Muzikiniai žiemos pamąstymai: nuo „Pikaso“ iki A.Palei’aus

Muzikiniai žiemos pamąstymai: nuo „Pikaso“ iki A.Palei’aus

Laima Sugintienė

Baigiasi kalendorinė žiema. Tradiciškai šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku dažniau peržvelgi koncertų afišas, televizijos programas. Ir ką gi: iš visų žiniasklaidos šaltinių sklindant grėsmingoms ekonominėms prognozėms, muzikų bendruomenė turi kuo pasidžiaugti. Štai tik keletas pastebėjimų.

Bet pradžioje noriu pasakyti: nieko neturiu prieš A.Piazzollą, greičiau – priešingai.

Džiugios permainos LTV

Štai vien LTV pasiūla: „Triumfo arka“, kurioje dalyvavo muzikinį akademinį išsilavinimą turintys dainininkai, atlikdami populiariausias arijas iš operų, roko operų, operečių bei miuziklų, „Dainų daina“, startuojantis chorų konkursas „Lietuvos balsai“. O kur dar estrados klasikos projektas „Mūsų dienos kaip šventė“. Viskas gyvai. Beveik viskas – su simfoniniu (!) orkestru ir žaviuoju Modestu Pitrėnu, o svarbiausia – žiūrima ir klausomasi.

Sunku patikėti, tačiau faktas: „Triumfo arkos“ finalą žiūrėjo daugiau žiūrovų (jei neklystu – per 40 tūkstančių) nei LNK muzikinio realybės šou „Muzikos akademija“ finalą. Nežinia, kuriems lobistams dėkoti, bet jei tai LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus nuopelnas, tai nebe pikta ir dėl sugadinto „Triumfo arkos“ finalo, ir dėl nelemtos elektros skydinės…

Žaibiška reakcija

Kaip gi čia nepastebėsi tiesiog žaibiškos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komandos reakcijos.

„Triumfo arką“ laimėjus talentingam jaunam bosui Liudui Mikalauskui, nespėjo nuostabus tenoras Edmundas Seilius nuryti pralaimėjimo kartėlio, kai J.Strausso „Šikšnosparnis“ su jo kuriamu Alfredo vaidmeniu (teisybę sakant, tiek ir to vaidmens, gerai, kad sėdėdamas kalėjime Alfredas iš nuobodulio traukė populiarių itališkų operų arijas…) jau skambėjo pilnutėlėje teatro salėje. Teatro afišose jau šmėžuoja ir kitų auksinių balsų savininkų pavardės: Vaido Vyšniausko – G.Bizet „Karmen”, Egidijaus Bavikino – „Aistrų šėlsme“ pagal G.Gershwino muziką ir L.Mikalausko – G.Rossini’o „Sevilijos kirpėjuje“.

Buvo verta pakentėti

Žiemos tarpušventis – įvairiausių renginių maratonas. Kiekviena koncertinė įstaiga savaip vilioja klausytojus: vieni orientuojasi į masinį skonį, kiti labai aukštai kelia profesinę kartelę, o treti mėgina vienu šūviu nušauti du zuikius. Pastarieji paprastai nepataiko nė į vieną…

Žvejų rūmai (gruodžio 29 d.) pakvietė į populiarios muzikos koncertą „Karštis žiemos vidury“. Programoje sugundė dvi pavardės: Donato Montvydo ir Rositos Čivilytės. Vardan jų buvau pasiryžusi iškęsti net „Pikaso“… Tie vyrukai, jei jau dainuoti unisonu tesugeba (na, tarkim…), tai bent judinti savo ištreniruotus kūnus galėtų mažų mažiausiai kaip M.Jacksonas… Betgi visa choreografija ir vienintelis jų išsigelbėjimas – mikrofono stovas.

Apgailėtina ne tik pačių fonogramų meninė kokybė (išskyrus D.Montvydo ir R.Čivilytės), bet ir jų transliavimas.

Neįtikėtina, kaip su tokia garso kokybe taikstosi scenos veteranas, vienas profesionalesnių popmuzikos atlikėjų, aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintis Edmundas Kučinskas…

Bet dėl D.Montvydo ir R.Čivilytės buvo verta pakentėti.

Ne visada stilingai

Klaipėdos muzikinis teatras (gruodžio 29 ir 30 d.) pakvietė į premjerinį „Aistrų šėlsmą“ (pagal G.Gershwino muziką).

Gaila, kad šventėms teatras neparengė „pilnakraujės“ premjeros, ir teko tenkintis teatralizuoto koncerto versija. Sudėtingi, iki skausmo pažįstami G.Gershwino kūriniai buvo atlikti (dirigentas Vytautas Lukočius) aistringai ir temperamentingai, tačiau ne visada stilingai. Čia jau pasimatė, koks kiekvieno atlikėjo santykis su džiazu: nuskambėjo puikių vokalinių fragmentų, orkestro solo, tačiau kai kurie numeriai nelabai įtikino (Ritos Petrauskaitės Klaros „Summertime“ ir kt.).

Atidavė duoklę

Tradiciškai prieš Naujuosius metus (gruodžio 28 d.), šventinės klasikos festivalyje „Salve Musica“ duoklę Klaipėdai – savo finansiniam donorui – atidavė ir Vilhelmo Čepinskio „Camerata Klaipėda“. Šįkart pasitelkusi ir kolektyvo vadovo scenos partnerę (tiesa, pastaruoju metu jų duetas buvo pritilęs) pianistę Guodą Gedvilaitę. Programoje, skirtoje belgų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Eugene’o Ysaye’aus 150-osioms gimimo metinėms, skambėjo ir E.Chaussono, N.Paganini’o, F.Chopino bei G.Gershwino kūriniai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po fantastiško, išskirtinio solo rečitalio, kurį dar pernai lapkričio mėnesį surengė smuiko virtuozas Sergėjus Krylovas, be J.S.Bacho ir L.Berio kūrinių smuikui solo, taip pat interpretavęs ir E.Ysaye’ų, ir dvylika N.Paganinio smuiko kaprisų, kartelė buvo iškelta labai aukštai. Gal net nepasiekiamai… Taigi kontekstas „čepinskiukams“ nebuvo palankus. O ir pianistei erdvės pasireikšti aiškiai trūko (F.Chopino Andante Spianato ir Didysis Polonezas Op. 22 )…

Kur tas pakylėjimas?..

Šioje programoje puikiu stiliaus pojūčiu sužavėjo dažnai koncertmeisterio pareigas „Cameratoje“ atliekantis smuikininkas Džeraldas Bidva, su V.Čepinskiu duetu pagrojęs D.Bidvos aranžuotas dvi G.Gershwino pjeses dviems smuikams ir styginių orkestrui „Soon” ir „Wonderful”. 1:0 D.Bidvos naudai.

Minimaliai parežisuotu moldavų liaudies šokiu „Hora” smuikui ir styginių orkestrui ant kojų sukėlę publiką, šventinį koncertą atlikėjai baigė tradiciniškai – A.Piazzollos bisu…

„Gerai, kad ne G.Gladkovo muzi-ka iš animacinio filmo „Brėmeno muzikantai“, kaip pernai”, – sukosi mintis po koncerto. Ir niekaip nerimo: „O kur tas pakylėjimas, kurį patyrėme po pirmojo, reprezentacinio šio kamerinio orkestro pasirodymo, kuriame įstabiai pagriežtas A.Vivaldi’o „Metų laikų” ciklas nutildė vis kirbėjusią abejonę, kodėl klaipėdiečiai turėtų finansuoti šiuos tikrai talentingus muzikus?..“

Pastaruoju metu „Camerata Klaipėda“ anšlagais pasigirti negalėjo, tačiau tąkart salė buvo pilna.

Maža pasakyti – talentingas

Abejonės kirminas dar labiau ėmė graužti po klaipėdiečiams jau pažįstamo pianisto iš JAV Alexanderio Palei’aus – į Klaipėdos koncertų salę jis atvyksta jau ketvirtą kartą, – koncertų su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Maskvoje studijavęs, Niujorke gyvenantis atlikėjas po beveik metų pertraukos vėl sudrumstė šiaip gana ramią koncertų salės gyvenimo tėkmę.

Vienas intelektualiausių, akiračio platumu pribloškiantis muzikas yra sakęs: „Atlikėjas turi pasakyti „kažką“, kiekviena nata „kažką“ reiškia. Nėra svarbiausia groti greitai ir garsiai. Svarbiausia ne pirštai, o šviesi galva“. Taigi ir pasakė… Tuo mes turėjome progą įsitikinti su kaupu. Apie tokio lygio ir tokios įtaigos atlikėją maža pasakyti – talentingas, unikalus, savito braižo, energingas (apie jo ištvermę, fenomenalią atmintį jau sklando legendos). Pasakyti – tarptautinių konkursų laureatas, garsiausių salių laukiamas svečias – tai nieko nepasakyti. Jo įtaka, veržlumas tiesiog neįtikėtinas. Jam tuos du vakarus pakluso ir mūsų stygininkai, ir publika, itin gausiai susirinkusi į antrąjį koncertą.

Monografinis diptikas

Kaip ir prieš metus, A.Palei’us surengė koncertų diptiką. Kaip ir prieš metus, jis liko ištikimas monografiniam koncertų programų sudarymo principui: vasario 5 d. skambėjo F.Schuberto programa „Iš sutemų – į šviesą“, o vasario 7 d. – „Mocartas: keturi koncertai, pavergę Vieną“.

Pirmojo vakaro pirmoji dalis savo betarpiška atmosfera priminė taip vadinamas „Šubertiadas“ – muzikinius vakarėlius, kuriose kompozitorius improvizuodavo prie fortepijono savo bendraminčiams.

Svečias paskambino keturis ekspromtus op.90 (c-moll, Es-dur, Ges-dur, as-moll) ir tris pjeses fortepijonui op. post. Publika nuščiuvusi klausėsi, atrodė, žinomų, bet naujai besiveriančių romantiko muzikos klodų, naujai atskleistų jos potėpių ir prasmių.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo vienintelis F.Schuberto Fortepijoninis kvintetas A-dur op. 119, dar vadinamas „Forelių kvintetu” dėl ketvirtojoje dalyje panaudotos jo paties dainos „Forelė“, kurį A.Palei’us atliko su Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetu: Rimante Agintaite (smuikas), Liuda Kuraitiene (altas), Violeta Bendoraitiene (violončelė) ir Romu Grigaičiu (kontrabosas). Klaipėdiečiams tai buvo tikras iššūkis ir neįkainojama patirtis. Kaip sakė pianistas: „Po to jums niekas nebus baisu…“. Mūsų stygininkai didvyriškai priėmė svečio pasiūlytas žaidimo taisykles (interpretacija, artikuliacija, tempai etc.) ir garbingai jų laikėsi.

Pribloškė ir pavergė

Antrajame garsiojo pianisto koncerte klausėmės keturių (!) W.A.Mozarto koncertų fortepijonui, parašytų 1782–1783 m. (Nr.11 F-dur , Nr.12 A-dur, Nr.13 C-dur ), ir Nr.9, Es-Dur, kuriuos solistas atliko su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovė – L.Kuraitienė). Atlikėjus inspiravo didžiulis J.S.Bacho kūrinių programos pasisekimas, pelnytas pernai „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje.

Dar kartą pianistą išvydome ir dirigento amplua: jis dirigavo nuo fortepijono. Teisingiau būtų pasakyti vadovavo, ne, ne vadovavo: įkvėpė, kurstė, skatino, rodė pavyzdį…

Įspūdingą koncertą atlikėjai baigė novatorišku, paties kompozitoriaus labai mėgtu ir dažnai skambintu Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-Dur su įdomia dedikacijos legenda apie paslaptingąjį užsakovą. Po tokio maratono nuskambėjęs bisas galutinai pribloškė klausytojus. Dauguma drėgnomis veršiuko akimis ne iš karto susivokė ploti…

Komplimentai publikai

Ne be reikalo svečias gyrė mūsų publiką: atlikėjo nė karto netrikdė ne vietoje pasigirdę plojimai, o savo reakcija į suskambusį telefoną (ak…) jis priminė patį W.A.Mozartą, kuris, pasak amžininkų, kai grodavo, būdavo itin kaprizingas – pasigirdus menkiausiam triukšmeliui, iškart liaudavosi groti…

Šiedu koncertai akivaizdžiai liu-dija, kad ir tuomet, kai programos sudaromos nekonfliktuojant su savo menine sąžine, galima sulaukti pilnos, dėmesingos ir fantastiškai dėkingos salės.

Po koncerto A.Palei’us gyrė mūsų orkestrą (nuoširdžai: bravi!), dėkojo už discipliną ir… užjautė, kad to-kio lygio muzikai tiesiog nerealių rezultatų dėl kuklaus finansavimo priversti siekti versdamiesi per galvas, bėgiodami po kelias dabovietes.

Kaip visada – puikiai

Vasario 16 d. Klaipėdos muzikinis teatras (vėl sausakimša salė!) pakvietė į „Camerata Klaipėda“ koncertą, kuriame dalyvavo ir dainininkai E.Seilius su Kristina Zmailaite (sopranas).

Pirmojoje koncerto dalyje atlikėjai puikiai interpretavo polistilistinį vokalistų „top dešimtuką“, pradedant W.A.Mozartu ir baigiant B.Dvariono „Žvaigždute“ bei A.Raudonikio „Švelnumu“. Nors, manyčiau, po sugiedoto Lietuvos Valstybės himno programa lyg ir logiškiau dėliotųsi atvirkščiai.

Jei tądien būtų reikėję balsuoti už mano favoritą „Triumfo arkoje“, nebūčiau balsavusi: šalia žavios, plastiškos, artistiškos, pasigėrėtinai puikiai ir laisvai dainavusios partnerės „auksinis” tenoras atrodė gana kukliai. Dėmesį sutelkęs į technologinius dalykus, jo, matyt, pristigo įtaigai, meniškumui.

Na, o orkestras? O V.Čepinskis? Kaip visada – puikiai! Ir kaip beveik visada – A.Piazzolla…

Ak, tas kirminas…

Ir dar. Kaip jau „Cameratai“ tampa įprasta (prisiminkime jų organizuotą tarptautinį klasikinės muzikos festivalį „Klasikinės muzikos ateities vardai“) – keistas koncerto vedėjo pasirinkimas. Juk tai buvo ne tik orkestro kompaktinės plokštelės pristatymas (o kad ir tik!), bet ir Lietuvos Valstybės atkūrimo diena! Antra vertus, jei tikslas buvo parduoti kuo daugiau kompaktų, tai gal…

Kaip čia neprisiminsi Gidono Kremerio, teigusio, kad „komercija neigiamai veikia meno pasaulį. Sėkmė tapatinama su masine paklausa. Iš tikrųjų patikti daugumai iš karto nėra talento požymis. Pasiekti originalumą kur kas sunkiau, nei plaukti sėkmės ir pripažinimo banga”.

Visiškai su Maestro sutinku. Ak, tas kirminas…

Su fotoparodomis keliauja po Lietuvą

Uostamiesčio fotografai 2009-uosius pradėjo savo darbus pristatydami kituose Lietuvos miestuose.

Maratonas tęsiasi

Panevėžio fotografijos galerijoje sausio 14 – vasario 1 d. buvo eksponuojamos klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos.

Tauragės fotografijos galerijoje nuo vasario 13 iki kovo 5 d. svečiuojasi Sauliaus Jokužio fotoparoda „Era-S”, gvildenanti amžiną meilės temą.

Šiaulių fotografijos muziejuje iki kovo vidurio veikia dar vieno uostamiesčio fotografo – Artūro Šeštoko darbų paroda „Šviesos kaligrafija“.

Prisistatė šiauliečiams

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario nuo 1990-ųjų A.Šeštoko kūryba šiauliečiams pristatoma pirmą kartą. Tai 2003–2008 m. sukurtos nespalvotos lietuviško peizažo fotografijos, išryškinančios spontanišką, universalų ir kartu labai asmenišką autoriaus santykį su pasirinkta erdve. Daugiau kaip 30 nespalvotų fotografijų parodoje – gamtos motyvų, peizažų fragmentų kolekcija. Gamta čia įvairialypė, dažnai mistinė, šį pojūtį dar labiau sustiprina pilki tonai. Švelnūs ir romantiški gamtos motyvai autoriui taip pat nėra svetimi. Jo užfiksuoti vaizdai siejasi su šiuolaikinio žiūrovo akiai kartais sunkiai suvokiama XX amžiaus pradžios fotografijų stilistika – varijuojama tarp juodų, baltų pustonių bei artėjama prie pilkos fotografijos estetikos. A.Šeštoko kolegos Gyčio Skudžinsko nuomone, tai ne tradiciniai enciklopediškai tikslūs apibrėžimai, o spontaniško gesto pagimdyti kaligrafiški lakštai.

A.Šeštokas yra surengęs dvi autorines parodas Klaipėdos fotografijos galerijoje, aktyviai dalyvauja bendrose parodose, kūrybinėse stovyklose, pleneruose. Fotomenininkas yra sukūręs penkias fotografijų serijas: „Bohemos portretai“ (1984–1990), „Macikų pensionatas“ (1994–1995), „Pagėgių krašto žmonės“ (2002), „Kopos ir jūra“ (1997–2000) ir „Šviesos kaligrafija“ (2003–2008).

Kai užvaldo meilė

Apie Tauragėje pristatomą erotinių fotografijų seriją „Era-S” jos autorius S.Jokužys yra sakęs: „Šiuose darbuose aš naujomis technikomis norėjau pavaizduoti tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, kai juos užvaldo meilė. Atvirai kalbant, man buvo svarbu ne technika ir technologijos, o pati tema. Dabar atviro kūno fotografijoje – kiek nori ir kaip nori. Aš sumaniau erotiką atskleisti kiek kitaip“.

Amžinos meilės temos gvildenimui pasitelkęs materialų moters kūną, S.Jokužys įkėlė jį į spalvinių improvizacijų lauką. Jis drąsiai eksperimentuoja šiuolaikinėmis fotografijos technologijomis, daugeliui fotografijų panaudodamas kompiuterinę grafiką.

Autoriaus nuomone, didžiausią poveikį jo kūrybai padarė Rimanto Dichavičiaus aktai. Būtent šio Lietuvos fotografijos klasiko darbai paskatino jį imtis neišsemiamos moters kūno ir savasties temos, kurią jau beveik tris dešimtmečius jis plėtoja fotografijų cikle „Nepažintas moters pasaulis“.

Tauragėje viešinti fotografijų paroda „Era-S“ yra naujausia šio ciklo dalis.

„Durų” inf.

Muzikinio teatro aistros šėlsta

Muzikinio teatro aistros šėlsta

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos muzikinio teatro gyvenimas, grįžus vadovauti Audronei Žygaitytei-Nekrošienei, ir vėl tapo daug dinamiškesnis, aistringesnis, įvairiomis naujovėmis mirgu marga vasario pradžioje pristatytas teatro „antikrizinis planas“: gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, koncertų gausa, edukacinės programos, projektinė veikla, premjeriniai spektakliai ir t.t. Toks aktyvumas galbūt net labiau susijęs su iniciatyviu ir nerimstančiu pačios teatro vadovės temperamentu, nei su dabarties ekonomine situacija – planai ambicingi, bet ar užteks jėgų ir lėšų juos realizuoti iki galo?..

Su „auksiniais balsais“

Šioje gausoje Klaipėdos publikai, manyčiau, ypač patraukliu turėtų būti jau prasidėjęs „auksinių balsų“ projektas su „Triumfo arkos“ dalyviais Edmundu Seiliumi, Liudu Mikalausku, Egidijumi Bavikinu ir Vaidu Vyšniausku, o gegužės pradžioje – kviestinių žvaigždžių, Monserat Kabaljė auklėtinių Nomedos Kazlauskaitės-Kazlaus ir ispano Oskaro Marini’o koncertas.

Girdėjusi du „auksinių balsų“ renginius – „Aistrų šėlsmą“ su spalvingu E.Bavikino personažu Sportingu Laifu ir koncertą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti su E.Seiliumi, Kristina Zmailaite ir Vilhelmo Čepinskio vadovaujamu styginių orkestru „Camerata Klaipėda“, – galiu teigti, kad sumanymas jau pavyko su kaupu. Ypač daug gerbėjų pritraukė paskutinysis minėtas koncertas, įvykęs su didžiausiu pasisekimu.

Neįmanomi kraštutinumai

Muzikinio teatro metų plane mane kiek neramina keli konkretūs pastatymai. Tai Claude’o Debussy „Pelėjo ir Melisandos“ skaitymai, atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „L’Orfeo“ ir neseniai scenoje pasirodęs teatralizuotas koncertas pagal George’o Gershwino muziką su fragmentais iš „Porgio ir Besės“.

Šios operos išsiskiria originalia stilistika, reikalaujančia ypatingo pasiruošimo, o tam, kaip žinome, mūsų teatro solistai neturi nei laiko, nei galimybių. „L’Orfeo“ (pasirodžiusi 1607 m.) laikoma pirmuoju šio žanro pavyzdžiu – tai ankstyvojo baroko kūrinys, pasižymintis specifine balso artikuliacija ir puošmenomis (to mokomasi ne vienerius metus). „Pelėjas ir Melisanda“ (1901 m.) – pirmoji ir turbūt vienintelė impresionistinė opera. „Porgis ir Besė“ (1935 m.) – pirmoji jazz opera su bliuzo, spiričiuelo ir regtaimo elementais.

Nors, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas ir nelaimi, – muzikos istorijoje reikšmingų kūrinių pasirinkimas visada susilaukia išskirtinio publikos dėmesio. Išgirsti „gyvą“ retai statomos operos atlikimą keliskart geriau, nei nuolat klausytis jos įrašo kompaktinėje plokštelėje.

Galų gale galima tai įvertinti kaip svarbų Klaipėdos muzikinio teatro ir Lietuvos muzikinio gyvenimo faktą, pripažinti švietėjišką jų vaidmenį.

Pasirodymų kokybę iš dalies gelbsti koncertinis (ar koks kitoks), nepilnas atlikimas – pasirinktus fragmentus galima paruošti preciziškiau. Bet tokiu atveju prarandama spektaklio dinamika, vidinis vedimas, patiems atlikėjams sunkiau įsijausti į nuolat pertraukiamą veiksmą. Taip nukenčia sudėtingesnio turinio darbai, kaip, pavyzdžiui, „Porgis ir Besė“.

Meilė ir drama

Operos siužetas – pakankamai konfliktiškas, ekspresyvus, čia verda tikros, net žudyti verčiančios gyvenimiškos aistros (gaila, kad lankstinuke nebuvo trumpo siužeto aprašo – nežinantiems jis būtų daug ką paaiškinęs). Muzikinė medžiaga – įvairialypė, pasižymi intensyviu augimu, ryškiomis kulminacijomis, spalvingų epizodų kaita: lyriškus epizodus keičia tragiški, tragiškus – komiški ir pan.

Tačiau dviejų dalių teatralizuoto koncerto „Aistrų šėlsmas“ (pagal G.Gershwino muziką) centre lyrinė Porgio ir Besės meilės tema, kiti svarbūs momentai tiesiog pradingsta margame ir šventiškame audinyje arba suskamba paviršutiniškai. Bet gal taip ir buvo sumanyta.

Gera buvo vėl išgirsti įspū-dingiausius operos puslapius: Klaros lopšinę „Summertime“ (Rita Petrauskaitė), Džeko „A woman is a sometime thing“ (Kęstutis Nevulis), Serenos raudą „My man’s gone now“ (Valerija Balsytė), Sportingo Laifo „It ain’t necessarily so“ (E.Bavikinas), Porgio „I got plenty o’nothing“ (Artūras Kozlovskis), Besės „I loves you, Porgy“ (Dalia Kužmarskytė), nuostabius lyrinius duetus ir t.t., visų net neišvardinsi. Taip ir prisimeni Ella’os Fitzgerald, Fredo Astaire’o, Billie’o Holiday’aus įrašus ir, pagaliau „nužudęs“ kritiką savyje, nustoji lyginti ir pradedi grožėtis.

Ne mažiau svarbu

Asketiška Artūro Šimonio scenografija šiame pasirodyme tik padėjo. Ji labai tiksli – kelios prasmingos nuotraukos ir scenos apšvietimas, išdėstytas pačioje scenoje bei kuriantis papildomą koncerto ar šešėlių teatro efektą.

Tik vargu, ar toks minimalizmas turi prasmę kostiumuose (dailininkė Vilija Šuklytė). Nors tokio pasirinkimo priežasčių, suprantama, irgi gali būti daug: spektaklio koncertinis variantas, lėšų trūkumas ir pan.

„Aistrų šėlsme“ dar skambėjo kiti, ne mažiau populiarūs G.Gershwino kūriniai: instrumentinė fantazija „Rhapsody in Blue“ (klarneto solo pradžioje tiesiog būtina pagroti tiksliai), baleto „An American in Paris“ fragmentai, dainos „The man i love“, „Embraceable you“, „I got rhythm“.

Nuostabu, kaip scenarijaus autorius ir režisierius Nerijus Petrokas sugebėjo išlaviruoti sujungdamas operos ir choreografinio spektaklio, koncerto žanrus. Gražių sprendimų daug, kartais jie priminė epizodus iš miuziklo „Čikaga“, kartais – Disney’aus fantaziją pagal G.Gershwiną, kartais – koncertą koncerte.

Efektinga, kurianti trisdešimtųjų ar keturiasdešimtųjų metų Amerikos džiazo kavinių atmosferą, šio spektaklio pradžia: prietema, sklando cigarečių dūmai, gražių merginų apsuptyje improvizuoja pianistas – G.Gershwinas, šou prasidėjo…

P.S.: Mano matytame vasario 13-osios „Aistrų šėlsme“ jo dirigentas Vytautas Lukočius netikėtai tapo pianistu (ir gana gerai susidorojo su šiuo vaidmeniu, organiškai įsiliedamas į visumą), o chormeisteris Vladimiras Konstantinovas – orkestro dirigentu (tiesa, pakaitomis su V.Lukočiumi). Jei džiazuojam, tai jau tikrai džiazuojam.

“ Violeta Mivydienė,

“ Violeta Mivydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Stebint „Aistrų šėlsmo“ choreografiją, susidarė dviprasmiškas įspūdis, o ją analizuojant kilo dar daugiau prieštaringų minčių. Šioje muzikinėje dramoje ar teatralizuotame koncerte (net reklamuojama dvejopai) sceninio judesio lyg ir pakanka – juk jis čia ne pagrindas, o tik savotiškas papildas (?). Elementaria kūno kalba žaismingai pateiktos kai kurios mizanscenos, masiniai choristų pasirodymai. O štai dainininkų-solistų arijose dominuoja statika (išskyrus berods natūralią E.Bavikino – Sporting Laifo – „plastiką“). Negausiai (lyginant su choru) teatro baleto trupei sukurti šokiai (choreografas – Alfredas Kondratavičius), akivaizdu, yra divertismentinio pobūdžio. Choreografija čia nekonkreti, lyg „išbarstyta“, o klasikinio šokio pas jungimas su afroamerikiečių pramoginio žanro elementais ryškiai išbalansuotas, dažnai disonuojantis, todėl atrodė primityvokai. Ypač stigo dermės su itin žinomų G.Gershwin’o kūrinių (pvz., „Summertime“) melodijomis, persunktomis lyrizmu. Nesugebėta šokiu perteikti ir tikrosios džiazo energijos bei dinamizmo, suteikti svingui ar bliuzui būdingų spalvinių kūno plastikos niuansų. Per daug grotesko, „tuščių“ frazių, pristigo originalesnių sprendimų. Klubų pakraipymų gausa ypač rizikuojama „perspausti“, drauge atvirai suvulgarinti. Betgi G.Gershwin’o muzika – gilesnė, paslaptingesnė ir, žinoma, itin šokėjiška. Žiūrint „Aistrų šėlsmą” vasario 13-ąją, šokėjų pasirodymuose trūko ir atlikimo technikos, o labiausiai – sinchrono keturių porų šokiuose: repeticijų stygius, skirtingas sinkopinės ritmikos pojūtis ar atsainus požiūris į neva per „lengvą“ leksiką? Taigi kokybiška ši choreografija ar ne visai profesionali, tinkanti teatro scenai ar pernelyg populistinė (?) – diskusijų vertas klausimas. Klasikinio jazz dance stiliaus, jo apraiškų (bliuzo, svingo) ar naujų, šiuolaikinių šio šokio versijų (džiaz-roko, soulo, fank-džiazo) panaudojimas, manyčiau, čia būtų tinkamesnis muzikos iliustracijos variantas. Šėlo vis dėlto aistros, ar ne? Suabejočiau tvirtai teigti – atsakymą kiekvienas tesuranda savyje.