rankos judesys – vis labiau pageidaujamas.

Pratęsė diskusija

Neatsitiktinai po Neringos parodos atidarymo meno diskusijų ciklą tęsė ne kas kitas, bet vienas kontroversiškiausių Lietuvos portretistų Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas Žygimantas Augustinas.

Diskusijos tema – „Tapyba # Vaizdas“. Kuo skiriasi vaizdas, matomas televizoriaus ekrane, nuotraukoje ir tradiciniame tapybos kūrinyje? Kur gali slypėti tapybos prasmingumas XXI amžiuje?

Lektorius pabrėžė tradicinėmis ir skaitmeninėmis technologijomis kuriamo vaizdo ypatumus, tapybą prilygino alchemijai, o skaitmeninius montažus – tiksliesiems mokslams. Nes kas gi yra menas, jei ne parodymas tos terra incognita, kurioje pradeda galioti „tikėjimo“ dėsniai. Jei nesutinki su tuo, ką vaizduoja menininkas, belieka tikėti, kad taip tik jis mato realybę. Ir jeigu jums rūpi, kaip jis ją mato, vadinasi, kūrinys pavyko.

Išorė neaktuali

Kaip antai N.Krivičienės piešiniai, kuriuos priešpastatyčiau autorės eksponuojamai tapybai. Ir ne vien todėl, kad kai kurie kūriniai ne taip senai baigtų studijų metų. Ne. Tapyba esti pridengta spalvomis, potėpio šuorais ir jų gausa, ir ekspresyvus siluetas vėl „aprengiamas“… Ir teptuko vingiu neretai galima išreikšti tą patį, tik greičiau ir efektyviau.

Piešinys mums grąžina galimybę stebėti, kaip kuriamas, randasi, konstruojamas menas. Žinoti svarbu, analizuoti privalu, mėgautis menu būtina. O stebėti tiesiog reikia.

Tai keturias dienas ir darė lankytojai, užsukę į KKKC galeriją. Keturias dienas parodos autorė piešė jai pozuojančio modelio aktus. Įvairūs figūros rakursai, laisvai krintančios aprangos ir nuogo kūno santykis – gimė piešinių ciklas, kurį taikliai apibūdintų Ž.Augustino žodžiai: „Kūnai – tik kūrybos pagalbininkai, todėl gali atrodyti visai kitaip negu gyvenime. Išorė nėra aktuali. Kam pasakoti apie pozuotoją? Pojūčiai, nuotaika žymiai svarbesni“.

Dar pridurčiau: jų perkėlimo į paveikslą procesas – taip pat.

Svarbi kūno kalba

Mūsų protėviai piešė ir paleo, ir neolito laikais, ir senovės Egipte, Kinijoje, ir mūsų kultūros ištakose – Graikijoje ir Romoje, ir vėlesnėse epochose. Šiandien? Tebepiešiama. Tačiau šiandien piešinys jau nebėra tas pamatas, kuriuo remiasi kiekvienas meno kūrinys.

Piešė Michelangelas ir da Vincis, Rembrandtas, kietu nelyg skardiniu piešiniu peizažą išlankstydavo van Gogas, „automatiškai“ kraigaliojo siurrealistai, keliomis linijomis veidų išraiškas fiksuodavo Modiglianis… Tačiau kiek galimybių regime a la vaikiškos manieros piešinio panaudojime. Ir pasąmonė, ir „dvasios“ išraiška.

N.Krivičienės piešinys ekspresyvus, iš pažiūros nieko, išskyrus vidinį autoriaus nerimą, nereiškiantis. Tačiau autorei svarbu kūno kalba, jo plastinė estetika. Naudodama anglį ir dažus, kai kur dėmėmis nusėdama foną ji pasiekia raiškesnį plokštumos ir keliais štrichais nužymėtos „materijos“ santykį, nei leistų sau daug ir įvairių išraiškos priemonių. Pastaruoju atveju piešinys galbūt taptų apčiuopiamesnis, turtingesnis, rafinuotesnis. Galbūt, tačiau prarastų tą paprastumą, kuris prabyla į kiekvieną žiūrovą.

„Greito reagavimo“ atmosferoje

O jų reakcijos nenuspėjamos. Buvo ir ekstazės priepuolių, ir seilių varvinimo, buvo ir „moralinės nuoskaudos“ atvejų – „…o ten nupaišyyyyyyyyyta!!!“. Na, ir kas gi ten nupaišyta?

Regime savo gyvenimą gyvenančio modelio istoriją, kurią dailininkė „įgarsina“ vizualine intriga. Čia modelis kojines maunasi, taip tingiai tingiai, čia žaidžia su pukuotais mergaitiškais auskarais, čia, žiūrėk, kad dėbtels patyrusios moters žvilgsniu arba pavirs į bedantę chimerą, moterį vamp.

Šiek tiek austriškos klasikos, tos egzistencialiai erotinės E.Shieles stilistikos sukuria „greito reagavimo“ atmosferą. Tik spėk sekti, dairytis, rinktis. Vertinti, kur labiau pagauta, o gal kur „gražiau padaryta“, kur veidas tampa akcentu, o kur nepaliestas vyniojamasis popierius banguoja krūtų blikais. Priekabiausieji kritikai galėtų suskaičiuoti, kiek kartų menininkė prisilietė prie popieriaus. Tikrai nedaug. Tik tiek, kiek reikia linijos jėgai pabrėžti. Pabrėžti linijai, formą glamonėjančiai. Ir modelis atgyja. Figūra, regis, netelpa lape (piešinio formatas apie 100×150 cm) – gulasi, rangosi, rąžosi, t.y. pozuoja.

Lankytojai žėrė komplimentus, vardijo žymias pavardes, kurios esą padarė įtaką autorės kūriniams, – Pikasas, Lotrekas, Matisas… Žiūrėk, kojinės, Mulenružas, kokia nugara, siurrealizmas… Egzotika. Erotika.

Dar atmosferą kaitino oro šildiklis. Pozavusi mergina pasikeitė baltus auskarus raudonais ir pareikalavo meno spaudos fotografų reportažuose. „Čia nėra meno. Dėl jo čia atvažiavau“, – sakė.

…O po savaitės parskrido varnėnai. O šiandien vis dar stumdosi žiema su pavasariu žaidimų lentos laukeliuos tuščiuos.

Lanksčios atminties ir praeities

Lanksčios atminties ir praeities

Danguolė Ruškienė

Tiltai pagal savo atliekamą funkciją – viena iš priemonių sausomis kojomis pasiekti kitą krantą. Tai – galimybė, suteikianti mums tariamą judėjimo laisvę gan griežtai nužymėta trajektorija. Galima teigti, kad tokia laisvė – rėmuose. Paprastai keliaujama tiltu ir žymiai rečiau keliaujama po juo. Pastaruoju atveju rėmai prasiplečia, judėjimo trajektorija koreguojama, suteikiant daugiau ir įvairesnių, tačiau vis tik sąlyginių laisvių. Būtent antrąjį keliavimo būdą pasirinko fotografas Vaidotas Aukštaitis, klaipėdiečiams labiau žinomas kaip pinhole technikos entuziastas, projekto „Erozija“ dalyvis.

Vienija tas pats motyvas

Fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje autorius pristato savo antrąją personalinę ekspoziciją „Tiltai“. Joje – trys nuotraukų ciklai, kuriuos jungia tas pats motyvas – Vilniaus tiltai. Pasirinkdamas gana konkretų objektą Gintauto Trimako mokinys pasineria į žmogaus atminties – praeities – patirties sąveikos analizę. Šįkart pinhole technikos kadro estetiką, kur vaizdas, kaip ir laikas, apibendrinamas ir be didesnių pastangų pasiduoda suvokėjo interpretacijai, fotografas perkelia į analogine kamera užfiksuotų kadrų atspaudus popieriuje.

Būtų netikslu teigti, kad sąsajos su realybe visai išnyksta. Laiko ženklai, anot autoriaus, yra neišvengiami fiksuojant urbanizuotas teritorijas. Todėl jie sutinkami beveik visuose darbuose, bet ne akcentuojami, o veikiau konstatuojami. Masyvūs reklaminiai stendai, modernūs žibintai, televizijos bokštas, elektros linijų laidai, karpantys debesų kamuolius virš grakščių tilto horizontalių ir kažkur tolumoje kasdien vis labiau kontrastuojantys su realybe, diagnozuoja mūsų amžiaus laiką.

Pirmenybė – jausmui

Tačiau blykštantys detalių kontūrai, blunkantys nuotraukų paviršiai verčia abejoti tuo, ką matome, ir suteikia pirmenybę jausmui, o ne regai.

Pasenusios fotografinės juostos sukurtas „nekokybiškas“ nuotraukos paviršius asocijuojasi su dulkių apnašomis ant senos fotografijos. Priėjus arčiau, norisi jas nušluostyti, kad išryškėtų ano laiko vaizdai: ažūriniai tiltų turėklai, pastatų kontūrai, žmonių siluetai.

V.Aukštaičio fotografijose kvestionuojama ne tik šiandienos, bet ir praeities samprata. Autorius teigia, kad praeitis, sukaupta mumyse, yra nuolatiniame kitime. Sunku pasakyti, kas kinta sparčiau: ar šiandiena, paprastai deklaruojama kaip dinamiškas, įtraukiantis visus be išlygų raidos procesas, ar praeitis, užsifiksavusi mumyse, tačiau nuolat koreguojama atminties. Kasdien įgyjamos patirties, atminties ir praeities sąveika, nuošalyje nepaliekanti nė vieno, vis labiau koreguoja mus ir mūsų gyvenimus. Tokia tema su pačiu savimi autorius diskutuoja pirmajame cikle „Vilniaus tiltai“ (2005).

Kaitalioja sąvokas

Konkretesnis, labiau sietinas su Vilniaus šiandiena antrasis fotografijų ciklas „Žvejų priemiesčio krantas“ (2006), kuriame fotografas užfiksavo Mindaugo tilto ir Neries krantinės naktinį paveikslą.

Bet ir čia, grimztantys į upės vandenis šviesos šuorai vizualinį centrą perkelia nuo realios pakrantės, okupuotos statybinių kranų, prie nuolat atsinaujinančios, todėl netvarios vandens srovės. Neryje raibuliuojantys materialių kūnų atspindžiai, permainingas jų piešinys, bylojantis nepaliaujamą kitimą, išduoda ir mūsų pačių nepastovumą, formuojamą ne tik dabarties, bet ir praeities.

Naujausiame fotografijų cikle „Patiltės“ (2007) V.Aukštaitis eksperimentuoja, keičia nuotraukos ir suvokėjo bendravimo sąlygas. Jos tampa labiau žaidybinėmis. Autorius pasiūlo žiūrovui pabandyti perprasti fotografinio vaizdo manipuliacijas, kaitaliodamas ir objekto, ir laiko sąvokas.

Tarsi atitrūksta nuo žemės

Visus tris parodoje eksponuojamus fotografijų ciklus jungia ne tik bendras motyvas, ramybės, pastovumo ir nuoseklumo pojūtis, bet ir nespalvota kadro estetika bei adekvati konceptualumo dozė.

Kaip prisipažino autorius, jam yra svarbiausia, kad jo darbai būtų lengvai interpretuojami, kad jie ne tik deklaruotų autoriaus idėjas, bet ir formuotų naujus, galbūt visai netikėtus potyrius suvokėjui.

Kai nebelieka atraminių polių, V.Aukštaičio tiltai tarsi atitrūksta nuo žemės ir pakimba ore.

Prarasdami sąsają su tvirtu pagrindu, jie praranda ir savo tiesioginę paskirtį – sujungti dvi sausumos dalis ir taip pratęsti kelią į kitą upės krantą.

Gal todėl troleibusas, nuvažiuojantis į debesis, paskui save susivynioja kontaktinės elektros linijos laidus. Juk kelio atgal nebelieka. jungtys

Fotografas – kaip medžiotojas

Fotografas – kaip medžiotojas

Gytis Skudžinskas

Turbūt nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas. Tenka su tuo sutikti: jis fotografuoja uostamiesčio šventes, kultūros renginius, kasdienybę, architektūrą, natiurmortus, gamtą, daro reklaminę fotografiją. Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su ta pirmine medžiotojo aistra „pasisavina” bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.

Veda nenumaldomas troškulys

Bet galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas. Ir net labiau nei žmogus”, – sakė Vytas.

Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje. Galima tai paaiškinti labai paprastai – juk sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti.

Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į ikisocialią pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.

Priverčia egzistuoti amžinai

Šiuo metu uostamiesčio Baroti galerijoje veikančiai jubiliejinei parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas.

Tie sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik nužymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje.

Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir ta riba, kur sausuma susiduria su jūra. O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos.

Vytas atkakliai ieško dar vienos ir vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, taip tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją, priversdamas ją egzistuoti amžinai.

Konceptualumo link

Kita vertus, jeigu reikėtų ieškoti panašios fotografijos pavyzdžių, greičiau tokius aptiktume XX a. pradžios fotografijoje, nei šiandieniniame konceptualių sąrangų pasaulyje.

Vytas daug mieliau ieško ekspresyvios ir emocingos išraiškos, kuri labiau priartina jo fotografinius trofėjus realistinės tapybos žanrui, nei fiksuoja sutartinių ženklų prisodrintą aplinką.

Tokia reprezentacinės fotografijos kūrybinė linija gali būti labai patraukli atsitiktiniam parodos lankytojui, tačiau mažai sudomintų šiuolaikine menine kūryba besidominčius žiūrovus.

Parodos atidaryme taip pat pristatytas ir naujausio V.Karaciejaus ciklo „Ūkų krantinė” katalogas, kurį išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Šiame cikle autorius atskleidžia ir kiek konceptualesnį požiūrį.

Praplečia grožio suvokimą

„Ūkų krantinėje” autorius bando atrasti tą sunkiai apčiuopiamą ribą, kur susiduria urbanizuotas pasaulis ir žmogaus nepaliesta gamta.

Tam Vytas pasirinko Klaipėdos miestu tekančią Danės upę – pagrindinę uostamiesčio arteriją, išlydinčią ir pasitinkančią migruojančius tarp miesto ir absoliučios natūros.

Klaidžiodamas Danės pakrantėmis ankstyvą rytmetį, kai miestelėnai dar tingiai gurkšnoja pirmą kavos puodelį, autorius akylai stebi civilizacijos ir natūros jungtį. Pilkšvai melsvuose fotografijų lakštuose išsisklaidžiusi šviesa sklinda vandens, medžių, architektūrinių fragmentų paviršiais. Rūke paskendę krantinės turėklai dar išlaiko monotonišką savo ritmiką, bet toliau nuo fotokameros esantys objektai pamažu ištirpsta melancholiško rytmečio drėgmėje. Apibendrinti vaizdiniai visai panaikina klasikinę priešpriešą tarp kultūros ir natūros.

Ir šįkart, kaip ir daug kartų anksčiau, V.Karaciejui pavyksta praplėsti mūsų grožio suvokimą. Fotomenininkas, būdamas nepakeičiamas estetas, vėl randa būdų, kaip įprastus, jau matytus ir pabodusius objektus paversti estetiškais ir vizualiai patraukliais fotopaveikslais.

Deja, autorius vis dėlto vaikšto ta pavojinga riba, kai fotografija gali likti tik puošybiniu elementu modernių kontorų interjeruose.

Ekspozicijoje – muzikinės Ciūricho dovanos

Ekspozicijoje – muzikinės Ciūricho dovanos

Danutė Petrauskaitė

Šveicarija daugeliui yra ramaus ir pasiturinčio gyvenimo simbolis. Vieniems jis asocijuojasi su skaniais sūriais, gaminamais iš Alpių pievose besiganančių karvių pieno, kitiems – su smaragdinės spalvos ežerais ir sniegu spindinčiomis kalnų viršūnėmis, tretiems – su patikimiausiais pasaulyje bankais ir tiksliausiai laiką matuojančiais laikrodžiais. Tačiau nereikia užmiršti, kad Šveicarija yra šalis, kurioje klesti mokslas ir menas, kur veikia garsūs Bazelio ir Ciūricho universitetai, vyksta Europoje pagarsėjęs Liucernos muzikinis festivalis.

Netikėtas pasiūlymas

odėl buvau nepaprastai laiminga, kai pavyko užmegzti ryšius su Ciūricho universiteto Muzikologijos instituto direktoriumi prof. Laurenzu Lüttekenu, 2005-ųjų rudenį pasikvietusiu paskaityti paskaitų savo studentams.

Tuomet pirmą kartą ir išvydau Šveicariją, iš arčiau susipažinau su muzikologų rengimo procesu, apsilankiau Ciūricho miesto koncertinėse įstaigose ir bibliotekose.

Itin didelį įspūdį paliko gausūs bibliotekų fondai, o dar labiau nustebino Ciūricho miesto bibliotekos Muzikos skyriaus direktoriaus dr. Urso Fischerio pasiūlymas Klaipėdos universiteto Menų fakultetui padovanoti knygų – 50 metrų įvairaus tipo leidinių – pradedant XVIII a. žymių kompozitorių natomis ir baigiant solidžiomis XX a. muzikologinėmis studijomis.

Kaipgi galima atsisakyti tokio pasiūlymo, jei dar žadama organizuoti knygų persiuntimą? Tai tiesiog neįtikėtina, bet akivaizdi draugiškumo ir labdaros akcija. Tad peržiūrėję į kelias dėžes sukrautą literatūrą sukirtome rankas dėl labdaros ir aptarėme jos transportavimo klausimus.

Trijų tonų krovinys

2006-ųjų pavasarį gavau pranešimą, kad į Klaipėdą jau yra išsiųstas trijų tonų (!) krovinys. Buvau suglumusi dėl tokio jo svorio. Pasirodo, šveicarai labdarą padidino kelias dešimtis kartų – pasiuntė ne tik spaudinių, bet ir kompiuterinės įrangos.

Kai gegužės mėnesį į siaurą K.Donelaičio gatvę vos apsisukdamas įriedėjo didžiulių gabaritų sunkvežimis, pajutau ne tik pasitenkinimo, bet ir bejėgiškumo jausmą. Tokiai labdarai niekas nebuvo pasiruošęs – nebuvo numatytos patalpos, trūko fizinės jėgos.

Gerai, kad tuo metu dirbo asistento Prano Memėno vadovaujama pučiamųjų instrumentų orkestro studija. Jos studentai su vadovu priešakyje ir atliko sunkiausią darbą – iškrovė dėžes iš sunkvežimio ir sunešė jas į Menų fakulteto kiemelį. Prakaitas vyrus permerkė nuo galvos iki kojų, tad daugiau tikėtis jų pagalbos buvo nerealu. Reikėjo koridoriuje gaudyti pavienius studentus bei dėstytojus ir prašyti jų sunešti dėžes po fakulteto stogu.

Ir nešė visi, kas tuo metu buvo netoliese – Chorvedybos katedros vedėjas doc. Kęstutis Kačinskas, doc. Algis Šumskis, Muzikos pedagogikos katedros vyr. asistentas Pranciškus Daugaravičius, Muzikologijos instituto moksliniai darbuotojai – doc. dr. Milda Kazakevičienė, doc. dr. Regimantas Gudelis bei kiti. Dėžių gabenimas užtruko kelias dienas, bet kai šis darbas buvo baigtas, pasijutome didelio lobio savininkais. Tik neįsivaizdavome, kad tuo lobiu galėsime naudotis dar negreitai.

Katalogavo pusantrų metų

Atsakingiausios pareigos teko Menų fakulteto bibliotekos vedėjai ir Muzikologijos instituto administratorei Nijolei Juraškaitei. Ji turėjo atplėšti dėžes, iškrauti iš jų leidinius ir sistemiškai juos sugrupuoti. Tokiam darbui trūko vietos – reikėjo knygas dėlioti ant palangių bei grindų. Vien to neužteko.

Kad leidiniai atsidurtų bibliotekos fonduose, teko juos gabenti į spaudinių komplektavimo ir katalogavimo skyrius. Ten juos detaliai aprašydavo ir į elektroninį universiteto katalogą ALEPH įtraukdavo darbščios ir kruopščios bibliotekininkės Dalia Meškelevičienė, Lionė Kriaučelienė ir Aldona Janulaitytė. O tai padaryti nebuvo lengva – juk dauguma leidinių buvo seni, leisti Vokietijos ir Šveicarijos leidyklose, kuriose nebuvo nurodyti leidimo metai ar kiti šiandien reikalingi duomenys.

Tačiau po truputį darbai judėjo pirmyn. Per pusantrų metų sukataloguota apie 1770 egzempliorių. Juos apžvelgus, po truputį atsiskleidžia spalvinga įvairių muzikinių epochų leidinių panorama. Didžiausią kiekį sudaro baroko, klasicizmo ir romantizmo periodų kompozitorių kūriniai – partitūros bei klavyrai. Ypač daug J.S.Bacho, G.F.Handelio, J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno, F.Schuberto, R.Schumanno, J.Brahmso oratorijų, operų, kantatų, simfonijų, fortepijoninių kūrinių, ypač keturioms rankoms, vokalinių opusų.

Vertingos ir brangios

Stebina religinės chorinės muzikos gausa. Itin džiugina literatūra, kurios niekada nebuvo Klaipėdos bibliotekose ir kurią norint įsigyti šiandien tektų pakloti nemažus pinigus. Tai R.Wagnerio teatrologijos „Nibelungų žiedas“ bei kitų jo operų partitūros, J.S.Bacho pasijos, XX a. klasikų – P.Hindemitho ir A.Honeggerio kūriniai.

Tai suteikia galimybę praturtinti studijų procesą ir koncertinį repertuarą. Ir ne tik Menų fakulteto studentams ar dėstytojams, bet ir suinteresuotiems asmenims iš kitų mokymo įstaigų bei Klaipėdos muzikinio teatro.

Kita vertinga Ciūricho dovanų dalis – tai knygos, muzikiniai žinynai, enciklopedijos. Jos yra išleistos įvairiomis kalbomis – vokiečių, anglų, prancūzų ir kitomis. Tarp jų – didžiulę muzikologinę vertę turintis H.Riemanno „Musiklexikon“, daugiatomė G.Grove’s enciklopedija, žymiausių pasaulio kompozitorių kūrinių muzikinių temų rinktinė „A Dictionary of Musical Themes“, L.R. von Köchelio sudarytas W.A.Mozarto kūrinių katalogas, muzikos istorijos vadovėliai, gausiai iliustruoti fotografijomis ir natų pavyzdžiais, specialus muzikinio prancūzų žurnalo numeris, skirtas kompozitoriui M.Raveliui, detalus J.S.Bacho kūrinių aprašas ir t.t.

Tarp šios literatūros pasitaiko ir bibliografinių retenybių – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios spaudinių, stebinančių itin gera poligrafine kokybe ir vizualiniu patrauklumu.

Praturtėjo ir dalijasi

Menų fakulteto bibliotekos vedėja N.Juraškaitė, norėdama suteikti daugiau informacijos apie sukataloguotas knygas ir siekdama ją paskleisti kaip įmanoma plačiau, nutarė rengti permanentines Ciūricho dovanotų leidinių parodas.

Pirmoji ekspozicija, skirta J.S.Bacho kūriniams ir įdėta šalia bibliotekos esančiuose stenduose, buvo demonstruojama paskutinėmis vasario savaitėmis. Ji pateko ir į virtualius Klaipėdos universiteto bibliotekos puslapius. Tad norintieji su ja susipažinti gali tai padaryti ir dabar – tereikia tik surinkti internetinį adresą http://www.ku.lt/libr/news/ciurich.php. Ir tuomet atsivers ne tik eksponuojamų leidinių bibliografinis sąrašas, bet ir jų atvaizdai.

Kita paroda bus skirta G.F.Handeliui. Ir taip kas kelias savaites bus galima išvysti vis naujas Ciūricho dovanas.

Šių dovanų išpakavimas dar nesibaigė. Muzikologijos instituto pasieniuose stovi stirtos dėžių, prie kurių nelengva net prieiti. Matyt, prabėgs dar keleri metai, kol bus suinventorinta visa Ciūricho siunta, sukataloguoti leidiniai ir susumuoti bei įvertinti šio milžiniško darbo rezultatai. Tačiau jau ir dabar aišku – Menų fakultetas, įsikūręs 1971-aisiais ir daugiausia disponavęs tik tarybinio laikotarpio leidiniais, praturtėjo europinio lygio literatūra, kuria gali naudotis ne tik muzikologai, bet ir atlikėjai.

Į uostamiestį ateina skambantis pavasaris

Į uostamiestį ateina skambantis pavasaris

Didingą klasikos skambesį į Klaipėdos koncertų salę ir uostamiestį balandžio 2 – gegužės 10 dienomis atneš XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Festivalis klaipėdiečius kviečia įsiklausyti į atgimstančios gamtos garsus ir suptis ant galingos garsų jūros bangų.

33-iąjį kartą vyksiantis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – seniausias muzikinis festivalis Lietuvoje. Šiemet jo programą sudarys dešimt renginių – aštuoni koncertai ir du video-

klubai. Anot festivalio meno vadovės Loretos Narvilaitės, joje galima įžvelgti net keletą miniciklų: keturis kartus klausysimės kamerinių orkestrų muzikavimo, trijuose žavės dainininkų pasirodymai, trys koncertai skiriami vieno kompozitoriaus kūrybai, du vakarus praleisime su išskirtinėmis asmenybėmis. Festivalyje dalyvaus gausiausias iki šiol čia koncertavusių užsienio atlikėjų būrys – net šeši solistai ir dirigentas. Su geriausiais Lietuvos kolektyvais jie rengia specialias programas.

Festivalyje grieš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus. Su juo operų arijas atliks sopranai Joana Gedmintaitė, Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė ir tenoras Audrius Rubežius.

Tarp ypatingų šiemetinio festivalio svečių – fortepijono virtuozas Alexanderis Palei’us (JAV), unikalaus balso (kontratenoras) savininkas Yaniva d’Ora (Izraelis) ir perkusininkas Pedro’as Carneiro‘ (Portugalija), kurie pasirodys su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko. Orkestro „Camerata Klaipėda“ programoje „300 metų Vivaldi“ solo partijas atliks kolektyvo lyderis smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir obojininkas Philippas Nodelis (Rusija). Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte, kurį diriguos Gintaras Rinkevičius, pasirodys tarptautinį pripažinimą pelniusi ir dar uostamiestyje nė karto nekoncertavusi smuikininkė Liana Isakadze’ė (Vokietija).

Klaipėdos kamerinis orkestras festivalyje grieš net du kartus: su A.Palei‘umi, kuris gros ir diriguos visus šešis J.S.Bacho klavyrinius koncertus, kitam koncertui diriguos belgas Danielis Gazonas, solistė – sparčiai karjerą Londono „Covent Garden“ ir kitose užsienio teatrų scenose daranti Liora Grodnikaitė (mecosopranas). O polifonijos didžiųjų meistrų šedevrai skambės Klaipėdos „Aukuro“ ir Vilniaus „Jaunos muzikos“ chorų interpretacijose.

Festivalis pakvies į du videoklubo renginius: įžymiosios balerinos Majos Pliseckajos kūrybą komentuos LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova, apie nepamirštamus muzikinius susitikimus su dirigentu Jonu Aleksa pasakos muzikologė Živilė Ramoškaitė.

„Durų“ inf.

Nuo vokalinių miniatiūrų iki operų arijų

Nuo vokalinių miniatiūrų iki operų arijų

Daiva Kšanienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salėje Dainavimo katedros profesorė Valentina Vadoklienė surengė dviejų dalių solinį koncertą, skirtą savo kūrybinės veiklos jubiliejui.

Repertuaras – neaprėpiamas

Pirmą kartą V.Vadoklienės stiprus, gražaus tembro sopranas Klaipėdos koncertinėje erdvėje suskambo prieš 25 metus. 1978-aisiais, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tada – Lietuvos valstybinė konservatorija) prof. Z.Paulausko dainavimo klasę, į Klaipėdą ji atvyko 1982-aisiais ir iš karto pasinėrė į miesto muzikinį gyvenimą. Per tuos metus ji tapo labai gerai žinoma muzikinei visuomenei, nes visą laiką be galo intensyviai, nenutrūkstamai koncertavo ir tebekoncertuoja.

Tik atvykusi V.Vadoklienė įsijungė į tuomet veikusį Klaipėdos liaudies operos teatrą. Jame sukūrė apie dešimtį vaidmenų: Antonijos ir Džuljetos J.Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“, Bronislavos K.Millöckerio operetėje „Studentas elgeta“, Arsenos J.Strausso „Čigonų barone“, Klarinos G.Rossini’o operoje „Vedybų vekselis“ ir kitus.

Koncertinis dainininkės repertuaras yra tiesiog neaprėpiamas. Jį sudaro stilistiniu, žanriniu, vokaliniu požiūriu įvairiausi ir skirtingiausi kūriniai – nuo lietuvių liaudies dainų iki modernių šiuolaikinių kompozicijų, nuo romansų iki sudėtingų operinių arijų.

V.Vadoklienė yra parengusi ir atlikusi soprano solo partijas keliolikoje stambios formos kūrinių: F.Schuberto „Mišiose“, C.Monteverdi’o „Magnificat“, M.Haydno „Šv. Aloyzo Mišiose“ ir kituose.

Dažnai koncertuoja festivaliuose

Be skambaus V.Vadoklienės balso, jos dainavimo šiandien nelengva įsivaizduoti Klaipėdos muzikinio gyvenimo. Tačiau solistė nuolat rengia koncertus, rečitalius ne tik savajame mieste.

Jai daugybę kartų plojo kitų Lietuvos miestų, miestelių publika, taip pat užsienio klausytojai Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

Be solinių koncertų, V.Vadoklienė dažnai pasirodo su įvairiausios sudėties instrumentiniais ansambliais, orkestrais, chorais. Dainuota su Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos Brass kvintetu, choru „Klaipėda“, daug metų veikusiu senosios muzikos ansambliu „Ventus maris“, liaudiškos muzikos kolektyvu „Uostamiesčio muzikantai“.

Su įvairiomis programomis solistė ne kartą dalyvavo tarptautiniuose užsienyje vykusiuose festivaliuose, – pvz., Greifsvaldo (Vokietija) „Bacho muzikos savaitėje“, Vokietijos festivalyje „Vieninga Europa“, „Baltijos šalių baroko muzikos“ forume Lenkijoje.

Dar daugiau dėmesio dainininkė skiria Lietuvoje vykstantiems festivaliams: „Klaipėdos muzikos pavasariui“, „Marių klavyrams“, „Tytuvėnų vasarai“, „Muzikų paradui“, „Šiaulių religinės muzikos festivaliui“ ir kitiems.

O kur dar įvairių koncertinių organizacijų, Filharmonijos renginiai, TV muzikinės laidos, teminiai ir jubiliejiniai koncertai, skirti žymiems pasaulio menininkams.

Pažymėtina, kad visus 25 metus V.Vadoklienė sėkmingai dirba pedagoginį darbą. Jos dainavimo klasę yra baigę per 100 įvairių programų absolventų. Kaip vokalinių mokyklų žinovė, pedagogė ji dažnai yra kviečiama į šalies ir tarptautinių vokalistų konkursų vertinimo komisijas. Jos pačios iniciatyva Klaipėdos universiteto Menų fakultete periodiškai rengiami garsios tarpukario operos dainininkės Elžbietos Kardelienės vardo dainininkų konkursai.

Rečitalis suspindo įvairove

Pirmojoje jubiliejinio rečitalio dalyje V.Vadoklienė dainavo arijas: J.S.Bacho Soprano ariją iš „Magnificat“, Leonoros ariją iš G.Verdi’o operos „Likimo galia“, Normos kavatiną iš V.Bellini’o operos „Norma“.

Ypatingą dėmesį koncerte dainininkė skyrė garsiojo veristinių, kantileniškųjų, ekspresyviųjų operų kūrėjo G.Puccini’o muzikai. Skambėjo Toskos arija iš „Toskos“, Lauretos arija iš operos „Džani Skiki“, dvi Čio Čio San arijos iš „Madam Baterflai“.

Visas septynias sudėtingas arijas solistė atliko puikiai, pademonstruodama savo aukštą profesionalumą, sceninę ištvermę, gerą vokalinę formą.

V.Vadoklienės interpretacijoje šie soliniai operų numeriai įgavo ypatingą išraišką, dažnai prasiveržiančią įgimtu temperamentu, menine įtaiga.

Antroji koncerto dalis buvo kitokia – kamerinė.

Jau daug metų, be operinių vaidmenų, koncertuose dainuojamų operų arijų, solistė atlieka labai daug kamerinės muzikos. Šiame žanre jos repertuaras yra neaprėpiamas: senųjų laikų muzika, klasika, romantiniai bei šiuolaikiniai kūriniai.

Koncerte skambėjo S.Šimkaus, R.Strausso dainos, A.Kačanausko romansai ir kita. Klausytojus sužavėjo V.Vadoklienės atliekama Elizos daina iš F.Lou miuziklo „Mano puikioji ledi“, V.Čiaros daina „Ispanė“, A.Raudonikio „Švelnumas“. Įkvėptai koncerto pabaigoje nuskambėjo G.Hardeloto „Himnas meilei“.

Kaip ir pirmojoje dalyje atliktose arijose, taip ir šiose vokalinėse miniatiūrose publika pajuto solistės gilų meninį atliekamos muzikos suvokimą, įtikinamą kūrinio minties perteikimą.

Prie koncerto sėkmės labai daug prisidėjo puiki, itin subtiliai jautusi solistę koncertmeisterė Miglė Mosėnienė.

Mes svajojom ilgai

Mes svajojom ilgai

Klaipėdos lėlių teatras 16-ąjį gimtadienį šventė kartu su įkurtuvėmis

Salomėja Burneikaitė

Mes – tai yra visi Klaipėdos lėlių teatro žmonės, pradėję kelionę į Svajonę prieš 16 metų, ir tie, kurie ja patikėję išliko kartu iki šios dienos.

Kiekviena kelionė prasideda nuo idėjos ir pirmojo žingsnio jos link. Į kelionę rengiamasi nežinant, kas tavęs laukia kelyje, rizikuojant, tačiau žinant, kad kitaip negali… Kelionė į Svajonę moko ištverti, išgyventi sunkmečius ir tikėti, kad tikslas, kuris veda tave, yra svarbus ir kilnus. Jis duoda peno vaizduotei ir teikia jėgų. Tada užvaldo kelio magija ir jauti, kad Kelias veda tave… Dar labai svarbu yra sutikti bendraminčių. Kurį laiką būna lengva ir tikslas, regis, jau visai čia pat, ana tik už šio tolumoje žydruojančio kalnelio… Bet, kelionė yra kelionė. Už kalnelio – kalnelis, už jo – kitas, net imi abejoti, ar bespėsi nueiti iki saulės laidos… O gal eiti reikėjo į kitą pusę?.. Gal geriau vertėjo likti namie?.. O namie – tai kur? Juk visi gyvename Klaipėdoje. Ši istorija – apie tikrą Kelią į Svajonę, galvojant apie žmones, kurie Klaipėdoje kūrė lėlių teatrą.

Viskas prasidėjo nuo „Pupos“

Sunku tiksliai pasakyti, kada užgimė ši Svajonė, tačiau prasidėjus atgimimui keletas entuziastų susibūrė į lėlininkų susivienijimą „Pupa“. Salėje, kuri buvo Vytauto gatvėje, trupė pradėjo rodyti spektaklius miesto vaikams, jau turėjo savo repertuarą, bet teko išsivaikščioti, nes… dar nebuvo atėjęs tikrasis laikas. Tada lėlininkė Jūratė Januškevičiūtė – viena iš „Pupos“ režisierių – pajutusi, kad vaikams Klaipėdoje tikrai reikia lėlių teatro, ėmėsi iniciatyvos ir prikalbino Menų fakulteto Režisūros katedros vedėją Danutę Vaigauskaitę patikėti, kad Klaipėdoje lėlių teatrą galima įkurti prie universiteto. Šią idėją parėmė ir tuometinis Klaipėdos universiteto rektorius prof. Stasys Vaitekūnas.

Jūratė buvo Režisūros katedros dėstytoja, bet ne naujokė lėlių teatro srityje. Gavusi palaikymą, prie Režisūros katedros ji subūrė drįstančių kartu eksperimentuoti bendraminčių grupę ir tiesiog studentų auditorijoje 1991-iesiems baigiantis kūrė pirmąjį lėlių spektaklį „Mano pasakėlės“ pagal Žemaitę. Pirmieji aktoriai buvo tuometiniai Režisūros katedros dėstytojai Liuda Vismantaitė, Linas Zubė ir šių eilučių autorė, o pjesė, lėlės, scenografija ir režisūra, be abejo, – pačios Jūratės. Tada dar teatras neturėjo pavadinimo.

„KU-KŪ“ priglaudė universitetas

Nuo 1992 metų tai Klaipėdos universiteto lėlių teatras „KU-KŪ”. Repetavome, vaidinome darželiuose, mokyklose, Mokomajame teatre. Su spektakliais išvažinėjome Klaipėdos apskritį ir Žemaitiją, dalyvavome festivaliuose, at-

stovaudami Klaipėdos universitetui ir kartu mokėmės. Sunkiau buvo tikėti, kad galime Klaipėdos mieste įkurti tikrą lėlių teatrą.

Gerą dešimtmetį glaudėmės Klaipėdos universitete. „KU-KŪ” repertuare buvo J.Januškevičiūtės režisuoti spektakliai, kuriems ji pati rašė pjeses ir kūrė lėles. Tai minėtasis „Mano pasakėlės“, Liudos vaidintas monospektaklis „Pasaka apie Suleimanijos princesę“ (K.Čapeko pasakos motyvais) ir kalėdinis „Po Betliejaus žvaigžde“, kurti 1992 metais šešėlių teatro principu. Tais pačiais metais gimė „Maciukas, baubas ir kiti“ (pagal T.Jansson), kuriame vaidino Linas ir Liuda, o nuo 1999-ųjų ją pakeitė Lina Beržinienė. 1993 metais pastatytas, o 2000-aisiais atnaujintas Lino monospektaklis su trapiomis popierinėmis lėlytėmis ir tikra ugnimi „Sigutė“ (pagal liaudies pasaką). 1994-aisiais teatro afišoje atsirado, tikro triumfo sulaukė ir ilgai gyvavo vieno Lino už širmos vaidinamas spektaklis su daugybe personažų „Žirafa su kojinėmis“. 1995-aisiais ir Salomėja su monospektakliu „Juodoji tetulė“ (P.Cvirkos pasakos motyvais) pradėjo lankyti Klaipėdos miesto ir apskrities mažuosius žiūrovus.

Visi mūsų spektakliai buvo kameriniai, kur vaidindavo vienas arba du aktoriai, o dekoracijos ir lėlės tilpdavo į mažą Lino automobiliuką. Jūratė buvo autorė, dailininkė ir režisierė, kuria tikėjome. Sulaukėme pripažinimo lėlininkų erdvėje ir kvietimų dalyvauti festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, garsinome ne tik universiteto, bet ir Klaipėdos vardą.

Atėjo jaunieji lėlininkai

Natūralu, kad vis labiau lėlių teatru ėmė domėtis ir studentai. Atsirado galimybė 1995-aisiais kai kuriems Režisūros katedros studentams nuo trečiojo kurso rinktis ir papildomą lėlininko kvalifikaciją. Teatro bendražygiais tapo Andžela Vitauskaitė, Vidmantas Beržinis, L.Beržinienė ir Živilė Darytė.

Į teatro „KU-KŪ“ repertuarą jaunuosius lėlininkus Jūratė įvedė 1996 metais, pastatydama lėlių vaidinimą „Ar jums nereikia katino?“, kurio dailininke jau pakvietė būti Živilę. O ši 1999-aisiais „KU-KŪ“ repertuarą papildė spektakliu „Linksmos pasakos iš rankovės“, vaidinant Andželai, Linai ir Vidmantui, o vėliau – ir „Kalėdine istorija“.

Ne vienerius metus nuo pat 1997-ųjų, Linas ir Andžela su spektakliu „Asiliuko Mafino nuotykiai“ keliavo pas Klaipėdos apskrities mažuosius žiūrovus, kurio autorė ir režisierė buvo Jūratė, o dailininkė Valdonė Karaliūnienė.

Kai 1999-aisiais Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis būsimųjų lėlių teatro režisierių kursas, J.Januškevičiūtė visas jėgas skyrė dėstymui, o buvusi jos studentė – jau kvalifikuota lėlininkė L.Beržinienė „KU-KŪ“ teatre su aktoriumi Linu sukūrė monospektaklį „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ (pagal O.Sekoros pasaką) ir po metų, prisijungus aktorei Vidai Narveišytei, – vaidinimą su lėlėmis „Meduoliukas“ (pagal liaudies pasaką).

Visa tai – Kelias, kuriuo ne taip lengva buvo eiti. Svarbiausia buvo tikėti, kad Klaipėdoje kada nors bus tikras lėlių teatras.

Pirmąjį tarptautinį pripažinimą kolektyvas pelnė 1998-aisiais Estijoje su spektakliu „Atostogos pas dėdę Titą“. Dailininkė ir režisierė J.Januškevičiūtė stebino estus stiliaus grakštumu ir lengvu humoru, kurį spektaklyje, puikiai valdydami lėles ir šmaikštaudami, įkūnijo aktoriai V.Beržinis ir L.Zubė. Iš Taline vykusio tarptautinio festivalio „Bananinė žuvis“ vyrai grįžo su geriausių lėlių teatro aktorių diplomais.

Įgavo naują kvėpavimą

Svajonė apie tikrą lėlių teatrą Klaipėdos mieste augo, mesdama naujų iššūkių, teikdama vis naujų išbandymų. Reikėjo galvoti apie ateitį. Pagaliau Klaipėdos universitetą baigė ir įgijo bakalaurų diplomus pirmieji lėlių teatro režisieriai. Dar būdami studentais jie „KU-KŪ“ lėlių teatrui atstovavo festivaliuose su spektakliais „Judėjimas“ (2000 m., daiktų ir objektų teatras, vadovaujamas kurso vadovės J.Januškevičiūtės) ir „Apie Pančą ir Džudi“ (2001 m., liaudiškas pirštininių lėlių gatvės vaidinimas, režisuotas Rimo Driežio). Klaipėdos miestui jie prisistatė surengdami diplominių spektaklių festivalį „Lėlių pavasaris-2004“.

Nors ne visi buvo pasiryžę sieti gyvenimą su lėlių teatru, bet išryškėjo lyderiai. Tarp jų – dabartinės Klaipėdos lėlių teatro vadovės Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, kurioms 2004-aisiais J.Januškevičiūtė patikėjo teatro vairą. Jų vadovaujamas Klaipėdos lėlių teatras įgavo naują kvėpavimą, įgijo ryškių spalvų, tapo savarankiškas ir svarbus Klaipėdos miestui. Į Lėlių teatro aktorių darbą įsiliejo kurso draugai Renata Kutaitė ir Mantas Baniulis. Nuo pat pirmojo Gintarės režisuoto spektaklio „Vienintelė“, su kuriuo 2004-aisiais dalyvauta tarptautiniame lėlių teatro mokyklų festivalyje Bialystoke, lėlininkų bendražygiais tapo Rūta Bunikytė, Karolis Makauskas ir Vida Narveišytė.

Anot mūsų lyderės Aušros, „esame kaip šeima, neskirstome darbų į svarbius ir kūrybinius. Visi daro tai, ką gali ir ką sugeba geriausiai“. Mokomasis teatras, lėlininkų auditorija ir dvejų metų prieglobstis Žvejų rūmuose kolektyvui jau yra praeitis.

Penktus metus savarankiškai dirbančios ir vis dar tikinčios teatro idėja A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė atvedė teatrą į šią dieną. Visi talkinome kiek jėgos leido, nors kartais tikėti Teatro idėja nebūdavo lengva.

Per šį laiką iš esmės atnaujintas teatro repertuaras, kurio afišoje – spektakliai vaikams, jaunimui ir visai šeimai: „Vienintelė“ (2004 m.), „Angelų pasakos“ (2005 m.), „Vištytė ir gaidelis“ (2005 m.), J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ (2006 m.), G.Gugevičiūtės „Betliejaus istorija. Indų pasaka“ (2006 m.). Šių spektaklių autorystė priklauso G.Radvilavičiūtei. Spektaklius „Nebenoriu sapnuoti“ (2005 m.), „Baubas“ pagal T.Janson (2006 m.), „Kelionė“ (2007 m.) bei „Kiškio pasakos” (2007 m.) režisavo ir lėles kūrė J.Januškevičiūtė. Pasaką „Katinėlis ir gaidelis“ (2007 m.) mūsų teatre pastatė kaunietis Darius Armanavičius. Įvertinti ir L.Zubės nuopelnai Lėlių teatre, jis 2007-aisiais buvo apdovanotas Klaipėdos teatralų įsteigtu apdovanojimu – „Padėkos kauke“.

Teatras turi savo tinklalapį www.leliuteatras.ku.lt, kuriame, talkinant Klaipėdos universiteto dėstytojai Daliai Jakulytei, žiūrovai gali rasti daugiau informacijos, užsisakyti bilietus, rašyti lėlėms laiškus, pasikviesti jas į svečius. Ten sužinosite ir apie lėlių teatro festivalį „Karakumų asilėlis“, kuris, gimęs Klaipėdos universitete, praėjusiais metais Klaipėdos lėlių teatro surengtas jau ketvirtąjį kartą, išaugo iki tarptautinio. Neseniai sužinojome, kad nuolatinių mūsų žiūrovų idėja, atsiradusi po šio festivalio, – rengti nuolat teatre veikiančią „Karakumų asilėlio“ mokyklėlę vaikams su tėveliais – gavo finansinę paramą ir netrukus po įkurtuvių pradės savo veiklą.

Jau turi savo namus

Tai vis kelias ir kalneliai, kuriuos malonu prisiminti. Itin reikšmingi buvo 2006-ieji, kai Klaipėdos lėlių teatrui buvo suteiktas profesionalaus kolektyvo statusas. Dabar teatre bendradarbiauja jau trijų kartų lėlininkai.

Pagaliau miesto savivaldybė rado galimybę skirti Lėlių teatrui patalpas Klaipėdos senamiestyje ir šiemet, iš karto po Trijų karalių, lėlės su visa teatro manta iš Žvejų rūmų buvo perkraustytos į jaukų mažutį istorinį namelį, kurio adresas – Vežėjų gatvė 4. Ilgai lauktas įkurtuves Klaipėdos lėlių teatras kovo 21-ąją šventė kartu su savo 16-uoju gimtadieniu. Ši simboliška data reiškia pilnametystę, kurios pagerbti Tarptautinės Lėlininkų dienos proga buvo atvykę kolegos lėlininkai iš visos Lietuvos.

Tokia toji kelionė į Svajonę. Bet tai – ne viskas, nes svajonėms nėra pabaigos. Aušra ir Gintarė kuria naujus planus ir labiausiai norėtų, kad į Klaipėdos lėlių teatrą žmonės ateitų su šeima, kad vaikai kartu atsivestų tėtį ir mamą. Jų buvusi dėstytoja ir teatro įkūrėja, o dabar kolegė J.Januškevičiūtė ruošiasi parodai, kuri bus eksponuojama Klaipėdos lėlių teatre. L.Zubė dabar bando prijaukinti Klaipėdos lėlių teatrui savo studentes – Klaipėdos universiteto būsimąsias lėlininkes. Aktorės Renata ir Andžela ruošiasi sutikti dalyvius „Karakumų asilėlio“ mokyklėlėje. O jauniausias mūsų kolektyvo narys septynmetis Adomas, paklaustas, kokį įsivaizduoja lėlių teatrą ateityje, neabejodamas teigė: „Linksma čia. Ir gera kompanija. Tegul tik būna taip, kaip yra!” Ir dar pridūrė, kad yra įsitikinęs, jog kuo beužaugtų – visada rems Klaipėdos lėlių teatrą.

Argi tai ne nauja teatro svajonė, kuriai taip pat lemta išsipildyti?

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – jau trys

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – jau trys

Kristina Jokubavičienė

Baigiantis vasariui pasirodė tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ trečiasis numeris, kurį jau galima rasti knygynuose. Su pasisekimu jis pristatytas 9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, o kovo pradžioje – ir klaipėdiečiams.

Viešas meilės prisipažinimas

„Ji – muzikali, emocinga, iškilminga, dieviška… ir pernelyg gašli (matyti mazochistinio prakaito pėdsakų), turinti tuščio žaisliškumo, nereikalingo aukojimosi…“, – nepagalvokite nieko tokio, taip grafikas Anatolijus Klemencovas kalbėjo ne apie moterį, o apie kaligrafiją.

Šiais žodžiais trečiajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje prasideda jo kūrybos pristatymas. Naujausias uostamiestyje leidžiamų „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris buvo pristatytas kovo 6-ąją, XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės parodos atidarymo metu, Prano Domšaičio galerijoje. Galima nagus graužtis, kad per pristatymą neturėta diktofono – negrįžtamai išsklido eteryje nepakartojama A.Klemencovo kalba, viešas meilės kaligrafijai prisipažinimas.

Kai lygiai prieš metus pasirodė pirmasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris, buvo smalsu, kas per drąsus sumanymas. Kai pernai vartėme antrąjį, teko suklusti, – gal kažkas iš to tikrai išeis.

Trečias kartas nemelavo

Trečiasis numeris, kaip ir trečiasis kartas, nemeluoja. Jau tikrai tęstinis, geros išvaizdos, turiningas leidinys, stebinantis vilniečius kaligrafus ir jų kolegas užsieniečius. Kad tai unikalus leidinys visos Lietuvos mastu, pripažino ir šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo, į kurį prisirinko pilna salė kaligrafijos gerbėjų, dalyviai. Tik Klaipėdoje atrodo savaime suprantama, kad toks leidinys leidžiamas, juk čia gyvena didžiausias kaligrafijos entuziastas ir darbininkas Algis Kliševičius su bendraminčiais.

„Kaligrafijos meno formų įvairovė, nekalbant apie konkrečius jų taikymo atvejus, byloja, kad ši meninės veiklos sritis gali būti tinkama erdvė kūrybiškai reikštis įvairių ambicijų ir polinkių žmonėms – improvizuoti, kurti, tobulėti“, – trečiojo sąsiuvinių numerio „Sudarytojo žodyje“ teigė A.Kliševičius.

„Kaligrafija“ yra tapęs beveik slaptažodžiu, užtikrinančiu bet kokio jai skirto renginio populiarumą ir dalyvių gausą. Leidinio reikalingumą, jo atsiradimą laiku patvirtina ne tik siauri pačių kaligrafų interesai, bet ir visuomenės reakcija, dėmesys šiai meninės veiklos sričiai.

Išaugo, sustiprėjo

Jis universalus, nebyloja vien tik „raštininkų cecho“ kalba. Nuo pirmojo numerio „Kaligrafijos sąsiuviniuose“ spausdinamos Mindaugo Petrulio kaligrafijos pamokos, aiškinančios sąvokas, pristatančios technines priemones, iliustruojamas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (VDA KVDK) studentų darbais.

Rubrika „Asmenybės“ jau pristatė tris kaligrafus: klaipėdiečius Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę, A.Klemencovą, vilnietį Nacionalinės premijos laureatą Rimvydą Kepežinską. Dėsninga, kad trečiajame sąsiuvinių numeryje atsirado rubrika „Nauji veidai“, kurioje šiuokart pamatėme VDA KVDK absolventės Agnės Taraškevičiūtės ir magistranto Andriaus Balvočiaus kaligrafinius etiudus.

Didžioji numerio dalis skirta ypatingam įvykiui – pagal ilgalaikę bendradarbiavimo programą „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) Kaliningrade surengtą didžiulę lietuviško kaligrafijos meno parodą bei jos metu vykusias kūrybines dirbtuves.

Trečiąjį numerį „Kaligrafijos sąsiuviniai“ pasiekė išplėtę temų ir autorių ratą, informatyvūs, gausiai iliustruoti, padidinę rėmėjų būrį: tarp jų randame jau ne tik Klaipėdos miesto savivaldybę, Klaipėdos universitetą, leidybos grupę „Druka“, bet ir Vilniaus dailės akademiją. Belieka palinkėti sudarytojams sėkmingo leidinio augimo, įdomių rubrikų, naujų kaligrafijos reiškinių ir kūrinių, kuriuos būtina aptarti. Taip pat dosnių rėmėjų ir tikslingos reklamos. Verta to siekti ir tai daryti, nes, pasak klasiko, „kaligrafijos mene slypi galia veikti slėpininga jausmų ir pojūčių magija“.