Naujose knygose – senosios Palangos istorija

Naujose knygose – senosios Palangos istorija

 

Lietuvos dailės muziejus šiemet išleido dvi naujas Palangos kurorto kultūros istoriją atskleidžiančias knygas: albumus „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai. Architekto Franco Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai“ ir „Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“.

Publikuojama pirmąsyk

Knygoje „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai…” pirmą kartą publikuojami garsaus vokiečių karališkojo architekto F.H.Schwechteno (1841–1924) sukurti grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių Palangos rūmų projektai – 74 brėžiniai ir piešiniai. Projektai buvo sukurti trimis etapais 1895–1916 m. Pagal juos 1896–1897 m. Palangos kurorte ant Baltijos jūros kranto buvo pastatyta naujoji grafų rezidencija ir sukurtas parkas, kurį suprojektavo ir įrengė garsus prancūzų architektas Edouardas André (1840–1911). Paties architekto datuoti rūmų brėžiniai ir interjerų puošybos piešiniai (visi jie autoriaus signuoti ir datuoti) išsaugoti Berlyne, Prūsijos valstybės kultūros paveldo slaptajame archyve, 2006 m. šio archyvo specialistai juos surado.

Knygoje pirmą kartą skelbiami ir Palangos šildomųjų vonių komplekso projektai (du variantai). Palangos grafas F.Tiškevičius ir Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo sudarę finansinę sąjungą, kad sukurtų europinio lygio šildomųjų vonių kompleksą, bet šis projektas nebuvo įgyvendintas.

Atskleidžia rūmų genezę

Albume publikuojami išlikę F.H.Schwechteno Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai – kaip ypatingos svarbos istorijos šaltinis, kuris supažindina su pirmaprade rūmų koncepcija ir atskleidžia vienos gražiausių Lietuvos rezidencijų genezę. Šie Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai leidžia suprasti pirminę užsakovo – grafo F.Tiškevičiaus – rūmų ansamblio sampratą.

Knyga reprezentuoja ir vieną garsiausių iš XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios vokiečių architektų F.H.Schwechteną. Grafų Tiškevičių Palangos rūmų projektas buvo sukurtas, kai karališkasis architektas jau buvo pasiekęs visuotinį savo kūrybos pripažinimą: 52 metų talentingasis kūrėjas jau buvo suprojektavęs ne tik kelias krikščionių šventoves, pramoninius statinius, bet ir garsius reprezentacinius pastatus: Berlyno Prūsijos karo akademiją, Filharmoniją ir kitus.

Knygą sudarė ir įvadą parašė menotyrininkas Romualdas Budrys – Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis, 1963 m. grafų Tiškevičių Palangos rūmuose sukūręs ir per kelis dešimtmečius išpuoselėjęs vieną vertingiausių Lietuvoje – Palangos gintaro muziejų. Knygos dailininkė – Laima Zulonė.

Albume – seni atvirukai

Kita knyga – vieno žymiausių Lietuvos ikonografijos kolekcininkų ir kraštotyrininkų H.Grinevičiaus (1924–1998) fotografijų ir atvirukų rinkinio paroda „Senoji Palanga“. Kolekciją paveldėjo ir saugo jo sūnus Tadas Grinevičius, maloniai sutikęs pirmą kartą rinkinį eksponuoti 2006 m. Gintaro muziejuje surengtoje parodoje ir suteikęs muziejui išskirtinę teisę jį publikuoti knygoje.

Išsamus XX amžiaus pirmosios pusės vaizdų rinkinys (298 puslapių albume – 200 originalaus dydžio atvirukų ir 23 fotografijos) atskleidžia vieną svarbiausiausių Palangos raidos etapų – kurortinio miesto kūrimą, atspindi gamtinį ir urbanistinį landšaftą, pajūrio peizažus ir istorinius pastatus, kartu parodo ypatingą fotografų žvilgsnį į pajūrio miestą. Istoriniai vaizdai knygoje pateikiami skyriuose „Baltijos jūra ir paplūdimys“, „Grafų Tiškevičių rūmai ir parkas“, „Birutės kalnas“, „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“, „Kurhauzas“, „Vilos“, „Miesto gatvės“, „Pasienis“. Leidinyje pristatoma kolekcija išsamiai ir įtaigiai aptarta fotografijos istorikės Margaritos Matulytės įvadiniame straipsnyje „Plevenatis senosios Palangos laikas“. Knygos sudarytojai – M.Matulytė ir istorikas Saulius Striuogaitis, dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

„Durų” inf.

Belaukiant „duobkasio”

Belaukiant „duobkasio”

Rita Bočiulytė

Režisieriaus Jono Vaitkaus asmenybė ir jo teatras nepalieka abejingų. Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir Klaipėdoje – į susitikimą su juo ir knygos apie jį aptarimą susirinko gausus būrys uostamiesčio teatromanų.

Geriau vėliau, negu niekad

Kitaip tų žmonių ir nepavadinsi. Juk vilnietės teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ išleista anksčiau nei prieš metus. Svečiai atsivežė paskutinius 12 šios knygos egzempliorių (visas tiražas – 700 egz.), kurie tą patį vakarą buvo išpirkti. Taigi jos sutiktuvės – gerokai pavėlavo, ilgokai lauktos, planuotos, atidėliotos… Anot autorės ir paties režisieriaus, nelengva buvo suderinti laiką ir atvažiuoti į pajūrį kartu. Tačiau klaipėdiečiai teatrologai šiemet kovo 13-ąją pagaliau juodu atsikvietė ir dar surengė uostamiesčio kultūrinės bendruomenės susitikimą su jais Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Tyčia ar netyčia, bet sutapo, kad tą patį vakarą Klaipėdos muzikiniame teatre buvo parodytas J.Vaitkaus režisuotas vienaveiksmis spektaklis rusų kalba – D.Harroverio „Juodasis strazdas”, kuriame vaidina jo vadovaujamo Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai.

Nacionalinės premijos laureato, vieno prieštaringiausių ir įdomiausių šiandienos Lietuvos teatro kūrėjų J.Vaitkaus gyvenimas – labai intensyvus, jis dirba daug ir su nepaprastu užsidegimu. „Norisi realizuoti idėjas, kurios kankina ir veda, išsigelbėti, išsivalyti, kartu gal padėti ir kitiems toje amžinoje tamsos ir šviesos kovoje“, – sakė režisierius. Vilniuje baigdamas statyti spektaklį apie Vincą Kudirką – Algirdo Martinaičio operą „Pasaulio dangoraižis“, jis jau mąsto, kaip dirbs Klaipėdos muzikiniame teatre, režisuodamas naują Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“.

Spektaklis – kaip sakinys

D.Šabasevičienės knygoje „Teatro piligrimas“ („Krantai“, 2007) apžvelgiama ligšiolinė J.Vaitkaus kūrybinė veikla: dramos spektakliai, sukurti Lietuvos ir užsienio teatrų scenose, operų bei kitų muzikinių kūrinių pristatymai, kino filmai, pateikiama teatrologinė jų interpretacija bei kritikos vertinimų spektras. Joje galima rasti išsamią J.Vaitkaus pedagoginės veiklos Lietuvoje ir užsienyje apžvalgą, sudėtos režisieriaus mokinių – aktorių bei režisierių – mintys apie mokytoją, jo paties samprotavimai apie teatrą, taip pat kolegų – aktorių, dailininkų – režisieriaus darbo metodo vertinimai, pridėtas išsamus 1974–2007 m. jo režisuotų spektaklių bei kino filmų sąrašas. Knyga gausiai iliustruota J.Vaitkaus spektaklių ir aktorių nuotraukomis, scenovaizdžių eskizais, fotografijomis iš asmeninio režisieriaus archyvo.

„To, ką sukūriau, niekada nelaikiau aukso fondu, – tvirtino režisierius per susitikimą su klaipėdiečiais. – Spektaklis – kaip vienas sakinys, ištarei jį, betgi turi toliau kalbėti. Taip atsiranda spektaklis po spektaklio. Vienas – geresnis, kitas – prastesnis. Vidinis prokuroras verčia į save žiūrėti įdėmiai ir atsakingai.“

Sąmonė – prišiukšlinta

Vakarą vedęs literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas pastebėjo, kad po euforizmo literatūroje lietuviai rašytojai metėsi į kitą kraštutinumą, demonizmą – simuliuotą, ne autentišką. O kaip yra teatre?

„Yra daug mokančių rašyti pagal madą, žinančių, kaip užgauti tam tikras žmogaus vietas. Mūsų sąmonė prišiukšlinta: žmogui atrodo, kad tai, kas jam patinka, jau yra vertybė. Ir teatras pasidavė – jame labai daug išdavystės. Mes stipriai nuleidome kartelę. Cenzūra – naudos ir pinigo valioje. Žmogus atsidūrė tarp dviejų ugnių – sąžinės ir poreikio, potraukio ir pragmatiškų dalykų. Teatre dabar į juoko, ironijos, skepsio gyslą pataikyti yra svarbiausia. Lankomumas – Dievas, – su apmaudu kalbėjo režisierius. – Betgi kas įsispaudžia žmoguje nuo vaikystės, tie reginiai, kurie atėjo į jo pasaulį nuo mažens, lieka visam gyvenimui. Mes apie tai negalvojam.“

Tai ką daryti? – paklausė kažkas iš salės.

„Išeities nematau, – atsakė jis. – Reikia tik stengtis nesuteršti savo auros bendraujant su kitais. Gal nelaimės žmonėms padeda atsipeikėti… Mane palaiko tikėjimas, kad darau tai, ką privalau daryti. Juolab kad tą vidinį įsitikinimą patvirtina žiūrovas. Rimtų išbandymų, pasiknaisiojimų scenoje dar reikia ir aktoriams, ir publikai.“

J.Vaitkus apgailestavo, kad dabar į teatrą, jo mokytis ateina žmonės, kurie turi daug daugiau nežinojimo, negu noro įsigilinti. Labai nedaug kitokių žmonių – tylių, gilių, bet juos nelabai kas mėgsta…

Belieka menas

„Betgi kiti sako, kad vertybės yra susitarimo dalykas. Logiška būtų neužsiiminėti menais, o eiti į religijos sritį – ten viskas fundamentalu“, – provokavo svečią M.Šidlauskas.

J.Vaitkaus nuomone, religijai irgi reikia mokslo, kad jis suteiktų jai gyvasties. „Nėra nieko paskirai – nei religijos be mokslo, nei estetikos be moralės – kaip gyvenimo be mirties, – samprotavo režisierius. – Tik žmogus nenori apie tai galvoti. Mokslas krypsta į vieną pusę, religija – į kitą, niekaip kartu nesueina. Belieka menas. Betgi tiek knygų prirašyta, o jokio atsakymo nėra.“

„Pakomentuokite savo pasakymą knygoje: „Ilgiuosi savo duobkasio, kuris mane palaidotų“, – paprašė teatrologė Jūratė Grigaitienė.

„Aš turiu daug mokinių. Kaip kiekvienas mokytojas noriu, kad jie kažką paimtų iš to, ką jiems duodu, ir pratęstų mano darbus. Kad atsirastų „duobkasių“, kad ramia sąžine galėčiau išeiti. Kad jie, jei ir nepratęstų, bet būtų geresni nei kiti, saviti, kitokie“.

„Užkabina“ žodis

Pasak D.Šabasevičienės, J.Vaitkaus kūryba savita ir originali. Lietuviško mentaliteto poveikis jo spektaklius apsaugojo nuo vienpusiškumo ir konservatyvumo. Aplink jį susiformavo menininkų karta, kuri lyg vakuume bręsdama savo dvasinį sužydėjimą pajuto šalia J.Vaitkaus, sąmoningai propaguojančio autonomišką teatrą, literatūrą laikančio tik pretekstu.

“Neneigsiu, pirmiausia mane inspiruoja žodis – literatūra. Jei „užkabina”, kabinuosi ir randu tai, ko net pats iš savęs nesitikiu”, – stebėjosi pats režisierius.

„Jis moka išanalizuoti dramą. Lietuvoje daugiau tokių specialistų nėra. Režisieriai nemoka perskaityti pjesėje to, kas parašyta tarp eilučių. J.Vaitkus – vienintelis, kurio parašytas inscenizacijas galėtų statyti bet kas. Jis išties gerbia žodį, kurį paverčia teatriniu. Jis šiandien vienas garsiausių teatro analitikų”, – teigė D.Šabasevičienė.

J.Vaitkaus žodžiais, visur esama dramaturgijos, ką beveiktume, tik reikia ją pamatyti. Ir kiekvienas analizuojame. “Viskas toje dramaturgijoje labai paprasta – gimė, augo ir mirė”, – liūdnai šyptelėjo jis.

Apie kritiko misiją

Seniai žinomas kritiškas J.Vaitkaus požiūris į teatro kritikus. Bet vis tiek įdomu buvo išgirsti, kad režisierius per tiek metų jo nepakeitė.

„Ko iš jų norėt, jei neskaitė pjesės, neįsigilino į tai, ką žiūrės, jei jie neturi nuomonės apie kūrinį. Tokie ne kritikuoja, o pasakoja apie savo skurdybę. Jie neturi to prado, kuris suteikia priežastį analizuoti, – mano J.Vaitkus. – Be to, kritikas turi girdėti žiūrovą, jausti režisierių, matyti, ką jis gali, kokių priemonių nepanaudojo… Kritikams duota teisė į sakyklą, bet ar jie turi tą teisę?.. Kritikas – kaip kunigas bažnyčioje. Jis turi suartinti, giliau supažindinti spektaklio kūrėjus su žiūrovais.“

D.Šabasevičienė nenorėjo su juo sutikti: „Nėra pasaulyje, ne tik Lietuvoje ir Europoje, daug įdomių režisierių, taip pat ir teatro kritikų. Nėra lengva analizuoti už save daug didesnį žmogų. Kritiko misija – jūsų blogą spektaklį užkasti taip, kad jūs, režisieriau, suprastumėte, kad jis gražiai palaidotas, o ne bet kaip užkastas“.

Teatrologas dr. Petras Bielskis pagyrė kolegę, kad ji knygoje „praaugo save“, jos centre palikdama teatrą: „Autorė sugebėjo į pirmą vietą išstumti reiškinį ir viską taip sudėlioti, kad jis turėtų pažintinę reikšmę. D.Šabasevičienė atskleidė, kas sudaro J.Vaitkaus savitumą“.

Fenomenalus reiškinys

P.Bielskis šio režisieriaus spektaklius palygino su Žemaitijos kalvomis – kiekvienas turi vardus, kurie niekur nedingsta, neužsimiršta.

D.Šabasevičienė pasakojo, kaip J.Vaitkaus mokytojai tapo jos mokytojais dabartinėje Sankt Peterburgo (Rusija) teatro meno akademijoje. „Man studijuojant ten mums J.Vaitkaus teatrą rodė kaip pavyzdį. Jis tuomet statė spektaklius Kaune, o mes atvažiuodavom jų žiūrėti. Net jo spektaklių programėlės turėjo ypatingą kvapą… Kaunas dabar man atrodo teatrui miręs miestas, nes nėra vertikalių. Paties J.Vaitkaus ilgai bijojau. Jis labai intravertiškas žmogus. Buvau mokyta toliau laikytis nuo praktikų, kad galėčiau juos objektyviai vertinti“, – prisiminė teatrologė.

D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkui visuomet rūpėjo jo spektaklių likimas, jis ir dabar stengiasi kiekvieną asmeniškai prižiūrėti, nesvarbu, kelintą sykį būtų rodomas.

„Tai fenomenas visomis prasmėmis, – įsitikinusi teatrologė, du dešimtmečius tyrinėjusi šio režisieriaus kūrybą. – Lietuvoje mes neturime kitų tokių praktikų, kurie po savo sparnu galėtų priglausti ir kiną, ir pedagogiką. Jo sistema, jo mokiniai – mūsų Lietuvos kultūrai ne vien ženklas. Tai reiškinys. Ši knyga tik mažas prisilietimas prie jo.“

Praktikai visuomet teisūs

Ir ji – skaitytojams, ne mokslui, pabrėžė autorė. „Malonu, kad ji iškart įkrito į skaitytojų gyvenimą“, – džiaugėsi D.Šabasevičienė, tą vakarą Klaipėdoje išdalijusi autografus ant paskutinių pirmojo leidimo egzempliorių.

„Rašydama ją leidau sau būti laisvai. Man pačiai įdomiausia toji dalis, kurioje kalba pats J.Vaitkus. Nors aš ne visuomet su juo sutinku. Betgi praktikai visuomet teisūs“, – šypsojosi autorė.

D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkus – savotiškas Michelangelo’as, kuris viską išbando pats, prieš apie tai prabildamas teatre, kine ar prieš auditoriją. Jis vienintelis režisierius, kurio visuomet nekentė bet kuri valdžia. Jis nė su viena nesusiuostė. „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol sugebėjo išlaviruoti“, – stebėjosi teatrologė.

Ji svarstė, gal ateityje pavyktų parašyti dar vieną – mokslinę knygą, kurios niekas nepirks, bet tai bus teatrologinė knyga apie J.Vaitkų.

Viešnia prisipažino, kad Klaipėda visada jai buvo artimiausias miestas po gimtojo Vilniaus. „Klaipėdos žmonės gal net sostinę šiandien lenkia, – svarstė ji. – Tai galima pastebėti iš to, kaip jūs jaučiate teatrą. Turite žmonių, kurie jį labai gerai užuodžia…“

Menas nesibaigia, arba Keturi dailininkai – keturi likimai

Menas nesibaigia, arba Keturi dailininkai – keturi likimai

Kristina Jokubavičienė

Kovo 20-ąją Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta paroda „Keturi gyvenimai – keturi likimai“ pristato dailininkų šeimos – ištisos Jusionių dinastijos kūrybą.

Parodoje eksponuojami tėvų – Stasio Jusionio, Aldonos Ličkutės-Jusionienės ir jų sūnų – Algimanto bei Vidmanto kūriniai. Erdvias ir baltas Parodų rūmų antrojo aukšto sales užpildė tapybos spalvos bei keramikos formos.

Nuolat – čia ir dabar

Nors Lietuvos dailėje neturime tokių šimtamečių ir išsišakojusių dailininkų dinastijų kaip kituose kraštuose, bet šeimos, jungiančios bent dvi kūrėjų kartas, – gana dažnas reiškinys. Iš praeities galėtume paminėti kad ir dailininkus Smuglevičius (Lukas, Pranciškus ir Feliksas) ar Riomerius (Alfredas, Edvardas, Matas, Steponas, Elena, Ona ir Sofija).

XX amžiaus dailininkų, susietų artimais giminystės saitais, turime visai nemažai. Prisiminkime Valių, Petrulių, Tarabildų, Savickų, Piekurų šeimynas. Ir Jusionių dailininkų dinastija nenutrūksta, nors A.Jusionis paliko šį pasaulį pačioje kūrybos brandoje – 2004 m., o jo mama keramikė A.Ličkutė-Jusionienė mirė 2007 m. Šeimos dailės tradicijas tęsia trečioji karta – anūkė keramikė Rūta Jusionytė ir anūkas – būsimasis tapytojas Linas Jusionis.

Dailininkės dizainerės Violetos Jusionienės sumanyta paroda – ne tik pagarbos ženklas savo artimiesiems, išėjusiems ir esantiems. Ekspozicija “Keturi gyvenimai – keturi likimai” per dviejų kartų keturių dailininkų kūrybą atskleidžia XX amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio lietuvių dailės vaizdą. Labai asmeniškai, taigi jaudinančiai ir kartu objektyviai.

Pakilusius į antrąjį aukštą pasitinka iškalbinga ir galinti parodos motto būti S.Jusionio kompozicija “Laimingas žmogus”. Tai grupinis šeimos portretas. Jame tokie “jusioniškai” gražūs, jauni visi: tėvas ir mama, du sūnūs, vienas jau paauglys (Algimantas), jaunėlis – dar vaikas. Įstabiai šviesi kompozicija, bylojanti ne tik apie gyvenimiškąją pilnatvę, bet ir apie meno galią įkūnyti nuolatinį buvimą čia ir dabar…

Tęsia gimtojo krašto sakmę

„Į tapybą atėjau nedvejodamas, o tik džiaugdamasis, kad niekas nesutrukdė“, – tai vieno žymiausių lietuvių tapybinio peizažo kūrėjo S.Jusionio (g. 1927) žodžiai. 80-mečio proga Vilniuje surengtoje jubiliejinėje parodoje „Arti žemės“ dailininkas teigė: „Išeidamas į paskutinius savo gyvenimo penkmečius siekiu visas įgimtas savybes jungti su žiniom, profesine ir gyvenimo patirtimi bei „jusioniškai“ tęsti savo gimtojo krašto sakmę“.

Tos sakmės kūrimas prasidėjo 1953 m., kai S.Jusionis baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute. Nuo instituto baigimo iki 1989-ųjų – 36 m. jis dirbo žurnalo “Genys” , kurį skaitydama išaugo ne viena vaikų karta, redakcijoje. Pati jį labai mėgau, dar turiu kelis numerius. 1960 m. tapytojas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu, o 1981 m. jis buvo apdovanotas LTSR valstybine premija.

S.Jusionio tapyba visada buvo ir lieka įvairi temų ir meninės kalbos atžvilgiu. Jis tapė temines kompozicijas, portretus, tačiau patys svariausi jo kūryboje yra peizažai: apibendrinto piešinio, ryškaus kolorito, turtingos faktūros, dekoratyvūs ir ekspresyvūs. Nutapyti laisvai improvizuojant, greita ir lengva ranka jie visada šviesūs, optimistiški, sodriomis spalvomis apdainuojantys gimtojo krašto grožį.

Tai tapyba, tęsianti geriausias XX amžiaus lietuvių tapybos tradicijas. Parodai buvo atrinkti pastarųjų metų S.Jusionio paveikslai, tarp kurių matome peizažą su gandrais, labai pamėgtą autoriaus motyvą. Kaip ir prieš keliasdešimt metų, taip ir dabar šis motyvas atrodo visai nepraradęs romantiškai lyriško atspalvio, būdingo dailininko kūrybai.

Abstrakti, skulptūriška

Keramikė A.Ličkutė-Jusionienė (1928–2007) buvo viena iš moderniosios lietuvių keramikos pradininkių. 1952 m. baigusi Valstybinį dailės institutą ir įgijusi keramikės specialybę , ji buvo pakviesta dėstyti tame pačiame institute, pedagogės darbą dirbo iki 1990 m., jai buvo suteiktas docentės, vėliau profesorės pedagoginis vardas.

Dailininkės kūrybinio kelio pradžia sutapo su vadinamuoju “atšilimo” laikotarpiu, kuriam įtakos turėjo politiniai pasikeitimai SSRS po Stalino mirties. Keramikoje pradėta siekti maksimalios išraiškos minimaliomis priemonėmis, atkreiptas dėmesys į medžiagos specifiką, savybes ir gali-mybes, tradicijų bei novatoriškumo sąskambius. 7-ajame dešimtmetyje vis labiau populiarėjo dekoratyvinė keramika. Modernūs taikomosios dailės kūriniai derėjo su funkcionalia, bet “šalta” architektūra, teikė jai savitumo, organizavo interjerų erdves ir aplinką.

Tokiame kontekste skleidėsi A.Ličkutės-Jusionienės kūryba. Dailininkė kūrė siužetiniais motyvais dekoruotas dekoratyvines lėkštes, lauko skulptūras ir kompozicijas interjerams. Jos kūriniuose visada ryškėjo ekspresyvi plastika, rupi paviršių faktūra, santūri spalva.

Tarp siužeto ir skulptūriškos, dažnai abstrakčios ir simbolinės formos – taip galima įvardyti A.Ličkutės-Jusionienės keramikos raišką. Kūrybos savitumas buvo įvertintas: 1975 m. jai paskirta LTSR valstybinė premija, o 1978-aisiais suteiktas nusipelnusios meno veikėjos vardas. Pastaraisiais dešimtmečiais keramikė kūrė monu-metalias erdvines kompozicijas ir figūrinę keramiką iš tonuoto balto šamotinio molio.

Parodoje eksponuojami, pasak sūnaus Vidmanto, vieni paskutiniųjų mamos darbų. Vyrauja palyginti nedidelio formato, pastelinių atspalvių dekoratyvi plastika, šilti, jaukūs, meistriški kūriniai, puikus moderniosios lietuvių keramikos klasikos pavyzdys. Jie gerai dera su toje pačioje salėje eksponuojamais paties V.Jusionio paveikslais.

Per jusles ir prasmes

„Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas – ir jausmų pažinimo laisvę“, – apie savo tapybą yra sakęs V.Jusionis (g. 1961).

Jis mokėsi M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, 1985 m. baigė Valstybinį dailės institutą. Dėsto, galima sakyti, gimtojoje mokykloje, dabar vadinamoje nacionaline M.K.Čiurlionio menų mokykla. Nuo 1990 m. – LDS narys.

Su jo darbais, pasak autoriaus, per jusles ir prasmes suteikiančiais jausmų pažinimo laisvę, jau buvome supažindinti parodoje, vykusioje “Klaipėdos galerijoje” 2006 m.

V.Jusionio tapyba – tai didelės simbolinės figūrinės kompozicijos, kuriose daugybė siurrealistinių, keistų, bet ir atpažįstamų motyvų, daugiau gyvūnų. Platūs kultūrinių įvaizdžių horizontai – Tolimieji ir Artimieji Rytai, senieji ir egzotiški kraštai. Dekoratyvios, pabrėžtai plokščios, bet kupinos beribės erdvės kompozicijos, kuriose akivaizdžiai vyrauja kelios intensyvios (tai dar gana nuosaikus apibūdinimas) spalvos ir asociatyvi, paradoksali dermėse figūrų raiška.

Gyvenimas – iš iššūkių

„Kalbu ir groju spalvomis”, – taip gali sakyti ne vienas tapytojas, bet A.Jusionio (1954–2004) lūpose šie žodžiai skambėjo ypatingai, nes buvo tiesa.

Dailininkas savo gyvenime patyrė nemaža iššūkių. 1979 m. A.Jusionis baigė Valstybinio dailės instituto Klaipėdos vaizdinio dizaino katedrą – į to paties instituto tapybos studijas Vilniuje nebuvo priimtas. Tapyti pradėjo greta dizainerio stalo pasistatęs molbertą, kol galop dizainą metė ir atsidėjo tik tapybai.

Pasak brolio Vidmanto, jam teko mokytis ir daug ką atrasti pačiam. Tapyti pradėjo vėliau už jaunėlį brolį, ir jo nuomonė visada liko labai svarbi. 1992 m. A.Jusionis tapo LDS nariu ir sugrįžo į savo studijų vietą jau kaip dėstytojas. Mokė studentus tapybos, vis prisimindamas, kaip dizaino studijų metu jam stigo tokio mokymo. Kas iš studentų suprato, tie galėjo daug išmokti ir dėstytoją labai vertino.

1996 m. A.Jusionio laukė kitas iššūkis: jis buvo išrinktas LDS Klaipėdos skyriaus pirmininku.

Tą dieną dailininko dienoraštyje atsirado trumpas įrašas: “Reikia dirbti”.

Ir jis dirbo, sugebėdavo sumanymus įgyvendinti iki galo – taip, kaip turi būti, turėjo organizatoriui būtino užsispyrimo, kietumo, kartais kategoriškumo, visada tiesiai į akis sakė tai, kuo buvo tvirtai įsitikinęs. Jo nuomonė galėjo nepatikti, bet tiesumas ir sąžiningumas kėlė pagarbą, kaip ir mokėjimas tiksliai ir taikliai kalbėti apie savo ir kitų kūrybą.

Stichija ties chaoso riba

Ne visi iššūkiai buvo tokie produktyvūs, atnešę naujas patirtis ir įžvalgas. Kai kurie labiau priminė slaptingųjų jo tapybos būtybių, kurias jis vadino „paklydusiomis sielomis“, destruktyvumą.

Bet po pilkųjų valandų visada ateidavo šviesos ir spalvų pergalė. Tų spalvų, kurios užpildė didžiulę parodos erdvę naujai ir šviežiai, tarsi vakar būtų paskleistos ant drobės.

Dažname paveiksle spalvos yra tiesiog šokiruojančios, „laukinės“, jų dermės drastiškos, disonansinės. Tačiau puikus autoriaus kolorito jausmas sustabdydavo jų šėlsmą peizažuose ir figūrinėse kompozicijose ties chaoso riba.

Kiekvieną kartą pamačius A.Jusionio darbus, įvyksta nauji atradimai (kaip ir tos dvi didelės pilkos drobės – “Horizontai I, II”). Žinoma, ir kolekcija parodai surinkta labai vykusiai. O kas su ja bus po parodos, kur “nusės” visi šie talentingi kūriniai, kada juos vėl galima bus pamatyti?..

Sodrios, ryškios, degančios spalvos buvo A.Jusionio stichija, ilgai-niui dailininkas vis drąsiau eksperimentavo.

Net nekvestionuojame, kad A.Jusionis – vienas ryškiausių vidurinės kartos Lietuvos tapytojų, jo kūryba reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos dailės kontekste.

Jis tęsė koloristinės, ekspresyvios lietuvių tapybos tradicijas, siekiančias dar prieškario arsininkų ieškojimus.

Kartu tai novatoriška, pažymėta ryškiu individualumo ženklu, emocionali kūryba.

S.Jusionis yra pasakęs apie sūnaus paveikslus: “Jo tapyba kartais jaut-riai subtili, kartais ekspresyvi, tačiau visuomet sklidina netikėtų spalvų akcentų”.

Sieja spalvos radikalumas

Ar be giminystės ryšių ir kūrybos laikotarpių paroda turi kokį nors bendrą vardiklį? Net kelis.

Pirmiausia tai kūrėjų ekspresija ir dinamizmas, kuris veržiasi iš tapybos darbų ir skulptūriškų keramikos formų. Be abejonės, tai spalvos, siejančios visų trijų Jusionių vyrų tapybą – ryškios, sodrios, atskleidžiančios stiprias jų natūras ir kūrybinę energiją, pulsuojančią gaivališkai, bet kiekvieno paveiksluose savitai. Ne tik per skirtingą motyvo pasirinkimą ar temos traktavimą, bet ir per tapymo būdą.

S.Jusionio dažų klojimo ant drobės paviršiaus maniera, formuojanti sluoksninį, šerpetotą reljefą, jau yra šuolaikinės lietuvių tapybos klasika. Glotniai ir ly-

giai klojami dažai V.Jusionio drobių paviršiuje. Grynų, be perėjimų ir pustonių spalvų plokštumos tampa figūromis, jungiasi į disonansiškas ir intensyvias kompozicijas, simbolizmui svarbias ir vaizduojamo motyvo, ir spalvinės raiškos požiūriu.

A.Jusionio potėpis buvo mosto prigimties, banguojantis ar kertantis, veržliai ir daugiasluoksniškai lipdantis formas ir kuriantis ką tik užtapytos drobės įvaizdį.

Nepasakysi geriau už tapytoją Aloyzą Stasiulevičių: “Algimantą Jusionį mačiau tapantį teptuku, rankomis, peiliu, voleliu, laistantį, taškantį dažus, purškiantį spalvas, tarsi besimaudantį spalvų jūroje. Paveikslo plokštumoje jis azartiškai manipuliuodavo pačiomis kontrastingiausiomis spalvomis ir kartu mokėjo išgauti meninę visumą – buvo talentingas”.

Atidarymo metu prisimin-damas studijų laikus, keramikas Vladas Petravičius, A. Ličkutės-Jusionienės mokinys, pats nustebo, kad tai buvo prieš keturias dešimtis metų.

Banalu kalbėti, betgi laikas bėga greitai, dažnai per greitai. Tačiau – “ars longa, vita brevis”.

Teatras iš meilės tėvynei

Teatras iš meilės tėvynei

Salomėja Burneikaitė

Nepaprastas rankų šešėlių teatras „Budrugana-Gagra“ iš Gruzijos, lankęsis Lietuvoje vasario 28 – kovo 8 dienomis, neaplenkė ir Klaipėdos.

Norėjosi paliesti nepaliečiama

Gastrolės tikrai neeilinės. Reklama, regis, buvo minimali, bet klaipėdiečiai, prijaučiantys gruzinams ir neabejingi teatrui, vieni kitiems persiuntinėjo žinutes apie artėjantį unikalaus gruzinų rankų šešėlių teatro „Budrugana-Gagra“ vizitą Klaipėdoje, kovo 5-ąją kvietusį ateiti į Klaipėdos dailės parodų rūmus.

Mums, lietuviams, kasdien kartojantiems žodį „krizė“ ir laukiantiems jos padarinių, buvo proga dalyvauti spektaklyje, kurį kūrė žmonės – menininkai, sudėtingomis šaliai sąlygomis nepamirštantys svajonės, gerbiantys savo profesiją ir mylintys savo tėvynę. Tai buvo galima jausti sėdint tarp žiūrovų ir pasibaigus spektakliui, kai nustoję ploti daugelis publikos susirinko už ekrano. Norėjosi paliesti nepaliečiama, dar pratęsti susitikimą, bent pabandyti savo rankomis išgauti kuriamo silueto šešėlį.

Daugelis gerai atmename Lietuvos laisvės virsmo metus, ateities lūkesčius, kurie padeda geriau įsivaizduoti, ką atnešė 2008 m. rugpjūčio įvykiai Gruzijoje. Šios temos neišvengėme ir po spektaklio šnekučiuodamiesi su „Budrugana-Gagra“ trupės aktoriais.

Palaikant vienas kitą

Susitikime Vilniuje šio teatro vadovas prof. Gela Kandelakis pasakė: „Į Lietuvą atiduoti to, ką turime geriausia – savo talentus, – atvažiavome todėl, kad kultūra – tai galingiausias ginklas, kai siekiame Laisvės ir Taikos. Todėl, kad tikime, jog šalyje, kuri mums taip daug morališkai padėjo, kai buvo labai sunku, galėsime parodyti tai, kas yra geriausia, sukursime dialogą, kuris mums padės palaikyti vienas kitą, kai to jums ar mums labai reikės“.

Kad tai nebuvo fasadiniai-ritualiniai žodžiai, įsitikinome ir susitikimuose pajūryje. Be Vilniaus ir Kauno, „Budrugana-Gagra“ trupė su spektakliais lankėsi Klaipėdoje ir Palangoje. Deja, šio teatro įkūrėjo – legendinio Gruzijos aktoriaus ir režisieriaus prof. G.Kandelakio Klaipėdoje nesulaukėme. Trupę į pajūrį atlydėjo kino menininkas Henrikas Gulbinas. Pristatydamas „Budrugana-Gagra“ pasirodymą Klaipėdoje, jis paaiškino, kad profesorius liko Vilniuje įgarsinti savo paties filmo, kuris netrukus turėtų būti rodomas per Nacionalinę Lietuvos TV.

Kuriamas tarsi iš nieko

Šešėlių teatro spektakliai nėra naujiena nei pasaulyje, nei Europoje. Rytuose šešėlių teatro tradicija siekia šimtmečius. Daugelyje šalių egzistuoja maži šešėlių teatrai, lėlininkai solistai kuria savo programas ir keliauja po pasaulį, visą teatrą sutalpindami keliuose lagaminuose.

„Budrugana-Gagra“ teatras iš Gruzijos ypatingas tuo, kad visi jo šešėlių stebuklai gimsta gyvai naudojant vien tik aktorių rankas ir naudojantis vien tik žmogaus rankų plastinėmis galimybėmis. Toks teatras kuriamas tarsi iš nieko.

Nesunku įsivaizduoti, kad tokiame šešėlių teatre lėlės negalima laikyti daiktu. Tai tik vizualinė plastinė forma ar objektas, sukuriamas ekrane ir egzistuojantis tik spektaklio metu. Kiekvieną kartą visus spektaklio personažus, jo vyksmą tenka kurti iš naujo. „Budrugana-Gagra“ teatro lėlių neįmanoma nei pasiskolinti, nei parduoti, nei nufotografuoti. Nuotraukoje matytume tik žmogaus rankas, o ne meškiuką Nazare, ančiuką, medžius ar kitus pavidalus.

Šis teatras yra unikalus savo nemedžiagiškumu. Jis naudoja vien kūrybines galias, remdamasis didžiule aktorių kantrybe, vaizduote, pačia teatro idėja. O tai visada užburia.

Spektaklyje – kaip kine

Nedidelėje scenoje, kurią, kaip įprasta šešėlių teatre, sudarė baltos drobės ekranas, pastatytas nesunkiai pritaikytoje spektakliui vienoje iš Klaipėdos dailės parodų rūmų salių, pusantros valandos stebėjome mažo meškiuko, vardu Nazare, gyvenimo epizodus nuo pavasario iki žiemos, jungiamus vos juntamos siužetinės linijos. Jo vardą sužinojome tik spektakliui pasibaigus, nes šešėlių vaidinimas vyko vien skambant muzikai.

Išgirdau, kaip maža mergytė, sėdėjusi mamai ant kelių, iš nuostabos ištarė: „Ak, kaip kine!“ Iš grotuvo sklindant pažįstamiems klasikos garsams, džiazo muzikos parafrazėms ir gruzinų daugiabalsei liaudies dainai, aštuoni jauni aktoriai savo rankomis prieš mūsų akis kūrė stebuklą − pasaulį be agresijos, kuriame vyravo darna, šviesa, harmonija ir vyko Gyvenimas. Baltame ekrane prieš mus atgijo viskas – medžiai, žolytės, gyvūnai, jūra…

Neapsigaukite manydami, kad spektaklis buvo labai realistiškas. Toli gražu ne. Šešėlių teatre visada yra budinama vaizduotė, nes ekrane galime matyti tik personažų siluetus. Mažos mergytės pasakymas „Kaip kine!“ man priminė, kad šį teatrą kuria žmonės, daug metų studijuojantys kiną ir randantys galių likti ištikimi savo profesijai.

Aktoriai – pabėgėliai iš Gagros

„Budrugana-Gagra“ teatras Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, bet, tikimės, ne paskutinį. Po spektaklio, kol trupės aktorius Vadimas Šubitidzė norintiems pabandyti rodė, kaip sudėti rankas, kad ekrane išvystumėme vieno ar kito gyvūno siluetą, pakalbinau jo kolegą Orestą Todua.

Jis pasakojo, kad visi aštuoni šio teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos, Gagros miesto. Kai kurie iš jų su šiuo teatru yra dešimt ir daugiau metų. Trupė, vadovaujama prof. G.Kandelakio, kuris buvo ir jų dėstytojas, repetuoja bei kuria teatrą neturėdami nei patalpų, nei etatų, nei lėšų. Jie dirba tiesiog iš maksimalizmo ir tikėjimo, kad sugrįš į Gagrą su visu teatro repertuaru ir toliau vaidins savo žmonėms pačiuose atokiausiuose kaimuose. Jie svajoja apie Gagrą, savo gimtinę ir kraštą, kurio likimui yra neabejingi.

Gyveno palėpėje

Teatro idėja prof. G.Kandelakiui gimė 1985 m. Jis rengėsi kurti lėlių teatrą ir keliauti su spektakliais po Gruziją, jos kaimus. Idėja buvo puiki, bet vyriausybei neskyrus tam pinigų, jis pabandė su studentais kurti tiesiog rankų šešėliais. Paaiškėjo, kad tai gali būti dar įdomiau.

Iš pradžių teatras vadinosi tiesiog „Budrugana“. Jokių patalpų jis niekada neturėjo, teko ieškotis vietos rūsiuose ar palėpėse. O.Todua prasitarė, kad trupė iki šiol nemokamai glaudžiasi gruzinų lėlių teatro palėpėje, taip gyvena ir verčiasi jau 13 metų.

Tik praeitą vasarą visi apsidžiaugė gavę režisieriaus Roberto Sturua kvietimą rodyti spektaklius Šota Rustavelio teatro mažojoje scenoje.

„Taigi salę mes jau gavome, − dalijosi mintimis Orestas. − Bet rugpjūčio įvykiai Gruzijoje sutrukdė mums ten įeiti”.

Perėmė studentai

„Budrugana-Gagra“ pavadinimas primena, kad dabartinė teatro trupė yra antroji. Jų pirmtakai pirmąjį spektaklį 1991 m. suvaidino Paryžiuje, o po to prasidėjo Gruzijos išsivadavimo periodas, Rusijai pradėjus tikrą karą su Gruzija, vadinamą Šiaurės Osetijos ir Abchazijos karu. Trupė nuo to laiko vaidino tik užsienyje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Japonijoje. Tai buvo 1993, 1995, 1998 m., kol teatras iširo.

Kaip pasakojo O.Todua, jų trupės nariai, dabartiniai „Budrugana-Gagra“ aktoriai, buvo Gruzijos Šota Rustavelio teatro ir kino instituto prof. G.Kandelakio eksperimentinio kino režisierių kurso studentai. Jiems patiko pirmieji „Budrugana“ teatro spektakliai, bet trupė iširo, o jie – dabartiniai aktoriai – priėmė prof. G.Kandelakio pasiūlymą perimti teatrą.

Dabar teatras vadinasi „Budrugana-Gagra“, simboliškai primindamas, kad visi aštuoni teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos. Repertuarą šiuo metu sudaro du spektakliai. Dar du repetuojami. Vienas iš jų, suaugusiems, bus skirtas šimtametei džiazo istorijai. Kitas, pavadintas „Kalnu“, – abstrakčiųfigūrų spektaklis. O išraiškos priemonės kaip visada – tik rankos, jų plastika, muzika ir šviesa.

Lietuviai kvietė į namus

„Kai gausime leidimą grįžti į Abchaziją, mes rengiamės grįžti su savo teatru ir įkurti kino studiją”, − oriai dalijosi svajonėmis O.Todua.

Klausydamasi jo ir matydama jo akis neabejojau, kad tai vieną dieną tikrai įvyks. O kol kas Orestas kalbėjo toliau: „Mes visi tikimės, kad taip bus, nes turime daug draugų, kurie mums padeda. Lietuviai pirmieji atsiliepė reaguodami į rugpjūčio įvykius. Kai pas mus važinėjo tankai, buvo įvesta tūkstančiai kareivių ir atrodė, kad nebėra jokios vilties išgyventi prieš tokią jėgą, įjungę televizorių pamatėme mitingus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje…“

Ir nesustodamas tęsė: „Be galo esame dėkingi Lietuvai, nes tokio žiūrovo kaip Lietuvoje mes neįsivaizdavome. Čia patyrėme ypatingą dėmesį ir žmogišką šilumą… Matyt, ta sovietinių laikų priespauda suformavo mumyse artumo jausmą, kuris prasiveržia draugiškumo ženklais. Vilniuje po spektaklio žmonės tiesiog mus kvietė į namus pailsėti, pavakaroti, pasikalbėti. Ir tas jaukus dėmesys, sklindantis iš žiūrovų, keliauja paskui mus nuo Vilniaus, per Klaipėdą iki Palangos. Žmonės kviečiasi savo draugus ir važiuoja į Palangą, kad dar kartą pamatytų mūsų spektaklį. Neįtikėtina. Vilniuje vietoj dviejų kartų mes vaidinome tris spektaklius per vieną dieną”.

Aš taip pat bandžiau pakviesti „Budrugana-Gagra“ svečius su lėlininkais pavakaroti Klaipėdos lėlių teatre, tačiau jie išskubėjo į Palangą, „Ramybės” kultūros centrą, kuris sunkiai sutalpino visus norinčius pamatyti jų spektaklį. Bet svečiai patikino, kad mielai atvyks į Lietuvą dar kartą. Gal vėl pasimatysime ir Klaipėdoje, „Karakumų asilėlio“ festivalyje. Juk kiekviena idėja prasideda nuo svajonės.

Galimybė būti kitokiam

Galimybė būti kitokiam

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos fotografijos galerijoje stebėdami 30-mečio klaipėdiečio Marijaus Bružilos fotografijų parodą „Maudynės” neišvengiamai mintimis nuklystame būtent į techninius fotografijos gamybos aspektus.

Kaip manifestinis iššūkis

Atrodo, šiandien kalbant apie meną ne itin įdomu aptarti atlikimo techniką. Neretas šiuolaikinis menininkas pasitelkia konkrečios srities specialistus, gelbstinčius įgyvendinant sumanymą.

Tačiau jauno fotografo darbai tampa beveik manifestiniu iššūkiu visuotinai įsivyraujančiam skaitmeniniam vaizdo reprodukavimui.

Nespalvoti, apibendrinto turinio fotolakštai suveikia tarsi rakštis blizgančių atvaizdų kūrėjų pasturgalyje. Dar daugiau. Marijus, jau keletą metų būdamas aktyvus įvairių virtualių galerijų dalyvis bei lyderis, yra šiandienės fotografijos išsiskaidymo liudininkas ir skelbėjas.

Kai vaizdo manipuliavimo priemonės pasiekė tokią ribą, kad, galima sakyti, neribotos atvaizdo tobulinimo ir manipulavimo galimybės tapo prieinamos kiekvienam, dalis jauniausios kartos autorių aistringai atsigręžė į klasikines ar net anachronistines fotografijos priemones bei medžiagas.

Dažnas vyresnis fotografas tai vadina tik jaunatviško smalsulio patenkinimu, bet kai taip nuosekliai ir įvairiapusiškai naudojama neskaitmeninė technika, M.Bružilos atveju tai tampa strateginiu menininko principu ir kritine nuostata, taip pat galimybe būti kitokiam.

Krypsta kitu rakursu

Maudydamasis ryškalų ir fiksažo vonelėse, tūnodamas raudonos šviesos prieblandoje, autorius ne tik eksperimentuoja ar mokosi chemijos dėsnių, bet kartu sukuria autentiško, nenudailinto, tiesog patirto ir įsisavinto pasaulio atvaizdą. Ir tie personaliniai vaizdiniai tampa daug sodresniais pranešimais, nei dar vienas tiksliai išdėstytas pasaulėvaizdis.

Kita vertus, perkėlus Marijaus atvaizdus iš internetinės erdvės į autonomišką galerijos salę, šie vaizdai prarado dalį savo aštrumo. Izoliuoti nuo permanentinės photoshop’u nugludintų reginių atakos nespalvoti fotolakštai tapo įteisintais fotografinės tradicijos dalyviais.

Bet ir čia autoriaus žvilgsnis aiškiai krypsta kitu rakursu nei tradicinė lietuviškos fotografjos mokykla.

Visų pirma, čia neaptiksime tradicinio lemiamo momento, socialinio peizažo, nuobodulio estetikos, čia visiškai kitas – lengvabūdiškas ir nesankcionuotas pasaulis. Cikle „Maudynės” – socialiai ir ideologiškai nesuvaržytas veikėjas, atsisakęs kasdienybės rūpesčių ir prievolių.

Lakoniškesnis, dramatiškesnis

M.Bružilos dokumentuojami savaitgalio paplūdimio performansai tematiškai primena amerikiečio Ryano McGinley’s fotografijų serijas. Abiejų autorių darbuose įteisinama galimybė būti kitokiam, atrasti kitą savyje, abiem nesvetima švelni ironija.

Tik amerikietis dar neabejotinai spinduliuoja ir gyvenimo džiaugsmą, o Marijus lakoniškesnis ir dramatiškesnis. Priešpriešinė šviesa fotografijose sukuria stiprų kontrastą, ir dažnai nedidelė žmogaus figūra Marijaus atspauduose gali byloti ir apie kitoniškumo nepatvarumą, apie alternatyvos sąlygiškumą subalansuotame pasaulyje.

Taip M.Bružilos fotografijose techninis kitoniškumas susipina su sociokultūrinių alternatyvų paieška ir sukuria įtaigius vizualinius pasakojimus. Pats fotografas nelinkęs plačiai komentuoti savo darbų, o vandens įvaizdžio išplitimas kultūros diskurse išskleidžia plačias interpretacijos galimybes. Fotografijų paviršiais galime sekti nuo teologinių ar mitinių vaizdinių iki ekologinės ar geopolitinės problematikos.

Tas M.Bružilos fotografinių pranešimų talpumas turėtų suintriguoti ir patraukti nemažai fotografijos meno mėgėjų. Parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje galima apžiūrėti iki balandžio.

Iš pradžių buvo mėsa

Iš pradžių buvo mėsa

Ignas Kazakevičius

Mindaugas Bumblys kūrė šiek tiek ilgiau nei visiems žinomas Didysis kūrėjas. Mindaugas kūrė lygiai devynias dienas, tris valandas ir dvylika minučių.

Kovo 13-ąją, penktadienį (koks prietaringas sutapimas), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje buvo pristatyta M.Bumblio skulptūrinė provokacija – „Mėsa“.

Be ypatingų pastangų

Neįmantrus pavadinimas, kūriniai taip pat nėra kuo nors ypač išsišokantys ar intriguojantys. Tačiau dėmesys šiam veiksmui buvo itin didelis. Sulaukėme neeilinio spaudos ir TV dėmesio, lankytojų srauto ir internetinių komentarų lavinos. Visus šokiravo menininko pasirinkimas – mėsa. Vietoje įprastos drobės ar molio – mėsa. Baisu, šiurpu, nežmoniška, vulgaru, iškrypėliška, dvokia, koks pavyzdys jaunimui!..

Banalu, tačiau įspūdis sukeltas be ypatingų pastangų, be didelių meninių eksperimentų. Rezonansas pasiektas ne renginių kiekiu ir kokybe, ne vizualumu ir ne kitais, regis, visuotinai normuotais dalykais, bet antiestetika, provokacija, magiškais žodžiais „skerdiena”, „mėsa”…

Svarbu pažymėti, kad Svynis Todas šiam projektui tikrai neturėjo įtakos. Dar įdomiau, panašios idėjos sklando ore, pažiūrėkite mados infekcijos reklamą arba perskaitykite žymaus Lietuvos tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus interviu „Delfi” portale.

Pasikėsino ne pirmąsyk

Kas gi taip jaudina visuomenę? Žaidimai su maistu. Neva sunkmetis, žmonės neturi ko valgyti… Liaukitės, tai menininko pasirinkimas, jis atsisakė karbonado, iškeitęs į jam patrauklesnę formą. Jeigu jis kiaurą dieną tapytų, išleistų krūvą pinigų dažams ir liktų nevalgęs – kam tuomet lengviau būtų?

Tačiau duona ir mėsa yra mums šventi dalykai. Hiperbolizuotai šventi. Tik paliesk juodu ne parduotuvėje – sužinosi apie save viską, net tai, ko dar nesugalvojai.

Pirmą kartą į šią nekaltybę Lietuvos meno istorijoje pasikėsino grupės „Post Ars” nariai 1990 m. Aleksas Andriuškevičius prikalė duoną, o Česlovas Lukenskas eksponavo 15 kiaulės galvų, simbolizuojančių 15 buvusių sovietinių respublikų. „Bepročiai laisvėje“, – taip Č.Lukensko ir jo bendraminčių kūrybinę veiklą vadino didžioji dalis kauniečių. Jie stebėjosi, kodėl pareigūnai nesuima šokiruojančios akcijos organizatorių (cituoju bendras replikas spaudoje). „Kvapo ir vaizdo sintezė”, – tuomet sakė menotyrininkas A.Andriuškevičius, žarstydamas modernizmo žarijas. Iššūkiu į provokaciją sureagavo skulptorius S.Žirgulis, prikalęs tezes apie meną ir nemeną prie LDS galerijos durų – kaip koks Liuteris. Šiuo atveju autorius į istoriją pateko kaip kontrreformatorius.

Galima ir kitaip

Nuo to įsimintino laiko praėjo beveik dvi dešimtys metų, o meno vertinimo sferoje niekas nepasikeitė. Tuomet niekas nesigilino, kad tai buvo menininkų protestas prieš sovietinį, kas kad nepriklausomos visuomenės mentalą, prieš visišką duonos kaip „dvasingumo išraiškos“ nuvertėjimą visuomenėje.

M.Bumblys neprotestuoja dėl ko nors didelio ir rimto. Tiesiog stengiasi parodyti, kad galima kurti ir kitaip. Menininkas protestavo prieš bukinantį nieko nereiškiančių ir nesujaudinančių, klausimų neužduodančių, proginių ir neaišku kodėl rengiamų parodų serijas daugumoje Lietuvos galerijų. M.Bumblys siekė patraukti esamo ir galimo kultūros vartotojo dėmesį meno link, įtraukti jį į eksperimentinę galeriją.

Ir nereikia replikų bei dūsavimų, kad „tikras“ menas visada bus pastebėtas, „geras menas“ reklamos nereikalauja. Tai į parodą ateinama, o meną ir jo tendencijas reikia stebėti, sekti, pačiam eiti jų link. Ir ne vien todėl, kad jos kinta, mainosi, migruoja. Pažinimui ir analitiniam nuomonės susidarymui nepakanka vienkartinio įvykio pamatymo, dažniau reikia tai daryti, dažniau, šiek tiek dažniau nei kartais, jeigu neišeina nuolatos.

Taigi, ėjai pro šalį, šast – ir jau galerijoje. Neatsitiktinai KKKC galerija stengiasi dirbti kuo lanksčiau ir… ilgiau. Ji orientuojasi į meno kūrimo proceso pristatymą, kuomet menininkas arba nuo pradžios iki galo viską sukuria galerijoje, arba pristato baigtą pa-rodą ir kuria vieną ją papildantį kūrinį… Tai sukuria betarpiškumo atmosferą, ypač šiuo metu, kai trūksta laiko ir ne kiekvienas gali penkias minutes trunkantį saulėlydį stebėti tris valandas. Galerijoje stengiamės pasiekti maksimalios įvaizdžio, formos ir koncepcijos koncentracijos.

Už eterį – kaip už būvį

Kultūros ir pramoginių renginių santykio problematika, išreikšta litais, eurais ar doleriais, eilinio vartotojo nedomina. Jis mato tik faktą. Girdi nepatenkintus balsus, mato jų reakcijas. Jei kultūrininkai stena, kad nėra pakankamai finansuojami, trūksta pinigų reklamai, replikuojama: „Ko jūs kišate tą savo kultūrą, kurios niekas nesupranta? Darykite, ko reikia žmonėms, ir lankytojų bus, ir visko bus“… Dar sakoma: „Nekaulykite iš valstybės, o užsidirbkite tų pinigų ir darykite meną“. Na, visi žino, kad ne tik meno „padarymui“, bet ir reklamai pinigų žiauriai trūksta. Ir tuomet naudojamos kitos formos, kurios patraukia ir garantuoja stabilų dėmesį. Akcionizmas? Kodėl gi ne.

„Revoliucingas tik chujovas menas! Visa kita buržujai nupirks!“ – taip sakė Rusijos akcionistai, grupuotė „ZAIBI“. Tiesmuka? Taigi. Tačiau realu ir apčiuopiama. Eiliniam kultūros ir viso ko kito vartotojui sunkiau suvokti nei formos atžvilgiu, nei koncepciškai neįmantrią 50 milijonų JAV dolerių kainuojančią Damieno Hirsto sukurtą platininę, deimantais nusagstytą žmogaus kaukolę. Suma yra už realaus – materialaus – egzistencinio suvokimo ribų. Perkamas įvaizdis. Devalvuojamas „tikras“ menas. Taip – be kraujo ir smurto propagavimo. Tačiau negi manote, kad nėra nė vieno, norinčio D.Hirstą šūdais apdrabstyti?..

Išniekinimas ar priminimas?

Akcionizmas yra protestas. Akcionizmo pradžia – šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Taigi jau beveik penkiasdešimt metų menininkai „žaidžia“ su gyva ir negyva mėsa, deklaruodami įvairiausius lozungus, idėjas, manifestus, pjausto skerdieną ir savo kūnus.

Protestuojama prieš visuomenines ir politines normas, prieš blogį pasaulyje, prieš globalizaciją, prieš atšilimą, prieš klimato kaitą, prieš kailinius, prieš daug ką. Prieš savo niekingą egzistencija, prieš homoseksualizmo pasmerkimą, siekiant atkreipti dėmesį į feminizmo problematiką ir t.t. Išsirengi, apsipili krauju, ir garantuota. Tik reikia spėti manifestą išrėkti.

Akcionizmas yra primityvus „dalykas“. Jo metu viešai pristatomi instinktai, o jie taip pat be galo primityvus „dalykas“. Be abejo, akcijų metu instinktai pateikiami ne grynuoju pavidalu, bet metaforiškai.

Baimė, agresija, mirtis – visa tai asocijuojasi su mėsa. Kraujui – (gyvybė, mirtis, informacija) tenka viską sulipdančio eterio vaidmuo. Nuogas kūnas – sąlytis su tiesa, su pirmapradžiais džiaugsmais ir praradimais, su realybe, kuomet skausmas tikras ir kvapas tikras. Ir kiekvienas tavo žingsnis ne logikos padiktuotas, o intuicijos.

Akcijos ir performansai turi daug teatrinio, ritualinio prieskonio. Veiksmai, kuriuose naudojamas kūnas ir kraujas, ypatingos filosofijos neperteikia. Svarbiau esti įspūdis, efektas, reakcija. Stebėtoją informacija turi pasiekti per kuo trumpesnį laiką, laiduose, jungiančiuose kūrėją ir publiką, turi būti kuo mažesnė varža. Mene, kaip ir gyvenime, galioja ta pati (me)tafizika.

Be abejo, yra labai svarbu, kodėl menininkas tai daro, kokia jo motyvacija, kokie argumentai, tikslai ir kaip jam pavyksta perteikti problemą, kurią jis aktualizuoja.

Siūdamas mėsą lininiais siūlais ir viela M.Bumblys kūrė mūsų laikmečio grimasas – abejingas, apatiškas arba agresyvias, bet kokiu atveju įkąsti pasiruošusias būtybes. Iššaukdamas neigiamą reakciją į savo provokavimą jis uždavė ir atsakė į klausimą – kodėl dauguma žmonių meną Lietuvoje mato tik ribotame diapazone?

Nėra kontrkultūros

Kodėl Lietuvoje nepopuliarus kitoks menas?

Nes čia nėra subkultūrinių pasluoksnių, nėra kontrkultūros. Nėra tokia aštri homoseksualizmo problema, kad atsirastų bent viena gėjų ar lesbiečių menininkų grupė. Nėra juodaodžių getų, nėra jų kultūros, kuri generuotų kitokią meninę išraišką, nėra „chinatownų“. Yra narkotikų, bet nėra narkotikų kultūros, jų vartojimo stiliaus. Yra grafitai ant miesto sienų, tačiau nėra grafitų kultūros, nes nėra terpės, kurioje ji galėtu atsirasti, nėra nuolatinio vartotojo, kuris juos suvoktų ne kaip ekspresiją, bet kaip informaciją.

Taip, yra subkultūrinių salelių, yra pavienių stiprių asmenybių… Menininkų, kritikų, tačiau stinga pulsacijos, kuomet viena dalis papildo kitą, tarkime, kuomet mada, laikmečio stilius ir menas susipina.

Kita vertus, Lietuvoje nėra problemų, kurios būtų vertos išreikšti menu. Todėl šiuolaikiniai menininkai renkasi globalesnes problemas, varijuoja pasaulinėmis temomis, bando jų refleksijos modelį adaptuoti lietuviškai realybei. Tačiau ar tai mus užkabina?

Ir todėl nėra Lietuvoje meno, kurį būtų verta agresyviai „promuoti” – pjaustytis rankas, viešai tuštintis ir dulkintis. Tokie reiškiniai yra skirti pažadinti visiškai nubukusiai nuo materialaus pertekliaus visuomenei arba sprogstančiai nuo kultūrinio visapusiškumo visuomenei. Juk reikia išsiskirti bet kokiomis priemonėmis. Arba jie skirti labai dogmatiškam ir beviltiškam sociumui.

Lietuva nėra nei viena, nei antra, nei trečia. Mes – tarpinis variantas. Mūsų šalies meno peryklose priimta vadovautis išmoktomis, todėl saugiomis dogmomis, estetiniu, loginiu, net kompoziciniu vidurkiu, t.y. paveikslo rėmų geriau neperžengti.

Langas

Langas

 

Tarp Lietuvos šviesuolių

Vilniaus miesto Rotušėje kovo 17-ąją šurmuliavo būrys iškiliausių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių, sukviestų į M.K.Čiurlionio fondo apdovanojimų ceremoniją. Pagerbti labiausiai per metus nusipelnę žmonės – Lietuvos šviesuoliai.

Jų ieškodamas 2008-aisiais M.K.Čiurlionio fondas keliavo po visą Lietuvą ir galiausiai atrinko daugiau nei dvi dešimtis pačių ryškiausių.

Lietuvos šviesuoliais tituluoti ir apdovanoti iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atrinkti labiausiai savo srityse nusipelnę asmenys – nesavanaudiškai ir įkvėptai dirbantys Lietuvos labui. Tarp jų – kunigas, etnografė, medžio drožėjas, rašytojas, renginių režisierė, vargonininkė, kraštotyrininkas, mokytoja, mokslininkas, keli dailininkai ir kitų profesijų tautiečiai iš visos šalies.

Metų šviesuolio titulo nusipelnė ir trys klaipėdiečiai menininkai – skulptorius Arūnas Sakalauskas, birbynininkas Vytautas Tetenskas ir aktorė Nelė Savičenko.

M.K.Čiurlionio fondo entuziastai tikisi, kad šviesuolių pavyzdys bus ryškus visiems, ypač jaunajai kartai, kiekvieną skatins prisidėti prie kūrybiškos ir nesavanaudiškos veiklos Lietuvos labui, jos kultūros paminklų išsaugojimo.

Vyriausybės premija įteikta N.Savičenko

Vyriausybės premijos už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui kovo 20-ąją įteiktos 13-ai žinomų Lietuvos meno kūrėjų ir kultūros veikėjų. Apdovanota ir klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko.

Vyriausybės rūmuose premijas laureatams įteikė kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, linkėdamas, kad „trumpalaikės negandos neužgesintų jų sielose dieviškos kibirkšties”. Anot ministro, šiandien tik meno žmonės, kasdien ieškantys ir atrandantys, nepaisydami sunkmečio, vietoje krizės vis dar patiria katarsį ir apie kūrybinius ieškojimus kalba dažniau nei apie infliacijos pažabojimą.

Siekdama skatinti kultūros ir meno kūrėjų veiklą, įvertindama šalies kultūrai ir menui labiausiai nusipelniusias asmenybes, Vyriausybė paskyrė 12 premijų, kurių kiekvenos dydis – 44200 litų.

Aktorei N.Savičenko Vyriausybės premija įteikta už ryškius vaidmenis daugelyje teatro spektaklių ir kino filmų.

Taip pat apdovanoti teatrologė Irena Aleksaitė, kompozitorius Jurgis Gaižauskas, rašytojas Petras Gediminas Isokas, dramaturgas, teatro ir kino režisierius, autorinės dainos atlikėjas Vytautas V.Landsbergis, grafikas Bronius Leonavičius, tapytojas Mindaugas Skudutis, skulptorius Antanas Žukauskas, pianistė Birutė Vainiūnaitė, Lietuvos kultūros paveldo vertybių tyrinėtoja Gražina Marija Martinaitienė. Dar vieną premiją pasidalijo dailininkės tekstilininkės Genorata Razmienė ir Irenai Vabalienė. O tapytojai monumentalistei Sofijai Veiverytei-Liugailienei skirtą premiją už viso gyvenimo darbus atsiėmė laureatės dukra, taip pat tapytoja Živilė Liugailaitė.

Kasmet Vyriausybė skiria ne daugiau kaip 12 premijų. Šiemet pakeista jų skyrimo tvarka. Dabar Vyriausybės kultūros ir meno premija gali būti skiriama ne tik pavieniams asmenims, bet ir pretendentų kolektyvui, premiją paskirstant po lygiai kiekvienam nariui.

Pretenduoja į „Auksinius scenos kryžius”

Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre geriausi šalies teatro menininkai bus apdovanoti už 2008 metų darbus.

Scenos meno kūrėjai bus įvertinti Kultūros ministerijos premijomis ir prestižiniais atminimo ženklais – „Auksiniais scenos kryžiais”. Be tradicinio apdovanojimo, šiemet bus įteikta ir Boriso Dauguviečio premija už novatoriškus ir originalius teatro meno sprendimus.

Prieš savaitę Kultūros ministerijos ekspertų komisija paskelbė pretenduojančių į 15 „Auksinių scenos kryžių” nominantų trejetukus. Juose – šeši teatro menininkai iš uostamiesčio.

Toje pačioje dramos aktoriaus nominacijoje atsidūrė du klaipėdiečiai: Darius Meškauskas – už Hamleto vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Hamletas” OKT/Vilniaus miesto teatre ir Vytautas Paukštė – už vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mano Hamletas”.

Antraplanio vaidmens atlikėjos nominacijoje su dviem kolegėmis iš Vilniaus ir Kauno teatrų varžosi aktorė Nelė Savičenko, apdovanojimui pristatyta už Gertrūdos vaidmenį O.Koršunovo „Hamlete”.

Operetės meno laurų siekia dar du klaipėdiečiai: Valerija Balsytė – už grafienės Gabrielės Cedlau vaidmenį ir Mindaugas Rojus – už kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „Vienos kraujas”.

Baleto ar šokio meno srityje nominuota Klaipėdos muzikinio teatro artistė Beata Molytė-Kulikauskienė – už Jaunosios vaidmenį spektaklyje „Kruvinos vestuvės”. Jo statytojas Jurijus Smoriginas pretenduoja į apdovanojimą choreografo nominacijoje.

„Auksinių scenos kryžių“ komisijoje šiemet dalyvavo teatrologės Audronė Girdzijauskaitė, Šarūnė Trinkūnaitė, menotyrininkas šokio ir teatro kritikas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas), teatro vadybininkė Ada Paukštytė, režisierius Petras Mendeika, muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Audronė Žiūraitytė.

Iš festivalio – su žiūrovų prizu

Nuo kovo 5 iki 20 dienos Rokiškyje vyko XXV Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams”. Iš jo Klaipėdos dramos teatras grįžo su žiūrovų simpatijų prizu.

Rokiškio kultūros centre 16 profesionalių Lietuvos teatrų parodė 18 naujausių spektaklių, o festivalis įrodė savo svarbą ir gyvybingumą. Šis kasmetis teatro renginys, anot režisieriaus ir aktoriaus Algirdo Latėno, sugeba prakalbinti sielas, atlaikęs daugybę išbandymų, sėkmingai gyvuoja ketvirtį amžiaus. Į jį mielai suvažiuoja geriausi šalies teatrai. Festivalis – konkursinis, taigi ir išvažiuoja daugelis ne tuščiomis.

Šalį užklupusi ekonominė krizė didelės įtakos šiam festivaliui neturėjo. Jo prizų fondas net padidėjo. Premijoms šiemet išdalyta 30 tūkst. litų.

OKT/Vilniaus miesto teatrui už O.Koršunovo režisuotą „Hamletą”, pripažintą geriausiu festivalio spektakliu, įteikta 10 tūkst. litų, o geriausiu spektakliu vaikams išrinktas Kauno lėlių teatro vaidinimas „Žalias žalias obuoliukas“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) apdovanotas 5 tūkst. litų premija.

Geriausių moters ir vyro vaidmenų kūrėjai įvertinti 3 tūkst. litų piniginiais prizais. Dėl geriausio vyro vaidmens, pažiūrėjusi „Hamletą“, žiuri beveik nesiginčijo – tai klaipėdiečio aktoriaus Dariaus Meškausko Hamletas to patie pavadinimo OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje. Rinkdama geriausio vaidmens atlikėją moterį komisija pirmą kartą per festivalio istoriją padarė trigubą sprendimą ir premiją padalijo po lygiai trims aktorėms – Nijolei Narmontaitei, Eglei Gabrėnaitei ir Elvyrai Piškinaitei, sukūrusioms nepakartojamą ansamblį pačiame pirmajame šiemečio festivalio spektaklyje – Jaunimo teatro „Kapinių klube“ (rež. A.Latėnas).

Tokio pat dydžio ir žiūrovų simpatijų prizas, kurį iš Rokiškio parsivežė Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas. Mat į geriausio spektaklio rinkimus festivalyje tradiciškai įtraukiama ne tik komisija, bet ir visi žiūrovai. Kovo 7-ąją festivalio scenoje klaipėdiečių parodyta premjerinė elegija pagal E.-E.Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. P.Gaidys) pelnė daugiausia publikos balsų.

„Durų” inf.

Mainai inspiruoja kūrybą

Mainai inspiruoja kūrybą

Treti metai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veikia meno rezidentūra ir vystomi kultūriniai mainai su Vokietijos Arenshopo menininkų namais „Lukas”.

Menininkų namuose Arenshope šiemet nuo kovo 10-osios reziduoja ir iš ten „Kultūrpoliui” rašo laiškus-esė palangiškė poetė Elena Karnauskaitė. Balandžio 5-ąją į Vokietiją ruošiasi klaipėdietis fotomenininkas ir instaliacijų kūrėjas Gytis Skudžinskas.

Du menininkai iš Vokietijos į Klaipėdą atvažiuos rugsėjį. Bet dar birželį į KKKC rezidentūros programą įsijungs instaliacijų kūrėja Sarah Tremlett iš Didžiosios Britanijos. Kaip pasakojo KKKC projektų vadovė Skaistė Kazarauskaitė, viešnia – aktyvi moterų meno propaguotoja, ji surengs autorinę parodą „Kultūrpolio“ galerijoje ir skaitys paskaitą apie moterų meną.

Į „Lukas“ menininkų namus Arenshope iki šiol „Kultūrpolis“ yra komandiravęs kaunietę dailininkę Jūratę Rekevičiūtę, vilnietę tekstilininkę Jolantą Tubutytę, klaipėdietę grafikę Žanetą Jasaitytę.

Versijos – be pabaigos

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys Gytis Skudžinskas savo fotografijų parodą „Traces 007“ instaliavo Panevėžio fotografijos galerijoje ir kovo 18-ąją ją pristatė panevėžiečiams.

Ekspoziciją sudaro fotografijų ciklas „Traces / Erdvės“, kurį autorius plėtoja nuo 1999 m., ir galerijos erdvės vizualios transformacijos. Tai jau septintoji šio ciklo versija. Pirmoji pasirodė 2006-aisiais Klaipėdos fotografijos galerijoje, antroji buvo išleista devyniais egzemplioriais kaip menininko knyga. Kiti variantai pristatyti Palangoje, Kijeve, Berlyne, Vilniuje. „Tai yra instaliacija, ir kiekvieną kartą vis kitoje erdvėje ji vis kitokia, – paaiškino menininkas. – Tokie „procesiniai darbai“ – be pradžios ir pabaigos.“

G.Skudžinskas stebėjosi ir džiaugėsi, kad į parodos atidarymą Panevėžyje susirinko daug žmonių, ir pastebėjo, kad jie žingeidesni, atviresni nei Klaipėdoje. „O čia į viską žiūrima gana rezervuotai“, – mano jis.

Panevėžyje jo „Traces 007“ viešės iki balandžio 5-osios. Aštuntąją ciklo versiją menininkas modeliuos Vokietijoje, Arenshopo menininkų namuose „Lukas“, balandžio 5–26 d. Su juo G.Skudžinskas dalyvaus tarptautiniame projekte „3+3: jaunas menas“. Prie šio projekto prisijungs dar du menininkai iš Vokietijos ir Švedijos – tapytoja ir skulptorius. Arenshope startuos paroda ir bus išleistas projekto katalogas. Rugpjūtį „3+3: jaunas menas“ iš Vokietijos atkeliaus į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, o iš čia paroda iškeliaus į Švediją.

„Durų“ inf.

„Kaskados“ – minčių pavasariniai šuorai

„Kaskados“ – minčių pavasariniai šuorai

Danguolė Vilidaitė

Taip jau atsitiko, kad fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertas „Tolimo lietaus kaskados“, nuskambėjęs kovo 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje, tapo vienu įsimintiniausių pastarųjų dienų Klaipėdos muzikinių įvykių.

Pavydėtinas pasišventimas

Kuklus, nors ir tituluotas lietuviškas trio „Kaskados“ (Rusnė Mataitytė – smuikas, Edmundas Kulikauskas – violončelė, Albina Šikšniūtė – fortepijonas) nepasimetė pasaulinio lygio virtuozų, tarptautinių konkursų laureatų, įspūdingų projektų (jų irgi mūsų mieste pasitaiko) ir vietinių žvaigždžių žvaigždelių gausoje. To priežastis, manyčiau, ne viena.

Be galo ir be krašto galima girti šio kolektyvo švarią garso intonaciją, precizišką kūrinių „teksto perskaitymą”, nuostabų ansambliškumo pojūtį. Šios savybės, dažnai minimos recenzuojant kitų pasirodymus, „Kaskadų“ koncerte, atrodo, pralenkė visa, iki tol girdėta. Imponavo ir grupės tam tikras atlikėjiškas sąžiningumas, o gal perfekcionizmas, neleidžiantis klausytojų rūšiuoti į elitinius ar provincialius, – trio čia groja ne prasčiau nei Vilniuje. Ir dar daugiau – jo interpretacija pasižymi ne tik grojimo profesionalumu, bet ir užkrečiančiu degimu, gyvu muzikos pajautimu, o tai publika greitai sugeba įvertinti.

Sumaniai sudaryta vakaro programa. Romantinės muzikos gerbėjų dėmesį tikrai turėjo patraukti žymių šio stiliaus atstovų Franzo Schuberto ir Felixo Bartholdy’io Mendelssohno pavardės, anot pačių atlikėjų, – muzika jiems ypač artima „pagal savo temperamentą“.

Šįkart skambėjo rečiau atliekami kompozitorių kameriniai opusai. F.Schuberto fortepijoninis trio Nr.2 Es-dur op.100, D 929 žavėjo šviesiu lyriškumu, krištolinėmis fortepijono gamutėmis, dainingu smuiko ir violončelės pokalbiu bei muzikos plėtojimu – kartais naiviu ir vaikišku, kartais – bethoveniškai dramatišku.

Tikra koncerto kulminacija virto ekspresyvus ir atvirai jausmingas F.B.Mendelssohno fortepijoninis trio Nr.2 c-moll op.66. Šis kūrinys, daug sudėtingesnis už anksčiau minėtąjį, buvo atliktas tarsi vienu įkvėpimu, jo intensyvus emocinis augimas išlaikytas iki pat paskutinės minutės. Ir kaip čia patikėti žodžiais, kad ansamblis repetuoja nedaug.

Toli nuo mūsų

Romantišką koncerto gaidą pratęsė premjerinis klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinys „Lietus lyja toli nuo mūsų“, skirtas fortepijoniniam trio ir mušamiesiems instrumentams (perkusininkas Saulius Astrauskas).

Šioje aštuonių minučių kiek melancholiškoje kompozicijoje įsiminė styginių kantilena, ilgų melodinių linijų reminiscencijos, kai kurių epizodų ramus bangavimas, pertraukiamas kitokio, aštresnio ar žaismingesnio charakterio prasiveržimais – tarsi lietaus šuorais. Gaila, kad mušamieji fone tarsi gyveno savo individualų, kartais ne visai prie bendro charakterio derantį gyvenimą bet tai tik smulkmenos.

Ne pirmą kartą šios autorės darbų pavadinimai kviečia įsigilinti ir pajusti kažką daugiau, nei galima išreikšti žodžiu ar garsu. Pavyzdžiui, „Šauksmas-šviesa“, „Kai liepto nebus perei-siu upę“, „Siena“, „Praeinanti nata“, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ ir t.t. Poetiškasis „Lietus lyja toli nuo mūsų“ pasiskolintas iš austrų dailininko, architekto ir skulpto

riaus F.Hundertwasserio paveikslo. Muzikinė mintis čia gimė pirmiausiai ir vėliau, manyčiau, veikiama paveikslo, jo pavadinimo prasmės, tarsi įgavo naujus kontūrus – tokie įdomūs kūrybiniai žingsniai. Siu-realistinio stiliaus drobėje daug kompozitoriaus žvilgsnį galinčios patraukti dinamikos, skirtingai skambančių faktūrų, centre – keisti oranžiškai žalsvi lietuje mirkstantys žmogučiai…

Gražus kūrinys. Sveikinu! Po premjeros Klaipėdoje autorė jį dar patobulino, – naujoji versija skambės šįvakar Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Dar kartą – dejonė

Šioje vietoje gal ir dera dar kartą padejuoti, kad šiandienos kultūrinė situacija nėra palanki Klaipėdos miesto kūrėjams, ypač rašantiems sudėtingesnių žanrų muziką.

Pritilo šiuolaikinės muzikos festivalis „Marių klavyrai“ – jo pagrindiniu akcentu visada, bent jau man, būdavo mūsų miesto kompozitorių autoriniai koncertai, naujų opusų premjeros. „Permainų muzika“ laiau orientuota į geriausius pasaulinės XX–XXI amžių muzikos pavyzdžius, sintetinius žanrus.

Premjera dabar – kaip stebuklas. Ir kas ten žino, kiek nuostabių muzikinių įkvėpimų palaidojama stalčiuose…

Džiugu, kad L.Narvilaitė yra ne tik perspektyvi kompozitorė, bet ir puiki savo kūrinių vadybininkė.

Moterys, moterų, moterims…

Moterys, moterų, moterims…

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje iki kovo 26-osios dar galima pamatyti parodą „Cherchez la femme“ („Ieškok moters“ – laki A.Diuma paskleista frazė).

Svarbu intencija

Ji surengta lyg ir Kovo 8-osios, lyg ir pavasario proga… Taip pat galima sakyti, kad ji skirta toms, kurios neatitinka vasario 14-osios arba pirmojo gegužės sekmadienio formato.

Galų gale svarbu ne dedikacija, o intencija. Tiesiog keletas dailininkių ir dailininkų iš Klaipėdos, kitų Vakarų Lietuvos miestų ir Kėdainių pristatė parodoje savo kūrinius, vienaip ar kitaip bylojančius moters tema. Paroda surengta jau antrą kartą ir turi visus šansus tapti tradicine, nes tema amžina ir neišsemiama, o diena, nesvarbu ar ją vadinsime „tulpių“, ar „Tarptautine moters diena“, nepatiria krizės.

Paroda susiformavo nedidelė, ribojama kamerinių „Klaipėdos galerijos” erdvių, jauki ir pakankamai įdomi. Joje savo kūrinius eksponuoja Angelina Banytė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Jūratė Čėsnaitė, Dalia Skridailaitė, Ina Lukauskaitė, Rytas Jurgelis, Daiva Ložytė, Linas Julijonas Jankus (ir H.Jankutė), Arūnas Mėčius, Sergejus Plotnikovas, Simonas Žaltauskas, Bronius Rutkauskas, Saulė Želnytė.

Kelių autorių – A.Banytės, D.Skridailaitės, A.Mėčiaus ir kitų kūrinius matėme ir pirmojoje „Cherchez la femme“ ekspozicijoje 2008 m., kiti – naujai įsijungę į „ieškojimus“.

Dalis darbų tiesiog pritaikyti temai, dalis sukurti specialiai šiai parodai.

Skleidžiasi įvairovė

Apie moteris įprasta kalbėti įvairiai, ir toji įvairovė gražiai skleidžiasi net ir nedidelėje ekspozicijoje.

Vienas kelių – tradicinis, kai moteris yra pagrindinis kūrinio objektas, nesvarbu, ar tai nuoga natūra, portretas, ar kompozicija su figūra. Šiuo atveju galutinį rezultatą lemia autoriaus gebėjimas apibendrinti, interpretacijos pobūdis ir lygmuo, nusistovėjusi stilistinė maniera.

Jei gretinsime A.Mėčiaus, B.Rutkausko ir D.Skridailaitės moters įvaizdžius, gausime labai plačią skalę – nuo sentimentaliai romantiškai gražaus (trys D.Skridailaitės kompozicijos) iki skaudžiai ironiškai bjauraus (A.Mėčiaus dvi „Ievos dukros“ ).

B.Rutkausko „Klausanti tylos“, R.Jurgelio „Pasipuošusi“, kaip ir S.Plotnikovo mažoji plastika („Pasilenkusi“, „Besimaudanti“, „Mergina su fleita“) iš bronzos, įsiterpia kažkur apie vidurį.

Kitas būdas – kalbėti perkeltine prasme, surasti įvaizdžius, kurie būtų universalūs, išraiškingi ir, svarbiausia, nepabodę. Tai šiuo atveju artimiau A.Banytei, kurios kompozicijose „Balius I, II“ skleidžiasi ryškūs, puošnūs ir dekoratyvūs orchidėjų žiedai, ir L.Skačkauskaitei-Kuklienei (trys „Skausmeliai“).

Plojimai – trims

P.S. O dabar, ponios ir pnai, leiskite pristatyti parodos nugalėtojus (čia ir visur toliau atitinkamoje vietoje – plojimai). Vietas leidžiama nustatyti patiems žiūrovams, rinkti galima, kaip visada, iš trijų.

Parodos nugalėtoju nominuojamas S.Žaltauskas – už kūrybišką ir gilų esminių siekiamybių atskleidimą lakoniškai akivaizdžia (viena kompozicija iš trijų žodžių „Beauty, Love, Life“; kadangi anglų kalba, taigi dar trumpiau) ir natūraliai simboliška (žodžiai sudėlioti iš gyvų rožių žiedų, kūriniui tampa svarbus ir laiko faktorius, jis kasdien kinta, vysta, raukšlėjasi, brrr.) forma.

Nugalėtoja nominuojama ir S.Želnytė – už nuosekliai brandintą ir galų gale atskleistą kolorito bei formos pojūtį, gebėjimą tarsi vienu atsikvėpimu išryškinti kompozicijos nuotaiką ir būsenas, saikingai paįvairinti tapybinį paviršių taiklia detale.

Neabejotinai nominuojama ir L.Skačkauskaitė-Kuklienė – už triptiką „Skausmeliai“, kuriame subtiliai sujungė grafikos, kaligrafijos, fotografijos ir asambliažo elementus, pasiekdama organiškų jų sąsajų ir metaforiškai įkūnijusi temą formos ir turinio požiūriu. Tik keletas paralelių iš jos emocionalaus triptiko: lietus – adatėlės – akis – ašara – peizažas – žemė – pasaulis – skausmas…

P.P.S. Kadangi dažnai labai tikima tuo, kas parašyta, turiu paaiškinti, kad jokių parodos nugalėtojų nei renkama, nei skelbiama nebuvo. Tai tik šio teksto autorės subjektyvi nuomonė.