Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Laima Kaupienė

Ne vieno praeivio akį Sekminių dieną (gegužės 11-ąją) traukė atidari Klaipėdos lėlių teatro kiemo vartai, už kurių vyko neįprasti dalykai. Erdviame kieme, kurio viduryje išdidžiai auga nuostabiai žydinti obelis, buvo pilna žmonių. Ne bet kokių, o laukiančių šio teatro premjeros – režisierės ir dailininkės, lėlių meistrės Gintarės Radvilavičiūtės dviejų dalių lauko lėlių ir kaukių vaidinimo visai šeimai pagal lietuvių liaudies pasaką „Ožkelė Melagėlė“.

Po žydinčia obelimi

Ir vėl klaipėdiškiai lėlininkai sužavėjo netradiciškumu, originalumu. Veiksmas vyko ne kaip įprasta viduje, scenoje, o lauke, kieme, po žydinčia obelimi, kuri pakeitė beveik visą scenografiją: po jos šakomis, savoje erdvėje, tarpo diedo ir jo namiškių gyvenimas, buvo sprendžiamos ganymo ir neganymo problemos, svetimoje – miško erdvėje, už atremtų į obelį durų, savo „gudrumėlį“ išbandė ožkelė.

Pasitelktos tik kelios detalės: virvė, įkūnijanti jūros bangas, stilizuotas vaikiškas žaisliukas – arklio galva – arklys, ratas – vežimas, kuriuo diedas važiavo į turgų, bei rąstas, su įbestu jame kirviu, žymintis kaimo – t.y. scenos ribas. O scenoje pasirodžiusios lėlės–kaukės žiūrovų dėmesį traukė ne tik spalvingumu, netradiciškomis formomis, bet ir neįprastu dydžiu. Lėlės įspūdingai didelės, tarsi ne teatrinės, o atėjusios iš gatvės parado, valdomos aktoriams įlindus į jų vidų.

Spektaklio metu scenoje veikia keturi aktoriai: Sigita Bartulytė, nuolat būnanti scenoje ir valdanti Ožkelės Melagėlės kaukę, Karolis Makauskas, Marius Drakšas, Donatas Savickis, pakaitomis perimantys aktoriaus-pasakotojo, aktoriaus-personažo vaidmenis. Viso veiksmo metu kalba, t.y. seka pasaką aktorius-pasakotojas, kuris viską stebi čia ir dabar greta.

Didelė erdvė – fantazijai

Aktoriai-personažai bendrauja plastikos kalba. Persikūnijimo nėra, yra teatrinis žaidimas, judesys, paryškinantis tai, kas sukurta vizualiai. Kiekvienas personažas turi savo melodiją, plastinę charakteristiką – kalbėjimo stilių. Todėl judesį papildanti, išprovokuojanti kompozitoriaus Donato Bielkausko muzika ne iliustruoja veiksmą, bet tampa neatsiejama jo dalimi.

Jei muzika neatgaivintų lėlės-kaukės, ji neišreikštų, neatskleistų savęs kaip personažo, kaip nenutrūkstamo veiksmo dalies. Ir jauniesiems aktoriams, vedamiems ritmo, stilizuoto šokio, geriau sekėsi dirbti su lėlėmis – kaukėmis, o ne bendrauti su žiūrovu, tačiau tai – pataisomas, išmokstamas dalykas, ateinantis su patirtimi, kai aktoriaus ir žiūrovo dialogas užsimezga natūraliai, iš žaidimo.

Minimalistinis pasakos siužeto nusakymas, „nenupigintas“ šiuolaikinių motyvų įterpimas (boba išvažiuoja atostogauti į Egiptą) į etnoterpę, muzikos ir judesio harmonija vyksme žiūrovui leidžia į seniai žinomą liaudies pasaką apie gudrią ožką, kuri meluodama manipuliuoja diedu, priverčia išvaryti iš namų artimuosius, pažvelgti naujai, pačiam susikurti ožkelės, diedo, lapės ar kito veikėjo charakterio detales. Mažajam žiūrovui tai didelė erdvė fantazijai, pastabumui ugdytis.

Pavyko sudominti publiką

Smagu buvo stebėti, kaip sudominti vyksmo patys mažiausi lėlių teatro gerbėjai reagavo į muziką, plojo neraginami, nejusdami kojele mušė ritmą, net per patį vaidinimą vorele patraukė žvilgtelėti, kas vyksta lapės oloje, kurioje tuo metu karaliavo Ožkelė Melagėlė.

Vadinasi, režisierei, aktoriams pavyko sudominti publiką. Ir ne bet kokią, o tokią, kuri nenuoširdumo, netikrumo scenoje neatleidžia, paprasčiausiai pristinga kantrumo ir dėmesio, nors spektaklis teoriškai ir būtų skirtas vaikams.

Nuostabu, jei šešiametis žiūrovas, paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie spektaklį, paporino: „Ten buvo labai gražu, gera, miela. Diedas, dukrelė, boba maitino ožkelę, o ta sakė, kad nemaitino (bet ožka nekalbėjo, vadinasi, vaikas suprato šokio, judesio kalbą). Melagėlė. Negalima meluoti! Aš nenoriu būti melagis.“

Tad sprendimas naudoti dideles ryškias lėles netradicinėje erdvėje – lauke, įvesti šiuolaikiškas detales, gyvai nuspalvinusias postringaujantį pasakotoją, žiūrovui kalbėti šokiu, plastika ir muzika – sėkmingas jaunųjų menininkų darbas, nuostabus Klaipėdos lėlių teatro dar vienas repertuarinis kūrinys.

Šypsojosi lėlės ir vaikai

Šypsojosi lėlės ir vaikai

Gegužės 21–25 dienomis Kaune vyko XVIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai”.

Jį surengė Lietuvos nacionalinis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lėlių teatras.

Festivalyje Klaipėdai atstovavo net trys kolektyvai.

Į Kauną suvažiavo lėlių teatrai iš visos Lietuvos.

Taip pat atvyko teatrai iš užsienio – Vokietijos, Danijos, Italijos, Lenkijos, Ukrainos, Ispanijos, Norvegijos, Baltarusijos, Rusijos.

Per penkias dienas parodyta 19 lėlių vaidinimų renginio dalyviams ir publikai – vaikams ir suaugusiesiems.

Lėlių fiesta prasidėjo Moksleiviško lėlių teatro diena, kurioje pasirodė ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė”.

Klaipėdiečiai moksleiviai parodė objektų spektaklį pagal R.Tagorės eiles „Jaunatis” (režisierė ir dailininkė Rimutė Svytytė).

Kitomis dienomis festivalyje vaidino profesionalai.

Ketvirtadienį Kauno valstybiniame lėlių teatre veikė meistriškumo mokykla „UNIMA – 2008”, – lėlininkams užsiėmimus vedė tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA vykdomojo komiteto narys, Edukacinės komisijos prezidentas, Balstogės (Lenkija) lėlių teatro vadovas Marekas Waszkielis.

Šeštadienį Laisvės alėja pražygiavo lėlių ir kaukių paradas, miesto sode surengtas koncertas, skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro 50-mečiui, festivalio dalyviams savo improvizacijų spektaklį „Jūra” parodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai.

O paskutinę festivalio dieną jo scenoje Klaipėdos lėlių teatras žemaičių tarme vaidino Jūratės Januškevičiūtės „Kiškio pasakas”.

„Durų” inf.

Langas

Langas

Dalyvaus „Nord Art” parodoje Vokietijoje

Klaipėdiečių dailininkų Virginijaus Viningo ir Romo Klimavičiaus darbai iškeliavo į tarptautinę parodą „Nord Art” Vokietijoje.

Didžiulė vaizduojamojo meno paroda „Nord Art” birželio 7 – rugsėjo 28 dienomis veiks Biudelsdorfe ir Rendsburge – parodų salėse, senoje Karlstuto liejykloje įsikūrusiame meno fabrike, miestų aikštėse ir parkuose. Ji kasmet rengiama šių miestų iniciatyva, joje laukiamos visos vaizduojamojo meno medijos. Šiemet parodą papildys išvakarėse prasidėjusio tarptautinio skulptorių simpoziumo dalyvių darbai.

Pernai vasarą „Nord Art” parodoje savo darbus eksponavo 200 menininkų iš 37 valstybių.

Šiemet parodos organizatoriai gavo 1158 paraiškas iš 58 pasaulio šalių. Rengėjai konkurso būdu atrinko 200 menininkų iš 35 šalių.

Tarp pakviestųjų dalyvauti parodoje – trys lietuvių dailininkai: Jūratė Weis, gyvenanti Vokietijoje, ir du klaipėdiečiai – tapytojas V.Viningas ir grafikas, tapytojas bei skulptūrinių objektų kūrėjas R.Klimavičius. Juos pristatė Klaipėdos Baroti galerija.

Parodos rengėjai „Nord Art” ekspozicijai atsirinko tris V.Viningo paveikslus („Atsisveikinimas su kėdėmis 1, 2“ ir „Mergaitė raudoname“) bei R.Klimavičiaus metalo plastikos objektą „Kelias“ ir šešių objektų ciklą „Laukimas”, jau spėjusį pabuvoti ne vienoje parodoje Lietuvoje ir užsienyje.

Leipcige apžvelgta lietuvių muzika

Leipcigo universiteto Muzikos institutas gegužės 18-20 dienomis pakvietė į Lietuvai skirtą renginį „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos istorija Europos kontekste“, kuris vyko Mendelssohno namuose.

Teorinė renginio dalis buvo skirta konferencijai, kurioje dalyvavo Lietuvos muzikos specialistai J.Trilupaitienė, J.Burokaitė, V.Markeliūnienė, J.Vyliūtė, J.Bruveris, A.Žiūraitytė, G.Daunoravičienė, J.Landsbergytė, D.Palionytė-Banevičienė, Ž.Ramoš-kaitė-Sverdiolienė, R.Gaidamavičiūtė, R.Stanevičiūtė ir klaipėdietė muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė, skaičiusi pranešimą „Vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių Klaipėdos konservatorijoje, muzikiniai ryšiai“.

Po pranešimų vakarais vyko koncertai – skambėjo lietuvių kompozitorių R.Šerkšnytės, A.Malcio, V.Bartulio, O.Balakausko kūriniai, pranešimą apie M.K.Čiurlionį skaitė ir jo kūrinius atliko prof. Vytautas Landsbergis.

,,Nuodėmės užkalbėjimas“ keliauja po festivalius

Režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ tęsia keliones po tarptautines kino šventes, reprezentuodamas Lietuvos kiną.

Filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, kuriame vaidina ir klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko, apdovanotas Ruane (Prancūzija) vykusiame 21-ajame tarptautiniame Šiaurės šalių filmų festivalyje.

Gegužės 2-ąją „Nuodėmės užkalbėjimas“ pristatytas Ukrainoje, tarptautiniame filmų festivalyje “Zolotoj brig”. Festivalis vyko įvairiuose Ukrainos miestuose. A.Puipos filmas parodytas Dnepropetrovske. Festivalyje viešėjo filmo režisierius ir aktorė N.Savičenko. Šiame festivalyje lietuviškas filmas dalyvavo pirmą kartą.

Po festivalio Ukrainoje, gegužės 9-ąją, filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ parodytas renginyje „Europos mėnuo“ Nancy mieste (Prancūzija), Madrido (Ispanija) šventėje „9 mai 2008“ ir „Eurocine 27“ Briuselyje (Belgija).

O gegužės 19–20 dienomis A.Puipos filmas jau svečiavosi Maince (Reinlando-Pfalzo federalinė žemė) vykusioje lietuviškų filmų savaitėje. Tai vienas iš Baltijos kultūros metų renginių Vokietijoje.

Parengė Rita Bočiulytė

Festivalis atlydėjo pavasarį (2)

Festivalis atlydėjo pavasarį (2)

XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ triumfavo orkestrai

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 2 – gegužės 10 dienomis Klaipėdoje vyko XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ renginiai. Šiais metais festivalis vėlgi buvo stilistiškai margas, kupinas muzikinių netikėtumų ir intrigų, triumfavo orkestrinės muzikos garsais.

Apie pirmuosius festivalio koncertus jau rašyta balandžio „Duryse“. Apžvelkime antrąją festivalio dalį.

Orkestrinės muzikos fiesta

Prasidėjęs romantiška Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro (dirigentas Martynas Staškus) gaida, vėliau savo didžiąją kelionę „Muzikos pavasaris“ tęsė trumpiau ar ilgiau sustodamas pasižvalgyti kitose epochose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Klaipėdos kameriniu orkestru (dirigavo svečias iš Belgijos Danielis Gazonas, orkestro meno vadovė Liuda Kuraitienė), kol pergalingai suskambo finaliniame „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) koncerte – retas Lietuvos festivalis gali pasigirti tokia atlikėjų gausa.

Iš paskutiniųjų penkių festivalio renginių, kuriuose pasirodė net keturi orkestrai, labiausiai įsimintinas, tikra kulminacija tapo Rusijos kompozitorių S.Rachmaninovo ir D.Šostakovičiaus kūrybos vakaras dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir smuikininkei iš Vokietijos Lianai Isakadze’i.

Nepakartojami momentai

Gruzinų kilmės smuikininkės L.Isakadze’ės biografijoje daug spalvingų tarptautinių pergalių ir pasiekimų. Sakoma, kad kurti pradėjo vos trejų, o dešimties jai didžią ateitį išpranašavęs pats Davidas Oistrachas (jis ir pakvietė ją mokytis smuikuoti pas save – pavydėtina sėkmė). Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti menininkė, nors ir pasiekusi garbų amžių, ir toliau aktyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose bei koncertuose visame pasaulyje – kaip žiuri narė, solistė, dirigentė, griežia kameriniuose ansambliuose.

Gerą solistės koncertinę formą įrodė ir preciziškai bei nepaprastai valingai atliktas D.Šostakovičiaus koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui Nr.1 a-moll. Įdomi šio kūrinio istorija: parašytas 1948-aisiais jis pirmą kartą buvo atliktas tik po Stalino mirties, nes kompozitorius, tuometinės politinės valdžios kaltinamas formalizmu, buržuaziniu dekadentizmu, neprofesionalumu ir dar bala žino kuo, paprasčiausiai išsigando represijų (iš Maskvos konservatorijos vis dėlto buvo pašalintas).

Įsiminė šio opuso maštabiškumas ir ypatingi vaizdų kontrastai: nuo lyrinių-filosofinių gelmių noktiurne iki grėsmingos ir kiek ironiškos fantasmagorijos antroje scherzo dalyje, nuo gedulingos pasakalijos su lemtingais timpanų dūžiais, trapiu smuiko solo iki virtuoziškos burleskos finale.

Vienu įkvėpimu

Antroje koncerto dalyje skambėjęs S.Rachmaninovas laikomas gana demokratišku kūrėju, jo muziką vienodai gerai vertina ir pripažįsta tiek mėgėjas, tiek profesionalus klausytojas. Simfonija Nr.2 e-moll, op.27 parašyta 1907–aisiais Drezdene. Šiuo periodu muzikas išgyveno kūrybinio pakilimo laiką, daug koncertavo Europoje, jau buvo praėjęs dešimtmetis po nesėkmingos pirmosios simfonijos premjeros, įveikta po to sekusi kelerių metų depresija (tik gydytojo psichiatro dėka). Joje gal dar atsispindi ir neramios nuotaikos po 1905-ųjų revoliucijos, stiprių permainų nuojauta.

Stebina šio kūrinio medžiagos turtingumas, nuostabių melodijų gausa, jausmingas atvirumas. Nepaprastą muzikos poveikį koncerte dar labiau padidino atlikėjų profesionalumas ir gilus įsijautimas, dirigento G.Rinkevičiaus labai jautrus ir emocionalus dirigavimas, jo sugebėjimas orkestrą išlaikyti iki pačios paskutinės minutės vienu įkvėpimu, o juk kompozicijos trukmė siekia beveik valandą.

Ir virtuoziškiausi

Kalbant apie virtuo-ziškumą, reikėtų paminėti ne vieną solistą ar kolektyvą, dalyvavusį šių metų festivalyje. Nepamirštama pianisto iš JAV Alexanderio Palei’jaus programa, skirta R.Schumannui. Kontratenoras iš Izraelio Yanivas d’Oras žavėjo tikslia intonacija, puošniomis fioritūromis ir reta balso spalva. Labiau nei virtuoziškai Lietuvos kamerinis orkestras pagrojo L.Boccherinio simfoniją d-moll, op.12, Nr.4, „La Cassa del Diavolo“ („Velnio būstinė“) ir taip toliau, – gerų įspūdžių netrūko.

Įsiminė įdomus jauno muziko iš Portugalijos Pedro Carneiro (marimba) pasirodymas balandžio 30-osios koncerte, – preciziškas, nepriekaištingas. Atlikti populiarūs kūriniai –J.S.Bacho Čakona d-moll (P.Carneiro transkripcija) ir Brazilijos kompozitoriaus N.Rosauro koncertas marimbai ir orkestrui Nr.1 – kiek priminė Evelyną Glennie, 2004-ųjų „Muzikos pavasario“ dalyvę, tik be šiai perkusininkei būdingos paslaptingos, užburiančios jėgos.

Pagyrimų taip pat nusipelno ir Klaipėdos kamerinis orkestras šiam festivaliui paruošęs dvi programas (su pianistu A.Palei’jumi ir vokaliste Liora Grodnikaite). Efektingai ir veržliai jų interpretacijoje (vadovaujant D.Gazonui) suskambo A.Coplando siuita iš baleto „Apalačių pavasaris“, netrūko plastiškos pulsacijos ir jautrios dinamikos, impresionistinio spalvingumo C.Debussy simfoniniame preliude „Fauno popietė“ (fleitos solo – Rimantas Giedraitis).

Lyrinės dramos

Kiekvienas mecosoprano L.Grod-nikaitės (Lietuva–Didžioji Britanija) pasirodymas mūsų mieste yra vis kitoks, išskirtinis, atskleidžiantis naujas galimybes. Šįsyk jaunoji menininkė, Klaipėdoje koncertavusi jau trečią kartą, nustebino rimtu ir giliu muzikos pajautimu.

Kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru dainininkė papasakojo nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio istoriją G.Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainose“, o G.Butterwortho cikle „Šropšyro bernelis“ apmąstė skaudžią mirties temą, netikėtą išėjimą anapus.

Vokalas čia dažniausiai nesudėtingas, artimas vokiečių ar anglų (priklauso nuo autoriaus tautybės) liaudies dainai, nors kulminacinėse vietose pasigirsdavo labiau įtempto, rečitatyvinio, savotiško mistinio kalbėjimo fragmentų (pvz. šešta daina iš ciklo „Šropšyro bernelis“). Orkestro vaidmuo – labiau pritariantis, padedantis išreikšti žodžio prasmę ir nuotaiką – šis paprastumas, kaip jau kažkada esu rašiusi, gana apgaulingas ir talpina savyje daug paslėptų prasmių.

L.Grodnikaitės ir dirigento iš Belgijos D.Gazono interpretacijoje G.Mahlerio ir G.Butterwortho opusai suskambo įtaigiai ir išraiškingai, labiau akcentuojat vidinę, o ne išorinę muzikos ekspresiją.

Pagarbus reveransas

Dirigavimo meno jis mokėsi pas legendinius H. von Karajaną ir E.Mravinskį ir išmanė, kaip „paimti salę į rankas“, bet kurią partitūrą galėjo paversti „auksu“ ir mokėjo padainuoti kiekvieną jos natą, kiekvieną jos melodijos vingį, atmintinai žinojo visas sudėtingiausių operų partijas, jam lenkėsi ir jį pripažino išpaikintas Maskvos elitas – Jonas Aleksa (1939–2005) išties buvo nepakartojama muzikos pasaulio asmenybė.

Gražiu reveransu, nedideliu pagarbos ženklu tapo festivalio video-klubo vakaras, skirtas šio žymaus Lietuvos dirigento atminimui.

Savo prisiminimais pasidalijo vakaro viešnia muzikologė Živilė Ramoškaitė, jos pasakojimą iliustravo dokumentinio filmo (iš LRT archyvų) fragmentai, iš kurių ypač įsiminė J.Juzeliūno simfonijos „Žmogaus lyra“ repeticija, maestro pokalbiai su muzikologais Viktoru Gerulaičiu ir Justa Adomonyte.

Taip pat buvo pristatyta neseniai pasirodžiusi muzikologo Edmundo Gedgaudo parengta knyga „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Tik gaila, kad tos filmuotos medžiagos, kurioje parodomas dirigento darbas su orkestru, tiek nedaug.

Gaivus A.Vivaldi’o gurkšnis

Net du šių metų festivalio vakarai buvo pašvęsti baroko kūrėjams: Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su pianistu A.Palei’jumi atlikti pasirinko šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, o „Camerata Klaipėda“ visus nustebino gausia A.Vivaldi’o kūrinių programa (trys simfonijos, šeši koncertai įvairiems instrumentams solo su orkestru) ir gražia solistų puokšte – savo meistriškumą demonstravo svečiai: Philippas Nodelis (obojus) iš Rusijos ir Sona Azaryan (smuikas) iš Armėnijos, lietuvaičiai Džeraldas Bidva (smuikas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Vytautas Sriubikis (fleita) ir kolektyvo vadovas Vilhelmas Čepinskis (smuikas).

Nors, kaip pajuokavo „Camerata Klaipėda“ lyderis, klausytojams gegužės 10-osios koncerte teko išklausyti net dviejų kompaktinių plokštelių turinį, laikas neprailgo.

Štai taip, šventiškai ir pakiliai, tikromis virtuozų varžybomis užsibaigė šis XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tikra pavasarinė atgaiva klasikinės muzikos gerbėjams.

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

Rūta Vildžiūnienė

Petro Geniušo rečitaliu Klaipėdos koncertų salėje gegužės 16-ąją prasidėjo naujas tarptautinis muzikos festivalis „Jūros suvienyti“. Šio festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Klaipėdos koncertų salė ir koncertinė agentūra „Klasikos projektai“. Klaipėdiečiai kviečiami apsilankyti net septyniuose šio projekto renginiuose.

Rizikavo sėkmingai

Festivalį pradėti teko pianistui P.Geniušui su programa „Prisipažinimai fortepijonui“. Jau pusmetį šią programą atlikėjas pristato tėvynėje, kurioje ji skambinta daugiau nei dešimtį kartų, ir užsienyje – net šešiose valstybėse: Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Tai yra dvidešimties miniatiūrų kolekcija, kurią sudaro mėgstamiausi P.Geniušo bisai. Kaip žinome, bisams atlikėjai dažniausiai pasirenka labai „skanius“ kūrinius, kurie po sunkios programos tampa maloniu desertu tiek artistui, tiek ir publikai, džiaugsmingai siekiančiai dar pabūti su simpatijas pelniusiu solistu.

Iš pirmo žvilgsnio P.Geniušo sumanymas visą programą sudaryti iš tokių muzikinių perliukų gali atrodyti gal kiek ir rizikingas. Kaip prisipažino pats atlikėjas, jis norėjęs parengti tokią programą, kuri patiktų ir jam, ir klausytojams. Truputėlį jaudinosi, kad kritikai jo nebartų ir nepriekaištautų dėl eklektikos ir autorių gausos. Tačiau atrodo, kad kritika šį pianisto sumanymą priėmė labai gerai.

Palietė asmeniškai

Ši programa turi ir kitą, intymesnę paantraštę – „Nuo Petro“. Tad koncerte skambėjusi muzika daugelį klausytojų palietė asmeniškai, primindama įvairias emocines patirtis, klausantis tokių žinomų kūrinių kaip L.Bethoveno „Elizai“, F.Šopeno Etiudo c-moll, ar R.Šumano „Polėkio“.

Prašymas kūrinių nepertraukti aplodismentais privertė klausytojus nesiblaškyti ir ramiai suverti kontrasto būdu sukomponuotą programos vėrinį.

Šis prašymas labai svarbus subtilesniam klausymuisi. Todėl publikai teko išgirsti ir „pasiduoti“ aistringų ar lyriškų opusų naujoms traktuotėms, nes P.Geniušas visada pateikia savas versijas, kuriose kitaip sudėti dramaturginiai, loginiai ir emociniai akcentai. Jis savotišku būdu „ištraukia“, „sukabina“, „susluoksniuoja“ muzikos kūrinių audinį, pasitelkdamas ne tiek melodinį (nors melodiją esame įpratę laikyti muzikos karaliene), kiek harmoninį pagrindą ir plėtojimo būdą.

Savaip P.Geniušas siekia išryškinti tematinį muzikinės minties vystymą. Dažnai jo interpretacijose homofoninės faktūros kūriniai yra „polifonizuojami“, iškeliant ir išryškinant pobalsius, harmonines sekas, imitacines replikas, „aidu“ pakartojamas ir „įstrigusias“ skirtinguose instrumento registruose, viduriniuose ar apatiniuose balsuose.

Preciziška artikuliacija, dinaminiai efektai, tarsi „išskaidyta“ ir vėl „surinkta“ partitūra, atskleidžia naujus dramaturginius akcentus, išryškina netikėtas potekstes, todėl tokia interpretacija klausytojui tampa ypač įdomi.

Kontrasto principu

Šešiolikos skirtingų kompozitorių ir dvidešimties pjesių ši P.Geniušo programa sukomponuota kontrasto būdu. Gretinami ne tik lyriniai ir veržlūs kūriniai, bet ir stilistiškai skirtingoms epochoms bei muzikinei kalbai priklausantys opusai.

Toks kontrasto principas ypač padėjo išryškinti skirtingas nuotaikas, kaip nedideles emocines oazes, padedančias klausytojui atsidurti skirtingose pasaulio vietose: Japonijoje – T.Yoshimatsu „Šokis į rytus“, Ispanijoje – E.Granados „Rytiečių šokis“ ir F.Mompou „Daina ir šokis“, Brazilijoje – H.Villa-Lobos „Braziliška siela“, Norvegijoje – E.Griego „Holbergo siuita“ ir pan.

Net ir moderniai kai kurių pjesių kalbai naudojami saviti minėtų tautų intonaciniai ir ritminiai žodynai. Nacionalinio kolorito miniatiūros derėjo su romantine dvasia persmelktais S.Rachmaninovo Preliudais ir F.Schuberto „Muzikiniu momentu“.

Įsiterpusios Baroko epochos salelės – J.S.Bacho preliudas ir fuga G-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ II t. ir D.Scarlatti‘o Sonata d-moll – kontrastavo su T.Yoshimatsu subtilių japoniškų spalvų ir užuominų šokiu bei A.Piarto pjese „Alinai“, kurioje, sekant estetinėmis šio kompozitoriaus nuostatomis, klausėmės minimalistinio, švaraus, „grynojo“ fortepijono skambėjimo. Taupių, lakoniškų išraiškos priemonių, obertonais pagrįstas, skaidrių akustinių efektų kupinas kūrinys kėlė mąslias, su brangiais prisiminimais ir praradimais susijusias mintis. Ši pjesė tapo „tyliąja“ antros koncerto dalies kulminacija.

Nei pridėsi, nei atimsi

Visa programos „Prisipažinimai fortepijonui“ kontrastais grindžiama architektonika kūrė bendrą abiejų dalių nuotaiką. Kiekvienam klausytojui ji galėjo kelti skirtingus įspūdžius ir mintis. Tačiau apibendrintai galima tarti, kad antroje dalyje dominavo neskubrus, lyriškas tonas, kuris kontrastavo su pirmoje dalyje vyravusia nenumaldomos skubos, gyvybingos tėkmės idėja. Įsiminė A.Karamanovo „Fantastinis maršas“, F.Chopino etiudas c-moll, S.Prokofjevo „Šėtono pašnibždos“ („Navaždenije“). Pastarasis nevaržomo temperamento kūrinys tapo pirmos dalies kulminacija.

Ši P.Geniušo labai graži, bet nepataikaujanti programa buvo logiškai apmąstyta, subtili ir intymi. Gal todėl, koncertui pasibaigus, o publikai nuoširdžiai plojant, solistas, iškalbingai užverdamas klaviatūrą, leido suprasti, kad prie jos daugiau nei pridėsi, nei atimsi.

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Poezijos pavasariui – 2008” suskubo nauja klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga „Eilėraščiai savo kailiu”. „…Nors pati knyga labiau panaši į bekailį katiną – sfinksą”, – šmaikštavo autorius.

Į 1993-iaisiais debiutavusio poeto šeštąjį poezijos rinkinį sudėti naujausi pastarųjų metų eilėraščiai. G.Grajausko „Eilėraščius savo kailiu” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Anot leidėjų, tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį.

Pasak autoriaus, naujoji jo knyga, kaip ir visos, pasirodžiusios anksčiau, – konceptuali, savitos struktūros, charakterio, atmosferos.

„Eilėraščių savo kailiu” tiražas – 800 egzempliorių. Kaip poezijai – labai daug. Dažniausiai eilėraščių knygos spausdinamos 300–500 egzempliorių.

Autorius labai patenkintas Rašytojų sąjungos leidyklos darbu, dailininko Romo Oranto sukurtu knygos viršeliu ir visu jos apipavidalinimu. „Atitiko visus lūkesčius – atrodo taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Norėjau asketiškos, visiškos askezės”, – sakė G.Grajauskas.

Lietuviškai jis yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūryba populiari ne tik Lietuvoje. Jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis. Jo knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Šiemet birželį G.Grajausko pjesė „Rezervatas” bus išleista Prancūzijoje, o kitąmet – eilėraščių rinkinys Italijoje.

„Durų” inf.

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

Per Lietuvą keliauja 44-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris”. Poetų balsai skamba bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose. Tradiciškai paskelbti šių metų festivalio prizininkai, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Poezijos pavasario – 2008” premijas už vertimus į pasaulio kalbas pelnė klaipėdietis pedagogas ir vertėjas Vytautas Dumčius už japonų haiku vertimus į lietuvių kalbą bei Claudia Sinnig už Tomo Venclovos ir Sigito Parulskio poezijos vertimus į vokiečių kalbą.

V.Dumčius įvertintas už knygą „Paparčio šventi ženklai: japonų trieiliai”, kurią 2007-aisiais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, besidominčiam japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Ji supažindina su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgia šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties. Poetiniai tekstai joje pateikti originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir išversti į lietuvių kalbą. Knyga iliustruota klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus grafikos kūriniais.

„Poezijos pavasaris” priminė, kad ir Klaipėdoje išleidžiama įdomių ir vertingų knygų; kad turime ne tik gerų rašytojų, bet ir vertėjų; kad uostamiestyje, kaip ir visoje Lietuvoje, auga susidomėjimas poetiniu žodžiu.

Šiemet per 15 dienų, iki birželio 1-osios vyks 100 festivalio renginių visoje šalyje. Be to, „Poezijos pavasario” paukštė nuskris į Airiją ir Kaliningrado sritį, aplankys Lenkijos lietuvių žemes, lietuvių poetų balsai skambės ir Vokietijoje.

Rytoj tarptautinis „Poezijos pavasaris” pasieks Lietuvos pajūrį. Keturis vakarus jo renginiai vyks Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje.

„Durų” inf.

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje veikia naujausios Lietuvių fondo (JAV) dovanos Lietuvai – 2007 metais gautų dar 135 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Iš JAV atsiųstų darbų parodas surengus Vilniuje ir Kaune, jie pagaliau atkeliavo į Klaipėdą. Paroda „Amžinieji keleiviai“ veiks iki rugsėjo 1-osios, po to aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės ir piešiniai papildys nuolatinę dailininko kūrybos ekspoziciją, kurioje eksponuojami Lietuvių fondo iš dailininko našlės įsigyti ir Lietuvai prieš kelerius metus padovanoti 530 dailininko kūrinių.

Dailininko „aukso fondas“

Dabar P.Domšaičio kolekcija gerokai pasipildė darbais, sudarančiais jo kūrybos „aukso fondą“. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis sukūrė per devynis šimtus kūrinių; jų yra muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose Europos, Afrikos, Australijos ir Amerikos žemynuose. Šiandien LDM Prano Domšaičio galerijoje saugomi 665 kūriniai – dailės istorijoje labai retas atvejis, kai vienoje vietoje sukaupiama didžioji menininko kūrybos palikimo dalis. Ji buvo išsaugota JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Ne veltui dailininkas kritikų buvo nuolat vadinamas „šiuolaikinio religinio meno viltimi“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išsiskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, eskizai, gimtojo Kropynų kaimo vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos.

Ypač brandūs ir vertingi 2-ajame ir 3-iajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių temų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų.

Kūrė magiškas vizijas

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių metu, fiksuodamas Turkijos, Rumunijos, Pietų Prancūzijos, Maroko ir kitų kraštų miestų ir kaimų gyvenimo scenas, žmones ir jų buitį. Gyvendamas Pietų Afrikoje, dailininkas taip pat daug keliavo po šalį, studijavo gamtą, vietinių gyventojų papročius, kasdienius jų darbus ir ritualus.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pie-

tų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų.

Ypač prasmingi, jaudinantys paveikslai bibliniais motyvais. Paslaptis, būties apmąstymas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“, „Bėgimo į Egiptą“ siužetuose, bet ir Pietų Afrikos peizažuose.

Juose užburia ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys bekraštėse platybėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą. Dailininkas kūrė magiškas vizijas, išreikštas meistriškos tapybos formomis, kviečiančias susikaupti ir svajoti.

Laukia netikėtumas

Lankytojų parodoje laukia ir tikras netikėtumas – pagaliau galime pamatyti garsiuosius P. Domšaičio siuvinėjimus. Jie neturėjo taikomosios paskirties, yra įrėminti puošniuose rėmeliuose kaip tikri paveikslai. Miniatiūriniai siuvinėti vaizdeliai meniškumu nenusileidžia dailininko tapybai. Įvairių krypčių dygsniais lyg teptuko potėpiais dailininkas tobulai perteikė formą, o persiliejančios spalvingų siūlų dermės kuria nepakartojamą kompozicijų nuotaiką.

P.Domšaitis savo gyvenimo prasmę matė nuolatiniame kūrybos procese. Jis jautėsi tik tarpininku, kuriam teko išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, slaptingus jausmus ir reiškinius išreikšti ir atskleisti vaizdais. Matyt, šiame nuoširdžiame paprastume ir slypi dailininko tapybos magija, užvaldanti kiekvieną žiūrovą.

Šiandienių pasaulių portretai

Šiandienių pasaulių portretai

2-osios garfikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ pėdsakais Klaipėdoje

Gytis Skudžinskas

Dabar pavasaris ir jau nebebūtų pavasaris toks, koks jis yra, jei Lietuvos miestuose neįsisiūbuotų vizualinio meno forumas „Now Art Now Future”. Uostamiestyje šio renginio sumanytojai ir organizatoriai šį pavasarį pristatė tris parodas, kurias vienijo bendra įžvalga – „Esamasis laikas”.

Apie bendruomenės būvį

Gyvename dabar akistatoje su vizualios informacijos pertekliumi, o užsispyrę tyrinėtojai tvirtina, kad apskritai mes net 75 procentus informacijos įsisaviname padedami regos.

Atvaizdas, įvaizdis, vaizduotė tapo ne tik viena raiškos ir jutimo formų, bet ir dominuojančiu susikalbėjimo kodu. Vaizdiniais neretai paremti ne tik asmeniniai tapatybės ir savojo „aš“ pranešimai, bet ir kolektyvinės patirties, atminties ar savivokos deklaracijos.

Klaipėdoje pristatytos autorinės Hiroaki’o Miyayama’os, Davida’os Kidd, Sirkku Ketola‘os parodos taip pat aiškiai formulavo uždavinį – kalbėtis apie bendruomenės būvį šiandieniame pasaulyje. Skirtingose geografinėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė.

Kaip kodų sistema

Stebėdami japono H.Miyayama’os parodą „Pasakojimai apie Gendžį” P.Domšaičio galerijoje susiduriame su vaizdu išreikšta labai lokalios ir griežtai hierarchizuotos bendruomenės projekcija. 55 graviūros, inspiruotos fundamentalaus literatūros veikalo, kuris, galima sakyti, atitinka Bibliją ar graikų mitus, seka griežtai suformuluotomis plastikos taisyklėmis.

Prieš bemaž 1000 metų parašyta knyga formavo tautos estetinių ir etinių pranešimų turinį bei formuluotę. Estetinė kategorija Aware siejama ne tik su vidiniu jausmu, bet ir su tuo, kas atsispindi išorinio pasaulio daiktuose. Ši nuostata byloja, kad pagrindinis Japonijos aristokratijos gyvenimo principas atsiveria širdies (minties) ir išorinio objekto tarpusavio harmonijoje.

Iki XVI amžiaus nusistovėjęs griežtas kanonas tapo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikotarpio didybės simboliu ir vietos tradicijos kertiniu pamatu. Menininkas, einantis šiuo keliu, išsako bendras nuostatas ir puoselėja tradiciją. Kitaip tariant, palaiko bendruomenės savivokos ir kolektyvinės atminties įtvirtintą raiškos hierarchiją. Mes, europiečiai, šioje parodoje galime grožėtis plastikos turtingumu, technine meistryste, bandyti interpretuoti, bet nemeluokime sau ir pripažinkime, kad nuostabios graviūros lieka šios unikalios ir be galo savitos tautos uždarų kodų sistema. Suvokti H.Miyayama’os kūrinius tik kaip dekoratyvius estetikos objektus yra nedovanotinas japoniškosios kultūros skurdinimas.

Sukuria nerimo atmosferą

Panašiai elgiasi ir fotografė D.Kidd iš Kanados, kurios darbai eksponuoti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Ji savo didelio formato archyviniuose sidabro lakštuose projektuoja Vakarų pasaulio bendruomenės savijautą. Šiandienės vizualios kultūros artefaktai autorės atvaizduose griūte užgriūva suvokėją. Pranešimai dubliuojami, antrina vienas kitam, prieštarauja ir sukuria nerimo atmosferą. Čia nebeaptiksime nugludintos pranešimo formos, bet aiškiai atpažįstame savieigoje susiformavusias perteklines vizualias manifestacijas.

Pagrindinės autorę dominančios temos – tai šiuolaikinio pasaulio įtampos, atsirandančios dėl neatslūgstančio vizualios informacijos srauto. Paradoksalią situaciją sukuria neatitikimai tarp rodyti, atrodyti ir parodyti, o tai sąlygoja ir vizualumo dominavimą. Nors ir naudoja daug tekstinės informacijos, menininkė ją vis tiek dažniau paverčia neverbaliniu elementu kitų objektų apsuptyje.

Fotografijų problematika skleidžiasi tarp trijų pagrindinių polių: vaikystės, moteriškumo ir vizualiosios kultūros istorijos. Didelė dalis vaizdinių, atkeliavusių iš vaikystės prisiminimų, susipina su suaugusios moters fantazijomis ir baimėmis, o pasąmonės srautas padiktuoja sprendimų logiką.

Be reklaminės industrijos diktuojamos dominuojančios formos, autorę domina ir meno istorija. Antai viename atspaude ji preparuoja postfotografijos guru Jeffo Wallo inscenizacijas. D.Kidd panaudoja tą patį spontanišką ir teatrališką dokumento sukūrimo metodą, kuris tampa prisodrintu dabartinės visuomenės portretu.

Paverčia atrakcija

Trečioji paroda, pristatyta Klaipėdos žiūrovams Kultūrų komunikacijų centro galerijoje, – suomių menininkės S.Ketola instaliacija „Nuspalvinti”.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent šioje parodoje mažiausia bendrabūvio nuostatų. Čia, atrodo, dominuoja automatiškas veiksmas, kuris dažniausiai pasireiškia instinktyviai, kai stengiamės atsiriboti nuo supančios aplinkos.

Mechaniškas popieriaus lapo spalvinimas, pasireiškiantis, kai stengiamės atsiriboti nuo nemalonių jausmų, nepatogių situacijų, bandome išsivaduoti nuo dominuojančios objekto įtakos. Psichoanalitikai tokių veiksmų rezultatą laiko lobiu tiriamajam darbui, o menininkė paverčia vienijančiu ir bendruomeniškumą skatinančiu veiksmu.

S.Ketola hiperbolizuoja nevalingą veiklą, paversdama ją žaisminga ir atraktyvia aplinka. Užuot bandžiusi deklaruoti vienokį ar kitokį pranešimą, autorė išlaisvina suvokėjo sustabarėjusį požiūrį į meninę praktiką.

Šiandien itin propaguojama kolektyvinė kūryba suomės instaliacijoje išsiskledžia kaip bendrinė meninė saviterapija.

Post scriptum

Trys skirtingos, bet apie šiandieną ir bendruomenes bylojančios parodos yra nuostabi dovana uostamiesčio gyventojams. Bet taip pat susiduriame ir su bienalės „Now Art Now Future” koncepcijos neišbaigtumu. Kuratoriai vis dar siūlo tai vadinti grafikos bienale, bet iš trijų parodų tik viena atitinka žanro nuostatas. Bepigu anglakalbiams, jie turi terminą „graphic” ir turi – „print”, kurie atskiria grafiką kaip žanrą ir atspaudo meninę praktiką.

Galbūt kitoje bienalėje sulauksime ir lietuviško „print” atitikmens.

Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Šiuolaikiškas grafiko iš Japonijos H.Miyayama’os pasakojimas – apie spindulingąjį princą Gendžį

Kristina Jokubavičienė

Pirmąsyk į Lietuvą ir Klaipėdą, į 2-ąją grafikos bienalę „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ žymus japonų grafikas Hiroaki’s Miyayama atvažiavo pats – pristatyti savo estampų parodą „Pasakojimai apie Gendžį“ P.Domšaičio galerijoje ir su Lietuvos menininkais pasidalyti meistriškumo paslaptimis per „vorkšopus” Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) dirbtuvėse.

Iš lūpų į lūpas

Apie legendinį princą Gendžį ir spalvingus jo paties, jo vaikų bei vaikaičių meilės nuotykius, kartais dramatiškus, kartais lengvai komiškus ir intriguojančius pirmoji papasakojo senojo Kioto (tai viena iš senųjų Japonijos sostinių) rūmų dama Murasaki Šikibu. Prieš beveik tūkstantį metų, XI a. jos parašytas „Pasakojimas apie Gendžį“ tapo ir pirmuoju romanu pasaulinėje literatūroje, ir pirmuoju psichologiniu literatūros kūriniu. Romaną sudaro 54 skyriai, kurių kiekvienas skaitomas kaip savarankiškas pasakojimas.

Princas Gendžis, arba spindulingasis Gendžis niekada negyveno, tai pramanytas personažas. Tačiau pasakojimas apie jį buvo toks patrauklus, kad jo siužetai paprastų žmonių buvo perduodami iš lūpų į lūpas kaip pasakos ar mitai. Po „Pasakojimo apie Gendžį“ pasirodymo plito ir originalas, ir plačiajai publikai pritaikyta versija.

M.Šikibu kūrinys įkvėpė vėlesnių laikų japonų rašytojus, o Gendžio žygius bei pergales nuolat iliustravo vis naujos dailininkų kartos. Jau XII a. buvo sukurtas pirmasis tapytas ritinėlis su Gendžio istorijos vaizdais. Tokie tapyti ritinėliai ilgokai buvo tik aristokratų privilegija. XVII a. Ede (dabartinis Tokijas) išplitusios pigios, spalvotų medžio raižinių technika atliktos iliustracijos pasiekė ir paprastus žmones.

Pasakoja gėlių kalba

H.Miyayama, žymus Japonijos grafikas, gimė 1955 metais Tokijuje, 1979-aisiais baigė Tokijo Tsukuba universitetą. Personalinės H.Miyayama’os kūrybos parodos buvo surengtos ne tik Japonijoje, bet ir Taivane, JAV, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, jis dalyvavo daugelyje grupinių grafikos meno parodų visame pasaulyje.

Dailininkas yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, vadovauja grafikos studijai „Utsushi“, yra tarptautinės estampo mainų asociacijos „Printsaurus“ narys.

H.Miyayama kuria spalvotus estampus originalia, beveik du dešimtmečius tobulinta autorine grafikos technika, kurioje naudojama aukso folija. Svarbiausia jo kūrybos tema yra gėlės ir augmenija.

Tad nenuostabu, kad pačioje XX a. pabaigoje ėmęsis kurti dar vieną vaizdinį pasakojimą apie legendinį princą Gendžį, H.Miyayama pavadino jį „Pasakojimas apie Gendžį gėlių kalba“.

Pirmiausia paklausykime, ką apie savo projektą sako autorius, atidavęs jam dešimtį metų ir paskyręs jį simboliniam M.Šikibu romano jubiliejui: „Beveik tūkstantį metų, iki Edo laikotarpio pabaigos XIX amžiaus viduryje, šis romanas veikė visą Japonijos kultūrą. Mene susiformavo gendži-ė tradicija, jis tapo vienu svarbesnių tapybos žanrų. Vos tik parašius romaną, buvo nutapytas ilgas ritinėlis su iliustracijomis visoms romano dalims. Bėgant metams nusistovėjo būdingiausi kiekvieno skyriaus vaizdai. Jie puošdavo įvairius daiktus – širmas, vėduokles, nedidelius baldus, dėžutes, net smilkalus.

Tačiau pasibaigus Edo laikotarpiui ši tradicija sunyko, nes žmonės galvojo, kad Vakarų kultūra yra vertingesnė, nei japonų. Pastaruoju metu daugelis japonų suvokia vietinių tradicijų svarbą, ypač Gendžio legendos reikšmę. Ne vienas dailininkas bandė kurti vis naujus Gendžio vaizdinius. Tačiau iki šiol tik keletas iš jų buvo sėkmingi. O ką jūs manote apie mano Gendžį?“

Aiškinosi atlikimo paslaptis

Taigi autoriaus klausimas pirmiausia provokuoja pasižiūrėti parodą, vieną iš įspūdingų antrosios tarptautinės grafikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ renginių. Ir tai reikia padaryti neatidėliojant, nes P.Domšaičio galerijoje ji veiks tik iki birželio 8 dienos.

Dailininkai grafikai negali atsižiūrėti į H.Miyayama’os grafikos lakštus pirmiausia iš profesinės pozicijos, – aiškindamiesi jų atlikimo techniką ir žavėdamiesi kūrinių meistriškumu, tobulai „švariu“ atlikimu.

Kai kurias technikos paslaptis jie atrodo bus išsiaiškinę meistriškumo pamokose, kurias KKKC meno dirbtuvėse vedė japonų grafikas.

Bet ar įmanoma nekantriems vakariečiams suvokti Rytų meno esmę? Laiką, skiriamą kūrinio idėjai brandinti, idėjos formulavimo eigą, darbo proceso pobūdį, ir galų gale formomis išreiškiamų minčių prasmę?

Pats autorius prisipažino, kad jis yra artimesnis tradicinei japonų dailei, o iš tradicijų sunku pragyventi net ir Japonijoje. „Makdonaldinė” kultūra stipriai veikia ir šiuolaikinę japonų visuomenę, ji žymiai patrauklesnė. Tai jau ir mums suprantama.

Grybšteli už širdies

Jei paroda įdomi dailininkams, ar ji įdomi paprastam žiūrovui? Be abejonės, ir net labiau jam, eiliniui, apie menus nepostringaujančiam, bet kartais norinčiam, kad tas menas imtų ir grybšteltų už širdies.

Šiuolaikinį žiūrovą intriguoja ne tiek Gendžio istorija, labiau pats H.Miyayama, pateikdamas ją kaip grakščius įvairiausių gėlių vaizdus ir vyro bei moters figūrų fragmentus.

Ir tuo visiškai sugriaudamas sąlygiškai realistinių, siužetinių vaizdinių tradiciją su rūmų gyvenimo, lepių gražuolių, konkuruojančių varžovų ir kitokiomis scenomis.

Atrodo, kad šiame 55 estampų cikle nėra jokios sistemos: formatai patys įvairiausi, nuo mažyčio kvadratinio 5×5 cm lakštelio iki 60 cm ilgio labai siauro, vertikalaus ar horizontalaus atspaudo. Didžioji dalis ciklo darbų yra tiesiog gėlių atvaizdai. Kai kurios jų mums gerai pažįstamos, dailios, bet koks nors pelėvirkštis-sukutis tai tikrai nelabai vertinamas, beveik piktžolė.

Kituose kūriniuose vyrauja žmogaus figūros fragmentai: ranka, pečiai, alkūnės linkis, klubo linija, pirštai, laikantys fleitą, grakščios nueinančios moters kojos su aukštakulniais bateliais…

Tik keliuose lakštuose išplėtota sąlygiško, iš aukšto žiūrėjimo taško pamatyto peizažo tema: virš audringos jūros pakibęs paukščio sparno šešėlis, prie nurimusios – mėtosi nulaužta pušies šakelė. Bet tai perteikta dekoratyviai, ornamentiškai, stilizuojant formas.

Kurgi pasakojimas, siužetas? Vietoj to tiesiog subtilūs, išraiškingi vaizdai, dvelkiantys Tolimaisiais Rytais. Tai pirmasis parodos įspūdis.

Žiūrėkite ir skaitykite komentarus

Neįtikėtinas mūsų akimis prasmes vaizdams suteikia autoriaus komentarai, kiek atliepiantys kiekvienos senojo romano dalies įvykius, bet ne tas istoriškai susiklosčiusias vaizdų grupes. Vaizdo ir teksto sugretinimas yra visiškai netikėtas, paradoksalus. Pvz., prie lakšto „Hatsune“ autorius rašo: „Naujųjų metų proga Gendžis pakvietė damas į savo haremą Rokujo rūmuose. Hatsune – tai ankstyvoji japonų lakštingalos giesmė, taip pat laimingų Naujųjų metų simbolis“. Prie „Suetsumuhana“, kuriame vaizduojama mažas raudonas gėlės žiedelis ant liauno stiebo skaitome: „Suetsumuhana – linksma mergina. Jos nosies galiukas raudonas, bet, tiesą sakant, ji yra elegantiška ir kiek senamadiška dama“. Ir taip prie kiekvieno kūrinio mūsų laukia „nuoroda“, primenanti, kad tai, ką matome (ir ne tik šiuo konkrečiu atveju), gali turėti visiškai kitokią reikšmę. Komentarų skaitymas suteikia vaizdams naują ir dažniausiai visai netikėtą prasmę, kartu paskatina iš naujo žiūrėti visus kūrinius ir ieškoti juose užslėptų metaforų.

Žiūrovas net nejučia, kad yra provokuojamas įsitraukti į žaidimą prasmėmis ir, veikiamas spalvotų estampų nuotaikos, motyvų, linijų, spalvų bei savosios gyvenimiškosios patirties, kurti vieną iš galimų istorijos versijų, kuriai Gendžis yra viso labo tik pretekstas.

Ir tada suvokiame, kad šie iš pirmo žvilgsnio net pernelyg „japoniški“ kūriniai byloja universalia kalba ir atveria svaiginančias kūrybiškumo erdves – ne tik autoriaus, bet ir mūsų pačių. Ramiai, be agresijos, drastiško rėksmingumo H.Miyayama’os grafikos lakštai pasakoja apie pasaulį, kuriame persipynusi tūkstantmečiais kaupta patirtis, daugybės kartų išgyventa meilė, įgyta išmintis, išmoktas pasiaukojimas, plyti šviesus liūdesys ir neišvengiama, bet ori vienatvė.