Akistata

Akistata

Dainius Vanagas

„Svarbiausia turėti faktų, o paskui juos galite iškraipyti, kaip norite.“

Markas Tvenas

Ramiai įsitaisau fotelyje, kojas pasodinu ant stalo. Susižvalgome — aš ir oranžinė lemputė. Smilkiniuose tvinksi vesterno melodija, akių kampučiuose įsivaizduojamo vėjo genami praskrieja šiaudų, žolių ir šiukšlių kamuoliai; pirštų galiukai it medūzos čiuptuvai prisisiurbia prie valdymo pultelio. Žvilgteliu į laikrodį — laikas, pagalvoju ir spusteliu raudoną įjungimo mygtuką. Taiklus šūvis elektriniu impulsu perskrodžia mano gyvenimo vesterną ir juodame panelyje regiu fatališkai gęstančią oranžinę lemputę. Ant jos kapo, 35 colių ekrane, gimsta spalvos ir ima trypti užrašas „Šiandien žiniose“. Mano kairysis antakis šokteli aukštyn ir, pritūpęs ant kaktos, susiduria su informacijos pliūpsniu– – –

kur automobilių nuolaužose regiu negyvus žmones: senus, jaunus, dar tik gimsiančius — visus, kurie jau niekada nebus Indigo karta. Karta, kuriai nereikia miegoti, nes iš sulankstytų rėmų gaisrininkų pjūklai vaduoja jau užmigusius kūnus. Pinigų pluoštelis grakščiai lyg magiškas Aladino kilimas neria į nuslėptą nuo valstybės voką. Skandalų ir kaukių šmėklos spjaudo man į veidą, kai tuo tarpu viešieji ir privatieji interesai it molotovai ir ribentropai nuolat rezga slaptas derybas. Tuntas orkų kasdieną neša naują Prometėją, kad prikaltų jį ant uolos, kur jo protėvį kankino; ir tik dėl to, jog kažkas turi atsakyti už nusižengimus pasaulio viešpačiams — ne tik už ugnį. Infliacijos fronte nieko nauja, nukirstų kainų vietoje šis slibinas atsiaugina dukart didesnes. „Ir nėra vilties išsigelbėti, — šnabžda bankininkai, ekonomistai, verslininkai, — visi tretieji broliai jau išžudyti.“ Tyro proto psichopatas prievartauja savo dukrą. Metus. Dvejus. Ekranu oriai dūlina Leo(poldas) lt, taip oriai, lyg atrodytų, kad jam spjauti ant visko. Lyg keliaujantys paukščiai lemtingai emigruoja žmonės; bet tik paukščiai sugrįžta. Platesnė nei Pragaro upė srūva alkoholio upokšnis. Per tokią srovę į kitą krantą joks irklininkas valtele neperkels, o mes tik keliaujame Dantės keliais, kur ant Pragaro vartų mus pasitinka užrašas: „Palikit visą viltį, jūs, kurie čionai įeinate“.

Šie sapnai — lyg ketvirtoji agregatinė būsena: iš esmės dujinė, nes niekada sėdėdamas kitoje ekrano pusėje jų neapčiuopsi, tačiau ir skysta, kadangi viskas nuo tyrimo išvadų iki impulso joms rastis dingsta kaip į vandenį. Netgi kieta, nes retkarčiais taip tvoja per galvą, kad atsikelti negali– – –

iki rubrikos „Sportas“. Tada krauju, nelaimėmis ir problemomis srūvančias mano akis nušluosto juostelė, ant kurios kybo auksinis, sidabrinis ar bronzinis medalis. Net jei tąkart tokios juostelės neaptinku, vis tiek pasiguodžiu: kažkas laimi, kažkas pralaimi — maloni pusiausvyra be moralinių kraštutinumų. Galiausiai „Rytdienos orai“ ima švelniai purtyti pečius, murmėti į ausį žodelyčius apie niekad neateinantį rytojų.

Taip aš pabundu iš sapnų ir nuo kaktos delnu nubraukiu susibūrusias raukšleles. Laimei, suvokiu, kad tai tik sapnas, galbūt net ištisas sapnų slėnis, kur jie, sapnai, lyg padūkę liūtukai kramto vienas kito ausį, stumdosi, bet kartu gerai sutaria: solidarioje aplinkoje visi liūtų dresuotojai gauna naudos.

Tačiau tai nykus, sausros, bado ir mirties nustekentas slėnis: ekrane telpa tik negyvi žmonės, gyvieji — per gilūs, o ir šiaip mažai kam įdomūs. Čia visada gali taškytis kraujo balose, tačiau nerasi skaidraus šaltinio vandens, kur galėtum nusiplauti dulkėtą veidą. Čia išgirsi tik rėkiančius garsiausiai, nes tų, kurie kalba ramiai ir tyliai, niekas nerodo. Visi skandalai ir pamazgos tol brukasi į galvą, kol imi galvoti, kad nieko daugiau ir nėra. Kad žmonės tik žudo ir žudosi. Kad egzistuoja tik kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kad mokslo reforma stringa ir stringa, o gal net neegzistuoja. Kad mokytojai sužlugdys egzaminus. Brukasi tol, kol supranti, jog nėra baisesnės vietos nei Lietuva. Galų gale kaip mirties nuosprendį išgirsti: reikia keisti šalies pavadinimą, „tai mums padės“. Šie sapnai — tartum kasdieninė tikrovės kastracija: be vilties, be tikėjimo, be esmės, savo nuogumą pridengianti belyčiais faktais.

Ir vis dėlto šiuos sapnus kartu ir mylime: jie juk ramina. Žiūrim ir galvojam: laimė, jog visa tai nutiko ne man. Juk kaip puiku žinoti, kad yra žmonių, kurių gyvenime daugiau skausmo nei mūsiškiame, tiesa? O jei dar garsiai pasakai „Dieve, kaip baisu“, patiri moralinį pasitenkinimą savo tebekvėpuojančiomis vertybėmis, o kartu, be abejo, sudilgini ir gailesčio bei neabejingumo receptorius; tada gali uždėti varnelę savo minčių sąsiuvinyje: šiandien vis dar esu (Dieve, kaip baisu).

Tačiau šiuose sapnuose nėra Dievo. Sapnuose yra faktai, ir šie du amžini priešai artėja prie kovos pabaigos, kur Dievas galiausiai bus priverstas nulenkti galvą. Taip pat, kaip ir aš– – –

tik ištiesiu ranką ir pačiumpu valdymo pultelį. Aklai susirandu nykščiu išjungimo mygtuką ir su pasimėgavimu grūdu sapnus atgal į jų dvokiančią skylę. Ekraną perskrodžia trumpas horizontalus žaibas ir visos vaivorykštės spalvos prašampa ore. Kineskopo smakre vėl įsižiebia oranžinė lemputė; ji visada budi. Ji visada tyko ir niekada nemiega, niekada nesapnuoja, tik pati sapnus kuria. Tai — Indigo, ir aš neturiu šansų laimėti; negaliu nesapnuoti, man sako — esi visuomenės narys, negali būti abejingas. Spaudžiu rankas — visi kišam galvą po tomis pačiomis sapnų giljotinomis, tai juk — piliečio pareiga. Tfu– – –

pasikeliu iš fotelio. Prieinu prie lango, stipriai stumteldamas ir įveikdamas užbrinkimą jį atidarau. Mano veidu nuvilnija vėsaus oro banga, nugara pašiurpsta, tačiau aš iškišu galvą į lauką. Žibintai gatvėse vis dar neleidžia užmigti miesteliui, tačiau 23:00 šviečiančias akis lyg nematoma ranka užmerks. Tamsa išsilies iš pakampių, pargriaus ir apglėbs dar tebematomas detales, kol liks tik šešėliai, kvapas ir dangus. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo einu į mokyklą. Žvelgiu į šaligatvį, kuriuo grįžtu iš jos. Matau vis dar toje pačioje vietoje tebestypsančius medžius, vietoje, kur palikau juos, kai paskutinį kartą koriausi šakomis aukštyn. Matau laukymę, kur anksčiau leisdavau aitvarus, smėlio dėžę, kurioje kartą pamečiau penkis litus, už kuriuos turėjau nupirkti duonos ir pieno.

Lyja. Retkarčiais gatvėmis pravažiuojantys automobiliai praskiria vandenis it mozės. Rytoj galbūt taip pat lis; keistos dabar pas mus žiemos.

Nemėgstu lietaus, bet jis — tikras, tikras nuo pradžios iki pabaigos, apimantis visą tikrovę, visą tiesą. Lyja. Lyja ne sapnuose, ne statistikoje, ne dienos iškarpose, telpančiose pusvalandyje ar ketvirtyje valandos, tačiau čia ir dabar — tiek dienos šviesoje, tiek nakties migloje tikrovė lyja kiekvieną akimirką. Tik toks neišsapnuotas gimtasis kraštas man yra artimas ir brangus.

Smalsu, ką vis dėlto reikėtų padaryti, kad šį lietų – tiesiog lietų- parodytų per televiziją? Papjauti štai ten po medžiais žmogų? O gal išsikviesti TV gelbėtojus, prieš tai imitavus kokį baisingą nutikimą, kurio stebėti prie ekranų sulėktų visa Lietuva? O gal tie patys TV gelbėtojai galėtų išgelbėti nuo TV?

Kai pavyksta išsivaduoti iš sapnų, aš žvelgiu tiesiai į pasaulį, į pasaulį, kuriam nereikia kineskopo stiklo, į atmosferą, saugančią mane nuo kosmoso akmenų, į žemę, gelbstinčią nuo smegimo žemyn, į savo tikrovę, tikrovę šalies, kurioje gyvenu.

Bet – – –

jaučiu, kaip atsitrenkiu į sapnų sieną; pasprukti pavyksta tik trumpam, o vėl sučiuptas jaunatviškas idealizmas eilinį kartą supranta, kad neturi, kur eiti, neturi, į ką eiti. Juntu, kaip juodai baltas prancūziškas film noir bloškia mane atgal prie oranžinės lemputės. Velniai griebtų — mielai surūkyčiau cigaretę, bet nerūkau, išgerčiau viskio, bet negeriu; nyki manoji bohema.

Aš tik supuosi kasdieninių košmarų verpetuose, kur šlykščių sapnų maurojimas išsprogdina mano šalies ausų būgnelius. Visomis savo jėgomis bandau apsaugoti tikrovę, kitaip — sprogsiu ir aš.

Bobų vasara

Bobų vasara

Algis Kuklys

Visiems patinka bobų vasara, patinka ir man, nes tuomet širdį smelkia švelnus skausmas, tarsi nematomas peilis pamažu pjautų venas, o šį kartą subtilus ruduo atrodė ypatingas, lyg jausčiau, jog daugiau tokio nematysiu, ir ką ten žinosi, nes šiandien gydytojas į mane pažvelgė taip, lyg būčiau pasmerktas, o paskui pridūrė, kad šiuolaikinė medicina dar nemoka atlikti tokių sudėtingų operacijų, ir aš, nuleidęs galvą, išslinkau iš kabineto nesuvokdamas, kur turėčiau eiti, nes didmiestyje neturėjau pažįstamų, o pinigų – ne marios, bet jeigu ir būčiau jų turėjęs visą lagaminą, tai ką būčiau daręs?

*

Dabar esu kaip surūdijęs automobilis, kurį jo sąvininkas paliko sąvartyne, bet jame būna dešimtys ir daugiau tokių automobilių, o aš buvau vienišius, neišmanantis ką daryti, nes viskam reikėjo ryžto, ir sesuo, pamačiusi mano veidą, susigraudinusi į rankas įspraudė Bibliją, tačiau žydų tautos istorijoms likau abejingas, gal ją reikėjo skaityti nuo pirmos klasės, kai buvau naivus ir patiklus, o šiuokart atrodžiau lyg medinis, tarsi mano gyslose tekėtų vanduo, o ne kraujas, tuomet dievobaiminga ir dūsaujanti sesuo išsivežė mane į kaimą pas tetą Antaniną, auksinės širdies moterį, anot jos, o tuomet būčiau važiavęs bet kur, nors į Šiaurės ašigalį ar Amazonės džiungles.

*

Teta Antanina taip apkabino mano rankas, lyg norėtų ištraukti iš liūno, o jos akyse išvydau ašaras, todėl vos ne vos susilaikiau, nes nervai išklibo kaip skėčio stipinai, kurių jau niekas nesutaisys, amen, bet atmintiną rugsėjo pabaigos vakarą neskubėdami gėrėme arbatą: sesuo ir teta Atanina kalbėjosi apie gimines, o aš nuobodžiavau, mechaniškai varčiau senus albumus su nuotraukomis, atpažinau tik savo pusseseres, kurios seniai ištekėjo ir galbūt jau sulaukė anūkų, bet nieko nesakiau Antaninai, paklausiu jos kitą dieną, tegu abi atsišneka, nes pagyvenusių žmonių didžiausias turtas – jų prisiminimai, o ką daryti tiems, kurie praranda atmintį arba nenori kažko prisiminti?

*

Kitą dieną, paėmęs kastuvą, kasiau duobę slyvai, kurią norėjau pasodinti arčiau tetos Antaninos namo, kad pavasarį žydinčią slyvą ji matytų pro langą, nes aš daugiau jos neregėsiu, ir jau su-sitaikiau su šia mintimi niekam nesiskųsdamas, todėl nesuprantu žmonių, kurie dėl ko nors skundžiasi, jie nesusimąsto, jog atrodo pasigailėtini, o užuojautos prašymas toks pat bjaurus, kaip ir vagystė, o kas buvo nors kartą apvogtas, žino tą jausmą, bet aš stengsiuosi vengti jausmų, geriau būti narkozės būsenos, nes

tuomet mažiau skaudės, bet ypač nenoriu jokios užuojautos ir nuo tokio žmogaus demonstratyviai nusisuku, lyg norėčiau jo nematyti.

*

Sesuo, palikusi mane, išvažiavo į savo namus, o aš ištisas valandas žiūrėdavau į pageltusias smilgas, kurios taip lėtai siūbavo ir prieš tūkstantį metų, kai žmonės neišmanė, kas yra onkologinės ligos ir I.Kanto filosofija, jie slampinėjo su ietimis, medžiojo žvėris ir vienas kitą, dabar taip pat medžioja vieni kitus, tiktai pasikeitė ginklai ir medžioklė, o visus persekioja ligos, įvairiausios bakterijos, ir kas bus toliau – niekam nesvarbu, vyrai ir moterys mėgaujasi kurortuose bobų vasaros akimirkomis, o aš viską užbraukiau, nes man nieko nebereiks, kaip sakė vienas išminčius, „nežinau, iš kur atėjau, nežinau, kur nueisiu“, taigi jis nemelavo nei sau, nei kitiems, ir tokių žmonių nedaug, todėl nežiūriu televizoriaus, nesiklausau radijo, išskyrus muziką, dažniausiai klausausi tylos, nes atradau tylos pasaulį.

*

Jeigu ne morfijus, turbūt neišgyvenčiau nė dienos, nes vakare arba naktį sugriebia tokie klaikūs skausmai, jog akyse žaliuoja, nes vyrai fiziniam skausmui neatsparūs, tai ir aš esu ne kitoks, ir laimingi tie, kurie miršta be skausmo, bet gal ir man taip atsitiks, o šį vakarą išspūdinau į lauką ir gandrinėju po laukus stebindamas kaimiečius, kurie kiekvieną atvykėlį smalsiai nužvelgia arba spokso į gyvenvietės kelią pro savo langus, o prie vienintelės parduotuvės nuo labo ryto stoviniuoja „slyvukai“- jauni, apšepę alkoholikai, kurių nebaido net blogiausias oras, jie mane pasveikino, lyg būčiau iš jų ir paslaugiai atidarė parduotuvės duris, jie turbūt tikėjosi, kad aš, nusipirkęs butelį, juos pavaišinsiu, tačiau nesu toks geras, o nupirkęs tai, ko prašė teta Antanina, pavėjui spūdinau jos nušiurusios sodybėlės link, svarstydamas apie tai, kad ji visą gyvenimėlį praleido šiame kaime, čia ją visi pažįsta ir ji pažįsta visus, tai į jos laidotuves ateis visi sodiečiai: moterys bus susigraudinusios, o vyrai susimąstę, nes ir juos kada nors palydės į kalnelį, nusėtą senais ir naujais kryžiais, o kas palydės mane, bet pagaliau tai nesvarbu, dabar tapo reikšminga kiekviena akimirka, kiekvienas žingsnis ir kiekvienas sapnas.

*

Tetos sode jau plaikstėsi blizgantys voratinkliai, diena atrodė šilta, o dangus – be debesėlio, todėl iki pietų sėdėjau ant suoliuko, paskui prie manęs priėjo teta Antanina ir paprašė eiti į kambarį, nors visiškai nenorėjau valgyti, bet pamažu atsistojau rankoje laikydamas ramentą ir lėtai žengiau per sodą, kiemą, kol pasiekiau duris, prie kurių jau tupėjo šuo vyzgindamas uodegą, nes jis visuomet buvo alkanas, tačiau, keldamas koją per slenkstį, vos neišsitiesiau, gerai, kad spėjau laisva ranka atsiremti į sieną.

*

Nesitikėjau, kad gana greit į rankas teks paimti abu ramentus, tačiau sesuo, lyg nujausdama, tuosyk juos atvežė į kaimą, vakar telefonu pasveikino su gimimo diena, nuo jos neatsiliko ir teta Antanina, kuri iškepė obuolių pyragą ir įteikė savo darželio gėlių, aš padėkojau, bet pyrago suvalgiau gabaliuką, ir tuomet Antanina atsinešė savo antpiliuko, kurio išgėrė pati ir man pasiūlė, aš jo neatsisakiau, tad paprašiau dar vieno, po to krūtinėje tapo šilčiau, stengiausi dėmesingai klausyti jos pasakojimų, paskui, apsivilkęs striukę, su ramentais išlapnojau į lauką, nes mėgau gęstančią saulę, tirštas vakaro prieblandas, o kai įsitaisiau ant suoliuko, atremto į namo sieną, išgirdau, kaip teta kalbėjo su mano seserimi, ir tos kalbos buvo prastos, todėl atsistojau ir nucimpinau prie obelų, kur stovėjo kitas suoliukas.

*

Pasaulis atrodo išprotėjęs dėl daiktų ir visokios tuštybės, tai nejaugi turi susirgti pusė žmonijos, kad pagaliau suvoktų, ko jam reikia ir ko nereikia; ar vyras gyvena tik dėl brangios mašinos, o moteris – dėl madingų rūbų, ir kodėl tiek daug baisių ligų turi žmogus, bet ne beždžionė, ar čia nėra kokio loginio ryšio tarp godaus, beprotiško noro turėti ir nepagydomų ligų, kurios šienauja visus lyg žolę ir šienaus tol, kol pabaigs savo darbą?..

*

Labai keista: mane pasiekė žmonos laiškas, kurį perplėšiau ir suglamžęs įkišau į striukės kišenę, ir ką ten skaitysi, nes jau metai, kaip ji gyvena su kažkokiu išsiskyrusiu vyru, o aš su ja nesusitinku, bet dėl to nesikreipiau į teismą, tiesiog prieš tą ligą buvau labai užimtas, pervargęs į namus sugrįždavau tik savaitgaliais, kad pailsėčiau, išsimiegočiau, perskaityčiau krūvą laikraščių ir atsiųstų laiškų iš įvairių firmų, o paskui – vėl į darbą iki ausų; galbūt žmonai įkyrėjo toks maratonas ir ji susirado tokį, kuris gėrisi josios veideliu ir dėmesingai klausosi pasakėlių, nes ji draugavo su kažkokiais sektantais, tad norėjo, kad ir aš su ja eičiau į tuos mistinius vakarėlius, ir tik tuomet pastebėjau, kad ji turi polinkį į fanatizmą, bet, kaip sakoma, kiekvienam savo, fanatizmas taip pat liga, jis buvo ir bus, tik šimpanzė nebus fanatikė, nes ji yra šimpanzė.

*

Niekas nenori tokio ligonio kaip aš, ir sesuo nusiramino atsikračiusi manimi, nes jai reikia lėkti į darbą, žiūrėti namų, o čia aš, reikalaujantis specialios priežiūros, todėl tetai Antaninai jaučiau dėkingumą, tik neišmaniau, kaip jį išreikšti, kokiais žodžiais ir gestais, kai esu į save nepanašus, lyg būčiau šimtametis senis, bet netrukus bus atomazga, pasibaigs vieno žmogaus biografija, kuri absoliučiai nereikšminga, nes pasaulyje miršta milijonai.

*

Šiąnakt sapnavau pabaisišką būtybę, tokį vabzdžio ir žmogaus hibridą; gal tai Mirties pasiuntinys, o gal pati Valdovė, ir nors niekada sapnais netikėjau, dabar galvoju kitaip, todėl reikia atskirti realų pasaulį nuo metapasaulio, kuris visada egzistavo, ir kai pabudau, vėl išgėriau morfijaus, įjungiau radijo aparatą ir tuoj pat išjungiau, nes erzino politikų plepalai, tačiau kiti jų atidžiai klausosi ir eina balsuoti už tuos…

*

Ant kelių padėjau virpantį tetos Antaninos šunelį ir, glostydamas jo nugarą, žvelgiau į ištuštėjusius rudens laukus, kuriuos šildė paskutinės bobų vasaros dienos; palengva judėjo obelų šakos, lyg modamos išskrendantiems paukščiams, aiškiai suvokiau, kad kito rudens neregėsiu, nematysiu nei dangaus, nei šito seno sodo, kuris atsimena tetos Antaninos jaunystę ir klaikų, kruviną pokarį.

*

Šiaip ne taip priverčiau save perskaityti žmonos laišką, kuris voliojosi striukės kišenėje, jame ji atsiprašinėjo, kvietė susitikti ir išsiaiškinti mano turto priklausomybę, bet ji negaus nieko, viską atiduosiu seseriai ir tetai Antaninai, todėl nedelsdamas parašysiu testamentą, kurį sesuo patvirtins notarinėje, tegu dėl turto ji bylinėjasi teismuose, o man užteks, man reikia tik morfijaus ir šiek tiek maisto, ramios muzikos ir tetos Antaninos rūpestingų rankų, nes ją suprantu be žodžių, užtenka jos akių žvilgsnio; ir tokį šviesų veidą turi giliai tikintis žmogus, jame nėra neapykantos ar padlaižiavimo, į jos sodybą nedrįsta užsukti nei „slyvukai“, nei vagys, ir tegu čia neina, nes aš dar sugebėčiau šauti iš dujinio šautuvo, nors nė karto jo nepanaudojau.

*

Lauke siautėjo vėjas, tai smaksojau visą dieną prie lango klausydamas, kaip kriaušės šakos baksnoja į skardinį stogą, bet vakare viskas nusčiuvo, pro debesų tarpą išlindo saulės auksinis kraštas ir vėl pasislėpė, o aš stovėjau atsirėmęs į namo sieną stebėdamas gyvenvietės kelią, kuris atrodė nepasiekiamas ir paslaptingas…

*

Nesulaukusi giminaičio Jono, teta Antanina išėjo parsivesti jo į namus, kurie šį kartą jai regėjosi pernelyg tykūs, bet staiga ėmė kaukti šunelis, o tai nieko doro nežadėjo, ir kai prisiartino prie tamsios sėdinčios figūros, išvydo pablyškusią giminaičio galvą, atremtą į obels kamieną, ir jo pramerktas akis, kuriose atsispindėjo paskutinės vakaro žaros, ir tuoj pat viską suprato, tad greitai persižegnojo, pusbalsiu sau priekaištaudama, kodėl anksčiau į namus nepakvietė kunigo, kur tuomet buvo jos protas, o šunelis pratisai kaukė ir kaukė, lyg norėdamas sukviesti artimiausius kaimynus, nes teta Antanina trypčiojo vietoje kalbėdama poterius, neišmanydama ką daryti.

Peteris Milčakas

Peteris Milčakas
(Peter Milčák, Slovakija)


Daugiau

Tik tai, kas neišsakoma,

lieka paslaptimi.
O vis dėlto tie, kurie tyli
ir lieka vieniši,
vis viena yra
patys įtariausi,
nes galbūt žino
daugiau,
negu buvo išsiduota.

Nes už to, kas išsakyta,
yra tik melagingi liudijimai,
apsimestinė kančia
ir veidmaininga atjauta,
bet net tylėjimas ne
visada
yra tai, kuo dera

pasitikėti.

Naktis

Naktis rengia
tylos akimirką.
Seilėmis lipdo
paukščių snapus,
nugula prarajose,
kaišioja nagus
į plyšius,
pirštais kruopščiai
čiupinėja
šiltas gerkles
ir mažuoju
užkemša piemens
švilpynę.

Paskui plačiai
išsižioja,
kad akimirkai
prarytų vėją,
o kai priartės
aušra,
pasisodins ant pečių
luošį,
nes labiau
negu savimi
pasitiki tik
neviltim.

Žvėrims

Sulaikau kvėpavimą ir
užmerkiu akis
prieš jūsų karštumą, kai
priešinate savo nežinojimą
ir mano žinojimą.
Šiame buvime, kad ir koks būtų
beginklis, nėra vietos
likimui, kad ir kas būtų
toliau, bet erdvė
likimui, mano likimas
patetiškai atsiveria,
todėl

užmerkiu akis.

Tyleniai

Tą medį
patvirtino žaibas
o tas vanduo
jau daugiau kaip trisdešimt kartų
užšalo ir grįžo
pas save patį
o šioje žemėje
sutrupėję mūsų
keliauninkų protėvių
kaulai,
ir kadaise jų kalba
mūsų vardu
buvo vyras, kuris tylėjo,
daugiau nesakysiu nieko.

Labiau nei kada nors
dabar laikas
mylėti.

Sukutis

Netikrumas tarsi sukutis
ir kiekvienas įkvėpimas
ir kiekvienas iškvėpimas
yra tik dar vienas
apsisukimas,
tuo tarpu džiaugsmas

tuo tarpu džiaugsmas
tvyro štilyje,
kurio nė
nereikia užsitarnauti.
Pakanka
mąstyti,
plačiame krėsle,
sekmadienio priešpiečiu.

Balandžio sniegas

Paliktas bandos bejėgis
žvėris, prieš kurį atsigręžė
net jo paties kūnas. Daugiau nė šuolio.
Žolės kuokštai paskutinį kartą kilsteli jį
nuo žemės, kuri taip neišvengiamai
traukia.

Pavasaris maloningai išplečia
glėbį. Taip galėtų atrodyti
sveikinanti motina. Paskutinė
šiluma išsilaisvina iš gęstančios
minties.

Pro langą
Palekui Suržinui

Jis išsižadėjo

namų,
žmonos ir vaikų,
alkoholio ir cigarečių,
mokytojo algos,
vaizdo pro langą,
poezijos lapų,

ir pagaliau išsižadėjo
savo kūno

tikėdamasis
prasmės

Keliautojo laiku mintys

Jei iš tiesų dar įmanoma
apsisaugoti ir išsivalyti
nuo viso blogio
pasninkaujant keturiasdešimt dienų
dykumoje,
išdalinant turtą,
visą gyvenimą darant gera,
gailestingumu ir dorybingumu,
apsisprendžiant čia ir dabar,
išsižadant net menkiausios
abejonės,
ar keliautum, silpnas, atgal laiku
iki trisdešimt trečiųjų Viešpaties metų
ir išbudėtum, netikėlis, dvi naktis
prie Kristaus karsto,
kad išvystum, kaip nuvirsta akmuo
ir kūnas žengia į Karalystę?
O paskui, nepastebėtas, atsidavęs
grįžtum į apsisprendimo
akimirką ir nesusvyruotum,
nes už gero darymą Žemėje
priešingai, negu už blogį,
pagal tavo tikėjimą
turi
būti atlyginta.

Savo vietose

Kokie esame gražūs
laikinybės veidrodžiuose,
kokie pakilūs ir tyri.

Juk veidrodžiai
kabo savo vietose.
Tamsūs miškai, per
tamsūs, kad galėtų
pasirodyti vaizdu.
Dangus giedras, dangiškai giedras,
net neįmanoma
jo įžiūrėti.
Drugelis, drugelis, skrendąs taip
greitai, kad
palieka tik
garso pėdsaką.

Taigi, tik mes, be galo
laimingi
leidžiame nusistovėti paviršiui
o iš mūsų akių žiba
amžinybė.


Ilgas kelias į ten

Ilgas kelias į ten, nėra
kaip sugrįžti, todėl jis toks ilgas,
todėl jis tik
į ten.

Ten visada per žingsnį
priekyje, tarsi kupranugaris prieš
beduiną, tarsi namai
prieš ilgesį.

Ten visada per žingsnį
priekyje, ir uždarame
lagaminėlyje esi nešamas
atgal.


Iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Grįžti prie klasikos. Grįžti prie Bložės

Grįžti prie klasikos. Grįžti prie Bložės

„braškių žemuogių laikotarpis ateina, atsigaunu ir net bėgioti pradedu…“ (Vytautas P.Bložė)

Birželio 17 d. Kultūrų komunikacijų centre buvo pristatyta nauja Vytauto P.Bložės poezijos knyga „Tu palikai mane užmigusį“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, apipavidalino dizaineris G.Skudžinskas, palydėjo į kelionę literatūrologo M.Šidlausko trumpi žodžiai, finansiškai parėmė Klaipėdos savivaldybė. Skaistė Kazarauskaitė surinko poeto tekstus kompiuteriu, netikėtai tapdama knygos pavadinimo bendraautore. Knyga turėjo vadintis „2002-ųjų m. eilėraščiai“. Ši trumpa data tarsi mirties sparno brūkštelėjimas žymi V.P.Bložės žmonos poetės Nijolės Miliauskaitės (eilėraščiuose vadinamos Barbutės vardu) mirties metus. Knygos pirmo viršelio apipavidalinimas: viena pusė vertikaliai balta, kita – juoda (man priminė N.Kliukaitės pirmos knygutės dizainą), būtų tiksliai atitikę statistišką, siekiant atsiriboti nuo vidinio turinio, knygos pavadinimą. Skaistės moteriškas prisilietimas sušildė ir perkeitė pirmuosius knygos žodžius, atvėrė dviejų žmonių bendrystės lauką. Tad knygos pavadinimas patyrė paslaptingą transformaciją – iš hermetiško, veik ezoteriško (V.P.Bložė įžvelgė skaičiuje 2002 tam tikrus dėsningumus) užkoduoto tikslumo į meilės lyrikos atvertis.

Poetas jau metus gyvena Kaune. Prieš tai penkerius metus gyveno pajūryje. Dar prieš tai – dvidešimt penkerius su puse metų išgyveno Druskininkuose drauge su Nijole, kur jiedu leisdavo ilgiausias valandas uogaudami. Tiesa, jis saugodavo, o Nijolė rinkdavo uogas, paskui ilgai jas virdavo, rikiuodama tvarkingas uogienių eiles. Kažkada poetas yra sakęs, jog tada dar nežinojęs, kad gyvena rojuje kartu su Barbute (nuo posakio: Barbė devyndarbė, nes Nijolė nuolat triūsdavo).

Taip gera buvo žiūrėti ir klausytis, kaip V.P.Bložė guviai postringavo apie M.Lermontovą, O.Milašių, A.Rimbaudą, Prancūzijoje virtusį A.Rembo, geriausių poetų penkioliktukus ir penkiasdešimtukus, Mykolaitį Putiną, nepamiršdamas prieš plauką, o ir paplaukiui pašukuoti savo artimiausią brolį S.Gedą.

Gera matyti sutvirtėjusį, atsigavusį poetą. Niekas nežinome savo išvykimo Anapilin laiko. Tik artėjame prie šauktinių linijos, kartais supurtomi netikėtų, dar, atrodytų, pernelyg ankstyvų šalia stovinčiųjų kaimynų mirčių.

„Braškių žemuogių laikotarpis ateina, atsigaunu ir net bėgioti pradedu“, – draugiškai, be jokio oficialumo, kalbėjo poetas, prisimindamas kaip tarybiniais laikais už bėgiojimą milicija jį buvo netgi sulaikiusi, – tarybiniai žmonės bėgiodavo tik stadionuose. Apie uogas, o ypač žemuoges, poeto gyvenimo ir knygų tekstuose būtų galima ir literatūrologinę studiją parašyti.

„…tik mano akys geso: sirpo raudonos žemuogės, bet aš jų / nebeįžiūrėdavau, tai buvo man baisiausia…“ (ištrauka iš Nijolei skirtos poemos „Tu palikai mane užmigusį“, kuri buvo išversta į daugelį kalbų ir pridėta kaip palydos žodis prie N.Miliauskaitės eilėraščių). Jėgų sugrįžimo laikotarpis, atokaitoje sirpstant žemuogėms, nors belikęs tik žinojimas – jos jau svarina savo nuraudusias kuklias galvutes ties ištiestu uogautojo delnu. „… kūrybą peni ne viltys, o praradimai“, – paskutiniai knygos žoždiai, įtranscendentinantys, perkeičiantys skaudžiausias netektis – aplanko neregystė, išeina artimieji ir patys artimiausieji.

M.Šidlauskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, jog XX a. antros pusės lietuvių poezijos novatorius, įstabaus autentiško verlibro poetas, atsiremia į mūsų klasikus, į šaknis – Maironį, V.Kudirką, P.Vaičaitį. Taip leisdamas suprasti – kiek bebūtų moderni šiuolaikinė literatūra, ji turi semtis potencijos iš klasikos, iš pirminio šaltinio.

Kolektyvinė pasąmonė vienija mus, siunčia vibracijas tarsi užkoduotos kalbos atrakinimo instrumentus. Gal tam ir reikia skaityti V.Kudirką, Maironį, grįžti prie K.Donelaičio, A.Baranausko, J.Tumo-Vaižganto. Grįžti prie V.P.Bložės. Pagauti pasąmonės vibracijas.

Daug gaivalo viduje susitvelkė (V.P.B.). Poeto kalbos srautas tą vakarą liejosi laisvai, vis paskatinamas Skaistės provokuojančių klausimų ir režisieriaus Karolio jausmingai skaitomų, puikiai atsirinktų V.P.Bložės tekstų.

 

Kuklio „Kazbekija“: žmogus totalitarizme

Kuklio „Kazbekija“: žmogus totalitarizme

Aleksandras Žalys

***

Kiekvienas kalbėjimas apie bet kurį meno kūrinį, kiekvienas kūrybos fakto komentaras yra savotiškas bandymas jį pratęsti, jeigu ne kūrinį, tai tą įspūdį, kurį jis sukelia, palieka – tikrai. Dabartinis meną tyrinėjantis mokslas šią situaciją ypač akcentuoja, pabrėždamas suvokėjo vaidmenį kaip kūrinio bendraautorystę. Šitas momentas man pasirodė itin svarbus naujos Algio Kuklio knygos „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ atveju, nes kūrinys yra ir fragmentiškas, ir protokoliškas (tarytum dokumentuotas), ir pagrįstas vaizduote bei nesunkiai nuspėjamais simboliais, ženklais – žodžiu, skaitytojas turi nuspėti ir pasiduoti tegu ir nesudėtingoms kūrinio „žaidimo taisyklėms“, pagal kurias reikia „užpildyti“ tekstą, mums duotą rašytojo.

***

A.Kuklys yra žinomas kretingiškis prozininkas, romanų ir novelių autorius, turįs rimtų dailės ir poezijos kūrėjo ambicijų bei rezultatų, žurnalistas ir bibliotekininkas. Visus šiuos dalykus išvardinau ne tik todėl, kad iš naujo pakartočiau literatūra besidominčiam žmogui šiaip žinomus dalykus. A.Kuklio gyvenimo ir asmenybiniai dalykai, patirtys ryškiai ir giliai atsispindi jo kūryboje, kitaip tariant, A.Kukliui aiškiai būdingas kūrybos autobiografiškumas, tiktai dažniausiai tai atsiskleidžia minčių ir jausmų plotmėje, psichologinės prozos vaizduose bei vaizdiniuose. Tai pasakytina tiek apie gana gausią A. Kuklio novelistiką, tiek apie jo romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, išleistą dar 1993 metais. Iškalbingas yra romano pavadinimas, kuris savotiškai apibūdina ne tik paminėtos knygos , bet ir visos A. Kuklio kūrybos turinio pobūdį – žiūrėjimas.

Nors „Kazbekijoje“ autobiografiškumas neryškus, ar bent nėra lengvai atpažįstamas, tačiau A.Kuklys ne kartą yra pabrėžęs: „Retas rašytojas išvengia autobiografinių bruožų savo kūriniuose… ir kad dėl to kūrinys būna įtaigesnis, autentiškesnis“ (iš literatūrinės anketos). Šitokią nuostatą rašytojas yra patvirtinęs savo kūrybos visuma – „Kazbekija“ taip pat jos nenuneigia.

***

„Kazbekija“ yra kitoniškas A.Kuklio kūrinys, nors jame ryškūs ir įprasti „Kretingos Kafkos“ (taip dėl psichologiškumo A.Kuklį yra apibūdinęs R.Černiauskas) bruožai. Tačiau naujoviški A.Kuklio stilistikos ir problematikos ypatumai daro A. Kuklį įdomesniu ir patrauklesniu šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste.

A.Kuklys ryškiai ir intensyviai ieško meninės formos, tarytum paveikslui rėmų, vaizduojamam pasauliui atskleisti, parodyti, pristatyti. Anksčiau vyraudavo tiesioginis, kartais net tiesmukiškas, minčių, jausmų, išgyvenimų išsakymas ir išsisakymas, suartinantis A.Kuklio prozą su lyrika. Lyriškumo, jausmų atskleidimo ir „Kazbekijoje“ yra nemažai, tačiau vyrauja „objektyvizuota“ forma, įvykiai, veikėjai – tai, kas prozai labai svarbu – siužetas, tegu ir glaustas, minimalizuotas, tačiau kondensuotas yra „Kazbekijos“ stuburas.

Viso A.Kuklio naujo kūrinio pastatas statomas ant savotiškų pamatų – ant neva iš saugumiečio už butelį degtinės nusipirktų kalinio Tomo Firso tardymo protokolų. Tai atrodo lengvai sufantazuota, bet labai „tikra“ desovietizuotos Lietuvos tikrovės aplinkybė, siejanti su praėjusiais sovietiniais laikais. Kazbekija ar kazbekų bei kazarų tautos irgi tėra literatūrinis pramanas, tačiau labai patogus, patrauklus ir įtikinantis protokoliškai kuriam pasaulėvaizdžiui bei herojams (pirmiausia, Tomui Firstui, pagrindiniam veikėjui) atskleisti.

Visas A.Kuklio romanas sukonstruotas iš atskirų nedidelių fragmentų, savotiškų etiudų (kaip žinoma, yra toks žanras – novelių romanas, na, o A.Kuklio kūrinį galėtume pavadinti „etiudų romanu“), kuriuose nuosekliai ir įtaigiai derinama apmąstymai, filosofavimas apie žmogaus gyvenimo kasdienybę ir tai, kas yra amžina, apie žmogaus prasmę ir tikslus: meilę, laimę ir slapčiausias viltis – ir drauge glaustai perteikiami įvykiai: darbas, šventės, buitis, vyro ir moters ryšiai, kaimo, miestelio ir bendrabučio gyvenimo vaizdai, kuriuose įsipina ir žmogžudystės, ir mirtys…

***

Mažo žmogaus likimas totalitarinėje visuomenėje, valstybėje – taip pats autorius nusako savo kūrinio temą. Iš tiesų A.Kuklys siekia užpildyti aiškią spragą mūsų kultūroje, nes dar daug kas nepasakyta apie žmogaus gyvenimą sovietijoje – čia Kazbekija galime priimti kaip savotišką Sovietų Sąjungos sinonimą. Iš esmės visa atskleidžiama per pagrindinį veikėją T.Firsą ir apie jį besisukančius žmones – jo draugus, moteris, kurių yra labai nedaug, ir visus kitus – viršininkus, saugumiečius ir etc.

T.Firsą galima pavadinti mažu žmogumi: jis dirba katilinės kūriku, gyvena bendrabutyje, iš ten išvarytas nuomojasi butą, yra viengungis, labai ilgisi moters, nors įsimylėjęs Sitą, susilaukia sūnaus ir iš pavydo bei nevilties, nors galima pasakyti ir taip: priešindamasis prievartai, smurtui ir nuolatiniam sekimui, nužudo Sitos vyrą; drauge daug dirba, nuoširdžiai su visais bendrauja, tačiau saugumo areštuotas ir nuteistas urano kasyklose nusižudo. 157 puslapių romanas baigiamas į knygos pavadinimą iškelta fraze: „Jo kapas nežinomas“.

Drauge T.Firsas pilnas žmogiškų gražių ir didelių jausmų, minčių, idealų, kurių dauguma lieka nerealizuoti. Pagrindinis herojus netikėtai priminė didįjį mūsų laikų disidentą ir poetą Josifą Brodskį, Nobelio premijos laureatą, kuris sovietijoje gyvendamas taip pat dirbo katilinės kūriku ir buvo nuteistas tremčiai kaip veltėdis, nes eilėraščių rašymas tuomet nepripažinta kaip darbas.

Žinoma, Firsas – ne Brodskis, tačiau tipologinė bendrystė, galvojant apie žmogaus likimą totalitarizme, galima. Juolab kad Firsas irgi kūrybiškos natūros žmogus. Be to, Firsas taip pat iš esmės nuteisiamas ne dėl žmogžudysčių, kurios Kazbekijos valdžiai visai nerūpi, bet dėl laiškų pabėgusiam Firso broliui į Vakarus, dėl pornografinio žurnalo skaitymo ir rodymo katilinės bendradarbiams, dėl kritiškų pasisakymų apie Kazbekijos tikrovę…

***

Patrauklus A.Kuklio romano „Kazbekija“ bruožas – glaustumas, kondensuotumas, vaizdą ir mintį sutelkiantis pasakojimas, kuriame ir herojų paveikslai, ir veiksmas, mintys, jausmai nestokoja intrigos ir sugestijos.

Šiuolaikinės daugiažodės literatūros kontekste tai atrodo kaip A.Kuklio prozos privalumas ir meninio brandumo paliudijimas. „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ yra naujas prozininko A.Kuklio meninių ieškojimų žingsnis tiek problematikos, idėjų, tiek stilistinės raiškos požiūriu, tikrai vertas skaitytojų dėmesio.