Bobų vasara
Algis Kuklys
Visiems patinka bobų vasara, patinka ir man, nes tuomet širdį smelkia švelnus skausmas, tarsi nematomas peilis pamažu pjautų venas, o šį kartą subtilus ruduo atrodė ypatingas, lyg jausčiau, jog daugiau tokio nematysiu, ir ką ten žinosi, nes šiandien gydytojas į mane pažvelgė taip, lyg būčiau pasmerktas, o paskui pridūrė, kad šiuolaikinė medicina dar nemoka atlikti tokių sudėtingų operacijų, ir aš, nuleidęs galvą, išslinkau iš kabineto nesuvokdamas, kur turėčiau eiti, nes didmiestyje neturėjau pažįstamų, o pinigų – ne marios, bet jeigu ir būčiau jų turėjęs visą lagaminą, tai ką būčiau daręs?
*
Dabar esu kaip surūdijęs automobilis, kurį jo sąvininkas paliko sąvartyne, bet jame būna dešimtys ir daugiau tokių automobilių, o aš buvau vienišius, neišmanantis ką daryti, nes viskam reikėjo ryžto, ir sesuo, pamačiusi mano veidą, susigraudinusi į rankas įspraudė Bibliją, tačiau žydų tautos istorijoms likau abejingas, gal ją reikėjo skaityti nuo pirmos klasės, kai buvau naivus ir patiklus, o šiuokart atrodžiau lyg medinis, tarsi mano gyslose tekėtų vanduo, o ne kraujas, tuomet dievobaiminga ir dūsaujanti sesuo išsivežė mane į kaimą pas tetą Antaniną, auksinės širdies moterį, anot jos, o tuomet būčiau važiavęs bet kur, nors į Šiaurės ašigalį ar Amazonės džiungles.
*
Teta Antanina taip apkabino mano rankas, lyg norėtų ištraukti iš liūno, o jos akyse išvydau ašaras, todėl vos ne vos susilaikiau, nes nervai išklibo kaip skėčio stipinai, kurių jau niekas nesutaisys, amen, bet atmintiną rugsėjo pabaigos vakarą neskubėdami gėrėme arbatą: sesuo ir teta Atanina kalbėjosi apie gimines, o aš nuobodžiavau, mechaniškai varčiau senus albumus su nuotraukomis, atpažinau tik savo pusseseres, kurios seniai ištekėjo ir galbūt jau sulaukė anūkų, bet nieko nesakiau Antaninai, paklausiu jos kitą dieną, tegu abi atsišneka, nes pagyvenusių žmonių didžiausias turtas – jų prisiminimai, o ką daryti tiems, kurie praranda atmintį arba nenori kažko prisiminti?
*
Kitą dieną, paėmęs kastuvą, kasiau duobę slyvai, kurią norėjau pasodinti arčiau tetos Antaninos namo, kad pavasarį žydinčią slyvą ji matytų pro langą, nes aš daugiau jos neregėsiu, ir jau su-sitaikiau su šia mintimi niekam nesiskųsdamas, todėl nesuprantu žmonių, kurie dėl ko nors skundžiasi, jie nesusimąsto, jog atrodo pasigailėtini, o užuojautos prašymas toks pat bjaurus, kaip ir vagystė, o kas buvo nors kartą apvogtas, žino tą jausmą, bet aš stengsiuosi vengti jausmų, geriau būti narkozės būsenos, nes
tuomet mažiau skaudės, bet ypač nenoriu jokios užuojautos ir nuo tokio žmogaus demonstratyviai nusisuku, lyg norėčiau jo nematyti.
*
Sesuo, palikusi mane, išvažiavo į savo namus, o aš ištisas valandas žiūrėdavau į pageltusias smilgas, kurios taip lėtai siūbavo ir prieš tūkstantį metų, kai žmonės neišmanė, kas yra onkologinės ligos ir I.Kanto filosofija, jie slampinėjo su ietimis, medžiojo žvėris ir vienas kitą, dabar taip pat medžioja vieni kitus, tiktai pasikeitė ginklai ir medžioklė, o visus persekioja ligos, įvairiausios bakterijos, ir kas bus toliau – niekam nesvarbu, vyrai ir moterys mėgaujasi kurortuose bobų vasaros akimirkomis, o aš viską užbraukiau, nes man nieko nebereiks, kaip sakė vienas išminčius, „nežinau, iš kur atėjau, nežinau, kur nueisiu“, taigi jis nemelavo nei sau, nei kitiems, ir tokių žmonių nedaug, todėl nežiūriu televizoriaus, nesiklausau radijo, išskyrus muziką, dažniausiai klausausi tylos, nes atradau tylos pasaulį.
*
Jeigu ne morfijus, turbūt neišgyvenčiau nė dienos, nes vakare arba naktį sugriebia tokie klaikūs skausmai, jog akyse žaliuoja, nes vyrai fiziniam skausmui neatsparūs, tai ir aš esu ne kitoks, ir laimingi tie, kurie miršta be skausmo, bet gal ir man taip atsitiks, o šį vakarą išspūdinau į lauką ir gandrinėju po laukus stebindamas kaimiečius, kurie kiekvieną atvykėlį smalsiai nužvelgia arba spokso į gyvenvietės kelią pro savo langus, o prie vienintelės parduotuvės nuo labo ryto stoviniuoja „slyvukai“- jauni, apšepę alkoholikai, kurių nebaido net blogiausias oras, jie mane pasveikino, lyg būčiau iš jų ir paslaugiai atidarė parduotuvės duris, jie turbūt tikėjosi, kad aš, nusipirkęs butelį, juos pavaišinsiu, tačiau nesu toks geras, o nupirkęs tai, ko prašė teta Antanina, pavėjui spūdinau jos nušiurusios sodybėlės link, svarstydamas apie tai, kad ji visą gyvenimėlį praleido šiame kaime, čia ją visi pažįsta ir ji pažįsta visus, tai į jos laidotuves ateis visi sodiečiai: moterys bus susigraudinusios, o vyrai susimąstę, nes ir juos kada nors palydės į kalnelį, nusėtą senais ir naujais kryžiais, o kas palydės mane, bet pagaliau tai nesvarbu, dabar tapo reikšminga kiekviena akimirka, kiekvienas žingsnis ir kiekvienas sapnas.
*
Tetos sode jau plaikstėsi blizgantys voratinkliai, diena atrodė šilta, o dangus – be debesėlio, todėl iki pietų sėdėjau ant suoliuko, paskui prie manęs priėjo teta Antanina ir paprašė eiti į kambarį, nors visiškai nenorėjau valgyti, bet pamažu atsistojau rankoje laikydamas ramentą ir lėtai žengiau per sodą, kiemą, kol pasiekiau duris, prie kurių jau tupėjo šuo vyzgindamas uodegą, nes jis visuomet buvo alkanas, tačiau, keldamas koją per slenkstį, vos neišsitiesiau, gerai, kad spėjau laisva ranka atsiremti į sieną.
*
Nesitikėjau, kad gana greit į rankas teks paimti abu ramentus, tačiau sesuo, lyg nujausdama, tuosyk juos atvežė į kaimą, vakar telefonu pasveikino su gimimo diena, nuo jos neatsiliko ir teta Antanina, kuri iškepė obuolių pyragą ir įteikė savo darželio gėlių, aš padėkojau, bet pyrago suvalgiau gabaliuką, ir tuomet Antanina atsinešė savo antpiliuko, kurio išgėrė pati ir man pasiūlė, aš jo neatsisakiau, tad paprašiau dar vieno, po to krūtinėje tapo šilčiau, stengiausi dėmesingai klausyti jos pasakojimų, paskui, apsivilkęs striukę, su ramentais išlapnojau į lauką, nes mėgau gęstančią saulę, tirštas vakaro prieblandas, o kai įsitaisiau ant suoliuko, atremto į namo sieną, išgirdau, kaip teta kalbėjo su mano seserimi, ir tos kalbos buvo prastos, todėl atsistojau ir nucimpinau prie obelų, kur stovėjo kitas suoliukas.
*
Pasaulis atrodo išprotėjęs dėl daiktų ir visokios tuštybės, tai nejaugi turi susirgti pusė žmonijos, kad pagaliau suvoktų, ko jam reikia ir ko nereikia; ar vyras gyvena tik dėl brangios mašinos, o moteris – dėl madingų rūbų, ir kodėl tiek daug baisių ligų turi žmogus, bet ne beždžionė, ar čia nėra kokio loginio ryšio tarp godaus, beprotiško noro turėti ir nepagydomų ligų, kurios šienauja visus lyg žolę ir šienaus tol, kol pabaigs savo darbą?..
*
Labai keista: mane pasiekė žmonos laiškas, kurį perplėšiau ir suglamžęs įkišau į striukės kišenę, ir ką ten skaitysi, nes jau metai, kaip ji gyvena su kažkokiu išsiskyrusiu vyru, o aš su ja nesusitinku, bet dėl to nesikreipiau į teismą, tiesiog prieš tą ligą buvau labai užimtas, pervargęs į namus sugrįždavau tik savaitgaliais, kad pailsėčiau, išsimiegočiau, perskaityčiau krūvą laikraščių ir atsiųstų laiškų iš įvairių firmų, o paskui – vėl į darbą iki ausų; galbūt žmonai įkyrėjo toks maratonas ir ji susirado tokį, kuris gėrisi josios veideliu ir dėmesingai klausosi pasakėlių, nes ji draugavo su kažkokiais sektantais, tad norėjo, kad ir aš su ja eičiau į tuos mistinius vakarėlius, ir tik tuomet pastebėjau, kad ji turi polinkį į fanatizmą, bet, kaip sakoma, kiekvienam savo, fanatizmas taip pat liga, jis buvo ir bus, tik šimpanzė nebus fanatikė, nes ji yra šimpanzė.
*
Niekas nenori tokio ligonio kaip aš, ir sesuo nusiramino atsikračiusi manimi, nes jai reikia lėkti į darbą, žiūrėti namų, o čia aš, reikalaujantis specialios priežiūros, todėl tetai Antaninai jaučiau dėkingumą, tik neišmaniau, kaip jį išreikšti, kokiais žodžiais ir gestais, kai esu į save nepanašus, lyg būčiau šimtametis senis, bet netrukus bus atomazga, pasibaigs vieno žmogaus biografija, kuri absoliučiai nereikšminga, nes pasaulyje miršta milijonai.
*
Šiąnakt sapnavau pabaisišką būtybę, tokį vabzdžio ir žmogaus hibridą; gal tai Mirties pasiuntinys, o gal pati Valdovė, ir nors niekada sapnais netikėjau, dabar galvoju kitaip, todėl reikia atskirti realų pasaulį nuo metapasaulio, kuris visada egzistavo, ir kai pabudau, vėl išgėriau morfijaus, įjungiau radijo aparatą ir tuoj pat išjungiau, nes erzino politikų plepalai, tačiau kiti jų atidžiai klausosi ir eina balsuoti už tuos…
*
Ant kelių padėjau virpantį tetos Antaninos šunelį ir, glostydamas jo nugarą, žvelgiau į ištuštėjusius rudens laukus, kuriuos šildė paskutinės bobų vasaros dienos; palengva judėjo obelų šakos, lyg modamos išskrendantiems paukščiams, aiškiai suvokiau, kad kito rudens neregėsiu, nematysiu nei dangaus, nei šito seno sodo, kuris atsimena tetos Antaninos jaunystę ir klaikų, kruviną pokarį.
*
Šiaip ne taip priverčiau save perskaityti žmonos laišką, kuris voliojosi striukės kišenėje, jame ji atsiprašinėjo, kvietė susitikti ir išsiaiškinti mano turto priklausomybę, bet ji negaus nieko, viską atiduosiu seseriai ir tetai Antaninai, todėl nedelsdamas parašysiu testamentą, kurį sesuo patvirtins notarinėje, tegu dėl turto ji bylinėjasi teismuose, o man užteks, man reikia tik morfijaus ir šiek tiek maisto, ramios muzikos ir tetos Antaninos rūpestingų rankų, nes ją suprantu be žodžių, užtenka jos akių žvilgsnio; ir tokį šviesų veidą turi giliai tikintis žmogus, jame nėra neapykantos ar padlaižiavimo, į jos sodybą nedrįsta užsukti nei „slyvukai“, nei vagys, ir tegu čia neina, nes aš dar sugebėčiau šauti iš dujinio šautuvo, nors nė karto jo nepanaudojau.
*
Lauke siautėjo vėjas, tai smaksojau visą dieną prie lango klausydamas, kaip kriaušės šakos baksnoja į skardinį stogą, bet vakare viskas nusčiuvo, pro debesų tarpą išlindo saulės auksinis kraštas ir vėl pasislėpė, o aš stovėjau atsirėmęs į namo sieną stebėdamas gyvenvietės kelią, kuris atrodė nepasiekiamas ir paslaptingas…
*
Nesulaukusi giminaičio Jono, teta Antanina išėjo parsivesti jo į namus, kurie šį kartą jai regėjosi pernelyg tykūs, bet staiga ėmė kaukti šunelis, o tai nieko doro nežadėjo, ir kai prisiartino prie tamsios sėdinčios figūros, išvydo pablyškusią giminaičio galvą, atremtą į obels kamieną, ir jo pramerktas akis, kuriose atsispindėjo paskutinės vakaro žaros, ir tuoj pat viską suprato, tad greitai persižegnojo, pusbalsiu sau priekaištaudama, kodėl anksčiau į namus nepakvietė kunigo, kur tuomet buvo jos protas, o šunelis pratisai kaukė ir kaukė, lyg norėdamas sukviesti artimiausius kaimynus, nes teta Antanina trypčiojo vietoje kalbėdama poterius, neišmanydama ką daryti.
