Meniniai vyksmai šiapus ir anapus Baltijos

Meniniai vyksmai šiapus ir anapus Baltijos

Rūta Jakštonienė

Projektas „Klaipėda – kultūrinis įvykis – Klaipėda“ – vienintelis toks Lietuvoje, kurio tikslas – suteikti galimybę kultūrą ir meną atstovaujančioms įstaigoms, kūrybinių projektų organizatoriams, menininkams tapti unikalių meno įvykių liudytojais. Iš Klaipėdos specialiais reisais vykstama į šiuolaikinio meno renginius, garsiausius pasaulio muziejus, meno festivalius. Mobilaus projekto dalyviai šiųmetės finalinės kelionės metu lankėsi šiuolaikinio meno muziejuose Taline ir Helsinkyje.

Estai turi, mes – ne

Nei daug, nei mažai – tik dešimt valandų kelio patogiu autobusu tolyn į šiaurę, ir prieš akis iškyla tai, kuo pagrįstai didžiuojasi estai (o mes Lietuvoje seniai laukiame ir vis dar neturime) – modernus, šiuolaikiškas meno muziejus KUMU (architekto Pekka’os Vapaavuori’o projektas). Septynių aukštų stiklo ir betono pastatas, iš tolo panašus į didžiulį laivą, įkurdintas šalia buvusios Petro I rezidencijos, dabartinio Kadrioru dailės muziejaus. Ekspoziciniame KUMU plote, kurį sudaro 5000 kvadratinių metrų, pristatoma nuolat veikianti Estijos vaizduojamojo bei taikomojo meno paroda, apimanti laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat sovietmečiu kurtų darbų kolekcija, XX amžiaus šalies menininkų darbai bei šiuolaikiniai Estijos ir užsienio šalių autorių meno eksperimentai.

Jau pats žodis „muziejus” nurodo į platesnę nei parodų organizavimas ir pristatymas veiklą. Erdviame pastate įrengta paskaitų salė, knygynas, biblioteka, švietimo centras jauniesiems muziejaus lankytojams, multimedijos laboratorija, modernios meno studijos, kuriose kiekvienas norintis turi galimybes gilintis į tapybos, grafikos, keramikos meną.

Kultūringas sabotažas

Mūsų apsilankymo metu vienoje šiuolaikinio meno muziejaus salių buvo eksponuojama Georgeso Pompidou meno centre atrinkta fotografijos kolekcija „Realybės sabotavimas”. Paroda (kuratorius Quentinas Bajacas) pristatė siurrealistinės fotografijos retrospektyvą Europoje nuo 1922-ųjų iki 1947 metų. Daugiau nei 150 eksponuojamų darbų kolekcijoje – ryškių fotografijos pasaulio asmenybių Man Ray, Doros Maar, Brassai, Eli Lotar, Herberto Bayerio, Claude’o Cahuno kūryba. Kolekcija suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena pristatė skirtingą, įvairių tuo laiku kūrusių menininkų požiūrį į gyvenimą – kaip mistifikuotą vaizdo ir tikrovės santykį.

Viena ekspozicijos dalių, pavadinta „Miesto poezija”, bylojo apie tai, kad XX amžiaus trečiojo dešimtmečio fotografai avangardistai įkvėpimo kūrybai dažniausiai ieškojo urbanistinėje aplinkoje. Miestas, priešais menininko objektyvą tapdavęs sapnu, buvo mėgstamiausia vaizdų „medžioklės“ vieta. Parduotuvių vitrinos su besikeičiančiais vaizdais, lėlės ir manekenai, paslaptingi užrašai ant sienų, neįprastos scenos, keisti objektai – tai žiūrovo sprendimo laukianti perkonstruoto pasaulio dėlionė. Urbanistinė aplinka fotografijose atskleidžiama kaip melancholiška sustingusi erdvė. Vieniša ar su joje egzistuojančiais mistifikuotais herojais.

Ekspozicijos dalyje „Fragmentuoti kūnai” – drąsūs ir keisti kūniškų metaforų deriniai. Siurrealistinė fotografija daug dėmesio skyrė žmogaus kūnui. Portretai, režisuoti aktai, dvigubi portretai (subjektas susitinka gatvėje pats save) buvo populiarūs siurrealistų kūryboje. Menininkų darbuose tai galėjo būti ir autentiškesni nei realybė manekenai, kūnas pasmerkiamas nesibaigiantiems komiškiems žaidimams ar žiaurioms metamorfozėms, pridedant nemažą kiekį erotikos, smurto bei dramatizmo prieskonių (Man Ray „Kiki – Le Violon d‘Ingres”,1924; D.Maar „Be pavadinimo”, 1934).

„Plukdo ant seklumos“

Herberto Bayerio „Autoportretas” (1932) – vienas garsiausių menininko fotomontažų. Fotografijoje užfiksuotas momentas, kuomet autorius mato savo, virtusio akmenine trupančia skulptūra, atvaizdą. H.Bayerio kūnas trupa dalimis. Atskilusią peties dalį menininkas laiko rankoje, o jo išsigandę ir nustebę akys žvelgia į ertmę, kuri liko žiojėti iškritus akmeniui. Veidrodžio paviršius, kažkada gaudęs savimi pasitikinčio vyriškio narcizišką žvilgsnį, nūnai atspindi irstančio asmenybės pasaulio metaforą.

Sapnų pasaulis – ekspozicijos dalis, kurioje realiai egzistuojančio pasaulio daiktai bei įvykiai fotografijose sugrupuojami į santykius, kokie galimi tik anapus realios tikrovės. Siurrealistinių fotografijų autoriai mėgo stambaus plano vaizdus, pasaulį fiksuodavo ne iš vieno, bet iš kelių žiūros taškų. Tai buvo puiki priemonė išbalansuoti žiūrovo žvilgsnį, dar ir dar kartą priversti jį suabejoti supančios tikrovės realybe.

M.Ray fotogramose (kūriniams nenaudojamas fotoaparatas) vaizduojamų įvairių senovinių rakandų ar įprasto buities daikto, tarkime, laikrodžio mechanizmo, plastinė sąranga daro juos panašius į keistus abstrakčius žaislus. Jų pernelyg nekonkrečios formos, tik tolima tikrų daiktų užuomina. Priešais siurrealisto objektyvą šie negyvi daiktai įgauna gyvenimą ir tampa magiškos jėgos fetišu.

Sabotuodami realybę menininkai siurrealistai šmaikščiai, provokuojančiai ir valiūkiškai, ironiškai ir kartu patraukliai konstravo tikrovę, kurioje laikas ir erdvė egzistuoja anapus žmogiškojo pažinimo ribos.

Tiesą sakant, šiuolaikiniu save įvardijančio muziejaus patalpose šiek tiek keista matyti klasicistines skulptūras ar socrealistinio laikotarpio tapybą. Sudėtinga būtų vienareikšmiškai vertinti tokį muziejaus šeimininkų norą – po vienu stogu telkti, manau, ne visai „šiuolaikinio“ meno konceptą atitinkančius kūrinius.

Senokai istorija tapusiems eksponatams skirtų erdvių stoka, o gal pastangos vienu ypu demonstruoti gausų (nors, manyčiau, ne visada įdomų) meninį šalies palikimą, modernų KUMU muziejaus lainerį „plukdo ant seklumos“.

Pirminių struktūrų menas

Panašaus meno „balasto“ nerasite kitame mūsų aplankytame šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje. KIASMA (architektas Sevenas Hollas) – pačiame Suomijos sostinės centre 1998 metais duris atvėręs modernus meno centras.

Penkiuose šiuolaikiškos architektūros pastato aukštuose pristatomi darbai iš KIASMA muziejaus kolekcijos, teminės ekspozicijos, parodos iš žymiausių pasaulio muziejų.

Iki 2009-ųjų sausio pabaigos KIASMA-oje veikia minimalizmo srovei atstovaujančių darbų paro-

da. Šią ekspoziciją, kurioje galima pamatyti minimalistinio meno „ikonų” D.Judd, R.Morriso, S.LeWitto (šio menininko skulptūrinis objektas yra Lietuvoje Europos kultūros parke), D.Flavin, F.Stella, E.Hesse, R.Serra darbus, pristato Solomono R.Guggenheimo muziejus (Niujorkas).

Vyravusi XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais, ši meno srovė, dar vadinama pirminių struktūrų menu, buvo kaip radikali modernizmo ieškojimų apraiška.

Meno kūriniai – idėjos

Graikų kilmės menininko Janniso Kounellio (1936) objektai grėsmingi ir kartu gražūs (nors būtent pastaroji savybė nėra principinis eksponuojamų darbų bruožas). Kūrinyje naudodamas agresyvias medžiagas: akmenį, geležies oksidą, gipsą, plieną, šiurkštų audinį, menininkas ne tik demonstruoja savitą jų sintezės rezultatą, bet ir sukuria netikėtas prasmines asociacijas, skatinančias permąstyti gamtos, kultūros, meno ir visuomenės santykius.

Donaldo Juddo (1928–1994) kūrinys – kubas-dėžė, pramoniniu būdu pagamintas objektas. Plieninė į dvi dalis padalinta talpa, kurios

dugną dengia plonas purpurinės spalvos organinio stiklo sluoksnis, nesiekia konkretaus vaizdo reikšmės, t.y. atpažinimo. Skulptorius savo objektams net nesuteikdavo pavadinimų, motyvuodamas, kad menas privalo būti beasmenis D.Juddo objektas veikia savo pirmapradės formos jėga, emocine įtaiga.

Richardas Serra (1939) kūryboje kvestionuoja masių svorio, jų tarpusavio balanso problemas, nagrinėja kompozicijos fragmento įtaigos klausimus, Robertas Smithsonas (1938–1973), išgarsėjąs savo kūriniu „Spiralinis molas”, 1970), Frankas Stella (1936), Jamesas Turrellas (1943) konstruoja erdves spalvotų šviesų srautais. Minima-lizmo krypties menininkai, supaprastindami, maksimaliai redukuodami kūrinių formas, leidžia suvokti objektą iš pirmo žvilgsnio, kartu skatina naujai permąstyti meno vertę ir vietą kultūrinėje visuomenėje.

Lietuviška „5 dienų avantiūra“

Lietuviška „5 dienų avantiūra“

Ekrane – Eglė graikų karalienė, arba Prastas kino „popsas” užknisa juodai

Lietuvos kino kūrėjai rimtai nusprendė pažaisti populiariausius kino žanrus. „Nereikalingi žmonės“ pretendavo į sunkiasvorę dramą, „5 dienų avantiūra“ taikosi į pirmosios lietuviškos kriminalinės komedijos laurus.

Šiuolaikinių „benderių“ viltys

Naujoji „Tado Blindos“ versija turėtų būti nacionalinis istorinis epas. Prasidėjo įdomių kino bandymų metas, kuris gal kada net pirmąją lietuvišką siaubo juostą padovanos. Juk vietinės gamybos filmų poreikis auga kaip ant mielių. Tai patvirtina susidomėjimas televizijos serialais, nors kai kurių lygis verčia raudonuoti iš gėdos.

Ką gi, kažkas privalo imtis pradininkų dalios, klausytis kritikų sriūbavimų, pralaužinėti ledus, net jeigu galutinis rezultatas nevertas vadintis visaverčiu filmu. Už tai pagarba kiekvienam naujam bandymui, tebūnie tai ir blankus užsienio juostų pamėgdžiojimas. Todėl juostelę „būtina pamatyti“ reikia lipdyti ties visais šviežiais lietuviško kino produktais.

Hmmm… Kriminalinė komedija. Tarantino, Ritchie, žanras išbandytas nuo britų iki rusų. Apgavystės, aferos, apiplėšimai. Smulkios žuvelės, stambūs mafijozai. Staigūs siužeto posūkiai su pagrindiniu siurprizu pabaigoje. Tokią lengvą ir gudrią pramogą mes tikrai mėgstame. „Lūzeris“ tampa lyderiu, apgauna šilto ir šalto mačiusius gangsterius, dar smagiau, kai „išduria“ partnerį. Mažas žmogutis dingsta su dideliais pinigais. Lengva, skoninga, patrauklu. Saldainis akims. Yra net žmogėnų kasta, kuri kraustosi iš proto būtent dėl tokių siužetų. Pasikrauna energijos žiūrėdami į miklias herojų rankeles ir realybe virstančius fantastinius „ostapų benderių“ planus. Ar režisierius Žeraldas Povilaitis pateisina prisiekusių kino aferistų viltis?

Geri dalykai

Pirmiausia, kas krinta į akis, o tiksliau į ausis – nepriekaištingas garso takelis, kuris prašosi atskiro leidimo kompaktine plokštele. Ypač „vežanti“ yra titulinė kriminalinė muzikėlė, kuri be problemų „įsipaišytų“ į kokį „Oušeno tryliktuką“. Elegantiškas „popsas” taip pat verčia suklusti ir pasinerti į vaizdus. Na, o ironiška rokerių dainelė – vienas linksmiausių visos „5 dienų avantiūros“ epizodų. Žodžiu, muzikai atsipūtus galima rašyti tvirtą dešimtuką.

Operatoriaus darbas ir montažas patvirtina, kad mes pramogaujame, o ne vėl atsidūrėme pilkame, tuščių pauzių prisotintame lietuviškame standartiniame kine. Dinamiškų pritraukimų – atitraukimų, grei-to – lėto montažo, ritmo kaitaliojimo truputėlį trūksta, kita vertus – siužetas ne visur to reikalauja. Filmo spalvos sodrios, vaizdo kokybė puiki, jokios depresijos ar krizės nuotaikų. Vietų pasirinkimas taip pat turtingas ir spalvingas – viešbutis, klubas, kavinė, oro uostas, saulėlydžio nutviekstas paplūdimys. Nelietuviškas fonas. Gal kiek susidaro klaustrofobiškas įspūdis, nes nėra filmavimų lauke, beveik vien viduje.

Piktdžiugiškai smagu stebėti, kaip pramogų versle besisukantis Ž.Povilaitis su titanišku įkvėpimu šaiposi iš „žvaigdžių fabrikų“ ir „kelių į žvaigždes“. Net žvaigždės iš akių pasipila – režisierius išmano apie objektą, kurį parodijuoja.

Bet labiausiai džiuginantis faktas – aktoriniai darbai. Ypač smagiai nuteikia talentingas jaunimėlis, be perspausto dramatizavimo bendraujantis laisvai kaip realybėje, nesistengiantis nustebinti dirbtiniais charakteriais. Ir Judita Urnikytė, ir Dominykas Vaitiekūnas yra tikri atradimai. Nenuostabu, kad Eglė vienu žvilgsniu užburia talentų ieškotoją iš Graikijos Erosą. Jį vaidinantis Arvydas Dapšys puikiai susidoroja su savo personažo komiškumu, nors kai kur gal atrodo per daug karikatūriškai. Kristina Žaldokaitė ir Kirilas Glušajevas taip pat sukuria įdomius bei skirtingus personažus, beveik „neperlenkdami lazdos“. O štai Andžela Aleksandrovič balansuoja ties pervaidinimo riba. Todėl jos ir A.Dapšio duetai neretai nuslysta į pigoko lietuviško humoro laidų teritoriją.

Iš rusiško „blokbasterio“ „Brolis 2“ bei „Radioshow“ laidų sumiksuotas taksistas taip pat kelia daug abejonių, tačiau jas išsklaido aktorinis Donato Šimukausko meistriškumas, ne vienam žiūrovui išspaudžiantis lengvą kikenimą.

Blogi dalykai

Nepaisant įtaigios „5 dienų avantiūros“ pradžios ir pakankamai žaismingo finalo su antraplanių veikėjų pokštais, paties filmo kaip ir… nėra. Tik pretenzija į kriminalinę komediją. Maketas, medžiaga, kurią ištobulinus gal kas ir pavyktų. Bet dabar prieš mus tik daugiausia nevykusių ir neįvykusių juokelių rinkinys, kuris papuoštų naujametinį televizijos eterį. Tai galėtų būti nebloga šventinė laida su muzikiniais nukrypimais, bet tikrai ne filmas. Naujametinis žiburėlis, ne daugiau.

Siužetas? Kad nelabai čia jo yra, šiaip toks pabraidžiojimas po kriminalinės komedijos klišes. Nuotraukos, šantažas, senas diedas, lendantis prie jaunos gražuolės. Visos įmanomos kvailybės ir banalybės, kurias kai kur pagardina negrabūs pasiplepėjimai apie romantiškus jausmus. Kokį pusvalandį tuščių papilstymų iš tuščio į kiaurą apskritai reikėtų iškirpti. Eglės daina su „flashback’ais“ – tai ir išvis „Nekviesta meilė“. Belieka tik griebtis už galvos – kurių galų?..

Siužetas dažnai „pakimba“ kaip atgyvenęs kompiuteris, tos intrigos intrigėlės nei juokingos, nei intriguojančios. Sąmoningai „tempiama guma“, kad būtų galima nušauti paskutiniu ir svarbiausiu triuku. Paslėpti zuikį skrybėlėje, o po to ištraukti – „štai kokie mes gudrūs“. Nei gudrūs anei įdomūs, nei juokingi, išskyrus kelis pusėtinus sąmojus. O su tuo GiannaKAKIU, čia turėtų būti nuomaris, ar ne? Kartosim pavardės galūnę ir publika leips kiekvieną sykį?..

„5 dienų avantiūros“ viduryje tampa nuobodu. Išlenda Eglės tėvas – nereikalingas personažas. Toliau užplūsta koktumas. Prasideda nuvalkioti „kabinimo procesai“. Pramoga nebent tiems, kas į kiną nueina rečiau negu būna Kalėdos.

Jei ne aktorių žaismingumas (be abejo, čia didžiulis režisieriaus nuopelnas), dauguma filmo situacijų paprasčiausiai apgailėtinai nejuokingos. Net apverktinos.

„Popsas” užkniso juodai? Nevykęs kino – „popsas” užknisa ta pačia spalva.

V.Viningo „Improviza“ – įkvėpta džiazo

V.Viningo „Improviza“ – įkvėpta džiazo

Rita Bočiulytė

Kad Klaipėda yra džiazo miestas, galima pajusti ne tik vasarą, kai jis persisunkęs Pilies džiazo festivalio dvasia. Klaipėdoje džiazuoja ne tik muzikantai, bet ir dailininkai. Uostamiesčio Dailės parodų rūmuose iki 2009-ųjų sausio 19-osios veikianti klaipėdiečio Virginijaus Viningo tapybos paroda „Improviza“ inspiruota džiazo – visi jos paveikslai nutapyti klausantis Mileso Daviso, Charlie’o Parkerio, Johno Coltrane‘o bei kitų pasaulio džiazo legendų muzikos.

Išsiugdė įžvalgumą

Jau buvau sunerimusi, kai keletą savaitgalių „Akropolyje” nebemačiau šaržus piešiančio V.Viningo.

Dailininkas nebe pirmi metai lavina ranką ir prisiduria pragyvenimui laisvadieniais paišydamas visus, kas tik užsigeidžia. Vasarą su juo pasilabinam Palangos kurorto gatvėse, ne sezono metu – po ne mažiau šurmulingu didžiosios prekybos Mekos stogu Klaipėdoje. Jis nesivaržydamas pasakojo, kad toks užsiėmimas, nors ir neteikia didelio džiaugsmo, išvargina ir išsemia, bet tai irgi – pagal profesiją, kuriai jis gėdos niekada nepadarys. Nebūtų profesionalas.

Anot tapytojo, tegul pabando tie, kurie galvoja, kad tai paprasta, – piešti viešumoje ir sulaukti dėkingumo iš savo portretuojamųjų. Jis turi net nuolatinių klientų, kurie periodiškai atveda savo augančius vaikus, kad jis juos nupieštų, ir kaupia jų šaržus. O tapytojui tai padėjo išsiugdyti įžvalgą, iš veidų atpažinti žmonių charakterius ir savo pastebėjimus perkelti ne tik tušu ant skiautelės popieriaus, bet ir laisvai, plačiais potėpiais improvizuojant akrilu ant keliametrės drobės.

Svarbiausia – tapyba

Tyčia ar netyčia, bet „Improvizos“ paroda sutapo su autoriaus kūrybinės veiklos 15-mečiu. 1990-aisiais Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybą, V.Viningas parodose pradėjo dalyvauti 1993-iaisiais, nuo 1997-ųjų – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys, yra kūręs vitražo ir asambliažo srityse, bet visuomet jam svarbiausia buvo tapyba. Taip pat ir tuomet, kai jos mokė vaikus E.Balsio menų gimnazijoje. Retas jo mokinys neįstodavo į Dailės akademiją, kuri visuomet garsėjo milžiniškais konkursais.

Dabar V.Viningas atsisakė pedagogo darbo. Vis dėl tos tapybos, savo paties kūrybos, kuri išsireikalauja vis daugiau menininko laiko ir energijos.

Atpažįstamas iš tolo

Originalus tapytojas, vienas iš tų, apie kuriuos sakoma – „turi savitą stilių”, jis iš tolo atpažįstamas iš varvančių – viningiškų potėpių. Prieš lietuviškos tapybos mokyklos srovę jie vis su didesne jėga srūva nuo pat dailininko karjeros pradžios.

Ką bevaizduotų – maištaujančias pakabas, grėsmingas sūpuokles ar su trenksmu virstančias kėdes, ant abstrakcijos ribos skaudžiai balansuojančias emocijas, beasmenius gimnazisčių veidus ar socialiai provokuojančius bananų valgytojų portretus, savo mylimą šunį ar džiazo įžymybes, kurias pažįsta tik iš muzikos, – V.Viningas parodo, kad puikiai moka tapyti „varvančius” savo personažus. Ir spalvos viningiškos – šalčiu kaustanti mėlyna, anemiška pilka, deginančiai raudona, akivariškai juoda ir anonimiška balta. Dviejų trijų spalvų kombinacijos jam su kaupu pakanka, kad jo tapybos personažai atgytų, prabiltų, imtų demonstruoti savo nuotaikas.

Muzikuojantys portretai

V.Viningas nedažnai rengia autorines parodas. Iki šiol būta devynių. Ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Vokietijoje. Klaipėdoje paskutinįsyk prisistatė berods 2005-aisiais – drąsi, provokatyvi ekspozicija Baroti galerijoje vainikavo autoriaus 45-metį. Be to, jo tapybą dažnai galima pamatyti bendruose uostamiesčio ir Lietuvos tapytojų projektuose. Su jais V.Viningo paveikslai pabuvojo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, eksponuoti Danijoje ir Švedijoje.

Šiuosyk dailininkas pasidavė intriguojančiai tapybos improvizacijai, kuri parodos temą pasuko netikėta linkme. „Prieš metus buvau suplanavęs moterų portretų parodą, o išėjo… Tikra improvizacija”, – šypsojosi V.Viningas, savo parodą pristatęs kaip portretines džiazo improvizacijas. Drobėse jis stengėsi įkūnyti emocinius ir estetinius įspūdžius, kilusius jam klausantis džiazo. Iš tikrųjų tai pasaulio džiazo korifėjų muzikos refleksija tapyboje.

Anot tapytojo, tai momentiniai darbai. 16 parodos paveikslų nutapyti per pusantro mėnesio iki parodos atidarymo.

„Mane „užkabino” džiazo muzikantų plastika. Ir pas mus namie visąlaik skamba džiazas… Jis ir užvedė „ant kelio”, paskui tai išsivystė į vis didesnes apimtis”, – pasakojo V.Viningas.

Bet jam svarbiausia – ne tema. Vis dėlto tai – daugiau portreto paroda. O džiazo muzikantų veidai – labai įdomūs, išraiškingi. Todėl tapydamas stengėsi perteikti ne tiek įspūdį, sukeltą muzikos, kiek pačių atlikėjų charakterius, sukuriančius džiazuojantį muzikanto įvaizdį. Jis užfiksavo įsivaizduojamas emocines jų būsenas, mimiką, gestų, kūno kalbą. Panašumo nesiekė. Tapytojui labiau rūpėjo „pagauti” jausmą ir judesį.

Veržiasi per kraštus

Plėtodamas Londono tapybos ekspresiją, parodoje „Improviza” V.Viningas pats save papildo – atskleidžia dar neregėtus žvilgsnio rakursus ir matymo bei interpretacijos galimybes.

Vėlgi čia „pirmu smuiku griežia” tapyba. Tos pačios spalvos, lokalinės jų zonos, tie patys viningiški jų nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, formatai – irgi tokie pat akiplėšiškai dideli. Betgi greta – visai kuklūs, kas V.Viningui lyg ir nebūdinga, tačiau, kaip autorius įrodė, ne mažiau paveiku. Kita tema ir kiti veidai – juose atsirado ir trykšte trykšta gyvybė, užaštrinta emocija ir daug daug uždegančio artistiškumo.

„Improvizoje” impulsyvi potėpio ir spalvų ekspresija tiesiog veržiasi per kraštus, priekaištingai „badydama akis” autoriaus profesionalumu, drąsa ir užmoju. Netikėtai išnirusi stipri dekoratyvumo dozė, aiški komercinė užuomina – tokiai tapybai irgi ne priešai, o sąjungininkai. Iki šiol V.Viningo (kaip ir daugelio jo kartos menininkų) paveikslai meno rinkoje nebuvo labai paklausūs. Gal dabar… Seniai laikas susiprasti tiems, kurie kolekcionuoja „gyvus klasikus” ar fotoreprodukcijomis dekoruoja savo restoranus ir klubus. O V.Viningo tapyba po metų kitų gali tapti neįperkama.

„Auros” šokis: neįprasmintos koncepcijos

„Auros” šokis: neįprasmintos koncepcijos

Violeta Milvydienė

Kauno šokio teatro „Aura” kūrybiniai darbai gruodžio 6-ąją buvo parodyti ne tik jau tradicine tapusioje neįprastoje erdvėje – Dailės parodų rūmų salėje, bet ir ypač kamerinėje aplinkoje – vos 50-čiai susirinkusiųjų. Toks savotiškas reveransas šiuolaikiniu šokiu besidomintiems klaipėdiečiams.

Vyrauja abstrakcijos

„Interiors” (išvertus iš anglų kalbos – vidūs) – debiutinis teatro projektas, sukurtas šių metų lapkritį Bonoje kartu su Vokietijoje gyvenančiu čekų kilmės choreografu Karelu Vaneku, be to, specialiai rengtas Baltijos šalių kultūros metams minėtoje šalyje.

Skverbiantis į vidinę asmenybės erdvę, 26 minučių trukmės darbe bandoma atskleisti įvairius individų charakterius, perteikti skirtingas emocijas ir išgyvenimus.

Taigi spektaklyje nėra jokio konkretaus siužeto ar veiksmo, negana to, pradžia ir pabaiga – visiškai identiškos, tik pirmoji už antrąją atrodė stipresnė – vien tuo, kad suteikė daugiau žadančią viltį. Modernioji choreografija čia įprasta – vyrauja abstraktusis šokis, labiausiai besiremiantis improvizacija. Plastiniai sprendimai stereotipiški, nieko itin origi-nalaus ar labiau įsimintino. Saikinga leksika pateikiama subtiliai, estetiškai, maloniai nuteikia atlikimo precizika, bet tik tiek.

„Temos dėstyme” visa kompozicija suskaidyta į nedideles sceneles – solo, duetus, trio, – kurias keliskart suvienija sinchronizuotas grupinis penkių atlikėjų šokis. Mišriuose duetuose dominuoja kontaktinė improvizacija (ji aiškiai išgryninta, surepetuota), kai kuriuose fragmentuose išryškinama kvėpavimo technika. Daugelyje vietų apsiribota „parteru”, pastebimi keli pasikartojantys junginiai. Be to, juntamas gerai apgalvotas, organiškas trečiojo asmens „įsipynimas” į poros „narpliojamą” judesių „raizginį”.

Tarp visų trupės šokėjų ryškiausiai matoma Lina Puodžiukaitė, ne tik pasižyminti įspūdingomis išorinės formos savybėmis, bet išsiskirianti įtaigesne maniera, kiek platesnėmis plastikos galimybėmis.

Paveiki muzika ir vaizdas

Pasirinkta minimalistinė – gana monotoniška, ne itin melodinga – Alva’os Noto (vokiečių kompozitoriaus Carsteno Nikolai’aus slapyvardis) muzika galbūt diktuoja savitus niuansus, tačiau… Juk šiuolaikinio šokio kontekste garsai su judesiais dažniausiai specialiai nederinami, bet kai ši sintezė įvyksta spontaniškai, – kūno kalba įgauna ryškesnius atspalvius, tampa prasmingesnė. Ir čia būta tokių „netyčinių” momentų.

Paveikus apšvietimas (Markusas Beckeris) – papildant šokėjų judėjimą. Jis atlieka dar vieną funkciją: optinės apgaulės būdu šešėliai ant galinės sienos vaizdą padvigubina, taigi keletą akimirkų aikštelėje tarsi „bendravo” dešimt atlikėjų. Žinoma, ne ypatinga naujovė.

Imponuoja technika

Dar 2006-aisiais sukurtas spektaklis „Užrištomis akimis”, pristatytas tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis”, – dirbančio JAV vokiečių choreografo Johanneso Wielando ir „Auros” kūrybinio bendradarbiavimo vaisius.

Ši pusvalandžio trukmės kompozicija – tipiškai amerikietiškos stilistikos kūrinys, beje, tolygus pirmajam neišryškintos koncepcijos aspektu, tačiau imponuojantis sudėtingesne „grynojo” šokio technika, dar labiau – gyvybinga atmosfera bei pozityvia energija. Pakanka ir dinamizmo, ir tempo, ir judesio intensyvumo.

Lengvi kritimai, ekspresyvūs šuoliai, tikslūs suktukai, aukšti „batmanai”, koordinacija, ir tvirtas „aplombas” (iš pranc. kalb. – pusiausvyra), stiprios pėdos etc. – visa tai žavi ir byloja apie tikslingą klasikinio šokio įdirbį, atlikėjų pajėgumą bei įgūdžius, puikią ištvermę.

Taip pat svarbus energingos Michaelo Gordono muzikos interpretavimas, t.y. juntama muzikinių ir choreografinių akcentų dermė, nors ne visai aišku – jos siekta sąmoningai, ar tiesiog dažniau pataikyta? Kaip būtų, šiuo požiūriu kompozicija tik laimi, asmeniškai labiau priimtina ir regai, ir klausai.

Emociškai šalta

Pastarųjų metų „Auros” darbai parodė, kad teatras lieka ištikimas savo stiliui – nesiekia stebinti, juolab šokiruoti, nesivaiko efektų, pramoginių triukų, nenaudoja panašių „pigių” raiškos priemonių. Antra vertus, nepateisina kitų lūkesčių – nenuteikia, tarkim, savianalizei ar kažkokioms gyvenimo prasmės paieškoms, nesuteikia ir didelio dvasinio peno.

Pagrindinė mintis tarytum praslysta paviršiumi, lieka neįprasminta ir neišrutuliota. Gal ir nelengva vidinę būseną paversti konkrečia kūniškąja kalba, o ir tiesmukas vaizdavimas būtų pernelyg banalus, tačiau kaip, kur, kada ir kuo pasireiškia deklaruojamas skirtingų charakteristikų, įvairių išgyvenimų atskleidimas?

Jau įprasta manyti (kaip ir matyti), kad šiuolaikiniame šokyje jausmai nedemonstruojami, bet, pripažinkime, kai stinga dvasinio ryšio tarp atlikėjų (yra tik kūniškasis), o žvilgsnyje – visiškas štilis, veido mimika – visur vienodai santūri, trūksta ir akių kontakto, vidinė būsena tarsi užkoduota, impulsai nesiunčiami ir žiūrovui, arba jie negaunami… Pamažu darosi emociškai šalta…

Kad aureolė nušvistų

Nors trupė turi savąją aurą, nuoširdžiai dirbdama, kurdama ir ieškodama, berods, vien to nepakanka, – iškilo prasmingų pokyčių būtinybė.

Gal derėtų pabaigti užsienietiškų klišių vaikymosi etapą?

Gal verta pradėti temų, būdingų lietuvio mentalitetui, atspindinčių mūsiškę kasdienybę, gvildenančių artimesnes problemas, paieškas (neprošal būtų atsigręžti ir į Lie-tuvos kompozitorių muziką bei nacionalinę tematiką)?

Galbūt atėjo laikas pasitikėti savaisiais kūrybiniais gebėjimais ar sutelkti bendram darbui kitus mūsų šalies kūrėjus (yra tikrai vertų, bent jau ne prastesnių už kviestinius)?

Vienam tikslui – kad „Auros” aureolė nušvistų naujomis, prasmingomis spalvomis.

Ledo kristalėlyje – giliaprasmė minties raiška

Ledo kristalėlyje – giliaprasmė minties raiška

Ramunė Pečiukonytė

Klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio autorinė paroda „Ledas. Ego išsilaisvinimas“ iki sausio 3-iosios sve-čiuojasi Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L.Rėzos g. 8).

Glūdi gyvybės pradas

„Tikram fotomenininkui nėra neįdomių vietų ar objektų”, – įsitikinęs A.Kalvaitis. Jautrus, filosofiškas ir žaismingas autoriaus požiūris į supantį pasaulį, į vandens, šalčio ir saulės sukurtas fantastiškas spalvas, šviesos blyksnius ir kintančias keistas ledo formas dažnam iš mūsų atveria akis nuostabai ir paskatina grožio paieškoms.

A.Kalvaitis, turintis unikalią dovaną – įžvelgti prasmę kasdienybėje nepastebimuose dalykuose, neretai – ledokšniuose traškančiuose po mūsų kojomis, pristato romantišką, pilną metaforų fotografijos parodą. Žiūrovui ji suteikia progą giliau panirti į supantį pasaulį, jo slėpinius, pamąstyti ir nusišypsoti. Talentingai „sugautas“ ledo tirpsmas atskleidžia gyvą, turtingą nuotaikų ir jausmų gamą: čia išvystame, kaip galima suspindėti iš džiaugsmo, mieguistai apsiblausti, jaukiai rusenti palydint saulę… Gyvybės pradas glūdi visur – ir žėrinčiame, sudvasintame, didingame simbolyje, ir žmogaus veido užuominose, ir mažame, trapiame ledo gyvūnėlyje.

Akimirka ir amžinybė

Ledas – sustingęs vanduo, kantriai saugantis savyje pasaulio sąrangos, gyvybės užuomazgų paslaptis. Čia slypi akimirka ir amžinybė, trapumas, bejėgiškumas ir tvirtybė, valia. Vanduo – tai išmintis.

Vis dėlto…

Tirpstantis ledas – mirštantis ar gimstantis pasaulis? Galbūt – mirštantis: artėjanti mirtis tirpdo mūsų gyvenimus tarsi ledą. Mirtis, aplankanti visus, ateina pas kiekvieną atskirai, tuo tarsi pabrėždama mūsų individualumą. Ji išlaisvina nuo skausmo ir kančios.

Bet saulės – didžiojo ledo Skulptoriaus – jos šviesos laukimas nuteikia ir priešingai: tirpstantys ledo kristalai – tai gimstantys pasauliai, išnyrantys iš beasmenės ledo masės it priešistorinės būtybės ar senojo pasaulio architektūros statiniai ir įgaunantys tai, ką mes vadiname individualybe, nusivalantys tai, kas juos kadaise darė vienalyte mase. Jie iškyla stebindami savo išmintimi, paslaptimis ir tampa viskuo: žaismingomis būtybėmis, nuotaikomis, polėkiais ar didingais spinduliuojančiais paminklais.

Atverkime akis

Tirpdamas-skildamas-gyvendamas ledas, kaip ir žmogus, įgauna unikalių savybių – savitą charakterį, jausmus, regėjimą, sugebėjimą atspindėti saulę, skleisti šilumą, priversti žavėtis… Ir taip – kiekvienas, net ir pats mažiausias ledokšnis…

Mažame švytinčiame ledo kristalėlyje telpa viskas: senojo pasaulio gimties didybė, karališka sagė, grėsmės nuojauta, linksmas judrus aštuonkojis…

Fotomenininkas A.Kalvaitis savo paroda tarsi kviečia: tyliai laukdami grįžtančios saulės, išvaduosiančios iš stingdančio šalčio glėbio žemę, jos gyvastį, išjudinsiančios pačią ledo-vandens esmę, išlaisvinsiančios iš sustingimo žmogaus būtį, atverkime akis gėriui, šviesai ir skleiskime vienas kitam nepakartojamus savo sielos blyksnius.

Meno, tikėjimo ir meilės!

Slenkstis

Meno, tikėjimo ir meilės!

Rita Bočiulytė

Sveiki gyvi, Broliai ir Sesės Krizėje. Sveiki visi, kuriems dar reikia meno. Visi, kurie meldžiasi bažnyčiose, o ne akropoliuose. Visi, kurie kuria meną ir jį skleidžia, kad nesugrubtų mūsų širdys, kad turėtume peno sielai. Ir kad mūsų šalies kultūra turėtų kuo maitintis, kad jos gyvasties syvai neišsektų. Kad liktų kažkas po mūsų savajam kraštui, jo istorijai. Nes nėra jos be kultūros ir meno. Nėra ateities, tautai gresia išnykimas, jei materialines vertybes iškelsime aukščiau dvasinių. Kaip sakoma, pinigų galima užsidirbti, o garbę reikia turėti. Taip pat kaip sąžinę, artimo meilę, kilnius tikslus ir gerą širdį. Ir talento parduotuvėje nenusipirksi. Ir gyvenimo džiaugsmas pašaliais nesimėto. Betgi tiek aplinkui nuostabių dalykų, kurie jį neša. Gal ne maišais tempia, siūlo, per jėgą bruka, o mes akli, kvaili – neimam. Per daug paprasta būtų – ne Žemė, o Rojus.

Betgi mes gyvename, taigi esame čia. Vadinasi, ir neturi būti lengva. Tenka kasdien spurdėti, kad po trupinėlį, po lašelį to džiaugsmo į širdį įkristų. Tikriausiai pastebėjote, kad įkrenta jo pačiais įvairiausiais pavidalais – geru žodžiu ar žvilgsniu, šypsena, padrąsinimu, pasitikėjimu, palaikymu, meile, grožio ir gėrio atspindžiais.

Kitąsyk nė nepajunti, kaip kažkas ima ir pakylėja, uždega, veda, apdovanoja svajonėmis ir viltimis. Svarbiausia jų turėti, nenuleisti galvos, eiti, nesustoti, nepasiduoti nevilčiai, apatijai, pykčiui, neįsileisti juodų minčių, kurios graužia, sugraužia žmoguje žmogų. Gyventi suvokiant, kad yra toks dalykas kaip atpildas. Už gerus ir blogus darbus, net mintis. Anksčiau ar vėliau. Tikėk, netikėk, bet jis yra.

Taigi sveiki visi, kam gyvenimas yra sunkus, bet jo prioritetai aiškūs. Visi, surėmę pečius už kultūrą savyje ir aplinkui. Visi, išmintingai „sukantys” politiką bei verslą ir jo teikiama nauda besidalijantys ne tik su vaikų namais ir bažnyčiomis, sugebantys būti dosnūs mokykloms, bibliotekoms, muziejams, meno sklaidai.

Būkite sveiki ir stiprūs visi, kuriantys, o ne griaunantys, statantys paminklus ne sau, o kultūrai, iš visų jėgų ramstantys virstančias uostamiesčio teatrų sienas, braukiantys ašaras dėl brangių kultūros žmonių netekties.

Su artėjančiomis didžiosiomis metų šventėmis visi, ir ekonominės krizės akivaizdoje suprantantys, kad gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.

Šventinės „Salve Musica“ kaskados

Šventinės „Salve Musica“ kaskados

Danguolė Vilidaitė

Veržliai ir efektingai Klaipėdos koncertų salėje gruodžio pradžioje suskambo pirmieji šventinės klasikos festivalio „Salve musica“ koncertai: „Rusų muzikos šedevrai“ su Maksimu Fedotovu (smuikas, Rusija) ir Galina Petrova (fortepijonas, Rusija), „Galantiškoji klasika“ su Ivanu Monighetti’u (violončelė, Vokie-tija) ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas – Donatas Katkus), „Styginių aistra ir mušamųjų temperamentas“ su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovė Liuda Kuraitienė) ir ansambliu „Giunter Percussion“, diriguojamais Modesto Pitrėno. Apie du iš jų – jau dabar, nors festivalis tęsiasi ir baigsis tik Naujųjų naktį, šiemet kviesdamas publiką į 10 koncertų.

Orkestras – tarsi laikrodukas

Gruodžio 5-osios vakaro „Galantiškoji klasika“ pirmoje dalyje Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pagrojo Franzo Josepho Haydno kvartetą op.2 Nr.1 (5 dalys, aranžuotė orkestrui) ir mo-dernaus šveicarų kompozitoriaus Franko Martino Etiudes styginiams – toks tradicinis šiam kolektyvui senosios ir šiuolaikinės muzikos derinys. Šio orkestro pasirodymai mūsų mieste visada pasižymi išskirtiniu profesionalumu ir dinamiškumu, pakilia nuotaika, o kur dar charizmatiškojo jo vadovo D.Katkaus žaismingumas!..

Nenuvylė ir šįkart – orkestras „tiksėjo“ tarsi laikrodukas. Atlikimas stebino itin preciziška, iki smulkiausių detalių suderinta F.J.Haydno interpretacija, ne tik grakščia, bet ir daininga, gyvybe pulsuojančia kvarteto faktūra. Antroji kompozicija – gilios, kai kuriose vietose net grėsmingai (a la Šostakovičius) ekspresyvios išraiškos – stiprus kontrastas klasicistiniam lengvumui ir paprastumui. Nors didžia dalimi Etudes taip ir liko tik etiudai – uvertiūra ir keturi charakteringi muzikos pratimai skirti atskleisti ar dar labiau išlavinti skirtingas orkestrinio grojimo technikas.

M.Rostropovičiaus palaimintas

Antroje vakaro dalyje skambėjo XVIII amžiaus galantiškojo muzikos stiliaus atstovo Luigi’o Boccherini’o Koncertas violončelei ir orkestrui D-dur Nr.2 ir vieno iš operetės žanro pradininkų, XIX amžiaus kompozitoriaus Jacqueso Offenbacho Andante bei Rondo iš Koncerto violončelei „Militante“ („Kariškoji“).

Kūriniuose, kaip ir turėtų būti, dėmesį traukiančiu centru tapo violončelininkas iš Vokietijos, žymiojo Mstislavo Rostropovičiaus mokinys Ivanas Monighetti’s. Techniškas, impulsyvus ir labai jausmingas muzikavimas nepaleido publikos, manyčiau, iki pat paskutinės koncerto minutės – uždegantys ir nepriekaištingi pasažai, lėtųjų dalių išraiškinga kantilena. Tik kartais sunku buvo suprasti, kur skamba originalus autoriaus tekstas, o kur atlikėjas improvizuodamas demonstruoja savo išmonę. Kad deramai pritartų šiam virtuozui, orkestras turėjo gerokai paplušėti.

O bisui – aistringas A.Piazzolla’os Tango solo violončele.

Užburiantys ritmai

I.Monighetti’čiui muzikine įtaiga nenusileido ir gruodžio 12-osios vakaro dalyviai – mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas, Viktoras Mogilo-Žano, Gediminas Mačiulskis) – užbūrę mušamųjų instrumentų vitališka energija ir afrikietiškų ritmų siautuliu. Kaip sakoma, „vienas koncertas geresnis už kitą“ (abu – nepaprastai geri).

Išgirdome Marko Fordo, Johno Cage’o, J.B.Smitho, Valerie dee Naranjo, Wolfgango Roggenkampo, Nebojaus Živkovičiaus opusus, nedidelę improvizaciją karvėms po kaklu kabinamais varpais (cowbell).

Įdomesnė atrodė J.Cage’o „Living Room Music“ („Gyvenamojo kambario muzika“). Pradedamas kaip lengva improvizacija, galbūt net primenantis studijų laikų ritminius žaidimus (muzikuojama buitiniais kavinės „Bis“ rakandais, išdėliotais ant stalo, išdainuojami laikraščio tekstai, švilpiama ir pan.), šis eksperimentinis kūrinys vėliau išauga į gana sudėtingą ritminę drobę, savo struktūra ir intensyvumu kažkuo net primenančia fragmentą iš B.Kutavičiaus oratorijos „Iš Jotvingių akmens“, atliekamą Š.Nako šiuolaikinės muzikos ansamblio.

J.B.Smitho, vieno žymiausių dabarties JAV mušamųjų pedagogo, atlikėjo ir kompozitoriaus kompozicijos „Stück“ ir „Bonga mix“ – nedidelės, bet būtent jų metu įvyko tas stebuklingas meninis atlikėjų įsijautimas, kai suvoki, kad prasidėjo kažkas daug daugiau nei elementarus natų „perskaitymas”, ir tokių momentų koncerte daugėjo…

…Ir aistra

L.Boccherini’o „Madrido nakties muzika“ ir fragmentai iš Georgeso Bizet – Radiono Ščedrino „Carmen-siuitos“ (Introdukcija, Šokis, Bolero, Torero ir Finale), Klaipėdos kamerinio orkestro interpretacijoje skambėję antroje dalyje, tarsi pratęsė ir dar labiau pagilino pirmosios dalies emocinę kaitrą. Ypač įsiminė valingas (net griežtas) ir aistringas „Carmen-siuitos“ „perskaitymas” diriguojamas M.Pitrėno – pilnas, tarsi simfoninio orkestro skambėjimas (tik norėjosi kiek tikslesnio kastanječių įstojimo pačioje kūrinio pradžioje, išraiškingesnių alto solo epizodų, labiau išlyginto orkestro ir mušamųjų skambėjimo).

Tarsi lengvu perėjimu, šventišku Naujųjų metų sutikimo nuotaikų pranašu tapo paskutinė, jungtinė visų šio vakaro dalyvių kompozicija Karlheinzo Köperio „Samba Clasique“ (publikos pageidavimu atlikta dar ir antrą kartą – uždegančiai nors ir nelabai tiksliai).

Koncerto atmosferą šildė šmaikštus muzikų bendravimas (pvz., N.Živkovičiaus „Trio per uno“ pavadinimas buvo paverstas pokštu – „dėl finansinės krizės trys muzikantai priversti groti vienu instrumentu“), klausytojų įtraukimas į bendrą vyksmą plojant ar ritmiškai spragsint pirštais. Šėlsmas scenoje greitai užkrėtė visus.

„Salve musica“ jau įpusėjo. Norisi tikėti, kad publikos nenuvylė ir „Romantinis kvartetas su fortepijonu” – Vilniaus styginių kvarteto pasirodymas su japone pianiste Tamami Honma ir koncertas „Ateis diena, kai mūsų širdys suliepsnos…“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas – Juozas Domarkas) ir sopranu Nomeda Kazlauskaite-Kazlaus. Dar bus ir daugiau festivalio koncertų, kurie antrins šventiškai, ypatingai nuotaikai palydint 2008-uosius.

Už savo svajones

Už savo svajones

Laima Sugintienė

Šiais Deivydo Zvonkaus savajai Alma Mater sukurto himno „Už savo svajones“ žodžiais gruodžio 5-ąją baigėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos 85-mečiui skirtų renginių ciklas, dar kartą paliudijęs šios ugdymo įstaigos savitumą, išskirtinumą, pagarbą savo istorijai bei tradicijoms.

Su dedikacija

Šventinių koncertų maratoną dar lapkričio 28-ąją pradėjo S.Šimkaus konservatorijos „liaudininkai“ prof. Jono Švedo (konservatorijos absolvento, ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo) gimimo 100-mečiui skirtu koncertu.

Jo programą sudarė vien J.Švedo kūriniai. Renginį pagerbė svečiai: prof. Algirdas Vyžintas, pristatęs savo naują knygą apie „liaudininkų“ patriarchą, bei Lietuvos nusipelnęs artistas, birbynės Stradivarijumi vadinamas Kazimieras Budrys, dar kartą įkvėptai raliavęs birbyne. Finalinę lietuvių liaudies dainą „Šią naktelę“ kartu su visais vakaro dalyviais – Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos liaudies instrumentų orkestro grupe (vadovai Vilija Jaselskienė ir Gintaras Jonaitis), Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos liaudies instrumentų ansambliu „Subatėlė“ (vadovai Loreta ir Anatolijus Tumanovai), Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų ansambliu (vadovai Vida ir Vytautas Zeleniai) – smagiai traukė ir visa publika.

Pasirodė chorvedžiai

Po „liaudininkų“ gruodžio 3-iąją startavo chorvedžiai, mokytojos Audronės Purlienės iniciatyva surengę absolventų – choro dirigentų koncertą.

Itin susikaupusi publika klausėsi Egidijaus Kavecko įkvėptai vadovaujamo vokalinio ansamblio „Balsai“ (Vilnius) subtilaus ir itin profesionalaus muzikavimo. Jį pakeitė temperamentingasis Tomas Ambrozaitis, su jo vadovaujamu Kretingos kultūros centro kameriniu choru atlikęs sudėtingą, stipraus pasirengimo reikalaujančią (net neįtartum, kad net šeši choristai net natų rašto nepažįsta…) programą. Koncertą užbaigė Jolantos Vertelienės vadovaujamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mišrus vokalinis ansamblis, kuris, kaip jau įprasta, savo programą paįvairino teatralizuotais elementais.

Surengė konferenciją

Itin intensyvi buvo gruodžio 5-osios dienotvarkė. Tą rytą visa konservatorijos bendruomenė rinkosi susikaupimui ir maldai Kristaus Karaliaus bažnyčioje.

Per pietus vyko konferencija „Nuoseklaus muzikinio ugdymo užtikrinimo problematika Lietuvos švietimo sistemoje“, kurioje muzikinio ugdymo aktualijas nagrinėjo ne tik konservatorijos vadovybė, bet ir didelis prelegentų, Žemaitijos zonos muzikos mokyklų direktorių būrys bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos(LMTA) rektorius prof. Eduardas Gabnys ir Fortepijono bei muzikologijos fakulteto dekanė doc.dr. Vida Imbrasienė, beje, buvusi „šimkiukė“.

Vakare svečiai dalyvavo jubiliejiniame koncerte.

Sušvytėjo absolventai

Jame muzikavo visų S.Šimkaus konservatorijos skyrių pajėgos, buvo pateikta visa žanrinė paletė, – pradedant kameriniais ansambliais ir baigiant visuomet itin palankiai publikos sutinkamu konservatorijos diksilendu (vadovas Jurgis Barakauskas) bei mišriu choru (vad. J.Vertelienė ).

Tačiau koncerto pagrindinis akcentas – absolventų pasirodymas. Publiką pakerėjo itin reto balso – sopranino – savininkas Viktoras Gerasimovas, kuriam akompanavo Marija Stručkova. Italijoje studijuojanti Ernesta Gilytė (klarnetas) savo kūrybinę brandą demonstravo su Carmine Calabrese (fortepijonas). Salėje furorą sukėlė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė Laima Jonutytė (mecosopranas, jai talkino Audronė Juozauskaitė), Karmen įvaizdžiu apžavėjusi vyriškąją publikos dalį. „Šimkinės“ – pučiamųjų kalvės įvaizdį – liudijo trombonininkų kvartetas: Egidijus Miknius ir Marius Balčytis, grojantys Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, Algirdas Stasiulis (LNOBT) ir Vygantas Šilinskas (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras).

Apie pagarbą tradicijoms, istorijai bylojo ir vakaro scenarijus, kuria-me neužmirštas nė vienas, įmynęs pėdą „šimkinės“ dirvoje.

Gausus būrys sveikintojų linkėjo sulaukti 100-mečio, muzikantų terminologija tariant, – be nukrypimų ir moduliacijų…

Pasaulis diskutuoja apie kūrybinę ekonomiką

Pasaulis diskutuoja apie kūrybinę ekonomiką

„Creative Clusters“ konferencijos Glasgove (Škotija) pėdsakais

Kūrybinės ekonomikos (KE) sąvoka šiandien tampa vis aktualesnė, nes suvokiama, kad kūrybiškumas ir kultūra yra pagrindinės gamybinio ciklo žaliavos, o kūrybinės veiklos, jungdamos kūrybinius gebėjimus ir verslą, skatina ekonominę bei socialinę plėtrą. Be to, ūkinę veiklą praturtinant kūryba galima įgyti pranašumo konkurencinėje aplinkoje, todėl nenuostabu, kad visame pasaulyje šiuo metu dominuoja būtent tie verslai, kurių veikla pagrįsta kultūrinio ir informacinio lauko žiniomis bei bendradarbiavimu su kitais ūkio sektoriais.

Dalijosi patirtimi

Kūrybinėms industrijoms (KI) priskiriamų veiklų pagrindas – kūrybingų individų veikla. KI plėtra daugelyje šalių yra susijusi su naujo pobūdžio kultūros centrų bei klasterių kūrimusi. Kūrybinės ekonomikos bei kūrybinių industrijų analizei buvo skirta ir jau šeštąjį kartą vykstanti pasaulinė konferencija. Konferencijos organizatoriai, tikintys, kad kūrybiškumas yra esminis civilizacijos vystymosi faktorius, didelį dėmesį skyrė ir kūrybinio sektoriaus atstovų bendravimui bei patirties pasidalijimui.

Konferencijoje pranešimus šiemet skaitė 50 pranešėjų iš daugiau nei 20 pasaulio šalių: Japonijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Lietuvos, Estijos, Barbadoso, Ispanijos, Kanados ir kitur. Norint tapti konferencijos pranešėju (buvo pateikta daugiau nei 300 paraiškų) teko pereiti dviejų etapų atranką ir sulaukti kompetentingos tarptautinės komisijos įvertinimo.

Konferencija apėmė penkias temas: „Kūrybinė ekonomika mažose šalyse“, „Judantys paveiksliukai internete: audio-vizualinės medijos poveikis regionų ekonomikai“, „Festivalių politika: kūrybinė ekonomika ir masiniai renginiai“, „Strateginis valdymas kūrybinės ekonomikos kontekste“, „Ilga Glasgovo kūrybinės ekonomikos istorija“. Vienu metu keturias dienas vykusioje konferencijoje vyko po tris sesijas – tris kartus per dieną.

Sudomino ir nuvylė

Tarp įdomiausių sesijų paminėtinos kelios. Sesijoje „Permąstant miestą: kūrybingumas miesto politikoje“ ypač buvo įdomus kanadiečio dr. Grego Baekerio pranešimas apie kūrybinio miesto planavimo dokumentą, įtrauktą į Toronto miesto ekonominio vystymosi strategiją. Dokumento tikslas – pateikti priemonių planą, kuris padėtų geriau integruoti kultūrą į miesto žemės panaudojimo planavimo sistemą.

„Miestų transformacijos kultūros įtakoje: Glasgovas, Singapūras, Gatesheadas“ – ypatingo dėmesio sulaukusi sesija, kurios metu pristatyti realiai įgyvendinti projektai, siekiant pakeisti miesto įvaizdį ir suformuoti naujus miesto plėtros ir patrauklumo uždavinius.

Sesijoje „Klasterių strategijos: Kinija, Ontario ir Šiaurės regionas“ išsiskyrė Ontario (Kanada) kultūros ministerijos viceministro Steveno Davidsono pranešimas apie politinę regiono valdžios savimonę ir konkrečias priemones, siekiant plėtoti ekonominio regiono klasterio galimybes.

Apžvelgdami „Kūrybines ateitis: naujus tyrimus kūrybinės eknomikos ateities srityje“, Japonijos ir Didžiosios Britanijos pranešėjai pristatė savo vizijas ir parengtus dokumentus, siekiant KE plėtros ir kūrybiškumo integracijos į ūkio sektorių iki 2025 metų.

Be iš tiesų vertingų pranešimų, turiu pastebėti, kad keletas sesijų nuvylė. Pavyzdžiui, „Creative Britain“: Jungtinės Karalystės kūrybinės ekonomikos programa“. Naujai parengto dokumento pristatymas apsiribojo abstrakčių tiesų dėstymu ir bendromis frazėmis, taip ir nesugebant jų atskleisti konkrečių veiksmų strategijos šviesoje. Analogiškai silpna buvo ir sesija „Po festivalio reklama“. Vietoj festivalių, kaip svarbaus KE reiškinio, analizės buvo pateikta paviršutiniška įvairių Europoje vykstančių festivalių samplaika.

Svarbiau – tiesiog daryti

Sesijoje „Kūrybinės industrijos Baltijos regione“ pranešimus pristatė šio teksto autorė, bendrovės „Enterprise Estonia“ Kūrybinės ekonomikos vystymo programos projektų direktorius Georgas Poslawski’s ir programos „Creative Tampere“ koordinatorė Liina Penttila.

Įdomu, kad visuose regionuose išryškėjo skirtingos pozicijos į KI sektorių ir ypač priemonės, padedančios jų vystymuisi ir plėtrai. Pasirodo, suomiai aktyviai vykdo KI rėmimo programas, o estai, suvokdami KI labiau kaip ekonominį nei kultūrinį sektorių, jas vysto per verslo plėtros projektų grandį. Lietuvoje labiau orientuojamasi į apčiuopiamų objektų, t.y. menų inkubatorių (populiariau vadinamų fabrikais) kūrimą. Nepaisant skirtumų, užsienio ekspertai teigiamai įvertino tokią greičiau intuityvaus nei strategiškai pagrįsto KI vystymosi Baltijos regione tendenciją, pabrėždami, kad daug svarbiau yra tiesiog daryti nei, kaip dažnai pasitaiko užsienio praktikose, užstrigti ties apibrėžimų ir definicijų formulavimu.

Dalyvaudama tokio masto konferencijoje, suvokiau du dalykus: iš vienos pusės – kiek mažai KI ir KE sektorius apskritai (ar bent jau nuosekliai, sąmoningai) yra vystomi Lietuvoje (kitų šalių atstovai į konferenciją atvyko ištisomis delegacijomis), o iš kitos – kad neretai šia idėja yra pernelyg manipuliuojama, prie KE reiškinio pritraukiant arba „pritempiant“ visa, kas tik įmanoma. Akivaizdi britų invazija į šią sferą ir įvairiausių strateginių dokumentų publikavimo gausa net primena savotišką panacėją, kuri ironiškai atliepia naujos mados vaikymąsi.

Nepaisant to, bendrame pranešimų kontekste išaiškėjo, kad būtent kūrybinio sektoriaus veiklų vystymasis daugeliui įmonių bei miestų iš tiesų tapo galimybe pervertinti savo turinį ir įvaizdį bei suformuoti visai kitus, novatoriškus uždavinius, kaip save populiarinti. Pavyzdžiui, viena geriausiai kūrybiškai veikiančių verslo įmonių LEGO (Danija), susidūrusi su globaliniais interneto iššūkiais ir autorinių teisių problemomis, sugebėjo prisitaikyti ir performuluoti griežtas įmonės pozicijas tiesiog pakviesdama visus interneto vartotojus tapti LEGO žaislų kūrėjais, t.y. savotiškais lojaliais įmonės darbuotojais.

Mąstant apie ateitį

Apibendrinant straipsnį norėtųsi užbaigti konferencijos metu išgirstomis tiesomis:

* Kūrybiškumas yra galinga jėga, todėl kūrybinės ekonomikos esmė gali būti apibrėžta kaip 1 + 1 > 2.

* Po kelerių metų KE sektoriaus lydere taps Azija. Tačiau reikia turėti omenyje kiek kitonišką rytiečių suvokimą. Ten KI gali būti pris-kirtas net 2000 dailininkų kaimelis, kuriame yra daromos garsių Kinijos meistrų kūrinių kopijos.

* Ypatingas dėmesys turi būti skirtas švietimui. Pavyzdžiui, Gatesheado (JK) miestas, siekdamas pokyčių, visų pirma investavo į universitetų atsinaujinimą, o Singapūre jau dabar rengiamos darbuotojų perkvalifikavimo programos ateities darbo poreikiams.

Telieka jos atviros pamąstymui, o gal taps pagrindu straipsnio tęsiniui? Beje, kaip minėjau, KI sektorius ypač išplėtotas Jungtinėje Karalystėje. Būtent todėl visos ligšiolinės konferencijos vyko šios šalies geografiniame areale. Tačiau, jaučiant pasaulinį susidomėjimą ir šio sektoriaus augimą, ateinančiais metais konferencijos dislokacijos vietą siūloma perkelti į kitą pasaulio miestą. Tebūnie ir tai atvira galimybė…

Kai dar ne viskas pasakyta

Kai dar ne viskas pasakyta

Danguolė Ruškienė

Praeinančių ir būsimų metų sandūroje – nuo 2008-ųjų gruodžio 12-osios iki 2009-ųjų sausio 8-osios Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) įsikūrė Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus narių paroda „Post scriptum“. Netikėta, intriguojanti ekspozicija…

Žaidžia slėpynių

Klaipėdiečių fotomenininkų gruodžio mėnesį organizuojamos grupinės parodos – daugelį metų besitęsianti tradicija. Iš pradžių tai buvo ataskaitinio pobūdžio, vėliau – tiesiog bendros parodos, kurio-se autoriai paprastai pristatydavo besibaigiančių metų darbus. Šiemet sudarant ekspoziciją fotomenininkų kūriniai sujungti į vieną bendrą temą – „Post scriptum“.

„Post scriptum“ – mėginimas pažvelgti į Klaipėdos fotografiją kitu rakursu. Pirmiausia pačiam fotomenininkui ir tik po to suvokėjui. Autoriai šiai parodai atrinko, jų nuomone, pačius nebūdingiausius jų dabartiniam kūrybiniam stiliui darbus. Taip apsunkindami autorystės identifikavimo momentą. Tai – žaidimas ne tik suvokėjui, bet ir pačiam fotomenininkui. Šįkart jo tikslas – pasislėpti po savo paties kūriniu, tampant ne nematomam, o neatpažįstamam.

Parodos pavadinimas primena vizualinį komentarą, konkretizuojantį ar papildantį jau suformuotą ir kadaise išsakytą fotografinį pranešimą. Negalima teigti, kad ir ankstesniais metais nebūta tokių bandymų. Jau praėjusių metų parodoje A.Darongausko portretai ir A.Rutkausko fotografija iš serijos „Gatvė“ nustebino netikėtais sprendimais. Tąkart šie fotomenininkai formavo daugialypį žmogaus ir miesto pažinimo modelį.

Be abejonės, šiųmetė paroda – tai galimybė pažvelgti į savo ir kolegos kūrybą naujai, kaip potencialų idėjų šaltinį, ar tiesiog proga permąstyti pačią fotografijos prigimtį.

Temą ignoravo

Keista, kad žaidybinis parodos stilius nepritraukė didelio dalyvių skaičiaus. Norą dalyvauti pareiškė apie 20 fotomenininkų, iš kurių nemaža dalis temą akivaizdžiai ignoravo. Mėginimas nors ir trumpam išsižadėti savo autorystės ne visiems atrodė priimtinas. Ko gero, tai viena iš priežasčių, sutrukdžiusių suformuoti vientisą ekspoziciją.

Sunkumų iškilo ir tokioje nedidelėje galerijos erdvėje bandant suvaldyti tematiškai ir stilistiškai skirtingus darbus. Išskaidytą eks-pozicijos vaizdą dar labiau paryškino skirtingiems laikotarpiams priklausantys darbai. Toks sprendimas iš dalies galėtų būti pateisintas nebent tuo, kad jis informuoja apie paties autoriaus pasirinkimą – kuris kūrybinis periodas (ir iš jo atrinktas darbas) yra mažiausiai būdingas dabartiniam jo stiliui. Bene šis momentas ir yra įdomiausias: kokiais kriterijais autorius vadovaujasi atrinkdamas savo darbus ir ko tikisi iš parodos lankytojo juos eksponuodamas – jį suklaidinti ar vis dėlto būti atpažintam. Šįkart galerijos erdvėje eksponuojami tik niekur lig šiol nedemonstruoti kūriniai, nors kai kurie iš jų sukurti beveik prieš 40 metų.

Iš toli ir arti

Naujesniuose darbuose, kurių dauguma datuojami 2008-aisiais, vyrauja jau kelinti metai šiose parodose kultivuojama kelionių tema (A.Stanevičius, G.Skudžinskas, R.Malychas, D.Vaičekauskas). Fotografija, iš prigimties būdama vaizdų medžiotoja, čia tampa bene vienintele neatvėsusių įspūdžių perteikimo priemone, išryškinanti vis sunkiau aptinkamus tūkstančius kilometrų nutolusių vietovių ir kultūrų skirtumus. Autoriai tiesiog smalsia akimi fiksuoja jų pakitusią aplinką.

Ne visi fotomenininkai vengia rinktis vietines temas. Marinistinę, kaip neišsemiamą, tematiką pasirinko A.Kalvaitis. Tik šįkart jo nuotraukos, sugėrusios aplinkos grožį, visiškai atsiribojo nuo autoriui būdingų kompiuterinių montažų, siurrealistiškų vaizdinių konstrukcijų. Lyrine nuotaika persmelkti ir V.Strauko kaimo motyvai, G.Survilos portretai. Fragmentiškai ir labai netikėtai savo kūrybinį kelią demaskuoja S.Jokužys, parodoje eksponuodamas psichologizuotus, talpinančius stiprų emocinį krūvį ir jokio dekoratyvaus, šiandien autoriui būdingo, pėdsako neturinčius portretus.

Vizualiniai apmąstymai

Pastaruoju metu ypač jautrias temas besirenkantis S.Kancevyčius „Post scriptum“ pateikia ironišką sapno viziją, sukonstruotą iš daugybės šaržuotų fotografinių vaizdų. Skaudžiai ryškias stipraus koncentrato pavidalo uostamiesčio iliuzijas formuoja V.Karaciejus, viename popieriaus lakšte sutalpindamas beveik visą Klaipėdos istoriją. A.Katkovas šiuokart savo atspindžių pirmavaizdžiu renkasi ne vizualiai patrauklius monolitiškus objektus, o gana trapią moters figūrą, paskui save paliekančią judesio sužadintą šviesos ir šešėlio šleifą.

Netikėti vizualiniai apmąstymai A.Šeštoko darbe, analizuojančiame fotografiją ne kaip atvaizdą, o kaip objektą, ir A.Rutkausko anonimiškame tėvo ir sūnaus portrete patvirtina gana lanksčią ir paslankią įvairioms interpretacijoms parodos temą.

Nuosaikingesni ir atsargesni sprendimai būdingi R.Treigiui, R.Gabriui, V.Butkui ir kitiems autoriams, kurie pateikia ankstesnės ar šiandieninės aplinkos fragmentus, daugiau ar mažiau sietinus su jų asmenine patirtimi.

Vertingiausia – intriga

Vienas pagrindinių parodos tikslų – intriga, ko gero, šiuo atveju yra vertingiausias. Kaip tenka įsitikinti, paslėpti autorystę po paties autoriaus darbais ir demaskuoti ją netikėtu būdu nėra paprasta ir visiškai nekalta.

Nors ir ne visais atvejais tai pavyko, tačiau šiųmetė LFS Klaipėdos skyriaus narių paroda sugebėjo atsiplėšti nuo tradicinio savo formato ir įgijo gana netikėtų bruožų.

Vieninteliu vertinimo kriterijumi siūlomas netikėtumo momentas, inspiruojantis žaidybinį parodos stilių, formuoja nepretenzingą žvilgsnį į fotografiją, nesistengiant jos įsprausti į gana reiklius meno pasaulio rėmus.

„Post scriptum“ – tai tik viena iš Klaipėdos meninės fotografijos (at)pažinimo formų, siūlanti naujus jos interpretavimo ir permąstymo būdus.

Ko gero, tik tuo ši paroda ir skiriasi nuo ankstesniųjų.