Orkestrui linkėjo augti ir stiprėti

Orkestrui linkėjo augti ir stiprėti

Rita Bočiulytė

Balandžio 6-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre šventinį koncertą surengė jau senokai girdėtas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras (MLSO).

Puoselėja viltis

Prieš 15 metų iš Klaipėdos muzikinio teatro orkestrinės į sceną įžengęs Mažosios Lietuvos vardu pasivadinęs simfoninis orkestras, pastiprintas kviestiniais muzikantais, pradėjo kone kas mėnesį rengti vis naujas simfonines programas ir reguliariai koncertuoti. Grojo giliausią klasiką ir šiuolaikinę simfoninę muziką uostamiestyje ir apskrityje, gastroliavo Šveicarijoje, Olandijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje.

Pasikeitus teatro vadovui, pastaruosius dvejus metus MLSO veikla buvo nusilpusi, net imta svarstyti, ar tęsti ją, ar nutraukti. Bet orkestras sugrįžo į sceną ir, pasak dabartinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio ir meno vadovo dirigento Stasio Domarko, puoselėja viltis augti ir stiprėti kartu su teatru ir jo prestižu.

Džiazo stiliumi

Savo gyvavimo 15-metį pažymėdamas orkestras po ilgokos pertraukos vėl pasirodė jo pasiilgusiai Klaipėdos publikai. Tiesa, su ne pačia naujausia programa, bet su vilniečiu džiazo pianistu Daumantu Slipkumi.

Dviejų dalių koncertas buvo sudarytas iš populiarių nedidelės apimties kūrinių, kuriuos dirigavo S.Domarkas.

Šventiniam vakarui pasirinkta George’o Gershwino muzika – „Kubietiška uvertiūra“, popuri operos „Porgis ir Besė“ temomis ir „Žydroji rapsodija“, atlikta kartu su pianistu D.Slipkumi. Antroje dalyje skambėjo Georgeso Bizet „Arlietė“, siuita Nr.2, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus miniatiūros – penki fragmentai iš muzikos kino filmui „Gylys“. Čia ryškūs instrumentiniai solo epizodai – savo meistriškumą demonstravo fleitininkas Rimantas Giedraitis, arfininkas Petras Evchenka, smuikininkas Zigmantas Brazauskas, violončelininkas Jurgis Karbauskas ir kiti orkestro muzikantai.

Verti paminklo

Šventiškai nusiteikusi plačioji publika MLSO pasirodymą įvertino ilgais plojimais. Muzikos profesionalai buvo santūresni. Nors ne mažiau geranoriški.

„Daug kartų su šiuo orkestru esu grojęs – Jono Domarko ir Alvido Remesos kūrinius. Mielai tai darau. Man tai didelė šventė ir didelė garbė, – tvirtino birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas. – Už triūsą rengiant simfonines programas šiems žmonėms reikėtų paminklą pastatyti. Tai ne vienos repeticijos darbas. Bet jie tai daro entuziastingai, už simbolinį atlygį, S.Domarkas sugeba uždegti kolektyvą.”

Po koncerto muzikas pastebėjo, kad šventinio vakaro programa – tai, kas patinka žmonėms, iš žinomų, mėgstamų ir visiems suprantamų kūrinių.

„Vis dėlto orkestrui linkėčiau geresnio susigrojimo, – kalbėjo prof. V.Tetenskas. – Nesupratau, kodėl teko kviestis pianistą iš sostinės. Klaipėda turi ir savų atlikėjų, nebūtinai vilnietis bus geresnis. Manau, kad, tarkim, Saulius Šiaučiulis kuo puikiausiai būtų susidorojęs su „Žydrosios rapsodijos“ fortepijono partija. O MLSO linkiu ištvermės ir kūrybinės sėkmės.”

Yra su kuo palyginti

Muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė tąvakar prisiminė, kad 1993-iaisiais jai teko klausytis MLSO pirmojo koncerto ir net parašyti jo recenziją. „Ir vėliau stebėjau šio orkestro veiklą. Tad yra galimybė palyginti skirtingų periodų meninius rezultatus”, – sakė ji.

Anot muzikologės, klaipėdiečiams nelabai sekdavosi su simfoninias orkestrais – jie tai susiburdavo, tai vėl iširdavo. Tad pirmiausia ji džiaugėsi, kad per tuos metus MLSO nesubyrėjo, kad parengė daug puikių programų, gastroliavo įvairiose užsienio šalyse.

„Bet atvirai prisipažinsiu, kad jubiliejinis koncertas nebuvo labai vykęs, prisimenant tai, kas skambėjo pieš penkiolika ar penkerius metus, ar lyginant jį su šiemetinio „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo koncertu, kuomet galėjome gėrėtis puikiai skambančiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru, – dalijosi įspūdžiais profesorė. – Pirmiausia priekaištų turiu pačiai klaipėdiečių jubiliejinio koncerto programai. Ji nebuvo labai įdomi. Reikia pripažinti, kad maestro S.Domarkas yra operečių, bet ne džiazo liūtas. Todėl, mano nuomone, jam ne itin gerai sekėsi perteikiant G.Gershwino muzikos dvasią. Gal todėl ši muzika buvo sukoncentruota pirmoje koncerto dalyje, antrajai paliekant labiau pavykusius kūrinius – dvi dalis iš G.Bizet siuitos „Arlietė“ ir D.Šostakovičiaus penkis fragmentus iš muzikos kino filmui „Gylys“. Atliekant pastaruosius, orkestras suskambo darniau ir spalvingiau, atsiskleidė solistų techninis ir meninis pajėgumas.”

Jeigu Mažosios Lietuvos…

Muzikologė stebėjosi, kad šventinė programa neturėjo nieko bendra nei su Didžiąja, nei su Mažąja Lietuva. „O juk vardas ne tik išskiria kolektyvą iš kitų, bet ir įpareigoja, – mano ji. – Gal galima buvo paieškoti gijų su Klaipėdos krašto istorija ar šiaip didesnį dėmesį skirti lietuviškai muzikai, kurios orkestro repertuare iš tiesų yra labai mažai.

Įžanginis koncerto vedėjo Šarūno Juškevičiaus žodis lyg ir susiejo MLSO su tarpukario Klaipėdos muzikiniu gyvenimu. Tik gaila, kad scenarijaus autorius, įteikęs šį tekstą artistui, pridarė daug istorinių klaidų ir, šokdamas nuo J.Kačinsko prie… S.Domarko, visiškai ignoravo penkių sovietinių dešimtmečių Klaipėdos muzikinį gyvenimą, kuomet skambėjo operetės bei operos, gyvavo (nors ir menkesnis) simfoninis orkestras, o ant podiumo stovėjo ne vienas dirigentas.”

Jubiliejaus proga prof. D.Petrauskaitė orkestrui linkėjo didesnio preciziškumo, aukščiau užkelti kartelę siekiant profesinio meistriškumo ir rodyti daugiau iniciatyvos populiarinant savojo krašto bei šalies muziką.

Mažosios Lietuvos dainius

Mažosios Lietuvos dainius

Gegužės 1-ąją minėsime kompozitoriaus, dainininko, vargonininko, iškiliojo Vydūno jaunesniojo brolio A.Storostos 130-ąsias gimimo metines.

Daiva Kšanienė

Mažoji Lietuva per šimtmečius išugdė daug žymių kultūros žmonių. Vienas jų – kompozitorius, dainininkas, vargonininkas Albertas Storosta, iškiliojo Vydūno jaunesnysis brolis, kurio 130-ąsias gimimo metines minėsime gegužės 1-ąją. Gyvenęs nepilnus 27 metus (1878 05 01 – 1905 02 10) jis paliko ryškų pėdsaką savojo krašto muzikinėje kultūroje.

Vydūnui padėjo brolis

Vaikystėje mėgęs skambinti fortepijonu, griežti smuiku, jis su muzika nesiskyrė visą savo neilgą gyvenimą. Mokęsis Ragainės mokytojų seminarijoje, lankęs privačias pamokas pas Tilžės karališkosios muzikos mokyklos direktorių Peterį Wilhelmą Wolffą, studijavęs Berlyno karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute, A.Storosta tapo profesionaliu kompozitoriumi, tuo metu (XIX a. pab. – XX a. pr.) vieninteliu tarp lietuvininkų.

Nors dėl ankstyvos mirties A.Storostos talentas visai neišsiskleidė, tačiau jis suspėjo sukurti nemaža originalių dainų, giesmių, lietuvių liaudies dainų harmonizuočių. Įgijęs muzikos ir dainavimo mokytojo, vargonininko kvalifikacijas, jis daugiausia dėmesio skyrė kūrybai, nes to tarsi reikalavo laikmetis.

Prasidėjus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūriniam atgimimui, XIX a. pabaigoje įsisteigus „Birutės“ draugijai, Vydūnui įkūrus Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, nepaprastai trūko chorinio repertuaro. Kaip daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių, taip ir šioje Vydūnas pirmasis ėmėsi iniciatyvos bei veiklos. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai kitataučiai Karlas Janzas, P.W.Wolffas, Valteris Voska ir kiti pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Daugiausia Vydūnui jo siekiuose padėjo brolis Albertas. Per kelerius metus jis sukūrė daugiau kaip 40 dainų ir giesmių.

Kūrė dainas chorams

A.Storostos dainos, daugiausia skirtos keturių balsų mišriems chorams, buvo labai mėgstamos Tilžės giedotojų draugijos ir kitų XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje besikuriančių chorų. Nei vienas koncertas, nei viena šventė neapsieidavo be jo komponuotų dainų „Lietuva, brangi šalele“, „Šilun namelis“ (arba „Kur aug putinai“), „Nelaisvėje“ (arba „Ūžia jūrės, ūž“), „Bernelio skausmas“ (arba „Už jūrun mareliun“), „Regėjimas“ (arba „Kaip jūrės ūžia klausiaus“), „Ištekėjusi“ (arba „Motuše sengalvėle“), „Laivininko ilgėjimas“ (arba „Vai kilau, kilau“), „Laivininko daina“ (arba „Vėjelis kyl, bangelės ūž“), „Tėvas senasis“, „Lietuva“, „Saulelei leidant“, „Vakar parėjus“, „Linksmas pavasaris“, „Beauštanti aušrelė“, „Prie Nemuno“ ir kitų. Daugumai šių dainų poetinius tekstus sukūrė Vydūnas.

Norėdamas, kad sukurtosios dainos kuo greičiau paplistų, Vydūnas sudarė ir, bičiulės bei bendramintės Mortos Raišukytės padedamas, išleido du chorinių dainų rinkinius ir vieną giesmių rinkinį. Specialiai Vydūno raštų leidimui M.Raišukytės įsteigtoje spaustuvėje „Rūta“ Tilžėje 1904-aisiais išspausdintas pirmasis Vydūno sudarytas dainų rinkinys „Lietuvos Aidos“, kuriame įdėtos 53 Vydūno ir jo bendradarbių dainos. Tarp jų – net 40 A.Storostos subalsuotų lietuvių liaudies dainų ir viena originali – „Lietuvos kalba ir daina“.

1909 metais „Rūtos“ spaustuvė išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį „Lietuvos varpeliai“ su 30 dainų ir dviem giesmėmis. Didesnę šio rinkinio dalį sudaro Vydūno dainos (26), likusios – A.Storostos.

Pažymėtina, kad Vydūno dainų rinkiniai pasirodė anksčiau nei Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje.

Išsaugojo autentišką melodiją

A.Storostos dainos yra ne kas kita kaip klasikinės liaudies dainų harmonizuotės, išsaugojant nepakeistą autentišką liaudišką melodiją. Štai dainoje „Baranti senutė“ panaudota lietuvių liaudies dainos „Anksti rytą kėliau“ melodija, dainoje „Ištekėjusi“ – lietuvių liaudies dainos „Tetužėli, sengalvėli“ melodija, dainoje „Meilės skausmai“ – lietuvių liaudies dainos „O, kad išauštų aušružėlė“ melodija ir pan.

Didžioji dauguma A.Storostos dainų subalsuotos vadovaujantis klasikinės harmonijos taisyklėmis, mažai atsižvelgiant į lietuvių liaudies dainų melodijų intonacinį bei derminį savitumą. Formalus europinės tradicinės harmonijos taikymas šiek tiek niveliavo originalias lietuvių liaudies dainų ypatybes, nacionalinę raišką. Tačiau tuo metu, XIX a. pab. – XX a. pr., profesionaliosios lietuvių muzikos aušroje, dar neturint kitokių lietuvių liaudies dainų harmonizuočių bei originalių dainų pavyzdžių, šių pirmųjų bandymų trūkumai yra suprantami ir paaiškinami.

Vydūnas ir jo bandradarbiai, ypač A.Storosta, atliko svarbią lietuvių muzikinės kultūros misiją – lietuvių liaudies dainų pagrindu sukūrė pirmąjį profesionalų Mažosios Lietuvos chorų repertuarą, tuo metu nepakeičiamą ir nuolat dainuojamą. Tilžėje išleisti Vydūno dainų ir giesmių rinkiniai, taip pat ir V.Kudirkos „Kanklės“ (du sąsiuviniai, išleisti 1895 ir 1899 metais) buvo pirmieji lietuviškos chorinės muzikos pavyzdžiai.

XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais Klaipėdoje vykusiose Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventėse (1927, 1933, 1938 metais) visada skambėdavo A.Storostos dainos „Tai ženkime artyn“, „Tai gėrėjosi manim motinėlė mylima“, „Kad žengiau per kiemužį“ ir kitos. Daina „Tai ženkime artyn“ tapo Mažosios Lietuvos dainų ir kitų švenčių epigrafu, išreiškiančiu šio krašto dvasią.

Mažesnėse giedotojų draugijų šventėse A.Storosta, turėjęs gražų ir išlavintą balsą, dažnai padainuodavo solo. Ypač klausytojams patikdavo paties autoriaus daina „Nenori manęs mažoji Grytutė“.

Lietuviškos operos šaukliai

A.Storostos asmenybė imponuoja dar vienu muzikiniu požiūriu. Ilgametis ir didžiausias Mažosios Lietuvos lietuviškosios visuomenės, kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą ir sukurti lietuvišką operą. Šis kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Ir čia Vydūnas su broliu buvo pirmieji. Jie dar pačioje XX a. pradžioje puoselėjo mintį apie lietuviškos operos kūrimą. Vydūnas yra prasitaręs, kad „atostogose abu broliu kartojo muzikos mokslą ir pasitarė apie dainavimą, apie choro miklinimą ir lietuviškos operos kūrimą“ (Vydūnas. Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 37).

Šią idėją broliai svarstė ne vėliau kaip 1903 – 1904 metais, nes 1905-aisiais A.Storostos jau nebuvo tarp gyvųjų. Įdomu, kad mintis kurti lietuvišką operą garsiesiems Mažosios Lietuvos žmonėms – Vydūnui ir A.Storostai gimė pora metų anksčiau, nei buvo parašyta ir pastatyta pirmoji lietuviška opera (Didžiojoje Lietuvoje) – M. Petrausko „Birutė“ (1906). Deja, ši idėja nebuvo realizuota. Reikšmingiausias Vydūno ir A.Storostos darbas operos žanro bandymuose yra išplėtotas chorinis numeris „Gilanda“, kurį galima laikyti pirmuoju lietuviškos operos (nors ir nesukurtos) fragmentu.

Tarsi lietuviškos operos šaukliai buvo A.Storostos sukurti muzikiniai intarpai Vydūno dramoms. Tai chorai: „Laumių daina” dramai „Pasiilgimas Veldėtojo“, „Viltis“ ir „Rauda“ dramai „Išvaduotojas“, „Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmė ir malda“ dramai „Atbudimas“.

A.Storostos, kaip ir kitų pirmųjų Mažosios Lietuvos autorių, dainos turėjo didžiulės reikšmės XX a. pradžios muzikinei praktikai ir visai lietuvių muzikinei kultūrai. Šios dainos, dainuojamos visų Mažosios Lietuvos chorų, su nuo seno žmonėms pažįstamomis, iš amžių glūdumos spindinčiomis, bet primirštomis melodijomis ir iškiliais, tautiškumo idealus teigiančiais vydūniškais tekstais, skambėjusios kiekviename susibūrime, suartindavo lietuvininkus, stiprino lietuvybę.