„Akademijoje” – klaipėdiečių poros kūriniai

„Akademijoje” – klaipėdiečių poros kūriniai

Vilniaus dailės akademijos galerijoje liepos 10-26 dienomis veikė klaipėdiečių dailininkų poros – grafikės Danutės Žalnieriūtės ir tapytojo Juozo Vosyliaus kūrybos paroda.

D.Žalnieriūtė „Akademijoje” eksponavo 26 darbų rinkinį iš „Vėduoklių” ciklo – anksčiau sukurtus ir pačius naujausius, dar nerodytus parodose kūrinius. Per pastaruosius trejus grafikės kūrybos metus jos „Vėduoklių” kolekcijoje susikaupė jau maždaug 100 darbų. Šiemet pavasarį autorės parengta jų ekspozicija jau spėjo pabuvoti ir Šiaulių „Laiptų” galerijoje.

J.Vosylius į Vilnių nuvežė „Vasaros tapybos” diptikus – 14 drobių. „Tai grynai plenerinė tapyba – ant drobės sugulę mano įspūdžiai iš Klaipėdos universiteto Botanikos sodo. Daug saulės, daug žalumos, gaivalinga gamtos jėga ir šiek tiek poezijos”, – sakė dailininkas, pridurdamas, kad tai paprasta, tikra tapyba. Paveikslai nutapyti per dvi vasaras – pernai ir užpernai.

Abu dailininkai džiaugėsi, kad „Akademija” surengė solidų parodos atidarymą, puikiai pristatė jų darbus Vilniaus publikai.

Klaipėdiečio „Requiem Reborn” susidomėjo čekų festivalis

Klaipėdiečio „Requiem Reborn” susidomėjo čekų festivalis

Rita Bočiulytė

Klaipėdiečio kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo kūrinys „Requiem Reborn” ką tik išleistas kompaktine plokštele ir pristatytas Čekijos tarptautiniam operos festivaliui „Smetanova Litomyšl”.

Įrašė teatre

Šiemet sausio pabaigoje Klaipėdos muzikiniame teatre „Requiem Reborn” buvo įrašytas, o vėliau Vilniuje ir Kaune parengtas profesinis studijinis įrašas. Kompaktinės plokštelės leidėjas – Klaipėdos muzikinis teatras, kuriame kūrinio autorius dirba chormeisteriu. Kompozitorius V.Konstantinovas žinomas ir kaip dirigentas, aranžuočių kūrėjas.

2006 metais pirmąsyk atliktas jo „Requiem Reborn” („Rekviem atgimęs”) – oratorija solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei. Žanro požiūriu „Requiem Reborn” – mišios pagal tradicinį liturginį tekstą lotynų kalba, tačiau muzikos stilistikoje siekiama organiškos siamfoninio vystymo principų, šiuolaikinės akademinės muzikos kalbos ir roko priemonių vienovės (pirminis kūrinio pavadinimas buvo „Sympho Rock Requiem”). Gerai pažindamas ir akademinę, ir roko muziką, šiuo kūriniu V.Konstantinovas siekė vienyti įvairių sluoksnių ir kartų žmones, norėdamas, kad kūrinys pasitarnautų šalyje pasireiškiančios socialinės ir kultūrinės atskirties įveikimui ir nuoširdžiai tikėdamas, kad muzika, menas gali pakeisti pasaulį.

Padėjo internetas

Kūrinio sukūrimo procesas buvo įdomus ypatinga aplinkybe: internete (http://members.sibeliusmusic.com/konstantinov.lt) jis buvo stebimas kompozitorių ir atlikėjų iš įvairiausių pasaulio kraštų – nuo Naujosios Zelandijos iki JAV. Kūrinio dalys sulaukė labai palankaus vertinimo. Partitūros buvo recenzuojamos tiesiog tinklalapyje, be to, kompozitoriai bendravo tarpusavyje asmeniškai, elektroniniu paštu. „Sibelius Music” tinklalapio kompozitorių forume buvo diskutuojama ir pavadinimo klausimu.

„Kai internete buvo publikuotas šis kūrinys, Prahos Karlo universiteto docentas Jaroslavas Altas, tarp kitko, dailininkas (!), man parašė elektroninį laišką, pageidaudamas įsigyti kompaktinę plokštelę, – pasakojo kompozitorius. – Išsiunčiau DVD (koncerto įrašą), kurį jis parodė festivalio „Smetanova Litomyšl” direkcijai, o ji užsimanė kūrinį įtraukti į savo festivalį. Beje, šiemet šiam festivaliui sukanka 50 metų.”

Solidžios rekomendacijos

Tokia kompaktinės plokštelės atsiradimo priešistorė. Su žymaus italų dirigento Dante’s Anzolini’o ir festivalio „Smetanova Litomyšl” rekomendacijomis Klaipėdos muzikinis teatras dalyvavo šiuolaikinių nacionalinių kūrinių leidybos konkurse ir „Requiem Reborn” leidybai laimėjo finansinę Lietuvos kultūros ministerijos paramą. Ją panaudojo albumo įrašui. O Klaipėdos miesto savivaldybė parėmė jo leidybą 1000 egz. tiražu.

Plokštelės gamintojas – „Baltic Optical Disc”, jos viršelį ir pridedamą brošiūrą su lotynišku tekstu ir jo vertimais į lietuvių bei anglų kalbas atspausdino leidybos partnerė „Druka”. Plokštelės viršelio autorius – tas pats čekų dailininkas J.Altas.

„Requiem Reborn” albumas – pirmoji kompozitoriaus V.Konstantinovo tokio pobūdžio publikacija.

Kintuose veikia emalio ir muzikos laboratorija

Kintuose veikia emalio ir muzikos laboratorija

Į Kintus 14 menininkų sukvietė liepos 23 – rugpjūčio 1 dienomis vykstanti šeštoji tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“. 2008-ųjų sambūrio tema – „Žalia gyvenimo spalva“, renginys skirtas Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Menininkai improvizuoja gilindamiesi į Vydūno filosofines idėjas, mintis, kūrybinį palikimą.

Kintų Vydūno kultūros centras dešimties dienų tarptautinį emalio miniatiūros simpoziumą „Pamario ženklai“ organizuoja kasmet liepos pabaigoje nuo 2003-iųjų. 2006-aisiais projektas pasipildė muzikinėmis improvizacijomis, tapdamas emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“. Buvo įgyvendinta jos idėja – sujungti skirtingų žanrų menininkus: metalo specialistus ir muzikos kūrėjus bendrai kūrybinei temai. Laboratorijų metu skirtingų sričių menininkai kūrybiškai bendraudami ieško simbolinių ženklų pamario krašto legendose, istorijoje, paveldo objektuose ir gamtoje, kartu studijuoja ir populiarina metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, viešai pristato kūrybos procesą.

Dailininkai po vieną emalio miniatiūrą kasmet palieka Vydūno kultūros centro muziejui. Iš sukaupto fondo rengiama parodų turnė po Lietuvą, 2006-aisiais kolekcija eksponuota Ispanijoje, Solo emalio muziejuje.

Šeštojoje muzikos ir emalio laboratorijoje dalyvauja septyni dailininkai iš Lietuvos, du – iš Rusijos, vienas – iš Gruzijos, o muziką kuria keturi mūsų šalies muzikantai.

2008-ųjų laboratorijoje daugiausia dėmesio skiriama jaunimo kūrybai, suteikiama erdvė saviraiškai ir bendravimui su vyresnės kartos menininkais, patirties perėmimui. Emalio miniatiūras kuria penki jaunieji menininkai, o trys jaunieji atlikėjai įsijungė į muzikos laboratoriją. Jai trečius metus vadovauja Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytojas gitaristas Eugenijus Jonavičius.

Emalio laboratorijoje, kuriai vadovauja projekto idėjos autorius dailininkas Romas Tarvydas, trys vyresniosios kartos meistrai kuria skirtinga emalio technika ir kartu demonstruoja technologinius procesus. Menininkė iš Rusijos Svetlana Tetskaja, savo darbuose naudojanti nuo XVII amžiaus gyvuojančią Rusijoje tapybinio emalio technologiją, veda tapybinio emalio pamokas. Stebėdami svečio iš Gruzijos Josifo Zangaladzės kūrybos procesą, laboratorijos dalyviai turi galimybę susipažinti su dar iš Bizantijos meno išlikusia pertvarinio emalio technologija.

Kūrybinės laboratorijos metu Kintų Vydūno kultūros centro lankytojai gali apžiūrėti dalyvių emalio parodą ir klausytis muzikinės programos repeticijų. Iškilmingas laboratorijos uždarymas ir naujų kūrybinių darbų pristatymas – rugpjūčio 1-ąją 18 val.

„Durų” inf.

Gruzinų sumanytame spektaklyje V.Paukštė vaidins Hamletą

Gruzinų sumanytame spektaklyje V.Paukštė vaidins Hamletą

Ketvirtasis Druskininkų teatro festivalis, prasidėjęs liepos 5-ąją, tęsiasi ir finišuos tik rugsėjo viduryje. Baigiamuoju festivalio akcentu turėtų tapti bendras festivalio, Gruzijos menininkų ir Klaipėdos dramos teatro projektas – spektaklio „Mano Hamletas“ premjera, kurioje pagrindinį vaidmenį atliks aktorius Vytautas Paukštė.

Teatro festivalį Druskininkuose organizuoja Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ ir Druskininkų miesto savivaldybė. Tradiciškai teatrinį renginio toną paįvairina muzikiniai renginiai, o šiemet jo programą puošia dar ir nekomercinis Europos bei Lietuvos kinas.

Pagrindinėje festivalio programoje vis dėlto puikuojasi teatras – nemažai kamerinių pastatymų, šokio spektaklių, debiutų ir teatrinio sezono „perliukų“. Tai daugumą metų teatrinių apdovanojimų nušlavę Jaunimo teatro „Patriotai“, ypatingo žiūrovų susidomėjimo susilaukęs „Domino” trupės „Vilnius – Dakaras”, į jausmų gelmes gramzdinantis Nacionalinio dramos teatro „Šilkas“, nostalgiškai komiškas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Viskas apie vyrus“, kuris Druskininkuose bus parodytas rugpjūčio 29-ąją, ir kiti.

Lietuvos ir Gruzijos menininkų spektaklio „Mano Hamletas“ premjera rugsėjo 12 ir 13 dienomis turėtų tapti ketvirtojo Druskininkų festivalio „vinimi”. Ši „Hamleto“ interpretacija – tai bendras Lietuvos ir Gruzijos menininkų projektas, kuriame sujungiami dramos, lėlių ir pirštų teatro žanrai, o V.Šekspyro dramos tekstą scenai adaptuoja šiuolaikinis Gruzijos dramaturgas B.Janikašvili’s. Gruzinų menininkai taip pat sukūrė spektakliui muziką, scenovaizdį bei choreografiją. Dramos, lėlių ir pirštų teatro žanrus jungsiantį spektaklį režisuoja Gruzijos Pirštų teatro vadovas Beso Kupreišvili’s.

Projekto idėja kilo pernai vasarą, gruzinų „Pirštų“ teatrui gastroliuojant Lietuvoje. Tai vieno aktoriaus spektaklis. Jame pagrindinį vaidmenį kuria klaipėdietis V.Paukštė, kuriam scenoje talkins Lietuvos lėlininkai ir pirštų teatro technikos apmokyti studentai.

„Mano Hamletas“ – apie seną lėlių teatro aktorių, kuris sužino, jog dėl senyvo amžiaus yra atleidžiamas iš darbo. Grimo kambaryje jis pakuojasi susikaupusius savo daiktus bei rekvizitą. Atsisveikindamas su lėlėmis jis prabyla apie nesuvaidintą Hamletą, kuriam neatsirado vietos lėlių teatre. Aktoriaus rankose sicilietiškos lėlės – įvairių pasakų personažai – netikėtai virsta V.Šekspyro dramos herojais: Raudonkepuraitė tampa Ofelija, jos mama – karaliene Gertrūda, medžiotojas – Polonijumi, pats senasis lėlininkas – Hamletu. Prasideda visą gyvenimą širdyje nešiotos pjesės interpretacija. Paskutinį savo teatrinės karjeros vaidmenį aktorius suvaidina itin jautriai. Spektakliu išryškinamas egzistencinis klausimas „Būti ar nebūti?“, pasak režisieriaus, šiandieną itin aktualus.

„Durų” inf.

Lemtinga 15-oji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga

Lemtinga 15-oji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga

Kelioms dienoms šiąvasar Klaipėda tapo ne tik Lietuvos, bet ir Europos džiazo sostine

Rita Bočiulytė

Uostamiestyje birželio 20 –29 dienomis praūžęs 15-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis buvo ne tik ilgiausias, didžiausias ir brangiausias jo istorijoje. Džiazo gerbėjai jį prisimins kaip ambicingiausią ir įspūdingiausią iš visų buvusiųjų. Užkopusį į tokias aukštumas, kad sunku net įsivaizduoti, ką dar geresnio jis begali pasiūlyti, kuo nustebinti, priblokšti ir papirkti publiką. Kartu festivalio ateitis atsidūrė didelių permainų kryžkelėje. Jo organizatoriai žada kardinalius pokyčius.

Geresnio gyvenimo bliuzas

Klaipėdą užliejusi džiazo banga neatslūgo net dešimt dienų vietoj įprastų trijų. Festivalio scenose pasirodė beveik 300 atlikėjų, o finalinį „didįjį savaitgalį” Teatro aikštėje nušvito tokios džiazo žvaigždės kaip „Tower of Power”, legendinę „Earth Wind & Fire” priminę „A.McKay All-Stars”, Jojo Mayeris ir Lurrie’s Bellas iš JAV, Cecile’ės Verny kvartetas iš Prancūzijos, „Jazz Orchestra of the Concertgebouw” bigbendas iš Olandijos ir kitos.

Europoje yra gal tik trys džiazo festivaliai, kuriuose pasirodo tokie džiazo grandai. Juos išgirsti gyvai Klaipėdoje veržėsi tūkstančiai žmonių, specialiai atvyko džiazo gerbėjai iš Danijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos ir visos Lietuvos. Festivalyje fotografavo vienas žymiausių pasaulio fotografų Martinas Schreiberis. Jo fotografijomis žinia apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį pasiekė pasaulio spaudą.

Rengėjai liko ištikimi festivalio devizui: „Gera muzika – geriems žmonėms!”. Šiemet programa buvo itin gerai subalansuota. Ji atidavė duoklę ir istorijai, ir festivalio dvasiai, ir pačiam aukščiausiam džiazo atlikėjų kalibrui. Neliko pamirštas ir tradicinis diksilendas, nuo kurio prasidėjo Klaipėdos Pilies džiazo festivalis. Be gero bliuzo ir diksilendo jis tiesiog neįsivaizduojamas.

Jubiliejinis – ypatinga atsakomybė ir renginiui, ir miestui. Bet organizatorių įdirbis – solidus, Ingos Grubliauskienės vadovaujama Klaipėdos džiazo festivalio asociacijos komanda šauniai susidorojo.

Jubiliejinė džiazo fiesta buvo ne tik gerokai didesnė nei bet kada iki šiol, bet ir pati brangiausia. 15-ojo festivalio biudžetas perkopė per 800 tūkstančių litų. Bet publikai jo koncertai tradiciškai nieko nekainavo. Juk, anot festivalio iniciatoriaus, ilgamečio organizatoriaus, o pastaruosius ketverius metus – jo globėjo Vytauto Grubliausko (Kongo), mums visiems „jis kaip kelrodė žvaigždė, kaip geresnio gyvenimo bliuzas”. Tai viena iš vertingiausių Klaipėdos Pilies džiazo festivalio ypatybių. Jo išskirtinumas. Toks jis vienintelis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje – laisva laisvo miesto šventė, prieinama kiekvienam.

Galybės bokštas

Pirmoji festivalio savaitė buvo savotiškas įsibėgėjimas prieš „didįjį savaitgalį”, apšilimas daugiausiai su Klaipėdos atlikėjais. Koncertai vyko Laikrodžių muziejaus, Dailės parodų rūmų ir Meno kiemeliuose, Klaipėdos universiteto ir miesto koncertų salėse. Festivalis atsigręžė į savo istoriją: koncertavo jo pirmųjų metų dalyviai – Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos muzikantai. Renginiui prasidedant buvo pristatytas džiazo fotoalbumas – pirmasis Klaipėdos Pilies džiazo festivalio metraštis, kurį išleido „Drukos” leidybos grupė.

Į savo aukščiausią finalinį tašką 15-oji džiazo fiesta įkopė – birželio 27–29 dienomis Teatro aikštėje. Kiekvieną „didžiojo savaitgalio” vakarą joje vyko pasaulinių megažvaigždžių pasirodymai, kuriems nesutrukdė vienąvakar stipriai nulijęs lietus.

„Tower of Power” spindesys vis dėlto neužgožė viso kito. Nors tai aukščiausio lygio profesionalų grupė, kuri 40 metų išliko pasaulio soul, jazz, rock ir funk muzikos zenite. Ne be reikalo grupės pavadinimas lietuviškai reiškia „Galybės bokštą“. Išties festivalis įkopė į savo galybės bokštas – „Tower of Power” atima žadą, šios grupės muzikantai tikri virtuozai, jų muzika skamba dieviškai.

Ir muzikos kokybe, ir publikos nostalgija, ir šou, kokį gali sukurti turbūt tik amerikiečiai, jiems kone prilygo „The Earth Wind and Fire Experience Featuring the Al McKay Allstars”. A.McKay’s suburti muzikantai labai meistriškai grojo kiek stilizuotą, demokratiškesnį džiazą. Koks tempas! Ne grupė, o vulkanas.

Bet „Tower of Power” vokalistas Larry’s Braggsas charizmatiška energija ir meistriškumu vienas atstojo tris artistiškus ir balsingus A.McKay’s grupės dainininkus.

Būgnininko J.Mayerio su „Depart” triuškinančio pasirodymo ypač laukė šio muzikanto gerbėjai, kurių jis daug įgijo prieš dvejus metus pirmąsyk grojęs Klaipėdos festivalyje. Nuo tol muzikantas ūgtelėjo kaip atlikėjas, dabar yra pripažintas antruoju būgnininku pasaulyje, ir savo titulą įrodė fantastišku grojimu, po kurio beliko sviesti publikai būgnų lazdeles, – atidavė viską.

Mėgaujantis tradicijomis

Vokiečių „Jazz Pistols“ plūdo pulsuojančiu optimizmu. Grupė atlieka savo kompozicijas, ir žinovai tai įvertino. Vėlgi vokiečių „Charivari – Jazzband“ grojo visai kitokią muziką – tradicinį diksilendą – štai nuo kokios muzikos prasidėjo Klaipėdos Pilies džiazo festivalis. Ir olandų džiazo orkestras – geras, tikras, koncertinis, profesionalus bigbendas suteikė be galo didelį malonumą mėgaujantis tradicijomis. Aukščiausio lygio džiazo orkestras, kuriame groja geriausi Olandijos džiazo muzikantai, gali brangintis – tokių Europoje nedaug. Taip pat mažai, kaip olandų, nors truputį kalbančių lietuviškai. Bet ne tik tuo papirko orkestro dirigentas Henkas Meutgeertas. Atrodė, kad į sceną jis išėjo pasivaikščioti, pašmaikštauti, o ne diriguoti orkestrui. O tas tarsi savaime grojo – meistriškai, plastiškai į taktą klasikai krapnojant klasikiniam lietučiui. Koks gi džiazas be lietaus?!

C.Verny kvartetas panardino į gero vokalinio džiazo gelmes. Svajingos džiazo baladės, šiltas dainininkės balsas, nuostabus jo valdymas, žaisminga improvizacija ir dainavimas iš pačios širdies stebuklingai ramino sielą. Puikus ansamblis, tiesiog kerinti muzikos garso ir balso dermė, žavėjo atlikėjų susiklausymas ir profesionalumas.

Tuomet prisiminiau, kad L.Bello bliuzas tokiu subtilumu nepasižymėjo. Betgi jis – specifinis, čikagietiškas. Stiprus balsas, stiprus, pasakyčiau, kietokas bliuzas jau kaip reikiant pilant lietui buvo pats tas.

O po gana skirtingų C.Verny kvarteto ir „Depart“ trio pasirodymų šmėkštelėjo mintis, kad koncertai labai gerai įgarsinti – techninių sąlygų sąvadas idealus – žemai lenkiuosi „Combo“. Ir visiems, kurie gali muzikos stebuklu paversti kelias uostamiesčio vasaros dienas. Juk ne dievai, o gali. Betgi visos galimybės, anot rengėjų, turi ribas.

Iki šiol organizatoriai atkakliai gynė savo nuostatą, kad visi Klaipėdos Pilies džiazo festivalio koncertai turi būti nemokami. Kiekvieną rengdami kaip paskutinį, nuolat balansuodami ant galimybių ribos, patirdami vis didesnį ekonominį spaudimą, vis sunkiau surinkdami renginiui lėšas, artimiausioje ateityje jie žada ieškoti kardinalių sprendimų ar kompromisų. Dar neaišku kokių, bet, anot jų, pokyčių tikrai bus. Labai būtų gaila, jei 15-asis festivalis taptų paskutiniu.

Muzikos įvykis

Aivaras Dočkus, „Balticum TV“ kino anonsų redaktorius:

– Na, džiazai šiemet buvo ypatingi, pakylėti. Įsivaizduoju, kaip „kaifavo“ muzikantai, išvydę tokią gausią, išsilavinusią ir ištroškusią supermuzikos publiką. Tai, ką girdėjome ir matėme, tikrai buvo MUZIKOS ĮVYKIS. Be abejo, stipriausią įspūdį paliko legendiniai „Tower of Power“. O jėėėėėėėėė… Tai buvo kažkas tokio. Ypač pagrindinio vokalisto balsas, su niekuo nepalyginamas.

Vis dėlto išsakysiu ir pastabas ateičiai. Taip, patikrinti džiazo gigantai yra užtikrinta festivalio sėkmė. Taip, be senojo dėdulės džiazo – bliuzo festivalis neapsieitų. Bet man visuomet norisi naujesnių formų, kuriomis alsuoja muzikos pasaulis. Nu Jazz, Electronic Jazz, Jazz House – labai įdomūs ir malonūs ausiai stiliai, ne veltui vadinami ateities džiazu. „Salt sound“ festivalyje stebėjau lietuvaičių „Magic Mushrooms“ pasirodymą – vaje, kaip fantastiškai naujai skamba!.. Ir kaip šaunu būtų tokius pakviesti į kitą džiazo festivalį.

Atgijo miestas

Gytis Skudžinskas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas:

– Nesu labai didelis džiazo muzikos žinovas, tiksliau sakant, klausausi daug radikalesnės džiazo muzikos atmainos, nei atliekama Klaipėdos festivalyje. Todėl mano pastebėjimai labai subjektyvūs. Šiemet man geriausią įspūdį padarė „Walk Away“ ir „Depart”. Lenkai jau ne pirmąkart grojo Klaipėdoje, ir nesuprantu, kaip anksčiau juos praleisdavau. Tikrai įdomus šios grupės saksofonininkas.

J.Meyerį įsidėmėjau, kai jis grojo Klaipėdoje su „Nerve”, tad šiemet tai buvo mano laukiamiausia grupė. Be abejo, stilistiškai „Depart” ir „Nerve” – visiškai skirtingos grupės, bet ritmas vėl buvo intensyvus ir išradingas.

Dar vienas festivalio akcentas, džiuginantis mane, tai atgyjančios senamiesčio gatvės. Būtent festivalio metu Klaipėda tampa panaši į miestą – gyvą, pulsuojantį ir išradingą. Po džiazo šventės užtenka vienos dienos, kad uostamiestis vėl panirtų į tingų snaudulį.

Brangintina galimybė

Gintaras Grajauskas, rašytojas, bliuzroko grupės „Kontrabanda“ narys:

– Apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį nerasčiau blogo žodžio, net ir labai besistengdamas. Prisimenu jį nuo pat pradžios – iš tų laikų ypač įsiminė šilta ir jauki kamerinė Laikrodžių muziejaus kiemelio atmosfera, kurios pasiilgstu iki šiol. Vėliau festivalis persikėlė į platesnes erdves, populiarindamas džiazą – ir, reikia pripažinti, pasielgta buvo teisingai. Galima susitaikyti su minios šurmuliu, šiandien regint jaunatvišką publiką, užsikrėtusią džiazu būtent čia, Klaipėdos džiazo festivalyje.

Klaipėdos džiazo festivalis yra bene vienintelis nemokamas tokio lygio renginys ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai neįtikėtina galimybė – jaunam žmogui, negalinčiam sau leisti pirkti brangius bilietus, gyvai pamatyti Billy Cobhamo, Maynardo Fergusono ar šiųmetinių „Tower of Power“ pasirodymus. Kartu tai ir didžiulis indėlis į miesto įvaizdį – neseniai viename interneto portale teko persimesti keletu žinučių su Tootsu Thielemansu, grojusiu 9-ajame Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje – gyva lūpinės armonikėlės legenda, vienu iš džiazo grandų. Užklausęs, iš kur aš, T.Thielemansas prabilo susižavėjimo liaupsėmis Klaipėdai ir festivalio publikai: įspūdžiai, pasirodo, tebegyvi iki šiol.

Manau, jei tokie muzikantai nepamiršta Klaipėdos ir po šešerių metų, tai jau šis tas. Festivalio organizatoriai – o ir visi miestelėnai – pagrįstai gali didžiuotis. Ir visais įmanomais bei neįmanomais būdais stengtis išsaugoti nemokamo festivalio statusą: tai bene rimčiausia atsvara vis aktyviau Lietuvoje propaguojamai idiotų muzikai.

Dovanoja šventę

Leonidas Donskis, filosofas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras:

– Įspūdžiai – puikūs. „Tower of Power“ net sunku komentuoti. Tai yra nuostabi grupė, ją labai gerai žinau, todėl nebuvo didelio atradimo. Bet gyvai juos girdėjau pirmąsyk.

Labai patiko S.Verny. Vienareikšmiškai – fantastiška dainininkė, esanti kažkur per vidurį tarp šansono ir puikaus džiazo.

J.Meyeris – vėlgi labai gerai. Aš jį jau buvau girdėjęs prieš dvejus metus. Nepasakyčiau, kad tai yra toji muzika, kurios galėčiau meditatyviai klausytis. Bet kad tai yra be galo gera, intelektualaus klubo muzika – be jokios abejonės.

Man labiau patinka vadinamasis cool džiazas. Toks inteligentiškas, refleksyvus, dar vadinamas baltuoju džiazu. Tokio būna ir Klaipėdos festivalyje. Čia būna visko. Klaipėda neįsivaizduojama be savojo orleaniško džiazo, be diksilendo. Yra daug bebop. Pastaruoju metu įsileisti įvairūs stiliai, įskaitant regie.

Man patinka Klaipėdos Pilies džiazo festivalio atmosfera. Kad galima šitokio lygio muziką, tokio aukšto lygio džiazo festivalį padovanoti žmonėms. Skirtingai nei kiti Lietuvos festivaliai Klaipėdos Pilies džiazo festivalis netapo snobiškas, brangus, jis dovanojamas visiems.

Linkiu, kad festivalis išliktų, kad išlaikytų gyvenimą teigiančią nuotaiką. Kad jis dovanotų šventę žmonėms. Man, kaip senam klaipėdiečiui, ypač malonu, kad atsiranda dienų, kai visa Lietuva patraukia į Klaipėdą. Man patinka, kad Klaipėda ne tik pramogomis, ne tik Jūros švente, bet ir kultūros renginiais gali tapti Lietuvos sostine.

Laimėti nesutrukdė net alkis

Laimėti nesutrukdė net alkis

Ovidijus Petkevičius

Nedažnai teatras gali pasipuikuoti, kad jo dainininkai tampa prestižinių konkursų laureatais ar diplomantais. Dar smagiau, kad teatro vardą garsina jauni, tik pradedantys savo kūrybinį kelią atlikėjai. Šią liepą net du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas – dalyvavo garsiausiuose konkursuose ir grįžo, kaip sakoma, ne tuščiomis.

Tarptautiniame Imrės Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje (Rusija) dalyvavęs M.Rojus tapo jo diplomantu. Žinant, kad šiame konkurse dalyvauja garsiausi Maskvos ir Sankt Peterburgo solistai, tai išties nemenkas pasiekimas. Taip pat M.Rojus buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią Johano Strausso kūrinio interpretaciją. Solistas atliko populiariąją kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho ariją iš „Vienos kraujo“.

I.Bakanas (bass-baritonas) Klaipėdos muzikiniam teatrui atstovavo prestižiniame Belvederio Hanso Gaboro dainavimo konkurse (Viena, Austrija). Jaunąjį dainininką, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros profesorės Onos Glinskaitės studentą, aplankė ypatinga sėkmė – operos solistų kategorijoje jis užėmė antrąją vietą, taip pat laimėjo žiūrovų prizą ir pelnė kelis specialiuosius pasaulio muzikinių teatrų įsteigtus prizus.

Belvederio H.Gaboro dainavimo konkurso kvalifikaciniai atrankos turai vyksta net 50-yje šalių. Juose šiais metais dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai jaunųjų solistų. Į konkursą Vienoje pateko 159 atlikėjai, į pusfinalį – 60 vokalistų, 13 iš jų dainavo operos solistų kategorijos finale. Jame pavergti Vienos publikai kiekvienam atlikėjui tebuvo duodamos dvi minutės, ne ką daugiau laiko – tik dvi repeticijos po dešimt minučių – buvo skirta prasidainavimui su Vienos simfoniniu orkestru.

Pasak maestro Ilmaro Harijso Lapinio, vadovavusio kvalifikacinės atrankos turams trijose Baltijos šalyse, laimėti antrąją vietą, tai yra sidabro medalį Belvederio konkurse, – vienas ir tas pats, kas laimėti analogišką apdovanojimą sporto olimpiadoje. Palyginimui galima tik pasakyti, kad pirmoji vieta atiteko labai savito balso sopranui Guangun Yu iš Kinijos, o trečioji – sopranui iš JAV Heidi Melton.

Antrąją vietą laimėjęs I.Bakanas iš Vienos į gimtąją Klaipėdą grįžo pakiliai nusiteikęs.

– Ar jau nudžiūvo džiaugsmo ašaros po lemtingo žiuri ir publikos verdikto?

– Kiek liūdna ir gėda prisipažinti, kad tų džiaugsmo ašarų nebuvo. Taip, buvo didžiulė staigmena, malonus šokas. Iš laimės aš verkiau kur kas anksčiau. Kai po antrojo turo sužinojau, kad finale man teks dainuoti Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Tai yra mano mėgstamas kompozitorius, tai yra mano muzika. Žinoma, kaip ir P.Čaikovskis, R.Vagneris, G.Verdi’s. Tiesa, Vienoje dar pamilau V.A.Mocartą – tai labai techniškas kompozitorius.

Taigi tą konkurso akimirką supratau, kad man suteiktas „bilietas“ laimėti vieną iš prizinių vietų. Štai tada džiaugsmo ašaros nenudžiūvo ilgokai.

– Daugelis tapę laureatais tvirtina, kad to ir tikėjosi, kad tam labai ilgai ir nuosekliai ruošėsi. O kaip jūs?

– Iš tiesų važiavau nesistengdamas ir nesitikėdamas laimėti. Šis konkursas turi visai kitą tikslą. Čia siekiama save pristatyti, parodyti, be abejo, turint viltį, kad būsi pastebėtas. Kita svarbi aplinkybė yra noras įsitikinti, kad esi ne vienas, – tai yra ir galimybė susirasti naujų draugų, su kuriais galbūt kada nors teks dainuoti. Tai yra ir savotiškas noras pabūti aplinkoje, kurioje išties vertinama profesionali klasikinė muzika, operos menas, o Viena yra viso to lopšys. Pas mus juk šiuo metu klesti ir dominuoja popkultūra, popmenas. Pažiūrėkime, ką propaguoja televizija, žurnalai.

– Sulaukėte nemažai pasiūlymų. Įdomu, ar yra žmogus, kuris šiuo metu konkrečiai domisi jūsų kaip solisto karjera, ar tuo užsiimate pats?

– Po konkurso man teko bendrauti su ne vieno teatro vadybininku ar prodiuseriu. Vienas žinomiausių iš jų buvo garsiosios Milano „La Skalos“ vadybininkas Lukas Targedi’s. Su juo kalbėjomės pakankamai dalykiškai. Man buvo pasiūlyta atvykti pas juos ir išmėginti save konkrečiame projekte. Tačiau kol kas, manau, kad tai gali būti tik laiko praradimas.

– O, vadinasi, esate labai racionalus žmogus? Nes daugelis sulaukę panašaus pasiūlymo nertų į jį stačia galva…

– Negalėčiau sakyti, kad esu labai racionalus, tačiau daugelis aplinkybių, taip pat ir finansinės, verčia tokiam būti. Šį kartą, pavyzdžiui, į Vieną išvykau tik privačių žmonių man surinktų lėšų dėka. Aš suprantu, kad tai yra mano interesas, ir nieko nekaltinu. Tačiau truputėlį liūdnoka būdavo, kai konkurse (o jis truko dvi savaites) galėdavau pavalgyti tik vieną kartą per dieną. Bet aš niekam nepriekaištauju, tai buvo mano pasirinkimas. Taigi kažką rinkdamasis turiu išlikti pakankamai racionalus. Neskubėti su „La Skala“ patarė ir mano vadybininkas. Ir aš manau, kad reikia dar pastudijuoti, pasimokyti kalbų, o po to važiuoti ten, kur daug moka. Kol kas mano kūrybinę veiklą kuruojantis žmogus rekomenduoja man pastudijuoti Miuncheno operos teatro studijoje, į kurią ir planuoju vykti rudeniop.

– Vis dėlto be galo įdomu, kas jūsų vadybininkas, gal galite išduoti paslaptį?

– Esu įsipareigojęs to neatskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis gyvena Ciuriche ir dirba su žymiąja Violeta Urmana.

– Kas padėjo laimėti konkurse: talentas, nuolatinis darbas ar viena ir kita?

– Manau, kad dainuoti man tiesiog duota dovana iš aukščiau, iš Dievo. Jei galima tai išreikšti skaičiais, maždaug 70-80 procentų. Juk į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą įstojau baigęs vidurinę mokyklą. Aš neturėjau jokio specialaus muzikinio pasiruošimo. Suprantama, dėl to kildavo sunkumų, bet kažkaip jie liko praeityje. Vieną procentą sėkmės skirčiau savo darbui, o likusius – mano dainavimo klasės dėstytojai prof. O.Glinskaitei ir savo koncertmeisteriui.

– Bass-baritonui dažniausiai atitenka stiprūs dramatiniai vaidmenys. Ar galima būtų teigti, kad esate labai rūsti, keršto ir kraujo ištroškusi natūra?

– Priešingai, esu labai, net vaikiškai nuoširdus žmogus. Dažnai dėl to nukenčiu. Išties bass-baritono partijos – ypač dramatinės, dažniausiai apie nelaimingą meilę, apie nužudymą. O aš esu tiesiog perdėtai jautrus. Viską išgyvenu ir viską labai giliai imu į širdį. Nors, manau, kiekvienas žmogus, kai jam pasako blogus žodžius, užšąla kaip neigiamą užtaisą gavęs vanduo (Igoris prisiminė kultiniu tapusį dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“ – aut. past.). O komplimentų klausytis žymiai maloniau. Juk ne tik man.

– Daugelis atlikėjų publikos simpatijų prizo trokšta labiau nei tapti žiuri pripažintais laureatais. Kaip priėmėte Austrijos publikos įvertinimą?

– Neslėpsiu, man šis įvertinimas tikrai reikšmingesnis už žiuri skirtą antrąją vietą. Jaučiau, kad Aleko partiją atlikau tikrai gerai. Man pavyko perteikti pagrindinę S.Rachmaninovo užkoduotą emociją. Išgyvenimai buvo matyti ir mano akyse, kūrinio pabaigoje neištvėriau ir negalėjau paslėpti ašarų. Mano perteikiama S.Rachmaninovo muzikos jėga ir emocija, nes publika teksto juk nesuprato, privertė verkti ir salę. Galbūt aš žiaurus žmogus, bet smagu matyti ašaras, kadangi jos yra džiaugsmo ašaros, ir tai liudija žmonių nuoširdumą. Aš pasisakau už jį, nes nuoširdžių žmonių vis mažiau. Ir, kaip sakiau, tas publikos įvertinimas (žiūrovai balsavo jiems išdalintomis kortelėmis) man – dviguba dovana ir laimė. Po koncerto daugelis jų dovanojo ne tik gėles. Ypač maloni staigmena buvo saldainių dėžutė ir kompaktinė plokštelė, gautos iš buvusios Vienos Štac operos primadonos, kuriai dirigavo dar pats Herbertas von Karajanas.

P.S. Grįžęs iš Austrijos Igoris šventė savo gimtadienį. Ko gero, geresnės dovanos už laimėjimą prestižiniame konkurse ir būti negali. Džiugu, kad planuodamas savo ateitį – stažuotes ir galbūt projektus Vakarų Europos teatruose, I.Bakanas nesiruošia pamiršti ir Klaipėdos muzikinio teatro. Visur dalyvauti jis ketina kaip jo solistas.

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Gytis Skudžinskas

Vidurvasaryje Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo Kauno menininkų dislokacijos baze. Čia pristatytas kolektyvinis projektas „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” ir atidaryta autorinė Gintauto Vaičio paroda „Juodkrantės etiudai”.

Dar viena tapybos pusė

Parodoje „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” dominuojanti tapyba yra geras pretekstas dar kartą preparuoti lietuviškosios tapybos sampratą.

Dažnai, kai kalbama apie lietuvių tapybą, beveik neklystant galima pritaikyti abstrakčiojo ekspresionizmo terminą. ARS grupė paliko tokį ryškų pėdsaką vaizduojamosios dailės istorijoje, kad būtent abstraktusis ekspresionizmas tapo „geros” tapybos sinonimu. Vitališkas potėpis, koloristiniai sąskambiai, turtinga faktūra nulemia, ar tapybos kūrinys yra vertas dėmesio. Ir tokia prielaida gaji iki šiol daugelyje lietuviškų tapybos parodų.

Taip dabar įsitvirtina ir kol kas aiškiai neartikuliuota „naujosios tapybos” prielaida. Tokią klaipėdiečiai galėjo regėti pastaruosius kelerius metus rengiamoje parodoje „Nostalgie”.

Viena vertus, jaunieji menininkai tolsta nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, prisijaukindami popkultūros ženklus. Kita vertus, neretai vaizdavimo forma labai aiškiai susijusi su dar pokaryje susiformavusiais kanonais.

Paroda „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” siekia atskleisti dar vieną, kol kas bene mažiausiai dėmesio sulaukusią, lietuviškos tapybos pusę. Kauniečių parodoje esi priverstas prisiminti tapybos manierą, kurią nuosekliai plėtojo lietuvių išeivijos menininkai Kazys Varnelis ar Kazimieras Žeromskis. Klaipėdoje ką tik veikusioje parodoje, o ir minėtų išeivių kūryba pasuka visiškai priešinga linkme nei dominuojanti abstrakčiojo ekspresionizmo srovė. Čia ekspresiją pakeičia geometrija ir logika.

Neatsisako įpročių

Geometrinė abstrakcija atsisako spontaniškų mostų, formų ir koloritų susipynimo, asmeninės pasaulėjautos įvaizdinimo. Tapyba tampa išgryninta ir logiškai apgalvota, vengiama nereikalingų detalių ir emocionalių nelogiškų sprendimų.

Parodoje dominuoja ritminiai ir konstruktyvūs sprendimai, tačiau daugelyje kūrinių aiškiai matai, kad tai nėra vienintelė ir nuosekliai plėtojama autoriaus darbo maniera.

Geriausi geometrinės abstrakcijos kūriniai pasižymi nepaprastu aiškumu, švaria linija, vientisu tonu ir logiška struktūra. Toks radikalus kūrinio išgryninimas akivaizdus minėtų K.Varnelio ir K.Žeromskio kūryboje, o šiandienėje kauniečių interpretacijoje dažnai susiduri su asmeniška emocija, įvilkta į konstruktyvų rūbą.

Galbūt ir galima sukurti kūrinius specialiai projektui, bet ar nereikėtų tuomet atsisakyti įpročių? Nuasmeninimas buvo ir yra vienas svarbiausių konstruktyvių meno formų (minimalusis menas, op-menas, geometrinė abstrakcija, konstruktyvizmas) veiksmų.

Pakeičia idėjos grožis

Pastarojoje parodoje aiškiai išsiskyrė du autoriai, atitariantys parodos pavadinimui, pateikę konstruktyvius ir struktūriškus kūrinius. R.Karaliaus ritminės konstrukcijos neleidžia abejoti, o preciziškas tikslumas palieka išbaigtų struktūrų įspūdį. tiesiog ikonišku parodos kūriniu galėtų būti A.Jonkutės ciklas. Autorė taisyklingus vienodo formato kvadratus konstruktyviai vienoda struktūra padengia konkrečiu tonu – nuo šviesaus iki tamsaus. Aiškiai ir logiškai apibrėžtuose kūriniuose emocinį ir estetinį grožį pakeičia idėjos ir technologiškumo grožis. A.Jonkutė nenaudoja jokių pašalinių priemonių, kad perteiktų sumanymą. Ji tiesiog eksploatuoja grafito galimybes. Kiekvienas kvadratas lygiais štrichais padengtas tam tikro kietumo pieštuku, nuoseklus ir kantrus darbas be jokių nereikalingų emocijų kūrinį priartina prie geriausių tokios stilistikos darbų.

Estetiniai pastebėjimai

Taip pat kauniečio G.Vaičio autorinėje parodoje „Juodkrantės etiudai” jau neaptikome tapybos tiesiogine šio termino prasme. Fotografijos lakštuose – tik kasdienoje pastebėti tapybiški fragmentai.

Ši paroda radikaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Metaforomis kibirkščiuoja senos valties borto aptrintos lentos su atsidengiančiais spalviniais, kartu ir laiko sluoksniais. Laikas ir žmogaus prisilietimas šiuose G.Vaičio kūriniuose galėtų būti pagrindinės sąvokos, leidžiančios konceptualizuoti ar „perskaityti” atspaudus. Metonomiškumas, kai dalis pasakoja apie visumą, kartais būna daug iškalbesnis už atvirą deklaraciją. Tačiau ar to siekia autorius?

Žvelgiant į visą parodą atrodė, kad šiuo atveju svarbesnis tiesiog estetinis pastebėjimas.

Neaišku, ar G.Vaičys fotolakštuose bandė tematizuoti Juodkrantės specifiką, bet jei parodos pavadinime nebūtų žodžio, įvardinančio vietovę, nerastume aiškesnės nuorodos į kokį nors sociokultūrinį kontekstą.

Gerai, galbūt paroda skirta estetiniams gurmanams, bet tokiu atveju mane erzintų atspaudų nekokybiškumas. Ant drobės atspausti lakštai niveliuoja nedidelį brokelį ir paverčia fotografiją skoningais ir spalvine pulsacija spindinčiais kūriniais. Bet popieriniuose lakštuose matomas rezultatas verčia pagalvoti: „Tam deadpan adeptai vis dar naudoja juostą”.

Šeši lietuvių poetai atstovauja

Šeši lietuvių poetai atstovauja

naujajai Europos poezijai JAV leidykla „Greywolf Press“ šiais metais išleido antologiją „New European Poets“ (Naujieji Europos poetai), kurioje pristatomi poetai iš visų Eurpos šalių.

Leidinyje pateikiama išversta į anglų kalbą 290 poetų kūryba. Atrenkant eilėraščius naujajai antologijai buvo siekiama pristatyti geriausiai savo šalies kultūrinio gyvenimo realijas atspindinčius kūrėjus. Antologijai eilėraščiai buvo verčiami daugiau nei iš 30 kalbų.

Tarp beveik trijų šimtų naujajai Europos poezijai atstovaujančių autorių įtraukti ir šeši poetai iš Lietuvos: Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas, Daiva Čepauskaitė, Neringa Abrutytė, Laurynas Katkus ir Marius Burokas.

Šešetuko antologija ir G.Grajausko performansas – Škotijoje

 

Kita antologija, vien lietuvių poetų, vadinasi „Six Lithuanian Poets“ ir bus išleista Škotijoje, leidykloje „Arc Publications“ šių metų rugpjūtį. Joje – Eugenijus Ališanka, Daiva Čepauskaitė, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas ir Sigitas Parulskis.

Antologijos pristatymas vyks rugpjūčio pradžioje Edinburgo knygų mugėje. Prieš ją G.Grajauskas kartu su škotų, islandų bei suomių poetais ir muzikantais dar dalyvaus kuriant tarptautinį muzikos ir poezijos performansą Kryre, Glazgove ir Edinburge (Škotija).

Lietuvos rašytojų kūrybos rinkinys išleistas Slovėnijoje

 

Slovėnijos rašytojų sąjunga išleido Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją „Artuma“. Knygoje publikuojami 18 poetų ir prozininkų kūriniai.

Į antologiją pateko Antanas Škėma, Vytautas P.Bložė, Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Ričardas Gavelis, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Šikšnelis, Kornelijus Platelis, Antanas A.Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Eugenijus Ališanka, Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Sonata Paliulytė, Marius Ivaškevičius.

Tarp jų vienintelis klaipėdietis – J.Šikšnelis, kurio dvi noveles – „Tvartų broliai“ ir „Laukimas“ – iš knygos „Angelas mėšlyne“ išvertė antologijos sudarytoja Bernarda Pavlovec Žumer.

„Durų” inf.

Iš meilės tapybai minkė molį

Iš meilės tapybai minkė molį

Ignas Kazakevičius

Beveik dvi savaites – nuo liepos 2-osios iki 14-osios „Kultūrpolio” meno kiemo dirbtuvėse kūrė pirmieji šių metų menininkai rezidentai – kauniečiai keramikai Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Vytas Steponavičius ir Žilvinas Labanauskas. Vyras, žmona ir brolis. Skirtingi charakteriai, tačiau panašios idėjos ir puikus bendradarbiavimas leidžia rasti geriausią sprendimą ir parodo, kaip kurti be profesinio pavydo bei konkurencijos ir pateikti šaunią šiuolaikinių dailininkų P.Klee, J.Pollocko, E.Muncho interpretacijų parodą. Ją galima pamatyti dirbtuvių lange.

Keramika – nenuspėjama

„Kultūrpolis“ ieško originalių menininkų, kurie plečia jau regis gerai išminkytas meno erdves. Juolab kai kalbama apie keramiką. Kai atrodo, kad išbandyta ir interpretuota yra beveik viskas. Sugretintos įvairiausios meno sferos, iš jų skolintasi, jomis žaista…

Keramika šiandien – tai ir instaliacijos viešose bei privačiose erdvėse, ir objektai, pasmerkti laipsniškai erozijai, kurie patys susinaikina ir subyrėdami sukuria netikėtą vaizdą ir naują istoriją.

Keramika yra pakankamai konceptuali. Ja paprasčiausiai imituojami daiktai, peržaidžiamas pastarųjų medžiagiškumas.

Keramika gali „remtis“ ne tik daugeliu technikų ir efektų. Ji yra lanksti, universali ir nenuspėjama. Juk niekada nežinai, ką ištrauksi iš krosnies…

Specialiai deformavo

O minėta trijulė rezidentūros metu pasirinko tapybiškumą ir jo santykį su stabilia forma. Indas, koks jis bebūtų, prikausto mūsų dėmesį funkcionalumu, na, tarsi poreikiu kažką ant jo padėti. Šį kartą keramikos kūriniai buvo specialiai deformuojami. Kam?

Ogi tam, kad munchiškas šauksmas ir vidinė įtampa išsiveržtų už indo kraštų. Kas be ko, deformuota lėkštė leidžia išreikšti tik žymių paveikslų fragmentus, o tai jau savaime suteikia papildomos įtampos. Tada ir ekspresija, „serviruota“ lėkštėje, prasmę įgauna…

E.Steponavičė interpretavo P.Klee vaikiškų piešinių pasaulį. Ž.Labanauskas išraiškingai ir ekspresyviai atkūrė Ch.Soutine’o moters portretą bei dailininko paletę ne tepdamas glazūrą, o ją barstydamas. Sausą ir rupią faktūrą taip ir norisi palyginti su tapybos pastoziškumu.

V.Steponavičius liko ištikimas E.Muncho šauksmui. Jo indai vieninteliai nefunkcionalūs, tačiau toks „servizas“ nepaprastai išraiškingai nutįso ir nuvarvėjo stalu, įnešdamas salvadoriško siaubuko elementų. O dar keraminės rankos – vietoje stalo įrankių…

„Išsinėrė iš odos”

O kad patikėtume, jog keramika gali būti gyva, Vytas atliko performansą, išsitepdamas molio mase ir leisdamas jai džiūti. Tam tikras „išsinėrimas iš odos” ar stengimasis pabūti, tarkime, pirmykščio žmogaus kailyje priartina prie žiūrovo meno estetiką, kurią dažnai suvokiame tik kaip piešinį, formą ar spalvą.

Šiuo atveju menininkai stengėsi gyvai priminti apie gyvą ir kitokią („nevazoninę“ ir „nežaisliukinę“) keramiką.

Šių meno savaičių metu menininkai ne tik realizavo savo projektą, pristatė novatorišką parodą, bet ir bendravo su žiūrovais.

Kiekvienas norintis galėjo užsukti atvirų durų valandomis ir pabendrauti su jais, pabandyti kurti.

„Akvariume“ – idėjų sausra

„Akvariume“ – idėjų sausra

Rita Bočiulytė

Sumanytas kaip eksperimentų, naujų meninių idėjų raiškos laukas šiuolaikinio meno projektas „Akvariumas“ išsėmė savo galimybes, mano jo iniciatoriai. Šiemet ketvirtąsyk subūręs dailininkus bendrai parodai projektas po dvejų metų keis ne tik pavadinimą, bet ir konceptą.

Projektas išsikvėpė

Kas antri metai Jūros šventės metu vykstantį „Akvariumo” projektą puoselėja jo organizatoriai – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, Baroti galerija ir uostamiesčio Dailės parodų rūmai.

Anot projekto kuratoriaus dailininko keramiko Isroildžono Baroti, dar metų pradžioje visais kanalais menininkams išsiuntinėti kvietimai ir raginimai dalyvauti „Akvariumo” parodoje. Jie pasiekė ir studijuojančius dailę, ir jau žinomus dailininkus. Susidomėjimas projektu gal ir neslūgsta, bet įdomių, netikėtų, naujų, parodos vertų idėjų ir autorių jis sulaukia vis mažiau. Stengdamiesi išlaikyti parodos meninį lygį, rengėjai susiduria su atrankos problema. Tiesiog nėra iš ko ir ką originalesnio pasirinkti, kad publika nežiovautų iš nuobodulio – matyta, būta, pakartota arba vis tie patys ir tas pats.

Apstu jauno meno

Šiemet projekte dalyvauja 35 dailininkai – dauguma iš Lietuvos, po vieną iš Vokietijos, Suomijos ir Danijos. Klaipėdos dailės parodų rūmų pirmojo aukšto salėje, Baroti galerijoje ir Bohemos kiemelyje pristatomoje ekspozicijoje – tapyba, skulptūra, objektai, fotografija, keramika, tekstilė, instaliacijos, videomenas.

Su gamta ir vandens stichija siejamo projekto ketvirtasis etapas atrodo kaip reikiant atjaunėjęs. Parodoje dalyvauja tik keli žinomi vyresnio amžiaus dailininkai ir didelis būrys Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų iš sostinės ir uostamiesčio. „Pirmąkart tiek daug jaunimo. Įgyvendinu savo seną svajonę, – kad suartėtume. Projektas jungia krantus tarp jaunosios ir vyresniosios kartų menininkų, tarp Lietuvos ir užsienio”, – sakė per vernisažą I.Baroti’s.

Miesto Kultūros skyriaus vedėjos menotyrininkės Godos Giedraitytės teigimu, „Akvariumas IV” šiuolaikinio meno gerbėjams – pažintis su jo tendencijomis.

Verda savo sultyse

„Menas čia gali būti ir nerimtas. Svarbiausia idėja ir eksperimentas, intriguojantis žaidimas, – aiškino projekto kuratorius. – Manoji karta mene gal konservatyvi. Mes darom per daug rimtai, jau save atradome ir parodėme. Dabar lai jaunimas parodo, ko vertas…”

„…Betgi parodai ir stinga to „cinkelio” – jaunimo drąsos ir polėkio, – tęsė kolegos mintį tapytojas Audrius Gražys. – Ne to, kas dešimtkart matyta, mūsų kartos ir kitų daryta. Norisi, kad nebijotų rizikos ir save parodyti. Bet jaunimas nedirba, visiškai nedirba mene. Studentai nebenori paišyti – net amato mokytis. Viskas – kaip mūsų politikoje. Mala š… Gal kad verdame savo sultyse. Todėl visiems sakau, kad verta išvažiuoti pastudijuoti kitur, pamatyti kitokį pasaulį, žmones ir meną.”

Vienas kitas blyksnis

Vis dėlto vienas kitas žavus, nors ir nelabai jauno meno blyksnis pa-rodoje yra. Kažkur per vidurį tarp studentų ir 50-mečių. Kad ir Audriaus Jankausko objektas „Povandeninis dviratis”, Dano Aleksos skulptūra „Novečentas”, Roberto Gabrio fotografijos „Pabaigos pradžia” arba Dariaus Vaičekausko skaitmeniniai koliažai dviejų garsiausių lietuvių liaudies pasakų motyvais.

Pastarasis autorius tikino, kad tai – totalus kičas. Išraiškos forma – kičinė, bet susijusi su tradicija (aliuzija į tapybą – drobė, lakas, porėmis, puošnus rėmas). Pasakas „Eglė žalčių karalienė” bei „Jūratė ir Kastytis” pasirinko ne todėl, kad jos jam labiausiai patinka, – abi susiję su jūra ir projekto tema. „Interpretuoju tas pasakas savaip, su komiksų kultūros štrichais, su šiuolaikinėmis ikonomis, kurias vartotojų visuomenė atpažįsta”, – teigė D.Vaičekauskas, kurio koliaže pasakiškoji Jūratė – popmuzikos žvaigždė, grupės „No Doubt” vokalistė Gwen Stefani, o Kastytis – amerikiečių kino aktorius ir gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris.

Miela malonu ir vėl pamatyti tapytojų Lino Liandzbergio, Algio Griškevičiaus, Dano Andriulionio, skulptoriaus Jurgio Malinausko darbus, o išeinant užmesti akį į VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros 12-os antrakursių videoprojektą „Vanduo”. Panėrus giliau gal pavyktų ir dar ką nors sužvejoti. Betgi tai – tik „Akvariumas”. Nors, kas žino, gal kitiems labiau pasiseks.

Liepos 25-ąją atidaryta tarptautinio meno projekto „Akvariumas IV” paroda veiks iki rugpjūčio 21-osios.