Laimėti nesutrukdė net alkis

Laimėti nesutrukdė net alkis

Ovidijus Petkevičius

Nedažnai teatras gali pasipuikuoti, kad jo dainininkai tampa prestižinių konkursų laureatais ar diplomantais. Dar smagiau, kad teatro vardą garsina jauni, tik pradedantys savo kūrybinį kelią atlikėjai. Šią liepą net du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas – dalyvavo garsiausiuose konkursuose ir grįžo, kaip sakoma, ne tuščiomis.

Tarptautiniame Imrės Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje (Rusija) dalyvavęs M.Rojus tapo jo diplomantu. Žinant, kad šiame konkurse dalyvauja garsiausi Maskvos ir Sankt Peterburgo solistai, tai išties nemenkas pasiekimas. Taip pat M.Rojus buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią Johano Strausso kūrinio interpretaciją. Solistas atliko populiariąją kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho ariją iš „Vienos kraujo“.

I.Bakanas (bass-baritonas) Klaipėdos muzikiniam teatrui atstovavo prestižiniame Belvederio Hanso Gaboro dainavimo konkurse (Viena, Austrija). Jaunąjį dainininką, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros profesorės Onos Glinskaitės studentą, aplankė ypatinga sėkmė – operos solistų kategorijoje jis užėmė antrąją vietą, taip pat laimėjo žiūrovų prizą ir pelnė kelis specialiuosius pasaulio muzikinių teatrų įsteigtus prizus.

Belvederio H.Gaboro dainavimo konkurso kvalifikaciniai atrankos turai vyksta net 50-yje šalių. Juose šiais metais dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai jaunųjų solistų. Į konkursą Vienoje pateko 159 atlikėjai, į pusfinalį – 60 vokalistų, 13 iš jų dainavo operos solistų kategorijos finale. Jame pavergti Vienos publikai kiekvienam atlikėjui tebuvo duodamos dvi minutės, ne ką daugiau laiko – tik dvi repeticijos po dešimt minučių – buvo skirta prasidainavimui su Vienos simfoniniu orkestru.

Pasak maestro Ilmaro Harijso Lapinio, vadovavusio kvalifikacinės atrankos turams trijose Baltijos šalyse, laimėti antrąją vietą, tai yra sidabro medalį Belvederio konkurse, – vienas ir tas pats, kas laimėti analogišką apdovanojimą sporto olimpiadoje. Palyginimui galima tik pasakyti, kad pirmoji vieta atiteko labai savito balso sopranui Guangun Yu iš Kinijos, o trečioji – sopranui iš JAV Heidi Melton.

Antrąją vietą laimėjęs I.Bakanas iš Vienos į gimtąją Klaipėdą grįžo pakiliai nusiteikęs.

– Ar jau nudžiūvo džiaugsmo ašaros po lemtingo žiuri ir publikos verdikto?

– Kiek liūdna ir gėda prisipažinti, kad tų džiaugsmo ašarų nebuvo. Taip, buvo didžiulė staigmena, malonus šokas. Iš laimės aš verkiau kur kas anksčiau. Kai po antrojo turo sužinojau, kad finale man teks dainuoti Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Tai yra mano mėgstamas kompozitorius, tai yra mano muzika. Žinoma, kaip ir P.Čaikovskis, R.Vagneris, G.Verdi’s. Tiesa, Vienoje dar pamilau V.A.Mocartą – tai labai techniškas kompozitorius.

Taigi tą konkurso akimirką supratau, kad man suteiktas „bilietas“ laimėti vieną iš prizinių vietų. Štai tada džiaugsmo ašaros nenudžiūvo ilgokai.

– Daugelis tapę laureatais tvirtina, kad to ir tikėjosi, kad tam labai ilgai ir nuosekliai ruošėsi. O kaip jūs?

– Iš tiesų važiavau nesistengdamas ir nesitikėdamas laimėti. Šis konkursas turi visai kitą tikslą. Čia siekiama save pristatyti, parodyti, be abejo, turint viltį, kad būsi pastebėtas. Kita svarbi aplinkybė yra noras įsitikinti, kad esi ne vienas, – tai yra ir galimybė susirasti naujų draugų, su kuriais galbūt kada nors teks dainuoti. Tai yra ir savotiškas noras pabūti aplinkoje, kurioje išties vertinama profesionali klasikinė muzika, operos menas, o Viena yra viso to lopšys. Pas mus juk šiuo metu klesti ir dominuoja popkultūra, popmenas. Pažiūrėkime, ką propaguoja televizija, žurnalai.

– Sulaukėte nemažai pasiūlymų. Įdomu, ar yra žmogus, kuris šiuo metu konkrečiai domisi jūsų kaip solisto karjera, ar tuo užsiimate pats?

– Po konkurso man teko bendrauti su ne vieno teatro vadybininku ar prodiuseriu. Vienas žinomiausių iš jų buvo garsiosios Milano „La Skalos“ vadybininkas Lukas Targedi’s. Su juo kalbėjomės pakankamai dalykiškai. Man buvo pasiūlyta atvykti pas juos ir išmėginti save konkrečiame projekte. Tačiau kol kas, manau, kad tai gali būti tik laiko praradimas.

– O, vadinasi, esate labai racionalus žmogus? Nes daugelis sulaukę panašaus pasiūlymo nertų į jį stačia galva…

– Negalėčiau sakyti, kad esu labai racionalus, tačiau daugelis aplinkybių, taip pat ir finansinės, verčia tokiam būti. Šį kartą, pavyzdžiui, į Vieną išvykau tik privačių žmonių man surinktų lėšų dėka. Aš suprantu, kad tai yra mano interesas, ir nieko nekaltinu. Tačiau truputėlį liūdnoka būdavo, kai konkurse (o jis truko dvi savaites) galėdavau pavalgyti tik vieną kartą per dieną. Bet aš niekam nepriekaištauju, tai buvo mano pasirinkimas. Taigi kažką rinkdamasis turiu išlikti pakankamai racionalus. Neskubėti su „La Skala“ patarė ir mano vadybininkas. Ir aš manau, kad reikia dar pastudijuoti, pasimokyti kalbų, o po to važiuoti ten, kur daug moka. Kol kas mano kūrybinę veiklą kuruojantis žmogus rekomenduoja man pastudijuoti Miuncheno operos teatro studijoje, į kurią ir planuoju vykti rudeniop.

– Vis dėlto be galo įdomu, kas jūsų vadybininkas, gal galite išduoti paslaptį?

– Esu įsipareigojęs to neatskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis gyvena Ciuriche ir dirba su žymiąja Violeta Urmana.

– Kas padėjo laimėti konkurse: talentas, nuolatinis darbas ar viena ir kita?

– Manau, kad dainuoti man tiesiog duota dovana iš aukščiau, iš Dievo. Jei galima tai išreikšti skaičiais, maždaug 70-80 procentų. Juk į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą įstojau baigęs vidurinę mokyklą. Aš neturėjau jokio specialaus muzikinio pasiruošimo. Suprantama, dėl to kildavo sunkumų, bet kažkaip jie liko praeityje. Vieną procentą sėkmės skirčiau savo darbui, o likusius – mano dainavimo klasės dėstytojai prof. O.Glinskaitei ir savo koncertmeisteriui.

– Bass-baritonui dažniausiai atitenka stiprūs dramatiniai vaidmenys. Ar galima būtų teigti, kad esate labai rūsti, keršto ir kraujo ištroškusi natūra?

– Priešingai, esu labai, net vaikiškai nuoširdus žmogus. Dažnai dėl to nukenčiu. Išties bass-baritono partijos – ypač dramatinės, dažniausiai apie nelaimingą meilę, apie nužudymą. O aš esu tiesiog perdėtai jautrus. Viską išgyvenu ir viską labai giliai imu į širdį. Nors, manau, kiekvienas žmogus, kai jam pasako blogus žodžius, užšąla kaip neigiamą užtaisą gavęs vanduo (Igoris prisiminė kultiniu tapusį dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“ – aut. past.). O komplimentų klausytis žymiai maloniau. Juk ne tik man.

– Daugelis atlikėjų publikos simpatijų prizo trokšta labiau nei tapti žiuri pripažintais laureatais. Kaip priėmėte Austrijos publikos įvertinimą?

– Neslėpsiu, man šis įvertinimas tikrai reikšmingesnis už žiuri skirtą antrąją vietą. Jaučiau, kad Aleko partiją atlikau tikrai gerai. Man pavyko perteikti pagrindinę S.Rachmaninovo užkoduotą emociją. Išgyvenimai buvo matyti ir mano akyse, kūrinio pabaigoje neištvėriau ir negalėjau paslėpti ašarų. Mano perteikiama S.Rachmaninovo muzikos jėga ir emocija, nes publika teksto juk nesuprato, privertė verkti ir salę. Galbūt aš žiaurus žmogus, bet smagu matyti ašaras, kadangi jos yra džiaugsmo ašaros, ir tai liudija žmonių nuoširdumą. Aš pasisakau už jį, nes nuoširdžių žmonių vis mažiau. Ir, kaip sakiau, tas publikos įvertinimas (žiūrovai balsavo jiems išdalintomis kortelėmis) man – dviguba dovana ir laimė. Po koncerto daugelis jų dovanojo ne tik gėles. Ypač maloni staigmena buvo saldainių dėžutė ir kompaktinė plokštelė, gautos iš buvusios Vienos Štac operos primadonos, kuriai dirigavo dar pats Herbertas von Karajanas.

P.S. Grįžęs iš Austrijos Igoris šventė savo gimtadienį. Ko gero, geresnės dovanos už laimėjimą prestižiniame konkurse ir būti negali. Džiugu, kad planuodamas savo ateitį – stažuotes ir galbūt projektus Vakarų Europos teatruose, I.Bakanas nesiruošia pamiršti ir Klaipėdos muzikinio teatro. Visur dalyvauti jis ketina kaip jo solistas.

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Gytis Skudžinskas

Vidurvasaryje Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo Kauno menininkų dislokacijos baze. Čia pristatytas kolektyvinis projektas „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” ir atidaryta autorinė Gintauto Vaičio paroda „Juodkrantės etiudai”.

Dar viena tapybos pusė

Parodoje „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” dominuojanti tapyba yra geras pretekstas dar kartą preparuoti lietuviškosios tapybos sampratą.

Dažnai, kai kalbama apie lietuvių tapybą, beveik neklystant galima pritaikyti abstrakčiojo ekspresionizmo terminą. ARS grupė paliko tokį ryškų pėdsaką vaizduojamosios dailės istorijoje, kad būtent abstraktusis ekspresionizmas tapo „geros” tapybos sinonimu. Vitališkas potėpis, koloristiniai sąskambiai, turtinga faktūra nulemia, ar tapybos kūrinys yra vertas dėmesio. Ir tokia prielaida gaji iki šiol daugelyje lietuviškų tapybos parodų.

Taip dabar įsitvirtina ir kol kas aiškiai neartikuliuota „naujosios tapybos” prielaida. Tokią klaipėdiečiai galėjo regėti pastaruosius kelerius metus rengiamoje parodoje „Nostalgie”.

Viena vertus, jaunieji menininkai tolsta nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, prisijaukindami popkultūros ženklus. Kita vertus, neretai vaizdavimo forma labai aiškiai susijusi su dar pokaryje susiformavusiais kanonais.

Paroda „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” siekia atskleisti dar vieną, kol kas bene mažiausiai dėmesio sulaukusią, lietuviškos tapybos pusę. Kauniečių parodoje esi priverstas prisiminti tapybos manierą, kurią nuosekliai plėtojo lietuvių išeivijos menininkai Kazys Varnelis ar Kazimieras Žeromskis. Klaipėdoje ką tik veikusioje parodoje, o ir minėtų išeivių kūryba pasuka visiškai priešinga linkme nei dominuojanti abstrakčiojo ekspresionizmo srovė. Čia ekspresiją pakeičia geometrija ir logika.

Neatsisako įpročių

Geometrinė abstrakcija atsisako spontaniškų mostų, formų ir koloritų susipynimo, asmeninės pasaulėjautos įvaizdinimo. Tapyba tampa išgryninta ir logiškai apgalvota, vengiama nereikalingų detalių ir emocionalių nelogiškų sprendimų.

Parodoje dominuoja ritminiai ir konstruktyvūs sprendimai, tačiau daugelyje kūrinių aiškiai matai, kad tai nėra vienintelė ir nuosekliai plėtojama autoriaus darbo maniera.

Geriausi geometrinės abstrakcijos kūriniai pasižymi nepaprastu aiškumu, švaria linija, vientisu tonu ir logiška struktūra. Toks radikalus kūrinio išgryninimas akivaizdus minėtų K.Varnelio ir K.Žeromskio kūryboje, o šiandienėje kauniečių interpretacijoje dažnai susiduri su asmeniška emocija, įvilkta į konstruktyvų rūbą.

Galbūt ir galima sukurti kūrinius specialiai projektui, bet ar nereikėtų tuomet atsisakyti įpročių? Nuasmeninimas buvo ir yra vienas svarbiausių konstruktyvių meno formų (minimalusis menas, op-menas, geometrinė abstrakcija, konstruktyvizmas) veiksmų.

Pakeičia idėjos grožis

Pastarojoje parodoje aiškiai išsiskyrė du autoriai, atitariantys parodos pavadinimui, pateikę konstruktyvius ir struktūriškus kūrinius. R.Karaliaus ritminės konstrukcijos neleidžia abejoti, o preciziškas tikslumas palieka išbaigtų struktūrų įspūdį. tiesiog ikonišku parodos kūriniu galėtų būti A.Jonkutės ciklas. Autorė taisyklingus vienodo formato kvadratus konstruktyviai vienoda struktūra padengia konkrečiu tonu – nuo šviesaus iki tamsaus. Aiškiai ir logiškai apibrėžtuose kūriniuose emocinį ir estetinį grožį pakeičia idėjos ir technologiškumo grožis. A.Jonkutė nenaudoja jokių pašalinių priemonių, kad perteiktų sumanymą. Ji tiesiog eksploatuoja grafito galimybes. Kiekvienas kvadratas lygiais štrichais padengtas tam tikro kietumo pieštuku, nuoseklus ir kantrus darbas be jokių nereikalingų emocijų kūrinį priartina prie geriausių tokios stilistikos darbų.

Estetiniai pastebėjimai

Taip pat kauniečio G.Vaičio autorinėje parodoje „Juodkrantės etiudai” jau neaptikome tapybos tiesiogine šio termino prasme. Fotografijos lakštuose – tik kasdienoje pastebėti tapybiški fragmentai.

Ši paroda radikaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Metaforomis kibirkščiuoja senos valties borto aptrintos lentos su atsidengiančiais spalviniais, kartu ir laiko sluoksniais. Laikas ir žmogaus prisilietimas šiuose G.Vaičio kūriniuose galėtų būti pagrindinės sąvokos, leidžiančios konceptualizuoti ar „perskaityti” atspaudus. Metonomiškumas, kai dalis pasakoja apie visumą, kartais būna daug iškalbesnis už atvirą deklaraciją. Tačiau ar to siekia autorius?

Žvelgiant į visą parodą atrodė, kad šiuo atveju svarbesnis tiesiog estetinis pastebėjimas.

Neaišku, ar G.Vaičys fotolakštuose bandė tematizuoti Juodkrantės specifiką, bet jei parodos pavadinime nebūtų žodžio, įvardinančio vietovę, nerastume aiškesnės nuorodos į kokį nors sociokultūrinį kontekstą.

Gerai, galbūt paroda skirta estetiniams gurmanams, bet tokiu atveju mane erzintų atspaudų nekokybiškumas. Ant drobės atspausti lakštai niveliuoja nedidelį brokelį ir paverčia fotografiją skoningais ir spalvine pulsacija spindinčiais kūriniais. Bet popieriniuose lakštuose matomas rezultatas verčia pagalvoti: „Tam deadpan adeptai vis dar naudoja juostą”.

Šeši lietuvių poetai atstovauja

Šeši lietuvių poetai atstovauja

naujajai Europos poezijai JAV leidykla „Greywolf Press“ šiais metais išleido antologiją „New European Poets“ (Naujieji Europos poetai), kurioje pristatomi poetai iš visų Eurpos šalių.

Leidinyje pateikiama išversta į anglų kalbą 290 poetų kūryba. Atrenkant eilėraščius naujajai antologijai buvo siekiama pristatyti geriausiai savo šalies kultūrinio gyvenimo realijas atspindinčius kūrėjus. Antologijai eilėraščiai buvo verčiami daugiau nei iš 30 kalbų.

Tarp beveik trijų šimtų naujajai Europos poezijai atstovaujančių autorių įtraukti ir šeši poetai iš Lietuvos: Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas, Daiva Čepauskaitė, Neringa Abrutytė, Laurynas Katkus ir Marius Burokas.

Šešetuko antologija ir G.Grajausko performansas – Škotijoje

 

Kita antologija, vien lietuvių poetų, vadinasi „Six Lithuanian Poets“ ir bus išleista Škotijoje, leidykloje „Arc Publications“ šių metų rugpjūtį. Joje – Eugenijus Ališanka, Daiva Čepauskaitė, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas ir Sigitas Parulskis.

Antologijos pristatymas vyks rugpjūčio pradžioje Edinburgo knygų mugėje. Prieš ją G.Grajauskas kartu su škotų, islandų bei suomių poetais ir muzikantais dar dalyvaus kuriant tarptautinį muzikos ir poezijos performansą Kryre, Glazgove ir Edinburge (Škotija).

Lietuvos rašytojų kūrybos rinkinys išleistas Slovėnijoje

 

Slovėnijos rašytojų sąjunga išleido Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją „Artuma“. Knygoje publikuojami 18 poetų ir prozininkų kūriniai.

Į antologiją pateko Antanas Škėma, Vytautas P.Bložė, Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Ričardas Gavelis, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Šikšnelis, Kornelijus Platelis, Antanas A.Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Eugenijus Ališanka, Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Sonata Paliulytė, Marius Ivaškevičius.

Tarp jų vienintelis klaipėdietis – J.Šikšnelis, kurio dvi noveles – „Tvartų broliai“ ir „Laukimas“ – iš knygos „Angelas mėšlyne“ išvertė antologijos sudarytoja Bernarda Pavlovec Žumer.

„Durų” inf.

Iš meilės tapybai minkė molį

Iš meilės tapybai minkė molį

Ignas Kazakevičius

Beveik dvi savaites – nuo liepos 2-osios iki 14-osios „Kultūrpolio” meno kiemo dirbtuvėse kūrė pirmieji šių metų menininkai rezidentai – kauniečiai keramikai Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Vytas Steponavičius ir Žilvinas Labanauskas. Vyras, žmona ir brolis. Skirtingi charakteriai, tačiau panašios idėjos ir puikus bendradarbiavimas leidžia rasti geriausią sprendimą ir parodo, kaip kurti be profesinio pavydo bei konkurencijos ir pateikti šaunią šiuolaikinių dailininkų P.Klee, J.Pollocko, E.Muncho interpretacijų parodą. Ją galima pamatyti dirbtuvių lange.

Keramika – nenuspėjama

„Kultūrpolis“ ieško originalių menininkų, kurie plečia jau regis gerai išminkytas meno erdves. Juolab kai kalbama apie keramiką. Kai atrodo, kad išbandyta ir interpretuota yra beveik viskas. Sugretintos įvairiausios meno sferos, iš jų skolintasi, jomis žaista…

Keramika šiandien – tai ir instaliacijos viešose bei privačiose erdvėse, ir objektai, pasmerkti laipsniškai erozijai, kurie patys susinaikina ir subyrėdami sukuria netikėtą vaizdą ir naują istoriją.

Keramika yra pakankamai konceptuali. Ja paprasčiausiai imituojami daiktai, peržaidžiamas pastarųjų medžiagiškumas.

Keramika gali „remtis“ ne tik daugeliu technikų ir efektų. Ji yra lanksti, universali ir nenuspėjama. Juk niekada nežinai, ką ištrauksi iš krosnies…

Specialiai deformavo

O minėta trijulė rezidentūros metu pasirinko tapybiškumą ir jo santykį su stabilia forma. Indas, koks jis bebūtų, prikausto mūsų dėmesį funkcionalumu, na, tarsi poreikiu kažką ant jo padėti. Šį kartą keramikos kūriniai buvo specialiai deformuojami. Kam?

Ogi tam, kad munchiškas šauksmas ir vidinė įtampa išsiveržtų už indo kraštų. Kas be ko, deformuota lėkštė leidžia išreikšti tik žymių paveikslų fragmentus, o tai jau savaime suteikia papildomos įtampos. Tada ir ekspresija, „serviruota“ lėkštėje, prasmę įgauna…

E.Steponavičė interpretavo P.Klee vaikiškų piešinių pasaulį. Ž.Labanauskas išraiškingai ir ekspresyviai atkūrė Ch.Soutine’o moters portretą bei dailininko paletę ne tepdamas glazūrą, o ją barstydamas. Sausą ir rupią faktūrą taip ir norisi palyginti su tapybos pastoziškumu.

V.Steponavičius liko ištikimas E.Muncho šauksmui. Jo indai vieninteliai nefunkcionalūs, tačiau toks „servizas“ nepaprastai išraiškingai nutįso ir nuvarvėjo stalu, įnešdamas salvadoriško siaubuko elementų. O dar keraminės rankos – vietoje stalo įrankių…

„Išsinėrė iš odos”

O kad patikėtume, jog keramika gali būti gyva, Vytas atliko performansą, išsitepdamas molio mase ir leisdamas jai džiūti. Tam tikras „išsinėrimas iš odos” ar stengimasis pabūti, tarkime, pirmykščio žmogaus kailyje priartina prie žiūrovo meno estetiką, kurią dažnai suvokiame tik kaip piešinį, formą ar spalvą.

Šiuo atveju menininkai stengėsi gyvai priminti apie gyvą ir kitokią („nevazoninę“ ir „nežaisliukinę“) keramiką.

Šių meno savaičių metu menininkai ne tik realizavo savo projektą, pristatė novatorišką parodą, bet ir bendravo su žiūrovais.

Kiekvienas norintis galėjo užsukti atvirų durų valandomis ir pabendrauti su jais, pabandyti kurti.