Paliko neišdildomą žymę
Prieš 25 metus pačiame kūrybinių jėgų pakilime tragiškai žuvusį skulptorių L.Garlą Klaipėdoje mena jo kūriniai ir kolegos
Kristina Jokubavičienė
Šiemet skulptorius Lionginas Garla būtų šventęs 60-ąjį gimtadienį. Balandžio 18-ąją Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje rinkosi jo artimieji, draugai ir kolegos. Retrospektyvinės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai” ekspozicijoje įvyko vakaras, skirtas L.Garlos (1948–1983) atminimui.
Skulptorius Klaipėdoje paliko neišdildomą žymę – kūrinius, kurie iki šiol puošia viešąsias miesto erdves. Jis buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir puikus kolega, aktyvus uostamiesčio dailės gyvenimo dalyvis, aistringas keliautojas, tiesus ir spontaniškas žmogus, draugų dažniausiai vadintas – „Alfa”, „Alfūne”.
Įsiveržė kaip uraganas
1973-aisiais Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijęs skulptoriaus specialybę, L.Garla pagal paskyrimą (savo noru pasirinkęs Klaipėdą) atvyko į uostamiestį. Dirbo kūrybinį darbą tuometiniame Dailės kombinate, vienerius mokslo metus (1974–1975) mokė skulptūros Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar Adomo Brako dailės mokykla).
Pasak tapytojo Edvardo Malinausko, jis kaip uraganas įsiveržė į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, savo energija ir užsispyrimu uždegdamas kolegas. Klaipėdoje prabėgo dešimt skulptoriaus gyvenimo metų. Per juos buvo spėta daug nuveikti. Beveik visi darbai kruopščiai suregistruoti L.Garlos kūrybos parodos, kurią Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius buvo surengęs minint pirmąsias skulptoriaus mirties metines 1984-aisiais, kataloge. Jis jau tapo bibliografine retenybe. Ar nevertėtų pagalvoti apie solidesnio leidinio parengimą?
Visi skulptūrų projektai buvo sumanyti jo pirmojoje dirbtuvėje, tuomet LDS Klaipėdos skyriui priklausiusiame pastate Simono Daukanto gatvėje.
Aštuntąjį dešimtmetį visi LDS Klaipėdos skyriaus senbuviai prisimena su nostalgija – tai buvo ypatingas laikotarpis dailininkų gyvenime, pažymėtas greitu jų gretų augimu, jų kūrybine branda, kolegiška tarpusavio bičiulyste, glaudžiais ryšiais su visų kitų sričių kūrėjais.
Skulptūrinio portreto meistras
Svarbiausios L.Garlos kūrybos sritys buvo skulptūrinis portretas, dekoratyvinė, antkapinė skulptūra ir mažoji plastika.
Visus jo kūrinius išskiria ypatinga, konstruktyvi formos pajauta, monumentali plastika. Šios meninio braižo savybės ypač atsispindi skulptūriniuose portretuose. Jis sukūrė kultūros ir meno veikėjų portretų, tarp jų – pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino, Klaipėdos dramos teatro aktoriaus A.Žadeikio, režisieriaus Povilo Gaidžio ir kitų. Paskutinį, 1983-iaisiais sukurtą darbą – Vydūno portretą, iškaltą iš balto marmuro ir šiandien eksponuojamą parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, – tuomet iš karto įsigijo Lietuvos dailės muziejus.
Skulptorius puikiai gebėjo pajusti portretuojamojo charakterį ir jo atskleidimui panaudoti įvairius plastinius sprendimus. L.Stulpino portrete (1974, poliruotas granitas, Lietuvos jūrų muziejus) pasitelkiant apibendrintą formą, sukurtas tvirto, ryžtingo žmogaus įvaizdis. L.Garla taip pat giliai pajuto Vydūno asmenybės įvairiapusiškumą. Portretas, sukurtas remiantis sena nuotrauka, patraukia ir subtilia, realistine veido bei rankų modeliuote, dekoratyviu, apibendrintu pusfigūrės siluetu. Tai Vydūno portretui suteikia monumentalaus išraiškingumo, priskirtino paminklinės skulptūros sričiai.
Biustų ciklas neprarastas
1979-aisiais užbaigtas aštuonių kompozitorių (J.S.Bacho, L. van Bethoveno, D.Šostakovičiaus, P.Čaikovskio, M.Glinkos, M.K.Čiurlionio, S.Šimkaus, J.Gruodžio) portretinių biustų ciklas iš balto marmuro buvo didžiausias L.Garlos kūrinys, atskleidęs jo portretinės skulptūros brandą.
Skulptorius Algirdas Bosas, turėjęs dirbtuvę šalia L.Garlos dirbtuvės ir matęs kūrybos procesą bei „juodą“, kasdienį darbą, vakaro metu prisiminė ir kaip gimė sumanymas įkurdinti tuometinėje Klaipėdos filharmonijoje kompozitorių biustus. A.Bosas pasakojo: „Buvome koncerte filharmonijoje. Grįžtame vakare į dirbtuvę, o Alfa sako – tokio aukščio sienos filharmonijoje, tokios erdvės, labai tiktų tai salei portretai. Aš sakau, gal ir tiktų… O jis „užsivedė“, ir ką manote – pasiekė savo, šis sumanymas buvo įgyvendintas. Gaila tik, kad vėliau viskas buvo išardyta ir jo skulptūros kažkur laikomos“.
Skulptūroms „pasisekė“: jos neprarastos, šiandien kompozitorių biustai saugomi Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Bet turint tokią vertybę fakulteto vadovybei būtų verta pagalvoti apie jų eksponavimą.
Skulptūra tapo simboliu
L.Garla dalyvavo trijuose pirmuosiuose granito skulptūrų simpoziumuose Smiltynėje, jo dekoratyvinės kompozicijos ir šiandien puošia Klaipėdos skulptūrų parką, o pati pirmoji – „Pradžia“ (1977, granitas) tapo simpoziumų ir parko simboliu.
Ir parke esanti kita L.Garlos skulptūra „Posūkis“ (1978, granitas), ir prie Biržos tilto įkurdinta kompozicija „Žiedas“ atskleidžia ypatingus autoriaus sugebėjimus kurti ne tik dekoratyvias, apibendrintas, plastiškas formas, bet per jas metaforiškai išreikšti gilesnes prasmes.
Šilto ir emocionalaus, kupino ir juoko pro ašaras, ir gilių įžvalgų atminimo vakaro metu buvo kalbėta apie L.Garlą – brolį (skulptoriaus sesuo Deiva Garlaitė), vyrą (Vida Kojelytė), studijų laikų ir kūrybos metų Klaipėdoje kolegą, kūrėją (Vaclovas Krutinis, Saulius Bertulis, A.Bosas, Violeta Skirgailaitė, Povilas Araminas, Nijolė Navogreckienė), kelionių entuziastą ir „organizatorių“ (E.Malinauskas, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Cezaris Rimkus). P.Gaidžio pasakojimas apie tai, kaip jis pozavo L.Garlai jo dirbtuvėje, tapo tikru skeču.
Kiekvieno atsiminimuose L.Garla atsiskleidė kaip ryški, spalvinga asmenybė, žmogus su visomis savybėmis – geromis ir nelabai… Taigi tikras, be pagražinimų. Atrodė, kad nebuvo tų 25 metų, prabėgusių nuo jo žūties…