„Manifesta”: konkretaus laiko ženklai

Rūta Jakštonienė

Šiuolaikinį meną rep-rezentuojančių renginių dabar pasaulyje yra daug. Vieni jų žiūrovus masina kasmet ar kas treji, kiti – tik kartą per dešimtmetį. „Manifesta” – Europos šiuolaikinio meno retrospektyvą pristato sykį per dvejus metus, kaskart margą meno pasaulio publiką pakviesdama vis į kitą valstybę.

Bienalė keliauja po Europą

Išvydusi pasaulį 1996-aisiais, „Manifesta” prisistatė kaip nebijanti eksperimentuoti, atvira kūrėjo ir žiūrovo dialogui šiuolaikinio meno bienalė. Pradėjusi kelią Olandijos mieste Rotterdame, kas kartą organizuojama skirtingose Europos valstybėse, bienalė jau lankėsi Luksemburge (1998), Liublianoje (2000), Frankfurte (2002), San Sebastiane (2004). Nikosijoje (2006) bienalė buvo atšaukta.

Skirtingai nei iki tol vykusios bienalės, šiųmetė septintoji, pristatyta ne viename, bet net keturiuose Italijos miestuose, jungiančiuose pietų ir šiaurės Italiją. Norintys pamatyti visų 180-ties bienalės dalyvių darbus šiuolaikinio meno gerbėjai ar šiaip smalsuoliai

buvo priversti vingiuotais Italijos keliais vykti 130 kilometrų, sustodami kelioms valandoms kiekvie-noje iš keturių parodų dislokacijos vietų. Daugiau nei tris mėnesius (nuo liepos 19-osios iki lapkričio 2-osios) trukęs meno projektas, buvo įsikūręs 150 kvadratinių kilometrų ekspoziciniame plote, kuriame pristatyti videodarbai, fotografijos, instaliacijos, tapyba.

Keliaujanti po Europą „Manifesta” iš kitų panašaus pobūdžio pasaulyje vykstančių renginių išsiskiria ne tik nuolatine geografinės vietos kaita. Siekis lankytoją supažindinti su nepaprasta šiuolaikinio meno įvairove migruojančios bienalės organizatorius skatina kurti ilgalaikį, atviros struktūros tarptautinį menininkų ir publikos dialogą.

Temos – aktualios laikmečiui

Eksperimentinį bienalės charakterį iliustravo Fortezzos mieste (startinė bienalės parodų teritorija) pristatytas projektas „Scenarijai”. Tai bendras kuratorių A.Budak, A.Franke, H.Peleg kolektyvo darbo rezultatas. 1830-aisiais pastatytoje tvirtovėje buvo eksponuojami rašytojų, įvairių visuomenės veikėjų (istorijos profesoriaus Shadido Amino, kino režisierės Renee Green, dizainerės, scenaristės Arundhati Roy, kurios pirmoji knyga „Mažmožių Dievas” 1997-aisiais laimėjo „Booker” premiją, ir kitų) sukurti tekstai, kuriuose nagrinėjamos aktualios laikmečiui temos. Lankytojui pasiūlyta dar kartą permąstyti gyvenimo emigracijoje, branduolinės grėsmės, ekologijos problemas.

„Teorinę“ „Manifestos” dalį iliustravo šviesos bei garso instaliacijos, performansų, videomeno įrašai. Timo Kahleno garso instaliacijoje „Spiečius” (2008) naudojamas natūralus gamtos, t.y. bičių dūzgimo garsas. Pradžioje vos girdimas šis garsas laipsniškai kyla, kol, pasiekęs kulminacinę natą, iš harmoningo dūzgesio virsta akustiniu chaosu. Ir garsais, ir vizualiai agresyvų objektą, spalva ir forma primenantį stilizuotą karo mašiną, menininkas sukonstravo iš monochrominio kolorito metalo lakštų. Vietos ir objekto sintezė – simboliška nuoroda į buvusią gynybinę tvirtovės paskirtį. Garsinė T.Kahleno instaliacija reflektavo visai žmonijai aktualią netylančių karinių konfliktų problemą.

Skatina dialogą

Alpių kalnų teritorijoje, kurioje susijungia itališki ir vokiškai kalbančio Alto Adige regiono papročiai ir tradicijos, įsikūręs Bolzano miestas. Jame vyrauja tirolietiška dvasia, ir jis iki šiol vadinamas dviem – Bolzano (itališkai) ir Bozeno (vokiškai) – vardais. Šiame mieste, neveikiančioje aliuminio gamykloje, buvo pristatyta bienalės parodų dalis, pavadinta „Dabarties palikimu” (kuratoriai J.Bagschi, M.Narula, S.Sengupta). Puikiai išsilaikiusiame industriniame miesto objekte eksponuota daugiau nei 40 autorių darbai, tarp kurių ir lietuvių – Žilvino Kempino instaliacija „Šviesos bokštas” (2008) bei Dariaus Žiūros fotografijų serija „Vaizdiniai / Udmurtija” (2007).

Fotografijose, garso bei vaizdo instaliacijose, videodarbuose skirtingų šalių menininkai komentavo individualų santykį su istorija (D.Žiūra), ironiškai permąstė asmens tapatumo įvaizdį globalizacijos procese (J.Pitarch „Černobylis”, 2007), diskutavo apie seksualines mažumas, jų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje (M.Suryodarmo „Ale Lino”, 2003).

Bolzano aliuminio gamykloje pristatytas specialiai bienalei sukurtas projektas „Tabula Rasa”. Šiuo simboliniu pavadinimu kuratoriai N.Hirsch ir M.Muller įvardijo įgyvendintą sumanymą – sukviesti Alto Adige regiono ir jame esančio Bolzano miesto gyventojus bendram kūrybiniam darbui ir pokalbiui. Projekto metu kurti performansai, rodyti spektakliai, kino filmai, vykę praktiniai kūrybiniai užsiėmimai teikė neribotas galimybes reikšti aktualias idėjas, skatinti skirtingai kalbančių, skirtingas tradicijas puoselėjančių tautų tarpusavio dialogą.

Sienas kuria ir iliuzijos

Keliaujant gilyn į šalies pietus mūsų laukė dar dvi bienalės ekspozicijų vietos Trento ir Rovereto miestuose. Trentas didžiuojasi puikia romanine katedra, gausiu renesanso architektūros palikimu. Bienalės ekspozicija „Esmė” (kuratoriai A.Franke, H.Peleg) pristatyta pačiame miesto centre esančiuose dabar jau nefunkcionuojančiuose pašto rūmuose. Čia buvo eksponuojami darbai, apžvelgiantys šalių, gyvenusių atskirtų „geležinės sienos”, situaciją. Kuratoriai nekėlė sau tikslo atspindėti politinių to meto realijų. Menininkams buvo pasiūlyta panagrinėti visų šių absurdiškų įvykių prasmę, kaip jie veikė žmonių jausmus ir kokius pėdsakus paliko tame laike gyvenusių žmonių atmintyje.

Menininkė B.Campbell instaliacijoje „Sekantis kambarys” (2007) pateikė nedidelį kambario inerjero fragmentą. Banalūs buities daiktai – kėdė, pagalvė, arbatos puodelis, peleninė interjerą imituojančiose nedidelėse erdvėse išdėlioti visiškai vienodai, taip sukeliant veidrodinę jų atspindžio iliuziją ir įspūdį, kad daiktai atskirti realiomis stiklo sienomis. B.Campbell kūrinys byloja apie tai, kad sienas tarp žmonių gali kurti ir mūsų iliuzijos.

M.Coates videoinstaliacija „Apyaušrio choras” (2007), kurioje matėme žmones, „kalbančius” autentiškais įvairių paukščių balsais, nagrinėja žmonių tarpusavio komunikacijos problemas. Autoriaus darbas provokavo žiūrovą susimąstyti, kad gyvenimas toje pačioje visuomenėje, bet priklausymas skirtingoms socialinėms grupėms dažnai tampa mūsų izoliacijos vienas kito atžvilgiu priežastimi.

Prieš stereotipus

Rovereto mieste esančio tabako fabriko patalpose pristatyta ketvirtoji, paskutinė bienalės darbų dalis „Priežastis tikėtis” (kuratorius A.Budakas). Kūrinių įvairovėje išsiskyrė G. van der Werve videoinstaliacija „Viskas bus gerai” (2007). Priešais didžiulį ledlaužį beribių sniegynų fone ledu keliauja vienišas žmogus. Videodarbas, kuriame autorius ironiškai manipuliuoja paradoksais, pasakojo apie norą priešintis, nesitaikyti su esama situacija, gyvenimo stereotipais. G. van der Werve darbas taikliai atspindėjo šiųmetės bienalės koncepciją, kurią jos organizatoriai išreiškė futuristinio judėjimo steigėjo Filippo Tommaso Marinetti’o žodžiais: „Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar“.

„Prikėlę“ jau nefunkcionuojančias erdves ir įsikūrę jose 100 dienų, bienalės dalyviai plačiai atvėrė „neįmanomo“ duris ir drąsiai pateikė pasauliui „naujo grožio“ kanonus.

Gniaužo dailės tradiciją it citriną

Ignas Kazakevičius

Jurijus Štapakovas iš Sankt Peterburgo: laisvas, intelektualus, ironiškas, kartais ciniškas menininkas. Kruopštus, energingas. Žaismingas. Gniaužantis dailės tradiciją it citriną. J.Štapakovo paroda „Meilės laiškai“„Kultūrpolyje“ veikia iki gruodžio 6-osios.

Tvari ir materiali

Parodoje – socialinės aktualijos, meno sintezė ir analizė, kontekstiniai žaidimai. Ir nėra čia nieko „įtartino“, be netikėto objekto pasirodymo netikėtoje aplinkoje. Jurijus renka išmestus laiškus. Kapstosi konteineriuose. Keista. Žmonės išmeta savo istorijas. Menininkas atranda jas. Čia pat randa skardą, kurioje it pergamente išrašo laiškų tekstus… Tapo, lieja, varvina emale torsus… Moterų. Kodėl? Jauku jam. Trapu. Tobula. Skarda – aštri, purvina, negatyvi… Na, savotiškos fotografijos. Analoginės.

Akivaizdu, kad pats autorius nesureikšmina kūrinių asociatyvumo. Tiesiog noriu atkreipti jūsų dėmesį į dailininko akcentuojamą formą. Jos tvarumą ir materialumą. Ir piešinio simetriją, kurios griežtumą kompensuoja formų judėjimas, modeliuojamas tarsi slenksčiais, tarsi išpjovomis, kurios puikiai dera su koroduojančiomis skylėmis.

Bando suderinti du polius

Tai bandymas suderinti du prieštaringus vienos kultūros polius – žmogų ir jo sukurtą aplinką – architektūros fragmentus, šriftą. Sakytum, žmogus susikūrė sceną, kurioje vaidina, pats sėdi ložėje stebėdamas savo kaukes, savojo aš personažus. Aplaužyti, netekę antikinių sparnų šie herojai panašūs į nuraškytas dievybes. Taip, į paprastus molio grumstelius. Bet nepraradusius savigarbos, mat žinančius Dievo pirštą prie jų prisilietus. Iš čia tas formos grubumas, kresni torsai, schematiški figūrų judesiai. Ir šalia – gležnas žydintis augalas… Judesys ir gyvybė. Dar štrichas, laisva linija. Vitališka faktūra ir koloritas. Žmogiškojo pavidalo ir gyvosios gamtos jungtis. Tai ji vedžioja mus juodai pilkai balto, nulieto fono akivarais. Tai ji stoišką personažo pozą priešina lyrikai, atmieštai tarptautinio slogučio doze.

Lyriški siužetai dailininko kūriniuose ir konstruktyvios kompozicijos. Ir ironiškos, ir groteskiškos. Tam juk išdarkomos grožio proporcijos, kad primintų apie jį, vaizdžiau kalbėtų, ginčytųsi ir teigtų. Teigtų brandžią ir tapybą, ir grafiką, kurios byloja apie vaizdu tapusią kultūrą. Koks tas vaizdas? Tai buities ekspozicija būtyje, jeigu norite pasakyti intelektualiai… Ir toji buitis intelektualiai šaržuojama. Autorius ironizuoja kultūros vartojimo sindromą – šekit prikišamai stereotipus, snobizmą ir kitokį sureikšmintą požiūrį į pačius save.

Elementariosios dalelės

Tapybos objektais virtę laiškai apie elementariąsias kūrybos „daleles“ – vyrą ir moterį – parašyti emale ant rupios surūdijusios skardos pergamento.

„Ashes to Ashes…”, – pritaria Davidui Bowie’iui menininkas. Arba „Woman is a nigger of this world“, – anot Johno Lennono… Šios citatos įkvepia Jurijų.

„Ne, tai ne feminizmas… Ar dar kas nors… Veikiau, žmonių, padalytų į lytis ir visuomeninius sluoksnius, santykių refleksija“, – patikslina J.Štapakovas.

Jo „Meilės laiškų“ ciklas vystomas penkerius metus.

„Penkerius metus renku citatas kūriniams, – pasakojo Jurijus. – Renku laiškus, kuriuos randu šiukšlių konteineriuose. Žmonės išmeta save? Išmeta perdegusias emocijas, gyvenimo fragmentus, kurių nebenori kartoti… Nusispjauti tiems, kas išmeta, ir galbūt tiems, kuriuos išmeta. Bet kokiu atveju, jų nebėra… Aš nežinau, kas tie žmonės. Asmenybės statuso, dar ko nors. Nelieka… Svarbus tampa tik skirtumas tarp vaizdo ir aplinkos. Nuogos metaforos ir mano kūrinių, kurie pakankamai realūs. Na, tokie kaip asmeninė patirtis? Kaip metalo korozija. Paveiksluose – erotika? Tiek, kiek jos esama vyro ir moters dialoguose, monologuose. Pozos – tik kūno kalba perteiktas klausimas. Todėl jis pateiktas kūniškai, fiziškai suvokiamas. O ką ir kaip jūs suvokiate? Vertinkite mano kūrinius ir kaip tapybą”.

Šiauliuose – MAD-os VIRUS-as

Lapkričio 14–15 dienomis Klaipėdoje įvykęs antrasis videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“ iškeliavo į Šiaulius.

Neabejotinos sėkmės sulaukusi festivalio dviejų dienų programa įrodė, kad Klaipėdos žiūrovams kino ir videomenas yra įdomus, aktualus ir čia laukiamas. Didžiąją festivalio programos dalį užpildę Klaipėdos bei Vakarų Lietuvos jaunieji kūrėjai Vladas Balsys, Eimulis, Donatas Ravaitis, Benas Šarka, Darius Vaičekauskas, Arūnas Edmundas Lukminas, Dovydas Augaitis ir Liudas Andrikis turėjo unikalią galimybę pristatyti savo kūrybą uostamiesčio žiūrovams.

Festivalio organizatoriai – Meno kūrėjų sąjunga plečia „Dezintegracijos“ geografiją: pagrindinė Klaipėdos festivalio programa lapkričio 21-ąją parodyta Šiaulių šiuolaikinio meno festivalyje „VIRUS 13”.

Jau tryliktas Šiaulių miesto šiuolaikinio meno festivalis „VIRUS“, vykstantis nuo lapkričio 20-osios iki gruodžio 6-osios, šįsyk siekia sublizgėti mados ir stiliaus motyvais. Tai savotiškas grįžimas į šio festivalio istorijos pradžią. Juk viskas prasidėjo nuo meno ir mados sintezės, pirmuose festivaliuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas menininkų kuriamoms rūbų kolekcijoms, tiksliau, meninėms kūno ir rūbo interpretacijoms. Šį kartą mados temą užsimota išplėtoti maksimaliai – nuo ideologines madas tyrinėjančios mokslinės konferencijos iki meninių mados šou siurprizų.

Festivalio siekius reprezentuoja net keturios autorinės šiuolaikinio meno parodos, kurias vienija mados ir kūno tema. Madai literatūroje atstovauja vieni stilingiausių Lietuvos rašytojų Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas. R.Rastausko projektas „Deguonis“ išsiskiria rafinuotu kūno ir teksto sąveikų minimalizmu o K.Navakas tiesiog yra labai madingas. Poezijos srityje šiuo metu madingos audiovizualinės teksto interpretacijos, todėl jų šiame „VIRUS”-e irgi bus daug. Muzikinei programai atstovauja atlikėjai ir grupės, kurios mėgsta ekscentrišką šėlsmą, drąsiai formuoja muzikos madas ir scenoje, ir gatvėje.

Finalinis „VIRUS”-o mados šou balansuos tarp konceptualaus meno ir karnavalinio kostiumų mirgesio. Trumpiau – tai bus kelionės iš mados į meną ir atgal.

Šis „VIRUS”-o festivalis kviečia įdėmiau pažvelgti į madą, suvokti jos universalumą bei įtaką šiuolaikinei kultūrai ir menui. Taip pat tai iššūkis madai, pastangos jai suteikti filosofinio teksto ar meno kūrinio vertę. Šiauliečių festivalis ragina būti aktyviems, vienu metu madingiems ir kūrybiškai skeptiškiems visų madų atžvilgiu.

„Durų“ inf.

„Don Kichotas“ atgimė šiuolaikiškai

Violeta Milvydienė

Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Donkey Hot“, kurio premjera įvyko Kaune šių metų kovo pabaigoje, uostamiestį pasiekė tik lapkričio 18-ąją. Dėl artisto traumos spektaklis buvo perkeltas iš spalio 27-osios. Tą vakarą į Žvejų rūmų koncertų salę susirinko gausus A/CH teatro gerbėjų būrys.

Būta daug baleto versijų

Žymus klasikinis baletas „Don Kichotas“ gali pasigirti savo istorija – ji jau skaičiuoja šimtmečius – pirmasis pastatymas enciklopedijoje fiksuojamas dar XIX amžiaus data – 1869 metais Maskvos Didžiajame teatre jį sukūrė garsusis rusų baletmeisteris M.Petipa.

Nuo to laiko būta daug ir įvairių – tradicinių bei modernių – spektaklio versijų.

Teko matyti (gyvai, per TV ar DVD) keletą XX amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių pastatymų – iš jų į atmintį ypač įstrigęs klasikinio-demi charakterinio stiliaus komedijinis šedevras, fenomenalaus rusų baleto mokyklos virtuozo M.Baryšnikovo įgyvendintas „American ballet“ teatre. Įsimintinas ir kitas – Sankt Peterburgo teatro vadovo B.Eifmano sukurtas – ryškus moderniojo baleto pavyzdys.

Lietuvoje „Don Kichotas“ pirmą kartą pasirodė 1954 metais (baletmeisteris V.Grivickas), 1978-aisiais jį pastatė V.Brazdylis, vėliau ir dabar labiau pasireiškė kviestiniai (ypač rusų) choreografai.

A/CH teatre savitą versiją „Donkey Hot“ (išvertus iš anglų kalbos, donkey – asilas, hot – karštas) specialiai sukūrė ir mūsų dėmesiui pateikė taip pat atvykėlis iš Rusijos – Maskvos teatrinio meno akademijos (GITIS) sceninio šokio pedagogas Olegas Gluškovas.

Lyginant klasiką su naujadaru

Natūralu, kad stebint naujoviškai „perdarytą“ klasiką, atsiranda paralelės, gretinimai, palyginimai.

Režisūrinio sprendimo požiūriu šiame spektaklyje lyg ir išlaikyta pusiausvyra tarp tradicijos ir novatoriškumo – pagrindiniai M. de Servanteso kūrinio momentai išlieka svarbiausiais dramaturgijos taškais – tik, žinoma, skaudžios buitinės ir socialinės problemos jame traktuojamos šiuolaikiškai.

Renkantis patį modelį, aiškiai įdomesnis ir įtaigesnis turėtų būti šis pastatymas, priartintas prie laikmečio, vaizduojantis mūsų dienų aktualijas, juolab, kad visuma pateikta žaismingai ir nuotaikingai. Tačiau lyginant dviejų – klasikinio ir matytojo šiuolaikinio – spektaklių konstrukciją, muzikos pasirinkimą ir su juo susijusį choreografinį aspektą, antrąjį vertinčiau kaip pralošiantį variantą. Mat jame pernelyg sunarpliota siužeto linija, per daug susmulkintos šokio ir vaidybinės scenos, jaučiamas fragmentų neužbaigtumas, stinga vientisumo ir šokio stilistikoje.

Interpretuojant muziką

Labiausiai glumina muzikos nesuderinamumas su judesiu – neatskleisti spalvingi jos niuansai, tinkamai nepanaudoti ryškūs ritmo akcentai, neperteiktas charakteris. Tiesa, kai kurios muzikaliai sudėliotos šiuolaikinio šokio ar moderniojo baleto frazės nuteikia optimistiškai, bet tik retkarčiais. Kulminaciniu momentu šokama sulėtintai, o skambant romantiškiems garsams ar trykštant energijai, trūksta veiksmo. Muzika tampa svarbiausia (nejučia imi tik klausytis, o ne stebėti, ką „išvaikšto“ šokėjai), taigi ji žymiai pranoksta kūno kalbą. Neverta stebėtis. Kuriant choreografiją tokios unikaliai šokėjiškos – energingos, sodrios ir veržlios garsaus kompozitoriaus L.Minkaus muzikos pagrindu labiau rizikuojama „nepataikyti“ nei tinkamai ir įtikinamai ją interpretuoti. Bet kokiu atveju, vargu ar pavyktų geriau nei tai anksčiau padarė didieji „grandai“. Tuomet ir kyla elementarus klausimas: ar to tikrai reikia? (Galbūt moderniąją plastiką geriau atitiktų šiuolaikiniai kūriniai?)

Džiugina ištikima komanda

Ne pirmąkart teatro kūrybinėje grupėje – scenografas Marijus Jacovskis, antrąkart – kostiumų dailininkas Kęstas Rimdžius – puikiai padirbėjo ir šįsyk. Išradinga scenografija (pradžioje stabiliai stovinčios, paskui judančios, akimirksniu besikeičiančios konstrukcijos) sukuria ypatingą atmosferą, mobilizuoja, kooreguoja veikėjų pasirodymus.

Svarbios ir paveikios kostiumų detalės – daug ko verti vien raudoni lakuoti batai ir „kietuolių“ šukuosenos.

Smagu vėl pamatyti atlikėjus – „senbuvius“, Lietuvos operos ir baleto teatro trupės artistus, su nauja jaunų, ne mažiau gabių ir talentingų žmonių komanda atliekančius solinius vaidmenis.

Herojai vaizduojami netradiciškai

Don Kichoto įvaizdis nėra trafaretinis – tai ne senas, pavargęs, juokingas aristokratas, kovojantis su vėjo malūnais, o jaunas žmogus (Nerijus Tauskus), apimtas nuobodulio, todėl nusprendęs keliauti ir bandąs kažkam padėti, kažką pakeisti, gelbėti skriaudžiamus. Keistuolis vaizduojamas ne itin vyriškas, ne visai stiprus, kartais lyg bestuburis – susidūręs su visuomenėje gyvuojančiomis negerovėmis (smurtu, prievarta, paleistuvyste etc.), jis pats pasiduoda draugų įtakai, esti suviliojamas Dulsinėjos, pakliūva į palaido gyvenimo žabangas. Viskas baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo, – vienatve, užsidarius savam kambarėlyje.

Solistė Rūta Juodzevičiūtė (Dulsinėja) – išraiškinga, lanksti, lengvai demonstruojanti aukštą žingsnį bei kitas klasikinio šokio galimybes, tik jai sukurta plastika ne visada patraukli – dažnai pernelyg suvulgarinta, neįtaigi, atrodo, neatitinkanti tikrojo atlikėjos temperamento. Jos elegancija ypač nedera su „parteru“, judesiai atliekami techniškai, tačiau kiek inertiškai, o ne tikslingai ar jausmingai.

Andrius Žužalkinas, įkūnijęs Sančą Pansą, kaip jau įprasta jį matyti, artistiškas ir itin guvus. Čia atlikėjas flirtuoja ne tik su laisvo elgesio merginomis, bet ir su žiūrovais, išlieka savotiškai mielas net tais atvejais, kai, droviai nudelbęs akis, užsitraukinėja kelnes.

Diletantiški „efektai“

Grupiniuose merginų šokiuose, matyt, specialiai susikoncentruota į seksualumą – „gundymo menas“ juose demonstruojamas primygtinai ir atvirai, į pagalbą pasitelkiant pramoginio žanro elementus: nuolatinį sijonų kilnojimą, klubų sukimą ir pečių kratymą, manieringą kraipymąsi ir kt. (beje, estradoje choreografija būna įdomesnė). Keistai ir nemotyvuotai atrodo pykčio protrūkiai, nepagrįstai – po jų sekanti antausių kruša. Be to, ir čigonių, ir prostitučių pasirodymuose panašios situacijos (kai kurias sunku ar neetiška aprašyti) tarsi pakartojamos.

Neprofesionalu, kai humoras virsta beskonybe, o įmantrumo siekis (galima tik spėlioti dėl skandalingojo švedų choreografo M.Eko kūrybos ypatumų įtakos) – drastišku ar pernelyg tiesmuku poelgių vaizdavimu. Galiausiai minėti diletantiški „efektai“ ima varginti, atbukina ir galbūt nukreipia dėmesį nuo esamų teigiamų dalykų.

Atrasta ir žavių akimirkų

Stilingas spektaklio prologas, šmaikštus „elvių preslių“ išėjimas į sceną, originalus grupuočių susirėmimas, žaismingas vietos gyventojų epizodas, darniai sukomponuotas funclub vaikinų „pas“, graudžiai žavi, persmelkta ironija vestuvių ceremonija – štai imponuojantys, intriguojantys, „išfiltruoti“ momentai, suteikiantys tikro žavesio šiam šiuolaikiškam spektakliui.

Būtų idealu, jeigu (šiek tiek perfrazavus populiarų posakį) „deguto šaukštas medaus statinės negadintų“…

S.Šimkaus konservatorija švenčia 85-metį

Laima Sugintienė

Prieš 85-erius metus kompozitorius S.Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją. Jo svajonė buvo aukšto profesinio lygio muzikos mokykla su simfoniniu orkestru ir opera.

Įvairiai vadinta

„Kas toji konservatorija, daugeliui žinoma ir kartu nežinoma? Visų pirma – kultūros lopinėlis, o Klaipėdoje – švyturys“. Šiais prasmingais Fausto Kiršos žodžiais noriu pradėti šiandieninės Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos pristatymą, nes klausimas „kas toji konservatorija?“ ir šiandien daugeliui lieka neatsakytas. Mat reformos palietė ir šią vieną seniausių Lietuvos muzikinio švietimo įstaigų.

Įvairiai vadinta (technikumas, aukštesnioji muzikos mokykla) šiandien Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija yra vidurinės mokyklos tipo mokykla, teikianti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą bei vykdanti profesinės linkmės muzikos programą. Dvylika klasių baigę moksleiviai gauna brandos atestatą, leidžiantį studijuoti bet kurioje šalies ar užsienio aukštojoje mokykloje.

Skaičiai ir faktai

Konservatorijoje veikia šeši skyriai: styginių ir gitaros, pučiamųjų (šiam skyriui priklauso ir mušamieji instrumentai), fortepijono, liaudies instrumentų ir akordeono, dainavimo ir chorinio dirigavimo. Jau keletą metų pastebimas ypač didelis susidomėjimas dainavimo, gitaros ir mušamųjų instrumentų specialybėmis. Tam, be abejo, didelės įtakos turi įvairūs „žvaigždėti“ televizijos projektai.

Konservatorijoje mokosi 165 devintų–dvyliktų klasių mokiniai, kuriems dėsto per 60 aukštos kvalifikacijos pedagogų, kurių 2 proc. turi mokytojo, po 43 proc. – vyresniojo mokytojo ir metodininko, 9 proc. – mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją.

Per 80 proc. konservatorijos absolventų tęsia studijas aukštosiose šalies ir užsienio mokyklose.

Praėjusiais mokslo metais visi abiturientai (100 proc.) sėkmingai išlaikė abitūros egzaminus.

Jubiliejiniais metais

Pastato renovacijai atlikti konservatorija parengė Valstybės investicinį projektą. Parengta visa projekto dokumentacija.

Aktyviai buvo vystoma projektinė veikla. Konservatorijos mokytojai ir mokiniai nuolatos dalyvavo įvairiuose kūrybiniuose projektuose, festivaliuose ir mainų programose. Su mainų projektu į Italiją, Schio miesto humanitarinę gimnaziją, vyko mokytojų ir mokinių grupė.

Liaudies instrumentų orkestras (vadovai Vida ir Vytautas Zeleniai) ir vokalinis ansamblis ( vadovė Jolanta Vertelinė) sėkmingai atstovavo Klaipėdai seniausiame, jau 45-ajame Europos festivalyje „Europeada – 2008”, kuris vyko Šveicarijoje, Martinji mieste.

Konservatorijos auklėtiniai – nuolatiniai respublikinių ir tarptautinių konkursų prizinių vietų laimėtojai. Šių metų „derlius“ – po šešias pirmąsias ir antrąsias bei keturios trečiosios vietos.

Tradicijų puoselėjimas – vie-na gražiausių bendruomenės veiklų. Mokykloje nuolat vyksta įvairioms progoms skirti renginiai, per mėnesį organizuojama vidutiniškai 10–11 renginių, t.y. jie vyksta kas trečią dieną. Didžiulio susidomėjimo susilaukė susitikimai su buvusiais „šimkiukais“: Lietuvos ambasadoriumi užsienyje vadinamu saksofonininku Petru Vyšniausku, dainininku Steponu Januška, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistu Šarūnu Juškevičiumi ir kitais.

Smagu buvo dalyvauti ekskursijoje „S.Šimkaus keliais“. Intensyvi koncertinė veikla apėmė ne tik Klaipėdą, Žemaitiją, „šimkiukų“ desantas koncertavo ir LR Seime.

Buvo organizuoti įvairūs semi-narai, konkursai, tarp jų ir tarptautiniai: meistriškumo kursus vedė atlikėjai iš Prancūzijos, vyko tarptautinis konservatorijos 85-mečiui dedikuotas jaunųjų dirigentų konkursas–festivalis.

Ypatingo mokytojų susi-domėjimo sulaukė seminaras „Kompiuteris ir muzika”, kurį vedė mokytojas metodininkas Pranas Mačernis, o šiuolaikinių technologijų panaudojimą grojant smuiku ir birbyne demonstravo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteris Juozas Staniulis bei konservatorijos pedagogas Vytautas Zelenis.

Idėjos, jei didžios, nemiršta

Nelė Gricienė

SŠimkaus konservatorijos dėstytoja 1969–1997 m., choro dirigentė

Atgavus spaudos laisvę, pavergtos Lietuvos gyvenimas XX amžiaus pradžioje ėmė keistis. Įsižiebusi lietuvių nacionalinio

atgimimo banga pagavo ir Stasį Šimkų (1887–1943), būsimąjį kompozitorių, Klaipėdos konservatorijos steigėją.

Tarsi „padangių sakalas“

Jis, trylikametis berniokėlis, trejus metus pasimokęs vargonininkų-chorvedžių kursuose, sekdamas J.Basanavičiumi ir J.Naujaliu, tapo tautinio atgimimo žadintoju: būrė sodžių, miestelių jaunimą į chorus ir rengė lietuviškus vakarus–koncertus, vaidinimus. Profesinių žinių S.Šimkus įgijo Varšuvos muzikos instituto aukštojoje vargonų klasėje ir Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur 1908–1914 m. studijavo kompozicijos teoriją, tobulinosi groti vargonais ir mokslus baigęs įgijo laisvojo menininko kvalifikacinį laipsnį.

S.Šimkaus asmenybės formavimuisi turėjo įtakos ir dalyvavimas Peterburgo karinės akademijos Medicinos fakulteto lietuvių studentų slaptos organizacijos „Fraternitas Lithuanica“ veikloje, kuri vadovavosi dr. J.Basanavičiaus patarimais ir savo šūkiu: „Laikytis tautiškumo ir vienybės, kelti tautinę lietuvių kultūrą, dalyvauti Lietuvos visuomenės gyvenime ir paaukoti savo žinias tėvynės reikalams“.

Studijų metais jis vasaros atostogų metu, poeto Stasio Santvaro žodžiais tariant, tarsi „padangių sakalas“ skraidė po Lietuvos kaimus ir miestelius, organizuodamas chorus ir rengdamas lietuviškus vakarus. Vėliau S.Šimkus rašė: „Prieš karą muzikos judėjimas Lietuvoje plėtėsi lyg gaisras vėjui pučiant. Dainų vakaruose skambančios „Šėriau žirgelį“, „Bijūnėlis“ ir kitos kukliai keturiems balsams harmonizuotos liaudies dainos pavirsdavo pergalės himnais. Salių ir klojimų sienos nuo jų lingavo. Kai vėliau pradėjo dainuoti ir „Lietuviais esame mes gimę“, tada dar stipriau lietuvių sielos sukunkuliuodavo patriotiniu karščiu“. Kauno gubernatorius uždraudė S.Šimkui šią dainą dainuoti koncertuose, nes manė ją esant pavojingesnę net už „Marselietę“.

Įtikino valdžią

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Aktu Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Pilsudskininkams (1920 m.) okupavus Vilnių, laikinąja sostine tapo buvęs carinės Rusijos gubernijos nedidelis miestas Kaunas, neturėjęs jokių muzikinių tradicijų: ten dar niekada nebuvo nei operos, nei simfoninio orkestro. Konservatorijos steigimo idėja nesulaukė pritarimo. Iš Sankt Peterburgo atskubėjęs operos solistas Kipras Petrauskas tapo kuriamo operos teatro centrine figūra. Opera tapo laikinosios sostinės meno šventove.

1919 m. Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, iš Tilžės į Klaipėdą persikėlė lietuvių kultūros centras, kėlėsi ir Didžiosios Lietuvos gyventojai, valdininkai, kūrėsi šviečiamosios draugijos („Aida“, „Sandora“, „Santvara“, „Aukuras“), jų chorai ir orkestrai.

Grįžęs po studijų Leipcigo ir Berlyno konservatorijose, Klaipėdoje apsigyveno kompozitorius S.Šimkus. Jis dažnai kalbėjo, kad „visuomenę reikia lenkti prie giliosios muzikos. Vien dainomis aukštai neiškilsime“. S.Šimkui rūpėjo profesionaliosios lietuvių muzikinės kultūros ateitis. Jis norėjo steigti konservatoriją. Poetas, diplomatas Jonas Žilius-Jonyla, tuomet dirbęs prancūzų valdomoje Klaipėdoje Lietuvos konsulu, pažadėjo S.Šimkui (tuomet J.Žiliaus sekretoriui) padėti įgyvendinti jo norą. Tokia galimybė atsirado, kai 1923 m. sausį, po sukilimo, Klaipėdos kraštas susivienijo su Lietuvos Respublika. Šiuo istoriniu momentu S.Šimkus, remiamas lietuvių šviesuomenės, susibūrusios į „Aukuro draugiją tautos kultūrai kelti“, įtikino Lietuvos vyriausybę, Klaipėdos krašto valdžią ir vokiečių muzikus, kad reikia „pagelbėti Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos jaunimui įgyti muzikos mokslo“ steigiant „aukšto lygmens muzikos mokslo įstaigą“.

Pirmieji krašto istorijoje

1923 m. rudenį S.Šimkus įsteigė pirmąją Klaipėdos krašto istorijoje privačią muzikos mokyklą. Vokiečiai ją vadino Memeler konservatorium für Musik, o jos direktorių S.Šimkų – litauische Beethoven. Pirmaisiais metais fortepijono, vargonų, smuiko, violončelės, dainavimo specialybių mokėsi 114 įvairių tautybių 10–30 metų amžiaus mokinių. Mokymas vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Valstybiškai mąstęs S.Šimkus lietuvių profesionaliosios muzikos būklę vertino kaip apgailėtiną, nes visoje Lietuvos Respublikoje nebuvo galima sudaryti nė vieno lietuviško simfoninio orkestro, nebuvo aukštosios muzikos atlikimo, klausymosi, koncertų lankymo tradicijų. Klaipėdą S.Šimkus įsivaizdavo ateityje būsiant Vakarų Lietuvos muzikinės kultūros centru su filharmonija, operos teatru. Jis norėjo prie esamų specialybių steigti simfoninio orkestro mokyklą ir rengti nacionalinius orkestro artistus, operos solistus ir choristus.

1924 m. S.Šimkui pavyko išrūpinti nemokamą mokslą, bendrabutį ir maistą 72 jaunuoliams (neturtingų valstiečių ir darbininkų vaikams), atidaryti orkestrinį skyrių (kapelą). Paupio dvare įkurtame internate būsimiesiems mokiniams jis tarė: „Reikia dirbti, reikia dirbti nuo ryto iki vakaro, reikia be atvangos semtis žinių ir tvirtai įsisavinti muzikos instrumento techniką. Jeigu nedirbsite – teks grįžti pas mamą ir tėtį!“. Nuo šio momento Klaipėdos konservatorija tapo lietuvių instrumentalistų kalve.

Šia proga su pagarba ir dėkingumu minime iškilų vokiečių muziką A.Johową, kuris nuoširdžiu savo darbu prisidėjo įgyvendinant S.Šimkaus iškeltą idėją. „Iliustruotoji Lietuva“ 1926 m. rašė: „Savo sumanymui įvykinti S.Šimkus ėmė tartis su Klaipėdoje ilgą laiką gyvenančiu muziku A.Johowu, kuris Klaipėdos krašto vokiečiuose turi, rodos, lygiai tokį populiarų vardą ir nuopelnų, kaip Lietuvai J.Naujalis“.

Meno ir mokslo židinys

„Kapelos“ orkestrantai buvo lavinami ne tik specialybės, orkestro, bendrojo muzikos teorijos ciklo pamokose; jie savo noru būrėsi į instrumentinius ansamblius, rengė programas ir koncertavo. Balsą ir klausą lavino, dainos interpretavimo tradicijų mokėsi dainuodami vyrų chore. Daugelis jų savaitgaliais pasklisdavo po Klaipėdos krašto miestelius, būrė vietinius chorus, koncertavo.

Klaipėdos konservatorija – pirmas ir labai reikšmingas lietuviškos Klaipėdos krašto kultūros, muzikos meno ir mokslo židinys. 1923–1930 m. joje dėstė apie 60 labai gerų akademinį išsilavinimą turinčių specialistų – Varšuvos, Peterburgo, Leipcigo, Prahos, Odesos, Berlyno, Budapešto konservatorijų absolventų. Jų pedagoginis darbas ir koncertinė veikla suformavo europietiškas muzikų rengimo tradicijas. Ypatingos pagarbos nusipelnė vadinamasis Česky Nonet. Jį sudarė ypač aukštos klasės muzikai, vadovaujami smuikininko Emilio Leichnerio, atvykę 1924 m. rudenį ir pagyvinę muzikinį gyvenimą. Prof. dr. D.Kšanienės žodžiais sakant: „Šie devyni svetimšaliai muzi-kai, dirbdami pedagoginį darbą (po 20 val. per savaitę), ugdydami jaunus lietuvių atlikėjus, kartu intensyviai koncertavo, kurda-

mi muzikinę miesto atmosferą, formuodami aukštosios, rimtosios muzikos poreikį, rodydami pasiaukojamo darbo pavyzdį jaunimui, pasėdami vaisingą profesionalaus kamerinio muzikavimo sėklą Klaipėdoje. Konservatorijos mokiniai daugiausia buvo lietuvaičiai, todėl tautiniam, kultūriniam gyvenimui mokinių ir pedagogų koncertai buvo labai svarbūs“.

Pirmąjį koncertą miesto visuomenei Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras surengė 1925 m. gegužės 25 d. Schutzenhaus salėje (dabar Klaipėdos koncertų salė). Nuo šio koncerto S.Šimkaus vadovaujamas simfoninis orkestras pradėjo „trium-fo eiseną per sužėlusį muzikos gyvenimo dirvoną“, Lietuvos mies-

tuose ir miesteliuose propaguodamas ne tik M.K.Čiurlionio, bet ir iki tol niekada Lietuvoje neskambėjusią pasaulio genijų simfoninę muziką. Per šešerius metus orkestras surengė apie 100 koncertų ir padarė viską, ką tik galėjo, kad Lietuvos muzikinė kultūra kuo greičiau susilygintų su kitomis Europos tautomis, o vokiečiai nebevadintų lietuvių azijiečiais, kultūros atsilikėliais.

Klaipėdos konservatoriją baigė apie 60 gerai parengtų, turinčių orkestrinio muzikavimo praktikos muzikų.

Neprarado aktualumo

Klaipėdos konservatorijos orkestras paskutinį savo koncertą surengė Kaune. Publikos draugiškai, net karštai sutiktas „p. Šimkaus orkestras“ 1930 m. gegužės 15 d. atliko: L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 8, Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur (solistė E. Eckert-Jacevičienė), S. Šimkaus simfoninę poemą „Nemunas“, F. Mendelssohno-Bartoldy Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll (solistas Nocolaus von B. Feheris). Gegužės 24 d., dalyvaujant Kiprui Petrauskui, orkestras grojo G.Verdi’o operos „Aida“ spektaklį. Šie du paskutinieji orkestro pasirodymai įrodė, kad kolektyvas yra pasirengęs atlikti sudėtingus kūrinius. Tačiau 1930 m. rudenį Lietuvos vyriausybė, suduodama smūgį Klaipėdos krašto lietuviškai kultūrai, Klaipėdos konservatoriją uždarė kaip nuostolingą.

1930–1937 m. Klaipėdoje veikė pianisto prof. Igno Prielgausko vadovaujama privati muzikos mokykla.

S.Šimkaus su meile pasodinta gyvybinga Klaipėdos konservatorijos šaknis po įvairių istorinių audrų, vadovaujant kompozitoriui ir dirigentui Juozui Karosui, atgijo dar du kartus – 1937 m. ir 1945 m., o 1948 m. išaugino atžalą – Septynmetę vaikų muzikos mokyklą, tarp kurios mokytojų apie 90 proc. yra S. Šimkaus konservatorijos ugdytiniai.

Vartyti lietuviškos Klaipėdos muzikinės kultūros lapus pradedame nuo 1923 metų. Per beveik

šimtmetį išmintame laiko ir darbų take žymios S.Šimkaus, J.Žilevičiaus, I.Prielgausko, J.Kačinsko, J.Karoso, K.Griauzdės pėdos. Jų darbai ilgus metus išliks klaipėdiečių atmintyje.

S.Šimkaus idėjos neprarado aktualumo ir šiandien. Visi muzi-kai, vadovavę ir šiuo metu vadovaujantys Klaipėdos muziki-niam gyvenimui, senąsias muzi-

kines tradicijas tęsia praturtindami savo asmeniniu indėliu ir pa-tirtimi. Poeto Maironio žodžiais tariant: „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“.

Mirtimi teatrui įtikinti sunku

Rita Bočiulytė

Premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis, Vėlinių išvakarėse parodytas Muzikinio teatro scenoje, sulaukė pilnos salės žiūrovų ir buvo „į dešimtuką“, nes pasakoja vaiko, sergančio nepagydoma liga, istoriją – tai savotiška paskutiniųjų dvylikos jo gyvenimo dienų kronika.

Su ašaromis akyse

Strategiškai sužaista sėkmingai – ir laikas, ir tema sutapo. Puošiant artimųjų kapus, deginant ant jų žvakes ir prisimenant brangių žmonių netektis, Erico Emmanuelio Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizacija užsitikrino jau pasirengusią publiką, nusiteikusią apmąstymams apie tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir mirtį. Tai gerokai palengvino spektaklio kūrėjų užduotį – įtikinti žiūrovą. Bet ar įtikino? Ar ašaros moterų akyse tai patvirtina? Kas jose – užuojauta spektaklio personažams ar tikro gyvenimo tragizmas? Liūdniausia, kad apie jį spektaklis nepasakė nieko naujo. Apie teatro galimybes – taip pat. Nei formos, nei išraiškos prasme.

Dviejų dalių elegija „Oskaras ir ponia Rožė“ (Sigito Poškaus inscenizacija), kurią režisavo Povilas Gaidys, pasakoja leukemija sergančio dešimtmečio berniuko istoriją. Oskarui (akt. Donatas Švirėnas) niekas tiesiai nepasako, kad jis greitai mirs. Nei gydytojas (akt. Česlovas Judeikis), nei tėvai (akt. Arnoldas Eisimantas ir Dovilė Rudinskaitė). Bet jis ir pats žino. Tik socialinė darbuotoja ponia Rožė (akt. Elena Gaigalaitė), kurią berniukas meiliai vadina močiute, su juo kalbasi apie gyvenimą ir mirtį.

Ji ir pasiūlo jam parašyti Dievui laišką. Ne Kalėdų Seneliui, o Dievui, kad nesijaustų toks vienišas, patikėti jam savo mintis, nes neišsakytos jos slegia, iš vidaus graužia… Ir paprašyti Dievo, kad per dieną išpildytų po vieną jo norą. Prašyti dvasinių dalykų – drąsos, kantrybės, vilties, malonių kitiems…

Oskarui liko gyventi dvylika stebuklingų dienų – viena prilygsta dešimčiai metų. Vėlgi žaidimas. Kaip su laiškais Dievui. Berniukas taip žaidžia gyvenimą, kurio neturės, ilgą ir kupiną visko – vyro meilės moteriai, neištikimybės kartėlio, šeimyninio džiaugsmo, vaikų krykštavimo, senatvės pilnatvės, nuovargio ir vienatvės. Ir išeina ramus, susitaikęs su mirtimi.

Scenovaizdis neišgelbsti

Spektaklio veiksmas vyksta ligoninėje. Dailininko Artūro Šimonio sukurtas šviesus scenovaizdis – dvikopis, scena padalinta į dvi horizontalias plokštumas, antroji kiek aukščiau pirmosios, apeliuoja į erdvę, gyvenimą už ligonio palatos sienų, o spektaklio finale – į nebūtį ar amžinybę, kur iškeliauja vaikas.

Amžinas klausimas – kur?.. Į jį neatsakys niekas. Iš teatro to irgi neverta laukti. Bet pasvarstymų apie gyvenimo prasmę jame apstu. Pačių įvairiausių – originalių ir lėkštų. Teatras turi pakankamai priemonių ir išranda vis naujų, kad sudomintų žiūrovą. Todėl šiame spektaklyje norėtųsi daugiau originalumo, spalvingesnių charakterių, įtikinamesnės aktorių vaidybos. Blyški, erdvi, tarsi nežinomybės rūke skendinti jo scenografija prašyte prašosi drąsios režisūros, postmodernistinių, o ne įprastų realistinių sprendimų. Joje palikta vietos ir laikmečio replikoms, galėjusioms prisidėti prie spektaklio aktualumo, gal net reikšmės Lietuvoje, kurioje daugiau nei 300 vaikų serga kraujo vėžiu, o kasmet leukemija suserga vidutiniškai 30 vaikų. Tokia „plakatinė“ statistika.

Betgi spektaklis – ne plakatas, jo jautri ir labai „slidi“ tema reikalauja ypatingo subtilumo, nes norėta, kad tai būtų skaudus ir kartu labai šviesus, skaidrus pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį.

Akivaizdu, kad režisieriaus labiausiai pasikliovė aktoriais ir vieno garsiausių šiuolaikinių dramaturgų, „neprilygstamo šmaikščių dialogų meistro“, filosofo E.E.Schmitto knygos tekstu, kurį stengiamasi kuo tiksliau perteikti publikai.

Bet čia „pakišo koją“ ne tik jaunų aktorių silpna vaidyba ir menka sceninė patirtis. Susidarė toks įspūdis, kad teatro senbuviai E.Gaigalaitė ir Č.Judeikis pernelyg pasikliovė būtent savo profesiniu patyrimu ir leido sau painioti tekstą, pamiršti žodžius, „nukąsti“ frazes, „iš bėdos“ improvizuoti. Dikcijos bėdos, sceninės kalbos raiškumo stoka jų vaidmenims irgi nepadėjo. Abu aktoriai buvo tokie, kaip gyvenime. Naujais teatro personažais spektaklyje jie netapo. Nors stengėsi. Galbūt jiems galėjo pagelbėti režisierius?..

Norisi tikėti

E.Gaigalaitės pagyvenusi rožinė ponia, „seniai viršijusi nustatytą terminą“, juk neva buvusi imtynininkė. Tačiau spektaklyje tuo sunku patikėti. Lengviau patikėti kiek utriruotomis medicinos seselėmis (akt. Toma Gailiutė ir Renata Idzelytė), kurioms labiausiai rūpi tvarka, o ne žmonės. Savas vaikas tikrai rūpi trafaretiniams tėvams, bet jie atrodo nevykėliai ne tik Oskarui. Jų širdgėla kažkokia susigūžusi, slapukiška. Ir jie patys scenoje beveik neišsitiesia, kūprinasi vis, tarsi norėdami dar labiau pabrėžti, kokia nepakeliama našta užgriuvo jų pečius. Gal todėl taip nenatūraliai atrodo, kad jauni aktoriai bando vaidinti gerokai vyresnius žmones ir tai jiems nepavyksta, – jaunystė „bado akis“. Šiems personažams irgi vertėjo paieškoti įdomesnių spalvų ir akcentų.

Oskaro kaimynai kitose palatose – Spragėsis (akt. Linas Lukošius), Einšteinas (akt. Viačeslavas Mickevičius), Sandrina (akt. Monika Vaičiulytė) ir Pegė Bliu (akt. Simona Šakinytė) – tiesiog paaugliai, kurių pasirodymai scenoje spektakliui suteikia šiek tiek chaotiško gyvumo, tarsi suardo jo ramią, nuoseklią, nesunkiai nuspėjamą tėkmę.

Joje išnyrantis tikėjimo Dievu motyvas turėtų būti lyg ir logiškas. Bet jį įkūnijantis tikras kryžius su Nukryžiuotuoju, prie kurio ponia Rožė atveda Oskarą, nuteikia kažkaip nejaukiai. Deklaratyviai. Gana tiesmuka personifikacija. Ji neužmaskuoja neišvengiamos logikos duobės – laisvamanių tėvų vaikas labai lengvai ir greitai ima tikėti Dievu. Bet tuo sunku patikėti žiūrovui.

Vis dėlto yra spektaklyje vienas personažas, kuriuo norisi tikėti. Tai D.Švirėno Oskaras. Jauno, akivaizdžiai gabaus aktoriaus debiutas nuteikia optimistiškai. Jo pastangos savo vaidmeniui suteikti vaikiško nuoširdumo, žavaus naivumo ir kartu fatališkos būties tragizmo jaudina ir žavi. Ne mažiau imponuoja aktoriaus drąsa ir scenos pojūtis. Vykęs režisieriaus pasirinkimas.

Kas dar? Muzika… Ją parinko ir sukomponavo Benhardas Calzonas. P.Čaikovskio „Spragtuko“ motyvai gal ir ne vienintelė priemonė „Oskaro ir ponios Rožės“ personažų jausmams pailiustruoti. Tik tiek. Ji spektaklio nepapildo. Bet ir nedisonuoja su jo nuotaika.

Kodėl naujam pastatymui Klaipėdos dramos teatras pasirinko E.E.Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizaciją, suprasti nesunku – „slidi“ tema garantuoja, kad žiūrovų jam nestigs. Vis dėlto tai labai panašu į spekuliaciją publikos jausmais.

Apie mirtį galima kalbėti, jos bijoti ar laukti. Galima ją ir suvaidinti. Bet kol nepamatei jos iš arti, nepažiūrėjai jai į akis, – nežinai, kas ji yra iš tikrųjų.

Arūno Matelio filme „Prieš parskrendant į Žemę“ akistata su ja sukrečia ir įtikina, nes tai autentika. O teatre – žaidimas, po kurio visi lieka gyvi. Žaidžiant galima tik susižeisti (kaip nutiko E.Gaigalaitei, spektaklio metu užkulisiuose susižeidusiai koją), bet viskas baigiasi laimingai – tokios žaizdos ne mirtinos. Jos ne labiau skauda nei gyvenimas. Ir sukandę dantis gyvename – vaidiname toliau…

Mano namai – mano tvirtovė

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūros bendruomenė šį rudenį galėjo stebėti netikėtą metamorfozę. Jos kaltininkė – Baroti galerija. Iki tol neabejodami šią galeriją galėjome pavadinti modernistinio meno bastionu, bet netikėtai daugiau nei dešimtmetį kurtas įvaizdis ir saugi elitinę dailę pristatančios institucijos aura radikaliai pažeidžiama. Vietoje įprastos Baroti galerijai tapybos, grafikos ar keramikos čia buvo pristatytas vienas svarbiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų Dainius Liškevičius.

Ne šiaip supynė žanrus

Pirmiausia ir reikėtų pasveikinti galerijos savininkus su šiuo drąsiu ir gal kiek rizikingu žingsniu. Vis dėlto galerija, leidžianti sau rizikuoti, parodo savo statuso stabilumą ir pozicijos tvirtumą. Nemanau, kad Baroti nuo šiol taps šiuolaikinio meno galerija, bet tokie akibrokštai nuolatinei savo auditorijai, jau spėjusiai įprasti prie čia rengiamų parodų, praplečia ir žiūrovų, ir galerijos, o šiuo atveju – ir viso uostamiesčio kultūrinį akiratį.

Grįžkime prie D.Liškevičiaus parodos „Obeliskas”, Baroti galerijoje veikusios nuo spalio 24-osios iki lapkričio 5-osios. Trumpai tariant, tai šiandienos kūrybinėmis praktikomis persunkta ekspozicija. Medijuotoje visuomenėje ir kūryba vienaip ar kitaip prisisotina medijų įtakų. Žvelgiant formaliai, Dainiaus parodoje susipynė performanso, fotografijos ir video-

meno žanrai. Galime sakyti, kad tai madinga, bet parodoje kiekvienai priemonei paskirta sava funkcija, ir ji atliekama, t. y. priemonės reikalingos paties pranešimo įvairiaplaniam ir sodriam atskleidimui. Autorius fotografijai paskyrė pirmapradę funkciją – užfiksuoti galutinį rezultatą, o videofilmais dokumentavo patį procesą. Dideliuose fotolakštuose regėjome koncentruotą pranešimo ikoną, o videomedžiaga patvirtino paties proceso autentiškumą.

Provokuoja alternatyvomis

Parodoje – instaliacijoje „Obeliskas” kūrybine aikštele ir pačiu kūriniu tapo autoriaus namai. Dvinarėje instaliacijoje Dainius savo privačią erdvę pavertė mažuoju chaosu ir obelisku. Pirmuoju atveju, nejučia teko prisiminti teorines prielaidas, kad pasaulis susiformavo po Didžiojo sprogimo ar kad visi dėsningumai vienaip ar kitaip paklūsta chaoso principams. Taip autorius išprovokavo sau artimos aplinkos virsmą į pirmapradę situaciją ir taip per vienos šeimos uždarą gyvenimą prisilietė prie pasaulio kūrimosi problematikos. Na, kad būtų aiškiau, prisiminkime nuvalkiotas frazes, kad kiekvienas individas yra visuomenės ląstelė.

Kitoje instaliacijos dalyje autorius butą rekonstravo į visiškai sterilią ir lakonišką aplinką. Visi daiktai ir rakandai surado savo vietą taisyklingame kube. Nors tai netikėtas interjeras, bet vis dėlto primena šiandien gyvenimo būdo žurnaluose publikuojamų interjerų koncepciją.

Tad stebint instaliaciją ir du antonimiškus namų traktavimo modelius, iškyla aiški nuoroda į gyvenimo būdo ir pamatinių vertybių analizę. Iškeliamas klausimas, kada gyvenimas ir savivoka pilnavertiškesni: paklūstant savireguliacijos principams ar prisitaikant prie šiuolaikinės visuomenės ir verslo subjektų formuojamų standartų. Atrodo, kad D.Liškevičius nesiekia užsiimti didaktika, tik demonstruoja dvi alternatyvas, provokuojančias galvoti prieš pasirenkant.

Atskalūniškas uždarumas

Be abejo, svarbiausia instaliacijos žinia yra namų metafora. Čia vėlgi galima kalbėti apie savo ir svetimo antipodus, privataus ir viešo gyvenimų nesuderinamumus. Tačiau šiandien labiausiai intriguoja autoriaus pozicija kurti uždaroje namų erdvėje.

Šiandien, kai neįsivaizduojamas menininko gyvenimas be tarptautinių bienalių, rezidencijų, kūrybinių stažuočių, toks atskalūniškas uždarumas iškelia ir kultūros politikos klausimus. Šalia socialinių akcijų „Viena rasė – žmonių rasė”, „Pasaulis be sienų” Dainius primena britišką anachronistinį posakį „Mano namai – mano tvirtovė”. O šiandienos kosmopolitizmo situacijose tai gali skambėti ne tik kaip jaukumo įtvirtinimas, bet ir kaip agresyvi monopolija. Manyčiau, tokia pozicija – kritinė nuostata meno pasaulyje įsigalėjusiems kolekcionuojamiems užsienio valstybių pavadinimams ir institucijų ženklams gyvenimo aprašymo grafose.

Tikiuosi, kad ir Baroti galerija dar dažniau rizikuos ir abejos meno ir gyvenimo vertybėmis, netapdama tik modernizmo tvirtove.

Grafika turi traukos galią

Remigijus Venckus

Pirmojo tarptautinio grafikos plenero „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“ rengėjai į uostamiestį atvežė jo parodą. Joje galima susipažinti su šiemet rugpjūčio 11–21 d. Šiauliuose kūrusių lietuvių ir latvių menininkų darbais.

Su nostalgija ir apmaudu

Pagrindine plenero idėja tapo grafikos meno populiarinimas ir jo ribų plėtimas.

Kad grafika turi traukos galią, pastebime I.Ambrazienės kūryboje. Menininkė pirmą kartą kūrė sausos adatos atspaudus ir pastebėjo, kad grafikos technikoje atrado naujas, malonias kūrybos galimybes.

O štai latvių menininkas A.Klavinis išbandė šilkografijos techniką. Jo kūrinių pagrindinė idėja susieta su procesų vizualizavimu. Todėl nesistengiama koncentruotis ties aiškiu daikto kontūru ir jo stabilumo garantais erdvėje, o išreiškiamas begalinis laiko kontinuumas susietas su nostalgija ir apmaudu. Kad praeitis nebepriklauso ateities išsipildymui ir yra laike ištįsusios grėsmės nuosavybė, pastebėtina ir šių eilučių autorius kūriniuose.

V.Zarėkos lino raižinyje imituojama tamsiai ruda mokyklinė lenta ir ant jos paliktas negrabus, bet žavingas vaiko piešinys. Kūrinyje vizualizuojama atmintis, paliekanti ženklus, lemiančius nostalgijos jausmo atsiradimą.

Realybės ir jausmų paribiu

Juoda ir balta – kaip esminiai ne tik grafikos, bet ir apskritai tobulybės siekiniai, – išryškėja kaip organiški prieštaravimai klaipėdiečio M.Petrulio kaligrafijos kūriniuose. Raidei suteikiamas individualumas. Atrodo, ji alsuoja. Kelių menininkų (M.Petrulio, V.Janulio ir M.Gaubo) idėjos įspraudžiamos į erdvinį objektą, kuris tarsi manifestuojančiai paneigia grafikos prigimtį; grafika nebenori būti plokščia…

R.Šileika fotografuoja apskritas realybės formas ir jas lygina tarpusavyje. Kasdienybės apskritas objektas pabrėžia apskritą rutinišką būtį ir jos paradoksalią prigimtį: atrodo, apskritimas, bet iš tikro – tiesė. Kartu menininko sukurtuose dienoraštiniuose tekstuose realybė išvaduojama iš sintetikos. Čia, kaip ir P.Rakštiko ženklų teritorijose, permąstoma kasdienė būtis ir rekonstruojama jos nematomybė – piešiama sakiniais ir rašoma piešiniais.

Realybės ir jausmų paribiu oforto plotmėje žengia R.Zvirbulis. Erdvė tampa nebe ta, kurioje mes egzistuojame kaip apčiuopiamos būtybės, bet ta, kurioje jaučiame daiktų virpesius, jų ir mūsų tarpusavio santykį. Panašūs jausmai užplūsta stebint objekto tyčinį neišbaigtumą D.Virinos kasdieniškos gatvės motyve. Akivaizdu, kad grožio poetika gimsta iš pačios kasdienybės.

Žvelgia meiliai ir ciniškai

V.Janulio kūriniuose reflektuojamas laiško grožis. Individualus rankos braižas atsiveria kaip tai, kas egzistuoja čia, šalia, bet ne visada pastebima.

O kaip nustemba žmogus, kai tarsi iš rūko išnyrantį vaizdą išvysta V.Šliuželio kūriniuose… Menininko poezija skirta Šiaulių miesto ir priemiesčių erdvėms. Kyla klausimas, kada į savo miestą pažvelgiau meiliu žvilgsniu?..

Kasdienybė gali pagimdyti ir agresyvias formas, kurias regime D.Ūdrio portretuose. Suprantama, portretas negali būti stabilus, kadangi portretuojamasis praeina pro mus, mes jo nebesutinkame, o mūsų atmintyje jis lieka tik kaip įspūdis arba tam tikra patirtis, į kurią pats autorius žvelgia ciniškai.

Pleneras praėjo, liko tik jo virpesiai dailininkų atminties rėžiuose ir kūrybos darbai, kuriuos iki gruodžio 4-osios galima pamatyti uostamiesčio Baroti galerijoje.

„Mažoji” nereiškia „nereikšminga”

Kristina Jokubavičienė

Galima tik stebėtis klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio užsispyrimu ir energija – surengta jau antroji jo kuruojama respublikinė mažosios plastikos paroda, iki spalio 30-osios veikusi uostamiesčio Dailės parodų rūmuose.

Skatina diskutuoti

Skulptūros parodos surengimas reikalauja nemažų pastangų. Viena – gabenti per visą Lietuvą grafikos ir tapybos darbus, kita – vežti iš tvirtos medžiagos (bronzos, akmens) sukurtą kad ir simboliškai nedidelę kompoziciją. O juk kaip ir pirmoji, vykusi 2005-aisiais, taip ir šiemetė mažosios plastikos paroda iš Klaipėdos dar keliaus į Vilnių.

Pastaraisiais metais akivaizdžiai sumažėjus specializuotų skulptūros parodų ir skulptūros darbų bendrose parodose, kryptingas mažosios skulptūrinės plastikos pristatymas yra labai laiku. Jis skatina kuo daugiau įvairaus amžiaus kūrėjų neužmiršti šios anksčiau gana populiarios skulptūros rūšies, kūriniais diskutuoti apie mažosios plastikos galimybes, sampratą.

Tokių ekspozicijų kontekste kilusios diskusijos naudingos ir skulptūros raidai, ir žiūrovui, aktualios ir skulptūrų buvimo miesto erdvėje kontekste.

Ir klasikai, ir pradedantieji

Reikšminga, kad siekis XXI a. pradžioje atgaivinti bendras mažosios plastikos parodas (pirmoji vyko berods 1987-aisiais Vilniuje, nuo 1998-ųjų pradėtos rengti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos) kilo Klaipėdoje, kuri turi stiprų „skulptūrinį potencialą”.

Pažymėtina, kad antroji mažosios plastikos paroda išlaikė pirmosios apimtis: joje dalyvauja per 30 autorių, atstovaujančių skirtingoms kartoms ir mokykloms. Vieni jų – tikri klasikai, kiti – jau galintys pretenduoti į tokius, dar kiti – vos pradedantys artikuliuoti sąvokas „forma”, „plastika”, „mintis”, „kūryba”. Vakarų Lietuvos regiono dailininkų kūriniai sudaro didžiąją parodos dalį. Tačiau šiuosyk nekalbėsiu apie konkrečius kūrinius ir nevardysiu jų autorių.

Privalumas – idėja

Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis viename iš savo interviu yra pasakęs: „Kadaise su šviesaus atminimo skulptoriumi Vytu Juzikėnu suformulavome tokį mažosios plastikos įvardijimą: tai toks skulptūros kelias, kada per formos raišką gali prilygti tapytojui, pateikti žiūrovui kūrinį, turintį idėją, maksimaliai išreikštus autoriaus troškimus“.

Šis apibūdinimas išlieka aktualus. Mažosios plastikos privalumas yra idėja, reiškiama koncentruota forma, pasitelkiant individualų santykį su pasirinkta medžiaga ar medžiagomis. Jei nėra idėjos, rezultatas tebus tik tam tikros medžiagos masė erdvėje.

Šiandieninė mažoji plastika ypač išplėtė raiškos ribas ir galimybes, pasinaudojusi konceptualaus (ir ne tik) meno patirtimi. Taigi įgijo daugiau laisvės, įvairovės. Ir tas įvairumas parodoje labai pastebimas: nuo natūralistinių, blogu skoniu dvelkiančių kaulėtų rankų iki abstrahuotos, turtingos asociacijomis balto marmuro plastikos. Nuo tikros medžiagos iki floristinės vielinės estetikos.

Improvizuoja figūratyvumu

Šioje margoje draugijoje kris

alizuojasi kelios ryškesnės plastinės kryptys. Motyvu parodos kūriniuose vyrauja žmogus, per kurio figūros transformacijos atskleidžiamos aktualios gyvenimo prasmės, būties trapumo, susvetimėjimo temos, visuomenės ydos. Įdomiausi kūriniai, kuriuose esminės egzistencijos temos įkūnijamos randant sąsajas su kultūros klodais, asmenine patirtimi arba priešingai – žaismingai pasitelkiant groteską, ironiją. Improvizacijos figūratyvumu palengvina reiškiamos idėjos atpažinumą, greitą suvokimą, bet nesaikingai realizuojamas figuratyvas gali ją ir sumenkinti, perkelti į buitinį lygmenį.

Ekspozicijoje nemažai regime asociatyvios ir abstrakčios plastikos, kurios daugiaprasmiškumas, medžiagų sąskambiai, pagaliau technologiniai sprendimai atskleidžia skulptūrinės formos substancialumą.

Bet kuriam skoniui

Taigi parodoje buvo visko bet kuriam skoniui: kičo, iliustratyvumo, naratyvo, didaktikos, dizaineriškų sprendimų, socialinės kritikos ar ironijos, beformiškumo, monumentalios, nepaisant mažo formato, prastos ir puikios plastikos, patoso, sentimentalumo, tikrų daiktų nauju pavidalu, netikėtų medžiagų mikso ir neįprastų, originalių sprendimų, gero amato pavyzdžių.

Rezultatas – labai įdomi ekspozicija, leidžianti lyginti, gretinti, atsirinkti, atmesti. Atskleidžianti, kokią plačią mažosios plastikos sampratą demonstruoja ją kuriantys skirtingo patyrimo, mąstymo jauni ir vyresni menininkai. Ir klausianti, kas šiandieninio meno beribėje erdvėje yra vertinga, tikra, o kas – tik mados dalykas. Atsakymų bus beveik tiek, kiek klausiančiųjų.