Scenoje – ateities vardai

Scenoje – ateities vardai

Laima Sugintienė

Pirmasis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Klasikinės muzikos ateities vardai“ rugsėjo 5–9 dienomis nuskambėjo Klaipėdos koncertų salėje.

Keturių koncertų ciklą pradėjo ir baigė, taigi savotiškai „įrėmino“ kartu su kviestiniais solistais griežę patys organizatoriai – „Camerata Klaipėda“. Dviejuose viduriniuose koncertuose klausėmės aštuonių jaunųjų atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Kaip pristatydamas festivalį sakė jo sumanytojas „Camerata Klaipėda“ vadovas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, labai svarbu remti jaunuosius talentus; jis prisipažino iki šiol prisimenąs pirmuosius pasirodymus su simfoniniu orkestru. Festivalio rengėjai sau iškėlė ir daugiau tikslų – suartinti skirtingų šalių atlikėjus bei populiarinti klasikinę muziką.

Du orkestro veidai

„Camerata Klaipėda“ orkestras pirmajame koncerte pasirodė blankokai. Jau ne pirmą kartą kilo minčių, kad scenoje reikia dirigento. Juolab kad orkestre ir vėl matyti naujokų (ypač pasigedau sodraus, gražaus Tomo Ramančiūno violončelės tembro). Nors aktyvi, puikiai muzikuojanti naujoji koncertmeisterė Aliona Rachitchi darė ką galėjo…

Bet finaliniame koncerte viskas skambėjo tiesiog pasigėrėtinai puikiai, kolektyvas griežė darniai ir su įkvėpimu. Matyt, ne patį geriausią pasirodymą festivalio pradžioje lėmė kitos priežastys. Nedrįstu net manyti, kad mažokai repetuota: tik tarp mūsų – buvo griežta net skirtingais štrichais…

Antra vertus, apmąstymų vertas ir ankstyvo F.Mendelsono opuso – Simfonijos styginių orkestrui Nr.7 d–moll – pasirinkimas festivalio atidarymui. Nebent kaip kūrybinė laboratorija naujiesiems orkestrantams…

Atidarymo koncerto puošmena – klaipėdiečiams jau pažįstamo Rusijos violončelininko Boriso Andrianovo pasirodymas. Turėjome puikią galimybę išgirsti jį atliekant ne „Brėmeno muzikantų“ lygio kūrinius: subtiliai interpretuotą L.Boccherini’o Koncertą violončelei D–dur, tiesiog stulbinamai virtuoziškai prašvilpusį N.Paganinį. Apskritai orkestre juntamas pagyvėjimas, kai kartu su juo muzikuoja V.Čepinskis. Taip buvo ir šįsyk.

O štai uždarymo koncerte girdėjome tą senąją, pamėgtąją, stilingąją „Camerata Klaipėda“. Įdomi, originali programa: G.Holsto Šv.Pauliaus op.29 nr.2, O.Respigi Siuita Nr.3 „Antikinės arijos ir šokiai“, A.Vivaldi’o koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo g–moll, J.Brahmso kvintetas, E.Izaji „Harmonines du Soir“, P.Čaikovskio Antante Cantabile (nuostabus alto solo), F.Listo Vengriška rapsodija Nr.2. Ir puikūs solistai: V.Čepinskis, Michailas Bereznickis (altas, Rusija), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Darius Dikšaitis (smuikas). Visa tai laidavo festivalio baigiamojo koncerto sėkmę. Pasak vakaro vedėjo, charizmatiškojo Viktoro Gerulaičio, orkestras „trinktelėjo durimis“.

Jauni ir talentingi

Jaunieji festivalio dalyviai – visi tituluoti, prestižinių konkursų laureatai – atliko po dvi programas: vieną solinę, kitą – su orkestru. Jie tiesiog pribloškė savo talentais. Atrodo, kad Klaipėdoje, kur įvairių projektų vaikams ir su vaikais jau net tam tikra perprodukcija – groti su orkestru jau nebėra įvykis, nelabai kuo ir nustebinsi. O nustebino. Kiekvienas iš aštuonių solistų savaip.

Štai jauniausia festivalio dalyvė pianistė Olga Chepovetsy (g. 1997) skoningai atliko W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 8 C – dur, Guoda Indriūnaitė (fortepijonas) žavėjo romantišku polėkiu, dar vienas pianistas Dmitrijus Mayboroda brandžiai skambino R.Šumano „Karnavalą“. Ypatingo publikos pritarimo sulaukė nuostabaus tembro klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, įkvėptu, nuoširdžiu muzikavimu žavėjo gitaristas Jonas Kublickas. Temperamentingai, virtuoziškai ir laisvai, idealiai švariai griežė legendinio smuikininko L.Kogano anūkas Danielis Milkis. Tačiau didžiausių simpatijų susilaukė, publiką tiesiog pavergė ksilofonu ir vibrofonu grojęs Danijilas Belikovas.

Repertuaras – sėkmės laidas

Artisto, ypač jauno, individualybei atsiskleisti itin svarbu tinkamai parinktas repertuaras. Šioje srityje jaunųjų talentų mokytojai nestokojo išmonės. Ypač įdomią, muziko įvairiapusiškumą patirti leidusią programą atliko Ž.Brazauskas. To negalėčiau pasakyti apie kiek vienpusišką, bravūra pagrįstą D.Milkio programą. O subtilusis gitaristas J.Kublickas, grodamas su orkestru A.Vivaldi’o koncertą liutnei D–dur tiesiog neturėjo galimybės pademonstruoti visų savo įvairialypio talento, kurį jis paliudijo soliniame pasirodyme, briaunų. O ir orkestras jį gožė… Vargu, ar derėjo tokio pobūdžio renginyje D.Mayborodai skambinti ir R.Šumano „Karnavalą“.

Palinkėjimai rengėjams

Besidžiaugdama šia puikia festivalio idėja, sveikindama jo sumanytojus ir vykdytojus (komanda galėtų būti didesnė, profesionalesnė), vis dėlto turiu ir keletą pastabų.

Apmaudu ir gėda buvo sėdėti pustuštėje salėje (moksleiviai koncertus lankyti galėjo nemokamai!), gaila didžiulio atlikėjų triūso. Ko gero, panašiai jautėsi ir festivalio globėjas Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius. Esu įsitikinusi, kad renginiui pasirinktas laikas yra visiškai netinkamas – pirmoji rugsėjo savaitė daugeliui susijusi su įvairiais rūpesčiais, o ir muzikos mokyklų pedagogai tikriausiai dar sunkiai suburtų savo klasę išvykai į koncertų salę. Kita vertus, kuris vaikas sėdėtų daugiau nei trijų valandų koncerte?!. Taip, taip – tiek truko soliniai jaunųjų pasirodymai.

Per vėlai pasirodė reklama, o ir ji neinformatyvi – turėjai gerokai pavargti, norėdamas sužinoti koncerto laiką.

Daug netikslumų renginio buklete (rėmėjas – Lietuvos Respublika?), jokios informacijos apie dirigentą (taip, taip, vienas koncertų vyko su dirigentu) ir kt.

Vedėjas, vedėjas, vedėjas… Gerai, kad paskutinį koncertą išgelbėjo V.Gerulaitis, nes prieš tai mėginusiai tai daryti merginai akivaizdžiai geriau sekėsi šokti. Nors ir čia režisieriaus ranka nesutrukdytų. Sklandžia kalba, gražia scenine laikysena pasižymėjęs anoniminis pirmųjų koncertų vedėjas nesuteikė ypač svarbios informacijos apie kūrinių struktūrą, todėl vėl nesmagu buvo girdėti ir sutrikusių muzikų reakciją, ir ne vietoje aidinčius plojimus.

Koncertuojant vaikams didesnio dėmesio nusipelno ir jų mokytojai. Paskubomis festivalio pabaigoje įbrukti padėkos raštai nekompensuoja jų pavardžių įslaptinimo – juk apytamsėje salėje tikrai ne kiekvienas ją perskaito…

Apie visa tai rašau tik linkėdama sklandumo kitiems festivaliams. Ačiū už entuziazmą.

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kristina Jokubavičienė

Uostamiesčio grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės jubiliejinė paroda „Noriu pasakyti…”, veikianti „Klaipėdos galerijoje”, atskleidžia autorės kūrybą jai artimiausiame ekslibriso, dar vadinamo knygos ženklu, žanre.

Dėsninga, kad jubiliejinei dailininkės 65-mečio parodai buvo pasirinktas ekslibrisų pristatymas – tai svariausia dailininkės kūrybos sritis, kurioje pasiekta ryškių kūrybinių sėkmių, pažymėtų daugiau nei pusšimčio įvairių konkursų, prestižinių ekslibrisų parodų diplomais. Šiandien O.Šimaitytė-Račkauskienė yra viena iš nuosekliausiai plėtojančių ekslibriso žanrą ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.

Per atidarymą svečiams buvo pristatytas ir naujas, jubiliejaus proga grafikės parengtas informatyvus, gausiai iliustruotas leidinys apie ekslibrisus „Ona. Noriu pasakyti…”

Lemtingi susitikimai

O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943-iaisiais Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Gretimame Paliukų kaime buvo garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė, tad jame tuomet dažnai lankydavosi J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Ši kaimynystė buvo lemtinga. Pastebėjusi mergaitės pomėgį dailei, A.Zikaraitė paskatino Oną važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą, svetingai priėmė gyventi savo namuose Kaune. Vėliau, jau tapusi grafike, O.Šimaitytė-Račkauskienė surengė savo kūrybos parodą J.Zikaro memorialiniame muziejuje Paliukų kaime, o 1991-aisiais, minint skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines, sukūrė jam skirtą ekslibrisą.

1965–1972 metais O.Šimaitytė-Račkauskienė studijavo grafiką Valstybiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ji sutiko puikius mokytojus, garsius Lietuvos grafikus – Vytautą Jurkūną, Vytautą Valių, Stasį Krasauską, Juozą Galkų. Apie jų dėstymo metodus liko patys geriausi prisiminimai.

Gražiausias daiktas

Baigusi studijas, O.Šimaitytė-Račkauskienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau miestas prie jūros neviliojo, atrodė pernelyg toli nuo gimtinės Aukštaitijoje. Likusi Vilniuje, kurį laiką dirbo dailininke kino teatre, bendradarbiavo su dienraščių ir žurnalų redakcijomis, iliustravo knygas. Tačiau likimas lėmė, kad sostinėje sukūrusi šeimą ir paauginusi du sūnus, ji vis dėlto persikėlė į Klaipėdą.

Uostamiestyje grafikė gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus. Pastaruoju metu O.Šimaitytė-Račkauskienė nemažai laiko praleidžia vyro gimtinėje Agluonėnuose (Klaipėdos raj.), kur tėvų namuose įsirengtoje dirbtuvėje stovi, pasak grafikės, „gražiausias daiktas pasaulyje” – spausdinimo presas.

O.Šimaitytė-Račkauskienė dirba įvairiose grafikos srityse: kuria estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – tokia kūrybinių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, vis naujų potyrių ir įkvėpimo ieškančią asmenybę.

Kopė į kalnus

O.Šimaitytė-Račkauskienė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja. Kaukazo kalnus pamačiusi dar studijų metais, kalnų „liga“ susirgo visam gyvenimui. Baigusi sportinę karjerą, kalnų temą dailininkė plėtoja grafikoje, yra paskyrusi jai spalvotų monotipijų seriją.

Nors dailininkė kuria monotipijas, pasteles, daugiausia estampų yra sukūrusi oforto technika. Kaip ir apie daugelį dalykų, apie ofortą ji kalba trumpai ir vaizdžiai: „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“. Oforto technika atlikta didžioji dalis O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų.

Pirmąjį ekslibrisą sukūrusi dar besimokydama Kauno meno mokykloje, šiandien autorė priskaičiuoja arti 300 šių miniatiūrinių grafikos kūrinių, o parodoje „Klaipėdos galerijoje” pristato per 50 ekslibrisų.

Rimtas išbandymas

Ekslibrisas – tai nedidelis (kraštinė gali būti tik iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Ypatingas lietuvių ekslibriso pakilimas prasidėjo 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, lietuvių grafikai pradėjo dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo ir O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų epopėja.

Nors šiandien ekslibrisai prarado savo tradicinį ryšį su knyga ir dažniausiai pristatomi parodose, jie išlieka susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu. Nedidelis ekslibriso formatas, grafiniai ir verbaliniai elementai yra rimtas išbandymas kūrėjui ne tik menine, bet ir technine prasme. O.Šimaitytė-Račkauskienė prisimena, kaip po ilgų bandymų pavyko techniškai gerai atspausti mažiausią ekslibrisą „Ona“ (1×0,9 cm), kuriame tilpo ir vaizdas, ir užrašai.

Ateina tarsi savaime

Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Nuolat ieškodama tiksliausios ekslibriso temos raiškos vaizdais, grafikė eina minties koncentravimo keliu – atrankos, nereikalingų detalių, smulkmenų atmetimo keliu, kuris tikrai nėra lengvas. Pasak grafikės, iš pradžių pradėjus dirbti prie konkretaus ekslibriso, viskas atrodo svarbu, ji išbando įvairius motyvus. Tada palieka idėją bręsti, imasi kito darbo, ir po kiek laiko sprendimas ateina tarsi savaime.

Dailininkės ekslibrisų motyvai paprasti ir lengvai atpažįstami: medis, paukštis, kelias, vieniša figūra, pamario krikšto siluetas, varpas, knyga, angelas, žvakė, vainikas, kaimo troba, globiančios rankos… Tai būdingi XX amžiaus antros pusės lietuvių grafikos motyvai. Tačiau bet kuris tradicinis įvaizdis O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikoje visada kūrybiškai interpretuojamas, atsižvelgiant į ekslibriso temą, o jų paprastume regime gilias kaimo tradicijų pajautas, perimtas iš tėvų ir prosenelių, atsineštas į miesto civilizacijos pasaulį iš tėviškės laukų.

Virsta simboliais

Būtent dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. Šie universalūs vaizdiniai ir jų jungtys kiek-viename ekslibrise įgauna naujus prasminius ir emocinius atspalvius. Medis primena žmogaus figūrą, tranformuojamas į kryžių, liaudišką skulptūrėlę, išsiskleidžia angelo sparnais; kelias virsta laiptais, kopėčiomis, nuvingiuoja per kalvas, veda į žvakės šviesą. Motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa ženklais, simboliais, komponuojami, atrodo, beribėje mažo ekslibriso erdvėje. Objektų formų raišką ir mintį atskleisti padeda subtili tonų gradacija, minkšta linija, smulkus štrichas, netikėti rakursai, sugretinimas ar supriešinimas.

O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu. Siekdama visų sudėtinių ekslibriso dalių harmoningos visumos, grafikė išreiškia ir savo asmenybę, ir savo kartos meninius siekius.

„Plartforma“ pristigo meno iššūkių

„Plartforma“ pristigo meno iššūkių

Rita Bočiulytė

Ketvirtąsyk vykusi tarptautinė šiuolaikinių menų „Plartforma“grįžo prie savo tradicinio vietos ir trukmės formato. Tris dienas Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose vykęs festivalis savo negausiai publikai pateikė bene 15 performatyvių naujojo šokio, teatro, cirko, videomeno ir muzikos projektų. Šįsyk nebuvo tik šiuolaikinės dailės. Bet neatrodo, kad kažkas jos labai pasigedo. Visas sąlygas publikai komfortabiliai jaustis sudarė pats ponas Dievas – rugsėjo pradžia palepino keliomis vasariškomis dienomis. Tuo metu kaip tyčia išpuolęs renginys visai nepriminė pernykščio, kai visą festivalį pliaupė rudeniškas lietus, o žiūrovai turėjo stypsoti aplink festivalio platformas po atviru dangumi.

Grūdus – iš pelų

Bet šiemet publikos buvo ne ką daugiau (50-150 žmonių). Galima pagalvoti, kad alternatyvos ir šiuolaikinio meno iššūkiai jai nerūpi. Arba netiki ji jais. „Plartforma“ irgi neįtikino, kad eskizai geriau už išbaigtą kūrinį, mėgėjiški studentų pasirodymai – už profesionalius, jachtų elingo suolai ir dulkės – už patogią teatro ar koncertų salę. Betgi ne apie patogumus kalbame. Apie meną. Čia jis – svarbiausias.

Turėtų būti ir galėtų būti svarbiausias, jei tris aukso vertės savaitgalio vakarus iki išnakčių nebūtumei priverstas rankioti „grūdus iš pelų“. Niekur nedingsi, nes bijai pražiopsoti ką nors tikrai gero ir įdomaus. Vis viliesi, kad kitas projektas bus vertesnis už šitą. Suskaičiavau, pusės jų apskritai galėjo nebūti, menas dėl to nė kiek nebūtų nukentėjęs. Festivalio autoritetas – taip pat. Jei būtų buvusi rimta atranka, renginys galėjo išsitekti jei ne viename, tai pakankamai erdviai dviejuose vakaruose. Visi būtume sutaupę ir laiko, ir pinigų.

Beje, apie pinigus. „Plartformos“ organizatoriai atkakliai laikosi nuostatos, kad už meną irgi reikia mokėti. Bet ar skambiai – performansais, menų sintezės projektais – pavadintas mėgėjiško lygio improvizacijas galima vadinti menu? Graudu buvo žiūrėti, kaip kanadietė trimitininkė (Amy Horvey), pristatyta kaip Nacionalinio operos teatro orkestro muzikantė, išėjusi į sceną reikšmingu veidu pusvalandį kankino instrumentą (toks buvo įspūdis), prie kurio garsų desperatiškai bandė prisitaikyti šokėja (Inga Kuznecova). Muzikos teatro monospektaklis „VIER“ („Keturi“) su soliste Cora Schmeiser iš Olandijos tiesiog reikalaute reikalavo vertimo, o ne trumpo paaiškinimo (Nerijus Gedminas padarė, ką galėjo). Kitaip neįmanoma buvo suvokti, kam atlikėja į sceną atsitempė kažkokio gyvulio širdį, kepenis ir kitus organus, – nejaugi tik norėdama pailiustruoti teoriją apie keturių skysčių dominavimą žmogaus organizme ir nuo to priklausančius žmogaus charakterio tipus?..

Sau ar publikai?

Kaliningradiečių šokio teatro „Inkliuzai“ premjera „Potsdamo aikštė“ buvo šiek tiek panašesnė į spektaklį. Bet lietuviškas prieskonis (pagal Arvydo Juozaičio pjesę) kaimynų pasirodymui nesuteikė daugiau žavesio. Blanku, matyta, nebeaktualu.

Panašios mintys sukosi galvoje po Rolando Rastausko ir Co multimedijinio projekto pagal I.Vyrypajevo „Deguonį“. Postsovietinės pjesės teatralizuoti skaitymai greitakalbe repo ritmu labai priminė „Berlynalijas“, betgi jos buvo daug įdomesnės ir artimesnės. Jose tekstas nebuvo „suvalgytas“, „prarytas“. O „Deguonis“, taip greitai jį vartojant, tiesiog išsibaigė, taip ir nepasiekęs publikos plaučių bei smegenų.

Gabrielės Labanauskaitės ir Co audiovizualinės poezijos projektas „Avaspo: atvirukas į Aliaską“ akivaidžiai skirtas klausyti, o ne žiūrėti. Nes žiūrėti nebuvo į ką – jokios vizualikos. Bet Gabrielės tekstai geri ir balsas įtaigus – mielai nusipirkčiau kompaktinę plokštelę.

Naujas mini operos formatas – festivalyje parodytos Jono Sakalausko ir Žilvino Andriušio mini operos „Gervė ir gandras” bei „Dainuoja degeneratas“, anot teatrologo Vaido Jauniškio, „be jokios sceninės ir prasmių linijos“. Galėtų būti smagus žaidimas, betgi žaisti reikia smagiai, kad ne tik patiems, bet ir publikai būtų smagu.

Abipusiai smagu

Taip abipusiai smagu buvo per Redos ir Arūno Uogintų performansą – visi tarsi dalyvavome savotiškoje politinėje-ritualinėje procesijoje „Archeologai“, agituojančioje už kultūros paveldo išsaugojimą.

Vis dar prisimenu Auksės Petrulienės Psilikono teatro, kuriame vaidina jos sukurtos miniatiūrinės silikono lėlytės, spektaklį „Stumbras ant taburetės“. Citatomis iš spaudos „kalbančios“ lėlės A.Petrulienės pirštuose ima pasakoti savo neįtikėtinas, bet realias, iki ašarų juokingas ir graudžias istorijas, o jų vaizdai projektuojami į didelį ekraną. Čia pat kuriamas nuostabus spektaklis primena atraktyvų videožaidimą, tik kartais užsitęsusios pauzės mažumėlę kenkia jo ritmui.

Viskas kuo puikiausiai sustyguota VšĮ „Menų spaustuvės“ prodiusuotame debiutuojančio režiseriaus Artūro Areimos sukurtame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“ pagal lenkų dramaturgo M.Walczako pjesę. Tai išties naujos teatro kūrėjų kartos naujas teatras, nepraradęs scenos pojūčio, bet atsikratęs klišių ir nenatūralumo. Paveikus, įtraukiantis, „gyvo nervo“ teatras.

Pagaliau „Plartformoje“ išvydome ir tokį šokio spektaklį, į kurį kitiems šiuolaikinio šokio kūrėjams Lietuvoje dar stiebtis ir stiebtis… „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės Loretos Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“ buvo laukiamas festivalyje dar pernai, bet sulaukėme tik šiemet. Buvo verta laukti. Net tiems, kurie jau spėjo jį pamatyti Vilniuje. Vėlgi dėkui Menų spaustuvei.

Unikalu ir tikra

Išties unikalų muzikos projektą festivalyje pristatė kompozitorius, perkusininkas, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, galintis groti net keliais popieriaus lapais, ne tik kompiuteriu ar paties išrastu variniu gaubliu. Jis muziką, kaip koks stebukladarys, kuria iš vandens ir oro, primaišydamas įvairiausių daiktų garsų, tiesiog užburdamas jais klausytoją. Kas negirdėjo, nematė jo pasirodymo „Plartformoje“, lai dabar graužia nagus – T.Dobrovolskis Klaipėdoje dažnai nekoncertuoja.

Nežinia, kada čia vėl atvažiuos ir naujasis prancūzų/suomių cirkas. „Circo Aereo“ vaidinime senovinėje vos 100 žiūrovų talpinančioje cirko palapinėje buvo nemažai tuščių vietų. Klaipėdoje žonglierius Janis Nuutinenas dusyk rodė savo „Teisingesnio cirko“ programą. Jungdamas cirko ir teatro elementus, meistriškas artistas mažytėje cirko palapinės erdvėje tarsi pasuko laiko ratą atgal, nostalgiškai primindamas senąjį cirką, intymią, stebuklo laukimu sušildytą jo atmosferą. Tai buvo bene vienintelis „Plartformos“ svečias iš svetur, vertas pilnos salės ir ovacijų.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lietuvių projektai tarptautiniu pavadintame festivalyje buvo patys stipriausi. Gal ateityje „Plartformai“ reikėtų atidžiau pasidairyti čia pat aplinkui, o ne vežtis iš užsienio tokį (matyt, nebrangų) meną, kurio tik vardas skambus, visa kita – tuštybė.

Šokis: kiekybė ir kokybė

Šokis: kiekybė ir kokybė

Violeta Milvydienė

Šiemet tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo pristatyti net penki choreografiniai darbai. Projektais vadinamos šiuolaikinio šokio kompozicijos toli gražu nevienodo meninio lygio – jos labai skirtingos tiek savo kūrybos idėjomis, išraiškos būdais bei metodais, tiek dalyvių skaičiumi ir trukme.

Išradingasis „Salamandros sapnas“

„Salamandra – sprindžio ilgio naktinis uodeguotas varliagyvis, odoje turintis nuodų liaukų“ (iš tarptautinių žodžių žodyno).

Viename žibinto apšviestame scenos kampe susigūžusi, vizualiai išdidinta figūra atrodė lyg paslaptinga fantastinė būtybė, kurios kiek-vienas vos pajudėjęs raumuo pulsuoja kažkokia ypatinga energetika. Dar grėsmingiau nuteikia pamažu pasirodančios šokėjos, įkūnijančios nuodingąją amfibiją, galūnės – pėdos bei plaštakos.

„Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojos (2006) jaunosios choreografės bei atlikėjos Loretos Juodkaitės ir brandaus aktoriaus, teatro režisieriaus Valentino Masalskio bendradarbiavimo vaisius. Beje, plačiai išreklamuotas, recenzuotas, giriamas ar kritikuotas kūrinys buvo skelbtas pernykštėje festivalio programoje, tačiau neįvyko. Šiemetinės „Plartformos” šokio projektų kontekste šis 45 minučių trukmės diptikas išsiskyrė savo menine verte – profesionaliausia technika, sėkmingais režisūriniais sprendimais, koncepcijos įprasminimu.

Imponuojantis ir kompozicijos išdėstymas – ji sukonstruota tarsi iš keturių dalių, lyg ir viena su kita nesusijusių choreografiškai ar raiškos priemonėmis, bet kartu stilingai papildančių pagrindinę mintį „augančia“ trajektorija.

Žavi didžiulis atlikėjos potencialas, savotiškai hipnotizuoja gerai apgalvota estetiškų judesių sintezė, pritraukia dėmesį ir nepaleidžia beribių žmogaus kūno galimybių vaizdiniai, užburianti fantazija.

Sukimosi technika – stulbinanti ir akumuliuojanti pozityvią energiją. Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai ir kokį greitį išvystant, be to, sukantis vien į kairę, gali susidaryti įspūdis, kad staiga pakeičiama kryptis, ir tours chaînnés atliekami į dešinę, paskui ir vėl į kairę – tai užgniaužia kvapą ir peržengia visas vaizduotės ribas.

Išvydus šį organišką monospektaklį, galvoje gimė vertinimas, prilygstantis aukščiausiam kokybės kriterijui, – tai kūrinys, galintis kardinaliai pakeisti skeptišką nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią, nepriimtiną ar nesuprantamą.

Duetas truko akimirką

Bendras trimitininkės Amy’s Horvey (Kanada) ir choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės darbas priskirtinas meno žanrų sintezės projektų rūšiai. Tiesa, kompozicija nedidelės apimties bei trukmės, ir pradžioje muzikantės solo buvo panašus į keistą, įmantrią improvizaciją.

Žiūrovų salėje pasirodžius šokėjai, trimito pūtimas įvairiais, taip pat ir netradiciniais, būdais tapo kiek prasmingesnis, nors dažniausiai nesutapdavo su šokio plastikos niuansais.

Reikėtų pažymėti – „minkštai dirba“ šokėjos Ingos Kuznecovos viršutinė kūno dalis (ypač galva, pečiai, rankos). Jai pakilus ant scenos, išryškėjo nuoširdesnis ryšys tarp abiejų atlikėjų. Tik gaila, jog duetinė jungtis buvo momentinė ir baigėsi vos prasidėjusi. O gal atvirkščiai – čia svarbus paskutinės akimirkos, būtent tokios pabaigos momento netikėtumas?

Svečių pasirodymas neįtikino

Premjerinis spektaklis „Potsdamo aikštė“ – užsienietiškas šokio projektas, atvežtas iš Kaliningrado (Rusija) teatro „Inkliuzai“. Tačiau jis ne visai „svetimas“ – mat sukurtas pagal Arvydo Juozaičio to paties pavadinimo pjesę (rašytojas, filosofas bei buvęs politikas šiuo metu dirba Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje).

Performanse, kurį inicijavo, interpretavo, choreografiją bei kostiumus ir scenografiją kūrė Natalija Agulnik, vaizduojami XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai Rytų Europos šalyje, griuvus Berlyno sienai. Centre – trijų jaunuolių bandymas susitvarkyti savus gyvenimus, vykstant radikalioms visuomenės permainoms.

Tikslas išreikšti tokios pjesės siužetiškumą judesiu – intriguojantis, tačiau užduotis – sudėtinga ir gana rizikinga.

Prologas, nuskambėjęs rusų kalba, bei muzikos kūrinių (J.S.Bacho, G.Braerzo, R.Šileikos, Balanesku kvarteto, lietuvių liaudies dainos) eklektika neįtikina. Merginų grupelės įterpiami šiuolaikinio šokio deriniai primityvoki, sudaryti iš banalių „frazių“ su gana vienodomis intonacijomis, o kai kurios situacijos duetuose atrodo utriruotai. Kiek labiau „nuspalvinti“ du personažai – Virgis (Maksimas Buljenovas) ir Saulius (Antonas Dementjevas), be to, ryškus klasikinis vaikinų pasirengimas, tad ir jų soliniai pasirodymai – lengvi, elegantiški.

Tačiau visuma – kiek „išbarstyta“ ir, drįsčiau manyti, neaktuali dabartiniam mūsų jaunimui.

Sveikintina orientacija

Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Bitė lingo“ – lietuviškiausias festivalio choreografinis „perliukas“. Pretenzija į tautiškumą jaučiama ne tik muzikoje (kompozitorius – Donatas Bielkauskas), bet ir pačios minties traktavime bei kai kuriuose charakteringuose judesiuose.

Ypač žaismingai perteikia emocijas baltai persirengusios šešios merginos (Choreografijos katedros studentės), judėdamos iš vieno scenos krašto į kitą ir gyvai bendraudamos tarpusavyje. Kūniška jėga alsuoja vaikino (Režisūros katedros studento) solo, išdidžia ramybe dvelkia motinos – sesers – mylimosios (A.Šeiko) amplua.

Bet labiausiai sveikintina minėta orientacija, bent vertybiškai ji artimesnė mūsų tautinei sąmonei, lietuviškam mentalitetui.

Reikia nutiesti „tiltą“

Moderniajai kūrybai pristatyti reikalinga ne tik specifinė, bet ir labai savita erdvė, todėl, natūralu, ne itin gausi žiūrovų auditorija.

Paradoksalu – menas skirtas žmonėms, be publikos jis negyvuotų, tačiau, atrodo, šiuolaikiniai kūrėjai patys labiau įtiki tuo, ką daro, nei bando „pasiųsti informaciją“ (ne vien dalinamus padaugintus tekstus lapeliuose) susirinkusiems „fanams“. Pastarųjų reakcija į nereikšmingai užsitęsusias pauzes, kitaip tariant, spektaklio spragas, – adekvati, bet kol kas geranoriška ir subtili – tik pavieniai plojimai, skatinantys veiksmą tęsti…

Galbūt kas brandžiam atrodo paviršutiniška, jaunam – giluminiai dalykai, vieniems – kičas, kitiems – natūralumas? Aišku, kad gyvuoja subjektyvumas – skirtingi potyriai, patirtys ir pažiūros, be to, išaugę žiūrovų poreikiai.

Einant naujų ieškojimų keliu ir brandinant norimas išreikšti idėjas, manyčiau, būtina ne tik priartėjusi platforma, bet dar prasmingesnis, įtaigesnis „tilto“ nutiesimas į publiką. Priešingu atveju, gali iškilti žiūrovų – vertintojų praradimo grėsmė.

Menas pastebėti meną

Menas pastebėti meną

 

 

gnas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre „Kultūrpolis“ rugpjūčio 27–29 dienomis vykusio projekto „Meno iškarpymas” metu akcija peraugo į iki rugsėjo pabaigos veikiančią parodą, o šioji – į interaktyvų akcionistinį katalogą.

Visi šie fragmentai, kurie dažniausiai meno projektuose būna tarpusavyje susiję tik tiek, kiek reikia pristatyti idėją, skleisti informaciją ar suaktyvinti žiūrovą, šiame projekte buvo susieti kaip vienas kitą papildančios proceso dalys. Meno akcija tiesiogiai maitino parodą žaliava, žiūrovų suneštais dėmėtais drabužiais, paroda užpatentuoti įvairūs metodai, kaip iškirpti dėmes iš jų aplinkos, o katalogas buvo sukurtas kaip dėmė, kurią taip pat galima iškarpyti, – ji keičiasi nuo kiekvieno prisilietimo.

„Kultūrpolio“ naujojo projekto tikslas – pristatyti „artspotingą“ ir „markingą“ – dvi naujas meno formas, kurios labai palengvintų pačių menų, žiūrovo su menu ir žiūrovo su kūrėju bendravimą.

Ragina kurti

„Artspotingas” (angl. spot – dėmė) vyksta tada, kai savo aplinkoje pastebite dėmę, nedelsdamas ją „išimate“ iš konteksto ir meniškai „apdorojate“. Visos technikos visose meno sferose yra leistinos. Taigi „spotingas“ yra pastebėjimas ir improvizacija.

„Markingas” (angl. to mark – pažymėti, žymė) vyksta tada, kai visuomeninėje aplinkoje pastebite dėl ne nuolatinės, bet ne atsitiktinai tam tikrose vietose vykdomos žmonių veiklos ir atmosferos poveikio atsiradusį fizinį materialios aplinkos pokytį, pažymite jį savo parašu ir paaiškinimu, kurie suteikia jam meninio kūrinio statusą. „Markingas“ yra pastebėjimas ir užfiksavimas (pavyzdžiui, plakatų nuoplaišų ant seno pastato sienos).

„Kultūrpolio“ pasirinkta strategija – meno proceso demonstravimas – dažnai lydimas įvairios žiūrovų reakcijos. Taip, ne, kodėl, kas čia, o kas iš to, kokia prasmė?.. Tokius štai klausimus užduoda dalyviai. Vadinkime žiūrovus dalyviais, nes mūsų projektų esmė ne šiaip pristatyti juos, bet pristatyti aktyviai ir interaktyviai, kad publika galėtų ne tik pamatyti, bet ir apčiuopti, užuosti… Skatiname bendrą menininko ir žiūrovo kūrybą, raginame kurti akcijų metu, leidžiame keisti ir kūrinį, ir aplinką, kurioje jis eksponuojamas. Tik taip galima pakeisti dvi išankstines nuostatas – „viskas jau sukurta“ bei „ir aš taip galiu“.

Penkios menininkės: projekto kuratorė Bronė Gideikaitė-Neverdauskienė, Audra Andrulevičienė, Gabija Trutnevytė, Ligita Marcinkevičiūtė ir Laura Keblytė pristatė „artspotingą“ arba „meną pastebėti meną“.

„Pirmajam projekto etapui, jo aiškinamajai ir edukacinei praktikai pasirinkome dažniausiai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje šmėžuojančius daiktus – drabužius. Jų daugiausia, jie įvairiausi, jie dažnai būna dėmėti. Štai čia galėtų prasidėti meno procesas – dėmės „išėmimas”, mąstymas, kaip estetinį minusą paversti pliusu, kaip pastebėti meniškumo akcentus buityje“, – sakė menininkės.

Replika šiandienai

„Meno iškarpymo“ esmė – meno kiekvienam ir meno visur variantas. Šios dvi meno formos – „artspotingas“ ir „markingas“, šios dvi socialinės komunikacijos išraiškos yra legalios ir universalios. Lengvai vartojamos ir suprantamos. Tai menas fiksuoti ir fantazija įžvelgti. Fragmento galia ir improvizacijos triumfas. Replika šiandienai. Konceptualiai pagrįstas pastebėjimas, kad dabartinė meno panorama sudėliota iš fragmentų, pasklidusių į plotį, bet ne į gylį.

„Artspotingas“ ir „markingas“ – tai aplinkos žymėjimo formos, kuriomis aplinkos fragmentams suteikiama nauja meninė forma ar reikšmė. Tai tam tikra dzeno ir fluxus atmaina. Pastangos viename kūrybos akte iš detalės atkurti visumą ir visumą pajungti detalei.

„Artspotingo“ metu sukuriama nauja meninė forma. „Markingo metu sukuriama nauja reikšmė.

Šios meno formos nėra nei ready made, nei ready made added. Nes objektai, kuriais remiasi šios dvi rūšys, yra nuolatinės kaitos būsenoje. Po metų tose pačiose vietose bus galima aptikti visai kitokius ir netikėtus tolesnės žmogaus veiklos rezultatus, kurie kitiems juos stebintiems kels naujas asociacijas.

Šios formos nepavaldžios nė vienai meno sferai, jos pačios priklauso visoms meno sferoms. Kuo daugiau meno sferų aprėpia kūrėjas, tuo geresni „artspotingo“ rezultatai.

Meno iškarpymas – pati demokratiškiausia meno forma. Meno iškarpymas – tai nesibaigiantis procesas, kurį įmanoma realizuoti neišeinant iš namų visose meno sferose kiekvienam iš mūsų. Meno iškarpymas yra aiškus, laisvas, efektingas, intriguojantis, naudingas, tarptautinis, objektyvus, konceptualus, dekoratyvus, socialus, heraldiškas, žaismingas… Meno iškarpymas – tai pilietinė akcija, siekianti ekonominės, socia-

linės ir meninės harmonijos. Meno iškarpymas skatina kultūros vartojimą ir mažina dvasinę infliaciją. Meno iškarpymas teigia laisvę kurti ir laisvę bendrauti.

Investicijos į dvasingumą

Skatindami žmogų aplinkoje pastebėti kuo daugiau meno, mes skatiname jį galvoti, kad ne tokia jau ji bjauri, kad kiekviename estetiniame minuse galima įžvelgti pliusą, kad gal dėmėtos durys yra gražesnės nei buvo švarios, o dėmėtą drabužį galima aplikuoti etc. ir pabandyti pakeisti jame dar kažką. T.y. nebūtina mesti lauk ir pirkti naują. Taip mes skatiname atsisakyti besaikio vartojimo ir pirkti tik būtiniausiais atvejais. O juk dažnai perkame tada, kai norime, tada, kai madinga, tada, kai reikia… Pirmieji du atvejai yra nebūtini.

„Spotindami“ mes apeliuojame į infliacijos mažinimą. Skatindami žmogų vartoti daugiau kultūros, skatiname jį vartoti mažiau materialių dalykų ir stabdome dvasinę infliaciją.

„Spotingas” ir „markingas“ – kovos prieš infliaciją būdas, pagrįstas socialine savimone.

„Kaip antikvarinės knygos mėgėjas galiu pasakyti, kad dėmė, įbrėžimas ar net kirmino pragraužta skylė yra jos gyvenimo dalis, žymė, kuri ne sumenkina, o padidina rinkos vertę. Nekviečiu plėšyti ir tepti batų ar drabužių – noriu tik paakinti pažvelgti į mus supančius daiktus kitomis akimis. Atraskime meną ir idėją ten, kur anksčiau net neįtarėme juos esant.

Tenka tik apgailestauti, kad vartotojiška kultūra Lietuvoje įsigalėjo per tokį trumpą laiką, kad sveikos dvasios sergėtojai net nespėjo atsitokėti. Nemažai žmonių tapo priklausomi nuo daiktų, tiksliau, nuo dažno jų keitimo. Ypač liūdna matyti, kaip ištisas dienas beprasmiškomis akimis po prekybos centrus sliūkina jauni žmonės. Mes galime ir privalome tam pasipriešinti, todėl nuoširdžiai sveikinu kiekvieną tokio pobūdžio pilietinę iniciatyvą“ – sakė „Meno iškarpymo” katalogui įžangą parašęs ekonomistas Gitanas Nausėda.

Dėmių laboratorija

Kas yra meno iškarpymas ir kas yra dėmė? Ar įmanoma iš vienos aplinkos dėmės sukurti naują formatą kitoje aplinkoje, neklonuojant, šiuo atveju, drabužio, iš kurio ji buvo iškirpta, dizaino, spalvos, tekstūros, faktūros? Pradinė idėja buvo iškirpti dėmę ir toliau improvizuoti nevaržomiems. Tačiau bendraudami su žmonėmis dalį akcijos laikėmės jų taisyklių ir prašymų sugrąžinti dėmėtą drabužį su patobulinta, „sumeninta“ dėme. Taigi kūrėme senu formatu. Edukacija reikalauja aukų?..

L.Keblytė kalbėjosi su žmonėmis apie jų dėmių istorijas ir jas perkeldavo į drabužius. Jie tapdavo buities dokumentika, buitiniais priežasties ir pasekmės žemėlapiais.

G.Trutnevytę vienų daiktų energetika, įvaizdis ir išvaizda provokavo elgtis šmaikščiai, chuliganiškai, o kitų priešingai – pasinerti į saldaus „popso” pasaulį. Taip drabužių dėmes pridengė vaisių, grybų ir šulinių dangčių pavidalo frotažai. Kiekvienai dėmei buvo skirti kiti aksesuarai. Jos padabintos ordinais, medaliais, pasižymėjimo juostomis, generolo antpečiais…

Tačiau dalį dėmių pavyko „išgelbėti“ chemijos sektoriuje. B.Gideikaitė-Neverdauskienė ir A.Andrulevičienė dėmes konservavo aliejuje, piene, dažuose, želė, naftoje… Ant dėmių buvo auginami pelėsiai… Jos buvo išdidinamos skanuojant. Tikslas – parodyti prigimtinį dėmės grožį, jos sudedamąsias dalis. A.Andrulevičienės dėmės eksponuojamos sarkofaguose, kurie susiformavo sukepinant jas tarp stiklų, tarsi papuošalų inkliuzus. Dėmės išleisdavo paskutinį kvapą deformuodamos paviršių ir palikdamos paskutinius beveik nemateria-lius įspaudus.

B.Gideikaitė-Neverdauskienė sintetines dėmes ėsdino rūgštimi, lydė elementariausiu fenu. Iškirpdavo sagų eiles ir paversdavo jas šiuolaikinės kasdienybės rožančiais. Juk kiekvieną dieną segiodamiesi drabužius kartojame tą nuolatinę pradžios ir pabaigos maldą…

L.Marcinkevičiūtė dėmes prakaldavo kniedėmis, įsriegdavo sriegius, suverždavo drabužių skiautes varžtais, papildydavo tatuiruotėmis. Jos objektuose pabrėžtas dėmės konstruktyvumas, ji tapo trimate, fiziškai apčiuopiama, agresyvia ir grėsminga.

Visuma ir fragmentai

„Artspotingas“ – žaidimas su asociacijas keliančiu, sąmoningai pasirinktu atskaitos tašku. Įprasčiausia atskaita būtyje yra taškas. Įprasčiausias atskaitos taškas buityje – dėmė. Ją lengviau, paprasčiau suvokti nei tašką. Juk fragmentą lengviau pastebėti nei visumą?

Visi kūriniai po akcijų ir parodos bus išdalyti žmonėms, iš kurių dėmių jie buvo sukurti, – iš staiga sukurtos visumos vėl viskas grįš į fragmentus.

Išliekamoji vertė yra pats procesas ir jo fiksavimo priemonė – nuotraukos, katalogas. „Artspotingas“ ir „markingas“ – tai tik esamų ir galimų kultūros mainų pasekmės. Kurti yra svarbu, pastebėti meninę žaliavą taip pat yra svarbu. Tačiau pastebėti, papasakoti apie tai ir inspiruoti kitų kūrybą – svarbiausia.

„Meno iškarpymas“ niekada nesibaigs, nes žmogus netrokšta globalios kaitos, žmogui pakanka lokalinių, jo aplinkos pokyčių.

Šiuo projektu norėjome paklausti, ką menas gali duoti visuomenei ir ką visuomenė yra pasiruošusi padaryti, kad pažintų meną?..

Vokietijoje tarnavo Lietuvai

Vokietijoje tarnavo Lietuvai

V.K.Banaitis (1918–1999) – iškilus Mažosios Lietuvos kultūros ir muzikos veikėjas

Daiva Kšanienė

Žymiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, muzikui, kompozitoriui, žurnalistui Valteriui Kristupui Banaičiui šiemet būtų sukakę 90 metų (gimė 1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje – mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, 1999 m. spalio 22 d. palaikai perlaidoti Bitėnų – Rambyno kapinėse).

Pasitraukė į Vakarus

Ankstyvoje vaikystėje iš gimtojo Karaliaučiaus V.K.Banaitis su šeima persikėlė į Tilžę (abu miestai priklausė Vokietijai). Mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus. Jau septyniolikmetis vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Augęs lietuviškoje aplinkoje, gaubiamas lietuviškumo idėjų, jis troško gyventi Lietuvoje, todėl būdamas devyniolikos, 1937-aisiais, atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Įgijęs Lietuvos pilietybę, V.K.Banaitis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir 1939-aisiais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją.

Savarankiško gyvenimo kelią V.K.Banaitis pirmiausia siejo su muziko veikla. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose, prisidėjo steigiant Vilniaus valstybinę filharmoniją. 1943–1944 metais dirbo koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulindamasis Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymųjį muziką, buvusį klaipėdietį Jeronimą Kačinską.

Deja, Lietuvoje, kurią be galo mylėjo, V.K.Banaitis gyveno neilgai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Dauguma lietuvių emigrantų po kelerių metų, praleistų Vokietijos pabėgėlių stovyklose, persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. V.K.Banaitis liko Vokietijoje visam gyvenimui ir savąja veikla tarnavo lietuvių muzikai, kultūrai ir lietuvybei.

Rengė radijo laidas

V.K.Banaičio veikla, trukusi daugiau kaip keturis dešimtmečius, išeivijoje skleidėsi keliomis kryptimis. Būdamas visapusiškai išsilavinęs muzikas, jis sėkmingai reiškėsi kaip atlikėjas-dirigentas, vargonininkas, pianistas, organizatorius, kaip žmogus, rūpinęsis lietuviškų muzikos laidų radijo transliacijomis, kaip publicistas, muzikos kritikas, rašęs straipsnius išeivijos spaudoje. Be šios intensyvios organizacinės bei atlikėjiškos veiklos, V.K.Banaitis, būdamas profesionalus kompozitorius, kūrė muziką.

Vienas didžiausių V.K.Banaičio nuopelnų yra lietuviškos muzikos plokštelių kolekcijos rinkimas, saugojimas bei jos naudojimas, paskleidžiant įrašus eteryje įvairiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Kiolne, Hanoveryje, Flensburge, Hamburge, Štutgarte, Miunchene ir kituose. Per dvejus metus (1947–1949) V.K.Banaitis vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų (V.K.Banaičio fondas 1949. LLMA f. 658, ap. 1, b. 43, l. 69).

Išeivijos lietuviai kompozitoriai J.Gaidelis, J.Kačinskas, V.Jakubėnas ir kiti dažnai kreipdavosi į V.K.Banaitį prašydami tarpininkauti įtraukiant jų kūrinius į radijo programas, o jis niekada neatsisakydavo, visada stengdavosi padėti. Visi išeivijos muzikai, bendravę su V.K.Banaičiu, negalėjo atsistebėti jo atsidavimu, nenuilstamu darbu, skleidžiant lietuvišką muziką.

V.K.Banaičio dėka Vokietijos radijo eteryje skambėjo ne tik išeivijos lietuvių kompozitorių kūriniai. Kai kada buvo atliekami ir tuometinės sovietinės Lietuvos autorių veikalai: J.Karnavičiaus, J.Karoso, J.Tallat Kelpšos, A.Račiūno ir kitų, taip pat M.Petrausko, J.Dambrausko, S.Šimkaus dainos.

Nesitenkindamas pavienių lietuviškos muzikos kūrinių radijo transliacijomis, V.K.Banaitis vylėsi sukaupti visą esamą muzikos plokštelių fondą bei sudaryti išsamų lietuviškų plokštelių sąrašą. Šį darbą jau buvo įpusėjęs.

Kūrė dainas ir giesmes

Kita svarbi V.K.Banaičio muzikinio darbo sritis Vokietijoje – atlikėjiška dirigento veikla. Jis vadovavo savo paties suburtiems lietuviškiems meniniams-muzikiniams kolektyvams.

1945–1946 metais V.K.Banaitis buvo Hafkrugo lietuvių dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkst. žmonių; ne tik lietuviai, bet ir vokiečių publika bei anglų karinės valdžios pareigūnai. Ansamblio programose dominavo paties V.K.Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, taip pat šokiai, žaidimai.

Susirgęs ir gydamasis sanatorijoje (1946–1949) V.K.Banaitis muzikinę atlikėjišką veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje. Čia subūrė ir vadovavo lietuvių kolonijos chorui „Vytis“, rengė koncertus. Iš jų – keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų. Emigracijoje išryškėjo V.K.Banaičio kūrybiniai kompoziciniai sugebėjimai. Iš dalies juos skatino meninis praktinis darbas, nes jo vadovaujamiems muzikiniams kolektyvams labai trūko repertuaro. Tad vadovas pats ėmėsi jį kurti. Iš atminties užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, į vokiečių kalbą vertė lietuvių kompozitorių turimų dainų tekstus (S.Šimkaus, J.Tallat Kelpšos ir kitų). Iš viso harmonizavo 40 lietuvių liaudies dainų. Deja, užsiėmęs kitais darbais, V.K.Banaitis nepajėgė rimčiau atsidėti muzikos kūrybai, kuriai turėjo prigimtinį talentą.

Jausdamas muzikinio išsilavinimo stoką, 1950–1951 metais V.K.Banaitis studijavo kompoziciją Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Kiek vėliau sukūrė stambesnį veikalą – kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto B.Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“.

V.K.Banaitis daug nusipelnė savo gimtajai lietuviškai evangeliškajai liuteroniškai giesmei. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai emigracijoje nepaprastai stokojo giesmių harmonizacijų. Pažindami V.K.Banaitį, žinodamia apie jo pasišventimą muzikai ir lietuvybei, kunigai dažnai kreipdavosi į kompozitorių, prašydami sukurti ar harmonizuoti giesmes. Todėl gydydamasis sanatorijoje jis ne tik vadovavo chorui, bet nuolat kūrė jam repertuarą.

1951-aisiais V.K.Banaitis parengė spaudai ir Liudvigsburge išleido evangelikų liuteronų giesmių rinkinį „Giesmės“ su 34 giesmėmis mišriam chorui. Giesmių harmonizacijos liudija puikų V.K.Banaičio choro pojūtį bei geras kompozicines žinias.

Rašė išeivijos spaudai

Muzikos kritika bei publicistika buvo dar viena labai svarbi, nuolatinė V.K.Banaičio veiklos ir raiškos sritis. Šią veiklą jis pradėjo 1952-aisiais Miuncheno „Amerikos balso“ lietuviškoje redakcijoje, o po metų, 1953-aisiais, Laisvosios Europos radijo korespondentų skyriuje, taip pat Miunchene. Be to, V.K.Banaitis bendradarbiavo išeivijos lietuvių spaudoje. Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, ėjusį Čikagoje.

V.K.Banaitis buvo savitas, turintis originalų požiūrį muzikos ir bendrosios kultūros kritikas, vienas iš nedaugelio, kurie išeivijoje analizavo okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nuolat domėjosi sovietinės Lietuvos kompozitorių, atlikėjų kūryba. Jis yra profesionaliai įvertinęs B.Dvariono, J.Juzeliūno, J.Gruodžio, E.Balsio, J.Indros, S.Vainiūno, J.Švedo, K.Galkausko, A.Račiūno, A.Budriūno, A.Klenickio ir kitų kūrinius bei apibūdinęs kai kurių jų menines individualybes.

Į periodinį leidinį „Santarvė“, leidžiamą Londone, V.K.Banaitis rašė straipsnius labai įvairiomis kultūrinėmis temomis; aptarė klausimus, susijusius ir su išeivijos, ir su sovietinės Lietuvos problemomis. Jis nuolat stebėjo sovietų Lietuvos kultūrinį gyvenimą, jį analizavo, o savo samprotavimus ir išvadas pateikė spaudoje. Septintojo dešimtmečio pabaigoje leidinyje „Akiračiai“, leistame Čikagoje, jis išspausdino išsamų, analitinį straipsnį „Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės“, kurio tikslas, kaip nurodė autorius, buvo „kritiškai apžvelgti kultūrinio gyvenimo raidą pokario Lietuvoje bei paaiškinti, ar sovietiniai teigimai apie nematytą kultūrinį progresą ir lygį atitinka istorinės ir palyginamosios perspektyvos analizės standartus“ (V.K.Banaitis 1969 – Valteris Kristupas Banaitis. Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės. Akiračiai, spalis, Nr. 9 (13), Chicago, 5).

Į kultūros padėtį Lietuvoje V.K.Banaitis žvelgė įdėmiu, savitu žvilgsniu, dažniausiai labai kritiškai, net negatyviai. Jis aptarė švietimo situaciją bendrojo lavinimo mokyklose, technikumuose bei aukštosiose mokyklose, knygų, natų, plokštelių leidybą, bibliotekų darbą, sporto, masinės kultūros reiškinius ir kita.

V.K.Banaičiui rūpėjo ne vien muzikos reikalai. Jis ragino visokiais būdais išeivijoje puoselėti lietuvybę, tautiškumą. Sielodamasis dėl lietuvybės likimo, neretai priekaištavo lietuvių išeivijos politikams dėl jų neveiklumo ir siauro požiūrio į lietuviškumo puoselėjimą ir išsaugojimą, ragino juos atsigręžti į kultūrą, kalbą.

Žurnalistinė V.K.Banaičio veikla neapsiribojo kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Dirbdamas JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, jis rašė straipsnius politinėmis bei ekonominėmis, ūkinėmis temomis.

Įvertinant V.K.Banaičio veiklą, jo darbus, akivaizdu, kad jis yra viena ryškiausių Lietuvos kultūrinio, muzikinio, visuomeninio gyvenimo asmenybė išeivijoje XX amžiaus viduryje.

Fotografija, įskėlusi mados kiautą

Fotografija, įskėlusi mados kiautą

39-asis fotografijos festivalis Arlyje – pro įvairiaspalvę podiumo ir užkulisių prizmę

Danguolė Ruškienė

Mada paprastai įvardijama kaip trumpalaikis tam tikro reiškinio populiarumas. O populiarumas beveik visuomet užprogramuoja didesnę ar mažesnę komercinę sėkmę. Todėl idėja vieno seniausių ir garsiausių fotografijos festivalių, kasmet vykstančio Arlyje (Prancūzija), meninės programos direkciją patikėti mados ir stiliaus virtuozui Christianui Lacroix mažų mažiausiai buvo panašu į avantiūrą. Galbūt tokios avantiūros masinamas šiais metais į „Tarptautinius fotografijos susitikimus“ suplūdo įspūdingas būrys fotografijos žinovų ir gerbėjų, kuriuos domino ne tik meniniai, bet ir komerciniai fotografijos aspektai.

Arčiau lūkesčių

Tie, kurie tikėjosi „fashionisto“ festivalio, ko gero, liko labiausiai nuvilti. Kaip trumpai parodų koncepciją pristatė jų komisaras Ch.Lacroix, jis norėjo parodyti nors ir spalvingą, bet tikrą mados gyvenimą, kuris atsiskleidžia ne rampos šviesoje, o užkulisiuose, kur nėra pompastikos, visuotinės šlovės ar garbės troškimo. Čia tiesą apnuogina žmonių trūkumai, lūžiai, incidentai. Čia apstu įspūdžių, tačiau nėra žinojimo. „Tai tam tikra prasme – atvira širdies chirurgija“, anot Ch.Lacroix.

Nuo pat fotografijos festivalio gyvavimo pradžios 1969-aisiais, kai žymus arlietis fotografas Lucienas Clergue’as surengė dvi fotografijos parodas ir jau kitąmet inicijavo fotografų iš viso pasaulio susitikimą, organizatoriai skelbė tyrinėjantys fotografinius pokyčius ir atrandantys naujus vardus fotografijos pasauliui.

Ne vienerius metus būtent šių dalykų Arlio fotografijos festivaliuose ir pristigdavo. Paprastai pagrindines ekspozicines erdves užpildydavo jau gerai žinomų ar net klasika tapusių fotomenininkų darbai. Tačiau šiųmetinės parodos bent jau iš dalies galėjo patenkinti naujovių ištroškusiųjų lūkesčius. Šįkart dominavo ne reportažinių, socialinių ar politinių fotografijų ciklai, o spalva, įspūdis ir nuotaika. Ch.Lacroix iš įvairių pasaulio šalių sukvietė dvi dešimtis gana skirtingų savo raiška, stilistika ir kūrybiniu statusu autorių, kurie savo darbuose egzistencialistines problemas analizavo žvelgdami pro įvairiaspalvę mados pasaulio prizmę.

Po lašą cinizmo ir sarkazmo

Vienas žymiausių svečių Richardas Avedonas, labiau žinomas kaip nespalvotų portretų meistras, festivalyje eksponavo 23-jų fotografijų seriją, kurioje sudėliojo šmaikščią spalvingą pasakėčią „Pono ir ponios Komfortų atminimui“. Ponios vaidmenį atliko manekenė Nadja Auermann, o poną Komfort įkūnijo ciniškai geidulingas skeletas. Ši originalumo nestokojanti pora pasakoja paskutinės valios ir testamento formas įgaunančias istorijas. „Net tada, kai mes esame garsūs, mes esame potencialūs skeletai. O mada yra tik iliuzija, tauriai juokingas būdas kovoti prieš laiką“, – mano R.Avedonas.

Cinizmo ir sarkazmo dozė akivaizdi ir Grégoire’o Alexandre’o darbuose. Jo herojės, tapusios aprangos ar konstrukcijų detalėmis, veikiau panašios į marionetes nei gyvas būtybes. Ne tokį dramatišką požiūrį į mados pasaulį „Paveiksluose iš stebuklų šalies“ formuoja britas Timas Walkeris. Jo paradoksalios siurrealistinės istorijos čia pat virsta anekdotais ar pasakų šalies fragmentais. Subtilūs realybės montažai tampa įtikinamomis istorijomis ar bent sąmoningomis pastangomis jomis įtikėti. Rafinuotas angliškas humoras, prasiskverbęs į mados teritoriją, tampa ryškiu inkliuzu skaidrioje jos terpėje.

Klibina fetišą

Visiškai kitokį požiūrį į mados pasaulį „Jungtinių ikonų serijoje“ formuoja viena iš Ch.Lacroix mados namų fotografių Katerina Jebb. Naudodama specifinę techniką, autorė kuria savitą mados fotografijos estetiką. Ji manekenes paverčia sustingusiomis, negyvybingomis, iki kreidos baltumo išbalintais kūnais porcelianinėmis figūromis. Vos perregimų šydų pridengtos pravertos burnos ir apsiblaususios akys daro jas panašias į mumijas, įspraustas į prabanga žvilgančius futliarus.

Dar daugiau mados užkulisius praskleidžia vokiečių fotomenininkas Peteris Lindberghas, kadaise Arlį aplankęs kaip olandų tapytojo Vincento Van Gogho priebėgą. Būtent tas laikas, beieškant šiame mieste žymaus impresionisto pėdsakų, anot P.Lindbergho, įkvėpė jį kūrybai, kuri materialiu pagrindu išsiskleidė daug vėliau. Autorius į savo modelius pirmiausia žvelgia kaip į asmenybes, kurių dailius veidus bjauroja riebus makiažo sluoksnis, o kūnus – dirbtinės pozos. Norėdamas savo herojes pažinti, jis prieina pernelyg arti, kad būtų galima nepastebėti jų trūkumų. Nespalvotos, stambiaplanės didžiulių formatų fotografijos puikiai įkomponuotos į šiandien jau nebeveikiančios gotikinės bažnyčios erdves, formuoja slogią akimirkos nuotaiką, gerokai klibinančią mados pasaulio fetišą.

Pagrįsta asmenine patirtimi

Dramatiškos nuojautos persmelkti ir Joëlo Bartoloméo įspūdingo dydžio darbai, ekspozicijoje sukuriantys organišką visumą su buvusio geležinkelio dirbtuvių erdvėmis, labiau panašūs į situacinius tyrimus nei portretus ar aktus. Šią statišką paveikslų kompoziciją papildo trumpų videodarbų serija, pagrįsta asmeniniais menininko išgyvenimais, kuriuose smurtas persipina su gandais, o išgyventos akimirkos – su lūkesčiais.

Ne mažiau įspūdinga ekspozicija, surengta šiose urbanistinėse erdvėse, vėlgi pagrįsta kūrėjo asmenine patirtimi, yra socialinę problematiką analizuojančios prancūzų fotografės Françoise’os Huguier’ė „Komunalka“. Darbų eksponavimui parinktos erdvės nemažai prisideda prie šios parodos išskirtinumo bendrame kontekste. Autorės kadruose – kolektyviniai Sankt Peterburgo butai, žadinantys nostalgiją daugeliui iš mūsų, tačiau – visiška egzotika prancūzams. Fotografė kelerius metus fiksavo peterburgietės Natašos buitį, jos kūną, bandydama aptikti abipusio priklausomumo ryšį.

Savo pačios kūno efemeriškumą santykyje su erdve ir atmintimi tyrinėja fotomenininkė Léa Crespi, kurios darbus Arlyje pristatė prestižinė Paryžiaus meno galerija „VU“. Nuogas autorės kūnas balansuoja ant išnykimo ribos į pirmą planą išstumdamas erdvę, kuri kėsinasi jį pasiglemžti. Svarbiausia raiškos priemone autorės darbuose yra ryški šviesa, skaudžiai deginanti jos blunkantį atvaizdą ir niveliuojanti drastiškų erdvių spalvas.

Tyrinėja žmogų ir gamtą

Kito unikalaus projekto metu sukurtą fotografinę medžiagą, tyrinėjančią jau svetimas skausmingas mergaičių ir moterų patirtis statiškomis fotografijų projekcijomis, lydimomis pačių herojų pasakojimų, pateikia dokumentalistas Achinto’as Bhadra. Temą pavadinęs „Kita aš. Transformacija iš skausmo į galią“, autorius nagrinėja žmogaus, patyrusio smurtą ar prievartą gebėjimą aprangos ir neįprastos aplinkos dėka persikūnyti į kitą „aš“. Tuščioje studijoje ištarti žodžiai „Todėl, kad…“, nuskamba tarsi pasiteisinimas, tačiau veikiau prieš pačią save nei prieš visuomenę.

Šiais metais „Atradimų“ premija, kuriai penki ekspertai pasiūlė po keturis autorius iš skirtingų šalių, buvo paskirta Pietų Afrikos fotografui Pieteriui Hugo, nominuotam Elisabethos Biondi. Fotografijų cikle „Hiena ir kiti vyrai“ autorius fotografavo Nigerijoje keliaujančius dresuotojus su menkai prijaukintomis hienomis, beždžionėmis ir gyvatėmis. Dresuotojų ir gyvūnų grupuočių portretai sukurti laukinių Nigerijos kraštovaizdžių fone, darbuose išryškėja gyvūno ir žmogaus kovos dėl valdžios ir meilės niuansai.

Be šio apdovanojimo Arlio fotografijos festivalyje jau treti metai iš eilės išrenkamas geriausias šiuolaikinis fotografijos leidinys (Michael Abrams „Strange and Singular“, 2007) ir geriausia istorinė knyga („Nein Onkel“, 2007).

Lietuviai dėmesio nesulaukė

Tradiciškai „Tarptautiniuose fotografijose susitikimuose“ pristatomi ir Prancūzijos nacionalinės fotografijos mokyklos Arlyje absolventai (šią mokyklą prieš kelerius metus yra baigę ir du fotomenininkai iš Lietuvos – kauniečiai Gintaras Česonis ir Mindaugas Kavaliauskas). Šiais metais mokyklos žiuri atrinko trijų jaunų arliečių darbus: Marikelę Lahana’ą, portretuose ir aktuose eksponavusią gana niūrias asmenines vizijas, Sungą Hee Lee, dėmesį koncentravusį prie apleistų Tailando ir Vietnamo reklaminių stendų, ir Christophe’ą Matterną, fiksavusį daugiau ar mažiau žymius Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius.

Pirmosios festivalio savaitės metu tarp daugybės renginių buvo surengta ir „Europos naktis“, kurios metu geležinkelio dirbtuvių teritorijoje dideliuose ekranuose rodyti 81 autoriaus iš 27 Europos Sąjungos šalių darbai. Tarp šios gausybės jaunų fotografų buvo eksponuojami ir lietuvių Ugniaus Gelgudos, Monikos Bielskytės ir Vido Biveinio darbai (kuratorė Margarita Matulytė). Didesnio dėmesio nesulaukusi lietuvaičių ekspozicija, kai kurių Lietuvos fotografijos ekspertų nuomone, atspindėjo labiau subjektyvią kuratorės poziciją, o ne šalies fotografijos tendencijas.

Į atviras erdves

Apžvelgiant daugiau kaip 50 šiais metais Arlio festivalyje surengtų parodų, kaip ir kiekvienais metais užtvindžiusių visą miestelio teritoriją: muziejus, galerijas, mokyklas, viešbučius ir milžiniškus seniai nebeveikiančio geležinkelio dirbtuvių angarus, dar kartą pasitvirtina šiandieninės fotografijos pastangos bet kokiomis priemonėmis nutraukti ryšį su pirmapradžiu vaizdu: abejonės realaus vaizdo tikrumu, jo skaidymas ir naujų prasmių (subjektyvių autorinių įžvalgų) dėliojimas tuščiame lauke, taip konstruojant logiškai nepagrįstus vizualius-prasminius ryšius; siekis paneigti fotografijos statiškumą, gebėjimą fiksuoti vienintelę akimirką, imituojant laiko slinktį ir ištęsiant ją iki begalybės.

Akivaizdu, kad technologinės naujovės veikia ne tik kūrybos procesą, bet ir parodų eksponavimo kultūrą. Ko gero, didelio formato lakštai privertė fotografijų parodas išsikelti iš tradicinių galerijų, taip „išvesdami“ fotografiją į ne kultūrinės paskirties statinius ar atviras erdves. Tokiu būdu kartu su fotografijomis ekspozicijos erdvės neretai tampa ne mažiau svarbiu parodos akcentu nei patys kūriniai. Kaip teko įsitikinti, apgalvotas jų parinkimas ir darbų išdėstymas Arlyje buvo ypač sėkmingas.

Taigi mada, būdama trumpalaikė nuolatinio atsinaujinimo siekianti užgaida, tarsi provansiškas lietus nuvarva nuo fotografijos monolito, taip ir neprasiskverbusi giliau, tačiau pati gerokai pasikeitusi.

Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų

Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų

Rita Bočiulytė

Savaitei rudenėjanti Nida tapo fotografų Meka. Perkopęs per tris dešimtmečius tarptautinis fotografų seminaras, rengiamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS), nenusižengė ilgametei tradicijai – rugsėjį visus suburti Nidoje.

Išprovokavo diskusiją

Aptarti lietuvių fotografijos mokyklos ištakų, raidos ir paveldo temos šiemet rugsėjo 14–20 dienomis į Rašytojų kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas” vaizdingoje Nidoje suvažiavo 125 fotografijos praktikai ir teoretikai iš visų Lietuvos kampelių, atvyko svečių iš Lenkijos ir Baltarusijos.

„Šiemet mūsų prisirinko kiek mažiau nei pernai į jubiliejinį 30-ąjį renginį. Praėjusį rudenį buvo suvažiavę net 167 fotografijos entuziastai. Šiemet nesulaukėme artimiausių kaimynų – kaliningradiečių, kuriuos kviečiame kasmet. Bet Lietuvai atstovaujančiųjų turime iš visų miestų, taip pat ir klaipėdiečių fotografų, kurie arčiausiai Nidos, mūsų seminare apsilanko kasmet”, – sakė ilgametis renginio organizatorius LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas.

Jis ne tik organizavo paskaitas, sudarė intensyvią seminaro darbotvarkę, bet ir pats su fotografijos tyrinėtoju Skirmantu Valiuliu parengė vieną iš pagrindinių renginio pranešimų „Lietuvių fotografijos mokykla: ištakos ir raida”. Skaitė jį pailiustruodami fotografijomis.

Kitas Lietuvos fotografijos metras Aleksandras Macijauskas dviem savo pranešimais suabejojo, ar buvo ir yra lietuvių fotografijos mokykla, ko vertos „archyvų premjeros”. Tai išprovokavo diskusiją, kuria liko patenkinti ir lietuvių fotografijos mokyklos šalininkai, ir jos kritikai.

Vertingos patirtys

31-ajame seminare buvo aptartos fotografijos sąsajos su kitais menais. Svečias iš Lenkijos Roslawas Szaibo, kuris yra dailininkas, kuriantis plakatus, skaitė paskaitą apie fotografiją ir grafiką. Klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius analizavo fotografijos įtaką kitiems vaizduojamiesiems menams. Anot uostamiesčio fotomenininko Roberto Gabrio, seniai neteko girdėti tokios įdomios paskaitos.

Šiaulietis menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis gilinosi į lietuvių fotografijos mokyklos įžvalgas. Eglė Jaškūnienė įvertino 7–8 dešimtmečių Lietuvos taikomąją fotografiją, o Ieva Meilutė-Svinkūnienė vėlgi seminaro dalyvius „vedė prie ištakų” – Vilniaus fotografijos mokyklos.

Seminaro dalyviai domėjosi ir aptarinėjo ne tik „savo kiemo” praeitį ir dabartį. Jie turėjo galimybę daugiau sužinoti, ką fotomene veikia ir nuveikė artimiausi kaimynai.

Minskietis Jurijus Vasiljevas savo pranešime apžvelgė pas mus menkai žinomą Baltarusijos XX amžiaus fotografiją. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinsky’s pasidalijo šios organizacijos veiklos patirtimi, atkreipdamas ypatingą dėmesį į fotografijos rinką. Vytautas Michelkevičius pažėrė vertingų pastebėjimų iš kelionių po Europą apie šiandieninių fotografijos organizacijų modelius.

Festivalių pėdomis

Tradiciškai dalis pranešimų buvo skirti pasaulio fotografijos ir jos festivalių naujovėms. LFS pirmininkas Antanas Sutkus pasidalijo Nyderlandų fotografijos festivalio „Šiaurės šviesa” įspūdžiais, Sigitas Krivickas papasakojo apie 39-ąjį tarptautinį Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalį, Romualdas Požerskis – apie festivalį „Degantis žmogus” Amerikoje.

Mindaugas Kavaliauskas kolegoms pristatė jo rengiamo „Kaunas foto” 2008-ųjų festivalio naujienas, o Eglė Deltuvaitė visus supažindino su rugsėjo 2 – spalio 1 dienomis Vilniuje vykstančio pirmojo tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In focus” idėja ir programa.

Vakarais seminaro dalyviai žiūrėjo lietuviškus dokumentinius ir videofilmus, kuriuos pristatė S.Valiulis. Tradiciškai buvo peržiūrimos ir aptariamos fotografų atsivežtos darbų kolekcijos bei naujausi fotografijos leidiniai. Su jais buvo galima susipažinti seminaro bibliotekoje.

Gyvybinga tradicija

Praėjusį šeštadienį fotografai paliko Nidą iki kito rudens. Jei iki tol sugrįš į ją, tai pavienui. Šiemetinį seminarą rengėjai ir dalyviai vadina sėkmingu, nes jo dinamiška kaita ne tik kasmet išsaugo jau susiformavusias renginio tradicijas, bet ir papildo jas intriguojančiais rakursais bei netikėtais pokyčiais. Jame susitinka ir randa bendrą kalbą pripažinti meistrai ir pradedantieji fotografai. Jie iš pirmų lūpų gali išgirsti istoriją, kaip čia per kopas brendantį J.P.Sartre’ą įamžino A.Sutkus…

Pirmasis fotomenininkų seminaras Nidoje buvo surengtas giliu sovietmečiu – 1973-iaisiais ir su ketverių metų pertrauka vyksta iki šiol. Nidą kaip menininkų rojų atradę fotografai greitai šį kraštą išgarsino daugelyje tarptautinių parodų ir pelnė garsiausių apdovanojimų. Nacionalinės premijos laureato S.Žvirgždo teigimu, vien jo fotografijos iš Nidos apkeliavo bene 80 pasaulio šalių. „Tiek kartų kaip Nida nė viena kita Lietuvos vieta nefotografuota”, – tvirtino vilnietis.

„Kintančios erdvės” – Berlyne

„Kintančios erdvės” – Berlyne

Rugsėjo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne (Vokietija) atidaryta klaipėdiečių fotomenininkų Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono (1963–1999) ir Gyčio Skudžinsko bendra paroda „Kintančios erdvės”, tęsianti uostamiestyje 2006-aisiais startavusią tarptautinę bienalę „Erozija”.

Pristatė Vokietijoje

Per vernisažą Berlyne R.Treigys ir G.Skudžinskas pristatė parodą ir jų inicijuotą „Erozijos” projektą, paliečiantį kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, atskleidžiantį fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Iki spalio 25-osios Vokietijoje veiksiančią parodą lydinti G.Bartelt ir G.Skudžinsko sudaryta, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleista ir Klaipėdos leidybos grupės „Druka” atspausdinta knyga „Kintančios erdvės” yra ekspozicijos dalis, o kartu – pirmasis 2-osios bienalės „Erozija” renginys. Knyga išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis, gausiai iliustruota R.Treigio, R.Urbono ir G.Skudžinsko fotografijomis, kurias papildo tekstinės kultūrologinės įžvalgos.

Leidybos grupės „Druka” vadovė Renata Budvytienė G.Bartelt galerijoje taip pat pristatė šiemet išleistą R.Treigio ir Rolando Rastausko fotoeseistinę knygą „Berlynalijos”, kurioje sudėti abiejų menininkų įspūdžiai apie neoficiozinį Berlyną.

G.Bartelt galerija Berlyne jau nebe pirmi metai bendradarbiauja su Klaipėdos menininkais.

Skirtybės ir ryšiai

Erdvės gali būti pačios įvairiausios: viešos ir privačios, fizinės ir virtualios, humanizuotos ar pirmapradės, poilsio ir pramogų, bauginančios ir mielos… Erdvės visuomet keičiasi, persilieja ir susipina, panaikindamos savo ribas. Nepaliesti peizažai pamažu prisipildo urbanistinių ženklų, ištirpdančių aiškias ribas tarp miestovaizdžio ir atviros, tyros tabula rasa.

Iš savo asmeninių apartamentų patekdami į viešą erdvę, mes keliaujame laiptinių, kiemų ar „savos gatvės” labirintais. Politinė erdvė taip pat keičiasi palaipsniui: sovietmečio atšilimą sekė „perestroika”, nepriklausomybę – narystė ES, kurioje galime laisvai keliauti, nes jau priklausome ir Šengeno erdvei.

Bet yra ir tokios vietos, kurios tarsi paženklintos erdvės lūžio. Tokiomis galėtume laikyti pajūrio zonas. Čia dėl natūralių geografinių sąlygų erdvė aiškiai padalijama į dvi visai skirtingas teritorijas. Būtent čia žmogus be galo aiškiai tiek fiziškai, tiek mentališkai suvokia erdvės skirtybes.

Projektas „Kintančios erdvės” siekia apmąstyti erdvės, jos kitimo ir žmogaus savivokos, tarpusavio ryšius. Projektui atstovauja trys Lietuvos pajūrio regiono fotografai, kurių kūryboje dominuojančią poziciją užima erdvės fiksavimo, analizės ir perkūrimo strategijos.

Trys rakursai

R.Urbonas (1963–1999) naudojosi dviem pagrindiniais principais: fiksavo uždarą intymią erdvę, pasakodamas šeimos būties ir buites patirtis, arba rinkosi apleistus fiziškai į užmarštį bepasitraukiančius statinius, sugėrusius aplinkinių įvykių kvapą. R.Urbono erdvėje nėra tiesioginių nuorodų į veikiančius personažus ar konkretų laiką, bet visuomet aiškiai apibrėžtas erdvės individualumas.

R.Treigio ciklo „Miestas iš atminties. Vilnius” atspauduose taip pat atidžiai ir per atstumą pasisavinti erdvėvaizdžiai, tik jo darbuose aiškiai dominuoja autorinė raiška. R.Treigio pasakojimas apie fizinę vietą perfrazuotas ir perkeliantis į kitą nepatirtą scenovaizdį. Dar daugiau menininkas neretai kadro kairėje palieka juodą plyšį, kuris suvokėją veda tolyn į užkadrio zonas, į neužfiksuotą, bet šalia egzistuojančią erdvę.

G.Skudžinskas cikle „Traces” fotopriemonėmis perkonstruoja esamas erdves. Keliakryptis žvilgsnis į tas pačias, o neretai ir į skirtingas erdves sukuria visai naują ir simuliakrinį miestovaizdį. Atspauduose susipynę urbanistiniai landšaftai leidžia ieškoti bendro viešos erdvės vardiklio. Persiliejantys ir atsikartojantys vaizdai sunaikina lokalios erdvės apibrėžtumą, o sodrus atvaizdas tampa daugiaprasmėmis konstrukcijomis.

Aktualizuoja tekstais

Projekte „Kintančios erdvės” kviestiniai menotyrininkai, eseistai, filosofai tekstais parodos kataloge aktualizuoja erdvės, kismo ir fotografinio atvaizdo suvokimo galimybių problematiką.

Teoretikai G.Bartelt, Jurijus Dobriakovas, Virginijus Kinčinaitis, Ruth Leiserowitz, Katharina Narbutovic, Rolandas Rastauskas ir G.Skudžinskas knygoje aptaria erdvės ir individo tarpusavio priklausomybės dilemą, skirtingų erdvių poveikį žmogaus savivokai, fotografinio atvaizdo ir realios erdvės suvokimo paradoksus.

Projektu „Kintančios erdvės” prasidėjusi Berlyne 2-oji „Erozijos” bienalė šį rudenį vėl sugrįš į Klaipėdą.

„Durų” inf.