Natūra, atgijusi spalvose

Natūra, atgijusi spalvose

Goda Giedraitytė

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje iki kovos 5-osios eksponuojama autorinė Simono Gutausko (Vilnius) tapybos darbų paroda „Natiurmortai“.

Stiprioji pusė – koloritas

Tai pirmoji tapytojo paroda Klaipėdoje. Aktyviai kuriantis ir parodose nuolat dalyvaujantis menininkas, deja, dar neturėjo progos personaliai prisistatyti Klaipėdos menuomenei. Pirmajai pažinčiai autorius pasirinko natiurmortų kolekciją – viena vertus, labai klasikinį ir įprastą siužetą (būtina pabrėžti – autoriaus itin mėgstamą), antra – nesuvaržantį žiūrovo siužetinėmis peripetijomis ir leidžiantį atskleisti pačios tapybos esmę, t.y. spalvą. O būtent ji yra S.Gutausko stiprioji pusė. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio paroda suformuoja vientisos spalvinės dėmės įspūdį, ir, tik įsižiūrėjus, atsiveria detalės.

S.Gutausko drobėse dominuoja raudona ir mėlyna. Puiki tapytojo koloristinė pajauta atliepia fovistines tradicijas: išryškinamas spalvų sodrumas ir sultingumas, svaigūs kontrastai, potėpio mostas. Pastarasis – šiurkštus, mėgaujamasi netvarkingais spalvų perėjimais, aštriais jų susikirtimais drobės paviršiuje. Menininkas nesistengia laikytis žiūrovui įprastos spalvų skaidulos, greičiau atvirkščiai – kuria akiai neįprastą spalvų pasaulį: žalias ar geltonas vanduo, raudonas dangus, mėlynos žuvys.

Klasikos reminiscencija

S.Gutausko tapysenos maniera – plakatiška, plokštuminė, nejuntamas erdvės, gylio formatas. Iškraipyti proporcijų bei perspektyvos dėsniai – formuojami keli žiūros taškai, t.y. vienu metu kompozicijoje matomi ir objektai en face, ir iš viršaus. Patys objektai – deformuoti, stilizuoti. Manipuliuojama ankstyvajam kubizmui būdingais eksperimentais.

Tačiau akcentuotina S.Gutausko natiurmortams būdinga įcentruota kompozicija – savotiška klasikinės tapybos reminiscencija. Tokiu būdu žiūrovo žvilgsnis nukreipiamas į svarbiausią, pagrindinį kūrinio dėmenį, o visi kiti elementai tik papildo bendrąją kompoziciją.

S.Gutausko natiurmortuose dažniausiai vaizduojamos vazos su gėlėmis, vaisiais ar vėžiais (pastarasis motyvas autoriaus itin mėgstamas), paukščių (gali būti ir popieriniai lankstiniai) figūros, maisto produktai, tačiau pasitaiko ir vakarėlių atributikos: kortos, kauliukai, gitara.

Su peizažo motyvais

Netikėtas ir išskirtinis autoriaus natiurmortų bruožas – peizažo (vandens telkinys su laiveliu, kalnai, būtinai – saulės diskas) motyvas fone. Dažnai tai – tiesiog įrėminto paveikslo reprodukcija, tačiau daugelyje kompozicijų formuojama savotiška erdvinė perspektyva, tarsi norint sukurti natiurmorto gamtoje įspūdį.

Galime tik spėlioti, ar šio savotiško lango į pasaulį atsiradimas natiurmorto kompozicijose nėra susijęs su kita menininko puoselėjama specializacija, t.y. vitražu bei stiklo kūriniais. Tačiau akivaizdu, kad dvimačiuose kūriniuose S.Gutauskas labiau mėgaujasi spalvų turtais nei šviesos žaismu. Spalva ir jos svaigulys yra S.Gutausko kūrinių idėja, siužetas ir esmė.

Tarp šviesos ir tamsos

Tarp šviesos ir tamsos

Kristina Jokubavičienė

Valentino dienos išvakarėse „Klaipėdos galerijoje” buvo karšta. Gausų atidarymo svečių būrį masino jauki prieblanda, sklindanti iš galerijos parodų salės, ir lengva užuolaida užtvertas įėjimas į ją. Taip su intriga, kaip ir priklauso tokiai progai, prasidėjo dailininkės scenografės Sofijos Kanaverskytės šviestuvų parodos „Šviesos muzika“ atidarymas. Ore tvyrojo maloni įtampa, žmonės mindžikiavo ir mindė vieni kitiems batus. Tikras anšlagas, kiekvieno galeristo svajonė…

Pasitarnavo batika

Bet koks batikos technika atliktas tekstilės kūrinys, skirtas kabėti ant sienos, visada patraukia savuoju linijų voratinkliu, spalvų ir formų dermėmis, atrodo čia pat prieš žiūrovo akis vykstančiu vaško ir dažų tapsmu nauja vertybe – vaizdu. Persunktas šviesos, jis tampa matiškai skaidrus, išryškėja grafiškumas, o spalvos, priešingai, švelnėja, maloniai susiliedamos.

Nors S.Kanaverskytė ne pirmoji atrado šią batikos savybę, be abejonės, ji ją puikiai panaudoja. Pastaruosius kelerius metus paskyrusi šviesos, šviestuvo ir tekstilės sąsajų studijoms, parodoje „Šviesos muzika“ dailininkė eksponuoja 20 šviestuvų.

Privertė pastebėti

Savo rankomis sukūrusi paprastus, nepretenzingų formų karkasus, ji juos „apvilko“ originaliu „rūbu“. Medžiaginis pagrindas tapo fonu stilizuotiems gėlių, įvairių ornamentų motyvams. Kūriniams netrūksta ir šmaikštumo (šviestuvai su žinomų Klaipėdos teatralų portretais), ir lyrizmo, romantikos. Vingrius gėlių motyvus keičia dinamiški ir plastiški ornamentai, nušvintantys šviesoje.

S.Kanaverskytė, be abejonės, yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė, menininkė, nuolat pateikianti visokių netikėtumų, turinti sumanymų ir surandanti ką veikti krizės ir ne krizės metais. Taigi šįkart – šviestuvai. Šviesos ir namų jaukumo simboliai; objektai, kurių, vieną kartą pakabinę palubėje ar įspraudę į kampą, dažniausiai nepastebime (nebent reikia pakeisti perdegusią lemputę).

Saviti ir nesikartojantys

Praktiškuoju lygmeniu paroda priminė, kokia svarbi yra kiekviena mūsų gyvenamosios aplinkos detalė, ir kaip lengvai galime tą aplinką keisti. Reikia tik fantazijos: užmesti ant lempos kokios nors plonos medžiagos skiautę, susegti vienoj kitoj vietoj, papurkšti kuo nors nenuodingu, susukti gėlę, prisiūti kutus ir… Tokias naudingas išvadas iš pirmojo parodos apėjimo (jis vyko miniai glaudžiai ir lėtai judant palei eksponatus) galėjo padaryti tie ir tos, kuriems autorinis dailininko sukurtas šviestuvas gali atrodyti per brangus, juk vėlgi toji krizė.

Iki kovo 5-osios veikianti paroda pirmiausia patraukia savo visuma, mirguliuojančiomis šviesomis ir įvairiausiais batikos raštais. Po to išsiskiria paskiri jos eksponatai, kiekvienas – savitas ir nesikartojantis. Dailininkė ne tik dosniai pasidalijo savo idėjomis, bet ir pateikė jas su meile įgyvendintas įvairialype, patyrusiose rankose vis naujais privalumais atsiskleidžiančia batikos technika.

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Goda Giedraitytė

Andriaus Miežio (Kretinga) parodoje „Smulkus mitologinis chuliganizmas“, iki kovo 16-osios eksponuojamoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, pristatomi naujausio autoriaus tapybos ciklo darbai.

Idėja – iš praeities

A.Miežio kūrybinė tapatybė nebekvestionuojama: vos įžengęs į paro-dų salę esi panardinamas į specifinę autoriui būdingą plastiką, balansuojančią tarp savotiško primityviosios dailės plakatiškumo ir konstruktyvaus architektūrinio išprusimo. Kiekvienas Andriaus paveikslas – mizanscena, kurioje nėra gelmės ir perspektyvos. Visuomet plokščias vaizdas pagardinamas geometrinėmis, dekoratyviomis formos ir aiškiomis erdvinėmis pauzėmis. Artimą scenografijos ar monumentaliosios tapybos principams raišką A.Miežis puikiai pritaiko kamerinėms plokštumoms.

Tačiau šįsyk paroda nustebina netikėta spalvine konversija ir herojų paletės įvairove. Vietoj įprasto ryškių spalvų kolorito pasineriama į monochrominę juodai – pilkšvai – rusvą gamą. Kuriamas sendintos fotografijos įspūdis. Greičiausiai neatsitiktinai, nes ir tematika – iš praeities. Toks spalvinis sprendimas tik dar labiau pabrėžia siužetinę parodos idėją.

O pastaroji reflektuoja gausų lietuviško folkloro, mitologijos, etnografijos palikimą bei kosmografijos žinias. Pasitelkdamas tradicinius „pabaisiukus“ (su teigiamu krūviu) autorius naujai žvelgia į tautos paveldą bei jo pritaikymą šiandien. Tai – savotiška postmitologija, kai folklorinė tema ar mitinis herojus adaptuojamas prie jam nebūdingos socialinės aplinkos: angliškų pavadinimų nuotrupų, Holivudo filmų citatų ir panašios atributikos.

Į pasikeitusią dabartį

Tai postmodernizmui būdinga išraiška. Postmodernistai, priešingai XX amžiaus pradžios modernistams, neneigia praeities ar istorijos reikšmės, bet ją perkuria. Pasitelkdami viso pasaulio kultūrinį–informacinį lauką, postmodernistai atsirenka jiems reikalingas detales ir kuria naują – jau šio pasaulio – mozaiką. Būtent tai ir daro Andrius: perkuria arba tiksliau – sukuria naują interpretacijų lauką praeičiai, suteikdamas jai savotiškos ironijos.

Kita vertus, šiame reikšmių perkėlimo žaidime glūdi daug gilesnė įžvalga – žaismingai ir lakoniškai reflektuodamas praeitį, A.Miežis visų pirma dėmesį fiksuoja į pasikeitusią dabartį, arba tą pasaulį, kuris mus supa kasdien, ir apie kurio „pabaisiukus“ dažnai net nebesusimąstome.

Pavyzdžiui, kūrinys „Pamojuoki peleku prazvimbiančiam paukščiui–kulkai“. Asociatyviai pasyvus herojus – berods ruonis moters veidu, o gal undinėlė (?) – gulėdamas musmirių pievelėje peleku moja pro šalį skrendančiam paukščiui, vizualiai primenančiam kulką. Argi ne stebuklinė siaubo pasaka? Šiuo atveju, teigiamą herojų pavojaus nuotaikomis apraizgo būtent šiuolaikinės socialinės realijos – pasaulyje nenumaldomai skraidančios ir mirtį sėjančios kulkos bei grybai…

Šiandienio pasaulio etikete paženklintas ir kitas paveikslas, nuo kurio prasidėjo visas ciklas: „Du apsivogę aitvarai, sugauti parke“. Vizualiai ypač stiprus dviejų persišviečiančių aitvarų portretas, skendintis a la vaikiško, kreidutėmis ant asfalto išmarginto piešinio fone, koduoja tradiciniam mąstymui (aitvaras – gėrio ir lobių nešėjas) priešingą žinią. Kriminogeninė nuoroda ignoruoja vaikiškai nekaltą siužetą.

Apraizgė realijomis

Dažnas A.Miežio darbas pagrįstas konceptualaus meno principais. Jau akcentuota jautri kūrinių pavadinimų ir siužeto dermė leidžia autoriui pasiūlyti žiūrovui vieną iš kūrinio „perskaitymo“ galimybių. Tačiau tai – jau žiūrovo reikalas, ar jis sutiks žaisti autoriaus žaidimą, ar pasiūlys naujas taisykles. Pagal jas kūrinio gyvybė, jo suvokimas ir interpretacija priklauso pačiam žiūrovui.

Pavyzdžiui, darbas „Tapatybės identifikacija. Užsimerkus matyti geriau“. Viename portrete tapytojas sugeba atskleisti įvairias žmogaus dvasios mutacijas: nuo panko, induisto, nacisto iki dvasininko. Minėtos transformacijos išryškinamos minimaliomis priemonėmis – šių socialinių grupių būdingiausiais atributais. Tvarkingų plytelių fonas bei užmerkti savotiški kriauklelių vokai suponuoja šiandieninės masinės visuomenės veidą, visų mūsų supanašėjimą, kur nėra vietos individualizacijai.

Tą pačią socialinę realiją liudija ir „Turistas – giesmininkas“. Holivudinę baltų dantų šypseną afišuojantis aštuonkojo prototipas apsuptas turistui būdingais simboliais: kino teatras, muziejus, dardantis automobilis, viešbučio „Shambala” (įdomu, ar autoriaus siejamo su tibetietiška istorija bei kultūra, ar su prabangiomis Balio salos rezidencijomis) iškabos. Vartotojiškos visuomenės siekiamybė, o gal baimė išsiskirti?

Įtaigūs verbaline raiška

Arba vėlgi baltų dažų pliūpsnis juodame fone – aliuzija į Visatos gimimą? Tačiau kūrinio pavadinimas „Didysis būm padarė mus visus“ formuoja labiau neigiamas nei teigiamas konotacijas. Simbolinė akistata su žmonija skleidžiasi ir darbe „Zuikių Dieve, atskleisk mums Visatos paslaptį“. Kirsdami medį arba, perfrazuojant, naikindami patys save, vis dar bandome suprasti egzistencijos prasmę?

A.Miežio bandymas pažvelgti į senuosius folkloro klodus naujai arba šiuolaikinio pasaulio akimis demonstruoja realiai nesuderinamų dalykų koegzistenciją, priešybių lauką, kontrastą, kurį determinuoja pakitusi bendražmogiškų vertybių skalė. Iš pirmo žvilgsnio linksmi ir smagūs kūriniai iš tiesų išryškina šiandienės visuomenės skaudulius. Minimalūs savo vizualine raiška (šį įspūdį sustiprina minėta spalvų paletės konversija), bet įtaigūs verbaline – jie sugeba atskleisti tai, ką dažnai paslepiame po idealizuoto pasaulio horizontais ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių skydais.

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Prisiminimai ir paralelės

Prisiminimai ir paralelės

Kristina Jokubavičienė

Garsaus Vokietijoje dailininko Horsto Skodlerrako (1920–2001) tapybos ir grafikos paroda „Peizažai. Klaipėdos kraštas ir Holšteinas“ iki kovo pabaigos veikia Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Lietuvoje jo kūriniai pristatomi pirmą kartą.

Gimė Juknaičiuose

Dvidešimt vienų metų dailininkas H.Skodlerrakas Antrojo pasaulinio karo pradžioje paliko savo gimtąjį Klaipėdos kraštą ir niekada į jį negrįžo net trumpam. Jo gyvenimo kelias būdingas daugeliui šios žemės žmonių, kurių likimus negailestingai keitė istorija ir politika. Priversti palikti gimtinę, jie visam gyvenimui išlaikė širdyje prisiminimus ir sentimentus jai. Dailininko profesija įgalino H.Skodlerraką šiuos prisiminimus išreikšti vaizdais, kurie atskleidžia ir vaikystės pasaulį, ir jo ilgesį. Tuo galime įsitikinti H.Skodlerrako tapybos ir grafikos parodoje, viešinčioje mūsų uostamiestyje. Garsaus Vokietijoje kūrėjo darbai saugomi daugelyje šalies muziejų, jų gausu privačiose kolekcijose.

Tapytojas, grafikas H.Skodlerrakas gimė 1920 m. sausio 18 d. Juknaičiuose, mokyklų tarėjo Normano Skodlerrako šeimoje. 1924 m. šeima persikėlė į Šilutę, kurioje H.Skodlerrakas lankė pradinę mokyklą, vėliau – Herderio gimnaziją. 1937–1939 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje pas puikius peizažo meistrus Eduardą Bišofą ir Alfredą Partikelį. Su akademijos profesoriumi A.Partikeliu jaunasis dailininkas lankydavosi Rusnėje, eskizavo apylinkių vaizdus. 1939–1940 m. jis dirbo pagalbiniu mokytoju Kintų ir Šilutės liaudies mokyklose, buvojo Nidos dailininkų kolonijoje. 1939 m. Tilžėje, Holcnerio knygyne buvo surengta pirmoji pradedančio dailininko kūrybos paroda.

Negrįžo net trumpam

Antrojo pasaulinio karo metais H.Skodlerrakas buvo mobilizuotas. 1945 m. paleistas iš amerikiečių nelaisvės apsistojo Vokietijoje, Šlezvigo-Holšteino žemėje, prie Liubeko įlankos. Šlezvigo-Holštaino žemės šiaurinės dalies kraštovaizdis jam priminė tėviškės apylinkes.

Kai po daugelio metų, jau garsiam dailininkui buvo pasiūlyta dėstyti pietinėje Vokietijos dalyje esančiame Niurnberge, jis atsisakė, motyvuodamas, kad yra tiesiog suaugęs su jį supančiu šiauriniu Baltijos pakrančių peizažu, tokiu artimu vaikystės ir jaunystės aplinkai.

Pokariu dailininkas kurį laiką su žmona, gimusia Klaipėdoje ir 1945 m. balandį spėjusia pasitraukti iš Karaliaučiaus, gyveno Bad Švartau kaimelyje, po to persikėlė į Brodteną, o 1964 m. – į Travemiundę. Tais pačiais metais gavo docento vietą tuometinėje Mutezijaus amatų mokykloje Kylyje (dab. Profesinė aukštoji dizaino mokykla), nuo 1968 m. – garbės profesorius.

Sunkiai susirgęs 1991 m., jis atsisakė dėstymo ir atsidėjo tik kūrybiniam darbui. H.Skodlerrakas mirė 2001 m. spalio 29 d. Liubeke. Ilgas ligos laikotarpis paaiškina, kodėl H.Skodlerrakas neaplankė Lietuvos tuomet, kai atkūrus šalies nepriklausomybę 1990-aisiais, galėjo tai padaryti niekieno nevaržomas.

Vokietijoje – garsus

H.Skodlerrako kūrybos paroda, įvykusi 1948 m. Hamburge, pradėjo sėkmingą dailininko karjerą Vokietijoje. Nuo tada dailininkas nuolat dalyvavo grupinėse parodose, rengė individualias parodas muziejuose ir galerijose, dalyvavo konkursuose, pelnė kūrybinių stipendijų (paminėsime tik kelias – Villa Romana stipendija studijoms Florencijoje 1963 m., Norvegijos valstybinė stipendija Gut Ekely kūrybos namuose prie Oslo 1966 m.). Pradedant 1952 m. jo kūrinių įsigijo įvairių Vokietijos miestų muziejai – Hamburgo, Kylio, Augsburgo, Berlyno, Bonos, Koburgo, Darmštato, Flensburgo, Fuldos, Hageno, Hanoverio, Liuneburgo, Oldenburgo, Volfsburgo, Liubeko ir kiti.

Kūrybos tikslais H.Skodlerrakas nuolat keliavo – lankėsi Italijoje, Ispanijoje, pasiekė Rytų kraštus. Tik negalėjo atvykti į savo vaikystės ir jaunystės žemę, Klaipėdos kraštą. Jo kūryba sulaukė ne tik palankaus meno kritikų įvertinimo, žiūrovų dėmesio, bet ir daugelio apdovanojimų. Iš jų verta paminėti Loviso Corintho premijos garbės titulą, kuris jam buvo suteiktas 1975 m. Jau kaip garbės svečias 1980 m. H.Skodlerrakas buvo dar kartą pakviestas į Villa Romana vokiečių menininkų namus Florencijoje, o 1985-aisiais – į kūrybos namus Villa Massimo Romoje.

Dažni gimtinės vaizdai

Svarbiausios H.Skodlerrako kūrybos sritys buvo aliejinė tapyba, akvarelės, piešiniai, ofortai, ksilografijos, o išskirtinis kūrinių požymis – nedideli formatai. Jis dažnai vadinamas vienu iš paskutiniųjų klasikinio modernizmo atstovų. Jis savo darbuose kūrybiškai jungė naiviojo stiliaus, naujojo daiktiškumo, ekspresyvaus siurrealizmo ir abstrakcijos derinius.

Motyvų požiūriu H.Skodlerrako kūryboje vyrauja Klaipėdos krašto ir šiaurės Vokietijos bei pietų šalių gamtos ir gyvenviečių vaizdai, jūros peizažai.

Įvairių laikotarpių H.Skodlerrako aliejiniuose paveiksluose, akvarelėse ir grafikos darbuose kartojasi gimtųjų Juknaičių vaizdai. Pateikti per svajingų vaikystės prisiminimų prizmę, jie turi nenusakomo kasdienio mažų miestelių gyvenimo žavesio. Tėviškė dailininkui dažnai asocijavosi su traukiniais – jo senelės iš motinos pusės užeiga ir nedidelė parduotuvė stovėjo prie Juknaičių geležinkelio stoties. Pralekiantys traukiniai, geležinkelio magistralių pylimai, geležinkelio stotys dažni ir Holšteino motyvais sukurtuose darbuose.

Kita tema – pajūris, laivai, žvejų gyvenimo kasdienybė. H.Skodlerrako kompozicijose kažkur skuba schematiškos žmonių figūrėlės, paprasti jūros išmesti daiktai ar žvejų darbo priemonės tampa keistais objektais, pietų kraštų uolos ir dangus virš Baltijos alsuoja paslaptingumu. Mito atmosferą, slypinčią spalvingose, aliejiniais dažais nutapytose ar akvarele nulietose kompozicijose pastebėjo ne vienas meno kritikas.

Svarbiausia – nuotaika

Dailininko paveiksluose nėra išplėtoto pasakojimo ar perdėto jausmingumo – viena kita detale, greitu teptuko mostu, smagiai ir su subtilaus humoro doze jis kuria emocionalius, patrauklius vaizdus, kuriuose svarbiausia nuotaika.

Meistriškos H.Skodlerrako akvarelės pakeri ypatingu lengvumo pojūčiu, persiliejančiais, susiliejančiais ir skaidrumą išlaikusiais tonais. Aliejinėje tapyboje priešingai – pabrėžiamas lygus, glotnus paviršius, detalizuojama. Daugelis H.Skodlerrako aliejinių paveikslų greičiau artimi miniatiūrinei tapybai. Jie skamba savo spalvomis, preciziškai ištapytomis detalėmis. Visi kritikai, vertinę H.Skodlerrako kūrybą, pabrėžia kūrėjo rankos lengvumą, greitumą, atrasdami ypatingą dailininko būdo bei temperamento ir jo tapybos manieros harmoniją.

H.Skodlerrako ekspozicijos organizatorius – Vokietijos Liūneburgo Rytprūsių krašto muziejus, pas mus surengęs jau ne vieną parodą, aktualizuojančią Klaipėdos krašto dailę, supažindinusią su iškiliais dailininkais, kilusiais iš šio krašto. Kūrinius iš savo privačių rinkinių ekspozicijai maloniai paskolino Marlenė ir Holgeris Klindvortai ir Eda Frike.

H.Skodlerrako tapybos ir grafikos paroda pernai buvo eksponuojama Rytprūsių krašto Liūneburge bei Šilutės muziejuose. P.Domšaičio galerijoje nuotaikingų peizažų paroda veiks iki kovo 31 d.