Lakmuso popierėlis „Novelės rudens“ vakare

Novelė – trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintis vieninga

veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir efektinga pabaiga. (Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 360)

Dalia Bielskytė

Prašau tik neišsigąsti. Aš ne literatūrologė, ne menotyrininkė, ne… Esu lakmuso popierėlis. Žinote, tas, kurį reikia pamerkti į vandenį, jei norite nustatyti jo kietumą, šarmingumą ar nitratų kiekį. Aš gi kartais pasimerkiu į kokią kultūrinę terpę ir, reaguodama į jos kietumą, šarmingumą ar nitratų kiekį, tikrąja to žodžio prasme keičiu spalvą. Ar dabar aiškiau? Jei atvirai, tai ir didelės kultūros nereikia. Galiu stipriai paraudonuoti, jei kokios TV laidos metu skaitomas nevykęs (na, mano „lakmusišku“ supratimu) eilėrašts ar dainuojama „pro šalį“. Taip nuoširdžiai susigėstu, lyg pati stovėčiau ekrane, scenoje ar pan., pateikusi savo klaidą visos tautos teismui. Ir, žinoma, gražiai išbąlu, kai kas nors pasirodo labai dailiai, pademonstruoja tikrą talentą… Tik nereikia kalbėt, kad bąlu iš pavydo. Mano veidas nušvinta iš džiaugsmo, solidarumo. Galų gale – iš malonumo. Lakmusiškai. Atleiskite, kalbininkai, už naujadarą.

Visai neseniai teko mirkti Klaipėdos Novelės rudens vakare. (Tik nesikabinėkite prie žodžių – „mirkti“ lakmusiškąja prasme, nes alkoholyje ten tikrai niekas neskendo, juk vakaras vyko Klaipėdos blaivybės citadelėje – Ievos Simonaitytės bibliotekoje.) Susirinko būrys žinomų ir nelabai žinomų rašytojų ir skaitė. Noveles. Trumpas ir ilgas, įdomias ir nelabai, lietuviškai ir rusiškai, estiškai ir neestiškai… Na, trumpai tariant, – spalvą keičiau ne kartą.

Garbiai komisijai teko rinkti geriausius rudens novelistus, netikėtumų netrūko, tačiau antraeilių personažų tikrai nebuvo. Tad nė nebandysiu visko papasakot nuodugniai. Jokių komentarų, tik „lakmusiški“ pastebėjimai.

Inscenizuotoje arenoje literatūriniais ginklais žvangino latvių prozininkė Sandra Vensko, estė Reet Kudu, kaliningradietis Olegas Gluškinas, namų sienos akivaizdžiai palaikė Nijolę Kepenienę, Ritą Latvėnaitę-Kairienę, novelisčių rūbą matavosi poetės Elena Karnauskaitė ir Daiva Molytė-Lukauskienė, debiutanto sėkmės tikėdamosios į areną veržėsi Sondra Simanaitienė bei Gerda Kuršaitytė, profesionalo ramybe spinduliavo kretingiškis Algis Kuklys. Tiesa, dar buvo Herkus Kunčius. Paliktas desertui. Tai ir sėdėjo visą tą laiką ramus it bezė pyragaitis, kol kolegos liejo prakaitą, gniauždami rankose popieriaus lapus ir virpindami orą kartais labai netikėtais žodžių srautais.

x x x

Vakaras dar neprasidėjęs. Devynios tuščios kėdės kiek išgąsdino…

Tie, kas dažnai lankosi renginiuose, kur rašytojai patys skaito savo kūrybą, puikiai žino, kaip utopiška tikėtis lakoniškumo. Autoriai kažkodėl būtinai skaito patį ilgiausią ir patį sunkiausią tekstą – tegu kankinasi susirinkę, nedažnai tenka, tegu lavina savo gražbylystės ir veidmainiavimo įgūdžius girdami, kaip smagu ir malonu buvo klausytis. Taip nutiko ir šįkart. Novelės aukojimas vyko tris valandas. Beveik kaip Nekrošiaus spektaklis. Silpnieji apleido salę anksčiau, stiprieji sulaukė finalo. Juk yra užsigrūdinusių žmonių.

Ar drįsčiau vardinti pavardes, kurios vertė rausti? Jokiu būdu. Nepakanka „literatūrinio“ svorio. Todėl patylėsiu. Bet klausantis vis užplūsdavo džiaugsmas, kad aš nerašau (meluoju) ar bent jau garsiai neskaitau (absoliuti tiesa) novelių ir jos niekam nesukelia raudonio bangos. Jeigu staiga mane ištiktų ūmus noras skaityti, pirmiausia kreipčiausi į kokį nors labai patyrusį redaktorių, – o tokių tikrai yra, – ir paprašyčiau sudrausminti neklusnius, po lapą besiblaškančius žodžius, kad jautrios klausytojo ausies nežeistų nevartotini deriniai, stilistiniai šlubčiojimai ir verbalinė klišakojystė. Esu bjauri iki negalėjimo, bet mano nuomone, net ir debiutantas privalo atsakyti už savo veiksmus. Nesvarbu, kokio amžiaus, nesvarbu, kad nuoširdžiai prisipažįsta rašęs tik rašinį, panašų į novelę, ar ryždamasis skaityti jaučiasis ištiktas afekto… Kitaip negalima. Juk klausytis susirenka žmonės, kurie tame tekste, tame girdėjime ieško bent menkiausio kabliuko (džiaugsmo, malonumo, atpažinimo… ), kuris po tokio erdvėje ištįsusio renginio pašiurpintų odą ir leistų nuoširdžiai pagirti tą, kuris rašo ir skaito. Miestelis mūsų mažas. Pagyrų ne per daug.

O komisija? Garbi komisija, sudaryta iš leidėjų ir skaitančio jaunimo, vadovaujama I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Laimos Pačebutienės, kurią pečiu parėmė žinomas literatūrologas Marijus Šidlauskas, išrinko nugalėtojus, padalino piniginį prizą į tris dalis: liūto dalis ir pirmoji vieta – estei Reet Kudu, už antirusofobišką novelę, trečioji vieta – jauniausiai debiutantei Gerdai Kuršaitytei (duok Dieve jai sveikatos ir įkvėpimo). Antroji vieta atiteko Nijolei Kepenienei (lakmuso popierėlis dėl jos spalvos nekeičia – kaip visada poetiška, kaip visada žodinga, kaip visada nekasdieniškai nupiešianti kasdienybę).

Tikrai buvo ir daugiau novelių, kurių siužetai trumpam išplukdydavo klausytoją iš geltona lempų šviesa užlietos salės, o kojos po kėde nebešokdavo nuobodulio polkos. Rusų kalbos dar nepamiršusius gražiausiomis rusų literatūros tradicijomis pradžiugino Olegas Gluškinas, grakščiu tekstu ausį palepino Herkus Kunčius, lakonišku teatralizuotu opusu „Novelės rudens“ vakare tašką padėjo Rimantas Černiauskas.

x x x

Ir nemanykite, kad kritikuoju, – klystate. „Novelės rudens“ vakarai Klaipėdoje mena pačias gražiausias literatūrinės bohemos tradicijas. Tokie skaitymų vakarai buvo rengiami nuo seno, ne tik pas mus, ir ne tik sostinėje. Tad pamirškime tuos dėl reklamos mėšlu besilaistančius literatus-anarchistus, pižoniškus modernistus ar rafinuotus provakarietiškus perfekcionistus, teigiančius, jog Lietuva neturi nei teatro, nei muzikos, nei literatūros tradicijų. Viskas it gražiose vestuvėse – šis tas skolinto, šis tas seno, šis tas mėlyno… Rimantas Černiauskas savo organizuojamiems renginiams sugeba suteikti savotišką fantastinį jaukumą, betarpiškumą ir lėtą ramybę, nuo jų niekada nepavargsti.

Šių metų „Novelės ruduo“ turėjo temą – stiklas. Buvo stiklo tame vakare. Neperšaunamo. Tarp tų, kurie šalia Černiausko, ir tų, kurie ne. Tie, kurie ne, norėtų apvilkti Klaipėdos literatūrinį gyvenimą velvetiniu švarku, parišti kaklaskarę, apauti prabangiais batais, stileiviškai užmaukšlinti kepę ir priklijuoti ironiškai arogantišką šypsnį. Jie organizuotų respektabilius renginius bei naudotųsi IT technologijomis. O gal, užuot rezgę revoliucijas, galėjo savo talentu nušviesti „Novelės rudenį“? Gal tekstuose būtų buvę mažiau tuščiažodystės ir daugiau naudos lietuvių literatūrai, visų mūsų širdies meilei? Černiauską mylintys (prisipažįstu esanti viena jų, nors stengiuos būti tik lakmuso popierėlis), renginį įvertino teigiamai.

Čia buvo kuriama ir muzikinė novelė – profesorė Saulina Atkočaitytė-Narušienė, atvira kaip langas į rudenį, iš jaudulio virpančiom rankom skambino sonetus, bliuzus, etiudus, vietoj natų sąsiuvinio atsivertusi širdį… Ar reikia ginčytis. Visi buvome tikro gražaus meilės išsipildymo liudininkai. Tai yra gyvenimo grožis. Vertas plunksnos. Viskas, kas duoda impulsą kūrybai, yra sveikintina ir pagirtina.

Viešpatie, atleisk, jei prikalbėjau kokių bjaurysčių… Lakmuso popierėlis rausta…

Ir naudinga, ir nenuobodu

Sigita Kondratienė

Kai liepos antroje pusėje gavau kvietimą į tradicinį tarptautinį Jūros šventės seminarą „Jūra ir vaikų literatūra“ ir pažvelgiau į jo programą, pasidarė liūdna, kad Lietuvos vaikų ir paauglių literatūros tyrinėtojai ir vėl neturi savų marinistų, tad priversti vis kitais aspektais analizuoti vien pasaulinę klasiką arba kaimynų jūrinės tematikos knygas. Tačiau ar ne tą pačią dieną vienas Klaipėdos kultūriniame gyvenime gerai žinomas asmuo pasiūlė man visai negirdėto autoriaus Rimtauto Rimšo apysaką „Ne Karibų kruizas“ („Gimtasis žodis“, 2008) – su nedviprasmiška užuomina „kažką parašyti“.

Iš pradžių sudirgau ne juokais, nes autorius man negirdėtas, o nuo „šedevrų“ ir taip pavargstu – ypač kai vis minama ant mano „priklausomybės nuospaudų“: „privalai“, „juk esi“, „kaip nesupranti?“ etc… Apžiūrėjusi ką tik įvardintą apysaką sudirgau ir dėl to, kad jos viršelyje yra „apsiramstyta“ įžymiais vardais – karti patirtis liudijo, jog kuo prastesnis tekstas išleidžiamas, tuo dažniau jis yra „aprašinėjamas“ ir recenzijomis, ir garsiomis pavardėmis. O knygos metrikoje radus frazę – apie Jūrą ir Meilę – pasidarė ir negera… Tik leidyklos pavadinimas siūlė nepasikliauti pirmuoju įspūdžiu. Provokavo ir švelniai ironiškas apysakos pavadinimas. Tad knygą pradėjau vartinėti atidžiau. Nors įžanginis tekstas nebuvo įdomus, visgi kai pradėjau skaityti paties devynmečio Ignoto istoriją, skirtą vaikams (bet tokį adresatą neigia knygos dizainas), kažkaip savaime tapau literatūrinio vyksmo dalyve ir pasidarė aišku, kad gal galėsiu ne tik „kažką parašyti“, bet ir per seminarą „Jūra ir vaikų literatūra–2008“ tikrai pasidžiaugsiu (taip ir atsitiko) lietuvių vaikų marinistikos naujausiu meridianu…

Metaforiškai parašiau paskutinį aukščiau esančios pastraipos žodį ir pasidarė baugu – ar nepadariau klaidos, dabar be galo prajuokinusios ne vieną labiau išprususį žmogų, juo labiau – jūrininką. Tačiau kaip tik absoliutus neišprusimas ir leido man ypatingai džiaugtis R.Rimšo knyga – lygiai taip, kaip kad, manau, ja turėtų džiaugtis vaikai (?) ar paaugliai. Apysaka labiausiai suintrigavo pažintiniu turiniu – sužinojau ir apie jūrą daug naujo ir pagaliau bent apgraibomis pradėjau įsivaizduoti, kaip valdomos burės, kaip atrodo šiuolaikinės jachtos vidus, kam reikalingi tam tikri jos manevrai uostuose ar atviruose vandenyse, nors senai moteriškei (bet dabar jau girdžiu Ignoto senelio pastabą: Senas esi tada, kai manai, jog esi per senas elgtis taip, kaip norėtum – p.168), atsidūrusiai tarp visokių bakų, falų, fokų, gikų, klampių, nokų, stakselių, šotų, špringų, vaterveisų (mano kompiuteris trejeto šių žodžių nepripažįsta!) ir kitokių sąvokų bei sąvokėlių, pasidarė pernelyg painu – juolab kad terminai aiškinami ne čia pat, o tik knygos gale (ar tai žinynas?). Tačiau manykime, kad su jaunaisiais skaitytojais taip neatsitiks. Jie galbūt vien iš apysakos „Ne Karibų kruizas“ išmoks netgi kai kurių jachtų valdymo ar navigacijos subtilybių, tačiau vis tiek norisi, kad dailininkas Julius Pauliukaitis būtų daug labiau prisidėjęs prie žinių bent apie jachtos įrangą propagandos, nes vaiko suvokimas juk remiasi konkretumu… Deja, profesionalios ir preciziškos apysakos žodinės medžiagos iliustracijos visai nepapildo (graži išimtis yra tik p.74). Tad gausybė verbalinės informacijos vargiai taps regimąja mažojo skaitytojo atmintimi. Greičiausiai tai virs tik gana miglotomis „fantasy”, nes vaiko vaizduotėje „šventa vieta“ niekada nelieka tuščia, o, mano supratimu, apysakos „Ne Karibų kruizas“ tikslas labai konkretus – sudominti jaunuosius skaitytojus jachtininkų kasdienybe. Pastaroji romantišku nuotykiu ar švente tampa jau savaime – tiek dėl nuolatinės extreme pagavos, tiek dėl kaleidoskopiškos kelionių geografijos – burlaiviu apkeliaujama ir Vakarų Lietuva, ir beveik visi Švedijos uostai. O knygos centre yra dargi ir pati svarbiausia „geografija“ – žmogus.

Klasikinė vaikų literatūros teorija teigia, jog knygose vaikams yra vienodai svarbu ne tik nepriekaištinga teksto estetika bei puikus vaiko raidos pažinimas, bet ir ugdomosios kūrinio nuostatos. Tiesiog vaikų literatūra – tai dar vienas Dievas trijuose asmenyse… Todėl „Ne Karibų kruizas“ mane sužavėjo ne tik žmogiškojo intelekto ugdymo svarumu, bet ir ypatingu žmogaus etinės laikysenos puoselėjimu. Knygą smagiai skaičiau ne tik kaip Jūrininkų etikos kodeksą, bet kartu su devynmečiu Ignotu išmokau ir nemažai jūrinio etiketo subtilybių. Pvz., kad ne visiems saliutuoti dera, tik karo laivams. Ir tik tiems, kuriuos sutinki plaukiojančius savo valstybės vandenyse (p.215). Tačiau R.Rimšo apysaka nėra jūrininkų ruošimo vadovėlis. Joje daug svarbesnis yra žmogaus ugdymas apskritai. Leidykla anonsuodama ją nesumelavo, jog tai yra ir pamokantis devynmečio berniuko pasakojimas (nuo žodžio pamokantis iš pradžių irgi susipurčiau). Čia jauniesiems skaitytojams reprezentuojama ir visai neprasta kultūrinė programa: susipažįstama su daugybės Baltijos regionų materialiąja bei dvasine kultūra, lankomasi koncertuose (į koncertą pilies kieme neinama ir bet kaip apsirengus) ir mąstoma apie muzikos suvokimą apskritai. Ignoto senelio kajutėje yra nemažai knygų, bet devynmetį berniuką kažkodėl traukia tik „Mudviejų vakaras“ – meilės lyrika. Tad čia jau reikia stabtelėti.

Vaikų knygos negali būti atskirtos nuo gyvenimo. Esu tad ir už erotinius motyvus jose

. Bet šie privalo būti susiję tik su natūralia mažųjų branda, todėl juslines vaikų nuojautas reikia budinti be galo atsargiai – daugiau tik per žaismingas užuominas (tą puikiai daro R.Černiauskas savo „sliekuose“) arba per itin subtilią suaugusiųjų erotinę kultūrą – iš Klaipėdos vaikų rašytojų čia išskirčiau N.Kepenienę. R.Rimšui pirmoje knygoje vaikams nepavyksta nei viena, nei kita. Knyga „Mudviejų vakaras“ – tikrai ne vaikams. Deja, pasirinkti dar ir ne patys brandžiausi jos pavyzdžiai (ir cituojami gana dirbtinai – ne pagal grožinės literatūros komponavimo kanonus – žr. kad ir p.217). Ar natūralūs tad begaliniai devynmečio Ignoto „dūsavimai“ dėl trumpam sutiktos svetimšalės mergaitės ir jų „deklamacijos“ dargi, pvz., A.Churgino eilėraščio „aš“ vardu?.. Man ne. Galėčiau, žinoma, dėl to tik pašaipiai nusijuokti, jei nežinočiau, kad vaikas, deja, bet kokį surogatą iš mūsų perima kaip etaloną – tiek etinį, tiek ir estetinį… Erotiniai surogatai – patys grėsmingiausi… Bet iš mano pusės šis moralas R.Rimšui – vienintelis. O moralų vaikams autorius tikrai negaili. Tačiau mažieji jų gal net ir nepastebės, nes Ignoto seneliui pasiseka labai paprastai juos susieti su veiksmo situacija, jog, pvz., „pamokslas“ – blogiausia, kad patys griaudami mes teisiname save, kad jei ne mes, tai kažkas kitas griaus, šiukšlins, degins. Tad kodėl to nepadarius pirmiems, a? (p.178) – ir neliktų tik „pamokslu“, kadangi ką tik pacituotas teksto fragmentas yra puikus ir (auto)ironijos pavyzdys. Tad šiek tiek aptarkime ir knygos struktūrą bei raiškos savitumą.

Apysaka „Ne Karibų kruizas“ pradedama vos ne klišine pastarųjų metų vaikų literatūros situacija – šeimos suirimu. Tai kūrinio protagonistas pristato pirmuoju asmeniu: mano tėvai jau ketverius metus nebegyvena kartu, o aš gyvenu su mama, bet kiekvieno mėnesio vieną savaitgalį aš praleidžiu pas tėtį, nes taip liepęs teismas (p.7). Vaikas dėl tokios situacijos kaip ir nesijaudina, kol tėvo namuose neatsiranda Ingrid (šitaip, pačios Ingridos reikalavimu, tėtis, kirčiuodamas pirmąjį skiemenį, vadina dabartinę savo žmoną) – p.11. Toks sakinys nesunkiai leidžia nuspėti ir iniciacinę siužeto kryptį, itin būdingą stebuklų pasakoms: iš karto tarsi tampa aišku, jog ir Ignotas naujoje tėvo šeimoje bus svetimas – ir šios apysakos pagrindiniam veikėjui dėl to bus lemta išgyventi išbandymą – patirti nereikalingojo būseną ir daugybę nuotykių. Pastarasis skaitytojų nusiteikimas tik stiprėja, kai apysakoje staiga atsiranda dargi ir senelis (taipogi archetipinis personažas), apie kurį žinoma tik tiek, jog jis spardo mažus vaikus ir dar nežinia kuo užsiima – pusę metų pramiega kaip koks lokys, o kitą pusę jūromis kaip vilkas prasibasto (p.13). Kadangi pats R.Rimšas, pasirodo, yra jachtininkas, tai čia labai gražiai „prasikiša“ ir itin patrauklus paties autoriaus bruožas – gebėjimas išsišaipyti iš savęs tikrai mažai kam yra duotas. Tad ir Igno(to) pasakojimas apie tai, kaip jis tapo nereikalingas tėčiui ir to žmonai kruize po Karibų jūrą, prasidėtų ir plėtotųsi gana dramatiškai, jei ne tos ironiškos ir autoironiškos gaidelės, vis suskambančios beveik kiekviename apysakos sakinyje. O tokios gaidelės – jau modernaus teksto požymis.

Knygą „Ne Karibų kruizas“ smagu buvo skaityti ir dėl to, kad Ignoto pasakojimas yra ne tik pašaipiai „pasalūniškas“, bet ir nemonotoniškas. Nuoseklų ir vientisą tekstą suskaidžius į 59 dalis, Paskutinį skyrių ir Epilogą jis tarsi savaime „sutrumpėja“, o pradedant kiekvieną šių segmentų ar tai atviromis provokacijomis (Na, tai kas šiandien taisys vakarienę? (p.68) – vaikas su seneliu jachtoje juk yra tik dviese), ar ir vien tik lakoniškai konstatuojamu svarbiausiu bet kurios dalies įvykiu (Visbį pamatome jau vakarėjant – p.147) iš anksto sukuriama ir pakankama intriga. Tad jaunojo skaitytojo dėmesys turėtų būti išlaikomas gana nesunkiai. Ir apskritai kūrinys susideda beveik vien iš veiksmažodinių sakinių sampynos, pasižyminčios dargi ir pakankamai greita įvairių veiksmažodžio formų kaita: Ta maža dėmelė ir yra kažkas nesuprantama – tačiau negi dėl jos senelį žadinsi. Tiesa, jis nesakė – „pažadink, jis sakė – „pabelsk“ (p.113). Šiuos gana trumpus sakinius „perkerta“ dar ir elipsės – frazės tad dar labiau „susitraukia“, o jeigu jos kiek ir pailgėja, tai tada teksto dinamiką jau palaiko ekspresyvūs pakartojimai (…juk tai senelis bures žemyn traukė (…), juk tai jį virvės plakė (…), juk tai jis burę siuvo. – P.133), todėl pasakojimo energija apysakoje iki pačios pabaigos taip ir nenuslūgsta. Prie to prisideda ir labai konkreti bei turtinga leksika (Ir kas tau tokių vėjų galvon pripūtė – vieną minutę Baltijoje, be menkių ir silkių, daugiau niekas negyvena, o kitą tai jau tikra gyvačių veisykla? – P.166) Tad šį kūrinį yra tikrai nenuobodu skaityti.

Vadinasi, toliau šios knygos ir nederėtų komentuoti – pažintinius, o dargi ir nuotykinio pobūdžio tekstus mažieji skaitytojai privalo perprasti ir išgyventi tik individualiai. Juo labiau kad pažintinė medžiaga šiame tekste ne tik kad labai patikima, bet dargi ir saikingai pasverta. Ypač žavi tai, kaip pateikiamos istorinės žinios, – ne tik dėl to, kad nė karto šioje apysakoje nerasta jokio politikavimo, bet ir dėl to, jog mažajam informacijos duota tik tiek, kiek tuo metu jam jos ir reikėjo. Ir dar. Man pati didžiausia knygos vertybė yra ta, kad vanduo (jūra) šiame kūrinyje žmones ne skiria, o jungia. Bet vėlgi tam pritarti ar nepritarti galite apysaką tik perskaitę. Jokie komentarai kūrinio nepakeis. Visgi prie poros dalykų dar stabtelėsiu.

Nors pagrindinio „Ne Karibų kruizo“ veikėjo elgesys psichologiškai gana patikimas, tačiau nemanau, kad devynmetis berniukas galėtų ne tik meilę, bet ir baimes išgyventi taip hipertrofuotai, kaip pavaizduota čia. Žinoma, galbūt visos apysakos hiperbolės – tai tik patirtų nuotykių pagražinimai ir vaikui būtini fantazavimai/„pasigyrimai“: „Jūs net neįtariat, ką aš išgyvenau!“. Tik taip tai gali būti apginama psichologiškai. Tačiau realistinėje apysakoje labiausiai norisi skaityti apie tikrą kelionių jachtomis riziką. Tai mažajam skaitytojui ir būtų pati tikroji romantika. Be to, tikra painiava mano galvoje atsirado, kai skaičiau apie pasienio kontrolę – išgabenamas be dokumentų iš Lietuvos vaikas privalo slėptis (tai vėl ypatingai sureikšminant), o užsienio uostuose ar grįžtant į Klaipėdą pro tą patį postą tokia „kontrabanda“ tampa jau kaip ir nesvarbi?.. Manęs neįtikino ir tai, jog Ignoto mama per visas jo atostogas taip nė karto ir nepasidomėjo savo vaiku. Neįtikino ir šio kruizo absoliutus slaptumas, nes po jo Ignoto mama savo niekad nematytą šešurą sutinka jau tik kaip kasdieninį svečią…

Vis dėlto R.Rimšo kūrinį „Ne Karibų kruizas“ tikrai verta statyti ne tik greta P.Mašioto apysakos „Pajūriais pamariais“ ir A.Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai“, bet ir tarp visuotinės vaikų literatūros leidinių. Ir ten originalios nuotykinės marinistikos nėra per daug. Beje, knyga dar ir gana poetiška (tik, gink Dieve, ne dėl Meilės). Vien tai, jog šios knygos vaikas gali pamatyti ant laivo jūroje iškritusią rasą, jau yra tikrai neprastas lietuvių vaikų literatūros žingsnis, na žingsnelis – į nuostabų burių ir jachtų pasaulį./ Jūros pasaulį (p.5)…

Peizažas su Motiejum

Algis Kuklys

Retsykiais sustodamas, pamažu taku į kalną su dviračiu judėjo pensininkas Motiejus. Rodės, jog tas senas dviratis ir jis nejučiomis tapo švininiai, tai kol užropojo ant kalno, prisiminė savo ir kitų gyvenimus.

Grįžo jis namo aplankęs liaudies meistrą Mockų, kad jis nutapytų Motiejaus trobikę ir patį gaspadorių, buvusį zootechniką. Kur tu, žmogau, miestelyje surasi fotografą, o Mockus – šaunus vyras, tai jie nulenkė vieną „chuliganiuką“, paskui – kitą. O tas meistras ne pėsčias ir ne brangininkas, tai abu suderėjo kainą. Mockus pažadėjo atnešti paveikslą, kai Motiejus švęs gimimo dieną, kai kris lapai, kai bus nuraškytas visas derlius.

Tiesą pasakius, ne ką jis augino, tik bulves bei daržoves, bet ne pardavimui. Nors, jeigu būtų stipresnis, tai bulvių pasėtų daugiau, paskui nuvežtų į rajono turgų. O su kuo nuveši? Su senu, išklerusiu dviračiu? Velniai nematė tų bulvių, anokie ten pinigai, vienos žiogspyros.

Va pavasarį prie miestelio pašto sutiko pažįstamą bičiulį Vincą, kurį vedė jo žmonelė Stanislava. O vedė dėl to, nes pašte jam reikėjo pasirašyti, kad gavo pensiją. Tai kas iš to Vinco beliko? Vos kojas pajudino, akys išvarvėjusios kaip perkaršusiam katinui. Tačiau Motiejų atpažino, tai spoksojo vienas į kitą netardami žodžių. Jis atsikvošėjo, kai Vincas įlindo pro pašto duris. O koks buvo vyras! Garbanotas, šmaikštuolis, moterų viliotojas. Netrukus po pusmečio išgirdo, kad Vincas atgulė ant šešių lentų, tad suspėjo Motiejus su juo atsisveikinti miestelio kapinėse. Ir va kas beliko iš velionio – žemės kauburėlis su vainikais…

Vasarą į tą miestelio kalnelį dar užrėpliosi suplukęs, bet koks būna vargas žiemą arba vėlyvą rudenį per šlapdribas… Ne vienas čia nusilaužė kojas, ne viena mašinėlė nulėkė į šoną. Ir niekas nejudina piršto, kad kitoje vietoje padarytų kelią. Tiesa, yra dar vienas kelias, bet jis daro didelį lanką, o per šį prakeiktą kalnelį būna tiesiau. Nuo jo pamatai visą miestelį, kurio centre šviečia balta bažnyčia, šalia – seniūnija, pradinė mokykla ir žmonių trobelikės. Mokyklą greitai uždarys, nes nėra vaikų. Tai kas bus, jeigu taip visoje Lietuvoje nebeliks vaikų? Ką tuomet mūsų ponai bevaldys? Turbūt pasiims savo šmutkes ir išmaus į užsienį. Mūsų didieji patriotai, vadinasi…

Savo kaulais Motiejus pajuto lietuvišką patriotizmą, visą pokarį bei stribų valdžią, bet šito nenori prisiminti. Tegu jam nuskuta viršugalvį ir išima tuos smegenis, kurie saugo tamsius prisiminimus.

Bet įdomu, kaip tas Mockus nutapys jo trobelikę ir jį patį? Juk neseniai kita spalva perdažė sienas, tai baisiausiai pavargo, nes iš pradžių nuvalė senus aliejinius dažus, nušveitė kiekvieną lentą, o didesnes skyles užtepė glaistu. Katorgininko darbas, tačiau žmona Motiejų gyrė ir kiekvieną dieną taisė gerus pietus. Net tarkuotų bulvių kukulių su kresnomis paruošė. Va kur valgis, va kur gardumėlis… O ką ji paruoš jo gimtadieniui? Musėtais, cepelinų.

O su Mockum jis gerai pasėdėjo. Prie to „chuliganiuko“, kurį atsinešė Motiejus, meistras ant stalo padėjo raugintų agurkų, svogūnų ir silkės. Geresnės užkandos vyrams nereikia. Ir apie ką jie kalbėjo? Na, aišku, prisiminė savo jaunystę, mergas ir pažįstamus. Tik nebuvo šnekų apie politiką, kuri visiems dantis paėdė. Paskui jie apžiūrėjo paveikslus, ir visi Motiejui labai patiko, ypač tas su stovinčia mergina prie ežero, kurį Mockus pavadino „Veronika“. Tik jis suabejojo, ar šiais laikais liko tų veronikų? Kas dedasi ant svieto, net plaukai šiaušiasi. O kokie dabar visi protingi pasidarė… Kai žiūri žinias televizoriuje, ne kažką besuprasi. Rupūžės velnių, štai kas…

Tąsyk Motiejus giliai atsiduso ir pasakė: gražus tavo gyvenimas, Mockau. Gražiai gyveni, gražius abrozdėlius maliavoji. Tik esi našlys, tai galėtum kokią bobikę į žmonas pasiimti. Nepavydėk mano gyvenimo, nieko apie mane nežinai, o ženytis jau nenoriu, esu per senas ir mūsų charakteriai nesutaps, tai verčiau nusprogsiu vienas… Motiejus įsmeigė į jį nustebusias akis nesuvokdamas, ką sakyti. Je je, tu sakai, tu išmanai, o dabar išgersiu į tavo sveikatėlę. Dėkavoju, atsakė Mockus ir pakėlė klebonišką stikliuką. Po to Motiejus bandė suprasti, ko jis nežino apie Mockaus gyvenimą, turbūt nuo jo slepia kokią paslaptį, ne kitaip.

Ir kaip jis mane nutapys? Galbūt su dviračiu, nes dviratis – mano geriausias draugas, ypač kai grįžti apšilęs. Va kaip dabar, einu atsiremdamas, kad nenugriūčiau. O kartą, po gerų vaišių, važiavau užlipęs ant dviračio. Aplenkiau beveik visas gatvių duobes, bet įgriuvau į kaimyno aukštą gyvatvorę. Buvo vėlu, tai niekas nematė šio nuotykio. Tik žmona, išvydusi subraižytą ir sukruvintą vyrą, galvojo, kad mane užpuolė kaimo jurgiai.

Nuo to sykio nelipu ant dviračio, jeigu būnu apšilęs. Užteks, pasimokiau. Ir daug negeriu, tik vieną „chuliganiuką“, nes malonu su geru žmogum pasikalbėti. Juk su žmona viskas apšnekėta dešimt metų į priekį. O va su meistru Mockum tropniai pasirokavom, tarsi broliai. Bet kodėl jis burbtelėjo, kad aš nieko apie jį nežinąs? Jeigu viską žinotum, tai sudurniuotum. Va to paties kaimyno, į kurio gyvatvorę įgriuvau, sūnelis sukvailiojo. Juk be saiko skaitė knygas, glėbiais nešė į namus, o jaunam žmogui reikia judėti, sportuoti. Ir vieną vasaros naktį kaimyno sūnelis ėmė vilku staugti, girdi, esąs vilkolakis, turįs gyventi miške. Na, ir išvežė jį pas daktarus. O kai sugrįžo, jau buvo nebe tas vaikis, kaip anksčiau. Tai dabar sėdi tėvams ant sprando ir nieko neveikia. Bet kas jį prižiūrės, kai tėvai atsiguls ant lentų? Vargo pakalnė, švėnts Ruoka…

Tai mėgstamiausias Motiejaus posakis, tačiau šventas Rokas jam nė karto nieko nepasakė, nes turbūt jo negirdėjo, o gal buvo labai užsiėmęs. Tą posakį pasiskolino iš savo bičiulio Valiaus, gyvenančio rajono centre. Musėt Valius turėjo kietesnį protą, tai daug ką jam paaiškindavo. Nors Motiejus retsykiais suabejodavo, ar žmogui reikia viską išmanyti. Juk metų metais gyvenom negalvodami apie užterštą gamtą ir maistą, ir, atrodo, mažiau sirgome, o dabar švėnts Ruokai,

liūdnos dainos.

Šią pavakarę tas kalnelis jam pasirodė velniškai status, dviratis išlietas iš ketaus, o jo paties namai – už horizonto. Jau neturiu sveikatėlės, nusiminė Motiejus, nusėdo mano akumuliatoriai, nusėdo… Net su žmona kartu nemiegu, sakau jai, kad knarkiu ir leidžiu dujas. Tai koks čia iš manęs vyras beliko. Virvę ant kaklo, ir baigta. Aš taip mislinu, o kiti šitaip padaro. Na, pagaliau tuoj pasieksiu kalnelio pakaušį…

Jis taip giliai išpūtė orą iš plaučių, jog atrodė net debesys į šoną pasuko. Va ir jau baltoji bažnyčia pasirodė, kurioje su žmona kažkada susituokė. Švėnts Ruokai, nejau ir aš buvau jaunas kaip eržiliukas? O kur tos manosios jėgos prapuolė? Koks nelabasis jas nučiulpė? O gal mane bloga akis nuveizėjo? Juk yra bjaurių bobų, nuo kurių žvilgsnių širdį pykina. Gal esu ką burbtelėjęs, nes liežuvį ne visada prikandu. Tokia buvo mano motinėlė, toks esu ir aš.

Jis sustojo ir, nubraukęs prakaitą nuo kaktos, lėtai apsidairė. Va jei būčiau Mockus, nutapyčiau tokį mūsų miestelį, pagalvojo, paskui suabejojo, ar tikrai toks būtų, gal maliavotų plikas moteris bei velnius. Juk vienoje parodoje regėjo tokį paveikslą, kuris vadinasi „Šatrija vasaros naktį“. Gabių žmonių esama pas mus, oi gabių, tik ne visus mes žinom. O ką, po kelmais, aš sugebu?..

Ir Motiejui pasidarė taip liūdna, kad norėjosi verkti, juolab kad šito verksmo niekas nematytų. Neskubėdami plaukė vasaros debesys, o pavargusi saulutė slėpėsi už bažnyčios. Pats laikas praverti savo trobikės duris, kol žmona žegnojasi pamaldose, nereikės jai aiškintis, kodėl sugrįžo „sušilęs“, dingtelėjo gera mintis galvoje, o pats apžergė dviratį ir spustelėjo pedalus. Lyg ant sparnų perlėkė visą gatvę ir sustojo prie vartelių. Paskui ilgai ieškojo rakto išsigandęs, ar nebus jo pametęs, tačiau vis dėlto surado ir atrakino duris. Atsigėręs vandens, krito ant lovos, tačiau nemiegojo. Staiga prisiminė, jog turi rūkalų, tai gardžiuodamasis užsirūkė, paskui nejučiomis užsnūdo su smilkstančia cigarete rankoje.

Kai pasibaigė bažnyčioje pamaldos, Motiejaus žmona iš tolo pamatė juodus dūmus, kurie tirštai nuklojo gatvę. Jėzau Kristau, pabalusi lėtai persižegnojo, lyg ranka būtų medinė, o paskui ėmė klykti. Tačiau kol iš rajono centro atlėkė gaisrininkai, jos medinė troba nupleškėjo iki pamatų kartu su josios gaspadoriumi. O dviratis, atremtas į ūkinį pastatą, liko sveikutėlis.

Mockus, išgirdęs apie šitą nelaimę, nedelsdamas atnešė našlei paveikslą, kuriame nutapė Motiejų su ūsais bei dviračiu, o per namo kaminą veržėsi dūmai su ugnimi. Meistras pinigų neėmė, bet, pasakęs našlei užuojautą, atsisėdo priešais karstą apie kažką giliai susimąstęs.

Benedikta Daukšaitė
***
stingstančios žemės mėnesį
kalnų krūtis apgobia debesys
debesų žmonos jomis grįžta į žemę
žemėj pasklinda ir pusdievius gimdo

bundančios žemės mėnesį
pagimdytieji po ją išsivaikšto
kiekvienam pagal lemtį
danguj dalijantis į naktį ir dieną
kai jie vėjais išsibarsto į saulės tekėjimus

žydinčios žemės mėnesį
septintojo rytmečio saulė parsiveda motinas
vėlinas debesys
skliautuos į dangų jau vakaras

lyjančios žemės mėnesį
karalių slėnyje ilsisi nuotakos
bijo vandens mano moterys

krentančių lapų mėnesį
paslėpdamos ištiso šimtmečio giminę
žemės legendos nutyli save

bučiuoji pargrįžėlę
bučiuoji pargrįžėlę
granato karoliais pasidabinusią savo moterį
aštuntą kūrimo dieną žemę išvydusią
                                karaliaus Saliamono dukterį

bučiuoji pargrįžėlę
tuščiu dangumi savo laumžirgiais
                                        siuntusią lietų
rugius išgulėjusią laumę

bučiuoji pargrįžėlę
gyslotomis rankomis tiltus apglėbiančią
                                                                      tėkmę
savo skalbėja rytmečiais virstančią upėmis tavo miestui įrėminti

bučiuoji pargrįžėlę
išeinančiais traukiniais pas didelio miesto žmones keliavusią
tave palikusią moterį

bučiuoji pargrįžėlę
neva turėjusia grįžti… neva

kai klykiančios įsčios nuo vyrų gausėjo
kai iškeli rūką virš jūros ir nadruvių žemės
jos vyrai parplaukia namo per moterų
                                                             plaukus
ir juos iššukuoja tinklais kol savąją atskiria
kaip neregio žvejo godonė jų irklų mūša
paskelbia vestuvines apeigas jūros vaikams

moteruo
kas jūroje rasta
tas vyrui priklauso

kas naktinis mėnulis
suveltų jūržolių kilimu dukteris tekina
žvejo seserys nuotakų nuometuos priberia smėlio
dulkiant lietui palei vandenį jas suklupdina

žinokis
iš jūros į krantą
iš kranto pas vyrą

žuveliais jos kaimą užtvindė tą sausį
kai klykiančios įsčios nuo vyrų gausėjo

kol mano akių vyzdžiai užšalę
atrodo visi žiemos debesys
mano miestą įrėmino

sienojai tavo seno buto su lubomis ligi
                                                              dangaus
užšalus akių ežerams
virtai dideliu vėjo malūnu
ir sklendei
sklendei palei ledu išraižytus langus
ir nusnigtus akmenis

jei tik aš žinotau
kad mano pėdų neužpusto sniegas
kiekvieną jų verti tylia buveine
įkurdini mažyčius aukurus su savo
                                              šeimininkais
o jie kūrena ugnį
grindyse suglaustai pelkes
ir už kiekvieno lango prišvartuoji valtis
ir irstosi vėjo malūnai ir stebisi miestas
kol mano akių vyzdžiai užšalę

man suveri vėrinį iš ledo karolių
su mažomis valtelėmis už šalto šydo
ir kužda jos ir kuždas — tavo pėdas
                                           surinko surinko

lininio vystyklo tuščiaburniai
mėnulis mažas senovės užkratą velkantis
Debesyla vadino jį motina
badavo tuomet mūsų žmonės
lininio vystyklo tuščiaburniai

pirštai medumi sulipdyti
liežuviu glemžėmės paskutiniojo saldėsį
kvailys jis baltmarškinių stačiai užčiūčiuotas

tuščiaburniams atlikus
lino vystyklą rangėm kapu
žmonos mėnulio

keliauk atgal Debesyla pas savo tėvą ir motiną
badonešis tavo dūlėja mūsų žmonių burnose
akmenais stabarėjančiose moterų įsčiose
per akmenis vėl atgaivinamose nešti gyvybę
juose Debesyla kalino gyvatą

ateik atsiimti savąją dalį
gluosnį įsirangiusio mylimo gailesiu
ties baltmarškinių kapu ją tau išdainuosim
lygiomis dalimis išdalinusios
šimtui metų vienatvės
nemokėjai mylėt Debesyla
tau dovanotų mūsų žmonių

luoteliais teliūskuoja tau po veidą
visu kūnu svetimai savo miesto prisigėrusi
išeidama
kiekviena plauko žvyno luobele
sugėriau tavo kvapą
mano karaliau
palikai kvėpavimo nuotrupas
suskirdusių lūpų linkyje
pasilik
nago lytėjime su oda
išauginau tavo pirštų griovelius
rankos šaltumo kvėptelėjimus ant savo krūties
kartais nemėgstu rytų
jais atskrenda ryliavimo išgintos boružės
mažais luoteliais teliūskuoja tau po veidą
ir išsemia mano kalbėjimą

apglostinėjam vienas kitą ir paliekam
apglostinėjam ir paliekam

mažos naktys turi dideles motinas
mažos naktys gimsta gražesnės
nei šito pasaulio moterys
eina pirma chaoso
ir nesupranta žemės

mažos naktys turi dideles motinas
drevėse sukaišiotus jų gyvenimus
ir kartais pasislėpusias pačias
išsigandusias savo dukrų

didelės motinos turi senatvę
gilių raukšlių properšas skruostuose
ir sausiais užklotus priegalvius
mažų naktų gėloms

didelės motinos  turi delnus
jai pridengia lūpas ir laiko sielas nelaisvėj
kol naktys numiršta

ir nieko nelieka
tik brezentinio rūko skleidėjai
mažų naktų sužadėtiniai
paskandinę didelių motinų širdis

mano nusnigtą kaklą šunyčių pėdoms
užšliaužei nagais
ir pasisavinęs devyniastiklį langą
įsirėminai pačiam jo vidury

abu stebėjom kauburiais alsuojančią žemę
mane įkvėpdama
tave iškvėpdama
į taktą
sukasi sukasi sukasi

kaip aš mylėčiau tas naktis
kaip aš mylė—– čiau
jei tik jose nebūtų palaidų šunų –
kalių inkščiančių savo šunyčių ir sielos
tau  taip patinka jų akys
tuščios kaip tavo lango stiklai

kas rytą susinešdavai ten dulkes
kiekvieną kampą pritempdavai jų slogumo
ir stingsti apmiršti  pajutęs

dulkinas dulkės ratu
ir sukasi sukasi
sukasi kauburį žemei alsuoti
į kaklą
mano nusnigtą kaklą
šunyčių pėdoms

perlų žvejo moteris
rankas trinu imbieru
ilgu juos stebėti
lėtai
sekluma stumiančius valtis

stiklas varvantis lietumi
lygina raukšlėtus senių veidus
vienam jų priklausau aš

medinių šukų dievui
glamonėjančiam žilas mano sruogas

naktimis
manasis vyras virsta amalu
rytais
jis atsiraizgo ir išplaukia

dumblo kvapas susigeria odon
ir pasiekęs akis
stingsta žaluma

esu niekas
perlų žvejo moteris
ir kas dieną porinu nuodėmes

po savo langu auginu geležinkelį
po savo langu auginu geležinkelį
perone prievartauju rudens vaikus

mano stiklai mediniuose rėmuose
pasigėrė nuo bėgių šiurenimo
tiesiu juos šiugždančius vėjyje

iš rudens vaikų
spalvas išvogusiais lapais virtusių

tu gyveni už daugybės tiltų
ateidama pas tave
nusiprausiu kiekvienoje upėje
su kiekviena saule

migdau  jas į vakarus
kad rytus mums  atiduotų

pamenu tave kalbant
traukiniams keliaujant
tu uždraudei man su tavim  mylėtis

rasos rinkėjų vaikai mokėjo žolę mylėti
guldžiau palei žemę žolę
tarp smiliaus ir nykščio tūnojo regėjimai –
maži drovūs vos keletą dienų atgal
apavo paleisti žvalgė pasaulį

akis daugel metų pirmyn
buvau pažadėjus valdančiam saules
kurs žolę augina
prausiaus josios syvais

rasą kadais jau nurinkę
pridavė pučiantiems stiklą
taip duoną kasdienę
parnešdavo savo vaikams

mažutėliai rytais vesdavos vaikščioti žolę

dar miegant regėjimams gaudžiau garsus
siūbavimas virsdavo jūra
rasos rinkėjų vaikai mokėjo žolę mylėti

ryt vakare laidosiant drugį –
tą patį kurs guli po mano padu
gavau pažadą priverktai upei
susiropštę į žalumą ašaromis stūmė
gimstančiai versmei rasas

vaikų kuždesiu gaubės malda
patupdyta ant drugio motinos sparno
kilti pas Dievą
žuvusio Dievą gyvenantį
17 skrydžių į ievos viršūnę