Politiniame lėlių balete šoka daiktai

Politiniame lėlių balete šoka daiktai

Jūratė Grigaitienė

Kad lėlių teatro galimybės beribės, darsyk galima įsitikinti pažiūrėjus naujausią Klaipėdos lėlių teatro premjerą – penkių veiksmų politinį lėlių baletą suaugusiesiems „Juoba“ pagal Alfredo Jarry’o pjesę „Karalius Juoba“ arba „Karalius Ūbas“.

Veikėjai – audeklo skiautės

Naująjį spektaklį režisavo ir scenovaizdį sukūrė vis dar nerimstanti ir eksperimentinės dvasios neprarandanti režisierė lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Lėlės, atlikdamos scenoje neįtikėtinus akrobatinius triukus, neretai pranoksta gyvus aktorius. Režisierė G.Radvilavičiūtė kiekviename naujame pastatyme ieško ne gyvo aktoriaus ir negyvos lėlės panašumų, bet skirtumų ir, manyčiau, sėkmingai laimi šią dvikovą.

Jau pati „Juobos“ pradžia – elegantiškai D.Šostakovičiaus muzikos ritmu besirangantis š…, aplipęs musėmis (tik kvapo nebuvo), – užmezgė neįprastą intrigą bei padiktavo būsimo spektaklio žaidimo taisykles.

Nepaprastumo įspūdį sustiprino scenoje pasirodę pagrindiniai „veikėjai“ – du nedideli keturkampiai audeklo gabalai, pritvirtinti prie vielučių ir valdomi aktorių iš viršaus. Apsimetėlis nevidonas Juoba – tai juodas gauruotas kailis, grubiai demonstruojantis savo tariamą vyriškumą, o Juobienė – lengvai plazdenanti raudono šilko atraižėlė, sugebanti „gundyti“, „koketuoti“, įvairiomis kamasutros pozomis gašliai „glamonėti”, „myluoti“ savo vyrą. Juk spektaklis skirtas suaugusiesiems.

Atitinka pjesės dvasią

Pradžioje gerokai trikdė ir erzino toks kosminis personažų atitolimas nuo žmogiškojo pavidalo. Stebėdama spektaklį mąsčiau, negi lėlių teatras tiek nusigyveno, kad nebeišgali sukurti lėlės, bent šiek tiek panašesnės į žmogų, turinčios rankas, kojas, kūną, ką čia, – bent jau padorios galvos.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau stebėjausi režisierės įžvalgumu, kad šioje interpretacijoje tik tokie skudurai, vaizduojantys žmones, labiausiai atitinka pjesės dvasią bei šio spektaklio koncepciją.

Režisierė maksimaliai pasitiki žiūrovu – kuo mažiau tikroviškumo rodoma, tuo veržliau prabunda kiekvieno kuriančioji vaizduotė. Toks lėlių, greičiau, daiktų valdymo principas ypač tinkamas spektaklio pabaigoje, kai nevidonai sutuoktiniai Juobai tikrąja ta žodžio prasme „paskęsta“ didelėje stiklo taurėje degtinės, o vėliau, visiškai šlapi ir mirtinai nusilakę, šlaistosi po sceną, įspūdingai prilimpa prie stiklinės sienos, taškydamiesi į visas puses tikrais prakaito purslais. Juobai finale virsta šlapiais, gličiais, purvinais grindų skudurais – štai kur neįtikėtini režisierės G.Radvilavičiūtės fantazijos viražai ir taiklus santykis su A.Jarry’o medžiaga: „nusmegeninkit, žrudykit, pjaukit driežuvius, grobkit pinigus ir lakit, kol mirtinai nusilaksit…“

Būdai, kaip nugalabyti

Ryškiai lėlių – daiktų galimybių beribiškumas atsiskleidė ir trečiajame veiksme, kuris programėlėje įvardytas sakiniu: „Juoba per penkias karaliavimo dienas išskerdžia tiek žmonių, kad būtų galima visus šventuosius iš rojaus nutremti į pragarą ir dar nuodėmių atliktų“. Scenoje žiūrovų akivaizdoje demonstruojami įvairiausi žudymo būdai. Paauksuotuose paveikslo rėmuose ant auksinio stalelio elegantiškai „žudoma“, o kruvini pėdsakai čia pat elegantiškai panaikinami auksine šluotele: obuoliai perkertami, o kopūstas nuduriamas aštriu peiliu, karoliai sutraukomi, buteliukas sudaužomas, kažkas paskandinamas vandens stiklinėje ar skiedrų jūroje, kažkas sudeginamas… Bet įspūdingiausiai atrodo auksinės mėsmalės sietelyje pasirodęs tikros mėsos faršas…

Po spektaklio viena žiūrovė prisipažino, kad pradėjo galvoti, kokiais dar būdais galima nugalabyti žmogų.

Taigi režisierė surado instrumentus ir jų padedama bandė įrodyti, kad š… valstybės valdovais gali būti tik šlykštūs grindų skudurai, o jų žudymo būdai pateisina priemones.

Kiek abejonių spektaklyje kelia tikrų ir netikrų daiktų naudojimas. Obuoliai, kopūstas, vanduo, žvakės ir kiti daiktai yra tikri, o veikėjai – iki absurdo apibendrinti ženklai, neturintys net menkiausios žmogiškumo užuominos. Todėl išraiškinga, bet nelabai suprantama ir, manyčiau, iškrintanti iš bendros spektaklio stilistikos scena, kai veikia tikros žmogaus kojos. Vienos aktorės virtuoziškai atliktas kojų baletas, vaizduojantis du aistros užvaldytus priešingos lyties asmenis, nežinia, kokiu tikslu spektaklyje naudojamas ir kaip įsipina į bendrą spektaklio audinį.

Skaudžiai atliepia aktualijas

Renatos Kutaitės, Rūtos Bunikytės ir Renatos Idzelytės aktoriniai darbai gali būti analizuojami tik lėlių – daiktų valdymo prasme, nes verbalinio teksto spektaklyje nėra, skamba tik žymaus rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika ir trumpa garsinė būsimų įvykių anotacija prieš kiekvieną sceną.

Rankose laikant tik audeklo atraižą, ypač sunku išreikšti žmogiškus jausmus: aistrą, neapykantą, meilę, išdavystę. Tačiau aktorėms pavyksta perteikti pulsuojančią gyvybę ir energiją. Nors spektaklio žanras įvardytas kaip politinis baletas, suprask – dominuoja judesys ir šokis, tačiau daugelyje vietų pasigedau žodinės komunikacijos. Siužetiškumas daug kur ištirpsta, todėl belieka grožėtis arba gražiai bjaurėtis režisierės ir aktorių trio sukurtu teatrinių daiktų baleto reginiu.

Politinis baletas „Juoba“ skaudžiai atliepia ir šiandienos gyvenimo bei politikos aktualijas. Nesinorėtų, kad ir mūsų valstybę valdytų Juobų palikuonys. Deja, šiandienos Lietuvos ir pasaulio realybė vis labiau panašėja į šį groteskišką spektaklį.

Artimiausi „Juobos“ spektakliai – vasario 27 d. ir kovo 6 d. 20 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4).

Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant

Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant

Gytis Skudžinskas

Alekso Adriuškevičiaus parodos „Pasikartojimai“ atidarymo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius išrėžė, kad „…tai yra elementarus šiuolaikinis menas…“. Ir, kad kaip būtų nuobodu, vis dėlto diskusija apie šiuolaikinio meno šiuolaikiškumą ar dabartinės mūsų dailės neadekvatumą laikmečiui yra viena opiausių lietuviškame, juolab Klaipėdos kontekste.

Legendinės „Post Ars” aidas

Bet kaip turėtume vertinti A.And-riuškevičiaus parodą uostamiestyje? Nuodugniai susipažinę su lietuviškos dailės istorija meno entuziastai puikiai žino, kad Aleksas yra legendinės dailininkų grupės „Post Ars” narys. Grupės, kuri prieš du dešimtmečius į lietuvišką meno kontekstą įnešė tuomet neregėtus žanrus: performansą, žemės meną, instaliaciją, akcionizmą ir kita. Formaliai galime šiuos žanrus priskirti šiuolaikinio meno raiškos formoms (konceptualiai nebūtinai).

Kita vertus, „Post Ars”, o kartu ir A.Andriuškevičiaus kūryba jau aptariama ne tik specializuotuose leidiniuose ar konferencijose, bet įtraukta ir į mokyklinius dailės vadovėlius.

Štai dėl to ir kyla paradoksali problema: kiek menas, tapęs chrestomatine ar muziejine vertybe, gali būti vadinamas šiuolaikiniu?

Dokumentalumas – kūrybinis gestas

Parodos dokumentinis pobūdis aiškiausiai matomas tolimiausioje galerijos salėje, kurioje demonstruojami A.Andriuškevičiaus videoperformansai. Ekrane besisukančiuose filmuose įamžinti autoriaus performansai – viešoje erdvėje atliekami neįprasti veiksmai.

Nors šiandien viešas elgesys nusikrato vis daugiau tabu, flashmob akcijos praskaidrina kasdienybę, normatyvizuoto viešo elgesio pažeidimas tebėra šiuolaikinio meno dėmesio objektas.

Dabar, kaip ir tuomet, kai buvo sukurti, šie performansai stipriausiai skleidžiasi kaip kito galimybė egzistuoti viešumoje, kaip kūniškų patirčių išviešinimas ar personalinių ir vyraujančių nuostatų sankirta.

Praėjusio amžiaus pabaigoje A.Andriuškevičiaus ir visos „Post Ars” grupės veikla stipriai kontrastavo su esama dailės situacija. Tai dar labiau skatino šiuos performansus įvardyti kaip novatorišką ir šiuolaikinę kūrybą. Socialinis aktualumas autoriaus videoveiksmus daro įdomius šiandienos akivaizdoje ir neuždaro muziejinių suvestinių eilutėse.

Dokumentalumas čia tampa ne tik formaliu fakto užfiksavimu, bet ir kūrybiniu gestu, kai procesas yra pagrindinis elementas.

Ir nors skeptikai galėtų pastebėti, kad Europos meno istorijoje performansas atsirado ir gyvybingiausias buvo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, o privatumo ir viešumo problema nėra nauja tema, būtent turinio fundamentalumas ir jautrumas vietiniam kontekstui leidžia šiems darbams išlikti įdomiems iki šiol.

40 metų senumo

Kitoje galerijos salėje eksponuojami „stabilesni“ kūriniai. Įprastinės medžiagos ir nuosaikesnis pranešimas.

Kabantys objektai, pavadinti „Mano paveikslai“, iš principo yra klasikinis minimalizmo srovės pavyzdys – medžiagiškumas supriešinamas su forma. Kieto pavidalo vertikalūs objektai (greičiausiai, medinės sijos) aptraukti drobe, – taip iš prigimties minkštas audinys paverčiamas taisyklinga geometrine struktūra ir priešingai – tvirtas pavidalas tampa švelnus.

Toks minimalizmo taisykles atitinkantis kūrinys tampa tiesiog neefektyvus dėl savo uždaro ir jau suformuoto stiliaus. Kita vertus, pavadinimu ar kitomis nuorodomis autorius gali išskleisti paralelines reikšmes. Bet apie ką byloja užrašas „Mano paveikslai“? Siūlo dar kartą permąstyti tapybos mirtį? Neviliojanti perspektyva, juolab daug kartų aptarta ir uždarame rate besisukanti problema. Tenka konstatuoti: 40 metų senumo šiuolaikinis menas.

Gali tapti lūžio ikona

Dar vienoje darbų serijoje A.And-riuškevičius eksploatuoja verbalinį pranešimą, t.y. rašo, rašo, rašo, it Bartas kiekvienos animacinio serialo „Simpsonai“ serijos pradžioje.

Tekstas – kaip grynakraujis simbolis – čia turėtų tapti kažkuo daugiau ar mažiau. Deja, bežiūrėdamas / beskaitydamas prisimeni šmaikščią sąvoką „tyrasis konceptualizmas“. Tekstas – kaip grynoji idėjos ar minties išraiška – labai domino konceptualizmo pionierius, bet šiandien naudojant rašytinę medžiagą jau reikėtų ir kokio nors lingvistinio, semiotinio ar socialinio nuotykio.

Kita vertus, vienas labai įdomus aspektas: rašytiniai A.Andriuškevičiaus darbai tarsi žymi lietuvių menininkų perėjimą nuo modernizmo prie postmodernizmo. Teksto – kaip meno kūrinio – naudojimas parodoje tapatinamas su postmodernistine sąmone, tačiau vartojamos kategorijos lingvistiškai priklauso modernistinei jausenai („Begalybės dalis esu“, „Ieškau savęs“). Toks dvilypumas yra būdingas daugeliui šiandien kuriančių vyresnės kartos menininkų, o A.Andriuškevičiaus darbai gali tapti net šio lūžio ikona.

Palieka klausimus

Apibendrinant galima pasakyti, kad ir visa paroda palieka klausimų. Kiek šiuolaikinis menas gali būti šiuolaikiškas? Ar forma yra šiuolaikinio meno sąlyga?

Ir šiuo atveju, ko gero, tiksliai pataikyta su parodos pavadinimu – „Pasikartojimai“.

Dailės istorijos ir minčių, temų ir formų pasikartojimai, išbėgant prieš modernizmą, bet ne visuomet suspėjant su šiandiena.

Uostamiesčio kontekste ši paroda gali suveikti ir kaip novatoriška, bet tiksliau būtų laikyti ją autoriaus retrospektyva, padedančia pasiruošti dailės egzaminui.

Tūkstantmečio parodoje – šeši iš pajūrio

 

Langas

Tūkstantmečio parodoje – šeši iš pajūrio

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai vasario 13-ąją atvėrė sales Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės konkurso parodai, į kurią pateko ir šešių pajūrio dailininkų darbai.

„Lietuvos tūkstantmetis“ – paskutinė paroda iš penkių ekspozicijų ciklo, kurį 2005–2009 m. pakaitomis Vilniuje ir Lemonte surengė Lietuvos dailės muziejus ir Čiurlionio galerija Lemonte (JAV).

Konkursinių parodų tikslas – pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį gaivinti ir stiprinti istorinę bei pilietinę savimonę, aktualinti Lietuvos istoriją, išskiriant simbolinius elementus, reikšmingus valstybės ir tautos savivokai, atverti kultūrinės tradicijos savitumą bei vertę ir skatinti šios tradicijos interpretacijas.

Penkių konkursinių parodų laureatams paskirta po tris vardines išeivių Lietuvos dailininkų M.J.Šileikio (1893–1987) ir T.Petraičio (1896–1978) premijas (500, 300 ir 200 JAV dolerių) už tapybą ir skulptūrą, akvarelės ir grafikos kūrinius.

„Lietuvos tūkstantmečio“ parodoje M.J.Šileikio premijos paskirtos Vaclovui Krutiniui (pirmoji), Romualdui Kuncai (antroji) ir Arvydui Ališankai (trečioji), o T.Petraičio premijomis apdovanoti Saulė Kisarauskienė (pirmoji), Eglė Vertelkaitė (antroji) ir Juozapas Antanas Gelgudas (trečioji).

„Lietuvos tūkstantmetis“ – didžiausia konkursų ciklo paroda, kaip tvirtino jos kuratorė Julija Mušinskienė. Vertinimo komisija ekspozicijai atrinko 127 dailininkų kūrinius. Daugiau kaip pusė menininkų šio dailės konkurso parodose dalyvauja nebe pirmą kartą. Šiemet jų dalyviai – iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir mažesnių miestų. Dešimtyje Radvilų rūmų salių iki balandžio 11-osios rodoma apie 230 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių, sukurtų 2003–2009 m. Tarp jų – uostamiesčio tapytojų Dano Andriulionio, Edvardo Malinausko, Juozo Vosyliaus, Simono Žaltausko drobės, kretingiškių Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės kaligrafijos koliažai ir Liudos Liaudanskaitės akvarelės.

Lietuviškas menas – Maskvoje

Lietuvos menininkai ir Vilniaus menų spaustuvė vasario 20–22 d. prisistatė Maskvos šokio centre „TSEH“. Maskviečiai turėjo galimybę pamatyti ir klaipėdiečio Beno Šarkos monospektaklį.

Lietuvos meno savaitgalis Maskvoje – „TSEH“ projekto „Vaizduotės fabrikai: naujos kultūros teritorijos“ dalis. Jame pristatomi netradiciniai

Europos šalių menų centrai bei juose kuriantys menininkai. Šiemet pirmoji skirtingus šiuolaikinius Lietuvos menus apimančią programą pateikė projekto rengėjų išsirinkta Lietuvos atstovė – Vilniaus menų spaustuvė. Balandį Maskvoje prisistatys kultūros centras „Mains d’Oeuvres” (Prancūzija), rugsėjį – „Melkweg” (Nyderlandai), lapkritį – „La Ferme Du Buisson” (Prancūzija).

Dar nuo vasario 16 iki kovo „TSEH“ patalpose eksponuojami daugiau nei 20 metų Lietuvos sceną talentingai fiksuojančio fotografo Michailo Raškovskio darbai. Fotografijų paroda „Krasnaja tipografija“ atskleidžia unikalią prieš septynerius metus apleistame pastate susikūrusios Vilniaus menų spaustuvės dvasią. Maskviečiai pamatė ir trumpametražį Nerijaus Didvalio filmą apie Menų spaustuvę.

Tris dienas trukusiame lietuvių renginyje Maskvoje parodyta šokėjos Loros Juodkaitės ir džiazo muzikantų Andrės Pabarčiūtės, Vyčio Nivinsko, Marijaus Aleksos improvizuota kompozicija „Čia ir dabar“, su lietuviškomis realijomis supažindino kaunietės dailininkės Auksės Petrulienės „Psilikono teatro“ spektaklis „Išdurtas ir apiplėštas“, koncertavo dvi jaunos alternatyvios muzikos grupės „Dublicate“ ir „Fusedmarc“.

Praėjusį sekmadienį lietuviškąjį savaitgalį Rusijos sotinėje užbaigė teatro avangardistas iš Klaipėdos B.Šarka su ironija kibirkščiuojančiu spektakliu „Topor sosi“, kuriame pasakojama neva klaipėdiečio rusakalbio Vasios Sorokino gyvenimo istorija. Ji, kaip sakė pats kūrėjas, dar 2002-aisiais gimė „žiūrint į amžinąją ugnį ant kareivio kapo Klaipėdoje“. Spektaklis skirtas tiems, kas jaučia nostalgiją V.Vysockiui, B.Okudžavai, B.Grebenščikovui ir seniems radijo imtuvams. Nuo pat premjeros jis Lietuvoje ir festivaliuose užsienyje sėkmingai vaidinamas rusų kalba, rūkant „morskaja kapusta“, geriant degtinę ir užkandant duona.

Muzikos kūrinį inspiravo paveikslas

Kovo 6 d. Klaipėdos koncertų salėje ir 25 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje skambės klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio smuikui, violončelei, fortepijonui ir perkusijai „Lietus lyja toli nuo mūsų“ premjera.

Kaip pasakojo autorė, kūrinys pavadintas pagal austrų dailininko, architekto ir skulptoriaus Friedensreicho Hundertwasserio (1928–2000) paveikslą. 2008-ųjų lapkritį viešėdama Vienoje kompozitorė apsilankė Hundertwasshause ir buvo sužavėta šio menininko kūrybos. L.Narvilaitės muzika fiksuoja emocinę būseną, esančią per laiko ir erdvės atstumą. Ji ieško tylos ir ramybės, tikrumo ir skaidrumo. Ji supasi melodingų linijų tėkmėje, vis sugrįždama ir pasikartodama, krisdama ir vėl kildama.

Naujausią kompozitorės kūrinį atliks fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) ir Saulius Astrauskas (perkusija).

Tai jau antras kūrinys, kurį L.Narvilaitę paprašė sukurti trio „Kaskados”. Pirmasis buvo „Kai liepto nebus, pereisiu upę” 2003-iaisiais. Šiuosyk prie trio autorė dar prijungė ir perkusininką. Artėjant premjerai kompozitorė prasitarė turinti dar vieno naujo kūrinio idėją.

Klaipėdoje 1965 m. gimusi, nuo vaikystės muziką rašanti, 1992-aisiais priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą L.Narvilaitė dabar yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių. Anot A.Bareikytės-Nakienės, „iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”. Ji rašo muziką orkestrui, kamerinę, vokalinę ir chorinę, taip pat elektroninę, yra sukūrusi dainų vaikams.

L.Narvilaitės kūriniai „Atviras miestas”, „Šauksmas – šviesa”, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, „Kai liepto nebus, pereisiu upę”, „Visby-Bike”, „Kranto trupinys. Žiemos žaidimai”, „Drugys”, „Juodi balti trumpėjantys garsai” įrašyti ir išleisti įvairiose kompaktinėse plokštelėse.

L.Narvilaitė 1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos Muzikos teorijos skyriuje. Beje, du pastaruosius dešimtmečius kompozitorė ten dėstytojauja. Nuo pat 1989 m., kai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Nuo 2005 m. ji dirba Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai, yra trijų muzikos festivalių meno vadovė.

Sostinėje rodys naujausius spektaklius

Šiemet Klaipėdos muzikinis teatras dusyk gastroliuos Vilniuje – pavasarį ir rudenį. Į Lietuvos sostinę visas kūrybinis kolektyvas – 110 žmonių – su pačiais naujausiais teatro pastatymais vyks kovo 12–15 dienomis.

Akcentuodami savo plačią meninę veiklą, pavasario pradžioje klaipėdiečiai gastroliuos Lietuvos rusų dramos teatre. Jame kovo 12-ąją uostamiesčio Muzikinio teatro artistai parodys šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pagal Astoro Piazzolla’os muziką, kovo 13-ąją – Vidmanto Bartulio operą „Aušrinė“, kovo 14-ąją – Johanno Strausso operetę „Vienos kraujas“. Paskutinę gastrolių dieną – kovo 15-ąją klaipėdiečiai Vilniuje parodys du spektaklius: Vladimiro Konstantinovo operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir teatralizuotą koncertą „Aistrų šėlsmas“ pagal George’o Gershwino muziką.

Tokių didelių gastrolių šio teatro istorijoje dar nėra buvę. Visi penki pastatymai – 2008-ųjų sezono darbai. Iš jų keturi, išskyrus „Vienos kraują“, niekur kitur Lietuvoje dar nestatyti.

Kita išvyka į Vilnių numatyta spalio 1–3 dienomis su atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „Orfėjas“, uostamiesčio teatre Jono Vaitkaus statyta 2007-aisiais. Ją Klaipėdos muzikinis teatras pakviestas parodyti Valdovų rūmuose.

Klaipėdos muzikinis teatras jau derina ir 2010-ųjų gastrolių grafiką. Kitąmet spalį ir lapkritį planuojama vykti į Olandiją su Jurgio Gaižausko „Buratinu“. Naujasis pastatymas visai šeimai rampų šviesą uostamiestyje turėtų išvysti šiemet rugpjūtį, per vasaros festivalį, arba vėliausiai lapkritį. Olandams ketinama parodyti net 20 „Buratino“ spektaklių, kuriuose vaidins ir dainuos jaunoji atlikėjų karta – Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros ir Stasio Šimkaus konservatorijos absolventai.

„Durų“ inf.

Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai

Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai

Danguolė Ruškienė

Sausio pabaigoje Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas iš Klaipėdos kilusios, šiuo metu Vilniuje gyvenančios fotomenininkės Akvilės Anglickaitės fotografijų ciklas „Namai“ (2004–2005). Tris savaites, iki vasario 19-osios, viešėjusioje parodoje – jaunos autorės subjektyvaus įspūdžio, patirto Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, fiksacija. Daugiau nei prieš metus šį fotografijų ciklą A.Anglickaitė eksponavo su Ugniumi Gelguda bendroje fotografijų parodoje „125 bpm“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Individualūs, bet standartizuoti

Šešiuose didžiulio formato fotografijos lakštuose – vienodų namų virtinės, įkyriai peršančios klonavimo proceso įspūdį. Kaip parodos atidarymo metu teigė pati autorė, namai pirmiausia jai asocijuojasi su šiluma ir jaukumu, todėl standartizuoti individualūs būstai užmiesčio rajonuose ją pribloškė. Fotomenininkė, pasinaudodama pirminio įspūdžio ekspresija, fiksavo savo patirtis, anot jos, įsitraukdama į šių namų monotonišką buvimą, nepaliekantį vietos jokioms improvizacijoms ar chaotiškai būčiai.

Daugelio vidurinio sluoksnio atstovų siekiamybė – individualus namas, kaip išskirtinio gyvenimo garantas, lieka tik iliuzija. Tokiuose tipiniuose namuose, kaip ir mūsų skausmingai eksploatuojamuose daugiabučiuose, sėkmingai tiražuojami standartiniai gyvenamieji plotai, su apibrėžtu langų ir durų skaičiumi, primygtinai „rekomenduojantys“ judėjimo kryptis ir paliekantys nedidelę paklaidos galimybę. Gyvenimas taip organizuotose erdvėse neabejotinai turi ir privalumų: svetimuose namuose be didesnių trukdžių galima judėti pagal įprastas trajektorijas, iš anksto užprogramuotas architektūriniuose brėžiniuose.

Dabarties pėdsakai

Stebėtina, kad Akvilės „Namai“ – ne Lietuvoje ir ne sovietmečio palikimas. Tai – naujos statybos miegamieji rajonai paprastai idealizuojamoje Vakarų Europoje. Taigi jie, nieko bendro neturėdami su ne taip jau seniai mūsų (iš)gyventa ideologija, kurios svarbiausias tikslas buvo teisingas gėrybių paskirstymas, yra kitos, daugiau ar mažiau visame pasaulyje pasireiškiančios ekonominės sistemos – kapitalizmo, padariniai. Pastarasis, priešingai nei socializmas, yra linkęs gėrybes ne skirstyti, o tiražuoti, tokiu būdu pasitenkinimą garantuodamas kiekvienam.

Fiksuodama nuosavus namus, fotomenininkė pasirenka pasyvaus stebėtojo poziciją. Paradoksalu, kad subjektyvizuotas pirminis (todėl stipriausias) įspūdis atskleidžiamas sąmoningai simuliuojant objektyvumo momentą. Prašalaitišką žvilgsnį koncentruodama į panoraminius miegamųjų rajonų vaizdus, neišskiriant jokių detalių, vien tik ritmiškas standartinių pastatų eiles, autorė užprogramuoja šios vietovės ir savo anonimiškumą.

Akvilės nuotraukose – vien tik esamo gyvenimo pėdsakai. Tiksliau, čia eksploatuojamos būties šablonai. Ko gero, žmonių figūros, tokios pat nuobodžios, kaip ir jų namai, tik trikdytų darnią pastatų kompoziciją, suterštų kadrą „triukšmais“, kurie priverstų suabejoti čia gyvenančių gerove ir pasitikėjimu savo santvarka. Standartiniuose namuose gyvenantys standartinio sudėjimo žmonės, kuriems garantuota standartizuota gerovė ir saugumas, formuoja sterilaus gyvenimo įspūdį, verčiantį bodėtis ne tik jų namais, bet ir jais pačiais.

Pauzės – improvizacijoms

Kaip ir ankstesnė A.Anglickaitės kūryba, fotografijų ciklas „Namai“ turi nemenką socialinės kritikos dozę. Autorė jau kuris laikas analizuoja stereotipų ir įvaizdžių pasireiškimą visuomenėje ir jų kaitos įmanomybę. Fotomenininkė nesitenkina paviršiniu realybės sluoksniu, ji siekia prasibrauti iki jos konstrukcinio pagrindo, ant kurio be didesnių pastangų formuoja savąjį tikrovės interpretavimo variantą.

Hipnotizuojanti gyvenamųjų namų horizontalių ir vertikalių ornamentika, sudėliota iš kelių skirtingų realybės atkarpų, ekspozicinės salės pabaigoje „atsiremia“ į iš pasąmonės ištrauktus siurrealius, sunkiai su tikrove identifikuojamus jos fragmentus. Taip suardydama nuoseklią fotografijų ciklo suvokimo schemą, Akvilė palieka pauzes, kuriose vis dar įmanomas nenuspėjamumas ir improvizacija, aplenkianti racionalius ir logiškus standartizuotų „Namų“ modelius ir išlaisvinanti iš įkyraus sterilios realybės pojūčio.