„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Poezijos pavasariui – 2008” suskubo nauja klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga „Eilėraščiai savo kailiu”. „…Nors pati knyga labiau panaši į bekailį katiną – sfinksą”, – šmaikštavo autorius.

Į 1993-iaisiais debiutavusio poeto šeštąjį poezijos rinkinį sudėti naujausi pastarųjų metų eilėraščiai. G.Grajausko „Eilėraščius savo kailiu” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Anot leidėjų, tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį.

Pasak autoriaus, naujoji jo knyga, kaip ir visos, pasirodžiusios anksčiau, – konceptuali, savitos struktūros, charakterio, atmosferos.

„Eilėraščių savo kailiu” tiražas – 800 egzempliorių. Kaip poezijai – labai daug. Dažniausiai eilėraščių knygos spausdinamos 300–500 egzempliorių.

Autorius labai patenkintas Rašytojų sąjungos leidyklos darbu, dailininko Romo Oranto sukurtu knygos viršeliu ir visu jos apipavidalinimu. „Atitiko visus lūkesčius – atrodo taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Norėjau asketiškos, visiškos askezės”, – sakė G.Grajauskas.

Lietuviškai jis yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūryba populiari ne tik Lietuvoje. Jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis. Jo knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Šiemet birželį G.Grajausko pjesė „Rezervatas” bus išleista Prancūzijoje, o kitąmet – eilėraščių rinkinys Italijoje.

„Durų” inf.

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

Per Lietuvą keliauja 44-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris”. Poetų balsai skamba bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose. Tradiciškai paskelbti šių metų festivalio prizininkai, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Poezijos pavasario – 2008” premijas už vertimus į pasaulio kalbas pelnė klaipėdietis pedagogas ir vertėjas Vytautas Dumčius už japonų haiku vertimus į lietuvių kalbą bei Claudia Sinnig už Tomo Venclovos ir Sigito Parulskio poezijos vertimus į vokiečių kalbą.

V.Dumčius įvertintas už knygą „Paparčio šventi ženklai: japonų trieiliai”, kurią 2007-aisiais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, besidominčiam japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Ji supažindina su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgia šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties. Poetiniai tekstai joje pateikti originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir išversti į lietuvių kalbą. Knyga iliustruota klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus grafikos kūriniais.

„Poezijos pavasaris” priminė, kad ir Klaipėdoje išleidžiama įdomių ir vertingų knygų; kad turime ne tik gerų rašytojų, bet ir vertėjų; kad uostamiestyje, kaip ir visoje Lietuvoje, auga susidomėjimas poetiniu žodžiu.

Šiemet per 15 dienų, iki birželio 1-osios vyks 100 festivalio renginių visoje šalyje. Be to, „Poezijos pavasario” paukštė nuskris į Airiją ir Kaliningrado sritį, aplankys Lenkijos lietuvių žemes, lietuvių poetų balsai skambės ir Vokietijoje.

Rytoj tarptautinis „Poezijos pavasaris” pasieks Lietuvos pajūrį. Keturis vakarus jo renginiai vyks Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje.

„Durų” inf.

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje veikia naujausios Lietuvių fondo (JAV) dovanos Lietuvai – 2007 metais gautų dar 135 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Iš JAV atsiųstų darbų parodas surengus Vilniuje ir Kaune, jie pagaliau atkeliavo į Klaipėdą. Paroda „Amžinieji keleiviai“ veiks iki rugsėjo 1-osios, po to aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės ir piešiniai papildys nuolatinę dailininko kūrybos ekspoziciją, kurioje eksponuojami Lietuvių fondo iš dailininko našlės įsigyti ir Lietuvai prieš kelerius metus padovanoti 530 dailininko kūrinių.

Dailininko „aukso fondas“

Dabar P.Domšaičio kolekcija gerokai pasipildė darbais, sudarančiais jo kūrybos „aukso fondą“. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis sukūrė per devynis šimtus kūrinių; jų yra muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose Europos, Afrikos, Australijos ir Amerikos žemynuose. Šiandien LDM Prano Domšaičio galerijoje saugomi 665 kūriniai – dailės istorijoje labai retas atvejis, kai vienoje vietoje sukaupiama didžioji menininko kūrybos palikimo dalis. Ji buvo išsaugota JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Ne veltui dailininkas kritikų buvo nuolat vadinamas „šiuolaikinio religinio meno viltimi“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išsiskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, eskizai, gimtojo Kropynų kaimo vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos.

Ypač brandūs ir vertingi 2-ajame ir 3-iajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių temų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų.

Kūrė magiškas vizijas

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių metu, fiksuodamas Turkijos, Rumunijos, Pietų Prancūzijos, Maroko ir kitų kraštų miestų ir kaimų gyvenimo scenas, žmones ir jų buitį. Gyvendamas Pietų Afrikoje, dailininkas taip pat daug keliavo po šalį, studijavo gamtą, vietinių gyventojų papročius, kasdienius jų darbus ir ritualus.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pie-

tų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų.

Ypač prasmingi, jaudinantys paveikslai bibliniais motyvais. Paslaptis, būties apmąstymas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“, „Bėgimo į Egiptą“ siužetuose, bet ir Pietų Afrikos peizažuose.

Juose užburia ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys bekraštėse platybėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą. Dailininkas kūrė magiškas vizijas, išreikštas meistriškos tapybos formomis, kviečiančias susikaupti ir svajoti.

Laukia netikėtumas

Lankytojų parodoje laukia ir tikras netikėtumas – pagaliau galime pamatyti garsiuosius P. Domšaičio siuvinėjimus. Jie neturėjo taikomosios paskirties, yra įrėminti puošniuose rėmeliuose kaip tikri paveikslai. Miniatiūriniai siuvinėti vaizdeliai meniškumu nenusileidžia dailininko tapybai. Įvairių krypčių dygsniais lyg teptuko potėpiais dailininkas tobulai perteikė formą, o persiliejančios spalvingų siūlų dermės kuria nepakartojamą kompozicijų nuotaiką.

P.Domšaitis savo gyvenimo prasmę matė nuolatiniame kūrybos procese. Jis jautėsi tik tarpininku, kuriam teko išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, slaptingus jausmus ir reiškinius išreikšti ir atskleisti vaizdais. Matyt, šiame nuoširdžiame paprastume ir slypi dailininko tapybos magija, užvaldanti kiekvieną žiūrovą.

Šiandienių pasaulių portretai

Šiandienių pasaulių portretai

2-osios garfikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ pėdsakais Klaipėdoje

Gytis Skudžinskas

Dabar pavasaris ir jau nebebūtų pavasaris toks, koks jis yra, jei Lietuvos miestuose neįsisiūbuotų vizualinio meno forumas „Now Art Now Future”. Uostamiestyje šio renginio sumanytojai ir organizatoriai šį pavasarį pristatė tris parodas, kurias vienijo bendra įžvalga – „Esamasis laikas”.

Apie bendruomenės būvį

Gyvename dabar akistatoje su vizualios informacijos pertekliumi, o užsispyrę tyrinėtojai tvirtina, kad apskritai mes net 75 procentus informacijos įsisaviname padedami regos.

Atvaizdas, įvaizdis, vaizduotė tapo ne tik viena raiškos ir jutimo formų, bet ir dominuojančiu susikalbėjimo kodu. Vaizdiniais neretai paremti ne tik asmeniniai tapatybės ir savojo „aš“ pranešimai, bet ir kolektyvinės patirties, atminties ar savivokos deklaracijos.

Klaipėdoje pristatytos autorinės Hiroaki’o Miyayama’os, Davida’os Kidd, Sirkku Ketola‘os parodos taip pat aiškiai formulavo uždavinį – kalbėtis apie bendruomenės būvį šiandieniame pasaulyje. Skirtingose geografinėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė.

Kaip kodų sistema

Stebėdami japono H.Miyayama’os parodą „Pasakojimai apie Gendžį” P.Domšaičio galerijoje susiduriame su vaizdu išreikšta labai lokalios ir griežtai hierarchizuotos bendruomenės projekcija. 55 graviūros, inspiruotos fundamentalaus literatūros veikalo, kuris, galima sakyti, atitinka Bibliją ar graikų mitus, seka griežtai suformuluotomis plastikos taisyklėmis.

Prieš bemaž 1000 metų parašyta knyga formavo tautos estetinių ir etinių pranešimų turinį bei formuluotę. Estetinė kategorija Aware siejama ne tik su vidiniu jausmu, bet ir su tuo, kas atsispindi išorinio pasaulio daiktuose. Ši nuostata byloja, kad pagrindinis Japonijos aristokratijos gyvenimo principas atsiveria širdies (minties) ir išorinio objekto tarpusavio harmonijoje.

Iki XVI amžiaus nusistovėjęs griežtas kanonas tapo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikotarpio didybės simboliu ir vietos tradicijos kertiniu pamatu. Menininkas, einantis šiuo keliu, išsako bendras nuostatas ir puoselėja tradiciją. Kitaip tariant, palaiko bendruomenės savivokos ir kolektyvinės atminties įtvirtintą raiškos hierarchiją. Mes, europiečiai, šioje parodoje galime grožėtis plastikos turtingumu, technine meistryste, bandyti interpretuoti, bet nemeluokime sau ir pripažinkime, kad nuostabios graviūros lieka šios unikalios ir be galo savitos tautos uždarų kodų sistema. Suvokti H.Miyayama’os kūrinius tik kaip dekoratyvius estetikos objektus yra nedovanotinas japoniškosios kultūros skurdinimas.

Sukuria nerimo atmosferą

Panašiai elgiasi ir fotografė D.Kidd iš Kanados, kurios darbai eksponuoti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Ji savo didelio formato archyviniuose sidabro lakštuose projektuoja Vakarų pasaulio bendruomenės savijautą. Šiandienės vizualios kultūros artefaktai autorės atvaizduose griūte užgriūva suvokėją. Pranešimai dubliuojami, antrina vienas kitam, prieštarauja ir sukuria nerimo atmosferą. Čia nebeaptiksime nugludintos pranešimo formos, bet aiškiai atpažįstame savieigoje susiformavusias perteklines vizualias manifestacijas.

Pagrindinės autorę dominančios temos – tai šiuolaikinio pasaulio įtampos, atsirandančios dėl neatslūgstančio vizualios informacijos srauto. Paradoksalią situaciją sukuria neatitikimai tarp rodyti, atrodyti ir parodyti, o tai sąlygoja ir vizualumo dominavimą. Nors ir naudoja daug tekstinės informacijos, menininkė ją vis tiek dažniau paverčia neverbaliniu elementu kitų objektų apsuptyje.

Fotografijų problematika skleidžiasi tarp trijų pagrindinių polių: vaikystės, moteriškumo ir vizualiosios kultūros istorijos. Didelė dalis vaizdinių, atkeliavusių iš vaikystės prisiminimų, susipina su suaugusios moters fantazijomis ir baimėmis, o pasąmonės srautas padiktuoja sprendimų logiką.

Be reklaminės industrijos diktuojamos dominuojančios formos, autorę domina ir meno istorija. Antai viename atspaude ji preparuoja postfotografijos guru Jeffo Wallo inscenizacijas. D.Kidd panaudoja tą patį spontanišką ir teatrališką dokumento sukūrimo metodą, kuris tampa prisodrintu dabartinės visuomenės portretu.

Paverčia atrakcija

Trečioji paroda, pristatyta Klaipėdos žiūrovams Kultūrų komunikacijų centro galerijoje, – suomių menininkės S.Ketola instaliacija „Nuspalvinti”.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent šioje parodoje mažiausia bendrabūvio nuostatų. Čia, atrodo, dominuoja automatiškas veiksmas, kuris dažniausiai pasireiškia instinktyviai, kai stengiamės atsiriboti nuo supančios aplinkos.

Mechaniškas popieriaus lapo spalvinimas, pasireiškiantis, kai stengiamės atsiriboti nuo nemalonių jausmų, nepatogių situacijų, bandome išsivaduoti nuo dominuojančios objekto įtakos. Psichoanalitikai tokių veiksmų rezultatą laiko lobiu tiriamajam darbui, o menininkė paverčia vienijančiu ir bendruomeniškumą skatinančiu veiksmu.

S.Ketola hiperbolizuoja nevalingą veiklą, paversdama ją žaisminga ir atraktyvia aplinka. Užuot bandžiusi deklaruoti vienokį ar kitokį pranešimą, autorė išlaisvina suvokėjo sustabarėjusį požiūrį į meninę praktiką.

Šiandien itin propaguojama kolektyvinė kūryba suomės instaliacijoje išsiskledžia kaip bendrinė meninė saviterapija.

Post scriptum

Trys skirtingos, bet apie šiandieną ir bendruomenes bylojančios parodos yra nuostabi dovana uostamiesčio gyventojams. Bet taip pat susiduriame ir su bienalės „Now Art Now Future” koncepcijos neišbaigtumu. Kuratoriai vis dar siūlo tai vadinti grafikos bienale, bet iš trijų parodų tik viena atitinka žanro nuostatas. Bepigu anglakalbiams, jie turi terminą „graphic” ir turi – „print”, kurie atskiria grafiką kaip žanrą ir atspaudo meninę praktiką.

Galbūt kitoje bienalėje sulauksime ir lietuviško „print” atitikmens.