Šypsojosi lėlės ir vaikai

Šypsojosi lėlės ir vaikai

Gegužės 21–25 dienomis Kaune vyko XVIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai”.

Jį surengė Lietuvos nacionalinis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lėlių teatras.

Festivalyje Klaipėdai atstovavo net trys kolektyvai.

Į Kauną suvažiavo lėlių teatrai iš visos Lietuvos.

Taip pat atvyko teatrai iš užsienio – Vokietijos, Danijos, Italijos, Lenkijos, Ukrainos, Ispanijos, Norvegijos, Baltarusijos, Rusijos.

Per penkias dienas parodyta 19 lėlių vaidinimų renginio dalyviams ir publikai – vaikams ir suaugusiesiems.

Lėlių fiesta prasidėjo Moksleiviško lėlių teatro diena, kurioje pasirodė ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė”.

Klaipėdiečiai moksleiviai parodė objektų spektaklį pagal R.Tagorės eiles „Jaunatis” (režisierė ir dailininkė Rimutė Svytytė).

Kitomis dienomis festivalyje vaidino profesionalai.

Ketvirtadienį Kauno valstybiniame lėlių teatre veikė meistriškumo mokykla „UNIMA – 2008”, – lėlininkams užsiėmimus vedė tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA vykdomojo komiteto narys, Edukacinės komisijos prezidentas, Balstogės (Lenkija) lėlių teatro vadovas Marekas Waszkielis.

Šeštadienį Laisvės alėja pražygiavo lėlių ir kaukių paradas, miesto sode surengtas koncertas, skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro 50-mečiui, festivalio dalyviams savo improvizacijų spektaklį „Jūra” parodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai.

O paskutinę festivalio dieną jo scenoje Klaipėdos lėlių teatras žemaičių tarme vaidino Jūratės Januškevičiūtės „Kiškio pasakas”.

„Durų” inf.

Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Laima Kaupienė

Ne vieno praeivio akį Sekminių dieną (gegužės 11-ąją) traukė atidari Klaipėdos lėlių teatro kiemo vartai, už kurių vyko neįprasti dalykai. Erdviame kieme, kurio viduryje išdidžiai auga nuostabiai žydinti obelis, buvo pilna žmonių. Ne bet kokių, o laukiančių šio teatro premjeros – režisierės ir dailininkės, lėlių meistrės Gintarės Radvilavičiūtės dviejų dalių lauko lėlių ir kaukių vaidinimo visai šeimai pagal lietuvių liaudies pasaką „Ožkelė Melagėlė“.

Po žydinčia obelimi

Ir vėl klaipėdiškiai lėlininkai sužavėjo netradiciškumu, originalumu. Veiksmas vyko ne kaip įprasta viduje, scenoje, o lauke, kieme, po žydinčia obelimi, kuri pakeitė beveik visą scenografiją: po jos šakomis, savoje erdvėje, tarpo diedo ir jo namiškių gyvenimas, buvo sprendžiamos ganymo ir neganymo problemos, svetimoje – miško erdvėje, už atremtų į obelį durų, savo „gudrumėlį“ išbandė ožkelė.

Pasitelktos tik kelios detalės: virvė, įkūnijanti jūros bangas, stilizuotas vaikiškas žaisliukas – arklio galva – arklys, ratas – vežimas, kuriuo diedas važiavo į turgų, bei rąstas, su įbestu jame kirviu, žymintis kaimo – t.y. scenos ribas. O scenoje pasirodžiusios lėlės–kaukės žiūrovų dėmesį traukė ne tik spalvingumu, netradiciškomis formomis, bet ir neįprastu dydžiu. Lėlės įspūdingai didelės, tarsi ne teatrinės, o atėjusios iš gatvės parado, valdomos aktoriams įlindus į jų vidų.

Spektaklio metu scenoje veikia keturi aktoriai: Sigita Bartulytė, nuolat būnanti scenoje ir valdanti Ožkelės Melagėlės kaukę, Karolis Makauskas, Marius Drakšas, Donatas Savickis, pakaitomis perimantys aktoriaus-pasakotojo, aktoriaus-personažo vaidmenis. Viso veiksmo metu kalba, t.y. seka pasaką aktorius-pasakotojas, kuris viską stebi čia ir dabar greta.

Didelė erdvė – fantazijai

Aktoriai-personažai bendrauja plastikos kalba. Persikūnijimo nėra, yra teatrinis žaidimas, judesys, paryškinantis tai, kas sukurta vizualiai. Kiekvienas personažas turi savo melodiją, plastinę charakteristiką – kalbėjimo stilių. Todėl judesį papildanti, išprovokuojanti kompozitoriaus Donato Bielkausko muzika ne iliustruoja veiksmą, bet tampa neatsiejama jo dalimi.

Jei muzika neatgaivintų lėlės-kaukės, ji neišreikštų, neatskleistų savęs kaip personažo, kaip nenutrūkstamo veiksmo dalies. Ir jauniesiems aktoriams, vedamiems ritmo, stilizuoto šokio, geriau sekėsi dirbti su lėlėmis – kaukėmis, o ne bendrauti su žiūrovu, tačiau tai – pataisomas, išmokstamas dalykas, ateinantis su patirtimi, kai aktoriaus ir žiūrovo dialogas užsimezga natūraliai, iš žaidimo.

Minimalistinis pasakos siužeto nusakymas, „nenupigintas“ šiuolaikinių motyvų įterpimas (boba išvažiuoja atostogauti į Egiptą) į etnoterpę, muzikos ir judesio harmonija vyksme žiūrovui leidžia į seniai žinomą liaudies pasaką apie gudrią ožką, kuri meluodama manipuliuoja diedu, priverčia išvaryti iš namų artimuosius, pažvelgti naujai, pačiam susikurti ožkelės, diedo, lapės ar kito veikėjo charakterio detales. Mažajam žiūrovui tai didelė erdvė fantazijai, pastabumui ugdytis.

Pavyko sudominti publiką

Smagu buvo stebėti, kaip sudominti vyksmo patys mažiausi lėlių teatro gerbėjai reagavo į muziką, plojo neraginami, nejusdami kojele mušė ritmą, net per patį vaidinimą vorele patraukė žvilgtelėti, kas vyksta lapės oloje, kurioje tuo metu karaliavo Ožkelė Melagėlė.

Vadinasi, režisierei, aktoriams pavyko sudominti publiką. Ir ne bet kokią, o tokią, kuri nenuoširdumo, netikrumo scenoje neatleidžia, paprasčiausiai pristinga kantrumo ir dėmesio, nors spektaklis teoriškai ir būtų skirtas vaikams.

Nuostabu, jei šešiametis žiūrovas, paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie spektaklį, paporino: „Ten buvo labai gražu, gera, miela. Diedas, dukrelė, boba maitino ožkelę, o ta sakė, kad nemaitino (bet ožka nekalbėjo, vadinasi, vaikas suprato šokio, judesio kalbą). Melagėlė. Negalima meluoti! Aš nenoriu būti melagis.“

Tad sprendimas naudoti dideles ryškias lėles netradicinėje erdvėje – lauke, įvesti šiuolaikiškas detales, gyvai nuspalvinusias postringaujantį pasakotoją, žiūrovui kalbėti šokiu, plastika ir muzika – sėkmingas jaunųjų menininkų darbas, nuostabus Klaipėdos lėlių teatro dar vienas repertuarinis kūrinys.

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

Rūta Vildžiūnienė

Petro Geniušo rečitaliu Klaipėdos koncertų salėje gegužės 16-ąją prasidėjo naujas tarptautinis muzikos festivalis „Jūros suvienyti“. Šio festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Klaipėdos koncertų salė ir koncertinė agentūra „Klasikos projektai“. Klaipėdiečiai kviečiami apsilankyti net septyniuose šio projekto renginiuose.

Rizikavo sėkmingai

Festivalį pradėti teko pianistui P.Geniušui su programa „Prisipažinimai fortepijonui“. Jau pusmetį šią programą atlikėjas pristato tėvynėje, kurioje ji skambinta daugiau nei dešimtį kartų, ir užsienyje – net šešiose valstybėse: Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Tai yra dvidešimties miniatiūrų kolekcija, kurią sudaro mėgstamiausi P.Geniušo bisai. Kaip žinome, bisams atlikėjai dažniausiai pasirenka labai „skanius“ kūrinius, kurie po sunkios programos tampa maloniu desertu tiek artistui, tiek ir publikai, džiaugsmingai siekiančiai dar pabūti su simpatijas pelniusiu solistu.

Iš pirmo žvilgsnio P.Geniušo sumanymas visą programą sudaryti iš tokių muzikinių perliukų gali atrodyti gal kiek ir rizikingas. Kaip prisipažino pats atlikėjas, jis norėjęs parengti tokią programą, kuri patiktų ir jam, ir klausytojams. Truputėlį jaudinosi, kad kritikai jo nebartų ir nepriekaištautų dėl eklektikos ir autorių gausos. Tačiau atrodo, kad kritika šį pianisto sumanymą priėmė labai gerai.

Palietė asmeniškai

Ši programa turi ir kitą, intymesnę paantraštę – „Nuo Petro“. Tad koncerte skambėjusi muzika daugelį klausytojų palietė asmeniškai, primindama įvairias emocines patirtis, klausantis tokių žinomų kūrinių kaip L.Bethoveno „Elizai“, F.Šopeno Etiudo c-moll, ar R.Šumano „Polėkio“.

Prašymas kūrinių nepertraukti aplodismentais privertė klausytojus nesiblaškyti ir ramiai suverti kontrasto būdu sukomponuotą programos vėrinį.

Šis prašymas labai svarbus subtilesniam klausymuisi. Todėl publikai teko išgirsti ir „pasiduoti“ aistringų ar lyriškų opusų naujoms traktuotėms, nes P.Geniušas visada pateikia savas versijas, kuriose kitaip sudėti dramaturginiai, loginiai ir emociniai akcentai. Jis savotišku būdu „ištraukia“, „sukabina“, „susluoksniuoja“ muzikos kūrinių audinį, pasitelkdamas ne tiek melodinį (nors melodiją esame įpratę laikyti muzikos karaliene), kiek harmoninį pagrindą ir plėtojimo būdą.

Savaip P.Geniušas siekia išryškinti tematinį muzikinės minties vystymą. Dažnai jo interpretacijose homofoninės faktūros kūriniai yra „polifonizuojami“, iškeliant ir išryškinant pobalsius, harmonines sekas, imitacines replikas, „aidu“ pakartojamas ir „įstrigusias“ skirtinguose instrumento registruose, viduriniuose ar apatiniuose balsuose.

Preciziška artikuliacija, dinaminiai efektai, tarsi „išskaidyta“ ir vėl „surinkta“ partitūra, atskleidžia naujus dramaturginius akcentus, išryškina netikėtas potekstes, todėl tokia interpretacija klausytojui tampa ypač įdomi.

Kontrasto principu

Šešiolikos skirtingų kompozitorių ir dvidešimties pjesių ši P.Geniušo programa sukomponuota kontrasto būdu. Gretinami ne tik lyriniai ir veržlūs kūriniai, bet ir stilistiškai skirtingoms epochoms bei muzikinei kalbai priklausantys opusai.

Toks kontrasto principas ypač padėjo išryškinti skirtingas nuotaikas, kaip nedideles emocines oazes, padedančias klausytojui atsidurti skirtingose pasaulio vietose: Japonijoje – T.Yoshimatsu „Šokis į rytus“, Ispanijoje – E.Granados „Rytiečių šokis“ ir F.Mompou „Daina ir šokis“, Brazilijoje – H.Villa-Lobos „Braziliška siela“, Norvegijoje – E.Griego „Holbergo siuita“ ir pan.

Net ir moderniai kai kurių pjesių kalbai naudojami saviti minėtų tautų intonaciniai ir ritminiai žodynai. Nacionalinio kolorito miniatiūros derėjo su romantine dvasia persmelktais S.Rachmaninovo Preliudais ir F.Schuberto „Muzikiniu momentu“.

Įsiterpusios Baroko epochos salelės – J.S.Bacho preliudas ir fuga G-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ II t. ir D.Scarlatti‘o Sonata d-moll – kontrastavo su T.Yoshimatsu subtilių japoniškų spalvų ir užuominų šokiu bei A.Piarto pjese „Alinai“, kurioje, sekant estetinėmis šio kompozitoriaus nuostatomis, klausėmės minimalistinio, švaraus, „grynojo“ fortepijono skambėjimo. Taupių, lakoniškų išraiškos priemonių, obertonais pagrįstas, skaidrių akustinių efektų kupinas kūrinys kėlė mąslias, su brangiais prisiminimais ir praradimais susijusias mintis. Ši pjesė tapo „tyliąja“ antros koncerto dalies kulminacija.

Nei pridėsi, nei atimsi

Visa programos „Prisipažinimai fortepijonui“ kontrastais grindžiama architektonika kūrė bendrą abiejų dalių nuotaiką. Kiekvienam klausytojui ji galėjo kelti skirtingus įspūdžius ir mintis. Tačiau apibendrintai galima tarti, kad antroje dalyje dominavo neskubrus, lyriškas tonas, kuris kontrastavo su pirmoje dalyje vyravusia nenumaldomos skubos, gyvybingos tėkmės idėja. Įsiminė A.Karamanovo „Fantastinis maršas“, F.Chopino etiudas c-moll, S.Prokofjevo „Šėtono pašnibždos“ („Navaždenije“). Pastarasis nevaržomo temperamento kūrinys tapo pirmos dalies kulminacija.

Ši P.Geniušo labai graži, bet nepataikaujanti programa buvo logiškai apmąstyta, subtili ir intymi. Gal todėl, koncertui pasibaigus, o publikai nuoširdžiai plojant, solistas, iškalbingai užverdamas klaviatūrą, leido suprasti, kad prie jos daugiau nei pridėsi, nei atimsi.

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Poezijos pavasariui – 2008” suskubo nauja klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga „Eilėraščiai savo kailiu”. „…Nors pati knyga labiau panaši į bekailį katiną – sfinksą”, – šmaikštavo autorius.

Į 1993-iaisiais debiutavusio poeto šeštąjį poezijos rinkinį sudėti naujausi pastarųjų metų eilėraščiai. G.Grajausko „Eilėraščius savo kailiu” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Anot leidėjų, tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį.

Pasak autoriaus, naujoji jo knyga, kaip ir visos, pasirodžiusios anksčiau, – konceptuali, savitos struktūros, charakterio, atmosferos.

„Eilėraščių savo kailiu” tiražas – 800 egzempliorių. Kaip poezijai – labai daug. Dažniausiai eilėraščių knygos spausdinamos 300–500 egzempliorių.

Autorius labai patenkintas Rašytojų sąjungos leidyklos darbu, dailininko Romo Oranto sukurtu knygos viršeliu ir visu jos apipavidalinimu. „Atitiko visus lūkesčius – atrodo taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Norėjau asketiškos, visiškos askezės”, – sakė G.Grajauskas.

Lietuviškai jis yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūryba populiari ne tik Lietuvoje. Jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis. Jo knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Šiemet birželį G.Grajausko pjesė „Rezervatas” bus išleista Prancūzijoje, o kitąmet – eilėraščių rinkinys Italijoje.

„Durų” inf.

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

Per Lietuvą keliauja 44-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris”. Poetų balsai skamba bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose. Tradiciškai paskelbti šių metų festivalio prizininkai, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Poezijos pavasario – 2008” premijas už vertimus į pasaulio kalbas pelnė klaipėdietis pedagogas ir vertėjas Vytautas Dumčius už japonų haiku vertimus į lietuvių kalbą bei Claudia Sinnig už Tomo Venclovos ir Sigito Parulskio poezijos vertimus į vokiečių kalbą.

V.Dumčius įvertintas už knygą „Paparčio šventi ženklai: japonų trieiliai”, kurią 2007-aisiais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, besidominčiam japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Ji supažindina su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgia šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties. Poetiniai tekstai joje pateikti originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir išversti į lietuvių kalbą. Knyga iliustruota klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus grafikos kūriniais.

„Poezijos pavasaris” priminė, kad ir Klaipėdoje išleidžiama įdomių ir vertingų knygų; kad turime ne tik gerų rašytojų, bet ir vertėjų; kad uostamiestyje, kaip ir visoje Lietuvoje, auga susidomėjimas poetiniu žodžiu.

Šiemet per 15 dienų, iki birželio 1-osios vyks 100 festivalio renginių visoje šalyje. Be to, „Poezijos pavasario” paukštė nuskris į Airiją ir Kaliningrado sritį, aplankys Lenkijos lietuvių žemes, lietuvių poetų balsai skambės ir Vokietijoje.

Rytoj tarptautinis „Poezijos pavasaris” pasieks Lietuvos pajūrį. Keturis vakarus jo renginiai vyks Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje.

„Durų” inf.

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje veikia naujausios Lietuvių fondo (JAV) dovanos Lietuvai – 2007 metais gautų dar 135 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Iš JAV atsiųstų darbų parodas surengus Vilniuje ir Kaune, jie pagaliau atkeliavo į Klaipėdą. Paroda „Amžinieji keleiviai“ veiks iki rugsėjo 1-osios, po to aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės ir piešiniai papildys nuolatinę dailininko kūrybos ekspoziciją, kurioje eksponuojami Lietuvių fondo iš dailininko našlės įsigyti ir Lietuvai prieš kelerius metus padovanoti 530 dailininko kūrinių.

Dailininko „aukso fondas“

Dabar P.Domšaičio kolekcija gerokai pasipildė darbais, sudarančiais jo kūrybos „aukso fondą“. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis sukūrė per devynis šimtus kūrinių; jų yra muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose Europos, Afrikos, Australijos ir Amerikos žemynuose. Šiandien LDM Prano Domšaičio galerijoje saugomi 665 kūriniai – dailės istorijoje labai retas atvejis, kai vienoje vietoje sukaupiama didžioji menininko kūrybos palikimo dalis. Ji buvo išsaugota JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Ne veltui dailininkas kritikų buvo nuolat vadinamas „šiuolaikinio religinio meno viltimi“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išsiskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, eskizai, gimtojo Kropynų kaimo vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos.

Ypač brandūs ir vertingi 2-ajame ir 3-iajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių temų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų.

Kūrė magiškas vizijas

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių metu, fiksuodamas Turkijos, Rumunijos, Pietų Prancūzijos, Maroko ir kitų kraštų miestų ir kaimų gyvenimo scenas, žmones ir jų buitį. Gyvendamas Pietų Afrikoje, dailininkas taip pat daug keliavo po šalį, studijavo gamtą, vietinių gyventojų papročius, kasdienius jų darbus ir ritualus.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pie-

tų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų.

Ypač prasmingi, jaudinantys paveikslai bibliniais motyvais. Paslaptis, būties apmąstymas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“, „Bėgimo į Egiptą“ siužetuose, bet ir Pietų Afrikos peizažuose.

Juose užburia ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys bekraštėse platybėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą. Dailininkas kūrė magiškas vizijas, išreikštas meistriškos tapybos formomis, kviečiančias susikaupti ir svajoti.

Laukia netikėtumas

Lankytojų parodoje laukia ir tikras netikėtumas – pagaliau galime pamatyti garsiuosius P. Domšaičio siuvinėjimus. Jie neturėjo taikomosios paskirties, yra įrėminti puošniuose rėmeliuose kaip tikri paveikslai. Miniatiūriniai siuvinėti vaizdeliai meniškumu nenusileidžia dailininko tapybai. Įvairių krypčių dygsniais lyg teptuko potėpiais dailininkas tobulai perteikė formą, o persiliejančios spalvingų siūlų dermės kuria nepakartojamą kompozicijų nuotaiką.

P.Domšaitis savo gyvenimo prasmę matė nuolatiniame kūrybos procese. Jis jautėsi tik tarpininku, kuriam teko išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, slaptingus jausmus ir reiškinius išreikšti ir atskleisti vaizdais. Matyt, šiame nuoširdžiame paprastume ir slypi dailininko tapybos magija, užvaldanti kiekvieną žiūrovą.

Šiandienių pasaulių portretai

Šiandienių pasaulių portretai

2-osios garfikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ pėdsakais Klaipėdoje

Gytis Skudžinskas

Dabar pavasaris ir jau nebebūtų pavasaris toks, koks jis yra, jei Lietuvos miestuose neįsisiūbuotų vizualinio meno forumas „Now Art Now Future”. Uostamiestyje šio renginio sumanytojai ir organizatoriai šį pavasarį pristatė tris parodas, kurias vienijo bendra įžvalga – „Esamasis laikas”.

Apie bendruomenės būvį

Gyvename dabar akistatoje su vizualios informacijos pertekliumi, o užsispyrę tyrinėtojai tvirtina, kad apskritai mes net 75 procentus informacijos įsisaviname padedami regos.

Atvaizdas, įvaizdis, vaizduotė tapo ne tik viena raiškos ir jutimo formų, bet ir dominuojančiu susikalbėjimo kodu. Vaizdiniais neretai paremti ne tik asmeniniai tapatybės ir savojo „aš“ pranešimai, bet ir kolektyvinės patirties, atminties ar savivokos deklaracijos.

Klaipėdoje pristatytos autorinės Hiroaki’o Miyayama’os, Davida’os Kidd, Sirkku Ketola‘os parodos taip pat aiškiai formulavo uždavinį – kalbėtis apie bendruomenės būvį šiandieniame pasaulyje. Skirtingose geografinėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė.

Kaip kodų sistema

Stebėdami japono H.Miyayama’os parodą „Pasakojimai apie Gendžį” P.Domšaičio galerijoje susiduriame su vaizdu išreikšta labai lokalios ir griežtai hierarchizuotos bendruomenės projekcija. 55 graviūros, inspiruotos fundamentalaus literatūros veikalo, kuris, galima sakyti, atitinka Bibliją ar graikų mitus, seka griežtai suformuluotomis plastikos taisyklėmis.

Prieš bemaž 1000 metų parašyta knyga formavo tautos estetinių ir etinių pranešimų turinį bei formuluotę. Estetinė kategorija Aware siejama ne tik su vidiniu jausmu, bet ir su tuo, kas atsispindi išorinio pasaulio daiktuose. Ši nuostata byloja, kad pagrindinis Japonijos aristokratijos gyvenimo principas atsiveria širdies (minties) ir išorinio objekto tarpusavio harmonijoje.

Iki XVI amžiaus nusistovėjęs griežtas kanonas tapo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikotarpio didybės simboliu ir vietos tradicijos kertiniu pamatu. Menininkas, einantis šiuo keliu, išsako bendras nuostatas ir puoselėja tradiciją. Kitaip tariant, palaiko bendruomenės savivokos ir kolektyvinės atminties įtvirtintą raiškos hierarchiją. Mes, europiečiai, šioje parodoje galime grožėtis plastikos turtingumu, technine meistryste, bandyti interpretuoti, bet nemeluokime sau ir pripažinkime, kad nuostabios graviūros lieka šios unikalios ir be galo savitos tautos uždarų kodų sistema. Suvokti H.Miyayama’os kūrinius tik kaip dekoratyvius estetikos objektus yra nedovanotinas japoniškosios kultūros skurdinimas.

Sukuria nerimo atmosferą

Panašiai elgiasi ir fotografė D.Kidd iš Kanados, kurios darbai eksponuoti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Ji savo didelio formato archyviniuose sidabro lakštuose projektuoja Vakarų pasaulio bendruomenės savijautą. Šiandienės vizualios kultūros artefaktai autorės atvaizduose griūte užgriūva suvokėją. Pranešimai dubliuojami, antrina vienas kitam, prieštarauja ir sukuria nerimo atmosferą. Čia nebeaptiksime nugludintos pranešimo formos, bet aiškiai atpažįstame savieigoje susiformavusias perteklines vizualias manifestacijas.

Pagrindinės autorę dominančios temos – tai šiuolaikinio pasaulio įtampos, atsirandančios dėl neatslūgstančio vizualios informacijos srauto. Paradoksalią situaciją sukuria neatitikimai tarp rodyti, atrodyti ir parodyti, o tai sąlygoja ir vizualumo dominavimą. Nors ir naudoja daug tekstinės informacijos, menininkė ją vis tiek dažniau paverčia neverbaliniu elementu kitų objektų apsuptyje.

Fotografijų problematika skleidžiasi tarp trijų pagrindinių polių: vaikystės, moteriškumo ir vizualiosios kultūros istorijos. Didelė dalis vaizdinių, atkeliavusių iš vaikystės prisiminimų, susipina su suaugusios moters fantazijomis ir baimėmis, o pasąmonės srautas padiktuoja sprendimų logiką.

Be reklaminės industrijos diktuojamos dominuojančios formos, autorę domina ir meno istorija. Antai viename atspaude ji preparuoja postfotografijos guru Jeffo Wallo inscenizacijas. D.Kidd panaudoja tą patį spontanišką ir teatrališką dokumento sukūrimo metodą, kuris tampa prisodrintu dabartinės visuomenės portretu.

Paverčia atrakcija

Trečioji paroda, pristatyta Klaipėdos žiūrovams Kultūrų komunikacijų centro galerijoje, – suomių menininkės S.Ketola instaliacija „Nuspalvinti”.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent šioje parodoje mažiausia bendrabūvio nuostatų. Čia, atrodo, dominuoja automatiškas veiksmas, kuris dažniausiai pasireiškia instinktyviai, kai stengiamės atsiriboti nuo supančios aplinkos.

Mechaniškas popieriaus lapo spalvinimas, pasireiškiantis, kai stengiamės atsiriboti nuo nemalonių jausmų, nepatogių situacijų, bandome išsivaduoti nuo dominuojančios objekto įtakos. Psichoanalitikai tokių veiksmų rezultatą laiko lobiu tiriamajam darbui, o menininkė paverčia vienijančiu ir bendruomeniškumą skatinančiu veiksmu.

S.Ketola hiperbolizuoja nevalingą veiklą, paversdama ją žaisminga ir atraktyvia aplinka. Užuot bandžiusi deklaruoti vienokį ar kitokį pranešimą, autorė išlaisvina suvokėjo sustabarėjusį požiūrį į meninę praktiką.

Šiandien itin propaguojama kolektyvinė kūryba suomės instaliacijoje išsiskledžia kaip bendrinė meninė saviterapija.

Post scriptum

Trys skirtingos, bet apie šiandieną ir bendruomenes bylojančios parodos yra nuostabi dovana uostamiesčio gyventojams. Bet taip pat susiduriame ir su bienalės „Now Art Now Future” koncepcijos neišbaigtumu. Kuratoriai vis dar siūlo tai vadinti grafikos bienale, bet iš trijų parodų tik viena atitinka žanro nuostatas. Bepigu anglakalbiams, jie turi terminą „graphic” ir turi – „print”, kurie atskiria grafiką kaip žanrą ir atspaudo meninę praktiką.

Galbūt kitoje bienalėje sulauksime ir lietuviško „print” atitikmens.

Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Šiuolaikiškas grafiko iš Japonijos H.Miyayama’os pasakojimas – apie spindulingąjį princą Gendžį

Kristina Jokubavičienė

Pirmąsyk į Lietuvą ir Klaipėdą, į 2-ąją grafikos bienalę „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ žymus japonų grafikas Hiroaki’s Miyayama atvažiavo pats – pristatyti savo estampų parodą „Pasakojimai apie Gendžį“ P.Domšaičio galerijoje ir su Lietuvos menininkais pasidalyti meistriškumo paslaptimis per „vorkšopus” Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) dirbtuvėse.

Iš lūpų į lūpas

Apie legendinį princą Gendžį ir spalvingus jo paties, jo vaikų bei vaikaičių meilės nuotykius, kartais dramatiškus, kartais lengvai komiškus ir intriguojančius pirmoji papasakojo senojo Kioto (tai viena iš senųjų Japonijos sostinių) rūmų dama Murasaki Šikibu. Prieš beveik tūkstantį metų, XI a. jos parašytas „Pasakojimas apie Gendžį“ tapo ir pirmuoju romanu pasaulinėje literatūroje, ir pirmuoju psichologiniu literatūros kūriniu. Romaną sudaro 54 skyriai, kurių kiekvienas skaitomas kaip savarankiškas pasakojimas.

Princas Gendžis, arba spindulingasis Gendžis niekada negyveno, tai pramanytas personažas. Tačiau pasakojimas apie jį buvo toks patrauklus, kad jo siužetai paprastų žmonių buvo perduodami iš lūpų į lūpas kaip pasakos ar mitai. Po „Pasakojimo apie Gendžį“ pasirodymo plito ir originalas, ir plačiajai publikai pritaikyta versija.

M.Šikibu kūrinys įkvėpė vėlesnių laikų japonų rašytojus, o Gendžio žygius bei pergales nuolat iliustravo vis naujos dailininkų kartos. Jau XII a. buvo sukurtas pirmasis tapytas ritinėlis su Gendžio istorijos vaizdais. Tokie tapyti ritinėliai ilgokai buvo tik aristokratų privilegija. XVII a. Ede (dabartinis Tokijas) išplitusios pigios, spalvotų medžio raižinių technika atliktos iliustracijos pasiekė ir paprastus žmones.

Pasakoja gėlių kalba

H.Miyayama, žymus Japonijos grafikas, gimė 1955 metais Tokijuje, 1979-aisiais baigė Tokijo Tsukuba universitetą. Personalinės H.Miyayama’os kūrybos parodos buvo surengtos ne tik Japonijoje, bet ir Taivane, JAV, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, jis dalyvavo daugelyje grupinių grafikos meno parodų visame pasaulyje.

Dailininkas yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, vadovauja grafikos studijai „Utsushi“, yra tarptautinės estampo mainų asociacijos „Printsaurus“ narys.

H.Miyayama kuria spalvotus estampus originalia, beveik du dešimtmečius tobulinta autorine grafikos technika, kurioje naudojama aukso folija. Svarbiausia jo kūrybos tema yra gėlės ir augmenija.

Tad nenuostabu, kad pačioje XX a. pabaigoje ėmęsis kurti dar vieną vaizdinį pasakojimą apie legendinį princą Gendžį, H.Miyayama pavadino jį „Pasakojimas apie Gendžį gėlių kalba“.

Pirmiausia paklausykime, ką apie savo projektą sako autorius, atidavęs jam dešimtį metų ir paskyręs jį simboliniam M.Šikibu romano jubiliejui: „Beveik tūkstantį metų, iki Edo laikotarpio pabaigos XIX amžiaus viduryje, šis romanas veikė visą Japonijos kultūrą. Mene susiformavo gendži-ė tradicija, jis tapo vienu svarbesnių tapybos žanrų. Vos tik parašius romaną, buvo nutapytas ilgas ritinėlis su iliustracijomis visoms romano dalims. Bėgant metams nusistovėjo būdingiausi kiekvieno skyriaus vaizdai. Jie puošdavo įvairius daiktus – širmas, vėduokles, nedidelius baldus, dėžutes, net smilkalus.

Tačiau pasibaigus Edo laikotarpiui ši tradicija sunyko, nes žmonės galvojo, kad Vakarų kultūra yra vertingesnė, nei japonų. Pastaruoju metu daugelis japonų suvokia vietinių tradicijų svarbą, ypač Gendžio legendos reikšmę. Ne vienas dailininkas bandė kurti vis naujus Gendžio vaizdinius. Tačiau iki šiol tik keletas iš jų buvo sėkmingi. O ką jūs manote apie mano Gendžį?“

Aiškinosi atlikimo paslaptis

Taigi autoriaus klausimas pirmiausia provokuoja pasižiūrėti parodą, vieną iš įspūdingų antrosios tarptautinės grafikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ renginių. Ir tai reikia padaryti neatidėliojant, nes P.Domšaičio galerijoje ji veiks tik iki birželio 8 dienos.

Dailininkai grafikai negali atsižiūrėti į H.Miyayama’os grafikos lakštus pirmiausia iš profesinės pozicijos, – aiškindamiesi jų atlikimo techniką ir žavėdamiesi kūrinių meistriškumu, tobulai „švariu“ atlikimu.

Kai kurias technikos paslaptis jie atrodo bus išsiaiškinę meistriškumo pamokose, kurias KKKC meno dirbtuvėse vedė japonų grafikas.

Bet ar įmanoma nekantriems vakariečiams suvokti Rytų meno esmę? Laiką, skiriamą kūrinio idėjai brandinti, idėjos formulavimo eigą, darbo proceso pobūdį, ir galų gale formomis išreiškiamų minčių prasmę?

Pats autorius prisipažino, kad jis yra artimesnis tradicinei japonų dailei, o iš tradicijų sunku pragyventi net ir Japonijoje. „Makdonaldinė” kultūra stipriai veikia ir šiuolaikinę japonų visuomenę, ji žymiai patrauklesnė. Tai jau ir mums suprantama.

Grybšteli už širdies

Jei paroda įdomi dailininkams, ar ji įdomi paprastam žiūrovui? Be abejonės, ir net labiau jam, eiliniui, apie menus nepostringaujančiam, bet kartais norinčiam, kad tas menas imtų ir grybšteltų už širdies.

Šiuolaikinį žiūrovą intriguoja ne tiek Gendžio istorija, labiau pats H.Miyayama, pateikdamas ją kaip grakščius įvairiausių gėlių vaizdus ir vyro bei moters figūrų fragmentus.

Ir tuo visiškai sugriaudamas sąlygiškai realistinių, siužetinių vaizdinių tradiciją su rūmų gyvenimo, lepių gražuolių, konkuruojančių varžovų ir kitokiomis scenomis.

Atrodo, kad šiame 55 estampų cikle nėra jokios sistemos: formatai patys įvairiausi, nuo mažyčio kvadratinio 5×5 cm lakštelio iki 60 cm ilgio labai siauro, vertikalaus ar horizontalaus atspaudo. Didžioji dalis ciklo darbų yra tiesiog gėlių atvaizdai. Kai kurios jų mums gerai pažįstamos, dailios, bet koks nors pelėvirkštis-sukutis tai tikrai nelabai vertinamas, beveik piktžolė.

Kituose kūriniuose vyrauja žmogaus figūros fragmentai: ranka, pečiai, alkūnės linkis, klubo linija, pirštai, laikantys fleitą, grakščios nueinančios moters kojos su aukštakulniais bateliais…

Tik keliuose lakštuose išplėtota sąlygiško, iš aukšto žiūrėjimo taško pamatyto peizažo tema: virš audringos jūros pakibęs paukščio sparno šešėlis, prie nurimusios – mėtosi nulaužta pušies šakelė. Bet tai perteikta dekoratyviai, ornamentiškai, stilizuojant formas.

Kurgi pasakojimas, siužetas? Vietoj to tiesiog subtilūs, išraiškingi vaizdai, dvelkiantys Tolimaisiais Rytais. Tai pirmasis parodos įspūdis.

Žiūrėkite ir skaitykite komentarus

Neįtikėtinas mūsų akimis prasmes vaizdams suteikia autoriaus komentarai, kiek atliepiantys kiekvienos senojo romano dalies įvykius, bet ne tas istoriškai susiklosčiusias vaizdų grupes. Vaizdo ir teksto sugretinimas yra visiškai netikėtas, paradoksalus. Pvz., prie lakšto „Hatsune“ autorius rašo: „Naujųjų metų proga Gendžis pakvietė damas į savo haremą Rokujo rūmuose. Hatsune – tai ankstyvoji japonų lakštingalos giesmė, taip pat laimingų Naujųjų metų simbolis“. Prie „Suetsumuhana“, kuriame vaizduojama mažas raudonas gėlės žiedelis ant liauno stiebo skaitome: „Suetsumuhana – linksma mergina. Jos nosies galiukas raudonas, bet, tiesą sakant, ji yra elegantiška ir kiek senamadiška dama“. Ir taip prie kiekvieno kūrinio mūsų laukia „nuoroda“, primenanti, kad tai, ką matome (ir ne tik šiuo konkrečiu atveju), gali turėti visiškai kitokią reikšmę. Komentarų skaitymas suteikia vaizdams naują ir dažniausiai visai netikėtą prasmę, kartu paskatina iš naujo žiūrėti visus kūrinius ir ieškoti juose užslėptų metaforų.

Žiūrovas net nejučia, kad yra provokuojamas įsitraukti į žaidimą prasmėmis ir, veikiamas spalvotų estampų nuotaikos, motyvų, linijų, spalvų bei savosios gyvenimiškosios patirties, kurti vieną iš galimų istorijos versijų, kuriai Gendžis yra viso labo tik pretekstas.

Ir tada suvokiame, kad šie iš pirmo žvilgsnio net pernelyg „japoniški“ kūriniai byloja universalia kalba ir atveria svaiginančias kūrybiškumo erdves – ne tik autoriaus, bet ir mūsų pačių. Ramiai, be agresijos, drastiško rėksmingumo H.Miyayama’os grafikos lakštai pasakoja apie pasaulį, kuriame persipynusi tūkstantmečiais kaupta patirtis, daugybės kartų išgyventa meilė, įgyta išmintis, išmoktas pasiaukojimas, plyti šviesus liūdesys ir neišvengiama, bet ori vienatvė.

„Neužšąlanti kultūra” atsigręš į festivalius

„Neužšąlanti kultūra” atsigręš į festivalius

 

Tęsdami tarptautinių konferencijų, skirtų aktualiems kultūriniams klausimams spręsti, tradiciją ir siekdami atkreipti dėmesį į festivalį – kaip svarbų šiuolaikinės kultūros reiškinį, kultūros ekonomikos elementą ir miesto įvaizdžio formavimo strateginę priemonę, Tarptautinių kultūros programų centras ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe birželio 5-ąją miesto Etnokultūros centre organizuoja konferenciją „Neužšąlanti kultūra – 2008. Festivaliai: kūrybiškumo ir miestų plėtros sandūros“.

Konferencija siekia pristatyti festivalį kaip kultūrų dialogo, kūrybinės ir socialinės

raiškos platformą, atskleisti bendradarbiavimo tarptautiniu ir vietiniu mastu teikiamas galimybes festivalio kultūrinei ir socialinei kokybei, gerinti kultūrinę ir socialinę Lietuvoje vykstančių festivalių kokybę, didinti jų ekonominį efektyvumą.

Konferencijos formatas – trys sesijos, kurių kiekvieną sudarys du pranešimai (užsienio ir Lietuvos ekspertų) ir apskrito stalo diskusija. Kiekviena iš sesijų skirta tam tikrai problematikai.

Apie ekonominį ir socialinį festivalių poveikį konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitys De Montforto universiteto Leičesteryje atstovas Christpheris Maughanas (Jungtinė Karalystė).

Kaip atrodo festivaliai iš miesto politikos perspektyvos, apie festivalius ir tinklaveiką kalbės viešnia iš Suomijos – Helsinkio miesto Kultūros biuro Kultūros politikos skyriaus vadovė Marianna Kajantie. Lietuvos festivalių situaciją šiuo klausimu konferencijoje ketina pristatyti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento direktorė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė Nijolė Laužikienė.

Temą „Festivalis – kaip tarpkultūriškumo erdvė” gvildens svečias iš Slovėnijos – Anos Desetnicos festivalio direktorius Gorazdas Osojnikas ir Europos festivalių asociacijos (EFA) generalinė sekretorė Kathrina Deventer.

Festivalių organizatorius, nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios lygio kultūros, kūrybinių industrijų, turizmo ir kitų susijusių sričių politikos formuotojus, menininkus, su festivalių infrastruktūra ir turizmu susijusias verslo organizacijas, festivalių rėmėjus bei visus, besidominčius festivaliais, konferencijos rengėjai kviečia įsijungti į apskrito stalo diskusiją.

„Durų” inf.

„La Mariée“ – Kaune, Vilniuje ir Frankfurte

„La Mariée“ – Kaune, Vilniuje ir Frankfurte

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros dėstytoja Agnija Šeiko-Sarulienė jau gerai žinoma Lietuvos šokio padangėje. Jos kūryba išsiskiria brandžia plastika ir savitu stiliumi, kuriam būdingos kontaktinio šokio interpretacijos bei netradiciniai scenografijos sprendimai. Viena iš naujausių choreografės darbų „La Mariée“ jau spėjo pakeliauti ne tik po Lietuvos, bet ir po tarptautines šokio scenas.

Šokio spektaklio „La Mariée“ („Nuotaka“), įkvėpto Prevert’o poezijos („Aš nuėjau į senos geležies turgavietę ir pirkau grandines, sunkias grandines tau, mano meile….”), premjera triumfavo pernai rudenį uostamiestyje vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“. Kompozicija, sukurta kartu su talentingais ir perspektyviais šokėjais Dovile Binkauskaite ir Petru Lisausku, pasitelkiant simbolius, įvaizdžius ir asociacijas, pasakoja apie dviejų žmonių meilę, kupiną ilgesio, kančios, pažinimo džiaugsmo ir aistros (muzika – Tautvilo Gurevičiaus, kostiumai – Lilijos Larionovos).

Šiemet balandį spektaklis su pasisekimu parodytas Kaune, šokio teatro „Aura“ šiuolaikinio meno renginių cikle „Aura“ ir kiti demonai (2)“, kuriame savo kūrybiniais ieškojimais ir atradimais dalijosi menininkai iš Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno.

Gegužės 11-ąją „La Mariée“ pristatytas tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2008” Vilniuje, o gegužės 22-ąją šis A.Šeiko spektaklis reprezentavo Lietuvos šiuolaikinį šokį Frankfurte (Vokietija) vykstančiose Europos kultūros dienose.

„Durų” inf.