„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

Aivaras Dočkus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Balkonas”, spalio 17–31 dienomis rodytas Klaipėdoje, kino teatre „Cinamon”, praėjusį šeštadienį vėl sugrįžo į pajūrį, Palangos kultūros centrą „Ramybė”, lydimas autorės ir filmo kūrybinės grupės. „Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką – neskauda, o mylėti – skauda”, – teigia naujas lietuviškas vaidybinis filmas, pasakojantis apie dviejų vaikų bendravimą ir nukeliantis žiūrovus į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį.

Sovietmečio realijos

…Štai taip mes anuomet gyvenom. Per popierines sienas klausydavomės kaimynų barnių ar meilės dūsavimų. Spausdavom vienas kitam rankas ar žiebdavom antausius išėję į balkonus. Kiemuose užkasinėdavom „sekretus”. Gaudydavom užsieninę muziką kaip auksines monetas. Įsimylėdavom su vaikišku įkarščiu ir nusivylimu. Skaitydavom pamokamus apsakymus komunistiniuose žurnaluose. Pažaidę futbolą lėkdavom į eilę prie giros furgonėlio. Skaniausias tų laikų prisiminimas ir išliko gira – kaip apdovanojimas už pavyzdingą elgesį ir gerus pažymius.

Ši Grūto parko atmosfera G.Beinoriūtės „Balkone” atkurta tobulai. Su visais niuansais. Tik kieme prie stalo šachmatus pliekiančių dėdulių gyvai neteko matyti. Ne bėda, tokiais vaizdeliais pamalo-nindavo kas trečias tarybinis filmas. „Balkonas” niekur neprasilenkia su sovietmečio prisiminimais, kurie asmeniškai man neteikia didelio malonumo, apie nostalgiją net nėra ko kalbėti. Geriausia, ką sukelia tarybinės realijos, – ironiška šypsena.

Du magiški veiksniai

Bet, be abejo, „Balkonas” pirmiausia – apie vaikystę. Ir tik po to – apie tarybinius laikus. Nors iš kino salėje sėdinčių žiūrovų reakcijos aiškiai supranti, kad sugrįžimo į praeitį efektas veikia labiausiai. Lengviausiai atpažįstamas ir „perskaitomas”.

Antras magiškas veiksnys – Rolandas Kazlas. Pasiilgo jo žiūrovai. Jis – skaudžiausias Lietuvos televizijų praradimas. Todėl kiekvienas aktoriaus pasirodymas sutinkamas tarsi legendinės roko grupės sugrįžimas. „Balkone” jis – tik epizodinis personažas ir jokių vaidybos šedevrų nepateikia, nors ir vėl įrodo aukščiausią aktorinį meistriškumą.

Vaikai – pagrindiniai herojai, jiems tenka beveik visas „Balkono” krūvis. Šaunu, kad Elzbieta Degutytė ir Karolis Savickis puikiau-

siai susidorojo su savo vaidmenimis. Neperspaudė, natūraliai bėrė žodžius, įsigyveno į situaciją. Tai labai padeda rutuliotis filmui, o su juo kartu – augti žiūrovo tikėjimui, kad tai, kas dedasi ekrane, – grynų gryniausia tiesa.

Todėl „Balkoną” žiūrėti lengva. Kartais su švelnia šypsena, kitąsyk pavyksta nusikvatoti. Lietuviškam filmui tai jau nemažas pasiekimas. Yra tiesiog stulbinamų momentų ir netikėtų atradimų, kurie suteikia vilčių, kad mūsų kinas pagaliau išsikapanos iš užstrigusio lifto. Bent jau pabandys jį išsiūbuoti.

Scenarijus – silpniausia vieta

Tačiau kai kurie dalykai, ko gero, nepajudinami. Kai atrodo, kad atsiplėšime nuo lietuviškos nuobodybės, gauname smūgį į pašonę ir vėl sustingstame tarybinės skulptūros poza.

Tėvų skyrybų linija „Balkone” tyliai ramiai nuvinguriuoja nežinomais takais kažkur į užribį. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Ir pati istorija pakimba tarp trumpametražinio filmo ir staiga nutrūkusio bandymo pretenduoti į kažką daugiau. Vaikai nueina dulkėtu gyvenimo keliu, pasipila titrai. O tai, ką matei per ne visą valandą, sunkiai apibūdinama žodžiais – geras, blogas, patiko, nepatiko. Kažkas lyg ir buvo. Bet nieko lyg ir nebeliko. Buvo nuotaika, emocijos, personažai. Tačiau pilnaverčio filmo nebuvo. Labai primena užkastą „sekretą”. Malonų niekaliuką, kuris turėtų būti svarbus, tačiau iš tiesų tėra miela apgaulė.

„Balkonas” konkrečiai parodo lietuviško kino dabartinę situaciją. Su aktoriais dirbti išmokome. Atmosferą sukurti visuomet mokėjome. Detalės ir smulkmenos labai gražios. Prie filmavimo neprisikabinsi. Klasikinis. Dialogai taip pat palaipsniui žmogiškėja, atsiplėšdami nuo literatūriško dirbtinumo. Tačiau scenarijus – silpniausia vieta. Vis dar mėgstame neva prasmingai pasišnekėti apie nieką. Pabaigti daugtaškiu, nutraukti neišvystytas linijas, nužudyti intrigą.

Šnekant paprastai – „Balkonas” „fainas”, bet trumpas. Žavingas, bet nepilnavertis. Žaismingas ir neišbaigtas. Tačiau paremti lietuvišką kiną būtina. Kitaip jo visai nebeliks. O reikia

Mirtimi teatrui įtikinti sunku

Mirtimi teatrui įtikinti sunku

Rita Bočiulytė

Premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis, Vėlinių išvakarėse parodytas Muzikinio teatro scenoje, sulaukė pilnos salės žiūrovų ir buvo „į dešimtuką“, nes pasakoja vaiko, sergančio nepagydoma liga, istoriją – tai savotiška paskutiniųjų dvylikos jo gyvenimo dienų kronika.

Su ašaromis akyse

Strategiškai sužaista sėkmingai – ir laikas, ir tema sutapo. Puošiant artimųjų kapus, deginant ant jų žvakes ir prisimenant brangių žmonių netektis, Erico Emmanuelio Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizacija užsitikrino jau pasirengusią publiką, nusiteikusią apmąstymams apie tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir mirtį. Tai gerokai palengvino spektaklio kūrėjų užduotį – įtikinti žiūrovą. Bet ar įtikino? Ar ašaros moterų akyse tai patvirtina? Kas jose – užuojauta spektaklio personažams ar tikro gyvenimo tragizmas? Liūdniausia, kad apie jį spektaklis nepasakė nieko naujo. Apie teatro galimybes – taip pat. Nei formos, nei išraiškos prasme.

Dviejų dalių elegija „Oskaras ir ponia Rožė“ (Sigito Poškaus inscenizacija), kurią režisavo Povilas Gaidys, pasakoja leukemija sergančio dešimtmečio berniuko istoriją. Oskarui (akt. Donatas Švirėnas) niekas tiesiai nepasako, kad jis greitai mirs. Nei gydytojas (akt. Česlovas Judeikis), nei tėvai (akt. Arnoldas Eisimantas ir Dovilė Rudinskaitė). Bet jis ir pats žino. Tik socialinė darbuotoja ponia Rožė (akt. Elena Gaigalaitė), kurią berniukas meiliai vadina močiute, su juo kalbasi apie gyvenimą ir mirtį.

Ji ir pasiūlo jam parašyti Dievui laišką. Ne Kalėdų Seneliui, o Dievui, kad nesijaustų toks vienišas, patikėti jam savo mintis, nes neišsakytos jos slegia, iš vidaus graužia… Ir paprašyti Dievo, kad per dieną išpildytų po vieną jo norą. Prašyti dvasinių dalykų – drąsos, kantrybės, vilties, malonių kitiems…

Oskarui liko gyventi dvylika stebuklingų dienų – viena prilygsta dešimčiai metų. Vėlgi žaidimas. Kaip su laiškais Dievui. Berniukas taip žaidžia gyvenimą, kurio neturės, ilgą ir kupiną visko – vyro meilės moteriai, neištikimybės kartėlio, šeimyninio džiaugsmo, vaikų krykštavimo, senatvės pilnatvės, nuovargio ir vienatvės. Ir išeina ramus, susitaikęs su mirtimi.

Scenovaizdis neišgelbsti

Spektaklio veiksmas vyksta ligoninėje. Dailininko Artūro Šimonio sukurtas šviesus scenovaizdis – dvikopis, scena padalinta į dvi horizontalias plokštumas, antroji kiek aukščiau pirmosios, apeliuoja į erdvę, gyvenimą už ligonio palatos sienų, o spektaklio finale – į nebūtį ar amžinybę, kur iškeliauja vaikas.

Amžinas klausimas – kur?.. Į jį neatsakys niekas. Iš teatro to irgi neverta laukti. Bet pasvarstymų apie gyvenimo prasmę jame apstu. Pačių įvairiausių – originalių ir lėkštų. Teatras turi pakankamai priemonių ir išranda vis naujų, kad sudomintų žiūrovą. Todėl šiame spektaklyje norėtųsi daugiau originalumo, spalvingesnių charakterių, įtikinamesnės aktorių vaidybos. Blyški, erdvi, tarsi nežinomybės rūke skendinti jo scenografija prašyte prašosi drąsios režisūros, postmodernistinių, o ne įprastų realistinių sprendimų. Joje palikta vietos ir laikmečio replikoms, galėjusioms prisidėti prie spektaklio aktualumo, gal net reikšmės Lietuvoje, kurioje daugiau nei 300 vaikų serga kraujo vėžiu, o kasmet leukemija suserga vidutiniškai 30 vaikų. Tokia „plakatinė“ statistika.

Betgi spektaklis – ne plakatas, jo jautri ir labai „slidi“ tema reikalauja ypatingo subtilumo, nes norėta, kad tai būtų skaudus ir kartu labai šviesus, skaidrus pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį.

Akivaizdu, kad režisieriaus labiausiai pasikliovė aktoriais ir vieno garsiausių šiuolaikinių dramaturgų, „neprilygstamo šmaikščių dialogų meistro“, filosofo E.E.Schmitto knygos tekstu, kurį stengiamasi kuo tiksliau perteikti publikai.

Bet čia „pakišo koją“ ne tik jaunų aktorių silpna vaidyba ir menka sceninė patirtis. Susidarė toks įspūdis, kad teatro senbuviai E.Gaigalaitė ir Č.Judeikis pernelyg pasikliovė būtent savo profesiniu patyrimu ir leido sau painioti tekstą, pamiršti žodžius, „nukąsti“ frazes, „iš bėdos“ improvizuoti. Dikcijos bėdos, sceninės kalbos raiškumo stoka jų vaidmenims irgi nepadėjo. Abu aktoriai buvo tokie, kaip gyvenime. Naujais teatro personažais spektaklyje jie netapo. Nors stengėsi. Galbūt jiems galėjo pagelbėti režisierius?..

Norisi tikėti

E.Gaigalaitės pagyvenusi rožinė ponia, „seniai viršijusi nustatytą terminą“, juk neva buvusi imtynininkė. Tačiau spektaklyje tuo sunku patikėti. Lengviau patikėti kiek utriruotomis medicinos seselėmis (akt. Toma Gailiutė ir Renata Idzelytė), kurioms labiausiai rūpi tvarka, o ne žmonės. Savas vaikas tikrai rūpi trafaretiniams tėvams, bet jie atrodo nevykėliai ne tik Oskarui. Jų širdgėla kažkokia susigūžusi, slapukiška. Ir jie patys scenoje beveik neišsitiesia, kūprinasi vis, tarsi norėdami dar labiau pabrėžti, kokia nepakeliama našta užgriuvo jų pečius. Gal todėl taip nenatūraliai atrodo, kad jauni aktoriai bando vaidinti gerokai vyresnius žmones ir tai jiems nepavyksta, – jaunystė „bado akis“. Šiems personažams irgi vertėjo paieškoti įdomesnių spalvų ir akcentų.

Oskaro kaimynai kitose palatose – Spragėsis (akt. Linas Lukošius), Einšteinas (akt. Viačeslavas Mickevičius), Sandrina (akt. Monika Vaičiulytė) ir Pegė Bliu (akt. Simona Šakinytė) – tiesiog paaugliai, kurių pasirodymai scenoje spektakliui suteikia šiek tiek chaotiško gyvumo, tarsi suardo jo ramią, nuoseklią, nesunkiai nuspėjamą tėkmę.

Joje išnyrantis tikėjimo Dievu motyvas turėtų būti lyg ir logiškas. Bet jį įkūnijantis tikras kryžius su Nukryžiuotuoju, prie kurio ponia Rožė atveda Oskarą, nuteikia kažkaip nejaukiai. Deklaratyviai. Gana tiesmuka personifikacija. Ji neužmaskuoja neišvengiamos logikos duobės – laisvamanių tėvų vaikas labai lengvai ir greitai ima tikėti Dievu. Bet tuo sunku patikėti žiūrovui.

Vis dėlto yra spektaklyje vienas personažas, kuriuo norisi tikėti. Tai D.Švirėno Oskaras. Jauno, akivaizdžiai gabaus aktoriaus debiutas nuteikia optimistiškai. Jo pastangos savo vaidmeniui suteikti vaikiško nuoširdumo, žavaus naivumo ir kartu fatališkos būties tragizmo jaudina ir žavi. Ne mažiau imponuoja aktoriaus drąsa ir scenos pojūtis. Vykęs režisieriaus pasirinkimas.

Kas dar? Muzika… Ją parinko ir sukomponavo Benhardas Calzonas. P.Čaikovskio „Spragtuko“ motyvai gal ir ne vienintelė priemonė „Oskaro ir ponios Rožės“ personažų jausmams pailiustruoti. Tik tiek. Ji spektaklio nepapildo. Bet ir nedisonuoja su jo nuotaika.

Kodėl naujam pastatymui Klaipėdos dramos teatras pasirinko E.E.Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizaciją, suprasti nesunku – „slidi“ tema garantuoja, kad žiūrovų jam nestigs. Vis dėlto tai labai panašu į spekuliaciją publikos jausmais.

Apie mirtį galima kalbėti, jos bijoti ar laukti. Galima ją ir suvaidinti. Bet kol nepamatei jos iš arti, nepažiūrėjai jai į akis, – nežinai, kas ji yra iš tikrųjų.

Arūno Matelio filme „Prieš parskrendant į Žemę“ akistata su ja sukrečia ir įtikina, nes tai autentika. O teatre – žaidimas, po kurio visi lieka gyvi. Žaidžiant galima tik susižeisti (kaip nutiko E.Gaigalaitei, spektaklio metu užkulisiuose susižeidusiai koją), bet viskas baigiasi laimingai – tokios žaizdos ne mirtinos. Jos ne labiau skauda nei gyvenimas. Ir sukandę dantis gyvename – vaidiname toliau…

Mano namai – mano tvirtovė

Mano namai – mano tvirtovė

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūros bendruomenė šį rudenį galėjo stebėti netikėtą metamorfozę. Jos kaltininkė – Baroti galerija. Iki tol neabejodami šią galeriją galėjome pavadinti modernistinio meno bastionu, bet netikėtai daugiau nei dešimtmetį kurtas įvaizdis ir saugi elitinę dailę pristatančios institucijos aura radikaliai pažeidžiama. Vietoje įprastos Baroti galerijai tapybos, grafikos ar keramikos čia buvo pristatytas vienas svarbiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų Dainius Liškevičius.

Ne šiaip supynė žanrus

Pirmiausia ir reikėtų pasveikinti galerijos savininkus su šiuo drąsiu ir gal kiek rizikingu žingsniu. Vis dėlto galerija, leidžianti sau rizikuoti, parodo savo statuso stabilumą ir pozicijos tvirtumą. Nemanau, kad Baroti nuo šiol taps šiuolaikinio meno galerija, bet tokie akibrokštai nuolatinei savo auditorijai, jau spėjusiai įprasti prie čia rengiamų parodų, praplečia ir žiūrovų, ir galerijos, o šiuo atveju – ir viso uostamiesčio kultūrinį akiratį.

Grįžkime prie D.Liškevičiaus parodos „Obeliskas”, Baroti galerijoje veikusios nuo spalio 24-osios iki lapkričio 5-osios. Trumpai tariant, tai šiandienos kūrybinėmis praktikomis persunkta ekspozicija. Medijuotoje visuomenėje ir kūryba vienaip ar kitaip prisisotina medijų įtakų. Žvelgiant formaliai, Dainiaus parodoje susipynė performanso, fotografijos ir video-

meno žanrai. Galime sakyti, kad tai madinga, bet parodoje kiekvienai priemonei paskirta sava funkcija, ir ji atliekama, t. y. priemonės reikalingos paties pranešimo įvairiaplaniam ir sodriam atskleidimui. Autorius fotografijai paskyrė pirmapradę funkciją – užfiksuoti galutinį rezultatą, o videofilmais dokumentavo patį procesą. Dideliuose fotolakštuose regėjome koncentruotą pranešimo ikoną, o videomedžiaga patvirtino paties proceso autentiškumą.

Provokuoja alternatyvomis

Parodoje – instaliacijoje „Obeliskas” kūrybine aikštele ir pačiu kūriniu tapo autoriaus namai. Dvinarėje instaliacijoje Dainius savo privačią erdvę pavertė mažuoju chaosu ir obelisku. Pirmuoju atveju, nejučia teko prisiminti teorines prielaidas, kad pasaulis susiformavo po Didžiojo sprogimo ar kad visi dėsningumai vienaip ar kitaip paklūsta chaoso principams. Taip autorius išprovokavo sau artimos aplinkos virsmą į pirmapradę situaciją ir taip per vienos šeimos uždarą gyvenimą prisilietė prie pasaulio kūrimosi problematikos. Na, kad būtų aiškiau, prisiminkime nuvalkiotas frazes, kad kiekvienas individas yra visuomenės ląstelė.

Kitoje instaliacijos dalyje autorius butą rekonstravo į visiškai sterilią ir lakonišką aplinką. Visi daiktai ir rakandai surado savo vietą taisyklingame kube. Nors tai netikėtas interjeras, bet vis dėlto primena šiandien gyvenimo būdo žurnaluose publikuojamų interjerų koncepciją.

Tad stebint instaliaciją ir du antonimiškus namų traktavimo modelius, iškyla aiški nuoroda į gyvenimo būdo ir pamatinių vertybių analizę. Iškeliamas klausimas, kada gyvenimas ir savivoka pilnavertiškesni: paklūstant savireguliacijos principams ar prisitaikant prie šiuolaikinės visuomenės ir verslo subjektų formuojamų standartų. Atrodo, kad D.Liškevičius nesiekia užsiimti didaktika, tik demonstruoja dvi alternatyvas, provokuojančias galvoti prieš pasirenkant.

Atskalūniškas uždarumas

Be abejo, svarbiausia instaliacijos žinia yra namų metafora. Čia vėlgi galima kalbėti apie savo ir svetimo antipodus, privataus ir viešo gyvenimų nesuderinamumus. Tačiau šiandien labiausiai intriguoja autoriaus pozicija kurti uždaroje namų erdvėje.

Šiandien, kai neįsivaizduojamas menininko gyvenimas be tarptautinių bienalių, rezidencijų, kūrybinių stažuočių, toks atskalūniškas uždarumas iškelia ir kultūros politikos klausimus. Šalia socialinių akcijų „Viena rasė – žmonių rasė”, „Pasaulis be sienų” Dainius primena britišką anachronistinį posakį „Mano namai – mano tvirtovė”. O šiandienos kosmopolitizmo situacijose tai gali skambėti ne tik kaip jaukumo įtvirtinimas, bet ir kaip agresyvi monopolija. Manyčiau, tokia pozicija – kritinė nuostata meno pasaulyje įsigalėjusiems kolekcionuojamiems užsienio valstybių pavadinimams ir institucijų ženklams gyvenimo aprašymo grafose.

Tikiuosi, kad ir Baroti galerija dar dažniau rizikuos ir abejos meno ir gyvenimo vertybėmis, netapdama tik modernizmo tvirtove.

Grafika turi traukos galią

Grafika turi traukos galią

Remigijus Venckus

Pirmojo tarptautinio grafikos plenero „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“ rengėjai į uostamiestį atvežė jo parodą. Joje galima susipažinti su šiemet rugpjūčio 11–21 d. Šiauliuose kūrusių lietuvių ir latvių menininkų darbais.

Su nostalgija ir apmaudu

Pagrindine plenero idėja tapo grafikos meno populiarinimas ir jo ribų plėtimas.

Kad grafika turi traukos galią, pastebime I.Ambrazienės kūryboje. Menininkė pirmą kartą kūrė sausos adatos atspaudus ir pastebėjo, kad grafikos technikoje atrado naujas, malonias kūrybos galimybes.

O štai latvių menininkas A.Klavinis išbandė šilkografijos techniką. Jo kūrinių pagrindinė idėja susieta su procesų vizualizavimu. Todėl nesistengiama koncentruotis ties aiškiu daikto kontūru ir jo stabilumo garantais erdvėje, o išreiškiamas begalinis laiko kontinuumas susietas su nostalgija ir apmaudu. Kad praeitis nebepriklauso ateities išsipildymui ir yra laike ištįsusios grėsmės nuosavybė, pastebėtina ir šių eilučių autorius kūriniuose.

V.Zarėkos lino raižinyje imituojama tamsiai ruda mokyklinė lenta ir ant jos paliktas negrabus, bet žavingas vaiko piešinys. Kūrinyje vizualizuojama atmintis, paliekanti ženklus, lemiančius nostalgijos jausmo atsiradimą.

Realybės ir jausmų paribiu

Juoda ir balta – kaip esminiai ne tik grafikos, bet ir apskritai tobulybės siekiniai, – išryškėja kaip organiški prieštaravimai klaipėdiečio M.Petrulio kaligrafijos kūriniuose. Raidei suteikiamas individualumas. Atrodo, ji alsuoja. Kelių menininkų (M.Petrulio, V.Janulio ir M.Gaubo) idėjos įspraudžiamos į erdvinį objektą, kuris tarsi manifestuojančiai paneigia grafikos prigimtį; grafika nebenori būti plokščia…

R.Šileika fotografuoja apskritas realybės formas ir jas lygina tarpusavyje. Kasdienybės apskritas objektas pabrėžia apskritą rutinišką būtį ir jos paradoksalią prigimtį: atrodo, apskritimas, bet iš tikro – tiesė. Kartu menininko sukurtuose dienoraštiniuose tekstuose realybė išvaduojama iš sintetikos. Čia, kaip ir P.Rakštiko ženklų teritorijose, permąstoma kasdienė būtis ir rekonstruojama jos nematomybė – piešiama sakiniais ir rašoma piešiniais.

Realybės ir jausmų paribiu oforto plotmėje žengia R.Zvirbulis. Erdvė tampa nebe ta, kurioje mes egzistuojame kaip apčiuopiamos būtybės, bet ta, kurioje jaučiame daiktų virpesius, jų ir mūsų tarpusavio santykį. Panašūs jausmai užplūsta stebint objekto tyčinį neišbaigtumą D.Virinos kasdieniškos gatvės motyve. Akivaizdu, kad grožio poetika gimsta iš pačios kasdienybės.

Žvelgia meiliai ir ciniškai

V.Janulio kūriniuose reflektuojamas laiško grožis. Individualus rankos braižas atsiveria kaip tai, kas egzistuoja čia, šalia, bet ne visada pastebima.

O kaip nustemba žmogus, kai tarsi iš rūko išnyrantį vaizdą išvysta V.Šliuželio kūriniuose… Menininko poezija skirta Šiaulių miesto ir priemiesčių erdvėms. Kyla klausimas, kada į savo miestą pažvelgiau meiliu žvilgsniu?..

Kasdienybė gali pagimdyti ir agresyvias formas, kurias regime D.Ūdrio portretuose. Suprantama, portretas negali būti stabilus, kadangi portretuojamasis praeina pro mus, mes jo nebesutinkame, o mūsų atmintyje jis lieka tik kaip įspūdis arba tam tikra patirtis, į kurią pats autorius žvelgia ciniškai.

Pleneras praėjo, liko tik jo virpesiai dailininkų atminties rėžiuose ir kūrybos darbai, kuriuos iki gruodžio 4-osios galima pamatyti uostamiesčio Baroti galerijoje.

„Mažoji” nereiškia „nereikšminga”

„Mažoji” nereiškia „nereikšminga”

Kristina Jokubavičienė

Galima tik stebėtis klaipėdiečio dailininko Sauliaus Bertulio užsispyrimu ir energija – surengta jau antroji jo kuruojama respublikinė mažosios plastikos paroda, iki spalio 30-osios veikusi uostamiesčio Dailės parodų rūmuose.

Skatina diskutuoti

Skulptūros parodos surengimas reikalauja nemažų pastangų. Viena – gabenti per visą Lietuvą grafikos ir tapybos darbus, kita – vežti iš tvirtos medžiagos (bronzos, akmens) sukurtą kad ir simboliškai nedidelę kompoziciją. O juk kaip ir pirmoji, vykusi 2005-aisiais, taip ir šiemetė mažosios plastikos paroda iš Klaipėdos dar keliaus į Vilnių.

Pastaraisiais metais akivaizdžiai sumažėjus specializuotų skulptūros parodų ir skulptūros darbų bendrose parodose, kryptingas mažosios skulptūrinės plastikos pristatymas yra labai laiku. Jis skatina kuo daugiau įvairaus amžiaus kūrėjų neužmiršti šios anksčiau gana populiarios skulptūros rūšies, kūriniais diskutuoti apie mažosios plastikos galimybes, sampratą.

Tokių ekspozicijų kontekste kilusios diskusijos naudingos ir skulptūros raidai, ir žiūrovui, aktualios ir skulptūrų buvimo miesto erdvėje kontekste.

Ir klasikai, ir pradedantieji

Reikšminga, kad siekis XXI a. pradžioje atgaivinti bendras mažosios plastikos parodas (pirmoji vyko berods 1987-aisiais Vilniuje, nuo 1998-ųjų pradėtos rengti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos) kilo Klaipėdoje, kuri turi stiprų „skulptūrinį potencialą”.

Pažymėtina, kad antroji mažosios plastikos paroda išlaikė pirmosios apimtis: joje dalyvauja per 30 autorių, atstovaujančių skirtingoms kartoms ir mokykloms. Vieni jų – tikri klasikai, kiti – jau galintys pretenduoti į tokius, dar kiti – vos pradedantys artikuliuoti sąvokas „forma”, „plastika”, „mintis”, „kūryba”. Vakarų Lietuvos regiono dailininkų kūriniai sudaro didžiąją parodos dalį. Tačiau šiuosyk nekalbėsiu apie konkrečius kūrinius ir nevardysiu jų autorių.

Privalumas – idėja

Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis viename iš savo interviu yra pasakęs: „Kadaise su šviesaus atminimo skulptoriumi Vytu Juzikėnu suformulavome tokį mažosios plastikos įvardijimą: tai toks skulptūros kelias, kada per formos raišką gali prilygti tapytojui, pateikti žiūrovui kūrinį, turintį idėją, maksimaliai išreikštus autoriaus troškimus“.

Šis apibūdinimas išlieka aktualus. Mažosios plastikos privalumas yra idėja, reiškiama koncentruota forma, pasitelkiant individualų santykį su pasirinkta medžiaga ar medžiagomis. Jei nėra idėjos, rezultatas tebus tik tam tikros medžiagos masė erdvėje.

Šiandieninė mažoji plastika ypač išplėtė raiškos ribas ir galimybes, pasinaudojusi konceptualaus (ir ne tik) meno patirtimi. Taigi įgijo daugiau laisvės, įvairovės. Ir tas įvairumas parodoje labai pastebimas: nuo natūralistinių, blogu skoniu dvelkiančių kaulėtų rankų iki abstrahuotos, turtingos asociacijomis balto marmuro plastikos. Nuo tikros medžiagos iki floristinės vielinės estetikos.

Improvizuoja figūratyvumu

Šioje margoje draugijoje kris

 

alizuojasi kelios ryškesnės plastinės kryptys. Motyvu parodos kūriniuose vyrauja žmogus, per kurio figūros transformacijos atskleidžiamos aktualios gyvenimo prasmės, būties trapumo, susvetimėjimo temos, visuomenės ydos. Įdomiausi kūriniai, kuriuose esminės egzistencijos temos įkūnijamos randant sąsajas su kultūros klodais, asmenine patirtimi arba priešingai – žaismingai pasitelkiant groteską, ironiją. Improvizacijos figūratyvumu palengvina reiškiamos idėjos atpažinumą, greitą suvokimą, bet nesaikingai realizuojamas figuratyvas gali ją ir sumenkinti, perkelti į buitinį lygmenį.

Ekspozicijoje nemažai regime asociatyvios ir abstrakčios plastikos, kurios daugiaprasmiškumas, medžiagų sąskambiai, pagaliau technologiniai sprendimai atskleidžia skulptūrinės formos substancialumą.

Bet kuriam skoniui

Taigi parodoje buvo visko bet kuriam skoniui: kičo, iliustratyvumo, naratyvo, didaktikos, dizaineriškų sprendimų, socialinės kritikos ar ironijos, beformiškumo, monumentalios, nepaisant mažo formato, prastos ir puikios plastikos, patoso, sentimentalumo, tikrų daiktų nauju pavidalu, netikėtų medžiagų mikso ir neįprastų, originalių sprendimų, gero amato pavyzdžių.

Rezultatas – labai įdomi ekspozicija, leidžianti lyginti, gretinti, atsirinkti, atmesti. Atskleidžianti, kokią plačią mažosios plastikos sampratą demonstruoja ją kuriantys skirtingo patyrimo, mąstymo jauni ir vyresni menininkai. Ir klausianti, kas šiandieninio meno beribėje erdvėje yra vertinga, tikra, o kas – tik mados dalykas. Atsakymų bus beveik tiek, kiek klausiančiųjų.