Tapytojo safaris – per patį žydėjimą
Rita Bočiulytė
Pavasaris Ryčiui Martinioniui – vienintelis tinkamas laikas surengti autorinę parodą. Jis pats gimė pavasarį, todėl logiška, kad ir jo paveikslai „į žmones išeina” alyvoms žydint. Jei pavėluoja, kaip pernai, laukia kito pavasario. Ilgiau laukti nereikėjo – 12 naujausių, šiemet nutapytų, R.Martinionio drobių palydėjo pavasarį ir pradėjo vasaros sezoną Baroti galerijoje.
Kaip pastebėjo dailininko bičiuliai, leisdamasis į „Pasąmonės safarį”, jis parodė tai, ką gerai moka. Ir kad vėl mėgina tapyti abstrakcijas, sugrįžo prie ryškių spalvų. Nauja – išbandė trimatį formatą. Kaip ir anksčiau, R.Martinionis geba „kasti” labai giliai. Jei kas neaišku – paveikslų pavadimai daug ką pasako. Per vernisažą ir autorius netylėjo.
– Kodėl palyginti retai suruošiate savo tapybos parodas? Šios laukėme dvejus metus… Esate neproduktyvus?
– Produktyvus. Tiesiog taip jau yra, kad parodas rengiu tik pavasarį. Jei nespėju gegužę, tai ir tiek to. Tuomet tenka laukti kitos gegužės. Jos pabaiga ir birželis yra mano parodinis laikas. Su alyvų ir hiacintų kvapais… Pats nuostabiausias metas, kai jie žydi.
– O kūrybai kuris laikas pačiam geriausias?
– Ruduo ir pavasaris. Žiemą tik eskizuoju, nieko rimto nedarau. Žiema man – išvis miręs sezonas. Geriau dažų negadinti. Bet paišau. O tapyti pradedu būtent pavasarį. Tuomet labai greitai viskas vyksta ir įvyksta. Rudenį vėl kitaip. Vasarą uždarbiauju – duonai…
– Šioji paroda kada nutapyta?
– Šį pavasarį. Nuo kovo iki gegužės pabaigos.
– Kaip apibūdintumėte savo tapybą?
– Čia, kaip aš vadinu, yra „psicho-neuro-realizmas” arba siurrealizmas. Lendu į sapnų ir būsenų pasaulį. Ne aš vienas ten nardau. Man tai įdomiausia – niekur nedingsiu, tai savotiškas dopingas. Tada jaučiu visą oro kvapą – miesto ir kaimo.
– Kiti papriekaištaus, kad paroda nepasižymi vientisumu…
– Nušlifuoti stilistiką nesistengiu, – kad visi iš tolo atpažintų. Einu nuo siurrealizmo, ekspresionizmo iki pataloginio realizmo. Jie – įvairūs. Tapau visus iškart, kai jau tapau. Varau kaip tas avis – visas kartu į laukus. Jos visos kartu ir bėga. Du mėnesius tas avis ganiau…
-Todėl parodą pavadinote safariu?
-„Pasąmonės safariu”. Nes kai kur yra ir sąmonės, ir pasąmonės (juokiasi).
– Paveiksluose – ir pažįstami veidai. Štai Benas Šarka – kaip iš akies Benas, ne portretas, o gyvas nervas. Kaip jį tokį nutapėte?
– Prieš tris savaites pasigavau jį senamiestyje, nusifotografavau ir nutapiau per dvi savaites, likus savaitei iki parodos. Benas su savo Gliukų teatru man labai artimas. Mūsų abiejų menai – poetiniai. Mano siurrealizmas juk kvepia poezija, Bretonu…
– Sūnaus portretas – irgi sentimentai?
– Ne tik. Bet ir jie. Man patinka realybės atspindėjimas, taip vadinamas natūros eksploatavimas Sezano ir Matiso principu. Jie mėgo ir mokėjo tapyti iš natūros.
– Iš jos – ir plūgas, vagojantis „Pasąmonės safarį II”?
– Bet jis – mano dizaino. Kito tokio niekur pasaulyje nėra. Su motociklo rankenomis. Kaip galvojate, kas jį turėtų tempti, ką? Taip, tos trys balerinos. Bet tempia juodaodis vyrukas, labiau įpratęs prie tokių darbų. Prašau tik nepainiokite tų balerinų su trimis Baltijos valstybėmis. Su trimis mūzomis dar galima…
– Kas tas „didysis S”, kuris „turi problemų” kitame paveiksle?
– Ne stručio kiaušinis su dolerio ženklu. Atsiverskite tarptautinių žodžių žodyną, atraskite savo S ir pamėginkite įgyvendinti. Pasirinkimas – didelis: čia ir sifilitikas, ir supermenas…
– O kodėl į drobę atkeliavo raganosis?
– Man patinka egzotiški gyvūnai – žirafos, raganosiai, drambliai. Gaila, dinozaurų nebėra…
– Bet pilna tapytojų, kurie vis tiek jų nepieš, net jei ir nebūtų išmirę…
– Tapybos menas turi labai keistą kompoziciją – dėmių, struktūrų. Laisvai pasitaškyti gali ir bezdžionė, ir dramblys. Tik duok jiems gerų dažų, atimk blogus ir laiku sustabdyk. Pašersi kokiais narkotikais – gali ir šedevrus padaryti.
– Žiūriu, pabandėte savo paveiksle materializuoti trimatę erdvę?
– Ai, toks greitai „sumestas” darbelis. Pavadinau jį gražiai – „Vasaros lietaus kvapo virtualizacija”. Pastebėjote, kaip kvepia dulkės, kai į jas krenta pirmieji vasaros lietaus lašai? Pervesti tą kvapą į virtualią erdvę juk neįmanoma, kažkoks absurdas. O pas mane įmanoma. Ėmiau ir materializavau tą kvapą.
– Ar tapytumėte daugiau, jei nereikėtų eiti į darbą?
– Aišku. Dvidešimt metų dirbu tapybos mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Pragyvenimui to neužtenka, dar tenka prisidurti papildomai uždarbiaujant.
– Girdėjau, kad jus mokiniai labai vertina. Pas jus pasimokę jie stoja ir įstoja į Dailės akademiją. Negaila būtų išeiti iš gimnazijos, kaip išėjo jūsų bičiulis tapytojas Virginijus Viningas?
– Nežinau. Galvoju, kad padedu ruošti emigrantus. Jie į Klaipėdą nesugrįžta. Greitai uostamiestis visai ištuštės.
Bet aš nesu pedagogas, o esu mokytojas. Pedagogas yra vergas, kuris Romos laikais nešiojo grandinę ant kaklo ir turėjo rašyti, skaityti ir dailiai rankoje šakutę laikyti išmokytą vaiką perduoti mokytojui. O prie sovietų visus mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus pavertė pedagogais. Todėl nesistebiu, kad su jais nesiskaitoma. Čia jau prasideda politika. Tiek to.
Dar kartą pabrėžiu, aš ne pedagogas, nors turiu pedagoginio cenzo pažymėjimą. Aš mokau vaikus amato, specialybės dalykų – išmokau piešti, tapyti. Bet aš jų neauklėju, negrasinu pirštu – tu, brolyti, tik negerk, nerūkyk. O mane nori padaryti pedagogu. Bet aš tos grandinės nenešioju, esu ne vergas, o mokytojas, laisvas. Nesiskundžiu, bet mokytojų ir mūsų sistemai nelabai reikia.
– Betgi sakoma, kad meno neišmokysi, talento reikia?
– Laimė, dirbu tokioje mokykloje, kurioje mokosi ne bet kokie, o menui gabūs, rinktiniai vaikai. Mes darome didelę atranką. Pas mus pats blogiausias vis tiek yra blogiausias iš geriausių. Su tokiais dirbti smagu. Yra tokių talentų!.. Matai, kad iš jo kažkas tikrai išeis. Į paprastą vidurinę mokyklą manęs ir su kulkosvaidžiu nenuvarytų.
– Pats pagal profesiją juk esate dailininkas vitražistas?
– Esu meninio stiklo dailininkas. Labai norėjau studijuoti tapybą. Bet teko su broliu važiuoti į Estiją, nes ten lengviau buvo įstoti. 1985-aisiais baigiau meninio stiklo studijas tuometiniame Estijos Talino dailės institute. Dabar vitražus irgi darau. Pagal užsakymus. O tapyba – tai, ko visada norėjau pats. Parodose ją pirmąsyk parodžiau 1989-aisiais. Čia, Klaipėdoje, su Valdimaru Kalniniu surengėme bendrą parodą. Jis rodė savo grafiką, aš – tapybą. Jos mokiausi iš didžiųjų pasaulio menininkų, apie juos tikrai daug žinau.
– Kas jus įkvepia kūrybai?
– Gimnazijoje turiu kolegą – talentingą juvelyrą Aurimą Anusą, kuris man atvėrė naująją šiuolaikinę muziką. Ji man padeda tapant. Vienas iš kūrybos stimulų. Ir šioje parodoje yra paveikslų, kuriuos nutapiau vien klausydamasis tokios muzikos. Tai ne šiaip kokie „bumčikai”, o rimta moderni, eksperimentinė muzika.
Kartais gali įkvėpti geras eilėraštis ar kažkur netyčia perskaityta jo eilutė. Pavyzdžiui, man patinka Brodskis. Bet neskaitau poezijos nuolat, tik pripuolamai. Siužetus savo paveikslams medžioju visur. Dabar svarstau, kodėl gi nepaieškojus daugiau žmonių, kurie yra mūsų miesto veidas, ir nenutapius jų. Gal kita paroda bus portretų.
